Violeta Rutkauskienė „Draugas“, 2002. VII.3

Papildant I. Medžiuko rašinį „Kauno geto tragedija“ („Draugas“ 5.29.2002), norėtųsi pastebėti, kad „Hidden History of the Kovno Ghetto“ yra tik viena iš keletos pastaruoju metu pasirodžiusių knygų apie Kauno žydų tragediją nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje. Be mums jau kiek daugiau žinomų William Mishell (Volf Mishelski) prisiminimų „Kaddish for Kovno“ ( 1988), JAV bibliotekose surasime ir daugiau knygų apie Kauno žydų geto tragediją. Daug svarbių istorinių faktų apie Kauno žydų likimą pateikiama knygoje „The Holocaust“, kurią 1985 m. parašė žinomas anglų istorikas Martin Gibert. 1986 m. ši knyga pasirodė ir Amerikoje. 1990-siais išleista dar viena labai įdomi ir vertinga knyga, pasakojanti apie Kauno žydų geto tragediją ir jo gyventojų likimą. Ji vadinasi „Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“. Ją parašė buvęs Kauno žydų geto administracijos sekretorius Avraham Tory, (Lietuvoje žinomas kaip Avraham Golub), teisės žinovas nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau jau žinomas teisininkas Izraelyje. I. Medžiukas savo rašinyje A. Tory mini net keletą kartų - jau nuo pat Kauno geto pradžios A. Tory išrenkamas geto seniūnų tarybos sekretoriumi; tai jį, pabėgusį iš likviduojamo Kauno geto, 1944 m. paslepia ir išgelbsti kunigas Bronius Paukštys - tuo laiku buvęs klebonu Kauno Švenčiausiosios Trejybės parapijoje.

A. Tory prisiminimų knyga - dienoraštis apie Kauno geto yra įdomi dėl to, kad joje aprašyta Kauno žydų geto tragedija nacių okupacijos metu, gyvenimas geto viduje, tarpusavio santykiai, ryšiai su vietiniais lietuviais bei jų inteligentija. Čia pateikiama daug įdomios medžiagos ne tik apie Kauno, bet ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių žydų geto administracijos laikyseną bei veiklą nacių okupacijos metu Lietuvoje. Daugelyje vietų aprašoma žydų policija ir geto apsauga, į kurią naciai pirmiausia sukvietė nuo sovietų valdžios nukentėjusius žydus. Pasirodo, per pirmąją sovietų okupaciją (1940-1941) Lietuvos žydai, kaip ir lietuviai, taip pat stipriai nukentėjo nuo siautusio raudonojo teroro ir komunistinio režimo. Tuo laiku daugelį įžymių ir turtingų žydų kartu su lietuviais sovietai gyvuliniais vagonais „pavežėjo“ į Sibiro gulagus, nemažai jų žuvo jau pakelyje į tremties vietas, didelė dalis pakliuvo į kalėjimus už religinius ar politinius įsitikinimus. Turtą pasisavino ir užgrobė tarybų valdžia bei jos atstovai. Jau per pirmąjį bolševikmetį Lietuvoje buvo nacionalizuoti žydų turėti fabrikai ir įmonės, gyvenamieji pastatai, panaikintas žydų bankas ir pasisavintos jame laikytos santaupos (p. 16- 17), uždarytos žydų organizacijos, uždrausta spauda. Todėl nuo sovietų nukentėjusieji žydai atsiliepė į gestapo kvietimą ir sutiko bendradarbiauti kovojant su komunizmu. Vieni pirmųjų į gestapo orga­nizuojamą žydų policiją įstojo Joseph Caspi (Serebrovich), Beno Lipzer. į sudarytą žydų policiją buvo mobilizuoti buvę kariai, sportininkai ir kiti jauni vyrai. Taip Kauno žydų geto policininkų gretose atsirado nemažai žydų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje kariais ir karininkais: tarp jų J. Goldbergas - Lietuvos žydų savanorių nepriklausomybės kovų veteranų organizacijos pirmininkas; Adolfas Bliumentalis - lakūnas, vienas Lietuvos oro pajėgų organizatorių ir įkūrėjų; Yohoshua (lka) Grinbergas, Yehuda Zupovitz, Michail Bramson, Pereztz Padoison, kiti karininkai ir kariai. Policininkų gretose buvo teisininkų ir kitų profesijų atstovų.

