Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

ANTANAS MACEINA

MINTYS, APMĄSTYMAI

Parengė

Mindaugas Bartninkas

PDF: 

Vilnius

Eugrimas

1998

Įvadas

Sumanęs supažindinti skaitytoją su Antano Maceinos kūryba, neįsivaizdavau, kokia sunki misija manęs laukia: sutalpinti dvitomyje nors ir esenciją minčių, išsakytų šio nepaprastai produktyvaus mokslininko ir mąstytojo maždaug per pusšimtį savo aktyvios veiklos metų.

Antanas Maceina gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėnų kaime, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Baigęs Prienų „Žiburio" gimnaziją, 1924 m. įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jau po metų, patarus vadovybei, ją paliko ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo literatūrą ir filosofiją. Tokį apsisprendimą lėmė kritiško mąstymo sankloda, polinkis analizuoti, visa kuo abejoti. Tačiau ir universitete, išskyrus profesoriaus St. Šalkauskio paskaitas, jo kritiškai mąstantis protas nerado dvasinio peno. 1932 m. vėl grįžo į seminariją, tačiau kunigu taip ir netapo. Jau gilioje senatvėje, 1978 m. A. Maceina rašė: „Netapsi tuo, kuo norėjai, o tapsi tuo, kuo net negalvojai."

1934 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją „Tautinis auklėjimas". Kaip visuomeninis veikėjas, savo tikslus susiejo su ateitininkais. Pirmininkavo ateitininkų meno draugijai, redagavo jos leidinį „Ateitis".

Ikikarinio laikotarpio Maceinos kūrybinę veiklą galima skirstyti į tris dalis: pedagogika, kultūros filosofija ir socialinė problema.

Pasak paties A. Maceinos, veikale „Pedagogikos istorija" I t. jis stengėsi natūraliai sujungti tris pagrindines pedagogikos sritis: ugdomuosius principus, ugdomąsias praktikas ir pačius ugdytojus bei pedagogus.

Pirmasis „Pedagogikos istorijos" tomas apima pirmykščių tautų, graikų, romėnų, patristikos ir viduramžių ugdymą, t. y. visą senąją pedagogikos istoriją. Apie plačiai istorijoje žinomą Rytų ugdymo sistemą autorius beveik neužsimena, paaiškindamas, jog, jo manymu, netikslinga ją įtraukti į Europos ugdymo sistemą, kadangi yra suformuota kitokiais principais ir remiasi kitokia gyvenimo patirtimi. Renesanso, baroko, švietėjų ir romantikų ugdymo sistema, arba naująją pedagogikos sistemą, A. Maceina yra aptaręs antrajame „Pedagogikos istorijos" tome, kuris buvo numatytas išleisti 1940 m., bet deja, šviesos taip ir neišvydo.

Autorius taip ir neįgyvendino sumanymo užbaigti pedagogikos istorijos nagrinėjimą trečiuoju „Pedagogikos istorijos" tomu, apimančiu paskutinius pedagoginius sąjūdžius. Studijas pedagogikos klausimais spausdino žurnaluose „Židinys", „Lietuvos mokykla", kituose periodiniuose leidiniuose.

Atgavus Lietuvai Vilnių ir jo krašto dalį, 1939 m. gruodžio 30 d. Mokytojų sąjungos konferencijoje A. Maceina perskaitė paskaitą „Tautinis auklėjimas nutautintoje Vilniaus aplinkoje", kuri buvo išspausdinta žurnale „Lietuvos mokykla" 1940 m. Nr. 1. Dar anksčiau „Židinyje" Nr. 1—2 A. Maceina kėlė Klaipėdos krašto gyventojų tautinės savimonės gaivinimo problemą.

Kultūros filosofiją A. Maceina grindžia kultūros istorijos samprata, kuriai savo veikaluose skyrė daug dėmesio. Išdėstęs bendrus kultūros ir kultūros filosofijos sampratos principus veikale „Kultūros filosofijos įvadas" (1936), paskelbtame 1936 m. žurnalo „Logos" numeriuose, studijoje „Pirminės kultūros pagrindai" A. Maceina plačiai nagrinėja istorines kultūros vertybių formavimosi ištakas, o žurnalo „Židinys" numeriuose 1938—1939 m. išspausdintoje studijoje „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra" savo teiginius realizuoja remdamasis lietuviškąja kultūros istoriosofija.

