(atsakant į Rusijos kaltinimus Lenkijai)
Prieškarinės Lenkijos padėtis ir tarptautinė politika 1937 metų „Lietuvos aido" žurnalisto Valentino Gustainio knygą „Lenkai ir Lenkija" atsivertus
Romualdas J. APANAVIČIUS
2009 metų rugsėjo 1 dieną Lenkijoje tarptautiniu mastu, atvykus bene 20-ties šalių aukščiausio lygio delegacijoms, paminėtas Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-metis. Kaip žinia, karas prasidėjo Lenkijoje, Gdansko regione vokiečiams iš jūros apšaudžius sausumos lenkų karinį dalinį ir po to Vokietijos kariuomenei plačiu frontu įsiveržus iš Vakarų ir Rytprūsių. Po 17 dienų Lenkiją iš rytų užpuolė SSRS. Pagrindą visai šiai Lenkijos sudorojimo ir daug lenkų bei žydų aukų pareikalavusiai operacijai parengė savaitę iki karo pradžios (1939 metų rugpjūčio 23 dieną) Maskvoje pasirašytas Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrų Ribentropo ir Molotovo paktas ir slaptieji Vidurio Europos pasidalijimo protokolai, nuo kurių nukentėjo visos šalys - nuo Suomijos šiaurėje iki Rumunijos pietuose.
Didelis žiniasklaidos ir politikos apžvalgininkų dėmesys buvo skirtas Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino pasirodymui bei jo oficialioms kalboms ir viso pasaulio žiniasklaidos akivaizdoje pristatytam kiek naujesniam Rusijos užsienio politikos požiūriui į Lenkiją ir visą su ja susijusį regioną (plačiau renginio analizę pristato Laura Kirvelytė straipsnyje „Dar vienas Rusijos svertas" savaitraštyje „Atgimimas" 2009 09 04, Nr. 30). Šio oficialaus Rusijos atstovo klausytojai turbūt atkreipė savo dėmesį į du dalykus: V. Putinas pabrėžtinai paminėjo, kad ir Lenkija yra „kalta" dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios ir kad šiuo atveju Lenkija turėtų nepamiršti 1934 metais pasirašytos „analogiškos" 1939-ųjų Ribentropo- Molotovo paktui Lenkijos ir Vokietijos draugystės ir nepuolimo sutarties. Antras dalykas, neturintis praslysti pro analitikų akis, yra iš karto po V. Putino apsilankymo Lenkijoje Maskvoje pristatyta skandalinga rusų istorikų knyga apie prieškarinės Lenkijos žydų klausimą ir jų mėginimą juos perkelti į Madagaskarą.
Kad abu šie Rusijos „kaltinimai" Lenkijai turi rimtą ir tikrą gerai dokumentuotą pagrindą, tik kaip visada Rusijos iškreiptai pateiktą, įrodo žemiau pateikiamos ištraukos iš originalios ir dabar pamirštos bei niekam Lietuvoje nebežinomos prieškarinės Lietuvos dienraščio „Lietuvos aidas" žurnalisto Valentino Gustainio 1935 metais parašytos ir 1937 metais Kaune „Spaudos fondo" išleistos puikios pažintinės 397 puslapių apimties, mažo formato studijos „Lenkai ir Lenkija". Joje pateikiami pakankamai objektyvūs ir kiaurai matą prieškarinės Lenkijos ir lenkų kultūros, ūkio bei politikos duomenų komentarai, įžvalgos bei analizės, nepraradę savosios svarbos tiek šiandieniniam Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek Rusijos bei pasaulio politikui, analitikui, tyrinėtojui, galų gale istorijos mokytojui ir studentui.
