(buv.Liublino universiteto profesorius)

Vakarų pasaulyje ryškiai reiškiasi gąsdinanti antireliginė sekvencija: humanizmas, švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, Rusijos revoliucija ir dabartinė liberalioji postmodernistinė revoliucija, naikinanti jau beveik viską. Reikia pabrėžti, jog šios revoliucijos smaigalys nukreiptas prieš krikščionybę ir ypač prieš katalikus. Todėl vis labiau plečiasi jų eliminavimas iš viešojo, visuomeninio, socialinio, politinio, kultūrinio, meno ir apskritai iš valstybės bei tautos gyvenimo.

Politinis eliminavimas

Šiandien labiausiai į akis krinta Bažnyčios ir katalikų eliminavimas iš politinio gyvenimo, ir kas yra stebėtinai keista, kad didžioji katalikų, pasauliečių ir dvasininkų, dalis laiko tai normaliu ir teisingu dalyku. Katalikų atmetimą šiandien legitimuoja sekuliarizacijos idėja ir praktika, arba „Dievo išmetimas iš pasaulio" (saecularis - pasaulietiškas, priklausantis šiam pasauliui be sąsajos su Dievu).

Ši sekuliarizacija dar ne visur vienodai paskelbta, tačiau visuotinai ji turi tris sferas:

Plačiausioje sferoje tai yra Dievo ir religinės, arba visos žmonijos, etikos neigimas.

Antroji sfera - tai religijos ir dorovės privatizavimas, išmetant jas iš viešojo, valstybės ir pasaulio forumo.

Sekuliarizacija siauriausioje sferoje - tai religijos ir dorovės atskyrimas nuo politikos, jų išmetimas iš politinės veiklos, paliekant joms galimybę reikštis kitose srityse(prof. Zdzisiavv Krasnodębski).

Tas katalikų ir Katalikų Bažnyčios įvairių rūšių eliminavimas pirmiausia vykdomos Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir JAV. Čia taip pat atmetama katalikiška Dievo, žmogaus, visuomenės, šeimos, tautos ir Dekalogo koncepcija. Dorovės srityje įteisinami pansexualizmas, abortai, eksperimentai su embrionais, in vitro, persileidimo priemonės, eutanazija, tautų ir valstybių populiacinių limitų nustatymas, šeimos institucijos atmetimas, homoseksualų susitarimai, dvasinio auklėjimo neigimas ir daug kitų dalykų, o apskritai tai yra nuodėmės neigimas: nuodėmės nėra, yra tik teisiniai nusižengimai visuomenėje. Žmogus be Dievo turi turėti absoliučią laisvę. Kai 1992 m. sakiau savo primicinį pamokslą, kurį girdėjo Vokietijos katalikai ir kuriame kalbėjau, kad Bažnyčia, dvasininkai ir pasauliečiai katalikai privalo įsijungti į naujos lenkų valstybės kūrimą, tai svečiai buvo labai sujaudinti ir sakė, kad jų šalyje tokia kalba būtų neįmanoma. Ir iš tikrųjų, kai kard. Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger) 2005 m. buvo išrinktas popiežiumi, vienas Vokietijos žurnalas pasamdė šešis žurnalistus, kad ieškotų dėmių jo biografijoje.

Amerikoje katalikai palaipsniui tampa antros kategorijos piliečiais. Pirmiausia jie nepriimami į aukštas postus ir pareigas, o jeigu kam pavyksta, yra labai sekamas, kontroliuojamas ir liberalų, socialistų, protestantų bei žydų masonų kritikuojamas. Bendrą šių jėgų nuostatą gerai atspindi užrašas ant aukščiausios Džordžijos valstijos Elberto kalvos, 1980 m. suredaguotas masonų stiliumi kaip 10 „įsakymų" žmonijai: „1. Išlaikykite mažesnę nei 500 mln. populiaciją, atsižvelgdami į gamtos pusiausvyrą. 2. Išmintingai vadovaukite reprodukcijai, stiprindami naudingumą ir diferianciaciją. (...) 10. Nebūkite Žemės vėžys - palikite vietos gamtai" (A. Pilote, „Michael" nr. 62, 2011).

