Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

II dalis

Atsakymai

Į HOMOSEKSUALŲ JUDĖJIMO ARGUMENTUS

 

IX skyrius

Tikroji lytinio akto paskirtis

Bendra nuodėmės ir nuodėmės prieš skaistumą konkrečiai samprata yra tiek nublankusi, kad pritinka prisiminti prigimtinio įstatymo ir katalikų mokymą šiuo delikačiu klausimu.113

113 Trumpa, šiame skyriuje pateikiama apžvalga remiasi Summa Theologica šv. Tomo Akviniečio pristatytais argumentais, II-II, q. 153-154 ir priedu qq. 41 et. seq.; Katalikų Bažnyčios Katekizmas, sk. 369-372,1643-1651, 2360-2391.

Lytinio akto paskirtis

Jei lytiniai santykiai nebūtų malonūs, nuo jų priklausantis žmogaus rasės pratęsimas atsidurtų pavojuje. Tačiau aiškiai suprantama, kad šių santykių paskirtis yra ne malonumas, o žmonijos išsaugojimas. Kai lytiniai santykiai suvokiami tik kaip malonumas, supainiojami santykių pagrindinis ir šalutinis tikslai. Toks apvertimas yra priešingas pačiai akto paskirčiai.

Naujos gyvybės pradėjimas įpareigoja vaiką auginti ir rūpintis jo materialiniais poreikiais, ypač jo auklėjimu ir charakterio formavimu. Tai didelė atsakomybė, reikalaujanti pasiaukojimo ir atsidavimo.

Dėl protingos žmogaus prigimties ryšiai, suvieniję tėvus, kurie naują gyvybę pradėjo, ir vaikus, kurie yra tėvų sąjungos vaisiai, nėra efemeriški, kaip kad yra su gyvūnais. Vos tik gyvūnų palikuonis tampa visai suaugęs, motiniški ir tėviški santykiai dažniausiai nutrūksta ir nei tėvai, nei palikuonys daugiau vienas kito neatpažįsta.

Žmonių nuolatinis švelnumo, atsakomybės ir pagarbos ryšys lieka egzistuoti tarp tėvų ir jų suaugusių vaikų. Ši meilė trunka visą gyvenimą ir ilgiau - net mirtis neištrina brangių prisiminimų iš gyvųjų širdžių.

Visa tai parodo, kad tik nenutraukiama meilės sąjunga tarp vyro ir moters, trokštančių turėti vaikų, su meile auginti juos ir teikti gyvenime abipusę pagalbą, suteikia idealias sąlygas vaikų pradėjimui ir auklėjimui. Taigi sąlygos, kuriomis lytiniai santykiai visiškai išpildytų kilnų Kūrėjo nustatytą tikslą, egzistuoja tik monogaminėje ir neišardomoje santuokoje.114

114 Kitas santuokinių lytinių santykių tikslas yra didinti meilę tarp sutuoktinių ir malšinti geidulius. Dėl savo stiprumo, kūno geiduliai gali užvaldyti ir pavergti protą. Vis dėlto santuokoje to, kaip įprasta, nėra, nes, kaip aiškina šv. Alfonsas Liguori: „Nesantuokiniai santykiai visuomet yra blogi, net tada, kai kartais ir per accidens, sangulautojas gali gerai išauginti savo vaikus. Taip yra todėl, kad...malonumo vardan protą palenkti kūnui, kaip atsitinka sanguliaujant, yra prieš prigimtinį įstatymą. Bet santuokoje, net esant tam pačiam malonumui, Dievas, savo ypatingu numatymu yra taip sutvarkęs, kad tokia netvarka neatsitiktų" (D. Neyraguet, Compendio de la Teologia Morai de S. Afonso de Ligorio [Madrid: Viuda de Palacios e Hijos Editores, 1852Į, p. 236).

Pasipriešinimas pagrindinei lytinių santykių paskirčiai yra nuodėmė

Taigi viskas, kas prieštarauja pagrindinei lytinių santykių paskirčiai (prokreacijai ir vaikų auginimui) yra blogai.115 Religine terminologija, tai yra nuodėminga.

Ši pagrindinė paskirtis gali būti suardyta dvejopai. Pirmiausia, tai gali būti padaryta nenatūraliai, vengiant apvaisinimo arba praktikuojant seksualinį aktą, kuris yra sterilus savo prigimtimi, kaip masturbacija ir homoseksualumas.116 Antra, pagrindinė paskirtis pažeidžiama, kai vaisinga lytinių santykių prigimtis per se gerbiama, bet santykiaujančioms pusėms trūksta rūpestingumo ir sąlygų deramam vaiko auginimui. Taip būna nesantuokinių lytinių santykių, santuokinės neištikimybės, incesto, gundymo ir išprievartavimo atvejais.

Nors kiekvienas tiesiogiai ir visiškai įvykęs aistros aktas yra mirtina nuodėmė, kai kurios nuodėmės yra sunkesnės nei kitos. Santuokinė neištikimybė yra sunkesnė nuodėmė už nesantuokinius lytinius santykius; incestas - sunkesnė už santuokinę neištikimybę; o nuodėmės prieš prigimtį yra dar sunkesnės. Nuodėmės prieš prigimtį ne tik prieštarauja lytinių santykių paskirčiai, bet papildomai yra „priešingos natūraliai, žmonių rasei priklausančiai lytinių santykių tvarkai"117 .

115 Pagal šv. Tomą, „nuodėmė žmogaus veiksmuose yra tai, kas yra prieš proto tvarką. Proto tvarka susideda iš visa ko, deramu būdu, priskyrimo savam tikslui.... Ir kaip maisto vartojimas ir skirtas individo gyvybės išsaugojimui, taip lytiniai aktai yra skirti visos žmonių rasės išsaugojimui" (Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, II-II, q. 153, a. 2).

116 Santuokiniai lytiniai santykiai natūralaus sterilumo, kylančio dėl vyro ar žmonos patologinių sutrikimų, atveju yra teisėti, nes nėra dirbtinai kliudoma natūraliam apvaisinimui, kuris neįvyksta tik dėl nenumatytų, akcidentalių priežasčių.

117 Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, II-II, q. 154, a. 11.

Kūniškos aistros stiprumas yra gimtosios nuodėmės pasekmė

Nors mūsų Viešpats Jėzus Kristus atpirko žmoniją praliejęs savo paties kraują, o krikštas ištrina mūsų sielos gimtosios nuodėmės dėmę, šios nuodėmės pasekmės išlieka: kūniškas silpnumas ir netvarkingų aistrų maištas.

Būdami nekalti, Adomas ir Ieva visiškai valdė savo aistras: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos"118 .

Vis dėlto po gimtosios nuodėmės, „abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus"119 .

Gimtosios nuodėmės netvarka yra didelis išbandymas žmogui. Kaip sako šventasis Paulius: „Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose"120 . Bet su Dievo malone šie blogi polinkiai gali būti įveikti, kaip tvirtina šventasis Paulius: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina"121 .

Dėl gimtosios nuodėmės palikto žmogaus silpnumo moralės teologai visuomet patarė elgtis ypač atsargiai, kad būtų išvengta pasidavimo kūniškiems troškimams. Karalius Dovydas yra geriausias pavyzdys to, koks yra svarbus budrumas. Būdamas nepakankamai budrus jis leido sau susižavėti Batšebos grožiu, nusidėjo su ja ir pasiuntė myriop jos vyrą Uriją. Ganytojo žodžiais tariant, „budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas"122 .

118 Pr. 2, 25.

119 Pr. 3, 7.

120 Rom- 7- 23.

121 Fil. 4, 13.

122 Mk. 14,38. Savo traktate apie moralę, kalbėdamas apie nepadorybę, šv. Alfonsas Liguori sako, kad per šią ydą „daug sielų papuls į pragarą, ir aš nedvejodamas sakau, kad visi pasileidėliai dėl jos yra pasmerkti, ar mažų mažiausiai ne be jos" (Neyraguet, p. 203).

Mūsų Viešpats iškėlė santuoką į antgamtinį lygmenį

Mūsų Viešpats iškėlė santuoką į antgamtinį lygmenį, paversdamas ją sakramentu. Jis suteikė santuokai ypatingų malonių, sugrąžindamas jai pirminę jos didybę kaip Edeno sode, kai Dievas šventa santuoka suvienijo Adomą ir Ievą. Krikščioniška santuoka yra taip pat Kristaus vienybės su Bažnyčia simbolis, kaip moko šventasis Paulius:

„Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą (Ef. 5, 25-33)".

Gašlumas griauna asmeninę ir socialinę tvarką

Gašlumas naikina proto ramybę, sielos kilnumą, dangiškus troškimus ir kelia dvasios aklumą. Kuo labiau asmuo tenkina savo geismus, tuo labiau jie liepsnoja, keldami nervingumą, susijaudinimą ir nekantrumą ir dažnai veda prie kitų nuodėmių ir net nusikaltimų. Tad gašlumas priskiriamas prie septynių didžiųjų ydų. Per gašlumą užsikrečiama ir platinamos labai skausmingos ir kartais net mirtinos lytiniu keliu plintančios ligos, tokios kaip AIDS ar sifilis. Jis taip pat gali kurstyti liguistus polinkius.

Gašlumas kelia visuomenės ištvirkimą, puoselėja prostituciją ir pornografiją, pakerta šeimos stabilumą, skatina kontraceptikų vartojimą ir abortus bei kenkia vaikų auklėjimui.123

123 Žr.tp. Fr. Cornelius Damen, C.SS.R., s.v. „Lust," Francesco Card. Roberti and Msgr. Pietro Palazzini, Dictionary of Moral Theology (Westminster, Md.: The Newman Press, 1962), p. 719.

Skaistumas išlaisvina žmogų

Skaistumo dorybė išvaduoja žmogų iš gašlumo tironijos, nukreipia jį kilniai, dvasinei veiklai ir stiprina jo valią gyvenimo kovai. Šventasis Tomas sako:

„Kai žemesnės galios yra stipriai nukreiptos savo objekto link, aukštesnės galios tampa sutrukdytos ir savo veiksmais netvarkingos. Žemesnis troškimas, būtent gašlumas, į savo objektą, tai yra malonumą, yra nukreiptas taip stipriai, koks stiprus yra malonumas. Dėl to aukštesnės galios, būtent protas ir valia, tampa sunkiai iškraipytos gašlumo".124

124 Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, II-II, q. 153, a. 5.

Pagrindinis santuokos tikslas

Detroito Šventosios Širdies seminarijos profesorius Mark S. Latkovic rašo:

„Dažnai teigiama, kad Antrasis Vatikano Susirinkimas pakeitė tradicinę prokreacijos, kaip santuokos „pagrindinio tikslo", vietą, sureikšmindamas santuokinę meilę kaip pagrindinę ar bent kaip lygiavertę prokreacijai, taip sumenkindamas pastarosios svarbą".

Prof. Latkovic nesutinka, kad Antrasis Vatikano Susirinkimas padarė tokį pokytį. Jis tvirtina, kad pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes Susirinkimas moko, „kad tiek ,santuokos institutas', tiek ,santuokinė meilė' yra skirti vaikų prokreacijai ir auklėjimui (žr.tp. GS, 48)."125

Tėvas Carlos Miguel Buela, Įsikūnijusio Žodžio instituto (Institute of the Incarnate Word) įkūrėjas ir vyriausias vadovas, yra tos pačios nuomonės. Jis teigia, kad Susirinkimas kartoja buvusį Bažnyčios mokymą:

„Nors ne visiems pavyksta pasitelkti Bažnyčios Magisteriumo konsekruotą, konkrečią terminologiją [Pijaus XII, pirminio ir antrinio santuokos tikslo tema], tačiau jei jie nori išlikti katalikiškos doktrinos rėmuose, tai privalo pripažinti realybę, kurią ji įgyvendina, patinka jiems tai ar ne.

Kai kurie ieško paramos Antrajame Vatikano Susirinkime, kad falsifikuotų ar pakeistų pagrindinių santuokos tikslų subordinaciją, iškeldami meilę aukščiau už prokreaciją, tai yra, paversdami antrinį tikslą pirminiu ir vice versa....

Remdama savo doktriną, Antrojo Vatikano Susirinkimo pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes skyriuje Santuokos ir šeimos orumas cituoja Pijaus XI1930 metų encikliką Casti Connubii ne mažiau nei penkis kartus! Ši enciklika yra fundamentali krikščioniškosios santuokos chartija. O 48-to paragrafo išnašoje, kalbėdama apie santuokos „įvairius tikslus," Gaudium et Spes cituoja šventąjį Augustiną, šventąjį Tomą Akvinietį ir encikliką Casti Connubii, kurie aiškiai patvirtina tikslų subordinaciją.

Taigi Antrasis Vatikano Susirinkimas cituoja ankstesnius Bažnyčios Magisteriumo dokumentus todėl, kad jis taip patvirtina ten esantį mokymą. Bet kokiu atveju kitaip negalėtų būti, nes tuomet mes susidurtume su visišku absurdu ir nenuoseklumu.

Nepaisant tokio akivaizdaus Bažnyčio Magisteriumo mokymo, daugelis ir toliau palaiko bei moko, kad meilė yra pirmiau už prokreaciją".

Savo darbe tėvas Buela prisimena tradicinę Bažnyčios doktriną įvairių santuokos tikslų klausimu:

„Pagrindiniai ir vienas kitą papildantys santuokos tikslai yra prokreacija ir vaikų auginimas bei abipusės meilės manifestacija. Tas faktas, kad abu tikslai yra pagrindiniai, nereiškia, kad tarp jų nėra subordinacijos, kadangi negali būti, kad vienas dalykas [santuoka] turėtų įvairius galutinius tikslus. Pirminis pagrindinis tikslas yra prokreacija ir vaikų auginimas, o antrinis pagrindinis tikslas yra „abipusė pagalba, puoselėjant tarpusavio meilę ir naikinant gašlumą." Pijus XII aiškiai moko, kad antriniai tikslai, „...nors nustatyti prigimties, nėra tokio paties lygmens kaip pirminiai, o juo labiau nėra aukštesni už juos; priešingai, jie yra iš esmės pirminiams subordinuoti."...

Jei pirminis tikslas būtų meilė, santuoka prarastų tai, kas ją sudaro ir kuo ji iš esmės skiriasi nuo bet kurio kito visuomenės tipo.

Jei pirminis tikslas būtų meilė, o ne prokreacija ir vaikų auginimas, iš santuokos būtų atimtas tas privilegijuotas statusas, kuriuo ji yra pirmesnė ir aukštesnė už visas kitas visuomenės formas - tarp jų ir valstybę - kaip yra pripažinta paties prigimtinio įstatymo.

Jei pirminis tikslas būtų meilė, kuo santuoka skirtųsi nuo paprasčiausios „draugų bendruomenės" ar filantropų asociacijos?

Jei pirminis tikslas būtų meilė, kodėl tuomet „nenusiplovus rankų" nuo tokios varginančios užduoties kaip vaikų auginimas?"126

Kanonistas Javier Hervada iš Navaros universiteto Ispanijoje, taip pat sako, kad Susirinkimas išlaikė tradicinę doktriną santuokos tikslų atžvilgiu. Jis cituoja Gaudium et Spes: „Santuokai ir vedybinei meilei būdinga tai, kad jos skirtos palikuonims gimdyti ir auklėti" (nr. 50)

Kanonistas Hervada tuomet pakomentuoja:

„Akivaizdu, kad santuokinis lytinis aktas yra skirtas prokreacijai. Jos prigimtinė struktūra yra moters apvaisinimas per vyrą, naudojantis sutuoktinių reprodukciniais organais".127

125 Palaikydamas šią poziciją, jis mini ispanų teologą, tėvą Ramon Garcia de Haro. (Mark S. Latkovic, Vativan II on Love and Marriage, www.aodonline.org/aodonline-sqlimages/SHMS/Faculty/LatkovicMark/OpEds/LOVEANDM.pdf.)

126 Tėvas Carlos Miguel Buela, Los Fines del Matrimonio [Santuokos tikslai] Moralinės teologijos forumas, Įsikūnijusio Žodžio institutas, www.iveargentina.org/Foro_SAlfonso/articulos_ajenos/fines_matrimonio.htm. (Išryškinimai originalūs.)

127 Tėvas Javier Hervada Los Fines del Matrimonio, www.encuentra.com/includes/documento.php?IdDoc=2297&IdSec=411.

X skyrius

Tikros homoseksualios meilės

NEĮMANOMUMAS

„Homoseksuali meilė" yra dar vienas mitas, kuriuo naudojasi homoseksualumo aktyvistai, kad pateisintų savo ideologiją ir paremtų savo pretenzijas į tos pačios lyties „santuoką".

