LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas


ANTROJI DALIS

MARIJAI PAŠVĘSTOS VIETOS

 

I.

MARIJOS VARDO BAŽNYČIOS

1. Pirmosios bažnyčios Lietuvoje.

Lietuvos krikštas, įvykdytas 1387 ir 1413 m., buvo vien tik oficialus jos įjungimas į Vakarų krikščionybę. Tai buvo laiko sąlygų ir politikos padiktuotas reikalas. Jogaila ir Vytautas suprato, kad, ilgiau neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros, visvien nebus galima išlikti. 0 čia dar, kaip Damoklo kardas, nuolat grėsė Lietuvos « krikštytojų » kryžiuočių pavojus. Už kryžiuočių peršamą krikštą būtų tekę brangiai sumokėti krašto laisve, ar bent lietuvių žemių plotais. Jogaila tad, tapdamas Lenkijos karaliumi, rado gerą progą bendromis lietuvių ir lenkų jėgomis apsiginti nuo ordino ir be jo pagalbos įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą.

Lietuvos krikštas buvo įvykdytas iš viršaus, valdovo įsakymu, neparengus jam liaudies misijiniu darbu, nesupažindinus su naujojo mokslo tiesomis. Jogailos atgabentieji iš Lenkijos dvasininkai buvo nebyliai misininkai ; jie vos tik galėjo atlikti krikšto apeigas per vertėjus, žmonėms paaiškinus pagrindines tikėjimo tiesas. Vertėjo ar aiškintojo rolė teko ir pačiam valdovui, tuo priduodant krikštui daugiau svorio ir pabrėžiant valdovo valią. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo ir kitose žymesnėse vietose. Tais metais liko nekrikštyti tik žemaičiai, bet ir aukštaičiuose pakrikštytų negalėjo būti daug, nors jie buvo krikštijami būriais, duodant vieną vardą visam būriui. Panašiai Jogaila ir Vytautas 1413 m. krikštijo ir žemaičius.

Savaime suprantama, kad paskubomis atliktas krikštas giliau krašto ir žmonių dvasios nepasiekė. Žmonės liko, kaip buvę, senojo tikėjimo išpažinėjai. Turėjo pereiti dar pora amžių, kol senasis tikėjimas išnyko ir įsigalėjo krikščionybė. Tą darbą atliko suorganizuota Bažnyčia. Be bažnyčių ir kunigų kraštas ir toliau būtų pasilikęs pagoniškas. Todėl, oficialiai įvedus krikščionybę, tuoj imtasi sudaryti Bažnyčios organizaciją. Ji buvo sukurta taip pat nuo viršūnės : įsteigtos vyskupijos, paskirti vyskupai, pastatytos katedros ir keletas kitų bažnyčių krašte. Bažnyčios turėjo būti tie židiniai, iš kurių spinduliuotų po visą kraštą Kristaus mokslas. Apie jas turėjo spiestis naujieji krikščionys ir čia semtis šviesos ir malonės savo dvasiniam gyvenimui. Bažnyčios yra vietos, kur tikintieji, atlikdami savo viešąsias pareigas Dievui, gauna šv. Sakramentus, dalyvauja Kristaus mišių aukoje, išgirsta mokomąjį

Bažnyčios žodį. Bažnyčia, kaip Dievo ir maldos namai, yra būtina krikščionių bendruomenėje. Todėl, atbaigiant katalikų Bažnyčios organizaciją Lietuvoje, Jogaila ir Vytautas pastatydino ir pirmąsias bažnyčias, apdovanodami jas dvasiškijos išlaikymui skirtaisiais turtais.

Jogaila įsteigtoje Vilniaus vyskupijoje, be katedros Vilniuje, yra pastatydinęs tais pat 1387 krikšto metais dar 8 bažnyčias : Vilniuje (Šv. Jono), Maišiogaloje, Lydoje, Ašmenoje, Kriavoje, Nemenčinėje, Ukmergėje ir Tauragnuose. Kiek vėliau, dar yra pastatęs Medininkų Rumšiškių ir Merkinės bažnyčias1. Po Jogailos Vilniaus vyskupijos bažnyčių steigimu rūpinosi Vytautas.

Panašiai elgėsi ir Vytautas, kurio rūpesčiu (drauge su Jogaila) 1413 m. buvo oficialiai pakrikštyti žemaičiai, o 1417 m. įsteigta Medininkų vyskupija ir pastatydintos pirmosios bažnyčios Žemaitijoje. Kiek tų bažnyčių yra pastatydinęs patsai Vytautas, šiandien sunku susekti. Kadangi Vytautas, tapęs savistoviu Lietuvos valdovu, uoliai rūpinosi plėsti krikščionybę, kadangi jis įkūrė Medininkų vyskupiją, ją apdovanojo turtais, tai reta sena bažnyčia Lietuvoje, kurios steigimo aktai yra laikui bėgant pražuvę, nėra save kildinusi iš Vytauto laikų. Iki mūsų laikų išlikę dokumentai rodo, kad Vytautas Medininkų vyskupijoje pastatydinęs tik 2 bažnyčias: Medininkų katedrą ir Veliuonos parapijos bažnyčią2. Kai Medininkų kanauninkas Babinauskis 1619 sudarė vyskupijos aktų nuorašų knygą, tai vytautinių bažnyčių aktus radęs irgi tik tų dviejų : Medininkų katedros ir Veliuonos.

Tačiau aktų nebuvimas dar nerodo, kad Vytautas nebūtų pastatydinęs ir daugiau bažnyčių. Kadangi pirmosios bažnyčios buvo medinės (kaip ir kleborijos), tai Lietuvoje, taip dažnai siaučiant gaisrams, galėjo ne vienas bažnyčių aktas žūti liepsnose. Pvz. 1530 m. Kražių klebonas Motiejus skundėsi karalienei Bonai, kad Vytauto užrašai Kražių bažnyčiai sudegė Varniuose3. To gaisro metu galėjo panašiai sudegti ir kitų bažnyčių dokumentai, laikyti prie katedros Varniuose. Bažnyčios smarkiai nukentėjo XVII a. pradžioje, Lietuvą užplūdus švedams, kurie, M. Valančiaus žodžiais, « užėmę visą žemaičių žemę, degino bažnyčias, šventus apvalkalus ir brangius bažnyčių indus grobstė ir lupo. Daug kunigų ir šiaipjau žmonių išmušė ir išnovyjo »4. Taigi ir švedų karo metu, deginant bažnyčias bei klebonijas, galėjo ne vienas brangesnis dokumentas būti sunaikintas.

Kad Vytautas yra užrašęs kai kurioms bažnyčioms turtų ir dėl to gali būti laikomas jų steigėju, spėlioja ir vysk. Valančius. Jis, rašydamas apie Vytauto įsteigtas bažnyčias, sako : « Tuokart pats kunigaikštis Vytautas turėjo užrašyti turtus ir bažnyčioms 1416 m. jam liepiant pastatytoms. Nors tų užrašų niekur neradau, vienok jie turėjo būti, nes visos senovės žemaičių bažnyčios, kaip tai : Veliuonos, Ariogalos, Kražių ir tt. ligi pat šiolei tebevaldo turtus, kunigaikščio Vytauto užrašytus » 5.

Kas įsteigia bažnyčią, ją aprūpina turtais, tas, pagal ano laiko paprotį ir teisę, lieka tos bažnyčios patronas (jus patronatus), turįs teisę parinkti kleboną ir jį pristatyti vyskupui tvirtinti. O kaip tik senųjų Žemaitijos bažnyčių patronas buvo ilgą laiką didysis Lietuvos kunigaikštis. Tik 1501 m. did. Lietuvos kunigaikštis Aleksandras atsisakė nuo patronato teisės 28 parapijoms Vilniaus vyskupijoje, o 1503 m. panašią privilegiją gavo Medininkų vysk. Martynas III vienuolikai parapijų. Gi 1646 m. Žemaičių vysk. J. Tiškevičius gyrėsi popiežiui, kad Lietuvos ir Lenkijos valdovas visas patronato teises yra perleidęs vyskupui ir šis laisvai buvusio patrono — didžiojo Lietuvos kunigaikščio — įsteigtoms bažnyčioms skiriąs klebonus pats 6. Reiškia, anos bažnyčios, tiesioginiai ar netiesioginiai, buvo įsteigtos didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto ar bent jo aprūpintos turtais.

Kai kurios bažnyčios galėjo būti priskirtos Vytauto fundacijai ir netiesioginiai. Jos galėjo būti pastatytos kiek vėliau — XV a. Kad jos priskiriamos Vytautui, galėjo įvykti dėl to, kad atsirado žemėse, Vytauto dovanotose naujai įkurtai Medininkų vyskupijai. Vyskupas turėjo pareigą važinėti po savo žemes, žmones mokyti ir krikštyti. Tam reikėjo bažnyčių. Todėl jos galėjo atsirasti Vytauto vyskupui dovanotuose plotuose jau be specialaus paties Vytauto steigimo akto. Tuo būdu Vytautas netiesioginiai skaitėsi jų steigėjas. O jei jos buvo pastatytos' Vytautui dar gyvam esant, tai jų atsiradimo faktas buvo surištas su Vytauto vardu. Panašų faktą žinome ir Vilniaus vyskupijoje, kur kai kurių bažnyčių atsiradimas surištas su Jogailos vardu, nors sunku įrodyti, kad Jogaila jas būtų patsai įsteigęs. Šviesos šiuo klausimu duoda vienas įdomus Jogailos raštas iš 1389 m., rašytas Vilniaus vyskupui. Ten įsakoma tėvūnams, jog kur tik vyskupas panorės pastatyti bažnyčią, tėvūnai turi jo klausyti taip, kaip paties didžiojo kunigaikščio 7. Panašiai galėjo būti ir Vytautui valdant.

Senovės istorikai sako, kad Vytautas Medininkų vyskupijoje yra pastatydinęs po bažnyčią kiekviename Žemaitijos valsčiuje : Ariogaloje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Kražiuose, Luokėje, Raseiniuose, Varniuose (katedrą), Veliuonoje ir Viduklėje 8. Taip paduoda vysk. M. Valančius savo veikale « Žemaičių Vyskupystė». Kitoje vietoje, sudarydamas Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąrašą, vad. « Toblyčias », tas pats Valančius prideda prie to sąrašo dar Betygalą ir Krekenavą, nors dėl Betygalos ir Kelmės abejoja (rašo: «regis Vytauto»)9. Šios ir dar kitos bažnyčios tokias senas datas ir steigėją veda iš tradicijos iki šiolei.

Vytauto Didžiojo jubilėjiniais metais kan. Pr. Penkauskas, surinkęs visas senesnių istorikų žinias apie Vytauto statytas bažnyčias Lietuvoje, jų rado viso tik 12 10. Tačiau, jei pavartysime vyskupijų bažnyčių sąrašus, taip vad. « Elenchus » arba « Catalogus », kurie paduoda ir bažnyčių pastatymo metriką, tai jų rasime daug daugiau. Iš Lietuvos bažnytinės provincijos « Elenchus’o » matyti, kad Vytautui, be aukčiau minėtų, dar priskiriamos šios bažnyčios : Kauno bazilika ir pranciškonų, Utenos, Daugų, Dubingių, Perlojos, Kernavės ir Darsūniškio (bet nėra Viduklės ir Kelmės) 11. Vilniaus vyskupijoje Vytauto esančios pastatydintos šios bažnyčios : Breslaujos, Gardino, Goniondzo, Valkavisko, Eišiškių, Švenčionių, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Baltstogės (netikra) 12. Pinsko vyskupijoje vytautinės esančios : Bielsko, Liet. Brastos, Wysokie Litewsko, Mielninko ir Naugarduko13. Prof. J. Totoraitis Vytautui priskiria dar šias bažnyčias : Kamieneco, Pinsko (nors šios vyskupijos « Elenchus’e » pažymėta, kad Pinsko bažnyčia įkurta Zigmanto Kęstutaičio 1396 m.), Vitebsko ir Vilniaus Šv. Onos14.

Kaip matome, jeigu ir nelaikyti visų aukščiau išvardintų bažnyčių tiesioginiais steigėjais Jogailos ir Vytauto, tai vistik jiems, kaip Lietuvos valdovams, priskiriama gana daug bažnyčių. Jogailai (ir tai tik etnografinėje Lietuvoje) — 12, o Vytautui : etnografinėje Lietuvoje — apie 26 ir kitose Lietuvos valstybės vietose — apie 7. Tad teisingai prof. J. Totoraitis tvirtina, kad Vytautas visoje Lietuvoje yra pastatęs daugiau kaip 30 bažnyčių ir keletą vienuolynų 15.

2. Vytauto ir Jogailos bažnyčios Marijos garbei.

Nesigilindami į tai, kiek iš tikrųjų patys Lietuvos krikštytojai Vytautas ir Jogaila yra pastatydinę bažnyčių, vistik randame įdomų reiškinį, kad didelė dalis XV a. bažnyčių yra paskirtos Švč. Marijos garbei. Virš pusės (14 iš 26) taip vadinamų vytautinių bažnyčių savo patronu turi Švč. Mergelę Mariją. Tarp įvairių Marijos titulų vyrauja Dangun Paimtosios vardas. Kai Perlojos bažnyčia turi bendrą Švč. Marijos titulą, Breslaujos ir Bielsko — Gimimo, Senųjų Trakų —Apreiškimo ir Naujųjų Trakų — Aplankymo, tai likusios — viso 9 — yra Marijos Dangum Paėmimo vardu. Iš Jogailos statydintų bažnyčių Merkinėje ir Maišiogaloje taip pat skirtos Švč. Marijos Dangum Paėmimo garbei16. Taigi absoliutinė dauguma Marijos garbei pastatydintų bažnyčių yra gavusios Dangun Paimtosios titulą. Kas lėmė, kad tiek daug pirmųjų Lietuvos bažnyčių buvo pašvęstos Marijos garbei ?

Pirmiausia galėjo lemti politinės aplinkybės, kurios apsprendė, kad Lietuvos valdovai, aplenkdami kryžiuočių ordiną, nutarė Lietuvą pakrikštyti ir tuo būdu išmušti iš kryžiuočių rankų nuolatinių Lietuvos užpuldinėjimų argumentą. Buvo aišku, kad ordinas lengvai nepasiduos, matydamas, jog griūva visos jų politikos pagrindas. Juk iki tol ta gausi ginkluota parama, kurią kryžiuočiai suverbuodavo iš Vakarų Europos, buvo surenkama kryžiaus karo prieš pagonis ir krikščionių žemių apgynimo vardu. Vakarų Europos kryžininkai, gal ir gerais norais vedini, talkininkaudavo ordino siekimui užgrobti Lietuvos žemes. Kryžininkų sėkmingam verbavimui lėmė ir ta aplinkybė, kad kaimyninė Livonija nuo 1215 m. Laterano Bažnyčios Susirinkimo, pop. Inocento III laikais, buvo pašvęsta Marijai ir gavo « Marijos Žemės » (Terra Mariana) vardą. Kadangi lietuviai, gindamiesi nuo kalavijuočių ordino, nuolat Livoniją puldinėjo, Vakarų Europoje buvo skelbiama, kad Marijos žemė yra pavojuje, panašiai kaip Kristaus žemė Palestinoje. Religinis uolumas vedė būrius kryžininkų į Rytus ginti Kristaus žemės. Kas neišgalėjo to padaryti, galėjo vykti į artimesnį žygį — ginti Marijos žemės, už ką gaudavo tokius pat atlaidus, kaip ir už žygį į Palestiną. Lietuvai apsikrikštijus, buvo svarbu pabrėžti, kad ir čia, panašiai kaip Livonijoje, Marijos garbinimas reiškiasi tokiomis formomis, kaip ir Livonijoje.

O gretimoje Livonijoje, kaip « Marijos Žemėje », buvo labai išugdytas Marijos kultas. Jos garbei buvo pristatyta bažnyčių. Marija buvo pasirinkta globėja ne tik Rygos miesto, vyskupo kapitulos, bet ir pilių, įvairių brolijų ir bendruomenių. Panašiai reiškėsi Marijos garbinimas ir vakarinio Lietuvos kaimyno — kryžiuočių ordino žemėse. Patsai ordinas, nešiodamas Švč. Mergelės Marijos titulą, savo valdomoje šalyje taip pat įvairiais būdais plėtė Marijos garbinimą. O pagaliau Marijos garbė buvo visuotinė ano meto katalikų Bažnyčios religinio gyvenimo formų žymė. Viduriniai amžiai, kurie Lietuvos krikšto metu ėjo galop, davė visą eilę didžių Marijos garbintojų, sukūrė įvairių jos garbinimo naujų formų. Vienuoliai rašė himnus, maldas, steigė Marijos garbei ir šlovei įvairias brolijas, cechus. Viduramžiai praturtėjo ir Marijos šventėmis. Bendrasis entuziazmas pamaldume į Mariją palietė ir viduramžių meną : literatūra, tapyba, architektūra buvo pajungta Marijos kultui. Tada iškilo į padanges gražiosios didingos katedros, kurių tik Prancūzijoje pastatyta apie 30, nekalbant apie kitus kraštus : Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Italiją, Ispaniją ir kit. Bažnyčių vidus buvo išpuoštas Marijos gyvenimą vaizduojančiais vitražais, portalai ir bokštai — jos skulptūromis, o altoriai gabiausių dailininkų paveikslais. Ten Marija vaizduojama daugiausia sėdinti soste su karališkąja lazda rankoje, arba su kūdikiu ant kelių. Tokia buvo Vakarų Europos krikščionybė, kai Lietuvoje ant pagonių galvų buvo pilamas krikšto vanduo.

Vokiečių ordinas, kuris budriai sekė, kas dėjosi Lietuvoje, tuoj pasistengė paskleisti Vakarų Europoje žinią, kad Lietuvos krikštas yra vien tik politinis manevras, kad lietuviai, nors oficialiai ir pakrikštyti, vistiek lieka pagonys, kaip buvę, ir todėl tikriesiems krikščionims dar pavojingesni. Prieš juos kryžiuočių pagalbos šauksmas buvo dar skardesnis, sukėlęs naują kryžininkų bangą iš Vakarų. Tik prisminkime su kokia jėga teko Vytautui ir Jogailai susigrumti Žalgirio laukuose.

Įžvalgūs Lietuvos valdovai, ypačiai Vytautas, norėjo net ir išorinėmis formomis pabrėžti, kad lietuviai nėra blogesni krikščionys už kryžiuočius ir kitų kraštų Kristaus mokslo sekėjus, kad ir Lietuvos krikščionybė reiškiasi tokiomis pat formomis, kurios yra jau nusistovėję Vakaruose. O kadangi Marijos garbinimas Vakarų Europos krikščionybėje užėmė labai žymią vietą, tai šis bruožas turėjo būti paryškintas ir Lietuvoje. Tuo galima išaiškinti, kodėl tiek daug pirmųjų Lietuvos bažnyčių buvo pavestos Švč. Mergelės Marijos garbei.

Atsitiko taip, kad istorinėje tradicijoje Marijos garbinimas Lietuvoje, nuo pat Lietuvos krikšto ir dviejų vyskupijų suorganizavimo, yra tampriai suaugęs su Vytauto vardu. Iš to fakto, kad Vytautas savo vainikavimui buvo pasirinkęs Marijos Gimimo šventę (rugsėjo 8 d.) kad jis, pagal tradiciją, su savim vežiojęsis Marijos paveikslą, dovanotą Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo, kuris vėliau kabojo Vilniaus katedroje, kad kitą paveikslą, irgi jam dovanotą, atidavė Trakų bažnyčiai, daroma išvada, kad Vytautas buvo ypatingas Marijos garbintojas. Jam imponavusi Dievo Motina, dangaus ir žemės Karalienė, sėdinti soste su karališka galybės lazda rankoje, arba į dangų Paimtoji, apsupta angelų ir šventųjų. Tai galėjo derintis su Vytauto valdovo charakteriu, su jo noru užsidėti karališką vainiką. Tas galėjo lemti, kad jo steigimui priskiriamų bažnyčių dauguma gavo ne kurį kitą, o tik dangun Paimtosios titulą.

Tai gali atrodyti romantiška, žiūrint į Vytauto asmenį ir jo veiklą Lietuvos krikščioninimo darbe. Tačiau istorinės žinios apie Vytauto asmenį neleidžia daryti taip toli siekiančių išvadų. Istorikai neranda, kad Vytautas būtų buvęs labai religingas, bent tiek, kiek jo pusbrolis Jogaila. Kita vertus, bažnyčių titulų parinkimas nėra valdovo steigėjo, bet vyskupo uždavinys, nes vyskupo žinioje bažnyčios steigiamos ir jo valdymui išimtinai priklauso. Vytautas galėjo duoti bendrąją kryptį, išeidamas iš politikos sumetimų, kad Lietuvos krikščionybė turėtų visus Vakarų Europos Bažnyčios bruožus. Bet smulkesnis, konkretus šių bruožų realizavimas, jau yra ne jo darbas. Tuo turėjo rūpintis paskirtieji vyskupai. Bet visgi tas faktas, kad iš 14 Vytauto fundacijai priskiriamų bažnyčių 9 yra Marijos dangun ėmimo titulo, ragina mus bandyti jieškoti tam priežasties ir pagrindo.

Kaip minėta, naujai steigiamų bažnyčių titulus nustatyti, parinkti yra ne valdovo, bet dvasiškijos reikalas. Žinome, kad pirmieji du Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai, o jų mokinys, Trakų klebonas Motiejus, tapo pirmuoju Medininkų vyskupu. Teisingai prof. Z. Ivinskis bando spėlioti, kad  Marijos dangun paėmimo titulų parinkime galėjo tam tikrą rolę suvaidinti pranciškonai, kurie XIV a. vedė Lietuvoje misijas ir iš kurių buvo pirmieji du Vilniaus vyskupai17.

Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje buvo visuotinai tikima, kad Marija buvo su kūnu paimta į dangų. Marijos dangun paėmimo šventė buvo viena iš pirmųjų ir pati svarbiausioji Marijos šventė. Nuo X a. ji jau buvo švenčiama labai iškilmingai — su oktava. Dangum paėmimo tiesa, nors ir nebuvo dogmatiškai paskelbta (tai įvyko tik 1950 m.), betgi buvo visuotinai tikima. Tik XIII a., teologijos mokslų žydėjimo laikotarpyje, pseudo Jeronimo ir pseudo Augustino raštų (kurie iki XVI a. laikyti autentiškais) įtakoje, teologai, sekdami vienu ar antru Bažnyčios Tėvu, moksle apie Marijos į dangų paėmimą, pasidalino į beveik lygias dalis. Jeronimo sekėjai abejojo Marijos dangun su kūnu paėmimo tiesa. Prieš juos stojo Augustino sekėjai, kurių skaičius vis labiau gausėjo ir ėmė viršų, ypačiai didiesiems scholastikos teologams ir daktarams : šv. Albertui Didžiajam, šv. Tomui Akviniečiui ir šv. Bonaventūrai aiškiai pasisakius už Marijos su kūnu į dangų paėmimo tiesą. Nuo to laiko Marijos su kūnu į dangų paėmimas liko neginčytina tiesa. Sekdami savo ordino teologu šv. Bonaventūra, pranciškonai tapo šios tiesos ypačiai uoliais skelbėjais ir palaikytojais18. Daugelis ordino bažnyčių ir vienuolynų nešiojo Marijos dangun paėmimo titulą. Tad suprantama, kad pranciškonai Vilniaus vyskupai ir Lietuvos misininkai, pagal savo ordino tradiciją, skelbdami Kristaus mokslą ir Marijos garbinimą, pirmon vieton pabrėžė Dangun Paimtosios vardą ir titulą. Pirmosios pranciškonų bažnyčios Lietuvoje (Vilniuje, Ašmenoje, Kaune ir Pinske), buvo pašvęstos Dangun Paimtajai19. Šis, o ne kuris kitas, Marijos garbės titulas buvo suteiktas ir daugeliui pirmųjų Lietuvos bažnyčių, kurios buvo pašvęstos Marijos garbei. Tik pranciškonų įtaka galima išaiškinti šios tiesos tokį stiprų pabrėžimą, pasireiškusį pirmųjų Lietuvos bažnyčių varduose.

Čia kalbėjome tik apie pirmąsias Marijos vardo bažnyčias. Tačiau ir kitos, gavusios kitokius titulus, paprastai bažnyčios steigimo ir pašventinimo akte būdavo dedikuojamos ne tik didesnei Dievo garbei, bet drauge ir Marijos šlovei. Pvz. Vilniaus ir Medininkų katedrų įsteigimo aktuose skaitoma, kad Vilniaus katedra buvo pašvęsta Švč. Trejybės, Mergelės Marijos ir šv. Stanislovo vyskupo ir kankinio

 

Vilniaus katedra — bazilika

Vilniaus katedra — bazilika.

garbei 20. Tik kai sekančiais 1388. m. pašventinta katedra, to įvykio akte buvo pažymėta, kad bažnyčiai suteikiamas tik šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo titulas, neminint tai, kas buvo įrašyta Jogailos steigimo akte ir pop. Urbono VI bulėje. Panašiai ir Konstancos Susirinkimo delegatai, 1417 steigdami Medininkų (Žemaičių) vyskupiją, jos katedrą Medininkuose pašventė Švč. Trejybės, Mergelės ir Dievo Gimdytojos Marijos ir šv. Aleksandro popiežiaus ir kankinio garbei, nors paskui ji buvo vadinama tik šv. Aleksandro (Vytauto vardo) titulu.

Kiek stiprus yra lietuvių tautos prisirišimas prie Marijos, kiek gilus pamaldumas, matyti iš to, kad nerasime Lietuvoje bažnyčios, kokį titulą ji nenešiotų, kurioje nebūtų bent Marijos koplyčios, altoriaus (kartais net kelių) ir vieno ar keletos Marijos paveikslų altoriuose, čia neįmanoma visa tai smulkiai suregistruoti. Suminėsime tik Varnių katedrą, kurioje buvo šie Marijos paveikslai : a) Marijos su Kūdikiu didžiajame altoriuje, b) Marijos su Kūdikiu šoniniame altoriuje, c) Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija kairėje pusėje altoriuje21. Pavyzdžiui paimsime ir Vilniaus katedrą, kuri nors ir neturi Marijos titulo, bet jos garbei yra pašvęstos net kelios koplyčios :

 

Vilniaus katedra paversta dailės muzėjumi.

Vilniaus katedra paversta dailės muzėjumi.

a) Marijos Vardo (seniau Dangun Ėmimo) koplyčia, vadinama « Gaudeamus», įsteigta Vilniaus vyskupo Taboro 1495 m. Joje yra labai gerbiamas Marijos paveikslas. Tą koplyčią senovėje aptarnaudavo kunigai mansionoriai, kuriuos vysk. Taboras įpareigojo šioje koplyčioje kalbėti Marijos Valandas ir atlaikyti kasdien votivines mišias, o šeštadieniais pasakyti pamokslą apie Mariją. Šioje koplyčioje kitados laidodavo Vilniaus vyskupus.

b)    Nekalto Marijos Prasidėjimo koplyčia, seniau turėjusi Kristaus Atsimainymo titulą, įsteigta Vytauto, vadinama karališkąja, nes joje buvo karalių kapai. 1631 vysk. Eustachijus Valavičius ją atnaujino ir altoriuje patalpino Nekaltai Pradėtosios paveikslą, pakeitė jos titulą. Koplyčios atnaujintojas, norėdamas apsaugoti šią koplyčią nuo tolimesnių pertaisymų ir perdirbimo, padarė įrašą : «Violator huius loci infelix esto» (Šios vietos pažeidėjas teesie nelaimingas). Dėl to, kai Stuoka Gucevičius perstatė katedrą, šios koplyčios nelietė.

c)    Marijos Apreiškimo (seniau Dangun Ėmimo) koplyčia, įsteigta 1542 m. Jasinskiu. Altoriuje yra Marijos apreiškimo paveikslas, pieštas Rusieckio.

d)    Prieš paskutinį katedros perstatymą, buvo dar Marijos Gimimo koplyčia, įsteigta 1476 Kęsgailų. Joje senovėje šeštadieniais būdavo laikomos Marijos Dangun Ėmimo mišios, o sekmadieniais Marijos Gimimo mišios. Šiandien toje vietoje yra šalutinis išėjimas iš katedros 22.

3. Marijos vardo bažnyčios mūsų laikais.

Pasinaudodami vyskupijų kasmet leidžiamais « Elenchus’ais» ar « Katalogais», kuriuose paduodamos trumpos istorinės žinios apie bažnyčias, jų atsiradimo metus, titulus ir tt., nesunkiai galime susekti, kiek Lietuvoje mūsų laikais yra bažnyčių, pašvęstų Marijos garbei. Būtų persmulku čia aprašinėti kiekvienos jų kilmę, pastatymo metus, steigėjų vardus. Tai padarysime, tik paminėdami tas Marijos šventoves, kuriose yra garbinami stebuklingi Marijos paveikslai. Šiaipjau pasitenkinsime padavę skaičių, kiek kurio vardo ir titulo yra atskirose Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupijose. Pridėsime dar ir kaimyninę Prūsų — Varmijos vyskupiją, kuriai seniau priklausė Klaipėdos kraštas, kur iki 1525 mūsų broliai prūsai garbino Mariją. Gale prijungsime dar ir išeivijoje — Jungt. Amerikos Valstybėse lietuvių pastatytų Marijos vardo bažnyčių skaičių.

Kaip iš pridedamos lentelės matyti, grupuojant Marijos bažnyčias pagal vietą, penkiose Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupijose (Kauno, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių) jų randame viso 148. Vilniaus arkivyskupijoje — 147. Varmijos vyskupijoje (su Klaipėdos prelatūra, kurioje nėra nė vienos Marijos vardo bažnyčios) — 34 ir Jungt. Amerikos Valstybėse lietuvių bažnyčių — 18.

Bažnyčių titulų viso turime 29. Tai ištisa litanija! Kai kurie titulai imti tiesiog iš Loreto litanijos invokacijų : Ligonių Sveikatos, Krikščionių Pagalbos. Pagal atskirus titulus, daugiausia bažnyčių turime Marijos Dangun Ėmimo vardu. Lietuviai ir vėliau, matyt, sekė Vytauto pavyzdį, kurio įsteigtųjų bažnyčių žymi dalis, kaip matėme, turi šį titulą. Antroje vietoje eina bendrasis Marijos titulas.

 



Marijos bažnyčių skaičius.

Trečioji vieta tenka Nekaltai Pradėtosios vardui. Toliau seka Marijos Gimime, Aplankymo, Apreiškimo, Aušros Vartų, Vardo, Rožinio, Škaplierinės ir kit. Tai vis didžiųjų ir svarbiųjų Marijos gyvenimo paslapčių ir švenčių pagerbimas. Kitų titulų yra jau mažesnis skaičius. Įdomu pastebeti kad Lietuvoje, šalia vilniškes (Aušros Vartų ar Gailestingumo Motinos) ir čenstakaviškės Dievo Motinos, nėra nė vienos bažnyčios Trakų stebuklingojo Marijos paveikslo vardu, nors tasai paveikslas Trakuose yra Lietuvoje seniausias malonėmis ir stebuklais garsus.

Iš Marijos bažnyčių statistikos galima pastebėti, kad seniausios bažnyčios yra tais Marijos vardais pavadintos, kurių šventės buvo Bažnyčioje nuo pirmųjų krikščionybės amžių švenčiamos. Velesnėsės bažnyčios gavo kitokius, naujus titulus po to, kai atsirado naujos Marijos šventės. Bažnyčios titulą parenkant, kartais lėmė kuri nors vietos aplinkybė. Taip pvz. vietovėse netoli Baltijos jūros dvi Varmijos vyskupijos bažnytėlės gavo Marijos Jūros Žvaigždės titulą. Tuo vardu pavadinta ir Telšių vyskupijoje arti Baltijos, netoli Palangos, esanti Pašvenčio prieš paskutinį karą pastatyta bažnytėlė. Šiuo vardu Mariją ypačiai yra garbinęs šv. Bernardas : « Ji yra šviesi ir žymi žvaigždė, iškilusi virš šių didžių ir plačių jūrų, spindinti nuopelnais, šviečianti pavyzdžiu... Nenukreipk savo akių nuo šios žvaigždės šviesos, jei nenori būti audrų paskandintas. Jei kyla pagundų vėjai, jei užplaukei ant sielvartų uolos, pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei tave blaško puikybės, ambicijos, menkystės, pavydo bangos, pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei tavo proto laivelį supurtė pyktis, godumas ar kūno geiduliai, pažvelk į Mariją. Jei savo kalčių baisumo esi prislėgtas, sąžinės nešvarumo sugėdintas, teisėjo rūstumo išgąsdintas ir jau tavo laivelis pradeda skęsti į liūdesio ir nevilties bedugnę, mąstyk apie Mariją»23.

Taigi, kaip senovės jūrininkai kelionėse vandenynuose orientuodavosi naktį pagal šiaurės žvaigždę, taip ir žemiškoje žmonių kelionėje, jei nenorima žūti, reikia nuolat akis kreipti į Mariją. Ši graži Marijos — Jūros Žvaigždės simbolika atsispindi ir bažnyčių titule.

Jeigu paskaičiuosime procentais, tai rasime, kad Marijos vardo bažnyčios sudaro visų bažnyčių 21%. Taigi kas penkta bažnyčia turi Marijos titulą. Tai yra gana daug, jei atsiminsime, kad bažnyčioms yra duodami titulai tikėjimo tiesų, Dievo savybių, Kristaus gyvenimo epizodų ir daugybės šventųjų. Nė viena šių titulų kategorija nepasiekia tokio impozantiško skaičiaus.

Baigiant šį skyrių, reikia dar paminėti, kad Marijos garbę turėjo skelbti ne tik bažnyčios, koplyčios, altoriai ir paveikslai, bet net ir kiti bažnyčios reikmenys, netgi žibintai. Jei bažnyčios žibintai be tiesioginio tikslo — apšvietimo, turi ir simbolinės reikšmės — priminti pasaulio šviesą — Kristų, tai tos pasaulio šviesos davėja yra Kristaus Motina Marija, vadinama Aušros Žvaigžde, skelbiančia būsimos saulės patekėjimą. Bažnyčios žibintas, kai tik patekės saulė, užleis jai savo vietą. Šios minties išraiškai antroji Lietuvos-Lenkijos karaliaus Zigmanto

Vazos žmona Konstancija padovanojo Vilniaus katedrai puikaus auksakalių darbo didžiulį sidabrinį žibintą, turinti 63 atskiras lempas, nes manoma, kad Marija šioje žemėje yra išgyvenusi 63 metus. Tas žibintas turėjo kabėti prieš ypatingo Marijos mylėtojo ir garbintojo šv. Kazimiero relikvijas. Maskvos kariuomenei 1655 m. užėmus Vilnių, tas žibintas dingo. Jo vietoje katedros kapitula 1668 nutarė pagaminti kitą panašų žibintą 24.

Ne vienoje bažnyčioje galima buvo matyti žibintų su 12 žvakių ar lempų vaizduojančių šv. Jono Apreiškime regėtos moteriškės galvos papuošalą iš 12 žvaigždžių, arba iš 7 žvakių ar lempų, pavaizduoti 7 Marijos skausmams.

Taigi ir bažnyčių liturginiai bei neliturginiai reikmenys savo simbolika buvo pašaukti skelbti Marijos garbę ir jos dorybes, apšviesti ne tik lietuvio išorę, bet ir jo dvasios gyvenimo tamsumas.

1    Catalogus ecclesiarum et cleri archidioecesis Vilnensis pro A. D. 1939. Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri Provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro A. D. 1940.

2    Jablonskis K., Nauji Vytauto laikotarpio aktai — Praeitis, II, 1933, 378.

3    Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, I, 61.

4    Wolonczewskis M., op. cit. I, 140.

5    Wolonczewskis M., ten pat.

6    Archiv. S. Congr. Concil. Relat. Dioeces. Samogitien. 1646, fol. 293.

7    Kurczewski J., Kościół Zamkowy, Wilno 1910, II, 15.

8    Wolonczewskis M., op. cit. I, 43.

9    Wolonczewskis M., op. cit. I, 274-331.

10    Penkauskas Pr., Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje — Athaeneum 1931, I, 30.

11    Elenchus... Prov. Eccles. Lituanae 1940.

12    Catalogus... Vilnensis 1939.

13    Elenchus ecclesiarum et cleri dioecesis Pinskensis pro A. D. 1929.

14    Totoraitis J., Vytautas Katalikas, Marijampolė, 38-39.

15    Totoraitis J., ten pat.

16    Elenchus... Prov. Eccles. Lituanae 1940 ; Catalogus Archidioecesis Vilnensis 1939.

17    Ivinskis Z., Svč. Mergelės kultas Lietuvoje amžių bėgyje (rankraštis), 14-15.

18    Roschini G. M., Assunziane —- Enciclopedia Cattolica, II, 201-202.

19    Gidžiūnas V., De Fratribus Minoribus in Lituania, I, 76.

20    Kurczewski J., op. cit. I, 4 ; II, 12.

21    Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioecesan. Samogitien. 1748.

22    Kurczewski J., op. cit. I, 271-280.

23    Šv. Bernardo II homilija į « Missus ».

24    Kurczewski J., op. cit. I, 150.

 

II.

STEBUKLINGIEJI MARIJOS PAVEIKSLAI

1. Apie Marijos paveikslus apskritai.

Marijos, kaip ir Kristaus, tikrų paveikslų nėra išlikusių. Jau šv. Augustinas 1 apgailestavo, kad nieko nežinome apie tikrąjį Marijos veidą. Nesant ikonografinių duomenų, visų amžių dailininkai galėjo laisvai interpretuoti Marijos paveikslus pagal savojo laiko meno taisykles ir kryptis. Kadangi Senajame įstatyme paveikslai buvo draudžiami, tai ir krikščionybėje, nuo pat jos pradžios, randame tik paveikslų vartojimą, o ne garbinima. Jų kultas nedrąsiai prasideda III a., bet po Efezo visuotinio Bažnyčios Susirinkimo, kuriame buvo paskelbta Marijos dieviškosios motinystės dogma (431 m.), jis tampa jau visuotinis.

Seniausieji Marijos paveikslai randami katakombose iš II a. tiek istorinėse ir kristologinėse grupėse (Jėzaus gimimas, Išminčių pagarbinimas), tiek ir atskirai. Pats seniausias ir brangiausias pavyzdys iš II a. pirmosios pusės yra Marijos paveikslas Priscilės (Romoje) katakombose, kur Marija vaizduojama laikanti ant kelių Kūdikį. Jos dešinėje pranašas Izaijas rodo į žvaigždę. Tose pat katakombose yra ir kitas Marijos paveikslas iš to pat laiko, kur Marija vaizduojama su galva apdengta nuometu, sėdinti soste ir rodanti kūdikį Jėzų Išminčiams. Šiuose paveiksluose, nors Marija yra vaizduojama kaip Kristaus Motina, tačiau dar jaučiamas stiprus pagoniškojo meno poveikis.

Iš IV a. vidurio, prie Via Nomentana esančiose katakombose (Coemeterium Maius) randasi visai skirtingas Marijos pavaizdavimas : Marija su tunika ir dalmatika, su brangiais papuošalais, auskarais, perlais stovi iškėlusi rankas maldos būklėje (Maria orans). Be šių pagrindinių Marijos vaizdavimo būdų, senovės sarkofagų išpuošimuose, dramblio kaulo išpjaustinėjimuose, apokrifų įtakoje mariologinės scenos labai įvairuoja. Po Efezo Susirinkimo Marija imta vaizduoti ne tik paveiksluose, bet ir bazilikų arkų ir absidų mozaikose. Įdomus yra Romos Maria Maggiore bazilikos vienoje arkoje Marijos pavaizdavimas Egipto karalienių papuošaluose, su diadema ant galvos.

Gana anksti susikūrė legendos apie kai kurių Marijos paveikslų nuostabią kilmę. Taip Diospolyje (Lydijoje) esantis Marijos paveikslas atsiradęs po to, kai Marija atsirėmusi į vienos bazilikos koloną, ant kurios atsimušusi jos kūno forma. Tokie nuostabios kilmės paveikslai, vadinami Ackiropoitai, buvo garbinami Acheropoetos vienuolyne Konstantinopolyje, Salonikuose, Neapolyje (Piedigrotta) ir kitur.

Kita senų ir labai gerbiamų Marijos paveikslų grupė — tai šv. Luko pieštieji Marijos paveikslai. Kadangi evangelistas Lukas yra smulkiau negu kiti evangelistai aprašęs Jėzaus kūdikystę, jaunystę ir Marijos gyvenimo kai kuriuos kitų evangelistų nutylėtus ar praleistus Marijos gyvenimo momentus, tai liaudies tikėjimas jį padarė ne tik Marijos gyvenimo biografu, bet ir dailininku. VI a. gyvenęs Teodoras Lektorius rašė, kad imperatorienė Eudoksija II 450 m. yra pasiuntusi iš Jeruzalės karalienei šv. Pulcherijai į Konstantinopolį Luko pieštą Marijos paveikslą (Hodegetria). Šią tradiciją palaiko ir Kretos arkivyskupas Andriejus savo raštuose iš VII ir VIII a., tvirtinęs, kad Luko paveikslų yra Romoje ir Jeruzalėje. Net ir šv. Jonas Damaskietis savo raštuose, ginančiuose paveikslų garbinimą, poroje vietų pamini Luko pieštus paveikslus, neminėdamas, kur jie randasi2.

Legendos Lukui priskyrė iš karto 4 paveikslus, paskui 7, o vėliau jų priskaitoma net 600. Kiekvienas bizantiniškojo stiliaus senesnis ir labiau gerbiamas paveikslas buvo laikomas Luko pieštuoju. Tokiais Luko paveikslais didžiuojasi keletas Romos bažnyčių : S. Maria Maggiore, S. Maria in Via Lata, S. Maria in Trastevere, Ara Coeli, S. Maria Nuova, S. Silvestro. Netgi Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas liaudies tikėjime yra Luko darbo. Nors tradicija yra labai sena ir stipri, tačiau istorikai neturi jokių duomenų, kuriais paremtų šią tradiciją. Meno istorikai ir žinovai tvirtina, kad Lukui priskiriamieji paveikslai jokiu būdu nėra iš I a : jie visi daug vėlesnės datos. Kita vertus, Lukas galėjo pažinti Mariją jau Kristui į dangų įžengus, kai ji turėjo apie 50 metų amžiaus. Todėl jis negalėjo ją piešti kaip jauną Motiną, laikančią ant rankų Kūdikį. Jis lygiai negalėjo vaizduoti kūdikį laiminantį lotyniškuoju būdu, arba turintį rankoje rašto ritinį (juo labiau knygą). Jeigu Lukas tikrai būtų nupiešęs Marijos paveikslą, tai jis būtų ją pavaizdavęs be Kūdikio ir greičiausia ne maldos (iškėlusi rankas) pozoje.

Rytai, kuriems teko sunkiai grumtis su nestorijonų sekta, neigusia Marijos dieviškąją motinystę, po Efezo Susirinkimo, kuris paskelbė Marijos Dievo Motinos dogmą, greitai išvystė ir ištobulino Marijos ikonografiją. Nuo VI a. Rytuose visur vyrauja bizantiškasis Marijos paveikslų stilius, kuris susiformavo į kelis pastovius Marijos paveikslų tipus.

Žymiausias ir labiausiai pasaulyje paplitęs tipas yra vad. Hodegetria, kurį, Luko nupieštą, iš Jeruzalės pargabentą, šv. Pulcherija patalpinusi Hodegon vienuolyno bažnyčioje Konstantinopolyje. Hodegetria (pažodžiui Kelio Vadovė) gavo vardą nuo vietos, nes bažnyčia, kur tas paveikslas buvo saugojamas, radosi Keleivių Vadovų gatvėje. Vėliau buvo sukurta legenda, kad vardas kilęs iš to, jog prie to paveikslo daugelis aklų atgavę regėjimą. Šis paveikslas, imperatoriaus dvaro ir liaudies labai gerbiamas, 1453 m. Konstantinopolį užėmusių turkų buvo sunaikintas. Tačiau liko daugybė jo kopijų, nors ir kiek kitaip sukomponuotų.

Šiame paveiksle Marija vaizduojama, arba stovinti (S. Marco Venecijoje mozaika, Šiluvos paveikslas), arba dažniau tik iki pusės (S. Maria Maggiore, Troicki Lavra Maskvoje, daugelis Marijos paveikslų Lietuvoje). Marija apsisiautusi apsiaustu, kuris dengia ir galvą. Ant kairės rankos laiko Kūdikį, kuris kairėje turi rašto ritinį (vėliau knygą), o dešine laimina lotyniškuoju būdu (paskutiniais dviem prilenktais pirštais, kai rytietiškasis laiminimo būdas — prilenktas tik vienas priešpaskutinis pirštas). Kūdikis yra basas ir apvilktas palijum. Vėlesnėse šio paveikslo kopijose kaikurios smulkmenos buvo kaitaliojamos, pvz. Marija uždėjusi dešinę ranką ant kairėsės, kad būtų lengviau laikyti Kūdikį, Kūdikis apaunamas sandalais ir kit.

Kitas bizantiniškųjų Marijos paveikslų tipas yra taip vadinamas Nikopoia (Pergalės Davėja). Šio tipo paveikslą jau mini imperatorius Justinijonas (+565), kuris jį turėjęs gausiuose savo karo žygiuose ir kuriam priskyręs pergales. Kai kryžininkai užėmė Konstantinopolį, Venecijos dožė Dondolo šį paveikslą pargabeno į Veneciją, kur jis randasi iki šių dienų.

Marija vaizduojama sėdinti soste ir laikanti prieš save ant kelių Kūdikį. Marija kairiąją ranką laiko ant Kūdikio kelio, o dešinę ant jo pečių, prilaikydama jį. Kūdikis kairėje turi rašto ritinį, o dešine laimina. Šio tipo seniausi pavyzdžiai randasi Komodiles katakombose, šv. Apolinaro bažnyčioje Ravenoje, S. Maria Antiqua Romoje, Triesto katedros absidos mozaikoje ir kitur.

Trečias plačiai žinomas bizantiniškojo stiliaus Marijos paveikslas, irgi priskiriamas Lukui, yra taip vadinamas Blachernitissa, kurį šv. Pulcherija patalpinusi jos pastatytoje bažnyčioje, vadinamoje Blacherna. Imperatorius Konstantinas Kopronimas (720-775), prasidėjus ikonoklazmui, jį sunaikino, bet vėliau buvo atstatytas. Šio paveikslo vaizdas randamas ant imp. Konstantino Monomacho (886-912) ir pop. Leono IV (847-855) pinigų, čia Marija yra be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai. Šio tipo paveikslų yra Nikėjoje, Kijeve (šv. Sofijos bažnyčioje), Ravenoje, Venecijoje, Florencijoje ir daugelyje kitų Rytų ir Vakarų bažnyčių.

Vėlesniais laikais, smulkmenose nutolstant nuo aukščiau minėtų Marijos paveikslų tipų, ypačiai nuo Hodegetria, sukurta naujas tipas Glykofihylusa (rusų Umilenie). Kai Hodegetria paveiksluose Kūdikis savo veiksmais yra atsikreipęs į žmones (laiminimas, knyga), tai pastarajame Jo dėmesys nukreiptas į Motiną, prie kurios jis, abiem rankytėm kaklą apkabinęs, glaudžiasi. Kūdikis kartais yra ant dešinės Motinos rankos. Šios rūšies tipingas paveikslas yra Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos stebuklingasis paveikslas.

Marijos ikonografijai smūgį sudavė ikonoklastų (paveikslų naikintojų) erezija, kurią visų svoriu parėmė Bizantijos imperatorius Leonas Izaurikas, 725 m. išleidęs dekretą, draudžiantį paveikslų kultą ir įsakantį juos naikinti. Palenkęs į savo pusę kai kuriuos vyskupus (nenusilenkė imperatoriaus valiai tik šv. Germanas, Konstantinopolio patriarchas, kurį imperatorius 729 m. atstatė iš pareigų), išvystė kovą prieš paveikslus iki aukščiausio laipsnio. Daugelis meno vertybių tada buvo sunaikinta. Jo politiką tęsė ir įpėdiniai Konstantinas Ko-pronimas (720-775), Mykolas Mekys (820-29) ir Teofilius (829-42). Prasidėjus kovai, pop. Grigalius II (715-31) protestavo, o Romos sinodai 731 ir 769 m. pasmerkė ikonoklastų ereziją. Sušauktas II Nikėjos visuotinis Bažnyčios Susirinkimas 787 m., pasmerkė ikonoklastų mokslą ir pasisakė už paveikslų garbinimą. Kova baigėsi, kai imp. Teofiliaus žmona Teodora, likusi regente, grąžino paveikslų kultą.

Ikonoklastų erezija turėjo atgarsio ir Vakaruose. Po II Nikėjos Susirinkimo iškilo popiežiaus ginčas su Karoliu Didžiuoju. Pop. Hadrijonas I gynė Nikėjos Susirinkimo nutarimus. Tuo tarpu frankų vyskupai su džiaugsmu sutiko Bizantijos imperatoriaus Mykolo Mekio laišką, rašytą Liudvikui Gerajam (824 m.), kuriame imperatorius pripažino paveikslų vartojimą, tačiau atmetė jų kultą. Frankų vyskupai, leidus pop. Eugenijui II (824-27), sušaukė Paryžiuje sinodą, kuris turėjo išspręsti paveikslų kulto problemą. Kai sinodo aktai buvo atsiųsti į Romą ir rasta, kad juose peikiamas Nikėjos Susirinkimas ir popiežius Hadrijonas, popiežius atsisakė juos tvirtinti. Tada ir Vakaruose prasidėjo paveikslų naikinimas. Uoliausiai šiame dalyke pasireiškė Torino vyskupas Klaudijus (kilme ispanas), kuris naikino ne tik paveikslus, bet ir kryžius, net šventųjų relikvijas. Nikėjos Susirinkimo nutarimai galutinai buvo priimti Prancūzijoje po VIII visuotinio Bažnyčios Susirinkimo (869-70).

O ir vėliau netrūko paveikslų kulto priešininkų. Tai bogomilai (pasidavę manichejiškos pauliucijonų sektos įtakai) Rytuose ir Viklefo, Huso, Liuterio ir Kalvino sekėjai Vakaruose. Ypačiai kalvinistai yra sunaikinę Europoje neįkainojamų meno brangenybių.

Rytuose, po ikonoklastų erezijos nugalėjimo, mariologinis menas sustingo vietoje. Kadangi ikonoklastai net iš rankraščių išskutinėjo šventųjų miniatiūras, jas pakeisdami gėlėmis, paukščiais ir įvairiomis geometrinėmis figūromis, tai vėlesnieji dailininkai, bijodami būti įtarti erezija, pasitenkino vien tik kopijuodami tipiškuosius paveikslus, vengdami bet kokių pakeitimų. Bet iš kitos pusės ikonoklastų audra nepaprastai sužadino paveikslų gerbimą, net iki perdėjimo. Ypačiai slavų kraštuose (pvz. Rusijoje) paveikslai tapo ne vientik kulto objektas bažnyčiose, bet ir privačiuose namuose (ikonos). Dėl tradicijos Rytuose yra draudžiama vartoti Marijos statulos, nes jų nebūta senovėje. Taip graikų-slavų pasaulyje Marijos ikonografija susikristalizavo, stabilizavosi, sustingo ir tokia išliko iki mūsų laikų. Tuo tarpu Vakaruose nuo pat senovės paveikslai buvo skirti ne vien tik kultui, bet ir papuošimui, pamokymui : vitražai, freskos, mozaikos.

Vakarų mariologinė ikonografija ilgą laiką buvo stipriai veikiama Rytų. Tik nuo XII a. imta atsipalaiduoti. Bet dar kai kurie ir XIII a. garsūs Marijos paveikslai (S. Maria Maggiore, S. Maria in Tra-stevere, S. Maria dėl Popolo Romoje) yra tipiško bizantiniškojo stiliaus. Marijos kultui viduriniais amžiais labai išsivysčius, liturgijoje, poezijoje, pamoksluose ėmus Mariją garbinti kaip dangaus ir žemės Karalienę, Užtarytoją, ir mene įvyko didesnis atsipalaidavimas nuo Rytų tradicinio stiliaus, kurio įtakoje dar ilgesnį laiką pasiliko šiaurės ir rytų Europa, vis dar stipriai veikiama Rytų. Iš šio laiko turime Marijos paveikslų, kur ji vaizduojama kaip karalienė, su karūna ant galvos ir skeptru rankoje, o Kūdikis laiko žemės kamuolį, karalių valdžios simbolį. Bizantijoje, kur absoliutinis monarchas labai saugojo savo imperatoriškąją didybę, Marijai į ranką buvo duodama gėlė, karalienių ir kunigaikštienių simbolis, dažnai sutinkamas ir Vakaruose valdovų žmonų antspauduose. Tokio tipo yra Trakų Dievo Motinos paveikslas, kur Marija, ant dešinės rankos laikanti Kūdikį, kairėje laiko gėlę. Vakaruose gėlės (žiedo) simbolis buvo imtas iš pranašo Izaijo : «Atžala išeis iš Jėsės šaknies ir žiedas kils iš jo šaknies» (Iz. ii,i), taikant Marijai pranašo nusakytus atžalos ir žiedo žodžius.

Mariologinis Vakarų menas visiškai atsipalaidavo nuo Rytų įtakos ir pilną nepriklausomybę bei galutinį išsivystymą gavo gotikos suklestėjimo laikais. Premonstratiečių, cistersų pamaldumas į Mariją, jausminga šv. Bernardo poezija, domininkonų pamokslai, o ypačiai šv. Pranciškaus paprasta ir poetinė dvasia, įspaudė mariologinėje ikonografijoje naują charakterį. To laiko teologai Mariją aukštino kaip « Giesmių Giesmės » sužadėtinę, simboliškai imdami jos grožį, savybes. Marija buvo vaizduojama kaip nepaprastai graži mergaitė, pilna kilnumo, tobulybės. Nuo šio laiko ima gausėti iki tol bažnyčiose beveik nevartotos Marijos statulos, kartais gaminamos ne tik iš medžio, bet ir iš sidabro, net aukso. Senieji, bizantiniškojo stiliaus paveikslai užleidžia vietą naujoms kompozicijoms. Paveikslų garsumas, stebuklingumas vedamas jau ne iš šv. Luko, bet dėl kitokio, nuostabaus jų atsiradimo miškuose, medžiuose, prie šaltinių. Marijos statulos imta dengti brangiais šilko, auksu siuvinėtais drabužiais, papuoštais brangakmenimis. Nusižiūrėjus į graikų pavyzdį (kryžininkams pargabenus daugybę paveikslų iš Rytų), imta Marijos paveikslai dengti sidabro (kartais ir aukso) skarda. Šiame laikotarpyje išryškėja taip vad. «Juodosios Madonos» — Marijos veidas tamsus, kartais visai juodas. Ši Marijos veido spalva atsirado tiek dėl tapybos technikos, panaudojant paveikslo pagrindui sidabro klodą, kuris, atmosferai veikiant, su laiku pajuosdavo, tiek dėl prie paveikslų nuolat deginamų žvakių. Bet kai kurie jų juodi išėjo tiesiog iš po dailininko teptuko taikant Marijai Šv. Rašto žodžius: «Juoda esu, bet graži» (Giesm. 1,4). Tokio «Juodosios Madonos» tipas yra Čenstakavos Marijos paveikslas ir vienas Vilniuje.

Šio laikotarpio dailininkai stengėsi Mariją atvaizduoti kuo gražiausią net ir fiziniu atžvilgiu. Pamokslininkai šviesiomis spalvomis piešė Marijos išorinę išvaizdą. Dailininkai šiam tikslui jau negalėjo pasinaudoti senaisiais tipiškais, kad ir šv. Lukui priskiriamais, paveikslais. Jie paveikslo modeliui rinkosi gražiausias moteris savo aplinkoje.

Dėl to turime tokį įvairumą Marijos atvaizdų4. Nutolta taip pat nuo tradicinės kompozicijos. Guido da Siena, Daccio, Cimabue ir jų sekėjai vaizduoja Mariją ne veidu į priekį, bet 3/4 pasisukusią, palenkusią galvą į Kūdikį, švelniai į Jį žiūrinčią, arba glaudžiančią prie savo veido, karštai spaudžiančią prie savo krūtinės.

Kai Cimabue dar kovoja su bizantiniškuoja stiliumi, bandydamas jį savaip perdirbti, tai kiti to laiko pasaulinio garso dailininkai (Filippo Lippi, Boticelli, Luca della Robbia, Michelangelas, Rafaelis) pereina į gryną realizmą. Dabar vadovaujamą rolę užima Florencijos, vėliau Bolonijos ir Venecijos meno mokyklos. Marija vaizduojama laisvoje padėtyje, dažnai grupėse, gražiame gamtos peisaže. Dabar daug dėmesio kreipiama į kūno anatomiją, bet užtai kompozicija nebetenka religinės minties. Vos vienam kitam šio laiko dailininkui (Donatello, Lucca della Robbia) pavyko suderinti religinį rimtumą su realizmu dvelkiančia renesanso dvasia.

Renesanso laikotarpis davė Marijos paveikslų labai gausiai. Marijos litanijos, brolijos, cechai dar labiau padaugino mariologinių paveikslų atmainas. Dabar Marijos paveikslais buvo perpildytos ne tik bažnyčios (iki to laiko dar bažnyčiose vyravo bizantiniškojo stiliaus paveikslai), bet ir namai, didikų rūmai, viešosios aikštės, kapų paminklai. Šalia vien tik Marijos atvaizdo, dabar gausiai vaizduojama jos gyvenimo momentai : jaunystė, apreiškimas, aplankymas, Kristaus gimimas, bėgimas į Egiptą, mirtis ir dangun ėmimas.

Iš šio laikotarpio labai gausių mariologinių temų galime išskirti kai kurias, dažniau vartojamas ir plačiau žinomas : a) Marija maitinanti Kūdikį (Prancūzijoje nuo 1345, Vokietijoje Durerio mėgiama tema) ; b) Kūdikis, miegąs ant Motinos kelių (Padovos mokykla nuo XIV a.) ; c) Marija atsiklaupusi garbina Kūdikį (Italijoje nuo XV a.).

Iš stovinčių Madonų be Kūdikio, nuo XIV a. imta vaizduoti Nekaltai Pradėtoji, XVI a. gavusi pastovų vaizdavimo būdą : Marijos rūbas baltas, ant galvos žvaigždžių vainikas, kai kada rankoje lelija, nekaltybės simbolis, po kojomis mėnuo arba žaltys. Ši tema ypačiai buvo pamėgta ispanų dailininkų (Murillo ir kitų). Lygiai stovinčios pozoje yra Gailestingumo Motinos paveikslai, kur Marija nuo XIII a. vaizduojama plačiu savo apsiaustu gobianti daugybę klūpančių žmonių, čia randasi imperatoriai, karaliai, popiežiai, vyskupai, didikai, vienuoliai, visų luomų ir socialinės padėties vyrai ir moterys.

Domininkonų bažnyčiose randama Rožinio Marijos paveikslai, dažnai apsupti 15 mažų apskritų paveikslėlių, vaizduojančių 15 rožinio paslapčių. Marijos gyvenimo džiaugsmai ir skausmai, minimi ir liturgijoje, buvo labai mėgiama dailininkų tema, ypačiai Olandijoje nuo XV a., davusioj skausmingosios Dievo Motinos paveikslų, kurie iš karto buvo apsupti 7 mažų paveikslėlių, o vėliau į Marijos širdį įsmeigta 7 kalavijai. Kai kurios brolijos turėjo lyg standartinius Marijos paveikslus : šv. Onos su dukrele Marija, Švč. Šeimynos, Marijos globos ir kit.

Po vidurinių amžių, kurie taip gausiai sukūrė įvairiausių temų Marijos ikonografijoje, atėjo smukimo laikotarpis. Vien tik Nekaltai Pradėtosios vaizdavimas, pasiekęs aukščiausio laipsnio su Murillo, jau baroko įtakoje dar yra dėkinga dailininkams tema religinei minčiai išreikšti, dėl savo atmosferinio judesio, angelų gausybės ir atsipalaidavimo nuo statinės būklės, kas buvo labai svarbu barokiniame amžiuje. Iš šio laikotarpio išsiskiria dar Van Dyck (1599-1641) ir Rembrandtas (1606-69) savo stipria išorine išraiška ir Marijos asmens pabrėžimu, bei Sassoferrato («Gražių Madonų dailininkas» 1605-85), išlaikęs religinį savo paveikslų pobūdį.

Šiaipjau po Tridento Susirinkimo (kuris plačiai pasisakė dėl paveikslų garbinimo, dėl jų stebuklingumo), mistinis ir religinis jausmas iš Marijos paveikslų buvo išstumtas realizmo, teatrališkumo.

Naujaisiais laikais realizmas ir įvairių atsirandančių ir tuoj išnykstančių meno krypčių gausumas ne tik kad nieko vertingesnio mariologinėje ikonografijoje nesukūrė, bet netgi nepajėgė pasekti tuos laikus ir dailininkus, kurie davė Marijos paveikslų šedevrus. Mūsų laikų Marijos ikonografija gyvena tik praeities palikimu. Jei ką vertingesnio tūrime, tai yra senesniųjų amžių palikimas 5.

Senieji ir stebuklingais laikomi Lietuvos bažnyčių Marijos paveikslai, su mažomis išimtimis, yra aiškaus bizantiniškojo stiliaus, daugiausia Hodegetria tipo. Apie jų kiekvieną plačiau išsitarsime, kalbėdami skyriuje apie Marijos šventoves ir jų stebuklinguosius paveikslus Lietuvoje.

2. Stebuklingieji Marijos paveikslai.

Stebuklingais paveikslais vadiname tuos, prie kurių, arba iš kurių priežasties, Dievas padaro žmonėms stebuklų dvasios ir kūno reikaluose. Istorija sako, kad jau žiloje senovėje būta žmonių labai gerbiamų stebuklingų paveikslų, o, laikui bėgant, jų skaičius tiek išaugo, kad nėra to krašto ar tautos, kur jų nebūtų. Paveikslų stebuklingume nieko nėra priešingo tikėjimui ar sveikam protui, jei Dievui patiko tose, o ne kitose, vietose, prie tų, o ne kitų, paveikslų teikti savo malones tikintiesiems. Šv. Augustinas teisingai sako, kad Dievas savo visagalybę ir meilę, pagal savo laisvą valią, norėjo ne visose vietose ir ne per visus šventuosius lygiai parodyti. Jis savo garbę padalino kiekvienam šventajam, kaip norėjo 6. Šiuo atžvilgiu Jis išskyrė savo Motiną, per kurios paveikslus taip gausiai pabėrė savo malonių žmonijai.

Marija, aplankydama Elzbietą, giedojo : « Palaiminta mane vadins visos tautos, nes didelių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas» (Luk. I, 40). Si Marijos pranašystė pilnai išsipildė, nes nėra to krašto ar tautos, kur Marija savo malonėmis nebūtų vadinama palaiminta. Tarp visų tikinčiųjų gerbiamų ir lankomų vietų, daugiausia yra Marijos šventovės ir jos stebuklingieji paveikslai. Tas vietas sukūrė ne žmonių fantazija, bet pati Marija jas pasirinko, vienur apsireikšdama regimu būdu, kitur gausiau dalindama savo Sūnaus malones ir atsakydama į žmonių prašymus, pagelbėdama jų sielos ir kūno reikaluose. Žmonės, patirdami tenai didesnės Marijos pagalbos, lanko tas vietas : vieni prašyti reikalingų malonių, kiti padėkoti už jau gautąsias, atlikdami padarytus įžadus. Lankosi ne tik pavieniai asmenys, bet kartais ištisos bendruomenės, parapijos, ypačiai nelaimių metais. Juk Marija yra Atpirkėjo Motina, ji vadinama Nusidėjėlių Gynėja, Nuliūdusiųjų Paguoda, Ligonių Sveikata, Krikščionių Pagalba. Šie titulai Marijai suteikti po to, kai jos pagalba buvo reali, kai jos globos, užtarimo žmonės buvo iš tikrųjų patyrę.

Kažin, ar rasis kitas kuris kraštas, kuris tokiame nedideliame žemės plote turėtų tiek daug Marijos šventovių su jos stebuklingais paveikslais, kaip Lietuva. Nuo Kretingos ligi Gudagojo, nuo Žemaičių Kalvarijos ligi Gardino ir Seinų lietuviai turi daugybę stebuklingų Marijos paveikslų, kurių pagerbti, prie kurių pasimelsti ir pagalbos jieškoti plūsta minių minios. Iš Bažnyčios vyresnybės oficialiai pripažintų 26 stebuklingų vietų Lietuvoje, jų 22 yra Marijos. Bet be šių, oficialiai pripažintų, dar yra nemaža ir tokių, kurias žmonių pamaldumas laiko stebuklingomis, jieško, prašo ir gauna malonių, patiria stebuklų, bet Bažnyčios vyresnybė, nors žmonių pamaldumo ir nedraudžia, bet dėl jų nėra padariusi savo sprendimo. Nesuklysime tad pasakę, kad Lietuvos žemę Marija ypatingai pamėgo, ją pasirinko kaip vietą, kur taip gausiai atvėrė savo motiniškojo gerumo širdį nelaimingiems Lietuvos vaikams. Teisingai tad Lietuva vadinama « Marijos Žeme », nes jos vardas ir garsas skamba, kaip niekur kitur, Lietuvos žemės vaikų lūpose ir širdyse.

Būtų klaidinga manyti, kad stebuklingieji Marijos paveikslai yra vien liaudies naivumo ir lengvatikystės bei greito jų stebuklingumo be tikro pagrindo pripažinimas. Lygiai neteisinga būtų sakyti, kad paveikslų stebuklingumo garsą sukūrė bažnytinė vyresnybė. Kaip žemiau matysime, Bažnyčios mokslas yra aiškus tik dėl apskrito paveikslų gerbimo. Dėl jų stebuklingumo dažnai Bažnyčios vyresnybė žmonių yra pakaltinama, kad nesidominti jų stebuklingumu ir neisi -imanti tuo reikalu oficialiai pasisakyti.

Bažnyčios mokslas apie paveikslų gerbimą pirmiausia buvo išdėstytas, kilus ikonoklastų erezijai, II Nikėjos Bažnyčios Susirinkime 787 m. kur pasakyta:... «nusprendžiame visu tikrumu ir uolumu, kad tiek figūra brangiausiojo ir gyvenimą teikiančiojo kryžiaus, tiek gerbiami ir šventi paveikslai, pagaminti spalvomis ir dažais, ar kitu kokiu būdu, tinka vartoti šventose Dievo bažnyčiose, ant indų ir drabužių, kabinti ant sienų namuose ir pakelėse, būtent : paveikslai Viešpaties Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus, nekalčiausios mūsų viešpatės, šventos Dievo Gimdytojos, garbingųjų angelų ir visų šventųjų bei gerbtinųjų vyrų. Nes juo kas dažniau turi regimąją formą prieš akis, tuo greičiau, kas į juos įsižiūri, supranta vaizduojamąjį dalyką ir trokšta pabučiavimu ar kitų būdu pareikšti jiems pagarbą, tačiau ne latrija kulto prasme, kuris pagal tikėjimą tinka vien tik dieviškajai prigimčiai, o tik tuo būdu, kokiu šiems daiktams, kaip kryžius, evangelijos ir šventųjų relikvijos, atiduodama pagarba smilkymais ir žvakių aukojimais, kaip yra nuo senovės paprotys. Pagarba, teikiama paveikslui, tenka jo pirmavaizdžiui ; kas pagerbia paveikslą, garbina jame nupieštą asmenį... Visus tuos, kurie drįstų kitaip manyti ar mokyti, arba lyg nedori eretikai niekintų bažnytines tradicijas ir išgalvotų bet kokias naujenybes, arba atmestų ką nors iš to, kas yra Bažnyčiai patikėta, kaip tai : evangeliją, ar kryžiaus figūrą, ar paveikslo piešinį, ar šventųjų relikvijas... jei tai būtų vyskupas ar dvasiškis, įsakome išmesti iš jų luomo, o jei vienuolis ar pasaulietis — ekskomunikuoti » 7.

Lygiai aiškiai ir griežtai pasisakė IV Konstantinopolio visuotinis Bažnyčios Susirinkimas 869-70 m. :... « Panašiai ir paveikslus nesuteptosios Dievo Gimdytojos ir Motinos Marijos, be to šventųjų Angelų piešiame taip, kaip jie aprašomi Šv. Rašto žodžiais ; bet ir garbingųjų Apaštalų, Pranašų, kankinių ir šventųjų vyrų lygiai gerbiame. Jei kas taip netiki, teesie atskirtas Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios »8.

Protestantizmui užsimojus reformuoti Bažnyčią ir, tarp kita ko, pasisakius prieš paveikslų garbinimą, Tridento Bažnyčios Susirinkimas (1545-63) pakartojo tradicinį Bažnyčios mokslą apie paveikslus ir pavedė vyskupams aiškinti žmonėms to garbinimo prasmę :

« Toliau, paveikslai Kristaus, Dievo Gimdytojos Mergelės ir kitų šventųjų, ypačiai bažnyčiose, teesie turimi ir laikomi ir jiems teikiama tinkama pagarba ir garbė ne iš tikėjimo, kad juose būtų kokia nors dievybė ar jėga, dėl kurios reiktų juos garbinti, arba kad iš jų ko nors būtų prašoma, arba pasitikėjimas į juos sudedamas, kaip kitados darė pagonys, savo viltį sudedami į stabus, — bet kad garbė, kuri paveikslams teikiama, yra perkeliama į pirmavaizdį, kurį jie vaizduoja taip per paveikslus, kuriuos mes bučiuojame, arba prieš kuriuos nusiimame kepurę, ar jiems nusilenkiame, pagarbiname Kristų ir pagerbiame šventuosius, kurių atvaizdas paveiksle pavaizduotas.

Vyskupai uoliai teišaiškina tai, ko moko mūsų atpirkimo paslapčių istorija, paveikslais ir kitais panašumais išreikšta, mokydami ir stiprindami žmonėse tikėjimo tiesų žinojimą ir užlaikymą ; lygiai, kad iš visų šventų paveikslų galima gauti gausių vaisių, ne tiktai primenant žmonėms jau gautąsias malones ir dovanas iš Kristaus, bet taip pat prieš tikinčiųjų akis statant Dievo ir šventųjų stebuklus ir išganingus pavyzdžius, kad ir už juos Dievui dėkotų, savo gyvenimu ir papročiais pasektų šventuosius ir tuo būdu jie būtų pažadinti garbinti ir mylėti Dievą ir ugdyti pamaldumą. Jei kas šiems dekretams priešingo ką nors mokytų ar galvotų, teesie išskirtas » 9.

Lygiai tas pats Tridento Susirinkimas įspėjo vyskupus budėti, kad paveikslų garbinime neįsibriautų piktnaudojimų : « Jeigu, tačiau, šiuose šventuose ir išganinguose dalykuose būtų įsibriovęs koks nors piktnaudojimas, šis šv. Sinodas griežtai įsako pataisyti taip, kad jokie klaidingo mokslo ir neišlavintiems žmonėms pavojingi paveikslai neduotų progos atsirasti pavojingoms klaidoms »10.

Po Tridento Susirinkimo vyskupijų sinodai ir vyskupai savo nutarimuose ir įsakymuose, pakartodami Tridento Susirinkimo nuostatus, aiškiai nustatė, ko reikia, kad paveikslai būtų pripažinti stebuklingais, ir paskelbė bausmes tiems, kurie skelbtų netikrus, prasimanytus stebuklus. Lietuvoje šiuo reikalu pirmąją žinią turime iš 1607 m. Tais metais Gniezno arkivyskupas kardinolas Bernardas Maciejowskis išleido ir paskelbė Petrikavo provincinio sinodo aktus visiems provincijos (kuriai priklausė ir Lietuva) klebonams, kur, tarp kitų dalykų, sakoma :

« Taip pat naujus stebuklus prie bažnyčių, paveikslų ir bet kurio šventojo relikvijų, jeigu jie nėra ištirti ir, teologų nuomonės atsiklausus, vietos vyskupo patvirtinti, nevalia skelbti, tikinčiųjų votus, tam reikalui paaukotus, priimti ir pakabinti, nebent faktai bei jų aplinkybės būtų gerai ištyrinėti ir pasitikėjimo vertų liudininkų patvirtinti ; visa tai turi būti tam skirtoje knygoje rūpestingai surašyta»11.

Vilniaus vysk. Kazimieras Brzostowskis, savo ganytojiškame laiške, 1710 m., sako : « Po ekskomunikos bausme niekas tenedrįsta skelbti paveikslus stebuklingais, nebent būtų Mūsų patvirtinta. Klebonai, jei apie tokius paveikslus sužinos, tuojaus turi juos paimti ir Mums atsiųsti, o žmones įspėti, kad į tas vietas nevaikščiotų ir nesirinktų »12.

Vėliausiai Lietuvoje įkurtos Vygrių vyskupijos pirmasis vyskupas Mykolas Karpavičius (1799-1803) uždraudė lankyti vietas netikrai skelbiamas stebuklingomis 13.

Bet neužteko vien tik nutarimų ir jų paskelbimo. Vyskupai labai stropiai budėjo, kad pamaldumas į Švč. Mariją prie jos paveikslų ir statulų neišsigimtų į netinkamas, prietaringas formas. Tokio vyskupų budrumo keletą pavyzdžių čia suminėsime.

Bajoras Lapinskas 1815 m., prie kelio iš Plungės į Žarėnus, pastatė kryžių ir į jį įkėlė Dievo Motinos statulą. Po kiek laiko žmonės pradėjo lankyti tą statulą, šauktis Marijos pagalbos įvairiuose reikaluose bei ligose, nešti dovanas, daryti įžadus. Tuojau pasklido gandas, kad tenai vyksta stebuklai. Vyskupas Juozapas Giedraitis liepė visą dalyką ištirti. Tyrinėjimas parodė, kad nėra pagrindo kalbėti apie neva įvykusius stebuklus, ir liepė statulą perkelti į Plungės bažnyčią, o žmonėms tenai daugiau nesirinkti ir eiti į bažnyčią melstis u.

Kitas ryškus vyskupų budrumo ir protingumo pavyzdys yra Ugioniai. XVII a. viduryje, Ugionyse ant Dubysos kranto, buvo pastatyta koplyčia, kurioje Betygalos kunigai, šventomis dienomis atvažiuodami, atlaikydavo pamaldas. Ties koplyčia buvo niekuomet neužšąląs šaltinis. 1657 m. kažkas paskelbė lapkričio 28 d. matęs ties šaltiniu apsireiškusią Dievo Motiną. Greitai apie tai gandas pasklido po visą Žemaitiją ; žmonės plačiai kalbėjo apie tą Dievo Motinos apsireiškimą. Lygiai pasklido gandas, kad kas sergančias akis plauna šaltinio vandeniu — pagyja. Žmonių būriai pradėjo vykti į Ugionis. Buvę ir tokių, kurie tikrai pagydė savo akis, pavilgę šaltinio vandeniu. Tada vysk. Parčevskis 1658. I. 14 paskyrė komisiją iš dviejų dekanų ir dviejų pasauliečių ponų, kurie, nuvykę į Ugionis, pravedė tardymą, apklausinėjo žmones, tačiau neatsirado nė vieno, kuris būtų paliudijęs savo akimis matęs Marijos apsireiškimą. Vyskupas tada paskelbė, kad jokio Marijos apsireiškimo Ugionyse nebūta ir ragino žmones apie tai daugiau nekalbėti ir neskelbti. Betgi žmonės ir toliau vaikščiojo prie Ugionių šaltinio 15. Vėliau ant to šaltinio buvo pastatyta koplyčia. Joje yra altorius su Marijos paveikslu. Pats šaltinis apmūrytas tašytais akmenimis ir padengtas geležinėmis grotomis.

Ugionių faktas rodo, kaip kartais paprastas žmonių tikėjimas viršija visokius oficialius pareiškimus, paneigimus ir draudimus. Dievas gali padėti žmonėms net ir ten, kur Bažnyčios vyresnybė neranda nieko antgamtinio. Santykis tarp Dievo ir žmogaus yra dvasinio pobūdžio. Išoriniai ženklai yra tarsi simboliai, todėl net paprastas šaltinėlio vanduo gali sveikatai pasitarnauti, jei širdyje yra gilus tikėjimas, Dievo meilė, Juo pasitikėjimas ir nuoširdus pamaldumas.

Reikia pripažinti, kad stebuklinguosius paveikslus išgarsina ne kas kitas, o tik patys tikintieji. Ir tai ne iš savo naivumo ar lengvatikystės, bet iš realaus įstikinimo ir patirties, kad prie tam tikro paveikslo yra galima lengviau ir greičiau išprašyti malonių. Šio žmonių įsitikinimo, kaip matėme, kartais nepajėgia pakeisti nė bažnytinės vyresnybės draudimas. Kodėl žmonės labiau gerbia tą, ne kitą, paveikslą ? Kaip tik dėl to, kad prie jo, o ne prie kitų, patiria malonių. Tai yra vox populi credentis. Kai šis tikinčiųjų balsas yra visuotinis ir pastovus, tada ir bažnytinė vyresnybė, ištyrusi, patikrinusi, pripažįsta paveikslo nepaprastumą ir oficialiai leidžia jį vadinti stebuklingu. Yra buvę atsitikimų, kad vienas ar kitas paveikslas, tam tikrą laiką žmonių laikytas stebuklingu, vėliau lieka užmirštas. Dievas, matyt, prie jo norėjo tik tam tikrą laiką parodyti savo visagalybę. Taigi ne paprastas tradicinis garsas nulemia paveikslo stebuklingumą, o pastovi, reali prie jo patiriama pagalba.

Apie Lietuvos stebuklingus paveikslus jau oficialiai kalba vyskupai pranešimuose Šv. Sostui. Vilniaus vysk. Eustachijus Valavičius 1629 m. rašo : « Dievas suteikė daugeliui vyskupijos bažnyčių Dievo Motinos Mergelės Marijos stebuklingų paveikslų, pagarsėjusių daugybe stebuklų, ypačiai Trakuose, pasižymėjusį savo senumu, kur Marijos šventėse pastebimas nepaprastas žmonių gausumas ir nuoširdus pamaldumas »16.

Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius 1646 m. praneša Šv. Sostui, kad jo vyskupijoje yra 4 žymesnės bažnyčios, į kurias, pamaldumo vedami, gausiai lankosi tikintieji iš įvairių valstybės vietų. Tos bažnyčios yra šios : Zapyškio, Šiluvos, Tverų ir Žemaičių Kalvarijos (Naujosios Jeruzalės). Pirmoje, Zapyškio, esąs labai senas Išganytojo paveikslas, nuostabiu būdu atrastas Nemuno bangose. Šiluvos ir Tverų bažnyčiose esą Švč. Marijos paveikslai, garsūs ir žinomi daugybe malonių ir dieviškųjų dovanų, kurias tikintieji pastoviai tiki gauną per Švč. Mergelės užtarimą 17.

Lygiai ir vysk. Antanas Tiškevičius 1748 m. pranešime, aprašydamas atskiras vyskupijos bažnyčias, mini, kad Tveruose esąs stebuklingas Marijos paveikslas, o Marijos šventės tenai švenčiamos, daugybei tikinčiųjų dalyvaujant. Marijos garbei Tverų bažnyčioje kasdien kalbama Marijos Valandos (Cursus). Šiluvos stebuklingą paveikslą suminėjęs, sako, kad į šią vietą renkasi žmonės ne tik iš visos Žemaičių vyskupijos, bet ir iš kitų kraštų. Aprašo, kaip Šiluvos bažnyčia buvo atkovota iš kalvinistų, kaip aklo senelio nurodymu po akmenimi atrasta skrynia su bažnyčios dokumentais ir Marijos paveikslu, kuris esąs patalpintas naujai pastatytos bažnyčios altoriuje. Jis esąs žmonių aukomis papuoštas ir labai gerbiamas 1S.

Kražių jėzuitų kolegijos studentai buvo pasirinkę Šiluvos Dievo Motiną savo ypatinga globėja ir mokslo metų gale darydavo maldininkų keliones į Šiluvą pagarbinti Mariją ir padėkoti jai už suteiktąsias malones. Taip pvz. Kražių jėzuitų pranešime savo generolui į Romą 1677 m. skaitome: « Mūsiškiai, baigę filosofiją, drauge su profesoriais pėsti iškeliavo į Žemaitijos Šiluvą aplankyti Švč. Mergelės stebuklingojo paveikslo. Tenai, priėmę Švč. Sakramentą, padovanojo Marijos paveikslo varyje raižytą kopiją, dėkodami savo Globėjai ir Padėjėjai už patirtąsias malones»19.

Iš XVIII a. turime dar vieną Apaštalų Sosto sprendimą dėl kai kuriems paveikslams teikiamos ypatingos pagarbos. Tas sprendimas buvo padarytas pop. Pijaus VII (1775-99) 1794 m. raštu « Auctorem Fidei », pasmerkiant Pistojos sinodo klaidas. Mat, jansenistas Pistojos vyskupas Scipione de’ Ricci, veikiamas prancūzų ir olandų jansenistų vadų, 1786 m. prievarta sukvietė 250 savo vyskupijos kunigų teologų ir net kaikurių pasauliečių sinodą, globojamą ir remiamą Toskanos kunigaikščio Leopoldo. Sinodo sprendimai, kuriuose buvo suformuluotos jansenizmo klaidos, buvo paskleisti Ispanijoje, Prancūzijoje ir kituose kraštuose. Buvo planuojama sušaukti visos Toskanos provincijos sinodą, kad galutinai « sutriuškinus » Romos « klaidas », bet pop. Pijaus VII pasmerkimas užkirto tam kelią.

Dėl paveikslų garbinimo pop. Pijaus VII bulėje taip pasakyta : « Taip pat (pasmerkiame) mokslą ir draudimą teikti specialų kultą, kurį tikintieji paprastai atiduoda tam tikram paveikslui ir mėgsta lankyti labiau tą, negu kitą kurią, vietą, — kaip neapgalvotą (temerarium), pamaldžiam ir Bažnyčios leistam papročiui pragaištingą ir įžeidžiantį dieviškosios Apvaizdos tvarką, pagal kurią « Dievas savęs pagarbinimą norėjo turėti ne visuose šventuosiuose lygiai, bet padalino savo garbę kiekvienam, kaip norėjo (šv. Augustinas) »20.