O Australijoje nuo 1992 m. Žaliųjų partija aiškiai stengiasi pašalinti iš valstybės religiją, Bažnyčias ir Dekalogą, o jų vietoje įvesti gamtos kultą. Kaip tik tokia ir yra pasaulio ekologų idėja.

Ispanijoje, kurioje pastaraisiais metais katalikų skaičius nuo 90 sumažėjo iki 73 procentų, prieš katalikybę kuriasi homoseksualų, feminisčių, masonų, socialdemokratų, žaliųjų ir dabartinės valdžios sąjunga. Valstybė ir politika priklauso tik nekatalikams, arba viešiems ateistams, valdžioje yra tik vienas katalikas, ir tas pats nepraktikuojantis. Tai mums kai ką primena.

Panašūs reiškiniai prasideda ir kitose krikščioniškosiose šalyse. Įdomu, kad ir mūsų laikams puikiai tinka garsaus hinduistų moralisto Mahatmo Gandžio (mirė 1948 m.) duota anglų ir indų visuomenių charakteristika, kurioje jis išvardijo 7 svarbiausias tų visuomenių nuodėmes:

1.  Turtas be darbo.

2.   Malonumai be sąžinės.

3.  Žinios be charakterio.

4.  Verslas be dorovės.

5.   Mokslas be žmonijos.

6.   Religija be pasiaukojimo.

7.   Politika be principų.

Tačiau dabar yra dar blogiau.

O kaip yra Lenkijoje?

Lenkų katalikai, dabar jau paniekinamai vadinami „katolais" pagal žodį „kibolai", kuriuo yra vadinami piktavaliai futbolo sirgaliai, buvo eliminuoti iš naujosios lenkų valstybės kūrimo dar prie Apvaliojo Stalo, tik tai ilgai buvo laikoma paslaptyje ir vykdoma palengva ir atsargiai, kad nebūtų išgąsdinti „idiotai". Šie Lenkijos užkariautojai labai baiminasi, kad lenkiškumas ir katalikybė staiga neatgytų politikoje PiS (Prawo i Sprawiedliwość) -  Teise ir Teisingumas schemoje, todėl PO ( Platforma Obywatelska - Pilietine Platforma, SLD (Sojusz Lewicy Demokratycznej) - Lenkijos demokratinė kairioji sąjunga, PSL (Polskie Stronnictwo Ludowe ) - Lenkijos valstiečių partija ir įvairūs ateistai ėmė smarkiai susitelkę bendradarbiauti. Mūsų požiūriu, čia tinka Šventojo Rašto žodžiai: „Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Mesiją. Taip, šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis" (Apd 4, 26). Štai keli vienokio ar kitokio lenkų katalikų eliminavimo iš politinio ir valstybinio gyvenimo pavyzdžiai. Jau keleri metai įvairūs politikai skelbia, kad prie Lenkijos laisvės atgavimo prisidėjo visi: Lenkijos komunistų partijos reformatoriai, patys komunistai, Michailas Gorbačiovas, Lenkijos žydai, darbininkai..., tačiau tik ne katalikai ir ne Katalikų Bažnyčia; tiesa, šiek tiek dar Jonas Paulius II, bet Lenkijos Bažnyčios. Tai begėdiškas spjūvis katalikams į veidą.

