Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

NUO PASKUTINĖS PAŠVENTINIMO ŠVENTĖS IKI PASKUTINĖS JĖZAUS KELIONĖS PER JUDĖJĄ

PAŠVENTINIMO ŠVENTĖJE

460. Mūsų čia ką tik aptartiesiems įvykiams reikėjo apie pustrečio mėnesio, būtent, to tarpo tarp Padangčių šventės (§416) ir šventyklos pašventinimo šventės (§77). Kadangi Jonas (10,22) tiksliai pasako, kad Jėzus dalyvavo šioje paskutinėje šventėje, tai visiškai natūralu tai sieti su viena smulkesniųjų kelionių, apie kurias vos tik užsimena Lukas (§415). Taigi buvo 29 m. gruodžio mėnesio pabaiga; Jėzus pertraukė savo keliones po Judėją vykti į sostinę ir ten tęsti savo mokymo tautinės „šviesų šventės“ metu.

Tuojau buvo pastebėta, kad jis yra mieste. Pastarieji ginčai dėl jo misijos ir jo kelionės artimosiomis Judėjos apylinkėmis ypač atkreipė dėmesį į galilėjietį Rabbį ir sukėlė aukščiausiųjų judaizmo viršūnių budrumą. Vieną tų švenčių oktavos dieną, kai Jėzus užsibuvo šventykloje, mokydamas ir vaikščiodamas Saliamono prieangyje (§48), gal būt, dėl lietaus, — smulkmeniškasis Jonas kaip tik primena, kad „buvo žiema“, — įprastiniai jo priešai, žydai, apstojo jį ir sa, kė: „Iki kolei tu laikysi mus netikrybėje? Jei tu Kristus, pasakyk mums atvirai", šio klausimo forma yra ne tik kad draugiška, bet beveik prašymas ir maldavimas. Sakytum, kad klausiantieji laukė tik aiškaus Jėzaus pareiškimo, jog jis yra tasai laukiamasis Mesijas, ir tada jie atsiduotų jam kūnu ir siela. Bet klausimas buvo spąstai: Jėzaus priešai laukė tokio atviro pareiškimo vien tik tam, kad iš to supintų kaltinimą prieš jį ir sunaikintų jį. Tą įvykiai netrukus parodė.

Pats Jėzus iškelia to klausimo klastingumą, nes jo atsakymas esmėje ir yra tasai pareiškimas, kurio jie laukė, bet išreikštas ne ta forma, kuria jie troško. Jis pareiškia, kas esąs, bet neteikdamas klastai priekabės: „Aš jums sakiau, tik jūs netikite. Darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, tie liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes neesate iš mano avių tarpo. Mano avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą, ir jos nepražus per amžius; niekas neišplėš jų iš mano rankos. Ką man davė mano Tėvas, tai už viską didesnis dalykas, ir to niekas negali išplėšti iš mano Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame vienas“1). Paklausėjai tikėjosi, kad Jėzus tiesiog pasakys: „Aš esu Mesijas". Jėzus gi atsakė: Spręskite, ar aš esu Mesijas, iš tų darbų, kuriuos aš darau, taigi vengdamas aiškiai ir tiksliai patvirtinti, kaip buvo pasielgęs ir anksčiau su tais pačiais priešais Padangčių šventės metu (§422). Tokio netiesioginio atsakymo pagrindas yra vis tas pats. Ramiai ir bešališkai svarstydamas Jėzaus padarytuosius stebuklus, bet kas galėjo pasidaryti išvadą, kad atėjo Dievo karalystė (§444) ir jis buvo Mesijas, bet tuo pačiu toksai nurodymas į stebuklus nedavė jokio pagrindo skųsti jį politinei valdžiai ar naudoti prievartą. O jei Jėzus aiškiai ir tiksliai būtų patvirtinęs tiems savo priešams, kad jis yra Mesijas, tai jis būtų suteikęs jiems progos, kurios jie ir laukė, apskųsti romėnų valdžiai kaip politinį agitatorių, arba tiesiog panaudoti prieš jį smurto veiksmus.

461. Kai tik išgirdo paskutiniuosius jo žodžius, iš tikro jie „iš naujo pasiėmė akmenų, kad jį užmuštų“. Evangelistas posakiu „iš naujo“ nori priminti panašų bandymą, buvusį Padangčių šventėje prieš keletą mėnesių. Ana proga Jėzus buvo pasiskelbęs ankstesniu už Abraomą (§432), ir sužinojo fariziejų bandymą išplėšti iš jo rankos vieną iš jo avių, tai yra aklą gimusįjį, kurį tardytojai išvijo ir išmetė iš sinagogos (§430). Čia Jėzus eina daug toliau. Pradžioje patvirtina, kad jo priešai netiki į jį, nes nėra iš jo avių tarpo, o jo avių niekas neišplėš iš jo rankos, kaip niekas negali išplėšti ir iš jo Tėvo rankos. Tai dėl to, kad jis, Jėzus, ir Tėvas yra vienas. Tai ar Jėzus, nors aiškiai ir nepasiskelbdamas Mesiju, pasisako esąs Dievas?

Šitaip žydai, remdamiesi neklaidinga logika, aiškinosi jo žodžius, ir tai jie sakė atvirai. Matydamas juos renkant akmenis, Jėzus paklausė juos: „Aš jums parodžiau daug gerų darbų iš savo Tėvo, už kurį iš jų jūs norite užmušti mane akmenimis? Žydai jam atsakė: Ne dėl gero darbo mes tave mušame, bet dėl piktžodžiavimo ir kad tu, būdamas žmogus, pats dediesi Dievu!“ Skubėjimas užmušti jį akmenimis akimirksniu aprimsta. Rytuose turguje ir krautuvėse, viešose ir privačiose vietose žmonės staiga dėl menkniekio supyksta, šaukia, teatrališkai mostaguoja, bet tai vyksta be tragiškų pasekmių. Taip atsitiko ir tą kartą, ir grėsmingoji minia aprimo pasiklausyti Jėzaus paaiškinimų: „Argi neparašyta jūsų įstatyme: Aš tariau — jūs dievai“2). Taigi jei pats Dievas, kreipdamasis į žmones, vadina juos dievais, ir tai daro šv. Rašte, kurio liudijimas yra neužginčijamas, tai kodėl mane apkaltinote piktžodžiavimu, kai pasisakiau esąs Dievo Sūnus, jei ir patsai Tėvas mane pašventino ir pasiuntė į pasaulį? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manim. Bet jei aš darau ir jei nenorite manim tikėti, tai tikėkite darbams, kad pažintumėte, kad Tėvas manyje ir aš Tėvuje“3).

Šv. Rašto pastraipoje, kuri buvo pacituota, kaip įrodymas, žodis „dievai“ suminėtas plačia prasme aptarti žmonių teisėjams, kurie atstovauja Dievo autoritetui teismuose. Tačiau tai buvo įspūdingas argumentas asmeniniais įrodymais nutildyti Jėzaus priešams, gerbiantiems šv. Raštą. Jei pats šv. Raštas žmones vadina dievais, tad žydai negali pakaltinti piktžodžiavimu to, kuris, turėdamas žymiai didesnį pagrindą, tą žodį prisitaikė sau. Jėzus čia ir vėl nesileidžia į smulkmenas, kurios būtų tiktai pakursčiusios ugnį, tačiau tą išsireiškimą „Aš ir Tėvas esame vienas“, už kurį jis kaltinamas, patikslina tvirtindamas: „Tėvas yra manyje, ir aš Tėvuje“. Toli gražu nieko nepaaiškindamas ir neapibrėždamas, tuo tik praturtino ankstyvesnius savo žodžius.

Taip pat ir šį kartą žydai puikiai suprato jį, ir ugnis, kuri buvo vos prigesusi, vėl suliepsnojo iš naujo: „Tuomet jie ieškojo jį nutverti, bet jis ištrūko jiems iš rankų“.