Lietuvoje kovą dėl paveikslų garbinimo sukėlė reformacija, ypačiai kalvinistai, kurie iš pat pradžios griežtai pasisakė prieš paveikslų vartojimą ir jų gerbimą. Toji kova ypač buvo aštri Vilniuje, kur spietėsi žymiausieji reformacijos vadai, kai čia 1568 m. atvyko jėzuitai. Kovos prieš paveikslus vadas buvo Radvilos Rudojo sekretorius ir visų kalvinų bendruomenių senjoras Andrius Volanus (1530-1610), Vilniuje įsisteigęs spaustuvę ir savo raštais išėjęs į kovą prieš katalikus ir jėzuitus, ginančius paveikslų garbinimą. 1586 m. Vilniuje buvo surengti vieši ginčai apie paveikslų garbinimą. Iš vienos pusės stojo jėzuitai, o iš antros Volanus ir Sudrovius kalvinistai, ir daktaras Rupertas liuteronas. Dar prieš tą viešą ginčą Volanus atspausdino knygelę « Idolatria Lojolistarum Vilnensium (Vilnius 1583 m.), į kurią atsakė Vilniaus kanauninkas, jėzuitų auklėtinis Andrius Jurgevičius († 1604) savo raštu « De pio in sancta Ecclesia iam inde ab Apostolis receptissimo Sacrarum Imaginum usu... adversus impium et famosum libellum a Volano quodam recenti Iconomachorum Archiministro» (Vilnius 1584). Volanus nepasidavė ir neliko skolingas : jis 1585 atspausdino «Ad libellum Jurgevitii responsio». Poleminės literatūros šiuo klausimu prieš Volano raštus gamino ir jėzuitai. Ispanas Emanuelis Vega, darbavęsis Vilniuje, 1586 m. išleido « De pio Sacrarum Imaginum usu » ir « De cultu et veneratione Sanctorum contra Volanum ». Vėliau, reformacijai gęstant, paveikslų garbinimo reikalu poleminė literatūra nebebuvo aktuali.

Protestantų istorikai stengiasi šią ikonoklastinę kovą suprastinti, teigdami, kad reformatai jau nebuvę tokie aršūs paveikslų niekintojai ar naikintojai. Esą, Kojalavičiaus (Miscellanea, 25) tvirtinimu apie 1550 m. Vilnius buvo užlietas protestantų, o tačiau Marijos paveikslą pranciškonų bažnyčioje Smėlynėje (ad Arenas) niekas garbinti nekliudė ir dėl to neįvykę jokių susirėmimų, nė kruvinų kovų21.

Tiesą sakant, neturime davinių, kad Lietuvoje, kitų kraštų pavyzdžiu, kalvinistai būtų sunaikinę kurį nors žymesnį paveikslą. Iš jų užgrobtų bažnyčių tikinčioji liaudis stengėsi paveikslus išgabenti ir juos paslėpti kur nors saugioje vietoje (miškuose, pakasti po žeme) 22.

Iš kitos pusės kova už paveikslų garbinimą, sėkmingai vedama jėzuitų, dar labiau iškėlė paveikslų, ypač Marijos, kultą. Reformacijos antplūdį pergyvenę paveikslai, nekartą grąžinti į savo vietą, žmonių buvo dar labiau gerbiami ir laikomi stebuklingais. O Marija, « Klaidų Nugalėtoja », atsilygino už tą pagarbą ir meilę dar gausesnėmis savo Sūnaus malonėmis ir savuoju užtarimu.

3. Lietuvos stebuklingųjų Marijos paveikslų kilmė.

Kituose Europos kraštuose jau seniai buvo atsidėjus ištyrinėta žymesnių ir senesnių religinių, ypačiai Marijos, paveikslų istorija, jų stilius, nustatyta įtakos ir keliai, kaip ir iš kur tie paveikslai atsirado, kuriam laikui ir kurioms mokykloms jie priskiriami. Taip susidarė gausi mariologinės ikonografijos literatūra. Ir paskutiniais laikais rašoma moksliški šios srities veikalai, disertacijos. Net ir Rusijos Petrapilio Mokslų Akademija prieš I pasaulinį karą buvo pradėjusi leisti Marijos ikonografijos didžiulius tomus. Tik karas tą milžinišką darbą nutraukė 23.

Tuo tarpu Lietuvoje vos tik paskutiniais nepriklausomo gyvenimo metais šiek tiek susidomėta religiniu menu, surengta religinio meno paroda, įsteigtas Bažnytinio Meno Muzėjus, kur surinkta nemaža ir paveikslų. Šiaip rimtesnio susidomėjimo senesniaisiais ir garsesniaisiais paveikslais nebūta. Ypačiai Marijos ikonografija Lietuvoje nebuvo pagrindiniau tyrinėta. Vos tik aprašomuoju būdu vienas kitas nelietuvis, paduodamas vietos bažnyčios archyve randamas žinias ir pasikliaudamas klebonų pranešimais, yra šį tą davęs 24. Tik į Vilniaus krašto ikonografiją meno istoriko žvilgsniu yra pažvelgęs lenkas J. Klosas 25. Iš lietuvių niekas rimčiau šiuo klausimu neužsiėmė.

Taigi ir toliau paveikslų kilmė, jų pradžia, istoriškai imant, dingsta sutemose. Paveikslų chronologija, nuo kurios reiktų pradėti, dažniausiai lieka nenustatyta. Visokių nelaimių metais, paveikslai būdavo slepiami, išvežami kitur, restauruojami, perdirbinėjami, apdedami sidabro rūbais. Kiekvienas jų turi savo istoriją, keliones ir apsaugojimo būdus neramiais kalvinizmo, švedų, rusų ir, pagaliau, šiandieninių okupantų įsiveržimo ir siautėjimo laikais.

Bet jeigu ir turėtume tokias akademines ir mokslines studijas, tai Lietuvos religinio gyvenimo ir Marijos kulto istorijai jos, nedaug ką pridėtų. Jei pvz. su visu moksliniu aparatu būtų išaiškinta kurio nors stebuklingo Marijos paveikslo kilmė, nustatant, kad jis yra kokiu pusšimčiu metų senesnis ar vėlesnis, tai jam žmonių teikiamoji pagarba vistiek nesikeistų. Nors liaudis yra linkusi nukelti stebuklingųjų paveikslų atsiradimą į gana senus laikus, tačiau juos gerbia ne dėl jų senumo, istoriškai nustatytos kilmės, o tik dėl prie jų patiriamų stebuklų.

Dėl liaudies pagarbos paveikslams, reikia pasakyti, kad ji susikaupė ne apie XV-XVI a. labai gražius Marijos paveikslus, kurie malonūs akiai, o daugiausia apie, meniškai imant, prasto darbo, kuriuose tačiau atsispindi Marijos dvasia. Tokie daugiausia yra senieji bizantiniškojo stiliaus Marijos paveikslai. Neturime pavyzdžių, kad kuris nors Marijos paveikslas, pieštas garsiausių renesanso laiko dailininkų, liaudies būtų pripažintas stebuklingu arba imtas ypatingai gerbti. Jei kuris stebuklingu laikomas paveikslas yra ir vėlesnės datos, tai jis yra arba senųjų paveikslų kopija, arba pieštas pagal tradiciją : Marija su Kūdikiu ant rankų, pagal bizantiniškojo stiliaus kompoziciją.

Šiame rašinyje net nebandysime patiekti stebuklingųjų Marijos paveikslų dokumentus, jų praeities istoriją, nesigilinsime į jų meninę vertę ir kryptį. Tai yra meno istorikų ir žinovų darbas. Pasitenkinsime paduoti tik tradicija palaikomas žinias, bendrai pasekdami tuos kelius, kuriais Marijos paveikslai į Lietuvą atėjo arba galėjo ateiti.

Prie tų bendrų bruožų, kaip matysime, kai kada gana tiksliai derinasi ir tradicija.

a) P a v e i k s l ų   i š l a i s v i n i m a s. Rytų Bažnyčiai atskilus nuo Romos, ypačiai XIV a., tarp lotynų apeigų katalikų ir stačiatikių išaugo tam tikras antagonizmas. Iš vienos pusės reiškėsi nepalankumas cerkvei, iš antros — panieka lotynų apeigų katalikams. Tarp katalikų susiformavo įsitikinimas, kad stačiatikiai, atsiskyrę nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios, neturi teisės pasilaikyti šventųjų paveikslų, relikvijų ir kitų religinių brangenybių. O jei juos turi, tai laiko pas save neteisėtai. Buvo tikima, kad tie bendros krikščionių religijos paminklai yra tarsi gyvi asmenys : kenčia, jaučiasi išniekinti, pasilikdami schizmatikų rankose. Vakarų Bažnyčios katalikų nusistatymas prieš stačiatikius ne kartą buvo stipresnis, negu prieš pagonis. Kai šie, dar nepažindami Kristaus mokslo, turėjo būti apšviečiami, krikštijami, tai anie — schizmatikai — buvo laikomi tiesiog nuskaltėliais, nes yra atsimetę nuo tikrojo tikėjimo. Jei gali būti pateisinti tie, kurie Kristaus mokslo nepažįsta, tai jau schizmatikai, pametę tikrąjį tikėjimą, negali tikėtis jokio pasigailėjimo.

Šitokioje pažiūroje į schizmatikus ir jų turimas šventenybes, gero krikščionies pamaldumo pareiga ir sąžinės dalykas yra panaudoti kiekvieną progą ir galimybę, kad tik būtų galima atimti iš stačiatikių šventuosius daiktus ir pergabenti juos į Vakarus. Tai vyko kiekviena pasitaikiusia proga, o ypačiai karo žygių metu. Ne tik kariai, bet ir pirkliai, keliauninkai stengėsi « gelbėti » paveikslus nuo išniekinimo, panaudojant jėgą, apgaulę ir kitas priemones. Visa tai atrodė tinkama, leistina ir suderinama su šventų daiktų gerbimu. Buvo tikima, kad šventieji daiktai džiaugiasi išlaisvinami, o dangus laimina uoliuosius šventųjų gerbėjus.

Panašiai galvota ne tik tuose kraštuose, kurie tiesioginiai susisiekia su stačiatikių pasauliu. Pvz. kryžiuočiai, puldami Lenkijos žemes, nekartą «laisvino » iš lenkų rankų Švč. Sakramentą, tikėdami, kad tuo būdu gelbsti Jėzų Kristų nuo nepagarbos iš lenkų pagonių pusės, nors tie lenkai jau seniai buvo apkrikštyti, bet kryžiuočiai dar ilgą laiką juos skaitė pusiau pagonimis, nevertais savo tarpe turėti šventenybes.

Toks nusiteikimas paveikslus «laisvinti» vyravo ypačiai Lenkijoje. Juk ir garsusis Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas yra «išlaisvintas » iš Ukrainos. Jis nuo 1270 buvo Lvove, iš kur 1378 m. Vladislovo Opoliškio (Opolskio) buvo pergabentas į Lenkiją. Tradicija sako, kad tą paveikslą Bizantijos imperatorius Bazilijus II davė kraičio savo dukterei Onai, leisdamas ją už Vladimiro Didžiojo. Iš Kijevo tas paveikslas vėliau teko Lvovo kunigaikščiams. Vladislovas Opoliškis, Lenkijos-Vengrijos karaliaus Liudviko pavedimu, per šešerius metus valdė dalį Ukrainos. Kaip jis tą paveikslą įgijo, nėra žinių. Galėjo paimti gražumu, bet lygiai galėjo panaudoti valdytojo jėgą ir teisę.

Gana to, kad Vladislovas, įsteigęs Čenstakavos vienuolyną, jo bažnyčiai tą paveikslą padovanojo26.

Lietuviai apsikrikštiję perėmė iš lenkų ir paveikslų «laisvinimo » teoriją bei praktiką. Ir Lietuvos kariai, didikai, nuolat susidurdami su stačiatikių rusų pasauliu, pasinaudodavo proga pažvejoti Rytuose paveikslų. O ten jų būta gausiai. Paveikslų grobimas karo metu buvo karo žygių planuose ir dienotvarkėje. Kartais paveikslas tekdavo nugalėtojui drauge su kitu karo grobiu. Mat, tiek katalikų, tiek stačiatikių karo vadai turėdavo savo žygiuose Marijos paveikslų, prašydami jos užtarimo ir pagalbos pergalei. Suprantama, kad toks paveikslas nekartą patekdavo į priešo rankas drauge su jo savininku. Dėl to net taikos sutartyse būdavo deramasi dėl paveikslų grąžinimo. Vaitiekus Vijukas-Kojalavičius mini, kad 1569 m. derybose su Maskva, ši reikalavusi grąžinti Vilniuje esantį Marijos paveikslą, už kurį mainais siūlė paleisti 50 karo belaisvių bajorų27.

Per ilgą laiką gabentieji iš Rusijos paveikslai, vėliau atsiliepė Lietuvos santykiuose su Maskva. Rusai savinosi tuos paveikslus, laikydami juos užgrobtus iš stačiatikių. Savo žygius prieš Lietuvą Maskva grindė stačiatikių teisių apsaugojimu Lietuvoje ir noru atsiimti, kas jiems priklauso. Tokiu būdu Marijos paveikslų klausimas vaidino tam tikrą vaidmenį kovose su stačiatikiais ir jų pretenzijomis į Lietuvos žemes. Rusai paveikslų klausimo neužmiršo ir tada, kai Lietuva pateko po rusų jungu. Kai istorikas T. Narbutas Lietuvos istorijos V tome paskelbė greičiausia paties sugalvotą žinią, kad Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas esąs D.L.K. Algirdo pargabentas iš Krymo, tai rusai tuojau ėmė skelbti, kad tas paveikslas esąs graikų stačiatikių kilmės ir todėl turįs būti grąžintas stačiatikiams. Tuo reikalu kilo polemika, prirašyta iš abiejų pusių įvairių raštų, ginančių priešingas tezes. Tapęs stačiatikiu, buvęs unitų vyskupas Siemaška, savo testamente prašė caro jo kūną palaidoti stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyne, tenai pakabinus « kadaise rusišką » Aušros Vartų paveikslą. Jį paglemžti rimtai rengėsi Muravjovas 1865 m., tačiau savo sumanymo neįvykdė tik dėl to, kad tais pat metais buvo iš Lietuvos atšauktas.

Paveikslų įsigijimas karo metu būdavo pridengiamas kokiu nors « stebuklu ». Kartais didikai, parvežę paveikslą iš karo žygių ir padovanoję savo statytai bažnyčiai, paskleisdavo to stebuklingo paveikslo suradimo istoriją. Tai buvo daroma tam, kad neužgavus pamaldžios liaudies jausmų, nes paprasti žmonės kitaip žiūrėjo į paveikslų «išlaisvinimo» teoriją, arba kad paveikslo savininkai nepatirtų ir nesužinotų, kur paveikslas yra atsidūręs. Kai karalius Jonas Sobieskis ties Viena pagrobė Marijos paveikslą, buvo sukurta legenda, kad jis rastas Fischamendo (netoli Vienos) kaimo griuvėsiuose. Ant to paveikslo vienoje pusėję buvęs įrašas (tikriausiai vėliau padėtas) : « In hoc imagine Mariae vinces Ioannes » ,0 kitoje pusėje : «In hoc imagine Mariae victor ero Ioannes » (Šiuo Marijos paveikslu nugalėsi Jonai — Šiuo Marijos paveikslu aš, Jonas, nugalėsiu). Karalius iš karto tą paveikslą patalpinęs stovyklos altoriuje ir vežiojęsis su savim visą Vienos žygio metą. Po Sobieskio mirties paveikslas liko karalienės, o paskui sūnaus Jokūbo nuosavybė. Jokūbas jį padovanojo Nesvyžiaus Radvilai, kuris jį patalpino Nesvyžiaus bažnyčioje.

 

Nesvyžiaus bažnyčioje

Karaliaus Jono Sobieskio «rastas» paveikslas esąs Nesvyžiaus bažnyčioje.

Taigi dar ir XVIII a. paveikslų «išlaisvinimas » pilnai buvo praktikuojamas ir ne tik iš stačiatikių rankų. Manoma, kad ir Vosyliškėse 1683 bažnyčioje patalpintas Marijos paveikslas yra padovanotas kažkokio didiko, grįžusio iš Vienos žygio 28.

Labai aiškus, istoriniais šaltiniais paremtas, yra to pat Vienos žygio metu (1683) vieno Marijos paveikslo pagrobimas ir pargabenimas į Vilnių, įvykdytas Lietuvos kariuomenės vado J. Kazimiero Sapiegos.

Karalius Jonas Sobieskis, vykdamas gelbėti nuo turkų Vienos, Lietuvos kariuomenės hetmonui J. K. Sapiegai pavedė prilaikyti Septynpilio (Siebenbūrgeno) kunigaikčio Tokoly, kuris buvo palankus turkams ir kuris savo valdomoje srityje buvo įvedęs protestantizmą. Sapiega užėmė šios srities miestą Oravą ir iš Trzciano vietovės bažnyčios paėmė stebuklingą Marijos paveikslą. Kai Austrijos imperatoriaus kariuomenė 1709 m. užėmė Oravą, ten vėl atsidarė kelias katalikybei. Jau 1706 m. jėzuitai tenai pradėjo misijas. 1721 m. Oravos kapitula pravedė tardymą apie seniau buvusį tos srities katalikų persekiojimą. Liudininkai, tarp kita ko, patvirtino, kad Trzciano stebuklingą Marijos paveikslą, prie kurio netik Oravos gyventojai, bet ir kaimynai lenkai atvykdavę pasimelsti, lietuvių kariuomenė, vadovaujama Sapiegos, kovojusi su Tokoly ir užėmusi laikinai Oravą, su savim išsigabenusi. Tas paveikslas dabar esąs Vilniaus katedroje. Esą tą paveikslą net ir protestantai nedrįsę paliesti, dargi kartą jį iš gaisro išgelbėję. Tik lietuviai katalikai 1683 m. jį pagrobę. Iš to matyti, kad Trzciano gyventojai to paveikslo labai gailėjosi, jo jieškojo ir jau 1721 m. žinojo, kad jis randasi Vilniaus katedroje.

Betgi apie to paveikslo buvimą Vilniuje nėra nei dokumentų, nei tradicijos. Suprantama, kodėl. įsigijus tokiu būdu paveikslą, padarius « beatum scelus » (šventą nusikaltimą), būdavo stengiamasi nutylėti jo kilmė, kad tikrieji savininkai nepareikalautų jo grąžinti. Juoba, kad Trzciano gyventojai jau žinojo, kur tas paveikslas randasi.

To paveikslo reikia jieškoti Marijos Vardo brolijos koplyčioje. Kaip jau aukščiau minėta, Vilniaus katedroje 1671 m. buvo įsteigta Marijos Vardo arkibrolija. Jos narių ir geradarių tarpe buvo ir Sapiegos. Paminėti karaliaus Sobieskio žygį ir pergalę prie Vienos, pop. Inocentas XI 1683.XI.25 įvedė Bažnyčioje Marijos vardo šventę ir įsteigė panašią į vilniškę Marijos Vardo arkibroliją Romoje. Taip Marijos Vardo kultas, prasidėjęs Vilniuje, tapo visuotinis29.

Iš tikrųjų Vilniaus katedroje, Marijos Vardo koplyčioje, yra senas Marijos su Kūdikiu paveikslas, panašus į čenstakaviškį, dengtas sidabro rūbu, gausiai papuoštas gėlėmis, apkabinėtas votais. Ant Marijos galvos yra vainikas. Ovalinius paveikslo rėmus laiko du angelai. Pora tokių pat angelų laiko Marijos Vardo emblemą su Marijos monograma. Spėjama, kad paveikslas yra iš XVI a. galo ar XVII a. pradžios. Sidabrinis rūbas yra vėlesnio darbo. Vilniaus kapitulos aktuose yra žinių apie gautąsias malones prie to paveikslo. 1689 m. Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas, Vilniaus katedros klebonas, savo testamente užrašė 100 vengrų svarų sidabro Marijo paveikslo papuošimui. Apie paveikslą sakoma, kad jis vadinamas « juoduoju » ir yra garsus stebuklais. Greičiausia iš to sidabro ir buvo pagamintas paveikslui sidabrinis drabužis. XVII a. gale pasipylė gausios aukos papuošti Marijos Vardo koplyčią30.

Vilniaus katedros paveikslų aprašyme, tasai paveikslas vadinamas Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kopija31. Bet ir Trzciane galėjo būti tokia kopija, nes čenstakaviškis paveikslas buvo žinomas ir garsus visoje Karpatų srityje.

Už paveikslo atkeliavimą iš Čekijos kalba Trzciano gyventojų tradicija, kito panašaus paveikslo nebuvimas Vilniaus katedroje32 ir toji aplinkybė, kad Lietuvos kariuomenės vadu prie Oravos buvo Sapiega. O Sapiegos buvo žymūs Marijos Vardo arkibrolijos nariai ir geradariai. Broliją įsteigus, buvo reikalingas koks nors garsesnis Marijos paveikslas. Žinoma, kad patsai hetmonas J. K. Sapiega buvo didelis Marijos garbintojas ; jis paaukojo aukso rūbus studentų sodalicijos paveikslui Gardine. Tik jis galėjo pargabenti ir dovanoti Vilniaus katedros Marijos Vardo koplyčiai paveikslą iš savo karo žygio. Jis bus padaręs « beatum scelus », kaip lygiai prieš 50 metų yra padaręs kitas Sapiega, vaivada Mikalojus (†1644), Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos dėdė. Tasai XVII a. pradžioje atliko maldininko kelionę į Romą. Aplankęs pop. Urboną VIII (1623-43), buvo pakviestas į popiežiaus koplyčią mišioms. Ten altoriuje Sapiega pastebėjo labai gražų Marijos paveikslą, vadinamą « Grigališkuoju » (pop. Grigaliaus V įsakymu nupieštą), kuris jam labai patiko, ir todėl užsigeidė jį būtinai gauti. Papirkęs koplyčios zakristininką, paveikslą išsivežė iš Romos. Nors buvo popiežiaus gvardijos vejamas, bet paspruko. Popiežius Sapiegą ekskomunikavo, bet tas nė nemanė paveikslo grąžinti. Tik kai M. Sapiega pasipriešino karaliaus Vladislovo Vazos vedyboms su nekatalike ir tuo būdu įrodė savo prisirišimą prie Katalikų Bažnyčios, nuncijui Romoje užtarus, ekskomunika nuo Sapiegos buvo nuimta ir leista paveikslas pasilaikyti. Lvovo vyskupas Rodoševskis 1635 m. tą paveikslą perkėlė į Kodeno Šv. Onos bažnyčią, kur jis tuoj pagarsėjo stebuklais. Jonas Fridrichas Sapiega juos aprašė knygoje « Monumentą Antiquitatum Marianarum ». Pop. Inocentas XIII leido 1721 m. paveikslą vainikuoti Vatikano kapitulos vainiku. Kai 1865 m. rusai Kodeno bažnyčią pavertė cerkve, paveikslas buvo perkeltas į Čenstakavą, o po I pasaul. karo su didele iškilme vėl grąžintas į Kodeną.

Taigi įdomi buvo Sapiegų tradicija : pamaldžiai grobti svetimus paveikslus !

Vysk. M. Valančius savo veikale « Žemaičių Vyskupiste », aprašydamas jo laikais buvusius religinius papročius, paduoda įdomų paveikslų grobimo įscenizavimą. Ar tai nebus liekana ir atgarsis to « beatum scelus», kuris kitados parūpino ne vienai bažnyčiai paveikslų, pavaizduojant kovą juos įsigyjant ir tuo būdu norą laimėti palankumą ir užtarimą tų šventųjų, kurių paveikslai kovose atmušami arba apginami ? Gyvą ir vaizdingą Valančiaus aprašymą čia ištisai paduodame.

« Pavasariais, sniego nebelikus, kiekvieno sodžiaus jaunikaičiai, luob (mėgsta) atjoti į vieną lig laiku apskirtą vietą, ir pasidalinti į du būriu. Pirmas ir antras būrys, paskyręs po vieną stiprų vaikiną, įduoda jam nešti paveikslą kokio nors šventojo. Paskiaus katras sau būrys, turėdamas viduryje paveikslo nešėją, jodė po laukus tarsi rugius apveizdėti. Nieko netrukus tyčiomis susitikusiu, įnyko veržtis paveikslais, besivaržydami tankiai ir susimuša, patol vienok neliovė grumtis, pakol katras nors būrys neišveržia antram paveikslą. Tuokart stipresnis būrys, kaip nugalėtojas, linksmas, nešdamas du paveikslu, joja namo giedodamas ar dainuodamas ; o pamuštojo būrio vaikeliai, žiogina į sodžių nosis nukabinę, išmėtinėdami vienas kitam, kad neguviai ten grūmės. Pergalėtojai garbina per kiaurą metą tuos šventuosius, kurie paveiksluose buvo atvaizduoti, kaip savo užtarytojus, o nugalėtieji, kaip našlaičiai, neturėjo prie ko glaustis »33.

b) P a v e i k s l ų   d o v a n o j i m a s. Kitas šaltinis, davęs bažnyčioms paveikslų, buvo įvairių asmenų dovanos. Dovanų paprotys yra labai senas. Dovana reiškia prielankumą ir pagarbą. Dovanos įteikiamos apsilankymo proga asmeniškai arba siunčiamos per pasiuntinius. Dovanų davimas ir siuntimas, apsilankiusių asmenų apdovanojimas yra išlikęs iki mūsų laikų. Nuo vidurinių amžių dovanos susidėjo ne tik iš brangių daiktų : aukso, sidabro, brangakmenių, kailių, gintaro, kvepalų, bet taip pat ir meno kūrinių, ypačiai paveikslų. Paveikslus, kaip brangią dovaną, dalindavo vieni kitiems valdovai, kunigaikščiai, didikai įvairiomis iškilmingomis progomis. Nekartą paveikslas būdavo įduodamas jaunamartei kraičio, siunčiant ją į tolimą, svetimą šalį. Yra žinoma, kad Jonas III, Maskvos kunigaikštis, 1494 m. leisdamas savo dukterį Eleną už didž. Lietuvos kunigaikščio Aleksandro, tarp kitų kraičio daiktų, įdavęs ir vertingą Dievo Motinos paveikslą, kuris po Elenos mirties likęs Vilniuje ir rusai vis bandę jį atsiimti 34.

Vertingesnieji paveikslai, šeimos nuosavybė, būdavo paveldimi iš kartos į karta, paliekami testamentu. Iš privačių rankų dalis jų pateko į bažnyčias. Kaip jau minėta, renesanso laikais imta gaminti tiek daug religinio turinio paveikslų, kad jie jau nebesutilpo bažnyčiose. Pasiturintieji didikai, vyskupai ėmė rinkti jų kolekcijas, tarsi meno galerijas, kurios po mirties kariais tekdavo bažnyčioms. Pvz. Medininkų (Žemaičių) vyskupas Jurgis Petkūnas (1567-74) mirdamas paliko Varnių katedrai iš savo privatinio rinkinio keletą brangių ir vertingų paveikslų 36.

Gausiai paveikslais yra apdalinę karalius, kunigaikščius, didikus ir vyskupus popiežiai jų Romoje apsilankymo proga. Vertingų paveikslų atsargos pas popiežius susidarydavo iš jam atsiunčiamų dailininkų ir menininkų kūrinių. Nuo XVI a., kai buvo leista kopijuoti stebuklingieji paveikslai, tos kopijos, dažnai paties popiežiaus palaimintos, keliaudavo į įvairius kraštus. Ir Lietuvon yra patekusių popiežių dovanotų paveikslų. Tokie yra Pažaislio ir Budslavo Dievo Motinos paveikslai, pagal tradiciją popiežių dovanoti Pacams.

Paminėtina tai, kad ne tik popiežiai dovanojo paveikslų Lietuvos didikams, bet ir šie siųsdavo Lietuvoje pieštų paveikslų popiežiui. Yra iš 1639 m. žinia, kad Minsko vaivada Aleksandras Sluška įteikė popiežiui Urbonui VIII Švč. Marijos paveikslą, už kurį 1639.II.27 jam buvo pasiųsta padėka36. Kitas iš Lietuvos teritorijos į Romą patekęs paveikslas (kopija) yra S. Maria dei Monti bazilionų bažnyčioje, čia atgabentas Žirovicų vienuolyno bazilionų, kuriems buvo pavesta minėtoji bažnyčia. Paveikslas vadinamas « Madonna dėl Pascolo » (Ganykių Madona) ir yra iki šiol romėnų labai gerbiamas, laikomas stebuklingu.

Iš dovanotųjų paveikslų Lietuvoje patys seniausieji yra du Vytauto pagal tradiciją gautieji jo krikšto proga iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo (1379-1423). Istoriškai tai yra galimas dalykas, nes minėtasis imperatorius yra turėjęs su Vytautu santykių ir ryšių. Kai Vytauto dovana — Trakų Dievo Motinos stebuklingas paveikslas

 

 Ganyklų Madona

« Ganyklų Madona » Romoje.

turi savo (tiesa, vėliau užrašytą) istoriją, nors meno žinovų nelaikomas bizantiniškos kilmės, tai antras, esąs Vilniaus katedroje ties ta vieta, kur turėjo būti palaidotas Vytautas, kai kurių meno žinovų tvirtinimu esąs greičiau Koelno ar Nūrnbergo Madonų mokyklos tipo37. Šio paveikslo istorija esanti tokia.

Vytautas Didysis, jį gavęs iš Bizantijos imperatoriaus dovanų, atidavė 1410 m. Senuosiuose Trakuose įkurtam bendiktinų vienuolynui. Benediktinai paveikslą patalpino savo koplyčioje, kur jis išbuvo ligi 1832 m. vienuolyno panaikinimo. Paskutinis Trakų benediktinų abatas Čechavičius tą paveikslą, vienuolyną rusams uždarius, pasiėmė su savim ir 1849 m. jį atidavė Lucko sufraganui Fijałkowskim drauge su paveikslo istorija, kur pažymėta, kad paveikslas 1812 m. buvo įdėtas į brangius rėmus. Fijalkowskis paveikslą ir jo aprašymą 1859 m. padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga, kad jis būtų pakabintas «Vytauto koplyčioje». Kadangi tokios koplyčios katedroje nebuvo, tai paveikslas buvo pakabintas virš Vytauto kapo paminklinės lentos. Kitoje paveikslo pusėje yra surašyta jo istorija 38. Bolševikams pavertus katedrą dailės muzėjumi, paveikslo tolimesnis likimas nėra žinomas.

 

Vad. Vytauto Marijos paveikslas

Vad. Vytauto Marijos paveikslas Vilniaus katedroje.

Tačiau, jei jis ir nebūtų kilęs iš Bizantijos, tai nuolatinė ir pastovi tradicija, priskirianti jį Vytautui, galėtų būti pakeista tik dėl paveikslo kilmės vietos. Juk Vytautas galėjo gauti tą paveikslą lygiai iš Vakarų (Vokietijos), su kuriais jis irgi yra turėjęs daugybę santykių.

Nemaža Marijos paveikslų yra pargabenę iš Romos ir kitų kraštų Lietuvoje įsikūrę vienuoliai : domininkonai, karmelitai, bazilionai ir kiti. Vienuoliai turėdami nuolatinių ryšių su savo centrais Romoje, dažnai tenai lankydamiesi, yra parvežę į savo bažnyčias Lietuvoje Marijos paveikslų originalų arba kopijų. Tokie vienuolių pargabenti paveikslai randasi Gardine, Žemaičių Kalvarijoje, Gluboke ir kitur.

Bendrai vienuoliai stengėsi savo bažnyčias papuošti vertingesniais paveikslais. Taip Vilniuje jėzuitai, gavę Šv. Jono bažnyčią, išpuošė ją Marijos paveikslais, kurių čia buvo net keletas ir visi laikomi stebuklingais. Panašiai pranciškonų bažnyčioje Vilniuje buvo trys Marijos paveikslai garsūs malonėmis. Kražių jėzuitai, 1689 m. pasistatę bažnyčią, kurioje buvo net 12 altorių, jų didžiajame patalpino Leonardo da Vinci darbo Marijos dangun ėmimo paveikslą, pargabentą iš Italijos, už kurį, Valančiaus liudijimu, yra Romoje sumokėję 600 raudonųjų. Kitą Marijos Apreiškimo paveikslą, taip pat itališko darbo, patalpino Marijos sodalicijos altoriuje39. Kai bernardinai įsikūrė Tytuvėnuose ir pasistatė gražią bažnyčią, kurią išpuošė iš Švedijos pargabentais marmurais, jos didžiajame altoriuje patalpino Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus Vilniuje nupirktą už 50 auksinų Marijos paveikslą 40.

Net ir seserys vienuolės stengėsi savo vienuolynų bažnyčioms gauti gerų dailininkų darbo paveikslų, kuriuos, pagal ano laiko madą, stengėsi papuošti paauksuotais sidabro drabužiais. Pvz. Kražių benediktinių vyresnioji Mackevičiūtė papuošė sidabro drabužiu Dievo Motinos paveikslą, esantį jų bažnyčios didžiajame altoriuje41.

Pagal Lietuvoje esančių Marijos paveikslų kilmės vietą, bene daugiausia jų bus atėję iš Italijos, to religinio meno šaltinio ir lopšio. Iš ten juos gabeno didikai, kurie, lankydamiesi Italijoje, grožėjosi meno kūriniais ir, įsigiję paveikslų originalų ar kopijų, papuošė savo krašto bažnyčias ir rūmus. Kiti buvo dovanos popiežių ir kitų aukštų Bažnyčios hierarchų, suteiktos žymesniems Lietuvos asmenims, kaip pagarbos ir prielankumo ženklai. Kiti buvo specialiai pajieškoti didikų pastatytoms bažnyčioms Italijoje ir kituose kraštuose.

Šalia Italijos įvairių meno mokyklų, davusių daug Marijos paveikslų, paminėtinos dar olandų meno mokyklos. Ir iš šio židinio, kaip Lietuvai artimesnio, yra atkeliavusių paveikslų į Lietuvos bažnyčias. Vysk. M. Valančius Žemaičių vyskupijos istorijoje rašo, kad Medininkų vyskupas Vaclovas Vierzbickis (1534-1555), pastatęs Varnių bažnyčią, išpuošė ją iš Flandrijos (Olandijos) pargabentais paveikslais42. Reikia manyti, kad ne tik vysk. Vierzbickis, bet ir kiti bažnyčių fundatoriai, aprūpindami pastatytas bažnyčias liturginėmis reikmenėmis, galėjo pasirūpinti paveikslų iš netolimos Olandijos. Faktinai olandų mokyklos paveikslų mūsų meno žinovai yra suradę Lietuvoje ne vienoje vietoje.

c) S t e b u k l i n g ų j ų   p a v e i k s l ų   k o p i j o s. Pagarsėjus kai kuriems Marijos paveikslams stebuklais ir malonėmis, ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad nukopijuoti stebuklingą paveikslą būtų jo tarsi išniekinimas, nepagerbimas. Dailininkai galėjo nupiešti tik panašios kompozicijos paveikslus, bet padaryti tikrą kopiją buvo draudžiama. Pvz. garsaus Romoje S. Maria Maggiore bazilikoje Dievo Motinos paveikslo kopiją pirmą kartą padaryti leido tik pop. šv. Pijus V, prašant jėzuitų generolui šv. Pranciškui Borgia 1569 m. Pirmosios dvi to paveikslo kopijos buvo siunčiamos jėzuitų misijoms į Braziliją, bet pakeliui jos drauge su 40 jėzuitų pateko į kalvinistų rankas ir drauge su jais žuvo. Kitos kopijos (daugiausia raižiniai varyje) Pranciškaus Borgia buvo pasiųstos Portugalijos karalienei, imperatorienei Marijai, Ispaniios Pilypui II, imperatoriaus Ferdinando II dukterims, Austrijos Elzbietai, Prancūzijos Karolio IX žmonai. Dar kitas to paveikslo kopijas Borgia įpėdiniai padovanojo veik visoms jėzuitų kolegijoms. Ypačiai daug jų pateko į Lenkiją, kur jėzuitų kolegijos buvo įkurtos kaip tik Borgia laikais : Jaroslavo, Kališo ir kit. Daug to paveikslo kopijų išsigabeno iš Romos Lenkijos vyskupai. Šio tipo Marijos paveikslai eina pirmoje vietoje po Čenstakavos kopijų43.

Paprastai šio paveikslo kopijos yra vadinamos Marijos Snieginės (S. Maria ad Nives) vardu. Kadangi Lietuvoje to titulo yra keletas bažnyčių, tai reikia manyti, kad jos turėjo savo titulinius Marijos paveikslus iš Romos.

Nuėmus draudimą kopijuoti stebuklingus Marijos paveikslus, Lietuvoje atsirado kopijų ir iš kitų vietų, daugiausia Italijos. Italija, ypačiai Roma, visais laikais buvo laikoma religinio gyvenimo centru ir pavyzdžiu. Dabar stebuklingų paveikslų kopijų ėmėsi gabentis į Lietuvą visi, kam teko lankytis Italijoje: didikai, maldininkai,- vyskupai, vykstantieji ad limina Apostolorum. Leidus kopijuoti stebuklingus Marijos paveikslus, išaugo didelis jų pareikalavimas. Mat buvo tikima, kad stebuklingas yra ne tik pats paveikslas, bet ir jo kopija. Ypačiai gausiai į Lietuvą buvo pargabenta Loreto Dievo Motinos stebuklingos statulos kopijų. Iš kitų žinomų turime Lietuvoje Faenzos, Genazano, Nepaliaujamos Pagalbos Romoje, Rožinio Pompei ir kit. Yra ir kitų kraštų stebuklingų paveikslų kopijų : Čenstakavos, Mariazell (Austrijoje). Pastarojo, jau nuo XII a. išgarsėjusio ne tik Austrijoje, bet ir Vengrijoje, ir kaimyninėse slovėnų, kroatų ir ukrainiečių tautose, kopijas į Lietuvą greičiausia bus atgabenę benediktinai, kurie nuo X a. buvo įsikūrę Mariazell ir per savo ordiną platino šio paveikslo (tiksliau statulėlės) garsą ir kituose kraštuose. Lietuvoje užtinkama šio stebuklingo Marijos paveikslo net ir liaudies raižinių. O ką jau bekalbėti apie savo krašto stebuklingų paveikslų kopijas : Aušros Vartų, Trakų ir kitų. Jų galima rasti daugelyje Lietuvos bažnyčių. Paminėtina, kad žymiausios Latvijos Marijos šventovės Aglonoje stebuklingas Marijos paveikslas yra kopija Trakų Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo.

Taigi Marijos paveikslai į Lietuvą atvyko įvairiais amžiais ir keliais. Vėliau, XVIII a. gale, užsimezgusi prie Vilniaus universiteto meno mokykla išugdė vietos dailininkų, kurie yra nupiešę religinio turinio paveikslų ir kai kurioms bažnyčioms. Rusų okupacijos laikais į Lietuvą pateko viena kita Petrapilio muziejų paveikslų kopija. Tokia kopija pvz. yra kun. B. Smigielskio, Žemaičių katedros archidiakono, Kauno katedrai dovanotas paveikslas «Bėgimas i Egiptą» neblogo Petrapilio dailininko gera Murillo paveikslo kopija. Vysk. M. Valančius

 

Mariazell paveikslas

Mariazell paveikslas lietuvių liaudies mene.

jį pakabino Kauno katedroje.44 Tačiau iš paskesniais laikais pieštų ar kopijuotų, rodos, nėra pasižymėjusių malonėmis, žmonių ypatingiau garbinamų.

4. Marijos paveikslų vainikavimas.

Nuo seniausių laikų vainikas visuomet skaitėsi valdžios ir garbės ženklu. Vainikai ta prasme buvo vartojami ir pagonių pasaulyje, net kulto dalykuose. Krikščionys pirmaisiais amžiais vengė vainikų ant šventųjų paveikslų ir mirusiųjų relikvijų, kaip aiškiai pagoniško papročio. Tik Bažnyčiai gavus laisvę, kada pagoniškoji įtaka jau nebebuvo tiek pavojinga, nuo IV a. krikščionių ikonografijoje jau randame vainikų ant šventųjų paveikslų ir statulų. Pati seniausioji vainikuotoji statula yra šv. Agnietės bažnyčioje prie via Nomentana Romoje, kurią archeologai priskiria VII amžiui. Popiežius Grigalius III (731-741) bus bene pirmasis popiežius, apvainikavęs Marijos paveikslą aukso vainiku. Istorikai sako, kad nuo jo laikų įsigalėjo įprotis šventųjų paveiksluose jų galvas papuošti vainikais. Viduriniais amžiais tas paprotys dar labiau išplito. Daugiausia buvo vainikuojami Marijos paveikslai.

Iškilmingo, su tam tikromis apeigomis, Marijos paveikslų vainikavimo iniciatorius yra kapucinas Jeronimas iš Forli (Paolucci), kuris XVI a. gale pasižymėjo kaip didelis Marijos garbintojas ir misininkas. Jis, paprastai, kiekvienas savo misijas baigdavo tam tikromis iškilmėmis : kurio nors toje apylinkėje žymesnio Marijos paveikslo apvainikavimu. Žmonės, per misijas atatinkamai nuteikti, mielai suaukodavo aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, iš ko būdavo pagaminamas Marijos paveikslui vainikas. Kiek vėliau, 1631.VIII.27 Vatikano kapitula apvainikavo choro koplyčioje esantį Marijos paveikslą vainiku, dovanotu Borgonovo grafo Aleksandro Sforza Pallavicini. Šis Italijos pamaldus didikas savo testamente 1636 m. paliko Vatikano bazilikos kapitulai nuo žymios pinigų sumos metinius nuošimčius, už kuriuos kasmet turėjo būti pagaminti du ar trys aukso vainikai stebuklingiems Marijos paveikslams, esantiems Romoje, apvainikuoti. Kai jau visi stebuklingi Romos paveikslai bus apvainikuoti, tada kapitula gali skirti vainikus stebuklingiems Marijos paveikslams ir ne Romoje, bet paveikslas gali būti apvainikuotas tik vieną kartą. Kapitulai duodama teisė per metus pagaminti tik vieną brangesnį aukso vainiką, skirtą kuriam nors garsesniam paveikslui ne Romoje.

Vatikano kapitula, vykdydama aukotojo valią, sudarė taisykles ir vainikavimo ceremonijalą. Pagal tas taisykles, paveikslas, kurį kapitula sutinka vainikuoti, turi būti ne tik gero darbo, bet ir stebuklais garsus iki to laiko, kada yra vainikuojamas. Tai turi paliudyti vietos vyskupas, kuris prašo paveikslą vainikuoti. Vatikano kapitula, patenkindama prašymą, paskiria vainikavimo dieną ir vainikuotoją (paprastai vietos vyskupą) ir išrūpina iš popiežiaus visuotinius atlaidus tiems, kurie, prie kitų paprastųjų sąlygų, aplankys tą bažnyčią, kurioje yra apvainikuotas paveikslas. Klebonas tos bažnyčios, kurioje yra apvainikuotas paveikslas, turi pagaminti medalį su apvainikuotos Marijos atvaizdu.

Nors Marijos paveikslų ir statulų vainikavimas yra Vatikano bazilikos kapitulos privilegija, tačiau iškilmingam Marijos paveikslui vainikuoti leidimą duoda pats popiežius tam tikra breve. Paprastai popiežius, gavęs kieno nors prašymą vainikuoti tam tikrą Marijos paveikslą, tą prašymą perduoda Vatikano kapitulai ; jai sutikus savo vardu vainikuoti paveikslą, išsiunčiama popiežiaus brevė, kurioje pažymima, kieno vardu ir autoritetu (popiežiaus ar kapitulos) paveikslas turi būti vainikuojamas. Popiežius, kaip Bažnyčios Galva ir aukščiausias autoritetas, turi teisę vainikuoti Marijos paveikslus ir be Vatikano kapitulos. Pvz. pop. Pijus VI 1782 pats vainikavo Marijos paveikslą Cesenos katedroje ; Pijus VII — 1801 m. Marijos statulą Lorete ; Grigalius XVI — 1838 m. Marijos paveikslą vadinamą « Salus populi romani » Maria Maggiore bazilikoje Romoje ; Pijus IX — Nekaltai Pradėtosios paveikslą Vatikano bazilikoje; Pijus XII — 1954 m. tą patį Maria Maggiore paveikslą.

Be šios Marijos paveikslų vainikavimo iškilmingos procedūros, vyskupai savo valia ir galia gali vainikuoti Marijos paveikslus, prisilaikydami nuostatų, kuriuos paskelbė Šv. Sostas 1897 m. Privačiai apvainikuoti Marijos paveikslą gali bet kuris tikintysis, ypačiai vainiko aukotojas. Nevienoje Lietuvos bažnyčioje Marijos paveikslai su vainikais yra kaip tik tokių privačių aukotojų ir geradarių paaukoti ir ant Marijos paveikslo uždėti.

Marijos paveikslų vainikavimas remiasi ta tikėjimo tiesa, kad Marija yra Jėzaus Kristaus, Pasaulio Valdovo Motina, atpirkimo dalininkė ir dėl to turi teisę vadintis dangaus ir žemės karaliene. Be to, ji yra dangun paimta. Mene dangun Paimtosios išaukštinimas paprastai vaizduojamas Sūnaus, Jėzaus Kristaus arba visos Švč. Trejybės ant Marijos galvos uždedamu vainiku. Dėl to ir išorinio Marijos garbinimo formose vienai tik Marijai rezervuojama vainikavimo prerogatyva : pagal Šv. Sosto nuostatus šventųjų paveikslai ar statulos negali būti vainikuojami.

Lietuvoje, pagal Vatikano bazilikos kapitulos tvarką, su Šv. Sosto leidimu yra vainikuoti šie Marijos paveikslai: 1) Trakuose — 1718 m. vainikavo Vilniaus vysk. Brzostowskis vainiku, parvežtu iš Romos ; 2) Vilniuje, Šv. Mykolo bažnyčioje (bernardinių) — 1750 m. vainiku, kuriam auksą suaukojo Vilniaus miesto gyventojai. Vainikavo vysk. Mykolas Zienkavičius ; 3) Šiluvoje 1786 m., Vatikano katulos vainiku, pašventintu pop. Pijaus VI, vainikavo vysk. Steponas Giedraitis ; 4) Vilniaus Aušros Vartų paveikslas 1927 m., vainiku parvežtu iš Romos, pop. Pijaus XI vardu ir įgaliojimu vainikavo arkivysk. Romualdas Jalbrzykowskis.

Čia duosime bent trumpai aukščiau minėtų Marijos paveikslų apvainikavimo iškilmių aprašymą.

a) T r a k u o s e. Garsui apie patiriamas prie Trakų Dievo Motinos paveikslo malones vis plintant ir žmonių pamaldumui didėjant, Vilniaus vysk. Konstantinas Brzostowskis (1686-1722) kreipėsi į Šv. Sostą su prašymu, kad tas paveikslas būtų apvainikuotas Vatikano kapitulos vainiku, nors tuo metu paveikslas jau buvo papuoštas vainikais. Pažymėtina, kad Trakų bažnyčios ižde buvo saugojamas brangus, pusketvirto svaro sveriąs, gryno aukso, brangiais akmenimis išpuoštas vainikas, padovanotas Trakų Dievo Motinai Lietuvos didž. kunigaikščio Vytauto, kuris ir patį paveikslą buvo Trakų bažnyčiai atidavęs. Kodėl ir kada jis buvo nuimtas nuo paveikslo, nėra žinių. Gal tada, kai paveikslą reikėjo slėpti nuo įsiveržusių priešų maskolių. XVII a. pradžioje Trakų paveikslas turėjo kitus vainikus. Vieną jų, ant Marijos galvos, buvo padovanojęs Lietuvos kancleris ir hetmonas Leonas Sapiega ; kitą, taip pat auksinį, ant Kūdikėlio Jėzaus galvos, pagamino Lietuvos vicekancleris Aleksandras Naruševičius. Tada dar apie Vatikano vainikus negalvota.

Vilniaus vyskupo prašymą Romoje parėmė Lenkijos-Lietuvos protektorius kardinolas Albani ir Vilniaus jėzuitas Aleksandras Savickis, kuris tuo metu buvo Romoje ir kuriam vyskupas buvo pavedęs tuo reikalu daryti žygius. Leidimui, kurį pop. Klemensas XI suteikė, išgauti padėjo ir ta aplinkybė, kad tuo metu Romoje buvo apie 40 asmenų iš Lietuvos, kurie prisiekę paliudijo, kad Trakuose žmonės tik-

 

Trakų Dievo Motinos vainikuotasis paveikslas.

Trakų Dievo Motinos vainikuotasis paveikslas.

rai patiria stebuklingų malonių ir kad prie paveikslo vyksta procesijos iš visos Lietuvos.

Vainikavimo iškilmės buvo paskirtos 1718 m. rugsėjo 4 d. Jos prasidėjo rugsėjo 3 d. iškilmingais mišparais. Aukso vainikus (Marijai ir Kūdikiui) iš Romos parvežė jau minėtasis jėzuitas Savickis, pagamintus iš aukso, kurį suaukojo Lietuvos didikai. Besirengiant iškilmėms, sidabrinį Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus drabužį atnaujino ir išpuošė savo pinigais Vitebsko kaštelionienė Teresė Oginskienė, kuri padengė ir visas iškilmių išlaidas, siekusias 40.000 dukatų.

Vatikano vainikai buvo patalpinti tam tikroje palapinėje už miesto. Iš ten, iškilmingoje procesijoje, kuriai vadovavo vysk. Brzostowskis, dalyvaujant Žemaičių vyskupui Aleksandrui Horainiui, Smolensko vysk. Liudvikui Oginskiui ir Vilniaus vyskupams sufraganams Motiejui Ancutai ir Karoliui Pancierzynskiui, be to, Vilniaus, Žemaičių ir Smolensko vyskupijų kapitulų nariams, dvasiškijai, valstybės dignitoriams, diduomenei ir nesuskaitomai žmonių miniai, vainikai buvo nešami į Trakų bažnyčią.

Procesija praėjo pro 5 iškilmių vartus, pastatytus ir išpuoštus Marijos garbei. Pirmuosius, su raide M, pastatė Vilniaus domininkonai ; antruosius, su raide A — Trakų pranciškonai ; trečiuosius su raide R Vilniaus magistratas ; ketvirtuosius su raide I — Vilniaus jėzuitų Akademija ir paskutinius, su raide A — Vilniaus vyskupas. Visų vartų raidės sudarė bendrą žodį MARIA.

Atvykus į bažnyčią, po atatinkamo pamokslo, perskaičius popiežiaus brevę, leidžiančią vainikuoti stebuklingą paveikslą Trakuose, vyskupas uždėjo ant paveikslo vainikus, giedant toms iškilmėms parašytą specialią giesmę, gaudžiant visų bažnyčių varpams ir šaudant ant netolimų kalnelių pastatytoms armotoms. Po to sekė pontifikalinės mišios, kurias laikė Smolensko vyskupas Oginskis.

Vainikavimo iškilmės su atlaidais tęsėsi ištisas 8 dienas (iki rugsėjo 12 d.). Kasdien atvykdavo didžiausios žmonių minios. Pamokslai buvo sakomi įvairiomis kalbomis. Kasdien prieš sumą lietuviškus pamokslus sakė : Smolensko kanauninkas Jonas Puzinas, filosofijos magistras ir Žaslių klebonas Mykolas Pieciukevičius, Šv. Jono Vilniuje bažnyčios pamokslininkas jėzuitas Jonas Zubrevičius ir Vilniaus seminarijos profesorius jėzuitas Jonas Pošakovskis. Lenkų kalba pamokslai buvo sakomi po sumos ; pamokslininkų buvo 19 (daugiausia Vilniaus vienuoliai). Sakyta pamokslai ir vokiškai. Juos Vilniaus šv. Martyno brolijos nariams ir iš Prūsų atvykusiems sakė Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios pamokslininkas jėzuitas Jonas Stilmacher45.

Nuo ankstyvo ryto ligi vėlaus vakaro apie 100 kunigų nuolat klausė išpažinčių. Vienuoliai katekizavo besiruošiančius priimti Sutvirtinimo sakramentą, kuris buvo suteiktas apie 10.000 žmonių. Kasdien nuo 3 ligi 13 val. prie visų altorių be pertraukos buvo laikomos šv. mišios. Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės sutraukė iki tol nematytas žmonių minias, atvykusias daugiausia organizuotai. Ypačiai didelės procesijos atvyko iš Kauno ir Merkinės. Pačios iškilmės buvo aprašytos ir sekančiais metais atspausdintos knygelėje : « Solemnitas coronationis B. V. Mariae in antiquissima sua ad praepositalem Palatino Trocensis civitatis basilicam, Vilnae 1719»46.

Trakų Dievo Motinos stebuklingo paveikslo apvainikavimas buvo Vilniaus vyskupo ypatingo į Mariją pamaldumo vaisius ir jo visų darbų vainikas.

b) Š v.  M y k o l o   b a ž n y č i o j e   V i l n i u j e.  Vilniaus Šv. Mykolo seserų bernardinių bažnyčioje esąs Marijos paveikslas,

 

 vainikuotasis Marijos paveikslas

šv. Mykolo bažnyčioje (Vilniuje) vainikuotasis Marijos paveikslas.

iš seno garsus stebuklais, buvo apvainikuotas 1750 m. Kadangi bažnyčios fundatoriai buvo Sapiegos, jie ir rūpinosi gauti iš Šv. Sosto leidimą paveikslą, vainikuoti Vatikano kapitulos vainikais. Jau 1732 m. Trakų pilininkas, o vėliau Lietuvos kancleris, Jonas Fridrikas Sapiega, būdamas Romoje, gavo iš pop. Klemenso XII dekretą, leidžiantį vainikuoti Šv. Mykolo bažnyčios stebuklingąjį paveikslą. Bet dėl karaliaus Augusto II mirties ir po to sekusių valstybėje neramumų, vainikavimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Ir tiktai 1750 m. buvo pakartotina įteiktas pop. Benediktui XIV prašymas ir, gavus leidimą, vainikavimo iškilmės paskirtos 1750. IX. 8 47.

Iš Romos gryno aukso vainikus parvežė bernardinų kustodas Savičius. Vainikai buvo patalpinti Šv. Nikodemo bažnyčioje už Aušros Vartų, Vilniaus tribunolo apsaugoje. Vainikavimo išvakarėse (IX. 7), 2 val. po pietų susirinko dvasiškija, cechai su savo vėliavomis, kariuomenė ir daugybė žmonių. Vilniaus katedros prelatas Tomas Zeinkavičius (vyskupo brolvaikis ir vėliau vysk. pagelbininkas), asistuojamas aukštųjų dvasiškių, bažnyčioje atgiedojus Marijos litaniją, priėmė ant bažnyčios slenksčio iš Savičiaus rankų ant aksominės pagalvėlės padėtus vainikus. Prasidėjo procesija, giedant « Gaude, Mater Polonia », grojant orkestrui, mušant būgnus, gaudžiant visų Vilniaus bažnyčių varpams, šaudant iš patrankų. Paveikslą lydėjo eskadronas kavalerijos su nuogais kardais. Plevėsuojančios vėliavos, viso Vilniaus dvasiškija, būriai vienuolių, esant gražiam, saulėtam orui — visa tai sudarė nepaprastai įspūdingą vaizdą. Procesija praėjo pro 8 iškilmių vartus, pastatytus įvairiose miesto vietose. Pirmieji išpuošti vartai (prie Aušros Vartų) buvo pastatyti karmelitų. Prie kiekvienų vartų procesija sustodavo, kur sakė pamokslus narys to ordino, kuriam priklausė vartai.

Bernardinių bažnyčioje buvo pastatyti du sostai su baldakymais : vienas paveikslui ir vainikams, antras Vilniaus vyskupui Zienkavičiui, kuris, atnešus paveikslą, atlaikė iškilmingus mišparus. įvairių spalvų lempos ir taikstančiai žvakių apšvietė bažnyčią iš oro ir iš vidaus. Didysis altorius buvo papuoštas aksomu ir aukso apvadais, o sienos nukabinėtos šilku (damasku).

Rytojaus dieną (IX. 8), vos prašvitus, armotų šūviai pirmieji paskelbė vainikavimo dieną. Nesuskaitoma žmonių minia susirinko aikštėje prieš bažnyčią. Atvyko ir vyskupas vainikuotojas, lydimas vyskupų pagelbininkų Antano Žalkausko ir Aleksandro Horainio, prelatų, kanauninkų, daugybės kunigų bei vienuolių, senatorių ir kitų aukštų pareigūnų. įėjęs į bažnyčią vyskupas pirmiausia pasimeldė prie didžiojo altoriaus, paskui prie stebuklingo paveikslo ir sėdo į sostą. Paskaičius Vatikano dekretą, giedant Te Deum laudamus, vyskupas uždėjo ant Marijos ir Kūdikio galvos vainikus, o paskui atlaikė pontifikalines mišias. Po Evangelijos, prieš pamokslą katedros kanauninkas ir apaštališkasis protonotaras Samuelis Rodkevičius prisiartino prie seserų kliauzūros grotų. Už jų klūpodama, vienuolyno viršininkė su savo patarėjomis prisiekė, kad tuos vainikus visuomet saugos ir neleis, kad kas juos nuo paveikslo nuimtų.

Iškilmės su visuotiniais atlaidais, gautais iš Romos, truko 8 dienas. To įvykio atminčiai, Romoje buvo nukaldintas aštuonkampis medalis, kurio vienoje pusėje buvo apvainikuotojo paveikslo atvaizdas, o kitoje šv. Mykolas su parašu «Vivat Deus». Kitas, ovalinės formos, medalis buvo nukaltas Vilnuje ; jo vienoje pusėje atvaizduotas skydas su parašu « Quis ut Deus » (šv. Mykolo šūkis : Kas kaip Dievas), o antroje — Marijos monograma su vainiku ir įrašu « Coronata corda coronat » (Vainikuotoji vainikuoja širdis) 4S.

c) Š i l u v o j e. Šiluvos stebuklingąjį Marijos paveikslą apvainikuoti sumanė Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis (1778-1803). Žmonės, patirdami Marijos pagalbos, jau nuo seno laiko vis gausiai plūsdavo į Šiluvą ir ten džiaugėsi Marijos užtarimu ir patiriamais stebuklais. Vysk. M. Valančius savo veikale « Žemaičių Vyskupystė» apie tai šitaip rašo:

«Daugybė žmonių, geidžiančių pagalbos nuo Marijos, kas dieną plūdo į Šiluvą ir mažne visi datyrė, ko norėjo. Matydami tuos dalykus vietos klebonai panorėjo kaip įmanydami ją pagerbti ir padaryti dar labiau garsinga. Vyskupas Steponas (Giedraitis), žinodamas jog nuo 1635 metų Valakų (Italijos) žemės kunigai paprato karūnavoti stebuklingus paveikslus, sumanė apmauti aukso kepure ir Šiluvos Marijos paveikslą. Tai padaryti beketindamas vyskupas 1786 m. išsiuntė į Šiluvą Mykolą Mickevičių ir Kazimierą Klimavičių abu dekanu ir kitus su visa sutikusius vyrus, kad pačioj vietoj sužinotų, ar ne vien žmonių pasakos padarė garsingu Šiluvos paveikslą, taip pat ar žmonės tikrai patiria Šiluvoj stebuklų. Tie nuvažiavę į Šiluvą rado daug tokių, kurie prisiekę išpažino patys patyrę stebuklų. Rado taipgi daugybę aukso ir sidabro votų, pakabintų pas paveikslą atminimui patirtų stebuklų. Rado knygą, kurioje buvo daugybė parašų paliktų tų, kurie Šiluvoje stebuklingai pagijo. Visus tuos dalykus savo akimis perveizdėję, parašė vyskupui Steponui, jog neveltui žmonės skelbia Šiluvos paveikslą esant stebuklingu » 49.

Vyskupas, gavęs komisijos raštišką pranešimą, pasiuntė Apaštalų Sostui prašymą leisti stebuklingąjį Marijos paveikslą apvainikuoti. Pop. Pijus VI vyskupo sumanymui pritarė ir leido paveikslą apvainikuoti, suteikdamas galią per visą oktavą švęsti Dievo Motinos Gimimo atlaidus. Gavęs popiežiaus raštą, vyskupas nukaldino gryno aukso svarą sveriančius vainikus, kuriuos pasiuntė į Romą popiežiui pašventinti, ir išleido į visą Žemaičių kraštą, prašydamas diduomenę, kad kiekvienas užmokėtų stebuklingojo paveikslo apvainikavimo išlaidoms padengti po pusę timpos nuo kiekvieno valdomo žmogaus.

Kai ponai pinigus sumokėjo, tada vyskupas išleido į Žemaičius antrą raštą. Jame vyskupas rašė, kad kai tik jis perėmė valdyti Žemaičių vyskupiją, tuoj atkreipė savo dėmesį į infulatinę Šiluvos bažnyčią, kaip į stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo šventovę, tikėdamas, jog Žemaičių kunigaikštystėje Dievo malonių pasireiškimo faktas rodo tai žemei dangaus palankumą. « Visais mūsų valdymo metais », rašė vyskupas, «galvojome, kaip labiau pakelti to paveikslo garbę, apie kurio vis naujus ir naujus stebuklus bei malones nuolat pasiekdavo mus žinios, kurias gaudavome iš tos kunigaikštystės piliečių, o taip pat ir prašalaičių bei tolimų vietų asmenų, kurie apie tai pranešdavo di-

 

Šiluvos vainikuotasis Dievo Motinos paveikslas.

Šiluvos vainikuotasis Dievo Motinos paveikslas.

deliu džiaugsmu, dvasiniu širdies pasiguodimu bei visišku įsitikinimu. Norėdami tikrus esmėje stebuklus atskirti nuo neprotingų prietarų įsakėme, kad kiekvieną kartą, kai tik pasklis kurio stebuklo garsas, būtų padaryta griežčiausia ir rūpestingiausia, visas aplinkybes ištiriant, kvota. Tam tikslui deleguodavome komisijas, kokias ir seniau mūsų pirmtakai siuntinėdavo, atlikome tyrimą kruopščiai, pagal Bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne įsivaizdavimui tikėdami, bet pagal rimtų asmenybių pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus : teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo reikalu kvosti, ir pagaliu, remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone, palaipsniui įsitikinome, kad amžinai visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos Kilniausios Mergelės Marijos paveiksle » 50.

Toliau vyskupas sako, kad jis, tą padaręs, prašė Šv. Sostą, kad didesnei Dievo ir Marijos garbei bei žmonių tikėjimui padidinti leistų tą paveikslą, jau privilegijomis ir atlaidais apdovanotą, pagerbti iškilmingu Jėzaus ir Marijos galvų apvainikavimu, kaip kad yra praktikuojama kitur krikščionių pasaulyje ; kaip Lenkija turi apvainikuotą paveikslą Čenstakavoje, Lietuva — Trakuose, Vilniuje ir Žirovicuose,

 

Žirovicų stebuklingasis Marijos paveikslas.

Žirovicų stebuklingasis Marijos paveikslas.

Gudija — Bialyničiuose, o Ukraina ir Padolė — Berdičeve. Pagaliau vyskupas praneša, kad vainikavimo iškilmės paskirtos 1786 m. rugsėjo 8 Švč. Marijos Gimimo dieną, kad per tris iškilmių dienas bus galima pelnyti visuotinius atlaidus ir kad iškilmių išlaidas žymia dalimi aukomis padengė Žemaičių kunigaikštystės didikai. Už tai jiems vyskupas reiškė padėką, nes jų aukos buvo teikiamos laisva valia ir « senovišku lenkišku » (staropolskiey) Marijos garbei rūpestingumu.

Vyskupas raštą baigė Šiluvos Dievo Motinai šūkiu: « Salutate Mariam, quae multum laboravit pro vobis » (Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi). Šis raštas buvo įsakyta po keletą kartų paskelbti visose bažnyčiose lenkų ir žemaičių kalbomis.

Iš savo pusės vyskupas infulatas Bukota birželio mėn raštais kreipėsi į dekanus, prašydamas paveikti dekanatų kunigus, kad jie aukomis prisidėtų prie pastatymo Šiluvoje iškilmių proga triumfalinių vartų, kurių vienus, Bukotos sumanymu, turėjo pastatyti kunigai pasauliečiai. Panašius vartus Marijos garbei Šiluvoje jau buvo anksčiau pasižadėję pastatyti vienuoliai domininkonai ir bernardinai.

Vainikavimo iškilmingumui padidinti, vyskupas liepos 12 d. aplinkraščiu įsakė visiems klebonams, kad į vainikavimo iškilmes iš artimesniųjų parapijų atvyktų tvarkingai procesijos su brolijų ženklais, vėliavomis: pirmąją iškilmių dieną iš šių parapijų — Raseinių domikonų ir karmelitų, Šiaulių, Šiaulėnų, Šaukėni}, Kelmės, Nemakščių ir Kražių ; antrąją dieną — iš Krakių, Josvainių, Betygalos, Ariogalos, Grinkiškio, Pašušvio ir Baisiogalos ; trečiąją dieną — iš Šeduvos, Tytuvėnų, Girkalnio, Kaltinėnų, Radviliškio, Liolių ir Lyduvėnų. Procesijoms turėjo vadovauti klebonai arba vikarai. Buvo įsakyta, kad procesijos būtų pavyzdingai tvarkingos, be triukšmadarių, ir, pagal senesnius panašiems atvejams vyskupų duotus įsakymus, kad procesijos ėjimo metu nebūtų šaudoma iš jokių ginklų, nes dėl šaudymo susidarą daug nepatogumo. Buvo pavesta klebonų uolumui, kad procesijos turėtų po keliolika kukliai aprėdytų mergaičių ar berniukų, kurie, Švč. Marijos nekaltumui pagerbti, procesijose neštų nekaltybę simbolizuojančius paveikslus. Kad iškilmių metu būtų kam teikti žmonėms sakramentus, kunigams buvo įsakyta vykti į iškilmes kuo skaitlingiausiai, pasiėmus kamžą, stulą ir biretą. Tą aplinkraštį buvo įsakyta keletą kartų šventadieniais skelbti visose bažnyčiose ir ta proga skatinti žmones į didesnį prie Dievo Motinos pamaldumą.

Vainikavimo iškilmės prasidėjo 1786 m. rugsėjo 7 d. vakare ir tęsėsi tris dienas. Žmonių buvo susirinkę apie 30.000. Jų tarpe buvo daug aukštų pareigūnų, didikų ir 3 senatoriai. Daug ponų buvo atvykę ir iš Prūsų. Vėlesnieji lenkų šaltiniai (M. Balinskis ir kit.) sako, kad iškilmėse dalyvavę 12 vyskupų, 5 vaivados ir kelioliką senatorių, neskaitant bajorų suvažiavusių iš visos Lenkijos. Tačiau šie skaičiai yra aiškiai perdėti, nes autentiški iškilmių aprašymo šaltiniai to nemini.

Marijos Gimimo dieną prieš sumą, apėjus aplink bažnyčią, miestelio aikštėje, Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis ir jo sufraganai vysk. Adomas Koscia bei Šiluvos infulatas vysk. Bukota iškilmingai prisegė prie stebuklingojo Marijos paveikslo vainikus. Žmonės per tas tris dienas vis skubėjo į Šiluvą ir pelnėsi atlaidus. Trečiosios dienos vakare prasidėjo misijos, kurios tęsėsi visą savaitę.

Iškilmėms atminti buvo pagamintas Šiluvos Marijos paveikslėlis (greičiausia graviūra) su užrašu : « Vera effigies Augustissimae Virginis Mariae in Ecclesia Praepositurae Szydloviensis, miraculis ab anno 1600 clarissimae, a Celsissimo, Excellentissimo ac Reverendissimo Domino Domino Stephano Joanne Duce Giedroyc, Episcopo Samogitiae, Equite ordinum Aquilae albae et Sancti Stanislai, impensis Cbristifidelium et cura Illustrissimi, Reverendissimi Domini Thaddaei Josephi Bukaty, Episcopi Thespiensis, Suffraganei et Canonici Samogitiensis eiusdem Ecclesiae Szydloviensis Praepositi Infulati. Anno Domini 1786 die 8 Septembris Coronata » 51.

d) A u š r o s   V a r t u o s e. Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbrzykowskis, rengdamasis iškilmingai vainikuoti Aušros Vartų Marijos paveikslą Vatikano vainiku, pasirūpino patį paveikslą atnaujinti, o koplyčią atatinkamai išpuošti. Tam tikslui buvo panaudota daugybė votų, buvusių prie paveikslo (kai kurie su lietuviškais įrašais). Iš tų auksinių ir sidabrinių votų buvo pagaminti įvairūs koplyčios sienų papuošimai. Ta proga buvo pakeistas lenkišku nuo senų laikų ant koplyčios išorinės sienos esąs lotyniškas parašas « Mater Misericordiae. Sub tuum praesidium confugimus » (Gailestingumo Motina. Tavo apgynimo šaukiamės). Dėl to Vilniaus lietuviai smarkiai protestavo, bet tik Lietuvai Vilnių atgavus, buvo sugrąžintas senasis lotyniškas parašas.

 

Aušros Vartų Marijos

Aušros Vartų Marijos vainikuotasis paveikslas (iš senos graviūros).

į vainikavimo iškilmes buvo kviečiami Lenkijos, Lietuvos ir kitų kraštų maldininkai. Jų tikėtasi sulaukti apie 100.000, bet atvyko tik apie 1o.ooo. Nesant normalių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, be to esant uždarytai demarkacijos linijai, iš Lietuvos niekas nenuvyko, nors lenkų valdžia buvo atidariusi demarkacijos liniją. Užtat į Vilnių iš Lenkijos buvo atgabenta labai daug kariuomenės ir apie 2.000 policininkų « tvarkai palaikyti ». Pačios iškilmės turėjo aiškų politinį pobūdį. Jomis norėta parodyti lenkų tautos prisirišimas prie Vilniaus ir jo šventovės Aušros Vartų ir tuo būdu sustiprinti Vilniaus okupacijos faktą. Iškilmių išvakarėse suimta daugelis lietuvių ir gudų veikėjų, kurie buvo įtariami trukdysią iškilmes.

Vainikavimo iškilmėms buvo paskirta 1927 m. liepos mėn. 2 d. Išvakarėse Aušros Vartų paveikslas buvo iškilmingoje procesijoje atgabentas į baziliką. Sekančią dieną (liepos 2) iškilmės prasidėjo pontifikalinėmis mišiomis prie bazilikos lenkams ir prie Šv. Jurgio bažnyčios lietuviams. Pastarųjų, iš Vilniaus krašto susirinkusių 2.000, pamaldose buvo nedaugiau kaip 1.000. Mat, iškilmes labai sugadino tuo metu ant Vilniaus užėjusi didelė audra su perkūnijomis. Liūtys tęsėsi paskui ligi vakaro, išsklaidė minias ir neleido įvykdyti nustatytos programos.

Patsai Aušros Vartų paveikslas, po mišių bazilikos aikštėje, buvo apvainikuotas bazilikos viduje, į kurią buvo įleisti tik dvasiškiai, valstybės pareigūnai ir delegatai iš Lenkijos. Tikinčiųjų minia turėjo pasitenkinti tik ištolo žiūrėdama į iškilmes, nes policijos ir kariuomenės eilės neleido nė į bazilikos aikštę įeiti, kur sėdėjo vyskupai kunigai, prezidentas, ministeriai, aukštieji valdininkai ; paprastieji maldininkai buvo nearčiau 200-300 metrų už kariuomenės eilių.

Iškilmėse dalyvavo Varšuvos ir Poznaniaus kardinolai, 29 vyskupai, virš 1.000 kunigų, Lenkijos prezidentas, maršalas Pilsudskis, keli ministeriai ir senatoriai.

Vainikavus paveikslą, jis apie 12 val. turėjo būti nešamas į Aušros Vartus, bet dėl lietaus procesija išsirengė gerokai vėliau, nors lietus buvo dar nenustojęs. Paveikslas buvo apdengtas raudonu karališku apsiaustu, ant kurio išsiūtas milžiniškas Lenkijos herbas — viengalvis erelis. Vakare Aušros Vartai buvo iliuminuoti « Krolowa Korony Polskiej » parašu. Tuo titulu buvo norima ir patsai paveikslas apvainikuoti, bet iš Romos gautajame rašte buvo leista paveikslas vainikuoti tik « Mater Misericordiae » (Gailestingumo Motina) titulu.

1 Traktatas De Trinitate, VIII, 5.

2 Beissel St., Geschichte der Verehrung Marias in Deutschland während des Mittelalters, Freiburg i. Br. 1909, 79.

3 Ivinskis Z., Šventas Kazimieras, New York 1955, 131.

4 Autoriui yra žinomas nesenų laikų atsitikimas Lietuvoje, kai vieno klebono užsakymu dailininkas nupiešė bažnyčiai gražų Marijos paveikslą modeliu panaudojęs savo žmonos veidą. Kai klebonas tai pastebėjo, paveikslą pašalino iš bažnyčios.

5 Sauer J., Marienbild — Lexicon für Theologie und Kirche VI (1934), 925-934.

6 Epistola 78, clero, senioribus et universae plebi Hipponensis.

7    Denzinger H., Enchiridion Symbolorum, 1953 29, 146-49.

8    Denzinger H., op. cit. 165.

9    Denzinger H., op. cit. 343-44.

10    Denzinger H., ten pat.

11    Epistola pastoralis ad parochos Bernardi Macieiowski, S.R.E. presbyteri cardinalis, Archiepiscopi Gnesnensis, Primatis Regni. Reimpressa Vilnae 1669.

12    Kurczewski Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 440.

13    Kun. P. A. (augustaitis), Vygrių ir Seinų diecez. istorija — Vadovas III 273.

14    Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, I, 263.

15    W olonczewskis M., op. cit. I, 170-71.

16    Archiv. S. Congreg. Concilii. Relat. Dioeces. Vilnen. 1629, fol. iv.

17    Archiv. S. Congreg. Concilii. Relat. Dioeces. Samogit. 1646.

18    Archiv. S. Congreg. Concilii. Relat. Dioeces. Samogit. 1748, fol. 4r.

19    Jėzuitų archyvas, Litt. Annuae 1677 — Lituanica 41, fol. 304r

20    Denzinger H., op. cit. 434-35.

21    A (damowicz) A. F., Kościół Augsburgski w Wilnie, Wilno 1858, u.

22    Žiūr. skyrių apie atskirus paveikslus.

23    Kondakov N. P., Ikonografija Bogomateri, I, II, 1911-15.

24    Fridrich A., Hystorya cudownych obrazów N. Maryi Panni w Polsce, IV (1911), 84-250.

25    Kłos J., Przewodnik po Wilnie, 1929 , 123, 143, 188, 277.

26    Tokarski /., Z dziejów Jasnogorskiego obrazu — Pamiętnik oblężenia Często chowy, Londyn 1955, 9-28.

27  Gumppenberg G., Atlas Marianus, Monachii 1672, 293-94.

28 Semkowicz Wł., O cudownym obrazie Matki Boskiej w Trzcianie na Orawie przez Litwinów do Wilna wprawadzonym 1683 -— Ateneum Wileńskie IX, 153-158.

29 X. L. Z., Arcybractwo Najśw. Imienia Marji w bazylice metropolitalnej wileńskiej, Wilno 1928.

30    Kapitulos aktai, t. XVIII, 140, 162, 163 ; XIX, 48, 142, 160, 399 ; XX, 155.

31    Kurczewski J., Kościół Zamkowy, I, 271-80.

32    Cfr. Kurczewski /., op. cit. I, 3.

33    Wolonczewskis M., op. cit. II, 175-76.

34    Gumppenberg G. op. cit. 293-94.

35    Wolonczewskis M., op. cit. I, 104.

36    Vatikano Archyvas, Epist. ad Principes, 51, fol. 193.

37    Kłos /., op. cit. 122-23.

38    Kurczewski /., op. cit. II, 348.

39    Wolonczewskis M., op. cit. II, 83.

40    Wolonczewskis M., op. cit. II, 93.

41    Wolonczewskis M., op. cit. II, 145.

42    Wolonczewskis M., op. cit. I, 85.

43    Fede e Arte, X (1954), 301-311.

44    Valančius M., Pastabos pačiam sau, 1929, 108.

45    Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, 504-505.

46    Fridrich A., op. cit. IV, 130-138.

47    Kurczewski ]., op. cit. 54.

48    Fridrich A., op. cit. IV, 179-180.

49    Wolonczewskis M., op. cit. I, 234-36.

50 Kauno Kur. Arch. Liber Procesuum Nr. 71, 47-48.

51 Tikras Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Šiluvos prepozitinėje bažnyčioje nuo 1600 m. stebuklais garsus, Kilniausio ir Garbingiausio Jono kunigaikščio Giedraičio, Žemaičių vyskupo, Baltojo Erelio ir šv. Stanislovo ordinų kavalieriaus, tikinčiųjų lėšomis ir šviesiausio bei Garbingiausio Tado Juozapo Bukotos, Tespų vyskupo ir Žemaičių kanauninko, Šiluvos bažnyčios prepozito ir infulato rūpesčiu, 1786 m. rugsėjo 8 d. vainikuotas. Baliński M., Starożytna Polska, III, 574-576.

 

III.

MARIJOS ŠVENTOVĖS LIETUVOJE

Šiame skyriuje paminėsime ne visas Marijos titulo ir vardo bažnyčias, o tik tas, kuriose yra stebuklingi Marijos paveikslai ; vieni jų bažnytinės vyresnybės tokiais pripažinti ir leisti garbinti, kiti tik vietos žmonių laikomi stebuklingais, kurių garsas neišėjo iš parapijos ribų. Vietos atžvilgiu (ypačiai kalbant apie Vilniaus arkivyskupijos Marijos šventoves) apsiribosime 1920 m. Lietuvos sienomis, nors ir už jų dar yra lietuvių gyvenamų vietovių su žymesnėmis Marijos šventovėmis, kurias paminėsime atskirai.

Literatūra apie stebuklinguosius Marijos paveikslus Lietuvoje yra gana gausi, tačiau labai nevienodos vertės, dažniausiai nekritiškai rašyta. Gaila, kad iš pačių lietuvių, ypačiai nepriklausomojo gyvenimo metu, neatsirado, kas būtų ėmęsis rimtesnio ir moksliškesnio darbo — aprašyti atskiras Marijos šventoves ir jų stebuklinguosius paveikslus. Be vienos antros brošiūros apie atskiras vietoves nieko rimtesnio neturime. Daugiau apie Marijos stebuklinguosius paveikslus yra rašę svetimieji : vokiečiai ir lenkai. Tačiau jie, neprieidami prie šaltinių, dažniausia naudojosi jau esama literatūra ir ne visada patikimomis žiniomis, paimtomis iš žmonių pasakojimų. Todėl ir jų paduodamos žinios reikia imti su tam tikru atsargumu ir rezervuotumu.

Pirmasis apie Lietuvos stebuklingus Marijos paveikslus yra rašęs Lietuvos jėzuitas Vaitiekus (Adalbertas) Vijūkas Kojalavičius (1609-1677) savo veikale « Miscellanea rerum ad Statu m Ecclesiasticum in Magno Lithuaniae Ducatu pertinentia » (Vilniuje 1650), kur skyriuje « Loca M. D. Lithuaniae miraculorum celebria » aprašo keletą stebuklingų Marijos paveikslų (Budslavo, Trakų, Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje 3 paveikslai, Verkų, Paširvinčio-Alvito ir kit.). Žinios yra labai bendros, ne iš vietos šaltinių imtos, o daugiausia iš pasakojimų semtos. Be aprašytų stebuklingų vietų autorius sumini dar ir keletą kitų, dėl stebuklingų paveikslų garso žymių, vietų, kaip Smolensko TT. domininkonų, Alsėdžių, Pagirio, Zapyškio. « Bet man nieko apie juos tikresnio nežinant, atrodė verčiau nieko nerašyti, negu nesąžiningai rašant į klaidos pavojų patekti».

Bet jau ir šiomis žiniomis V. Kojalavičius pagarsėjo kaip Lietuvos Marijos šventovių žinovas. Todėl, kai vokietis jėzuitas Vilhelmas Gumppenbergeris (1609-1675) užsimojo parašyti didžiulį veikalą apie Marijos stebuklingus paveikslus, esančius visame pasaulyje, jis šaukėsi ir Lietuvos jėzuitų pagalbos — duoti žinių apie tokius paveikslus Lietuvoje. Šiai talkai buvo skirtas ne kas kitas, o tik V. Kojalavičius.

Kai Gumppenbergeris atspausdino 2 dalių veikalą « Atlas Marianus sive de Imaginibus Deiparae per Orbem Christianum miraculosis » (antra laida 1657 Ingolstadte), antroje dalyje (202-207 P-) yra aprašytas tik vienas vienintelis stebuklingas Marijos paveikslas Čeroje (Czereana, su litografiniu paveikslu). Autorius pažymi, kad apie tą paveikslą žinias suteikęs ir patvirtinęs A. Kojalavičius, Vilniaus kolegijos rektorius, vykdamas į generolo rinkimus Romon.

Veikalas turėjo didelį pasisekimą ir todėl 1657 Mūnchene buvo atspausdintas 3 dalių papildytas «Atlas Marianus», kurio 1672 m. laidoje yra A. Kojalavičiaus aprašyti 13 Marijos stebuklingu paveikslų, daugiausia iš Lietuvos D. Kunigaikštystės rytinės dalies.