Vis dažniau įvairios žiniasklaidos priemonės tikrus katalikus, kurie laikosi Evangelijos etikos, vadina „tamsiais ir atsilikusiais", „netinkamais dabartinei Lenkijai piliečiais". Apskritai, jei kas viešai prisipažįsta esąs katalikas ir priklausąs opozicijai, tas dažnai neprileidžiamas prie aukštesnių postų, negauna apdovanojimų, negali pasisakyti oficialioje žiniasklaidoje, kartais net išmetamas iš darbo arba grasinama išmesti. Ir dažnai tai panaudojama prieš Bažnyčią. Teisingai rašo arkiv. St. Gądecki, kad „mūsų prezidentūroje nėra jokios religijos ir Bažnyčios". Be to, kai kurie PO ir SLD nariai prieš rinkimus nesusilaiko nepagrasinę katalikams, kad laimėję rinkimus juos kaip reikiant prispausią. Prezidentas taip pat yra pasmerkęs vyskupus už patriotinius pamokslus, taip pat darė spaudimą, kad būtų renkami liberalūs vyskupai. Žinome, kad blogos nominacijos labai susilpnina visuomenę. Tačiau kol kas visi apsimeta labai tolerantiškais mūsų atžvilgiu, o beveik visi privačiai apsimeta esą dideli katalikai. Net Bažnyčiai priešiška SLD partija tyčiojasi iš mūsų, kad gaus didelę „idiotų" katalikų paramą.

Antikatalikų bjaurumas pasireiškia ir vis plintančiu įvairiausių rūšių piktžodžiavimu su bolševikiškų kareivų vulgarizmais Dievo, Kristaus, Dievo Motinos, Jono Pauliaus II, kun. J. Popeliuškos ir kitų mūsų šventenybių atžvilgiu. Neįmanoma visų suminėti, nes net ir žiniasklaida ne visus juos perteikia. Genitalijos ant Kristaus Kryžiaus, nešvankus piktžodžiavimas prie Smolensko kryžiaus ir jo gerbėjų šmeižimas, akivaizdu, leidus valstybinei ar municipalinei valdžiai; Liturgijos Čenstokavoje puolimas, valstybės veikėjų atvirkščiai interpretuotas; bažnyčių ir religinių paminklų statybos kritika; tyčiojimasis iš Bažnyčios ir vienuolijų, kad nori atgauti komunistų užgrobtą turtą; nuolatinis dvasininkų apkalbinėjimas be įrodymų ir įtariamųjų pavardžių nurodymas, o tuo tarpu nieko nedaroma neabejotinų žmogžudžių atžvilgiu; vieno dienraščio priedas „Kapelanka" beveik kasdien plūsta, įžeidinėja Bažnyčią, dvasininkiją ir uolius katalikus, o to paties dienraščio „kapelionas" „paskelbė", kad kun. Popieliuška neturėjo reikalingų dorybių, kad būsų paskelbtas šventuoju, nes buvo netolerantiškas, pasaulietiška marksistinė etika ir ateizmas jam buvo tiesos ir laisvės neigimas, jį gelbėjo tik tai, kad marksistiniai ateistai negerbė kito laisvės. Radijas kartą parodijavo žodžius „Bože, coš Polskę"; dažnai tyčiojamasi iš tų, kurie viešai šaukiasi Dievo. Kultūros Kongresui, rengiamam Lenkijos pirmininkavimo ES proga, jau parengtos tarp kitų ir tam tikros kalbos, sąmoningai pajuokiančios ir niekinančios Lenkiją. Lenkijos katalikybės priešininkai tiesiog šėlsta - ir viskas jiems galima.