Daug kur remdamasis S. Šalkauskiu, A. Maceina nepritaria jo idėjai, jog lietuvių kultūra yra Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė. Jo nuomone, mūsų kultūra autonomiška, jai būdingas krikščioniškas turinys ir giliai tautinė lietuviška forma, kurios esminiai bruožai yra subjektyvumas, vidinio pasaulio turiningumas.

Kultūros klasifikacijoje A. Maceina vartoja įvairias sąvokas. Dažnesni terminai „išvidinė" (vidinė) ir „išorinė", subjektyvi ir objektyvi kultūra; tradicine prasme tai maždaug atitiktų terminus dvasinė ir materialinė kultūra. A. Maceina vengia termino „dvasinė kultūra" manydamas, kad sudvasintomis gali būti tik būtybės, turinčios sielą. Vietoj termino „materialinė kultūra" dažniausiai vartojama „objektyvi", „objektyvuota" ir pan. kultūra. Dėl specifinės terminų vartosenos šiek tiek sunkiau suprasti tekstą, tačiau įsigilinus į A. Maceinos kultūros filosofiją ir istoriosofiją šie kalbiniai nesklandumai greitai nublanksta.

Socialine problematika ikikariniame laikotarpyje A. Maceina parašė du stambius veikalus: „Socialinis teisingumas" (1938) ir „Buržuazijos žlugimas" (1940).

Autorius paaiškina, kad knyga „Socialinis teisingumas" atsirado iš 1936 m. Katalikų veikimo centro konferencijoje skaitytos paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą. Šioje paskaitoje išsakytos mintys susilaukė labai plataus atgarsio ir labai skirtingo įvertinimo. Knyga „Socialinis teisingumas" ir buvo autoriaus atsakymas į šiuos klausimus, dar kartą viską apmąstant, patikrinant, patvirtinant arba atmetant. Autorius nesiekia absoliutizuoti savo minčių; jis formuluoja tik pačius principus. Nurodyti konkrečius būdus ir konkrečias priemones keliamiems principams realizuoti visuomenėje autorius laikė kol kas negalimu, kol nesusitarta dėl pačių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo pagrindų. Tik tada, kai mums patiems bus aiškūs socialinio gyvenimo pagrindai, kai mes patys savo dvasia pajusime jų socialinį turinį, teigia autorius, tik tada galėsime kalbėti ir kitiems.

Knyga „Buržuazijos žlugimas" 1940 m. pasirodė kaip išplėstas variantas paskaitų „Buržuazija, prometėjizmas ir krikščionybė", skaitytų A. Maceinos 1937 m. Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Knygoje daugiau susitelkta tik ties pirmąja kurso dalimi — buržuazija analizuojama ne kaip klasė, bet kaip žmogaus socialinis dvasinis būvis, kaip reiškinys maždaug artimas tam, ką mes vadiname miesčioniškumu. Atidėjęs vėlesniam laikui išsamesnius kitų gyvenamojo meto dvasios apraiškų — prometėjizmo ir krikščionybės — aptarimą, autorius susitelkia ties buržuazijos problema, kas būdingo jo laikui dvasinio ir fizinio sukrėtimo metu buržuazijos, kaip žlungančio tipo būčiai yra aktualiausia ir daugelio natūraliai pergyvenama.

Viešojo gyvenimo istorijos ir kultūros vyksmo pirmapradžių apraiškos priežasčių A. Maceina ieško vyriškojo ar moteriškojo prado įsigalėjime: patriarchatui būdingo toteminio arba nomodinio prado, ar susijusio su žeme ir jos kultu matriarchatinio prado vyravime, o socialinių vyksnių ir būdingų mūsų laikui socialinių batalijų priežastis ir ištakas jis regi minėtų trijų žmogiškosios dvasios savybių: krikščioniškosios, buržuazinės ir prometėjiškosios sąveikoje ir kovoje. Tai amžinosios žmogaus dvasios savybės, arba struktūros, kurios duoda pagrindo nubrėžti skiriamąsias ribas ne tiktai socialinių jėgų rikiuotėse, bet ir kiekvieno žmogaus dvasioje.