Tie žydai buvo gana protingi; jie tuojau pat puikiai suprato tai, ko po trejetą šimtmečių nenorėjo suprasti arijonai, būtent, kad šie žodžiai neatšaukiamai patvirtina, jog Jėzus skelbiasi esąs visu kuo lygus Tėvui, šiandieniniai radikalai kritikai yra tokie pat protingi, kaip ir anie senovės žydai, gal dar net protingesni. Jie taip pat labai aiškiai supranta, kad Jėzus skelbiasi esąs lygus Tėvui, bet keletas jų, nenusileisdami senovės arijonams, tvirtina, kad Jėzus tų žodžių niekada nesakė; tai esąs daugiau tik teorinis pabrėžimas krikščioniškosios dogmos, už kurią mes esame skolingi ketvirtosios evangelijos autoriui. Tokiam tvirtinimui „istorinį“ pagrindą sudaro vien tik įsitikinimas, su kuriuo jie tvirtina tai, yra įprasta „negalimybė“, kad Jėzus iš viso būtų tuos žodžius pasakęs. Tai yra toks pat jų reiškimosi būdas, kaip ir dėl Pilypo Cezarėjos epizodo (§398), nes ta griaunamoji kritika yra ypač beturtė ir stokojanti istorinių argumentų, o taip pat ir nuobodi savo dialektiniais išvedžiojimais.


1) Jono 10,25-30
2) Plg. psalmę 81,6
3) Jono 10,34-38

JĖZUS TRANSJORDANIJ OJE

462. Tuojau po Pašventinimo šventės, tai yra 30 m. pirmosiomis dienomis, Jėzus nuvyko į Transjordaniją (Perėją), į tą sritį, kur anksčiau Jonas krikštijo, ir ten kurį laiką prabuvo1). Iš ten jis bus atlikęs keletą trumpų misijinių kelionių po šiaurinę Judėją, pagaliau pereidamas Samariją ir pasiekdamas Galilėją, nes Lukas (17,11) mini, jog iš ten atliko paskutinę kelionę į Jeruzalę (§414). Dėl šio laikotarpio mes taip pat susiduriame su tuo pačiu laiko ir vietos neaiškumu, kurį jau ir anksčiau esame pastebėję ir Luko pasakojimas taip pat ir čia yra epizodinis.

Vieną dieną žmogus paklausia Jėzų: Viešpatie, ar tik keletas bus išganytųjų? Jėzaus atsakymas pakartojo Kalno pamokslo sąvokas (§333): stengkitės įeiti pro siaurąsias duris, nes daugelis veltui stengsis įeiti, kai šeimininkas, pamatęs, jog visi kviestiniai svečiai susirinko, atsikels ir nueis uždaryti durų. Tada jau bus pervėlu, ir į savo beldimąsi jie išgirs atsakymą: Aš nežinau, iš kur jūs esate!

Paklausimas atspindėjo žydų tarpe vyravusią nuomonę, kad išrinktųjų skaičius bus daug mažesnis, negu pasmerktųjų2). Jėzus nei atmeta tą nuomonę, nei patvirtina; jis tik kviečia žmones stengtis (gr. ,,agonidzeste“) įeiti į pokylio salę, nes įėjimas nėra lengvas. Aišku, kad klausėjas yra žydas, išrinktosios tautos narys ir Jėzaus tautietis, bet tai nieko nepadeda gauti teisei įeiti. Jėzus toliau tęsia: Tuomet jūs pradėsite sakyti: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, ir tu mokei mūsų gatvėse“. Jis jums tars: „Aš nežinau, iš kur jūs. Atstokite nuo manęs, jūs visi, piktadariai“ (§333). Jūs liksite ten, kur bus verksmo ir dantų griežimo, kai išvysite Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o save laukan išvarytus. Jūsų vietos pokylyje nebus tuščios, nes ateis kiti pakviestieji, ne žydai, iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje!

463. Paskui prie Jėzaus priėjo keletas fariziejų ir tarė jam kaip paslaptį: „Kelkis ir eik iš čia, nes Erodas nori tave užmušti“3). Tas Erodas tai An tipas, Jono Krikštytojo žudikas. Tada Jėzus buvo kaip tik jo teritorijoje-—Transjordanijoje, todėl ir tie fariziejai davė čia tą patarimą.

O kokia iš tikro buvo padėtis? Ar Antipas iš tiesų buvo pasiryžęs nužudyti Jėzų? Labai galimas dalykas, kad ne, nes jis būtų galėjęs tai atlikti lengvai ir slaptai. Jam buvo jau pradėjęs įkyrėti tasai galilėjietis Rabbis, kuris vėl pasirodė jo žemėse sujudinti minių ir kelti nerimo ir kuris savo būdu buvo toks panašus į jo nužudytąjį Joną Krikštytoją. Ta jo auka turėjo nuolatos stovėti jam prieš akis, vis stipriau priekaištaudama jam, ir tetrarkas neturėjo jokio noro svetimoteriavimu paverstas naktis sunkinti dar ir Jėzų padarydamas auka. Tegul jis pats savo noru išeina iš jo žemių, nesigriebiant jam jokios prievartos. O kaip jį įtikinti padaryti tai? čia buvo fariziejų, pasiruošusių tokiam pasitarnavimui. Jei jie — kaip tai visiškai galima (§292) — pasitarnavo Joną Krikštytoją įviliodami į Antipo žemes ir padėdami suimti jį, tai ir dabar atsilygindami suvaidintų priešingą vaidmenį, bandydami prikalbėti Jėzų pasišalinti dėl gresiančio mirties šešėlio. O fariziejams buvo malonu šį pasitarnavimą atlikti, nes kai tik Jėzus atsidurs Jeruzalės srityje, jie galės pasielgti su juo, kaip tik panorės. Tikrai pasalūnės lapės gudrumas!

O Jėzus, labai gerai žinodamas, kas čia vyksta, tarė tiems susirupinusiems fariziejams: „Eikite ir sakykite tai lapei: štai, aš išvarau velnius ir darau gydymų šiandien ir rytoj, o trečią dieną visa bus man baigta. Tačiau šiandien, rytoj ir poryt aš turiu būti kelionėje, nes netinka, kad pranašas žūtų kitur kaip tik Jeruzalėje“. Kitais žodžiais tariant, jie turėjo pasakyti Antipui, tam lapei, kad jis nesisielotų: Jėzus ir toliau tęs stebuklais paremtą savo veiklą tetrarko žemėse ir kitur dar dvi dienas, o trečiąją dieną jo veikla bus baigta. Bet ji baigsis ne Antipo žemėse, o Jeruzalėje, atsižvelgiant į šio miesto tragiškąją privilegiją žudyti pranašus.

Taigi Jėzus dar kartą nurodo į savo stebuklus, kaip savo pasiuntinybės įrodymus. Be to, jis pareiškia, kad jo veikla tęsis dar dieną ir dar kitą dieną ir dalį trečios dienos. Ar tai yra tik toksai neapibrėžtas laiko nusakymas (kaip ir praeities nusakymas Senajame Testamente „vakar, užvakar ir prieš tris dienas“), ar tikslus? Pirmasis atvejis yra visiškai galimas, bet antrasis atrodo dar tikresnis. Jei Jėzus tuos žodžius pratarė 30 m. sausio mėnesį (§462), tai maždaug apie pustrečio mėnesio prieš savo mirtį, tai čia paminėtasis laikotarpis turėtų reikšti tas dvi su puse dienų.


1)    Jono 10,40; plg. Mato 19,1; Morkaus 10,1; Luko 13,31
2)    „Aukščiausiasis šį pasaulį sutvėrė daugeliui, bet būsimasis pasaulis bus nedaugeliui“ (IV Esdra 8,1). „Daug buvo sutverta, bet maža bus išganyta“ (ten pat 8, 3). „Tokių, kurie žus, yra žymiai daugiau negu tokių, kurie bus išganyti" (ten pat 9,15).
3) Luko 13,31

SĄLYGOS JĖZUI SEKTI

464. Lukas ir toliau tęsia paskirų įvykių rinkinį. Po įspėjimo iš Antipo pusės jis pasakoja apie pokylį pas fariziejų ir po to sekusius ginčus (§456). Toliau pateikiamas sąrašas sąlygų, reikalingų Jėzui sekti, kurias jis išvardija vieną dieną, kai didelės minios susirinko apie jį. Kai kurias tų sąlygų Matas perduoda kita proga, šios sąlygos gali būti paskirstytos į tris pagrindines dalis: meilė Jėzui turi vyrauti prieš meilę saviesiems, vis tiek, kokio laipsnio būtų ta giminystė; ji turi vyrauti prieš meilę sau ir savo gyvybę; ji turi vyrauti prieš medžiaginių gėrybių meilę.