Satanistinio muzikinio ansamblio Behemoth lyderis laimėjo teismo procesą, kai katalikai padavė jį į teismą, apkaltinę 2007 m. scenoje plėšius Šventąjį Raštą, vadinus jį „melagysčių rinkiniu" ir mėčius skutus žiūrovams su vulgariais žodžias apie Bibliją. Behemoth hebraijiškai begemotas, tačiau religinėje literatūroje jis buvo šėtono simbolis(pav., Jobo 40, 15-24). Teismas nusprendė, kad jo elgesys atitiko „Behemotho grupės meninę formą ir poetiką". Katalikai turėjo apmokėti teismo išlaidas. Šalis verčiama tikrais pamišėlių namais. Ansamblio lyderį KRRiT apdovanojo pasirodymu per valstybinę televiziją. Galima piktžodžiauti Dievui, bet „piktžodžiauti" šėtonui draudžiama. Ir ši idėja gali būti skirta eksportui. Mūsų valdžia pagal ES programą turi paremti Libiją tik milijonu zlotų, bet pirmiausia turi mokyti libiečius „demokratijos". Juk turi specialistų. Tokį, kuris plėšys Koraną scenoje, apmėtys Mahometą ir net Alachą vulgarizmais ir taip mokys liebiečius demokratijos, tolerancijos ir savikritikos. O jei libiečiai paduotų jį į teismą, prieš tai jo neužmušę, tai gautų nuosprendį, kad viskas atitiko „liberalios kūrybos poetiką", kuri „blogį laiko gėriu", o jie esą bukagalviai. Jei libiečiai rūpintųsi skaitmenine televizija, tai mūsų KRRiT atsakytų, kad įrengs ją, bet izraeliečiams Libijos teritorijoje, o ne musulmonams, nes religija neturi nieko bendra su viešuoju gyvenimu. Nebent libiečiai atsisakytų islamo ir remtų PO. Tokia mūsų poetika ir logika.

O remdamasi šia „poetika", KRRiT nuo pavasario nenori suteikti televizijaiTrwam vietos skaitmeniniame multiplekse, nors kai kurios kitos gavo po kelias. „Kliūtys" yra išgalvotos. Svarbiausia priežastis ta, jog televizijaTrwam yra katalikiška bei patriotiška ir paprasčiausiai neremia PO. Tai tikriausiai priešrinkiminis mūsų „demokratijos" šantažas šalyje, kurioje yra apie 90% katalikų. Tiek pat katalikų miega visuomeninėje bei politinėje srityse ir laukia „kaip riteriai Tatruose". O Lenkija virsta getu katalikams. Pagaliau daugelis visuomeninių katalikiškų institucijų nuolat yra niekinamos, kontroliuojamos, net gąsdinamos, pavyzdžiui t. dr. Tadeušas Rydzykas, kuris jau daug metų demonstratyviai atmetamas už priešinimąsi pseudoliberalizmui, už viešą katalikybės palaikymą ir už meilės Lenkijai žadinimą, o to negali pakelti beprotiškosios šiandieninės srovės. Kartu su t. T. Rydzyku atmetami milijonai geriausių lenkų. Be to, valdžios organai tvirtina, kad ir Episkopatas yra už juos. Tuo tarpu faktiniai ir pavojingi valstybiniai nusikaltimai silpnai tiriami; 2010 m. jų buvo 400, tačiau negirdėti, kad bet keletas būtų išaiškinti.

Mūsų valdžios ir PO nariai dega noru libiečius mokyti demokratijos. Tuo tarpu mūsų šalyje dešimtys, net šimtai universitetų profesorių ir tūkstančiai katalikų inteligentų siunčia protesto laiškus, iškeliančius įvairių veikėjų piktnaudžiavimus ar net nusikaltimus, tačiau valdžios organai tyli, tikriausiai iš paniekos atviriems katalikams. O kad tai panieka, matyti iš to, kad jei tokį laišką išsiunčia nors vienas žydas, tai į jį reaguojama nedelsiant. Matyt, turime tokią izraelietišką demokratiją".

PO ir SLD neseniai Seime atmetė katalikų ir visų dorų žmonių projektą dėl gyvybės apsaugos. Jie visiems deputatams liepė balsuoti prieš, o 15 PO deputatų, balsavusių už gyvybę, turės būti nubausti. Tai ar premjeras Donaldas Tusk, liberalas ir demokrtas, yra gyvybės ir žmonių sąžinės viešpats? Tai kažkas siaubinga. Kaip katalikai gali tai ištverti? Tik žiūrėti, kaip PO ir SLD, naudodamosi rimbu, nutaria, jog „lenkiškumas yra nenormalumas", o „normalumas" - tai lenkiškumo atsisakymas. Tos pačios partijos Seime priėmė nutarimą dėl šimtųjų lenkų Jaunimo organizacijos metinių, bet jau nesiejant jos su Dievu ir paminint jos narių dalyvavimą bolševikų-lenkų kare, kad neerzintų „ponios" Rusijos.