Prof. Chai Feldblum, tos pačios lyties „santuokos" ir homoseksualų teisių gynėjas, pabrėžė šio mito svarbą: „Tikri pokyčiai visuomenėje įvyks, kai ji gėjų meilę pripažins ne tik kaip moraliai neutralią, bet kaip moraliai gerą, lygiai kaip gera suprantama ir normali meilė" 128.

Ar įmanoma kalbėti apie „homoseksualų meilę?" Ar įmanomas variantas, lygiavertis tikrai meilei? Kad į tai būtų įmanoma atsakyti, turi būti apibrėžta tikra meilė. Apie tai vertingos informacijos suteikia šventasis Tomas Akvinietis, angeliškasis daktaras.129

128 Cituojama pas Laura Secor, „Raindow Warriors".

129 Žr.tp. šv. Tomas Akvinietis, In Ethicorum, lib. 8, lectio 12, nos. 18-24; Summa Theologica I, q. 20, aa 1,3; q. 60, aa. 1-5; I-II, q. 25, a. 2, q. 26, aa. 1,4, q. 27, aa. 1-3; Summa Contra Gentiles, I, C. 91.

Malonus potraukis

Meilė yra kokio nors daikto ar asmens, su kuriuo kitas asmuo jaučiasi giminingas ir laimingas, gėrio potraukis. Giliausios meilės šaknys glūdi žmogaus polinkyje į Dievą, kuris yra aukščiausias gėris. Traukdamas visas būtybes prie savęs, Dievas taip pat jas įgalina trokšti dalinio gėrio tiek, kiek jis dalyvauja begaliniame gėryje. Štai kodėl šventasis Jonas moko, kad „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo130

Žmogiškoji būtis gali jausti šį malonų potraukį asmenims, gyvūnams, daiktams, vietoms, garsams, menams, veikloms ir kitiems objektams.

Pati meilė yra nemateriali ir pirmiausia reziduoja valioje. Fiziškai ji rezonuoja su emocijomis ir jausmais. Meilė turi įvairius lygmenis ir yra iškraipymo veiksnys dėl žmogaus prigimtinės nuodėmės.

130 1 Jn 4,19.

Dvi meilės formos: geismas ir draugystė

Yra dvi meilės formos. Pirmoji yra žemesnė ir netobula meilės forma, vadinama geismo meile (amor concupiscentiae) arba juslingąja meile. Daugiausia apimanti pojūčius, ji yra nukreipta ypač į objektus, daiktus, vietas, gyvūnus ir taip toliau.

Antroji yra aukštesnė ir visiškai žmogiška meilės forma, kuri vadinama draugystės meile (amor amicitiae) arba valingąja meile. Ji visų pirma glūdi valioje ir kyla iš giminingumo tarp žmogiškųjų būčių.131 Savo aukščiausia forma ši draugystės meilė reikalauja, kad žmogus išeitų iš savęs ir mylėtų kitą ne vardan savo paties malonumo ir intereso, bet vardan gėrio kitam: „Nes draugas yra kitas aš", ir „Mylintysis tarsi yra to, ką jis myli, dalis" .132

Tačiau žmonės nėra grynosios dvasios kaip angelai ar Dievas, tobuloji dvasia. Žmogus yra kūnas ir siela, materija ir dvasia. Todėl, kad ir kokia bebūtų dvasinė žmogaus meilė, ji visvien veikia jo jusliškumą, kaip emocija ar jausmas.

Nors teisėtas ir svarbus, šis juslės komponentas negali būti meilės esmė. Emocija ar jausmas negali dominuoti iš tiesų dvasinėje tikros meilės prigimtyje, kuri linksta į amžinybę.

Kaip aiškina šventasis Tomas Akvinietis, susivaldymo dorybės praktikavimas palaiko balansą tarp dvasios ir juslės komponentų. Ji nukreipia pojūčius ir apvaldo ar grynina juslingumą. Susivaldymas suteikia žmogui pusiausvyrą, ypač tų veiksmų ir jausmų, kurie tiesiogiai siejasi su savigynos ir prokreacijos instinktais. 133

131 Čia mes kalbame tik apie prigimtinę meilę, o ne apie antgamtinę meilę - charitas.

132 Šv. Tomas Akvinietis, In Ethic., lib. 8,1.1 n. 6; Summa Theologica, I-II, q. 26, a. 2, ad. 2.

133 „Geismas reiškia potraukio impulsą nukreiptą į malonumo objektą, ir šis impulsas reikalingas apvaldymo, kuris priklauso susivaldymui" (Summa Theologica, II-II, q. 141, a. 3 ad 2).

Draugystės meilės iškraipymai

Be ribojančio susivaldymo gryna geismo jėga gali užvaldyti santykius ar draugystę. Šis užvaldymas gali transformuoti draugystės meilę į geismo meilę. Gėrio troškimas kitam gali būti pakeistas suinteresuotumu savimi, kur pagrindiniu tikslu tampa savo pirmenybės užtikrinimas.

Tokiu atveju, kaip dažnai atsitinka romantiniuose meilės ryšiuose, santykis tampa egoistinis. Kartais abi pusės dalijasi šiuo egoizmu, kurį Madame de Stael taikliai praminė „egoizmo tandemu".

Žmonės, kurie yra tokios aistros ar egoistinio intereso objektai, nėra mylimi (nei dėl jų pačių, nei dėl to, ko jie yra verti). Jie mylimi tik tiek, kiek patenkina kito interesus ar norus. Tai nėra tikra meilė; ji turi tik tikros meilės išvaizdą ar akcidentalius požymius.134

134 „Draugystė, paremta nauda ar malonumu yra draugystė tik akcidentaliai. Akivaizdu, tokia draugystė lengvai išardoma" (šv. Tomas Akvinietis, In Ethic, lib. 8,1. 3 n. 4).

Tikrą žmogišką meilę veda protas

Kuo labiau santykiai valdomi geismo meilės ir juslingumo, tuo toliau jie yra nuo tikrosios žmogiškos meilės. Kadangi santykiuose nedominuoja intelektas ir valia, jie vis labiau artėja prie paprasčiausio, gyvūnams būdingo potraukio. Protas valdo autentišką žmogišką meilę. Kaip moko šventasis Tomas Akvinietis, „mūsų juslingi troškimai pranoksta gyvuliškuosius dėl tos priežasties, kad juose esama natūralaus polinkio paklusti protui"135 .

135 Summa Theologica, I-II, q. 74, a. 3 ad 1.

Santuokinė meilė - draugystės meilės forma

Anatomine, fiziologine ir psichologine sandara lytys traukia viena kitą dvasiškai ir fiziškai. Tai sudaro pagrindą ypatingai draugystės meilės formai, vadinamai santuokine meile, ir jos derlingai ir nesavanaudei pilnatvei, kuri pasireiškia vaikų pradėjimu, apsauga ir auginimu. Nors santuokinė meilė patenkina natūralius žmogaus instinktų polinkius, ji nėra aklai nuo jų priklausanti.

Kaip sako šventasis Tomas, „savo protingumu santuokinė meilė yra pritinkanti tik žmogui...[ji] skirta ne vien [palikuonių] pradėjimui, bet ir auginimui bei namų parūpinimui" 136.

Trumpai tariant, santuokinė meilė yra nesavanaudė arba altruistinė draugystės meilė, kuri būdama naudinga ir maloni:

„[Santuokinė meilė] yra naudinga tiek, kiek ji pildo šeimyninio gyvenimo poreikius ir suteikia malonumą prokreacijos akte; ir kai sutuoktiniai yra dorybingi, jų draugystė transcenduoja šiuos santuokinius aspektus, egzistuodama dėl pačios dorybės".137

Ši santuokinės meilės dvasinė dimensija, būdama altruistiška, suteikia santuokai tvirtumo; kai ji trūkinėja, ỹra ar vysta, sutuoktiniai dažnai išsiskiria.

136 Šv. Tomas Akvinietis, In Ethic., lib. 8,1.12 nos. 20-21.

137 Šv. Tomas Akvinietis, In Ethic., lib. 8,1.12 n. 22.

Homoseksuali meilė neįmanoma

Taigi meilė tikrąja prasme yra geranoriškas, altruistinis jausmas, valdomas proto ir jausmų. „Homoseksuali meilė" neįmanoma, nes ji siekia transformuoti draugystės meilę tarp tos pačios lyties žmonių į santuokinę meilę.138

Kadangi santuokinė meilė reikalauja psichologinio ir fizinio papildymo, ji gali egzistuoti tik tarp priešingų lyčių.

„Homoseksuali meilė" tėra seksualinės prigimties jausmingas potraukis arba psichologinė priklausomybė, kylanti iš emocinės ar jausminės savitvardos stokos. Taigi ji yra neurotinis jausmingumas.139

138 Kai mes sakome, kad homoseksualistai iš tikrųjų nemyli, mes kalbame tik apie erotinę homoseksualinę aistrą, bet ne apie kitus meilės tipus kaip sūniška meilė, broliška meilė ir taip toliau, kuri neturi nieko bendro su homoseksualumu.

139 Olandų psichologas Gerard J.M. van den Aardweg, Ph.D., homoseksualizmo specialistas, rašo: „Terminas neurotiškas gerai nusako tokius santykius. Jis nurodo santykių egocentriškumą; dėmesio siekimą vietoj meilės... Trumpai tariant, nepaisant paviršutiniškos pretenzijos į ,meilę', neurotiškas reiškia visokias dramas ir vaikiškus konfliktus, taip pat ir esminį nesuinteresuotumą partneriu. Niekur nėra didesnės saviapgaulės kaip homoseksualui pristatant save kaip mylimąjį. Vienas partneris svarbus kitam tik tiek, kiek jis patenkina pirmojo poreikius. Tikra, nesavanaudiška meilė trokštamam partneriui iš tiesų galiausiai turėtų sunaikinti homoseksualią ,meilę'!" (Gerard J.M. van den Aardweg, The Battle for Normality [San Francisco: Ignatius Press, 1997], pp. 62-63). Dr. Van den Aardweg svarstymus patvirtina šis The Gay Report liudijimas: „Mano asmeninė meilės jausmo samprata reiškia aistrą... Atrodo, kad vos mano potencialus partneris tampa man visiškai prieinamas ir mes jaučiamės saugūs, šis ,jausmas' praeina, ir aš nustoju jį išgyvenęs. Pirminį jausmą pakeičia susitaikymas ir galiausiai nuobodulys, po kurio - pasibjaurėjimas ir išsiskyrimas. O ,norėti' meilės ar ją ,suteikti' man yra pernelyg tolima, kad į tai įsitraukčiau". Karia Jay and Allen Young, The Gay Report (New York: Summit Books, 1979), pp.182-183

Draugystės ir socialinio gyvenimo griovimas

Iš tikrųjų „homoseksuali meilė" nėra nei santuokinė meilė, nei yra pajėgi išlikti draugystės meile be erotinių konotacijų. Taigi homoseksualumas pakerta šeimą ir socialinį gyvenimą.

Šeima yra visuomenės pagrindas, o santuoka yra sąlyga, suteikianti šeimai pradžią. Homoseksualumas pakerta santuoką, siekdamas uzurpuoti jo teises: santuokiniai ryšiai įmanomi tik tarp vyro ir moters.

Lygiai taip pat draugystė yra socialinio gyvenimo pagrindas ir socialinės santarvės pamatas. Be draugystės neįmanoma išvengti socialinės nesantaikos, atveriančios vartus chaosui ir anarchijai.140 Kadangi homoseksualumo dėmesio centre yra lytiniai santykiai, jis sunaikina tikros draugystės galimybę tarp tos pačios lyties žmonių, paversdamas juos į troškimo objektus ar varžovus aistrų rinkoje.141 Tai sunaikina draugystę, kuri padaro socialinį gyvenimą saugų ir atsakingą.

140 „Visuomenę palaiko draugystė... tad tegul įstatymų leidėjai daro viską, kas įmanoma, kad išsaugotų draugystę tarp piliečių.., kad išvengtų nesantaikos, nes santarvė supanašėja su draugyste" (šv. Tomas Akvinietis, In Ethic., lib. 8,1.1 n. 5).

141 „[Gėjai] mato vieni kitus kaip potencialią konkurenciją ir kaip paprasčiausius sekso objektus" (Kirk and Madsen, p. 323).

Bendras visuomenės silpninimas

Susilpnindamas šeimą ir draugystę, homoseksualinis puolimas naikina visuomenės pagrindus ir veda ją prie susiskaidymo ir anarchijos.

Ši tikrovė temdoma homoseksualų judėjimui naudojant tokius žodžius kaip „meilė" ir „tolerancija."

XI skyrius

Atsakymai į mokslinius

JUDĖJIMO ARGUMENTUS

Stengdamasis, kad homoseksualumas atrodytų kaip normalus reiškinys, homoseksualų judėjimas atsisuko į mokslą, mėgindamas įrodyti tris didžiąsias prielaidas:

1)    homoseksualumas yra genetinis arba įgimtas;

2)    homoseksualumas yra nepanaikinamas;

3)    tai yra natūralu, kadangi tos pačios lyties gyvūnai užsiima seksualiniu elgesiu.

Liberalioji medija, nesulaukusi mokslininkų sprendimo, anksčiau laiko paskleidė klaidingą įspūdį, kad mokslas patvirtina homoseksualumą. Bet įrodymai yra visiškai priešingi.

„Aš toks gimiau!“

Argumentavimas, kad homoseksualai yra „gimę tokie" ar kad „tai priklauso nuo genų", veda prie homoseksualumo geno egzistavimo klausimo. Jo egzistavimas paprastai tvirtinamas remiantis trimis klaidingai interpretuojamais mokslo tiriamaisiais darbais, būtent: dr. Simon LeVay, dr. J. Michael Bailey ir dr. Richard C. Pillard bei dr. Dean Hamer.142

Katalikų medicinos asociacija (The Catholic Medical Association) susumuoja Homosexuality and Hope (Homoseksualumas ir viltis) pateikiamus faktus:

„Mokslininkai bandė atrasti biologinę potraukio tai pačiai lyčiai priežastį. Mediją paskleidė idėją, kad „gėjų genas" jau atrastas.., bet, nepaisant kelių mėginimų, nė viena iš taip viešinamų studijų... nebuvo moksliškai replikuotos. Keletas autorių atidžiai peržvelgė šiuos mokslinius darbus ir pastebėjo, kad jie ne tik kad nepateikia potraukio tai pačiai lyčiai genetinio pagrindo, bet darbuose net nėra panašių tvirtinimų...

Jei potraukis tai pačiai lyčiai būtų lemtas genetikos, tuomet būtų pagrįsta manyti, kad identiškieji dvyniai turėtų būti identiški savo lytiniu potraukiu. Tačiau yra daugybė pranešimų apie identiškus dvynius, kurių lytiniai potraukiai yra neidentiški".26

142 Simon LeVay, „A Difference in Hypothalamic Structure Between Heterosexual and Homosexual Men", 253 Science, 1034 (1991). J. Michael Bailey and Richard C. Pillard, „A Genetic Study of Male Sexual Orientation", 48 Archives of General Psychiatry, 1089 (1991). Dean H. Hamer et ai., „A Linkage Between DNA Markers on the X Chromosome and Male Sexual Orientation" The Science of Desire (New York: Simon & Schuster, 1995), Appendix A.

143 Homosexuality and Hope (Catholic Medical Association, 2000) p. 2. (Originalios is-našos neįtrauktos.) Plg. Gerard J.M. van den Aardweg, p. 25.

• Dr. Simon LeVay tyrimas

Dr. LeVay smegenų tyrimas kreipė pagrindinį dėmesį į hyphothalamus esančią ląstelių grupę, žinomą INAH-3 pavadinimu. Jis teigė atradęs „subtilių, bet reikšmingų skirtumų" tarp homoseksualių ir normalių vyrų smegenų struktūros. Tyrimo santraukoje jis išdėstė, kad „šis atradimas... leidžia manyti, kad seksualinė orientacija turi biologinį substratą"144 .

