Avys ir ožiai.
Žino Jėzus savo Mokinių silpnybę. Dvasios silpnybę, ir, gal būt, kūno silpnybę. Ir tuojau įspėja juos prieš du gresiančius pavojus: apgaulę ir kentėjimą.
„Saugokitės, kad kas jūsų nesuvedžiotų; nes daugelis ateis mano vardu ir sakys: Aš esmi Kristus; ir daugelį suvedžios... Ir jeigu tada jums sakytų: Štai, čia yra Kristus, tenai jis yra, netikėkite, nes atsiras netikri Kristūs ir apgaulingi pranašai, ir darys didelius ženklus ir stebuklus, kad apgautų, jeigu būtų galima, net išrinktuosius. Ateis mano vardu prisidengę, ir pasakys: Aš esmi; jau prisiartino laikas. Nesekite jais.
Bet, jeigu išvengs netikrų Mesijų žabangų, negalės išvengti persekiojimų tikrojo Kristaus priešų. „Tuomet jūs būsite persekiojami ir jus žudys, ir visos tautos neapkęs jūsų dėl mano vardo... Pakels ant jūsų rankas ir persekios jus, išduodami jus šventyklų teismams ir įmesdami jus į kalėjimą, šaukdami jus prieš teisėjus ir karalius dėl mano vardo... Būsite išduoti savo tėvų ir brolių, giminių ir draugų. Ir brolis brolį išduos mirčiai, ir tėvas išduos sūnų, sūnūs sukils prieš gimdytojus ir išduos juos mirčiai. Tuomet daugelis pasipiktins ir viens kitą išdavinės ir neapkęs vienas kito. Ir kadangi nedorybė padidės ir dauginsis daugelio meilė atšals. Bet nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nepražus. Savo pastovumo atpildu pelnysite gyvenimą, ir, kas iš jūsų ligi galo pasiliks ištikimas, bus išganytas“.
Tada tai prasidės artėjančios bausmės ženklai. „Ir kai išgirsite karus ir žinias apie karus, nenusigąskite, nes reikalinga, kad tie dalykai įvyktų pirma, nors galas dar ne tuojau po to ateis. Pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę; daugely vietų prasidės žemės drebėjimas ir maras, badas, bus šiurpulingi ir dideli ženklai iš dangaus“.
Tai yra įžanginiai įspėjimai. Pasaulio tvarka bus išjudinta. Būdama ramybėje žemė pamatys žmogų prieš žmogų, tautą prieš tautą. Pagaliau ir pati žemė, kraujų primirkusi, sukils prieš žmones, susiūbuos po jų kojomis, išgriaus jų namus, pradės vemti pelenus, lyg norėdama kalnų krateriais išmesti visus, kurie jau mirę, o brolažudžiams neleis pasinaudoti net tuo valgiu, kuris kas vasarą pribręsta laukuose.
Tuomet, kai visa tai išsipildys, ateis bausmė tiems žmonėms, kurie nenorėjo atgimti Kristuje ir nepriėmė Evangelijos, tiems miestams, kurie žudo savo pranašus, kurie kryžiuoja ant Kaukuolės kalno savo Viešpatį ir persekioja jo pasekėjus.
„Kai pastebėsite kariuomenės apsuptą Jeruzalę, žinokite, kad jos išnaikinimas jau prisiartino. Kai išvysite išnaikinimo šlykštumą, kuris yra pranašo Danielio atpasakotas, paliktą šventovės vietoje, tuomet tie, kurie bus Žydų žemėje, tegu bėga į kalnus, tie, kurie bus miestuose, tegu juos palieka, o tie, kurie bus kaimuose, tegu neina į miestus. Kas bus savo namų prieangy, tegu neina į namus pasiimti ko iš ten, o kas bus lauke, tegu negrįžta pasiimti savo skraistės. Vargas nėščioms ir žindančioms tose dienose! Melskitės, kad jūsų bėgimas neišpultų žiemos metu arba subatos dieną, nes tose dienose bus didelis prispaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios ligi to laiko, ir tokio niekados daugiau nebebus. Nes didelis bus prispaudimas žemėje ir rūstybė prieš šitą tautą. Žus jie kardų ašmenimis ištikti, ir išves juos vergijon pas visas tautas, o Jeruzalė bus Pagonių mindžiojama, kol Pagonių laikai išsipildys“.
Pirmoji pranašystė baigta. Jeruzalė bus paimta ir išgriauta ir iš Šventyklos, iškoneveiktos „išnaikinimo šlykštumu“, nepasiliks akmens ant akmens.
Bet Jėzus dar ne viską buvo pasakęs, lig šiol dar nekalbėjo apie savo antrąjį atėjimą.