„Jei kas pas mane ateina ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų, dargi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys“.

„Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, negali būti mano mokinys“.

„Taip pat kiekvienas jūsų, kurs neišsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys“.

Semitas, norėdamas pasakyti, kad jis mažiau mylėjo Ticijų kaip Kajų, sakydavo, kad Ticijaus, lyginant su Kajum, nekentė1). Ta prasme ir Jėzus čia išsireiškia, kai jis pirmoje sąlygoje sako, kad jo mokiniai privalo neapkęsti savo kraujo giminaičių. Kaip Luko pažymėta, gal dėl redagavimo, trečioji sąlyga (14,33) yra atskirta nuo pirmųjų dviejų (14,26-27), ir prieš ją eina dvigubas prilyginimas, kuris nušviečia visas tris. Tos sąlygos yra pačios esmingiausios pasidaryti Jėzaus mokiniu. Tegu kiekvienas apsisvarsto ir apsiskaičiuoja gerai prieš ryždamasis, ar jis yra pasiruošęs prisilaikyti jų, ar ne; antraip tegu jis nebando nė pradėti.

Kas iš tiesų nori statyti bokštą, tai ar jis neskaičiuoja pirma, kiek tai kainuos, kad pamatytų, ar jis ištesės? Kitaip, padėjus pamatus, jam gali paaiškėti, kad nebeturi daugiau lėšų, ir tada iki pusiau atvarytas pastatas išvirstų į priežodį visoje apylinkėje ir visi juoktųsi iš perdaug savim pasitikėjusio statytojo.

Arba karalius, su dešimčia tūkstančių kareivių besiruošiąs pradėti karą su kitu karalium, kuris turi dvidešimt tūkstančių jų, ar jis pirma neapskaičiuos strategiškai, kad matytų, ar mažesnis skaičius jo pajėgų bus išlygintas kareivių narsumo ar kitų palankių aplinkybių? Jeigu ne, tai jis neis į mūšį, o greičiau pradės tartis dėl taikos.

Panašiai, jeigu kas nori sekti Jėzų, turi mylėti jį pirm visko ir labiau už visa kita. Gali būti, kad kitos meilės neprieštaraus tai aukščiausiajai meilei jam, o jeigu prieštarauja, tai jos turi užleisti vietą jam, kuris turi būti visiškas viešpats toje srityje. Antraip jokiu būdu negalima būti tikru Jėzaus sekėju.

Šias sąlygas, atviras iki šiurkštumo, Jėzus paskelbė „gausingoms minioms", kurios buvo prie jo suėju-sios2). Jų istorinė reikšmė yra aiški. Tarp atskubėjusių, daug, labai daug, jautėsi patraukti Jėzaus dvasinio pranašumo, jo stebuklų galybės, jo pergalių bei garbės vilčių, jo mesijinėje karalystėje bendro viešpatavimo; bet tie visi, ištikus pirmosioms sunkenybėms, galvotrūkščiais pasitrauks atgal. Jėzus pramato šias sunkenybes ir pristato jo sekimui tas šiurkščias sąlygas, kad išblaškytų jų palaimintus sapnus. Tokie dalykai negali būti lengvai imami. Iš Jėzaus sekėjo kiekvienu akimirksniu galima pareikalauti būti didvyriškumo milžinu. Pastatas, kurį tasai mokinys pradeda statyti, yra bokštas, kurio pamatai žemėje, bet viršūnė turės pasiekti dangų. Savo paties sparnais jis privalo atlikti skridimą tarp dviejų tokių tolimų vienas nuo kito krantų, kaip žemė ir dangus. Jei kas nors nesijaučia turįs pakankamai stiprybės tam, atmetant visus žmogiškuosius įrodymus, tas gali pasidaryti mokiniu kurio nors įžymaus fariziejų mokytojo, bet ne Jėzaus.

Žiūrėk, kurs paniekina žmogiškuosius įrodymus, Nenori nei irklo, nei kitos burės,

Jo sparnai ištiesti į begalinius tolius.

Dantė, Skaistykla, II, 31-33


1) Pradžios kn. 29,30-33; Deuteronom. 21,15-17
2) Luko 14,25

PRAŽUVUSI AVIS IR PAMESTOJI DRAKMA

465. Lukas čia pateikia visą grandinę prilyginimų. Pirmieji jų gali būti pavadinti dieviškojo gailestingumo perlais, ir tam auksakaliui patvirtina Dantės jam suteiktą Kristaus maloningumo rašytojo titulą (§138).

Trumpas įvadas sudaro tiems gailestingumo prilyginimams rėmus: „Prie Jėzaus artinosi muitininkai ir nusidėjėliai jo klausyti, o fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo ir sakė: Tas priima nusidėjėlius ir su jais valgo!“ Tokios rūšies murmėjimai jau buvo Jėzui žinomi, ir jis į juos jau buvo seniai atsakęs (§306). Šį kartą jis iš naujo atsako pasinaudodamas savo mėgstamaisiais prilyginimais, kurie galėjo tikti tiek pasipūtusiems teisėjams, tiek ir vargšams pasmerktiesiems.

Pirmasis prilyginimas paimtas iš piemenų papročių. Piemuo turėjo šimtą avių ir rytmetį išsiveda jas ganyklon, bet dienos metu pastebi, kad trūksta vienos avies. Ieškok kaip beieškodamas, o jos nėra. Ji bus dingusi kažkur pakeliui, dėl to nėra jokios abejonės. Ji bus atsiskyrusi nuo kaimenės į kokį nors slėnelį, kur žolė sodresnė ir gausesnė, o pati kaimenė graužinėdama nutolo, palikdama ją vieną, suviliotą akimirksniui to gausumo ir prieinama vilkams, kurie sėlina naktimis. Greitai! Reikia viską daryti jai surasti, kol dar nepasirodė palestiniškojo vakaro greita sutema.

Susirūpinęs piemuo kitas 99 avis palieka samdiniams, o pats skuba ieškoti anos dingusios. Jis eina slėniais, kalvomis ir pakriaušėmis, tarpais tik sustodamas pasidairyti aikštesnėse vietose, vis baimės ir rūpesčio apimta širdim. Jis stebi sakalus, šaukia, klausosi; pagaliau nudžiunga, išgirdęs mekenimą.

Štai ta dingusio]i avis! Pribėga prie jos ir neprataręs pikto žodžio, jokiu mostu neišliejęs grasinimo, apkabina ją ir užsideda ant pečių; suteikdamas jai privilegiją, skirtą pienu tebemaitinamiems ėriukams, kurie dar negali paeiti. Atsidūręs vienas tas vargšas gyvulėlis bus turėjęs daug iškęsti, ne mažiau negu jo piemuo; taigi jis nusipelno to malonaus elgesio! Piemuo nė nejaučia tos nelengvos naštos ant savo pečių: džiaugsmas jaučiant ant nugaros prapuolusi gyvulėlį naštą padaro malonią. Vakare grįžęs į namus, jis nesirūpina tomis 99 avimis, nes žino, kad jos saugios, o savo draugus ir bendradarbius sušaukia, norėdamas su jais pasidalyti savo nauju džiaugsmu: „Džiaukitės, viskas išėjo gerai! Štai ten pražuvusi avis! Ją suradau!“ Jėzus padarė išvadą: „Sakau jums, taip bus džiaugsmo danguje dėl vieno nusidėjėlio darančio atgailą, nekaip dėl devynių dešimtų devynių teisiųjų, kurie neprivalo atgailos“.

Antrasis prilyginimas paimtas iš namų aplinkos, bet pamokomąją mintį turi tą pačią. Viena apdairi ir taupi moteriškė iš savo uždarbio šiek tiek susitaupė. Jos sutaupas sudarė dešimt drakmų, dešimt blizgančių monetų. Ji laiko jas suvyniojusi į skepetaitę, paslėpusi tamsiame kambario kampe, laikas nuo laiko pasitikrindama, ar tebėra, ir pasidžiaugdama tokiu raminančiu žėrėjimu. Bet vieną biaurią dieną ji atriša skepetaitę ir žiūri, kad jau ten nebe dešimt drakmų, o tik devynios. Koks kartus netikėtumas! Kur galėtų būti ta drakma? Kur ji dingo? Didžiai sujaudinta, moteriškė galvoja, kada ji paskutinį kartą apžiūrėjo tą savo mažąjį turtą; gal ta drakma bus nukritus ir nusiridenus kur nors, kai jai reikėjo už ką nors skubiai mokėti, ar gal tądien, kai ji valydamasi buvo viską suvertusi. Pasiėmusi lempą ir šluotą, ji rūpestingai išieško visus tamsiuosius užkampius namuose ir plyšius, iššluoja viską, kol pagaliau užmato dingusį pinigą įsispraudusį tarp dviejų lentų. Tada ją apima džiaugsmas, ji sukviečia savo drauges ir papasakoja, kokia ji laiminga, kaip yra padaręs ir anas piemuo, suradęs pražuvusią avį. Ir Jėzus padaro išvadą: „Taip, sakau jums, bus džiaugsmo tarp Dievo angelų dėl vieno atgailą darančio nusidėjėlio“.