A. Kojalavičius savo žinias Gumppenbergeriui teikė labai nepalankiose sąlygose. Nuo 1649 m. būdamas Vilniaus akademijos vicekancleriu, o 1654-56 m. akademijos rektorium, ten išgyveno sunkią rusų okupaciją. Nuo 1666 iki mirties gyveno Varšuvoje. Atrodo, kad Gumppenbergeriui siuntinėjo žinias dar iš Vilniaus prieš karą su Maskva. Jos yra pilnesnės (pvz. apie Paširvintį-Alvitą atsiuntė autoriui ne tik aprašymą, bet ir stebuklingo paveikslo atvaizdą). Vėliau žinios yra labai trumpos. Knygos autorius prie kai kurių aprašymų prideda : « Vilniaus jėzuitų rektorius A. Kojalavičius tikriausiai ir daugiau (stebuklų) būtų man aprašęs, jei gręsianti Maskvos kariuomenė nebūtų jį į kitus dalykus nukreipusi ». Arba : « Daugiau parašyti neleido Vilniui gręsianti Maskvos kariuomenė». Prie Trakų Dievo Motinos stebuklingo paveikslo aprašymo Gumppenbergeris padaro tokią pastabą : «Pridėčiau retų stebuklų, jei man juos aprašyti būtų galėjęs A. Kojalavičius, Vilniaus rektorius ; o jis tikrai būtų galėjęs ir norėjęs, jei Maskvos kariuomenė nebūtų privertusi surinkti bažnytinius indus ir keltis kitur. Tame bėgime buvo pasirūpinta apsaugoti ir šventieji paveikslai ».

Pasibaigus karui su Maskva, A. Kojalavičius, jau gyvendamas Varšuvoje, 1671.II.12 dar pasiuntė Gumppenbergeriui aprašymą stebuklingo Marijos paveikslo Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, kur aprašoma to paveikslo likimas rusų okupacijos metu. Suprantama, kad A. Kojalavičius, gyvendamas jau Varšuvoje, neturėjo galimybės toliau tyrinėti ir aprašinėti stebuklingų paveikslų Lietuvoje.

Apie kai kuriuos stebuklingus Marijos paveikslus kalba J. Drews (1646-1710) knygoje «Methodus peregrinationis menstruae Marianae ad imagines Deiparae Virginis per ditiones Poloniae et M. Ducatus Lithuaniae miraculis celebriores», išleistoje Vilniuje 1682 m. Šioje, šiandien labai retoje, knygoje yra išvardinti šie Lietuvos stebuklingi Marijos paveikslai : Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, Trakuose, Žyrovicuose, Naugarduke, Lydoje, Maria in Pratis Prūsuose, Šiluvoje ir Seinuose.

Kitas vokiečių jėzuitas H. Scherer 1702 m. Münchene išleido « Atlas Marianus », kur, naudodamasis Gumppenbergeriu ir kieno nors iš Lietuvos suteiktomis žiniomis, trumpai aprašo 22 stebuklingu Marijos paveikslu Lietuvoje. Kas jam talkino iš Lietuvos, nėra tikrų žinių. Greičiausia Lietuvos jėzuitai.

Vilniaus domininkonų prioras, o kuri laiką ir Lietuvos domininkonų provinciolas, Grigalius Szymak, panaudodamas domininkonų vienuolynų kronikas, 1755 m. Vilniuje atspausdino « Prerogatywa Zakonu Kaznodziejskiego z kronik domowych zebrana», kur yra aprašyti stebuklingieji Marijos paveikslai domininkonų bažnyčiose. Žinios yra labai vertingos, nors nelaisvos nuo legendų ir padavimų.

A. Benediktas Jocher (1791-1860), buvęs Vilniaus universiteto bibliotekoriaus padėjėjas ir ilgametis (nuo 1844) Kauno gimnazijos mokytojas savo 3 tomų veikale « Obraz bibliograficzno-historyczny literatury i nauk (Vilniuje 1839-1858), trečiame tome aprašo kai kuriuos stebuklingus Marijos paveikslus Lietuvoje.

Lvovo domininkonas (kilme armėnas) Sadokas Barącz (1814-1892) savo veikale « Cudowne obrazy Matki Najsw. w Polsce », išleistame 1891 m. Lvove, aprašo 463 Marijos stebuklingus paveikslus, tarp kurių 27 iš Lietuvos.

Rimtas veikalas yra Tėvo Vaclovo (iš Sulgostowo) kapucino « O cudownych Obrazach w Polsce Przenajsw. Matki Božej (Krokuvoje 1902), kuriame aprašyta 1113 paveikslų, esančių ne tik katalikų rankose, bet ir pravoslavų užgrobtų bei sunaikintų. Autorius rinko medžiagą ne tik iš spausdintų šaltinių, bet ir pats važinėdamas po įvairias vietas, rankiodamas iš parapijų bei buv. vienuolynų archyvų rankraščius, kur tik gaudamas, paveikslėlius ir medalikėlius. Visa tai yra smulkiai, nors gana trumpai, rūpestingai suregistravęs ir aprašęs. Iš Lietuvos yra aprašyti 49 vietovėse (Vilniuje net 27 stebuklingi paveikslai!) viso 78 paveikslai. Tačiau aprašymai nėra visai kritiški, žinios paduodamos tokios, kokios jos rastos jau spausdintuose veikaluose, nors kai kur autorius bando duoti ir savo gana teisingas išvadas bei pastabas.

Vienas iš rimtesniųjų stebuklingų Marijos paveikslų Lenkijoje ir Lietuvoje aprašymų yra jėzuito Aloyzo Fridrich 4 tomų veikalas « Historye cudownych obrazöw N. Maryi Panny w Polsce», išleistas Krokuvoje 1903-1911 m. Jame aprašyti tuo metu žinomesnieji Marijos stebuklingi paveikslai — viso 458 ; iš jų 46 nėra Tėvo Vaclovo jau minėtame veikale. Paveikslai sugrupuoti vyskupijomis. Ketvirtame tome yra įdėta Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų stebuklingieji paveikslai. Vilniaus vyskupijoje autorius jų rado 31 (21 vietovėje), o Žemaičių — 12. Žinias A. Fridrichas rinko ne tiek iš jau atspausdintų šaltinių, kiek iš vietos klebonų. Pastarieji ne vienodai savo uždavinį atliko. Vieni panaudojo vietos archyvą, o kiti pasitenkino tik bendru, pagal liaudies padavimus, aprašymu. Kur autorius iš klebono žinių visiškai negavo, ten jis vertėsi jau kitų atspausdintais veikalais, visai nesigilindamas į jų patikimumą ir tikrumą. Autoriui, kaip pats tvirtina, rūpėjo surinkti laiko dar nesunaikintus istorinių duomenų likučius, kad ir jie nepragaištų. Bet jų istorinės vertės jis kritiškai nesiėmė spręsti. Veikalas yra gausiai iliustruotas žymesnių vietovių paveikslais ir bažnyčiomis. Dalį jų ir šiame darbe panaudojome.

Švenčiant Nekalto Marijos Prasidėjimo dogmos 50 metų sukaktį, Lenkijoje 1905 m. išėjo 2 tomų kolektyvinis darbas « Księga Maryanska », kur II tomo antroje dalyje yra skyrius « Dievo Motinos garbė Lietuvoje ». čia suregistruotos Marijos vardo bažnyčios, stebuklingieji Marijos paveikslai, brolijos, įvairios pamaldumo pratybos. Darbas labai bendrinio pobūdžio, parašytas remiantis vyskupijų rubricelėmis ir katalogais bei iki tol spausdintais šaltiniais.

Kas šiame veikale aprašė Vilniaus vyskupiją — nepaudota. Seinų vyskupijos aprašymo autorius yra « Ks. J. M. z Dąbowy Wielkiej ». Jam matyt buvo prieinamas Seinų vyskupijos archyvas ir todėl istorinės žinios apie bažnyčias yra gana tikslios. Panaudodamas spausdintus šaltinius, juos vertina kritiškai, daro savas išvadas, taiso anksčiau rašiusių klaidas.

Žemaičių vyskupiją aprašė kun. prof. Bronislovas Laus. Savo darbui pasinaudojo vyskupijos archyvu, savo patyrimu, o iš spausdintų raštų daugiausia vysk. M. Valančiaus veikalu « Žemaičių Vyskupystė ».

Apie kai kurias atskiras Marijos šventoves ir jų stebuklingus paveikslus yra parašytų daugiau ar mažiau vertingų monografijų. Jas visas čia suminėti neįmanoma, todėl jas paduosime prie atatinkamos vietovės išnašose.

1. VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOJE

1)    Asava — Lydos apskr. Rodūnės dekanato bažnytkaimis, 75 km. į pietus nuo Vilniaus, šiandien už Lietuvos ribų, nors Asavos gyventojų 90 procentų yra lietuviai. Pirmąją medinę bažnyčia šioje vietoje pastatė Kazimieras Franckevičius ; ji stovėjusi už pusės kilometro nuo dabartinės. Ją švedai 1706 m. sudegino. Tradicija sako, kad po bažnyčios gaisro, švedams iš tos vietos jau pasitraukus, piemenukai radę miestelyje ant medžio pakabintą Marijos paveikslą, kurį kažkas išgelbėjęs iš gaisro. Toje vietoje Jurgis Radvila 1732 m. pastatė naują medinę bažnyčią ; joje buvo patalpintas rastasis paveikslas, kuris tuoj pagarsėjo malonėmis ir stebuklais.

Apie paveikslo kilmę nėra jokių dokumentų — tik žmonių tradicija. Didžiausia Asave šventė yra Marijos Vardo, į kurią suplaukia žmonės iš tolimesnių apylinkių1. vienuolyno prioras Hilarius Ciševskis 1787 m. išmūrijo naują bažnyčią, kuri 1866 m. rusų buvo paversta į cerkvę, o vienuolynas nugriautas. Bažnyčia katalikams grįžo 1918 m. Bažnyčioje buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1660 m. dovanotas domininkonams Ašmenos raštininko Mikalojaus Kazimiero Wolodzkos1.

2) Astravas — Lydos apskr. Dubičių valsč. bažnytkaimis. Bažnyčią šioje vietoje pastatė 1458 m. Jurgis Goštautas. Vėliau tos vietos valdytojas Jonas Korsakas 1616-18 m. pastatė naują bažnyčią bei vienuolyną ir įkurdino domininkonus. Senajai bažnyčiai begriūvant, vienuolyno prioras Hilarius Ciševskis 1787 m. išmūrijo naują bažnyčią, kuri 1866 m. rusų buvo paversta į cerkvę, o vienuolynas nugriautas. Bažnyčia katalikams grįžo 1918 m. Bažnyčioje buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1660 m. dovanotas domininkonams Ašmenos raštininko Mikalojaus Kazimiero Wolodzkos2.

3) Barūnai — Ašmenos apskrities miestelis, čia 1691 m. buvo pastatyta bažnyčia ir bazilionų vienuolynas. Prie vienuolyno buvo 6 klasių mokykla, kurioje XIX a. mokėsi Lietuvos rašytojai Ignas ir Leonardas Chodzkos, Antanas Eduardas Odinicas, Korsakas, A. Mickevičiaus kalėjimo draugas Fretendas ir kiti. Vėliau Barunų bažnyčia su stebuklingu Dievo Motinos paveikslu rusų buvo paversta į cerkvę, vienuolynas panaikintas, o jo rūmai griuvėsiais virto.

Stebuklingą Marijos paveikslą į Barūnus 1671 m. atsigabenęs Naugarduko bazilionų kapituloj Barūnų vyresniuoji išrinktas tėvas Juozapatas Bražyc, gavęs jį iš Višinskių šeimos. Jis paveikslą padovanojo ponui Mikalojui Piesliakui, įprašydamas paveikslą laikyti pagarboje. Piesliakas, vedęs Konstanciją Steckevičiūtę, ir valdęs Ašmenos apskrityje dvarą Kozakowszczyzną, netoli dvaro esančiame miške, pastatęs kryžių ir žnt jo pakabinęs tą paveikslą. Vėliau, atsiėmęs tą vietą, kur stovėjo kryžius, iš Boguslavo Radvilos dukters (Neuburgo kunigaikštienės) ir iš Mykolo Poplawskio, 1691 m. pastatęs medinę bažnyčią ir atidavęs ją bazilionams. Kiek vėliau medinės bažnyčios vietoje buvo pastatyta graži mūrinė bažnyčia. Joje buvo patalpintas minėtas Marijos paveikslas.

Po žmonos mirties Piesliakas tapo bazilionų ir 1697 m. miręs buvo palaidotas Barūnų bažnyčioje. Prieš savo mirtį bažnyčią globoti ir jos statybą užbaigti pavedęs Vitebsko kaštelionui Mikalojui Kazimierui Kocialui, Ašmenos maršalkai Kristupui Zienovičiui ir Steponui Kazimierui Sulistrovskiui. Kai vienintelis Mikalojaus Piesliako sūnus Jonas, būdamas Barūnų bažnyčios koliatorium, ėmė savintis brangias prie stebuklingo paveikslo sudėtas aukas, tatai sužinojęs, atvyko į Barūnus metropolitas Leonas Zaleskis ir, viską ištyręs, patraukė koliatorių į teismą, reikalaudamas grąžinti 70.000 neteisėtai pasisavintų auksinų. Kai teismas bazilionams jieškinio nepriteisė, jie patys ėmėsi vykdyti teisybę : 1700 m. gegužės mėn. su ginkluotų vyrų būriu užpuolė Piesliako dvarą Kozakowszczyzną, per langą pašovė Aleksandrą Piesliaką, o Joną sugavę nuvežė į Vilnių ir ten metropolito rūmuose įmetė į kalėjimą. 1702 m. Lietuvos tribunolas, atmetęs ir bazilionų, ir Piesliako pretenzijas, atėmė iš Piesliako Barūnų koliatoriaus teises. Be to dar pareikalavo iš Piesliako įrodyti dokumentais Kozakowszczyznos dvaro paveldėjimo teisę. Jonas Piesliakas tokių dokumentų neturėjo ir jo dvaras teko bazilionams. Po šios bylos pirmuoju Barūnų vienuolyno viršininku buvo Porfirijus Kulčickis, 1703 m. tapęs Pinsko vyskupu.

XVIII a. pradžioje Barūnų Dievo Motinos paveikslą atsiėmė Chelmo vyskupas Porfirijus Važinskis, kaip savo šeimos nuosavybę. Paveikslas buvo patalpintas vyskupo brolio Mykolo Važinskio dvare Olanuose (prie kelio iš Borų į Ašmeną), o bazilionai gavo jo kopiją. Originalas, likęs Olanuose, buvęs pieštas ant pušinių lentų, gana grubaus darbo, be jokio pagrindo (grunto). Paveikslas atrodė esąs italų mokyklos, arba bent geras italų sekimas. Vėlesnis paveikslo perpiešimas matyti ant Marijos raudono rūbo ; panašiai pastebima kita spalva ir ant Marijos veido. Lygiai vėliau pripieštos rusiškos Marijos ir Jėzaus monogramos. Paveikslo fonas rudas, Kūdikio drabužiai balti. Originalo tolimesnis likimas nėra žinomas. Barūnų bažnyčioje buvusi kopija drauge su bažnyčia tekusi pravoslavams, o 1918 m. vėl grįžo į katalikų rankas3.

4)    Brėslauja — rytų Lietuvos apskrities miestas, šiauriniame Drivėtos ežero krante, senovėje garsus savo pilimi, kaip storastijos centras, nuo 1500 m. jau turėjęs savivaldybės teises. Vytauto įsakytas, Vilniaus vaivada Manvydas 1424 m. čia pastatė pirmąją katalikų bažnyčią ir pravoslavams cerkvę. Bažnyčiai pasenus, Didysis Lietuvos Kunigaikštis Aleksandras apie 1500 m. pastatė iš medžio naują parapinę bažnyčią ir apdovanojo ją turtais. XVIII a. Brėslaujoje buvo lotynų apeigų katalikų, unitų bažnyčios ir pravoslavų cerkvė. Kai Kosciuškos sukilimo metu rusų kariuomenė 1794 m. bažnyčią sudegino, tai to laiko klebonas Ignotas Novickis 1826 m. pastatė naują, jau mūrinę. O kai ji vėliau pasidarė permaža, tai 1897 m. kun. Prano Birutavičiaus ir parapiečių lėšomis buvo pastatyta didesnė iš plytų ir akmenų.

Bažnyčios didžiajame altoriuje yra senas, nežinomas kilmės Dievo Motinos paveikslas. Jis kitados yra buvęs unitų bažnyčioje, nes XVIII a. autoriai (Nereziusz) jį mini tenai esant. Naikinant uniją ir uždarius unitų bažnyčią, paveikslas teko lotynų apeigų katalikams. Paveikslas žmonių laikomas stebuklingu. Gautosios malonės niekad nebuvo užrašomos, tik prie paveikslo prikabinti votai rodo, kad žmonės čia patiria įvairių malonių. Į Marijos Dangun Ėmimo ir Gimimo šventes į Brėslaują kasmet suplaukia 10-15 tūkstančių žmonių.

Paveiksle Dievo Motina atvaizduota iki pusės, ant kairės rankos laikanti kūdikėlį Jėzų. Paveikslas papuoštas sidabro drabužiu, žvaigždėmis ir vainikais ant Marijos ir Kūdikio galvų4.

5)    Gardinas. Lietuvos-Lenkijos karalius Steponas Batoras (1575-1586) istoriniame pietų Lietuvos mieste Gardine 1584 m. įkurdino jėzuitus, kurie po karaliaus mirties iš čia pasišalino ir vėl grįžo 1621 m. Jiems Gardine bažnyčią ir vienuolyną 1647-54 m. pastatė Smolensko vyskupas Pranciškus Izajkovskis. Kiek vėliau Gardino jėzuitus aprūpino turtais Lietuvos kardininkas Kristupas Kaleckis. įkūrę 1621 m. kolegiją, jėzuitai tuoj subūrė jaunimą į Marijos sodaliciją.

Panaikinus jėzuitų ordiną, vienuolyno pastatų dalyje buvo įrengtas kalėjimas, o kiti atiduoti pravoslavų soborui ir katalikų klebonui. Didinga jėzuitų bažnyčia su 2 keturaukščiais bokštais ir 3 skarda dengtomis kupolomis, dar 1732 m. gražiai atnaujinta ir 1733 m. vysk. Potockio pakonsekruota, buvo atiduota parapijai. Ji iki mūsų laikų yra gražiausias senojo Gardino papuošalas.

Dar ir šiandien buv. jėzuitų bažnyčioje, dešinėje navoje, taip vad. Studentų koplyčioje, yra stebuklingas Marijos paveikslas. Jėzuitų lai-

 

bažnyčia Gardine.

Buv. jėzuitų, dabar parapinė bažnyčia Gardine.

kais šioje koplyčioje būdavo mokinių pamaldos, o patį paveikslą globojo Marijos sodalicija. Paveikslo istorija yra tokia.

Karaliaus Jono Kazimiero laikais (1648-1668) tą paveikslą iš Romos parvežė domininkonų provinciolas ir padovanojo Lietuvos kancleriui Stanislovui Albrechtui Radvilai. Po jo mirties paveikslas teko domininkonui Kuklinskiui, o šis jį padovanojo Vaitiekui Želarovskiui. Pastarasis prieš savo mirtį apsigyveno Gardine, kad galėtų geriau pasiruošti mirčiai. Jėzuitų aprūpintas šv. sakramentais, savo testamente paveikslą užrašė jėzuitų kolegijos studentų sodalicijai. Testamentas buvo paskaitytas, dalyvaujant kolegijos profesoriams ir miesto valdybos nariams. Tai įvyko 1664 m. liepos mėn. 3 d.

Jau iš seniau Želarovskis tą paveikslą labai gerbė ir laikė stebuklingu, nes prie jo daugelis buvo patyrę malonių ir stebuklų. Kai karo su

 

Marijos altorius su stebuklinguoju paveikslu Gardine.

Marijos altorius su stebuklinguoju paveikslu Gardine.

Maskva metu 1661 m. Želarovskis drauge su 21 bajoru pakliuvo rusams į nelaisvę ir buvo uždarytas Gardino kalėjime, iš kalėjimo sargų sužinojo, kad visi belaisviai bus nužudyti. Išsilaisvinti atrodė nesą jokios galimybės, nes kalėjimo sienos buvo labai stiprios, o langai nepasiekiami. Baimės apimti kaliniai, Želarovskio paraginti, pasiaukojo Marijai, kuri atvaizduota Želarovskio turėtame paveiksle. Atgavę išsigelbėjimo viltį, geležgaliu pradėjo ardyti kalėjimo sieną ir per tris valandas iškirto tokią angą, kad pro ją galėjo visi pabėgti. Patsai Želarovskis paliudijo, kad kartą jo dvare Kubak, atvykęs rusų karininkas rinkti maisto, būdamas eretikas, pamatęs ant sienos kabantį Dievo Motinos paveikslą, pradėjo piktžodžiauti Marijai. Želarovskio prašomas liautis, dar labiau šėlo. Bet čia pat buvo ir nubaustas : kritęs ant žemės suimtas baisių skausmų. Želarovskiui neliko nieko kito, kaip skubiai jį išvežti į stovyklą.

Kadangi garsas apie stebuklus, įvykusius prie to paveikslo, buvo žinomas ir plačiau, jėzuitai prašė Vilniaus vyskupo, kad juos ištirtų ir aprobuotų. Vysk. Jurgis Bialozaras 1664 m. liepos mėn. 20 d. paskyrė tam reikalui komisiją : kun. Kazimierą Vaišnorą ir kun. Stanislovą Katauską, kurie atvykę į Gardiną apklausinėj o žmones ir užregistravo 102 stebuklus, įvykusius per Marijos užtarimą, besišaukiant jos pagelbos prie to paveikslo. Daug žymių asmenų prieš vyskupą ir komisijos narius prisiekė, kad komisijos ištirti ir užrašyti faktai yra tikri. Tada vyskupo sprendimu paveikslas buvo pripažintas stebuklingu. Sekančiais metais jėzuitai surengė dideles to paveikslo į Studentų koplyčią perkėlimo iškilmes. Gardino priemiestyje buvo pastatytas specialus pavilionas su puikiai išpuoštu altoriumi, kur buvo patalpintas gausiai iliuminuotas paveikslas. Liepos mėn. 13 d. rytą čia susirinko cechai su vėliavomis, miesto tarybos nariai, apylinkės ponai, daug dvasiškių ir apie 5.000 maldininkų. Po iškilmingų mišių ir pamokslo, paveikslas buvo uždėtas ant specialaus vežimo, kurį stūmė 4 Marijos sodalicijos nariai. Per visą miestą triumfališkai vežant, paveikslas buvo lydimas giesmių, artilerijos patrankų šūvių. Atgabenus į jėzuitų bažnyčią, iškilmės buvo baigtos atatinkamomis pamaldomis ir Te Deum laudamus himnu.

Patsai paveikslas, 35 X 30 cm. dydžio, nupieštas ant vario skardos, apkabinėtas votais, seniau buvo padengtas aukso rūbu, padovanotu Vilniaus vaivados Kazimiero Sapiegos. Kai tas brangus rūbas buvo kažkieno pavogtas, dabar paveikslą puošia toks pat sidabrinis rūbas ir vainikas.

Prieš altorių stovi įdomus senovinis suolas, papuoštas 16 vaizdų iš paveikslo istorijos. Vienas jų vaizduoja Želarovskio ir draugų pabėgimą iš kalėjimo, o kitas iškilmingą paveikslo pergabenimą į jėzuitų bažnyčią.

Panaudojant vyskupo komisijos tyrinėjimų protokolus, 1686 m. Vilniuje buvo išleista Gardino stebuklingo paveikslo istorija : « Sumaryusz cudów i łask znakomitych Najśw. P. Maryi Studenckiej Kongregacyi grodzieńskiej ». Vilniaus vyskupas, duodamas tai knygai aprobatą, apie paveikslą taip rašo : « Visiems yra gerai žinoma, kad prieš 30 metų įvairiose vietose, o per 22 metu Gardino studentų sodalicijos koplyčioje, prie to Marijos paveikslo, labai dažnai, dangaus pagalba, yra gaunama malonių. Todėl ir asmenišku įsitikinimu, ir atsižvelgdamas į sodalicijos narių prašymą, visu ganytojišku nuoširdumu, leidžiu spausdinti tą stebuklų santrauką ir nuoširdžiai trokštu, kad toji knyga kaip galima greičiau ir kuo plačiau paplistų. 1686 m. lapkričio mėn. 25 d. ».

Minimoje knygelėje, turinčioje 91 puslapį, yra aprašyta 20 stebuklingų išsigelbėjimų nuo mirties, 9 išgijimai suparalyžuotų, 18 atgavusių regėjimą ir 53 kitokie įvairūs pagijimai bei patirtos kitos malonės. Knygos gale įrašyta sekanti pastaba : « Per 30 metų tas paveikslas skleidžia savo garbę, todėl jis apkabinėtas daugybe votų. Sidabrines akis, rankas, kojas, dantis, liežuvius ir net ištisas žmogaus figūras matė visas Gardino apskritis. O sidabrinių lentelių yra ten be skaičiaus ».

Daugybė prie paveikslo sukabintų votų buvo panaudoti paveikslo papuošimui. Po jų buvo kabinami nauji. Tas rodo, kiek žmonės gerbė šį paveikslą ir kiek prie jo yra patyrę malonių. Betgi jėzuitams apleidus Gardiną, ir paveikslo garsas pamažu nyko. Paskutiniais laikais Gardine mažai kas žinojo apie tą paveikslą, kuris seniau taip buvo garsus stebuklais 5.

6) Gudagojis — miestelis Ašmenos apskr., išgarsėjęs dėl Marijos stebuklingo paveikslo. Padavimas sako, kad dabartinio Gudagojo vietoje, senovėje didelių miškų viduryje, stovėjusi maža trobelė girios sargui gyventi. Nežinia iš kur toje trobelėje XVII a. atsiradęs Dievo Motinos paveikslas ir ėmęs garsėti stebuklais. Apylinkės žmonės, jį dažnai lankydami, tą vietą vadinę « Būda gojuje ». Iš to ir kilęs tos vietos pavadinimas Gudagojis.

Toji vieta buvo Vainių šeimos nuosavybė. Matydamas didelį žmonių pamaldumą prie to Marijos paveikslo, Polocko stovyklininkas Juozapas Vainius ir jo žmona Liudvika Sulistrauskaitė 1764 m. Gudagojuje pastatė karmelitams vienuolyną ir bažnyčią Marijos Aplankymo titulu o 1777 m. Vilniaus vysk. Ignotas Masalskis prie tos bažnyčios sudarė parapiją ir pavedė ją administruoti karmelitams. Nuo karmelitų čia įsikūrimo, garsas apie patiriamas prie paveikslo malones dar plačiau pasklido. Karmelitai svarbesnius stebuklingus įvykius užrašinėjo ir skelbė spaudoje. Jie taipgi išleido gražų to paveikslo atvaizdą. 1820 m. vyskupo vizitacija mini, kad prie paveikslo yra daugybė votų.

1832 m. rusai panaikino Gudagojo karmelitų vienuolyną, rūmus pardavė žydui, o bažnyčią uždarė. Ją už 40 aukso rublių nupirko viena pamaldi ponia. Patsai paveikslas Glykophylusa (Umilenije) tipo (Marija glaudžianti prie savęs Kūdikį) buvo perkeltas į Ašmeną.

Gudagojo katalikai vis rūpinosi, kad toje Marijos garbei pašvęstoje vietoje vėl būtų laikomos pamaldos. Pagaliau 1878 m. rusų valdžia leido Gudagojo bažnytėlėje laikyti pamaldas šeštadieniais ir Marijos šventėse. Pamaldų laikyti atvažiuodavo Salų parapijos kunigai. Kažkuriose Marijos šventėse (Škaplierinės, Aplankymo, Dangun Ėmimo ir Gimimo) būdavo laikomos iškilmingos pamaldos, į kurias iš plačios apylinkės susirinkdavo apie 10.000 žmonių.

 

Stebuklingas Marijos paveikslas Gudagojyje.

Stebuklingas Marijos paveikslas Gudagojyje.

Atidarius bažnyčią pamaldoms, vietoje stebuklingo paveikslo, didžiajame altoriuje buvo pakabintas kitas Dievo Motinos paveikslas, papuoštas sidabro rūbais, atgabentas iš Slobudkos karmelitų uždarytos bažnyčios, o virš jo pakabinta nedidelė senojo paveikslo kopija. Taip buvo ligi 1905 m., kada katalikai gavo daugiau laisvės. Tada vėl buvo atgaivinta Gudagojo parapija. Parapijiečiai atnaujino bažnyčią ir susigrąžino iš Ašmenos stebuklingąjį paveikslą.

Tasai paveikslas, nedidelio formato, vaizduoja Švč. Mariją, laikančią Jėzų ant dešinės rankos. Paveikslą dengia puikaus darbo sidabro rūbai. 1820 m. vizitacijoje minėti votai, paveikslą perkilnojant, dingo. Padavimas, einąs iš lūpų į lūpas, mini kelis nuostabius prie to paveikslo pagijimus. Tarp kitų pasakojama apie vieną aklą ponią, kuri, prie to paveikslo besimelsdama, atgavusi regėjimą. Kita, sunkiai sirgdama, sapne buvusi paraginta aplankyti Gudagojo Dievo Motiną. Ji ten buvusi nugabenta ir staiga pasveikusi : namo jau grįžusi pati pėsčia 6.

7)    Rukainiai — bažnytkaimis apie 15 km. nuo Vilniaus į rytus, prie Vilniaus Ašmenos plento. Padavimas sako, kad čia pirmąją bažnyčią apie 1400 m. pastatęs Vytautas. Tikresnė žinia — kad pirmoji medinė bažnyčią, šv. Vaitiekaus vardo, XVI a. buvo įkurta Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio. Kai 1812 m. bažnyčią sudegė, 1814 m. naują atstatė Vilniaus archidiakonas Mykolas Dukalskis. Rusai 1866 m. bažnyčią užgrobė ; 1918 m. ji vėl grįžo katalikams. Prieš bažnyčios užgrobimą bažnyčioje buvęs stebuklingas Marijos paveikslas. Smulkesnių žinių apie tą paveikslą ir jo tolimesnį likimą nėra 7.

8)    Rykantai — bažnytkaimis esąs apie 20 km. į vakarus nuo Vilniaus, prie Vilniaus — Kauno plento. Prieš I pasaulinį karą Rykantai priklausė Vievio parapijai. Apie 1585 m. Talvaiša (Adomas, Žemaičių kaštelionas?) pastatė šioje vietoje kalvinų soborą, kurį 1688 m., drauge su turtais, atidavė Trakų domininkonams Lietuvos kancleris Marcijonas Oginskis. Seniau Rykantų bažnyčioje buvęs stebuklingas Marijos paveikslas, kurį XVIII a. viduryje globojo Marijos Nekalto Prasidėjimo brolija, gavusi iš pop. Klemenso XIII (1758-69) atlaidų ir privilegijų8.

9)    Subatninkai — Ašmenos apskr. miestelis, apie _ 40 km. į pietus nuo Ašmenos, kur 1545 m. Zigmantas Senasis įsteigė pirmąją bažnyčią. Kadangi Subatninkai priklausė Radviloms, tai įsigalėjus protestantizmui ir Subatninkų bažnyčia patyrė «eretikų sunaikinimo» — kaip rašoma bažnyčios aktuose, ir neturėjo kunigo. Grįžęs į katalikų tikėjimą, Albrechtas Radvila 1573 m. klebonu į Subatninkus pakvietė kun. Visockį, grąžino eretikų užgrobtą bažnyčios turtą ir jį dar žymiai padaugino. «Dievo teismo šaukiuosi — rašė uolus Dievo garbės gynėjas A. Radvila — kad niekas šios mano fundacijos neišdrįstų liesti, nes kitaip neišvengs rūstaus teisingojo Dievo teismo ».

Apie 1755 m. Starodubo storasta ir Subatninkų valdytojas Jurgis Abramavičius pastatė naują medinę bažnyčią. Toji bažnyčia išstovėjo iki 1900 m., kada kun. J. Mikeliūnas pastatė gotiško stiliaus mūrinę bažnyčią, daugiausia pinigais Subatninkų ponų Vladislovo ir Janinos Umiastauskių.

Didžiajame bažnyčios altoriuje yra senas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, laikomas stebuklingu ir tokiu vadinamas senuose Vilniaus vyskupijos aktuose. Pieštas ant vario skardos, papuoštas sidabro rūbu ir vainikais, apkabinėtas deimantais, briliantais, perlais, aukso retežėliais ir kitokiomis brangenybėmis. Marija vaizduojama su Kūdikiu ant kairės rankos.

Vietinis padavimas sako, kad dar tada, kai Subatninkuose nebuvo bažnyčios, tas paveikslas buvo kažkieno vežamas per tą vietą. Kai atvyko į dabar stovinčios bažnyčios vietą, arkliai sustojo ir jokiu būdu nebuvo galima jų pavaryti. Tai buvęs ženklas, kad toje vietoje paveikslas turįs likti. Dėl to toje vietoje buvusi pastatyta bažnyčia ir joje patalpintas paveikslas. J. I. Kraševskis rašo, kad paveikslą nupiešusi Romoje kažkokia ponia, o Naugarduko vaivadienė Jadvyga Vencevičienė jį padovanojusi Subatninkų bažnyčiai.

 

Subatninkų bažnyčia

Senoji medinė Subatninkų bažnyčia.

Parapijos aktai yra tik nuo 1844 m. Juose apie paveikslo kilmę nėra jokių žinių. Apie seniau patirtas prie to paveikslo malones mažai kas plačiau žino. Tik prie paveikslo 54 votai (vienas iš 1767 m.) liudija, kad ir čia Marija, kaip kitose vietose, išklausydavo žmonių prašymų.

XVII a. buvo išleistas Subatninkų Dievo Motinos paveikslėlis su tokiu lenkišku eilėraščiu :

Subatos dieną Marija pamilo,
Subatninkus savo stebuklais dabino.
Dėl to Tavo paveikslą mes taip garbiname
Subatninkiečiams ir sau pagalbos prašome 8a.

10)    Šumskas — Vilniaus apskr. (į rytus nuo Vilniaus) miestelis, kur 1696 m. bažnyčią pastatė Mykolas Šumskis ir pakvietė čionai domininkonus. Jie 1767 m. pastatė naują mūro bažnyčią. 1848 m. domininkonų vienuolynas buvo panaikintas, o jų bažnyčia 1866 m. paversta į cerkvę ; 1917 bažnyčia vėl grįžo katalikams.

Domininkonų laikais bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas (Čenstakaviškės kopija), pieštas Vaidzevičienės, dovanotas bažnyčios steigėjo, papuoštas paauksuotais sidabro rūbais ir vainikais 9.

11)    Trakai. Vytautas Didysis savo tėviškėje Trakuose 1409 m. pastatydino Marijos Aplankymo vardo bažnyčią, kuri išgarsėjo stebuklingu Marijos paveikslu, kaip tradicija sako, dovanotu paties Vytauto. Tą paveikslą Vytautas gavęs dovanų iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo (1391-1425) savo krikšto proga. Manoma, kad tas paveikslas, kaip vainikavimo proga padarytas įrašas sako, esąs tas pats, kurį Bizantijos imperatorius Jonas II Komnenas (1118-1143), nugalėjęs persus ir hunus, grįždamas į Konstantinopolį, ir priskyręs savo pergales Marijos užtarimui, įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfališko vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų.

Trakų bažnyčioje paveikslas tuoj ėmęs garsėti stebuklais. Taigi Trakų Dievo Motinos paveikslas yra seniausias ir pirmasis Lietuvoje pagarsėjęs stebuklais. Praslinkus vos 40 metų, paveikslas jau buvo apkabinėtas votais, paliktais dėkingų žmonių, gavusių prie to paveikslo malonių. Pradžioje stebuklingi įvykiai niekeno nebuvo registruojami, nė užrašinėjami. Tik daug vėliau, vietos klebonas Simonas Mankevi-

 

Trakų bažnyčia

Trakų bažnyčia po I pasaulinio karo.

čius pradėjo svarbesniuosius registruoti. Jis 1645 m. paskelbė spaudoje 23 stebuklingus įvykius prie to paveikslo, su pastaba, kad skelbiąs tik kai kuriuos, nes visų stebuklų nesą įmanoma nei suminėti, nei suskaičiuoti. Štai keletas iš jų.

Sofija Mafaitė 1611 m. buvo suparalyžuota. Gydytojai atsisakė ją pagydyti. Tada ji šaukėsi Trakų Dievo Motinos užtarimo ir greitai pasveiko. Kaip padėką Marijai, prie paveikslo paaukojo sidabrinę lentelę. 1616 m. vienos šeimos vaikas užspringo kaulu. Tėvai, nerasdami kitur pagalbos, šaukėsi Trakų Dievo Motinos ir kaulas iš vaiko gerklės tuoj iškrito. 1643 m. vienas berniukas ežere paskendo ir tik po 2 valandų buvo sužvejotas ir ištrauktas ant kranto be gyvybės žymių. Tėvai, nerasdami jokios pagalbos kitur, maldoje pavedė jį Trakų Dievo Motinai ir vaikas staiga atgijo. Viena akla moteris 1644 m. prie to paveikslo atgavo regėjimą.

Stebuklų garsas plačiai paplito ne tik po Lietuvą, bet ir gudų, ukrainiečių ir prūsų žemėse. Iš tolimų vietų pradėjo keliauti maldininkų būriai į Trakus, jieškodami savo sielai ir kūnui sveikatos. O kai kraštą paliesdavo didelės nelaimės : karai, maras, badas, visų akys nukrypdavo į Trakus, imdavo šauktis Dievo Motinos užtarimo, maldaudami atitolinti nelaimes. Tuo būdū Trakų Dievo Motina imta laikyti ypatinga Lietuvos globėja ir užtarytoja. Kai 1603 m. Lietuvoje ėmė siausti maras, o paskui dėl liūčių grėsė ir badas, Vilniaus vyskupas Benediktas Vainius surengė iškilmingą atgailos procesiją iš Vilniaus į Trakus prašyti Dievo Motinos pagalbos. Po to greitai lietūs liovėsi, maras baigėsi, ir todėl nuo to laiko kasmet iš Vilniaus į Trakus buvo daromos procesijos (ypačiai į Marijos Gimimo šventę) padėkoti Marijai už patirtas malones. Atskiras procesijas darydavo Vilniaus akademijos studentai su profesoriais, brolijos ir net atskiros bažnyčios su tikinčiųjų būriais. Ir net tik iš Vilniaus : procesijos į Trakus atvykdavo iš Kauno, Merkinės ir kitų Lietuvos miestų.

Kai vyko karas su Maskva dėl Smolensko, 1611.IV.12 į Trakus buvo atvykusi karalienė Konstancija, lydima jėzuito Skargos, prašyti Marijos globos karaliui Zigmantui Vazai ir išmelsti sėkmės karaliaus karo žygiui prie Smolensko. Iš tikrųjų, Smolenskas, kurį kariuomenė laikė apgulusi dvejus metus, po trijų mėnesių buvo paimtas.

Vilniaus vyskupai XVII a. savo pranešimuose Šv. Sostui, tarp kitų stebuklingų paveikslų, ypačiai pabrėžia Trakus. Vyskupas Eustachijus Valavičius 1629 m. pranešime rašo : « Dievas suteikė įvairiose bažnyčiose Marijos paveikslų, garsių daugybe stebuklų, ypačiai Trakų prepozitūroje iš senovės garsų, kur kiekvienoje Marijos šventėje pastebimas nuostabus žmonių suplaukimas ir nuoširdus pamaldumas »10.

Matyt Trakų Dievo Motinos paveikslo garsas buvo jau plačiai paplitęs, kad popiežiaus nuncijus 1639. VII. 16 pranešė Romon kaip svarbų faktą, kad karalius Vladislovas Vaza 1639 VII. 10 iš Vilnius nuvykęs į Trakus pagarbinti stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą 11.

Kare su Maskva 1655 m. maskoliai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Jie miestuose viską plėšė ir naikino. Neaplenkė nė Trakų : bažnyčia buvo sunaikinta, tačiau stebuklingas Marijos paveikslas buvo paslėptas ir nepateko į jų rankas. Kai 1661 m. rusai iš Lietuvos buvo išvaryti, Vilniaus vysk. Aleksandras Sapiega liepė paveikslą pergabenti į Vilniaus katedrą ir patalpinti jį šv. Kazimiero koplyčioje. Iškilmingomis pamaldomis ir procesijomis su tuo paveikslu į kitas Vilniaus bažnyčias buvo prašoma Lietuvai Marijos užtarimo ir pagalbos, saugoti ją nuo karo ir maro nelaimių.

Tačiau Trakų klebonas Valentinas Judickis vis rūpinosi, kad paveikslas greičiau būtų sugrąžintas į Trakus. Tai buvo padaryta 1667. IX. 8. su labai iškilminga procesija iš Vilniaus į Trakus. Joje dalyvavo keturi vyskupai : Vilniaus Aleksandras Sapiega, Smolensko — Kazimieras Pacas, Gudijos sufraganas (tit. Gracianopolio vysk.) Mikalojus Slupskis ir Vilniaus koadjutorius Gotardas Tyzenhausas.

Švedų karaliaus Karolio XII kariuomenei 1702 m. užėmus visą Žemaitiją, Kauną ir Vilnių, Smolensko vyskupas ir Vilniaus kapitulos kanauninkas Eustachijus Katavičius, bijodamas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslas nebūtų eretikų išniekintas, pergabeno jį į Vilnių ir paslėpė savo rūmuose. Prie jo vyskupas laikydavo šv. mišias ir leisdavo paveikslą aplankyti ir prie jo pasimelsti tik patikimiems ir gerai pažįstamiems žmonėms. Karui pasibaigus, paveikslas vėl buvo grąžintas į Trakus.

Bet ir vėlesniais laikais Trakų Dievo Motinos paveikslas neturėjo ramybės. I pasaulinio karo metu, Trakų klebonas kun. K. Maliukevičiaus paveikslą išvežė į miškuose esantį Žagarinės kaimą. Klebonas ir to kaimo žmonės prašė miško sargą priimti į savo namus stebuklingą Trakų paveikslą. Sargas, vietoje gyvenamo namo, pasiūlė paveikslui tuščią tvartą. Tada ūkininkas Grabauskas priėmė paveikslą į savo namus, užleidęs jam erdviausią ir gražiausią kambarį, čia prie paveikslo buvo laikomos šv. mišios. į jas susirinkdavo daugybė apylinkės žmonių. Karo frontui praėjus, paveikslas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą, o po metų rugsėjo 8 d. vėl grąžintas į Trakus.

Nuostabus yra Žagarinės miško sargo, siūliusio paveikslui vietą tvarte, likimas : plėšikai jį patį miške nužudė, o, užpuolę namus, nudūrė žmoną ir kelis vaikus, patį gi namą padegė. Išliko gyvi tik tie vaikai, kurie buvo pasislėpę tuščiame tvarte.

XVIII a. pradžioje, žmonių pamaldumui prie Trakų Dievo Motinos paveikslo vis didėjant, ir patyrus Marijos pagalbos įvairiose visą kraštą palietusiose nelaimėse, Vilniaus vysk. Konstantinas Brzostovskis 1718 m. pasirūpino paveikslą apvainikuoti Vatikano vainikais. Tai buvo pirmasis Marijos paveikslas Lietuvoje taip pagerbtas. Iš viso iki tol Lietuvoje-Lenkijoje tik vienas Čenstakavos paveikslas 1717 m. buvo tokiu būdu vainikuotas. Greičiausia lenkų pavyzdys paskatino ir Vilniaus vyskupą turėti Šv. Sosto autoritetu vainikuotą paveikslą Lietuvoje. O seniausias ir stebuklais garsiausias buvo kaip tik Trakų Dievo Motinos paveikslas.

Jau Vytautas Didysis buvo padovanojęs tam paveikslui brangius aukso vainikus, sveriančius po 3 su puse svaro kiekvienas, papuoštus brangiais, akmenimis. Kada ir kodėl tie brangūs vainikai nuo paveikslo buvo nuimti, nėra žinios (jie buvo laikomi Trakų bažnyčios ižde kaip istorinės brangenybės). Iki iškilmingo Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo, jį jau puošė brangūs gryno aukso vainikai : ant Marijos galvos dovanotas Lietuvos kanclerio ir hetmono Leono Sapiegos (†1633), o ant Kūdikio galvos — dovana Lietuvos vicekanclerio Aleksandro Naruševičiaus.

Pamaldumas ir pagarba Trakų Dievo Motinai, kaip matome, tapo ne vien tik privačių žmonių reikalas. Trakų Dievo Motinos, kai kraštą ištikdavo didesnės nelaimės, šaukdavosi visa tauta, vadovaujama dvasiškijos. Trakų Dievo Motina tapo, nors oficialiai to niekam nepaskelbus, Lietuvos globėja. Tik vėliau, pagarsėjus Aušros Vartų Marijos paveikslui, Trakai buvo lyg ir pamiršti, nors prie paveikslo sukabinti ir vėlesniųjų laikų votai rodo, kad čia Marija nenustojo dalinusi savo Sūnaus malones ne tik eiliniams žmonėms, bet ir į istoriją patekusiems asmenims.

Po iškilmingo paveikslo apvainikavimo pradėta rūpestingai užrašinėti stebuklingi įvykiai Trakuose į knygą vardu « Skarbiec Krolowej nieba i ziemi od Stolicy Apostolskiej ukoronowanej ». Iki 1783 m. toje knygoje buvo užrašyti 42 stebuklingi įvykiai. Yra ir iš vėlesnių laikų. Pvz. 1902. II. 15 Trakų miesto burmistras Konstantinas Piadzevičius, drauge su žmona Emilija pareiškė, kad jų duktė iš mirtinos ligos pagijo tik per Trakų Dievo Motinos užtarimą. Kai duktė susirgo difteritu ir tymais, gydytojas pareiškė, kad mergaitės mirtis neišvengiama. Susijaudinę tėvai atbėgo prie paveikslo prašyti Marijos pagalbos. Jie užprašė viešas pamaldas (litaniją) ir patys karštai meldėsi. Duktė tuojau pasveiko. Tais pat metais iš Vilniaus į Trakus atvyko pėsčias Grigalius Cidzikas, 75 metų amžiaus atsargos mokytojas, kuris buvo jau apakęs, bet padaręs apžadus — jei atgausiąs regėjimą — pėsčias atliksiąs maldingą kelionę į Trakus, netrukus atgavo regėjimą ir savo pažadą išpildė.

Patsai paveikslas niekad nebuvo atydžiau tyrinėtas, nė pagrindiniau atnaujintas. Todėl vieni autoriai sako, kad jis yra pieštas ant kipariso medžio lentų, kiti — ant vario skardos. Paveikslas iš užpakalio yra padengtas ąžuolo lentomis, o iš priekio sidabro drabužiais. Nors tradicija, kad jis yra padovanotas Vytauto, dokumentais nėra įrodyta, tačiau nėra pagrindo ja ir netikėti. Betgi iš kur Vytautas tą paveikslą gavo, kyla abejonių dėl to, kad kai kurių meno istorijos žinovų nuomone paveikslas nesąs Bizantijos stiliaus. Abejotina, ar jis galėjo būti atsiųstas iš Konstantinopolio. Greičiau jis esąs Vakarų dailininkų darbo. Bet jeigu jau rišti paveikslo istoriją su Manueliu II Paleologu, tai galėjo būti ir taip, kad imperatorius jį Vytautui atsiuntė tada, kai jis, jieškodamas Europoje pagalbos prieš turkus, važinėjo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją ir Angliją. Taigi galėjo Vytautui dovaną pasiųsti ir kur nors Europoje gavęs Marijos paveikslą. Betgi kiti tvirtina, kad tas paveikslas tikrai yra bizantiniško stiliaus. Tą pripažįsta ir kritiškasis F. Klosas12. Savo dovana imperatorius galėjo jieškoti Vytauto ir jo didžiulės valstybės palankumo.

Paveiksle Marija atvaizduota veidu į priekį, dešine ranka palaikanti kūdikėlį Jėzų, sėdintį ant jos kelių, o kairėje rankoje laikanti trijų žiedų gėlę. Kūdikis dešinę ranką padėjęs ant knygos, o kaire siekia Motinos laikomos gėlės (kiti aiškina, kad tai yra laiminimo gestas, bet paprastai paveiksluose laiminimas vaizduojamas dešine ranka). Kai kas aiškina, kad Rytuose nėra paveikslų, kur Marija rankoje turėtų

 

Marija turi gėlę rankoje

Galloro (netoli Romos) stebuklingas Marijos paveikslas (Marija turi gėlę rankoje).

gėlę ; tokių randama tik Vakaruose. Pvz. netoli Romos esančioje vietovėje Galloro yra panašus Marijos paveikslas, laikomas stebuklingu, pop. Pijaus VII 1816 m. vainikuotas. Tame paveiksle Marija irgi laiko kairėje rankoje trijų žiedų gėlę.

Balinsikis rašo (Starožytna Polska, III, 304, 316), kad seniau paveikslas buvęs didesnis : jame Marijos figūra buvusi pilna. Tik 1600 m. darant bažnyčios remontą, nežinia dėl kokių priežasčių, paveikslas buvo sutrumpintas, apatinė dalis nupiauta, ir dabar Marija yra tik iki pusės.

Apie Trakų Dievo Motinos stebuklingą paveikslą yra gausi literatūra, tačiau kritiško ir istoriško šio paveikslo aprašymo pasigendama. Nuo pat XVII a. pradžios buvo pagaminta daugybė šio paveikslo kopijų — paveikslėlių ir medalikėlių, gamintų daugiausia užsienyje13.

Latvijos žymiausioji Marijos šventovė Aglonoje turi stebuklingą Marijos paveikslą — Trakų Dievo Motinos paveikslo kopiją, nors liaudyje yra paskleista legenda, kad Aglonos paveikslas esąs originalas, o Trakuose esanti tik kopija. Paveikslo kompozicija yra visiškai vienoda, tik paveikslą dengiąs metalinis drabužis ir vainikai yra kitoki. Paveikslas pieštas ant lentos, žinovų manymu, XVII a. Taigi jis yra senesnis, už Aglonos bažnyčią, kuri čia domininkonams buvo pastatyta apie 1700 m. Pirmajai bažnyčiai sudegus, 1768 m. domininkonai pasistatė naują, dabartinę mūro bažnyčią, kurios didžiajame altoriuje buvo įrengtas minėtas paveikslas. Aglonos domininkonai greičiausia jį gavo iš Lietuvos domininkonų13’.

12)    Valkininkas. Be senos parapinės Valkininkų bažnyčios, įsteigtos karalienės Bonos, Valkininke buvo Marijos Aplankymo pranciškonų bažnyčia, 1635 m. pastatyta Lietuvos kardininko Kristupo Chaleckio. Su šia bažnyčia buvo sujungta atskira koplyčia, Loretu vadinama, statyta 1776 m. gvardiono (kurį laiką buvusio Lietuvos pranciškonų provinciolu) Bonaventūros Bujalskio. Tame « Lorete » buvo Marijos Loretiškės statula, tiksliau, Loreto statulos kopija. Marija atvaizduota su vainiku ant galvos ir skeptru rankoje. Kūdikis, prisiglaudęs prie Motinos, rankoje laiko žemės rutulį. Ši statula buvo laikoma stebuklinga. Pranciškonai buvo išleidę Valkininko stebuklingos Dievo Motinos statulos paveikslą, pieštą J. O. Petrausko su lenkišku parašu : «Tikras atvaizdas P. Marijos Loretiškės, garsios stebuklais Pranciškonų bažnyčioje Valkininke ». Bažnyčia rusų panaikinta 1837 m.14

13)    Vilniaus Verkai. Čia bažnyčią ir domininkonų vienuolyną 1664 m. pastatė Vilniaus vysk. Jurgis Bialozaras. Jis čia įsteigė ir Kryžiaus Kelius (Kalvarijas). Turtais domininkonus apdovanojo vyskupai Aleksandras Sapiega (1666-71), Mikalojus Pacas (1672-84) ir Mykolas Zienkavičius (1730-62). Domininkonų vienuolynas Verkuose buvo rusu uždarytas 1850 m.

Didžiajame bažnyčios altoriuje dabar yra stebuklingas Marijos paveikslas (Barūnų kopija), pieštas XVII a. ir kažkieno dovanotas trinitorių bažnyčiai Trinapolyje. Kai 1832 m. trinitoriai buvo panaikinti, paveikslas pergabentas į Verkus, kur ir dabar randasi15.

14) Vija — Ašmenos apskr., netoli 1920 m. Lietuvos—Gudijos sienos. Pirmąją mūrinę bažnyčią pastatė Trakų vaivada Petras Kiška. Mstislavo vaivada Mikalojus Kiška 1631 m. ją atidavė bernardinams. Bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos Loretiškės paveikslas. Jono Kazimiero laikais, karo su Maskva metu, maskoliai sudegino bažnyčią ir vienuolyną. Gaisre žuvo ir stebuklingas paveikslas 16.

15) Vilnius — Lietuvos sostinė yra garsi ne tik savo bažnyčių gausumu (1940 m. jų Vilniuje, su priemiesčiais, buvo 38), bet ir stebuklingais Marijos paveikslais beveik kiekvienoje bažnyčioje, o kaikuriose jų yra net po kelis. Garsiausias jų, nors ne pats seniausias, yra

a) A u š r o s   V a r t u o s e. Kai totoriai įsiveržė į Lietuvos-Lenkijos valstybę, Vilniaus miesto gyventojai apsigynimui nutarė Lietuvos sostinę apvesti mūrais. D. L. Kng. Aleksandras 1503. IX. 6 Gardine rašytame rašte leido pačių miestelėnų lėšomis ir jėgomis apvesti miestą mūru ir jame įtaisyti 5 ginamuosius vartus. Aušros Vartai, tada dar bevardžiai, turėjo būti pastatyti netoli Švč. Trejybės cerkvės (vėliau bazilionų unitų bažnyčia). Per vienerius metus, paskubomis buvo išvesti mūrai su 4 vartais, kurių dabartiniai Aušros Vartai buvo įrengti pačiame miesto gale, pavojingiausioje priešų puolimo vietoje. Mūrai buvo baigti 1522 m. Kai rusai 1799-1802 nugriovė miesto mūrus kartu su vartais, tai Aušros Vartai, dėl ten esančio Marijos paveikslo, buvo palikti.

Ligi XVI a. šie vartai buvo vadinami Kriavos, paskui Medininkų vartais, nes pro juos ėjo kelias į tas vietoves. Paskui (pirmą kartą raštuose 1594 m.) imta vadinti Aštrieji Vartai (porta acialis, ostra brama). Šis pavadinimas atsirado nuo tos miesto dalies vardo, nes šis Vilniaus galas sudarė smailų, aštrų kampa ir buvo vadinamas Aštriuoju Kampu. Lietuviškas pavadinimas — Aušros Vartai yra jau iš naujesnių laikų.

Apie paveikslo atsiradimą Aušros Vartuose yra įvairių nuomonių.

Manoma, kad pastačius vartus, visoje Europoje įsigalėjusiu papročiu, vartuose buvo pakabinti šventi paveikslai — vartų globėjai. Tuo būdu atsiradę Aušros Vartuose iš vidaus Dievo Motinos paveikslas, o iš lauko V. Jėzaus paveikslas. Taip byloja tradicija. Ar iš tikrųjų taip buvo, negalima nei tvirtinti, nei neigti, nes tam reikalui nėra jokių šaltinių. Dr. Zahorskis yra linkęs palaikyti šią tradiciją: «Dievo Motinos paveikslas Medininkų vartuose nieku nuo kitų vartų paveikslų nesiskyrė ir jokio ypatingo pamaldumo prie jo nebuvo. Kai pirmutinis Aušros Vartų paveikslas, laikui bėgant, oro sąlygų buvo sunaikintas, tada Vilniaus magistratas, antroje XVI a. pusėje užsakė kuriam nors Vilniuje dirbusiam dailininkui nupiešti du vienodo dydžio paveikslu, būtent, dabartinį Aušros Vartų Dievo Motinos ir V. Jėzaus (Salvator Mundi) »17.

W. Przyalgowskis savo veikale « Żywoty biskupów wileńskich» (I, 191) rašo : « Protestantai apie 1570 m. niekino Šventųjų garbinimą, paveikslus ir relikvijas ; jėzuitai kiek galėdami stengėsi palaikyti žmonėse tą niekinamą tikėjimą, pargabendami iš Romos ir užsienio puikių paveikslų, pieštų geriausių dailininkų ». Iš to Tadas Sieczka daro išvadą, kad ir Aušros Vartų paveikslas buvo pakabintas miesto vartuose apie 1570 m., pieštas arba Vilniuje italų mokyklos dailininko, arba pargabentas iš užsienio. Tam paskatą davę jėzuitai, gynėjai katalikybės nuo protestantizmo 18.

Kun. M. J. Rolewicz paveikslo atsiradimą nukelia į daug vėlesnį laiką. Jo nuomone, Dievo Motinos paveikslą Aušros Vartams užsakę

 

Aušros Vartų koplyčia

Aušros Vartų koplyčia mūsų laikais.

basieji karmelitai. Kai 1626 m. buvo įkurtas jų vienuolynas prie Aušros Vartų, dabartinio paveikslo tenai dar nebuvo 19.

Autorius, rašęs apie Aušros Vartus lenkų « Encyklopedja Powszechna » (XXVII t.), atmeta Rolewicziaus tvirtinimą ir sako, kad karmelitų rūpesčiu paveikslo atnaujinimo laikas sumaišytas su jo kilmės laiku.

Tėvas Vaclovas (kapucinas) mano, kad Aušros Vartų paveikslas yra pirminis, ir kad jis gamintas apie 1500 m. Vilniuje italo arba italų mokyklos vietinio dailininko 20.

Seniausias spausdintas šaltinis apie Aušros Vartus yra karmelito Hilariono parašyta ir 1761 m. atspausdinta «Relacja o cudownym obrazie Nayświętszey Maryi Panny, który w Wilnie na Ostrej Bramie. . . nieustannemi słynie cudami », kurioje sakoma : « Apie kilmę ir senumą to paveikslo, iš kur jis atsirado ir nuo kurio laiko tikintieji pradėjo jį ypatingai garbinti, jokios iš niekur neturime žinios. Nors Gerb. Tėvas Hilaras, savo gyvenimo šventumu ir Dievo žodžio skelbime uolumu pasižymėjęs, 1707 m. parašė plačią apie tą Švenčiausiosios paveikslą istoriją, tačiau joje nėra jokių davinių, nei įrodymų apie jo kilmę ir pradžią ; ten vien tik aprašytos malonės, gautos tų, kurie save pavedė Švenčiausios Motinos globai ».

Minėtas karmelitas Hilaras rašo, kad «Tėvas Motiejus Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno įsteigimo istorijoje, parašytoje apie 1667 m., sukūrė puikią panegyriką, kurioje galbūt buvę galima rasti žinių apie to paveikslo kilmę, bet, deja, minėta istorija įvairių revoliucijų ir neramumų metu pražuvo ».

Dr. M. Skrudlik, 1924-27 parašęs dvi studijas apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, lyginęs ir nagrinėjęs šaltinius, bandė nustatyti paveikslo sukūrimo datą, sugretindamas jo medžiagą ir techniką su kitais ano meto tos rūšies paveikslais. Jis padarė išvadą, kad paveikslas esąs Krokuvos tapytojų cecho nario Luko darbas iš 161-6-1628 m.

Pirmiausia autorius atmeta tvirtinimą tų, kurie paveikslo kilmę nukelia į XVI a., nes tuo laiku Dievo Motina be Kūdikio niekur nebuvo piešiama. Tada visur vyravęs « Hodegetria » tipas. Nuo šio tipo nukrypimas prasidėjęs tik XVII a., bet Lenkijoje, dėl įsigalėjusios tradicijos, tai įvyko dar vėliau. Tiesa, jau XV a. randame vienintelį Marijos be Kūdikio tipą — tai Skausmingoji Dievo Motina (Mater Dolorosa). Jis kilęs iš triptikų, kur centriniame paveiksle buvo vaizduojamas Prikryžiuotasis, o šoniniuose — Dievo Motina ir šv. Jonas. Skrudliko manymu, ir Aušros Vartų paveikslas yra kilęs iš panašaus triptiko, kurio šoniniuose sparnuose buvo vaizduojama iš vienos pusės arkangelas Gabrielis, o iš kitos Marija, klausanti arkangelo apreiškimo, kad ji išrinkta būti Dievo Motina. Šitoks autoriaus prileidimas kaip tik griauna jo tezę, kad paveikslas yra tik iš XVII a. Marijos be Kūdikio vaizdavimas, nutolęs nuo « Hodegetria » tipo, kaip tik ir išaiškinimas bandymu dar XVI a. vaizduoti Mariją pagal triptikų siužetą.

Pagal Skrudliką Marija be Kūdikio imta vaizduoti tik baroko amžiuje Bolonijos mokyklos ir ispanų dailininkų. Lenkijoje prieš 1600 m. dar nebūta italų mokyklos įtakos. Ji prasidėjusi tik tada, kai į Lenkiją atvyko pirmasis italų dailininkas venecijietis Dolabella. Iki 1600 m. vienas kitas italų menininkas yra dirbę karaliaus tarnyboje, bet tai buvo sporadiški atsitikimai, neturėję įtakos į lenkų dailininkų darbus.

Žinoma, šitoks samprotavimas yra teisingas tik tuo atveju, jei Aušros Vartų Marijos paveikslas yra pieštas lenkų dailininkų Krokuvoje.

Autorius toliau pripažįsta, kad Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas yra italų mokyklos įtakoje gamintas. Taigi jis galėjęs būti nutapytas tik po 1600 m. Bet iš kitos pusės lygiai galimas dalykas, kaip rašo « Encyklopedja Powszechna », kad paveikslas nutapytas 1500-1505 m. o 1626 m. pagrindinai perpieštas. Kadangi Skrudlikas savo studiją rašė dar prieš tai, kai 1927 m. Aušros Vartų paveikslas, besirengiant jį vainikuoti, buvo prof. J. Rutkowskio pagrindinai ištirtas ir konservuotas, jo tvirtinimas, kad paveikslas niekad, išskyrus rankas, nebuvęs perpieštas, neatitinka tikrenybei21.

Toliau Skrudlikas bando jieškoti, kas buvęs Aušros Vartų paveikslo autorius. Jis manosi radęs autorių asmenyje Krokuvos cecho dalininko Luko kuris 1616-1644 m. dirbęs prie Krokuvos Dievo Kūno bažnyčios restauravimo ir nupiešęs tai bažnyčiai keletą paveikslų. Iš archyve likusių bažnyčios restauravimo sąskaitų matyti, kad tarp italų (Dolabella, Vagioli) ir lenkų (Podkora, Wódka, Dugosz, Balcer) dailininkų dažnai minimas Lukas, kuris 1624-25 m. nupiešęs tos bažnyčios dviem šoniniam altoriam Marijos ir Jėzaus paveikslus. Marijos paveikslas esąs visiškai panašus į vilniškį, tik vietoje sukryžiuotų rankų, Krokuvos Marija laiko jas sudėjusi maldai. Kiekvienas, kas yra matęs abu paveikslu, tuoj pasakys, kad juodu yra vieno ir to paties dailininko darbas. Tą rodo ir vienoda paveikslų piešimo technika, dažų spalvos, panaudotoji medžiaga ir kit.

Taip atrodė Skrudlikui, kuris būtinai norėjo įrodyti, kad Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas pieštas ne Vilniuje, bet Krokuvoje ir ne kieno nors kito, o tik Krokuvos lenkų dailininkų cecho nario Luko.

Pagal Zahorskį, kartu su Marijos paveikslu, Vilniaus magistratas užsakęs ir V. Jėzaus paveikslą, skirtą išorinei Aušros Vartų sienai ; paveikslas ten kabojęs ligi 1654 m. tada karmelitai jį pernešę į savo vienuolyną ir jis ten išbuvęs ligi vienuolyno panaikinimo, o paskui patekęs į Vilniaus katedrą. Skrudliko manymu, ir šis paveikslas esąs visiškai panašus į Krokuvos Dievo Kūno bažnyčios šoninio altoriaus Luko pieštą Išganytojo paveikslą. Skrudlikas iš šio panašumo daro išvadą, kad tiek Vilniaus, tiek Krokuvos paveikslai yra arba vieni antrų kopijos, arba visi keturi piešti to paties dailininko.

Po tokios ilgos ir išsamios studijos apie Aušros Vartų Marijos paveikslą, Skrudlikas visgi tikslios paveikslo atsiradimo datos neturi. Lygiai nėra žinoma nė autoriaus pavardė, nes iš Krokuvos dailininkų cecho aktų matyti, kad 1616-37 m. laikotarpyje, tą vardą turėjo cecho nariai : Ziełazowicz, Kraščinski, Apanowicz ir Porębowicz22.

Aušros Vartų paveikslo kilmės klausimas paaiškėjo po to, kai paveikslas 1927 m. prof. J. Rutkowskio buvo nuodugniai ištirtas ir restauruotas. Žymus Vilniaus meno specialistas J. Klosas tvirtina, kad Aušros Vartų paveikslas priklauso italų XVI a. vidurio mokyklai. Greičiausia

jis pieštas Vilniuje, kur Zigmanto Augusto dvare tuomet yra buvę ir italų dailininkų. Klosas savo išvadą remia prof. J. Rutkowskio atydžiai atliktais tyrinėjimais, kada buvo padaryta medžiagos analizė, ištirta pati technika, stilius. Rasta, kad paveikslas pirmiausia buvo pieštas tempera (vandeniniais dažais) ant 8 sujungtų ąžuolinių lentų, padengtų plonu kreidiniu sluogsniu. Taip buvo piešiami paveikslai Rafaelio gadynėje. Vėliau, paveikslui apgedus, jis buvo perpieštas alie-

 

Aušros Vartų Dievo Motinos

Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas be papuošalų.

jiniais dažais, o rūbai padaryti barokiniai. Tai galėjo įvykti XVII a. antroje pusėje ar XVIII a. pradžioje23.

Yra dar viena nuomonė (pakartota Liet. Enciklopedijoje), kuri Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą susieja su karalienės Barboros Radvilaitės asmeniu. Šios romantiškos nuomonės šalininkai sako, kad buvęs pavogtas vienas Barboros paveikslas. Karalienei 1551 m. mirus, tas paveikslas buvęs kiek priderintas religinei minčiai ir po kiek laiko viešai išstatytas, kaip Švč. Mergelės paveikslas Aušros Vartuose (gal 1570 m. jėzuitų, kada ten dar nebuvo jokios koplyčios?). Kiti tvirtina, kad dailininkas, piešdamas Aušros Vartų paveikslą, modeliu ėmęs gražuolę Barborą, jai dar gyvai esant Vilniuje — apie 1540 m.

Kad Aušros Vartų Dievo Motinai būtų pozavusi Barbora, sunku patikėti, nes apie 1540 m. ji dar buvo nežymi Trakų vaivados Goštauto, vos dvidešimties metų, žmona. Tačiau negalima nė griežtai neigti, kad Barboros portretas vėliau negalėjo būti panaudotas modeliuojant Dievo Motinos veidą. Renesanso laiko papročiais tokių faktų yra buvę. Kita vertus, galėjo būti ir taip, kad tiek Aušros Vartų Dievo Motinos, tiek Barboros paveikslai buvo piešti vieno ir to paties dailininko. Kiekvienas dailininkas turi savitą stilių ir todėl jo darbai turi tam tikro panašumo. Pvz. pas italų žymiuosius dailininkus tiek Madonų, tiek šiaipjau moterų portretai turi tam tikro panašumo. Tai išplaukia iš dailininko stiliaus.

Bet jau visiškai neįtikėtinas dalykas, kad Radvilaitės portretas būtų pavirtęs Dievo Motinos paveikslu, ir apie 1570 m. iškabintas viešai, kaip religinis, praėjus tik 20 metų nuo Barboros mirties. Vilniečiai, kurie Barborą dar atsiminė gyvą, būtų tik pasipiktinę Dievo Motinos paveiksle radę pažįstamos moters bruožus. O tai būtų buvęs vanduo ant beįsigalinčių protestantų malūno, niekinančio šventųjų paveikslus ir jų garbinimą. Tokio netakto atsargieji jėzuitai (jeigu jie tikrai Aušros Vartų paveikslą 1570 m. pakabino) tikrai nebūtų galėję padaryti.

Savotišką Aušros Vartų paveikslo kilmės versiją paskelbė T. Narbutas savo istorijoje V tome. Jis tvirtina, kad kun. Danieliaus Lodziatos užrašuose iš 1649-69 m. radęs žinią, jog Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas esąs parvežtas į Vilnių D. L. Kng. Algirdo iš Krymo24. Kai rusai okupavo Lietuvą, jie pasigavę šią žinią ėmė skelbti, kad Aušros Vartų stebuklingasis paveikslas esąs graikiškai pravoslaviškas ir todėl turįs būti atimtas iš katalikų. Tuo reikalu buvo prirašyta nemaža raštų, nors jų mokslinė vertė yra labai menka. Bevykstant tuo reikalu polemikai spaudoje, paveikslui ėmė grėsti rimtas pavojus iš valdžios pusės. Buvęs unitas, vėliau atsimetėlis, metropolitas Siemaška rimtai rengėsi tą paveikslą užgrobti. Jis savo 1860 m. testamente prašė caro jo kūną palaidoti pravoslavų Šv. Dvasios vienuolyne, ten pakabinus «kadaise rusišką» Aušros Vartų paveikslą. Muravjovas buvo jau nutaręs uždaryti Aušros Vartų koplyčią, čia jam talkino rusams parsidavęs Aušros Vartų klebonas ir vyskupijos valdytojas prel. Žilinskis, siūlydamas paveikslą perkelti iš koplyčios į bažnyčią. Bet iš Muravjovo jis išgirdo, kad paveikslas esąs ne katalikų, bet pravoslavų nuosavybė. Muravjovo planas nebuvo įvykdytas tik dėl to, kad tais pačiais 1865 m. pats Muravjovas buvo iš Lietuvos atšauktas.

Aušros Vartų paveikslo garsas prasidėjo tik nuo karmelitų įsikūrimo Vilniuje (1626 m.).

Karmelitai pop. Urbono VIII buvo atsiųsti į Vilnių 1620 m., kad čia globotų unitų dvasinę seminariją ir pravestų bazilionų unitų vienuolynuose reformą. Unijos šulas, vėlesnis metropolitas, Rutskis juos maloniai priėmė ir karmelitai 1621 m. Vilniaus burmistro Ignoto Dubovičiaus lėšomis pradėjo statyti savo vienuolyną prie Aušros Vartų, priešais unitų Švč. Trejybės bažnyčią. 1626-1650 m. Lietuvos vicekanclerio Stepono Paco lėšomis, buvo pastatyta graži Šv. Teresės bažnyčia, kurią 1654 m. Vilniaus vysk. Jurgis Tiškevičius iškilmingai konsekravo.

Vos tik bažnyčia buvo baigta, 1655 m. į Vilnių įsiveržė rusai. Per penkerius metus Lietuvos sostinė buvo rusų naikinama. Vienuoliai buvo išnovyti, išvaikyti, pamaldų nebuvo. Betgi nežymus Aušros Vartų paveikslas nebuvo tada paliestas. Atmušus švedus nuo Čenstakavos vienuolyno (1656 m.), karaliui Jonui Kazimierui paaukojus Lietuvą ir Lenkiją Marijai (1656. IV. 1), ir vilniečių širdys nukrypo į Marijos paveikslą, kabantį Aušros Vartuose. Sakoma, kad tuo metu nekartą virš miesto, nakties metu buvo matomas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vaizdas. Tas dar labiau atkreipė vilniečių dėmesį į Aušros Vartus. Kai 1661 m. iš Vilniaus rusai buvo išvyti, karmelitai grįžo ir dar uoliau ėmėsi platinti Marijos garbę prie Aušros Vartų paveikslo.

Aušros Vartų Dievo Motinos ypatingas garbintojas buvo karmelitas Tėvas Karolis. Jis 1668 m. pasistengė gauti iš miesto magistrato privilegiją globoti Aušros Vartų paveikslą ir pastatytą jam koplyčią. Paveikslas buvo perneštas į Šv. Teresės bažnyčią, o virš vartų pastatyta medinė koplyčia, išpuošta paveikslais ir įrašais. į ją 1671 m. buvo perkeltas paveikslas jau papuoštas brangiu sidabro rūbu, padirbtu Vilniaus auksakalių cecho, kurį 1715 m. kėsinosi pavogti rusų caro Petro kareivis, bet, pagal legendą, jo šventvagiška ranka liko paralyžuota. Tas rūbas yra labai vertingas meno darbas : piaustytas ir skaptuotas rankomis, o paauksuotas ugnyje. Atvaizduotas kaip gėlių apsiaustas, rožių, tulpių, narcizų, gvazdikų, chrizantemų mišinys. Vainikai, kurie iki 1927, m. puošė Marijos galvą, buvo vietinės kilmės : vienas jų gamintas XVIII a. pradžioje, kitas to pat amžiaus gale. Jie nebuvo brangaus metalo, kaip ir akmenys, juos puošią nebuvo tikri. Vainikavimo proga buvo pagaminti jau tikro aukso vainikai, senesnių vainikų pavyzdžiu, Vilniaus auksakalio Ksavero Gorzykowskio 25.

Nuo paveikslo perkėlimo į koplyčią įsigalėjo paprotys kas vakaras, susirinkus žmonėms gatvėje, giedoti Marijos litaniją.

Kilus 1706. V. 18 gaisrui ir iš visų pusių apsupus bažnyčią, paveikslas buvo perkeltas į bažnyčią. Ugnis nei bažnyčios, nei koplyčios nepalietė. Tai buvo laikoma ypatinga Marijos globa. Po mėnesio paveikslas vėl buvo grąžintas į koplyčią. Bet 1715. V. 26 gaisro metu sudegė ir medinė Aušros Vartų koplyčia, tik patį paveikslą karmelitai išgelbėjo ir patalpino bažnyčios didžiajame altoriuje.

Sudegusios medinės koplyčios vietoje buvo pastatyta mūrinė koplyčia, į kurią 1726 nr., dalyvaujant 4 vyskupams, dvasiškijai, ponams ir liaudžiai, paveikslas buvo labai iškilmingai perneštas. Paveikslą nešė Vilniaus vaivada Mykolas Pacas, Lietuvos kancleris Kristupas Pacas ir Lietuvos maršalka Hilaras Palubinskas. Dvylika pamokslininkų ta proga skelbė Marijos garbę. Mūrinė koplyčia išliko ligi mūsų laikų, tik 1829 m. ji buvo karmelito Tėvo Mauricijaus restauruota ir jai duotos vėlyvo klasicizmo formos. 1830-40 greta koplyčios pastatyta erdvi galerija, dviejų aukštų, su stiklo langais, kad iš ten būtų galima sekti

 

Aušros Vartų koplyčios vidus

Aušros Vartų koplyčios vidus iš šono XIX a.

pamaldas prie stebuklingojo paveikslo. 1927 m. koplyčia vėl pagrindinai atremontuota, panaudojus jos papuošimui votų sidabrą. Nuo 1844 m., rusams uždarius karmelitų vienuolyną, Aušros Vartai su Šv. Teresės bažnyčia pavesta pasauliniams kunigams. Ji liko pasaulinių kunigų rankose ir tada, kai po I pasaul. karo prie Šv. Teresės vėl įsikūrė basieji karmelitai.

  Dar 1773 m. pop. Klemensas XIV koplyčią pripažino vieša ir tais pat metais prie jos įsteigė Marijos Globos broliją, o jos nariams sukeikė atlaidų 26.

Konservuojant ir atnaujinant paveikslą 1927 m., nuėmus nuo jo sidabro rūbus, rasta, kad paveikslas yra 1,8 m. X 1,6 m. dydžio, pieštas ant ąžuolo lentų. Marijos galvą supa paauksuota aureolė su spinduliais ir tarp jų 12 žvaigždžių. Kaklas pridengtas baltu šalių. Drabužis—žalsvai mėlynos spalvos apsiaustas, užmestas ant galvos. Ant Marijos pečių raudona klostyta tunika su plačiomis atlenktomis rankovėmis. Po galvos apsiaustu dar balta skara. Paveikslo fonas bronzinis. Pačiame paveiksle rasta 2683 skylės nuo vinių, kuriomis buvo prikalta rūbas ir votai. Vienoje vietoje paveikslas peršautas, matyt, švedų 1702 m., kada jie gynėsi Aušros Vartuose nuo juos puolančio Lietuvos kariuomenės būrio. Nustatyta, kad pirmykštis paveikslas buvo darbas renesanso laikų tapytojo, dar nenusikračiusio gotikos tradicijomis. Kaip minėta, paveikslas buvo perpieštas XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje aliejiniais dažais. Dalinį paveikslo perdažymą atliko dar Kanutas Rusieckis 1840 m. Paveikslo monumentalumas, jo formų didingumas ir kiti pažymiai leidžia manyti, kad jis buvo pieštas ne bažnyčios altoriui, bet vietai, kur jis matomas iš tolo.

Apie Aušros Vartų stebuklingumo garsą, jau minėtas Tėvas Hilarionas rašo : « Tačiau yra tikra, kad prieš mūsų vienuolyno įsteigimą, tas šv. paveikslas neturėjo jokio kulto nė žymesnės pagarbos, o tik buvo garbinamas paprastu, katalikams pritinkamu būdu, kokiu garbinami kiti, bet kurioje vietoje esą nepagarsėję stebuklais, paveikslai. Nebuvo tada nė jokios koplyčios, nė stebuklingiems paveikslams įprastinių papuošalų, o tik toje pat, kur ir dabar, vietoje, šiek tiek į mūrą įleistas, su langeliais arba durelėmis, ne visai keturkampės formos, uždaromas nuo paveikslui kenkiančio sniego ir lietaus. Prie jo buvo labai mažas balkonėlis, pasiekiamas iš kitos pusės prastais ir siaurais laiptais, skirtais pamaldiems žmonėms prilipti ir uždegti (jei kas aukoja) lempą ar žvakę. Kai Dievo pagalba 1626 m. buvo pradėtas statyti Vilniaus vienuolynas prie Aušros Vartų, tuojau Tėvai (karmelitai V.) pradėjo asmeniškai patys tą paveikslą gerbti ir savo pavyzdžiu tikinčiuosius prie pamaldumo ir pagarbos raginti. Nors ... jie neturėjo iš miesto paveikslą saugoti pavedimo, vistik pradėjo galvoti, kaip pagarbą ir pamaldumą prie to Švč. Mergelės Marijos paveikslo padidinti ir išplatinti»27.

Lygiai ir jėzuitas V. Kojalavičius, rašęs apie stebuklingus Marijos paveikslus Lietuvoje 1650-1671 m., Aušros Vartų dar nemini. Ir Vilniaus vyskupų pranešimuose Šv. Sostui iš XVII a. pirmosios pusės (kur vis paminimas stebuklingas Trakų Dievo Motinos paveikslas) apie Aušros Vartus dar nėra nė žodžio.

Pirmoji žinia apie ypatingą paveikslo gerbimą yra basųjų karmeličių kronikoje, kai jos iš Liublino atvyko į Vilnių. Ten rašoma : « Gruodžio 17 d. (1638 m.) atvykome į Vilnių prieš 11 val. ; tuojau aplankėme mūsų Tėvus (karmelitus V.). Mus nuvedė į Šv. Teresės bažnyčią. Visos poromis . . . nuėjome prie Švč. Marijos altoriaus. Labai puikus yra tas Švenčiausios Mergelės paveikslas. Tėvai paliepė atidengti uždangą, kad galėtume pamatyti Švč. Mergelės paveikslą ... jie kalbėjo su mumis Švč. Marijos litaniją»28.

Pirmą kartą paveikslą, jau kaip stebuklingą, mini ta pati kronika 1654.1.10 karmeličių nuodėmklausio Tėvo Lauryno mirties proga : « Jis surado vienuolynui daugybę geradarių, paliko taip pat atmintį savo pamaldumu į Švč. Mergelę Mariją, nes jos paveikslui, kuris stebuklingas randasi mūsų gerb. Vilniaus Tėvų bažnyčioje, įtaisė iš aukso (?) labai gražų ir brangų rūbą, pats prižiūrėjo kalimo darbą ir, kas tam reikalinga, rinko iš geradarių ; reikia pripažinti kad darbas išėjo labai gražus ir brangus, nes kainavo 2.000. Rūbas buvo nukaltas iš aukso (?) ir papuoštas perlais bei įvairiais brangiais akmenimis. Puikus tai sumanymas ir darbas, o visa tai mūsų Tėvas skyrė garbei ir šlovei Švč. Mergelės, kurią jis ypatingai mylėjo, buvo į ją pamaldus ir kitus prie to ragino » 29.

Perkeliant paveikslą į medinę koplyčią (1671 m.), karmelitų pamokslininkai skelbė jau prie šio paveikslo įvykusius stebuklus. Hilarionas savo « Reliacijoje » tvirtina, kad 1671-1761 m. jau buvo dokumentuota 17 priesaika patvirtintų stebuklų.

Patirtas prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo malones karmelitai ėmė užrašinėti atskiroje knygoje, tačiau kai ji per 1715 m. gaisrą sudegė, imta vėl registruoti vėliau įvykstantieji stebuklai. Jų dalis aprašyta Hilariono « Reliacijoje ». Tarp kitų, ten skaitome, kad 1671 m. iš antro namo aukšto iškrito vaikas ir užsimušė, bet per tėvų maldas prie Aušros Vartų paveikslo atgijo. Kai 1702. IV. 5 Vilnių užėmė švedai, jų sargyba prie Aušros Vartų uždraudė prieš paveikslą giedoti giesmes, kaip iki tol buvo įprasta, ir iš viso rinktis gatvėje.. Patys vartuose susikūrę ugnį, girtuokliavo ir dainavo bedieviškas dainuškas, įžeidžiančias Dievo Motiną. Didžiojo Penktadieno naktį (1702. IX. 14) staiga sunkios geležinės vartų durys, kurias vos keli vyrai pajėgdavo darinėti, krito ant kareivių ir du jų užmušė ant vietos, o kiti du sužeisti mirė stovykloje. Po dviejų dienų Vilniaus pilies gynėjas Antanas Novosielskis, pasivedęs Marijos globai, su nedideliu kareivių būriu, puolė švedus, įsikūrusius Aušros Vartuose, ir juos iš ten išvijo. Daugelis švedų krito mūšyje, o lietuvių niekas nenukentėjo. Tada švedų kulka pataikė į patį paveikslą. Novosielskis, dėkingumo už pergalę ženklan, pakabino prie paveikslo sidabrinę lentelę su atatinkamu parašu.