Policininkai turėjo rangus, atpažinimo raiščius ir kitus ženklus, kuriuos pasigamino vietinėse geto dirbtuvėse. Yra žinių, kad žydų geto policininkai nešiojo Lietuvos kariuomenės kepuraites su šone prisegtomis Dovydo žvaigždėmis. Knygoje spausdinamos kelios geto policininkų fotografijos, kuriose jie aiškiai dėvi kariškas kepuraites. Matyt norėta istorijai palikti įrodymą, kad žydus naikino vietiniai lietuvių kariai, o ne naciai. A. Tory savo prisiminimuose nurodo, kad tuo laiku Kauno geto žvdų policijos gretose tarnavo apie 200 vyrų (p. 76). Žydų policija ne tik palaikė ir prižiūrėjo tvarkė geto viduje, saugojo geto vartus, bet taip pat darydavo kratas, atiminėdavo maistą ir asmeniniu: daiktus, žiauriai mušdavo „prasikaltusius“, vykdydavo egzekucijas, ieškodavo slėptuvėse pasislėpusių pasmerktųjų išvežimui į IX fortą ar kitas masinių žudynių vietas, dalyvaudavo kitokiose akcijose Todėl žydų policija geto gyventojų nebuvo gerbiama. Vėliau i policininku gretas gestapas priėmė žydų kriminalinius nusikaltėlius.

Puslapyje 330 aprašomas įvykis, kai Kauno žvdų geto policija, kartu su gestapu ir lietuviu policininkais talkininkauja išmetant lietuvius iš jų namų, į kuriuos atvyks ir apsigyvens naujakuriai vokiečiai. Šioje akcijoje žydų policininkai talkininkauja gestapui kaip vertėjai, nes jie gerai moka lietuvių ir vokiečių kalbas, lengvai susikalba su vietiniais gyventojais, tiksliai perduoda gestapo nurodymus. Gestapo pavedimu, jie dar prižiūri lietuvius policininkus, kad šie nevogtų išvietinamų žmonių daiktų. Po tos akcijos lietuvių tarpe pasklinda kalbos apie žydu SS ir žydų gestapą (p. 332).

Šioje knygoje rasime daug medžiagos apie Vilniaus geto ir jo administracijos veiklą. Plačiai rašoma apie Vilniaus žydų policiją. kuri pasižymėjo dideliu žiaurumu ir brutalumu prieš savo tautos žmones. 1942 m. rudeni Vilniaus žydų policija savo jėgomis, gestapui nurodžius, sušaudo apie 800 savo tautos broliu Ašmenoje (p. 373). Jie taip pat dalyvauja naikinant žydus Žiežmariuose bei Paneriuose. Atvykusieji į Kauną, Vilniaus geto žydai skundėsi Kauno geto administracijai Vilniaus geto policininkų elgesiu, vadino Vilniaus žydų geto viršininką Jokūbą Gensą tironu ir prašėsi juos gelbėti nuo Vilniaus žydų geto policininkų bei jų žiaurumo.