Knygoje „Lenkai ir Lenkija", atsiribojant nuo tuometinių įtemptų Lietuvos- Lenkijos tarpusavio santykių dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto, aptariama moderniosios Lenkijos susidarymo proistorė ir Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio (čia pridurtina - lietuvio žemaičio bajoro Juozapo Ginioto, kilusio iš Pilsūdų kaimo) bei kitų Lenkijos vadovų asmenybės, Lenkijos konstitucinė santvarka ir rinkimų sistema, politinės partijos ir organizacijos bei jų požiūriai, lenkų tautinė ir asmeninio bendravimo kultūra, jaunimo švietimo ir veiklos ypatybės, tautinių mažumų (žydų, ukrainiečių, baltgudžių ir vokiečių) politikos klausimai, išsamiai analizuojama „žemės bado" ir kaimo ūkininkavimo dalykai, gyventojų pertekliaus ir ūkio vargų problemos, valstybės finansai, skolos, išlaidos, zloto kurso istorija, pramonė, naudingos iškasenos, prekyba su užsienio šalimis, kultūros gyvenimas, pasiekimai ir ryškiausios tos srities asmenybės, Lenkijos geopolitinė vieta Europoje ir jos užsienio politika, galop pabaigoje gana išsamiai aptariami Lietuvos ir Lenkijos santykiai, nurodant visas tarptautinių santykių peripetijas bei analizuojant galimas strategijas. Knygoje, kurioje tėra tik dvi iliustracijos - Lenkijos prezidento Igno Mosickio ir maršalo Smugly-Rydzo nuotraukos, gausu statistinių duomenų ir analitinių išvadų.
Iš anksto įvertinant šią žurnalistinių atsiminimų ir analizės knygą kaip istorijos liudytojo surašytą dokumentą, galima neabejoti jos svarba ir įtaka Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos bei kitų šalių santykių raidai, kadangi ji buvo rašoma ir išleista tuo metu (1935-1937), kai Europoje jau tvenkėsi karo debesys, bet niekas dar nenutuokė apie po poros metų ištiksiančius karo ir žydų Holokausto žiaurumus.
Pagal V. Gustainio knygą į šiandieninį Rusijos kaltinimą dabartinei Lenkijai dėl „karo sukėlimo" tegalime pasakyti tik tiek, kad 1933-1934 metais, lietuvio maršalo J. Pilsudskio vadovaujama Lenkija, būdama geriau ginkluota, dėl Prancūzijos abejingumo ir geopolitinio tingumo - nepritarimo bei atkalbinėjimų - pati neužpuolė ir nenukariavo Vokietijos, nušluodama Hitlerio nacionalsocializmo užuomazgas. Dėl šios Prancūzijos nulemtos Lenkijos geopolitinės klaidos, kurios nepadarymas ir Lenkijos numatyta aktyvi lenkų bei jų sąjungininkų karinė kampanija iki Berlyno būtų sukėlusi grėsmę pačiai SSRS ir dėl kurios kaltinti dabartinę Lenkiją yra negarbinga, veikiausiai nebūtų kilęs Antrasis pasaulinis karas ir nebūtų išžudyti Europos žydai. Tik dėl Vakarų Europos (būtent Lenkijos globėjos Prancūzijos) neryžtingumo 1934 metų sausio 26 dieną Lenkija buvo priversta pasirašyti „nepuolimo" sutartį su Hitlerio, akivaizdžiai klastingai apgavusio Lenkiją, Vokietija dešimčiai metų, kuri Vokietijos ginklavimosi ne tik nesustabdė, bet dar ir pagreitino, ir dėl kurios vokiečiai nepraėjus nė 5 metams ją šiurkščiai sulaužė. Su Sovietų Sąjunga analogišką „nepuolimo" sutartį Lenkija buvo pasirašiusi dar 1932 metų vasarą, kuri irgi buvo savo galiojimo termino viduryje dar šiurkščiau sovietinių rusų sulaužyta. Prieškario Lietuvos žurnalistas Valentinas Gustainis „skeptikams", ar tokia „stebuklinga" 1934 metų Lenkijos-Vokietijos sutartis tversianti iki savo termino, naiviai atsako esą gal įvyk- siąs „stebuklas" ir ji netgi būsianti pratęsta.
Patys tuometiniai lenkai, ypač opozicija, Lenkijos valdžią ir Pilsudskį kaltino, kam jis sudaręs susitarimą su priešiška Vokietija. Ypač dėl Lenkijos-Vokietijos „nepuolimo" sutarties pyko Prancūzija, kad su ja nebuvo tariamasi. Pati Prancūzija iš karto po Lenkijos-Vokietijos sutarties, kuri buvo parengta be jos žinios, 1935 metais atšildė santykius ir sudarė karinę sutartį su SSRS, savo ruožtu suerzinusią Lenkiją.