Subjektyvios autoriaus simpatijos vertinant šias dvasines struktūras linksta į prometėjiškąją, kurios būdingą žymę sudaro kūrybiškumas, ir krikščioniškąją, praturtinančią žmogų tauriu dvasingumu.

Apie prometėjiškumo problemą veikale „Socialinis teisingumas" A. Maceina tik užsimena — plačiau ją išdėsto „Buržuazijos žlugime" bei straipsniuose, spausdintuose žurnaluose „Židinys", „Logos" ir kituose, daug dėmesio skirdamas šios žmogiškosios galios ištakoms, socialinei prigimčiai apibūdinti.

Žmogus yra priklausomas nuo žemiškosios buities ir kosmo, suaugęs su žeme, determinuotas jos dėsnių. Bet sykiu jis yra ir laisvas padaras, jaučia savyje laisvės principą, yra kūrėjas. Žmogus turi nenugalimą linkimą ir nepalaužiamą pasiryžimą užvaldyti visą žemesnį pasaulį, jį palenkti savo valiai ir pakeisti pagal savo dvasios esmę. Jis jaučiasi esąs žmogus aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme. Dvasingumas, laisvė, kūrybiškumas iškelia žmogų aukščiau žemės ir padaro jį savarankišku, autonominiu kosmo gyventoju. Prometėjuje galingai prakalba žmogaus kūrėjo dvasia.

Dar anksčiau nei humanistinio egzistencializmo atstovai A. Maceina teigė laisvę kaip žmogaus pasirinkimo galimybę. Laisvė, rašė jis 1935 m. žurnalo „Logos" pirmame numeryje, savo esmėje turi du pagrindus: galimybę pasirinkti ir galią pasirinkti. Kam nėra iš ko pasirinkti, tas nėra laisvas. Kas neturi sugebėjimo arba galios pasirinkti, tas taip pat nėra laisvas.

Tačiau A. Maceina yra teistas, ir pernelyg platūs žmogaus dvasios užmojai jo koncepcijoje yra silpnoji prometėjizmo pusė. Žmogaus kūrybinė galia negali prilygti Absoliuto kūrybai. Tame pačiame žurnale jis rašė:

Būtų prometėjiškas nusistatymas, jeigu mes manytume, kad žmogus pats vienas savo kūryba gali tobulai pasiekti pasaulio buities atbaigimą. Žmogaus kūryba nėra aukščiausia ir paskutinė kūryba. Žmogaus kūrybą pranoksta ir atbaigia Dievo kūryba. Dievo kūryba yra dvejopa: pradedamoji ir atbaigiamoji. Atbaigiamoji Dievo kūryba — tai apokaliptinis perkeitimas.

Ribojo A. Maceina prometėjiškosios dvasios ribas ir dorovinėje sferoje. Prometėjiškas nusistatymas doroje, rašė jis žurnalo „Logos" 1935 m. antrame numeryje, daug greičiau veda prie visiško sudužimo, negu kur kitur.

Pokarinio laikotarpio A. Maceinos kūriniai daugiausia skirti plačiai suprantamai religijos filosofijai. Veikale „Didysis inkvizitorius" (1946 ir 1950 m.) Inkvizitoriaus legenda interpretuojama kaip „žmogiškojo įkvėpimo pažadintas apokalipsės komentaras". „Jobo drama" (1950) — teistinio egzistencializmo apmatai; „Saulės giesmė" (1954) — Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo ir veiklos apmąstymai; Didžioji padėjėja (1958) — Švč. Mergelės Marijos būties apmąstymas, „Dievo avinėlis" (1966) — Kristaus gyvenimo ir veiklos apmąstymai. Veikaluose „Bažnyčia ir pasaulis" (1970), „Didieji dabarties klausimai" (1976) A. Maceina ieško kelių suderinti teologiją ir pasaulietinę pasaulėžvalgą. Daug dėmesio skyrė nepasaulėžiūrinės politikos sampratai plėtoti: „Kultūrinė demokratija („Aidai", 1947, Nr. 8); „Politika ir pasaulėžiūra" („Aidai", 1948, Nr. 19). Daug rašė, tiek prieškariniais, tiek pokario metais, įvairiais teistinės ir pasaulėžvalgos klausimais ir kita tematika leidiniuose „Pavasaris", „Ateitis", „Rytas", „XX amžius" (buvo vienas iš redaktorių), „Naujoji Romuva", „Vaidilutė", „Židinys", „Lietuvos Mokykla", „Tiesos kelias", „Tautinė mokykla", „Aidai", „Į laisvę", „Literatūros lankos".