Nors naciai visaip bandė vietinius gyventojus nuteikti prieš žydus, tačiau daugelis lietuvių neliko abejingi kankinamų žydų likimui. Vietiniai gyventojai, sužinoję iš lietuvių kriminalinės policijos apie ruošiamus susidorojimus, perspėdavo žydus. Jausdamas žinių nutekėjimą., gestapas per daug nepasitikėjo lietuvių policija ir masinėms žudynėms atsikviesdavo ukrainiečių policininkus (p. 356). Aplamai vokiečiai buvo labai pikti ant lietuviu, jog šie vengė stoti į naciu kariuomenę ir nesukūrė lietuviškų SS daliniu (p. 362). Prof. Mažylis ragino žydus bėgti iš geto. Jis pats išgelbėjo ne vieną naujagimį, išduodamas gimimo liudijimą lietuviška pavarde. Sužinojęs, kad pirmiausia bus likviduotas Vilniaus, o tik paskiau Kauno getas, prof. Mažylis perspėjo žydų geto administraciją. Ona Šimaitė sugebėdavo slapta prasigauti į getą ir atnešti maisto, drabužių, padėjo ne vienam pasmerktajam pasprukti iš geto teritorijos su lenkišku ar lietuvišku pasu. Ji daug nuveikė gelbėdama žydų biblioteką, išnešdama vertingas knygas ir slėpdama jas saugioje vietoje. Be to, ji ragino žydus rašyti dienoraštį fiksuoti įvykius ir nacių nusikaltimus, tam reikalui parūpindavo rašymo priemonių ir popieriaus. Knygoje  „Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“ minimi ir kiti žydų gelbėtojai - ne tik lietuviai, lenkai, bet ir kitų tautų žmonės. Pasiremiant šioje knygoje pateiktais faktais ir medžiaga JAV ir Kanadoje iškeltose bylose buvo įrodvta, kad buvęs Kauno miesto meras Kazvs Palčiauskas talkininkavo naciams, o vokietis Helmutas Rauka (Rauca) tarnavo gestape i r dalyvavo žudant Lietuvos žydus.

Šių prisiminimu originalas buvo parašytas Jidiš kalba paties A. Tory ranka Kauno gete. Vėliau jau Izraelyje prisiminimai išversti į Hebrajų. 1988 m. išspausdinti atskira knyga. Netrukus prisiminimai pasirodė ir anglų kalba. Leidinyje spausdinamos fotografijos darytos taip pat Kauno gete. Jas fotografavo Hir Kadushin. Ši knyga mums turėtų būti įdomi dėl aprašomų įdomių mažai dar girdėtų istorinių faktų ir dėl to, kad ji pasirašyta ne kokių žinomų istorikų, praėjus daugeliui metų.

Ši maža ištrauka iš žydo Avraham Tory  knygos„Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“, kuris pergyveno visus baisumus Kauno gete - yra labai pamokanti. Ar šie žydų geto nusikaltėliai priskiriami prie žydų tautos priešų, kurie atiminėjo iš savo tautiečių maistą ir vyko šaudyti žydų į Ašmeną? 

Yra išsigimėlių kiekvienoje tautoje. Mums, lietuviams KGB ir lageriuose, teko sutikti žydų tardytojų, kurie vilkėjo KGB uniformas. Betr mes dėl to nepriekaištaujam žydų tautai. Ir jų neskriaudė nei LDK laikais, nei lageriuose. Mes, lietuviai puikiai sugyvenome su visais kaliniais - ir žydais. Jau 1948m. lietuviai puikiai susiorganizavo lageriuose ir neleido skriausti nei vieno lietuvio.

1950m. susiorganizavo ir ukrainiečiai. Neteko girdėti, kad ukrainiečiai skriaudė žydus. 

Tiesa, atsirasdavo vienas ar kitas lietuvis buvęs parsidavęs valdžiai. Bet sužinojus apie tai, gaudavo nuo savųjų į kailį. Berijos laikais ir vėliau laisvai kalbėjom lietuviškai, nes nebuvo "vertėjų". Lageriuose tuo metu būdavo po kelis šimtus lietuvių kalinių ir tokia disciplina buvo retas dalykas. 

Taigi lageriuose lietuviai daugeliui tautų ir žmonių buvo pavyzdys. Manau, kad iš lagerio gyvenimo ir žydai neturio priekaišto.

Patarimas visiems: kalbant apie žmones ar tautas, taip ir Lietuvą, reikia pasverti kiekvieną žodį. Negalima melu grįsti propogandos ar noro užstoti savo tautiečius.

Siūloma perskaityti dar kartą šį straipsnį ir pamąstyti...

Rekomenduojame perskaityti sekančią knygą:

Tymothy Snyder  "Kruvinos žemės"