Todėl iš istorinės perspektyvos galime įvertinti, kad 1934 metų sausio 26 dienos Pilsudskio inicijuota ir pasirašyta Lenkijos-Vokietijos sutartis, sukėlusi nerimą SSRS, buvo lemtinga Pilsudskio klaida, tačiau padaryta tik dėl to, kad prieš šitą, dar didesnę, klaidą - atsisakydama kariškai stipraus Pilsudskio pasiūlymu preventyviai užpulti ir nukariauti kariškai silpna ir Versalio sutartimi nuginkluotą Hitlerio Vokietiją - padarė pati Prancūzija, globojusi ir rūpinusi Lenkija. Dėl prancūzų suktumo, nerangumo ar netgi bailumo Pilsudskio Lenkija atsisakė prancūzų globos ir ryžosi savo geopolitinį saugumą užsitikrinti pati. Šios dvi - prancūzų kilmės! - lietuvių kilmės karo vado padarytos klaidos ir nulėmė Antrojo pasaulinio karo kiltį bei dabartinius polonofobinės Rusijos kaltinimus.
Papildomai galima pridurti, kad trečioji ir esmingiausia J. Ginioto-Pilsudskio klaida, pažeidžianti visus pagrindinius N. Makiavelio politinės-karinės gynybos dėsnius ir taisykles, buvo 1934 metais atsisakius Vokietiją užpulti ir priversti ją naudingai pačiai nugalėtojai ar bent „agresorei" Lenkijai derėtis dėl savojo saugumo ir Vokietijos pavaldumo lenkų generalinio štabo planuose, pasirašius sutartį su Vokietija LAUKTI, kas iš viso to išeis. Kaip istorija parodė, visos „laukiančios" šalys, tarp jų ir Lietuva su Latvija ir Estija 1939-1944 metais, pražuvo (čia reikia būtinai prisiminti iki šiolei 1944 metais sovietų tyliai okupuotą ir aneksuotą Nepriklausomą Tuvą prie Altajaus), buvo užpultos, o visos „budinčios" ir pasiruošusios veikti, netgi kariškai silpnos šalys (Suomija, Rumunija, Vengrija, Čekija-Slovakija ir panašiai), net ir užpultos, nukariautos, okupuotos, istorijoje išliko kaip didesnio ar mažesnio savarankiškumo valstybės.
Taigi, kaltinti Lenkiją dėl Antrojo pasaulinio karo sukėlimo galima tik todėl, kad dėl šio karo ištakų yra kaltas vien tiktai „didysis lietuvis" Juozapas Giniotas-Pilsūdiškis-Pilsudskis (arba tiksliau - istorinio Lietuvos valstybingumo pilietis), 1918-1921 metais padaręs mirtiną klaidą dėl Vilniaus, bei jį visokeriopai iš pradžių rėmusi Prancūzija, kuri irgi Napoleono žygių metu 1812 metais buvo padariusi kitą mirtiną klaidą - neatkūrusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kurios atkūrimo ir įgyvendinimo projektai Rusijos carui ir Prancūzijos imperatoriui Napoleonui lietuvių didikų ir patriotų buvo sukurti ir pateikti dar 1806- 1807 metais) ir mūsų po Rusijos okupacijos dar likučiais išlikusios kariuomenės, ir šitaip be jokios lietuvių paramos veltui nužygiavusi iki Maskvos. Jei lietuvis bajoras Juozapas Giniotas-Pilsudskis būtų palikęs ar perdavęs Lietuvai sostinę Vilnių mainais už mūsų, lietuvių, sąjungą su Lenkija, 1919-1921 metais jungtinė kelių milijonų ištvermingų, drąsių ir tautiškai susipratusių atgimusios Vidurio Europos jaunų ir gyvybingų tautinių valstybių - Suomijos, Karelijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltgudijos, Ukrainos, Krymo Totorijos, Rumunijos, Kaukazo - karių armija, vadovaujama ne tik Pilsudskio, bet dar kelių vadų, kaip antai ukrainiečių Petliūros ir suomių Mannerheimo, būtų nušlavusi rusų bolševizmą iki Uralo, išvaduodami visą Europinę Rusiją iš kruvino bedievių žydų kilmės perversmininkų teroro, ką vienas savo jėgomis bandė padaryti rusofobas, LDK patriotas Juozapas Giniotas iš Pilsūdų, ir tada, susijungusi su Sibire kovojusiais baltaisiais, po kelerių metų junginė Pilsudskio kariuomenė už Versalio sutarties laužymą būtų dar kartą sumalusi prohitlerinę Vokietiją, ir panaikinusios bet kokį Antrojo pasaulinio karo židinį.