Veikale „Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas" (1950) A. Maceina bando duoti teistinio egzistencializmo apmatus. A. Maceina neneigia šiandieninės egzistencinės filosofijos sampratos, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinas ir žemiškasis jo buvimas. Jį, kaip ir šiuolaikinius egzistencialistus, domina klausimas, kuo žmogus — animal racionale skiriasi nuo kitų gyvųjų padarų; jis susimąsto ties žmogiškąja šios tikrovės būtimi, svarsto žmogaus žemiškojo buvimo klausimą, stengdamasis, kaip ir egzistencialistai, rasti atsakymą, kas yra žmogus. Tačiau „Jobo dramos" atsakymas yra savotiškas.

Ir humanistinė, ir tomistinė egzistencializmo filosofija pripažįsta, kad žmogus savyje neturi buvimo pagrindo — yra mirtingas, todėl visados esti nebūties akivaizdoje. „Jobo dramoje" stengiamasi išplėtoti šią žmogiškosios būties savybę ligi galutinių išvadų, regint joje esminį žmogaus apsisprendimą Absoliutui, — apsisprendimą, kuris glūdi pačioje ontologinėje žmogaus sąrangoje. Egzistencija yra klausimas, atviras transcendencijos akivaizdoje.

Norėdamas įveikti šį nelengvą uždavinį, autorius analizuoja žmogaus buvimą ne abstrakčiai, bet pasinaudoja Šventajame Rašte aprašytu Jobo asmeniu, manydamas, kaip ir humanistinio egzistencializmo atstovai, kad egzistencinis mąstymas visados yra konkretus. Būtis čia nėra amžinoji žmogaus esmė, kuri būtų antlaikė, nekintama ir visiems bendra. Būtis čia yra tai, kuo ir kaip žmogus šioje tikrovėje būna. O būna jis labai įvairiai. Žmogus neturi nė būties pilnaties apskritai, nė žmogiškosios būties pilnatvės. Todėl žmogiškoji būtis yra nuolatinis tapsmas, nuolatinis artėjimas prie dieviškojo pirmavaizdžio arba tolimas nuo jo. Žmogiškasis buvimas, arba egzistencija, yra savęs vykdymo laukas.

Autorius neneigia Jobo dramos didaktinės prasmės, kurią pabrėžia dauguma apie ją kalbančių, — iš jos pasimokyti galima ne tik pedagogine ar moraline, bet ir filosofine prasme. Bet jis žiūri į šią istoriją ir platesne prasme, teigdamas, jog savo turiniu ir savo prasme Jobo knyga yra idėjinė-egzistencinė. Jos pagrindą sudaro tam tikra problema, tam tikra filosofija, tiesa, išreikšta vaizdais ir simboliais, bet ne mažiau gili ir vertinga. Konfliktas tarp žmogaus ir Absoliuto čia nepaliekamas vienpusei pastarojo valiai, į jį atsakoma ieškant kompromisinio sprendimo, kur žmogaus likimą lemia protas, atkaklumas, savo tiesos suvokimas, ne tik visagalės antgamtinės jėgos.

