Žalčių padermė.
Kai sugrįžo kitą rytą, gyvulių pirkliai ir perkupčiai buvo susirinkę ties Šventyklos vartais, o kiemuose triukšmavo suerzinta žmonių minia.
Jėzaus paskelbtas ir įvykdytas sprendimas prieš privilegijuotus vagis sukėlė audrą šitame paperkame, niekšiškame paleistuvių mieste, apsnūdusiame kaip labai pritvinkusi, ir labai godžiai melžiama, karvė. Jėzaus botago smūgiai paveikė, kaip akmenys, metami į pilną varlių Jeruzalės kūdrą. Baudžiančios rankos smūgiai vargšų krūtinėse nuaidėjo džiaugsmo virpėjimu ir pripildė išgąsčiu galingųjų širdis.
Rytą anksti jau visi buvo tenai atėję iš aplinkinių kaimų, medžių paunksmėse pasislėpusių ir iš puikių rūmų, iš dirbtuvių ir iš miesto aikščių, pametę savo darbą, nerymaudami, kaip žmonės laukią stebuklų arba keršto. Atėjo rankpelniai, audėjai, dažytojai, kurpiai, staliai, tie visi, kurie neapkentė pirklių, tarpininkų, tų varguomenės dėlių, mokančių iščiulpti kraują ir turtėti net iš varguomenės. Pirmiausia atėjo visos miesto atmatos, nudriskėliai, amžino elgetavimo vergai, apskretę raupsų šašais, su matomomis žaizdomis ir beveik išlindusiais kaulais pro suskilusią odą, kad tuo patvirtintų jų išbadėjimą. Atėjo iš tolimų kraštų piligrimai, o tarp jų iš Galilėjos ir tie kurie dieną prieš tai dalyvavo iškilmingame Jėzaus įėjime į miestą drauge su žydais iš Sirijos ir Aigipto, gerai apsirėdžiusiais, kaip tolimi giminės, kurie laiks nuo laiko pasirodo tėviškės namuose praleisti drauge šventes.
Bet ėjo taip pat grupėmis po keturis ir po penkis Raštų žinovai ir Farizėjai. Jie buvo draugiškumu ir broliškumu tarp savęs surišti, tai buvo savęs verti bendraminčiai. Raštų žinovai buvo Įstatymų aiškintojai ir mokytojai, Farizėjai buvo Jstatymo Puritanai. Beveik visi Raštų žinovai buvo Farizėjai, daugumas Farizėjų buvo Raštų žinovai, įsivaizduokite profesorių, kuris su mokslišku pedantizmu jungtų tariamąjį dievotumą, arba kokį veidmainį, prisidengusį dievotumu su pedagoginės kazuistikos priemaiša, galėsite susidaryti moderninį farizėjiško daktaro vaizdą. Apsimetėlis, premijuotas dievotasis, veidmainiaująs akademikas, filosofuojąs kvakeris gali taip pat mums sudaryti panašios idėjos vaizdą.
Šitie visi tą rytą ėjo į Šventyklą su dideliu išdidumu veiduose ir daug blogesniais sumanymais savo viduje. Apsigaubę savo ilgomis skraistėmis, jie ėjo labai išdidžiai, atstatę priekin krūtines, pakėlę aukštyn sumišusių akių žvilgsnius; šypsena perkreiptomis lūpomis, neramiai kilnodami šnerves, tokiuo žingsniu žengdami, iš kurio galima buvo pastebėti išdidumas ir pasipiktinimas šitų privilegijuotų Viešpaties sargų.
