Vagių urvas.
Įėjo Šventyklon. Tenai jau buvo susirinkę visi jo priešai.. Šventoji pilis ant kalnelio viršūnės švytravo saulės šviesoje savo naujų mūrų baltumu. Senoji klajoklių arka, pajungtų vežiman jaučių vežiojama per dykumas ir kovų audras, sustojo ir suakmenėjo šitoje vietoje, tarsi karališkosios buveinės sargyboje. Judąs bėglių vežimas pasikeitė sunkia pilimi, iš laukų akmens ir marmuro sukrauta, į blizganti savo rūmų ir kaskadų puošnumu miestą, pilną uksmėtų su kolonadomis padangčių ir saule užlietų kiemų, apvestą mūrine siena, stačiai nusileidžiančia į pakalnę, bastionais ir bokštais apjuostą lyg kokia tvirtovė.
Tai buvo ne vien buveinė šventų švenčiausios ir atnašavimų altorius, nebe vien Šventykla, religinė pilis, mistinė tautos šventovė. Su savo bokšteliais ir prieangiais, su nameliais sargybai ir aukų sandėliais, su indėlių skryniomis ir prekiavimo aikštelėmis, su atskiromis susitikimų vietomis ir pramogomis, greičiau į ką kitą buvo panašu, tik ne į susikaupimo ir į maldos vietą. Tiktai kas kita: pilis apsiausties metu; indėlių bankas; prekiavimo rinka švenčių metu ir didelio žmonių susitelkimo laiku, visokių prekybinių derybų birža, politinių ginčų tribūna, visokių mokslininkų pasikalbėjimų ir naujienomis pasidalinimų vieta, pasivaikščiojimų vieta, pasitarimų, užpirkimų ir susisiekimo punktas. Pastatyta netikėlio karaliaus patraukti sofistinėms, greitoms sukilti masėms,, patenkinti kunigų kastos išdidumui ir gobšumui, tai įrankis karams ir išnaudojimams. Šita šventykla Jėzaus akyse turėjo būti visų jo. skelbiamų tiesų priešų lizdas.
Jėzus įėjo į Šventyklą jos sugriauti. Tito legionams paliks tą, sienų griovimą, darbą, griovimą sąsparų, sudeginimą trobesių, aukso ir bronzos plėšimą, vertimą į rūkstančią degėsių krūvą tos didelės, prakeiktos Erodo pilies. Griauna, suverčia į griuvėsius vertybes, kurių puošnumą šventykla saugojo savo stipriomis sienomis, savo žvilgančiomis kolonomis ir savo auksinėmis durimis. Įeinąs į Šventyklą Jėzus yra Persimainėlis nuo kalno Hermon prieš rašytojus, apdulkėjusius senųjų knygų dulkėmis, tai naujos Karalystės Mesiją prieš karalystės neteisėtą uzurpatorių, paniekintą nusileidimais ir supuvusį negarbėje, tai Evangelija prieš Torah, Ateitis prieš Praeitį, Meilės Ugnis prieš Raidės Pelenus. Atėjo sambrūzdžio ir priespaudos dienoje. Entuziaztiškos minios giesmėmis lydimas, Jėzus eina tiesiog į iškilmingą savo priešų stovyklą. Žino ir atsimena jon kelią.
Tiek kartų, būdamas vaikas, ėjo ten, už rankos vedamas piligrimų minioje, galilėjiečiams triukšmingai einant dulkių debesyje! Vėljau, kaip nežinomas vaikėzas, dingęs minioje, saulei kepinant, pavargęs ir apsvaigęs nuo karščio, kiek kartų pakeldavo aukštyn savo akis į mūrus beviltišku išsiilgimu pasiekti viršų, atrasti tame iškiliame rūme, nors šiek tiek ūksmės akims, nors lašelį vandens lūpoms pavilgyti, bent vieną paguodos žodelį savo širdžiai nuraminti.
Bet šiandien viskas pasikeitė. Jau nebe jis kitų vedamas, bet pats veda kitus. Neina pagarbinti, bet nubausti. Žino, kad ten, viduje, už gražių grabo sienų nėra nieko, be pelenų ir pūvenų: jo priešai, kurie pelenais prekiauja ir puvenomis minta. Pirmasis priešas, kuris jam pastoja kelią, yra Pelno Demonas.