Jobo dramos veiksmas vyksta visiškai konkrečioje situacijoje. Jobas nėra teorinis mąstytojas, kuris žvelgtų į žmogaus problemą ir ją spręstų remdamasis bendrais metafiziniais principais. Jis neformuluoja jokios bendros antropologijos. Jis nekuria jokios filosofinės mokyklos, kaip graikų išminčiai. Jobo mąstymas kyla iš jo paties egzistencijos. Kančios šviesoje jis kelia žmogaus egzistencijos klausimą ir bando į jį atsakyti. Tačiau čia jam rūpi ne žmogus savyje, bet jis pats; ne žmogaus gyvenimas apskritai, bet jo paties asmeninis buvimas ir likimas. Būdingo humanistiniam egzistencializmui esmės klausimo vieton keliamas realios egzistencijos klausimas. Priverstinės kančios ir mirties akivaizdoje Jobas kelia savo likimo klausimą: kodėl visa tai įvyko, ar tai būtinai turėjo įvykti, kodėl tai atsitiko jam. Asmeninės egzistencijos ir asmeninio likimo problema čia yra pagrindinė.

Veikale „Asmuo ir istorija" (1981), skirtame kaip kreipimasis į ateitininkus, A. Maceina stengiasi atsakyti į žmogaus kaip tautiečio egzistencijos klausimus šiandieniniame socialinių prieštaravimų išdraskytame pasaulyje, ieškomos dvasinės pusiausvyros atramos žmogui, atsidūrusiam už tėvynės ribų. Turima mintyje, suprantama, lietuviškoji emigracija.

Emigracinio, arba pokarinio laikotarpio, A. Maceinos veikalų problematiką sąlygiškai galima būtų įvardyti „būties sekuliarizacija“, kurios esmę sudaro mintys ir apmąstymai apie būties santykį su transcendencija, Absoliutu, tai yra su antgamte, arba religija. Tačiau tai toli gražu neapima viso šio laikotarpio A. Maceinos kūrybos turinio, bet negalėtume šio laikotarpio A. Maceinos kūrybos pavadinti ir teologine. Prieš tokią nuomonę pasisako pats autorius studijoje „Filosofijos keliu", išspausdintoje žurnale „Aidai" 1978, Nr. 8—10 ir 1979, Nr. 1—2.

Teologija velkasi paskui mane tarsi atsivyniojęs naginės apivaras, rašo čia A. Maceina, ir daugelis, regėdamas šį apivarą laiko mane teologu, o tik antroje ar trečioje vietoje filosofu. Tokio įspūdžio kelia tiek mano studijų eiga, tiek keletas raštų, kurie, pasak dr. J. Griniaus, yra „tiesioginiai teologinės knygos". Antra vertus, tas pats Grinius priduria, kad ašen filosofavęs ir tuose raštuose, kuriuose esu svarstęs teologinius klausimus. Atrodo tad, jog yra atėjęs laikas praskleisti kiek savo santykį su teologija... Iš tikrųjų teologiją esu ilgai studijavęs, vėliau ir keletą knygų teologiniais klausimais parašęs. Tačiau ar tai parodo, kad mano mąstymo sąranga bei linkmė būtų teologinė?

Teologinis ir filosofinis mąstymas eina priešingomis kryptimis; teologija prasideda atsakymu, filosofija prasideda klausimu. Atsakymą teologijai teikia tikėjimas. Pati teologija kaip tokia atsakymo neturi; ji gauna jį ir todėl juo prasideda, paskui istoriškai šį dalyką tirdama, iš vidaus jį skleisdama, metodiškai jį sistemindama. Be šitokio atsakymo nebūtų jokios christologijos kaip teologinės disciplinos.

Bet kaip tik čia prasideda sunkenybės tam, kuris filosofuoja, vadinasi, klausia. Turėdama atsakymą savo pagrindu, objektu ir išeities tašku, teologija neklausia. Ir tai visiškai nuoseklu. Juk atsakymas padaro klausimą beprasmį.