Po jo tyrimo publikavimo Science Magazine žurnale kilo tiek daug nežabotų spekuliacijų, kad dr. LeVay jautė privaląs tiesiai išaiškinti dalyko esmę. 1993 metais jis rašė:

„Daugeliui žmonių atrodo, kad atrasti smegenų struktūros skirtumų tarp gėjaus ir normalaus vyro yra tolygu įrodyti, kad gėjai „gimsta tokie". Daug kartų aš būdavau pristatomas kaip tas, kuris „įrodė, kad homoseksualumas yra genetinės prigimties", ar kažkaip panašiai. Aš to neįrodžiau. Aš tyriau tik suaugusiuosius, kurie jau ilgesnį laiką gyveno aktyvų seksualinį gyvenimą. Remiantis vien tik mano tyrimu neįmanoma pasakyti, ar struktūriniai skirtumai egzistavo nuo gimimo ir vėliau darė įtaką vyrams tampant gėjais ar normaliais, ar jie atsirado jau suaugus, galbūt kaip vyrų seksualinės elgsenos pasekmė".145

Dr. LeVay primygtinis reikalavimas atlikti platesnio masto tyrimus ir yra visos problemos esmė. Aiškindamas neuromokslų profesoriaus atliktą tyrimą Kalifornijos universitete, Berkeley, dr. A. Dean Byrd sako:

„[Profesorius] Breedlove padarė išvadą, kad smegenys nėra statiškas organas. Jos keičiasi ir prisitaiko prie elgsenos ir ypač, jo tyrimo atveju, prie seksualinės elgsenos. Taigi, kai kas nors užsiima tam tikra veikla pakartotiniai, antrąkart tam tikri nervų takai smegenyse sustiprėja. Kadangi smegenys yra fizinis organas, kai šie nervų takai sustiprėja, tai atsispindi smegenų cheminėje sudėtyje. Žmogus; žaidžiantis krepšinį turės kitokias smegenis nei žmogus, studijuojantis raketų mokslą. Atitinkamai ir homoseksualaus asmens elgesys tikėtina sukelia kitokį smegenų struktūros rezultatą. Tokie tyrimai kokius atliko LeVay, net jei ir yra įtikinami, teparodo tik tai, ką šiandien mokslas žino apie smegenis".146

144 Simon LeVay, The Sexual Brain (Cambridge, Mass.: The MIT Press, 1993), p. xii.

145 Ibid., p. 122.

146 Dr. A. Dean Byrd and Stony Olsen, „Homosexuality: Innate and Immutable?" Regent University Law Review, Vol. 14, pp. 516-517. (Originalios išnašos neįtrauktos)

• Bailey ir Pillard tyrimas

Bailey ir Pillard tyrimas pagrindinį dėmesį kreipė į dvynius. Kaip pabrėžė Katalikų medicinos asociacija, jei homoseksualumas yra genetinės prigimties, identiškieji dvyniai, kurie turi visiškai tą patį genetinį kodą, turėtų būti identiškos lytinės orientacijos.

Vis dėlto daktarai Bailey ir Pillard nesugebėjo to nustatyti. Jų tyrimas įrodė, kad jei vienas identiškas dvynys yra homoseksualus, tai yra 50% tikimybė, kad kitas dvynys taip pat gali būti homoseksualus. Tačiau ši 50% tikimybė labiau priklauso nuo supančios kultūros ir kito dvynio įtakos.

Kaip pabrėžia dr. Byrd, „vienintelis esminis dalykas, paaiškėjęs iš Bailey ir Pillard tyrimo, kad aplinka daro didžiulę įtaką homoseksualumui"147

147 Ibid., p-523.

• Dr. Dean H. Hamer tyrimas

Dauguma žmonių klaidingai tiki, kad dr. Dean H. Hamer atrado „gėjų geną". Jo DNR tyrimas kreipė dėmesį į nedidelį X chromosomos pailgėjimą pozicijoje Xq28. Išanalizavęs keturiasdešimties homoseksualių brolių DNR sekas jis padarė išvadą, kad 83% turi tuos pačius genetinius ženklus.

Jo atradimai buvo klaidingai interpretuoti kaip įrodantys, kad homoseksualumas yra genetinis ir paveldimas. Tačiau pats dr. Hamer tvirtino:

„Tyrimas nedavė tų rezultatų, kurių mes iš pradžių tikėjomės: paprasčiausio Mendelio paveldimumo. Iš tiesų, mes taip ir neradome nė vienos šeimos, kur homoseksualumas būtų perduodamas tuo akivaizdžiu būdu, kurį Mendelis buvo pastebėjęs tirdamas žirnius".148

Dr. George Rice pakartojo dr. Hamer tyrimą, bet rezultatas buvo skirtingas. Tai privertė dr. Rice padaryti išvadą, kad „mūsų turima tyrimo medžiaga nesuteikia pagrindo manyti, kad esama stipraus, homoseksualinę orientaciją įtakojančio geno Xq28 pozicijoje"149 .

Neil Whitehead, filosofijos daktaras biochemijos srityje, patvirtino: „Homoseksualumas nėra įgimtas, nėra genetiškai diktuojamas, nėra nekintamas" .150

148 Hamer and Copeland, p. 104.

149 George Rice, et ai., „Male Homosexuality: Absence of Linkage to Microsatellite Mar-kers at Xq28", Science, Vol. 284, p. 667.

150 Neil and Briar Whitehead, My Genes Made Me Do It! A Scientific Look at Sexual Orientation (Lafayette, La.: Huntington House Publishers, 1999), p. 9.

„Aš negaliu pasikeisti!"

Niekas netriuškina homoseksualinės propagandos labiau, nei teiginys, kad homoseksualumas gali būti išgydytas. Iš tiesų, jei homoseksualumas būtų genetinės prigimties, dominuojantis ir nekintamas, tuomet niekas nebūtų atsakingas už iškrypėliškus lytinius aktus, kadangi homoseksualumui negalima atsispirti ar jo pakeisti net jei būtų noro.

Bet nenuginčijamas faktas yra tas, kad psichologinė terapija, imdamasi priemonių homoseksualiai elgsenai gydyti, įrodė galinti sumažinti, o daugeliu atveju net eliminuoti, nepageidaujamą potraukį tai pačiai lyčiai. Tai verčia susigūžti radikaliuosius homoseksualinio judėjimo aktyvistus.151

Dėl šios priežasties, homoseksualų judėjimas rodo didelę antipatiją tiems, kurie teigtų, kad homoseksualumas gali būti panaikintas ar išgydytas. Pavyzdžiui, viešuose debatuose dr. C. C. Tripp pareiškė: „Nėra nė vieno užfiksuoto homoseksualios orientacijos pasikeitimo, kurį būtų patvirtinę objektyvūs ekspertai ar testavimas"152 .

Remdamasis savo profesionalia patirtimi, dr. Lawrence Hatterer atsakė:

„Aš „išgydžiau" daug homoseksualų... Bet kuris tyrėjas gali ištirti mano darbą, nes jis visas dokumentuotas 10 metų magnetofono įrašuose. Daugelis iš „išgydytųjų" (aš labiau mėgstu vartoti žodį „pasikeitęs") pacientų susituokė, sukūrė šeimas ir gyvena laimingą gyvenimą. Posakis „homoseksualumas visam laikui" tėra destruktyvus mitas".153

Susidūręs su įrodymais net dr. Robert L. Spitzer, kuris vedė Amerikos psichiatrijos asociacijoje kampaniją už homoseksualumo kaip psichinio sutrikimo pašalinimą iš sąrašų, pakeitė savo nuomonę: „Kaip daugelis psichiatrų, aš maniau, kad homoseksualiam elgesiui atsispirti įmanoma, tačiau seksualinė orientacija negali būti pakeista.

Dabar aš tikiu, kad taip nėra - kai kurie žmonės gali pasikeisti ir pasikeičia"154.

2001 metais, ištyręs 200 buvusių homoseksualų, dr. Spitzer atrado, kad religija buvo labai svarbi priežastis, dėl kurios daugelis „apleido" homoseskualumą. „Dvi dažniausiai pasitaikančios priežastys, skatinančios keistis, buvo šios: pirmoji - gyventi kaip gėjui ar lesbie-tei daugiau nebeteikė pasitenkinimo (81%); antroji - homoseksualumas nesiderino su respondento religija (79%)" 155

Pozityvūs terapijos rezultatai paprasčiausiai negali būti ignoruojami. Katalikų medicinos asociacijos Homosexuality and Hope pareiškimas pastebi:

„Nemažai psichiatrų yra prirašę apie pozityvius terapijos rezultatus tos pačios lyties potraukiui gydyti... Nepageidaujamo potraukio tai pačiai lyčiai gydymo apžvalgos rodo, kad gydymas yra toks pat sėkmingas kaip ir panašių psichologinių problemų: apie 30% patiria išsilaisvinimą iš simptomų, o kiti 30% patiria pagerėjimą. Individualių psichiatrų atsiliepimai buvo taip pat teigiami... Tai tik pavyzdinis palyginimas psichiatrų, kurie oficialiai pranešė sėkmingus potraukį tai pačiai lyčiai išgyvenančių asmenų gydymo rezultatus".156

Šiandieninėje hedonistinėje visuomenėje nepageidaujamo potraukio tai pačiai lyčiai gydymas 30% buvo sėkmingas (kiti 30% išgydyti iš dalies). Tai kokio pasisekimo galima tikėtis tikroje katalikiškoje kultūroje, kuri suteikia visas galimybes dorybėms praktikuoti?

151 Buvusių homoseksualistų asmeniniai liudijimai gali būti rasti adresu www.narth. com/menus/interviews.html ir http://couragerc.net/MemberTestimonies.html. Homoseksualistų priešiškumo sėkmingos terapijos atžvilgiu pavyzdžiai gali būti rasti čia, žr.: Dr. Gregory Herek, adresu www.psychology.ucdavis.edu/rainbow/html/ facts_changing.html, DignityUSA, adresu www.dignityusa.0rg/news/981008exgay. html, GLAAD, adresu www.glaad.org/media/archive_detail.php?id=133.

152 Homosexuality and Hope, p. 6.

153 Ibid.

154 „Prominent Psychiatrist Announces New Study Results: ,Some Gays Can Change'", www.narth.com/docs/spitzer2.html.

155 Warren Throckmorton, „Initial Empirical and Clinical Findings Concerning the Change Process of Ex-Gays", Professional Psychology: Research and Practice, 2002, Vol. 3, p.246

156 Homosexuality and Hope, p. 7.

„Jei taip daro gyvūnai, tuomet tai naturalu"

Suprasdami pirmųjų dviejų prielaidų mokslinį silpnumą, homosekusalų judėjimo aktyvistai dažnai naudoja trečiąją prielaidą, kuri remiasi gyvūnų elgesiu.

Trečiosios homoseksualų judėjimo mokslinės prielaidos argumentaciją galima būtų pateikti taip: „Homoseksualus elgesys pastebimas ir tarp gyvūnų. Gyvūnai elgiasi vedami savo instinktų, kurie priklauso jų prigimčiai. Taigi homoseksualumas priklauso gyvūnų prigimčiai. Kadangi žmogus taip pat yra gyvūnas, vadinasi, homoseksualumas priklauso žmogaus prigimčiai".

•    Ar vaikžudystė ir kanibalizmas taip pat yra žmogiškosios prigimties dalis?

Homoseksualinų judėjimo argumentacija nėra paremta. Tie, kurie pritaiko ją tariamai homoseksualiai gyvūnų elgsenai, tuomet turi sutikti, kad ir kitos gyvūnų elgesio formos (savo palikuonių žudymas ar savo rūšies naikinimas) taip pat pritinka jų prigimčiai.157

Pritaikant tokią argumentaciją žmogui (nes jis irgi yra gyvūnas), tektų priimti absurdišką išvadą, kad vaikžudystė ir kanibalizmas taip pat dera su žmogaus prigimtimi.158

157 Plg. Sarah Hartwell, „Cats that kill kittens," www.messybeast.com/kill_kit.htm. Taip pat, „Cannibalism in Animals," www.hamshahri.org/musiems/daarabad/ inwm/no.8/english/wnw/wnw01.html.

158 "Žmonės dažnai daro klaidą gretindami žmonių ir gyvūnų elgseną, lyg abu būtų vieno rūšies. Gyvūnų tarpe mes matome neapsakomo žiaurumo elgesį, kaip, pavyzdžiui, palikuonių, silpnesnių individų ar partnerio po sueities nužudymas. Tai nereiškia, kad žmonės turėtų derinti savo gyvenseną pagal neracionalių būtybių, neapdovanotų individualia sąžine, modelį. Žmogaus elgesį lemiantys dėsniai yra kitokios prigimties ir jų reikia ieškoti ten, kur Dievas juos įrašęs, tai yra, žmogaus prigimtyje" (Bruto Maria Bruti, Domande e rispote sul problema dell'omosessualita, adresu www.paginecattoliche.it/domande_omosessualita.htm).

•    Tarp gyvūnų nėra „homoseksualaus instinkto"

Kiekvienas, užsiimantis pačiu elementariausiu gyvūnų stebėjimu, yra priverstas pripažinti, kad gyvūnų „homoseksualumas", vaikžudystė ir kanibalizmas yra normalios gyvūnų elgsenos išimtys. Todėl galima teigti, kad apie tokią elgseną neįmanoma kalbėti kaip apie gyvūnų prigimties instinktus. Šios pastebimos ir išskirtinės gyvūnų elgesio formos yra nulemtos kitų faktorių, esančių anapus normalių instinktų.

•    Problemos paaiškinimas: prieštaringi stimulai ir sutrikę instinktai

Aiškinant tokios elgsenos problemą, visų pirma dera pastebėti, kad iš esmės gyvūnų instinktai nepaklūsta absoliučiam fizikinių dėsnių determinizmui, kuris tvarko mineralų pasaulį. Visos gyvos būtybės gali kažkiek prisitaikyti prie aplinkybių. Jos atsiliepia į vidinius ar išorinius stimulus.

Antra, gyvūnų pažinimas yra grynai sensorinis, apribotas garsų, kvapų, lytėjimo, skonio ir matymo. Taigi jie neturi žmogaus intelekto suvokimo tikslumo ir aiškumo. Dėl to neretai pasitaiko, kad gyvūnai supainioja vieną pojūtį ar vieną objektą su kitu.

Instinktai veda gyvūną tos paskirties, kuri pritinka jo prigimčiai, link. Tačiau spontaniška instinktyvaus impulso varomoji jėga gali modifikuotis, kadangi gali įsiterpti kiti sensoriniai vaizdiniai, patyrimai ar prisiminimai, sukeldami naujus gyvūnų elgseną veikiančius stimulus. Taip pat dviejų ar daugiau instinktų konfliktas gali kartais modifikuoti pirminį impulsą.

Žmogaus atveju, kai susiduria dvi instinktyvios reakcijos, intelektas priima tinkamiausią sprendimą, o valia tuomet apvaldo vieną instinktą taip skatindama kitą.

Gyvūnai, stokodami intelekto ir valios, susidūrus dviem instinktyviems impulsams, seka tuo impulsu, kurį nulemia aplinkybės. Tai pasireiškia pastebimais gyvūnų vaikžudystės, kanibalizmo ir „homoseksualumo" atvejais.

•    Gyvūnų vaikžudystė

Sarah Hartwell aiškina, kad katinai žudo savo kačiukus, nes jų instinktai jiems kelia mišrius signalus:

„Dauguma kačių gali tarsi „persijugti" iš „medžioklės režimo" į „žaidimo režimą" kad nesužalotų savo palikuonių. Katinai nepajėgia visiškai „išjungti" „medžioklės režimo". Žaidimo metu, juos užvaldo „medžioklės" instinktas, dėl to jie gali užmušti kačiukus. Medžioklės instinktas yra toks stiprus, ir aukai esant netoliese jį taip sunku „išjungti", kad kartais kačiukai gali būti suplėšyti gabalais ar net suėsti.... Palyginkime kačiuko dydį, balsą ir veiklą su aukos dydžiu, balsu ir veikla. Jie abu maži, turi aukštą balsą ir juda greitais, netvarkingais judesiais. Visa tai sužadina medžioklės instinktą. Katinų motiniškas elgesys nevisuomet būna viršesnis už medžioklės instinktą ir jie traktuoja kačiukus lygiai taip pat kaip traktuotų nedidelę auką. Jų instinktai sutrinka".159

159 Sarah Hartwell, „Cats that kill kittens" (Išryškinta mūsų).

•    Gyvūnų kanibalizmas

Žurnalas Iran Nature and Wildlife Magazine (Irano gamtos ir laukinės gyvūnijos žurnalas) taip rašo apie gyvūnų kanibalizmą:

„Kanibalas yra gyvūnas, mintantis kitais tos pačios rūšies gyvūnais... Esant įvairioms sąlygoms, kanibalistines tendencijas galima pastebėti tarp 140 įvairių rūšių gyvūnų. Kanibalizmo atvejai dažniausiai pasitaiko tarp žemesnių stuburinių ir bestuburių dažnai dėl to, kad plėšrus gyvūnas supainioja savo rūšies atstovą su auka. Bet jie taip pat pasitaiko ir tarp paukščių bei žinduolių, ypač kaip nepakanka maisto".160

160 „Cannibalism in Animals" (Išryškinta mūsų).