Įeina į Pagonių Kiemą, didžiausi iš visų ir pilną žmonių. Plati, smulkiais akmenukais išgrįsta ir saulės šviesa užlieta terasa nėra šventovės prieangis, bet nešvarios prekyvietės rinka. Neapsakomas klegesys, rėkavimai ir delnų pliauškėjimai skrieja viršum galvų šito piniguočių skruzdėlyno, perkupčių, pirkėjų ir tarpininkų, imančių ir duodančių pinigus. Čia yra gyvulių pirklių su jaučiais ir avių bandomis; balandžių ir kitokių sparnuočių pardavinėtojų šalia narvelių, eilėmis sustatytų ant žemės; paukštininkų, apie kuriuos sukinėjasi čirškėdami žvirbliai; prie stalų sėdi bankininkų, pinigų keitėjų su dubenėliais varinių ir sidabrinių pinigų. Pirkliai čiupinėja gyvulių šonus, kurie yra atnašauti paskirti, tuo pačiu metu trypdami gyvulių mėšlus; arba vienodu balsu vadina moteris, kurios ką tik yra pagimdžiusios, piligrimus, kurie yra atvykę sudėti riebias aukas, raupsuotuosius, kurie turi paaukoti gyvus paukščius už jau apturėtą arba pageidaujamą pagijimą. Bankininkai, kurie nešiojasi prie ausies prikabintą sidabrinį pinigą, kuriuo nori pažymėti savo amatą, ilganagiais gobšiais pirštais žarsto blizgančius skambius pinigus; kačių šuoliais sukinėjasi minioje tarpininkai; ateiviai iš provincijos, atsargūs ir nepasitikį, praleidžia pro ausis įvairias pastabas, pirma negu atriša savo mazgelius, kad paimtų iš jų keletą smulkių pinigų aukoms užpirkti; karts nuo karto šitame klegesyje pasigirsta pailsusio jaučio gilus murojimas, kuris valandėlę nustelbia silpną avių bliovimą, moterų klegėjimą, drachmų ir siklių žvangėjimą.
Šitas reginys Jėzui nebe naujas. Žinojo, kad Dievo namai tapo Mamonos namais, ir kad užuot meldęsis tyliai dvasia susikaupus medžiagos žmonės ten prekiavo, dalyvaujant kunigams, šėtono išmatomis. Bet šį kartą nebesuvaldė savo pasipiktinimo ir rūstybės. Norėdamas sugriauti Šventyklą, pradeda nuo turgavietės griovimo. Dieviškasis vargšas, vargšų apsuptas stoja į kovą su pinigo tarnais. Paėmęs rankon virvių grįžtę, suriša jas botago pavydalu ir skverbiasi pro nusigandusią minią priekin. Bankininkui stalai pirmu pastumėjimu apvirsta, pinigai išsibarsto ant žemės, nepaisant nusistebėjimo ir pykčio šauksmų; paukščių pardavinėtojų suolai griūva kartu su narveliais, kuriuose balandžiai burkuoja. Piemens, matydami blogą pradžią, varo jaučių ir avių bandas prie vartų; paukštininkai ima po pažasčia savo sparnuočius ir stengiasi pasprukti. Šauksmai kyla į dangų, pasipiktinimo ir pagyrimo šauksmai: iš kitų kiemų bėga nauja žmonių minia, pakilusio triukšmo paskatinta. Jėzus drąsiausių saviškių apsuptas, grasina iškeltu botagu ir varo prie vartų užsilikusius piniguočius. Ir garsiai kartoja: Išeikite lauk iš čia su visu kuo! Viešpaties namai yra maldos namai, o jūs pavertėt juos vagių urvu!
Ir paskutinieji prekiautojai palieka prieangį, kaip šiukšlės, šluojamos šluota.