Tarp 13 naujosios Žiniasklaidos etikos tarybos narių nėra nė vieno, susijusio su katalikiškomis organizacijomis. O juk nekrikščioniškoji ar antikrikščioniškoji etika nėra visuotinė ir objektyvi. Apskritai esame tarsi viešųjų antikatalikų okupuoti. SLD valdant katalikų nebuvo galima priimti į specialiąsias tarnybas, vadinasi, šalį valdo svetima valdžia. Visama kultūriniame pasaulyje kuriama antikatalikška atmosfera. Iš lenkų, ypač jaunimo, širdžių išstumiama religija nedorovingais filmais, menu, literatūra, poezija, teatru, kabaretais; pavyzdžiui, Jano Pietrzako kabaretas, tikrai katalikiškas ir patriotiškas, aiškiai diskriminuojamas. Taip pat įvairiuose istoriniuose veikaluose apie didžiuosius lenkus būtinai turi būti įmaišyta kokia smulkmena, sumenkinanti didvyrišką personažą. Plinta įvairiausi pasakojimai ir gandai, juokiamasi iš lenkų katalikų, panašiai kaip vadinamuosiuosepolish jokės, kuriuos pasakoja Amerikos žydai. Net nuolat kartojamos paskalos gali turėti labai blogų padarinių. XIX a. Kinijoje konfucianistai, įniršę, kad katalikybė sparčiai plinta ypač dėl karitatyvinės veiklos, ėmė skleisti paskalas ir kaltinimus, kad našlaičius globojančios vienuolės juos marina badu, žudo, iširna jų širdis magijos apeigoms bei išlupa akis fotoaparatų linzėms gaminti. Deja, tai sukeldavo ginkluotus našlaičių namų užpuolimus ir seserų žudynes. Apskritai privačiu būdu negalima įveikti blogos atmosferos valstybėje, kurią toleruoja ar net remia valdžia ir žiniasklaidos priemonės. Pavyzdžiui, ant karinių nusikaltėlių antkapių Vloclavke užrašyta: „žuvo gindamas tėvynę" (skaityk: sovietų okupuotą), o Armijos Krajovos kariai, tikrieji Tėvynes gynėjai, kuriuos anie nužudė, guli bendrame kape nenurodžius pavardžių. Ir dauguma žmonių į tai nebereaguoja.

Yra nuomonių, ypač tarp postkomunistų ir demoralizuotų liberalų, kad Varšuvos sukilimas buvo „lenkiška kvailystė". Tačiau toks požiūris jau yra tragedija, nes traktuoja žmogų kaip gyvulį, kuriam nereikia laisvės, kuriam turi būti svarbu tik materialinė nauda; toks požiūris kyla, manant, kad galima reguliuoti didžiuosius tautos ir istorijos įvykius ir jais disponuoti kaip vinių gamyba. Laikantis tokio požiūrio, buvę kvaila gintis nuo vokiečių 1939 m., nuo sovietinės Rusijos; vėliau kurti ginkluotą pasipriešinimo sąjūdį; taip pat tikra kvailystė buvęs 1956 m. Poznanės sukilimas bei visi streikai, nežinant, ar jie pavyks, ar ne, ir pagaliau baisi kvailystė buvęs didvyriškas sukilimas Varšuvos gete. Ir, žinoma, kad „neprotingai" nežūtum, reikėję visiškai atsiduoti gestapui ir NKVD. Atrodo, kad tokie valdžios žmonės pripažįsta IV a. pr. Kr. kinų filosofo Zhuango (Chuang Tzu) principą: „Valdžia turi pripildyti žmonių pilvus ir ištuštinti protą bei sąmonę".