Nors nuo 1671 m. jau žinomi prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vykstą stebuklai, tačiau dar visą XVII a. šio paveikslo stebuklingumas Bažnyčios vyresnybės nebuvo oficialiai pripažintas. Tik XVIII a. bažnytinė vyresnybė jau nerodo jokių abejonių dėl paveikslo stebuklingumo. Jau 1765 m. giesmėse paveikslas vadinamas stebuklingu ir nedraudžiama tokios giesmės giedoti. O paveikslo garso platinime šalia karmelitij stoja ir jėzuitai. Vilniaus Akademija 1676 m. pasirenka

Aušros Vartų Dievo Motiną savo Globėja ir Užtarytoja. Paveikslo stebuklingumo garsas pamažu išeina iš Vilniaus ribų, ypačiai XIX a. Prie to prisidėjo 1823 m. pakartota Hilariono « Reliacija » ir A. Mickevičiaus, Slovackio, Syrokomlės-Kondratavičiaus poezija. Moniuška 1846-

 

Aušros Vartų altorius

Aušros Vartų altorius su stebuklinguoju paveikslu XIX a.

55 m. sukomponavo 4 Aušros Vartų Marijos litanijas lotyniškam tekstui. Paryžiuje 1854 m. buvo išspausdinta speciali, Vilčinsko albumo paveikslais iliustruota, maldaknygė « Ołtarzyk Ostrobramski », kur yra J. Ig. Kraševskio prakalba, Syrokomlės, Lenartavičiaus ir Deotymos rašytos giesmės, be to, aktai prie stebuklingojo paveikslo, trys Marijos pasveikinimai Aušros Vartuose, Valandėlės apie Švč. Mariją Aušros Vartuose, įvairios maldos visokiuose sielos ir kūno reikaluose. Jau ir senosios giesmės, karmelitų laikais giedamos, turėjo ne tik religinį, bet ir patriotinį pobūdį. Jose Švč. Mergelė vadinama «Gedimino pilies apsauga tvirtoji », « Viso Vilniaus laimė vienintelė », « Aušros Vartuose gynėja galinga », «Lenku Karalienė, Lietuvos Kunigaikštienė» ir pan.

Hilariono « Reliacijoje » 1761 m. įdėta « Godzinki Ostrobramskie » (Aušros Vartų Valandėlės). Jų autorius greičiausia pats Hilarionas. Ten pat yra 3 giesmės : a) Bramo Święta, Bogu mila », b) Maria Wilna obrono ir c) Obrona Wielka Miasta Gedymina ». Jos irgi turbūt Hilariono sustatytos ne anksčiau kaip 1744 m., nes jose (kaip ir « Godzin-kose ») minimi stebuklai įvykę XVIII a. pradžioje.

Laikui bėgant, Vilniaus gyventojams gausiai Aušros Vartus lankant, susidarė tam tikra pamaldų tvarka. Kasdien nuo aušros ligi vi-

 

Vaizdas į Aušros Vartus

Vaizdas į Aušros Vartus XIX a.

durdienio būdavo laikomos prie paveikslo šv. mišios. Tuo metu visą gatvę užpildydavo suklaupę žmonės. Vakarais būdavo giedama Marijos litanija ir kitos giesmės. Be bendrai visoje Bažnyčioje švenčiamų Marijos švenčių, Aušros Vartai turi tris savo ypatingas šventes : šv. Juozapo Globos (trečią sekmadienį po Velykų), Sekminėse ir Marijos Globos (trečią lapkričio mėn. sekmadienį vėliau virtusi Gailestingumo Motinos-lapkr. 16 d.). Pavasarinėje šv. Juozapo Globos šventėje Aušros Vartuose yra 40 valandų atlaidai. Sekminėse maldininkų minios, keliaudamos į Vilniaus Kalvarijas ir iš ten grįždamos, užsuka į Aušros Vartus. Iškilmingiausiai betgi švenčiama titulinė — Marijos Globos — šventė, su oktava. Per visas 8 dienas koplyčia ir gatvė pilnos besimeldžiančių žmonių. Vakarinės litanijos metu susirinkdavo jų keletas tūkstančių. Paskutinį oktavos vakarą mišparuose dalyvaudavo beveik visi Vilniaus katalikai. Minios užpildydavo gatvę net ligi Rotušės aikštės.

Aušros Vartai būdavo gražiai iliuminuoti. Mišparai būdavo laikomi Šv. Teresės bažnyčioje. Po jų vyskupas atvykdavo į koplyčią, čia, orkestrui pritariant, visi žmonės giedodavo Marijos litaniją, o ją baigus vyskupas suteikdavo palaiminimą iš koplyčios balkono. Taip buvo ligi I pasaul. karo.

Bet ir įvairių okupacijų (vokiečių, bolševikų) metu, niekad netrūko gatvėje klūpančių ir besimeldžiančių žmonių. Okupantai nepajėgė žmones sulaikyti nuo pamaldumo į Vilniaus miesto ir Lietuvos krašto Globėją.

Nuo XVII a. naujai paskirtieji Vilniaus vyskupai, darydami ingresą į katedrą, jį pradėdavo iš ŠŠ. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios už miesto vartų. Iš ten procesija eidavo pro Aušros Vartus, kur vyskupą sveikindavo miesto magistratas. Paskui vyskupas užeidavo į Aušros Vartų koplyčią pasveikinti stebuklingojo paveikslo. Pirmasis tokia tvarka į miestą įėjo vysk. Aleksandras Sapiega 1668. VIII. 16 30.

Senu papročiu einantieji ar važiuojantieji pro Aušros Vartus nusiima kepures. To papročio laikosi ir kitatikiai, net žydai. Dėl pastarųjų triukšmo ir prekybos po Aušros Vartais karmelitai D. L. Kunigaikštijos tribunolui 1748. VIII. 19 padavė skundą. Tribunolas 1785. VII. 23 padarė Sprendimą, kad « žydai po Aušros Vartais nestovinėtų, nedarytų savo sueigų, o iš reikalo praeinantieji nusiimtų kepures, skrybėles ir jermulkas ». Maldos nuotaikai ir rimčiai palaikyti Aušros gatvė buvo išgrįsta medžiu, rūpestingai valoma, nes tikintieji klaupia tiesiog gatvės viduryje.

Patirtų malonių ir stebuklų gausumą prie Dievo Motinos paveikslo Aušros Vartuose rodo skaičius votų, pakabintų prie to paveikslo. Kada jie pradėti kabinti, nėra tikrų žinių ; greičiausia po to, kai 1671 m. paveikslas buvo patalpintas koplyčioje ir žmonėms arčiau prieinamas.

XVIII a. pradžioje votų dar pagausėja. Sieczka paduoda votų statistiką : 1844 m. jų buvę 785, o 1856 m. jau 1438. Panašiu būdu votai gausėjo ir vėliau; iki 1927 m. jų prisirinko apie 14.000. Tai vis patirtų stebuklingų išgijimų ženklai : aukso ir sidabro širdys, rankos, kojos, akys ir kit., neskaitant kitų papuošalų ir brangių dovanų : žiedų, karolių, auskarų ir kit. Yra buvę ir su lietuviškais parašais. Vienas iš vėlesniųjų turi tokį parašą: «Dėkui Tau, Motin, už Vilnių. 1919 m.» Restauruojant koplyčią ir paveikslą, visi, bet kaip prikalinėti prie paveikslo rėmų ir altoriaus kolonu, votai buvo tvarkingai išdėstyti altoriaus šonuose. Iš sidabrinių buvo padaryti koplyčios sienų papuošimai ; lietuviškais įrašais dingo.

Dar karmelitai pasirūpino atspausdinti Aušros Vartų Marijos paveikslėlių, kurių seniausias vaizduoja paveikslą be vainikų su parašu : « Regina Regni Poloniae — Clypeus omnibus in Te sperantibus » (Lenkijos karalystės Karaliene — skydas visiems Tavimi pasitikintiems) ir su vyčiu bei ereliu. Tokių paveikslėlių iki 1902 m. išleista (bent žinomų) 28 atskiros rūšys, kiekviena po kelioliką laidų. Jie piešti vokiečių (J. Belling, F. Lehmann, Ig. Verhelst, Diederich, C. Mayer), prancūzų (Lemercier, F. C. Wentzel) ir vietinių vilniečių (Ks. Karęgos, T. Lukaševičiaus, F. Zavadzkio, Osiemblovskio) bei lenkų varšuviečių (F. Kasprzykiewicz ir kit.). Jie spausdinti Vilniuje, Paryžiuje, Berlyne, Wissembourge (Elzase), Frankfurte, Varšuvoje, Bassano (Italijoje), Pragoje ir kitur.

Dr. T. Rewolinskis savo veikale « Medale religijne» suskaitė 33 įvairios formos ir dydžio Aušros Vartų Dievo Motinos medalikėlius. Iki mūsų laikų jų, be abejonės, yra daug daugiau.

Apie Aušros Vartus yra sukurta daugybė legendų, padavimų. Poetai yra sukūrę gražių eilėraščių-giesmių Aušros Vartų Dievo Motinai pagerbti : A. Mickevičius, Maironis, B. Brazdžionis, P. Vaičiūnas, K. Bradūnas, J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Salys Šemerys, Alb. Briedis, P. Karuža, J. Žalvarnis, J. Kmitas-Urbanavičius, Ks. Vanagėlis, M. Gustaitis, J. Žadavainis, Žalia Rūta-Sabaliauskas ir kit.

Aušros Vartų titulo bažnyčių Lietuvoje yra 15, Jungt. Amerikos Valstybėse 5, Argentinoje 1 ir Kanadoje 131.

 

Trinitorių bažnyčia Vilniuje

Trinitorių bažnyčia Vilniuje.

b) I š g a n y t o j o   (t r i n i t o r i ųb a ž n y č i o j e. Trinitorių bažnyčią ir vienuolyną Antakalnyje įsteige 1694 m. Lietuvos hetmonas Kazimieras Sapiega, kada jis statėsi ten ir savo rūmus. Kas buvo bažnyčios architektas — nežinoma. Bet skulptūrinius bažnyčios darbus 1700-1705 m. atliko milanietis Petras Perty — vienas iš tų, kurie puošė ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje. Rusams panaikinus trinitorių vienuolyną, bažnyčia 1864 m. buvo paversta į cerkvę. Nuo 1918 m. vėl katalikų rankose.

Kitados vienuolyno koridoriuje buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kuris, vienuolyną panaikinus, buvo perneštas į Šv. Jono bažnyčią ir patalpintas altoriuje prie zokristijos. Paveikslas, vaizduojąs Mariją su Kūdikiu, yra paauksuotos skardos bareliefas, metaliniuose, gėlėmis išpuoštuose rėmuose. Marijos ir Kūdikio veidai bei rankos yra piešti ant drobės. Ant abiejų krūtinių yra trinitorių kryžiai, škaplieriai, ant galvų vainikai. Ant paveikslo dugno išspaustos angelų galvutės. Kūdikis Jėzus laiko rankoje žemės rutulį. Prie paveikslo metaliniame apvade yra bareliefinis parašas : « Consolatrix afflictorum, ora pro no-bis» (Nuliūdusiųjų paguoda, melskis už mus)32.

c)  Š v.  J o n o   b a ž n y č i o j e. Ši bažnyčia įsteigta ir pastatydinta (medinė) 1387 m. Jogailos, kaip Vilniaus miesto parapinė bažnyčia. Mūrinė, gotiko stiliaus miesto lėšomis buvo pastatyta 1426 m. ir 1427. I. 10 pašventinta Kujavų vyskupo Mykolo ir Polocko vyskupo Stanislovo. Ji turėjo archiprezbiterinės bažnyčios titulą, kurį 1518. IV.12 atatinkama bule jai suteikė pop. Leonas X. Tas pats popiežius 1513 m. patvirtino ir pirmąją parapinę mokyklą, įsteigtą prie Šv. Jono bažnyčios. Laiko bėgyje bažnyčia vis buvo perstatinėjama ir puošiama. Paskutiniu laiku ji buvo didžiausia Vilniaus bažnyčia (60 m. ilgio, 24 m. pločio, palaikoma 14 piliorių ; altorių 22).

Kai vysk. Valerijonas Protasevičius pakvietė į Vilnių jėzuitus, jiems nupirko namus prie pat Šv. Jono bažnyčios. Jėzuitai tuojau stengėsi gauti bažnyčią savo žinion. Pasauliečiai Šv. Jono bažnyčios kunigai, vadovaujami klebono aragoniečio Roizijaus (Ruiz de Moros), ir Vilniaus magistratas tam priešinosi. Zigmantas Augustas 1571. III ginčą išsprendė jėzuitų naudai : jiems teko Šv. Jono bažnyčia, ką pop. šv. Pijus V patvirtino 1571. XII.

Jėzuitų istorikų žinios, kad reformacijai Lietuvoje įsigalėjus, Šv. Jono bažnyčia labai nukentėjusi nuo eretikų žiaurumo (protestantai pagrobę jos paveikslus ir papuošalus, sudaužę kryžius, sugriovę altorius, o bažnyčios didesniam paniekinimui prieš ją pastatę kartuves) yra aiškiai perdėtos. Šv. Jono bažnyčia nebuvo patekusi į protestantų rankas, ją valdė pasauliečiai kunigai, ir ji niekad nebuvo apleista. Jei bažnyčia iš tikrųjų būtų buvusi tokiame stovyje, kaip ji kai kieno vaizduojama, tai jėzuitams nebūtų buvę su kuo dėl tos bažnyčios kovoti. Faktas, kad jėzuitai, gavę nuosavybėn, bažnyčią išpuošė, įvedė joje iškilmingas pamaldas. Pastačius šalia bažnyčios akademijos rūmus, pati bažnyčia nuo 1579 m. tapo akademijos bažnyčia ir tokia liko ligi 1773 m. jėzuitų ordino uždarymo. Joje vykdavo iškilmingos ceremonijos, kai čia atsilankydavo karaliai : Steponas Batoras, Zigmantas Vaza, Vladislovas Vaza, Jonas Kazimieras. Šitoje bažnyčioje pirmasis Vilniaus akademijos rektorius P. Skarga ir tos pat akademijos profesorius

 

šv. Jono bažnyčia Vilniuje.

šv. Jono bažnyčia Vilniuje.

K. Širvydas sakė pamokslus, o M. Sarbievskis 1636 m. čia viešai, karaliaus Vladislovo Vazos akivaizdoje, gynė daktaro disertaciją.

Per maskolių okupaciją 1655-61 m. Šv. Jono bažnyčia smarkiai nukentėjo, ir 1667 m. karalius Jonas Kazimieras įpareigojo Vilniaus miesto gyventojus ją atstatyti. Tada bažnyčia gavo baroko stiliaus formas : nuo gatvės buvo pastatytos 7 koplyčios ir atskirai apie 50 m. aukštas bokštas, dominuojąs visame mieste.

Po 1737 m. gaisro bažnyčia vėl buvo atrestauruota, perdirbti jos altoriai, įrengti iš Polocko jėzuitų bažnyčios atgabenti vargonai. Tuo pačiu metu pastatytas ir vakarinis fasadas.

1825-27 m. prof. Podčačinskis Šv. Jono bažnyčią restauruodamas ir suklasikindamas, pašalino statulas, užtepė freskas, sunaikino piliorių papuošalus, išmetė keletą altorių ir puikią sakyklą. Tuo pat metu keli, laikomi stebuklingais, Švč. Marijos paveikslai buvo pašalinti ir dingo. Juos mini ankstesnieji rašytojai. Vėliau, vietoje dingusių, buvo atgabenti kiti iš rusų valdžios uždarinėjamų bažnyčių. Taip visą laiką Šv. Jono bažnyčia buvo ir liko stebuklingų Marijos paveikslų panteonas. Čia suminėsime tik tuos, kurie yra išlikę iki paskutinių laikų ir kuriuos Vilniaus tikintieji ypatingai gerbia ir laiko stebuklingais.

Loreto Dievo Motinos statula yra altoriuje vadinamame « Loretas », kuris įrengtas aukštai už didžiojo altoriaus. Šią statulą parvežė iš Loreto 1647 m. ir tame altoriuje įrengė Vilniaus vicevaivada Kazimieras Javloševskis. O jau 1650 m. V. Kojalavičius rašė (Miscellanea), kad ji esanti ypatingai garbinama ir kad prie jos pakabinta apie 300 votų. Pas Gumppenbergerį, dar plačiau šios stebuklingos statulos garsą paduodamas, V. Kojalavičius aprašo tokį atsitikimą. Kai jau buvo įrengta Loreto koplyčia ir iškilmingai tenai patalpinta parvežtoji iš Italijos statula, vienas Vilniaus gyventojas ėmęs skleisti gandą, kad jėzuitai apgaudinėją žmones, kad statula esanti ne iš Loreto pargabenta, o tik jėzuitų kolegijoje pačiame Vilniuje padirbdinta. Marija melagį nubaudusi : jo burna ir liežuvis apsidengę dvokiančiomis žaizdomis. Vargšas tada šaukęsis Marijos pagalbos : jei pagis, pasižada kasmet Marijos Aplankymo šventėje atlikti išpažintį ir vis apsiskųsti iš savo melagystės, o žmonėms viešai visą su juo atsitikimą paskelbti. Marija, stebuklingai nubaudusi, stebuklingai žmogelį išgydė 33.

Drews veikale « Methodus Peregrinationis » yra šios statulos atvaizdas. Vėlesniais laikais, kitados garsi Dievo Motinos statula buvo lyg ir primiršta. Gal dėl to, kad ji yra nuošalesnėje ir sunkiau prieinamoje vietoje. Nėra prie Šv. Jono bažnyčios nė jėzuitų, kurie skelbė Dievo Motinos garsą prie šios statulos 34.

Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas pirmoje koplyčioje po kairei nuo durti. Pieštas ant medinių lentelių, vaizduoja Dievo Motiną su Kūdikiu ant kairės rankos. Šis paveikslas seniau buvo kitoje vietoje. Perdirbant Šv. Jono bažnyčią 1827 m., nuo jo buvo nuimti brangūs rūbai (jais turbūt papuoštas kitas kuris paveikslas), o pats paveikslas teko Valatkevičiūtei, kuri jį pasilaikė ligi mirties. Po to paveikslas vėl grąžintas į Šv. Jono bažnyčią. Rodos, apie šį paveikslą rašo V. Kojalavičius (Miscellanea) ir tvirtina, kad jis pats, pasiaukojęs Marijai prie šio paveikslo, 1643 m. (kada pradėjo akademijoje profesoriauti) yra patyręs ypatingos Marijos globos ir pagalbos.

Visai panašų paveikslą, Smolenske pieštą, išsivežė į Prancūziją karalius Jonas Kazimieras (J. Kraszewski, Vilno, II, 441) 35.

Dievo Motinos Gerosios Patarėjos paveikslas yra Šv. Antano koplyčioje (trečioji koplyčia nuo durų kairėje pusėje). Tas paveikslas nesenas : 1891 m. jis parvežtas iš Italijos. Tai kopija stebuklais nuo XV a. pagarsėjusio Marijos paveikslo, esančio Genezzano miestelyje

 

Genezzano stebuklingas Marijos paveikslas

Genezzano stebuklingas Marijos paveikslas.

(apie 20 km. į pietus nuo Romos). Paveiksle vaizduojama Švč. Dievo Motina veidu prisiglaudusi prie dieviškojo Kūdikio ir jį savo apsiaustu dengianti. Galvą puošia aukso vainikai iškaišyti rubinais ir kitais brangiais akmenimis. Paprastai paveikslas yra uždengtas ; atidengiamas tik pamaldų metu. Patirtosios prie šio paveikslo malonės yra paliudytos virš 50 votų, sukabintų abiejose paveikslo pusėse atskiruose rėmuose. įrengus šį paveikslą, Šv. Jono bažnyčioje buvo įkurta Dievo

Motinos Gerosios Patarėjos brolija, turinti daug narių. Prie šio paveikslo kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį yra laikomos iškilmingos šv. mišios, giedama suplikacijos ir Marijos litanija36.

Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas. Prie Loreto koplyčios yra Skausmingosios Dievo Motinos altorius su parašu : « Altare privilegiatum pro defunctis» (Privilegijuotas altorius už mirusius). Tai reiškia, kad prie šio altoriaus atlaikytos šv. mišios Šv. Sosto privilegija yra apdovanotos visuotiniais atlaidais už mirusius. Paveikslas gero dailininko darbo, pieštas ant drobės, 2 X 1,8 m. dydžio. Jame atvaizduota Švč. Motina, ant kelių laikanti nuo kryžiaus nuimtą Išganytojo kūną. Iš dešinės pusės, prie V. Jėzaus kojų, yra šv. Marija Magdalena, o iš kairės — šv. Jonas ir Kleofo Marija. Paveikslo stebuklingumą liudija kelios dešimtys abejose altoriaus pusėse prikabinėtų votų. Prie šio altoriaus laikoma labai daug mišių už mirusius.

Prie šio paveikslo savo laiku buvo įsikūrusi Skausmingosios Dievo Motinos brolija. Jai priklausė daugiausia Vilniaus miesto tarnai, kurie tą paveikslą labai prižiūrėjo ir puošė. Advento metu prie šio paveikslo laikomos rarotos, o kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį — ypatingos pamaldos. Septynių Marijos Skausmų šventė (penktadienį prieš Verbas) čia švenčiama labai iškilmingai37.

Auksakalių stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, nuo senų laikų priklausė auksakalių cechui. Šis mažas (20 X 18 cm.) paveikslas, visas sidabrinis, iškaltas bareliefiniu būdu, rėmuose po stiklu, yra Šv. Barboros koplyčioje. Jis yra kopija Dievo Motinos paveikslo, esančio Bialyničių miestelyje (Gudijoje), kur 1653 m. buvo įsteigtas karmelitų vienuolynas, ir kurs išgarsėjo stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Kitoje paveikslo pusėje yra įrašas : «Dovana (cecho) vyresniojo F. Dysmovičiaus 1852. X. 1 » 38.

Studentų Dievo Motinos paveikslas — altoriuje gale bažnyčios Evangelijos pusėje. Seniau jis kabojo ant sienos už didžiojo altoriaus. V. Kojalavičius (Miscellanea) rašo, kad šis paveikslas buvo studentų sodalicijos, ir studentai pirmieji prie jo yra patyrę malonių. Paskutiniu laiku šio paveikslo stebuklingumas pamirštas 39.

d) Š v.   K o t r y n o s   (b e n e d i k t i n i ų)  b a ž n y č i o j e. Benediktines į Vilnių iš Nesvyžiaus parkvietė vysk. Eustachijus Valavičius (1616-1630) 1622 m. ir apgyvendino prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kurią pastatė Mikalojus ir Kotryna Horodyskiai. Vienuolyną turtais apdovanojo Lietuvos hetmonas Jonas Karolis Katkevičius. Kai bažnyčia sudegė, 1703 m. tokią, kokia yra šiandien, atstatė Vilniaus pakamaris Jonas Feliksas Pacas, aprūpinęs vienuolyną turtais ; jo dovanojimus 1775 m. seimas galutinai patvirtino. Bažnyčia dar kiek nukentėjo nuo gaisro 1737 m. Ją atstatė vilnietis architektas Jonas Kristupas Glaubičius, darbus baigęs rokoko gadynėje apie 1743 m.

Bažnyčia yra keturkampė, 36 m. ilgio ir 13,5 m. pločio. Priekyje du aukšti, liekni, harmoningi bokštai, puikiai suaugę su fasadu. Dešinėję pusėje, iš šono nuo gatvės, yra apvali Dievo Apvaizdos koplyčia. Napoleono žygio į Rusija metu (1812 m.) benediktinių vienuolynas buvo paverstas ligonine, o iš bažnyčios padaryta ligoninės koplyčia. Tada benediktinės laikinai prisiglaudė pas Šv. Mykolo bernardines.

Seserų koplyčioje, čia pat prie presbiterijos, buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas po stiklu, paprastuose poliruotuose rėmuose,

 

šv. Kotrynos bažnyčia Vilniuje.

šv. Kotrynos bažnyčia Vilniuje.

atgabentas iš Drohičino, kai ten benediktinės buvo rusų išvaikytos, pieštas aliejiniais dažais, vaizduojąs Mariją sudėtomis rankomis ir į kairę palenkta galva žiūrinčią į kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose. Paveikslo dydis 73 x 58 cm. Benediktinės šį paveikslą labai gerbia ir tvirtina, kad Dievo Motina kartais keičianti savo veido išraišką. Prie paveikslo yra prikabinta keliolika votų.

Paminėtina, kad į šią benediktinių bažnyčią kasdien lankydavosi ir priimdavo šv. Komuniją 1863 m. Lietuvos sukilėlių vadas Vilniuje Juozapas Kalinauskas (1835-1907), vėliau tapęs karmelitu40.

e) Š v. K r y ž i a u s (b o n i f r a t r ų) b a ž n y č i o j e. Kur šiandien stovi Šv. Kryžiaus bažnyčia, pagal legendą, 1333.III.4 lietuvių pagonių buvo nužudyti 14 pranciškonų, kuriuos į Vilnių parkvietęs iš Podolijos legendarinis Petras Goštautas ir apgyvendinęs savo namuose toje vietoje, kur vėliau buvo vyskupų rūmai. Jam ir D. L. Kng. Algirdui nesant Vilniuje, pagonys užpuolę pranciškonus : 7 jų prikalę prie kryžių ant Plikosios kalvos (Trijų Kryžių kalno) ir paskui įmetę į Vilnelę, o kitiem 7 nukirtę galvas vietoje. Sugrįžęs Goštautas

 

Šv. Kryžiaus bažnyčia Vilniuje

Šv. Kryžiaus bažnyčia Vilniuje

surinkęs kankinių kūnus ir gražiai palaidojęs toje vietoje, kur šiandien stovi Šv. Kryžiaus bažnyčia, ir ant jų kapo pastatęs kryžių.

Pranciškonų kankinių kultas prasidėjo Vilniuje XVI a. Vilniaus vysk. Paulius Algimantas Alšėniškis 1543 m. kankinių garbei pastatė Šv. Kryžiaus koplyčią. Jis tų pat metų rašte mini, kad vyskupo sode pranciškonų kankinių garbei stovįs paminklas — kolona su kryžiumi, kuris per 1531 m. gaisrą likęs nesunaikintas (Tas kryžius laikomas stebuklingu ir dabar randasi Šv. Kryžiaus bažnyčioje). Prie kankinių kulto prisidėjo ir Vilniaus kanauninko (vėliau tapusio Kijevo vyskupu) Jono Andruševičiaus stebuklingas per tų kankinių užtarimą pagijimas. Jis 1545 m., atsidėkodamas kankiniams, jų garbei parašė lotynišką himną ir, iškaldinęs jį marmuro lentoje, prikalė prie Šv. Kryžiaus koplyčios durų. Dar vėliau (1613-33) ant Plikojo kalno buvo pastatyti trys kryžiai ir pats kalnelis imta vadinti Trijų Kryžių kalnu. Vėlesnieji istorikai (Strykowskis, Kojalavičius), sekdami Morkaus Corona veikale «Speculum Provinciae Russiae et M. Ducatus Lithuaniae» (Vilnius 1637) pirmą kartą aprašytu Vilniaus pranciškonų nukankinimu ir Bychowieco « Kronika» (XVI a.) šią žinią be kritikos pakartojo ir taip ji pateko į vėlesniųjų istorikų veikalus41.

Kai vysk. P. A. Alšėniškio statytoji koplyčia pradėjo griūti, ją Vilniaus kapitula vėl atremontavo 1598 m. Vysk. Abraomas Vainius 1635 m. čia pastatė mūrinę Šv. Kryžiaus bažnyčią bei ligoninę ir visa tai pavedė vienuoliams bonifratrams. 1905 m. bažnyčios administratorius Valatka (Wolodzko) ją viduje restauravo ir išpuošė.

Ši tamsi ir, palyginus su kitomis Vilniaus bažnyčiomis, menkutė bažnytėlė, stovinti gale aikštės, kur dominuoja valdžios rūmai, yra vilniečių labai pamėgta maldos vieta, nes čia yra stebuklais ir malonėmis garsus Dievo Motinos paveikslas (didžiajame altoriuje, o jo kopija virš didžiųjų durų iš oro pusės). Apie šio paveikslo kilmę nėra rašytų šaltinių. Gal jų buvo vienuolyno archyve, bet 1843 m. rusams vienuolius iš čia pašalinus, dingo ir jų archyvas. Tik 1745 m. inventoriuje sakoma : « Šioje bažnyčioje yra Švč. Marijos paveikslas pusantros uolekties pločio ir pustrečios ilgio (90 cm. X 1,5 m.) nuo seno garsus stebuklais ». Jį puošia meniški sidabro rūbai ir vainikai. Be to, ant paveikslo užkabinta kelios eilės perlinių karolių ir kitų brangesnių papuošalų. Paveikslo apačioje apie 30 votų, kurie yra vienintelis konkretus šio paveikslo stebuklingumo įrodymas.

Bažnyčioje, kairėje pusėje nuo didžiųjų durų, yra šaltinėlis, iš kurio žmonės semia vandenį skaudančioms akims plauti, tikėdami jį, per Marijos užtarimą, turint gydomosios galios.

Tikintieji ypačiai lanko Šv. Kryžiaus bažnyčią trečiadieniais ir šeštadieniais pamaldų metu. Tada žmonių minia netelpa bažnyčioje. Visi, o ypačiai turį skaudamas akis, čia jieško Dievo Motinos pagalbos.

Kitados virš didžiųjų bažnyčios durų buvo ant sienos pieštas Dievo Motinos paveikslas su lenkišku parašu : « Ligonių sveikata, melskis už mus». Šis paveikslas Vilniaus katalikų buvo labai gerbiamas ir ne vienas prie jo buvo patyręs malonių. Rusų valdžia įsakė šį paveikslą užtepti juodais dažais42.

 

Stebuklingas Marijos paveikslas Šv. Kryžiaus bažnyčioje

Stebuklingas Marijos paveikslas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Vilniuje.

f) M a r i j o s  D a n g u n  Ė m i m o  (p r a n c i š k o n ų  k o nv e n t u a l ų) bažnyčioje. Šios bažnyčios kilmė irgi siejama su legendariniu Petru Goštautu, kuris, kai pagonys lietuviai nužudę 14 pranciškonų, 1335 m. vėl juos įkurdinęs Vilniuje ir apgyvendinęs savo namuose Smėlynėje (in Arena). Jų čia 1341 m. buvę net 36. Rašiusieji Vilniaus pranciškonų istoriją (Grzybowski — Skarb nieoszacowany ojców franciszkanów, 1773, Vaddingus — Annales 1345, n. 28, M. Baronius ir kit.) sako, kad ir šie visi 36 pranciškonai buvę nužudyti totorių. Dar kartą pranciškonai buvę žudomi 1406 n. Jurgio Sviatoslavičiaus, Smolensko kunigaikščio, klastingai užpuolusio Vilnių (Narbutas, V. tome, Grzybowskis, XV, 99). Tada gvardijonui Angelui buvusi nukirsta galva, Pranciškus įmestas į šulinį, o Leonardas durtuvu pervertas, ant ugnies degintas ir karštu vandeniu apipiltas.

Yra tikra, kad Lietuvos krikšto metu pranciškonai Vilniuje jau turėjo savo bažnyčią ir vienuolyną. Kai ji 1390 m., kryžiuočiams puolant Vilnių, buvo sudeginta, pranciškonai prieš 1414 m. pasistatė naują vienuolyną ir mūrinę gotiko stiliaus bažnyčią Švč. Marijos Dangun Ėmimo titulu. Dabartinė pastatyta po 1793 m. gaisro, bet ir vėliau vis dar buvo perstatinėjama. Uždarius 1832 m. pranciškonų vienuolyną, bažnyčia buvo panaudota valdžios archyvui, o vienuolynas kitiems reikalams : lombardui, varžytynių salei ir tarnautojų butams. 1934 m. bažnyčia vėl grąžinta pranciškonams konventualams.

Šioje bažnyčioje kitados buvo net 3 Švč. Mergelės Marijos stebuklingi paveikslai. Vienas jų, priklausęs kirtėjų cechui, 1734 m. gaisre sudegė. Antras, Švč. Marijos Snieginės (Romos S. Maria Maggiore bazilikos stebuklingo paveikslo kopija), pieštas ant sidabrinės skardos, įrėmintas, po stiklu, 36 X 31 cm. dydžio, čia buvęs jau nuo 1596 m., uždarius pranciškonų bažnyčią, buvo perkeltas į Šv. Jono bažnyčią. Apie šį paveikslą V. Kojalavičius (Miscellanea) rašo : « Nuo senų laikų šis paveikslas yra plačiai pagarsėjęs dieviškomis malonėmis ir dideliu į jį žmonių pamaldumu. įsigalėjus Vilniuje kalvinistams ir kitom paveikslus niekinančiom erezijom Vilnių užliejus, kai daugelis šventų vietų apleistos ir tuščios riogsojo, šis paveikslas niekad neprarado žmonių pagarbos ». Trečias paveikslas, vaizduojąs Trakų Dievo Motiną, pagal padavimą kitados kabojęs ant Trakų miesto vartų, o vėliau patekęs į pranciškonų bažnyčią, ją rusams uždarius irgi buvo pergabentas į Šv. Jono bažnyčią.

Pranciškonams apleidus vienuolyną, ten pasiliko Švč. Mergelės Marijos gipsinė statula, kuri buvo pastatyta svečių kambaryje sienos nišoje. Rusai negalėjo pakęsti ir tos vienintelės katalikybės liekanos, todėl Vilniaus gubernatorius Kochanovas įsakė vienam miesto valdybos tarnautojui, kuris buvo katalikas, tą statulą (ten buvusią nuo 1750 m.) iš vienuolyno pašalinti. Tarnautojas tačiau tos statulos iš nišos nedrįso pašalinti, todėl jis ją nišoje užkalė lentomis ir tą vietą užtinkavo. Tuo būdu gubernatoriaus įsakymas buvo įvykdytas ir pati statula užmiršta. Po kiek metų, lentos sudžiūvo, pasidarė tarp jų plyšiai ir pro juos buvo galima matyti Marijos veidas. Kažkas prapiovė lentose ties Marijos veidu mažą langelį ir pritaisė dureles. Vėliau prie statulos buvo pakabinta lempelė. Pamaldūs žmonės čia kartais sustodavo pasimelsti. Atsirado tenai gėlių ir žvakių. Imta kalbėti apie čia patirtaą Marijos malones ir stebuklus.

1905 m. turtingas lombardo tarnautojas Liudvikas Ostreika, pa-sinaudodams caro suteiktais katalikams palengvinimais, pasiryžo tai Marijos statulai įrengti tinkamesnę vietą. Išgavęs iš valdybos leidimą, savo ir tikinčiųjų lėšomis, tame kambaryje, kur buvo statula, įrengė gražią koplyčią. Koplyčia buvo siena atskirta nuo koridoriaus, įtaisytos durys, padidinti langai ir vienuolyno fasadas pagražintas. Įėjime padaryti platūs akmeniniai laiptai. Atnaujinta Marijos statula pasiliko toje pačioje nišoje, tik iš šonų buvo patalpinti du angelai, laiką vainiką ant Švč. Mergelės galvos. Iš abiejų statulos šonų buvo pakabinti specialūs rėmai, kurių kiekviename buvo po 100 votų. Marija vaizduojama stovinti ant žemės rutulio, jos rankos sudėtos ant krūtinės, vainikuotą galvą supa 12 auksinių žvaigždžių. Prieš statulą pastatytas kuklus altorėlis.

Taip įrengtą koplyčią 1906. X. 8 pašventino Vilniaus vysk. E. Roppas. Iškilmėse dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių, kurie užpildė ne tik vienuolyno kiemą, bet ir Trakų gatvę. Toji koplyčia buvo pavesta katalikių tarnaičių Šv. Zitos draugijai. Nors koplyčia ilgą laiką neturėjo savo kapeliono, bet joje būdavo kasdien laikomos šv. mišios kartais net kelerios, pamaldžių žmonių užprašytos prie Marijos statulos, o būriai žmonių nuolat melsdavosi, prašydami Marijos pagalbos. Koplyčia liko ir tada, kai į vienuolyną vėl grįžo pranciškonai 43.

g) M a r i j o s   P a g u o d ė j o s   (a u g u s t i n i j o n ų)  b a ž n yč i o j e. Pirmasis, bandęs įkurdinti Vilniuje augustinijonus, yra vysk. Eustachijus Valavičius (1616-1630), bet jo pastangos nedavė, vaisių. Tik 1671. IV. 2 augustinijonų generolas davė leidimą kurtis Vilniuje, o provinciolas 1673, I. 4 tuo tikslu atsiuntė į Lietuvos sostinę Fulgencijų Dryackį ; gi sekantis provinciolas Amadeus Malčinskis 1675. V. 8 įsakė Dryackiui pasilikti Vilniuje tol, kol bus įkurtas vienuolynas. Tam įsikūrimui leidimą 1675. VI. 23 suteikė Vilniaus vysk. Mikalojus Pacas. Metropolitas Žochovskis padovanojo augustinijonams Viešpaties Atsimainymo koplyčią, buvusią tuščiame sklype prie Savičiaus gatvės. Pagal Kirkorą, toji vieta priklausiusi karmelitams, kurie pastatę minėtą koplyčią ir tik 1679 m. ji tekusi augustinijonams. 1742 m. koplyčia sudegė. Tada augustinijonai 1746-68 m. pastatė didelę mūrinę, 33 X 18,6 m. dydžio, bažnyčią su keturių aukštų bokštu virš 30 m. aukščio. Bažnyčioje buvo 12 altorių. Prie įėjimo, dešinėje pusėje, buvo Kenčiančiojo Išganytojo koplyčia, įsteigta Podbipentų. Prieš ją, atskiroje patalpoje, buvo įrengtas brangenybių kambarys, o virš jo biblioteka. Bažnyčioje prie vieno pilioriaus kabojo senas, puikaus darbo Vytauto paveikslas, pargabentas čia iš panaikinto (kitados Vytauto įsteigto) Brastos augustinijonų vienuolyno. 1808 m. rusų valdžia augustinijonus iš Vilniaus perkėlė į Kauną, o bažnyčią atidavė globoti karmelitams. Bet ir šie neilgai čia šeimininkavo, nes 1854 m. bažnyčia buvo uždaryta, o 1859 m. paversta į cerkvę. Tik 1919 m. bažnyčia grįžo katalikams, ir nuo 1926 m. čia įsikūrė rytų apeigų jėzuitai.

Augustinijonai savo bažnyčioje buvo įsteigę Marijos Paguodos broliją. Didžiajame altoriuje buvo šios brolijos stebuklingas Marijos Paguodėjos paveikslas (panašus yra augustinijonų bažnyčioje Krokuvoje, tad vilniškis gal yra jo kopija). Panaikinus augustinijonus Vilniuje, stebuklingas paveikslas, drauge su brolija, buvo perkeltas į Šv.

 

Marijos Paguodėjos paveikslas Vilniuje.

Marijos Paguodėjos paveikslas Vilniuje.

Jono bažnyčią ir patalpintas pirmoje nuo durų kairėje (Šv. Stanislovo Kostka) koplyčioje.

Paveikslas pieštas ant drobės, 2,14 X 1,55 m. dydžio. Jo pagrindas ir Marijos skara yra tamsiai mėlynos spalvos, drabužis, papuoštas

brangiais akmenimis ir votais, yra iš sidabro, o Kūdikio paauksuotas. Du sidabriniai angeliukai laiko ant Marijos galvos vainiką. Visa Marijos figūra skleidžia sidabrinius spindulius. Kai paveikslas dar buvo augustinijonų bažnyčioje, virš jo ant juodos, auksu apvestos skardos kabojo parašas : « Con vertam luctum eorum in gaudium » (Jų liūdesį paversiu džiaugsmu). Šv. Jono bažnyčioje tas parašas pakabintas atskirai.

Kiekvieną dieną prie to paveikslo klūpo būreliai žmonių, jieškan-čių paguodos ir suraminimo. Marijos Paguodėjos šventė (S. Maria de Consolatione), kuri švenčiama sekmadienį po Šv. Augustino labai iškilmingai, sutraukia dideles minias žmonių44.

h) Š v.  M y k o l o   (b e r n a r d i n i ų) b a ž n y č i o j e. Nuo 1495 m. Vilniaus priemiestyje Užupyje, buvo Nekalto Marijos Prasidėjimo seserų bernardinių vienuolynas, įkurtas trijų tretininkių : Barboros Radvilaitės (Mikalojaus I dukters), Daratos ir Onos Aleknavičiučių (Aleknos Sudimantaičio, Vilniaus vaivados dukterų). Vienuolės ilgą laiką, neturėdamos savo bažnyčios, pamaldoms vaikščiojo į bernardinų bažnyčią. D. L. Kng. kancleris, vėliau didysis hetmonas, Leonas Sapiega, kuris turėjo aikštėje prieš bernardinų bažnyčią savo rūmus, matydavo kaip vienuolės, žiemą ir blogam orui esant, kasdien per tiltą ateidavo į

 

Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje.

Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje.

bažnyčią, įsimaišę į žmonių minią, kuri ne kartą joms net kelio neduodavo. Jis nutarė seserims pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. Pirmiausia seseris apgyvendino savo rūmuose, o po dviejų metų, kai buvo jau pastatyta Sv. Mykolo bažnyčia ir vienuolynas, t. y. 1596. IV. 29, iškilmingai įvedė 8 vienuoles į joms skirtą bažnyčią. Ta proga Teofilė Sapiegaitė, Leono brolio Andriejaus Sapiegos, Mstislavo vaivados duktė, padarė vienuolės įžadus. Patsai bažnyčios steigėjas procesijos priekyje nešė Marijos paveikslą, kuris yra šios bažnyčios didžiausia brangenybė.

Padavimas sako, kad šis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas yra apie 1518 m. rastas kažkurios bažnyčios griuvėsiuose ir atiduotas Vilniaus bernardinams, kurie jį pakabinę vienuolyno prieangyje. Kartą vienas prie to paveikslo besimeldžiąs vienuolis išgirdęs balsą : « Noriu turėti didesnę pagarbą ir tinkamesnę vietą ». Po to paveikslas buvęs perkeltas į bažnyčią. Žmonės tuojau pradėjo jį gerbti ir greitai patyrė gausių malonių. Pranciškonai, Šv. Mykolo bažnyčios steigėjo prašomi, atidavė jam paveikslą. Jis yra pieštas ant medžio lentelių, 2,5 X 1,8 m. dydžio ; jame vaizduojama Švč. Dievo Motina stovinti, su V. Jėzumi ant kairės rankos. V. Kojalavičius (pas Gumppenbergerį) rašo, kad paveikslas buvęs lyg altorėlis — triptikas, kurio šoninėse dalyse (sparnuose) buvo šv. Petras ir šv. Povilas. L. Sapiega, prieš padovanodamas paveikslą seserims, liepė geram dailininkui jį atnaujinti, ypačiai, kad apaštalų atvaizdai buvo labai nublukę. Sumanus dailininkas nedrįso liesti Švč. Dievo Motinos veido (V. Kojalavičius rašo, kad dažai jokiu būdu nelipę), o tik šiek tiek pataisė Kūdikio galvutę ir šoninuose triptiko sparnuose, vietoje apaštalų, nupiešė šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino Sieniečio atvaizdus. Paveikslas ir toliau liko iš trijų dalių — triptikas.

Kai 1630 m. gaisras naikino Vilniaus miestą ir aplink seserų vienuolyną visi namai virto pelenais, pats vienuolynas ir bažnyčia stebėtinai liko gaisro aplenkti. Tai buvo priskiriama ypatingai Marijos globai. 1639 m. spalių 3 ar 4 d. iš prieš seserų vienuolyną stovinčio kalvinų zboro (maldos namų), kalvinai, seserims pagazdinti, ėmė šaudyti į bažnyčią. Viena kulka pataikė į bažnyčios fasade esantį šv. Mykolo paveikslą, o kitos pasiekė bažnyčios chorą, kur seserys buvo susirinkusios melstis. Kalvinams buvo iškelta byla ir 1640, V. 26, seimo sprendimu, kalvinų zboras buvo uždarytas.

Kai 1655 m. Vilnių užėmė maskoliai, vadovaujami Chovanskio, prasidėjo gyventojų žudymas, plėšimai. Ypačiai apiplėštos ir naikintos bažnyčios, net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai — kapai nepaboti : mirusiųjų kaulai išmėtyti, karstuose rastos brangenybės ir patys metaliniai karstai išvogti. Kas liko, sunaikino 17 dienų trukęs gaisras.

Seserys bernardinės, bijodamos maskolių, surinko nuo paveikslo visus votus ir kitas brangenybes, paliko Vilnių ir nuvyko į Juknavičius Palenkėje. Išvijus iš Vilniaus rusus, jos vėl grįžo atgal. Iš bažnyčios ir vienuolyno buvo likę po gaisro tik griuvėsiai. Betgi stebuklingas paveikslas rastas nesudegęs, tik šoniniai triptiko sparnai įgriuvusių lubų buvo sulaužyti, o Marijos veidas nuo liepsnos ir dūmų kiek pajuodęs. Gaisro metu žuvo ir knyga, kurioje buvo užrašinėjami prie paveikslo įvykusieji stebuklai.

 

Šv. Mykolo bažnyčia ir stebuklingas Marijos paveikslas

Šv. Mykolo bažnyčia ir stebuklingas Marijos paveikslas (XIX a. darbas).

Po tos nelaimės, kitas bernardinių geradaris — Vilniaus vaivada Povilas Sapiega, pasižymėjęs ypatingu pamaldumu į Mariją, 1661 m. atstatė jau baroko stiliuje bažnyčią ir vienuolyną. Žmonės po okupacijos ir gaisro, paveikslui stebuklingai išlikus, dar labiau šaukėsi Marijos globos. Visi stebuklai vėl buvo uoliai užrašinėjami. Kada iki 1669 m. buvo jau užrašyta 70 priesaika patvirtintų stebuklų, uoli vienuolyno viršininkė Konstancija Sokolnickaitė pasiryžo juos paskelbti spaudoje ir tuo būdu Marijos garbę dar plačiau paskleisti. Ji prašė Vilniaus vyskupo stebuklus ištirti ir juos patvirtinti. Vysk. Aleksandras Sapiega tam reikalui paskyrė komisiją, kuri, vadovaujama vysk. pagelbininko Mikalojaus Slupskio, po priesaika apklausinėj o daugybę liudininkų ir savo darbą 1669.XI. 10 pristatė vyskupui, kuris ištirtus stebuklus patvirtino raštu 1670.III. 13, o savo ganytojiškame rašte patį paveikslą paskelbė stebuklingu ir paragino savo vyskupijos tikinčiuosius visuose savo sielos ir kūno reikaluose kreiptis į tą, kurios gailestinga širdis yra visiems atvira. Nuo to laiko pagarba ir pamaldumas prie to paveikslo dar padidėjo ; pagausėjo taip pat ir Marijos malonių skaičius.

Bernardinių bažnyčioje esančio paveikslo garsui vis plačiau sklindant, kilo mintis jį apvainikuoti Vatikano kapitulos vaininkais. Tuo rūpinosi bažnyčios globėjai Sapiegos. Jau 1732 m. Trakų pilininkas, o vėliau Lietuvos kancleris Fridrikas Jonas Sapiega, gavo pop. Klemenso XII leidimą vainikuoti Švč. Marijos paveikslą Sv. Mykolo bažnyčioje, bet, esant nepalankioms politinėms sąlygoms, tuo laiku vainikavimas neįvyko. Tik 1750 m. įteikus pop. Benediktui XIV prašymą ir gavus leidimą, paveikslas buvo apvainikuotas 1750.IX.8 (Žiūr. skyrių apie stebuklingų Marijos paveikslų vainikavimą).

Rusų valdžios įsakymu, 1864 m. Vilniaus bernardinių vienuolynas buvo panaikintas, turtas atimtas, o bažnyčia 1885 m. uždaryta. Vienuolės buvo nugabentos pas benediktines, kur jos visos išmirė. Po 1918 m. bernardinės vėl atsikūrė prie Šv. Mykolo bažnyčios.

Uždarius bažnyčią, stebuklingas Marijos paveikslas buvo perneštas į artimiausią bažnyčią ir patalpintas šoniniame altoriuje. Ir čia pamaldūs katalikai nenustojo garbinti Mariją, šaukdamiesi jos globos prie senojo stebuklingojo paveikslo.

Uždarytoji bažnyčia, nenaudojama ir neremontuojama, nyko ligi 1903 m. kada, po daugelio demaršų ir prašymų, caras leido Sapiegų giminei bažnyčią atremontuoti, kaip šeimos privatinį mauzolėjų, be teisės bažnyčią naudoti viešoms pamaldoms. Bažnyčios atnaujinimas ėjo labai lėtai : ji, susilpnėjus rusų spaudimui, viešam naudojimui atidaryta tik 1912 m. Pagaliau, remontą baigus, stebuklingas paveikslas vėl grąžintas į senąją vietą45.

i) Š Š. P e t r o  i r  P o v i l o  b a ž n y č i o j e, esančioje Antakalnyje, kitados priklausiosioje vienuoliams Laterano kanauninkams. Vilniaus arkivyskupijos «Catalogus Ecclesiarum » 1939 m. rašo, kad pirmoji medinė bažnyčia toje vietoje buvusi pastatyta apie 1330 m. Goštauto. Legenda prideda, kad ji stovi deivės Mildos šventyklos vietoje. Tačiau (kaip teisingai pastebi Tėvas Vaclovas) sunku patikėti, kad Algirdo laikais, kada pagonių tikėjimas dar buvo stiprus, Goštautas būtų išdrįsęs pagonių šventyklos vietoje statyti katalikų bažnyčią.

Iš kitos pusės, nėra jokių davinių, kad ten kada nors yra buvusi pagonių šventykla.

Kaip ten bebūtų su pirmosios toje vietoje bažnyčios atsiradimu, yra tikra, kad čia XV a. gale jau stovėjo bažnyčia, kurią vysk. Vaitiekus Taboras (1490-1507), jau begriūvančią, atstatė ir apdovanojo turtais. Kai 1594 m. bažnyčia sudegė, per 15 metų pamaldos buvo laikomos laikinoje patalpoje. Vėliau klebonas Petras Kirkonas pastatė medinę, tačiau impozantišką (36 X 10 m.) bažnyčią, kurią 1616 m. pašventino vysk. pagelbininkas Abraomas Vainius. Jis, tapęs Vilniaus

 

ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje.

ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje.

vyskupu, vykdydamas savo pirmatako vysk. Eustachijaus valią, 1638 m. pakvietė iš Krokuvos į Vilnių Laterano kanauninkus ir apgyvendino juos prie ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčios. Dabartinę bažnyčią ir prie jos vienuolyną pastatė plačiai žinomas savo maldingumu ir kitais gerais darbais, kovotojas prieš Maskvos kazokišką tvaną (1655-1661), Vilniaus išlaisvintojas, didysis Lietuvos hetmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Tai padarė kaip padėką Dievui už išsigelbėjimą nuo mirties, kuri jam grėsė iš sukilusių kareivių pusės. Ant kertinio akmens, kurį 1668 m. pašventino vysk. Aleksandras Sapiega, steigėjas padėjo tokį parašą : « Aukščiausis, Visagalis Dieve, atiduodu

Tau tai, kas yra Tavo iš Tavo dovanų, kad nevertas nusidėjėlis, kurį Tu geriau pažįsti, Tave pažintų». Mirdamas prašė jį palaidoti po tos bažnyčios slenksčiu ir padėti parašą : « His iacet peccator » (čia guli nusidėjėlis).

Bažnyčios planus paruošė ir ją statė Jonas Zora ir Fregidiano di Lucca. Darbas buvo baigtas 1676 m., bet bažnyčios vidaus puošimas

 

 Antakalnio bažnyčioje

Altorius su stebuklinguoju Marijos paveikslu Antakalnio bažnyčioje.

dar truko ligi 1684 m., nors steigėjas jau buvo miręs 1682 m. Vidaus dekoravimą skulptūromis (kurių čia priskaitoma ligi 2.000) atliko 200 menininkų — meistrų, vadovaujami italų Giovanni Maria Gaili iš Romos ir Pietro Peretti (Perty) iš Milano. Didž.osios navos skliautų ir zokristijos freskas darė Martynas Altomonte (suitalėjęs vokietis Hohenberg), mokęsis Neapolyje, 1682 m. atvykęs į karaliaus Jono Sobieskio dvarą būti karaliaus dailininku ir portretistu.

Šiandien ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčia, katedrą pavertus Dailės muzėjumi, yra prokatedra. Į ją yra perneštas iš katedros ir šv. Kazimiero kūnas.

 

 Antakalnio bažnyčioje

Stebuklingas Marijos paveikslas Antakalnio bažnyčioje.

Viena iš bažnyčios brangenybių yra stebuklingas Švč. tMarijos Maloningosios paveikslas — kopija tokio pat paveikslo Faenzoje (Italijoje), įrengtas Evangelijos pusėje šoniniame altoriuje.

Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius, 1639-41 m. besilankydamas Italijoje, aplankė ir Faenzą. Šio miesto stebuklingas Marijos paveikslas, pagarsėjęs ypačiai maro metais, vyskupui padarė gilaus įspūdžio ir todėl, užsakęs jo kopiją, parsivežė į Lietuvą ir laikė savo rūmų koplyčios altoriuje. Paskirtas 1649 m. Vilniaus vyskupu, atsigabeno paveikslą ir į sostinę. Kai 1653 m. Vilniuje pradėjo siausti maras, vyskupas paveikslą iškilmingai pernešė į ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčią viešam garbinimui (1653.IV.14) ir paragino tikinčiuosius prašyti Marijos pagalbos — baisios maro bausmės atitolinimo. Iš tikrųjų, tuo kartu maras Vilniuje greitai liovėsi. Tada visi tikėjo, kad tik per Marijos užtarimą Dievas išklausė žmonių maldų. Kai 1708 m. maras vėl prasidėjo Vilniuje, tuometinis miesto burmistras Jonas Gaulovickis sapne matė tą paveikslą tarsi pranešantį, kad melstųsi į Švč. Mergelę Mariją, jei nori būti apsaugoti nuo maro nelaimės. Atsikėlęs anksti rytą, burmistras nuskubėjo į ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčią ir čia prie Maloningosios paveikslo paaukojo Marijai save ir visą miestą. Po pamaldų paliudijo savo regėjimą priesaika pas Laterano kanauninkus ir vyskupo raštinėje.

1710 m., kai badas ir maras vėl niokojo Vilnių, tuometinis Vilniaus vysk. Konstantinas Brzostovskis įvedė ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčioje 40 valandų atlaidus, kad Dievas, Marijai užtariant, atitolintų tas baisias nelaimes. Nuo to laiko kasmet po Marijos Maloningosios šventės čia būna 40 valandų atlaidai.

Pop. Aleksandras VIII leido 1689 m. įsteigti prie ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčios Maloningosios Marijos broliją ir titulinei tos brolijos šventei paskyrė antrąjį gegužės mėn. sekmadienį.

Paveiksle Marija vaizduojama stovinti ant mėnulio, apsupta žvaigždžių su aureole ir vainiku ant galvos. Iš po apsiausto ištiestose rankose laiko sulaužytas vilyčias. Puikus darbužis ir vainikas yra iš sidabro. Prie paveikslo keletas votų. Seniau jų buvo labai daug. bet jie buvo sunaudoti bažnyčios remontui, kuris buvo atliktas 1902 m., vysk. Stepono Zvieravičiaus sudarytos architektų-menininkų komisijos46.

j) Š Š.  P i l y p o   i r   J o k ū b o   b a ž n y č i o j e, esančioje Vilniaus priemiestyje Lukiškėse. Lukiškės vardas yra kilęs nuo Luko Petravičiaus, kuriam tą vietą dovanojęs Vytautas kaip atlyginimą už gerą tarnybą. Legenda sako, kad senovėje čia buvusi giria, iš kurios būdavo imamas kuras amžinajai ugniai Šventaragio slėnyje kūrenti, įvedus Lietuvoje krikščionybę, čia buvusi koplyčia ant kapų, kur buvo laidojami neturtingi Vilniaus gyventojai.

Smolensko pilininkas Jurgis Kreptavičius (1586-1650) čia 1642 m. pastatė domininkonams vienuolyną ir bažnyčią su sąlyga — laidoti ant Lukiškių kapų vargšus veltui. Vysk. Abraomas Vainius (1613-49) bažnyčiai priskyrė parapiją. Toji bažnyčia Maskvos karo metu (1655 m.) buvo sudeginta. Domininkonai 1684 m. toje vietoje pastatė naują medinę, o 1690 ėmėsi statyti dabartinę mūrinę, kurios statyba baigta tik 1727 m. Statybai lėšų yra davęs Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega. Bažnyčia 37 m. ilgio, 13 m. pločio yra papuošta dviem 51 m. aukščio bokštais. Kosciuškos sukilimo metu, rusams Vilnių apšaudant, bažnyčia buvo gerokai apnaikinta, bet 1797 m. vėl atrestauruota. Prancūzai 1812 m. ją buvo paėmę ligoninei, o paskui sandėliui. Po to vėl buvo restauruota. Po I pasaul. karo ją dar kartą iš vidaus atnaujino prof. Hoppenas. Domininkonai 1844 m. rusų iš čia buvo išvaryti, o bažnyčia teko pasauliniams kunigams ir yra iki šiai dienai viena iš Vilniaus parapinių bažnyčių

 

šš. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse.

šš. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse.

Šios puikios bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Gailestingosios Dievo Motinos paveikslas, pieštas ant medžio, 90 X 60 cm. dydžio, papuoštas sidabro rūbu ir daugybe votų. Jo kilmė esanti tokia :

Lietuvos artilerijos generolas ir Lazdijų storasta Motiejus Korvinas Gosievskis, grįždamas iš karo prieš Maskva, apie 1649 m. šį paveikslą parsivežė iš Rusijos ir pasilaikė savo dvare Lazdijuose. Besimelsdamas prie šio paveikslo ir patyręs iš Marijos įvairių malonių, laikė jį stebuklingu. Po Gosievskio mirties paveikslas pateko į Damblos palivarką. Kartą Gosievskio sūnus Vincentas, kuris mokėsi pas Seinų domininkonus, drauge su Seinų domininkonų vienuolyno prokuratorium Fabijonu Biežanovskiu atvyko į Damblą. Vienuolis, pamatęs, kad tas gražus paveikslas nėra laikomas tinkamoje pagarboje, prašė atiduoti jį Seinų vienuolynui, ypačiai, kad ten Biežanovskiui beviešint Švč. Dievo Motina nuostabiai padėjo. Mat, vieną naktį Damblos palivarke kilęs gaisras, kuris grėsė visiems dvaro trobesiams. Tėvas Fabijonas su tuo paveikslu peržegnojęs šėlstančią ugnį ir tuoj ėmė smarkiai lyti, ir gaisras užgeso.

Tėvas Fabijonas paveikslą vistik išgavo ir parsigabeno į Seinus, bet jis ten neilgai pasiliko, nes Seinų domininkonų prioras 1684 m. tą paveikslą padovanojo Vilniaus domininkonams Lukiškėse. Kai tas paveikslas buvo atvežtas į Vilnių, to meto prioras Aleksandras Šemeta nebuvo vienuolyne ir sunkiai sirgo. Jis turėjęs regėjimą, kad pasveiksiąs, jei tą paveikslą įrengsiąs didžiajame altoriuje. Pasveikęs grįžo į vienuolyną ir regėjimą pamiršo. Po trumpo laiko vėl sunkiai susirgo. Gydytojams nebeturint vilties jį pagydyti, ligonis pasiaukojo Švč. Dievo Motinai ir pažadėjo, jei pasveiksiąs, paveikslą atatinkamai pagerbsiąs — išstatysiąs jį bažnyčioje viešam garbinimui. Pasveikęs savo pažadą išpildė, tačiau apie regėjimą ilgai niekam nepasakojo. Kai prie paveikslo žmonės pradėjo patirti įvairių malonių, tada ir Šemeta viešai pareiškė, kaip yra su juo pačiu atsitikę.

Garsui apie paveikslo stebuklingumą dar labiau plintant, Vilniaus vysk. Kazimieras Brzostovskis 1688.X.2 paskyrė dvasiškių komisiją (kuriai vadovavo pats vyskupas) ištirti žmonių skelbiamųjų malonių stebuklingumą. Po iškilmingų pontifikalinių mišių, kurias vyskupas atlaikė Lukiškių domininkonų bažnyčioje, buvo prisaikdinti ir apklausinėti 27 patikimi asmenys ir du vienuolyno domininkonai, kurie arba patys yra buvę liudininkai prie to paveikslo patirtų malonių, arba jas užrašinėję į knygą, pirmiau gerai ištardę asmenis. Nesant jokios abejonės apie įvykusių prie šio Švč. Dievo Motinos paveikslo stebuklų tikrumą, vyskupas paskelbė, kad paveikslas tikrai galima vadinti stebuklingu, o gautąsias malones leidžiama skelbti spaudoje. Netrukus stebuklai buvo paskelbti knygoje « Fontana mistyczna z obrazu N. P. M. od roku 1684 cudownemi łaskami w kościele wileńskim Łukiskim ŠŠ. Apostołów Filipa i Jakoba zakonu kaznodziejskiego wytryskające. Wilno 1737 » (Mistinis šaltinis, trykštąs stebuklingomis malonėmis iš paveikslo domininkonų ŠŠ. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Lukiškėse. Vilnius 1737).

Tarp kitų malonių toje knygoje užrašyta, kad Polocko vaivada Andriejus Oginskis, grįždamas iš karo žygio, Lvove taip sunkiai susirgo, kad per 15 dienų daug kartų jau buvo agonijoje. Prisiminęs Lukiškių Marijos paveikslą, pasiaukojo Marijai ir pasižadėjo, jei pasveiks, gautąją malonę viešai paskelbti. Ir iš tikrųjų, tuoj ėmė sveikti, galėjo valgyti, ko liga per 3 savaites neleido. 1688.II.3, atvykęs į Lukiškių bažnyčią padėkoti Dievo Motinai už grąžintą sveikatą, viešai tai paskelbė ir patvirtino priesaika.

Toje pat knygoje aprašyta ii beveik iš numirusių prikeltų, 26 stebuklingai pagydyti, 33 akli atgavę regėjimą arba pagydyti iš kitų akių ligų, taip pat 140 įvairių kitų malonių, gautų per Marijos užtarimą, prie to paveikslo jos globos besišaukusių47.

 

Marijos paveikslas Lukiškių bažnyčioje

Stebuklingas Marijos paveikslas Lukiškių bažnyčioje.

k) Š v č.  T r e j y b ė s   b a ž n y č i o j e. Padavimas sako, kad toje vietoje, kur dabar yra Švč. Trejybės bažnyčia, Algirdo žmona Julijona buvo pastačiusi medinę cerkvę. Konstantinas Ostrogiškis, nugalėjęs maskolius prie Oršos, čia 1514 pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią, prie kurios po 1596 m. Bresto unijos Zigmantas Vaza 1608 m. įkurdino vienuolius bazilionus. Jie čia išbuvo ligi unijos panaikinimo. Po 1748 ni. gaisro bažnyčia su vienuolynu buvo naujai atstatyta. Rusai 1821 m. Švč. Trejybės bažnyčią pavertė cerkve, ant jos viršaus pristatė medinę bizantiško stiliaus kupolą ir taip sugadino gražų bažnyčios stilių. Po 1 pasauk karo bažnyčia vėl sugrąžinta katalikams.

Šioje bažnyčioje buvo (ar paskutiniais laikais buvo — neturime žinių) laikomas neva šv. Luko pieštas Dievo Motinos paveikslas (Hodegetria). Jį į Vilnių atsivežė kraičio Maskvos kunigaikščio Jono III duktė Elena, 1494 m. ištekėdama už D. L, Kng. Aleksandro. Po Elenos mir-

 

Švč. Trejybės bažnyčia

Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje.

ties (1513 m.) tas paveikslas pateko į į Nekalčiausios Dievo Gimdytojos (Prečystoj Bogorodicy Sobornej) cerkvę, o šiai 1517 m. sudegus, pateko į Švč. Trejybės bažnyčią.

Bazilionai šį paveikslą labai gerbė ir vertino. Besiartinant maskoliams prie Vilniaus 1655 m., jie paveikslą išvežė į Karaliaučių, o rusus iš Vilniaus išvijus, jis vėl buvo grąžintas į Švč. Trejybės bažnyčią.

Rusų Istorinės Komisijos aktuose (Petrapilis 1842 m. Nr. 127, 269 p.) randame žinių apie bandymą tą paveikslą atgauti atgal į Maskvą. Ten rašoma, kad 1658 m. birželio mėn. gale kunigaikštis Myška (Mykolas Šachovskoj) pranešė carui Aleksiejui štai ką : « Birželio 22 d. gavau Imperatoriaus (Gosudara) raštą su įsakymu, kad Dievo Motinos paveikslą, pieštą šv. Luko, drauge su daugeliu kitų cerkvės brangenybių paimčiau iš Vilniaus gyventojo Jurgio Seledčiko ir pasiųsčiau į Maskvą. Tas Seledčikas, kuris dabar jau išpažįsta pravoslaviją, paliudijo, kad pereitais metais unitu vienuoliai, bėgdami iš Vilniaus, tą paveikslą laiveliu išvežė į Karaliaučių ; ten jį iškėlė iš laivelio ir nežinia kur padėjo. Dabar tie vienuoliai gyvena įvairiose vietose : Naugarduke, Žirovicuose, Ucianoje (Palenkėje). Be to, jau pereitais metais kapitonas Emilijonas Tiapkinas, drauge su Šv. Dvasios vienuolyno viršininku Teodoru jieškojo to paveikslo Seledčiko namuose, bet nerado. Lygiai šiais metais pasiunčiau Dorpato pulko poručiką Teodorą Jevlevą drauge su miestiečiu Seledčiku į Naugarduką jieškoti to paveikslo, tačiau, nors jie išjieškojo cerkvėse, bažnyčiose ir visos apylinkės dvaruose, betgi negalėjo niekur rasti to Dievo Gimdytojos paveikslo, piešto šv. Luko ».

Tėvas Vaclovas, kuris šias žinias paduoda, tvirtina, kad senumą (t. y. paveikslo nukėlimą į šv. Luko laikus) paneigia patsai paveikslas, nes jis pieštas ant beržinių lentų. Nors kai kurie (Kirkoras — Przecahdzki, 65 p.) teigia, kad paveikslas esąs pieštas ant 4 lentų, kurių dvi šoninės esančios beržinės, o kitos dvi (vidurinės) — kipariso medžio, tačiau kipariso medžio lentų buvimas nusakomas tik « pagal legendą ». Bet tas padavimas neturi jokio pagrindo, o beržinių lentų panaudojimas rodo, kad paveikslas pieštas Maskvoje, ar kur kitur Rusijoje. Jei paveikslas būtų buvęs nuo seno laikomas šv. Luko darbo, tai jis tikriausia Maskvoje būtų buvęs laikomas kur nors cerkvėje didelėje pagarboje ir Jonas III nebūtų drįsęs jį iš cerkvęs paimti ir duoti savo dukrai kraičio, jai išvykstant į svetimą katalikų kraštą.

V. Kojalavičius (pas Gumppenbergerį), aprašęs, kaip tas paveikslas atsirado Vilniuje, sako kad pas rusus tada buvęs visuotinis įsitikinimas, jog tas paveikslas priklausęs Bizantijos imperatoriui, paskui Haličo valdovams ir, pagaliau, patekęs į Maskvą. Jis pamini kitą įdomų faktą, kurį gerai žinojo, nes sakosi skaitęs atatinkamus dokumentus, būtent : derybose su Maskva dėl amžinos taikos, 1669 m. rusai siūlę paleisti 50 karo belaisvių bajorų, jei jiems bus grąžintas šis paveikslas.

Tas pats V. Kojalavičius mini, kad jo laikais Vilniuje tą paveikslą lygiai gerbę ir katalikai, ir pravoslavai, ką rodą prie paveikslo gausūs votai48.

l) V i e š p a t i e s   D a n g u n   Ž  e n g i m o (M o n s  S a l v at o r i s—m i s i j o n o r i ų) bažnyčioje. Vienuolius misijonorius arba lazaristus į Vilnių atkvietė 1685 m. vysk. Aleksandras Katavičius, o Teofilė Radvilienė (karaliaus Jono Sobieskio sesuo) dovanojo jiems Subačiaus priemiestyje buv. Sanguškų rūmus, kur Teofilius Plateris (nes vienas misijonorių padėjo Plateriams grįžti į katalikybę) 1695-98 m. pastatė jiems bažnyčią. Galutinai bažnyčia buvo baigta statyti tik 1753 m. Bažnyčią gerokai apnaikino 1812 m. Napoleono kareiviai, o paskui rusai. Jie 1838 m. misijonorių vienuolyną pavertė kalėjimu, paskui kareivinėmis. Bažnyčią uždarė 1844 m. Tikintieji katalikai ją atsikovojo 1862 m. Po I pasaul. karo prie jos vėl grįžo misijonoriai.

Bažnyčios šoniniame altoriuje, kairėje pusėje buvo stebuklingas Škaplierinės Dievo Motinos paveikslas, papuoštas sidabriniais rūbais.

Jis, uždarius misijonorių bažnyčią, buvo iš karto perneštas į karmeličių vienuolyną, o ir tą uždarius — j Šv. Jono bažnyčią, kur buvo patalpintas šoniniame altoriuje, kairėje pusėje, prezbiterijoje. Dievo Motina atvaizduota stovinti, ant dešinės rankos laikanti kūdikėlį Jėzų. Kita ranka praskleidusi savo apsiaustą, tarsi kviečianti ateiti ir jieškoti jos globos. Ant paveikslo nėra škaplierių ; jie tik įduoti į Marijos ir

 

Misionorių bažnyčia Vilniuje

Misionorių bažnyčia Vilniuje.

Kūdikio rankas. Pats paveikslas pieštas ant drobės, 2,9 X 1,9 m. dydžio. Prie jo yra pakabinta keletas votų Prie to paveikslo Šv. Jono bažnyčioje visuomet būdavo laikomos gegužinės pamaldos 49.

16) Vyšniavas — Ašmenos dekanato miestelis, kur 1451 m. Vilniaus pilininkas ir Smolensko vietininkas Petras Gedgaudas (po 6 metų įsteigęs ir Šiluvos bažnyčią) pastatė Marijos Aplankymo vardo medinę bažnyčią. Užėjus reformacijai, bažnyčia apie 40 metų išbuvo protestantų rankose ir tik 1600 m. Adomo Kreptavičiaus pastangomis ji grįžo katalikams. Jurgis Litauras Kreptavičius 1641 m. pastatė mūrinę bažnyčią.

Bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Marijos paveikslas. Apie jį smulkesnių žinių trūksta, nes 1890 m. vietos klebonas Vyš-niavo bažnyčios aktus, kaip niekam nereikalingą šlamštą, sudegino ; zakristijonas išgelbėjo vos porą bažnyčios inventorių.50

17) Vosyliškės. Maždaug už 30 km. į pietų vakarus nuo Lydos, yra vienas iš seniausių Lietuvos miestelių Vosyliškės. Jis minėtinas ir dėl to, kad čia 1706.II buvo atvykęs Stanislovas Leščinskis ir priėmė iš Lietuvos bajorų priesaiką, kai jie pripažino jį karaliumi.

Jau 1489 m. D. L. Kng. Kazimieras čia pastatė parapijos bažnyčią ŠŠ. Petro ir Povilo vardu. Netoli Vosyliškės buvo ir kita, visu šimtmečiu vėlesnė, bažnyčia šv. Jono Krikštytojo titulu. Vitebsko pilininkas ir Vosyliškės storasta Domininkas Limontas (†1670 m.), gavęs karaliaus Jono Kazimiero leidimą, 1658 m. prie jos pastatė domininkonams vienuolyną ir jį apdovanojo turtais. 1702 m. bažnyčia ir vienuolynas sudegė. Domininkonai vėl pasistatė 1724 m. medinę, o vėliau — 1769 m. mūrinę bažnyčią. Rusams 1832 m. panaikinus domininkonų vienuolyną, jų bažnyčia buvo padaryta parapine, nes maža ir jau begriūvanti Senųjų Vosyliškiu bažnyčia 7.000 tikinčiųjų buvo permaža. Deja, ta bažnyčia Vosyliškės parapija neilgai galėjo naudotis, nes rusų valdžia ją 1868 m. atėmė ir pavertė cerkve. Tik 1919 m. ji vėl grįžo katalikams. O Senosiose Vosvliškėse, klebono Pranciškaus Sakalausko pastangomis ir parapijiečių lėšomis, buvo 1903 m. buvo pastatyta graži gotiko stiliaus nauja bažnyčia.

Naujosios Senųjų Vosyliškiu bažnyčios didžiajame altoriuje yra senas Švč. Marijos paveikslas, atgabentas iš uždarytos domininkonų bažnyčios. Tai Čenstakavos stebuklingojo Marijos paveikslo kopija. O jo istorija esanti tokia.

Karo su Maskva metu (1632-34 m.), tas paveikslas buvęs karaliaus Vladislovo Vazos kariuomenės stovyklos koplytėlės altoriuje ir drauge su vienu gusarų daliniu pateko į rusų rankas. Vienas bajoras nenorėjęs ir nelaisvėje atsiskirti su tuo paveikslu ir todėl pasiėmęs jį su savim drauge į kalėjimą. Prieš jį melsdavęsis ir rasdavęs paguodos nelaisvės sunkume. Išleistas į laisvę, išsiprašė iš rusų paveikslą, kurį, laimingai grįžęs į savo kraštą, padovanojo Vosyliškiu domininkonams 1683 m. Domininkonai paveikslą patalpino savo bažnyčios didžiajame altoriuje, kur jis tuoj išgarsėjo įvairiomis malonėmis ir stebuklais. Iš votų ir kitų prie paveikslo sudėtų aukų domininkonai padirbdino paveikslui sidabro rūbus ir vainikus. Bet ir po to prie paveikslo buvo dar daugybė votų, kuriuos, kaip liudija parapijos archyvo dokumentai, švedų karo metu pasisavino tiek priešų, tiek savųjų kareiviai.

Prie paveikslo patirtosios malonės buvo surašomos į tam skirtą knygą, bet toji knyga, kaip ir kiti vienuolyno dokumentai, žuvo drauge su vienuolyno panaikinimu. Tik pats paveikslas su votais buvo perneštas į parapinę bažnyčią. Paveikslas yra pieštas ant ąžuolinių lentų ir apkabinėtas votais. Iš jų seniausi yra iš 1713 m. Vėlesnių laikų pa-

 

Marijos paveikslas Vosyliškėse.

Stebuklingas Marijos paveikslas Vosyliškėse.

rapiniuose dokumentas paveikslas visada vadinamas stebuklingu. Tokiu jį laiko ir apylinkės žmonės, labai gausiai (iki keliolikos tūkstančių) susirinkdami į Rožinio Švč. Marijos ir ŠŠ. Petro ir Povilo šventes51.

18) Žirmūnai — Lydos dekanato miestelis, apie 16 km. į šiaurę nuo Lydos, čia pirmąją bažnyčią, dar prieš 1500 m. pastatė Jonas Zaviša. Naują, medinę pastatė 1624 m. Aloyzas Kuncevičius. 1778 m. Karolina Radvilienė Pociejūtė, senajai bažnyčiai begriūvant, pastatė naują, čia esantį stebuklingą Marijos paveikslą mini vysk. Mikalojaus Slupskio vizitacijos aktai (1668-74) 52.

* * *

Be Vilniaus arkivyskupijos stebuklingų Marijos paveikslų, kurios šiame skyriuje paminėjome ir kurie randasi Lietuvos 1920 m. sienose, toje pat arkivyskupijoje dar yra visa eilė Marijos šventovių su stebuklingais jos paveikslais jau už Lietuvos valstybės ribų. Žymesnės jų yra šiose vietose :

1.    Budslave (Ašmenos apskr.), kur Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje, įkurtoje D. L. Kng. Aleksandro 1504 m. ir pavestoje bernardinams, yra stebuklingas Marijos paveikslas, kurį iš pop. Klemenso VIII (1592-1605) gavo dovanų Minsko vaivada Jonas Pacas, grįžęs į katalikybę. Pacas tą paveikslą 1598 m. padovanojo savo kapelionui kun. Izaokui Sokoliejui, o tasai, tapęs bernardinu, jį 1613 m. atidavė Budslawo bažnyčiai. Kitados, prie Budslawo bažnyčioje rengiamų iškilmingų Marijos garbei pamaldų pagražinimo, buvo sudarytas 20 žmonių orkestras, kuriam išlaikyti Barbora Skorulskienė buvo užrašiusi. 6.000 sidabro rublių. Orkestrui palaikyti ir tobulinti čia buvo įsteigta muzikos mokykla 53.

2.    Dunilove. Jonas Domininkas Izajkovskis Dolmatas, Ašmenos pakamaris ir D. L. Kng. iždo sekretorius, gavęs tą vietą iš Albrechto Stanislovo Radvilos, 1624 m. pataisė čia nuo 1527 m. buvusią Vilniaus vysk. Povilo Alšėniškio statytą Švč. Trejybės bažnyčią, ją padidino, aprūpino bažnytinėmis reikmenėmis, o Elzbieta Izajkovskaitė, D. L. Kng. vėliavininko ir Upytės seniūno Kristupo Bialozaro žmona, čia įsteigė domininkonų vienuolyną ir dovanojo bažnyčiai stebuklingą Marijos paveikslą, kurį ji buvo gavusi iš Vilniaus vysk. Mikalojaus Paco, o tasai paveikslą buvo parsivežęs iš Florencijos 54.

3.    Eismantuose. Pagal padavimą čia pirmoji bažnyčia jau buvusi 1424 m., bet tikrosios žinios rodo, kad Eismantuose medinę bažnyčią pastačiusi Ona Eismantaitė 1660 m. Pagal V. Kojalavičių (pas Gumppenbergerį), ši bažnyčios steigėja radusi aukse įsodintą brangakmenį su jame įbraižytų Švč. Marijos paveikslu, kuris dar Eismantų namuose ėmęs garsėti stebuklais. Autorius barokišku stiliumi aprašo įvairius nuotykius ir įvykius to brangakmenio ir jos savininkės. Vysk. Jono Zavišos-Daugėlos patvarkymu tas stebuklingas brangakmenis atiduotas Eismantų bažnyčiai, kur jis garsus stebuklais.

Betgi bažnyčios dokumentai šitokio stebuklingo paveikslo (ant brangakmenio) ir tokios jo kilmės nežino. Didžiajame bažnyčios altoriuje yra ant drobės pieštas 90 X 60 cm. dydžio paveikslas, padengtas sidabro rūbu 55.

4. Gluboke, Disnos apskr. miestelyje, kur Mstislavo vaivada Juozapas Korsakas 1639 m. pastatė karmelitams bažnyčią ir vienuolyną, bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas, pargabentas iš Vitebsko karmelitų bažnyčios. Kai 1863 m. karmelitai čia buvo panaikinti, o bažnyčia paversta į cerkvę, paveikslas atiteko parapinei bažnyčiai ir

 

 Marijos paveikslas Krypno.

Stebuklingas Marijos paveikslas Krypno.

buvo patalpintas atskirai pastatytoje koplyčioje. Paveikslas, pieštas ant drobės, 170 X 80 cm. dydžio, vaizduoja Švč. Mariją su Kūdikiu ant kairės rankos. Jis papuoštas sidabro rūbais. Prie paveikslo virš 200 votų 56.

5. Krypno yra Baltstogės apskr. kaimas. Padavimas sako, kad žiloje senovėje Švč. Marijos paveikslas kabojęs ant liepos medžio ties arkliams girdyti vieta. Toje vietoje buvusi pastatyta bažnyčia. Dabartinė mūrinė yra iš 1881-85 m. Didžiajame bažnyčios altoriuje esąs Marijos paveikslas, panašus į Čenstakavos, padengtas brangiu paauksuotu sidabro rūbu ir vainikais, 12 sidabro žvaigždžių ir brangiais karoliais 57.

6. Olkowicze. čia 1752 m. Žemaičių vysk. pagelbininkas Aleksandras Horainis savo žemėje įsteigė parapinę bažnyčią, o jo brolis vysk. Mikalojus Horainis 1760 m. padidino jos turtus. Medinė bažnyčia buvo dar padidinta 1825 m. Didžiajame altoriuje yra stebuklingas Marijos paveikslas, padengtas sidabro rūbais, išpuoštais brangiais akmenimis. Prie jo daugybė votų. Paveikslas kitados Petro Kužembos nuosavybė ; jis pastatęs Olkowicze koplytėlę. Kai žmonės pradėjo paveikslą lankyti, prie jo patirti įvairių malonių, Kužemba pasisavindavo žmonių prie paveikslo sudedamas aukas. Vysk. Kazimiero Brzostovskio pasiųsta komisija 1699.XI.12 atstatė Kužembą nuo koplyčios valdymo ir ją pavedė globoti Rodoškovičių klebonui Tadui Gluchovskiui. Jis ėmė užrašinėti prie paveikslo įvykstančius stebuklus : jų 1698-1757 buvo suregistruota 77.

Paveikslas pieštas ant medžio (20 X 20 cm. dydžio), paauksuotuose rėmuose, vaizduoja Mariją su Kūdikiu ant kairės rankos. Papuoštas sidabro rūbais ir vainikais. Prie paveikslo virš 40 votų 58.

Be aukščiau išvardintų stebuklingų Marijos paveikslų, Vilniaus arkivyskupijos « Catalogus ecclesiarum 1939 » mini dar stebuklingus paveikslus esant Katroje, Lydos Krivyčiuose. Rožanystoke taip pat buvęs stebuklingas Marijos paveikslas domininkonų bažnyčioje, kurią rusai 1865 m. pavertė į cerkvę, o paveikslą, 1668 m. vysk. Sapiegos pripažintą ir paskelbtą stebuklingu, išgabeno į Rusiją.

A. Fridrich dažnai minėtame veikale jų randa dar šiose vietose : Dolhinowe, Koscieniewicze, Lydoje ir Międzyrzecze.

Senovėje Vilniaus vyskupijoje stebuklingų paveikslų būta dar daugiau, nes vysk. Mikalojaus Slupskio 1668-74 m. vizitacija jų rado ir suregistravo (be jau paminėtų) dar Dworzece, Mscibówe ir Szkłowe 59.