Jėzaus elgesys ne tiktai buvo tikslus šventovės išvalymas, bet ir viešas pasipiktinimo Mamona ir Mamonos tarnais įrodymas. Prekiavimas — šitas moderniškasis dievaitis — jam yra tik vagystės forma. Todėl turgavietė yra jam tik ramių galvažudžių lizdas, tik pakenčiamų įstatymais lupikų gauja. Bet tai, ką leidžia papročiai ir pakenčia įstatymai, negali pakęsti tas, kuriam pasauliniai dėsniai yra svetimi, ir kuris nenusileidžia ligi jų, kuris neieško kitokio be dvasios pelno. Iš visų rūšių legalizuotų vagysčių, vadinamų prekiavimu nėra nei vienas tiek nekenčiamas ir nedoras, kaip prekiavimas pinigais. Jei kas duoda avį mainais už pinigą, esame tikri, kad jis liepia daug daugiau duoti pinigų negu avis yra verta. Bet, kaip ten bebūtų, jis duoda tau bent šį-tą, ko negalime pavadinti nedoru turtingumo simboliu, duoda tau gyvą padarą, iš kurio pavasarį galėsi paimti vilną, kuris atves tau ėriuką, kurį, jeigu panorėsi, galėsi suvalgyti. Bet pinigo keitimas į pinigą, nukaltą metalą į nukaltą metalą, yra kaž kas nenatūralu, kaž koks absurdas, kaž kas demoniška. Visa tai, kas banku atsiduoda, keitimu, piniginiu pelnu yra paslaptinga gėda, stumianti, kuri visumet pripildydavo pasibiaurėjmu paprastas sielas, t. y. nesuterštas ir gilias sielas. Ūkininkas, kurs javą sėja, siuvėjas, kuris siuva rūbą, audėjas, kuris audžia liną ar vilną turi, tam tikrose ribose, pilną teisę, kad jų pelnas padidėtų, nes jie ir nuo savęs kažką prideda, ko nebuvo žemėje, medžiagoje, audekle. Bet tai, kad krūva pinigų pati savaime pagimdytų be jokio vargo ir darbo kitą pinigų krūvą, nepridėjus žmogaus rankos nei prie kokio kūrybinio varstoto, yra toks papiktinimas, kuris praneša visokią vaizduoklę. Pinigų prekiautojyje, bankininko asmenyje, aukso ir sidabro rinkėjyje galime tiesioginai pastebėti Demono parinktus vergus. Ir Demonas, jiems atsidėkodamas, būtent bankininkams ir pinigų laikytojams, atiduoda pasaulį valdyti: dar ir šiandien jie davinėja tautoms įsakymus, sukelia karus, marina žmones badu, apgrobdami pekliškais mokesčiais vargšų žmonių gyvenimus, keisdami juos į auksą, kraujuose ir ašarose pamirkytą.
Kristus, gailėdamasis turtuolių ir neapkęsdamas turtų, tos vyriausios kliūties, kuri uždengia žmonių akis nuo Dangaus Karalystės, iššlavė vagių urvą ir išvalė Šventyklą, kurioje išaiškins paskutines tiesas, kurias dar turi paskelbti. Bet šituo savo griežtu elgesiu sukėlė prieš save visus Jeruzalės pirklius. Išvarytieji pareikalaus iš savo globėjų nubausti tą, kuris griauja šventojo kalno prekybą. Pinigingi žmonės lengvai bus išklausyti Įstatymo žmonių, kurie jau yra įniršę dėl kitų motyvų. Tuo labiau, kad išgriaudamas šventyklos turgavietę, Jėzus nuteisė ir pasmerkė bažnyčios kunigus. Žymiausia turgavietės rinka priklausė Ananijo sūnums, t. y. artimiausiems giminaičiams aukščiausio kunigo Kaifos. Visi balandžiai, kuriuos pardavinėta šventyklos rinkoje, buvo iš Ananijo paukštyno, o iš pačios sparnuočių prekybos šitas kunigas — pristatytojas turėdavo keturiasdešimts saa gryno pelno. Bankininkai, neturėdami teisės prekiauti šventykloje, mokėdavo galingom sadukėjų tarybom, rinktom iš aukštesnio kunigų luomo, gana didelius procentus iš savo tūkstantinio pelno, kurį jiems duodavo metinė apyvarta iš svetimų pinigų keitimo į žydų pinigus. Ir pati Šventykla argi nebuvo tikrybėje didelis tautos bankas su visomis savo nedegamomis skryniomis, sudėtomis į iždo kambarius?
Jėzus įžeidė dvidešimts tūkstančių Jeruzalės kunigų, paliesdamas, jų prestižą ir kišenę. Jis padaro perversmą įvertinimo iškraipytos ir iškoneveiktos raidės, kurios vardu jie valdė ir tuko. Be to, išvaiko jų bendrininkus, prekiautojus ir bankininkus. Jeigu nugalės, visus laukia bendras bankrotas. Bet du luomai, kuriems gresia pavojus, dar tampriau susibičiuliauja, kad surastų būdą nusikratyti neprašytu svečiu. Pirkliai ir Kunigai susitaria, galimas daiktas, dar tą patį vakarą, papirkti išdaviką ir paruošti kryžių. Miesčionys tam reikalui šiek tiek turės sudėti pinigų; Kunigai suras religinį pretekstą; atėjūnų valdžia, kuriai rūpi kunigų ir miesčonių palankumas, duos savo kareivius.
Tuo tarpu Jėzus, išėjęs iš Šventyklos, per alyvų daržą, nuėjo Betanijos link.