Apsuptas žvilgsniais tūkstančių akių, kurios dalį savo šviesos jam teikė, stovėjo ir laukė jų. Nebe pirmą kartą jis turėjo su jais susitikti. Kiek gi susirėmimų tai čia, tai kitur, vaikščiodamas iš vieno krašto į kitą, jis jau turėjo su provincijos Farizėjais! Tai buvo tie Farizėjai, kurie reikalavo ženklo iš dangaus, antgamtinio mesianizmo įrodymo — nes, priešingai skeptiškiems Sadukėjams, pasinėrusiems epikureizme Farizėjai tikėjo greitą Išgelbėtojo atėjimą. Bet šitą Išgelbėtoją Farizėjai vaizdavosi kaip Žydą, kuris stropiai laikosi, kaip ir jie patys, visų įstatymo reikalavimų, net buvo įsitikinę, kad būti vertiems jį priimti, užtenka laikytis išorinio švarumo ir vengti laužymo mažiausios Knygų knygos taisyklės. Mesiją, Dovydo sūnus, nenorės gelbėti tų, kurie nevengė nors ir iš tolo bendrauti su svetimšaliais ir pagonimis, kurie nesilaikė visų įsakymų, nors ir mažiausių, apeiginio švarumo; kurie nesumokėdavo visų dešimtinių Šventyklai, kurie nepagerbė labiausiai subatos poilsio. Jėzus jų akyse jokiu būdu negalėjo būti tas lauktasis dieviškasis Pasiuntinys. Nebuvo pastebėta jokių pranašiškų ir magiškų ženklų: jis tesirūpino gydyti ligonis, kalbėti apie meilę, mylėti. Matydavo jį valgant su muitininkais ir nusidėjėliais, ir dar blogiau, su pasipiktinimu buvo pastebėję, kad jo mokiniai ne visados prieš valgydami nusiplaudavo rankas. Dar blogiau, didžiausia nedorybė, nepakenčiamas papiktinimas, kad negerbė subatos. Jėzus be baimės net ir subatos dieną pagydydavo, ir nelaikė nusikaltimu tą dieną daryti gerą nelaimingiems broliams. Atvirkščiai, jis tuo didžiuodavosi, piktžodžiaudamas, kad subata yra žmogui paskirta, o ne žmogus subatai!
Farizėjų sielose tebuvo viena abejonė dėl Jėzaus: ar jis pamišėlis, ar valkata? Norėdami įsitikinti, ne kartą stengdavosi sugauti jį teologinėmis pinklėmis arba dialektikos spąstais, bet veltui. Kol sukinėjosi po provinciją, vedžiodamasis keletą dešimčių kaimiečių, paliko ramybėj, manydami, kad ilgainiui, vieną dieną anksčiau ar vėliau, net ir šita saujelė juo nusivylusi jį pames ir paliks vieną. Bet dabar reikalas pasidarė rimtas. Apsuptas minios pusgirčių kaimiečių, šitas valkata išdrįso įeiti į Šventyklą, pasisavinęs valdovo nuotaiką sujudino šitą nelaimingą liaudį, kad jį pasveikintų kaip Mesiją. Dar daugiau, pasisavindamas kunigų teises, ir tarsi siekdamas karališkos valdžios, išvijo padorius pirklius, pamaldžius žmones, kurie su didžiausia pagarba žiūrėdavo į Farizėjus, nors, gal būt, ir ne visur jais pasekdavo. Ligi tos dienos Farizėjai ir Raštų žinovai buvo net perdaug atlaidūs ir gailestingi. Tačiau lig šiol buvusi palyginti gera nuotaika šitų gailestingų profesorių būtų ženklas jų silpnybės, bausmės vertas apsileidimas. Nebepakenčiamas papiktinimas, pakartotinis šventovės įžeidimas, ryškus šventovės skatinimas kovoti, šaukte — šaukė atkeršyti ir nubausti. Raštų žinovai ir Farizėjai ėjo tenai įsitikinti, ar išdrįs jisai sugrįžti į tą vietą, suteptą jo įžūlumu.
Jėzus tuo tarpu, apsuptas piligrimų bangos, kaip tik jų laukė. Jiems būtent, visų akivaizdoje, saulės šviesoje, norėjo tai pasakyti, ką apie juos manė. Tai, ką Dievas apie juos galvojo. Pasakyti apie juos galutinę tiesą. Vakar pasmerkė botagu gyvulių prekiautojus ir pinigų keitėjus. Šiandien turėjo paliesti žodžio prekiautojus, įstatymų išnaudotojus, tiesos tarpininkus. Tos dienos pasmerkimas nenušlavė jų nuo žemės veido, bet ant savo veidų, kur jie gimtų ir viešpatautų, turi išdegintą dėmę, niekados nenuplaunamą, amžiną.
