Parousia.
Pirmoji pabaiga, dalinė pabaiga, vietinė, dievažudės tautos pabaiga jau išsipildė. Pagal Kristaus sprendimo žodžius Šventyklos akmens paversti griuvėsiais, Šventyklos gi ištikimieji žuvo budelių rankose arba buvo išmėtyti po visas šalis.
Lieka dar kita, antroji pranašystė. Kada Sūnus Žmogaus sugrįš dangaus debesyse, pirmiau sutiktas tamsybių, angelų trimitų balsais pagarsintas? Niekas, sako Jėzus, negali pasakyti jo atėjimo dienos. Sūnus Žmogaus prilyginamas žaibui, kuris vienoj akimirkoje perskrieja erdves nuo Rytų ligi Vakarų; vagiui, kurs netikėtai užpuola vidunaktį; šeimininkui, kuris išvyko tolimon kelionėn ir staiga sugrįžta, kad netikėtai pasirodytų savo tarnams. Reikalinga budėti ir pasiruošusiems būti. Būkite švarūs, nes nežinote valandos, kada ateis, ir vargas tam, kas negalės būti vertas prieš jį pasirodyti! „Budėkite, kad jūsų širdys nebūtų kada apsunkintos apsirijimu ir apsigėrimu nei šio pasaulio rūpesčiais; kad toji diena neužkluptų jūsų su triukšmu, kaip užmesta kilpa, nes tuo būdu ji ateis visiems šios žemės gyventojams“.
Tačiau, nors Jėzus nenurodo dienos, praskleidžia tuos dalykus, kurie turi išsipildyti pirm, negu toji diena ateis. Du yra šitie dalykai: kad Karalystės Evangelija turi būti paskelbta visoms tautoms ir kad Pagonys jau nebemindžios Jeruzalės. Abi šitos sąlygos mūsų laikais yra išsipildžiusios, ir didžioji diena, gal būt, artėja. Nėra pasauly civilizuotos tautos nei laukinių žmonių grupės, kur Apaštalų įpėdiniai nebūtų skelbę Evangelijos; nuo 1918 metų muzulmonai nebevaldo Jeruzalės, ir kalbama apie žydų valstybės atstatymą. Kada, pagal Ozijos pranašavimą, Izraelio sūnūs, tiek laiko išbuvę be karaliaus ir be altoriaus, atsivers prie Dovydo sūnaus, ir, drebėdami, sugrįš prie Dievo gėrybės, amžių pabaiga bus artima.
Jeigu antros pranašystės Jėzaus žodžiai yra tikri, kaip pasirodė tikri žodžiai pirmos pranašystės, tai Parousia negali būti tolima. Dar kartą, pastaraisiais metais, tautos išėjo prieš tautas, žemė, drebėdama nuo smūgių, prarijo žmonių buities aukų, badas, ligos, sukilimai draskė tautas į skutelius. Jėzaus žodžiai jau nuo šimtmečio buvo išversti ir skelbiami visomis kalbomis. Kareiviai, kurie tiki Kristų, nors ir ne visi yra Petro įpėdiniams paklusnūs, valdo tą miestą, kuris po savo išgriovimo perėjo per Romėnų, Persų, Arabų, Aigiptiečių ir Turkų rankas.
Bet žmonės neprisimena Jėzaus ir jo pranašystės. Gyvena, lyg rodos pasaulis turės amžinai būti, kaip kad lig šiol buvo, ir rūpinasi tiktai žemiškais dalykais ir kūniškais. „Nes — sako Jėzus — kaip ir tais laikais, prieš Tvaną, valgė, gėrė, vedėsi ir tekėjo už vyrų, ligi anai dienai, kurią Nojus įėjo laivan, apie nieką žmonės negalvojo ir nepastebėjo, kol užėjo tvanas, kuris visus paglemžė: tokis bus ir Sūnaus Žmogaus atėjimas. Tas pat buvo ir Loto dienose: valgė ir gėrė; pirko ir pardavinėjo; skiepijo ir statėsi; bet tą dieną, kai Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus pradėjo kristi ugnies lietus su siera sumaišytas, kuris visus išžudė. Tas pat atsitiks tą dieną, kada pasirodys Sūnus Žmogaus. “
Tas pats darosi ir mūsų laikais, nepaisant karų ir epidemijų, kurie per kelis metus sunaikino keliolikos milijonų žmonių gyvenimą. Valgoma ir geriama, žmonės vedasi ir statosi, perkama ir parduodama, rašoma ir žaidžiama. Ir niekas nepagalvoja apie dieviškąjį vagį, kurs, niekam nežinant, ateis nakties metu; niekas nelaukia tikrojo šeimininko, kurs staiga sugrįš; niekas nestebi dangaus, kad įsitikintų, ar nepasirodo žaibas rytuose, siekiąs ligi vakarų.
Tariamasis gyvųjų žmonių gyvenimas atrodo lyg svaigulingas pyktis, karštligės sapnas. Atrodo tarsi nemiegotų, nes nuolatos blaškosi, siekdami gėrybių, kurios yra puvenos ir nuodai. Nepažvelgia aukštyn, bijo tik savo brolių. Gal būt, tikisi, kad juos kas pažadins paskutinę valandą, anie senai jau numirę, kurie atsikels iš numirusių Atsikėlusiam šūkterėjus.