Tokiu atveju ir Mažoji Lietuva būtų grįžusi Lietuvai, ir visas Vilniaus kraštas būtų šnekėjęs lietuviškai, ir baltarusių Valstybė rytuose būtų apėmusi Smolenską, ir Karelija po sukilimo būtų visa neiššaudyta bolševikų (latvių „raudonųjų šaulių") bei susijungusi su Suomija, ir Uralo tautos būtų atgavusios valstybingumą, ir Kaukazas būtų laisvas kaip Baltijos šalys, ir didžioji Ukraina iki Dono būtų atgimusi, ir Rusija būtų išlikusi padori, neiššaudyta, neišprievartauta, neišmarinta šalis, o Europos centras būtų dabartinės Lenkijos ribose, tarsi atkartodamas Vytauto Didžiojo imperijos vieną iš geopolitinių svorio centrų. Taigi, dabartiniai rusų kaltinimai yra tiesiogiai susiję su lietuviais ir Lietuvos valstybe bei tolimąja, vadinkime, nelabai susigaudančia Prancūzija. Trumpiau tariant, Antrąjį pasaulinį karą sukėlė Vilnius ir Paryžius - dėl pirmojo tarpusavyje nepasidalijant patiems gimtiesiems lietuviams, o antrajam nieko tame reikale nesuprantant.
Tuo tarpu prieškarinėje Lenkijoje tvyrojusi atvira antisemitinė atmosfera (žydų barzdų pešiojimas ir deginimas, rabinų įžeidinėjimas, bombų mėtymas į žydų krautuvininkų parduotuves, lenkų ir žydų studentų muštynės universitetuose ir panašiai) - ne ką silpnesnė už hitlerinės Vokietijos antisemitizmą, ir net savo lenkišku nacionalizmu ir atžagarumu žydams lenkusi „įstatymais sureguliuota", vokiečių antižydiškumą (nebijokime apie tai atvirai kalbėti), ir daugelio lenkų veikėjų puoselėjami planai iškeldinti žydus į naujas kolonijas, kurių Lenkija ne kartą sau tarptautiniu lygiu reikalavo, sutampa su Rusijos istorija propagandiniams tikslams (kaip ir 1991 metais prieš atsikovojusią nepriklausomą Lietuvą) parengta studija, kurią galima skaityti pro emocinę ir antilenkišką pusę išvalančius filtrus, kurie slopina rusų pastangas pasaulio mastu kurstyti žiauriai nukentėjusius žydus dabar jau prieš Lenkiją ir lenkus.
Pabaigai reikėtų pridurti, kad perskaičius šią lietuvio žurnalisto knygą apie kaimyninę valstybę ir jos vaizdą iš vidaus, susidaro įspūdis, kad nežiūrint visų mūsų Sąjūdžio laikų politinių pastangų atkurti smetoninės Lietuvos tęsinį, daug kuo atkūrėme... prieškarinę Lenkiją. Taip mes žengėme 70 metų atgalios į 1930- uosius, ypač valstybės valdymo ir politikos bei ūkio srityse, nė kiek neprimindami savosios prieškarinės „vokiškos" tvarkos. Todėl ne veltui galime laikyti, kad pridėję dar 120 metų nelaisvės Rusijos imperijos okupacijoje, esame nuo savęs pačių ir Vakarų Europos atsilikę bene 200 metų - tiek socialiai, tiek politiškai, tiek kultūriškai.
Dabartinį Lietuvos piliečių ir, bendrai paėmus, gyventojų mentalitetą (mąstyseną) galime įvertinti esantį XVIII amžiaus antros pusės lygmens. Todėl darant Valstybės reformas, kurių mūsuose būta jau ne vienos, reikia atsižvelgti į savo mąstymo ir pasaulėžiūros istorinį lygmenį (tai yra, kad mes stovime XIX amžiaus prieangyje) bei blaiviai apskaičiuoti, ko mes patys norime ir kaip sugebame patys susitvarkyti. Skaitant tokio pobūdžio analitines studija?, tampa aišku, kur mes dabar esame atsidūrę ir kokiu keliu toliau mums žengti. Kitaip tariant, arba išvados vietoje, lietuvio knyga apie prieškarinę Lenkiją ir lenkų tautą labai aiškiai, tarsi veidrodis, atspindėjo mūsų pačių valstybę ir tautą.
„Lietuvos aidas"