Taigi žmonių atsivertimas žemėje reiškia džiaugsmą angelams danguje.

SŪNUS PALAIDŪNAS

466. Šie du pastarieji prilyginimai pavaizduoja Dievo pasielgimą su nusidėjėliu, kuris gailisi ir grįžta prie jo; bet kaip turi elgtis nenusidėjęs su atgailaujančiu? Atsakymas dėl to yra prilyginimas apie sūnų palaidūną, kuris taip pat dar kartą patvirtina Dievo laikyseną.

Literatūriškai kalbant, šis prilyginimas negali būti kitaip aptartas, kaip tik stebuklas. Tas pasakojimas, kuris dorovės srityje yra kiekvienam žmogaus vaikui didžiausią viltį reiškiąs dalykas, literatūrinėje srityje visuomet eis kiekvienam žmogiškojo žodžio tobulintojui kaip pavyzdingiausia nevilties išraiška, kaip jau seniai tai pripažino įvairių pažiūrų mokslininkai. Joks pasaulio rašytojas nepasiekė tokios didelės jaudinančios jėgos tokiame trumpame, tokiame tikrame, tokiame bet kokio literatūrinio dirbtinumo neturinčiame pasakojime. Jo paprastumas yra didžiausias, piešinyje vos tik linijos matyti, o jo veiksmingumas yra didesnis už bet kurio kito pasakojimo, kuris yra visuotinai pripažintas savo išmintinga sandara ir minties spindesiu. Būtų galima pateikti labai daug liudijimų, kurių nemaža vien tik oratoriškų ir bendrinės prasmės. Čia pateikiame vieną liudijimą žymaus klasinės literatūros kritiko, kuris teisingai šį prilyginimą sugretino su graikų klasiniais šedevrais: „Literatūriniu puikumu šis pasakojimas yra nepralenkiamas. Nieko paprastesnio, daugiau tiesioginio, daugiau jėgos turinčio negalima būtų iškelti ir iš žymiųjų klasinės graikų literatūros pasakojimų. Tai yra jaudinanti susitaikymo tragedija“ (J.C. Robertson). Šį prilyginimą pakartoti kitais žodžiais reikštų užtemdyti jo grožį, tačiau istorinio aiškumo sumetimais esame priversti leistis šitaip gadinti jį.

Žmogus turėjo du sūnus, su kuriais pasiturinčiai gyveno savo žemėje, prižiūrėdamas plačius laukus ir tvarkydamas daug tarnų. Vyresnysis sūnus buvo tikras perlas: rimtas ir nuosaikus jaunuolis, težiūrėjęs tik ūkio, laukų darbams vadovauti buvo tikra tėvo dešinioji ranka,, neieškojo pramogų su draugais, nors jų keletą turėjo. Jaunesnysis sūnus buvo visiškai kitoks. Jam galvoje švilpė vėjai, jį slėgė gyvenimas, toks pilnas tikslumo ir visur apibrėžtas, bodėjosi jis laukų darbais ir gyvulių kaimenėmis, ir įkyrėjo jam tvartai, ūkis jam atrodė lyg kalėjimas, kur kaliniais buvo tarnai, visad pasiruošę sušnipinėti kiekvieną jo veiksmą ir pranešti tėvui. Apylinkėje jis turėjo daug pasaulį mačiusių draugų, kuriuos girdėjo pasakojant nuostabių dalykų apie tolimus didelius miestus su ten ruošiamais pokyliais, šokiais, muzika, triukšmingomis šventėmis, su kiekviename žingsnyje sutinkamomis išsikvėpinusiomis moterimis ir mieliausiais draugais vietoje jo tėvo smirdančių piemenų ir purvinų žemdirbių. Ten buvo tikrasis gyvenimas! Tą tolimą gyvenimą jis permąstydavo vasaros vakarais, kai po tingiai praleistos dienos išsitiesdavo pievoje, priverstas klausytis čirškiančių žiogų ir su liūdesiu svarstydamas, kad mėnesiai ir metai nueina nesugrąžinamai ir jo jaunystė bėga tuščiai ir nuobodžiai.

Bet vieną dieną jaunuolis nebeišlaikė ir nusprendė pasielgti taip, kaip jau prieš kiek laiko buvo patarta draugo. Jis atėjo pas tėvą ir tiesiog pasakė: „Tėve, duok man lobio dalį, kuris man tenka“. Prašymas nebuvo neteisingas. Pagal žydų įstatymą1) pirmgimys sūnus turėjo teisę į dvigubą dalį. šiuo atveju, kai buvo du sūnūs, jaunesniajam priklausė trečioji paveldėjimo dalis. Dėl tokio prašymo tėvas buvo priverstas ilgai žiūrėti jaunuoliui į akis, bet jis nepratarė nė žodžio, kaip ir jaunuolis nieko nebeišdrįso pridėti prie savo prašymo. Vienas nuo kito pasitraukė tylėdami, šitoje abiejų pusių palaikomoje tyloje, kuri tęsėsi keletą dienų, buvo atliktas padalijimas. Jam priklausanti turto dalis buvo pervesta pinigais, ir „ne po daug dienų jaunesnysis sūnus visa susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį“.

Pagaliau prasidėjo tikrasis gyvenimas! Tas kraštas buvo labai toli, visiškai nežinąs žydų dorovės, priešingai, prisilaikąs net žydams pasibiaurėjimą keliančių papročių. Ten jaunuolis atkeliavo apsirūpinęs dideliais pinigais, kurie sudarė visą trečdalį stambaus paveldėjimo. Taigi galėjo pasiteikti sau malonumų. Jo senosios svajonės pradėjo virsti tikrove. Kūnu ir siela jis atsidavė tiems malonumams. Prilyginimas graikiškajame tekste sako, kad jis pradėjo gyventi „asotos“, vadinas, tokiu būdu, kokį išvertus tą žodį reikštų tiek „palaidai“ ar „nesuvaldomai“, kiek „pralėbaudamas“ ar „išlaidžiaudamas“.

Taip gyvenant dienos prabėgdavo greitai ir gerai, bet atėjo ir pasekmės. Po tam tikro meto su laiku praėjo ir pinigai, vienintelis malonumų šaltinis, nes nors ir kažin kiek pradžioje buvo prikimšta jaunuolio piniginė, bet vis tiek ji nebuvo be galo. Bet malonumų įkarštis greitai taip perėmė ir apakino, kad nebeleido pastebėti, jog piniginė vis plonėjo. Vieną dieną ji visiškai ištuštėjo. Baigėsi laimingasis gyvenimas ir prasidėjo kitas, gana skirtingas.

467. „Jam visa išeikvojus, kilo anoje šalyje smarkus badas, ir jis pradėjo stokoti“. Vakarykštis džiaugsmo apimtasis dabar buvo užkluptas iš abiejų pusių — ir iš vidaus ir iš išorės: ne tik jo piniginė buvo tuščia, bet dar kraštą užklupo badas, vienas tų badmečių, kurie priremia prie sienos, net ir be vargo paprastai gyvenančius. Nebereikia nė sakyti, kad vakarykščiai pataikūnai draugai dingo kartu su pataikaujamojo išsibaigusiais pinigais ir dabar rūpinosi tik savim. Atsidūręs tokiuose sunkumuose ir dar būdamas svetimame krašte, jaunuolis nebegali ką nors išskirtina sugalvoti: arba reikia mirti badu, arba eiti bet ko dirbti, net ir labiausiai žeminančio darbo. „Taigi, jis nuėjo ir pristojo pas vieną anos šalies gyventoją; tas jį nusiuntė į savo ūkį kiaulių ganyti“. Taigi kraštas buvo ne žydų, nes antraip nebūtų kiaulių auginę. Tas gyvulys pagal žydų įstatymą nešvarus, žydams buvo toks pasibiaurėjimą keliąs, kad net vengdavo jį minėti, ir vienas Talmudo mokytojas drįso šitaip pasisakyti: „Prakeiktas žmogus, kurs augina kiaules, ir prakeiktas, kurs savo sūnų moko graikų išminties“2).