„Vargas jums, Raštų žinovai, ir veidmainiai Farizėjai!"
Jų nusidėjimai gali būti ligi vieno sumažinti, bet šis vienas yra už visus didesnis, mažiausia tėra dovanotinas. Nusidėjimas prieš Dvasią. Teisybės įžeidimas, tiesos ir dvasios išdavimas, išnaikinimas vienintelių švarių turtų, kokie tik yra pasaulyje. Vagys išvagia tik suvartojamus turtus, žmogžudžiai užmuša tik kūną, kurs ir taip pavirsta dulkėmis, paleistuvės užteršia kūną, kurs ir taip su laiku pradės pūti. Bet veidmainiai farizėjai iškoneveikia žodžius absoliutės tiesos, išvagia amžinybės pažadą, užmuša sielą. Visa juose—apsimetimas: apsivilkimas jų ir kalba, mokymas ir praktika. Jų žodžiams priešingi yra jų darbai, jų išorės atroda neatatinka jų vidaus nusiteikimą, jų slaptasis kiauliškumas akyplėšiškai paneigia ir sumažina jų reikalavimų reikšmę. Veidmainiai, nes krauna ant žmonių pečių nepakeliamas naštas ir nenori patys nė piršto pajudinti. Veidmainiai, nes dangstydamiesi skraistėmis, sagtimis susegiotomis, kad pasirodytų aikštėse išminčiais, kuriems minia atiduotų pagarbą, laikydami paslėptus sąžinės raktus, uždarė žmonėms karalystės vartus: nei patys į ją neina, nei kitų einančių neįsileidžia. Veidmainiai, nes visų akivaizdoje ilgai meldžiasi, o paskui apvagia našlių namus ir silpnųjų ir apleistųjų turtus. Veidmainiai, nes plauna ir valo tai, kas yra išorėj dubens ir taurės pusėj, o savo viduj pilni yra žiaurumo ir niekšiškumo. Veidmainiai, nes kreipia dėmesio Į apeigines smulkmenas ir valymąsi, bet nekreipia akies į svarbesnius dalykus: perkošia vorą, o praryja kupranugarį. Veidmainiai, nes žiūri tik apeiginių smulkmenų, o nenugirsta to, kas svarbiausia; moka laiku savo pagalvinę, dešimtinę mėtų, rūtų ir kmynų, bet neturi savy teisybės, pasigailėjimo ir tikėjimo. Veidmainiai, nes stato paminklus pranašams ir puošia senovės teisingųjų kapus, bet persekioja teisinguosius, kurie jų laikais gyvena, ir rengiasi pranašus užmušti“. Gyvatės, žalčių padermė, kaip gi išvengsite pasmerkimo ir pragaro ugnies? Štai siunčiu pas jus pranašus, išminčius ir mokytojus: vienus iš jų užmušite ir prikalsite prie kryžiaus, kitus nuplaksite rykštėmis jūsų šventyklose ir persekiosite juos nuo miesto ligi miesto, kad ant jūsų galvų kristų visas teisingųjų kraujas, kuris yra žemėje išlietas, nuo teisingojo Abelio kraujo ligi Zakarijos kraujo, kurį užmušėt tarp šventyklos ir altoriaus“.