•    „Homoseksualus" gyvūnų elgesys

Būtent dėl to, kad gyvūnai stokoja intelekto, jų būdai reikšti emocijas (baimę, malonumą, skausmą, geismą, etc.) yra riboti. Gyvūnai neturi to, ką turi žmogus, kuris jausmus gali reikšti kalba, žvilgsniu ir gestikuliavimu. Todėl gyvūnai dažnai dviprasmiškai ir neapibrėžtai išreiškia savo emocines būsenas. Jie, taip sakant, skolinasi reprodukcijos instinkto manifestaciją, kad išreikštų dominavimo, agresyvumo, baimės, bandos ir kitus instinktus.

Tipiškas šio fenomeno pavyzdys yra pastebimas bonobos elgesyje. Šie šimpanzių šeimos žinduoliai užsiima tariamai seksualine veikla. Seksualinė laikysena yra jų būdas išreikšti dominavimo, baimės, priėmimo ir kitas emocijas. Taigi Frans B. M. de Waal, kuris praleido šimtus valandų stebėdamas ir filmuodamas bonobos, sako:

„Yra dvi priežastys manyti, kad seksualinė veikla [elgsena] yra bonobos būdas išvengti konflikto. Pirma, bet kas (ne tik maistas), kas tuo pačiu metu patraukia daugiau nei vieno bonobo dėmesį, gali baigtis lytiniu kontaktu. Jei du bonobos vienu metu prisiartina prie į jų aptvarą įmestos dėžės, jie trumpam užlipa vienas ant kito, prieš pradėdami žaisti su dėže. Daugelį kitų rūšių panaši situacija veda prie konflikto. Bet bonobos yra gan tolerantiški galbūt dėl to, kad jie naudoja seksą, kad nukreiptų dėmesį ir išsklaidytų įtampą.

Antra, seksas tarp bonobos dažnai įvyksta agresyvioje situacijoje, visiškai nesusijusioje su maistu. Pavydus patinas gali nuvyti kitą šalin nuo patelės, po to abu patinai vėl susieina ir užsiima kapšelių trynimu. Arba po to, kai patelė sulaukia paauglystės, pastarosios motina gali pulti agresorių, o paskui iškart du suaugusieji ima trintis genitalijomis".161

Kitas tariamas „homoseksualus" elgesys tarp gyvūnų gali būti aiškinamas klaidingu kitos lyties identifikavimu. Kuo žemesnė rūšis gyvūnų skalėje, tuo menkesnis ir sunkiau pastebimas yra skirtumas tarp lyčių, todėl dažnai painiojamasi.

Bet kokiu atveju išlieka faktas, kad ir koks „homoseksualus" atrodytų gyvūnų elgesys, jis nekyla iš „homoseksualaus" instinkto, kuris būtų gyvūnų prigimties dalimi. Dr. Antonio Pardo, Navaros universiteto (Ispanija) bioetikos profesorius, aiškina:

„Tiesą sakant, homoseksualumas neegzistuoja tarp gyvūnų... Tam, kad išgyventų, reprodukcinis motyvas tarp gyvūnų yra visuomet nukreiptas į priešingos lyties individą. Taigi gyvūnas niekuomet

negali būti homoseksualus kaip toks. Vis dėlto kitų instinktų sąveika (ypač dominavimo) gali pasireikšti elgsena, kuri atrodys esanti homoseksuali. Tokia elgsena negali būti prilyginta gyvūnų homoseksualumui. Tai reiškia tik tiek, kad gyvūnų seksualinė elgsena apima platesnį nei vien reprodukcijos aspektą".162

Homoseksualumas priešingas ne vien protingai žmogaus prigimčiai, bet net gyvūnų prigimčiai.

161 Frans B. M. de Waal, „Bonobo Sex and Society", Scientific American, Mar. 1995, pp. 82-88, www.songweaver.com/info/bonobos.html (Išryškinta mūsų).

162 Antonio Pardo, „ Aspectos medicos de la homosexualidad", Nuestro Tiempo, Jul.-Aug. 1995, pp. 82-89.

XII skyrius

Atsakymas į dvylika argumentų,

NAUDOJAMŲ HOMOSEKSUALUMUI PAGRĮSTI

Be apeliavimo į mokslą, homoseksualų judėjimo aktyvistai grindžia savo propagandą ir kitais argumentais. Kai kurie kyla iš liberalaus fundamentalių žmogaus ar konstitucinių teisių interpretavimo. Kiti kyla iš liberalių filosofinių ar religinių įsitikinimų.

Visi šie argumentai siekia pateisinti tos pačios lyties „santuoką" arba tokiu, arba eufemistiniu „civilinės sąjungos" ar „namų partnerystės" pavadinimu. Bet kurio iš jų priėmimas pakeis santuokos sampratą, visiškai ignoruodamas jos tikrąją prigimtį. Jei taip atsitiks, įstatymas praras savo prigimtinės tvarkos ir sveiko proto pamatą, taigi ir savo legitimumą.163

Šie homoseksualų judėjimo naudojami argumentai šiame skyriuje bus ištirti iš prigimtinio įstatymo perspektyvos. „Katalikų" homoseksualų aktyvistų164 argumentai nagrinėjami Bažnyčios doktrinos šviesoje.

163 „Kaip sako Augustinas (De Lib. Arb. i, 5) „tai, kas nėra teisinga, atrodo negali būti įstatymu apskritai": dėl to įstatymo jėga priklauso nuo jo teisingumo masto. Dabar žmogiškuose reikaluose teisinga laikoma tai, kas atitinka proto tvarką. Bet kaip buvo pasakyta anksčiau (Q. 91, Art. 2 ad 2), pirmoji proto taisyklė yra prigimtinis įstatymas. Iš to seka, kad kiekvienas žmogiškas įstatymas tiek atitinka įstatymo prigimtį, kiek jis kyla iš prigimtinio įstatymo. Bet jei jis kur nors nukrypsta nuo prigimtinio įstatymo, jis daugiau nebe įstatymas, o įstatymo iškraipymas" (Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, II-I, q. 95, a. 2).

164 Plg. Andrew Sullivan, „Gay Marriage", www.slate.msn.com/id/3642/entry/23844/, „Why ,Civil Union' Isn't Marriage", www.indegayforum.org/authors/sullivan/sul-livan4.html, „Who Says the Church Can't Change?" Time, 2002 m. birželio 17 d.

„Mes lygus prieš įstatymą, taigi mes tuoksimės!"

Prieš įstatymą lygūs visi, tiesa. Tačiau ši lygybė yra juridinė, o ne biologinė. Ji neeliminuoja ir net negali eliminuoti anatominių ir fiziologinių skirtumų tarp lyčių. Būtent šie skirtumai ir sukuria sąlygas santuokai ir sudaro jos prigimtinį pamatą.

Kalbant apie santuoką teisinė lygybė reiškia, kad teisę tuoktis turi visi, kurie turi tam prigimtinį pajėgumą. Ši teisinė lygybė nesukuria sąlygų, būtinų santuokos prigimčiai. Santuokinis lytinis aktas yra iš esmės susijęs su santuoka, o jo atlikimui prigimtis reikalauja dviejų skirtingos lyties individų.

Du tos pačios lyties norintys tuoktis žmonės visiškai neatitinka šito prigimtinio reikalavimo, todėl lygumo prieš įstatymą principas čia netaikytinas.

„Mes galime daryti ką tik norime, kol nepažeidžiame kitų žmonių teisių!"

Toks supratimas yra klaidingas. Žmogaus laisvė suteikia jam galimybę elgtis kaip jis nori, bet nebūtinai suteikia teisę taip elgtis. Žmogaus veiksmai turi paklusti sveikam protui ir prigimtiniam įstatymui. „Negali būti kvailesnio teigimo ar įsivaizdavimo už nuomonę, kad jei žmogus yra laisvas savo prigimtimi, tai jis gali nepaisyti įstatymo 165

165 Leonas XIII, Enciklika Libertas, Claudia Carlen,I.H.M., The Papal Encyclicals 1878-1903 (New York: McGrath Publishing Co., 1981), no. 7, p. 171.

„Homoseksualūs santykiai esant abipusiam sutikimui tarp suaugusiųjų niekam netrukdo!"

Abipusis sutikimas nebūtinai įteisina santykius. Veiksmo moralumas nepriklauso vien nuo jį atliekančiųjų intencijos ar sutikimo; veiksmas taip pat turi paklusti moraliniam įstatymui. Tad abipusis homoseksualių partnerių sutikimas niekuomet negali pateisinti homoseksualių santykių, kurie nenatūraliai kyla iš lytinio akto tikros ir prigimtinės paskirties.166 Be to, tokie homoseksualūs santykiai iš tikrųjų trukdo. Homoseksualumo paplitimas pakerta šeimą ir visuomenės moralę. Tokie santykiai „trukdo" bendram visuomenės gėriui ir žmonių rasės išsaugojimui.

166 Žr. IX skyrių.

„Niekieno reikalas, kuo mes užsiimame savo namuose!"

Namų privatumas yra, be abejonės, šventas, bet ne absoliutus.

Kuomet blogas veiksmas atliekamas viešumoje, kylantis skandalas atspindi vidinį veiksmo blogį. Tačiau blogas veiksmas netampa geras vien dėl to, kad jis atliekamas privačiai. Jo bloga prigimtis lieka nepakitusi.

Nors vieši homoseksualūs santykiai yra sunkesni, jie tebeišlieka „iš esmės blogi" ir kai atliekami privačiai.167 Taip pat namų neliečiamumas negina nemoralių ir socialiai destruktyvių veiksmų tokių kaip vaikų prostitucija, poligamija, incestas ir bet kokių kitų.

167 „Jei veiksmai vidujai blogi, tai gera intencija arba konkrečios aplinkybės gali švelninti jų blogumą, bet negali jo pašalinti. Tai „nepataisomai" blogi veiksmai; kaip tokie ir patys savaime jie negali būti palenkti Dievui ir asmens gėriui." (Jonas Paulius II, Enciklika Veritatis Splendor, no. 81, www.vatican.va/holy_father/john_paul_ ii/encyclicals/documents/hf_jp-ii_enc_o6o8i993_veritatis-splendor_en.html).

„Moralė nėra vyriausybės reikalas!"

Pagal prigimtinį įstatymą, valstybės pareiga yra palaikyti visuomenės moralę. Tai nereiškia, kad valstybė privalo versti laikytis kiekvienos dorybės ir drausti kiekvieną ydą, tarytum ji būtų šiandienos ajatola. Veikiau tai reiškia, kad valstybė, leisdama su morale susijusius įstatymus, privalo nuspręsti, kad kažkas tiesiogiai veikia bendrąjį gėrį, ir tuomet priimti tokius įstatymus, kurie palaikytų dorybes ir užkirstų kelią ydoms.

Kadangi homoseksualumas, svetimavimas, prostitucija ir pornografija griauna šeimos pamatus, kurie yra visuomenės pagrindas, valstybė privalo panaudoti savo prievartos galią, kad visa tai apribotų bendrojo gėrio vardan.

„Tos pačios lyties ,santuoka' nekelia grėsmės tradicinei santuokai. Jos gali koegzistuoti viena šalia kitos!"

Yra sakoma, kad yda nenori nieko kito, kaip tik sėdėti šalia dorybės. Kuomet ydai leidžiama taikiai koegzistuoti su dorybe, pastaroji pradeda gesti. Dorybė yra integrali tiek, kiek ji stipriai kovoja su savo priešingybe.

Tos pačios lyties „santuoka" naikina tikros santuokos integralumą, skaidydama tradicinę santuoką į porūšius (species) pačioje santuokos rūšyje (genus). Tokia plati santuokos rūšis, spėjamai, apimtų tradicinę santuoką, homoseksualias ar heteroseksualias sąjungas ir bet kokius kitus keistus naujus santykius, kokie beiškiltų.168 Ši nauja „santuokos" rūšis, vis dėlto, nėra santuoka.

Santuoka yra nenutraukiamas, šventas ryšys, vienijantis vyrą ir moterį, kurie trokšta sukurti šeimą ir kartu pasitikti gyvenimo išbandymus. Santuoka reikalauja nesavanaudiško atsidavimo, ištikimybės ir pasiaukojimo. Santuoka ir šeima yra šventos institucijos, kurios puoselėja bendrąjį visuomenės gėrį.

Tos pačios lyties „santuokos" legalizavimas ir jos prilyginimas tradicinei santuokai griauna pastarąją. Kuomet valdžia ir visuomenė panaikina tikrosios santuokos unikalumą ir nepakeičiamą indėlį į bendrąjį gėrį, ir kai individai lengvai gali rasti legalų stimulą ir atpildą falsifikacijoje, tuomet tikroji santuoka yra pakeliui į išnykimą.

168 2003 m. birželio 19 d. mediją per visą pasaulį trimitavo apie „santuoką" tarp 9 metų indų mergaitės ir paklydusio šuns. Žr. „Girl weds dog to break evil spell" www.news.bbc.c0.Uk/1/hi/w0rld/s0uth_asia/3004930.stm.

„Šiandien tos pačios lyties ,santuokai' priešinamasi kaip buvo priešinamasi tarprasinei santuokai prieš penkiasdešimt metų. Tai išankstinis nusistatymas!"

Toks požiūris yra klaidingas. Visų pirma, negalima lyginti dviejų visiškai skirtingų realijų. Skirtingų rasių vyras ir moteris negali būti prilyginti dviems vyrams ar dviem moterims.

Norintys susituokti vyras ir moteris gali skirtis savo charakteristikomis: vienas gali būti juodas, kitas baltas; vienas turingas, kitas vargšas; vienas išsilavinęs, kitas ne; vienas aukštas, kitas žemas; vienas gali būti įžymus, kitas negarsus. Nė vienas iš šių skirtumų nėra kliūtys santuokai. Du individai tebėra vyras ir moteris ir yra išlaikomi prigimtiniai reikalavimai.

Tos pačios lyties „santuoka" prieštarauja prigimčiai. Du tos pačios lyties individai, nepaisant jų rasės, turtų, stoto, erudicijos ar šlovės, niekuomet negalės susituokti dėl neįveikiamo neįmanomumo.

Tarp tarprasinės vyro ir moters santuokos ir „santuokos" tarp dviejų tos pačios lyties individų paprasčiausiai nėra analogijos.

Be to, paveldimi ir nekintantys rasiniai bruožai negali būti lyginami su ne genetinės kilmės ir kintančia elgsena.

„Jūs sakote, kad mes neturime jokių teisių!"

Netiesa, kad homoseksualai neturi jokių teisių. Kiekvienas žmogus turi teises, kylančias iš protingos žmogaus prigimties. Pavyzdžiui, teisę gyventi, dirbti ir sukurti šeimą (ne tos pačios lyties „santuoką").

Jei du svetimautojai ar du homoseksualai naudojasi savo teise užsiimti verslu ir kartu juo užsiima, jie yra visiškai laisvi taip elgtis. Jų verslo partnerystės paskirtis, komercinė veikla ir prekyba, yra teisėta, ir įstatymas užtikrins jų teises.

Yra visiškai kitaip, jeigu jie įkuria bendrovę, skatinančią vaikų pornografiją, pedofiliją, homoseksualumą ar svetimavimą. Kadangi šio susivienijimo paskirtis yra bloga, jis yra neteisėtas, taigi ir draudžiamas prigimtinio įstatymo. Jokia bloga veikla per se negali būti teisių šaltinis, nes „bendras gėris yra valstybės tikslas ir taisyklė"169

Taigi homoseksualumo ir svetimavimo draudimas nepažeidžia jokio individo fundamentalių prigimtinių teisių, kadangi šie veiksmai nedera su žmogaus prigimtimi.

169 Pijus XII, „Allocution of Jan. 8,1947", the monks of Solesmes, eds., Le Paix Interieure des Nations (Paris: Desclée, 1952), p. 512.

„Tos pačios lyties ,santuoka' yra svarstytina civilinės teisės problema. Ji neturi nieko bendra su morale!"