Taip vakarykštis džiaugsmo apimtasis tapo kiaulių piemeniu, bet jei tuo išvengė mirties, tai neišvengė alkio, kuris nuolat graužė jam vidurius, čia visko trūko. Tos kiaulės, visą dieną laukuose jo priežiūroje praknisusios, surasdavo ką nors ar gal ir nieko, bet vakare, parvarytos į kiaulidę, gaudavo bent žliūgių ir šiek tiek pasisotindavo. Jis — nieko. Jam nebuvo nė žliūgės. Kiauliaganis mažiau tereiškė, negu kiaulė. Ir dar žydas! „Geidė pripildyti pilvą kiaulių ėdamų žliaugčių, bet niekas jam jų nedavė".

Tokiose baisiose sąlygose prabėgo kiek laiko. Pokaičio metu, kada išbadėjusios ir nusilpusios kiaulės tįsodavo medžio pavėsyje, perkaręs kiauliaganys taip pat išsitiesdavo šalia jų dulkėse ir mėšle. Bet jo mintys atkakliai skrieja į tolimuosius vasaros vakarus, kada tėvo sodybos pievelėje išsitiesęs klausydavosi žiogų čirškimo ir svajodavo apie ateitį. Anos rožinės svajonės dabar pilnai išsipildė. Aplink save jis girdi kiaulių kriuksėjimą, o pats yra apsidengęs dvokiančiais skarmalais ir jaučia alkį, kuris suka žarnas.

Apsimąstęs pats sau vienas tarė: „Kiek tai samdinių mano tėvo namuose turi apsčiai duonos, o aš čia badu mirštu!“ Ką daryti? Ar grįžti pas tėvą? Bet kaip išdrįsti po visko, kas atsitiko? Gerai, galima grįžti pas jį ne kaip pas tėvą, bet kaip pas šeimininką. Visad būtų didelis laimėjimas gyventi tėvo ūkyje bet kokio samdinio vietoje, o ne laukti čia lėtos mirties. Iš tikro būtų didelė tėvo malonė, jei jis pamirštų nuoskaudą ir priimtų jį jau ne kaip sūnų, bet kaip nuolankų samdinį. Bet tas žmogus geras, tad gal ir sutiks priimti jį! „Kelsiuos, eisiu pas savo tėvą ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau dangui (Dievui) ir tau! Jau nebeesu vertas vadintis tavo sūnumi! Laikyk mane kaip vieną savo samdinių!“3).

468. Sustiprintas tos vilties ir sukaupęs paskutines jėgas, jaunuolis pasileido keliauti į savo tėvo sodybą. Kelionės metu daug kartų šis nudriskęs keleivis, išsekus jėgoms, nebesitiki pasiekti palaimintojo tikslo. Prisiminęs savo išvykimą, daug kartų nebesitiki, kad bus priimtas bent kaip benamis šuo. Bet jam nieko kita nebeliko. Dabar visas pasaulis jam susibėgo į tą ūkį. Iš paskutiniųjų vilkdamasis, pagaliau jis pargrįžta, šviesaus popiečio metas. Jo tėvas laukuose prižiūri darbus, bet jo akys neramios, bėga nuo arklo prie arklo, nuo samdinio prie samdinio, tik nebeturi to senojo žvitrumo, reiškia jau seną, bet dar vis tebegyvą skausmą. Laikas nuo laiko sustodamas žvelgia į tolimą akiratį, lyg sustingdamas ir nežinia ko ten dairydamasis. „Bet jam dar toli tebeesant, jo tėvas pamatė jį ir buvo gailestingumo sujudintas; pribėgęs jis puolė jam ant kaklo ir jį pabučiavo“.

Pabučiavimas? Dar bučiuojami daug kartų tas utėlių nugraužtasis kaklas ir purvo prisivėlusi barzda? Tikrai tėvas pažino jį, nors ir tokį, o jei pažino, tai kam dar jį bučiuoja? Kodėl nepašaukia samdinių ir neišveja jo? Ar jis nėra tasai sūnus, kurs išsižadėjo savo tėvo? Reikia atkreipti į tai senio dėmesį! Sūnus jam tarė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau!“ Tai yra gerai atmintinai išmokta kalbelė, bet sutrumpinta, nes trūksta paskutiniojo prašymo: „Laikyk mane kaip vieną savo samdinių“4). Ar sūnus nebeturi drąsos prašyti samdinio vietos, pajutęs tą tėvišką gerumą, ar tą maldavimą sutrukdo nauji pabučiavimai?

Ką bepadėtų tas maldavimas? Tai yra tušti žodžiai, labiausiai nebereikalingi, tėvas jų net nebegirdi. Susijaudinęs senis atsigręžia į subėgusius samdidinius: „Greitai! Išneškite gražiausią drabužį ir apvilkite jį! Duokite jam žiedą ant rankos ir kurpes ant kojų!“ O kodėl gi ne? Ar jis nėra grįžtąs šeimininko sūnus? Ar jis dar privalo bent akimirksnį išbūti toks nepanašus į save? Kai jis aprengiamas ir vėl pasidaro panašus į žmogų, reikia, kad visi imtų švęsti, tegul tarnai palieka arklus ir kastuvus ir tegul ruošiasi dideliam pokyliui: „Atveskite taip pat penėtą veršį ir paplaukite. Valgysime ir pokyliausime! Šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!“

Netrukus sodybos seklyčioje prasideda šventė su muzika ir šokiais.

469. Šiuose įvykiuose nedalyvavo vyresnysis sūnus, tas jaunuolis perlas, kuris, kaip paprastai, dirbo ir tą popietį buvo nuvykęs į tolimiausius ūkio laukus. Grįžo labai vėlai, kai pokylis jau buvo įpusėtas ir gausūs gėrimai buvo jau sustiprinę dainų balsus ir kojas šokti. Išgirdęs tą visą triukšmą, rimtasis jaunuolis pasijuto lyg nukritęs nuo debesų. „Tada jis pasišaukė vieną tarną ir pasiklausė, kas čia yra. Tas jam pasakė: Tavo brolis parėjo, tai tavo tėvas papiovė penėtą veršį, kad jį sveiką sulaukęs“. Bet, žinoma, tarnas čia nesusilaikė ir papasakojo visą likusią istorijos dalį, pavaizduodamas, kaip jo brolis sugrįžo toks, jog net paskutinis ūkio bastūnas šuo prie jo atrodytų lyg Jeruzalės vyriausiasis kunigas.

Vyresnysis sūnus nuliūdo. Ar tai šitaip jo tėvas švenčia dėl to jaunojo niekadėjo, kuris pridarė šeimai gėdos ir nuostolių? Ar tėvas sukvailiojo? Na, jeigu vargšas jo tėvas neteko proto, tai gerajam jo sūnui, kuris visada buvo supratingas, nėra reikalo pasekti jo pavyzdžiu. „Tuomet jis papyko ir nenorėjo eiti į vidų. Taigi, jo tėvas išėjęs pradėjo jį prašyti, bet jis atsakydamas tarė savo tėvui: štai, tiek metų aš tau tarnauju ir niekados neperžengiau tavo įsakymo, tačiau tu niekados man nedavei nė ožiuko pasilinksminti su savo prieteliais; bet kaip tik parėjo šitas tavo sūnus, prarijęs savo lobį su kekšėmis, tu jam penėtą veršį papjovei. Tuomet jis jam tarė: Sūnau, tu visados esi su manimi, ir visa, kas mano, tai ir tavo. Reikėjo gi pokyliauti ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo prapuolęs ir vėl atsirado!“

Pastebėtina, kad vyresnysis sūnus, kalbėdamasis su tėvu apie savo broli, vadina jį „šituo tavo sūnum“, o tėvas atsako jam „šitas tavo brolis“. Vyresnysis beveik bijo susitepti lūpas, tą palaidūną pavadindamas savo broliu, ir norėtų išsižadėti jo. O tėvas primena jam, kad tas palaidūnas yra jo brolis ir dėl to jis privalo jį tokiu ir laikyti, taip pat kaip ir jis laiko jį sūnum. čia ir glūdi visas antrosios prilyginimo dalies pamokymas: kaip tėvas visada lieka tėvu, taip brolis visada turi būti broliu.