„Jeruzalė bus Pagonių mindžiojama, kol išsipildys Pagonių laikai“. Kokie gi tie „Pagonių laikai, tempora nationum?“ Graikiško teksto žodis tai išreiškia tiksliau, negu kitų kalbų: tai yra pritaikyti, suderinti, Pagonims priderą laikai, tai yra laikai, kuriuose nežydai atsivers prie Evangelijos, kuri pirmiau, negu visoms kitoms tautoms, buvo skelbiama Žydams. Ir todėl tikroji pabaiga neateis anksčiau, negu Evangelija nebus nunešta visoms tautoms, kol Pagonys, netikėliai mindžios Jeruzalės miestą. „Ir šita Karalystės Evangelija bus apsakinėjama visame pasauly, kol visoms tautoms bus ji paskelbta; o tuomet tai ateis pabaiga“.
Antrasis Kristaus atėjimas iš dangaus, Parousia, bus šio pasaulio pabaiga ir tikrojo pasaulio pradžia, pradžia amžinos karalystės. Judėjos galas buvo apreikštas daugiausia žmoniškais ir žemiškais ženklais; aną gi, kitą pabaigą paženklins daugiausia dieviški ir dangiški ženklai“. Saulė užtems, ir mėnuo neduos savo šviesos, o žvaigždės pradės kristi iš dangaus; žemėje gi bus didelis prispaudimas tarp žmonių, jūrų vandenų išsiveržimas iš krantų ir žemės užplūdimas; žmonės iš baimės pradės džiūti, laukdami tų dalykų, kurie ateis į visą pasaulį, nes dangaus galybės bus išjudintos. Ir tuomet pasirodys ant dangaus Sūnaus Žmogaus ženklas, visos pasaulio tautos pradės daryti priekaištus ir pamatys Sūnų Žmogaus ateinantį debesyse didelėje galybėje ir šlovėje“.
Jeruzalės galui atėjus, tik mažytė žemės dalelė merdėdama tesiraitė. Bet, prieš visuotinį pasaulio galą, pradės drebėti ir dangus. Didelėje, netikėtoje tamsumoje tebus girdimas vandenų ošimas ir išgąsčio dantų griežimas. Tai bus Viešpaties Diena. Viešpaties rūstybės Diena, kurią pranašavo savo laiku—Ezekielis ir Jeremiją, Izaijas ir Jaėlis. „Viešpaties diena nebetoli ir ji ateis, kaip audra, Visagalio pasiųsta. Prieblandų ir tamsybės diena... Žemė, kuri jam ateinant buvo džiaugsmų rojum, palieka išnaikinta ir tuščia. Žmones apima išgąstis, o jų veidų spalva įgauna vario spalvą. Visos rankos nusvirs bejėgiškai ir visų žmonių širdys nualps. Ir bus sulaužomi pusiau ir didžiausių skausmų apnikti; kęs skausmus, kaip gimdančioji moteriškė, kiekvienas žiūrės klaikiomis akimis į savo kaimyną... Štai, kai ateis Viešpaties diena, rūstybės ir apmaudo diena, žiaurumo ir šėlimo diena, paversti žemę dykuma ir išnaikinti joje nusidėjėlius. Skaisčiausios dangaus žvaigždės neduos paprastos šviesos ir pajuoduos, saulė užtems patekėjus, ir mėnuo nebsublizgės savo šviesa. Dangus užsiskleis, kaip knyga, ir visos jo galybės nukris, kaip nukrinta vynuogių ir fygų lapai“.
Štai Tėvo diena, tamsybių diena danguje ir išgąsčio žemėje. Bet tuojau po to prasideda Sūnaus diena.
Šį kartą nepasirodo tvarto gilumoje, bet dangaus aukštumose, nepasislėpęs ir skurde, bet galybės ir šlovės šviesoje. „Ir pasiųs savo angelus, kurie garsaus trimito balsais sušauks visus išrinktuosius iš keturių vėjų nuo vieno krašto dangaus ligi kito“.
Ir kai dangiški trimitai pažadins visus, miegančius kapuose, prasidės nebeatšaukiamas pasirinkimas.
„Ir kai Sūnus Žmogaus ateis savo garbėje su visais angelais, tuomet atsisės garbingame savo didybės soste. Visos žmonių giminės prieš jį atsistos; ir atskirs jas vienas nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių: ir dešinėje pastatys avis, o kairėje —ožius. Tada pasakys Karalius tiems, kurie stovės jo dešinėje: Eikite, mano Tėvo palaiminti, ir paveldėkite karalystę, kuri jums buvo paruošta nuo pasaulio pradžios. Nes buvau alkanas, ir pavalgydinote mane; buvau ištroškęs ir pagirdėte mane; buvau ateivis ir priėmėte kaip svetį; buvau nuogas ir apdengėte mane; ligonis buvau ir aplankėte mane; kalėjime buvau ir atėjote pas mane. Tuomet teisingieji jam atsakys: Viešpatie, kada gi mes matėme tave alkaną ir pavalgydinome? arba nuogą ir apvilkome? arba ištroškusį ir būtume davę atsigerti? Kada gi mes tave sutikome, kaip svetimšalį, ir priėmėme? Kada gi mes būtume matę tave ligonį arba kalėjime, ir atėjome tave aplankyti? Karalius jiems atsakys: Iš tiesų sakau jums, ką nors esate padarę bent vienam iš šitų mažutėlių mano brolių, man tai padarėte.