1    Fridrich Alojzy, Historye cudownych obrazów Najś. Maryi Panny w Polsce, IV, 1911, 123.

2    Wacław z Sułgostowa, O cudownych obrazach w Polsce Przenajświętszej Matki Bożej, 1902, 491. Cfr. Szymak J. T. Gregorz, Prerogatywa Zakonu Kaznodziejskiego, 1755, 424.

3    Wacław, op. Cit. 67-70. Cfr. Łunkiewicz B., Lumina philosophicarum veritatum, 1705 ; Kiszka L., Morze łask, to jest cuda N. Panny Borunskiej, 1712 ; Stebełski Ign., Dwa wielkie światła, 3 t. 1781-83 ; Chodźko Ign., Obrazy litewskie ; Jankowski Czesław, Powiat Oszmianski I, 59 ; Wolyniak (Giżycki J. M.). Wspomnienie o Borunach, 1897.

4    Wacław, op. cit. 72. Cfr. Nereziusz H., Kazanie w dzień Wniebowzięcia P. N. M... 1772 miane... w Jej cudownym obrazie monastirskim, 1777.

5    Fridrich, op. cit. 89-96. Cfr. Scherer H., Atlas Marianus, 1702 ; Kattenbring F., Saeculum Marianum sive centum tituli Dei Matris... Grodnae in eccle-sia Soc. Jesu epigramatibus ornati, 1764 ; Chlopicki E., Notatki z podróży po kraju, 1863, 96-98 ; Jodkowski J., Wiadomość historyczna o cudownym obrazie N. M. P. Studenckiej w kościele farnym w Grodnie, 1909 ; Pamiętnik Naukowo literacki, 1, 102 ; Wacław, op. cit. 1go-191.

6    Fridrich, op. cit. 97-101. Cfr. Wacław, op. cit. 228-29 Jankowski, op. cit. II, 250 ; Kurczewski Jan, Biskupstwo Wileńskie, 1912, 171.

7    Wacław, op. cit. 574.

8    Wacław, op. cit. 577. Cfr. Łukaszewicz, Dzieje Kalwin. II, 63-65 ; Portret zaszczyta Konfraternii Rykońskiej uprzywilejowanej p. t. N. P. M. Niepokalanego Poczęcie od Klemensa XIII.

8a Fridrich, op. cit. 127-29 ; Wacław, op. cit. 617-18 ; Dotkacz Jan Paweł, Skarbnica łask nieprzebranych, 1687 ; Jankowski, op. cit. III, 132.

9    Wacław, op. cit. 653. Cfr. Szymak, op. cit. 438.

10    Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Vilnen. 1629, fol. IV.

11    Vatikano Archyvas. Nunziatura di Polonia, vol. 47, f. 530-31.

12    Kłos J., Wilno. Przewodnik Krajoznawczy, 1929, 277.

13    Fridrich, op. cit. 130-38 ; Wacław, op. cit. 669-74. Cfr. Gumppenberg W., Atlas Marianus, 1672, Nr. 187 ; Sarbiewski K., Quatuor Leucae Virginis Mariae seu publica ac solemnis ad aedem B. V. Matris Trocensem pro-cessio, 1624 ; Mańkiewicz Szymon, Kościół farny Trocki cudami Boga i Maryi objaśniony, 1645 ; Tyłkowski Adalbert, Fidelis prophetissa seu imple-tio SS. V. Marei Vaticinii, 1674 ; Brzostowski K. K., Fons Gratiarum inter Polemonis Trocencis fontes, 1718 (paveikslo vainikavimo proga) ; Bu-trymowicz Szymon, Regina Regni Poloniae et M. D. Lithuaniae in thauma-turga... icone ad praepositalem palatino Trocensis civitatis basilicam,
1718    (J. Kurczewski 1906 m. išvertė į lenkų kalbą) ;
Minkiewicz Adam, Panegyricus de cultu et origine imaginis thaumaturgae B. V. M. Trocensis,
1719    ; — Solemnitas coronationis B. V. M., 1719 ;
Czarzasty Nicolaus, Oratio panegvrica in laudem S. Matris... in icone Trocensi coronatae, 1719 ; Kojałowicz W., Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum M. D. Lithuaniae pertinentia, 1650 ; I, 13 ; Baliński M., Starożytna Polska, III, 304, 316-17 ; Syrokomla W. (Kondratowicz L.), Wycieszki po Litwie, I, 41-51 ; Lipiński T., Wiadomości o koronacyach obrazów Matki Boskiej w dawniej Polsce, 1850, 10.

13Škutans St., Diva Motes kults un Moras žeme, 1954, 84-87.

14    Wacław, op. cit. 480-81. Cfr. Bujalski A. Bonav., Binae disertationes... de invocatione B. V. M. in imaginibus, 1761 ; Kartka Dyecez. wileńskie, 212.

15 Wacław, op. cit. 241-42. Cfr. L. R., Kalwarya Werkowska — Pamiętnik relig. moraln. XXXII, 241-361 ; Tyszkiewicz E., O klasztorach w dye-cezyi wileńskiej — Teka Wileńska, ÏII (1858), 237 ; Szymak, op. cit. 426.

16    Wacław, op. cit. 228-29.

17    Zahorski Wl., Obraz N. P. M. Ostrobramskiej w Wilnie — Kwartalnik Litewski, 191 o.

18    Sieczka Tad., Kult obrazu N. M. P. Ostrobramskiej w dziejowim rozwoju — Studja teologiczne VI (1934), 93.

19    Rolewicz J. M., Wiadomości o cudownych obrazach Pana Naszego Jezusa Chrystusa i N. P. M. w mieście Wilnie, 1863.

20    Wacław, op. cit. 742. Tos pat nuomonės yra ir Fridrich, op. cit. 183.

21    Skrudlik M., W sprawie pochodzenia obrazu Najśw. Marji Panny Ostro bramskiej — Pro Christo III, Nr. 5, 349-61.

22    Skrudlik, op. cit. III, Nr. 6, 412-428.

23    Kłos, op. cit. 188-89.

24    Narbut Teodor, Dzieje Narodu Litewskiego, V, 137.

25    Gailestingoji Dievo Motyna Aušros Vartuose Vilniuje, 1927, 21-22.

26    Kurczewski, op. cit. 171 ; Sieczka, op. cit. 44.

27    Cituota iš Skrudlik, op. cit. 352-53.

28    Iš Wacław, op. cit. 743.

29    Iš Wacław, ten. pat.

30    Kurczewski Jan, Kościół Zamkowy, I, 151.

31    Be jau cituotų veikalų apie Aušros Vartus cfr. Prunskis J., Aušros Vartai Vilniuje, 1949 ; Aušros Vartai, 1939 ; Milžinas, Vilniaus Aušros Vartai, 1940 ; Stebuklingas Aušros Vartų Dievo Motinas paveikslas, 1940 ; Šauklys Vikt., Aušros Vartai, 1940 ; Trophaeum Sexannali Literaria in Arena Certamine comparatum Sapientiae Sėdi... Virgini SS. Mariae M. D. Lit-vaniae Metropolis Civitatis Vilnensis in Porta Aciali... Protectrici, 1754 ; Bielińska Helena, Kilka słów o obrazie i kaplicy N. P. Ostrobramskiej, 1892 ; Chudek J. M., Matka Boska Ostrobramska, 1927 ; H. B., Czy obraz Matki Boskiej Ostrobramskiej jest wschodniego pochodzenia ? — Przegl. Powszechn. XXXVI (1892), 229-55 Kraszewski J., Ostrobrama i kościół S. Anny — Tygodnik Illustrowany, I (1860), 36 ; Kuleszo Ad. Historia cudownego obrazu Najśw. M. P., Matki Miloserdzia na Ostrej Bramie, 1927 ; M. J. R., Wiadomość o cudownym obrazie Najśw. M. P. na Ostrej Bramie oraz innych cudownych obrazach w Wilnie, 19072 ; Obst Jan, Historja cudownego obrazu Matki Boskiej Ostrobramskiej, 1927 ; Sieczka Tad., O laskach Najśw. Maryi Panny Ostrobramskiej, 1933 ; Skrudlik M., Historia obrazu i kultu Najśw. Maryi Panny Ostrobramskiej, 1927 ; —-Cudowny obraz Najśw. M. P. Ostrobramskiej, 1933 ; Sobolevskyj I. D., Skazanija ob ostrobramskom ikonie Božej Materi v Vilnie, 1899 ; Wacław Kapucyn, O cudownym obrazie Najśw. M. P. ostrobramskiej w Wilnie, 7897 ; Wójcicki Wl., Kaplica Matki Boskiej ostrobramskiej w Wilnie — Tygodnik Illustrow., IX (1864), 124 ; Znosko Konsł., Ostrobramska ja Ikona — Athen. Wileńsk. X, 537 ; Yla St., Litauen — Vilna (Aušros Vartai) : Wallfahrstorte Europas, 1950 ir kit.

32    Wacław, op. cit. 752.

33    Gumppenberg, op. cit. 611.

34    Rostowski St., Lituanicarum Soc. Iesu historiarum libri decem, 1877, 343 ; Wacław, op. cit. 737 ; Fridrich, op. cit. 162.

35    Wacław, op. cit. 738.    

36    Fridrich, op. cit. 159-60.

37    Wacław, op. cit. 737 ; Fridrich, op. cit. 162-63.

38    Wacław, op. cit. 738-39.

39    Wacław, op. cit. 738.

40    Wacław, op. cit. 724-25.

41    Gidžiūnas Viktoras, O. F. M., Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje, 1954, 26-36.

42    Rolewicz, op. cit. 28 ; Kraszewski J., Wilno, II, 372 ; Jan z Sliwin, Przechadzki po Wilnie, 195 ; Wacław, op. cit. 731 ; Fridrich, op. cit. 164-68.

43    Wacław, op. cit. 735-36 ; Fridrich, op. cit. 191-94 ; Gidžiūnas Victor, DeFratribus Minoribus in Lituania, 1950, 39-41. Apie koplyčią : Zorza Wileńska Nr. 28, 1906 ; Przyjaciel Ludu Nr. 40, 1906.

44    Wacław, op. cit. 723-24 ; Fridrich, op. cit. 157-58.

45 Alandus (Tryzna). Devotio hebdomadaria ad S. Michelem Archang. 1630; Gumppenberg, op. cit. Nr. 1017 ; Rolewicz, op. cit. 9 ; Kraszewski, op. cit. II, 336 ; Szczygielski Stan., Aprobacya obrazu N. P. M. w kościele św. Michała, 1670 ; Sokolnicka Konst., Skarbnica niebieska otwarta... w obrazie Boga-Rodzice M. P. w kościele Ś. Michała, 1671 (su giesmėmis prie paveikslo) ; Zienkowicz T., Korona z berbownych... Sapiehów ... w cudownym obrazie N. P. w kościele św. Michała, 1751 ; Rosolecki Luk., Wdzięczność Matce Najśw. z okazyi koronacyi cud. obr. w kośc. św. Michała, 1751 : Sadkiewiczówna Kat. karmelitanka bosa, Cudowny obraz Najśw. M. P. w kościele św. Michała w Wilnie u PP. Bernardynek, 1857 ; Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, 169.

46 Enaralia obrazu N. P. Fawenckiego wprowadzoniego do kościoła antokolskiego, 1653 ; Przy łuski Balt. Stan., Na solenney introdukcyi obrazu Przenaj łaskawszej M. P. Miloserdzia od Jerzego Tyszkiewicza, bisk. wileńskiego w Antokolu, 1653 ; Historya pewna obrazu Bogorodice wprowadzonego do kośc. antokolskiego, 1654 ; Obrona zdrowia i życia ludzkiego od powietrze — Marya na Antokolu, 1755 ; Nabożeństwo do Najśw. P. M. Łaskawiej... na Antokolu, 18495 ; Rolewicz, op. cit. 23 ; Kraszewski, op. cit. II, 361 ; Grinius J., Vilniaus meno paminklai, 1940, 72-89.

47    Szymak, op. cit. 427 (autorius šiame vienuolyne rašė savo « Prerogatywa ») ; Śmiarowski Remig., Fontana mistyczna, 1737 ; Rolewicz, op. cit. 19 ; Barącz Sadok, Cudowne obrazy Matki Najśw. w Polsce, 1891, Nr. 225 ; —- Rys Dziejów zakonu kaznodziejskiego, 1860-65, II, 352 ; Pamiętnik relig moraln. XXXI, 146 ; Kurczewski, op. cit. 771.

48    Gumppenberg, op. cit. Nr. 178 ; Batiuškov, Pamiętniki ruskoj staryny, 93 ; Muraviev, Ruskaja Vilna, 49 ; Wacław, op. cit. 753-54.

49    Wacław, op. cit. 740-41.

50    Wdcłdw, op. cit. 757-58. Apie paveikslą mini ir Jankowski, Powiat Oszmianski.

51    Fridrich, op. cit. 139-42 — žinias suteikė Vosyliškės klebonas kun. Pr. Sokolovskis ; Szymak, op. cit. 429 ; Barącz, Rys dziej. kazn. 381.

52    Kurczewski, op. cit. 210.

53    Zełajewicz Eleuter., Zwierzyniec na ziemi niebieskiej, to jest Puszcza Budzka, 1650 ; Gumppenberg, op. cit. 277-78 ; Teka Wileńska Nr. 4, 146 ; Wacław, op. cit. 78-79 ; Kurczewski, op. cit. 215 ; Fridrich, op. cit. 74-77 ; Cata-logus ecclesiarum et cleri Archidioecesis Vilnensis pro anno Domini 1939, 117.

54    Wacław, op. cit. 155 ; Fridrich, op. cit. 82-83.

55    Wacław, op. cit. 160-61 ; Kurczewski, op. cit. 232 ; Fridrich, op. cit. 143-47 ; Catalogus, 79.

56    Wacław,, op. cit. 175 ; Fridrich, op. cit. 86-89.

57    Kurczewski, op. cit. 240, Fridrich, op. cit. 110-13 ; Catalogus, 70.

58    Wacław, op. cit. 481 ; Fridrich, op. cit. 120-23.

59    Fridrich, op. cit. 78-82, 102-106, 114-115, 116-119; Kurczewski, op. cit. 232, 256, 542 ; Catalogus, 63, 77, 54.

 

2. KAUNO ARKIVYSKUPIJOJE

1) Kaunas — laikinoji Lietuvos sostinė (1920-39) negali prilygti Vilniui nei savo bažnyčių skaičiumi (jų Kaune su priemiesčiais 1940 m. buvo 15), nei žymesnėmis Marijos šventovėmis. Vos viena Vytauto bažnyčia turi Marijos (Dangum Ėmimo) titulą. Tačiau ir Kauno bažnyčiose netrūksta Marijos paveikslų, kuriuos žmonės ypatingai gerbia, prie jų kabina votus ir išsiprašo iš Marijos įvairių malonių.

a) B a z i l i k o j e. Kada ši didžiausia Kauno bažnyčia statyta, nėra tikrų žinių ; spėjama, kad 1409-13 m. Jos steigėju laikomas Vy-

 

Kauno arkikatedra-bazilika

Kauno arkikatedra-bazilika.

tautas Didysis. D. L. Kng. Aleksandro 1503 m. raštas, kuriuo ši parapinė Kauno bažnyčia buvo aprūpinta turtais, mini, kad ji pastatyta ir apdovanota Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių dar pagonybės laikais. 1655 m., rusams užėmus Kauną, bažnyčia labai nukentėjo. Per 1732 m. gaisrą smarkiai buvo apdegusi ir apgriuvusi. Karaliaus Stan. Augusto lėšomis (40.000 auks.) buvo vėl atstatyta. 1808 m. bažnyčia buvo atiduota iš Vilniaus atkeltiems augustinijonams, kurie 1820 m. prie ten pat esančio vienuolyno įsteigė mokyklą. Dėl 1863 m. sukilimo, uždarius augustinijonų vienuolyną, Muravjovo įsakymu, į Kauną buvo atkeltas iš Varnių Žemaičių vyskupijos centras ir tais metais bažnyčia tapo vyskupijos katedra, tik 1895 m. pop. Leono XIII patvirtinta. Žemaičių vyskupijos 500 metų sukakties proga, pop. Benediktas XV 1921.IV.26 ją pakėlė į baziliką, o įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją ji tapo arkikatedra.

Bazilikoje yra keletas altorių su Marijos paveikslais : Marijos Dangun Ėmimo (iš XVII a.), Marijos Paguodėjos, Skausmingosios Motinos. Pastarasis, kuris yra prie vieno vidurinės navos piliorių altoriuje, pieštas M. E. Andriolli, yra apkabinėtas votais. Čia per ištisas dienas dega žmonių suaukotos žvakės. Kunigai, atvykę iš tolimesnių vietų, stengiasi prie šio altoriaus atsilaikyti šv. mišias. Skaumingosios Dievo Motinos atlaidų metu susirenka žmonių minios net iš tolimesnių apylinkių. Vokiečių okupacijos metais, bazilikos kunigai buvo pradėję rūpintis įvesti pastovias vakarines pamaldas prie šio Marijos paveikslo. Jie parašė specialias maldas, sukūrė giesmę, kuriai muziką parašė prof. Al. Kačanauskas:.

b)    Š v č. T r e j y b ė s   b a ž n y č i o j e. Čia bažnyčią ir vienuolyną 1634 m. vienuolėms bernardinėms pastatė Minsko vaivada kunigaikštis Aleksandras Masalskis, kurio duktė įstojo į bernardines. Statyba buvo baigta tik 1703 m. Bažnyčia daug kartų taisyta, perdirbta, puošta, bet vistik išlaikė pirmykštį gotišką stilių. Kai 1864 m. rusų valdžia bernardinių vienuolyną panaikino, bažnyčia 1899 m. padaryta parapine.

Šioje bažnyčioje, kaip matyti iš 1677 m. išleisto Ramoškos piešto paveikslėlio (13 x 10 cm. dydžio), yra buvęs stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Marija atvaizduota veidu į priekį, ant galvos turi ypatingos formos vainiką, kurį du angelai viena ranka laiko ant Marijos galvos, o kitoje turi šakelę su žiedais. Aplink vainiką taip pat gėlės. Marijos plaukai palaidi, jie dengia kaklą, papuoštą perlais. Marija dešinėje rankoje laiko karališką skeptrą, o kaire apima Kūdikį, kuris kairiąja rankute laikosi Motinos rankos, o dešine laimina dviem ištiestais pirščiukais. Po paveikslėliu lenkiškas parašas : « Paveikslas Mergelės Marijos ypatingomis Dievo malonėmis ir dovanomis garsus Kaune šv. Pranciškaus seserų Švč. Trejybės bažnyčioje ; didesniam pamaldumui į Švč. Mariją pažadinti, išspausdintas 1677 m. »2

c)    Š v.  J u r g i o  (s e m i n a r i j o s)  b a ž n y č i o j e, kurią drauge su vienuolynu 1471 m. bernardinams pastatė Kauno seniūnas Stanka Šandzivojaitis. Bažnyčia daug kartų nukentėjo nuo gaisrų. Joje 1812 m. prancūzai buvo įsitaisę maisto sandėlį, vėliau rusai ją iki 1816 m. pavertė ginklų sandėliu ; 1842 m., vienuolyną panaikinus, bažnyčia liko Kauno magistrato žinioje, o 1864 m., atkėlus į Kauną iš Varnių kunigų seminariją, bažnyčia teko seminarijai.

Šioje bažnyčioje nuo senų laikų buvo stebuklingas Marijos paveikslas, kuris 1655 m., rusams užėmus Kauną, verkęs. Gelbstint jį nuo maskolių išniekinimo ar pagrobimo, kurį laiką buvo slepiamas kaime, o paskui vėl grąžintas į Šv. Jurgio bažnyčią. Čia jis ėmė dar labiau garsėti stebuklais, kurie pradėti užrašinėti nuo 1669 m. Prie šio paveikslo Kauno elgetos kas vakaras giedodavo Marijos litaniją ir kitas giesmes. Vėliau, panaikinus Kaune bernardinų vienuolyną, tas paprotys išnyko, o paveikslo stebuklingumo garsas sumažėjo.

Gal dėl šio paveikslo garso, senovėje Kauno gyventojai labai gerbė ir prie įėjimo į vienuolyną vartų bokšte esantį Marijos paveikslą, pas kurį, šeštadienių ir šventadienių vakarais susirinkę, giedodavo litaniją ir įvairias giesmes3.

d) Š v č.  S a k r a m e n t o  (d o mi n i n ko n ų)  b a ž n y č i o j e. XVII a. pirmoje pusėje kaunietis Domininkas Narkevičius atkvietė į Kauną domininkonus ir 1631 m. jiems užrašė namus Didžiojoje (Vilniaus) gatvėje. Jo ir Upytės bajoro Kristupo Bialozaro pastangomis, karalius Vladislovas Vaza patvirtino užrašus ir 1641 m. domininkonai formaliai įsikūrė Kaune. Jie čia ėmė statyti bažnyčią, kuri buvo baigta 1678 m. Kai 1845 m. rusai uždarė domininkonų vienuolyną, bažnyčia buvo paversta į cerkvę ir paskirta moksleiviams pravoslavams. I pasaul. karo metu joje vyko vokiečių kareiviams katalikams pamaldos.

1919 m. bažnyčia grąžinta Kauno kurijai ir po remonto paskirta studentams ir moksleiviams.

Domininkonų laikais šioje bažnyčioje yra buvęs stebuklingas Marijos Rožinio (Ražančinės) paveikslas, kuris, rusams bažnyčią užėmus, dingo 4.

2) Pagiriai. Kur šiandien yra Pagirių miestelis, apie 20 km. į šiaurės vakarus nuo Ukmergės, XVII a. buvo tik kaimas, kuris priklausė Bialozarams. Pagiruose pirmąją bažnyčią pastatė trys broliai : Gabrielius, Kristupas ir Karolis Bialozarai 1626 m. Vienas Vilniaus kapitulos kanauninkas tai bažnyčiai padovanojo Švč. Marijos paveikslą, kuris vėliau laikytas stebuklingu.

Pirmoji bažnyčia neilgai stovėjo, nes Šiaurės karo metu švedai ją sudegino. Priešui pasitraukus, visų didžiausiam nustebimui, Marijos paveikslas buvo rastas visiškai sveikas, pakabintas ant medžio, nors jo rėmai buvo apdegę. 1742 m. kun. Penkaševskio pastangomis, buvo pastatyta nauja bažnyčia ir joje vėl patalpintas minėtasai paveikslas. Švedų sudegintos bažnyčios atminčiai, paveikslas su apdegusiais rėmais buvo įrengtas naujos bažnyčios didžiajame altoriuje. Kun. Šimkevičius parapijiečių lėšomis 1876 m. bažnyčią naujai perstatė ir jos didžiajame altoriuje, įdėjęs į naujus rėmus, vėl patalpino tą patį stebuklingą Marijos paveikslą.

Paveiksle Marija atvaizduota su Kūdikiu ant rankų. Pats paveikslas papuoštas sidabriniais rūbais ; prie jo keliolika votų. Vienas iš jų, su Marijos atvaizdu, padovanotas XVIII a. Kojalavičienės, kaip padėka už pagijusį jos vaiką.

Stebuklingi įvykiai ir gautosios malonės prie stebuklingo Švč. Marijos paveikslo Pagiriuose buvo surašomos į specialią knygą, tačiau nėra žinių, ar kada nors dvasinė vyresnybė yra juos patvirtinusi, nes bažnyčios archyve jokių dokumentų iš senovės neliko, išskyrus trumpą pažymėjimą kanoniškos vizitacijos iš 1836 m., kur sakoma : « Rasta bulės ir apaštališki laiškai, suteikią atlaidus Pagirių bažnyčiai ir liudijimas apie pagarsėjusius stebuklus prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo 1794 m. » Paveikslo stebuklingumą užsimena ir Ukmergės teismo aktai iš 1806 m. Vėlesnieji oficialūs dokumentai šį paveikslą visuomet vadina stebuklingu. Tokiu jį laiko ir apylinkės žmonės, kurie čia gausiai suplaukia ir patiria įvairių malonių.

Iš stebuklingų įvykių paminėtini šie :

Apie 1900 m. viena moteris Š. sirgo akių liga ir visai apako. Pasiaukojusi Pagirių Švč. Dievo Motinai ir pasižadėjusi, jei pasveiks, visada tą dieną kalbėti Marijos garbei psalmes, staiga pamaldų metu praregėjo. Prieš 1911 m. miręs Raila, per 20 metų buvo paralyžuotas. Nieko gydytojams nepadėjus, atsidavė Marijos globai ir pasižadėjo, jei atgaus sveikatą, kasmet atlikti maldingą kelionę į Pagirius, į Marijos Aplankymo atlaidus, ir ten prie stebuklingo paveikslo sukalbėti Marijos garbei rožinį. Netrukus visiškai pagijo, gyveno dar kelioliką metų ir savo pažadą uoliai pildė.

Pats seniausias šio paveikslo stebuklingumo paminėjimas yra V. Kojalavičiaus veikale « Miscellanea », išleistame 1650 m. 5

3) Pažaislis. Aukštame Nemuno krante, tarp miškų tūno vienas gražiausių ir įdomiausių Lietuvos baroko meno paminklų — buv. kamaldulių vienuolynas su bažnyčia (Eremus Montis Pacis — Taikos kalno eremas). Jį 1664 m. įsteigė Lietuvos kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621-1684) ir jo žmona Izabelė Eugenija de Mailly Lascaris. Pamaldusis Lietuvos didikas, matęs savo tėvynės nelaimes švedų ir rusų okupacijos metais, ir tikėdamas, kad Dievas baudžia kraštą už žmonių kaltes, steigė maldos ir Dievo garbinimo centrą, kad vienuoliai permaldautų Dievą už viso krašto nusikaltimus. Tam ypačiai tiko uždaro, kontemplatyvaus gyvenimo atsiskyrėliai kamalduliai, kuriuos K. Pacas pažino Italijoje, kur jis Perudžijos mieste mokėsi ir nekartą aplankė netoli to miesto esantį Montis Coronae kamaldulių eremą. Griežtas atsiskyrėlių gyvenimas jam padarė gilaus įspūdžio ir jis pasiryžo šio ordino vienuolius įkurdinti savo tėvynėje. Dar 1662 m. Pacas gavo iš Respublikos seimo savo projekto patvirtinimą, o dar anksčiau buvo gavęs leidimą iš pop. Aleksandro VII ir kamaldulių ordino vyresnybės.

Vienuolyno ir bažnyčios statymui K. Pacas parkvietė architektų ir tapytojų iš Italijos. Pirmasis Pažaislio architektas Ludovico Fredo, pagal legendą, savo uždavinio nebaigęs, įstojęs į vienuolių skaičių. Pažaislio vienuolyne jis ir miręs.

 

Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas.

Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas.

1667 m. iškilmingai padėtas kertinis akmuo būsimai vienuolyno Marijos Aplankymo vardo bažnyčiai. Statyba ėjo sunkiai, nes reikėjo vandens keliais gabenti marmurą iš Krokuvos apylinkių, ir buvo baigta tik 1674 m., bet galutinai darbai baigti tik 40-50 metų vėliau.

Bažnyčią išpuošė statulomis skulptorius Mykolas Volcet (Wolscheid) kilęs iš Vokietijos, gyvenęs Vilniuje (palaidotas Kauno Šv. Jurgio bernardinų bažnyčioje 1676 m.). Gipsatūras bažnyčiai gamino Lombardijos meistrai, vadovaujami Giovanni Merli. Tapytojai Del Bene, Michelangelo Palloni da Campa, Ferdinando della Croce nupiešė bažnyčios freskas ir paveikslus. Vėliau (apie 1686 m.) prie statybos dirbo Pietro Putini ir po 1755 m. gaisro Pietro Rossi. Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios statyba atsiėjusi 8 statines aukso (apie 8 milijonus lenkiškų zlotų), bet tikrosios sumos niekas nežino, nes pagal legendą, kai vyriausias architektas padavęs Pacui statybos išlaidų sąskaitą, steigėjas ją įmetęs į ugnį sakydamas : « Ką atidaviau Dievui, teesie tik Jam vienam žinoma ».

Tačiau steigėjas nespėjo pamatyti Pažaislio viso grožio ir didybės, nes jis mirė 1684 m. Belvederyje ties Varšuva (žmona kiek vėliau) ir testamente pareikštu noru buvo abu palaidoti Pažaislio bažnyčios rūsyje, šalia vienintelio mažamečio, jau anksčiau mirusio, sūnaus.

Vienuolyne, atskiruose nameliuose turėjo gyventi 12 kamaldulių. Atrodo, kad niekad jų čia daugiau ir nebuvo. Pirmieji atvyko iš Lenkijos, bet, steigėjui prašant, pirmuoju Pažaislio prioru buvo paskirtas lietuvis Jeronimas (Zigmantas Krasauskas).

Turtingai steigėjo aprūpintas Pažaislio vienuolynas, laikui bėgant, nustojo dalies savo turtų ir ėmė nykti. 1812 m. jį apiplėšė Napoleono armija, pagrobusi daug bažnyčios brangenybių, sunaikinusi knygyną ir archyvą, sudaužiusi ir suliedinusi varpus. O kai 1831 m. įvyko sukilimas prieš rusų valdžią, Pažaislio vienuoliai buvo apkaltinti dalyvavę sukilime, ir 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, turtas konfiskuotas, o vienuolyno pastatai atiduoti pravoslavų vienuoliams, atvykusiems iš Rusijos.

Rusai vienuoliai atremontavo apnaikintą vienuolyną, o iš bažnyčios padarė cerkvę, perdirbę bažnyčios vidų, užtepę kai kurias freskas, supravoslasinę kryžius, paveikslų baltus kamaldulių rūbus pakeitę juodais. I pasaul. karo pradžioje rusų vienuoliai išbėgo į Rusiją, išsiveždami vienuolyno brangenybes, archyvą, varpus, kai kuriuos paveikslus. Karo metu vokiečiai čia įsirengė karo ligoninę, vandališkai nuplėšė varinį bažnyčios stogą, o 1919 m. traukdamiesi iš Lietuvos išsivežė į Vokietiją visa, kas dar buvo galima paimti. Apiplėštas ir apleistas Pažaislio vienuolynas 1920 m. teko seserims kazimierietėms, kurios, su valdžios parama, šiek tiek atremontavo vienuolyną ir bažnyčią.

Nuo pat Pažaislio įsteigimo, jo bažnyčios didžiausia brangenybė buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kurį Pažaislio bažnyčiai dovanojo pats steigėjas K. Pacas, jį 1661 m. gavęs dovanų iš pop. Aleksandro VII. Šis paveikslas, žmonių vadinams « Kamaldulių Dievo Motinos» paveikslu, tuoj pagarsėjo ir buvo ypatingas garbinamas viso krašto tikinčiųjų. Kasmet į liepos 2 d. Marijos Aplankymo šventę čia suplaukdavo didžiausios žmonių minios. Kai Pažaislis teko pravoslavų vienuoliams, jie paveikslą paliko vietoje ir leido tikintiesiems jį senovišku būdu garbinti, matyt, norėdami patraukti prie savęs ir prisipratinti katalikus (nors Kirkoras — Žyvopisnaja Rossija, III, 179 p. sako, kad paveikslas buvęs išgabentas į Kijevą, bet tas netiesa). Kaip ir seniau, liepos 2 d. rusų vienuoliai stebuklingą paveikslą iškilmingoje procesijoje nešdavo aplink bažnyčią ir vienuolyną. Susirinkę maldininkai, ypačiai moterys, vienuoliams kaskart keliant paveikslą aukštyn, lįsdavo pro jo apačią, tikėdamiesi gauti savo skausmuose ir nelaimės palengvinimo. Nuo 1893 m. Pažaislio stebuklingąjį paveikslą rusai pergabendavo į Kauną, čia jis būdavo įvairiose cerkvėse ir liepos 2 d. išvakarėse su iškilminga procesija vėl grąžinamas į Pažaislį.

Išbėgdami rusų vienuoliai 1914 m. išsigabeno į Rusiją ir Pažaislio stebuklingąjį Marijos paveikslą. Tik 1928 m. pavasarį Sovietų Rusijos valdžia, pagal 1920 m. taikos sutartį, grąžino paveikslą Lietuvai. Jis buvo Kaune atnaujintas, perdažytas (žinovų nuomone gana nesekmingai) ir perneštas į savo pirmykščią buvimo vietą.

Paveikslo iškilmingas pergabenimas iš Kauno bazilikos į Pažaislį įvyko 1928.V. 17. Didžiulė procesija su bažnyčių, organizacijų ir mokyklų vėliavomis pajudėjo iš bazilikos 8 val. ryto. Jai vadovavo Kauno arkivyskupas-metropolitas J. Skvireckas. Gaudžiant Kauno bažnyčių varpams, grojant orkestrams, aidint giesmių garsams, procesija perėjo Kauno miestą Pažaislio link. Pakeliui paveikslą pasitiko pasipuošę namai, parengti altorėliai, pastatyti vartai. Nepaisant dienos karščio, il-

 

Stebuklingas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas

Stebuklingas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas.

gos ir sunkios dulkėtos kelionės, iš Kauno paveikslą lydėjo didžiulės tikinčiųjų minios.

Po trijų kelionės valandų, procesija pasiekė Pažaislį, čia suplaukė iš apylinkės daugybė žmonių, pasveikinti grįžusią iš rusų nelaisvės Pažaislio Dievo Motiną. Prie bažnyčios durų buvo įrengtas laikinis altorius, į kurį studentai ateitininkai, nešę visą kelią ant savo pečių, įstatė paveikslą, čia arkivyskupas — metropolitas atlaikė pontifikalines mišias, kurių metu giedojo Kauno dvasinės seminarijos klierikų choras. Pamaldose dalyvavo vyriausybės nariai, Šv. Tėvo atstovas, organizacijos. Pamokslą sakė garsus pamokslininkas Tėvas P. Andziulis MIC.

Po mišių buvo gegužinės pamaldos, o po jų stebuklingas paveikslas buvo įneštas į bažnyčią ir patalpintas pastoviai tam tikslui įrengtame altoriuje, šoninėje bažnyčios koplyčioje.

Paveiksle Marija atvaizduota sėdinti, ant kelių laikanti Jėzų, lengvai palenkusi galvą į dešinę pusę ir veidu siekianti Sūnaus galvutės.

 

Pažaislio bažnyčioje

Altorius su stebuklinguoju Marijos paveikslu Pažaislio bažnyčioje.

Kūdikis sudėjęs rankytes ant Motinos rankos. Visa kompozicija dvelkia švelnumu, ramybe. Paveikslas apvestas gėlių vainiku (kuris 1928 m. paveikslą perpiešiant likęs neliestas). Panašūs vainikai, Dr. H. Kairiūkštytės-Jacynienės teigimu, aptinkami Danieliaus Segherso ir Rubenso paveiksluose. Minėtos meno žinovės tvirtinimu, paties paveikslo figūrų kompozicija dar primenanti senoviškų itališkų Bizantijos įtakoje ankstyvam viduramžyje pieštų Madonų atvaizdus, tačiau savo stiliumi yra artimas ne kuriam nors italų, bet flamandų tapytojui Danieliui Seghersui (1590-1661) iš Antverpeno, pagarsėjusiam gėlių piešėjui, kuris yra gyvenęs Italijoje. Tokiu būdu šio paveikslo kelias nuo Flandrijos dailininko per pop. Aleksandrą VII ir K. Pacą ligi Pažaislio gali būti istoriškai visai tikras.

Be stebuklingojo Marijos paveikslo, dėmesio yra vertas kitas — titulinis — Marijos Apsilankymo pas šv. Elzbietą paveikslas, esąs didžiajame bažnyčios altoriuje. Jis yra žymaus Florencijos dailininko Mariotti Albertinelli (1474-1515) 1503 m. piešto paveikslo, kuris dabar randasi Uffizii muzėjuje Florencijoje, kopija. Kada ir kieno ji gaminta, trūksta žinių 6.

4)    Radviliškis. čia pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1619 m., o 1769 m., vietoj senosios, kun. Kazimieras Ausėnas pastatė naują medinę bažnyčią Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardu, kurią 1789 m. Žemaičių pavyskupis Adomas Koscia pašventino. Šios bažnyčios didžiajame altoriuje yra Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kopija, papuošta sidabro rūbais. Dešinėje pusėje, šoninėje koplyčioje buvo įrengtas kitas — Švč. Marijos Škaplierinės paveikslas, taip pat papuoštas sidabro rūbu ir sidabriniu mėnulio paslankiu.

Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio kanoniškos vizitacijos akte iš 1804 m. yra užsiminta apie čenstakaviškės Dievo Motinos paveikslą, kad prie jo žmonės patirią ypatingų malonių, ir kad tas paveikslas esąs gerbiamas ypatingesniu būdu, nors patirtosios malonės nėra užrašinėjamos.

Radviliškio bažnyčia 1868 m. rugpiūčio 15 d. visiškai sudegė. Ugnis sunaikino altorius, vargonus, net ir varpai sutirpo, tik abu Marijos paveikslai buvo išgelbėti. To meto Radviliškio klebonas Juozapas Bortkevičius, parapijiečių aukomis, 1870 m. pastatė naują medinę bažnyčią ir joje patalpino abu nuostabiai išlikusius senuosius Marijos paveikslus. Čenstakaviškės Marijos paveikslas vėl buvo įrengtas didžiajame altoriuje.

Nuo to laiko žmonės dar labiau gerbė tuos paveikslus ir vis naujų malonių iš Marijos patirdavo. Ypatingai daug maldininkų į Radviliškį atvyksta Švč. Marijos Škaplierinės ir Gimimo šventėse. Tomis dienomis čenstakaviškės Marijos altorius nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro būna apgultas tūkstančių maldininkų, kurie keliais eina aplink altorių, tuo būdu prašydami Marijos įvairių malonių, ar padėkodami už jau gautąsias 7.

5)    Raseiniai. Manoma, kad pirmąją Raseinių bažnyčią yra pastatęs 1421 m. Vytautas. Didž. Lietuvos Kunigaikštijos raštininkas ir Ariogalos tėvūnas Mikalojus Stanka Bilevičius, drauge su Tverų tėvūnu broliu Adomu 1642 m., leidus vysk. Jurgiui Tiškevičiui, įkurdino Raseiniuose prie parapijos bažnyčios domininkonus, kurie čia pasistatė naują bažnyčią ir vienuolyną. Kai ji 1730 m. sudegė, buvo atstatyta graži mūrinė.

Rusų valdžia 1889 m. panaikino Raseinių domininkonų vienuolyną, ir bažnyčia liko parapijai. 1932 m. čia vėl įsikūrė domininkonai ir 1937 m. atnaujino bažnyčią iš vidaus.

Jau pirmosios domininkonų bažnyčios vienoje koplyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas (čenstakavos kopija), su vainikais ir auksuotais sidabro rūbais. O vienuolyne, kapitulos salėje, kabojo kitas stebuklingas Marijos paveiksla irgi papuoštas sidabro rūbais bei vainikais. Taip rašo XVII a. autoriai. Vėlesnis tų paveikslų garsas ir likimas nėra žinomas 8.

6) Šiluva — tai Lietuvos Lurdas, kur apsireiškusi Dievo Motina, kur stebuklais pagarsėjęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kur visos Lietuvos tikinčiųjų lankoma Marijos šventovė, čia Marija vadinama Ligonių Sveikata. Tas titulas jai duotas patyrus gausių malonių, kūno ir sielos sveikatos. Teisingai vysk. V. Brizgys pastebi, kad « Šiluva yra Šventesnė ne tik už visas kitas Lietuvos šventoves, bet ir už tūkstančius pasaulyje esančių vietų, į kurias kas metai keliauja maldininkų minios. Kad Šiluva yra taip mažai žinoma pasaulyje, net ne visų lietuvių tinkamai suprasta, užtai dalinai yra kaltos mūsų krašto praeities politinės aplinkybės, bet gal daugiau kaltas lietuvio kuklumas, kartais pasiekiąs aiškaus apsileidimo, kuris tampa žalingas ir jam pačiam, ir daugeliui kitų » 9.

Šito lietuvio kuklumo, o kartais ir « aiškaus apsileidimo » pasėkoje iki šiol neturėjome išsamesnės kritiškos Šiluvos Marijos šventovės istorijos, neskaitant keletos nedidelių, pamaldžiam pasiskaitymui skirtų, knygelių. Jose kartojamos senesnių autorių dažnai klaidingos žinios, ir todėl visa istorija yra pilna nenuoseklumų, prieštaravimų. Kun. prof. St. Ylos rimtai ir dokumentuotai paruošta studija įneš daugiau šviesos į Šiluvos gana miglotą, bet tokią įvykiais turtingą, praeitį.

Netrukus po Žemaičių krikšto ir vyskupijos įsteigimo (1421 m.), kai atkaklių žemaičių naujam tikėjimui palenkimo darbas buvo žymiai pastūmėtas pirmyn, Geišių (prie Raseinių) dvaro tėvūnas Petras Gedgaudas, turėjęs dabartinės Šiluvos vietoje savo dvarą vardu Šilas ar Būda, 1457 m. įsteigė pirmąją Šiluvos bažnyčią ir apdovanojo ją žeme (apie 146 valakai). Toji medinė Šiluvos bažnyčia, tarnavo Šiluvos katalikams netoli 50 metų.

Padavimas, kurį vėliau rašiusieji apie Šiluvą vis kartojo kaip istorinę tiesą, sako, kad pagonybės laikais lietuviai Šiluvos vietoje garbinę išminties deivę Būdą, kurios vardu ir toji vieta liko pavadinta. Bet tai aiški netiesa, nes tokios deivės išviso nebūta, o rašiusieji svetimomis kalbomis nesuprato, ką reiškia žodis « Būda» — vieta, kur gyveno miško sargai ir kur buvo gaminama miško produktai. Tokių « Būdų » Lietuvoje yra daug ir jos visos kilę iš tos pat paskirties.

Po Gedgaudo mirties Šiluva giminystės keliu teko Mikalojui Kęsgailai, kurio duktė Barbora ištekėjo už Andriaus Zavišos Žeimių dvarininko ir taip Šiluva teko Zavišų giminei. Andrius Zaviša apie 1500 m. atstatė sudegusią ar pasenusią Šiluvos bažnyčią, kuri, kaip ir pirmoji, buvo medinė.

 

Šiluvos bažnyčia

Dabartinė Šiluvos bažnyčia.

Protestantizmo bangai ėmus plūsti į Žemaičius iš Prūsų, o didikams pasigožėjus vis daugiau turtų, ėmė pagunda keisti tikėjimą ir pasisavinti katalikų bažnyčių nuosavybę. Taip bus atsitikę ir Šiluvoje, kada Andriaus Zavišos sūnus Jonas apie 1532 m. perėjo į liuteronus ir pasisavino Šiluvos bažnyčios žemes. Atrodo, kad jis katalikų bažnyčios nelietė, o «naujo» tikėjimo reikalams už pusės kilometro nuo Šiluvos (šiandien vadinamame Zbarų kaime) apie 1533 m. pastatė pirmąją protestantų koplyčią. Tai sugriuvus, naujas Šiluvos valdytojas Merkelis Šemeta (gavęs užstato teise iš Zavišų valdyti Šiluvą), prieš 1569 m. pastatė naują medinę protestantų bažnyčią.

O koks likimas ištiko katalikų bažnyčią? Atrodo, kad ji, ir protestantams įsikūrus Šiluvoje, dar kurį laiką laikėsi. Tai matyti iš Ragainės pastoriaus Martyno Mažvydo apie 1551 m. rašyto skundo hercogui Albrechtui, kur jis rašo, kad jo parapiečiai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, o švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias.

« ... Pas juos (t. y. Ragainės protestantus V.) yra ši baisi yda, būtent, kai žino iš senovinio popiežiškių papročio Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose prie šios kunigaikštijos (Prūsų V.) ribų, švenčiant kurią nors šventę, kaip : šv. Onos Batakių miestelyje, šv. Jokūbo Švėkšnoje, garbingosios Mergelės Marijos Šiluvoje, šv. Kryžiaus Jurbarke, šv. Jurgio ir Dievo Kūno Tauragėje, Dangun Ėmimo Veliuonoje ir kitur, kur tik švenčiamos šventųjų šventės, tai mano parapiečiai, kuriem popiežiškių apeigos patinka, vyksta tenai ir atlieka pasibaisėtiną stabmeldystę »10.

Reiškia, iki 1550 m. Šiluvoje dar buvo švenčiama Mergelės Marijos (Gimimo) šventė ir į ją vykdavo Prūsų lietuviai, dar neseniai padaryti protestantais. Jei buvo šventė, turėjo stovėti ir bažnyčia. Drauge matyti, kad Šiluvos atlaidai (greičiausia paties steigėjo išrūpinti) jau buvo plačiai išgarsėję, jie sutraukdavo dideles maldininkų minias net iš tolimesnių vietų.

Vykusi aštri kova tarp liuteronų ir kalvinistų, paskui tarp kalvinistų ir įvairių iš jų kilusių sektų (antitrinitorų, arijonų, judaistų), baigėsi kalvinistų persvara. Merkelis Šemeta, pastatęs Šiluvoje apie 1569 m. antrąją protestantų bažnyčią, atrodo drauge įkūrė ir kalvinistų parapiją. Kalvinistai ėmė rūpintis ne tiek bažnytinių turtų grobimu, kiek naujų, vietinių dvasininkų paruošimu ir liaudies patraukimu. Imta ir valstiečiai baudžiauninkai versti lankyti kalvinistų pamaldas. Apie tą laiką galėjo katalikų bažnyčia, kaip kai kurie autoriai tvirtina, sudegti (gal tyčia buvo kalvinistų padegta), ir jau nebuvo kam naujos atstatyti. Bet lygiai galėjo katalikų bažnyčia būti nugriauta ir vėliau — kai Vnučkienė, nupirkus Šiluvos turtus, čia stiprino kalvinizmą.

Uoli kalviniste, Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos našlė (Mitkevičiūtė iš Pašušvio), pradėjus didikams vėl grįžti katalikybėn ir Andriaus Zavišos anūkui, irgi Andriui, po 1583 m. grįžus į Katalikų Bažnyčią (tą pat padarė jo du pusbroliai Andrius ir Jonas), be to 1588 m. išėjus Lietuvos Statuto trečiajai laidai, kur buvo katalikams pripažinta teisė atgauti neteisėtai atimtus turtus, bijodama, kad Šiluvos valdytojai negrąžintų katalikams tai, kas iš jų buvo neteisėtai nusavinta, 1591 m. rugsėjo 1 d. nupirko iš Merkelio Zavišos (pirmojo Šiluvos valdytojo Andriaus sūnaus) ir jo žmonos Daratos Samboreckaitės už 9.000 lenk. auksinų Šiluvos turtus ir visa tai, dar pripirkus iš Bilevičių kai kuriuos kaimus, 1592.1.4 užrašė Šiluvos kalvinistams. Iš šito užrašo turėjo būti pastatyta mūrinė kalvinistų bažnyčia, įsteigta (tiksliau : aprūpinta) mokykla kalvinistų pastoriams bei katechetams auklėti ir prieglauda.

Vnučkienė Šiluvos užrašymo akte mini, kad ji dovanoja, perleidžia nuosavybėn, steigia ir visiems amžiams užrašo savo turtą esantį Šiluvoje drauge su dvaru, miestu ir Pašakarnio palivarku, priklausančiu Šiluvos nuosavybei, su bažnyčia ir bažnytiniais pastatais ir su visa žeme, su pavaldiniais ir tt. 11 Iš to, kad čia suminėta bažnyčia, kai kas daro išvadą, kad čia kalbama apie katalikų bažnyčią. Tos minties yra vysk. M. Valančius sakydamas : « Sofija, mirus Morkui Vnučkai, našlė, pirma užrakino, o paskui nugriaudino Šiluvos katalikų bažnyčią, o jos turtus pavedė kalvinams »12. Valančiumi, matyt, sekdamas kun. P. Katela irgi tvirtina, kad « Vnučkienė, nebodama apylinkės katalikų protestų, pati užrakina Šiluvos katalikų bažnyčią, išvaro lauk kunigus ir draudžia laikyti pamaldas. Bet tuo nepasitenkina. Vieną gražią dieną ji atsiunčia darbininkus ir įsako bažnyčią nugriauti »13.

Kad bažnyčia galėjo būti apie šį laiką nugriauta, rodytų ir tas faktas : kai po 1622 m. bylos laimėjimo, sekančiais metais jieškota buvusios bažnyčios vietos, dar rasta pamatai ir keletas gabalų rastų. Bet, iš antros pusės, Vnučkienė Šiluvos dovanojimo kalvinistams akte aiškiai sako, jog ši vieta prieš keletą dešimtų metų buvo išvalyta nuo romėniškos stabmeldystės. Ką reiškia tas išvalymas? Toks bendras pasakymas lygiai gali tikti ir reformacijos įvedimui, ir katalikų pamaldų uždraudimui, nes kalvinistai tokias pamaldas paprastai vadina stabmeldyste. Tačiau tai nereiškia, kad tuo pat metu turėjo būti nugriauta ir bažnyčia. Ji galėjo dar ilgus metus nenaudojama stovėti, ir tik dabar, Vnučkienei energingai ėmusis Šiluvai duoti naują vaizdą, galėjo būti galutinai nugriauta.

Vysk. Stanislovas Kiška, savo 1625 m. pranešime Šv. Sostui, rašo : « Yra nemaža parapinių bažnyčių, kurios, eretikų užimtos, teisininkų nuomone, būtų galima atsiimti, bet tik didelėmis išlaidomis. Ką neseniai esu patyręs su Šiluvos bažnyčia, kurią eretikai užėmė prieš 100 metų, ten įsteigė savo seminariją, ją atsiimdamas. Ją, be 16.000 florėnų išlaidų, reikėjo dar jėga (ginklais) atsikovoti»14, čia aiškiai turima galvoje pirmasis Šiluvos bažnyčios turtų nusavinimas, bet ne pačios bažnyčios paėmimas. Bažnyčia, kaip matėme, Šiluvoje dar buvo apie 1550 metus. Lygiai nėra įtikėtinas aklo senelio liudijimas (atkasant skrynią su dokumentais), esą prieš 80 metų Šiluvoje buvusi katalikų bažnyčia. Čia lygiai išeities punktu laikomi 1532 m. pirmoji « reforma » Šiluvoje. Todėl daugiau panašu į tiesą, kad Šiluvos katalikai neteko bažnyčios apie 1569 m., kada Šiluvoje formaliai buvo įkurta kalvinistų parapija.

Lygiai yra neaiškus likimas raštuose minimo paskutinio Šiluvos klebono Jono Holubkos, bei jo užimtoji pozicija, protestantizmui ėmus įsigalėti Šiluvoje. Jam priskiriama bažnyčios brangenybių paslėpimas žemėje. Kada tai įvyko? Vieni tvirtina, kad tuoj po 1532 m. žemės nusavinimo. Kiti (Valančius) sako, kad Vnučkienei užrakinus Šiluvos katalikų bažnyčią — «ką matydams paskutinis klebonas katalikų kunigas Holubka sukrovęs daiktus bažnyčios į diktai apkaltą skrynią, įkasė į žemė pas didelį akmenį netoli Šiluvos »15. Panašiai rašo ir kun. P. Katela16. Šiluvos pergamentinė istorija pamini Holubką buvus Zigmanto Augusto laikais (1548-1572). Greičiausia Holubka pasitraukė iš Šiluvos apie 1569 m., kada Merkelis Šemeta pastatė naują kalvinistų bažnyčią, įkūrė parapiją ir ėmė valstiečius versti lankyti «naujo tikėjimo » bažnyčią.

Kai kurie autoriai mini, kad Holubka perėjęs pas protestantus. Bet tai sunkiai patikėtina, nes, pereidamas pas protestantus, jis būtų ne slėpęs, o pasiėmęs su savim bažnyčios užrašų dokumentus ir įteikęs juos naujiems šeimininkams, kaip tai padarė Kelmės klebonas Benediktas Katarskis. Holubka greičiausia buvo ne vietinis, o atėjęs iš kitur. Netekęs galimybės pragyventi ir verstis Šiluvoje, jis išsikraustė ten, iš kur buvo atvykęs. Gausūs ano meto protestantų dokumentai niekur nemini Holubkos savųjų dvasininkų tarpe.

Gavus teisinį pagrindą (1588 m. Lietuvos Statuto nuostatus apie katalikams grąžintinus protestantų užgrobtus turtus), Žemaičių vysk. Merkelis Giedraitis pradėjo teisinių keliu jieškoti užgrobtų bažnytinių turtų ir kelti protestantams bylas. Bet tas vyko sunkiai, nes teismuose sėdėjo kaip tik tie, kurie turėjo būti teisiami. Jis skundėsi karaliui Steponui Batorui, kad yra užgrobti vyskupo ir klebonų turtai. Karalius 1578.VIII.1 išdavė raštą, įsakydamas Žemaičių šalies «perveizdėtojams ir perdėtiniams », kad jie, «gerai popierius (dokumentus V.) įsiskaitę, o turtus bažnyčių atimtus radę, arba tuos pačius pagal ribas sugrąžintų, ar kitaip, pagal teisybę, tokio pat dydžio atlygintų»17. Bet karaliaus įsakymas nedaug ką padėjo, nes tie, kurie turėjo teisybę įvykdyti, patys savo rankose laikė bažnyčių užgrobtas žemes. Tas pats vysk. M. Giedraitis skundėsi vėl karaliui Zigmantui Vazai ir tas 1592.IV. 12 raštu įsakė grąžinti kas kam priklauso18.

Pačiam vysk. M. Giedraičiui gyvam esant, vos tik vienas Pašvitinys pavyko atkovoti iš Livonijos didikų protestantų. Jo darbą tęsė paties išauklėtas ir išmokslintas jaunas, energingas kunigas Jonas Smolka Kazakevičius, teisių daktaras, klebonavęs įvairiose Žemaitijos parapijose (Viduklėje, nuo 1623 Raseiniuose, nuo 1627 Šiluvoje), kapitulos kanauninkas, nuo 1642 vysk. pagelbininkas. Šis «labai aršus eretikų priešas » ir « schizmatikų rykštė » pirmiausia kibo (1606 m.) į Kelmės kalvinistus, užgrobusius katalikų bažnyčią ir, pasiekęs Vilniaus tribunolą, 1614 m. bylą laimėjo.

Maždaug tuo pat metu, kaip ir dėl Kelmės bažnyčios, Kazakevičius klibino ir Šiluvos reikalą. Tačiau trūko dokumentų, kuriais būtų buvę galima įrodyti Šiluvos bažnyčiai priklausiusios žemės ir turtai.

Sakoma, kad jam iš karto pavyko Žemaičių žemės teismo knygose Raseiniuose rasti tik nuotrupa, tarp sulipdytų lapų toks sakinys : « O aš Morkienė Vnučkienė visiems amžiams atiduodu tą stabmeldišką žemę savo Šiluvos bažnyčiai ». Nors žinomame Vnučkienės dovanojimo akte tokių žodžių nėra (tą jau pastebėjo ir Valančius), bet esmėje faktas yra tikras. Tik to buvo maža. Reikėjo siekti ne Vnučkienės nupirkimo, bet Gedgaudo steigimo aktų, kad iš jų būtų matyti, kiek ir kas 1532 m. buvo Jono Zavišos neteisėtai pasisavinta.

Čia įsikišo dangus ir pati Marija, kurios garbei kitados skambėjo Šiluvos šilai. Seniausias ir patikimiausias dokumentas, rašytas greičiausia Šiluvos klebono Šveikausko tuoj po 1651 m., saugotas Šiluvos bažnyčios archyve, Marijos apsireiškimą taip aprašo :

 

Marijos apsireiškimas piemenėliams

Marijos apsireiškimas piemenėliams (paveikslas dengiąs stebuklingąjį Marijos paveikslą didžiajame altoriuje).

« Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens Mergaitę palaidais plaukais, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Kai jie pamatė šį vaizdą, vienas jų nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechistą (Mikalojų Fierą V.) ir pranešė, ką matę. Katechistas, pasikvietęs bakalaurą (mokytoją V.) Saliamoną (Grocijų V.), prisiartino prie akmens ir taip pat pamatė verkiančią Mergelę, kaip buvo matę piemenėliai. įsidrąsinęs, jis kreipėsi į ją : « Mergaite, ko verki? » Mergaitė atsakė : « Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama ». Tai tarusi, ji pranyko. Katechistas su bakalauru, kaip klaidatikiai, paniekino tą regėjimą, palaikydami jį piktos dvasios padaru.

Piemenėliai, grįžę su banda į namus, tą dalyką ėmė skleisti savųjų tarpe. Vienas senas ūkininkas, virš šimto metų amžiaus, nuo senatvės beveik apakęs, tarė savo kaimynams : « Mieli kaimynai, sakykit ką norit, bet aš jus tikinu, kad ant to akmens buvo ne koks gundymas, bet pasirodė toji Mergelė su Sūneliu, kurio garbei anoje vietoje stovėjo senobinė katalikų bažnyčia. Kiek aš atsimenu, prieš 80 metų mūsų ponai nugriovė ją ir panaikino.

Kai tas pasakojimas pradėjo plisti ir sklisti tarp kaimiečių įvairių miestelių turguose, pasiekė taip pat Žemaičių vyskupijos oficiolą. Juo tuo metu buvo Jo Prakilnybė kun. Kazakevičius Smolka, kanaunauninkas, o vėliau tos pačios vyskupijos pavyskupis. Jis, susirūpinęs Dievo garbės plitimu, nuvyko į Šiluvos valsčių ir rūpestingai apklausė visus, kurie buvo matę tą vaizdą. Po to jis atydžiai peržiūrėjo Žemaičių kunigaikštijos žemių rejestrą, jieškodamas tos fundacijos aktų. Ilgai jieškojęs ir neradęs, negreitai pastebėjo dvi nežymiai suklijuotas korteles, kurias su dideliu rūpestingumu bei sunkumu išskyręs, negalėjo įskaityti paties rašto, tiktai šiuos aiškiai išlikusius žodžius : « O aš, Morkienė Vnučkienė. . . maršalkienė ir šias stabmeldžių žemes visiems laikams prijungiu prie mano Šiluvos zboro... »

Išėmęs iš registro tą raštą, vėl nuvyko į Šiluvos valsčių ir primygtinai prašė to seno ūkininko, kad parodytų vietą, kurioj jo atminimu stovėjo katalikų bažnyčia. Senukas leidosi prikalbinamas ir liepė jį vesti į dirvą, kuri tais metais buvo rugiais apsėta. Jis tikino, nors aklas, bet apčiupomis parodysiąs ir senosios bažnyčios užkasto lobio vietą. Vos atvestas į tą vietą, staiga praregėjo. Padėkojęs Viešpačiui Dievui už stebuklingą regėjimo sugrąžinimą, jis nurodė vietą, kur reikėjo kasti. Buvo kasta ir atrasta skrynia su Šiluvos bažnyčios lobiu.

Paakintas tokios laimingos dalykų eigos ir tokių aiškių Dievo pagalbos ženklų viltingai nuteiktas, Jo Prakilnybė kun. Kazakevičius ėmėsi teisiniu keliu atgauti Šiluvos bažnyčiai žemę, kuri jai priklausė pagal fundaciją. Ta byla užtruko per penkioliką metų, pareikalavo iš jo didelių išlaidų, darbo ir buvo surišta su pavojumi pačiai jo sveikatai, nes priešingoji pusė atkakliai spyrėsi. Bet jis, kaip uolus Dievo garbės ir Švenčiausios Mergelės kulto mylėtojas, pradėtą darbą uoliai vedė toliau — ligi trokštamo sprendimo»19.

Šį gana lakonišką ir santraukinį Marijos Šiluvos apsireiškimo aprašymą reikia papildyti kitų šaltinių žiniomis ir išlikusia gyva tradicija.

Pirmiausia dėl apsireiškimo laiko. Kadangi Kazakevičius radęs užkastoje skrynioje dokumentus formaliai užvedė bylą 1612 m., tai į tuos metus paprastai atkeliamas ir pats apsireiškimas. Bet Šiluvos archyvo dokumentas, kuris apsireiškimo metų nepaduoda, aiškiai sako, kad byla tęsėsi 15 metų. O ji buvo baigta 1622 m. Taigi Kazakevičius Šiluvos atgavimo reikalą pradėjo judinti apie 1607 m. Vysk. A. Tiškevičius savo pranešime Šv. Sostui 1748 m. aiškiai rašo : « Bažnyčia buvo erezijos sunaikinta, vieta ir turtai užimti, po daug metų byla dėl užgrobimo ir bažnyčios turtų prieš eretikus užvesta, bet dar erezijos galiai turint viršų, kai trūkstant dokumentų nebuvo vilties bylos laimėti, Dievas davė kažkokį šimto metų aklą senelį, kuris girdėdamas kalbant apie užvestos bylos nesėkmę, tarė : « Aš žinau, kurioje vietoje yra šios bažnyčios dokumentai, veskite mane į tą vietą»20. Toliau aprašo skrynios iškasimą ir joje dokumentų bei Marijos paveikslo suradimą. Tai rodo, kad minimas senelis iškarto žmonėms tikrinęs, jog ant akmens pasirodžiusi ne kokia baidyklė, o Dievo Motina, tik vėliau pasakė paslaptį — kur paslėptas bažnyčios lobis. Todėl ne be pagrindo kai kurie autoriai apsireiškimą nukelia į 1608 m., t. y. po to, kai Kazakevičius 1607 m. pradėjo judinti Šiluvos reikalą, ir kai, nesant dokumentų, nebuvo vilties ką nors laimėti.

Atkreiptinas dėmesys ir į metų laikus. Šiluvos dokumentas aiškiai sako, kad apsireiškimo metu prie akmens buvo ganomi gyvuliai, o skrynią atkasant ten buvo užsėta rugiais. Taigi tarp apsireiškimo ir skrynios atkasimo praėjo tam tikras laiko tarpas. Apsireiškimo gandui pasiekus Varnius, oficiolas Kazakevičius atvyko į Šiluvą asmeniškai jų patikrinti. Jam rūpėjo Dievo garbė, ir todėl norėjo rūpestingai viską ištirti, kad žmonės nebūtų suklaidinti. Jis greičiausia buvo pasiųstas Žemaičių vyskupo. Nėra žinių, ar Kazakevičius protokoliškai pravedė tardymą. Tiek žinoma, kad jis «rūpestingai apklausė visus, kurie buvo matę tą vaizdą ». Greičiausia pasitenkino išklausęs žodinio įvykį mačiusių papasakojimo, o paskui referavo vyskupui. Nesurašius tuo metu formalaus raštiško tardymo protokolo, galima suprasti kodėl vėliau vyskupai savo pranešimuose Šv. Sostui ir jėzuitai savo centrui Romoje Marijos apsireiškimo faktą nutyli, nors skrynios atradimą, senelio stebuklingą praregėjimą dažnai pamini. Žinant, kaip vyskupai po Tridento Susirinkimo sprendimų buvo atsargūs dėl įvairių apsireiškimų ir antgamtinių įvykių, vistik neturime žinių, kad po Kazakevičiaus tyrinėjimo būtų paneigę apsireiškimo faktą, kaip padarė vėliau (1657 m.) vysk. Petras Parčevskis, kai pasklido gandas, kad Ugionyse prie šaltinio pasirodžiusi Dievo Motina. Vyskupas tuojau paskyrė komisiją, kuri 1658. I. 14 apklausinėjusi žmones ir neradusi liudininkų, kurie savo akimis būtų matę apsireiškusią Mariją, padarė sprendimą, kad jokio apsireiškimo Ugionyse nebūta. To nepadaryta dėl Šiluvos. Dar daugiau : patys vyskupai davė pradžią Marijos kultui apsireiškimo vietoje, kaip žemiau matysime.

Lyginant įvairius to apsireiškimo aprašymus, reikia sutikti, kad Marija apsireiškė ne kartą, bet du. Pirmą kartą tik piemenėliams. Jie vakare papasakojo, ką matę, savo tėvams ir artimiesiems. Žinia pasiekė tą pat dieną ir kalvinistų vyresnybę, bet toji tik ranka numojo. Sekančią dieną žmonės ėmė rinktis prie apsireiškimo akmens. Kalvinų katechetas ir bakalauras atėjo žmones varyti namo įtikinėdami, kad visa yra tik vaikų prasimanymas. Tada Marija pasirodė jau visiems susirinkusiems ir patiems kalvinistams, čia įvyko anas pasikalbėjimas tarp kalvinistų katecheto ir Marijos. Suprantama, kad kalvinistams, nepripažįstantiems Marijos garbinimo ir stebuklų, negalint perdaug aiškaus fakto paneigti, neliko nieko kito, kaip apsireiškimą žmonėms aiškinti velnio apgaule ir pinklėmis.

Betgi katechetui Mikalojui Fierai, prakalbinusiam Mariją, nejauku darėsi Šiluvoje ir jis netrukus iš Šiluvos pabėgo, atsisakęs katecheto pareigų. Pastorius Dovydas Dergvilis, užtaręs prieš kalvinistų sinodą, jį susigrąžino atgal. Pabėgimas galėjo atrodyti kalvinistų pralaimėjimu. Bet po kiek laiko katechetui, buvo leista palikti Šiluvą ir persikelti kitur. Tas rodytų, kad jam Šiluvoje nebuvo patogu gyventi. Apsireiškimo perdaug aiškus faktas galėjo jam sukelti sąžinės konfliktų ir jis, viską metęs, nešdinosi kuo toliau nuo Šiluvos, o grąžintas ir vėl nerimo, bet prašėsi iškeliamas kitur. Jam buvo nejauku Šiluvoje, kur jis buvo pasidaręs visų dėmesio centre.

Jei jau jieškoti dokumentinių liudijimų, tai, mūsų nuomone, pirmąją užuominą apie Šiluvos apsireiškimą randame vysk. Jono Lopacinskio 1774.x.31 prašyme Šv. Sostui, kad Šiluvos klebonui būtų suteiktos infulato teisės ir poaukštis. Ten rašoma : « Šiluvos bažnyčia įsteigta labai seniai — 1457 m., tai yra pačioje pradžioje švento katalikų tikėjimo įvedimo į Žemaičių kunigaikštystę, vėliau gi, 1532 m. ji buvo siautusių klaidatikių prievarta atimta, padaryta nebelankoma, o paskui ir visai nugriauta. Pagaliau, 1622 m. ypatinga Dievo malone bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba, ji buvo, aiškiam stebuklui tarpininkaujant (mediante evidenti miraculo), atgauta iš žemės iškastais dokumentais, sykiu su kitais bažnytiniais daiktais»21. (Pabraukimai autoriaus). Tiesa, šis liudijimas yra jau vėlesnio laiko, bet jis remiasi sena tradicija, o ji drauge su nuo XVII a. vidurio vyskupų globojama apsireiškimo vieta ir tenai užvestu Marijos kultu patį apsireiškimo faktą tik labiau sustiprina.

Baigiant kalbėti apie Marijos apsireiškimą Šiluvoje, reikia pastebėti, kad tai buvo pirmas Marijos apsireiškimas Europoje ir turbūt vienintelis atsitikimas, kad Marija prakalbėjo į kito tikėjimo žmogų. Vėlesniuose Marijos apsireiškimuose įvairiose vietose tokių aplinkybių neužtinkame.

Iškastoje geležimi apkaltoje gana didelėje skrynioje rasta bažnyčios įsteigimo pergamentinis dokumentas, Marijos paveikslas ir vienas, greičiausia steigėjo dovanotas, brangus arnotas. Kun. Kazakevičiui ypačiai buvo brangus radinys — dokumentai. Dabar jis galėjo jau formaliai kelti Šiluvos kalvinistams bylą (tai įvyko 1612 m.) ir reikalauti grąžinti užgrobtuosius bažnyčios turtus. Byla pareikalavo daug pas-

tangų, rūpesčio, išlaidų, pasiekė Vilniaus tribunolą ir 1622.VII.22 buvo galutinai laimėta. Tribunolas priteisė grąžinti katalikams, kas jiems seniau priklausė. Tuojau po Tribunolo sprendimo Šiluvos katalikai bandė užimti buvusias bažnyčios žemes, bet susidūrė su kalvinistų pasipriešinimu : 1622.VIII.22 įvyko muštynės bažnyčios daržuose.

Vysk. Stanislovas Kiška kreipėsi vėl į Tribunolą prašydamas skirti komisiją, kuri nustatytų katalikams priklausomų žemių ribas ir apskaičiuotų, kiek kalvinistai privalo atsilyginti. Nors kalvinistai vis dar priešinosi ir Tribunolo sprendimą trukdė, betgi pagaliau komisija buvo sudaryta iš Žemaičių vyskupo Stan. Kiškos, jo brolio Dorpato vaivados Mikalojaus Kiškos, Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus ir Lietuvos iždininko Kristupo Naruševičiaus. Komisija apskaičiavo, kad kalvinistai, be žemės grąžinimo, turi katalikams sumokėti 9.000 auksinų. Bet jie tiek pinigų neturėjo, tad buvo pradėta derėtis. Derybose katalikus atstovavo Jeronimas Valavičius, o kalvinistus kunigaikštis Kristupas II Radvila. Susitarta, kad kalvinistai išmokės katalikams 3.000 auksinų, o likusieji pinigai dovanojami22.

Tais pat metais (X.22) kalvinistai sušaukė Šiluvoje savo sinodą aptarti susidariusios padėties. Padrąsinti šio sinodo šiluviškiai kalvinistai ir toliau negrąžino katalikams priteistosios žemės. Tada vysk. Kiška šaukėsi savo brolio Mikalojaus pagalbos ir tam reikalaujant 1623.VI.6 į Šiluvą atvyko Žemaičių žemės teisėjas Jonas Mlečka, kuris, pasikvietęs liudininkus, nustatė buv. katalikų bažnyčios vietą ir žemės ribas, pažymėtas Gedgaudo steigimo rašte. Praktikoje, atrodo, buvo atgauta ne visa žemė : liko ginčyjamų sklypų, už kuriuos vėliau katalikai su kalvinistais susikibdavo net iki kraujų. Jonas Mlečka ten pat sudarė perdavimo aktą. Iš senosios katalikų bažnyčios reikmenų vos vienas varpas atgautas iš kalvinistų zboro su užrašu : « O florens Rosa, Mater Dei speciosa » (O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina). Kiti bažnytiniai daiktai, auksiniai ir sidabriniai indai, papuošalai ir kit. liko neišjieškota.

Atgavus nuosavybę, pirmas Kazakevičiaus rūpestis buvo pastatyti Šiluvoje bažnyčią. Tai jis galėjo padaryti tik 1627 m., kai buvo paskirtas Šiluvos klebonu. Daugumas bajorų dar tebebuvo kalvinistai, tad prie šio reikalo neprisidėjo ; Kazakevičius bažnytėlę pastatė savo lėšomis. Ji buvo nedidelė, medinė, nes Kazakevičius, parapijoj esant dar mažai katalikų, manė, kad ir ta bus pustuštė. Bet greitai įvykiai parodė, kad Kazakevičiaus apskaičiavimas buvo klaidingas. Kai tik švedai, tiek privarginę žemaičius, pasitraukė iš krašto, žmonės Šilinių atlaidams suplaukė labai gausiai : 1629 m. per Marijos Gimimo atlaidus vien Komunijų buvo išdalinta 11.000. Juos čia sutraukė džiaugsmas, kad priešų okupacija baigėsi ir «paskelbtas Švenčiausios Marijos apsireiškimas ant akmens ir įstatytas į didyjį altorių stebuklingas Dievo Motinos paveikslas »23.

Šiluvos bažnyčia darėsi permaža. Tada tas pats Kazakevičius pastatė jau didesnę, kryžiaus formos (irgi medinę) bažnyčią, kurią vėliau, jau po Kazakevičiaus mirties (1646 m.) iškilmingia pašventino vysk. Petras Parčevskis 1651.1.8. Be to, Kazakevičius Šiluvoje įsteigė mokyklą, kur vaikai veltui buvo mokomi rašto.

Prie sekančio Šiluvos klebono Sveikauskio Laukuvos ir Šaukoto dvarų savininkas Kristupas Kochas (Kocanas, Kočanas) 1650.VI.15 užrašė Šiluvos bažnyčiai 55.000 auksinų (pagal Valančių tik 25.000), kad prie jos gyventų 4 kunigai ir kasdien bažnyčioje giedotų Švč. Marijos garbei Mažąsias Valandas, o sekmandieniais ir šventadieniais laikytų votivines Marijos mišias. Vysk. Parčevskis 1651.1.11 nustatė kunigų mansionorių pareigas ir bažnyčiai suteikė prepozitūrinės (kolegijatos) titulą. Nuo šio laiko Šiluvos klebonai vadinosi prepozitais.

Bet kalvinistai, nors ir pralaimėję, vis dar nenorėjo pasiduoti. Padėtis buvo įtempta. Ginčai dėl žemės sklypų ir ribų vis nesibaigė. Vysk. Aleksandras Sapiega 1663 m. ant apsireiškimo akmens pastatė koplyčią ir joje patalpino Prikryžiuotojo paveikslą. Matyt žemė aplink koplyčią dar buvo kalvinistų rankose. 1669 m. Šiluvos klebonas Sveikauskis pasiuntė vikarą Siernauskį su ponu Šimkovičium ir būriu žmonių užimti kalvinistų pasisavintos žemės sklypo. Kalvinistų pastorius Chelkauskis, surinkęs būrį ginkluotų savųjų, norėjo nuvyti klebono žmones nuo ginčijamos žemės. Susitikę abi šalys ties koplyčia pradėjo ginčytis, muštis, pagaliaus šaudytis. Viena kulka kliuvo kun. Siernauskiui, o kita peršovė Kristaus paveikslą koplyčioje. Prasiliejus kraujui, kalvinistai pasitraukė. Bet šis įvykis jiems buvo lemiamos reikšmės.

Tais pat metais vysk. Kazimieras Pacas nuvyko į karaliaus Mykolo Kaributo Višniayieckio vainikavimo iškilmes. Ta proga apskundė karaliaus teismui Šiluvos kalvinistus, peršovusius šventą paveikslą. Karalius ir seimas, remdamiesi seimo dekretu apie nusikaltimus prieš Dievo Majestotą, 1669.XI.9 padarė sprendimą : kaltininkai turi būti nubausti mirties bausme, Šiluvos kalvinistų zboras nugriautas ir dar sumokėta didelė piniginė pabauda.

Vėl prasidėjo derybos : mirties bausmė liko neįvykdyta, zboras nenugriautas, ir 1672 m. susitarta dėl mažesnės — 13.000 auksinų sumos. Nebeturėdami tiek pinigų, Šiluvos kalvinistai užstatė savo turtus Bilevičiui, kuris trimis ratomis tą sumą išmokėjo Žemaičių vyskupui.

Už gautuosius iš kalvinistų pinigus, po 1672 m. buvo įtaisytas Šiluvos bažnyčiai naujas varpas, pati bažnyčia gražiai išpuošta, o už likusius pastatyta Kelmės bažnyčia. Be to iš tų pat pinigų vysk. K. Pacas 1677 m. paskyrė tam tikrą sumą, už kurią koplyčioje ant akmens, ties Prikryžiuotojo paveikslu kas penktadienis turėjo būti laikomos šv. Mišios Kryžiaus garbei, pritariant muzikai. Tas pats vyskupas įvedė Šiluvoje šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę (V.3) su atlaidais.

Kalvinistai, nors ir skaudžiai nubausti, dar nenorėjo kapituliuoti. Jie vis bandė savintis katalikų bažnyčiai priklausančias žemes. Kartą (1679.VII.18), katalikams savo teises beginant, tuose laukuose buvo sumušti Šiluvos, Kelmės ir Kėdainių kalvinistų katechetai (predikantai) ir jų tarnai ; matyt jie buvo susirinkę tuo metu Šiluvon į kažkokį savo posėdį. Šiaip jie jau skurdo ir nyko. XVII a. gale Šiluvos kalvinistų žemę su jų maldos namais nupirko Kuršo landhofmeisteris Enrikas Putkameris ir visa tai užrašė kalvinistų bažnyčiai. Su juo Šiluvos klebonas Abraomas Jutkevičius 1700 m. turėjo bylą dėl kryžiaus nuvertimo kapuose. Tas pats klebonas 1701 m. bylinėjosi su kalvinistu Grinkevičium dėl kryžiaus išmetimo iš kapų, o 1724 m. Žemaičių vyskupijos kancleris kun. Jonas Smolka buvo iškėlęs kalvinistams bylą dėl Šiluvos bažnyčios dokumentų išvogimo iš skrynios. Matyt, kalvinistams kartus buvo katalikų kryžiaus prisiminimas ir akis badė atrastoje skrynioje esą dokumentai (gal pirmoji Šiluvos atgavimo istorija?) 24. Pagaliau kalvinistams visiškai Šiluvoje nykstant, ir nuo 1728 m. neturint pastovaus pastoriaus, 1754 m. Šiluvos zboras buvo padarytas Kėdainių filija, o vėliau sugriuvo ir niekas jo neatstatė, nes turtai jau buvo anksčiau pragaišę.

Dabartinę Šiluvos katalikų bažnyčią pradėjo statyti Šiluvos prepozitas Jonas Domininkas Lopacinskis 1760 m. Padėjus naujajai bažnyčiai pamatus, senoji medinė nebuvo nugriauta, bet liko statomosios viduryje. Sienas ligi langų išvedė kun. Pačiuipis, kuris Šiluvą valdė Lopacinskio vardu. Pačiuipiui mirus, o Lopacinskui tapus Žemaičių vyskupu (1762-78), naujas Šiluvos prepozitas Tadas Bukota bažnyčios statybą užbaigė ir, jau būdamas vyskupu, 1786.IX.10 ją pats pakonsekravo. Bukota parsikvietė iš Gardino dailininką buv. jėzuitą Podgaiskį, kuris buvo ėjęs mokslus Italijoje. Podgaiskis per 24 metus išpuošė bažnyčios vidų gipsatūromis ir statulomis.

Vysk. Lopacinskis 1774.x.31 kreipėsi į Šv. Sostą, prašydamas Šiluvos prepozitams suteikti infulato teises (nešioti pamaldų metu vyskupiškas insignijas). Pop. Pijus VI 1775.VIII.18 bule šią teisę davė. Pirmuoju Šiluvos infulatu tapo kun. Tadas Bukota (nuo 1785 Žemaičių vysk. pagelbininkas). 1786.IX.8 Šiluvos stebuklingas Marijos paveikslas buvo iškilmingai apvainikuotas (Žiūr. skyrių apie stebuklingų paveikslų vainikavimą).

Šiluvos bažnyčia 1892 m. smarkiai apdegė : sudegė bokštai ir sutirpo varpas, kitados iš kalvinistų atgautas. Bokštus atstatė klebonas Povilas Katela po 1925 m.

K o p l y č i a. Atsigavę Šiluvos katalikai, matyt, lankydavo akmenį, ant kurio pasirodė Dievo Motina, tenai melsdavosi, puošdavo gėlėmis, giedodavo giesmes. Vysk. Aleksandras Sapiega, palaikydamas šį žmonių pamaldumą, 1663 m. pastatė medinę koplyčią, o ant apsireiškimo akmens buvo įrengtas altorius. Po susišaudymo su kalvinistais ir po paveikslo peršovimo, kaip jau minėta, koplyčioje įvestos specialios pamaldos. Šiluvos prepozitas Tadas Bukota, važinėjęs Londonan, kur jo brolis buvo Lietuvos-Lenkijos atstovu, su diplomatine misija, parvežė iš ten Marijos su Kūdikiu marmurinę statulą ir 1770 m. ją patalpino koplyčios altoriuje, o peršautasis Kryžiaus paveikslas buvo perneštas į bažnyčią ir pakabintas prie Maloningojo Jėzaus (vėliau vad. Jėzaus Širdies) altoriaus. Tas istorinis paveikslas bažnyčioje iškabojo iki 1843 m., po to buvo perneštas į istorinių brangenybių koplyčią, kur surinkta iš žemės iškastoji skrynia, joje rastasis arnotas, infulatų mitros ir senosios koplyčios ištisas altorius su Tado Bukotos pargabenta statula.

 

Šiluvos koplyčios altorius

Senosios Šiluvos koplyčios altorius su T. Bukotos iš Anglijos pargabenta statula.

Pirmoji koplyčia ant akmens paseno, supuvo. Tada infulatas (nuo 1812 Žemaičių vysk. pagelbininkas) Sim. Giedraitis 1818 m. pastatė naują, didesnę, savo stiliumi panašią į Vilniaus katedrą, medinę koplyčią, kuri čia išstovėjo ligi XX a. pradžios.

Kun. Povilas Jurgaitis, 1903 paskirtas Šiluvos klebonu, tuoj ėmė rūpintis naujos koplyčios statyba. Tais pat metais Paryžiuje gyvenęs architektas lietuvis Antanas Vivulskis padarė naujai mūro koplyčiai planus, bet statybos pradžia nusitęsė ligi 1912 m. kada, minint 300 metų sukaktį nuo Marijos apsireiškimo, Lietuvos atgimimo dainius Maironis pašventino kertinį akmenį. Baigta statyti 1924 m. ir IX.8 pašventinta. Nugriovus senąją medinę koplyčią, jos altorius su londo-

 

Šiluvos koplyčia

Dabartine Šiluvos koplyčia.

niške Marijos statula buvo perneštas į bažnyčios brangenybių koplytėlę, o ant akmens altoriuje atsirado nauja statula, ar tik ne paties statytojo Vivulskio darbo, ar bent jo projekto. Koplyčios altorius yra apeinamas ir pamaldūs lankytojai dažnai čia klupsti vaikščioja. Gautosios iš Lietuvos nuotraukos rodo, kad paskutiniu laiku koplyčia šiek tiek perdirbta išorėje (pašalinus jos priekyje medinį priestatą — įėjimą) ir viduje, nes Marijos statulos fone nesimato buvusios arkos.

P a v e i k s l a s, esąs Šiluvos bažnyčioje, vaizduoja Mariją stovinčią, ant kairės rankos laikančią kūdikį Jėzų, dešine ranka prilaikančia kairę. Visa paveikslo kompozicija rodo, kad jis yra visiškai panašus į stebuklingą Marijos paveikslą, esantį Romoje S. Maria Maggiore bazilikoje, o šis yra laikomas geriausia kopija senojo Hodegetria

 

Šiluvos Marijos paveiksla

Stebuklingas Šiluvos Marijos paveikslas su rėmais ir papuošimais.