Klaidinga ta išvada, kurią paskelbė keletas kritikų, jog šio prilyginimo antroji dalis, tai yra epizodas su vyresniuoju broliu, būtų žymiai vėlesnis papildymas. Priešingai, visas prilyginimas suka kaip tik į tą išskirtinį pamokymą, išreikštą antrojoje dalyje. Pirmoji dalis pabrėžia pasigailėjimą, suteikiamą atgailą darančiajam Dievo, kuris yra jo tėvas, bet tai nėra kokia nauja mintis, nes ji buvo jau keliama prilyginimuose apie pražuvusią ją avį ir pamestąją drakmą. Antroji dalis moko, kad pasigailėjimą atgailaujančiam nusidėjėliui turi parodyti ir žmogus, kurs yra jo brolis; šita pareiga yra pasėka ano atleidimo, kurį suteikė jam Dievas, ir glaudžiai yra susijusi su tuo. Taigi antroji prilyginimo dalis yra viso pastato bokštas ir jo aukščiausias apvainikavimas.

Negalima pasakyti, kad vyresnysis brolis, supykęs dėl savo tėvo gerumo, atstovautų fariziejams, kurie pyko dėl Jėzaus gerumo muitininkams ir nusidėjėliams. Ši alegorija turi žymiai platesnę prasmę ir tinka kiekvienam dangiškojo Tėvo sūnui, kuris pavydi savo Tėvui dėl parodytojo gailestingumo kitam sūnui, grįžtančiam pagaliau po klajojimų namo.


1) Deuteron. 21,17
2) Baba qamma, 82 b. Bar.
3) Vienas Egipto papirusas iš II šimt. po Kr. išlaikė mums laiško fragmentą, rašytą (graikų kalba su stambiomis klaidomis) vieno sūnaus savo motinai: „Tu rašei, kad esu nuogas. Tavęs prašau, mama, susitaikyk su manim! Be to, žinau, ką esu padaręs. Esu tinkamai nubaustas (visokiais būdais). Žinau, kad nusidėjau... Ar nežinai, kad norėčiau būti verčiau aklas, negu pripažinti, kad esu skolingas bet kuriam žmogui?., tu pati ateik“ ir t.t. („Aegyptische Urkunden“ aus den Koenigl. Museen zu Berlin. „Griechische Urk.“, tomas III, p.846). Tą laišką rašo egiptietis sūnus palaidūnas, vienas iš daugelio tokių, kokių yra visais laikais ir visuose kraštuose. Žinoma, egiptiečio gailesys neturi jokio istorinio ryšio su mūsų prilyginimu. Panašumas tarp abiejų dvasinės padėties yra tiktai psichologinis.
4) Tas prašymas yra pakartotas kai kuriuose graikiškuose kodeksuose, taip pat ir autoritetinguose, bet, tikriausia, čia kartojami anksčiau jo tartieji žodžiai. Kritiškosios laidos teisingai tą pakartojimą išleidžia, prisiderindamos prie daugumo kodeksų ir senųjų vertimų.

NEIŠTIKIMASIS UŽVAIZDAS IR TURTINGASIS POKYLIAUTOJAS

470. Gailestingumą iškeliąs Lukas kartu yra taip pat ir neturto evangelistas; dėl to tarp mūsų čia tiriamojo prilyginimų rinkinio po dieviškojo atlaidumo perlų kiti pateikiami apie neturtą, o tuos kaip tik išlaikė tarp savo mums perduodamųjų lobių vien tik Lukas. Kad Jėzaus mokinys parodo apdairumo ir įžvalgumo, atsisakydamas turtų, iškeliama šituo čia pateikiamuoju prilyginimu.

Vienas turtingas žmogus turėjo užvaizdą, kuris buvo apkaltintas išeikvojęs savo šeimininko lobius. Todėl šeimininkas pasišaukė jį ir stačiai tarė jam: „Girdėjau apie tave blogų dalykų; tuojau duok apyskaitą savo užvaizdavimo! “ — Užvaizdas išėjęs pats sau vienas sakė: „Ką veiksiu, kad mano valdovas atima iš manęs užvaizdavimą? Laukuose dirbti neįstengiu, elgetauti gėdžiuosi“. —Ilgai galvojęs nusprendė gudriai apgauti valdovą ir savęs išlaikymo naštą uždėti jam. Reikia tik klastingai sumažinti pono skolininkų sąskaitas, o šie jam neliks skolingi. Todėl, pasikvietęs vieną savo valdovo skolininką, klausė: „Kiek tu esi skolingas mano valdovui?“—Tas atsakė: „Šimtą statinių aliejaus“.—Jis jam tarė: „Imk savo raštą, greitai sėsk ir rašyk: penkiasdešimt!“ -Taigi tam skolininkui buvo pusiau sumažinta skola. Pakvietęs kitą paklausė vėl tą patį klausimą, o tas atsakė: „Esu skolingas šimtą saikų kviečių“. — Užvaizdas jam tarė: „Imk savo raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt!“ — žinoma, su visais skolininkais vis vienodai pasielgė, ir šie parodė jam savo dėkingumą ir tuomet ir paskui. Tokiu būdu atleistasis užvaizdas apsirūpino senatvei.

Be abejonės, tai buvo vagystė. Bet gudri vagystė ir gerai apgalvota ir parodo įžvalgumą ir gudrumą užvaizdo, kuris nenorėjo varge praleisti paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. O visas prilyginimas — atmetus čia įjungtąją apgavystę, kuri iš viso nesvarstytina — siekia pabrėžti tuos įžvalgumą ir pramatymą. Iš tiesų pasakojama dar, kad tas valdovas (gr. ,,ho kyrios“), kalbėdamas dėl tos apgavystės, per kurią jis nukentėjo, užgyrė suktąjį užvaizdą, kad jis apdairiai pasielgė. Tasai valdovas bus turėjęs sąmojaus pajutimą ir gyvenimo pateikiamuosius nemalonumus galėjo priimti kaip didelis ponas, iškeldamas įdomiuosius jo bruožus. Prilyginimas baigiamas priminimu, kad „Šio pasaulio vaikai gudresni su sau lygiais už šviesos vai-kus“, juos palyginus su tos pačios klasės nariais.

Norėdamas geriau išaiškinti, kaip tasai apdairumas veikia, Jėzus dar pridėjo: „Ir aš jums sakau: Darykite sau prietelių apgaulingų turtų pagalba, kad jums mirus priimtų jus į amžinąsias padangtes“. Apdairumo veikimas yra aiškus, ir prilyginimui, perkeltam į aukštesnę sritį, yra čia teikiamas išskirtinis pritaikymas. Žemiškieji turtai tebūnie panaudojami ne žemiškosioms gėrybėms įsigyti, kurios yra praeinamos ir apgaulingos, bet amžinosioms ir pastovioms. Kokiu būdu? — Tuos turtus panaudojant vargšams šelpti. Tai neša nenykstantį derlių, nes šelpiamieji patampa šelpiamojo draugais, ir šiam gyvenimui pasibaigus bus už tai atlyginta, priimant į amžinąsias padangtes. Čia vėl labai aiškiai matomas antgamtinis atpildas viso Jėzaus mokslo pagrinduose (§319): išdalyti pačiam savo turtus turint prieš akis busimąjį gyvenimą ir laukiant jo. Tame galutiniame laukime (§450) neturtas yra didžiausias protingumas.

471. Fariziejams, kurie girdėjo tai dėstant, bet nesutiko su tuo galutinio laukimo dėsniu, atrodė tai kvaila. „Visa tai girdėjo fariziejai, būdami godūs, jie tyčiojosi iš jo“. Kas čia per kalbos? Išmesti savo pinigus ir būti nuogam kaip sraigei be kiauto? Tai buvo ne tik kad silpnapročio svajonė, bet dar ir eretiko piktžodžiavimas! Šiuo reikalu žydų įstatymas buvo aiškus. Medžiaginė gerovė buvo Dievo palaima ir atpildas už prisilaikymą religinės dorovės nuostatų1), o pagal senovinę žydų tradiciją neturtas ir vargas — bedievių paveldėjimas. Jei tad Jėzus vargšas, tai juo blogiau jam: tai buvo ženklas, kad jam Dievas nesuteikė teisiesiems skiriamojo atpildo, nes jis nenusipelnė jo, tad tegul liaujasi griovęs įstatymą ir žydų tradiciją2).