„Tuomet ir tiems pasakys, kurie stovės kairėje: Eikite šalin, prakeiktieji, į amžiną ugnį, kuri yra paruošta velniui ir jo angelams! Nes alkau, ir nepavalgydinote manęs; troškau, ir nedavėte man atsigerti; buvau svetimšalis, ir nepriėmėte manęs; nuogas buvau, ir neapdengėte manęs; buvau ligonis ir kalinys, ir neaplankėte manęs. Tuomet ir šitie jam atsakys: Viešpatie, kada gi mes matėme tave alkstanti ar trokštantį, arba esant pakeleivį, ar nuogą, esant ligonį, ar kalinį, ir tau nepatarnavome. Tada jis jiems atsakys: Iš tiesų sakau jums, kad tiek, kiek nepadarėte bent vienam iš šitų mažutėlių, ir man taip pat nepadarėte. Ir šitie nueis amžinai kančiai, o teisingieji į amžiną gyvenimą.
Jėzus, net ir paskutinę šlovės ir teismo dieną, neužmiršta nelaimingųjų ir vargšų, kuriuos taip mylėjo pirmojo savo atėjimo dienomis.
Jis norėjo pasireikšti, kaip vienas iš „mažutėlių“, kurie tiesia rankas prie durų, ir kuriais „dideli“ piktinasi. Gyveno žemėje Tiberijaus laikais, kaip vienas iš tų, kurie troško, išalkę, duonos ir meilės, kuris troško vandens ir kentėjimų; kuris buvo svetimas ateivis savam krašte, savo brolių nepažintas; kuris pats apsinuogino, kad apvilktų savo skraiste drebantį nuo šalčio, kuris sirgo liūdesiu, ir neatsirado, kas jį paguostų, kuris buvo kalinamas niekingame kūno kalėjime, pasmerktas siaurame žemės kalėjime. Alko dieviškuoju sielų alkiu, buvo ištroškęs tikėjimo, buvo svečias, atėjęs iš žodžiais neišreiškiamos tėvynės; nuogas buvo, plakant rykštėmis ir spjaudant jį, sirgo švenčiausios meilės beprotybe. Bet šiandien negalvoja apie save, kaip ir tuomet negalvojo, kai buvo žmogus tarp žmonių.
Pasirinkimo kodeksas teturi savyje tik vieną titulą: pasigailėjimą. Visą laiką, tarp pirmojo ir antrojo savo atėjimo, jisai gyveno vargšų ir keleivių, ligonių ir kenčiančių, klajoklių ir vergų pavidale. Užuojautos, pareikštos „mažiausiems“, buvo jam pačiam pareikštos, ir visų jų vardu atiduos užmokesnį. Tiktai tie, kurie jo tuomet nepriėmė, kai jiems pasireikšdavo begaliniais vargšų kūnais, bus pasmerkti amžinoms kančioms, kadangi, atstumdami nelaimingąjį, atstumdavo Dievą; atsakydami kąsnelį duonos, vandens lašą ir apsiaustą vargšui, pasmerkdavo Dievo sūnų šalčiui, troškuliui, alkiui. Tėvas jūsų pagalbos nereikalingas, nes viskas jam priklauso, ir myli jus net tuomet, kai jį keikiate. Bet Tėvą reikalinga mylėti net ir jo vaikų asmenyje. Ir tie, kurie nepagirdė trokštančio, amžinai kęs troškulį; tie, kurie neapsaugojo nuo šalčio nuogo, amžinai kęs ugnies skausmą; tie, kurie nepaguodė kalinamojo, bus amžini Gehenos belaisviai; tie, kurie nepriėmė svetimšalio, nebus priimti danguje amžinai; ir dantys to, kuris nepatarnavo sergančiam karštlige, amžinai grieš amžinos baimės ir išgąsčio krečiami.
Ans didysis vargšas, savo šlovės dienoje, kiekvienam suteiks iš savo begalinių turtų atpildą pagal teisybę. Kas bent dalį savo gyvenimo pašventė mažutėliams, tas gaus už tai amžiną gyvenimą; kas pamiršo vargšus jų nelaimėje, tas pasiims sau amžiną nelaimę. Tada nuogas dangus bus naujomis, galingesnėmis negu dabartinės, saulėmis apsagstytas, žvaigždės skaisčiau sužibės danguje, ir bus naujas dangus ir nauja žemė, ir iš numirusiųjų prikeltieji negyvens taip, kaip dabar gyvena, gyvulių pavyzdžiu, bet panašiai į angelus.