Netiesa, kad civilinė teisė neturi nieko bendra su morale. Nors dauguma šiandien atskiria civilinę teisę nuo moralės, faktas tas, kad be moralinio pagrindo negali būti jokios civilinės teisės.

Moralė yra platesnė už įstatymą ir apima jį. Įstatymas turi būti pagrįstas morale. Morale nesiremiantys įstatymai yra betiksliai, kadangi įstatymas egzistuoja visuomenės labui ir tvarkai. Garsiame veikale apie prigimtinį įstatymą tėvas Taparelli D'Azeglio tvirtina:

„Moralinė tvarka, kylanti iš prigimtinio įstatymo, yra visuomenės pagrindas ir kiekviena pareiga ja remiasi. Tvarka yra natūrali intelekto taisyklė. Intelektui tvarka paprasčiausiai yra tiesa ir tol, kol ji skatina valią, tvarka yra gėris".170

170 Taparelli D'Azeglio, Essai Theorique de Droit Naturel (Paris: Vve. H. Casterman, 1875), Vol. I. p. 142.

„Bažnyčia leidžia tuoktis nevaisingiems žmonėms, tad ji turėtų būti nuosekli ir taip pat leisti tos pačios lyties ,santuoką!' "

Tai dažniausiai vartojamas „katalikų" homoseksualų aktyvistų argumentas. Neįmanoma lyginti natūralaus susituokusios poros nevaisingumo su nenatūraliu homoseksualų sąjungos nevaisingumu.

Pirmuoju atveju santuokinis lytinis aktas tarp vyro ir žmonos turi galimybę pradėti naują gyvybę. Apvaisinimas gali neįvykti dėl kokios nors vieno iš sutuoktinių organų disfunkcijos arba dėl žmonos natūralių nevaisingumo periodu.171 Apvaisinimo stoka kyla dėl akcidentalių ar šalutinių priežasčių.172 Taigi akcidentalaus ir nepageidaujamo nevaisingumo tarp sutuoktinių atvejais nepadaroma nieko, kas trukdytų santuokinio lytinio akto paskirčiai.

Tačiau homoseksualaus lytinio akto atveju nevaisingumas nėra akcidentalus. Jis kyla iš pačios akto fiziologijos, kuri yra nevaisinga iš principo. 2003 metų Vatikano dokumentas teigia:

„Šios [homoseksualios] sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. Naudojimasis priemonėmis, kurias joms atvėrė neseni atradimai dirbtinio apvaisinimo srityje, reikštų didelį pagarbos žmogaus orumui stygių ir šio neįgalumo nė kiek nepanaikintų".173

171 Nevaisingumas skiriasi nuo impotencijos. Sterilumas yra tokia nuolatinė arba laikina būsena, kuriai esant susituokusi pora sunkiai gali pradėti palikuonis. Jis gali kilti dėl vyro ar žmonos nepakankamumo. Dažniausiai tai gali būti išgydyta. Nevaisingumas santuokos nepaverčia negaliojančia. Plg. Dr. Carlo Rizzo, s.v. „Sterility", in Roberti and Palazzini, pp. 1163-1165.

172 Čia nekalbama apie dirbtiniums gimstamumo kontrolės metodus, kuomet apvaisinimui trukdoma sąmoningai. Toks sąmoningas, dirbtinis santuokinio lytinio akto paskirties apėjimas yra nuodėmingas.

173 Tikėjimo mokslo kongregacija, Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, nr. 7. (Originalios išnašos praleistos.) Toliau, Pastabos. Dokumentą galima rasti adresu www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/documents/ rc_con_cfaith_doc_20030731_homosexual-unions_en.html (dokumentą lietuvių kalba galima rasti adresu http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/pastabos-del-homoseksualiu-asmenu.html).

„Bažnyčia leidžia nevaisingai porai susituokti dėl savitarpio palaikymo, tad dviems savitarpio palaikymo siekiantiems homoseksualams taip pat turi būti leidžiama tuoktis!“

Savitarpio palaikymas yra vienas iš antrinių santuokos tikslų, o santuoka yra galiojanti, kai sudaroma dėl bet kurio iš savo tikslų su sąlyga, kad ji išlieka atvira prokreacijos galimybei.174 Popiežius Pijus XI moko:

„Tiek santuoka, tiek santuokinės teisės panaudojimas turi antrinius tikslus - savitarpio pagalba, abipusės meilės puoselėjimas, gašlumo mažinimas - į kuriuos vyras ir žmona turi teisę atsižvelgti tol, kol išsaugoma esminė šio akto prigimtis, o per tai atitinkama subordinacija jos pirminiam tikslui".175

Kadangi homoseksuali pora nėra pajėgi atlikti santuokinį lytinį aktą ir užtikrinti pirminio santuokos tikslo, jų sąjunga negali būti santuokinė. Ir todėl dviejų homoseksualų savitarpio pagalba negali būti vedybinė, bet tik draugiška.

174 Plg. Pietro Palazzini, s.v. „Marriage" in Roberti and Palazzini, p. 732.

175 Pijus XI, Enciklika Casti Conubii, the monks of Solesmes, eds., Papal Teachings - Matrimony (Boston: St. Paul Editions, 1963), p. 250, no. 319.

„Drausti homoseksualams tuoktis yra diskriminacija!"

Tai nėra diskriminacija. „Santuokai būdingo socialinio ir teisinio statuso neteikimas gyvenimo formoms, kurios nėra ir negali būti santuokinės, teisingumui neprieštarauja. Dargi priešingai, teisingumas to reikalauja"176.

 176 Pastabos, nr. 8.

„Neteisinga neleisti homoseksualams tuoktis, verčiant juos gyventi skaistybėje prieš jų norą!"

Kaip moko šventasis Paulius, nedorieji nepateks į dangaus karalystę.177 Kiekvienas privalo gyventi skaisčiai. Šis privalėjimas kyla iš prigimtinės etikos ir apreikštosios moralės, ir Bažnyčia negali jo pakeisti. Sutuoktiniai privalo gyventi skaistybėje, paisydami santuokinės ištikimybės, o nesusituokę privalo gyventi skaistybėje, susilaikydami nuo lytinių santykių.

Jei asmuo neturi fizinių, psichologinių ar kitų sąlygų santuokai sudaryti, jis privalo gyventi visiškai skaisčiai, laikytis celibato. Pasirinkti celibatą iš meilės dangaus karalystei yra ne vien garbė, tai yra ir privalumas priimti aplinkybių sąlygotą skaistybę kaip būdą palenkti save šventai Dievo valiai.

177 Ef 5, 5; 1 Kor 6, 9-10; 15, 50; Gal 5,19-21; Kol 3,5-6.

XIII skyrius

Romantiškas mitas ir tragiška realybė

Homoseksualų judėjimas palankiai pateikia žavingą, romantišką savo gyvenimo būdą, kurį ištikimai kartoja pramogų industrija ir liberalioji mediją. Holivudas pristato homoseksualus ir lesbietes jaunus, gerai atrodančius, sveikus ir švytinčius laime. Homoseksualūs partneriai pristatomi romantiški ir klestintys.

Šis gražiai pateiktas vaizdas yra visiškas kontrastas su tragiška realybe.

Romantiškas mitas...

Sesuo Joan Chittister, radikali disidente vienuolė, kuri seniai agitavo už moterų kunigystę, atrodo pritarianti šiam Holivudo modeliui. Rašydama į National Catholic Reporter, ji poetiškai sudaro kontrastą tarp dviejų porų ir jų vaikų:

„Kiekvieną savaitę aš juos matau einančius prie altoriaus komunijos, o tėvai visą kelią moko: „Suglauskite delniukus. Štai šitaip." „Ištieskite kunigui ranką." Vaikams dabar maždaug 7 ir 8 metai. Mažas berniukas standžiais marškiniais tiesia kaklą. Maža mergaitė lengvai, meiliai, paliečia į plaukus įpintą kaspiną, jai einant šnara lengvutis medvilninis sijonas. Jie visi kiekvieną sekmadienį švenčia komuniją. Gali matyti džiaugsmą vaikų veiduose, kai jie grįžta į savo vietas. Gali girdėti, kaip tėvai didžiuojasi jais, kai po mišių šnekučiuojasi prie kavos puodelio.

Tėvai yra išsilavinę žmonės, kurie negalėjo susilaukti vaikų, todėl jie įsivaikino du vaikučius. Iš pradžių jie norėjo įsisūnyti tik berniuką, bet pamatę jo mažąją sesutę suprato nepajėgsiantys vaikų išskirti. Tikras džiaugsmas matyti juodu augant. Tai tiesiog „Metų katalikiškos šeimos" vinjetė".

Kaip kontrastą šiai tobulai, mylinčiai porai, ji pristato kitą. Moteris yra su savo trečiu vyru ir turi tris vaikus. Šie berniukai neturi nieko: „Nei drabužių, nei išsilavinimo, nei religijos, nei meilės." Sesuo Chittister užbaigia: „Nė viena iš vinječių nėra išgalvota. Abi jos yra apie tikrus žmones, tikrose vietose. Antroji pora yra heteroseksuali; pirmoji - gėjų pora"178.

Nepaisant to, kad sesuo Chittister mini „tikrus žmones" ir „tikras vietas," ji praranda sąlytį su tikru pasauliu, kai priešpastato šias poras ir jų vaikus. Tai nėra nei svarūs, nei tipiški pavyzdžiai. Toks idiliškas vaizdavimas labai jau būdingas tiems, kurie tiki revoliucingomis utopijomis ir kurie, šiuo atveju, mato pasaulį pro homoseksualinės ideologijos prizmę.

178 Sr. Joan Chittister, „Pondering Premises that Some Things Cause Confusion Among the Faithful", National Catholic Reporter, 1999 m. rugpjūčio 27 d., www.natcath.org/ NCR_Online/archives2/1999c/o82799/o82799n.htm.

...Ir tragiška realybė

Tragiška tiesa yra ta, kad romantiškas homoseksualios „meilės" įvaizdis yra kontrastas realybei. Anapus džiaugsmingo išorinio blizgesio, homoseksualų gyvenimo būdas yra kupinas smurto, neištikimybės ir traumų.

Šalti faktai įrodo, kad erotinis (ir neurotinis) jausmingumas tarp tos pačios lyties žmonių neturi nieko bendro su santuokine meile, vienijančia vyrą ir moterį teisėtomis tradicinėmis vedybomis pagal Dievo planą ir prigimtinį įstatymą. Joks išorinis puošnumas tiesos paslėpti negali.

Nepageidaujama „monogamija"

Kad homoseksualumas būtų priimtas kaip tai, kas normalu, jis turi atrodyti kaip heteroseksualumas. Dėl to homoseksualų judėjimas kuria homoseksualios „monogamijos"179 mitą, pagal kurį stabilios „poros" laikosi panašios į santuokinę „ištikimybės".

Vis dėlto santykiai, kurie remiasi iškreiptu jausmu ir tendencija, negali sudaryti sąlygų tokiai ištikimybei, kuri atrandama tikroje monogaminėje santuokoje. Keli stabilius ryšius išlaikantys homoseksualūs partneriai yra išimtys. Be to, stabilumas homoseksualų pasaulyje nereiškia ištikimybės.

Iš tikrųjų „monogamijos" mitas prieštarauja homoseksualų realybei. Ištyrusi jaunus olandų homoseksualus, dr. Maria Xiridou iš Amsterdamo municipalinės sveikatos tarnybos pranešė, kad vidutiniai santykiai trunka apie metus, pusantrų. Ji taip pat teigia, kad kiekvienas homoseksualas per metus turėjo vidutiniškai aštuonis partnerius, nepaisant to „stabiliojo".180

Tiesa ta, kad daugelis homoseksualų nevertina „monogamijos". Dr. Barry Adam, homoseksualus profesorius Vindzoro universiteto (Kanada) profesorius, tyręs šešiasdešimt homoseksualių porų, 2003 metų rugpjūčio mėnesį vykusiame Amerikos sociologinės asociacijos susirinkime pristatė savo mokslinio tyrimo rezultatus. „Nedaug, 25 proc. apklaustųjų [homoseksualų] pasisakė esą monogamiški". Dr. Adam komentavo taip:

„Tie, kurie buvo monogamiški, buvo jaunesni, turėjo naujų santy-kių...Viena iš priežasčių, mano manymu, dėl kurios jaunesni vyrai yra linkę turėti monogamijos viziją yra ta, kad jie ateina sąmonėje turėdami „heteroseksualų scenarijų" ir bando pritaikyti jį santykiuose su vyrais. Jie nemato, kad gėjų bendruomenė turi savo tvarką ir savo būdą, kuris, atrodo, veikia geriau".181

Lesbiečių aktyvistė Brenda Schumacher patvirtina, kad „ne visas lesbietes domina monogamija ar serijinė monogamija"182 .

Psichologas Gerard van den Aardweg teigia: „Homoseksualų nerimas negali būti palengvintas, o ką bekalbėti apie vieno partnerio turėjimą, nes šie asmenis yra varomi nepasotinamo nepasiekiamos fantazijų figūros ilgesio"183 .

179 Aiškinant etimologiškai, žodis monogamija turėtų būti vartojamas tik kalbant apie tikrą santuoką. (Iš lotynų kalbos monogamia, iš graikų, monogamos, monogaminis, iš mon- + gamos santuoka, iš gamein tuoktis.) Dėl šios priežasties, kalbėdami apie homoseksualius santykius, mes šį žodį rašome kabutėse.

180 Maria Xiridou, et ai., „The contribution of steady and casual partnerships to the incidence of HIV infection among homosexual men in Amsterdam," AIDS, (2003) 17(7),p.1031

181 Ryan Lee, „Gay Couples Likely to Try Non-Monogamy", New York Blade, www.nyblade.c0m/2003/8-22/news/nati0nal/n0nm0n0g.cfm.

182 Rex Wockner, „Sex-Lib Activists Confront ,Sex Panic'", Pink Ink, Dec. 1997, Vol. 1, no.3, www.khsnet.net/pinkink/vol1-3/sexlib.htm.

183 van den Aardweg, p. 62. (Išryškinimas originalus.)

Priversti Markizą de Sadą „atrodyti kaip raudonojo Kryžiaus Slaugę"

Marshall Kirk ir Hunter Madsen teigia: „Gėjai linkę į begalę klaidingų vaizdinių, neurozių bei neįgyvendinamų lūkesčių, jie apsunkina meilės ryšius labiau nei patys gali pakelti"184 .

Kitaip ir negali būti, kai santykiai remiasi nenatūraliais ir netvarkingais kūniškais troškimais. Kaip moko šventasis Paulius: „Kūno darbai gerai žinomi - tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai" 185.

Kirk ir Madsen pateikė tam tikrą įžvalgą, kaip puikiai šventojo Pauliaus žodžiai tinka homoseksualų pasauliui: „Gėjų baras yra seksualinės konkurencijos arena, kurioje iškyla visa, kas žmogiškos prigimties šlykščiausia. Čia, nusimetę sąmojingumo ir džiugesio kaukę, gėjai pasirodo esą atsidavę vienam tikslui, savanaudiškam seksualiniam plėšrumui... ir priima tokios paniekos ir žiaurumo vaidmenis, kad grafas de Sadas palyginti su jais tampa panašus į Raudonojo kryžiaus slaugę" 186.

184 Kirk and Madsen, p. 320. Panašiai yra pastebėję ir specialistai. Pig. Gerard J.M. van den Aardweg, pp. 53-57; Joseph Nicolosi, Reparative Therapy of Male Homosexuality (Northvale, N.J.: Jason Aronson, Inc., 1997), pp. 109-123.

185    Gal 5,19-21.

186 Kirk and Madsen, p. 313. Liūdnai pagarsėjęs Donatien Alphonse Franęois, grafas de Sadas, geriau žinomas Markizo de Sado vardu (1740-1814), buvo bedieviškas ištvirkėlis, kuro raštuose seksualiniai iškrypimai sumišę su šventvagystėmis ir burnojimu prieš Dievą. Kankindamas prostitutes savo seksualinio pasitenkinimo vardan jis davė pradžią žodžiui sadizmas.

Paleistuvystės pragaras/span>

Homoseksualaus gyvenimo būdo paleistuvystės ribos yra ten, kur pasibaigia vaizduotė. Statistikos faktai, homoseksualų memuarai ir biografijos - visa rodo paleistuvystę, turinčią baisias socialines ir viešosios sveikatos pasekmes.187

PProblemos prasideda nuo supratimo. Homoseksualai paprasčiausiai nesuvokia, kad paleistuvavimas yra žalingas. Homoseksualus rašytojas Lars Eighner sako: „Aš nematau nieko blogo gėjų promiskuitete. Manau, kad tai vienas pozityviausių gėjų gyvenimo aspektų, kad visiškai skirtingi žmonės gali labai greitai suartėti intymiai"188/sup> .