Jėzaus atsakymas buvo skirtas iškelti tiems tikriesiems akstinams, kurie slypėjo už turtų gynimo: „Jūs esate, kurie patys dedatės teisingais žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų širdis, nes kas žmonėms aukšta, tai pasibiaurėjimas Dievo akivaizdoje“. Kai dėl įstatymo ir tradicijų, tai turtai buvo vienas iš tokių atvejų, kuriuos Senajame Įstatyme reikėjo papildyti ir patobulinti. „Įstatymas ir pranašai siekia Jono (Krikštytojo), nuo to laiko Dievo karalystė skelbiama Evangelijoje, ir kiekvienas į ją veržiasi“3). Įstatymas savo pasekėjus viliojo turtų pažadu, bet po Jono Krikštytojo įstatymą pakeičia Dievo karalystė, kuri daugiau nebežada medžiaginių turtų ir net reikalauja išsiskirti su tomis gėrybėmis, o tai yra prieš mūsų troškimus nukreipta prievarta. Pagaliau ir tikrojo senojo Įstatymo dvasia nenumato, kad reikia prisirišti prie turtų, o greičiau tai, kad reikia iškilti aukščiau jų, nes jie laikomi tik priemone, o ne tikslu. Kas sustojo prie tos priemonės ir ten liko, tas išdavė Įstatymo dvasią.

Tai paryškinama kitu palyginimu, kuris yra toks artimas judaistiniam supratimui, kad šia prasme jis atrodo pats žydiškiausias iš Jėzaus prilyginimų.

472. Buvo du žydai, vienas labai turtingas, o kitas didelis vargšas. Turtingasis vilkėjo Tiro purpuru ir Egipto drobe ir kasdieną ruošė nepasibaigiančius pokylius. Neturtėlis, turėjęs labai įprastąjį Lozoriaus vardą, apaugęs votimis, tįsojo gatvėje prieš turtingojo duris. Jo ausis pasiekdavo iš tolo linksmų pokyliautojų balsai, o laimingiausia jo svajonė buvo apmalšinti savo alkį tuo, kas nukrinta nuo anų apkrautų. stalų, bet niekas į jį nekreipė dėmesio. Betgi ir toks skurdžius, kaip jis, atrodo, dar davė šiokios tokios naudos, nes šunys (gal būt ano turtuolio) sustodavo aplaižyti jo žaizdų. Bet pagal Dievo valią atėjo laikas jiems mirti, ir tada visiškai pasikeitė abiejų jų padėtis. Pirmasis mirė Lozorius, ir atėję angelai nunešė jį į amžinosios palaimos vietą ir įkurdino Abraomo prieglobstyje, to išskirtinio „Dievo draugo“ ir žydų giminės pradininko. Paskui mirė turtuolis ir buvo palaidotas su didelėmis iškilmėmis ir prabanga, kuri buvo paskutinį kartą parodyta jam, nes iš puošnaus savo kapo jis buvo nutremtas į pragarą, kuriame buvo atiduotas neapsakomoms kančioms.

Tuo būdu padėčiai apsikeitus buvęs turtuolis pakėlė savo akis ir aukštybėse pamatė Abraomą, meilingai laikantį Lozorių, tą buvusį elgetą. Tuomet jis sušuko: „Tėve Abraome, pasigailėk manęs ir siųsk Lozorių savo piršto galo pamirkyti vandenyje, kad atgaivintų mano liežuvį, nes kenčiu kančias šitoje liepsnoje! Abraomas jam atsakė: Sūnau, atsimink, kad tu gavai gėrybių savo gyvenime, o Lozorius gavo nelaimių, dabar jis turi paguodos, tu kankinamas“. Teisusis Abraomas iškelia abiejų likimo teisingumą, nes turtuolis dėl savo turtų buvo pasirodęs „teisingas žmonių akivaizdoje“4), o kadangi jie visiškai atstojo jam religiją, tai jis jau pakankamai buvo atlygintas. Bet, kita vertus, „kas žmonėms; aukšta, tai pasibiaurėjimas Dievo akivaizdoje“, tai dabar jo buvę turtai prieš Dievą pasidaro pagrindas jo kančioms. Visiškai priešingas dalykas atsitinka Lozoriui. Be to, abiejų likimas yra jau nebepakeičiamas, ir Abraomas nieko nebegali padėti savo giminės palikuoniui, kuris nėra kartu su juo danguje: „Be visa to tarp mūsų ir jūsų stipriai padaryta didelė gelmė, taip kad tie, kurie norėtų, negali iš čia nueiti pas jus, nei iš ten čia ateiti“. Taip pat ir čia padėtis visiškai pasikeitusi, kaip prieš mirtį turtuolis niekuo nepadėjo Lozoriui, taip dabar Lozorius nieko negali padėti turtuoliui. Moralinė bedugnė, kuri prieš tai skyrė juos, dabar tapo fizine bedugne.

Tačiau turtuolis, patekęs į pragarą, prisimena savo gimines ir trokšta, kad bent jie išvengtų jo likimo. Todėl jis vėl maldauja Abraomą: „Tai meldžiu tave, tėve, siųsti jį į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius, — juos jis teperspėja, kad ir jie neateitų į šitą kančių vietą“5). Bet ir šio prašymo Abraomas neišpildė ir visai sausai atsakė: „Jie turi Mozę ir Pranašus; tegul jų klauso!“ Tai yra, tegul savo elgesį suderina su Mozės ir Pranašų duotaisiais šv. Rašte dėsniais, ir tai užteks jiems išvengti šios kančių vietos. Bet turtuolis kitokios nuomonės ir dar meldžia: „Ne, tėve Abraome! bet jei kas iš mirusiųjų ateitų pas juos, jie darys atgailą“ (gr. „metanoesousin“). Tokį svarstymą Abraomas visiškai atmeta ir baigia ginčą: „Jei jie neklauso Mozės ir Pranašų, jie netikės, jei ir numirusiųjų kas prisikeltų“.

Išvada: žydų įstatymas ne tik kad nepanaikintas, bet paskelbta, kad jis yra daug veiksmingesnis už tokį apreiškimą, kokį atliktų prisikėlęs iš numirusiųjų. Be kita ko, įstatymo dvasia kviečia turtus panaudoti kaip laiptus Dievui pasiekti, bet nesustoti ant tų laiptų. Tačiau Dievo karalystė tuos laiptus atmeta.


1) Levitiko 26,3 ir sek.; plg. Jobo 8,8 ir sek.; 20,4; 27,13
2)    Šio fariziejų galvojimo Lukas neperdavė, bet jį galima protingai atkurti remiantis Jėzaus atsakymu (Luko 16,15-16).
3)    Luko 16,15-16
4) Luko 16,15
5) Jei turtuolis turėjo penkis brolius, tai natūrali išvada išeitų, kad toje šeimoje būta šešių brolių; bet toks aiškinimas atrodytų paviršutiniškas. Tikrai įžvalgūs kritikai, kurie aptiko užslėptąją reikšmę penkių Betsaidos tvenkinio prieangių (§§162; 384) ir penkių samarietės vyrų, negalėjo palikti ramybėje ir šio penketuko, ir jie išaiškino, kad čia tie penki broliai reiškia penkias Įstatymo knygas (Loisy). Atitikimas tikrai yra tobulas: penki iš vienos pusės ir penki iš kitos. Tai tiktai bėda, kad šitokiu metodu naudojantis ir tais pačiais sumetimais galima surasti daug kokių po penkis sugrupuotų dalykų, kaip, pvz., rankų ar kojų pirštai. Čia dar kartą kritika susipainioja su „kabala“ — paslaptingais ir nesuprantamais aiškinimais.

NUO PASKUTINĖS KELIONĖS PER JUDĖJĄ IKI KANČIOS SAVAITĖS

DEŠIMT RAUPSUOTŲJŲ DIEVO KARALYSTĖS REIKALAI

473.    Tuo tarpu Jėzus tebetęsė keliones. Iš Transjordanijos jis grįžo į Judėją ir bus pasiekęs net Galilėją, iš kur atliko savo paskutiniąją kelionę į Jeruzalę (§§413;462).