Jei žinai kelią iš Bostono į New Yorką, tai būtų patyčia klausti praeivį, ar šis kelias tikrai į New Yorką vedąs. O jei klausčiau nuoširdžiai, tai būtų ženklas, jog abejoju savo žiniomis. Klausimas, turint atsakymą, yra abejojimas atsakymu. Religijos srityje tai reiškia, kad mano tikėjimas yra arba silpnas, arba aš jo iš viso neturiu. Nors tik šiais atvejais klausimas įgyja prasmę pats savyje ir esti pateisinamas psichologiškai. Štai kodėl klausiančiojo atžvilgiu teologas nusiteikia nedraugiškai. Klausiantįjį jis pergyvena arba kaip pašaipą, arba kaip svyruoklį. Teologui atrodo, kad klausti, turint atsakymą, reiškia arba tyčiotis, arba iš tikro abejoti ta ar kita tikėjimo tiesa. Jei toks klausėjas ruošiasi gi būti kunigu, tai savaime aišku, kad jis šiam pašventimui netinka. Kunigo uždavinys juk yra ne klausti, o skelbti atsakymą, gautą iš Dievo per Bažnyčią. Užtat filosofuoti, vadinasi klausti linkęs seminaristas yra ne savo vietoje. Tapęs kunigu, jis bus tik bėda hierarchijai. Kunigas-filosofas yra lygiai toks pat gyvenimo netikša, kaip ir kunigas-poetas: pirmasis filosofijoje, antrasis eiliuoja ne iš kunigiškosios egzistencijos.

Kas tad yra manieji raštai, svarstą religinius klausimus? — Nors ir suvokdamas tikėjimą kaip riziką ir todėl netikdamas sielovadai, aš visą gyvenimą likau ištikimas krikščioniškajai religijai. Manęs nuo Bažnyčios nenutolino nei mano paties sankirčiai su hierarchija tiek Lietuvoje, tiek tremtyje, nei apskritai hierarchijos klaidos bei nuodėmės istorijos eigoje, nei žmogiškieji dvasininkijos netobulumai. Bažnyčios mokslo atžvilgiu jaučiausi nuostabiai laisvas: dogma man niekad nėra buvusi varžtai mąstyti. Bažnyčios atsakymo į pagrindinius mūsų buvojimo klausimus pergyvenau kaip savo paties atsakymą. Jis man neatrodė atėjęs iš viršaus, todėl svetimas, verčiąs bei slegiąs, o priešingai, jis atrodė kaip kilęs iš mano paties vidaus, todėl savas ir vertas toliau mąstyti. Tikėjimo srityje galima daug ko nežinoti; tačiau visa, kas mums skelbiama, galima ir turime suprasti. Kitaip tikėjimas virstų prietaru, kuriuo vadovaujamasi todėl, kad tam tikra grupė tiki teigiama ir neigiama jo galia. Niekas, kas kalba žmogui, negali peržengti jo dvasios. Priešingai, jis turi nusileisti į šią dvasią ir paklusti jos dėsniams. Ir tik šis paklusimas padaro tą kalbą prasmingą.

Iš šio tad pergyvenimo ir yra susiklostę religiniai mano raštai. Jie pratęsia Bažnyčios atsakymą į pažintinę plotmę, paversdami jį filosofijos klausimu, mėginimu atsakyti jau mano paties. Todėl visi jie yra suręsti neteologiniu metodu, paremtu Šventraščiu, Bažnyčios tėvais, teologais (ypač scholastais), liturginiais tekstais, galop oficialiais Bažnyčios nutarimais. Tai anaiptol nereiškia, kad visų šių šaltinių savo raštuose nebūčiau naudojęs. Tai tik reiškia, kad jie man liudija nagrinėjamo klausimo autentiškumą, o ne daugiau. Pats gi klausimas yra sklaidomas proto. Tai krikščionybės filosofija tikrąja šio žodžio prasme. Nes krikščionybė, būdama istorine tikrybe ir tam tikrų teiginių vienetas, yra taip lygiai apsupta logikos dėsnių, kaip ir bet kuri kita pažintinė sistema, todėl protui prieinama ir jo reikalaujanti. Yra juk tik viena logika, būtent žmoniškoji. Dieviškosios logikos ar antologikos, ar antilogikos nėra. Dieviškasis apreiškimas įsikūnija žmogiškąjame pažinime, ir dieviškasis žodis byloja žmogaus žodžiu. Įsikūnijusi gi žmogiškoje pažinsenoje, dieviškoji tiesa savaime patenka mūsų mąstymo sritin ir virsta mūsų apmąstymo objektu. Manieji religiniai raštai ir yra šios dieviškosios tiesos kaip mano paties tiesos apmąstymas bei pastanga ją kiek praskleisti tuo ar kitu atžvilgiu. Tai grynai mano paties kūryba, neturinti nei sielovadinio, nei tuo labiau mokomojo pobūdžio; filosofas nei moko, nei skelbia; jis tik dėsto.