Thomas E. Schmidt, Vestminsterio instituto direktorius Santa Barbaroje, pastebi, kad „promiskuitetas tarp homoseksualių vyrų nėra tiesiog stereotipas, ir tai nėra tiesiog daugumos patirtis - iš esmės tai vienintelė patirtis"189/sup> .

SSocialinių mokslų specialistai Robert T. Michael, John H. Gagnon, Edward O. Laumann ir Gina Kolata atliko platų amerikiečių seksualinio elgesio tyrimą ir jį publikavo 1994 metais. Autoriai komentuoja 1982 metais Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (the Centers for Disease Control and Prevention) atliktą tyrimą, kai pirmąsyk pasirodė AIDS, ir daro tokias išvadas: „Devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje apklausti AIDS sergantys gėjai pranešė, kad per savo gyvenimą yra turėję vidutiniškai 1100 partnerių, o kai kurie ir daug daugiau"190/sup> .

AIDS epidemija nesustabdė homoseksualų paleistuvystės. 2003-ųjų metų spalio 15 dieną individų, bendruomenių vadovų ir paslaugų tiekėjų koalicija, siekdama atkreipti dėmesį į homoseksualių ir biseksualių žmonių sveikatos reikalus Sietle ir King County (Vašingtonas), išleido dokumentą, pavadintą Bendruomenės manifestas: Nauja reakcija į ŽIV ir lytiniu būdu plintančias ligas (A Community Manifesto: A New Response to HIV and STDs). Dokumente teigiama:

„Dėl nerimą keliančio ŽIV ir lytiniu būdu plintančių ligų infekcijų padidėjimo tarp gėjų, biseksualų ir kitų vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, mes - the MSM HIV/STD Prevention Task Force - leidžiame šį Manifestą, kviesdami žūtbūt imtis reikalingų bendruomenei normų ir veiksmų. Gėjai, biseksualai ir kiti vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, turi jausti atsakomybę už padidėjusį šių ligų plitimą. Šiandien vienas iš septynių gėjų, biseksualų ir kitų vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, yra užsikrėtęs ŽIV. Tarp King County gėjų, palyginti su heteroseksualiais gyventojais, sergamumas sifiliu yra 100 kartų didesnis, ir apytikriai 1000 kartų didesnis tarp teigiamą ŽIV turinčių gėjų negu tarp heteroseksualių gyventojų. Šie skaičiai rodo, kad mes nustojome darę tai, kas apsaugo mus ir mūsų sekso partnerius nuo baisios infekcijos".191

187 Plg. Alan P. Bell and Martin S. Weinberg, Homosexualities: A Study of Diversity Among Men and Women (New York: Simon & Shuster, 1978); „Resurgent Bacterial Sexually Transmitted Disease Among Men Who Have Sex With Men - King County, Washington, 1997-1999", Morbidity and Morality Weekly Report, Sept. 10, 1999, Vol. 48, no. 35/ PP- 773-777-

188 Lars Eighner, „Why I Write Gay Erotica", www.io.com/~eighner/works/essays/why_ i_write_gay_erotica.html.

189 Thomas E. Schmidt, Straight & Narrow? Compassion & Clarity in the Homosexuality Debate (Downers Grove, 111.: InterVarsity Press, 1995), p. 108.

190 Robert T. Michael, et al., Sex in America: A Definitive Survey (Boston: Little, Brown and Co., 1994), p. 209.

191 A Community Manifesto: A New Response to HIV and STDs, www.metrokc.gov/health/apu/taskforce/manifesto.htm. (Išryškinimai originalūs.)

„Namų smurto" dažnumas

Homoseksualų gyvenimo būdą charakterizuoja ir dažnas namų smurtas.

Galbūt veikiama Holivudo sukurto palankaus įvaizdžio, lesbietė psichoterapeute Kali Munro rašo: „Kai pirmą kartą išgirdau apie smurtą tarp lesbiečių, man buvo sunku tuo patikėti. Tai netilpo mano idealizuotoje lesbiečių bendruomenėje"192.

Iš tiesų, daugelis homoseksualių santykių toli gražu nepretenduoja į „Metų katalikiškos šeimos" titulą, kaip kad rašė sesuo Chittister. Daug autorių atkreipia dėmesį į smurtą tarp homoseksualų ir lesbiečių partnerių.193 2002 metų gruodžio mėnesį publikuotas tyrimas American Journal of Public Health žurnale prieina išvadą, kad:

„Fizinio smurto rodikliai tarp miesto vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, yra gerokai aukštesni negu tarp heteroseksualių vyrų ir, galimas daiktas, negu tarp heteroseksualių moterų. Būtina, kad visuomeninės sveikatos priežiūra atkreiptų dėmesį į tarp šių vyrų egzituojantį smurtą intymaus partnerio atžvilgiu"194.

194 Gregory L. Greenwood et ai., „Battering Victimization Among Probability-Based
Sample of Men Who Have Sex With Men," American Journal of Public Health, Dec. 2002, Vol. 92, No. 12, pp. 1964-1969.

Didesnis piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais

Taip pat pranešama ir apie aukštesnius piktnaudžiavimo alkoholiu ir narkotikais rodiklius. Dr. Schmidt pateikia reikšmingus pastebėjimus:

„Bostono tyrimas parodė, kad 1985-1988 metais 80 proc. iš 481 homoseksualių vyrų buvo vartoję marihuaną... 60 proc. kokainą, 30 proc. amfetaminus ir 20 proc. LSD. 1988-1989 metų Kanados tyrimas parodė, kad 76,3 proc. iš 612 homoseksualių subjektų reguliariai vartojo alkoholį, 32,2 proc. tabaką ir 45,6 proc. bent vieną iš narkotikų. Nacionalinis 1 924 homoseksualių moterų tyrimas, atliktas 1984 metais, parodė, kad 83 proc. reguliariai vartojo akoholį... 47 proc. rūkė marihuaną ir 30 proc. reguliariai rūkė tabaką. Kaskart šie tyrimai parodo tiesioginę koreliaciją tarp partnerių skaičiaus, narkotikų vartojimo ir nesaugaus sekso tikimybės".195

Šis padidėjęs piktnaudžiavimo alkoholiu ir narkotikais rodiklis nesumažėjo. Nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2003 m. sausio 15 d. 319 organizacijų ir individų atsiliepė į Britų vyriausybės reikalavimą pateikti dokumentus dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.196  Jan Bridget, Lankašyro (Didžioji Britanija), Lesbian Information Service organizacijos vardu pateikė to paties tyrimo apžvalgą JAV:

„Pirminis JAV tyrimas parodė, kad lesbietės ir gėjai daug dažniau piktnaudžiauja alkoholiu/narkotikais negu heteroseksualūs gyventojai...

Kai kuriuos iš pirminių tyrimų ginčijo Paul, Stall & Bloomfield (1991), kurie savo kritiką rėmė oportunistinėmis atrankos technikomis (t.y. baro lankytojais, kurie yra labiau linkę piktnaudžiauti alkoholiu). Du vėlesni tyrimai, kuriuos atliko Bloomfield (1993) ir McKiernan & Peterson (1993), parodė, kad Čikagos ir San Fran-cisko arealuose lesbiečių piktnaudžiavimas alkoholiu buvo ne didesnis negu heteroseksualių moterų.

Vis dėto naujesni tyrimai 197 vėl pateikė aukštesnius vartojimo ir piktnaudžiavimo rodiklius....

Paskutinius keletą metų kai kuriuose JAV arealuose buvo atliekami didelio masto tyrimai su vidurinių mokyklų mokiniais (83,000 Youth, 2000). Pastarieji visada pateikdavo aukštesnius piktnaudžiavimo (tiek alkoholiu, tiek narkotikais) rodiklius tarp jaunų LGB žmonių nei tarp heteroseksualaus jaunimo".198

195 Thomas E. Schmidt, p. 111.

196 Prime Minister's Strategy Unit, „Responses to the Alcohol Misuse Consultation Paper", www.number-10.gov.Uk/output/Page4490.asp#L.

197 Jan Bridget cituoja šiuos: Skinner and Otis (1996); Abbott (1998); Jaffe, Clance, Nichols and Emshoff (2000); Diamant, et al. (2000).

198 Jan Bridget, for Lesbian Information Services, „Alcohol/Drug Misuse", www.number-io.gov.uk/su/alcohol/submissions/lesbian.pdf.

Aids ir lytiniu būdu plintančios ligos

Nesuvaldomas homoseksualų promiskuitetas yra nuolatinis medicininių bendruomenių rūpestis. Jos bando sustabdyti augantį žmonių, užsikrėtusių ŽIV/AIDS ir kitomis lytiniu būdu plintančiomis ligomis, skaičių.

2002 metų liepą Gėjų ir lesbiečių medicinos asociacija (the Gay and Lesbian Medical Associacion) publikavo naujienų leidinį apie homo-seksualistams rupimas sveikatos problemas. Leidinyje buvo pastebėta, kad:

„Užsikrėtusių lytiniu būdu plintančiomis ligomis tarp seksualiai aktyvių gėjų yra labai daug. Tai apima tiek pagydomas lytiniu būdu plintančias ligas (sifilis, gonorėja, chlamidijozė, gaktos utėlės ir kt.), tiek ligas, kurioms vaistų nėra (ŽIV, hepatito A, B arba C virusas, žmogaus papilomos virusas ir kt.)".199

Remiantis Ligų kontrolės ir prevencijos centrų duomenimis, apytikris AIDS užsikrėtusių suaugusiųjų skaičius šalyje 2002 metų gruodį buvo 877 275. Iš jų 496 354 suaugusieji, t.y. 57 proc., mirė. Šių 877 275 atvejų klasifikacija pagal užsikrėtimo šaltinį parodo, kad 420 790, t.y. 48 proc., kilo dėl seksualinio kontakto tarp vyrų. Kiti 59 719 atvejų, t.y. 7 proc., kilo dėl seksualinio kontakto tarp vyrų, vartojusių intraveninius narkotikus.200 Turint galvoje tai, kad homoseksualūs vyrai sudaro 3 proc. visos vyrų populiacijos, disproporcija stulbinanti.

Leidinyje „Žvilgsnis į ŽIV epidemiją" Ligų kontrolės ir prevencijos centrų teigiama: „Pagal riziką, didžiausią naujų infekcijų proporciją sudaro vyrų lytiniai santykiai su vyrais". Suvestinė taip pat apytikriai apskaičiuoja, kad 60% nauj ų AIDS infekuotųjų kasmet atsiranda dėl lytinių santykių tarp vyrų.201

Medicinos bendruomenių susirūpinimas padidėjo dėl 2003 metų liepos mėnesio Ligų kontrolės ir prevencijos centrų pastebėjimo, kad naujų AIDS atvejų skaičius per metus Jungtinėse Valstijose vėl išaugo.202

199 „Ten Things Gay Men Should Discuss with Their Health Care Providers", www. glma.org/news/releases/n02071710gaythings.html.

200 Plg. www.cdc.gov/hiv/stats.htm.

201 www.cdc.gov/nchstp/od/news/At-a-Glance.pdf

202 Plg. www.cdc.gov/hiv/stats/hasr1402/commentary.htm.

Susidūrimas su savižudybe

Sunki depresija, savižudiškos mintys bei mėginimai nusižudyti taip pat dažnesni tarp homoseksualų, ypač jaunų, negu tarp paprastų gyventojų. Rezultatus pateikia tyrimai.

1999 metų gruodį Nacionalinis psichinės sveikatos institutas (the National Institute of Mental Health) pranešė:

„Kalbant apie mėginimus nusižudyti, keletas valstijos ir nacionalinių tyrimų parodė, kad vidurinių mokyklų mokinių, kurie pranešė esą homoseksualiai ir biseksualiai aktyvūs, savižudiškų minčių ir mėginimų žudytis rodikliai per paskutiniuosius metus yra aukštesni, palyginti su heteroseksualios patirties turinčiu jaunimu".203

1997 metais instituto buvo atliktas 750 vyriškos lyties 18-27 metų amžiaus asmenų tyrimas. Remdamiesi jo duomenimis, Christopher Bagley ir Pierre Tremblay praneša:

„Homoseksualūs vyrai pademonstravo daug aukštesnį buvusių savižudiškų minčių ir veiksmų rodiklį. Jie sudaro 62,5% visų mėginusių žudytis. Šie duomenys, rodantys, kad homoseksualūs ir biseksualūs vyrai yra 13,9 karto didesnėje mėginimo nusižudyti rizikos grupėje, dera su ankstesniais duomenimis".204

203 „Frequently Asked Questions about Suicide" National Institute of Mental Health, www.nimh.nih.gov/research/suicidefaq.cfm.

204 Christopher Bagley and Pierre Tremblay, „Suicidal behaviors in homosexual and bisexual males", Crisis (1997), Vol. i, pp. 24-34. Citatą iš autorių reziumė galima rasti adresu www.virtualcity.com/youthsuicide/gbsuicidei.htm.

Žaidimas su ugnimi

Šie faktai įrodo, kad analogija tarp homoseksualios partnerystės ir tradicinės santuokos yra be pagrindo: aukštesni smurto, ligų ir savižudybių rodikliai. Toks gyvenimas veda savo tragiškas aukas prie didelės rizikos. Iš tiesų tie, kurie įžengia į šį doroviškai pakrikusį ir neramų pasaulį, žaidžia su ugnimi.

XIV skyrius

Klaidinga užuojautos samprata

Tam, kad būtų priimtas, homoseksualų judėjimas dažnai diskusiją kreipia į „užuojautą". Taip kiekvienas, pritariantis homoseksualų judėjimui, išreiškia užuojautą, o besipriešinantys jam nerodo nieko.

Be abejonės, užuojauta yra vienas iš gražiausių ir kilniausių jausmų. Ji atskleidžia nesavanaudiškumą, pasiaukojimą ir meilę savo artimui. Žodis „užuojauta" reiškia kentėti kartu.205 Taigi užuojauta yra gilus kito kančios supratimas, susijęs su troškimu ją palengvinti.

Užuojauta kyla iš fakto, kad visi žmonės yra tos pačios prigimties. Kaip rašė senovės dramaturgas Terencijus: „Esu žmogus ir viskas, kas žmogiška, man nesvetima"206 .

205 Lotyniškai compassio, užuojauta, iš compassus, būtojo laiko dalyvis iš compati, jausti gailestį: com, kartu + pati, kentėti.

206 Publius Terentius Afer, Heauton Timorumenus -1 veiksmas: Homo sum: humani nil a me alienum puto.

Manipuliavimas kilniu jausmu

Kaip ir viskas žemėje, šis kilnus jausmas taip pat gali būti deformuojamas ir juo galima piktnaudžiauti. Homoseksualų judėjimas būtent taip ir padarė, pasigrobdamas šį žodį ir naudodamas jį kaip etiketę.

Tipiškas to pavyzdys yra Rainbow Sash Movement USA (Nacionalinė gėjų/lesbiečių/biseksualų/lytį pakeitusių asmenų katalikų organizacija [National Organization of Gay/Lesbian/Bisexual/Transgender Catholics]) pareiškimas spaudoje, puolantis dokumentą Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, išleistą Tikėjimo mokslo kongregacijos, 2003 m. liepos 31 d. Iškoneveikęs Vatikaną dėl jo „isterijos", pareiškimas baigiamas taip:

„Be to, Vatikanas, svarstydamas homoseksualių santykių problemą, atrodo pasiryžęs užimti priešingą užuojautai pusę. Bjauri kalba ir vartojamas užgaulus pežoratyvinis tonas bei posakiai („iškrypėliškas elgesys", „visiškai nemoralios" sąjungos ir „blogio legalizavimas") kalbant apie gėjų santuokas, parodo moralės ribas praradusią popiežiaus valdžią".207

Komentuodamas Vatikano Pastabas, laikraščio National Catholic Reporter savininkas Tom Fox rašo: „Ar Romos prelatai neturėtų daugiau įtakos jei klausimus formuotų su užuojauta, užuot rašę piktai, smerkdami ir absoliučiai reikalaudami?"208

Užuojautos stoka taip pat buvo ir pagrindinis Charles Cox, tuometinio Dignity USA direktoriaus, argumentas, kai 1999 metais jis komentavo Vatikano paskelbtą pasmerkimą tėvo Robert Nugent ir sesers Jeannine Gramick heterodoksinei tarnystei homoseksualams ir lesbietėms: „Tai tikrai sukels didelį spaudimą diacezinėms tarnystėms - spaudimą absoliučiai paklusti Bažnyčios mokymui, nepaliekant erdvės lesbiečių ir gėjų užuojautai ar supratimui"209 .