(šv. Lukui priskiriamo) paveikslo, buvusio Konstantinopolyje iki 1453 m. Šiluvos paveikslas pieštas ant drobės. Reiktų spėti, kad jį Šiluvos bažnyčiai padovanojo patsai pirmosios bažnyčios steigėjas Petras Gedgaudas. Paprastai bažnyčios steigėjai anuo metu parūpindavo reikalingiausias reikmenes, tarp kurių labai svarbi — titulinis bažnyčios paveikslas. Iš kur jį Gedgaudas galėjo gauti? Iš Romos, kur jis buvo nuvykęs Vytauto karališko vainiko reikalu? Nėra duomenų manyti, kad paveikslą būtų gavęs iš popiežiaus, kaip vėliau yra gavęs ne vienas Lietuvos didikas, nes tokiu atveju paveikslo kilmė būtų tikra ir žinoma, nes popiežiaus dovanos visuomet buvo labai branginamos ir gerbiamos, ypačiai jei patekdavo į bažnyčias. Tuo tarpu Šiluvos paveikslo kilme pasilieka miglose. Liaudies padavime jis buvęs rastas miške. Ši « miško » legenda yra žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Europos kraštuose, kai nežinomos kilmės, paskui stebuklais išgarsėję, paveikslai bandoma susieti su nuostabiu jų atsiradimu. Galėjo Gedgaudas užsakyti Romoje garsaus paveikslo kopiją tiek pačioje Italijoje, tiek pas kurį nors iš Italijos besimaišantį dailininką Lietuvoje. Yra veik tikras dalykas, kad jau pirmoje Šiluvos bažnyčioje buvo Marijos paveikslas ; jis buvo laikomas vertingu, nes tarp kitų bažnyčios brangenybių rastas vertu paslėpti nuo protestantų, naikinusių ar bent iš bažnyčių metusių šventus paveikslus.

Koks likimas ištiko Marijos paveikslą protestantams panaikinus Šiluvos katalikų bažnyčią? Kun. P. Katela savo knygelėje (Šiluvos Marijos šventovės istorija), matyt, suklaidintas legendos apie pirminę šio paveikslo kilmę, rašo, kad tikintieji jį paslėpę miške. O Kazakevičiui pastačius naują katalikų bažnyčią, ten buvo paveikslas sugrąžintas. Kaikas linkęs manyti, kad paveikslas negalėjęs tilpti į žemę užkastoje skrynioje, nes jis esąs didesnis už skrynios tūrį. Bet šiaip visi šaltiniai aiškiai kalba, kad skrynioje buvo rastas ir paveikslas. Jis tada buvo kitoks, negu šiandien yra įtaisytas didžiajame bažnyčios altoriuje : be papuošalų ir rėmų. Pieštas ant drobės galėjo būti lengvai sulankstomas, suvyniojamas ir taip galėjo tilpti į skrynią.

Paveikslo atradimą iš žemės iškastoje skrynioje paliudija ir tradicija, ir Žemaičių vyskupų vienbalsis teigimas savo oficialiuose raštuose, kur tik atpasakojama šio paveikslo istorija.

Vysk. Jurgis Tiškevičius 1646 m. savo pranešime Šv. Sostui sako, kad Šiluvos bažnyčioje esąs Švč. Mergelės paveikslas yra garsus ir žinomas daugybe malonių ir dvasiškų dovanų, kurių tikintieji pastoviai gauną per Švč. Mergelės užtarimą 25.

Vysk. Antanas Tiškevičius 1748 m. tokiame pat pranešime Romai rašo : « Parapinė ir prepozitinė medinė bažnyčia Šiluvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulo, kurioje yra stebuklingas jos paveikslas. Prie šio paveikslo suplaukia žmonės iš visos Žemaičių vyskupijos ir iš kitų vietų. Šis paveikslas, kai Žemaičių vyskupijoje siautė erezijos ir bažnyčia eretikų buvo užimta, drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu. . . (čia aprašoma senelio nurodymas vietos ir skrynios iškasimas). . . buvo rastas stebuklingas Švč. Mergelės Marijos, ant rankų laikančios kūdikėlį Jėzų, ant drobės pieštas paveikslas, ir dokumentai su dideliu džiaugsmu atrasti, byla sėkmingai pravesta ir Dievui padedant laimėta, bažnyčios vieta ir žemė atgauta, medinė bažnyčia iš naujo senoje vietoje ant akmens pamatų pastatyta, po akmeniu rastas Švč. Mergelės Marijos paveikslas didžiajame altoriuje patalpintas ir puikiai tikinčiųjų aukomis papuoštas, iki šiol iš visur skaitlingai suplaukiančių žmonių, ypatingai jos šventėse, garbinamas »26.

Panašiai rašė ir vysk. Jonas Lopacinskis, prašydamas popiežiaus įsteigti Šiluvoje infulatūrą, nes pop. Pijus VI bulėje 1775.VIII.23, suteikiančioje tą malonę rašoma : « Pagaliau buvo pastatyta gražios for-

 

Marijos altorius Šiluvos koplyčioje

Marijos altorius Šiluvos koplyčioje prieš II pasaul. karą.

mos iš stipraus mūro bažnyčia, kurioje visą laiką yra saugojamas stebuklingas Švč. Mergelės Marijos garsus ir žymus paveikslas, kurio, tarp kitų stebuklų, žymiausias yra tas, kad patsai Švč. Mergelės paveikslas, minėtą parapinę bažnyčią užėmus, ir patį paveikslą nuo eretikų siautėjimo paslėpus, beveik po 100 metų, pagal raštus, jis iš žemės drauge su šv. indais buvo iškastas ir neapsakomu tos vyskupijos dvasiškuos ir tikinčiųjų džiaugsmu buvo vėl atrastas»27.

Taigi apie paveikslo atradimą skrynioje negali būti jokios abejonės. Tas atradimas paveikslą taip greit ir išgarsino. Jei Kazakevičius būtų naują paveikslą parūpinęs, būtų buvęs reikalingas ilgesnis laiko tarpas jam pagarsėti malonėmis. O jis žmonių imtas laikyti stebuklingu tuoj, kai tik Kazakevičius pastatė pirmąją bažnyčią.

Nuo kada šis paveikslas jau pagarsėjo malonėmis ir stebuklais? Apie priešprotestantinius laikus neturime jokių žinių. Vysk. Steponas Giedraitis, patikrinęs paveikslo stebuklų garsą, savo raštuose dėl paveikslo vainikavimo, sako, kad jis stebuklais garsus nuo 1622 m., t. y. po to, kai buvo atrastas. Vainikavimo proga išleistame paveikslėlyje įrašyta, kad « miraculis ab anno 1600 clarissima » (garsus stebuklais nuo 1600 metų). Matyt čionai metų data yra apibendrinta — 1600 — bet ji nurodo jau į katalikų Šiluvoje atsigavimo laikus.

Šiluvos pergamentinė istorija, sukurta apie 1651 m. rašo: «Didėja Dievo gerumas ir jam ištikimų žmonių pamaldumas ypatingomis ir stebuklingomis malonėmis, kurias teikia visokiuose reikaluose kreipiantis į Švč. Mergelę, kaip liudija įvairūs ir gausūs pakabinti votai ». Suprantama, kad tie «įvairūs ir gausūs » votai negalėjo atsirasti per trumpą laiką. Jie tad greičiausia pradėti kabinti dar Kazakevičiaus laikais.

Tų votų, klebonaujant Kazakevičiaus įpėdiniui Šiluvoje kun. Sviekauskiui, per 30 metų prisirinko tiek daug, kad sekantis klebonas Joakimas Skirmuntas pavedė auksakaliui Hofmanui Prūsuose padirbti iš jų Švč. Marijos paveikslui rūbus. Kada tai padaryta, tikros datos nežinome. Bet Šiluvos vizitacijos aktuose 1677 m. yra minimi prie paveikslo tik 28 sidabriniai votai. Kadangi Skirmuntas pradėjo Šiluvoje klebonauti prieš 1677 m., jis galėjo apie tą laiką juos suliedinti į Marijos paveikslo papuošalą — rūbą, palikęs kelioliką jų prie paveikslo, ypačiai tuos, kurių aukotojai dar buvo gyvi. Jei iš viso būtų per tiek metų, nuo pat paveikslo stebuklingumo garso pradžios, susirinkę tik 28 votai, iš jų paveikslo rūbai nebūtų buvę galima padaryti. Minima vysk. Kazimiero Paco vizitacija suregistravo daugybę liturginių drabužių su dedikacijomis ir liturginių indų su Dievo Motinos atvaizdais, aukotojų herbais ir inicialais. Tai vis buvo Marijai dėkingų širdžių dovanos. Juo labiau turėjo būti daug paprastesnių ir pigesnių, liaudžiai prieinamų, ženklų-votų. Bet jie, matyt, dar prieš 1677 m. buvo sunaudoti paveikslo papuošimui.

Tas pats vizitacijos aktas smulkiai aprašo, kaip yra įrengtas altoriuje stebuklingasis Marijos paveikslas : jis užleidžiamas kitu paveikslu, vaizduojančiu, kad į Mariją strėlėmis šaudo piktosios dvasios, o angelai ją gina ir apsaugoja savo skydais. Patsai stebuklingas paveikslas apsaugai iš kitos pusės stipriai užrakinamas geležiniu užraktu. Kada tas originalus dengiamasis paveikslas pakeistas dabartiniu, neturime tikrų žinių. Tiek tikra, kad dabartinis, uždengiąs stebuklingąjį ir vaizduojąs Švč. Marijos apsireiškimo momentą, yra gamintas jau po I pasaul. karo klebono P. Katelos laikais.

Garsios yra maldininkų organizuotos kelionės į Šiluvos Marijos gimimo atlaidus, kurie nuo paveikslo vainikavimo metų (1786) tęsėsi per 8 dienas. Jos, atrodo, pradėtos dar prie klebono Sviekauskio, paskui vyskupų įsakymais tvarkomos pagal parapijas, rusų valdžios draustos, nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metais vėl pagausėję, atrodo ir dabartinių okupantų nepajėgiamos sulaikyti. Didelė dalis maldininkų

 

Šiluvos koplyčios altorius

Taip  atrodo Šiluvos koplyčios altorius dabar, po remonto.

 

lanko Šiluvą kas metai, vykdant savo pažadus — padėką už tenai prie stebuklingojo paveikslo patirtas įvairias malones.

Kražiuose nuo 1616 m. veikusi jėzuitų kolegija buvo pasirinkusi Šiluvos Dievo Motiną savo globėja. Kolegijos auklėtiniai, mokslo metams pasibaigus, vykdavo organizuotai į Šiluvą padėkoti Dievo Motinai. Apie vieną tokią maldingą kolegijos auklėtinių kelionę žinome iš jėzuitų pranešimo Romon savo ordino generolui 1677 m.

Maldininkų gausumą rodo pvz. 1903 m. statistika (kada dar nebuvo leistos organizuotos kelionės) : per 8 Šiluvos atlaidų dienas išdalinta virš 50.000 šv. Komunijų ; apie 30 kunigų kasdien be pertraukos klausydavo išpažinčių, vos galėdami patenkinti visus norinčius apvalyti savo sielą ir pelnytis atlaidus 28.

Seniausioji giesmė « Apie Paną Švenčiausią cudauną Šiluvos bažnyčioje », nežinomo autoriaus parašyta, yra seniausiose « Kantičkose ». Lenkai rašo, kad ji buvusi parašyta paveikslo apvainikavimo proga lenkiškai ir tuoj išversta į lietuvių kalbą. Daugybė polonizmų rodytų, kad taip ir buvę. Betgi ir lietuviškai kūrusieji giesmes jų neišvengė. Greičiausia, ji kaip liaudies giedojimui skirta, buvo parašyta lietuvių kalba kurio nors Šiluvos kunigo. Joje atpasakota katalikų tikėjimo sunykimas, Marijos apsireiškimas, kun. Kazakevičiaus veikla, prie paveikslo vykstantieji stebuklai. Žodžiu — visa Šiluvos istorija. Ši giesmė vėliau įvairių autorių (kun. P. Daujoto, A. Žalvarnio—Tilvyčio ir kitų) buvo taisyta, išvalyta nuo polonizmų. A. Blažys knygelėje « Šiluvos istorija », priede įdėjęs A. Žalvarnio 1928.III.9 pataisytą senąją Šiluvos giesmę, davė dar dvi naujas (gal paties sustatytas). Viena jų «Pulkim ant kelių vaikai Marijos» turi datą 1929.V.18. Autorius sako, kad knygelės « priedas talpina iš seno vartojamas maldas ir giesmes. Jos yra pataisytos ir perredaguotos. Giesmėse yra daug istorijos faktų. Priedas padidins šios knygutės skaitytojų tiražą ir padės išstumti iš vartojimo prietaringas, bogamazininkų sugalvotas maldas ir giesmes, kurios neturi ir negali turėti aprobatos »29. Matyt būta ir tokių30.

7) Ugioniai — Betygalos parapijos filija, įsteigta XVII a. viduryje. Netoli bažnyčios yra šaltinis, kuris, pagal padavimą, dar pagonių laikais buvo laikomas šventu. Apylinkės gyventojai net ir po krikšto, senoviniu papročiu, tą vietą lankė, nešė aukas ir prosenių būdu ją gerbė, nors dvasinė vyresnybė draudė tai daryti. Aiškinama, kad ir vardas Ugioniai yra kilęs iš žodžio ugnis, nes senovėje tenai pagonys kūrenę šventąją ugnį. Į šią gražią, sunkiai pereinamais miškais apaugusią vietą iš Betygalos atvykdavę senovės tikėjimo dvasininkai atlikti pagoniškųjų apeigų. Nežinia kada prie Ugionių šaltinio buvo pakabintas Švč. Marijos paveikslas. 1657 m. plačiai pasklido gandas, kad Ugioniuose prie šaltinio pasirodžiusi Dievo Motina ir kad nuo to laiko šaltinio vanduo įgavęs gydančios galios. Iš visos Žemaitijos pradėjo plaukti būriai žmonių ir šaltinio vandenį vartoti kaip vaistą. Iš tikrųjų, buvo tokių, kurie, šaltinio vandeniu plovę skaudančias akis ir meldęsi į Mariją, pasveiko. Žemaičių vysk. Petras Parčevskis, girdėdamas gandus apie Ugionius, pasiuntė dvasinę komisiją, kad vietoje ištirtų Marijos apsireiškimo tikrumą. Komisiją sudarė Matas Zaleskis, Kazimieras Laškominas ir Vaitiekus Vitkevičius. Komisija į Ugionius atvyko 1658.1.14. Iš vietinių į komisiją buvo pakviesti Povilas Zaranka ir Jonas Cudzievskis. Liudininkai buvo prisaikdinti. Komisija, išklausiusi liudininkų parodymus, nerado nė vieno, kuris savo akimis būtų matęs Mariją apsireiškiant. Taigi stebuklingas Marijos apsireiškimas buvo paneigtas, bet žmonėms nebuvo uždrausta čia rinktis ir prašyti Marijos užtarimo. Iki mūsų laikų Žemaitijoje išliko gilus įsitikinimas, kad Ugioniuose Marija stebuklingai gydo į ją besišaukiančius žmones. Jie kartais atvyksta iš gana toli, melsdamiesi į Ligonių Sveikatą, plauna savo skaudančius kūno sąnarius, semiasi iš šaltinio vandens ir gabenasi į namus kaip stebuklingą vaistą. Pasakojama, kad vienas visiškai raišas žmogus, apsiplovęs tame šaltinyje ir pasimeldęs į Mariją atgavęs pilną sveikatą. Bažnyčios archyve nėra jokių užrašų apie Ugioniuose įvykusius stebuklus. Atrodo, kad jie niekad nebuvo užrašomi, o jei kartais ir buvo užrašyti, tai galėjo žūti gaisre, nes Ugionių bažnyčią ugnis du kartu pavertė į pelenus.

 

Ugionių bažnyčia.

Ugionių bažnyčia.

Pirmąją bažnyčią Ugioniuose pastatė vietos gyventojai apie 1657 m. Antroji, irgi medinė, buvo pastatyta 1784 m. Ugionių valdytojo Marcelio Dirdos ir Kušleikos. Kai ta prieš 1831 m. sudegė, Benediktas Dirda pastatė naują mūrinę. Vos užbaigus jos statybą, 1836 m. įtrenkus perkūnui, bažnyčia buvo smarkiai sužalota. Tas pats. B. Dirda ją vėl atstatė, įrengė vidų ir aprūpino visomis reikmenėmis.

Didžiajame bažnyčios altoriuje yra kitados prie šaltinio buvęs Švč. Dievo Motinos paveikslas. Jame Marija atvaizduota su dieviškuoju Kūdikiu ant dešinės rankos. Netoli bažnyčios yra medinė koplyčia, pastatyta ant žmonių stebuklingu laikomo šaltinio. Joje yra irgi Marijos paveikslas. Pats šaltinis apmūrytas tašytais akmenimis ir padengtas geležiniais pinučiais. Kasmet Marijos Dangun Ėmimo šventėje į tylų Ugionių kaimą suplaukia tūkstantinės minios. Sergantieji akimis naudojasi šaltinio vandeniu ir daugelis tvirtina nuostabiu būdu, per Marijos užtarimą, pagiję.

Nežinia kada Ugionių Marijos garbei buvo parašyta giesmė :

Bądz uwielbiona, nad žródlem zjawiona
Krolowa Niebios w Ugianach wsławiona
Przj bystrej rzece Dubissie
Każdy do Cebie modli się, ir tt.

Nėra žinių, kad ji būtų kada nors išversta į lietuvių kalbą ir giedama Ugioniuose. Tikriausia niekas jos ten negiedojo lenkiškai, nes Ugionius lanko daugiausia žemaičiai. Nebent vietos sulenkėję dvarininkai 31.

1    Čižiūnas V., Vadovas po Kauną, 1935, 60-63 ; Yla St., Marijos Garbė, 1949, 18.

2    Wacław z Sulgostowa, O. F. M. Cap., O cudownych obrazach w Polsce Przenajśw. Matki Bożej, 1902, 273-74 ; čižiūnas, op. cit. 51.

3    Čižiūnas, op. cit. 52-54 ; T. Pranciškus, O. F. M. Iš Lietuvos pranciškonų istorijos — Tiesos Kelias 1934, 390-91 ; Valančius M., Pastabos pačiam sau, 109-10.

4    Szymak J. T. Gregorz, Prerogatywa Zakonu Kaznodziejskiego, -1755, 245 ; Čižiūnas, op, cit. 66.

5    Wacław, op. cit. 496, 536 ; Fridrich Alojzy, S. J., Historye cudownych obrazów Najśw. Maryi Panny w Polsce, IV (1911), 221-23 (žinias gavęs iš Pagirių klebono kun. Albino Alseikos).

6    D. A. D. De La Motraye, Voyages en François et en Anglois en diverses provinces et places de la Prusse Ducale, 1723 ; Wacław, op. cit. 543 ; Kairiūkštyte-] acynienë H., Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen — Tauta ir Žodis VI (1930) ; — Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertybės — Židinys XII (1930), 119-29, 221-47, 330-41.

7    Fridrich, op. cit. 224-25 (žinias gavęs iš Radviliškio klebono Dulevičiaus).

8    Szymak, op. cit. 425, 445 ; Barącz Sadok, Cudowne obrazy Matki Najśw w Polsce, 1891, Nr. 325 ; Wacław, op. cit. 565-66 ; Buszyński Ign., Kościół dominikanów w Rossieinach na Żmudzi — Tygodnik Illustrowany IV (1861), 239.

9    Brizgys V. vysk., Šiluva — Lux Christi 1951, Nr. 3, 41.

10    Gerullis Jurgis, Nauji XVI amžiaus dokumentai apie reformaciją Prūsų Lietuvoje — Tauta ir Žodis, IV, 426-32.

11    Opis Dokumentov Vilenskago Centralnago Archyvą, II (1903), 182.

12    Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, 1848, I, 98-99.

13    Katela P., Šiluvos Marijos šventovės istorija, 1937, 14-15.

14    Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogitien. 1625.

15    Wolonczewskis, op. cit. I, 99.

16    Katela, op. cit. 15.

17    Wolonczewskis, op. cit. I, 114.

18    Ten pat, I, 115.

19    Iš lenkiško originalo : Historya Fundowania, Zagubienia i Przywrócenia Kościoła N. P. Cudownej Szydłowskiej, laikomo Šiluvos bažnyčios archyve, tekstą su daugybe klaidų nurašė ir atspausdino L. A. Juciewicz, knygoje

Przysłowia ludu litewskiego, 1840, 91-106. Lietuviškai išvertė kun. St. Yla. Pats dokumentas atrodo XVII karų ir okupacijų metu buvo paslėptas bažnyčioje ir rastas tik nugriovus medinę bažnyčią apie 1770 m.

20    Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogit. 1748, f oi. 3v.

21    Kauno Kurijos archyvas. Liber, procesuum, Nr. 19.

22    Wolonczewskis, op. cit. I, 127.

23    Ten pat.

24    Kauno Kurijos Archyvas. Bažn. dok. sąrašų knyga, Nr. 73, 252, 254, 260.

25    Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogit. 1646.

26    Ten pat, 1748, fol. 3V.

27    Kauno Kurijos Archyve esąs nuorašas.

28    Księga Pamiątkowa Maryańska, II, II, (1905), 175.

29    Blažys A., Šiluvos istorija, 1929, 3.

30    Be jau minėtų autorių, rašiusių apie Šiluvą, yra dar šie : I. B. (uszyński), Opisanie historyczno-statistyczne Powiatu Rossieńskiego, 1874 ; —- Opisanie historyczne kościoła Szydłowskiego na Žmudzi wsławionego cudownym obrazem Matki Boskiej z dodaniem opisu etatystycznego parafii Szydlowskei, 1859 ; —- Kościoł w Szydłowie na Žmudzi — Tygod. II-lustrow. III (1861), 24 ; Čerkeliauskas J., Balsas skurdas sunu ir dukteru Marijos Szydlawos bažnyczioje stebuklais garbingos, 1885, 19086 ; Mantoms J. (kun. S. Gimžausko slapv.), Giesmynas Maldaiviams šidlavos Marijos lankyti einantiems ; Jurgaitis Mare., Šiluvos bažnyčia, 1906 ; Pod-kava Aleks., šilavos Bažnyčia, 1907 (ar Podkava nebus tas pats kun. M. Jurgaitis ?) ; Šiluva, Dievo Motinos šventovė (albumėlis su istorine įžanga iš «Mūsų Dienos» 1928, Nr. 17); Gendrėnas /., Šiluvos knygelė, 1930; Marijos šventovė Šiluvoje, 1932 ; Veblaitis P., Šiluvos bažnyčia ir jos in-fulatai, 1940 ; Malda pri Szwęcziauses Marijos Panos Szidlawisżkes, Lipski 1858 ; Giesmie Szydlawos apej Panna Szwencziause cadauna Szydlawos abroze, 1859.

31    Buszyhski Ign., op. cit. 72-73 ; — Dubissa główna rzeka w dawnem księstwie žmujdzkiem, 1871 ; Fridrich, op. cit. 248-50 (žinias suteikė Ugionių klebonas Mykolas Kazakaitis) ; Wacław, op. cit. 690.

 

3. TELŠIŲ VYSKUPIJOJE

1)    Alsėdžiai — buvusi Žemaičių vyskupų rezidencija (iki vysk. M. Valančiaus), kur pirmąją medinę bažnyčią pastatė 1476 m. vysk. Baltramiejus Svierenkavičius. 1793 m. irgi medinę pastatė vysk. Steponas Giedraitis ir klebonas Jokūbas Degutis.

Senovėje Alsėdžių bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas. Apie tai užsimena V. Kojalavičius 1650 m. savo veikale « Miscellanea », tačiau prisipažįsta neturįs smulkesnių žinių. Vėlesnieji autoriai sako, kad Alsėdžiuose esąs ne Marijos paveikslas, bet stebuklinga Marijos statula.

Smulkesnių žinių apie šią Marijos šventovę ir jos stebuklingą paveikslą ar statulą neturime.

2)    Kražiai. Kai XVI. a. pabaigoje Kražiuose įsikūrė jėzuitai, jie ilgą laiką, užimti Žemaičių krašte misijiniu darbu, neturėjo savo bažnyčios. Tik XVII a. pradžioje pastoviai Kražiuose įsikūrę, 1621 m. ant Mikalojaus Kristupo Radvilos dovanotos žemės ir pilies pamatų, už Jono Karolio Katkevičiaus pinigus, pasistatė savo bažnyčią. Ji baigta statyti ir įrengti tik 1689 m. Bažnyčioje buvo 12 altorių ; didžiajame Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo paveikslas, Leonardo da Vinci kopija, pargabenta iš Romos, už kurį jėzuitai sumokėję 600 raudonųjų. Kitą puikų Marijos Apreiškimo paveikslą 1689 m. patalpino Marijos sodalicijos altoriuje. Panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.), bažnyčia teko karmelitams, o po jų gimnazijos kapelionams. XIX a. pradžioje bažnyčia netaisoma pradėjo griūti ir 1821 m. buvo visai uždaryta. Vysk. M. Valančiaus laikais jos tik griuvėsiai teriogsojo.

Bažnyčiai griūvant, 1820 m. gimnazijos vadovybė Marijos Dangun Ėmimo paveikslą, išėmusi iš altoriaus, patalpino knygyne. Čia jis nuo drėgmės ėmė gesti ir pūti. Tuomet Kražių gimnazijos paišybos mokytojas P. Przybilskis, norėdamas paveikslą konservuoti, supiaustė jį į gabalus. Tie, ant kits kito sukloti, dar greičiau supuvo. O sodalicijos paveikslas, po bažnyčios uždarymo, jau ganėtinai laiko ir drėgmės apnaikintas, buvo perneštas į Kražių gimnazijos koplyčią.

T. Vaclovas, neminėdamas šaltinio, kuriuo jis remiasi, rašo, kad Kražių jėzuitų bažnyčioje buvęs stebuklingas Marijos paveikslas, kurio kopija esanti Rapersvilyje (Šveicarijoje). Apie kurį čia paveikslą kalbama? Tas pats Vaclovas pamini, kad apie Kražių stebuklingą Marijos paveikslą esąs rašęs jėzuitas Pranciškus Paprockis, tik nežinąs, kuriame veikale 1.

3) Kuliai — miestelis į pietvakarius nuo Telšių už 50 km. čia pirmąją bažnyčią pastatė ir ją turtais aprūpino Plungės storasta Stanislovas Vainius ir jo žmona Elzbieta Kiršenšteinaitė 1644 m. Kitas Plungės storasta Karpis senosios vietoje pastatė naują bažnyčią, o kai ji paseno, tai 1900 m., parapiečių ir kng. Oginskio lėšomis, o kan. V. Jarulaičio ir kan. St. Durskio pastangomis, buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.

 

Kulių bažnyčioje

Stebuklingas Marijos paveikslas Kulių bažnyčioje.

Didžiajame bažnyčios altoriuje yra senas Švč. Dievo Motinos paveikslas, kuris, kaip jo apačioje esąs įrašas liudija, yra kopija stebuklingo Marijos paveikslo, esančio Bochnia (pietų Lenkijos miestelis

Krokuvos vaivadijoje) domininkonų, o vėliau parapinėje bažnyčioje. Paveikslas papuoštas sidabriniais drabužiais ir vainikais. Paveikslo fonas ir du angeliukai, laiką vainiką, yra taip pat sidabro. Aplink paveikslą prikabinta daugybė votų. Kas ir kada ši paveikslą Kulių bažnyčioje pakabino, nėra žinių. Jau 1793 m. šis paveikslas buvo plačiai žinomas ir laikomas stebuklingu. Parapijos archyve yra knyga : « Liber connotatorum miraculorum quae fiunt ad imaginėm B. Mariae V. in ecclesia Culensi » (Knyga užrašytų stebuklų, kurie vyksta prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo Kulių bažnyčioje). Kai kurie toje knygoje užrašyti įvykiai :

Plungės dvarininkė Ona Parvaniūtė Oleknavičienė, sunkiai susirgusi akių liga, negalėjo matyti. Padariusi įžadus prie Kulių Dievo Motinos paveikslo, 1693.IX.28 d. pasveiko.

Salantų klebonas kun. Stanislovas Laurinavičius Pošilskis apako : ant akių užaugo gyvos mėsos ir gydytojai atsisakė jam padėti. Tada jis su viltimi kreipėsi į Mariją. Po to kartą jis susapnavo jaunuolį su uždegta žvake rankoje, kuris jam kartojęs: «Ad Kul, non procul» (į Kulius netoli). Atvykęs į Kulius, padarė įžadus prie stebuklingojo paveikslo ir netrukus atgavo regėjimą. Tai įvyko 1708 m. gegužės mėn. 9 d.

Tais pat metais birželio 16 d. Plungės storasta Krišpinas padovanojo Kulių bažnyčiai arnotą, ant kurio auksu išsiuvinėtas toks parašas : « J M S C Krišpinas kaip padėką Švč. Motinai ». Mat, kartą, mūšyje su švedais jo arklys buvo nukautas, o pats Krišpinas pateko į priešo rankas. Pasiaukojęs Švč. Mergelei, esančiai Kulių bažnyčios paveiksle, laimingai ištrūko iš priešų rankų : « cum triumpho victor evasit » (su triumfu nugalėjęs ištrūko). Kiti dėkoja už išsigelbėjimą maro metu ; dar kiti už įvairias patirtas malones.

Dvasinė vyresnybė virš minėtoje knygoje surašytų stebuklingų įvykių nėra patikrinusi ir jie nėra oficialiai Bažnyčios patvirtinti. Tačiau dėl jų tikrumo nėra abejonės, nes liudija maldingi, sąžiningi ir neretai aukštas vietas užimą asmenys visiškai laisvai, savo noru. Be paminėtų senesnių laikų stebuklų, yra ir iš vėlesnio laiko, kurie liudija, kad Švenčiausioji Motina niekad neatsako išklausyti prašymų tų, kurie su pasitikėjimu į ją kreipiasi. Apylinkės žmonės yra įsitikinę, kad prie šio paveikslo Marija išklauso jų prašymų. Kiekviena Marijos šventė sutraukia į Kulius dideles žmonių minias, ypatingai į Škaplierinės šventę, kada susirenka apie 20.000 maldininkų2.

4) Plungė. Pirmoji Plungės bažnyčia buvo pastatyta 1617 m. karaliaus Zigmano Vazos lėšomis. Paskutinė medinė statyta 1797 m. Po jos parapiečių ir kng. Oginskio lėšomis klebonai kan. V. Jarulaitis, kan. J. Giniatas ir kun. P. Pukys pastatė gražią mūro bažnyčią, kurią 1933.IX.24 konsekravo Telšių vysk. Justinas Staugaitis.

T. Vaclovas mini, kad joje esąs stebuklingas Marijos paveikslas, bet nė šaltinio, nė smulkesnių žinių apie jį nepaduoda3.

5)    Telšiai. Povilas Sapiega, vėlesnis Lietuvos pakancleris (1632-35), Telšių valdytojas, pakvietė į Telšius bernardinus, o karalius Zigmantas Vaza 1624 m. juos apdovanojo turtais. Bernardinai ant kalnelio miesto centre (vad. Insula — Sala) pasistatė medinę bažnytėlę. Vysk. Petras Parčevskis 1650 m. pastatė jiems naują didesnę bažnyčią, o Abraomas Montrimas įsteigė mūro koplyčią — Loretą, kurioje buvo loretiškės Marijos statula, laikoma stebuklinga.

1702 m. bernardinų bažnyčia sudegė. Naują, vėl medinę, pastatė gvardionas Antanas Gecevičius. Kai Ignotas Samuelis Košutis užrašė savo turtą mūrinei bernardinų bažnyčiai statyti, o didikai gausiai tam pat reikalui sumetė aukų, 1762-65 m. buvo pastatyta graži mūro bažnyčia, kuriai dailininkas Mažeika padirbo gipsatūromis išpuoštus altorius. Panaikinus bernardinų vienuolyną, bažnyčia liko parapine, o įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją — Telšių katedra.

Po tų visų perstatymų ir atmainų, nėra žinių, koks likimas ištiko Loreto koplyčią ir jos stebuklingąją Marijos statulą4.

6)    Tverai — Telšių apskrities miestelis, apie 30 km. į pietus nuo Telšių. Tveruose pirmąją parapinę bažnyčią pastatė Tverų storasta Elijas Iglavskis 1618 m., o karalius Zigmantas Vaza patvirtino steigėjo padarytus bažnyčiai užrašus. Bažnyčia 1747 m. sudegė. Ją 1814 m. vėl atstatė vietos klebonas Steckis. Dabartinę medinę Tverų bažnyčią parapiečių lėšomis pastatė klebonas Juozapas Niūniavas 1897 m., kurią Švč. Marijos Aplankymo titulu konsekravo Žemaičių vyskupas pagelbininkas Kasparas Cirtautas 1899 m.

Tverų bažnyčia nuo senovės buvo garsi Marijos šventovė. Vysk. Antano Tiškevičiaus laikais (1740-62) Kazimieras Pilsudskis užrašė didelius pinigus keturiems kunigams, kad jie Tverų bažnyčioje kasdien giedotų Marijos garbei Mažąsias Valandas (Cursus). Tuo būdu Tverų bažnyčia tapo prepoziturinė arba kolegijata. Ją, kaip tarp kitų garsesnę, kur iš visų kraštų renkasi žmonės pagarbinti Mariją, mini savo pranešime Šv. Sostui vysk. Jurgis Tiškevičius 1646 m. Šioje bažnyčioje esąs garsus Marijos paveikslas, kur, tikinčiųjų įsitikinimu, per Marijos užtarimą, išmeldžiama daugybė malonių ir stebuklų5. Po 100 metų vysk. Antanas Tiškevičius panašiame pranešime Šv. Sostui lygiai tvirtina, kad Tveruose esąs stebuklingas Marijos paveikslas. Jos šventės žmonių labai gausia lankomos, Marijos Valandos, pagal steigėjo valią, kasdien kalbamos 6.

Tverų bažnyčioje esąs stebuklingas Marijos paveikslas įrengtas didžiajame altoriuje. Jis laikomas dviejų angelų ; virš paveikslo sidabrinį vainiką laiko Dievas Tėvas. Paveikslas nedidelis : tik 14 X 10 cm. dydžio, įdėtas į sidabrinius paauksuotus rėmus. Paprastai būna uždarytas dvejomis sidabrinėmis durelėmis. Pieštas ant medžio. Marija su Kūdikiu vaizduojama panašiai, kaip Čenstakavos stebuklingame paveiksle. Visas paveikslas papuoštas sidabro rūbais ir vainikais.

Paveikslo istorija žinoma tik iš tradicijos, nes visi senieji bažnyčios dokumentai gaisro metu sudegė.

Padavimas sako, kad tas Marijos paveikslas pirmiau buvo Tverų bažnyčios steigėjo Elijo Iglavskio nuosavybė. Jis jį labai vertinęs ir niekad su juo nesiskirdavęs : net vykdamas į karo žygius, jį su savim pasiimdavęs. Kartą su tuo paveikslu patekęs į totorių nelaisvę. Kalėjiman jam buvę leista pasiimti ir tą paveikslą, čia jis dažnai prie jo melsdavęsis ir matydavęs paveikslą apšviestą nuostabia šviesa. Besėdėdamas kalėjime, Iglavskis padaręs įžadą : jei laimingai grįš į namus, pastatysiąs Tveruose Marijos garbei bažnyčią. Greitai po to buvęs iš totorių nelaisvės išpirktas ir grįžo į Tverus. Savo pažadą Iglavskis išpildė : 1618 m. pastatė Tveruose bažnyčią ir jai padovanojo savo brangųjį paveiKslą.

Vysk. M. Valančius savo istoriniame veikale « Žemaičių Vyskupystė» paduoda kitokį padavimą apie šio paveikslo kilmę. Esą Jono Kazimiero laikais totoriai įsiveržė į Ukrainą. Pagavę į nelaisvę grafą Potockį nugabeno į Krymą. Lietuvos ir Lenkijos dvasiškija, paraginta Lenkijos primo, Gniezno arkivyskupo Lubienskio, 1650 m. surinko didelius pinigus ir išpirko Potockį iš nelaisvės. Totoriai turėję daugybę vertingų ir brangių daiktų, išplėštų iš Lenkijos. Potockiui, iš nelaisvės grįžtant namo, buvę leista pasirinkti vieną daiktą iš karo grobio, esančio totorių rankose. Potockis pasirinkęs Dievo Motinos paveikslą, nupieštą ant mažų medžio lentelių. Tą paveikslą jis labai branginęs ir visur vežiojęsis su savim. Karaliaus paskirtas Tverų storasta, kartą atvažiavo į Tverus ir čia dvare paliko tą paveikslą. Dvaro valdytojas Leonas Palubinskis jį pakabinęs viename dvaro rūmų kambaryje.

Po kelių savaičių pas Palubinskį buvę daug svečių, kurie apsinakvoję Tverų dvare. Jų vienas, naktį nubudęs, pamatęs visą kambarį nušvitusį spinduliais, einančiais iš Marijos paveikslo. Ypatingai spindėjęs Marijos veidas. Nusigandęs, sukėlęs kitus ir visi stebėjosi ta nepaprasta šviesa. Paveikslas švietęs apie pusę valandos, paskui užgęsęs. Rytojaus dieną Palubinskis apie tai pasiskubino pranešti Žemaičių vyskupui Petrui Parčevskiui, kuris pasiuntė į Tverus keletą kunigų ir ponų, kurie prisaikdinę ištardė visus naktį dvare nakvojusius, o tie vienbalsiai tvirtino savo akimis matę šviesą ir spindulius. Vyskupas pripažinęs tą įvykį stebuklu ir liepęs paveikslą pernešti į Tverų bažnyčią, ką kunigai ir padarę 7.

Tačiau šitokia stebuklingo Tverų paveikslo tradicija yra mažiau patikima. Ją Valančius ėmęs iš žmonių pasakojimų. Pagal Valančių paveikslas Tveruose galėjęs atsirasti tik po 1650 m., t. y. po Potockio iš totorių nelaisvės išpirkimo. O tuo tarpu vysk. J. Tiškevičius jau 1646 m. rašo popiežiui, kad Tveruose yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Taigi tikresnė tradicija, kad jis yra dovanotas Tverų bažnyčiai Iglavskio apie 1618 m.

Paveikslas tuoj po 1618 m. pradėjo garsėti malonėmis ir stebuklais, kurie pradžioje buvo užrašinėjami ant atskirų lapų, nes vysk. Juozapato Karpio (1736-39) kanoniškos vizitacijos dekrete iš 1739 m. įrašyta tokia pastaba : « Patirtos malonės ir stebuklai gauti per Dievo Gimdytojos užtarimą, turi būti surašomi į vieną knygą». Vėliau tarp bažnyčios dokumentų jau nebuvo nei tų paskirų lapų, nei atskiros knygos. Matyt, visa tai sunaikino gaisras. Betgi žmonėse yra nuo seno gilus įsitikinimas, kad prie šio paveikslo Marija yra duosni savo malonėmis visiems, kurie nuoširdžiai jos pagalbos šaukiasi. Prie tokių reikia priskaityti ir Jonas Kazimieras Pilsudskis, 1709.I.1 paskyręs 40.000 auksinų, kad iš tos sumos nuošimčių būtų Tverų bažnyčioje kasdien giedamos Marijos Valandos (Officium Parvum). Tuo užrašu Pilsudskis norėjo padėkoti Dievo Motinai už visas gautas per visą savo gyvenimą prie šio paveikslo ypatingas malones.

Po 1747 m. gaisro paveikslas buvo rastas prie šventoriaus tvoros. Vienas paveikslo kampas buvo truputį apdegęs. Kad paveikslas išliko nesudegęs, visi laikė irgi stebuklu. Panašiai atsitiko ir vėliau, kai kartą šalia bažnyčios kilęs gaisras grėsė pačiai bažnyčiai. Iš bažnyčios jau buvo išneštas Švč. Sakramentas ir visa kita, kas tik buvo galima išnešti. Tik paveikslo vietos vikaras neleidęs gelbėti, o pats atsiklaupęs prieš jį karštai meldėsi, prašydamas Marijos išgelbėti bažnyčią nuo gaisro. Gaisras buvo užgesintas, ir bažnyčia liko nepaliesta.

Pop. Pijus VI 1787.V.13 breve suteikė Tverų bažnyčiai visuotinius atlaidus Švč. Marijos Aplankymo šventėje ir per visą oktavą. Tas pats popiežius rožinio brolijos nariams suteikė visuotinius atlaidus kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį.

Į Tverus labai skaitlingai susirenka maldininkai (apie 20.000) iš tolimesnių apylinkių į Marijos Aplankymo atlaidus (liepos 2 d.) ir per sekančias 8 dienas. Kiekvienas maldininkas stengiasi su žvake rankoje apeiti keliaklupsčias altorių, kuriame yra stebuklingasis paveikslas. Vieni dėkoja Marijai už gautąsias malones, kiti prašo naujų 8.

7)    Varniai. Katedros bažnyčioje, pastatytoje Vytauto 1421 m. buvo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Taip rašo A. B. Jocher savo veikale « Obraz ...» Apie kurį čia paveikslą kalbama? Iš vysk. Antano Tiškevičiaus 1748 m. pranešimo Šv. Sostui žinome, kad tada Varnių katedros bažnyčioje buvo šie Marijos paveikslai :

a) Marijos su Kūdikiu didžiajame altoriuje, b) Marijos su Kūdikiu šoniniame altoriuje ir c) Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija šoniniame altoriuje kairėje pusėje. Greičiausia žmonės laikė stebuklingu Trakų Dievo Motinos paveikslą (kopiją). Smulkesnių žinių apie Varnių katedros stebuklingą Marijos paveikslą nėra. Gal jis tokiu buvo laikomas tik vietos tikinčiųjų, ir jo garsas neišėjo iš Varnių apylinkės ribų 9.

8) Žemaičių Kalvarija. Kur šiandien yra Žem. Kalvarija, senovėje ta vieta buvo vadinama Gardais. Gardai priklausė Alsėdžių valsčiui, kuris drauge su kitais artimais valsčiais Vytauto Didžiojo buvo užrašytas Žemaičių vyskupams. Garduose, prie Varduvos upės, buvo vyskupų dvaras. Čia vysk. Stanislovas Kiška (1619-26) pastatė koplyčią. Kiek vėliau (apie 1622 m.) tas pats vyskupas Gardų koplyčią padarė parapijos bažnyčia ir nustatė parapijos ribas. Bažnytėlė buvo pastatyta ant dabar vadinamo Šv. Jono kalno ir turėjo to šventojo titulą. Prie jos vargingai gyvenęs kunigas 1636 m. buvo aprūpintas išlaikymu.

Gardų medinę bažnyčią, su jos turtu, žeme ir parapija vysk. Jurgis «Tiškevičius 1637 m. atidavė domininkonams, užrašęs jiems dar apie 15 ha žemės. Kairiame Varduvos krante, ant kalnelio vyskupas pastatė dominkonams medinį vienuolyną. Tas pats vysk. J. Tiškevičius, Kristaus kančios paminėjimui ir žmonių pamaldumui kelti, įsteigė Garduose Kalvarijas — Kryžiaus Kelius ir pastatė 19 Kryžiaus Kelio koplytėlių. Jis pats, kaip sako vysk. M. Valančius, apėjęs Gardų kalnus, pats išrinkęs vietą koplyčioms, išmatavęs ar suskaitęs žingsnius nuo vienos koplyčios iki kitos, kad būtų tokie atstumai, kokie yra Jeruzalėje. Pastačius koplyčias, jis pats, eidamas takais, nubarstęs juos

 

Žemaičių Kalvarijos

Žemaičių Kalvarijos bendras vaizdas.

žeme, parvežta iš Jeruzalės Kryžiaus Kelio vietų. Kad žmonės galėtų gausiau pelnytis dvasinių malonių, kai kurioms Kryžiaus Kelių koplyčioms (Paskutinės Vakarienės, Alyvų, Nuplakimo, Erškėčiais Vainikavimo, Prikryžiavimo ir Palaidojimo) 1639 m. gavo iš pop. Urbono VIII specialius atlaidus. Savo 1642 m. užraše Gardų kalnus su koplyčiomis vysk. J. Tiškevičius praminė Jeruzale arba Nauja Jeruzale. Vėlesniuose raštuose tą vietą vadina Žemaičių Kalvarija, kad atskirti nuo Vilniaus Kalvarijos, kiek anksčiau tenai įsteigtos. Laikui bėgant Žemaičių Kalvarijos pavadinimas įėjo į paprotį, o Gardai buvo pamiršti.

Įsteigus Kryžiaus Kelius, vyskupas liepė vienam domininkonui parašyti atatinkamas Kryžiaus Kelių giesmes ir maldas, kurias maldininkai giedodavo iki mūsų laikų10.

Keliolikai metų praslinkus, žmonės pradėjo gausiai į Gardus lankytis. Tada vysk. Jurgis Tiškevičius ant kalnelio šalia vienuolyno pastatydino Marijos Aplankymo vardo bažnyčią, Iš Liublino domininkonų gautą žymią šv. Kryžiaus relikviją 1649.VII.4 iškilmingai įnešė į naująją bažnyčią. Jos saugotojus domininkonus ir to laiko priorą Reginaldą Tiškevičių (vysk. Jurgio brolį) griežčiausiai įpareigojo jos niekur kitur neišgabenti, nei dalinti į mažesnes daleles. Jei kas išdrįstų tai daryti, įpuls į Viešpaties Dievo rūstybę, užsitrauks ekskomuniką ir papildys šventvagystę. Kai vėliau vienas Žemaičių vyskupų norėjo tos šv. Kryžiaus relikvijos dalelę paimti kažkuriai bažnyčiai, pastebėjęs tą grasinimą, nuo savo sumanymo atsisakė.

Domininkonai, norėdami užsitikrinti Garduose pastovų įsikūrimą, per savo generolą 1644.VI.8 gavo iš pop. Urbono VIII vysk. J. Tiškevičiaus dovanojimo užtvirtinimą. Po poros metų vysk. j. Tiškevičius suteikė jiems dar kitą dovaną. Tuo laiku mirė Kristupas Buševičius, niekam neužrašęs savo dvarelio Šilopadubisio. Jo turtą vyskupas, pagal Bažnyčios įstatymus, galėdamas kam tinkamas Dievo garbei sunaudoti, užrašė domininkonams. 1647 m. jie nusipirko dar Žarnelės dvarelį. Vėlesnieji Žemaičių vyskupai įvairiais dovanojimais ir užrašais domininkonų turtus dar labiau padaugino. Ypatingas Žemaičių Kalvarijos domininkonų geradaris buvo vysk. Antanas Tiškevičius (1740-62), kuris 1750 m. pastatė domininkonams didesnę bažnyčią, papuošė ją 24 altoriais. Tais pat metais Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje buvo įsteigtos Šv. Kryžiaus ir Marijos Paguodėjos (Maloningosios) brolijos, kurias pop. Benediktas XIV apdovanojo atlaidais. Rožinio brolija buvo čia įsteigta kai tik įsikūrė Garduose domininkonai.

Nors vysk. Antano Tiškevičiaus pastatyta bažnyčia buvo dar gerame stovyje, domininkonai sumanė pasistatyti dar puikesnę mūrinę. Jie 1785-1823, rinkdami aukas visoje Žemaitijoje, pastatė gražią mūro bažnyčią, o 1842-43 mūro vienuolyną. Po 1831 m. sukilimo, prie kurio buvo prisidėję ir Žemaičių Kalvarijos domininkonai, kai rusų valdžia naikino kitus vienuolynus, caras Mikalojus I pasigailėjo Žem. Kalvarijos domininkonų. Betgi jų mokykla, veikusi nuo 1644 m. (vėliau išaugusi į pilną gimnaziją su keliais šimtais mokinių) kurioje mokėsi ir vysk. M. Valančius, rusų valdžios buvo 1836 m. uždaryta. Neleidžiant įstoti naujiems kandidatams, domininkonai ėmė merdėti ir 1889 m. jų buvo likę tik 3. Tada valdžia įsakė vyskupui paskirti į Žemaičių Kalvariją klebonu pasaulietį kunigą ; domininkonų paskutinis prioras

Daugėla išvyko į Italiją, o kiti du buvo išvežti į Aglonos (Latvijoje) vienuolyną tenai baigti savo gyvenimą.

Domininkonų statytoji mūro bažnyčia, turėjusi medinį stogą, 1896.V. 17, užsidegus miesteliui, smarkiai apdegė. Gaisro metu sudegė

 

Žem.Kalvarijos bažnyčia

Žem.Kalvarijos bažnyčia prieš 1896 m. gaisrą.

vienoje zokristijoje įrengta biblioteka ir archyvas. Po gaisro bažnyčia vėl buvo atstatyta : paaukštinti bokštai veik dvigubai (dabar turi 36 m. aukščio), altoriai pastatyti mūriniai, vidus išpuoštas įvairiais pagražinimais. Bažnyčios atstatymas kainavo 30.000 rublių ; tą sumą suaukojo žemaičiai, lankydamiesi į Žem. Kalvarijos didžiuosius atlaidus.

Marijos Aplankymo atlaidai Žem. Kalvarijoje švenčiami kasmet liepos 1-12 dienomis. Iškilmės prasideda mišparais liepos 1 d. Pati didžiausia atlaidų procesija, vad Didžioji Kalvarija, būna sekmadienį po liepos 2 d. Kunigų į tas iškilmes suvažiuoja ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš toliau apie 50-60. Didžiosios Kalvarijos dieną maldininkų susirenka apie 40-50 tūkstančių. Šv. Komunijų atlaidų dienomis išdalinama apie 20-30 tūkst. 300 metų jubilėjaus proga, 1937 m. maldininku atsilankė apie 100.000.

Nuo 1927 m. Žemaičių Kalvarijoje, vysk. Justino Staugaičio pakviesti, įsikūrė marijonai, kurie tęsia domininkonų įvestas tradicijas ir plečia Marijos garbinimą šioje jai ir jos Sūnaus kančiai pašvęstoje vietoje.

Didžiajame bažnyčios altoriuje yra stebuklingas Švč. Marijos paveikslas, paprastomis dienomis uždengtas kitu — Marijos Apreiškimo paveikslu. Jis yra pieštas ant drobės kuri aptempta ant lentos, išmuštos raudonu aksomu. Pats stebuklingasis paveikslas, Glykophylusa tipo, vaizduoja Mariją, glaudžiančią prie savo veido kūdikėlį Jėzų, kuris viena rankyte laikosi Marijos smakro, o kita jos galvos apsiausto. Paveikslas įdėtas į paauksuotus rėmus, apdengtas sidabriniais paauksuotos skardos rūbais. Ant Dievo Motinos ir Kūdikio galvų vainikai. Paveikslo fone, aplink Marijos ir Jėzaus galvas, yra 12 žvaigždžių.

Žemaičių Kalvarijos paveikslas esąs parvežtas iš Romos. Jo praeitį kun. Ragaišis, panaudojęs prieš gaisrą domininkonų archyvą, taip aprašo. Domininkonams Žem. Kalvarijoje įsikūrus, vienas jaunas jų klierikas Petras Pugačevskis buvo pasiųstas į Romą aukštųjų mokslų eiti. Romoje jis apsigyvenęs pas domininkonus vienuolyno ligoninėje, kur buvo pakabintas Švč. Mergelės Marijos su Sūneliu ant rankų paveikslas, vieno domininkono ant drobės nupieštas. Petras naktimis dažnai prieš tą paveikslą melsdavęsis ir kartais matydavęs nežemišką šviesą aplink Marijos ir Kūdikio galvą. Vieną kartą brolis vienuolis Romualdas sunkiai susirgęs. Petras, užžiebęs žvakę prieš tą paveikslą, karšta meldęsis, prašydamas Marijos grąžinti ligoniui sveikatą. Marija išklausiusi maldos, ir ligonis atsikėlė sveikas. Tokį stebuklą patyręs, Petras, grįždamas į Žemaičius, išsiprašė iš domininkonų padovanoti jam tą paveikslą, kurį, parvežęs į Žem. Kalvariją, atidavė vienuolyno priorui. Tasai laikė brangią dovaną savo kambaryje ir nekartą matęs tame paveiksle tokią pat šviesą, kokią regėjęs Romoje Petras.

Priorui mirus, jo vietą užėmė Petras Pugačevskis. Jis iškilmingoje procesijoje pergabeno paveikslą į bažnyčią ir įrengė didžiajame altoriuje. Nuo to laiko garsas apie stebuklingąjį paveikslą vis labiau platinosi ir vis daugiau žmonių ėmė lankyti Žem. Kalvariją, jieškodami Nusidėjėlių Užtarytojos pagalbos ir paguodos. Jie patirdavo įvairių malonių bei stebuklų. Jų tikrumui ištirti dvasinė vyresnybė paskyrė komisiją, kurioje buvo kun. Mikalojus Blaškauskas ir kun. Mikalojus Paustricijus, abu Žemaičių vyskupijos kurijos aukšti pareigūnai : vienas kustošas, antras kanauninkas. Juodu atvykę į Žem. Kalvariją 1643.V.3 išklausė liudininkų, patyrusių ir mačiusių stebuklingus įvykius, dalyvaujant daugeliui kitų kunigų ir tarp jų kun. Jonui Černiauskui, apašta-

liškajam notarui, bei žymiems pasauliečiams. Po tyrinėjimo buvo surašytas protokolas, kuriuo remdamasis Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius tą paveikslą paskelbė stebuklingu.

Stebuklai buvo įrašomi į knygą, kuri 1896 m. gaisre žuvo. Apie stebuklus Žem. Kalvarijoje jau 1650 m. rašo V. Kojalavičius savo veikale «Miscellanea». Jis mini, kad ten įvyksta ypatingų išgijimų iš

 

Stebuklingas Marijos paveikslas

Stebuklingas Marijos paveikslas Žem.Kalvarijos bažnyčioje.

įvairių ligų ir aprašo vieną mirusio prisikėlimą : 1648 m. birželio mėn. vieno kilmingo Žemaičių pono Lvovičiaus mirė sūnus. Tėvas padarė įžadą aplankyti Gardų kalnus drauge su sūnumi, jei jis atgytų, ir pėsčias apeiti Kryžiaus Kelių vietas. Sūnus atgijo, ir abu dalyvavo tų metų liepos mėn. šventėje, dėkodami Dievui ir Marijai už taip didelę malonę. Tas įvykis vieno mačiusio buvo eilėmis aprašytas ir spaudoje paskelbtas 1643 m. 12.

To Marijos paveikslo stebuklingumą liudija ir sukabinti prie jo votai, kurių 1936 m. buvo 82. Pakabino juos čia įvairiais laikais tie žmonės, kurie, besimelsdami prie stebuklingosios Dievo Motinos, buvo išsiprašę sveikatos ar kitokių malonių. Tarp votų yra kojų, rankų, širdžių, akių ir kit. atvaizdai. Jie primena ko jų prikabintojai buvo išsimeldę. Bet kas tuos votus (išskyrus kelis) įtaisė, kada ir už kokias malones jie buvo čia atnešti, Žem. Kalvarijoje mūsų laikais nėra likę žinių. Gal jų buvo domininkonų archyve ar kronikose, bet ir tų šiandien nėra.

Žemaičių Kalvarijos Marijos garbei nežinia kada (gal XIX a.) buvo parašytos dvi giesmės. Spėjama, kad jų autorius yra kuris nors Žem. Kalvarijos domininkonų. Tai « Karaliene maloninga, Kalvarijoj stebuklinga » ir « Karaliaus dangaus, Motina švenčiausia ». Jos mielai giedamos Žemaičių Kalvariją lankančių maldininkų ir visų gerai žinomos, nes atspausdintos plačiai lietuvių vartojamoje maldaknygėje « Šaltinis »13. Jubilėjaus metams (1937) p. Jurkus parašė giesmę « Dievo Motina Marija » ; jai gaidą sukūrė K. Kaveckas.

1 Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, I, 82-84 ; Wacław z Sulgosłowa O.
F. M. Cap., O cudownych obrazach w Polsce Przenajśw. Matki Božei, 1902, 344.

2 Fridrich Alojzy T. /., Historye cudownych obrazów Najśw. Maryi Panni w Polsce, IV (1911), 217-20 (žinias gavo iš Kulių klebono St. Durskio).

3 Wacław, op. cit. 514.

4 Wolonczewskis, op. cit. I, 103-108 ; Wacław, op. cit. 662.

5 Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogitien. 1646.

6 Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogitien. 1748.

8 Wacław, op. cit. 685 ; Fridrich, op. cit. 244-47 (žinias suteikė Tverų klebonas J. Niūniavas).

7 Wolonczewskis, op. cit. I, 217-18.

9 Jocher A. B., Obraz bibljograficzno-historyczny literatury i nauk w Polsce, III (1858), 9121-94 ; Wacław, op. cit. 764 ; Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogit. 1748.

10 Wolonczewskis, op. cit. II, 112-113.

11 Kojalowicz V., Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum M. D. Lithauniae pertinentia, 1650, 34-35.

12 Bardowski Mikołaj, Echo albo odgłos z Kalwaryjskich Gór na slawe X. Jerzego Tyszkewicza, 1643.

13 Aukso Altorius arba Szaltinis dangiszkų skarbų, 1919, 885-57. Be paminėtų raštų apie Žem. Kalvariją cfr. Bardowski Mikołaj, Nowe Hierusalem Fax nova per III. Georgium Tyszkiewicz, 1643 ; Proniewska Karolina, Testyna Wielkiej Kalwariji na Žmudzi, 1856 ; Buszyński J., Kościół i klasztor 00. dominikanów w Kalwaryi na Žmudzi — Tygodn. Illustrow. IV (1861), 230 ; Totoraitis J., Žemaičių Kalvarija, 1936 ; — Lietuvos Jeruzalė, 1937 ; Fridrich, op. cit. 205-211; Ragažinskis A., Žemaičių Kalvarijos aprašymas ; Yla St., Kalvaria — Niederlitauen : Wallfahrtsorte Europas, 1950. Vysk. M. Valančius (Žemaičių Vyskupystė, II, 115) rašo: «Skaičiau knygelę su parašu Calvaria Samogitiae, spaustą Vilniuje 1648, iš kurios pasirodo, jog ir tuomet žmonės didžiai dideliais būriais meldėsi Kalvarijoje, ir taip kaip nugis ».

 

4. PANEVĖŽIO VYSKUPIJOJE

1) Krekenava — miestelis Panevėžio apskr., kur jau Vytauto laikais buvo apskrities centras. Po Lietuvos krikšto, Betygalos klebonui prašant, Vytautas 1419 m. Krekenavoje įsteigė primąją bažnyčią. Tai pasenus, vysk. Baltramiejaus Svierenkavičiaus laikais, 1472-84 m., Stanislovas ir Aleksandras Vizgirdavičiai pastatė naują medinę Marijos Dangun Ėmimo vardo bažnyčią ir aprūpino ją turtais. XVIII a. pusėje toji bažnyčią sudegė. Tada, 1750 m. prel. Valavičius pastatė naują. Dabartinę mūro, gotiško stiliaus bažnyčią pradėjo statyti 1896 m. klebonas Pranas Žukauskas, o baigė 1901 m. klebonas Boleslovas Baronas ; ją konsekravo Žemaičių vysk. pagelbininkas Kasparas Cirtautas 1907.VIII.14 1.

Didžiajame bažnyčios altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Jis yra pieštas ant medžio lentos, 180 X 90 cm. dydžio, papuoštas sidabro rūbais, vainikais ir daugybe votų. Marija vaizduojama su Kūdikiu ant rankų. Tai yra aiškus Hodegetria tipas (Kūdikis vienoje rankoje laiko knygą, o kita laimina). Paveikslo kilmė nėra aiški. Padavimas sako, kad jį atgabenęs iš Krokuvos pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misininkui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. Pradžioje paveikslas buvo laikomas mažoje koplytėlėje, o vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią, čia jis pradėjo garsėti stebuklais.

Kai XVIII a. degė Krekenavos bažnyčią, stebuklingąjį paveiksą iš liepsnų išgelbėjusi kažkokia senutė. Nuo to laiko paveikslo garbė tikinčiųjų tarpe dar padidėjo. Patirtosios malonės ir stebuklingi įvykiai prie Krekenavos stebuklingojo paveikslo, atrodo, nebuvo užrašinėjami ; apie tai nieko nėra vietos bažnyčios dokumentuose, tačiau daugybė prie paveikslo pakabintų votų rodo, kad čia daugelis yra patyrę iš Marijos nepaprastų malonių, išsiprašę sveikatos ir pan. Padėkos votai nurodo ir asmenis, kurie per Marijos užtarimą yra išsiprašė sveikatos ir kitų malonių. Keletą jų čia paminėsime.

Viktoras Vaicekavičius aštuonioliktais savo amžiaus metais sunkiai susirgęs akių uždegimu. Kai po dviejų mėnesių gydymo jokie vaistai nepadėjo, jis pasivedė Švenčiausios Motinos globai ir padarė įžadą : jei pasveiks, tris kartus keliais apeis Krekenavos bažnyčioje Dievo Motinos altorių. Vos šį pažadą išpildė, akys visiškai pasveikusios. Vėliau jo sūnus antrais amžiaus metais susirgęs polijo liga ir tapęs raišas : ant pečių atsiradęs guzas, krūtinė iškrypo, rankos ir kojos tapo paralyžuotos. Po šešių mėnesių rūpestingo gydymo, kai medicina nieko nepadėjo, nelaimingo kūdikio motina su gyvu tikėjimu atnešė vaikutį į Krekenavą ir čia paaukojo jį gailestingajai Motinai, apnešdama jį aplink Marijos altorių. Pati, keletą kartų klupčiomis besimelsdama apėjusi altorių, gavo iš Marijos ko prašė : vaikas netrukus visiškai pasveiko.

1903 m. gruodžio mėn. Domininko Butkevičiaus keturių metų sūnus sunkiai susirgo difteritu. Kai vaikas jau merdėjo, tėvas atvyko

 

Krekenavos bažnyčia

Krekenavos bažnyčia.

į Krekenavą ir paaukojo mišioms prie stebuklingojo paveikslo už sūnaus pagijimą. Vaikas staiga pasveiko.

Panašių stebuklingų įvykių ir ypatingų malonių, patirtų iš Švč. Dievo Motinos Krekenavoje, galima būtų daug pririnkti iš vietos gyventojų. Klebonas Boleslovas Baronas, kuris šias žinias. A. Fridrichui suteikė, taip apie save rašo : « Aš pats esu patyręs iš Švč. Motinos ypatingą malonę : 1905 m. drauge su vežėju, vežimu ir arkliais nukritau nuo tilto iš šešių metrų aukščio į nusekusios upės dugną ant didelių

 

 Krekenavos bažnyčioje.

Stebuklingas Marijos paveikslas Krekenavos bažnyčioje.

akmenų ir niekas iš mūsų nė mažiausiai nebuvo sužeistas. Tai atsitiko prieš bažnyčią, kokių trijų šimtų metrų nuotolyje. Marija mus apsaugojo, nes tuo momentu aš šaukiausi jos globos, čia mums grėsė mirtis, arba sunkus sužeidimas, jei ne Marijos globa ».

Krekenavos Dievo Motinos stebuklingasis paveikslas yra žinomas ne tik pačioje Krekenavoje, bet ir plačioje apylinkėje. Marijos šventėse, kurios čia labai iškilmingai švenčiamos su visuotiniais atlaidais, suvažiuoja tūkstančiai maldininkų iš tolimesnių vietų2.

Senosiose « Kantičkose » yra giesmė «apey cudauna P. Szwen. Krakinawas bažnyczioy », prasidedanti žodžiais : « Mieliausioji Ponia mano, Karaliene dangaus ». Kun. Br. Liauso tvirtinimu, ji buvusi parašyta lenkiškai (Najłaskawsza Pani moja, Krolowo Nieba) ir tuojau išversta į lietuvių kalbą3. Buvo mielai giedama ne tik Krekenavoje, bet ir visoje Lietuvoje. I pasaul. karo metu Maironis, pagyvenęs Krekenavoje ir matęs savo akimis žmonių pamaldumą prie Marijos paveikslo, senąją pilną polonizmų giesmę ištaisė ir naujai sudėjo. Tai « Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus»4. įvairiuose «Pavasario Balsų» leidimuose, kur ši giesmė galima rasti, yra jos kelios redakcijos (pvz. V laidoj ji buvo dviem posmais ilgesnė). Paskutinėje redakcijoje ši giesmė turi 5 posmus (kai kantičkinė yra 10 posmų), kurių vienas taip skamba :

Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai,
Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai ;
Nuo perkūnijos trenkimo,
Nuo piktųjų užpuolimo Apgini veikiai 5.

2) Rozalimas — Panevėžio apskr. miestelis, į šiaurės vakarus nuo Panevėžio, čia pirmąją medinę bažnyčią pastatė Adomas ir Rožė Drabišiai 1765 m. Žemaičių vysk. Jonas Lopacinskis 1770 m. prie jos įsteigė parapiją. Po kiek laiko toji bažnytėlė pasirodė tikinčiųjų reikalui permaža, todėl tie patys steigėjai 1788 m. pastatė naują didesnę, kuri yra išsilaikiusi iki mūsų dienų ir turi Marijos Vardo titulą.

Rozalimas yra garsus dėl Švč. Mergelės Marijos paveikslo, kuris yra bažnyčios didžiajame altoriuje. Marija pavaizduota su kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Paveikslas papuoštas sidabriniu rūbu. Kanoniškos vizitacijos akte iš 1779 m. paminėta, kad paveikslas yra stebuklingas. Keletas prie paveikslo pakabintų votų rodo, kad čia žmonės tikrai patiria Dievo Motinos pagalbos.

Minėtame vizitacijos akte užrašyta, kad Rozalimo Dievo Motinos pagalbos šaukęsis ponas Feliksas Jokubauskis buvo išsigelbėjęs nuo paskendimo. Iš vėlesniųjų laikų yra žinomi šie nuostabūs įvykiai.

Petronėlė Barvičaitė per dešimts metų kentėjo baisius galvos skausmus, negalėdama nei dirbti, nei miegoti. Jokie vaistai nepadėję. Sužinojusi apie Rozalimo Švč. Marijos paveikslą, atvyko tenai ir, keliaklupsčia apėjusi aplink Marijos altorių, karštai prašė Marijos pagalbos. Staiga galvos skausmai dingo ir ji sveika iškeliavusi namo. Tai įvyko 1903 m. Savo stebuklingą pagijimą papasakojo vietos klebonui Jonui Olšauskiui ir tai patvirtino priesaika.

Tais pat metais Paulina Povilaitienė prisiekusi pareiškė patyrusi Rozalime tris nepaprastas malones : prieš kelioliką metų, vieną sekmadienį, kada visi namiškiai ir kaimynai buvo išvykę į bažnyčią, kaimyninėje sodyboje kilo gaisras ir ant jos trobos šiaudais dengto stogo krito kibirkštys. Ji pati sunkiai sirgdama negalėjo nei pabėgti, nei šauktis kieno nors pagalbos. Su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu pasiaukojo Marijos globai ir padarė įžadą, jei gaisras aplenks jos namus, nuvykti į Rozalimą padėkoti Dievo Motinai už globą. Gaisras jos trobos nepalietė, nors visi kaimyniniai namai sudegė. Kitą kartą jos duktė sunkiai susirgo ; kai gydytojai atsisakė ją išgelbėti nuo mirties, tada Paulina meldėsi į Rozalimo Dievo Motiną, pavesdama jos globai savo dukterį, ir toji pasveiko. Pagaliau ir pati Paulina sunkiai susirgo. Atgavusi sveikatą tik Marijos pagalba.

Prie paveikslo esančių votų vienas turi tokį įrašą : « Kun. Antanas Jurevičius, Rozalimo klebonas, patyręs iš Dievo Motinos malonių». Kitas su atatinkamu įrašu yra paaukotas minėto Felikso Jokubauskio ; kiti yra be parašų.

Į didžiausius Rozalimo Marijos Vardo atlaidus suvažiuoja kasmet apie 5 - 6.000 žmonių 6.

3)    Surdegis — Raguvos dekanato bažnytkaimis, Panevėžio apskrityje, į rytus nuo Panevėžio, čia pirmąją medinę Marijos Dangun Ėmimo vardo bažnyčią pastatė 1510 m. Bohdanas Szczyt-Staveckis ir ją pavedė vienuoliams bazilionams. Mūrinę bažnyčią pastatė 1625 m. Staveckaitė-Bilevičienė. Po 1596 m. Brastos unijos, Surdegio bazilionai tapo unitais, nors rusų šaltiniai tvirtina, kad jie, nepaisant XVII a. persekiojimų iš katalikų pusės, visuomet pasiliko ištikimi pravoslavijai 7. Surdegio bažnyčią bazilionai 1812 m. gražiai restauravo. Panaikinus uniją, Surdegio bažnyčia buvo paversta cerkve ir atiduota pravoslavų vienuoliams, kurie čia laikė prieglaudą ir buvo įsteigę rusišką mokyklą. 1917 m. rusams pasitraukus iš Lietuvos, Surdegio bažnyčia grįžo katalikams ir 1921 m. buvo kun. Aniceto Meškausko atnaujinta iš oro ; vidaus remontą padarė 1934 m. kun. J. Gendrėnas.

Šalia bažnyčios esančioje koplyčioje, pastatytoje 1550 m. Onos Staveckaitės prie šaltinio, buvo nuo 1530 m. žinomas stebuklingas Marijos paveikslas — Marija su Kūdikiu ant kairės rankos. Nei apie to paveikslo kilmę, nei apie jo tolimesnį likimą nėra jokių žinių8.

4) Šimonys — miestelis Panevėžio apskr. į rytus nuo Panevėžio, prie kelio iš Kupiškio į Svėdasus. Nėra žinių kas ir kada pastatė pirmąją Šimonių medinę bažnyčią, kuri ilgą laiką buvo Kupiškio filija. Iš Šimonių bažnyčios vedamų metrikų, kurie pradėti 1700 m., reikia spėti, kad bažnyčia buvo pastatyta prieš tuos metus.

Vietos žmonėse yra užsilikęs toks pasakojimas apie bažnyčios pradžią. Kadangi į kaimynines parapijas žmonėms buvo gana toli, tai vietos gyventojai nutarė pasistatyti bažnyčią Šimonių apylinkėje, kuri buvo apaugusi miškais. Jieškota tinkamos vietos. Kaip tik čia buvo rastas ant eglės kabantis Dievo Motinos paveikslas ; tai buvo palaikyta dangaus ženklu ir toji vieta parinkta Šimonių bažnyčiai. Pastačius toje vietoje bažnyčią, Marijos paveikslas buvo įtaisytas didžiajame altoriuje, čia netrukus jis pagarsėjo malonėmis.

Kita, patikimesnėj tradicija sako, kad prie Kupiškio — Svėdasų kelio gyvenęs eigulis Šimonis ir netoli jo buvę tos apylinkės žmonių kapai. Prie kapų ant didelės eglės kabojęs Marijos paveikslas. Prie jo žmonės šventadieniais (kadangi toli buvo į Kupiškio ir Svėdasų bažnyčias) rinkdavosi pasimelsti. Dar prieš bažnyčios pastatymą, žmonės tą paveikslą jau laikė stebuklingu ir todėl jis buvo labai lankomas ir gerbiamas. Statant pirmąją bažnyčią, ji buvo taip suplanuota, kad altorius pastatytas vietoje tos eglės, ant kurios paveikslas kabojo. Taigi, kai paveikslas buvo įrengtas didžiajame altoriuje, jis tarsi pasiliko senoje savo vietoje, kur žmonės buvo pratę garbinti Dievo Motiną.

Paveikslas, vaizduojąs Švč. Dievo Motiną su Kūdikiu ant rankų, buvo pieštas ant drobės, priklijuotos prie medžio lentos. Papuoštas sidabriniais paauksuotais drabužiais. Prie jo pakabinti votai liudijo apie patirtas iš Dievo Motinos malones.

Apylinkės žmonės tą paveikslą ypatingu būdu gerbė. Prie jo jieškojo pagalbos ir globos visuose savo reikaluose. Į Marijos Dangun Ėmimo ir Gimimo šventes į Šimonis susirinkdavo per 20.000 maldininkų. Daugelis jų atvykdavo iš gana toli. Maldininkai, su rožiniu rankose keliaklupsti eidavo aplink bažnyčią, padėkodami Dievo Motinai už gautąsias malones ar prašydami naujų. Keletą žymesnių stebuklingų įvykių verta atskirai paminėti.

Netolimame nuo Šimonių Butėnų kaime 1893 m. Zuzana Šlapelytė gimė visiškai raiša. Motina veltui per šešis metus jieškojo pagalbos pas gydytojus. Pagaliau gydytojai patarė amputuoti mergaitei kojas. Susijaudinusi motina su kūdikiu pasivedė Marijos globai ir pasižadėjo per ištisą mėnesį kasdien atvykti į Šimonių bažnyčią prašyti dukrelei sveikatos. Kai savo pažadą išpildė, mergaitė visiškai pasveiko.

Danieliui Apšegai, iš Kinderių kaimo, grėsė visiškas apakimas. Maldaudamas iš Marijos sveikatos, jis šešių kilometrų kelią nuo kaimo iki bažnyčios atėjo keliais. Netrukus jo akys pasveiko.

Ketverių metų mergytė Barbora Gudaitė sirgo labai sunkia reumatizmo liga. Jos nugarkaulis dėl ligos iškrypo ir ji galėjo vaikščioti tik susikūprinusi. Be to, ją vargino labai dideli skausmai taip, kad kartais net alpdavo. Motina savo kenčiantį kūdikį pavedė Marijos globai ir, kad išmeldus mergaitei sveikatos, pasižadėjo dalyvauti visose Šimonių brolijų šventėse, tomis dienomis pasninkauti ir kiekvieną kartą trisyk keliais apeiti bažnyčią. Po vienų metų tokios praktikos, kūdikis visiškai pasveiko. Mergaitė gražiai užaugo ir vietoj motinos jau pati pildė Marijai padarytą pažadą.

Būtų galima surankioti ir daugiau panašių įvykių, bet jų niekas neregistravo ir neužrašinėjo, todėl jie likę tik žmonių atmintyje 9.

Šimonių bažnyčia, dar 1877 m. gražiai atnaujinta, I pasaul. karo metu (1915) sudegė. Liepsnose žuvo ir stebuklingas Marijos paveikslas. Nuo to laiko Šimonyse Marijos garbė sumažėjo. Šimonių klebonas J. Norvilą, parapiečių lėšomis, 1920 m. pastatė naują medinę bažnyčią, kuri buvo už senąją daug didesnė ir kitos formos. Prisilaikydamas miestelio plano ir atsižvelgdamas į kitų bažnytinių trobesių padėtį, jis naujos bažnyčios duris padarė ten, kur pirmosios buvo didysis altorius. Naujosios bažnyčios didžiajame altoriuje įrengė Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslą, pieštą ant drobės. Bažnyčią pastačius, klebonas J. Norvilą buvo iškeltas į Anykščius, o į Šimonis atvyko kun. Jurgis Martinaitis, kuris bažnyčios statybą ir įrengimą baigė tik 1932 m.

Kun. J. Martinaitis buvo labai pamaldus į Mariją, todėl dėjo visas pastangas, kad įrengtų Dievo Motinos šventovę kaip galima gražiau ir puošniau. Jis norėjo Šimonių Dievo Motinai grąžinti ankstybesnę garbę ir tam jieškojo kelių ir būdų. Atrodo, kad pati Marija juos bus nurodžiusi.

Kartą sapne jam pasirodė kažkokia neaiški žmogaus figūra ir pasakė : « Atstatyk Marijos garbę ten, kur ji buvo seniau. Toje vietoje rasi išaugusį medelį tarp bažnyčios pamatų ir negalintį išsiveržti į išorę ». Tuos žodžius pasakiusi figūra išnyko. Giliai paveiktas nepaprasto sapno, kun. J. Martinaitis padarė išvadą, kad tai esąs Dievo Motinos balsas, todėl dar uoliau ėmėsi bažnyčios įrengimo darbų. Be to, jis išklausinėję parapiečius, kaip stovėjusi pirmoji bažnyčia ir kur galėjo būti altorius, kuriame kabėjęs stebuklingas Marijos paveikslas. Gavęs aiškių nurodymų, kad senosios bažnyčios altorius buvęs po dabartinės bažnyčios šonine siena, netoli didžiųjų durų, liepė toje vietoje išardyti iš didelių akmenų sumūrytą bažnyčios pamatą. Ir tikrai, išvertus kelis didelius akmenis, buvo rastas jau nemažas išaugęs medelis, kuris jokiu būdu nebūtų galėjęs prasiskverbti. Tasai išlaisvintas medelis, palikus pamate laisvą skylę, pamažu išaugo į šakotą medį, siekiantį bažnyčios stogą.

To ženklo kun. J. Martinaičiui pakako. Tuojau prie to medelio jis pats iškasė didelį griovį Marijos statulos pamatui. Ant stipraus cementinio piedestalo buvo pastatyta didelė Dievo Motinos statula. Žinia apie statulos kilmę toje vietoje plačiai pasklido po apylinkę. Žmonės ypatingai pradėjo ją gerbti, prie jos melstis. Sekmadieniais ir šventadieniais galima matyti būrelius suklaupusių žmonių, prašančių Dievo Motinos palaimos ir pagalbos.

Bažnyčiojo kun. J. Martinaitis didžiajame altoriuje įrengė gražų Dievo Motinos paveiKslą, kuris laikomas uždengtas kitu Marijos paveikslu ir atidengiamas tik specialioms prie jo pamaldoms vykstant. Tas paveikslas, kuris kainavo virš 3.000 litų, nupieštas ant drobės ir papuoštas sidabriniu paauksuotu rūbu, 1,5 X 1 m. dydžio, panašus į Marijos čenstakaviškės paveikslą, nes pagal žmonių pasakojimą, toks buvęs senasis sudegęs paveikslas. Kaip statula, taip ir šis paveikslas yra žmonių labai gerbiamas. Per didžiąsias Marijos šventes žmonės būriais eina keliaklupsti aplink altorių, kalbėdami rožinį ir kitas maldas. Kaip seniau, taip ir dabar į Švč. Margelės Marijos Dangun Ėmimo atlaidus susirenka keliolika tūkstančių maldininkų. Kadangi tik dalis jų gali sutilpti bažnyčioje, todėl suma tą dieną laikoma prie Dievo Motinos statulos šventoriuje, prie specialiai įrengto altoriaus. Taip Šimonių Dievo Motinai reikiama pagarba vėl grąžinta. Ir paskutiniais laikais Marija yra parodžiusi savo ypatingą šiai vietai globą. Vertas paminėti toks atsitikimas.

Rodos, 1936 m. Šimonių klebonas J. Martinaitis išvažiavo į Kupiškį trijų dienų rekolekcijoms. Jam nesant namie, bažnyčioje jokių pamaldų nebuvo, todėl bažnyčia buvo užrakinta. Prieš išvažiuodamas kun. J. Martinaitis pakonsekravo Ostiją ir, įdėjęs ją į monstranciją, paliko altoriuje neužrakintą. Vieną naktį, vagis, prisitaikęs bažnyčios durims raktą, įsibriovė į bažnyčią ir pavogė monstranciją drauge su Ostija. Gavęs žinią apie bažnyčios apiplėšimą, kun. J. Martinaitis tuojau grįžo namo ir įsakė visą valandą skambinti varpais. Žmonės, išgirdę tą nepaprastą varpų gaudimą, iš plačios apylinkės susirinko į Šimonis, ir žinia apie bažnyčios apiplėšimą greitai pasklido visoje parapijoje. Kun. J. Martinaitis pasakė jaudinantį pamokslą, paaiškino žmonėms kokia baisi įvyko piktadarystė ir Švč. Sakramento išniekinimas. Ragino žmones permaldauti įžeistą V. Jėzaus Širdį ir maldauti Stebuklingąją Dievo Motiną, kad ji piktadarį atvestų prie atgailos ir kad jis grąžintų monstranciją. Pats kun. J. Martinaitis iš sakyklos prieš žmones padarė Marijai pažadą, kad jis nenutrauks atlikinėjęs įvairias pamaldas, iki kol monstrancija neatsiras. Ir taip pamaldos vyko be pertraukos ištisą parą. Po įtempto nakties budėjimo, anksti rytą, atbėgo viena moteris ir pranešė klebonui, kad monstrancija yra pastatyta prie jos namo. Klebonas tuoj surengė didžiulę procesiją ir pats liturginiuose drabužiuose nuvyko į nurodytą vietą. Monstrancija iškilmingai grąžinta į bažnyčią. Po poros dienų ir pats vagis atėjo pas kleboną ir prisipažino prie savo piktadarybės. Klebonui paklausus, kas jį privertė grąžinti pavogtą monstranciją, atsakė, jog jį apėmusi nepaprasta tos monstrancijos baimė ir baisus vidinis nerimas ; per ištisą naktį negalėdamas nusiraminti, atnešęs monstranciją ir pastatęs maldingos moters palangėje, kad ji greičiau būtų surasta. Jis atliko išpažintį ir padarė atgailą už savo nusikaltimą. Šis įvykis dar labiau sustiprino žmonių pamaldumą į Mariją10.

5) Troškūnai — Panevėžio apskr. miestelis, iš pradžios vadinęsis Vladislavovas nuo vardo (Vladislovas) Inflantų pono Sakalausko, kuris 1696 m. čia parkvietė bernardinus ir 1698 m. pastatė jiems medinę bažnyčią ir vienuolyną. Kai senoji bažnyčia sudegė, 1789 m. bernardinų gvardijonas Dambrauskas atstatė naują, jau mūrinę. Čia bernardinai išbuvo ligi vienuolynų naikinimo 1832 m. Po I pasaul. karo pranciškonai vėl buvo grįžę į Troškūnus, tačiau po kiek laiko tą seną savo sodybą apleido ir parapija teko pasauliečiams kunigams.

Nuo seno Troškūnų bažnyčioje buvo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas, kuris, medinei bažnyčiai sudegus, likęs ugnies nepaliestas. Patalpintas naujosios bažnyčios didžiajame altoriuje buvo žmonių dar labiau gerbiamas. Nėra jokių davinių, kad bažnytinė vyresnybė būtų šio paveikslo stebuklingumą patvirtinusi, tačiau žmonių įsitikinime prie jo išprašoma iš Marijos įvairių malonių11.