Filosofinis religinių mano raštų pobūdis, rašo A. Maceina, nėra tinkamai suvoktas nei bažnytinių cenzorių, nei daugelio skaitytojų: ir vieni, ir kiti regėjo juose Bažnyčios mokslą, todėl teikė jiems tokius mastus, kurie filosofijai nėra įprasta taikyti. Filosofijos ir teologijos santykis gali būti suprastas bei išspręstas tik religijos filosofijos plotmėje. O kadangi religijoje ne žmogus pakyla į Dievo matmenį, bet Dievas nusileidžia į žmogaus matmenis (kenozę), tai tuo pačiu ir tikėjimas nusileidžia į žinojimo sritį, konkrečiai kalbant, į filosofijos plotmę. Filosofija virsta tikėjimo kenoze. Ne filosofija kinta, susidūrusi su apreiškimo tiesa, bet tikėjimas šia tiesa keičia savo pobūdį, paklusdamas filosofinio mąstymo dėsniams; dieviškoji tiesa tampa žmogiškąja tiesa. Ir juo religijos skelbiami teiginiai darosi žmogiškesni, juo jie yra tikresni savo tiesa.

Taigi M. Maceina — savito tipo krikščioniškasis filosofas: ne teologas, bet mąstytojas, besiremiąs ieškojimu, ne transcedentinių, žmogaus proto neaprėpiamų tiesų visuma, į kurias atsitrenkia ir dūžta silpnos žmogaus proto pastangos pažinti būties paslaptis ar bent kiek praskleisti nežinomybės šydą. Maceina yra mintytojas, todėl aukščiausias teisėjas ir vadovas jam yra žmogaus protas, pažinimas.

A. Maceina drauge yra poetas, skelbęs savo filosofiją A. Jasmanto slapyvarde. Savo poeziją yra išleidęs rinkiniu „Gruodas" (1965). Poetinė žodžio jėga įgalina Maceiną ir filosofiniuose veikaluose pasiekti reto emocinio įtaigumo ir tuo pat metu reto išraiškos paprastumo. Maceinos veikalai yra prieinami ir tiems, kurie nėra studijavę filosofijos. Tačiau jį suprasti yra sunkiau, negu skaityti. Poetinius vaizdus, kuriais mintis pareiškiama ir kuriuos reikia priimti netiesiogine prasme, tūlas skaitytojas gali mėginti aiškintis tiesiogiai ir tokiu atveju pasidaryti klaidingas išvadas, — pasakęs J. Brazaitis A. Maceinos 50 metų sukakties proga („Į Laisvę", 1958, Nr. 15). Ir abstrakčioms problemoms spręsti Maceina renkasi konkrečias situacijas, konkrečius personažus (Didįjį Inkvizitorių, Jobą, A. Mickevičiaus Konradą, Solovjovo Antikristą ir kt.). Tai ne tik leidžia klausimą nagrinėti vaizdžiai, bet ir susieti jį su gyva tikrove. Žodžiai, pasakyti A. Maceinos savo mokytojo St. Šalkauskio adresu: „gyvenimo problema stovėjo jo mąstymo centre, ir jis sprendė ją pilnatvės šviesoje", pilnai gali būti taikomi jam pačiam. Žmogaus proto įvertintoje krikščioniškosios pilnatvės šviesoje Maceina ieško atsakymo į amžinąsias problemas, kad tuo būdu būtų suprasti mūsų laiko rūpesčiai.

A. Maceina mirė 1987 m. sausio 27 d., tai yra savo 79 metų sukakties dieną.

Design by Joomla