Priėmė Kaino įpėdinystę. Jie yra Kaino įpėdiniai, anūkai. Brolažudžiai, Šventųjų budeliai, Pranašų žudytojai. Ir, kaip Kainui, Dievas paliko jų veiduose žymę—paslaptingą nemirtingumo dėmę. Jie negali būti užmušti, nes jų rankos turi užmušinėti. Dėl šitos dėmės pirmas brolažudys bėglys išsigelbėjo tarp pirmųjų gyventojų ir per visus amžius išsigelbės Farizėjai—galvažudžiai, nes Viešpats jais pasinaudoja savo aukštiems darbams, kurių teisingumas nedidelėse mažyčių akyse atrodo beprotyste ir netikslingumu. Amžinasis sprendimas, daugumui žmonių akių nepastebimas, graso mirtimi, graso žiauriausia mirtimi Dievo sekėjams. Bet paprastas žmogus negalėtų Šventąjį nužudyti, nei nusidėjėlis, tas stebuklingas padaras, iš kurio gali gimti šventasis. Šventasis nebebūtų šventas, jeigu atimtų kitam Šventajam gyvybę, tam vieninteliam broliui, kurį jam davė Tėvas. Tuomet visiems amžiams ir visose tautose atsirado neišnaikinamoji Farizėjų padermė. Iš tų, kurie niekados neturėjo kūdikių paprastumo,.ir niekados nepažins išganymo kelio; iš tų, kurie, kūno akimis žiūrint, nėra nusidėjėliai, bet nuo galvos ligi kojų įkūnija savy biauriausį nusidėjimą; iš tų, kurie mielai norėtų dėtis esą šventais, o ištikrųjų šventųjų neapkenčia. Jiems tatai, tiems įrankiams baisiausios ir būtinos skerdynės, Dievas yra pavedęs geriausių budelių amatą. Ištikimi pavestam amatui, kaip pragaro gyventojai nepasiekiami jokių žaizdų, kaip Kainas pažymėti tam tikru ženklu, kaip veidmainystė ir žiaurumas nemirtingas, pergyveno visokias valdžias ir visas skerdynes. Kas kart kitaip užsimaskuodami, kitaip vilkėdami, kas kart kitokiais apsiginklavę nutarimais ir pretekstais, iki šios dienos slankioja po visą pasaulį žvalūs ir išdidūs, kaip ir anuomet. Ir, kai negalėjo užmušti ugnimi ir vinimis, kirviu ir peiliu, panaudojo su geriausiu pasisekimu kalbą ir plunksną.
Kalbėdamas jiems plačiame, saulės apšviestame, žmonių pilname kieme, Jėzus žino, kad kalba savo teisėjams, tiems, kurie bus pastatyti asmenys, faktini jo mirties autoriai. Jo tylėjimas Kaifos ir Piloto akivaizdoje yra čia, tą dieną visai pateisinamas. Jis pasmerkė juos, ir jie pasmerks jį; jis nuteisė juos pirmiau, ir nieko nebeturės ką jiems pasakyti, kai jie panorės jį teisti.
Mirties pavaizdavimai karts nuo karto skamba jo lūpose, kai jiems ir apie juos kalba. Gyvatės ir kapai. Juodos vylingos gyvatės, kurios suleidžia į tavo kraują visus savo nuodus, kuriuos buvo paslėpusios savo dantyse. Balti grabai gražūs pažiūrėti, o viduje pilni yra maro pūvenų.
Tie Farizėjai, kurie stovėjo priešais Jėzų, ir tie visi, kurie iš jų yra kilę tiesiąja linkme, noromis slepiasi mirusiųjų šešėlyje savo nuodams paruošti. Šalti, kaip gyvačių oda ir kapų akmens: nei saulės kaitra, nei meilės ugnis, nei pragaro liepsnos nepajėgs niekados jų įkaitinti. Jie žino visus žodžius: tik gyvenimo žodis jiems nežinomas.
„Vargas jums, Raštų žinovai ir Farizėjai, veidmainiai, kad esate kaip grabai, kurių nematyt, o žmonės, kurie eina per juos, nieko apie juos nežino“. Vienintelis tebuvo, kuris tai žinojo—Jėzus, ir todėl tat jis neišbus ilgiau kaip dvi dienas kape, kurį jam dabar iškala3).
3 Jėzaus kapas buvo iškaltas uoloje, todėl, Jam mirus, Jis nebuvo užkastas, bet padėtas kape.
