Garbė Tau, Viešpatie, už vardą, kur nešioju,

Ir už sodybas mūs tėvų tėvų,

Už žemę, kur mana tauta sustojo,

Už sielą, gyvą tik alsavimu Tavu.

(B. Brazdžionis)

Šių metų gegužės 5 dieną Kaišiadoryse turėjo vykti 14 garliaviečių teismas, kurie neva trukdė valdžios atstovams atlikti teismo nutarimą. Bet teismo posėdis buvo atidėtas. Vieni sakė, kad susirgo teisėjas, kiti – kad iki prezidento rinkimų valdžia nenori triukšmo. Kodėl teismas turėjo įvykti Kaišiadoryse, o ne Kaune? Pasirodo, kad ir dabar kaip sovietiniais laikas, „nusikaltimą“ padaro Vilniuje, o teisia Širvintose. Už ką galėjo būti teisiami šie garliaviškiai? Teismas neteisė tų, kurie per Garliavos užpuolimą suplėšė vėliavą, išlaužė duris ir išdaužė langus, pagrobė mergaitę. Teismas neteisė pedofilų-žudikų. Taigi, ar garliaviškių nusikaltimas didesnis už pastarųjų? Garliaviškių kaltė buvo ta, kad jie norėjo padėti artimui.

Kažkur dingo Seimo narė Neringa Venckienė. Kol ji buvo apygardos teisėja, buvo pagarbi ir gerai atlikdavo savo pareigas, bet kuomet susidūrė su pedofilų byla, ji tapo nusikaltėlė. Argi ji galėjo kitaip pasielgti kai buvo nužudytas brolis ir pagrobta dukterėčia? Profesorius Vytautas Landsbergis tvirtina, kad ji Aukščiausiojo Teismo ir teisėjų tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus apšaukta „pūliniu“ ne tik teisinėje sistemoje, bet ir politikoje.[1] Senieji laikai grįžta – juk ir mane KGB ir sovietiniai teismai apšaukė recidyvistu ir „nepataisomu“ ir per 22 m. laikė koncentracijos lageriuose.

Kur dingo pedofilų byla? Vargu ar ji išdils iš tautos atminties... Galimas daiktas, kad ji taps didele Garliavos bomba Lietuvos visuomenei. Filosofas Romualdas Ozolas mano, „kad ši problema – ne vien teisėjų ir teisėtvarkos, bet ir apskritai mūsų kultūros ir intelekto, tautos sugebėjimo suvokti, suprasti ir konstruoti gyvenimą problema“.[2]

Paskutiniu laiku, galbūt sąryšiu su rinkimais, labai dažnai matome Prezidentę per televiziją ir spaudą su vaikais ir jaunimu besišypsančią. Būtų gera, kad Prezidentė nusifotografuotų su Deimante Kedyte, su kuria ji yra daug kuo surišta. Gal tuomet padarytų galą kalboms apie 9 m. mergaitės likimą, kurią pagrobė antstolė Sonata Vaicekauskienė su dideliu būriu policininkų. Vieni sako, kad mergaitė yra išvežta į užsienį, kiti – kad apnuodyta vaistais ar net žuvusi. Visiems aišku, kad ši mergaitė nėra niekuo nusikaltusi nei visuomenei, nei Lietuvai. Vargu, ar yra Europoje antra valstybė, kur būtų pagrobtas nekaltas žmogus ir valdžia neieškotų. Manau, kad prieš rinkimus turėtų būti oficialiai paviešintas mergaitės likimas.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną kandidatą į prezidentus. Būtent į besišypsantį Artūrą Paulauską. Ar šis šypsnys yra natūralus? Ar jis tinkamas kandidatas padėti savo vargšei Tėvynei? Juk Ukrainos įvykiai verčia ir mus susimąstyti. Ne taip jau seniai Lietuva pergyveno skaudžią bolševikų okupaciją. Neteko beveik trečdalio tautos. Sibiras nusėtas lietuvių kaulas. O juk tie žmonės mylėjo Dievą ir Tėvynę, augino kviečius ir bekonus, jaunimas žaidė Europoje krepšinį. Taigi, dauguma žuvo be teismo sprendimo. Apie daug kalbėti nereikia, nes yra parašyta pakankamai knygų ir memuarų. O dabar penktosios kolonos agentai bando šmeižti Lietuvos praeitį ir įrodinėti, kad partizanų vadai buvo žydšaudžiai. Manau, kad jiems tiktų labiau rašyti apie Staliną ar Hitlerį, apie jų aukas. Žinoma, kad vien lageriuose sovietai nužudė apie 45 mln. žmonių. Garsus rusų rašytojas Solženycinas tvirtina, kad Sovietų Sąjungoje nužudyta 62 mln., o visame pasaulyje – 130 mln.

Lietuvos komunistai neprisipažino nusikaltę ir nepasmerkė Blogio imperijos darbų. Taigi, pasitikėjimo Lietuvoje jie nenusipelno. Nė žodžio apie bolševikų sušaudytus 17 ministrų ir apie 8 majoro Jono Bulvyčiaus bendražygius. O kur dar vyskupai ir kunigai? Jie visi nepaskelbti ir tautai nepristatyti. Man atrodo, jei A. Paulauskas save bent kiek gerbia, tai turėtų pasitraukti iš politikos ir sąžiningu darbu užsidirbti duoną. Mes netrokštame kolaborantų kančios ir mirties. Lietuvoje nenukentėjo nei vienas tardytojas, teisėjas ar prokuroras. Tauta paliko visus nusikaltėlius Dievo teismui. Turbūt nėra daug panašių tautų Europoje.

Artūras Paulauskas turi atminti, kad jis yra KGB papulkininkio vaikas. Jo tėvas tokio aukšto politinio laipsnio sąžiningu darbu neužsitarnavo. O, be to, KGB buvo ir yra nusikalstama organizacija. Laikraščiuose buvo rašoma, kad jis pats norėjo įstoti į KGB tarnybą, bet dėl šlapumo pūslės defekto nebuvo priimtas. Daug buvo rašyta neigiamų faktų apie jį kaip apie prokurorą. Ir į nužudyto kunigo Juozo Zdebskio bylą jis neįnešė šviesos. Prokuratūra leidžia koneveikti kovotojus už Lietuvos laisvę ir negina nukentėjusių. Daug kartų kreipiausi pagalbos kunigo Zdebskio reikalu.

Paskutiniu laiku susidraugavo su Viktoru Uspaskichu. Kas yra pastarasis Lietuvos gyvenime visiems aišku. Taigi, ši nepavydėtina draugystė yra didžiausia kliūtis tapti Lietuvos Prezidentu. Manau, kad Lietuvos rinkėjai turės pakankamai proto ir sąžinės.

                      Šiuo laiku baigiu savo pastabas dėl Prezidento rinkimų.

                      Su malda ir viltimi žvelgiu į Lietuvos ateitį.

                      Dieve, padėk !

Vilnius                                                       Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

2014 m. gegužės 6 d.                            Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės ordino kavalierius,

             Laisvės kovotojas