207 „National Gay Catholic Organization Responds to the Vatican's Smoke and Mirrors Document", Rainbow Sash Movement USA, 2003 m. rugpjūčio 2 d., www.biz.yahoo. com/prnews/o3o8o2/nysao10_1.html.

208 Tom Fox, „Gays Get Hit Twice", National Catholic Reporter, 2003 m. rugpjūčio 7 d..

209 Teresa Malcolm, „Pair Dealt a Lifetime Ban on Ministry to Homoseksuals", National Catholic Reporter, 1999 m. liepos 30 d.

Manoma, kad užuojauta nesmerkia

Tokie teiginiai atspindi klaidingą užuojautos supratimą. Šio neteisingo supratimo centre yra klaidinga idėja, kad užuojauta yra paremta vien emocijomis. Bet koks sveiko proto, o ypač moralinės kritikos, įterpimas, kaip manoma, sunaikina užuojautą.

Klaidingos suvoktos, užuojautos savo artimui pagrindinis tikslas yra poreikių eliminavimas ar kančios palengvinimas. Tačiau jei ši kančia yra sukelta nuodėmingo elgesio, kaip kad yra homoseksualumo atveju, tuomet užuojautą sudaro tokio elgesio priėmimo, o ne atmetimo parodymas. Taigi tokia liberali užuojauta yra „visa apimanti", „visa priimanti", ir „nesmerkianti".

Unitarinis pastorius Tom Goldsmith pateikia tokios nekritinės užuojautos paaiškinimą. Kaip pirmą pavyzdį jis pateikia velionį kardinolą O'Connor, kadangi jis buvo pirmasis, atidaręs katalikiškas ligonines AIDS aukoms. Tačiau kardinolo užuojautą menkino faktas, kad „jis tebetikėjo, kad Dievas pasmerkia homoseksualus". Tokiu atveju, pastebi Goldsmith, „smerkimas lieka pagrindiniu barjeru empatijai ir tikram (dieviškam?) žmonių savitarpio supratimui". Antras jo pavyzdys pristato „išraiškingą neteisiančio elgesio meno demonstraciją". Masačūsetso vidurinės mokyklos mokinys, padedamas tos mokyklos Gay-Straight Alliance (Gėjų-normalių sąjungos) konsultanto, suorganizavo sėkmingą kampaniją, kad homoseksualus draugas būtų priimtas į futbolo komandą. Goldsmith užbaigia: „Galbūt iš tiesų užuojauta ir reiškia: eiti per tikrą pasaulį atmerktomis akimis ir neteisiančia širdimi"210.

210 Tom Goldsmith, „Reverendly Yours", The Torch, May 11, 2000, www.slcuu.org/ torch/i999-oo/o5-n-oo.pdf.

Užuojauta turi būti vedama proto, o ne jausmų

Tokia nesmerkiančios užuojautos samprata yra ir klaidinga, ir absurdiška, nes tai yra tikros užuojautos nuvertinimas.

Šventasis Tomas Akvinietis moko, kad užuojauta būna vertybė tik tada, kai yra vedama proto, kadangi „Žmogaus dorybė sielos judesius iš esmės tvarko protingai"211. Be šio tvarkymo, užuojauta tėra aistra. Kaip visos aistros, užuojauta šiuo atveju yra galingas, bet neracionalus polinkis, tad potencialiai pavojingas, kadangi gali palaikyti ne tik gėrį, bet ir blogį.212 Jausti gailestį matant kieno nors kančias yra normalu. Tačiau veikla be atsargios analizės gali atvesti prie nenumatytos žalos.

Įsivaizduokime, pavyzdžiui, atvejį, kai žmogus perka degtinę savo draugui alkoholikui, nes negali matyti, kaip jis kankinasi neturėdamas ko išgerti. Lygiai taip pat įsivaizduokime tėvą, kuris apiberia pinigais savo sūnų, priklausomą nuo azartinių lošimų, nes tėvas kremtasi galvodamas, kaip jo sūnus kamuojasi negalėdamas lošti. Jo veiksmas neparodo sūnui tikros meilės. Užuot padėjęs savo vaikui išsivaduoti iš lošimo gniaužtų, lengvai duodamas pinigų jis palaiko šią ydą.

211 Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, II-II, q. 30, c. 3.

212 Ibid., II-II, q. 30, a. 1, ad 3.

Palaikyti ydą nėra užuojauta

Nors viskas turi būti daroma padėti nusidėjėliams, bet negalima palaikyti ar skatinti jų ydos. Atsižvelgiant į žmogišką trapumą, nusidėjėlis nusipelno gailesčio ir užuojautos. Tačiau yda ir nuodėmė turi būti išbrauktos iš šios užuojautos, kadangi nuodėmė niekada negali būti tikras užuojautos objektas.213

Klaidingas gailestis veda prie teikimo nusidėjėliui priemonių, kurios palaiko jo ydą. Tokia pagalba, ar ji būtų materialinė, ar moralinė, iš tiesų tik „laiko" nusidėjėlį prikaustytą prie jo blogų darbų. Tokie veiksmai padeda ydai, o ne asmeniui. Nepaisant geros intencijos, pats veiksmas yra kenksmingas.

Tikra užuojauta veda nusidėjėlį tolyn nuo ydos ir atgal prie dorybės. Kaip aiškina šventasis Tomas:

„Mes mylime nusidėjėlius iš gailestingumo ne tam, kad trokštume to, ko trokšta jie, ar džiaugtumės tuo, kas teikia džiaugsmą jiems, bet tam, kad priverstume juos norėti, ko norime mes, ir kad jie džiaugtųsi tuo, kad džiugina mus. Juk yra parašyta: „Tegul jie gręžiasi į tave, nesigręžk tu į juos! (Jer 15:19)''214

Dieviškas to pavyzdys yra Gerasis ganytojas, kuris eina paskui vieną paklydusią avį, kad gražintų ją prie bandos. Kitas jaudinantis pavyzdys - tai šventoji Monika, šventojo Augustino motina. Ji niekada nepritarė sūnaus nedoram gyvenimo būdui ir eretiškam tikėjimui, bet ji niekuomet nesiliovė melstis ir dirbti jo atsivertimo labui. „Motinos ašaros" galiausiai atvertė jį ir jis tapo vienu didžiausių visų laikų katalikų šviesulių.

213 Ibid., II-II, q. 30, a. 1, ad 1.

214 Ibid., II-II, q. 25, a. 6, ad 4.

Tikra užuojauta kyla iš gailestingumo

Tikra užuojauta yra gailestingumo padarinys.215 Tačiau šitos dorybės objektas yra Dievas, kurio meilė perduodama kūriniams.216 Taigi užuojautos dorybė siekia atvesti Dievą pas kenčiantįjį ir priversti jį dalyvauti begalinėje Dievo meilėje.

Šventasis Augustinas labai gražiai tai išreiškia:

„Mylėk savo artimą kaip save patį". O save patį tu tinkamai myli,

kai Dievą myli labiau už save. Tad tai, ko sieki pats, turi siekti ir

savo artimui, būtent, kad jis mylėtų Dievą tobula meile".217

Tad nors ir užjausdama kito kančią, artimo meilė visuomet turi būti Dievo meilės vardan.

215 Ibid., II-II, q. 30, a. 3, ad 3.

216 Ibid., II-II, q. 25, a. 3.

217 Šv. Augustinas, Of the Morals of the Catholic Church (Apie Katalikų Bažnyčios papročius), no. 49, www.newadvent.0rg/fathers/1401.htm.

Manipuliavimas užuojauta turi būti denonsuotas

Kalbėti apie „nesmerkiančią" užuojautą yra terminų prieštara, nes tuo paneigiamas pamatinis proto ir moralės vaidmuo. Tai tik dar viena gudrybė, kuria pasinaudoja homoseksualų judėjimas šitoje Kultūrinėje kovoje, kur žodžiai ir sąvokos tampa tikrais ginklais.

Katalikų supratimu užuojauta yra tikra tik tada, kai ji veda tikrojo gėrio artimui link. Šį tikrąjį gėrį visų pirma sudaro amžinasis išgelbėjimas, bet jis taip pat apima ir laikinosios kančios palengvinimą. Padėti kenčiančiam išsaugoti ydą ir likti nuodėmėje dėl neteisingo laikinos kančios apgailėjimo reiškia ignoruoti jo dvasinę gerovę ir išganymą. Didesnio žiaurumo negali būti.

XV skyrius

Revizionistinių Biblijos
TYRIMŲ ATMETIMAS - SODOMA BUVO
NUBAUSTA UŽ HOMOSEKSUALUMĄ

Knygoje After the Ball Marshall Kirk ir Hunter Madsen mini religijos vandenų drumstimą. Jie siūlo priešinti liberalų mokymą su tradiciniu ir taip griauti vieningą religinį pasipriešinimą homoseksualumui.

Viena didžiausių problemų yra ta, kad bibliniai tekstai prieš homoseksualumą yra labai aiškūs ir kategoriški. Vienintelis būdas šią kliūtį įveikti, tai rasti homoseksualų ideologijos paveiktų teologų bei rašytojų, kurie sugebėtų rasti drumsčiančių tyrus Tikėjimo vandenis interpretacijų.

Ar Sodoma buvo nubausta už nesvetingumą?

Visuomet buvo žinoma, kad Sodoma ir Gomora buvo nubaustos Dangaus ugnimi už homoseksualizmo nuodėmę.

Tačiau nuo nesenų laikų kai kurie protestantų ir katalikų komentatoriai, nors visiškai to neneigdami, sumenkina šią mintį. Tokie komentatoriai labiau akcentuoja ne sodomiją, bet kitas nuodėmes, kurias, kaip sako Biblija, tų miestų gyventojai buvo taip pat padarę: prievartavimą, smurtą, gailestingumo stoką, neteisumą, stabmeldystę ir net svetingumo stoką. Tokiu būdu jie sumenkina arba paneigia nenatūralios ydos sunkumą kaip vienos iš „nuodėmių, besišaukiančių dangaus keršto."218

218 „Nuo šešiolikto amžiaus buvo priimta taikyti ,nuodėmių, besišaukiančių dangaus keršto' terminą tam tikriems nusižengimams, kurie sunkiai pažeidžia socialinę tvarką ir kurie, kaip tiksliai sako Šventasis Raštas, šaukiasi dangaus keršto, t.y. šaukiasi Dievo bausmės tiems, kurie tuos nusižengimus padaro. Šios nuodėmės yra keturios: žmogžudystė (Pr 4,10); sodomija (Pr 19,13); našlių ir našlaičių engimas (Iš 22,22 ir toliau); teisingos algos nesumokėjimas darbininkams (Įst 24,17 ir toliau; Jok 5,4)" (Dom Gregorio Manise, O.S.B., s.v. „Sins That Cry Out To Heaven For Vengeance", Dictionary of Moral Theology [Westminster, Md.: The Newman Press, 1962], p. 1139).

•    NAUJASIS TEOLOGIJOS ŽODYNAS

Vienas tokio naujo požiūrio pavyzdžių yra straipsnis žodžiui „homoseksualumas", Naująjame Teologijos Žodyne (The New Dictionary of Theology), išleistame 1987:

„Homoseksuali veikla, sutinkama ar nurodoma ST ir NT, yra smerkiama. Tačiau modernūs bibliniai tyrimai rodo, kad ST homoseksualios veiklos smerkimas dažnai kyla iš heteroseksualių asmenų, ypač kuomet numanoma išprievartavimo situacija (Pr 19, Sodoma ir Gomora), ar prieš veiksmus stabmeldiškų konotacijų turinčiuose kontekstuose (Kun 18-22, 20, 13, Apeiginio šventumo teisynas), ar socialinio teisingumo svetingumo reikalavimo pažeidimo atvejais (Iz 1, 9; Ez 16, 46-51; Jer 23, 14). Tiek vyrų, tiek moterų homoseksualūs santykiai smerkiami NT kaip stabmeldystės išraiška (Rom 1,25-27), taip pat, lytiniai aktai tarp tos pačios lyties asmenų minimi tarpe tų veiksmų, kurie pažeidžia Dievo įstatymą ir pašalina kaltininką iš Dangaus Karalystės (Rom 1, 25-27; 1 Kor 6, 9-10; 1 Tim 1, 9-10). Patys moderniausi egzegetai pripažįsta, kad sunku nustatyti tikslią šių tekstų prasmę ir iš to kylančią problemą šiuo tekstus taikyti etiškai, smerkiant homoseksualistus ar jų lytinius aktus"219 .

 219 James A. Komonchak et al., eds., The New Dictionary of Theology (Collegeville, Minn.: The Liturgical Press, 1987), p. 490.

•    ŽMOGAUS SEKSUALUMAS: NAUJOS KRYPTYS AMERIKOS KATALIKU MINTYSE

Kitas sukrečiantis pavyzdys, tai Žmogaus seksualumas - Naujos kryptys Amerikos katalikų mintyse (Human Sexuality - New Directions in American Catholic Thought). Ši 1977 metais išleista knyga buvo patvirtinta Amerikos katalikų teologinės bendruomenės (Catholic Theological Society of America). Aptariant homoseksualumą Žmogaus seksualume rašoma, kad pasmerkimas Kunigų knygoje, pavadinant homoseksualumą „bjauriu" turi būti suprantamas stabmeldystės kontekste. „Homoseksualios veiklos pasmerkimas Kunigų knygoje yra ne etinis sprendimas", veikiau jis remiasi „santykio su stabmeldyste pagrindu"220 .

Žmogaus seksualume taip pat komentuojamas Sodomos ir Gomoros sunaikinimas: „Bažnyčios Tėvai neabejojo, kad blogo poelgio, už kurį Sodoma buvo nubausta, prigimtis buvo homoseksualinė sodomijos praktika"221. Ten Sodomos elgesys lyginamas su Gibeos gyventojų keliaujančio levito sugulovės kolektyviniu išprievartavimu222. Tuomet daroma išvada, kad Sodoma ir Gomora buvo nubaustos ne dėl homoseksualumo, bet veikiau dėl išprievartavimo ir nesvetingumo: „Sodomos ir Gibeos atveju, ,akcentuojamas ne pasiūlytas lytinis aktas per se, bet baisus paprotinio svetingumo įstatymo pažeidimas'" .

Žmogaus seksualume taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai, minintys kitas Sodomos ir Gomoros nuodėmes. Tuo bandoma įrodyti tezę, kad Sodoma buvo nubausta ne už homoseksualumą.223

220 Anthony Kosnik et ai.. Human Sexuality: New Directions in American Catholic Thought (New York: Paulist Press, 1977), p. 190. Autoriai cituoja N. H. Snaith, Leviticus and numbers, the Century Bible (London: Nelson, 1967), p. 126.

221 Ibid., p. 191.

222 Teisejų 19.

223 Kosnik et al., p. 191. Vidinė citata yra iš Anthony Phillips, Ancient Israel's Criminal Law: A New Approach to the Decalogue (Oxford: Basil Blackwell, 1970), p. 122.