6) Zarasai — rytų Lietuvos miestas, netoli Latvijos sienos. Pirmąją Zarasų bažnyčią įkūrė ir turtais apdovanojo Vilniaus vysk. Jonas iš Lietuvos kunigaikščių 1530 m. Mūrinė pastatyta 1610 m. karaliaus Zigmanto Vazos lėšomis. Naują mūrinę 1842-62 m. Trakų vysk. sufragano Jono Civinskio lėšomis statė Zarasų klebonai Aleksandras Stankevičius, Jonas Narkevičius ir Mykolas Skorupskis. Bažnyčia pagrindinai buvo atnaujinta 1876 m. kun. Pranciškaus Staškausko ; vidaus atnaujinimą padarė 1935 m. kun. J. Mazūras.

Vienas iš bažnyčios statytojų, kun. J. Narkevičius persikėlė į Vilniaus vyskupiją (Vilniaus vyskupas buvo jo mokslo draugas) ir buvo paskirtas klebonu į Kobrynių. Po 1863 m. suklilimo kun. J. Narkevičius buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten grįžęs, apsigyveno Krokuvoje kapų kapelionu. Lvove atspausdino savo atsiminimus, kur aprašo, kaip statęs Zarasų bažnyčią. Jis mini, kad Zarasų bažnyčioje buvęs senas stebuklingas Marijos paveikslas. Matyt, jis buvo žinomas tik vietoje ir jo garsas neišėjo plačiau iš parapijos ribų12.

1 Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, 1848, I, 55, 72-73 ; Elenchus omnium ecclesiarum... Provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro A. D. 1940, 163.

2 Fridrich Alojzy, Historye cudownych obrazów Najśw. Maryi Panny w Polsce IV (1911), 212-17 (žinios gautos iš Krekenavos klebono Boleslovo Barono).

3 Księga Pamiątkowa Marvanska, II (1905), 171.

4 Maironis, Pavasario Balsai, 195216, 177-78.

5 Ten. pat.

6 Fridrich, op. cit. 226-27 (žinias gavo iš Rozalimo klebonų Konst. Olšauskio ir Kaz. Grinkevičiaus).

7 Enciklopedičeskyj Slovar, XXXII (1901), 97.

8 Wacław z Sulgostowa O. F. M. Cap., O cudownych obrazach w Polsce Przenajśw. Matki Bożej, 1902, 617-18.

9 Fridrich, op. cit. 241-43 (žinios gautos iš Šimonių klebono kun. Antano Pauliuko).

10 Žinias apie paskutinių laikų įvykius Šimonyse yra suteikęs kun. Albinas Spurgis MIC, kuris 1939-44 klebonavo Šimonyse.

11 Smigielskis B., Kunigo vikaro užrašai — Draugija VIII (1909), 153-54.

12 Wacław, op. cit. 229.

5. VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOJE

1) Alvitas — Vilkaviško apskr. bažnytkaimis, seniau vadinamas Paširvinčiu. Pirmąją bažnyčią Paširvintyje pastatė 1617 m. Kuršo kunigaikščio Gotardo Ketlerio duktė Ona (1567-1619), Lietuvos maršalkos Alberto Radvilos (1558-1592) žmona, Paširvinčio seniūnienė, mirusi Tikocine ir palaidota vietos bernardinų bažnyčioje 1. Bažnyčiai buvo duotas šv. Onos titulas. Karalius Zigmantas Vaza, patvirtindamas bažnyčiai užrašytus turtus, pridėjo sąlygą, kad Paširvinčio klebonas turi būti lietuvis, mokąs lietuviškai.

Mūrinė Alvito bažnyčia pastatyta 1804 m. Ji ilgai buvo gana apleista, iki klebonas Petras Maslauskas prikalbino bažnyčios koliatorių Stanislovą Gauronskį bažnyčią išpuošti ir aprūpinti reikalingais daiktais. I pasaul. karo metu Alvito bažnyčia nuo šūvių sudegė ir apgriuvo. Ją atstatė kun. P. Maslauskas. Paskutinio karo metu, 1944 m. rugpiūčio mėn., ties Alvitu apsistojus karo frontui, bažnyčia sudegė, o 1944.VIII.28 vokiečiai net jos pamatus išsprogdino. Per visas tas nelaimes buvo išgelbėta bažnyčios brangenybė — stebuklingas Švč. Marijos paveikslas 2.

Bažnyčios steigėja, Konvertite, lankydamasi Romoje, gavo iš pop. Klemenso VIII (1592-1605) dovaną — Loreto Švč. Dievo Motinos stebuklingosios statulos paveikslą (V. Kojalavičius rašo, kad gavusi statulą) ir jį padovanojo Paširvinčio bažnyčiai. Paveiksle Marija atvaizduota su Kūdikiu ; abiejų matyti tik veidai, visa kita yra padengta brangiu rūbu, kaip Loreto stebuklingoji statula. Paveikslo foną sudaro baroko stiliaus stulpai ir įvairūs gelių bei žvaigždžių papuošimai. Paveikslo šonuose du skrendą angelai adoruoja Mariją.

V. Kojalavičius (pas Gumppenbergerį) plačiai aprašo pamaldžios bažnyčios steigėjos kelionę į Romą ir paveikslo pargabenimą. Jis Gumppenbergeriui patiekė ne tik paveikslo istoriją, bet ir jo atvaizdą3. Pagal tą patį V. Kojalavičių, Alvito paveikslas stebuklais garsėti pradėjo nuo 1621 m. Jis savo veikale « Miscellanea » 1650 m. apie Paširvintį taip rašo : « Paširvintys yra Vilniaus vyskupijos Užgirinio dekanato miestas, kurio parapinėje bažnyčioje randasi stebuklais garsus Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Jo kopiją, lenkiškomis eilėmis papuoštą, atspausdino kun. Šavinskis to meto vietos klebonas, vėliau Smolensko kanauninkas ir archidiakonas » 4.

Tačiau kiti autoriai tvirtina, kad Paširvinčio bažnyčiai paveikslą dovanojusi Ona Młodzinowska, jį gavusi iš Onos Radvilienės 5. Atrodo, kad V. Kojalavičiaus žinios, kaip paveikslo kilmės bendralaikio, yra patikimesnės.

Parapijos vizitacijos aktai iš 1674 m. Paširvintį jau vadina tik Alvitu. Apie bažnyčią ten pasakyta, kad ji yra didelė, gerai užlaikoma, išpuošta lėšomis Alvito klebono ir dekano Adomo Starkevičiaus-Pukienio, kuris pastatęs Švč. Marijos stebuklingajam paveikslui koplyčią su trimis altoriais. Tuo metu vizitatorius pakonsekravo Alvito bažnyčią 6.

 

Marijos paveikslas Alvito bažnyčioj

Stebuklingas Marijos paveikslas Alvito bažnyčioje.

Prie tos koplyčios Vitebsko vaivada Jonas Antanas Chrapovickis apie 1677 m. įsteigė altariją. Varšavos Seimo 1677 m. konstitucija, patvirtindama Chrapovickio užrašus sako : « Visokius pamaldžius darbus, Dievo garbės padauginimui skirtus, imdami ypatingan dėmesin, priimame dėmesin Vitebsko vaivados Jono Antano Chrapovickio intenciją, kad galėtų Alvito kaime, esančiame Kauno apskrityje, įkurti kunigą prie mūrinės koplyčios, esančios prie stebuklingo Švč. Mergelės paveikslo, cum ordinatione loci ordinarii (su vietos vyskupo leidimu) paskirtino, todėl leidžiame minėtam vaivadai atidalinti ir teisėtai in iudicio competenti (atatinkamoje įstaigoje) užrašyti septynis apgyventus valakus Alvito ir Čyčkų kaimuose, esančius jo nuosavybėje. Tą viską šio Seimo autoritetu, visiems Luomams sutinkant, aprobuojame ir tuos valakus su metinėmis įeigomis visiems laikams tai koplyčiai priskiriame » 7.

Tas pats Chrapovickis 1685 m. šalia bažnyčios šventoriuje pastatė koplyčią, prie kurios priskyrė seniau įkurtą altariją, pridėjęs jai dar 3000 lenk. auksinų. Chrapovickio statytoji koplyčia turėjo tarnauti tos šeimos kapams. Bet ji nekartą pasitarnavo ir parapijai, kai nebebūdavo bažnyčios.

Kai I pasaul. karo metu bažnyčia sudegė ir apgriuvo, koplyčia (ne anoji šventoriuje) su stebuklinguoju Marijos paveikslu išliko gaisro nepaliesta. Ir paskutinio karo metu paveikslas buvo išgelbėtas. Jis dabar yra Chrapovickių koplyčioje, kur, neturint bažnyčios, vyksta parapijos pamaldos.

Nuo senų laikų Alvite yra garsūs šv. Onos atlaidai, į kuriuos rinkdavosi maldininkai ne tik iš Sūduvos, bet ir iš Mozūrų ir Prūsų, kaip į ypatingą Dievo malonių vietą. Šv. Onos atlaidai lyg ir užtemdė Marijos garbinimą, nes paprastai manoma, kad Alvite yra stebuklingas, didžiajame altoriuje esąs, šv. Onos paveikslas. Tačiau tikrumoje čia stebuklais garsus tik Švč. Marijos paveikslas, kuris nuo senovės yra laikomas stebuklingu ir sutraukia minias pamaldžių žmonių, jieškančių Marijos pagalbos visuose savo reikaluose 8.

2) Kryžiai — arba Barūnų Kryžiai, dažnai vadinami Sūduvos Šiluva, visai pietų Lietuvai gerai žinoma ir tikinčiųjų gausiai lankoma Metelių parapijoje esanti koplyčia su stebuklingu Marijos paveikslu.

O jos pradžia yra tokia.

Miškais apaugusioje pakilesnėje vietoje, tarp Žebriškių ir Sutros kaimų, 1702 m. buvo sustojusi Lietuvos kariuomenė, vadovaujama hetmono kunigaikščio Mykolo Višniaveckio (kariuomenės vadovybė jam buvo pavesta 1700 m. Valkininkų konfederacijos). Jis čia su kariuomene, slėpdamasis tarp Metelių ir Dusios ežerų, tikėjosi sulaikyti beeinantį per Sūduvą ant Gardino švedų karalių Karolį XII. Prieš tai Višniaveckis, būdamas Barimuose (Ašmenos apskr.), norėdamas užsitikrinti Švč. Marijos globą karo pavojuose, liepė nupiešti ten esančio bazilionų vienuolyno bažnyčioje stebuklingo Marijos paveikslo kopiją. Tą paveikslą (kopiją) jis turėjo savo karo žygiuose ir prieš jį melsdavosi. Atvykęs į minėtą vietą prie Dusios ežero, Sekminių vigilijoje 1702 m., įsirengė kariuomenės stovyklą ir parinko vietą, kur kapelionas Sekminių dieną, prieš Marijos paveikslą atlaikė pirmąsias mišias. Po savaitės, Švč. Trejybės dieną, tos tikėjimo paslapties pagerbimui, buvo pastatyti trys kryžiai ir ant vieno jų pakabintas Marijos paveikslas. Čia kasdien buvo laikomos pamaldos.

ŠŠ. Petro ir Povilo dieną, kapelionui bebaigiant laikyti mišias, žvalgai pranešė, kad švedų kariuomenė eina prie tos vietos. Hetmonas tuojau pasiruošė į mūšį, bet didesnės švedų jėgos buvo priverstas apleisti užimtą prie ežero vietą. Visiems skubiai traukiantis, buvo pamirštas prie kryžiaus pakabintas paveikslas. Po kiek laiko hetmonas atsiminė pamiršęs paveiksią ir pasiuntė vieną iš savo tarnų jį surasti ir jam atgabenti, bet tarnas grįžo be nieko : kryžių vieta jau buvo priešų užimta.

Pasibaigus neramumams ir praslinkus kiek laiko, piemenys užtiko miške kryžius ir prie vieno pakabintą Marijos paveikslą. Kai savo radinį pranešė kaimo gyventojams, tie nuėję rado, kaip piemenys pasakojo. Vienas kaimietis parsinešė paveikslą į savo namus ir paslėpė.

Po keliolikos metų senas hetmono Višniaveckio kareivis, grįždamas per tą kaimą, iš nuovargio sunkiai susirgo ir apako. Kiek pasveikęs, bet netekęs regėjimo, norėjo aplankyti netoli esantį savo giminę. Todėl prašė, kad jį kas tenai pavedėtų. Jam buvo duotas vadovu vienas kaimo senelis. Beeinant užsimezgė kalba apie tuos miške rastuosius kryžius. Tada kareivis tarė : « Galbūt tai yra tie patys kryžiai, kuriuos karo su švedais metu hetmonas Mykolas Višniaveckis čia kažkur prie Dusios ežero Švč. Trejybės dieną liepė pastatyti. Dieve mano, kokia nelaimė ! Kad aš galėčiu matyti, atpažinčiau tą vietą, kur mūsų stovykla buvo įrengta, tuos takus, kur sveikas vaikščiojau, pažinčiau tuos kryžius, prie kurių tada jaunas ir sveikas meldžiausi. Pamatyčiau ir tą Dievo Motinos paveikslą, kurį hetmonas labai vertino ir gerbė ».

Taip besikalbant, prisiartino prie tos vietos, kur buvo kryžiai. Staiga aklas kareivis sušuko : « Žiūrėk, prieteliau, kas su manim dedasi : visiškai matau ir esu sveikas. Tai yra vieta, kur buvo mūsų stovykla, štai aikštė, kur mišių klausydavome, štai kryžiai, kurios hetomonas liepė pastatyti. Tik nėra paveikslo, kuris buvo ant kryžiaus pakabintas. Greičiausia jis pateko į švedų rankas ». Puolęs ant kelių dėkojo Dievui už stebuklingą regėjimo atgavimą ir grįžo atgal į namus, iš kurių buvo išėjęs. Kaimo gyventojai labai stebėjosi, o jis papasakojo, kas su juo atsitiko. Apsakė ir visą kryžių atsiradimo istoriją. Ūkininkas, kuris turėjo pas save paveikslą, prisipažino, kad jis yra jį paėmęs. « Parodyk jį man — tarė kareivis — o aš jį atpažinsiu : jis yra nedidelis, pieštas ant skardos ir turi 1701 m. datą ir įrašą : Barūnų Švč. Dievo Motina ». Apžiūrėjus paveikslą tikrai rasta viskas, kaip kareivis pasakojo. Tada kaimo ūkininkai sutarė paveikslą pakabinti vėl senoje vietoje, ant vieno kryžiaus.

Šis įvykis plačiai nuskambėjo apylinkėje. Žmonės ėmė lankyti tą paveikslą ir kryžius ypatingai Sekminių, Švč. Trejybės ir Apaštalų Petro ir Povilo šventėse.

Taip tęsėsi iki Sūduva pateko po Prūsų valdžia. Žmonės vis labiau lankė Kryžius, tenai palikdavo aukų, kurios tekdavo Metelių klebonui. Tik 1799 m. į tą reikalą įsimaišė Kristupas Misiurevičius, kurio nuosavybėje stovėjo kryžiai, ir prasidėjo ginčai su klebonu Riškevičium. Jų ginčas pasiekė Prūsų valdžią, kuri per vyskupijos valdžią įsakė kryžius ir paveikslą pergabenti į Metelių bažnyčią. Betgi žmonės senu papročiu vis lankydavo senąją, vietą, ten melsdavosi, dėdavo aukas. Misiurevičius žmones išvaikydavo, o aukas pasisavindavo.

Kai 1807 m. baigėsi Prūsų okupacija ir Sūduva buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės, o Metelių klebonu tapo kun. Ignotas Zibanavičius, Žebriškių Kaimo gyventojai pergabeno kryžius į senąją vietą. Jau 1810 m. klebonas Zibanavičius gavo iš vysk. Golaševskio leidimą Kryžių vietoje pastatyti koplyčią, tačiau dėl vietos savininko Domininko Bialonio užsispyrimo kelis metus nebuvo galima to sumanymo vykdyti. Tik 1815.II.15 išgavus iš Bialonio raštišką sutikimą, tų pat metų spalių mėn. buvo pradėta koplyčios statyba ir baigta sekančiais metais. Vysk. Marciejevskis 1816.V.25 atlaikė toje Marijos garbei pastatytoje koplytėlėje pirmąsias mišias.

Pirmoji Kryžių koplyčia laikui bėgant paseno ir buvo permaža, bet rusų valdžia neleido statyti naujos. Tada Metelių parapijos gyventojai, vadovaujami klebono V. Jurgilos, slaptai miške parengė koplyčios statybai reikalingą medžiagą, nakties metu suvežė ją į vietą ir per trumpą laiką, kol policija spėjo pastebėti, pastatė naują gražią koplyčią. Vėliau prie jos buvo pastatytas namas gyventi laikinai atvažiuojančiam kunigui.

Stebuklingas Marijos paveikslas buvo patalpintas koplyčios altoriuje. Iš senųjų kryžių vienas buvo išlikęs ligi antrosios bolševikų okupacijos. Popiežius Pijus VII lankantiems tą koplyčią suteikė atlaidų. Didžiausios iškilmės Kryžiuose būna per Sekmines ir ŠŠ. Petro ir Povilo šventėje. Tada iš visos Sūduvos susirenka didžiausios žmonių minios, jieškančios Marijos pagalbos ir paguodos. Marija Kryžiuose garbinama kaip Angelų Karalienė 9.

3) Liškiava — garsi savo piliakalniu ir pilies griuvėsiais kairiame Nemuno krante. Manoma, kad pilį Liškiavoje yra pastatęs D. L. Kunigaikštis Erdvilas XIII a. Kryžiuočiai ją nekartą yra puolę. Jie šią pilį vadino Neuen-Pilen. Lotyniškuose raštuose vadinama Lescovia.

Pirmoji Liškiavos bažnyčia (nežinia kieno) buvo pastatyta po 1450 m. kaip Merkinės filija. Po šimto metų ji Liškiavos savininko Mikalojaus (Rudojo) Radvilos buvo atiduota kalvinistams. Mikalojaus Radvilos sūnums grįžus į katalikybę, po 1570 m. Liškiavoje kalvinizmo jau nebuvo kam remti, todėl Vilniaus vyskupai Ben. Vainius ir Eustach. Valavičius trijuose Petrakavo seimuose (1607, 1621, 1624) stengėsi atgauti iš kalvinistų Liškiavos bažnyčią, kas pagaliu 1624 m. pavyko. 1629.x.29 Liškiavos turtų savininkas Mikalojus Franckevičius-Radziminskis testamentu užrašė Liškiavos bažnyčiai žemės. Bažnyčią aptarnaudavo Merkinės klebonas. Pirmuoju po kalvinistų Liškiavos klebonu buvo Samuelis Kazimieras Sebastijonaitis (Sebastjanowicz).

Minėtas Radziminskis atstatė suirusią medinę bažnyčią. Nuo 1644 m. Liškiavos bažnyčia gavo parapijos teises. XVII a. gale naujas Liškiavos savininkas Kosillo (Kašyla) senąją bažnyčią nugriovė ir jos vietoje pastatė naują medinę. Jis 1694.XII.4 Liškiavos turtus užrašė Seinų domininkonams, kad jie Liškiavoje pastatytų naują bažnyčią ir įkurtų savo vienuolyną. Prieš mirtį 1697 m. testamente, kad jo dukterys nesisavintų Liškiavos turtų, įrašė, jog, norint atgauti minimus turtus, domininkonams turi būti išmokėta 300.000 auks.. Tą užrašą patvirtino pop. Inocentas XIII ir karalius Fridrikas Augustas II. Šeši Seinų domininkonai apsigyveno Liškiavos dvare 1699.III.27 ir ten pat įsirengė koplyčią pamaldoms.

Bet Kosillo žentams nepatiko toks uošvio užrašas. Jie surinko Vilniuje paleistų iš kariuomenės karių, Gardino apylinkėje pasamdė totorių ir, sudarę 300 žmonių ginkluotą būrį, 1699.V.10 užpuolė Liškiavos vienuolius, sunaikino dvare įrengtą koplyčią, o pačius vienuolius, sumušę ir apiplėšę, išvijo. Domininkonai užvedė teisme bylą ir 1703 m. teismas Liškiavos turtus pripažino domininkonams, kol Kosillo žentai neišmokės jiems 300.000 auks. Dabar domininkonai vėl grįžo į Liškiavą ir pradėjo statyti naują mūro bažnyčią (baigta tik 1741 m.), o šalia jos vienuolyną. Bažnyčia buvo labai graži, kryžiaus formos, su kupolą. Vidus išpuoštas gipsatūromis ir freskomis.

Patekus Sūduvai po Prūsų valdžia, 1797 m. buvo atimti domininkonų turtai, suvaržytas naujų kandidatų priėmimas. Kai Liškiavos vienuolyne 1799 m. dar buvo 15 vienuolių, tai 1814 m. mirė jų paskutinis ir bažnyčia tais pat metais paversta parapine. Kadangi ta bažnyčia 1808 m. perkūno buvo įtrenkta ir sudeginta, nesant lėšų jai atstatyti, klebonai tik vargais negalais bažnyčią atremontavo 1827 m. Senoji medinė parapijos bažnyčią galutinai buvo nugriauta 1844 m.

Domininkonų bažnyčios didžiajame altoriuje buvo stebuklingas Marijos paveikslas (Budslawo kopija), pieštas ant drobės, papuoštas sidabro drabužiu ir vainikais. Pagal legendą, tas paveikslas esąs rastas vieno sielininko Priegliaus upėje ties Karaliaučium ir 1699 m. padovanotas Liškiavos domininkonams10. Smulkesnių žinių apie jį nėra.

4) Liubavas — miestelis Sūduvos pietuose. Kada pastatyta pirmoji Liubavo bažnyčia, tikrų žinių nėra ; ji ten atsirado tarp 1717 ir 1744 m., gal apie 1734 m., nes tada karalius Augustas III suteikė Liubavui miesto teises. Antrąją Liubavo bažnyčią pastatė Vižainio klebonas Adomas Kazlauskas 1770 m. Tais pat metais Liubavo bažnyčia, kuri iki tol buvo Vižainio filija, gavo parapijos teises. I pasaul. karo metu bažnyčia sudegė. Atstatė, vėl medinę, klebonas V. Kudirka.

Bažnyčioje yra stebuklingas Marijos paveikslas, atgabentas iš Trempinių kaimo, kur jis ilgą laiką kabojęs ant liepos medžio. Šis paveikslas, vaizduojąs Mariją be Kūdikio (bent taip atrodo iš miesto herbo), buvo šoninėje bažnyčios koplyčioje. Ilgus metus (iki 1887) prie jo kabojo medinis ramstis — liudininkas stebuklingo raišo pagijimo. Bažnyčios dokumentai per gaisrą yra sudegę, todėl smulkesnių žinių apie stebuklingojo paveikslo istoriją nėra. Apie stebuklingus įvykius prie šio paveikslo yra likę tik žmonių pasakojimai. Vieną čia paduodame.

1904 m. Suv. Kalvarijos zakristininko Kašubos dviejų metų dukrelė sunkiai susirgo. Kai gydytojai pranešė, kad mergaitė mirsianti, tėvai ją paaukojo Liubavo Dievo Motinai. Tai įvyko rugpiūčio 20 d., o jau rugsėjo 8 mergaitė buvo visiškai sveika. Motina atvyko į Liubavą padėkoti Dievo Motinai ir prisiekusi paliudijo apie įvykį ir Marijos pagalbą.

Maldininkų į Liubavo Marijos Gimimo šventę susirenka kasmet apie 10-20 tūkstančių11.

 

Liubavo miesto herbas

Liubavo miesto herbas su «Trempiniškes » Dievo Motinos atvaizdu.

Kaip iš tikrųjų atrodo Liubavo stebuklingasis Marijos paveikslas, jo nemačius, iš kitų aprašymų sunku tiksliai pasakyti. Kaikurie XIX a. autoriai rašo, kad jis yra panašus į Čenstakavos Dievo Motinos paveikslą — Marija su Kūdikiu ant rankų, 50 X 35 cm. dydžio. Tačiau iš Liubavo miesto herbo, kurį karalius Stanislovas Augustas, patvirtindamas miesto privilegijas, 1791 m. yra davęs Liubavui, matyti, kad paveikslas, vadinamas « Švč. Marija Trempiniškė », yra laikomas dviejų angelų. Marija yra stovinti, be Kūdikio, su vainiku ant galvos, rankas sudėjusi prieš save. Panašus herbas buvo pakartotas 1847 m., kai Liubavo miesto herbo projektas buvo nusiųstas į Varšuvos valdžią patvirtinti. Herbo spalvos : paveiksle ant mėlyno dugno Marija balta, paveikslo rėmai auksiniai, angelai balti su auksuotais raudonais sparnais ; viso herbo fonas baltas 12.

Galimas dalykas, kad šis vienintelis Lietuvos miestų herbas su Marijos atvaizdu yra stilizuotas ir nepilnai atvaizduoja tikrąjį Liubavo Dievo Motinos stebuklingąjį paveikslą.

5) Seinai — (šiandien Lomžos vyskupijoje) — pietų Lietuvos miestas, 1818-1926 to pat vardo vyskupijos sostinė, turėjęs daug reikšmės Lietuvos tautinio atgimimo istorijoje, gavęs vardą nuo Seinos (dabar vad. Marika) upės. Kai Prieraslio ir Plotno seniūnas, Perelomo miško girininkas Jurgis Grudzinskis nupirko iš Mikalojaus Sapiegos ir jo žmonos Onos Višniaveckaitės Seinų dvarą, palivarkus ir miestelį, prie to dar pripirko iš kitų 12 ežerų, būdamas bevaikis, galvojo kaip visa tai sunaudoti Dievo garbei. Kartą sapne jis matęs baltais rūbais dvasiškį (šv. Jackų), kuris liepęs jam nuvykti į Vilnių ir ten susipažinti su Šv. Dvasios vienuolyno vienuoliais (domininkonais). Jis tai padaręs, domininkonai jam patikę ir su Vilniaus domininkonų prioru sutaręs, kad Grudzinskis pastatys Seinuose jiems bažnyčią ir vienuolyną, užrašys savo turtus, o prioras atsiųs iš Vilniaus kelis domininkonus. Tą padarė 1602.V.16 gudiškai rašytu užrašu drauge su žmona Justina Sofija Dulskyte (kuri viena po dokumentu ir pasirašė, nes Grudzinskis buvo beraštis). Domininkonams buvo padovanota Seinų dvaras, miestelis su dviem jam priklausančiais dvareliais ir 13 ežerų. Vėliau Brastos kaštelionas Seinų domininkonams pavedė dar 11 Seinų apylinkės ežerų. Medinę šv. Jurgio vardo bažnyčią ir vienuolyną Grudzinskis pastatė prieš 1602 m. ir įtaisė bažnyčiai puikų inventorių. Karalius Zigmantas III 1603.VI.4 visa tai patvirtino. Grudzinskis mirė 1603.1.12 ir buvo palaidotas Seinų bažnyčioje. Vilniaus vysk. Benediktas Vainius (1600-15) įsteigė Seinų parapiją.

Ta pirmoji Seinų bažnyčia stovėjo ten, kur šiandien yra šv. Jurgio kapinynas. Ji 1842 m. buvo nugriauta. Vienuolyną domininkonai, statydami naują, nugriovė XVIII a. pradžioje.

Domininkonai, turėdami daug turtų, 1610 m. pradėjo statyti daug didesnę renesanso stiliaus mūro bažnyčią. Ją konsekravo Vilniaus vysk. pagelbininkas Jurgis Tiškevičius 1632 m. Švč. Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus titulais. Bažnyčios vidus buvo puikiai išpuoštas ir turėjo 11 altorių.

1760 m. Seinų bažnyčią padidino jos koliatorė Rožė Platerytė Strutinskienė, Seivų seniūnienė, frontą perkėlusi iš vakarų į rytus ir pristačiusi du baroko stiliaus 47 m. aukščio bokštus. Prie tos bažnyčios domininkonai XVIII a. pradžioje pastatė didelį keturkampį su 4 bokštais kampuose vienuolyną, kuriame nuo 1826 m. buvo Seinų kunigų seminarija.

Bažnyčia turi dvi koplyčias. Vieną jų XVII a. išmūryjo Stanislovas Masalskis (J. Totoraitis, sekdamas Pr. Augustaičiu, sako kad Lubo-mirskis), savo giminės laidojimui. Antrą 1882 m. pastatė Vysk. Vierzbovskis vyskupams laidoti, kur be paties steigėjo yra palaidotas ir vysk. A. Baranauskas.

Po paskutinio Lietuvos-Lenkijos dalinimo Prūsų valdžia atėmė iš Seinų domininkonų visas žemes ir turtus. Seinuose domininkonai ėmė

 

Seinų bažnyčia

Seinų bažnyčia.

nykti ir galutinai iš čia išsikraustė kitur 1805 m. Nuo 1818 m. bažnyčia buvo paskirta Seinų vyskupijos katedrai. Po I pasaul. karo, lenkams užėmus Seinus ir išvijus vyskupą bei seminariją, kai Seinai buvo priskirti prie Lomžos vyskupijos, buvusi katedra tapo kolegijata (su kapitula), o buv. vienuolyno, vėliau seminarijos, rūmuose įsteigta Šv. Kazimiero gimnazija.

Didžiausia Seinų bažnyčios brangenybė yra stebuklinga Dievo Motinos statula. Kai J. Grudzinskis pastatė Seinų domininkonams bažnyčia, jis pasiuntė savo seserėną į Prūsus kur, įvedus liuteranizmą, daug vertingų paveikslų buvo išmesta iš bažnyčių, surasti gerą paveikslą Seinų bažnyčiai. Tasai vienoje Karaliaučiaus senienų krautuvėje rado labai gražią liepos medžio piaustytą ir paauksuotą sėdinčios Dievo Motinos statulą ir ją nupirkęs pargabeno į Seinus. Statula iš karto buvo patalpinta medinėje bažnyčioje, o 1619 m. iškilmingai pernešta į naująją bažnyčią ir patalpinta didžiajame altoriuje. Vienuolyno prioras

 

Stebuklingoji Dievo Motinos statula Seinų bažnyčioje

Stebuklingoji Dievo Motinos statula Seinų bažnyčioje :
atidaryta                                         uždaryta

Pranciškus Kosievskis 1720 m. apdengė statulą brangiu sidabriniu drabužiu, todėl ji atrodė lyg stovinti, panaši į Loreto Dievo Motinos statulą. Vysk. Ir. K. Lubienskis (1863-69) įtaisė ant Marijos ir Kūdikio galvų paauksuotus sidabrinius vainikus, papuoštus brangiais akmenimis, paimtais iš monstrancijos. Statula didžiajame Seinų bažnyčios (vėliau katedros) altoriuje išbuvo ligi 1882 m., kada ją vysk. P. Vierzbovskis perkėle į jo pastatytą šoninę koplyčią. Mat, statulai pagarsėjus stebuklais, prie jos būdavo užprašoma daugybė mišių. Kadangi prie didžiojo katedros altoriaus mišias gali laikyti tik kapitulos nariai, o kiti kunigai turi gauti specialų leidimą, kad nereikėtų nuolat tokio leidimo prašinėti, statula buvo perkelta į koplyčią. Jos vietoje didžiajame altoriuje buvo įrengtas Švč. Marijos Aplankymo paveikslas, spėjama Smuglevičiaus darbo. 1936 m. Seinų kolegijatos prepozitas prelatas J. Zlotkowskis, Seinų kapitulos lėšomis, grąžino statulai senąją išvaizdą (nuėmė drabužį), ją atnaujino ir chemiškai apsaugojo nuo gedimo.

Seinų Marijos statula priklauso prie labai retų atidaromų statulų (vok. Schreinmadonna). Ji uždaryta vaizduoja Mariją sėdinčią mažame be atramos soste. Po Marijos kojų apverstas pusmėnulis, o po juo žmogaus galva, reiškianti pasaulį (pagal kitus aiškintojus — velnią). Marija apvilkta ilgu apsiaustu (peplum), dengiančiu jos kelius ir siekiančiu žemės, iš po kurio matyti Marijos kojų vos apavo galai. Kairėje rankoje laiko mažą obuolį, o dešine prilaiko Kūdikį, stovintį ant jos dešinio kelio. Kūdikis dešine rankyte įsikibęs į Motinos rankos pirštus, o kairę paslėpęs Marijos apsiauste. Marijos ilgi plaukai krinta ant pečių. Motinos ir Kūdikio veidai atkreipti tiesiai į priekį. Statulos dydis (su pagrindu) 1,17 m., Kūdikio — 24,5 cm. Ant abiejų galvų paauksuoti vainikai.

Atidarius statulą (nuo Marijos kaklo iki pat apačios) gaunasi triptikas : Marija atrodo stovinti (be Kūdikio), abiem rankom plačiai išskleidusi apsiaustą į abi šalis. Prieš Mariją, ant gotiškų arkadų pagrindo, sėdi soste Dievas Tėvas, ties savimi laikąs kryžių su prikryžiuotu Dievo Sūnumi, o ant Tėvo galvos balandis — Šv. Dvasios simbolis. Vidinė statulos kompozicija taip pat piaustyta iš medžio, tik sparnuose vaizduojami asmenys yra piešti. Švč. Trejybės sosto šalyse, po Marijos apsiaustu kairėje pusėje yra 13, o dešinėje 14 asmenų maldos pozoje (sudėtomis rankomis). Abiejų sparnų pirmoje eilėje yra po kryžiuotį, su baltu apsiaustu ir ant jo raudonu kryžiumi. Manoma, kad kairėje pusėje pavaizduotas kryžiuočių ordino magistras. Dešinėje pusėje minioje matyti vyskupas (su vyskupiška kepuraite ant galvos) ir popiežius su gotiška tijara13.

Tokios atidaromos sėdinčios Marijos statulos pasirodo XII a. pirmiausia Prancūzijoje, kur viduje būdavo vaizduojama Kristaus kančia, o nuo XIV a. Švč. Trejybės sostas. Tose pirminėse statulose Kūdikis stovi arba sėdi ant kairiojo Motinos kelio, panašiai kaip viduramžių miniatūrose, vaizduojat Trijų Išminčių pagarbinimą.

Seinų statula yra tuo ypatinga, kad ją atidarius Marija vaizduojama po apsiaustu globianti žmonės. Prancūzijoje šios rūšies statulos tokio vaizdavimo neturi. Šiandien, panašios kompozicijos į seiniškę, statulų viso pasaulyje yra tik 6, ir visos kilę iš rytų Prūsų — kryžiuočių ordino žemių. Viena jų yra Niurnbergo Tautiniame muziejuje (neturime žinių, ar per šį karą išliko), kita Cluny muziejuje Paryžiuje, trečia Švč. Marijos bažnyčioje Elbinge, dvi lenkų Pamaryje (Klonowka ir Lubiszewo bažnyčiose) ir pastaroji Seinuose. Visose Marija pavaizduota vienodai : sėdinti soste ant paaukštinimo, su Kūdikiu ant dešinio kelio, viduje Švč. Trejybė, sparnuose keliolika visokio luomo asmenų, kovojančios Bažnyčios atstovų. Statulą dydis nevienodas : didžiausia Elbinge — 1,4 m. aukščio ; mažiausia Klonowkoje — vos 46 cm. u.

Šių visų čia suminėtų atidaromų Marijos statulų kilmės laikas, žinovų tvirtinimų, yra XIV a. pabaiga ar XV a. pradžia. Seinų statula savo detalėmis yra charakteringiausia. Sparnuose nupieštų asmenų drabužiai — ilgos iki letenų rankovės, aukštai po kaklu ir vyrų ir moterų susegtos apikaklės — yra tikriausi chronologijai nustatyti duomenys. Vyrai turi ilgus, kaklą siekiančius, plaukus ; moterų plaukai, suversti į vieną šoną, laisvai krinta ant pečių. Visoje grupėje nebuvimas perspektyvos, pagal visą figūrą pertrumpos rankos, ilgi, ploni rankų pirštai, primena Fra Angelico (1387-1455) darbus. Iš to lenkų prof. Z. Batowski Seinų statulos kilmės laiką apriboja XV a. pradžia (apie 1410 m.)15.

Domininkonai suprato šios statulos meninę vertę ir tai pažymėjo savo kronikose. Tačiau jos vertė nepalyginamai iškilo dėl prie šios statulos žmonių patiriamų malonių ir stebuklų. Garsas apie jos stebuklingumą pasklido plačiai po Lietuvą, netgi Romą pasiekė. Tas sutraukė tūkstantines minias į Marijos šventes Seinuose.

Vysk. P. Vierzbovskio 1873 m. vizitacijos akte pasakyta, kad Marijos statula yra garsi Seinuose nuo neatmenamų laikų. Kada ir kieno oficialiai buvo pripažinta jos stebuklingumas, bažnyčios aktuose nėra pažymėta. Domininkonas Grigalius Szymak, Vilniaus domininkonų prioras ir Lietuvos provinciolas, apie įvykusius stebuklus Seinuose, rašo :

« Po statulos kojų kabo sidabrinė lentelė, ant kurios matyti kūdikis vystykluose — tai votum pono Masalskio ir jo žmonos, paaukotas po to, kai kūdikis Felicijonas, mūsų ordine Domininkas, Masalskis jau negyvas buvo padėtas prie tos statulos ant altoriaus ir atgijo. Kitas nuo užgimimo luošas, ordine tėvas Liudvikas Tiškevičius, mūsų vienuolyno įsteigėjas Huszczewe, tėvų iš ten dar nekalbąs atvežtas su sidabrine votivine lentele į Seinus ; kai tik votum buvo pakabintas prie statulos, atgavo sveikatą »16. Čia minimas domininkonas Tiškevičius vėliau, 1750 m. Vilniaus kapituloje, buvo išrinktas Lietuvos provinciolu.

Seinų stebuklingosios Dievo Motinos ypatingai globai domininkonai priskyrė Seinų miestelio ir vienuolyno apsaugojimą nuo Lietuvon įsibriovusių maskolių 1656 m. Kai rusai jau buvo užėmę Lazdijus ir rengėsi žygiui į Seinus, vienuolyno prioras Zigmantas Mieškajevičius norėjęs statulą išgabenti į Prūsus, kad jos maskoliai neapgrobtų ar nesunaikintų. Jau buvęs paruoštas vežimas, pakinkytas pora gerų arklių, įkelta statula, tačiau arkliai negalėję pajudinti vežimo iš vietos : lūžę naujos ašys ir statulą reikėjo palikti vietoje. Po kelių dienų maskoliai prisiartinę prie Seinų, bet staiga nuo miesto pasitraukė : jie pamatę aplink bažnyčią būrį baltai apsirengusių kareivių (angelų), grasinančių ginklais ; išsigandę grįžo atgal ir Seinus paliko ramybėje 17.

 

Seinų Marijos statulos

Atdarytos Seinų Marijos statulos žmonių grupės sparnuose.

Kai Seinų domininkonai bylinėjosi su Vygrių kamalduliais dėl 30 valakų miško, jie padavė tuo reikalu prašymą karaliui Jonui Kazimierui (1648-68). Tame rašte pamini apie Seinuose vykstančius stebuklus.

XIX a. gale prie statulos buvo 22 votai. Be jau minėtų, liudijančių apie stebuklingus pagijimus, vienas yra paaukotas Gardino rožinio brolijos iš 1681 m., nežinia už kokią malonę ; kitas Vilniaus panašios brolijos auka.

Popiežius Pijus VI breve 1784.XII.3 suteikė Seinų bažnyčiai visuotinius atlaidus, aplankantiems bažnyčią tris dienas prieš liepos 2, pačioje Marijos Aplankymo šventėje (VII.2) ir per ištisą tos šventės oktavą. Vien liepos 2 d. Seinuose išdalinama komunijų iki 10.000. Daugiausia maldininkų (lietuvių, gudų mozūrų) susirenka į Seinus minėtoje Marijos Aplankymo ir Marijos Rožinio šventėse — 20-30 tūkstančių. Visus čia traukia stebuklingoji Dievo Motina gausiai dalinanti savo malones, jos pagalbos besišaukiantiems, be tautybės ir kalbos skirtumo 18.

6) Virbalis — karalienės Bonos įkurtas miestas, pavadintas Naujoji Valia. Medinę bažnyčią Virbalyje pastatė karalienė Bona 1555 m. ir užrašė jai turtus : žemės ir pinigų. Vėliau D. L. Kunigaikščiai ir kiti geradariai tuos turtus dar padidino ir Virbalio bažnyčia, gausiai aprūpinta, tapo dekanato centru.

Iš 1696 m. vizitacijos aktų matyti, kad pirmoji gana graži, nors medinė, bažnyčia sudegė. Per 40 metų pamaldos buvo laikomos laikinoje patalpoje (šiopoje). Prieš 1696 m. buvo pastatyta nauja, taip pat medinė. Po gaisro buvo įtaisyti 3 nauji varpai. Vienas jų buvo pavestas Švč. Marijos Dangun Ėmimo garbei. To pat vardo Virbalyje veikė ir pirklių cechas.

Karaliaus dvariškis Vsieklica 1643 m. Virbalyje įkūrė domininkonų vienuolyną, jam pavedęs savo rūmus, ir pastatė bažnyčią, perdirbtą iš ten buvusios pilies, su dviem gražiais bokštais ir 11 altorių. Tai buvo viena iš gražiausių Sūduvos bažnyčių, panaši į seiniškę, renesanso stiliaus, su gražiais altoriais ir gipsatūromis viduje. Prūsų valdžiai naikinant ir spaudžiant vienuolynus, Virbalyje 1811 m. buvo likęs tik vienas domininkonas. Tam mirus, vienuolyno bažnyčia 1819 m. buvo pavesta parapijai, o senoji parapinė bažnyčia nugriauta.

Domininkonų bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas, papuoštas sidabro rūbais ir vainikais. Iš kur jis kilęs, nėra žinių. Paveikslo sidabrinius papuošalus 1745.VIII.28 vagys išplėšė ir pardavė Suv. Kalvarijos žydui Volfui. Domininkonų prioras patraukė vagis į teismą, bet, kaip rašo Szymak, ką Kristus galėjo atgauti iš neturtingų žydų, arba galingų jų globėjų?

Išnykus Virbalyje domininkonams, pamažu nyko ir paveikslo stebuklingumo garsas. Šiandien apie jį kalba tik istorija19.

1 Kotlubaj E., Galerya nieświeźska portretów radziwillowskich, 1857, 294.

2 Totoraitis J., Sūduvos Suvalkijos istorija, 1939, I, 537-42 ; Lietuvių Enciklopedija, I (1953), 136.

3 Gumppenberg W., Atlas Marianus, 1672, 216-17.

4 Wijuk Kojalowicz W., Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum M. 1). Lithuaniae pertinentia, 1650, 335.

5 Pruszcz P. J., Morze łask Bożej przy obrazach Chr. P. i Matki Jego Przenajśw. 1662, 53.

6 Kurczewski J., str. žurnale Litwa i Rus, III, sąs. I, 56.

7 Volumina Legum, V (1860), 263.

8 Kun. P. A. (ugustaitis), Seinų Dijecezijos bažnyčių Monografija — Vadovas IX (1911), 267-68 ; Połujanski A., Wędrówki po gubernji augustowskiej, j859, 365-66 ; Wacław z Sulgostowa O. F. M. Cap., O cudownych obrazach w Polsce Przenajśw. Matki Božej, 1902, 482, 539 ; Barącz S., Cudowne obrazy Matki Najśw. w Polsce, 1891, 261.

9 Połujanski, op. cit. 116-19; Ks. J. M. z Dąbrowy Wielkie, Dyecezya Sej-nejska czyli Augustowska — Księga Pamiątkowa Maryańska, II (1905), 135-39; Kun. P. A., op. cit. X (1911), 282-83 ; Totoraitis, op. cit. 474-75 ; Lietuvių Enciklopedija, XIII (1958), 168.

10    Kun. P. A., op. cit. X (1911), 175-80; Reitelaitis J., Liškevos monografija — Mūsų Senovė II, 142-59, III, 448-515 ; Totoraitis, op. cit. 370-78 ; Barącz, op. cit. Nr. 189 ; Szymak Gr., Prerogatywa Zakonu Kaznodziejskiego, 1755, 440 ; Połujanski, op. cit. 238-47 ; Tygodnik Illustrowany, 1876, 345 ; Kłosy, VIII, 283, 346.

11    Połujanski, op. cit. 39-40 ; Wacław, op. cit. 384.

12    Gumowski M., Herby Miast Litewskich — Ateneum Wileńskie X (1935), 267-68.

13    Kłapkowski Wl., Konwent Dominikanów w Senjach — Ateneum Wileńskie, XIII (1938), 84-85.

14    Fries W.. Die Schreinmadonna, 1929, 33.

15    Kłapkowski, op. cit. 87.

16    Szymak, op. cit. 323.

17    Szymak, op. cit, 421.

18    Be jau paminėtų autorių rašiusių apie Seinus, dar cfr. Połujanski, op. cit. 267 ; Snarski St., Miesięc Maj, 1846, 168 ; Kun. P. A. (ugustaitis), Vygrių ir Seinų dijecez, istorija — Vadovas, IV (1909), 69-71 ; Totoraitis, op. cit. 518-28 ; Złotkowski, Figura laskami słynąca matki Boskiei i kościół sejnenski, 1938.

19    Wacław, op. cit. 718 ; Kun. P. A., Seinų Dijecezijos bažnyčių Monografija — Vadovas IX (1911), 268-70; Reitelaitis, op. cit. 505-15 ; Totoraitis, op. cit. 5’99-6o7.

 

6. KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJOJE

1)    Alytus — apskrities miestas abiejose Nemuno pusėse. Dešiniame Nemuno krante nuo Algirdo laikų buvo medinė pilis, kurią nekartą puolė kryžiuočiai savo žygiuose į Lietuvą. D. L. kunigaikštis Zigmantas Augustas Alytų padovanojo Jonui Zaberezinskiui, kuris 1524 m. Alytuje pastatė bažnyčią, įpareigodamas kleboną laikyti vikarą lietuvį. Bet, rodos, toje vietoje bažnyčios būta ir anksčiau, nes kai 1520 m. Zaberezinskis darė užrašus Simno bažnyčiai, tarp liudininkų yra ir Alytaus klebonas.

Medinei bažnyčiai sudegus, 1818 m. kun. Liudvikas Kaminskas pastatė naują mūro bažnyčią, kuri 1930 m. buvo gražiai atnaujinta.

Vilniaus vyskupijos dokumentuose minima, kad Alytuje yra stebuklingas Marijos paveikslas, tačiau apie jį ir jo kilmę smulkesnių žinių nepaduodama 1.

2)    Aukštadvaris — Trakų apskr. miestelis, seniau vadintas Ančiškiai, čia pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1518 m. Zigmantas II Senasis Aukštadvarį atidavė iš Maskvos pabėgusiam Jonui Lackiui, su kuriuo kartu čia iš Rusijos atbėgo ir daug sentikių. Vilniaus pakamaris, Žemaičių, kaštelionas, vėliau storasta, - Jonas Alfonsas Lackis (†1646) Aukštadvaryje pastatė mūrinę bažnyčią ir domininkonų vianuolyną. 1832 m. rusų valdžia vienuolyną panaikino, parapiją padalino tarp kaimyninių parapijų, o bažnyčią 1866 m. pavertė cerkve. Iš vienuolyno padarė kareivines. 1919 m. bažnyčia vėl grąžinta katalikams. Vilniaus vysk. Jurgis Matulaitis 1923. V. 15 vienuolyno rūmus, bažnyčią ir žemę pavedė Moterų Kultūros Draugijai.

Domininkonų kronikininkas Grigalius Szymak rašo, kad Aukštadvario domininkonų bažnyčioje esąs stebuklingas Švč. Marijos Rožinio paveikslas, pieštas ant skardos. Smulkesnių žinių apie tą paveikslą ir jo likimą, bažnyčią rusams užgrobus, neturime2.

3)    Gelvonai — Ukmergės apskr. miestelis. Gelvonų dvarą XVII-XVIII a. valdė Žabų giminė. Žabų laikais (1642-86) dvare veikė kalvinistų koplyčia. Naujas Gelvonų valdytojas Jonas Krizostomas Daumantas Siecickis 1686 m. kalvinistų koplyčią atidavė pranciškonams ir prie jos pastatė vienuolyną. Tais pat metais miestelyje Siecickis pastatė medinę parapijos bažnyčią Marijos Aplankymo titulu ir vyskupas ją drauge su parapija pavedė valdyti pranciškonams. 1700 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Ji, 1842 m. atnaujinta, sudegė 1897 m. drauge su buvusiu pranciškonų vienuolynu, nuo 1832 m. paverstu rusų kareivinėmis. Tais pat metais dvaro savininkas grafas Plateris, prisidėjus lėšomis parapiečiams, pastatė naują mūro bažnyčią.

Senojoje Gelvonų medinėje bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas, kuris 1897 m. gaisre žuvo. Kaip jis atrodė, žinome tik iš pranciškonų prieš 1775 m. išleisto paveikslėlio. Marija sėdi soste. Jos galva pasukta į dešinę. Kūdikis yra ant dešinės Marijos rankos, o kairiąja Motina laiko Kūdikio kojytę. Iš Marijos galvos sklinda spinduliai. Po paveiksjėliu yra toks lenkiškas parašas : «Tikras atvaizdas stebuklingo Švč. Marijos paveikslo, esančio Gelvonyse pas Tėvus Pranciškonus »3.

Ant bažnyčios šventoriaus yra Švč. Marijos koplyčia. Joje žmonių gerbiamas rausvas akmuo su įspausta žmogaus pėda, kuri čia vadinama Marijos pėda. Pats akmuo yra po koplyčios altorium. Jis 89 cm aukščio, 36 cm pločio. Akmenyje išspausta pėda turi 15 cm ilgio ir 7,5 cm pločio. Ant altoriaus pakabinti votai liudija, kad čia žmones yra patyrę iš Marijos įvairių malonių.

Apie tą Marijos pėdą yra toks padavimas. Žiloje senovėje ta apylinkė buvo apaugusi tankiais ir dideliais miškais. Kartą viena pamaldi ponia drauge su savo tarnaite pėsčios keliavusios iš Ukmergės į Vilnių, į Švč. Marijos Gimimo šventę (atlaidus). Keliaudamos per mišką, paklydo. Naktis privertė jas apsinakvoti miške. Rytą švintant jos pamačiusios netoli ant akmens stovinčią Švč. Mariją. Regėjimui išnykus, jos priėję prie tos vietos ir radę ant akmens įspaustą Apsireiškusios pėdą. Žinia apie Marijos apsireiškimą greitai pasklido po plačią apylinkę ir toje vietoje buvo pastatyta Marijos garbei koplyčia. Pamaldūs žmonės, toje koplytėlėje nuoširdžiai kreipdamiesi į Mariją, gaudavo nepaprastų malonių įvairiuose savo gyvenimo reikaluose. Toji koplytėlė ir buvusi Gelvonų pradžia.

Gaisro sunaikinti parapijos dokumentai neleidžia patikrinti padavimo pagrindo ir patirtų įvairių malonių ir stebuklų tikrumo. Tik vietos žmonės pasakoja, kad čia yra pagiję net iš prigimties akli, parałyžuoti ir kitoke sunkūs ligoniai. Iki paskutinių laikų tikintieji net iš tolimesnių apylinkų gausiai lankydavosi Gelvonyse, pasimelsti prie «stebuklingos Dievo Motinos pėdos». Daugiausia maldininkų susirenka į Švč. Marijos Gimimo atlaidus4.

4) Kazokiškės — bažnytkaimis Trakų apskr., 7 km į šiaurę nuo Vievio kairiame Neries krante. Seniau ši vieta priklausė Paparčių domininkonams. Tą kaimą jiems padovanojo Lietuvos iždininkas Stanislovas Beinartas, kuris dar 1600 m. pastatė mūrinę bažnyčią Švč. Marijos Nugalėtojos (de Victoria) vardu. Kiti šaltiniai sako, kad bažnyčia įkurta 1609 m. (Słownik Geograficzny IV, 536), ar net 1649 m. (Wacław, 274).

Švč. Mergelės Marijos paveikslą, kuris sutraukdavo į Kazokiškes iš visos Lietuvos tūkstantines maldininkų minias, 1680 m. parvežė iš Romos domininkonas Liudvikas Skickis, kuris tenai baigė teologijos mokslus. Paveikslas yra kopija Italijoje stebuklais garsaus Marijos de Victoria (Nugalėtojos) paveikslo, piešto Neapolyje. Iš karto domininkonai tą paveikslą laikė savo vienuolyno koplyčioje, o vėliau perkėlė į bažnyčią, kur jis apie 1700 m. jau pagarsėjo stebuklais, nes « aklieji yra atgavę regėjimą, kurti — girdėjimą, sunkiai sergą — sveikatą, įpuolę į neviltį — dvasinę lygsvarą šaukdamiesi prie šio pa-

 

Stebuklingas Marijos paveikslas Kazokiškių bažnyčioje

Stebuklingas Marijos paveikslas Kazokiškių bažnyčioje.

veikslo Švenčiausios Dievo Motinos. Tai paliudijo tas malones gavusieji priesaika «. Taip buvo užrašyta knygoje, kurioje domininkonai registravo žymesnius stebuklingus įvykius. Vėliau visi toje knygoje užrašyti stebuklai dvasinės vyresnybės buvo rūpestingai patikrinti ir patvirtinti. Deja, tas didelės svarbos dokumentas iš bažnyčios archyvo yra dingęs.

Iš žmonių suaukotų sidabrinių votų buvo pagaminti paveikslui papuošti rūbai ir vainikai. Visa tai 1743 m. prieš Kadėlas maskolius Trofimas Harasimas, kuris čia vertėsi bitininkyste, pavogė ir pardavė Skarulių žydams. Šventvagis buvo išaiškintas ir nuteistas mirti. Dabartinis puikaus darbo sidabrinis paveikslo drabužis yra iš vėlesnių laikų.

Popiežius Pijus VI (1775-99), atsižvelgdamas į lietuvių didelį pamaldumą prie to Švč. Marijos paveikslo, Kazokiškių bažnyčiai suteikė visuotinius atlaidus Sekminėse, šv. Jono Krikštytojo gimimo ir galvos nukirtimo dienose, Švč. Marijos Rožinio ir šv. Kazimiero šventėse. Be to už kiekvieną bažnyčios aplankymą bet kuriuo metu galima pelnytis 200 dienų atlaidų.

Kai 1864 m. rusai panaikino Paparčių domininkonų vienuolyną, o jų bažnyčią pavertė į cerkvę, Kazokiškių bažnyčia buvo prijungta prie Žaslių parapijos kaip filija, nes ji pirmiau priklausė Paparčių domininkonams. Nuo to laiko Kazokiškėse gyveno tik vienas kunigas, aptarnaudamas ne tik vietinių tikinčiųjų dvasinius reikalus, bet ir skaitlingų maldininkų, atvykstančių iš kitur išmelsti malonių prie stebuklingojo Marijos paveikslo. Per Sekmines į Kazokiškes susirenka per 20.000 tikinčiųjų, kiek mažiau Marijos švenčių metu. Bet ir per ištisus metus čia galima rasti didesnį ar mažesnį maldininkų būrelį. Ypatingai gausiai maldininkai lankosi sekmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais, nes tomis dienomis paveikslas yra atidengiamas. Šiaip jis yra uždarytas 5.

5) Paparčiai — bažnytkaimis į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių, prie kelio iš Žaslių i Kernavę. Senovėje čia buvo pilis, kryžiuočių vadinama Boparten ar Poparten. Vytautui kovojant su Jogaila už tėviškę, jo sąjungininkai kryžiuočiai, vadovaujami Konrado Wallenrodo 1391 m. pavasarį perėjo Paparčius ir dviem būriais nužygiavo prie Vilniaus. Vėliau ordino magistras Konradas von Jungingen drauge su Švitrigaila įžengė į Lietuvą prieš Vytautą ir atvykę per Strėvą iš Kauno, patraukė ant Vilniaus. 1394 m. rugpiūčio mėn. ties Paparčiais susitiko su Vytauto kariuomene, kuri stengėsi sulaikyti įsibriovėlius. Čia pateko į kryžiuočių nelaisvę Vytauto švogeris Sudimantas, kuris už neištikimybę ordinui buvo pakartas. Medinė pilis buvo sunaikinta Jogailos-Vytauto laikais ir daugiau neatstatyta. Jos vietoje 1649 m. Lietuvos iždininkas Stanislovas Beinartas pastatė bažnyčią ir domininkonų vienuolyną.

Toje domininkonų bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos paveikslas — kopija stebuklingo Marijos paveikslo, esančio Romoje S. Maria Maggiore bazilikoje. Jį greičiausia patys domininkonai parsigabeno iš Romos. Pirmiausia jis buvo vienuolyne; iš ten, jau garsėjantį stebuklais, pergabeno į bažnyčią prioras Justinas Gnoinskis. Paveikslui sidabro rūbus ir vainikus įtaisė Kauno maršalka Boguslavas Oginskis.

Rusai 1864 m. domininkonų vienuolyną panaikino, bažnyčią iš karto pavertė cerkve, o vėliau visai nugriovė. Kur dingo stebuklingasis paveikslas, nėra žinių. Tik 1916 m. Paparčiuose buvo pastatyta medinė bažnyčia ir įkurta parapija. Iki tol vietos katalikams buvo likusi tik maža koplytėlė ant kapų 6.

 

Stebuklingas Marijos paveikslas Pivašiūnų bažnyčioje.

Stebuklingas Marijos paveikslas Pivašiūnų bažnyčioje.

6) Pivašiūnai — Alytaus apskr. bažnytkaimis, į rytus nuo Alytaus, prie Ilgio ežero. Senovėje Pivašiūnai priklausė Trakų benediktinams, kurie čia pastatė pirmąją bažnyčią 1648 m. Toji bažnyčia kelis kartus buvo gaisrų sunaikinta. Po pirmojo gaisro benediktinai 1766 m. atstatė naują (vis medinę) bažnyčią. Ji turi Marijos Dangun Ėmimo titulą.

Visuose tuose gaisruose, kurie bažnyčią pavertė pelenais, buvo išgelbėtas Švč. Dievo Gimdytojos paveikslas, nuo neatmenamų laikų garsus stebuklais. Jis yra didžiajame bažnyčios altoriuje, papuoštas meniškais sidabro rūbais ir vainikais. Paveiksle Marija vaizduojama su Kūdikiu ant dešinės rankos, kairėje laiko skeptrą. Kūdikis dešine rankyte laimina, o kairėje turi žemės rutulį. Prie paveikslo yra virš 1oo auksinių ir sidabrinių votų. Apačioje paveikslo didelis sidabrinis pusmėnulis.

Padavimas sako, kad tą paveikslą parvežė kažkoks ponas ar vaivada iš Turkijos ir padovanojo Pivašiūnų bažnyčiai. Kada tai įvyko, nėra žinių. Bažnyčios dokumentai gaisrų metų žuvo. Net nežinoma, ar bažnytinė vyresnybė kada nors yra patvirtinusi prie šio paveikslo įvykusius stebuklus, nors vyskupijos raštuose Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas vis vadinamas stebuklingu.

Marijos garbintojai tiek seniau, tiek paskutiniais laikais gausiai lankosi Pivašiūnuose ir išsiprašo iš Marijos įvairių malonių. Keletą stebuklingų įvykių iš XX a. pradžios čia verta paminėti.

Vilnietis Romualdas Danilevičius susirgo ir nebegalėjo vaikščioti. Jokie vaistai ir gydytojai jam nepadėjo. Pasitikidėdamas Marijos pagalba, keletą kartų atvyko į Pivašiūnus, į Marijos Gimimo šventę prašydamas sveikatos, ir 1907 m. čia staiga pasveiko.

Mykole Šadzevičiūtė 1906 m., kaip padėką Marijai, padovanojo prie paveikslo sidabrinę ausį ir savo stebuklingą pagijimą patvirtino priesaika.

Konstantinas Žukauskas buvo išsidūręs akį ir, melsdamas prie šio paveikslo, prašydamas sveikatos, atgavo regėjimą.

Stepone Olauskaitė, dėl smarkaus sutrenkimo, kentėjo baisus galvos skausmus dvejus metus. Pasiaukojusi Švč. Marijai Pivašiūnuose, visiškai pasveiko. Panašių nuostabių pagijimų iki paskutinių laikų galima priskaityti gana daug.

Į Pivašiūnus skaitlingiausiai maldininkai susirenka rugsėjo 8 d. Marijos Gimimo šventėn. Atlaidai tęsiasi tris dienas, nes toji šventė yra sujungta su 40 valandų atlaidais 7.

7) Labanoras — miestelis Utenos apskr. prie to pat vardo ežero. Kitados ši vieta priklausė Vilniaus vyskupams, dovanota 1387 m. Jogailos. Parapinę, Marijos Gimimo vardo, bažnyčią dar prieš 1522 m. pastatė Vilniaus vyskupas. Tai pasenus, Vilniaus vysk. Masalskis
1768 m. pastatė naują, kuri 1820 m. parapiečių lėšomis buvo atnaujinta. Seniau Vilniaus, dabar Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių sąrašuose minima, kad Labanoro bažnyčioje yra Švč. Marijos stebuklais garsus paveikslas. Tačiau apie jį smulkesnių žinių neturime
8.

1    Kartka dyecez. wileńsk., 223 ; Wacław z Sulgostowa, O. F. M. Cap., O cudownych obrazach w Polsce Przenajśw. Matki Božej, 1902, 480 ; Totoraitis J., Sūduvos Suvalkijos istorija, I, 1938, 363-64.

2    Szymak J. T. Greg., Prerogatywa Zakono Kaznodziejskiego, 1755, 425 ; Wacław, op. cit. 765.

3    Spourny Candidus (marijonas), Cultus pulcherrimae Virginis... Gelvonensis in palatinatu Vilnensi Mariae, 1775.

4    Baruch Max. Bože Stopki, 34 ; Fridrich Alojzy, Historye cudownych obrazów Najśw. Maryi Panny w Polsce IV (1911), 84-86 (žinios gautos iš Gelvonų klebono Antano Šimeliūno).

5 Szymak, op. cit. 429 ; Barącz S., Cudowne obrazy Matki Najśw. w Polsce, 1891, Nr. 145 ; — Rys zakono kaznodziejskiego, II (1863), 366 ; Wacław op. cit. 274 ; Fridrich, op. cit. 106-109.

6    Wacław, op. cit. 538 ; Słownik Geograficzny, VIII (1887), 794.

7    Słownik Geograficzny VIII (1887), 237 ; Wacław, op, cit. 512 ; Fridrich, op. cit. 124-26.

8    Słownik Geograficzny, V (1884), 562 ; Elenchus omnium ecclesiarum et univers! cleri Provinciae Ecclesiasticae Lituanae 1940, 240.

U Ž B A I G A I

Šiemet (1958) katalikų pasaulis mini Švč. Marijos apsireiškimo Lurde šimto metų sukaktį. Tasai apsireiškimas turėjo atgarsio ir Lietuvoje. Kunigaikštienė Oginskienė, dar caro valdymo laikais, parkvietė iš Prancūzijos vienuoles, kurios Macenių kaime (netoli Plungės) pastatė altariją, koplyčią ir Lurdo grotą. Visa tai 1928 m. Telšių vysk. J. Staugaitis pavedė kapucinams, kurie čia įsikūrę leido populiarų religinės minties laikraštį Lurdo vardu ir nuo 1937 m. rengė Plungės Lurde ligonių kongresus.

Kitas Lurdas buvo įtaisytas grafo Tiškevičiaus Palangoje, ant Birutės kalno esančios koplyčios papėdėje, su puikia Nekaltai Pradėtosios statula. Gautomis iš Lietuvos žiniomis ir Plungės, ir Palangos Lurdai yra bedievių komunistų sunaikinti.

Mažesnio tipo Lurdo grotų-koplytėlių galima rasti daugelyje Lietuvos ir kitų kraštų lietuvių bažnyčiose, šventoriuose. Amerikoje marijonai Marianapolyje ir pranciškonai Kenebunk Porte savo nuosavybėse yra įrengę puikias Lurdo grotas. Tai vis garbei tos, kuri save Prancūzijos Lurde pavadino Nekaltu Prasidėjimu.

Marijos apsireiškimas Lurde davė progos atsirasti lietuviškai tuo klausimu literatūrai. Pirmoji knyga «Trumpas apsakymas ape Apsireiszkima Szwencziausios Pannos Marijos Lourde » buvo J. Antanavičiaus išversta iš lenkų kalbos (kun. Felikso Gondek) ir kun. M. Sederevičiaus (kasztu wieno žmogaus isz Lietuwos) lėšomis išleista Karaliaučiuje 1876 m. Pranaičių Julė (pagal prancūzišką parašė lietuvikai) Amerikoje išleido « Lourdes’o Švenčiausios Panelės Marijos mėnuo ». Bet išsamiausiai Lurdo Marijos apsireiškimas yra aprašytas kun. P. Bučio veikale « Švč. Panelės apsireiškimas Lourde », pirmą kartą išleistame Seinuose 1909 m. Šis veikalas susilaukė kelių laidų ; paskutinė 1943 m. Bostone.

Kas Prancūzijos dvasiniam atgimimui buvo Lurdas, Portugalijai Fatima, tas prieš 350 metų Lietuvai buvo Šiluva. Marija, šiose vietose regimu būdu apsireiškusi nekaltoms sieloms, patvirtino savo motinišką meilę ir globą žemės vaikams sunkiose jų bandymų valandose. Šios knygos puslapiuose bandėme iškelti Marijos apsireiškimo Šiluvoje reikšmę lietuvių tautai tada, kai buvo užėję religinių sutemų dienos. Marijos garbinimo formų ir vietų aprašymas yra akivaizdus liudijimas mūsų bočių gyvo tikėjimo ir nuoširdaus pamaldumo į Mariją. Šis kuklus darbas, kuris tremties sąlygose nėra nei pilnas, nei tobulas, kaip tik ir norėjo tai pabrėžti ir mūsų laikams parodyti, iš kur lietuviai praeityje yra sėmęsi sau stiprybės. Viena yra aišku, kad lietuvių tauta visais laikais Mariją mylėjo, ją garbino, jos pagalbos šaukėsi, ir nebuvo apvilta, nes, šv. Bernardo tvirtinimu, nuo amžių nėra girdėta, kad kas šaukęsis Marijos pagalbos ir užtarimo, būtų nebuvęs išklausytas. Gilus lietuvių tikėjimas ir Marijos pagalba pasitikėjimas buvo jos gausiai atlygintas įvairiose šventovėse, prie stebuklais pagarsėjusių paveikslų.

To pat reikia ir šiandien : meilės Marijai, klusnumo jos Sūnaus įsakymams, o tada Marija lietuvių tautai bus

gyvenimas, džiaugsmas ir viltis.

 

LIETUVIŠKOJI LITERATŪRA APIE MARIJĄ

1.    Akielewiczius Myk. Malda pas szwencziausia Panna Marya, Vilnius 1860, 4 p.

2.    Akielewiczius Myk. Sweika Marija (Giwenimas Motinos Diewo), Vilniaus 1860, 31 p.

3.    Aleksa Jonas kun. MIC. Marijos Mėnuo, Marijampolė 1934, 162 p.

4.    Aleksa Jonas kun. MIC, Štai mūsų Motina, Marijampolė 1938, 138 p.

5.    Aleksa Pijus kan. dr. Marijos Žodis, Regensburgas 1946, 79 p.

6.    Aleksa Pijus kan. dr. Marijos Žodis Fatimoje, Chicago 1951, 128 p.

7.    Ambraziejus Vincas, kun. Gegužės pamaldos. Švč. Mergelės litanija, Marijampolė 1926, 100 p.

8.    Andriuška Benediktas S. J. Marija Spinduliuose, Kaunas 1940, 79 P.

9.    Apsireiškimas Motinos Szwencziausios Gerczwaldėje (iš lenkų kalbos vertė J. Antanavičius), Tilžė 1880, 88 p.

10.    Atminimas 50 metinio Jubilėjaus Švenčiausios Marijos Panos Nekaltai Pradėtos, Tilžė 1904, 32 p.

11.    Aušros Vartai, Marijampolė 1939, 16 p.

12.    Bagdanavičius Vytautas kun. MIC, Raančius už mūsų kraštą (vertimas) Chicago 1952, 24 p.

13.    Baltrušaitis Jurgis kun. Sveika Marija, Seinai 1906.

14.    Baranauskas Antanas, Giesmė ant Nekalto Prasidėjimo Panos Švenčiausios, 1898 (?), 4 p.

15.    Bartkus Feliksas prel. Pažvelkime į Mariją, Castelnuovo Don Bosco 1954, 260 p.

16.    Bartmann B. prof. dr. Marija tikėjimo ir maldingumo šviesoje (laisvai vertė Byras), Kaunas 1928, 120 p.

17.    Blažys A. Šiluvos istorija, Marijampolė 1929, 56 p.

18.    Brizgys Vincentas vysk. Marija danguje ir žemėje, Chicago 1956, 142 p.

19.    Būčys Pranciškus kun. Švč. Panelės apsireiškimas Lourde, Seinai 1909, 362 p. Marijampolė 1934, 421 p. Bostonas 1943. 510 p.

20.    Budzeika Juozas MIC, Marijos apsireiškimas Šiluvoje, Mariana polis 1953, 48 p.

21.    Burkus Jonas kun. Rožių puokštė, rožančiaus prasmė ir maldos, 1954

22.    Butkevičius Pranciškus kun. Naujas Gegužies Mėnow (rankraštis), 1877.

23.    Čerkeliauskas Juozas kun. Balsas skurdas sunu ir dukterų Marijos Szydlawos bažnyczioje stebuklais garbingos, Vilnius (Tilžė) 1885, 61908  112 p.

24. Dambrauskas Pijus kun. Aušros Vartai (maldaknygė), Kaunas 1934.

25.    Dambrauskas Pijus kun. Sveika Marija (maldaknygė), Kaunas 1934.

26.    Daujotas P. Kun. Garbinkime Šilavos ŠV. Paną Marija, Kaunas 1925, 32 p.

27.    Dauknys Pranas MIC, Marijos Mėlynoji Armija, Londonas 1954, 34 p.

28.    Didysis Marijos Kalendorius Lietuvos ir Žemaičių katalikams. 1911 metams, New Yorkas, 83 p.

29.    Dooley Lester Rev. S. V. D. Fatimos Marija, Putnam 1950, 72 p.

30.    Durys-Durickis M. Marijos Mėnuo, 1918.

31.    Fatimos Marijos Novena, 64 p.

32.    Gailestingoji Dievo Motyna Aušros Vartuose, Vilnius 1927, 35 p.

33.    Garbe Diewui Auksztybes ir szlove Szwencziausej P. Marijai ant žemes. Su dadejimu rejkalingiausiu maldų ir giesmių prie Paneles Szwencz. Naujaj atspaustas Wilniuje 1873 (Tilžė 1897), 641 p.

34.    Gendrėnas J. kun. Šiluvos Knygelė, Šiluva 1930.

35.    Gavalevičius Marijonas kun. Dangaus Karalienė. Padavimai apie Šventą Paną Mariją (vertė Marijos Tarnas), Chicago 1915, 158 p.

36.    Giesmes ape Szwęcziause Panna Maria par Kunigą N. W (aitkevičių) Zokona S. Dominika Kalwaryjos Ziamayciu Klosztoriaus iszdrukawotos, Vilnius 1765, 8i8i5, 73 p.

37.    Giesmė ant nekalto prasidėjimo Panos Švenčiausios, Tilžė 1898, 4 p.

38.    Giesmes dėl draugininku amžino rožancziaus, Tilžė 1892, 8 p.

39.    Giesmie Szydlawos apej Panna Szwencziause cadauna Szydlawos abroze, Vilnius 1859, 4 p.

40.    Gimžauskas Silvestras kun. Malda prie Švč. Marijos Snigenos, Tilžė 1895, 4 p.

41.    Giwasis Rožanczius (Tilžė apie 1889), 16 p.

42.    Gyvasis Rožančius su kiekvienos paslapties apmąstymu, Kaunas 1920, 30 p.

43.    Gywojo Rožancziaus Tajemnyczios (15 atskirų lapelių), Tilžė 1882.

44.    Gondek Felix kun. Trumpas Apsakimas ape Apsirejszkima Szwencziausios Pannos Marijos Lourde (vertė J. Antanavičius), Karaliaučius 1876, 111 p.

45.    Gonzaga da Fonseca Z. prof. dr. Marija kalba pasauliui (vertė kun. M. Vembrė), Bostonas 1951, 264 p.

46.    Historija Apey Pradzie Nauie Medalika isz Muszta ant garbies Nekalta prasideima Szwęcziausios Marijos Pannos... 1841 Metos zemaytiszkay iszgulditas (rankraštis), 60 p.

47.    į Aušros Vartų Mariją, Putnam 1951, 2 p.

48.    į Dievo Motiną Nuolatinės Pagalbos litanija ir novena, 1934, 16 p.

49.  Yla Stasys, Marijos Garbė pasaulyje, Lietuvoje, rožančiuje, Kirchheim-Teck, 1949, 32 p.

50.    Yla Stasys, Nekalčiausios Marijos Širdies novena, Putnam 1951, 16 p.

51.    Yla Stasys kun. Nekaltai Pradėtoji, Putnam, 1952, 6 p.

52.    Yla Stasys, Rožančius, Putnam 1950, 23 p.

53.    Yla Stasys kun. Stebuklingoji Dievo Motina, padėk mums varguose, Putnam, 1951, 16 p.

54.    Yla Stasys, Sveika Marija (maldaknygė), Putnam 1953, 371 p. 55.    Yla Stasys kun. Vainikuotoji Šiluvė, Putnam 1957, 16 p.

56.    Iraszu laksztelis į broliją (arba brostwą) Szwencz. Panelės Marijos nuolatinės pagalbos ir szwento Alphonso Marijos Liguorio, Krokuva 1897, 31 p.

57.    Isiraszymas brostwon nekalta prasydieima, Vilnius 1855, 4 p. (antra laida 1860, išleista kun. Ant. Juzumavičiaus).

58.    Istorija stebuklingo paveikslo Dievo Motinos Nuolatinės Pagelbos. Maldos prie Švenč. Panelės Marijos Nuolatinės Pagelbos ir šv. Alphonso, Petrapilis 1904, 23 p.

59.    Iszganingi dūmojimai apie Sopulius Motinos Szwencziausios. Iszimta isz rasztu G. Alfonso Liguorijuszo), Vilnius 1863 (tikriau : Ragainė 1878), 110 p.

60.    Iszguldymas Lioretaniszkos Litanijos pritaikytas prie Dievmaldystės Gegužio Mėnesio (vertė isz prancuziszko kun. J. Kaulakis), Shenandoah, Pa. 1899, 141 p.

61.    Ivinskis Laurynas (Gegužės mėn. pamaldų knygelė ?).

62.    Jakas Povilas kun. Magnificat. Konferencijos apie Mariją, Kaunas 1937, 199 p.    

63.    Jasenauskas Adomas kun. MIC, Penkios Marijos psalmės ir Švč. P. Marijos Nepaliaujančios Pagalbos novena, Marijampolė.

64.    Jatulis Paulius kun. Marijos Mėnuo, Adelaidė 1954, 48 p.

65.    Jurgaitis Povilas Marcijonas kun. Šiluvos bažnyčia, 1906.

66.    (Juškytė Jadvyga), Sveika Marija. Rymo katalikų maldų knyga, Vilnius 1906, 512 p.

67.    (Januševičius Povilas kun.), Maldos Rytmetinės, Vakarinės ir Nekalto Šv. Marijos Panos Prasidėjimo adynos, Tilžė 1904, 32 p.

68.    Karalienė Kankinių, novena Sopulingosios Motinos garbei, Chicago, 48 p.

69.    Karosas Antanas kun. Trumpas pamokymas apie Nekaltąjį Prasidėjimą Švenčiausios Panelės iš priežasties 50 metų jubilėjaus apgarsinimo tos tiesos, Vilnius 1904, 40 p.

70.    Karunka Szwęcziausios Maryos Pannos Szkaplernos, Vilnius 1847, 16 p.

71.    Karunka Szkaplernos Szwencžiausios Pannos Maryos. Ta knigiala par storonie Baltazara Pakola Paniemunie, Vilnius 1860, 12 p.

72.    Katela Paulius kun. Šiluvos Marijos Šventovės Istorija, Kretinga 1937, 62 p.

73.  Kaulakis J. Paslapcziai gyvojo rožancziaus, Chicago 1900, 49 p.

74.    Kidykas Jonas S. J. Marijos apsireiškimas Fatimoje, Philadelphia 1946, 112 p.

75.    Kontvydaitis, Žemaičių Kalvarija. Žemaičių ir Lietuvos visokios tvirtybės šaltinis, Marijampolė 1928, 16 p.

76.    Kossakowski Georgius Fr. Ord. Praed. Rožančius Szwęciausios Maryos Pannos yr saldziausya warda Jezusa teypogi spasabas apwaikscziojima kalnu Kalwaryos Ziamayciu su modlitwomis yr giesmemis anto služijęciomis, Vilnius 1681, 126 p.

77.    Kudirka Jonas kun. Stebuklingoji Motina, 1939.

78.    Kuselewskis S. Pamokslaj apie sudą Diewo, pakūtą, dangų ir Nekaltą Prasidėjimą Szwencz. Panos Marijos, Tilžė 1887.

79.    Kuzmickis Jonas kun. Marija mums kalba, Londonas 1954, 160 p.

80.    Kuzmickis Jonas kun., Fatima ir mes, Londonas 1955, 225 p.

81.    Laiškai Karžygiams — IT Gegužės Mėnuo, Kaunas 1934, 168 p.

82.    Laksztas Raszibu dėl Arcibroctwos szwencziausios ir nekaltas szirdies Marijos, Krokuva 1885, 16 p.

83.    (Leščinskis F., J. Antanavičius, M. Sederevičius), Mėnuo Šv. Marijos Panos, Vilnius 1905, 157 p.

84.    Lietuvių Tautos pasiaukojimas Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, Brooklynas 1951, 16 p.

85.    Litanija prie Motinos Dievo Neperstojančios Pagelbos, 1896 (?), 10 p.

86.    Litanija prie Motinos Dievo neperstojančios pagalbos, Tilžė 1880, 15 p.

87.    Macavelli, Naujasis mojinis Vainykelis (iš vok. kalbos vertė Jul. Kasperavičius), Tilžė 1902.

88.    Mainionis J. kun. Giesmynas Maldaiviams Šildavos Marijos lankyti einantiems.

89.    Malda pri Szwęcziausios Panos Maryos, Leipcigas 1858, 4 p.

90.    Malda pri Szwęcziauses Maryos Panos częstochowiszkes, Leipcigas1858, 4 p.

91.    Malda pri Szwęcziauses Maryos Panos Szkaplieriaus szwęta, Leipcigas 1Ž58.

92.    Malda. Švenčiausioji Panele (ant atminties 50-metinio Jubilėjaus apgarsinimo Panelės Švenčiausios Nekaltai Pradėtos), Tilžė 1903, 2 p.

93.    Malda prie Panelės Szwencz. Karalienes Rožancziaus szw. Tilžė 1890, 2 p.

94.    Malda pri Szwęcziauses Maryos Panos Szidlawiszkes, Leipcigas 1858, 4 p.

95.    Maldelės Szw. Rožancziuas ir Litanija apie szw. Panelę, Vilnius 1878 (tikr. Tilžė 1900), 31 p.

96.    Maldos pri Karalenies Szirdies Jėzaus, Varšuva 1857, 1 p.

97.    Maldos prie Szwencz. Panos Marijos, Tilžė 1872, 8 p.

98.    Maldelė. O Marija, Motina Dievo, 1896 (?), 2 p.

99.    Maldelės su atlaidais prie Nekalčiausios Szirdies Marijos, Krokuva 1896 (?), 2 p.

100.    Margalis (kun. Šnapštys), Gegužės Mėnuo, Tilžė 1921, 191 p.

101.    Marijos Giesmė, Vilnius 1915, p.

102.    Marijos Šventovė Šiluvoje, Šiluva 1932.

103.    Menuo Szwencziausios Marijos Pannos. Ta knigele surasze lenkiszkam liežuwi K. Porokopas. . . Pirma karta dabar pasiliko iszdawadita ant lietuwiszko liežuwio dėl naudos wisu žemajcziu... Vilnius 1862 (tikr. Ragainė 1878), 264 p.

104.    Milžinas (kun. N. Švolgžlys), Vilniaus Aušros Vartai, Marijampolė 1940.

105.    Musumeci Ottavio kan. dr. Verkianti Dievo Motina Syrakuzuose (vertė M. Pulauskas MIC), Chicago 1957, 108 p.

106.    Muzzarelli Alph. P. Naujas mojinis vainykelis nupintas isz trumpu apmislyjimu apie reikalingiausias krikszczioniszkame gyvenime tiesas, isz auku del Szw. Marijos su maldomis ant kiekwienos mojaus dienos (isz wokiszkos iszverte K. K. (kun. Julijonas Kasperavičius), Tilžė 1902.

107.    Naujalis Juozas, Giesmė į Panelę Šv. vienam balsui su vargonais, Kaunas 1910.

1o8.  Nekalto Prasidėjimo novena, 24 p.

109.  Nekalto Prasidėjimo Švč. Panos Marijos Valandos, Marijampolė 1939/

110.  Nepaliaujamosios Pagalbos Švč. Dievo Motinos litanija ir kitos maldos, Kaunas 1926, 8 p.

111.    Nepaliaujamosios pagalbos Švenčiausioji Dievo Motina (novena), 1933, 16 p.

112.    Nepertraukiamojo rožančiaus maldos Ryga 1910, 8 p.

113.    Novena prie Dievo Motinos Nuolatines Pagalbos, 32 p.

114.    Nowenas prie Jėzaus Kristaus, Szwencz. Marijos Panos ir kitu Szwentuju, Vilnius 1857, I9° P'

115.    Pasiaukojimas Švč. Marijai, 1941, 6 p.

116.    Patentas Rožancziaus S. su yszguldimu nekuriu losku yr atpusku nug Bažniczes szw. pazwalitu, Vilnius 1854.

117.    Paweikslas Stebuklingos Szwencziausios Motynos Diewo Neperstojanczios Pagelbos. Iszduotas per storone Aleksandro Bendyko Miestelieje Salantu, Varšuva 1906, 12 p.

118.    Pawinastes Broctwos Rožancziaus Motinas SS. ir Atpuskay, 1780, 2 p.

119.    Pawinastis brostwos rožancziaus szwęcziausio, Vilnius 1857, 1 p.

120.    Pęki Psalmai ant wardo Marijos (Tilžė 1873), 8 p.

121.    Pernavas Petras MIC, Motina Meilingoji (maldaknygė), Marijampolė 1938.

122.    Petrauskas Antanas kun. Sveika Marija (pagal kun. Stolzą), Seinai 1912, Chicago 1933, 200 p.

123.    Pietkiewicz Euseb. Rožančius arba spasabas nobažnas atprowi niejima Rožančiaus święta Pannos Szwęciausies, yr Saldžiausi Warda Pona Jezusa, Vilnius 1717.

124.    Pijaus XII malda Marijos metams, Putnam 1954, 6 p.

125.    Pirmieji mėnesių šeštadieniai, Clarendon Hills 1952, 2 p.

126.    Piusa dewintojo isz pariedima Wieszpaties Diewa Popiežiaus Tiewa Szwentojo gromata apasztaliszka kurioj nekalta Pannos Diewogimdytojos prasidiejima pripažinst usz dala tikieimo... Vilnius 1855, 19 p.

127.    Podkova Aleksandras, Šilavos Bažnyčia, Vilniaus 1907.

128.    Pranaičių Julė, Lourdes’o Švenčiausios Panelės Marijos mėnuo (pagal prancūzišką).

129.    (Pranaičiukė Julė), Litanija Szvencziausios Panos Montligeono už duszias czyszcziuje apleistas, Chapelle-Montligeon 1903.

130.    Prunskis Juozas kun.. Aušros Vartai. Faktai, padavimai, maldos ir poezija apie garsiąją Vilniaus šventovę, Chicago 1949, 40 p.

131.    Prunskis Juozas kun. dr. Motina Gailestingoji, Chicago 1957, 117 p.

132.    Ragauskas J. kun. Lietuvos Karalienė, Marijampolė.

133.    Rodikle prijemima ing brostwa blaiwistes po apiekos szw. Marijos Panos Gramnicziu nug tewo s. Pijusa IX istatitos, Vilnius 1862, 12 p.

134.    Rožanczius amžinas ir Stacijos arba Kelei Kryžiaus, Vilniaus 1860.

135.    Rožančius kalbamas Seinų Vyskupijoje ir Litanija Š.Š.Širdies Jėzaus, Tilžė 1901, 8 p.

136.    Rožančius Švenčiausios Marijos Panos, Bitėnai 1902, 36 p.137.    Smolikowski’s Povylas, Marijos Mėnuo (lietuviškai iszgulde C.N.S. B.P.A.V.) ; Vilnius 1900.

138.    Soleckis L. Iszguldimas Litanios Loretanskos. Paraszyta su 31 dumojimu ir wisokiejs nusidawimais ant kožnos dienos mėnio Giegužes, Vilnius 1863 (tikr. Karaliaučius 1876), 164 p.

139.    Sopulej Motynos Diewo pagal Alphonsa Liguri, Tilžė 1881.

140.    Stebuklingas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas, 1940, 16 p.

141.    Sveika Karaliene (iš šv. Alfonso Liguorio knygų « Le glorie di Maria » vertė J. B. Seinai 1912.

142.    Šauklys Viktoras MIC, Aušros Vartai, Marijampolė 1940, 16 p.

143.    Šauklys Viktoras kun. MIC, Mažoji Evangelija (rožinis), Marijampolė 1937, 16 p.

144.    Šeškevyčius V. kun. Štai Viešpaties tarnaitė! Skaitymai gegužės mėnesiui, Seinai 1914, 99 p.

145.    Šiluva Dievo Motinos šventovė (albumėlis su įžanga : Šiluvos istorijos bruožai), Kaunas.

146.    Švenč. Marijos Panos užtarymas, (iš lenkiško vertė kun. J. D-lis), Kaunas 1906, 48 p.

147.    Szkaplierius Szwencziausios Pannos Marijos, Vilnius 1859.

148.    Szlowinimas szwen. Panos Marijos par menesius mojau arba geguži, lapkriti ir kožname lajke, Vilnius 1863 (tikr. 1887), 288 p.

149.    Szw. Panna Maria, be grieko pradėta, melskis už mus, Ragainė 1879 (?). 2 p.

150.    Švenč. Panos Marijos Litanija, Vilniaus 1915, 65 p.

151.    Švč. P. Marijos Rožančius, Marijampolė 1933.

152.    Šventasis Rožančius, Odesa 1915, 31 p.

153.  Tamulevičius Juozas (Dionyzas Dovydaitis), Pasilecawojimas Broctwos Panos Svencz. 1860.

154.  Tyruolis A. (A. Šešplaukis), Marijos Žiedai. Poezijos antologija, Kaunas 1932 (?)c

3:55.   Tyruolis A. Aušros Žvaigždė. Marijos poezijos antalogija, Roma 1954,  110 p.

156.    Totoraitis Jonas kun. MIC, Lietuvos Jeruzalė, Marijampolė 1937, 16 p.

157.    Totoraitis Jonas kun. MIC, Žemaičių Kalvarija, Marijampolė 1937, 75 p.

158.    Trumpa Novena prie Paneles Szw. Neperstojanczios pagelbos, 1896, 4 p.

159.    Trumpas apsakymas apie apsireiszkima Szwencziausios Panos Marijos Lourde, Krokuva 1867, 112 p. (Su žina a. a. kun. F. Gondkaus atspausta Karaliaucziuje kasztu wieno žmogaus isz Lietuwos).

160.    Trumpas Psalmas ant Szlowes Paneles Szwencziawses, Vilnius 1863 (tikr. Klaipėda 1881), 308 p.

161.    Vaitukaitis Pranas J. kun. Marijos Motinystės garbė ir motinos reikšmė šeimoje, Chicago 1934.

162.    (Valančius Motiejus vysk.), Giwenimas Szwencziauses Marios Panos, Vilnius 1855 (faktinai parašyta 1870, pirmą kartą atsp. Tilžėje 1874). Autorius sakosi gavęs knygą zokoniko Marios : « pataisiau ne didę knygelę. Iszspausti dalejdu. Warniusi 1854 metusi Kowa 6 dienoj. M. Wolonczauskis ».

163.    Veblaitis Petras kun. Šiluvos bažnyčia ir jos infulatai, Kaunas 1940, 42 p.

164.    Wojciechowicze T. Giesme Apie S. S. Marija Panna Motina Diewa (rankraštis: «Mažam mieste Nazarete 1868»).

165.    Zajančkauskas K. kun. Marija ir mūsų tauta, Marijampolė.

166.    Žadeikis Pranciškus kun. Gegužės Mėnuo (pagal vokiškuosius rašytojus), Kaunas 1914, 176 p.

167.    Žalia Rūta (kan. Sabaliauskas), Štai tavo Motyna. Skaitymai Gegužės mėnesiui ir Ražančiaus paslaptįs Spalių mėnesiui, Seinai 1911.

168.    Žine apei parkielima S. namelio Loretansko Szw. Marijos Pannos, Krokuva 1887.

169.    Žiūraitis Tomas P. O. Nevystančios rožės, Stuttgart 1948, 88 p.

170.    Žitkus K. Sveika Marija, Žinija, 1937, 144 p.

 

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abramavičius Jurgis 278.

Adamkavičius Jonas 117.

Adamowicz A.F. 266.

Aichinger 187.

Akelaitis Mikalojus 65, 195.

Alandus 332.

Alanus Bretonietis 116.

Alanus de Rupe 96, 162.

Albani kard. 256.

Albertas misininkas 378.

Albertinelli Mariotto 342.

Albrechtas hercog. 15, 16, 20, 344.

Alekna Antanas 14, 108.

Alekna Sudimantaitis 312.

Aleknavičiūtė Darata 312.

Aleknavičiūtė Ona 312.

Aleksandras D.L.K. 50, 52, 72, 104, 219, 248, 272, 286, 323, 328, 334,

Aleksandras IV pop. 96.

Aleksandras VI pop. 52, 149.

Aleksandras VII pop. 121, 337, 339, 342.

Aleksandras VIII pop. 319.

Aleksiejus caras 323.

Alfonsas X Ispanijos karai. 60.

Algirdas D.L.K. 244, 291, 306, 315, 322, 402.

Alseika Albinas 364.

Alšėniškis Povilas vysk. 70, 278, 307, 328.

Altomonte Martynas 318.

Ancuta Motiejus vysk. 257.

Andriejus Kretos vysk. 230.

Andriolli M.E. 335.

Andronikas imperatorius 59.

Andruševičius Jonas 307.

Andruška Benediktas 185, 198.

Andziulis Pijus 340.

Angelico žiūr. Fra Angelico

Antanavičius Juozas 159, 409.

Apanowicz Lukas 289.

Apšega Danielius 383.

Augustaitis Pranciškus 206, 394, 400, 401.

Augustaitytė Vaičiūnienė Juozė 299.

Augustas žiūr. Zigmantas Augustas ir Fridrichas

Augustas Ausėnas Kazimieras 342.

Babinauskis Matas 56, 218.

Balcer 289.

Baliński Mykolas 107, 263, 266, 284, 331.

Baracevičius Skirsnemunės kleb. 90.

Barącz Sadok 269, 333, 364, 400.

Baranauskas Antanas vysk. 62, 77, 93, 175, 185, 187, 192, 195ss, 359.

Bardowski Mikalojus 37,

Baronas Boleslovas 378. 380.

Baronius M. 309.

Baruch Max 408.

Barvičaitė Petronėlė 381.

Basanavičius Jonas 208, 213.

Batiuškov 333.

Batoras Steponas 69, 74, 104, 272, 301, 347.

Batowski Z. 398.

Bazilijus II imp. 243.

Beinartas Stanislovas 403, 405.

Beissel St. 34, 170, 265.

Belarminas Robertas šv. 201.

Belling J. 299.

Benediktas XIII pop. 38.

Benediktas XIV pop. 39. 79. 83, 96,

101, 127, 259, 315, 373.

Benediktas XV pop. 167, 335.

Berentas Simanas 180.

Bernardinas de Bustis 199.

Bialonis Domininkas 391.

Bialozarai 21, 22.

Bialozaras kan. 146.

Bialozaras Gabrielis 336.

Bialozaras Jurgis vysk. 275, 285.

Bialozaras Karolis 336.

Bialozaras Kristupas 121, 328, 336.

Bychowiec 307.

Bielińska Helena 332.

Biezais H. 18, 33.

Biežanovskis Fabijonas 321.

Bilevičienė Staveckaitė 382.

Bilevičius Stanka Mikalojus 342, 345, 353.

Biliūnas Jonas 51.

Birutavičius Pranciškus 272.

Birutė 409.

Biržiška Mykolas 196, 198.

Biržiška Vaclovas 65, 66, 77, 107, 170, 183, 195-6, 198.

Bishop E. 58.

Bizauskas Pranciškus 108, 109, 364.

Blaškauskas Mikalojus 375.

Blažys A. 362, 365.

Block 114.

Bobola Andriejus šv. 102.

Bolognetti Albertas 73.

Bona žiūr. Sforza Bona Bonifacas VIII pop. 111.

Bonifacas IX pop. 44.

Bortkevičius Juozapas 342.

Botticelli Sandro 234.

Bourassé 34.

Bradūnas Kazys 299.

Brazdžionis Bernardas 299.

Brazys Teodoras 185.

Bražyc Juozapatas 271.

Brensztejn Mykolas 108, 208, 213.

Bridgett 58.

Briedis Albinas 299.

Brightman 169.

Brizgys Vincentas vysk. 33, 152, 343, 364.

Brzostovskis Jonas 114.

Brzostovskis Kiprijonas 114.

Brzostovskis Konstantinas Kazimieras vysk. 57, 121, 157, 202, 238, 255, 257, 282, 319, 321, 330, 331.

Būčys A. 65.

Būčys Pranas Petras vysk. 33, 65, 152, 409.

Bujalskis A. Bonaventūra 285, 331.

Bukota J. Tadas 107, 263, 264, 266, 354, 355.

Burba Martynas 51, 106.

Busevičius Kristupas 373.

Buszyriski Ign. 364, 365, 377.

Butkevičius Bonaventūra 61, 64, 203.

Butkevičius Domininkas 379.

Butkevičius Pranciškus 65.

Butlerienė Pranciška 125, 203.

Butleris Mykolas 126.

Butrymowicz Szymon 331.

Bzovius 109.

Campo Kristupas 77, 86.

Cecilija Renata 120.

Chaleckis Dimitras 24.

Chaleckis Kristupas 285.

Chelkauskis pastorius 353.

Chlopicki E. 331.

Chodzko Ignas 271, 330.

Chodzko Leonardas 271.

Chomičius Teodoras 122.

Chominskyj gubernatorius 92.

Chovanskyj 313.

Chrapovickis Jonas Antanas 388, 389.

Chrzonavičius Kazimieras 56.

Cidzikas Grigalius 283.

Ciechovius 33.

Cimabue 234.

Ciołek Ezazmas 52.

Cirtautas Gasparas vysk, 369, 378.

Ciševskis Hilaras 271.

Civinskas Antanas 65.

Civinskis Jonas 386.

Corona Morkus 307.

Cudzievskis 362.

Czarzasty Mikalojus 331.

Čechavičius 249.

Čerkeliauskas J. 365.

Černiauskas Jonas 375.

Česaitis Ignas 109.

Čiževskis Ignotas vysk. 203.

Čižiūnas Vaclovas 364.

Daccio 234.

Dambrauskas Aleksandras 61, 63, 65, 185.

Dambrauskas Kristupas 121.

Dambrauskas pranciškonas 385.

Danilevičius Romualdas 407.

Daubarienė Giedraitytė M. 124.

Daugėla Zaviša Jonas vysk. 328.

Daugėla domininkonas 374.

Daujotas Jokūbas Jurgis 117.

Daujotas P. 170, 362.

Daukša Mikalojus 33, 157, 158, 161, 164, 167, 180.

Dausend H. 52, 53.

De Bruyne L. 144.

Debuchy P. 205.

Decencijus vysk. 50.

Degutis Jokūbas 366.

De La Motraye D.A.D. 364.

Del Bene 338.

Dembinskis Joakimas 124.

Denifle H.S. 65.

Denzinger H. 266.

Deotyma (Łuszczewska Jadvyga) 296.

Dergvilis Dovydas 350.

De Roskovany A. 205.

De Sadis Cusani Morkus 78.

Diederich 299.

Dymša 119.

Dionisi A. 60.

Dirda Benediktas 363.

Dirda Marcelius 363.

Dysmovičius F. 304.

Długosz Jonas 113, 169.

Dogelis Motiejus 121.

Dogelis Povilas 107.

Dolabella 288, 289.

Dolmatas Izajkovskis Jonas Domininkas 328.

Domanevskis Jonas vysk. 22.

Dominicanus A. 109.

Donatello 234.

Dotkącz J.P. 331.

Dovydaitis Silvestras Juozapas 91.

Drabišienė Rožė 381.

Drabišis Adomas 381.

Drews J. 268. 302.

Dryackis Fulgencijus 301.

Dubovičius Ignas 118, 292.

Dugosz 289.

Dukalskis Mykolas 278.

Dulevičius Radviliškio kleb. 364.

Dulskytė Justina Sofija 394.

Dunin Rajeckis 114.

Duns Scotus Jonas 200.

Düreris 96, 234.

Durskis Stanislovas 367.

Dvaranauskaitė Judita 129.

Dzieszkowski D. 109.

Eccard J. 27.

Eismantaitė Ona 328.

Elena D.L.K. Aleksandro žmona 248, 323.

Eleonora karal. Myk. Višniaveckio žmona 84.

Elgers Juris 181.

Elzbieta Habsburgaitė 69, 74.

Emanuelis Komnenas imp. 46.

Erazmas Roterdam. 155.

Erdvilas Žem. Kng. 391.

Estreicher K.J.T. 34, 198, 201, 205.

Eudoksija II imp. 230.

Eugenijus II pop. 232.

Eugenijus IV pop. 44, 133.

Felinskis Z. arkiv. 64.

Fenickis (Phoenicius) Pran. Stan. 202.

Ferdinandas II imp. 252.

Ferdinandas III imp. 145.

Ferdinando della Croce 338.

Fiera V. Mikalojus 348, 350.

Fijałek J. 33, 35.

Fijałkowski Ant. arkiv. 249, 250.

Fra Angelico 398.

Franckevičius Kazimieras 117, 217.

Franckevičius Radziminskis Mikai. 391.

Fredo Ludovico 338.

Fregidiano di Lucca 317.

Fretendas 271.

Fridrich Alojzy 108, 144, 266, 269, 330, 331. 332, 333. 364. 365, 377, 380, 386, 408.

Fridrichas III imp. 96.

Fridrichas Augustas II 259, 392.

Fridrichas Augustas III 121.

Fries W. 401.

Frysleben J. 160.

Gailevičius B. 184.

Galaunė Paulius 212, 213.

Gall S. 66, 106.

Gaili Giovanni Maria 317.

Gansiauskis hetmonas 146.

Garbatsky Kononevičius J. 88.

Gaulovickis Jonas 387.

Gecevičius Antanas 369.

Gečys Kazimieras 197.

Gedgaudas Petras 325, 343, 347, 352, 357- 358.

Gediminas D.L.K. 72, 163, 297.

Gedkantas Tomas 20, 178.

Geišas Merkelis vysk. 22.

Geišas Stanislovas 51, 106.

Gendrėnas J. 365, 382.

Gerullis Jurgis 19, 33, 144, 364.

Gidžiūnas Viktoras 228, 332.

Giedraičiai 75, 114, 123.

Giedraitytė M. žiur. Daubarienė.

Giedraitis Juozapas Arnulfas vysk. 238, 342.

Giedraitis Martynas 114.

Giedraitis Merkelis vysk. 16, 21, 22, 29, 32, 75, 84, 98, 134, 135, 160, 347.

Giedraitis Mykolas pal. 112, 114.

Giedraitis Simanas vysk. 355.

Giedraitis Steponas vysk. 58, 114, 142, 255, 260, 263, 264, 266, 360, 366.

Gieysztor Jokūbas 144.

Giniatas J. 368.

Gižycki J.M. žiūr. Wolyniak

Glaubičius Kristupas 304.

Glebavičius Jurgis 87.

Gluchovskis Tadas 370.

Gnoinskis Justinas 405.

Golaševskis Jonas Klem. vysk. 391.

Golubiev 108.

Gomulevski Petras 64.

Gondek Feliksas 409.

Gorce M. 109.

Gorzykowski Ksaveras 292.

Gosievskis Matas žiūr. Korvin Gosievskis

Goštautai 40, 84.

Goštautas Jurgis 270.

Goštautas Martynas 81.

Goštautas Petras 306, 308, 315.

Goštautas Trakų vaivada 291.

Gounod 187.

Grabauskas 282.

Gracijonas imp. 38.

Greuze 213.

Grevois M.A. 53.

Grigalius I Didysis 155.

Grigalius II pop. 232.

Grigalius III pop. 253.

Grigalius V pop. 247.

Grigalius VIII pop. 96.

Grigalius IX pop. 38, 159.

Grigalius XIII pop. 73, 101, 157.

Grigalius XV pop. 203.

Grigalius XVI pop. 98.

Grimm 174.

Grinius Jonas 333.

Grinkevičius 354.

Gracijus V. Saliamonas 349.

Grudzinskis Jurgis 394, 396.

Grumel V. 65.

Gruževskis B. 34.

Gruževskis Jonas 181, 182, 183.

Grzybowski 309.

Gucevičius Stuoka Laurynas 122, 225.

Gudaitė Barbora 383.

Guericke 34.

Guido da Siena 234.

Gumowski Wł. 401.

Gumppenberg G. 108, 266, 267, 268, 302, 313, 324, 328, 331, 332, 333, 387, 400.

Gustaitis Motiejus 299.

Hadrijonas I pop. 232.

Haginow S. 75.

Haydn 187.

Harasimas Trofimas 405.

Harun ar Rašidas 140.

Hélyot H. 130.

Henrikas III Prancūzų karai. 81.

Hermanas Contractus 159.

Hilaras karmelitas 288.

Hilarijonas karmelitas 288, 294, 295, 296, 297.

Hlebickis Jurgis 121.

Hofmanas 360.

Hohenberg žiūr. Altomonte. Holovčinskis 24.

Holubka Jonas 436, 437.

Holweck F.G. 47, 53.

Honorijus III pop. 116.

Hoppenas 320.

Horainis Aleksandras vysk. 139, 257, 259, 330.

Horainis Mikalojus vysk. 330.

Horodyskiai 304.

Husas Jonas 232.

Iglavskis Elijas 369, 370. -

Inocentas I pop. 50.

Inocentas III pop. 11, 220.

Inocentas IV pop. 116.

Inocentas V pop. 96.

Inocentas X pop. 87, 121.

Inocentas XI pop. 94, 200, 246.

Inocentas XII pop. 124.

Inocentas XIII pop. 87, 124, 247, 392.

Ivinskis Laurynas 195.

Ivinskis Zenonas 7, 16, 33, 153, 198, 222, 228, 265.

Izajkovskaitė Elzbieta 328.

Izajkovskis Jonas Domininkas žiūr. Dolmatas

Izajkovskis Pranciškus vysk. 272.

Yla Stasys 170, 332, 343, 365, 377.

Jablonskis K. 33, 228.

Jacynienė žiūr. Kairiūkštytė Jager W. 70, 107.

Jaknavičius Jonas 76, 77, 78, 107, 183.

Jakštas žiūr. Dambrauskas Aleksandras

Jakštavičius Simanas 115.

Jałbrzykowski Romualdas 255, 264.

Jan z Šliwin žiūr. Kirkoras.

Jankowski Česlovas 330, 331, 333.

Janutavičius Gaurės kleb. 90.

Jaricot Paulina Marija 98.

Jarulaitis Vincentas 367, 368.

Jasinskiai 225.

Javloševskis Kazimieras 302.

Jeronimas iš Forli (Paolucci) 254.

Jevlevas Teodoras 324.

Jocher A. Benediktas 269, 371, 377.

Jodkowski J. 331.

Jogaila D. L. K. 9,10, 69, 101, 112, 113, 155, 156. 217, 218, 219, 220ss, 300, 405, 407.

Jokūbas iš Przyworo 112.

Jokūbas (Iacopone) iš Todi 187.

Jokūbauskis Feliksas 381, 382.

Jomantas Augustinas 20.

Jonas iš Liet. kunigaikščių vysk. 386,

Jonas II Komnenas imp. 280.

Jonas III Maskvos kunigaikšt. 284, 323.

Jonas IV Portugal, karalius 145.

Jonas Kazimieras 84, 147, 148, 273, 286, 292, 301, 303, 326, 370, 399.

Jordanas Saksonietis 159.

Juciewicz A. Liudvikas 364.

Judickis Valentinas 282.

Julijona Algirdo žmona 322.

Julius II pop. m.

Jungferis Viktoras 109.

Juras Pranciškus 7.

Jurevičius Antanas 382.

Jurgaitis Pov. Marcijonas 356, 365.

Jurgevičius Andrius 241.

Jurgilas Vincentas 391.

Jurkus Paulius 377.

Juodkevičius Kazimieras 119.

Justinijonas I imp. 43, 231.

Jutkevičius Abraomas 354.

Juvenalis Jeruzalės patriarch. 43.

Juzumas Tadas 193.

Kačanauskas Algirdas 335.

Kairiūkštytė Jacynienė H. 341, 364.

Kaleckis Kristupas 272.

Kalikstas III pop. 157.

Kalinauskas Juozas 306.

Kalvinas Jonas 27, 34, 232.

Kamarauskas Antanas 115.

Kamarauskas Pranciškus 115.

Kaminskas 69.

Kaminskas Liudvikas 402.

Kanizijus 201.

Kantak Kamil 33, 34, 53, 107, 108, 109, 197, 206.

Karęga Ksaveras 299.

Karevičius Pranciškus arkiv. 79.

Karolis Didysis 140.

Karolis V imp. 96.

Karolis IX Prancūzų karai. 252.

Karolis X Gustavas 146, 150.

Karolis XII Švedų karai. 282, 389.

Karolis karmelitas 292.

Karosas Antanas vysk. 130.

Karpavičius Mykolas vysk. 238.

Karpis Juozapatas vysk. 371.

Karpis storasta 367.

Karuža Petras 299.

Kasakauskis Jurgis 164, 185, 186, 192, 192.

Kasakauskis Juoz. Kazimieras vysk. 126.

Kasprzykiewicz F. 299.

Kašyla žiūr. Kosillo.

Kašuba 393.

Katarskis Benediktas 347.

Katauskas Stanislovas 275.

Katavičius Aleksandras vysk. 324.

Katavičius Eustachijus vysk. 282.

Katela Paulius 346, 354, 357, 360, 364.

Katkevičius Jonas Karolis 30, 87, 304, 366.

Kattenbring F. 331.

Kaupaitė Kazimiera Marija 128, 129.

Kaupas Antanas 128.

Kaveckas Konradas 377.

Kazakaitis Mykolas 365.

Kazakevičius Smolka Kazimieras vysk. 22, 347. 349- 350, 352, 353, 354, 357, 360, 362.

Kazimieras Didysis 69.

Kazimieras D.L.K. 69, 113, 326.

Kazimieras šventasis 29, 30, 31, 39, 40, 69, 102, 104, 113, 114, 128, 129, 137, 138, 151, 152, 181, 185, 228, 281, 318.

Kazlauskas Adomas 392.

Kazlauskis Simanas vysk. 174.

Keidraitis Malecijus 88.

Kerbedis Stanislovas 122.

Kervelis Jurbarko kleb. 90.

Kęsgaila Mikalojus 344.

Kęsgailaitė Barbora, 344.

Kęsgailos 225.

Ketleris Gotardas 387.

Kybartas Augustinas 91.

Kieffer G. 52.

Kirkonas Petras 316.

Kirkoras Adomas Honorijus 310, 324, 332, 339.

Kirsch W. 109. 170.

Kiršenšteinaitė Elzbieta 367.

Kiszka L. 330.

Kiška Mikalojus 285, 352.

Kiška Petras 285.

Kiška Stanislovas vysk, 22, 346, 352, 372.

Kiškos 22.

Kłapkowski Wl. 401.

Kleinschmidt B. 107.

Kleintjens J. 33, 198.

Klemensas VII pop. 94.

Klemensas VIII pop. 82, 98, 328, 387.

Klemensas IX pop. 96, 121.

Klemensas X pop. 84, 137, 138.

Klemensas XI pop. 43, 45, 256.

Klemensas XII pop. 87, 259, 315.

Klemensas XIII pop. 331.

Klemensas XIV pop. 127, 294.

Klimavičius Kazimieras 260.

Klöden 34.

Klosas J. 242, 266, 283, 289, 331.

Kludzinskis Vaitiekus 117.

Klungevičius Andr. Benediktas vysk. 151, 184.

Kmitas žiūr. Urbanavičius Kazimieras

Kochanovas 309.

Kochas (Kočanas) Kristupas 56, 353.

Kochowski W. 170.

Kocielas Kaz. Mykolas 271.

Kojalavičius Vijūkas Vaitiekus 10, 19, 33, 69, 241, 244, 267, 268, 294, 302, 304, 307. 309. 313. 324. 328, 331. 337. 366, 376, 377. 387. 400.

Kojalavičienė 337.

Kolb 65.

Končius Ignas 207, 213.

Kondakov N.P. 266.

Kondratavičius L. 296, 331.

Kononevičius J. žiūr. Garbatsky

Konstancija karalienė 228, 281.

Konstantinas Monomachas imp. 231.

Konstantinas Kopronimas imp. 231, 232.

Kontautas 114.

Korsakas 271.

Korsakas Jonas 270.

Korsakas Juozapas 329.

Korvin Gosievskis Motiejus 320, 321.

Korvin Gosievskis Vincentas 321.

Korzun A. 74.

Koscia Adomas vysk. 263, 342.

Koscialkovskis Mikalojus 114.

Kosciuška Adomas 272, 320.

Kosievskis Pranciškus 396.

Kosillo 392.

Košutis Ign. Samuelis 369.

Kotavičius Andrius 119.

Kotłubaj E. 400.

Kozlovskis Mikalojus 156.

Krasauskas Jeron. Zigmantas 339.

Krasauskas Rapolas 7.

Kraščinski Lukas 289.

Krasinskis Adomas Stanislovas vysk. 123.

Kraszewski J. Ignas 279, 296, 303, 332, 333.

Kreptavičius Adomas 326.

Kreptavičius Jurgis 319, 326.

Krišpinas Jeronimas vysk. 98, 368

Krupiński J. 205.

Krzywicki 207-8, 213.

Kucharski K. 205.

Kučinskis Stanislovas 198.

Kudirka Vincas 158, 392.

Kuklinskis domininkonas 274.

Kulčickis Porfirijus 271.

Kuleszo Adomas 332.

Kulvietis Abraomas 20.

Kuncevičius Aloyzas 328.

Kuncevičius Juozapatas šv. 88.

Kurczewski Jonas 14, 33, 34, 52, 53, 58, 65, 70, 107, 108, 109, 144, 153, 169, 170, 197, 198, 205, 228, 266, 331, 332. 333. 400.

Kutrzeba Stan. 108.

Kužemba Petras 330.

Labanauskaitė Ona 131.

Lackis Alfonsas 402.

Lackis Jonas 402.

Lainez 201.

Lalomia P. 60.

Lanskoj 92.

Lapinskas 238.

Lasickis Jonas arkiv. 48.

Lascaris de Mailly Izabelė Eugenija 337.

Laškominas Kazimieras 362.

Laukaitis Juozas 185.

Lauksminas Zigmantas 181.

Laurynas karmelitas 295.

Laurinavičius Pošilskis Stanislovas 368.

Laus Bronislovas 270, 381.

Lavinskis Jokūbas 181.

Le Bachelet X. 108.

Ledesma 157, 158, 160, 164, 167.

Lehmann F. 299.

Lehner J.B. 52.

Lemercier 299.

Lenartavičius 296.

Leonardo da Vinci 251, 366.

Leonas Izaurikas imp. 231.

Leonas III pop. 136.

Leonas IV pop. 41, 231.

Leonas X pop. 48, 300.

Leonas XIII pop. 58, 96, 97, 159, 167, 335.

Leopoldas I imp. 200.

Leopoldas Toskanos kng. 240.

Leščinskis Stanislovas 326.

Leumens L. 169.

Leunis Jonas 100.

Liberijus pop. 45, 150.

Lideikis J. 61, 63.

Lidnic 21.

Limontas Domininkas 326.

Lipiński T. 331.

Lippi Filippo 234.

Litwinkiewicz (Lithuanides) W. 109, 170.

Liudvikas Gerasis Prancūzų karai. 232.

Liudvikas IX Prancūzų karai. 159.

Liudvikas XIII Prancūzų karai. 145.

Liudvikas Vengrų karai. 69, 243.

Liuteris Martynas 26, 27, 34, 160, 169; 232.

Lodziata Danielius 291.

Lopacinskis Jonas vysk. 127, 142, 351, 353. 359. 38.1

Lubienskis arki v. 370.

Lubienskis Iren. Konstantinas vysk. 396.

Lubomirskis 394, 395.

Luca da Robbia 234.

Lukas dailininkas 288, 289.

Lukaševičius T. 299.

Łukaszewicz 331.

Lunkevičius Liudvikas 123.

Lunkiewicz B. 330.

Łuszczewska Jadvyga žiūr. Deotyma

Lvovičius 376.

Maciejovskis Bernardas arkiv. 238.

Maciejowski W. 197.

Mackevičiūtė 251.

Mafaitė Sofija 2,80.

Mayer C. 299.

Maironis 175, 185, 196, 198, 299, 356, 381, 386.

Maksimilijonas I imp. 96.

Malčinskis Amadeus 310.

Maliukevičius K. 282.

Manionis J. 365.

Mankevičius Stanislovas 280.

Mańkiewicz Szymon 331.

Mankovskis Kražių kleb. 127.

Manuelis II Paleologas imp. 222, 249, 280, 283.

Manvydas 272.

Marciejevskis Aug. Polikarpas vysk. 391.

Margalis 185.

Marija imperat. 252.

Martinaitis Jurgis 384.

Martynas V pop. 133.

Martynas III Žemaičių vysk. 219.

Masalskis Aleksandras 335.

Masalskis Felicijonas 398, 407.

Masalskis Ignotas vysk. 39, 124, 276.

Masalskis Stanislovas 394, 398.

Maslauskas Petras 387.

Mathew Teobaldas 90.

Matulaitis Jurgis arkiv. 126, 129, 402.

Matulaitis Kazimieras 130.

Matusas Jonas 108.

Mauricijus imp. 41.

Mauricijus karmelitas 293.

Mazuras J. 386.

Mažeika 369.

Mažvydas Martynas 15, 16, 20, 24, 27, 48, 175ss, 179, 180, 182, 188, 197, 198, 34.4.

Merli Giovanni, 338.

Meškauskas Anicetas 382.

Michelangelo 234.

Mickevičius Adomas 271, 296, 299.

Mickevičius Mykolas 260.

Mieškajevičius Zigmantas 398.

Migne 169.

Mikalojus I pop. 41.

Mikalojus I caras 373.

Mikeliūnas J. 278.

Mykolas Mekys imp. 232.

Mykolas Kujavų vysk. 300.

Miliauskas Eliziejus 77.

Milžinas žiūr. Švogžlys Nikodemas

Mindaugas karalius 9.

Minkiewicz Adomas 331.

Mioduszewski Mykolas 173. 197.

Mir J. 205.

Mirskis Sebastijonas 115.

Mitkevičiūtė žiūr. Vnučkienė Sofija

Misiurevičius Kristupas 390, 391.

Mlečka Jonas 352.

Młodzinowska Ona 3^7.

Moniuška 296.

Montrimas Abraomas 369. Monsignano 130.

Motiejus Kražių kleb. 218.

Motiejus Vilniaus vysk. 44.

Motiejus Žemaičių vysk. n, 222.

Muraška Edvardas 113.

Muravjovas 93, 244, 291, 333, 335.

Murillo 64, 234, 253.

Muzzarelli A. 61.

Nabienė Darata 119.

Napoleonas 38, 305, 324, 339.

Narbutas Adomas 117.

Narbutas Kazimieras 121.

Narbutas Stanislovas 120.

Narbutas Teodoras 69, 107, 244, 291,

309, 331. Narjauskas Jurgis 65.

Narkevičius Domininkas 336.

Narkevičius Jonas 386.

Naruševičius Aleksandras 255, 283.

Naruševičius Kristupas 352.

Naujalis Juozas 185.

Naujokas Jonas 128.

Nazimovas 92.

Nereziusz H. 272, 331.

Nestorijus 59.

Niūniavas Juozapas 369.

Norvilą J. 384.

Novickis Ignas 272.

Novosielskis Antanas 295.

Obolenskis 91.

Obst Jan 332.

Odinicas Ant. Eduardas 271.

Oginskienė kunigaikšt. 409.

Oginskienė Teresė 257.

Oginskis kunigaikšt. 367, 368.

Oginskis Andrius 321.

Oginskis Boguslavas 405.

Oginskis Marcijonas 278.

Oginskis Sim. Karolis 119.

Olauskaitė Stepone 407.

Oleknavičienė Ona žiūr. Parvaniūtė

Olšauskas Jonas 381.

Ona Zigmanto Vazos žmona 24.

Ona Jogailaitė 73, 74, 75, 98.

Ona Vytauto žmona 70.

Osiemblovskis 299.

Ostreika 310.

Ostrogiškis Konstantinas 322.

Pacai 29, 84, 113, 248.

Pacas Jonas 328.

Pacas Jonas Feliksas 304.

Pacas Kazimieras vysk. 246, 282, 353, 360.

Pacas Kristupas 293, 337, 338, 339, 342.

Pacas Mikalojus vysk. 75, 285, 310, 328.

Pacas Mykolas 293, 316.

Pacas Steponas 119, 292.

Pačiuipis Šiluvos kleb. 354.

Padolskis Vincentas vysk. 152.

Palestrina 187.

Pallavicini žiūr. Sforza

Palloni da Campa Michelangelo 338.

Palubinskas Hilaras 293.

Palubinskas Leonas 370.

Pancierzynskis Karolis vysk. 257.

Papčinskis Stanislovas 124.

Papebroch Danielius 115.

Paprockis Pranciškus 366.

Parčevskis Petras vysk. 56, 146, 147, 239, 350, 353, 362, 369. 370.

Parvaniūtė Oleknavičienė Ona 368.

Pascucci F. 107.

Paškevičius Jokūbas 181, 183. Paulius III pop. 78.

Paulius V pop. 78, 120, 200, 203.

Paustricijus Mikalojus 375.

Pažameckis kun. 62, 63.

Pecula Tarkvinijus 17, 21.

Penkaševskis kun. 336.

Penkauskas Pranciškus 228.

Perosi 187.

Perty (Peretti) P. 300, 317.

Petkevičius (Petkūnas) Jurgis vysk. 22, 248.

Petras Venerabilis 193.

Petrauskas J.O. 285.

Petravičius Lukas 319.

Piadzevičius Konstantinas 283. Pieciukevičius Mykolas 257.

Piesliakas Aleksandras 271.

Piesliakas Jonas 271.

Piesliakas Mikalojus 271.

Pijus II pop. 46, 116.

Pijus V šv. pop. 44, 45, 46, 47, 50,

55, 94, 155, 162, 200, 252, 300.

Pijus VI pop. 39, 40, 87, 124, 254, 255, 260, 354, 359, 370, 399, 404.

Pijus VII pop. 61, 96, 167, 240, 254, 284, 391.

Pijus IX pop. 61, 90, 91, 92, 168, 254.

Pijus X šv. pop. 38, 45, 79, 96, 126.

Pijus XI pop. 46, 126, 255.

Pijus XII pop. 46, 58, 167, 254.

Pilypas II Ispanijos karai. 252.

Pilypas III Ispanijos karai. 85, 203.

Pilsudskis Juozas 265.

Pilsudskis Kazimieras 56, 369, 370.

Plateris grafas, 403.

Plateris Teofilius 324.

Platerytė Strutinskienė Rožė 394.

Pociejūtė Karolė 3281.

Pacius S. 185.

Podbereskis Jonas Samsonas 113, 114.

Podbipentos 310.

Podčačinskis architekt. 302.

Podgaiskis dailin. 354.

Podkava Aleksandras 365.

Podkora 289.

Poelman de Pape 108.

Polujanskis A. 400, 401.

Pomorski J. 106.

Poniatovskis žiūr. Stanislovas Augustas.

Pontus de la Gardie 146, 149.

Poplavskis Mykolas 271.

Porębowicz Lukas 289.

Pošakovskis Jonas 257.

Pošilskis žiūr. Laurinavičius Stan.

Potockis grafas 370.

Potockis Teodoras vysk. 272-3.

Povilaitienė Paulina 381.

Povilas Alšėniškis žiūr. Alšėniškis

Pranaičių Julė 409.

Pranciškus T. žiūr. Bizauskas Pran.

Prapuolenis Kazimieras 19.

Prialgauskis Kazimieras 192-3.

Pronevičius Al. žiūr. Zalamajus

Proniewska (Praniauskaitė) Karolina 377.

Protasevičius Valerijonas vysk. 21, 300.

Prunskis Juozas 332.

Pruszcz P.J. 400.

Przyłuski Baltr. Stanislovas 332.

Przyłuski P. 366.

Przyałgowski W. 286.

Pstrochonskis vysk. 87.

Pugačevskis Petras 375.

Pukienis Adomas 388.

Pukys Povilas 368.

Purickis Juozas 19, 33.

Putini Pietro 338.

Putkameris 354.

Puzinas Jonas kan. 257.

Puzinienė 115.

Racevičius Eržvilko kleb. 90.

Radvila Albertas 387.

Radvila Albrechtas Stanislovas 30, 87, 274, 278, 328.

Radvila Boguslavas 271.

Radvila Jonušas 22, 146, 150.

Radvila Jurgis kard. 75.

Radvila Jurgis 270.

Radvila Kristupas II 352, 366.

Radvila Karolis Pilypas 117.

Radvila Mikalojus (Našlaitėlis) 31, 75.

Radvila Mikalojus (Rudasis) 241, 391.

Radvila Mikalojus 116.

Radvila Stanislovas (Pamaldusis) 30, 81.

Radvila Zigm. Karolis 48, 82.

Radvilos 24, 114, 245, 278.

Radvilaitė Barbora 70, 74, 290, 291, 312.

Radvilaitė Karolina 328.

Radvilaitė Ona 387.

Radvilaitė Teofilė 324.

Radvilaitis Mikalojus 50.

Radziminskis Mikalojus žiūr. Franckevičius

Račkauskas Jeronimas 193.

Rafaelis 234.

Ragažinskas (Ragaišis) 375, 377.

Raila 337.

Rajeckis žiūr. Dunin Rajeckis.

Ramoška 335.

Rapailionis Stanislovas 20.

Rapolas iš Proszowic 16, 72, 73.

Reitelaitis Jonas 401.

Rėklaitis Povilas 107.

Rheinberg 187.

Rhoti žiūr. Ursio

Rhoti J. Rembrandtas 235.

Rewolinski T. 299.

Riškevičius Metelių kleb. 390.

Rocci L. 109.

Rodkiewicz S. 130, 259.

Rodoszewski vysk. 247.

Rodūnionis Aleksandras 20, 136.

Roizijus (Ruiz de Moros) 300.

Rolewicz M.J. 287, 331, 332, 333.

Rolicz St. 73.

Romualdas domininkonas 375.

Roppas Eduardas vysk. 310.

Roschini G.M. 53, 65, 108, 130, 152, 169, 198, 228.

Rosolecki Luk. 332.

Rossi Pietro 338.

Rossini 187.

Rostowski St. 19, 33, 109, 137, 144,198, 206, 332.

Rousseau Anton 175.

Rubensas 212, 341.

Rusieckis Kanutas 225, 294.

Rutkowski J. 289, 290.

Rutskis metrop. 292.

Sabaliauskas Adolfas 66, 185, 299.

Sadkiewiczówna Kat. 332.

Sakalauskas Vladas 385.

Sakalauskas Ksaveras 299.

Sakalauskas Pranas 326, 333.

Samboreckaitė Darata 345.

Sanacijus Reimso vysk. 37.

Sanguškos 324.

Sapiega Aleksandras vysk. 138, 150, 247, 281, 282, 285, 298, 315, 316, 330, 353. 354.

Sapiega Andriejus vaivada 313.

Sapiega Jon. Fridrichas 247, 259, 315.

Sapiega Kazimieras hetm. 245, 246, 247, 275, 300, 320.

Sapiega Leonas kancl. 75, 255, 283, 312, 313.

Sapiega Mikalojus 247, 394.

Sapiega Povilas 314, 369.

Sapiegienė Ona 394.

Sapiegos 22, 29, 84, 121, 246, 247, 258, 315.

Sarbievskis Mot. Kazimieras 301, 331.

Sasnauskas Česlovas 197.

Sassoferrato 235.

Strutinskienė žiūr. Platerytė Rožė.

Sauer J. 107, 265.

Savickis Aleksandras 256, 257.

Savičius 259.

Sawicki J. 197.

Scherer H. 268.

Schiele F.M. 144.

Schoenke J. 184, 193.

Schrotteris 95.

Scipio del Campo Jonas 122.

Scipione de Ricci 240.

Sebastijonaitis Sam. Kazimieras 391.

Sederevičius Martynas 409.

Seghersas Danielius 341, 342.

Seidl Wolfgang 60.

Seledčikas Jurgis 323, 324.

Semkowicz Wł. 53, 266.

Senkus Kazimieras 7, 170, 176, 197.

Senkus Vincentas 126.

Sergijus I pop. 41.

Seuse Henrikas 60.

Sforza Bona 24, 218, 285, 400.

Sforza Pallavicini Aleksandras 254.

Shanagan vysk. 128, 129.

Siecickis Daumantas Jonas Krizost. 402.

Sieczka Tad. 286, 298, 331, 332. Siedlecki J. 65, 169, 198.

Siemaška vysk. 244, 291.

Sienickis Liudvikas 123.

Siernauskis kun. 353.

Sikstas III pop. 45.

Sikstas IV pop. 43, 44, 96, 116, 201.

Sikstas V pop. 44, 46, 74, 86, 167.

Simonas Magas 50.

Sirietis L. 184.

Syrokomlė žiūr. Kondratavičius L.

Sittig E. 169, 170.

Skarga Petras 41, 52, 101, 102, 281, 301.

Skickis Liudvikas 404.

Skirmuntas Joakimas vysk. 98, 360.

Skorulskienė Barbora, 328.

Skorupskis Mykolas 386.

Skrudlik M. 288, 289, 331, 332.

Skvireckas Juozapas arkiv. 152, 340.

Slavočinskis Mozerka Saliamonas 183.

Sledziewski P. 69, 70, 107.

Słonecki K. 205.

Slupskis Mikalojus vysk. 45, 84, 138, 282, 315, 328, 330.

Sluška Aleksandras 248.

Smigielskis B. 253, 386.

Smolikovskis Povilas 65.

Smolka žiūr. Kazakevičius Jonas.

Smuglevičius Pranciškus 397.

Snarski 401.

Sobieskis Jokūbas 245.

Sobieskis Jonas karal. 244, 245, 246, 318, 324.

Sobolevskyj I.D. 332.

Sokoliejus Izaokas 328.

Sokolnicka (aitė) Konstancija 315, 332.

Solikowski Jonas Dimitras 73, 75.

Sommervogel K. 205.

Spourny Kandidas 408.

Sprenger Jokūbas 96.

Spurgis Albinas 386.

Stanka žiūr. Šandzijovaitis.

Stankevičius Aleksandras 3,86.

Stanislovas Augustas 335, 393.

Stanislovas Polocko vysk. 300.

Staniukynas Antanas 128, 129.

Starkevičius Pukienis Adomas 388.

Staškauskas Pranciškus 386.

Staugaitis Justinas vysk. 368, 375, 409.

Staveckis Szczyt Bohdanas 382.

Staveckaitė žiūr. Bilevičienė.

Stebelski Ign. 330.

Steckevičiūtė Konstancija 271.

Steckis Tverų kleb. 369.

Stelmokas Hilaras 77.

Stilmacher Jonas 257.

Stock Simon. 94, 116.

Straševičius Mikalojus 56.

Strašinskis Paulius vysk. 203.

Strazdas (Strazdelis) Antanas 79, 190,191.

Strykowski Motiejus 307.

Strobaeus J. 27.

Strutinskienė Platerytė Rožė 394.

Strutinskis Jonas 119.

Suarez 201.

Subotin 108.

Sudimantas 405.

Sudrovius 241.

Sulistrauskaitė Liudvika 276.

Sulistrovskis Kaz. Steponas 271.

Surzyński J. 107, 197, 198.

Sveikauskas Šiluvos kleb. 348, 353, 360, 361.

Svierenkavičius Baltramiejus vysk. 44, 201, 366, 378.

Svietoslavičius Jurgis 309.

Szczygielski Stan. 332.

Szczyt Staveckis Bohdanas 382.

Szymak J.T. Grig. 269, 330, 331, 333, 364, 398, 400, 401, 402, 408.

Szyszkowski Martynas vysk. 83.

Šachovskoj Myk. (Myška) 323.

Šadzevičiūte Mykole 407.

Šandzijovaitis Stanka 335.

Šapoka Adolfas 152.

Šauklys Viktoras 332.

Šavinskis Alvito kleb. 387.

Šeliga Andrius 115.

Šemerys Salys 299.

Šemeta Aleksandras 321.

Šemeta Merkelis 344, 345, 346.

Šeškevičius Vincentas 66.

Šidlauskas J. 65.

Šilingas riteris 378.

Šimkevičius Pagirių kleb. 336.

Šimkevičius Gabrielis 181, 182.

Šimkovičius 353.

Širvydas Aleksandras 98.

Širvydas Konstantinas 76, 301.

Škutans Stanislovas 331.

Šlapelytė Zuzana 383.

Śmiarowski Remig. 333.

Šrubauskis Pranciškus 76, 150, 183,

204.

Štakas Ignotas 91.

Šumskis Mykolas 279.

Švitrigaila 405.

Švogžlys Nikodemas 332.

Taboras Vaitiekus vysk. 70, 84, 224, 316.

Talvaiša Adomas 278.

Tartilavičius 20.

Teobaldas vysk. 168.

Teodoras Lektorius 230.

Teodotas Ancyrietis 155.

Teofilius imp. 232.

Theiner A. 153.

Tiapkinas Emilijus 324.

Tyłkowski Adalbertas 331.

Tilvytis Jurgis 185, 195, 196, 198, 299, 362.

Tyszkiewicz E. 331.

Tiškevičius Antanas vysk. 53, 56, 80, 83, 127, 141, 240, 350, 358, 369, 371, 373.

Tiškevičius Jurgis vysk. 23, 32, 51, 56, 75, 77, 78, 79, 80, 81, 84, 87, 98, 106, 117, 120, 135, 140, 157, 164, 182, 183, 185, 186, 219, 239, 292, 319, 332, 343, 358, 369, 370, 372, 373, 375, 377, 394.

Tiškevičius Liudvikas 398.

Tiškevičius Reginaldas 373. Tiškevičius grafas 409.

Tyzenhausas Gotardas vysk. 282.

Tokarski J. 266.

Tokoly 245, 246.

Torres nuncijus 87.

Totoraitis Jonas 34, 108, 109, 130, 131, 205, 228, 377, 394, 400, 401, 408.

Tryzna žiūr. Alandus.

Tumas Juozas 108.

Turčinavičius Steponas 127.

Ulrichas šv. 54, 58.

Umiastauskiai 278.

Unguraitytė A. 129.

Urbanavičius Kazimieras 299.

Urbonas II pop. 55, 157.

Urbonas IV pop. 133;

Urbonas VI pop. 44, 223.

Urbonas VIII pop. 38, 39, 48, 75, 77, 86, 247, 248, 292, 373.

Ursio Rhoti Jonas 86.

Vaddingus 309.

Vagioli 289.

Vaiciekavičius Viktoras 378.

Vaičaitis Pranas 158.

Vaičiūnas Petras 299.

Vaičiūnienė Juoze žiūr. Augustaitytė.

Vaidzevičienė 279.

Vainiai 75, 276.

Vainius Abraomas vysk. 24, 48, 70, 78, 81, 307, 316, 319.

Vainius Benediktas vysk. 23, 24, 39, 70, 79. 137. 281, 391, 394.

Vainius Juozapas 120, 276.

Vainius Stanislovas 56, 367.

Vaišnora Kazimieras 275.

Vaitkevičius N. 186.

Vaižgantas žiūr Tumas.

Valančius Motiejus vysk. 10, 14, 18, 19, 21, 22, 33, 34, 52, 53, 54, 56, 58, 63, 64, 65, 76, 77, 79, 90, 91, 92, 93, 99, 107, 108, 130, 131, 134, 140, 141, 142, 144, 147, 153, 157, 169, 170, 183, 184, 195, 198, 218, 219, 228, 247, 251, 253, 260, 266, 270, 346, 347, 353, 364, 365, 366, 370, 372, 377. 386.

Valatka (Wolodzko) 307.

Valatkevičiūtė 302.

Valavičius Eustachijus vysk. 32, 98, 118, 225, 239, 251, 281, 304, 310, 316, 391.

Valavičius Jeronimas 352.

Valavičius prelatas 378.

Valenrodas Konradas 405.

Valmikis Vincentas 184.

Vanagėlis Ks. žiūr. Sakalauskas Ksaveras.

Van Dyck 235.

Vasquez 201.

Vaškevičius Aleksandras 174. Važinskis Antanas 126.

Važinskis Mykolas 271.

Važinskis Porfirijus 271.

Veblaitis Petras 365.

Vega Emanuelis 28, 241.

Vencevičienė Jadvyga 279.

Verholst Ig. 299.

Vidoni P. nuncijus 147.

Vierzbickis Vaclovas vysk. 251.

Vierzbovskis Petras vysk. 395, 397, 398.

Vygandas 27.

Viklefas 232.

Vilčinskas 296.

Vilčinskis Romanas 48.

Vilhelmas I Škotijos karai. 50.

Vilentas Baltramiejus 20.

Villaret E. 109.

Visockis 278.

Višinskiai 271.

Višniaveckaitė Ona 394.

Višniaveckis Mykolas 814, 120, 353, 389,

Vytautas Didysis 9, 10, 16, 111, 146, 155. 156, 217, 218, 219, 220ss, 249, 250, 255, 272, 278, 280, 282, 283, 310, 319, 334, 342, 405.

Vitkevičius Vaitiekus 362.

Vivulskis Antanas 356.

Vizgaila Jurgis 113.

Vizgirdavičius Aleksandras 378.

Vizgirdavičius Stanislovas 378.

Vladimiras Didysis 243.

Vladislovas Vaza 84, 86, 89, 105, 120, 247, 281, 301, 326, 336.

Vladislovas iš Gielniowo 173, 178, 204.

Vladislovas Opolskis 243.

Vnučka Morkus 345, 346.

Vnučkienė Sofija 21, 345, 346, 347, 349.

Volanus Andrius 28, 241.

Volfas 400.

Volcet (Wolscheid) Mykolas 338.

Vsieklica 400.

Vosylius Andrius vysk. 70.

Wachernagel 34.

Wacław z Sułgostowo 269, 288, 315, 324. 330, 331. 332, 333. 364. 365. 366, 368, 377, 386, 400, 403, 408.

Wagner 187.

Watteau 213.

Weissenhofas 114.

Wentzel F.C. 299.

Wężyk Jonas arkiv. 77.

Wierzbowski Stef. vysk. 77.

Wódka 289.

Wójcicki Wł. 332.

Wołyniak 330.

Wolodzko Kaz. 271.

Wujek Jokūbas 201, 205.

Xavierre Jeronimas 163.

Zaberezinskis 402.

Zahorski Wł. 69, 70, 286, 289, 331.

Zalamajus Pronevičius Al. 114.

Zaleskis Leonas metrop. 271.

Zaleskis Matas 362.

Zamoyskis 75.

Zaranka Povilas 362.

Zavadzkis 92, 117.

Zaviša Andrius 344, 345.

Zaviša Jonas vysk. žiūr. Daugėla.

Zaviša Jonas 328, 344, 345. 347.

Zcharnack L. 144.

Zelajewicz Eleut. 333.

Zgierskis Jonas vysk. 117.

Zibanavičius Ignas 391.

Zigmantas I Kęstutaitis 220.

Zigmantas II Senasis 113, 278, 402.

Zigmantas III Augustas 22, 69, 70, 74, 290, 300, 346, 402.

Zigmantas Vaza 24, 25, 75, 77, 84, 86, 202, 227-8, 281, 301, 322, 347, 368, 369, 386, 387, 394.

Zielarowicz Luk. 289.

Zienkavičius Mykolas vysk. 79, 127, 255, 259, 285.

Zienkavičius Tomas vysk. 259, 332.

Zienovičius Kristupas 271.

Zlotkowski J. 397, 401.

Znosko Konstantinas 332.

Zora Jonas 317.

Zubrevičius Jonas 257.

Zvieravičius Steponas vysk. 319.

Žabas 402.

Žadavainis J. 299.

Žadeikis Pranas 66.

Žalia Rūta žiūr. Sabaliauskas Adolf.

Žalkauskas Antanas vysk. 259.

Žalvarnis A. žiūr. Tilvytis Jurgis.

Želarovskis Vaitiekus 274, 275.

Želvavičius J. 175.

Žilevičius J. 172, 197.

Žilinskis Petras prel. 291.

Žochovskis vysk. 310.

Žukauskas Konstantinas 407.

Žukauskas Pranas 378.


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Aachenas 37.

Adutiškis 22.

Aglona 253, 285, 374.

Aylesfordas 116.

Akmenė 141.

Alunta 24.

Alytus 174, 402, 406.

Alsėdžiai 44, 80, 201, 267, 366, 371.

Alšėnai 22.

Altoetingas 13.

Alvitas 82, 143, 267, 268, 387ss.

Ančiškiai 402.

Andrusovo 150.

Anykščiai 384.

Annaberg 71.

Antakalnis 29, 31, 83, 300, 315, 316, 318.

Antalieptė 94, 119.

Antverpenas 27, 342.

Ariogala 10, 80, 141, 143, 218, 219, 263, 342.

Asava 270.

Astravas 270.

Ašmena 24, 57, 120, 122, 218, 223, 271, 272, 276, 277, 278, 285, 324, 328.

Atėnai 31.

Augsburgas 54.

Aukštadvaris 164, 402.

Aušros Vartai 9, 48, 84, 118, 119, 140, 141, 143, 196, 227, 244, 252, 259, 264ss, 283, 286ss.

Avinjonas 46.

Baisogala 141, 143, 263.

Balbieriškis 24, 46.

Baltadvaris 24.

Baltstogė 34, 220, 330.

Barūnai 143, 271ss, 285, 389, 390.

Barūnų Kryžiai 389ss.

Bassano 299.

Batakiai 15, 80, 345.

Bazelis 43, 44, 156.

Belvederis 339.

Berdičevas 262.

Berlynas 27, 299.

Bernas 27.

Betygala 21, 80, 141, 143, 219, 238, 263, 362, 378.

Bialinyčiai 262, 304.

Bielica 22, 24.

Bielskas 220.

Bijutiškis 24.

Biržai 24.

Bistryčia 112ss.

Blotno 24.

Bochnia 367.

Bolinai 24.

Bolonija 116, 159, 234, 288.

Bolsena 133.

Borai 272.

Borgonovo 254.

Bostonas 409.

Brandenburgas 27.

Brasta žiūr. Liet. Brasta.

Breslau 90.

Brėslauja 220, 272.

Būda 343.

Budslavas 248, 267, 328, 392.

Butėnai 383.

Butkiškė 141.

Cambridge 116.

Canterbury 168.

Cesena 254.

Chelmas 39, 271.

Clairvaux 55.

Cloveshoe 135.

Cluny 55. 193, 398.

Czera 268.

Čedasai 24.

Čekiškė 141.

Čenstakava 13, 77, 230, 233, 243, 244, 246, 247, 252, 262, 282, 292, 326, 330, 342, 343, 369, 393-

Čyčkai 389.

Dakūdava 24.

Dambla (Dąbla) 320, 321.

Daniušava 24.

Darsūniškis 219.

Daugai 219.

Derečinas 164.

Dillingenas 167.

Diospolis 229.

Disna 201, 329.

Dolhinowo 330.

Dory 24.

Dorpatas 324.

Douai 96.

Drohičinas 305.

Druja 115.

Dubičiai 270.

Dubingiai 24, 219.

Dubrowo 24.

Dūkštas 24, 123ss.

Duliebaičiai 120.

Dunilovas 328.

Dusmenys 24.

Dworzec 330.

Efezas 41, 46, 229, 230.

Einsiedeln 55, 159.

Eismantai 328.

Eišiškės 117, 220.

Elbingas 398.

Eržvilkas 90.

Faenza 252, 318, 319.

Fatima 13, 409.

Fiesole 60.

Fischamend 244.

Florencija 145, 155, 231, 234, 342.

Frankfurtas 299.

Galloro 284.

Gardai 371, 373.

Gardinas 31, 57, 83, 91, 94, 98, 103. 119, 146, 150, 164, 220, 236, 247, 251, 272ss, 281, 286, 354, 389, 392, 399.

Gargždai 141.

Garliava 143.

Gaurė 90, 98, 109.

Geišiai 343.

Gelvonai 28, 31, 402.

Genezzano 253, 303.

Geranainiai 16, 57, 81, 122.

Girkalnis 141, 143, 263.

Glubokas 251, 329.

Gnieznas 48, 52, 147, 238.

Goniądz 220.

Grinkiškis 143, 263.

Griškabūdis 94, 95, 120.

Gruzdavas 24.

Gruzdžiai 62.

Guadalupe 13.

Gudagojis 28, 94, 120, 236, 276ss.

Gudeliai 77.

Harrisburg, Pa. 128.

Hniezno 22, 24.

Homelis 24.

Horodlė 143.

Huszczewo 398.

Igliauka 77, 126.

Ikaznė 22.

Ylakiai 80.

Ingolstadtas 268.

Iškoldai 24.

Iwacewicze 24.

Jašiūnai 24.

Jerikas 59.

Jaroslavas 252.

Jarszewicze 24.

Jeruzalė 43, 46, 116, 140, 155, 168, 192, 230, 372.

Jonava 126.

Josvainiai 141, 143, 263.

Juknavičiai 313.

Jurbarkas 15, 24, 90, 345.

Južintai 114.

Kabilninkas 34.

Kairiai 83.

Kaišiadorys 225, 402, 407. Kalesninkai 117.

Kalinuvka 201.

Kališas 252.

Kaltinėnai 10, 80, 141, 142, 219, 263.

Kalvarija žiūr. Suv. Kalvarija ir Žem. Kalvarija.

Kamienecas 24, 220.

Karaliaučius 16, 19, 20, 27, 105, 323, 324, 392, 396, 409.

Kartena 141.

Katra 24, 330.

Kaunakiemis 119.

Kaunas 28, 31, 62, 72, 73, 74, 77,78, 81, 83, 91, 94, 103, 105, 106, 119, 126, 133, 137, 143, 146, 152, 164, 195, 223, 225, 253, 257, 269, 278, 281, 282, 310, 334ss, 338, 339, 340, 38,8, 405.

Kazokiškės 31, 45, 403ss, 405.

Kėdainiai 21, 22, 94, 117, 146, 354.

Kelmė 10, 19, 21, 22, 34, 142, 219, 263, 347, 353, 354.

Kenebunk Port, Me. 409.

Kernavė 219, 405.

Kęstaičiai 28.

Kietaviškės 24.

Kijevas 88, 89, 231, 243, 339.

Kinderiai 383.

Klaipėda 225.

Kłonówka 398.

Klovainiai 80.

Kobryn 386.

Kodenas 247.

Koelnas 46, 96, 101, 133, 249.

Kolainiai 94, 117.

Kondratavičiai 24.

Konstanca 10, 11, 223.

Konstantinopolis 68, 155, 230, 231, 232, 237, 280, 283, 357.

Kontaučiai 201.

Koscienewicze 330.

Košicos 24.

Kozakowszczyna 271.

Krakės 19, 21, 79, 141, 142, 263.

Kražiai 10, 28, 80, 94, 103, 117, 127, 128, 141, 142, 180, 181, 201, 218, 219, 240, 251, 263, 361, 366ss.

Krekenava 189, 219, 378ss.

Kretinga 30, 61, 236.

Kriava 218, 286.

Krypno 330.

Krivyčiai (Lydos) 330.

Kryžiai žiūr. Barimų Kryžiai. Krokuva 52, 69, 73, 74, 78, 81, 83, 84, 95, 98, 111, 163, 173, 202, 269, 289, 311, 316, 378, 386.

Kruopa 24.

Kud. Naumiestis 94, 95, 120, 203.

Kuliai 80, 367ss.

Kulmas 90.

Kupiškis 382, 383, 385.

Kurkliai 114.

Kuršėnai 22, 141.

Kurtuvėnai 19, 21, 22, 141.

Kurzeniec 201.

Kvėdarna 201. Kvetkai 115.

Labanoras 407.

Laskas 24.

Laukuva 80, 353.

Lazdijai 320, 398.

Lepanto 45.

Lietuvos Brasta 23, 83, 88, 220, 310, 322, 382, 394.

Lescovia 391.

Libanas 59.

Lyda 94, 117, 122, 123, 218, 268, 270, 326, 327, 330.

Lyduvėnai 143, 263.

Lygumai 141.

Liepos 24.

Lijonas 71, 98.

Linkuva 21, 22, 94, 117, 141.

Lioliai 19, 22, 83, 143, 263.

Liskawa 24.

Liubavas 143, 392ss.

Liubekas 210.

Liublinas 69, 294, 373.

Leipalingis (Leipūnai) 24.

Liškiava 164, 391ss.

Lomža 203, 394, 395.

Londonas 354.

Loretas 13, 46, 48, 81ss, 166, 167, 225, 252, 254, 285, 302, 304. Łubiszewo 398.

Luckas 249.

Lukiškės 164, 319ss.

Luokė 10, 21, 219.

Lurdas 13, 46, 343, 409.

Lvovas (Lvivas) 73, 148, 243, 247, 269, 321, 386.

Maceniai 409.

Mainzas 136, 166.

Maišiagala 123, 218.

Maladečina 24.

Marianapolis 409.

Mariazell 252.

Marijampolė 113, 125ss, 129, 143, 203.

Maskva 146, 150, 231, 244, 268, 274, 281, 316, 319, 320, 323, 324, 326, 402.

Mecklenburgas 162.

Medininkai (Varniai) n, 55, 218, 219, 222, 223, 224, 248.

Medininka 113, 218, 286.

Merkinė 103, 137, 164, 218, 257, 281, 391.

Meteliai 389, 390, 391.

Międzyrzecz 330.

Mielninkas 220.

Mykoliškės 114.

Milanas 41, 60, 78, 317.

Minskas 23, 248, 328.

Miorai 115.

Miroslavas 126.

Mogilanka 24.

Mohilevas 150, 174.

Mons Coronae 337.

Montecassino 55.

Mosėdis 80, 141.

Mount Carmel, Pa. 28.

Mscibów 330.

Mstislavas 23, 295, 3x3, 329.

Münchenas 60, 268.

Musninkai 23.

Nantes 68.

Naugardukas 103, 220, 268, 271, 279, 324.

Nauja Jeruzalė žiūr. Žem. Kalvarija.

Naujoji Valia žiūr. Virbalis.

Naumiestis žiūr. Kud. Naumiestis.

Nazaretas 81, 166.

Neapolis 38, 60, 230, 318, 404.

Nemakščiai 80, 141, 142, 263.

Nemenčinė 218.

Nestoniškės 24.

Nesvyžius 31, 245, 304.

Neuburgas 271.

Neuen Pilen 391.

Nikėja 231, 232, 236.

Nočia 24.

Novosielai 24.

Nürnbergas 249, 397.

Obeliai 114.

Olanai 273.

Olyva 150.

Ołkowicze 330.

Orava 246, 247.

Orleanas 135.

Orłowo 24.

Ostroszyce 24.

Orša 322.

Oxfordas 116.

Paberžė 115.

Padova 234.

Pagiriai 267, 336ss.

Pajavonys 143.

Palanga 141, 227, 409.

Palėvenė 91.

Panemunys 114.

Panevėžys 115, 121ss, 126, 225, 378, 381, 382, 385.

Paparčiai 23, 164, 403, 405ss.

Papilė 138, 141.

Papilys 115.

Paryžius 55, 81, 116, 145, 174, 232, 296, 299, 299, 398.

Pastoviai 201.

Pašakarnis 345.

Pašaminė 94, 120.

Pašiaušė 103.

Paširvintys žiūr. Alvitas.

Pašušvys 21, 22, 56, 143, 263, 345.

Pašventys 227.

Pašvitinys 21, 347.

Pažaislis 9, 29, 31, 44, 248, 337ss.

Pelesa 24.

Perelomas 394.

Perloja 219, 220.

Perudžija 337.

Pervalka (Pervaža) 24.

Pėtnyčios 143.

Petrapilis 129, 242, 253, 323.

Petrikavas 42, 48, 52, 134, 238, 391.

Piacenza 96.

Pietuchowo 24.

Pilviškiai 143.

Pinskas 220, 223, 271.

Pistoja 240.

Pittsburg, Pa. 128.

Pivašiūnai 406ss.

Plateliai 21, 80.

Płotno 394.

Plungė 80, 238, 367, 368ss, 409.

Plockas 64.

Podorosko 24.

Polockas 23, 88, 89, 276, 300, 302, 321.

Polonka 24.

Pompei 96, 252.

Poznanė 77, 87, 90, 124, 265.

Praga 111.

Prienai 125, 126, 203.

Prieraslis 394.

Pumpėnai 94, 117.

Radviliškis 80, 141, 263, 342ss.

Ragainė 15, 344, 345-

Raguva 382.

Rahotno 24.

Rapersvilis 366.

Raseiniai 10, 21, 22, 94, 98, 117, 123, 141, 142, 164, 219, 263, 342, 343, 347-

Ravena 41, 231.

Regensburgas 159.

Reichenau 159.

Reimsas 37.

Rietavas 19, 345.

Ryga 221.

Rykantai 34, 278.

Rodaškevičiai 330.

Rodūnė 270.

Roma 7, 18, 23, 25, 39, 45, 47, 48, 50, 55, 59, 61, 68, 76, 78, 79, 82, 84, 86, 95, 98, 100, 101, 111, 121, 127, 136, 140, 147, 148, 149, 152, 155, 163, 168, 229, 230, 231, 232, 233, 240, 243, 246, 247, 248, 249, 250, 251, 252, 253, 254, 255, 256, 257, 259, 260, 265, 268, 273, 279, 281, 284, 286, 303, 309, 317, 357, 35ß, 361, 366, 375, 387, 398, 404.

Rostockas 162.

Rozalimas 381ss.

Rožanystokas 330.

Rukainiai 278.

Rumbonys 114.

Rumšiškės 218.

Salakas 115.

Salantai 56, 80, 83, 141.

Saločiai 21, 22.

Salonikai 230.

Salos 276.

Sasnava 126.

Sandomieris 64.

Seda 21.

Seinai 31, 40, 61, 64, 65, 90, 130, 143, 159, 164, 172, 196, 203, 236, 268, 321, 392, 394ss.

Seirijai 24.

Seivai 394ss, 409.

Sękowicze 24.

Seredžius 83.

Simnas 402.

Siwica 24.

Skapiškis 24, 93.

Skaruliai 405.

Skiemonys 114.

Skirsnemunė 90.

Skuodas 56, 79, 80, 141.

Slobudka 277.

Smalvos 113.

Smilgiai 80, 141.

Smolenskas 23, 122, 257, 267, 272, 281, 282, 303, 319, 325, 387.

Smurgainys 22.

Snów 24.

Stanków 24.

Starodubas 278.

Stvalavičiai 82.

Subačius 324.

Subatninkai 278ss.

Surdegis 382.

Surviliškis 141, 142.

Sutkai 83.

Sutra 389.

Suvainiškis 115.

Suvalkai 203.

Svedasai 382, 383.

Suv. Kalvarija 400.

Svyriai 24, 114.

Svyrionėliai 24.

Svisločius 34.

Szkło w 330.

Šarnelė 373.

Šaukėnai 21, 141, 263.

Šaukotas 353.

Ščiutinas 24, 121.

Šeduva 21, 80, 143, 263.

Šėta 62.

Šiaulėnai 91, 141, 142, 263.

Šiauliai 80, 91, 141, 263.

Šilalė 20, 80.

Šilopadubisis 373.

Šiluva 9, 13, 15, 16, 21, 22, 28, 29, 43, 48, 56, 80, 140, 141, 142, 143, 145, 150, 189, 231, 240, 255, 260ss, 266, 268, 326, 343ss, 409.

Šimonys 191, 382ss.

Šumskas 279.

Švėkšna 15, 80, 345.

Švenčionys 113, 220.

Šventežeris 24.

Tauragė 15, 19, 21, 90, 345.

Tauragnai 218.

Telšiai 227, 366ss, 409.

Tikocinas 387.

Tilžė 184, 185, 193.

Tytavėnai 141, 143, 251, 263.

Trakai 13, 23, 57, 81, 137, 140, 164, 220, 222, 224, 233, 249, 252, 255ss, 262, 267, 268, 278, 279ss, 285, 309, 310, 371, 386, 402, 403, 406.

Trempimai 392.

Tridentas (Trento) 27, 47, 78, 235, 238, 350.

Trieste 231.

Trinapolis 285.

Troškūnai 335ss.

Trzciana 246.

Tverai 56, 240, 342, 369ss.

Tverečius 113.

Uciana 324.

Ugionys 238, 239, 350 362ss.

Ukmergė 114, 115, 122ss, 126, 181, 218,    336, 337, 402.

Upytė 22, 328, 336.

Upninkai 23, 24, 50.

Utena 291, 407.

Užgiris 387.

Užupis 312.

Užventis 80, 141.

Valkaviskas 220.

Valkininkas 82, 285, 389.

Varanavas 122ss.

Varna 157.

Varniai 16, 51, 55, 56, 79, 80, 218, 219,  224, 248, 251, 335, 350, 371.

Varnionys 24, 34.

Varšuva 64, 73, 75, 77, 86, 120, 175, 265, 299, 339, 388, 391, 393.

Veisiejai 24.

Veliuona 10, 15, 48, 56, 58, 207, 218, 219, 345.

Venecija 55, 96, 231, 234.

Vepriai 24, 46.

Verkai 164, 267, 285.

Verona 60.

Videniškiai 112, 113, 114.

Vidiškis 91.

Viduklė 10, 21, 141, 219, 347.

Vielubai 24,

Viena 45, 84, 145, 167, 244, 245, 246.

Vienne 135.

Vievis 123, 278.

Vygriai 203, 238.

Vija 23, 285.

Vilkaviškis 83, 173, 203, 225, 387.

Vilkija 21, 141.

Vilnius 9, 14, 16, 21, 22, 23, 28, 29, 30, 31. 32, 34. 39- 40, 44, 45,. 48, 49, 52, 53, 55, 56, 57, 58, 61, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 81, 82, 83, 84, 85, 87, 91, 92, 94, 98, 100, 102, 103, 104, 105, 109, 111, 112, 113, 114, 115, 116, 117, 118ss, 120, 121, 123, 127, 129, 134, 136, 137, 138, 140, 143, 146, 150, 151, 155, 156, 157, 161, 163, 164, 172, 174, 175, 176, 180, 181, 183, 184, 190, 191, 196, 201, 202, 217, 218, 219, 220, 222, 223, 224, 228, 233, 238, 239, 241, 242, 244, 246, 247, 248, 250, 251, 252, 255, 256, 257, 258ss, 262, 264, 265, 267, 268, 269, 270, 271, 272, 275, 276, 278, 279, 280, 281, 282, 285, 286ss, 325, 328, 334, 335, 338, 347, 352, 355, 386, 387, 391, 392, 394, 398, 402, 403, 405, 407-

Virbalis 24, 25, 51, 95, 106, 164, 400ss.

Vyšniavas 325ss.

Vitebskas 23, 400, 271, 326, 329, 388.

Vižainis 392.

Vygriai 399.

Vyžuonos 24.

Vladislavovas (Kud. Naumiestis) 120, 385.

Vloclavkas 64.

Vosyliškės 31, 245, 326ss, 333.

Voverys 22, 24.

Wysokie Litewsk 220.

Wissembourg 229.

Zapyškis 240, 267.

Zarasai 113, 386.

Zbarai 344.

Zugošcie 24.

Žadiškės (Žodiškis) 103.

Žagarė 19, 141.

Žagarė Senoji 21.

Žagarinė 282.

Žalgiris 10, 39, 157, 221.

Žaludkas 117.

Žarėnai 23-8.

Žąsliai 257, 405.

Žebriškiai 389, 391.

Žeimiai 24, 344.

Želva 114.

Žem. Kalvarija 9, 31, 44, 48, 78, 83, ę8, 126, 140, 141, 150, 164, 185, 186, 187, 192, 194, 231, 236, 240, 251, 371ss.

Žemaitkiemis 18, 181.

Ženeva 27.

Židikai 80.

Žirmūnai 327.

Žirovicai 248, 262, 268, 324. Žiuprionys 22, 24.

Žvingiai 80.

T U R I N Y S

                                                            Psl.
AUTORIAUS ŽODIS .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   7
ĮVADAS : MARIJOS GARBINIMO KELIAI LIETUVOJE .  .  .  .  .  .  .  .  9

            1. Marijios garbinimas Lietuvoje iki prote-
                stantizmo atsiradimo  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 14

            2. Reformacijos įsigalėjimo laikotarpis  .  .  .  .  . 19
            3. Marijos garbinimo triumfas nugalėjus re-
                formaciją  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   29


            P I R M O J I   D A L I S
        M A R I J O S   G A R B I N I M A S


I LITURGINIS MARIJOS GARBINIMAS

    A. MARIJOS ŠVENTĖS :

            1. Apie šventes apskritai  .  .  .  .  .  .  .  .  .   37
            2. Šventės Lietuvoje  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  38
            3. Marijos šventės  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 41
            4. Marijos šventės Lietuvoje  .  .  .  .  .  .  .  .   47
            5. Šeštadieniai Marijos garbei  .  .  .  .  .  .  .  . 50
            6. Rarotos  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   .  51

    B. MAŽOSIOS MARIJOS VALANDOS  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  54

    C. MARIJOS MĖNUO  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  59

II. BENDRUOMENINIS MARIJOS GARBINIMAS

    A. BROLIJOS MARIJOS GARBEI :

            1. Brolijų kilmė .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 67
            2. Brolijos Lietuvoje .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  69
            3. Brolijos Marijos garbei .  .  .  .  .  .  .  .  .   80
            4. Marijos sodalicijos .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   100
            5. Amatininkų cechai .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   . 103

    B.    VIENUOLIJOS MARIJOS VARDU :   

            1. Atgailos Kanauninkai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 110
            2. Karmelitai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  115
            3. Pijorai   .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 120
            4. Marijonai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   124
            1. Marijavitės  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    127
            2. Nekalto Prasidėjimo Švč. P. Marijos seserys  .  .  129

    C.    PROCESIJOS IR MALDINGOS KELIONĖS:

            1. Liturginės procesijos  .  .  .  .  .  .  .  .  .   132
            2. Vietinės ir Marijos garbei procesijos   .  .  .    136
            3. Maldingos kelionės   .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  139

    D.    LIETUVOS PAAUKOJIMAS MARIJAI  .  .  .  .  .  .  .  .  . 145

III. LIAUDIES PAMALDUMAS Į MARIJA

    A.    MALDOS :

            1. Sveika Marija  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  154
            2. Viešpaties Angelas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   156
            3. Sveika Karaliene  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  158
            4. Rožinis  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  162
            5. Marijos litanija  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  166
            6. Kitos maldos  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . .    168

    B.    GIESMĖS:

            1. Apie giesmes bendrai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 171
            2. Seniausios lietuviškos giesmės ir Mažvydas  .  .   175
            3. Giesmės jėzuitų kolegijose  .  .  .  .  .  .  .  . 179
            4. Lietuviškų giesmių autoriai ir giesmynai   .  .  . 181
            5. Marijos giesmės « Kantičkose »  .  .  .  .  .  .   186
            6. Marijos giesmės « Šaltinio » maldaknygėje  .  .  . 192
            7. Marijos giesmių vėlesnieji autoriai .  .  .  .     195

    C.    KITI GIEDOJIMAI MARIOS GARBEI :

            1. Valandos apie Nekaltą Prasidėjimą   .  .  .  .  .  199
            2. Marijos skausmų ir džiaugsmų vainikėlis   .  .  .  204

    D.    MARIJA LIAUDIES MENE  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   207

                A N T R O J I  D A L I S
        M A R I J A I  P A Š V Ę S T O S  V I E T O S


I. MARIJOS VARDO BAŽNYČIOS :
                                                                Psl.
            1. Pirmosios bažnyčios Lietuvoje  .  .  .  .  .  .    217
            2. Vytauto ir Jogailos bažnyčios Marijos gar-
                bei  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  220

            3. Marijos vardo bažnyčios mūsų laikais   .  .  .  .  225

II. STEBUKLINGIEJI MARIJOS PAVEIKSLAI :

            1. Apie Marijos paveikslus apskritai  .  .  .  .  .   229
            2. Stebuklingieji Marijos paveikslai  .  .  .  .  .   235
            3. Stebuklingųjų Marijos paveikslų Lietuvoje
                kilmė  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   241

            4. Marijos paveikslų vainikavimas  .  .  .  .  .  .   253

III. MARIJOS ŠVENTOVĖS LIETUVOJE

        1. VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOJE :

            1) Asava  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    270
            2) Astravas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    270
            3) Barūnai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  271
            4) Brėslauja  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   272
            5) Gardinas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    272
            6) Gudagojis  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   276
            7) Rukainiai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   278
            8) Rykantai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    278
            9) Subatninkai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    278
            10) Šumskas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    279
            11) Trakai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  279
            12) Valkininkas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   285
            13) Vilniaus Verkai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  285
            14) Vija  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    285
            15) Vilnius  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    286
            16) Vyšniavas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  325
            17) Vosyliškės  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    326
            18) Žirmūnai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   327

        2. KAUNO ARKIVYSKUPIJOJE :                               Psl.

            1) Kaunas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   334
            2) Pagiriai   .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .      336
            3) Pažaislis  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .      337
            4) Radviliškis  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    342
            5) Raseiniai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   342
            6) Šiluva  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   343
            7) Ugioniai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    362

        3.    TELŠIŲ VYSKUPIJOJE :

            1) Alsėdžiai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   .  366
            2) Kražiai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   . 366
            3) Kuliai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   .  367
            4) Plungė  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   368
            5) Telšiai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  369
            6) Tverai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   369
            7) Varniai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  371
            8) Žemaičių Kalvarija  .  .  .  .  .  .  .  .  .   .  371

        4.    PANEVĖŽIO VYSKUPIJOJE :

            1) Krekenava  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   378
            2) Rozalimas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   381
            3) Surdegis  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    382
            4) Šimonys  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  382
            5) Troškūnai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   385
            6) Zarasai   .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .    386

        5.    VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOJE :

            1) Alvitas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  387
            2) Kryžiai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  389
            3) Liškiava  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 391
            4) Liubavas  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 392
            5) Seinai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   394
            6) Virbalis   .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   400

        6.    KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJOJE :

            1) Alytus  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . . .  402
            2) Aukštadvaris  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   402
            3) Gelvonai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 402
            4) Kazokiškės  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  403
            5) Paparčiai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   405
            6) Pivašiūnai  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  406
            7) Labanoras  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .   407

UŽBAIGAI  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 409

LIETUVIŠKOJI LITERATŪRA APIE MARIJĄ  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 411

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 419

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  . 433

 
Design by Joomla