• NAUJOJI AMERIKOS BIBLIJA

Nelaimei, Naujojoje Amerikos Biblijoje komentarai Sodomos tema atspindi tą pačią įtaką. Pradžios knygos 18, 20 žodžius, kur Dievas sako Abraomui, „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki", naujieji egzegetai komentuoja taip:

„Izraelitų tradicija, aiškinant Sodomos ir Gomoros sunaikinimą dėl šių miestų nedorumo, buvo vieninga, tačiau tradicija varijavo dėl šio nedorumo prigimties. Pagal esamą Jahvisto aiškinimą, Sodomos nuodėmė buvo homoseksualumas (Pradžios knyga 19, 4-5); bet pagal Izaiją (Izaijo knyga 1, 9-10; 3, 9) tai buvo socialinio teisingumo stoka; Ezekielis (Ezekielio knyga 16, 46-51) ją apibūdino kaip vargšų nepaisymą, o Jeremijas (Jeremijo knyga 23, 14) aiškino ją kaip nemoralumą bendrąja prasme".224

Judo laiško 1, 7 komentaras Naujojoje Amerikos Biblijoje yra kitas šios įtakos pavyzdys. Šventasis Judas sako: „Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinosios ugnies kančias". Naujojoje Amerikos Biblijoje ši eilutė komentuojama taip:

„Praktikavo nenatūralią ydą: pažodžiui, „nusekė paskui ne tokį kūną". Šis pavyzdys kyla iš Pradžios knygos 19,1-25, ypač Judo 1, 4-11, kuomet Sodomos gyventojai pažeidė tiek svetingumą, tiek moralumą reikalaudami, kad du Loto svečiai (iš tikrųjų, Jahvės pasiuntiniai) būtų jiems atvesti, kad jie galėtų juos seksualiai išnaudoti. Nenatūrali yda: tai nurodo žmonių lytinio akto su angelais troškimą (atvirkštinis pavyzdys Judo laiške 1, 6). Sodoma (iš čia „sodomija") ir Gomora tapo priežodiniu Dievo bausmės už nuodėmę pamokymu (Izaijo 1, 9; Jeremijo 50, 40; Amoso 4, 11; Mato 10,15; 2 Petro 2, 6)".225

Čia paminėti tik keli revizionistinio Šventojo Rašto interpretavimo pavyzdžiai. Šie revizionistai ryžtasi didelėms kančioms, kad „paaiškintų" kitas Senojo ir Naujojo Testamentų vietas, Bažnyčios Tėvų, Daktarų raštus ir popiežių bei susirinkimų pasmerkimus per visus amžius.

224 Ibid- PP-191-196

225 New American Bible, išnaša nr. 6 į Pradžios knygą, skyrius 18, www.usccb.org/nag/ bible/genesis/genesisi8.htm.

Sodoma ir Gomora buvo nubaustos už jų homoseksualumą

Analizuodami Raštą, šie naujieji egzegetai sutaria, kad „Bažnyčios Tėvai neabejojo, kad nedorumas, už kurį buvo nubausta Sodoma, buvo homoseksualumo sodomijos praktikavimas"226.

Tačiau atsainiai nusilenkę Tradicijai, šie komentatoriai tvirtina priešingą poziciją, paremtą „moderniais Biblijos tyrimais" ir „pačiais moderniausiais egzegetais".

Teisindami savąjį Tradicijos neigimą jie tvirtina, kad tolimesnės Rašto eilutės kalba apie daugelį kitų Sodomos nuodėmių, ir taip kuria analogiją tarp sodomiečių elgesio su dviem angelais bei Gibeos gyventojų prievartos atvejo Teisėjų knygos 19.

Toks argumentavimas nieko neduoda.

Pirmiausia, Bažnyčios Tėvų ir Tradicijos autoritetas yra norma katalikų egzegetui. Antra, negalima daryti išvados, kad bausmę sukėlė ne homoseksualumas, o kitos sodomiečių nuodėmės. Tai įrodo pati „naujųjų egzegetų" analogija. Gibeos gyventojai išprievartaudami keliaujančio levito sugulovę niekingai pažeidė svetingumo ir moralės įstatymus. Bet čia analogija ir pasibaigia. Priešingai nei Sodoma, Gibea nebuvo sunaikinta siera ir ugnimi iš dangaus.227

226 New American Bible, išnaša nr. 6 į šv. Judo laišką, www.usccb.org/nag/bible/jude/ jude.htm#V5. (Išryškinta mūsų.)

227 Kosnik et al., p. 191.

Netikslus kitų rašto tekstų panaudojimas

Akivaizdu, kad tokia grėsminga bausmė, kaip Sodomos ir Gomoros sunaikinimas siera ir ugnimi, yra amžinas pavyzdys visiems laikams228, atitinkantis nepaprastai nuodėmingą situaciją. Perskaičius Pradžios knygos pasakojimą nelieka abejonių, kad pati sunkiausia Sodomos nuodėmė buvo homoseksualumas.

Kadangi buvo nustatyta, kad Pradžios knygos pasakojimas yra pagrindinis informacijos šaltinis apie Sodomos ir Gomoros nuodėmę ir nubaudimą, visos likusios biblinės nuorodos turėtų būti suprantamos iš šio pasakojimo. Jos papildo, bet ne pataiso Pradžios knygą, kaip teigia inovatoriai.

228 Pr 19, 23.

Pradžios knygos pasakojimas

Pradžios knyga aprašo Dievą antropomorfiškai, lyg jis būtų žmogus, svarstantis apie dviejų miestų nubaudimą:

„Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki, kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu"229

Po to Dievas į Sodomą pasiuntė angelus keliaujančių žmonių išvaizda, kur juos priima Lotas. Pasakojimas tęsiamas:

„Bet jiems dar neatsigulus, miesto vyrai - Sodomos vyrai, jauni ir seni, - visi žmonės iki paskutinio, - apsupo namus ir šaukė Lo-tui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti"230.

Loto pastangos įtikinti sodomiečius buvo bevaisės, tad angelai nubaudė juos aklumu. Tuomet angelai pasakė Lotui: „Mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti"231.

Kai tik Lotas ir jo šeima pabėgo, prasidėjo bausmė:

„Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Zoarą. Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija".232

229 Įst 29, 23; Iz 1, 9-10; 3, 9; 13,19; Jer 49, 18; Rd 13,19; Am 4, 11; Sof 2, 9; Mt 10,15; Rom 9,29; 2 Pt 2, 6; Jud 7.

230 Pr 18, 20-21.

231 Pr 19, 4-5.

232 Pr 19, 13.

Koreliacija tarp nuodėmių

Pagrindinis naujųjų egzegetų argumentavimo trūkumas yra tas, kad jie neatkreipia dėmesio, jog viena nuodėmė dažniausiai yra susijusi su kitomis kaip priežastis arba pasekmė. Kaip herojiškas vienos dorybės laikymasis veda prie visų kitų dorybių laikymosi, taip užsispyrėliškas įsikibimas į vieną nuodėmę įgalina nusidėjėlį lengvai pulti prie kitų, besisiejančių savo prigimtimi ar aplinkybėmis su pagrindine.

Iš tikrųjų sodomiečiai buvo nusidėję ir tuo, kad neapkentė vargšų ir svetimšalių, užsiėmė apsirijimu ir buvo įpuolę į nemoralų gyvenimą bendrąja prasme. Tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad homoseksualumas nėra nuodėmingas, kaip kad siūlo Naujasis Teologijos Žodynas. Lygiai taip pat negalima padaryti išvados, kad homoseksualumas nebuvo Sodomos ir Gomoros nubaudimo ugnimi priežastis.

Ši koreliacija tarp nuodėmių randama Naujojo Teologijos Žodyno ir Naujosios Amerikos Biblijos komentare vienai iš šešių Ezekielio knygos (16:46-51) eilučių. Iš jos galima daryti prielaidą, kad Sodoma buvo nubausta už „socialinio teisingumo, svetingumo reikalavimo pažeidimus" ir „vargšų nepaisymą".

Ezekielio 16,49 patvirtina: „Išties, tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys [kaimyniniai Sodomos veikiami miestai] turėjo duonos perteklių ir lengvą gyvenimą, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui"233.

Komentuodamas šią eilutę Cornelius a Lapide, vienas didžiausių visų laikų Rašto komentatorių, aiškina šią koreliaciją tarp nuodėmių taip:

„Pirmoji [iš Sodomos ydų] yra išdidumas. Antroji - duonos, ar veikiau maisto, delikatesų, puotų perteklius. Trečioji - gėrybių, prabangos ir malonumų gausa. Ketvirtoji - dykinėjimas. Penktoji -gailesčio stoka....

Paklausykite šv. Jeronimo: „Išdidumas, duonos sotis, visokių daiktų gausa, dykinėjimas, malonumai - tokios buvo Sodomos nuodėmės. Dėl jų jie pamiršo Dievą, kadangi nuolatinis turtų buvimas atrodė amžinas ir dėl to nebuvo reikalo kreiptis į Dievą, kad jų gautų"....Taigi pirmiausia iš visų Sodomos nuodėmių yra išdidumas. Tuomet Dievas nubaudžia už išdidumą, leisdamas jiems įpulti į didelę ir gėdingą aistrą, kaip tai gali būti išvedama iš Rom 1, 27... Taip pat ir apsirijimas vedė prie Sodomos žlugimo, kadangi iš jo kyla aistra. Šv. Jeronimas sako: „Ne lava iš Etnos, Vezuvijaus ar Olimpo vulkanų verčia jaunus liepsnoti [aistra], o vynas ir gardūs patiekalai"....Apie dykinėjimą šv. Jeronimas sako: „Dykinėjimas moko visokio pikto".

Cornelius a Lapide parodo, kaip sodomiečių gailesčio stoka atvedė prie homoseksualumo nuodėmės:

„Penkta - negailestingumas, kuris buvo sodomiečių aistros priežastis; nes tie, kurie yra žiaurūs kitiems, taip pat yra žiaurūs savo pačių prigimčiai, pažeidžia gimimo įstatymus. Tie, kurie yra žiaurūs savo artimui kalbant apie jo pragyvenimą, ar net gyvybę, taip pat yra žiaurūs savo pačių kūnams, gašliai juos išnaudodami. Sodomiečiai buvo žiaurūs savo svečiams ir keleiviams - šiuo atveju jie degė piktais troškimais angelams, įgavusiems žmonių kūnus ir prisistačiusiems Lotui keleiviais (Pr 19,5). Tad gailestingumo stoka ir žiaurumas verčia tuos, kurie yra žiaurūs, negerbti nei kuklumo, nei gero vardo, nei savo artimo, o juo labiau svetimšalio ar keleivio kūno ar gyvybės. Priešingai, jie juos laiko savo nuosavybe, kaip maistą savo ištvirkavimui, kaip kažką žemo ir niekingo".234

233 Pr 19, 23-25.

234 Ez 16, 49

Homoseksualumas neturi nieko bendro su angelais

Kaip jau buvo minėta, Naujosios Amerikos Biblijos šventojo Judo laiško komentatoriai teigia, kad Sodomos ir Gomoros „nenatūralios ydos" praktika reiškė „žmonių lytinio akto su angelais troškimą".

Pradžios knygos pasakojimas aiškiai parodo, kad sodomiečiai manė, jog du Jahvės pasiuntiniai buvo žmonės: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti".

Kita vertus, kaip aiškinama Naujojoje Amerikos Biblijoje, pažodinis teksto „nenatūralios ydos praktikavimas" vertimas iš graikų kalbos yra „nusekė paskui ne tokį kūną". Tad angelai, įgavę žmogaus išvaizdą, sužadino sodomiečių aistrą. Sodomiečiai negalėjo jausti lytinio potraukio angeliškai prigimčiai, kadangi angeliškoji prigimtis jiems buvo nežinoma. Tradicinis „nusekė paskui ne tokį kūną" aiškinimas yra „gėdingų ydų vaikymasis"235.

Cornelius a Lapide, komentuodamas frazę „nusekė paskui ne tokį kūną", cituoja Mūsų Viešpaties žodžius apie santuoką: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu"236. Ji aiškina, kad du vyrai negali susivienyti taip, kad pradėtų naują gyvybę, ir todėl negali „tapti vienu kūnu". Bet kuomet jie susivienija seksualiai, jie yra „du kūnai", o ne vienas, kaip kad santuokoje. Jis taip pat aiškina, kad tai „ne toks kūnas", nes toks seksualinis susivienijimas yra priešingas prokreacijai, kuri yra natūralus ir deramas lytinio akto tikslas.237

235 Cornelius a Lapide, Commenlaria in Scriptum Sacram, Commentaria iri Ezechielem Prophetam (Paris: Vivės, 1880), Vol. 12, pp. 618-619.

236 Plg. Jose Maria Bover, S.J. ir Francisco Cantera Burgos, Sagrada Biblia: Version Criti-ca Sobre Los Textos Hebeo y Griego (Madrid: Biblioteca de Autores Cristianos, 1961), p. 1473, fn. 7.

237 Mt 19, 5.

Sodoma ir Gomora sujungė savo homoseksualumą su dideliu akiplėšiškumu

Sodomos ir Gomoros akiplėšiškumas ir nuodėmingumas dar labiau apsunkino jų Dievui mestą iššūkį. Pranašas Izaijas tai konstatuoja, kuomet peikia žydus:

„Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta, nes savo žodžiais ir darbais jie užgauna VIEŠPATĮ, nepaiso jo šlovingo Artumo. Pats jų pasipūtimas juos smerkia, savo nuodėmėmis jie didžiuojas kaip Sodoma, -jų neslepia. Vargas jiems! Nelaimę jie patys sau užsitraukia".238

238 Cornelius a Lapide, Comentaria in Scripturam Sandam, (Paris: Vivès, 1863), Vol. 20, p. 662.

Kunigų knyga smerkia tiek stabmeldystę, tiek homoseksualumą

Žmogaus seksualume tvirtinama, kad homoseksualumas Kunigų knygoje nesmerkiamas, kadangi „Homoseksualios veiklos pasmerkimas Kunigų knygoje yra ne etinis sprendimas". Ji buvo pasmerkta „dėl santykio su stabmeldyste".

Šioje ištraukoje Kunigų knygoje aidi Dešimt Dievo Įsakymų. Dekalogas smerkia ne vien stabmeldystę, bet ir homoseksualumą: stabmeldystė yra Pirmojo Įsakymo pažeidimas, o homoseksualumas -Šeštojo.239 Taigi nebent kas nors mėgintų palaikyti absurdišką mintį, kad Dešimt Dievo Įsakymų nėra etinis kodeksas, apreikštojo moralinio įstatymo suvestinė, nėra pagrindo tvirtinti, kad šis homoseksualumo smerkimas „yra ne etinis sprendimas".

Maža to, homoseksualumo pasmerkimo Kunigų knygoje kontekstas akivaizdžiai parodo, kad jis yra paremtas etika. Įprastai egzegetai vadina šią Kunigų knygos dalį „Apeiginio šventumo teisynu", nes čia nurodomos praktinės tobulėjimo normos. Ši dalis ypač atkreipia dėmesį į lytiškumo moralę ir smerkia visas incesto, promiskuiteto formas ir kitas seksualinio iškrypimo formas (pavyzdžiui, homoseksualumą ir zoofiliją).

Štai klaidingai Žmogaus seksualume interpretuotos eilutės kontekstas:

„Neturėsi lytinių santykių su savo artimo žmona ir su ja savęs ne-suterši.

Neleisi, kad kas nors iš tavo palikuonių būtų paaukotas Molechui, ir neišniekinsi savo Dievo vardo: aš esu VIEŠPATS!

Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėjimas.

Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir savęs nesuterši su gyvuliu; nei jokia moteris leisis gyvuliui turėti su ja lytinius santykius: tai yra begėdiškas iškrypimas.

Nepasidarysite nešvarūs nė vienu iš šių papročių, nes tokiais papročiais yra susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse.

Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus".240

Tekstas aiškus: neikite pėdomis stabmeldžių, kurie aukojo savo vaikus stabams ir užsiėmė tokiais pasibjaurėtinais dalykais kaip homoseksualumas ir zoofiliją.

Šios šventumo normos yra panašios į tas, kurias šventasis Paulius davė korintiečiams:

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės".241

239 Iz 3,8-9.

240 Iš 20,1-17; Įst 5, 6-21.

241 Kun 18, 20-25.

Homoseksualumas: nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto

Homoseksualumas yra viena iš „nuodėmių, besišaukiančių dangaus keršto". Raštas tai aiškiai teigia, kai angelai pasakė Lotui: „Mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti".

Ypatingas homoseksualumo nuodėmės sunkumas kyla iš to, kad ji pažeidžia natūralią, kūrimo metu Dievo nustatytą lyčių tvarką.

Antrame laiške šv. Petras parodo, kad Sodomos ir Gomoros nubaudimas išlieka perspėjimas piktadariams: „Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams"242.

Taigi yra aišku, kad nors Sodomos ir Gomoros gyventojai buvo padarę daugybę tarpusavyje susijusių nuodėmių, bet dieviškosios bausmės priežastis buvo homoseksualumo nuodėmė. Tai vieninga Bažnyčios Tėvų ir visų tradicinių egzegetų interpretacija. Aiškinimai, priešingi šiai tradicijai, daro žalą šventiems tekstams.

Čia pritinka prisiminti popiežiaus šventojo Celestino perspėjimą Galijos dvasininkams: „Desinat incessere novitas vetustatem" - Lai naujovė paliauja pulti senovę!243

242 1 Kor 6, 9-10.  '

243 2 Pt 2, 6.

Design by Joomla