Šios kelionės pradžioje, kai Jėzus buvo prie kaimelio Samarijos ir Galilėjos pasienyje (vėlyvas perdavimas sutapdina jį su Genin), artėjo dešimt raupsuotųjų. Laikydamiesi tam tikram nuotolyje dėl jiems privalomo įsakymo (§304), jie pradėjo šaukti, kad pasigailėtų jų. Jėzus, kaip ir kita šios rūšies proga, atsakė jiems nurodymu eiti ir prisistatyti kunigui. Tai buvo ne išgydymas, bet pažadas išgydyti, ir šitaip tai išsiaiškino sau raupsuotieji. Jie paklusniai pasileido keliauti ir pakeliui pasijuto, kad yra visiškai išgiję. Džiaugsmas privertė juos užmiršti pareigą padėkoti, ir visi jie išsiskirstė savais keliais, išskyrus vieną, kuris, garbindamas Dievą, sugrįžo padėkoti Jėzui. Tai buvo samarietis. Jėzus, patenkintas jo reiškiamąja pagarba, pastebėjo, kad vien tik jis juto dėkingumą, ir pareiškė, kad tikėjimas išgelbėjo jį (§349).

474.    Lukas čia vėl parodo fariziejus ir pažymi pasikalbėjimą tarp jų ir Jėzaus, po kurio vyksta pasikalbėjimas tarp Jėzaus ir jo mokinių. Tai perduoda vien tik Lukas, bet atskiros sudėtinės dalys užtinkamos ir kituose sinoptikuose didžiajame paskutiniųjų dalykų pamoksle (§523). čia taip pat Luko įvykių eiga atrodo teiktinesnė, nes labai galimas dalykas, kad Jėzus apie tai jau ne kartą buvo kalbėjęs, nors kiti du sinoptikai redakciniais sumetimais visus svarstymus apjungia vienoje vietoje.

Šį pasikalbėjimą iššaukė vieno fariziejaus užklausimas, „kada ateis Dievo karalystė?“1). Ar tas klausimas buvo ironiškas, ar buvo rimtai keliamas ryšium su tautinio mesianizmo karalystės pergalinguoju atėjimu? Nebūtų galima tikrai pasakyti, jeigu Jėzaus atsakymas nelinktų labiau į antrąją prasmę. Jėzus klausiančiajam atsakė trumpai, kaip žmonėms, kurie nesiduoda įtikinami: „Dievo karalystė neateina regimai, nesakys: štai, ji čia, ar: štai tenai. Nes Dievo karalystė yra jumyse“, šis nurodymas „jumy-se“ siejamas su bendruomene („jūsų tarpe“), bet ne su paskirais asmenimis, nes Jėzus nori iškelti, kad Dievo karalystė ateina ne išsiskiriančiu būdu, kaip fariziejai laukė, bet nepastebimai, ir tiek yra tikra, kad ji jau yra jų tarpe. Tiems priešiškai nusiteikusiems klausėjams Jėzus nieko daugiau nebesakė.

475. Tačiau dėl klausimo svarbumo, būdamas vien tik su savo mokiniais, pasakė jiems: „Ateis dienų, kada geisite pamatyti vieną žmogaus Sūnaus dieną, bet neregėsite tokios dienos“. Čia yra nusakytos nelaimių ir vargų dienos. Tokiose sąlygose atsidūrę Jėzaus mokiniai trokš matyti „vieną iš jo dienų“, kurią žmogaus Sūnus ateis galybėje (§401), tai yra, pasinaudodamas ta savo galybe, kuri jam užtikrins galutinę pergalę. Tačiau ta trokštamoji viešosios galybės diena, užėjus nelaimėms, neateis. Greičiau pasigirs klaidingų balsų, dėl kurių Jėzus įspėja savo mokinius: „Jums sakys: štai, jis (yra) čia, štai (yra) tenai. Neikite ir nesekite ir neklausykite tokių nurodymų. Kaip žaibas, žaibuodamas padangėje, nušviečia visa, kas po dangumi, toks bus aną dieną žmogaus Sūnus“, žmogaus Sūnus, be abejo, ateis pergalingai įvykdyti Mesijo karalystės, bet ta „jo diena“ bus staigi ir netikėta, kaip dangaus žaibas, ir niekas negalės jos pramatyti. O, be to, prieš tą jo pergalę jam teks daug kentėti?).

Kadangi įvykis bus tikras, o su juo susijęs laikas neaiškus, mokiniai visuomet turės būti pasiruošę ir neapsileisti, kaip kiti žmonės. „Kaip atsitiko Noės laikais, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienomis. Jie valgė ir gėrė, vedė moteris, ir jos tekėjo iki tai dienai, kurią Noė įėjo į laivą; tuomet atėjo tvanas ir sunaikino visus. Taip pat atsitiko Loto laikais: jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė namus; bet tą dieną, kurią Lotas išėjo iš Sodomos, lijo iš dangaus ugnis ir siera visus sunaikino. Panašiai bus tą dieną, kurią žmogaus Sūnus apsireikš“. Dėl to bus labai daug tokių, kurie žmogaus Sunaus dieną galvos visai ką kita, tik ne apie jo pergalę. Toji dauguma bus atkakliai prisirišusi prie žemiškojo pasaulio, kuris supa juos, ir nepastebės ateinančio naujojo pasaulio, kaip kad Loto žmona didžiojo sukrėtimo metu troško dar pamatyti savo namus Sodomoje ir žuvo dėl to prisirišimo, kuris vertė ją atgal pažvelgti. „Tą valandą kas bus ant stogo, o jo rakandai namuose, tegul nelipa žemyn jų pasiimti, ir kas lauke, taip pat tenegrįžta atgal. Atsiminkite Loto moterį. Kas rūpinasi savo gyvybę išgelbėti, prapuldys ją, ir kas ją praranda, išgelbės ją“. Todėl žmogaus Sūnaus garbingasis atėjimas, staigus ir nepramatytas, reikalauja, kad visi būtų visko atsisakę, net ir savo gyvybės, jog tuojau pat galėtų sekti pasirodžiusi pergalėtoją. Šis atsisakymas bus žymė atrinkti tiems, kurie seks pergalėtoją: „Sakau jums, tą naktį du bus viename patale: vienas bus paimtas, kitas paliktas. Mals dvi draugės: viena bus paimta, kita palikta“.

Bet atrinkus, tie, kurie bus paimti, kur jie eis? Aišku, kad pas nugalėtoją. Mokiniai tad paklausė Jėzų: „Kur, Viešpatie?“ Gal būt, jie norėjo greičiau sužinoti, ne su kuo, o vietą. Į tai Jėzus nieko neatsakė, tik pasitenkino paminėdamas, kad išrinktieji iš viso pasaulio savaime susirinks prie nugalėtojo tokiu skubumu, su kokiu arai susirenka ten, kur yra maitos.

476. Visą šį pasikalbėjimą suimdami į keletą žodžių, matome, kad Jėzus fariziejams ir mokiniams kalbėjo apie Dievo karalystę. Fariziejams jis patvirtino, kad ta karalystė yra tikras dalykas, bet ne triukšmingas ir bliksintis žaibas, o toks tikras, jog jau jų tarpe yra. Taigi tai yra pats Jėzaus mokslas, simboliškai išreikštas prilyginimais. Savo mokiniams Jėzus kalbėjo apie naują žmogaus Sūnaus atėjimą, skirtąjį jo viešajai pergalei parodyti ir mesijinei karalystei įgyvendinti. Atėjimas bus staigus ir nepramatytas; o kadangi tada bus nuspręstas išrinktųjų ir atmestųjų likimas, tai visi privalo būti pasiruošę visiškai atsisakyti nuo bet kokio žemiško gėrio. Taigi tai bus tas garbingasis Kristaus atėjimas, su kuriuo prasidės viešas ir visuotinis teisingumo viešpatavimas, sudarąs galutinę Jėzaus mokymo išdavą, apie kurią fariziejams jis buvo kalbėjęs, kaip apie Dievo karalystę. Apie tą paskutinį atėjimą Jėzus vėl kalbės savo paskutiniųjų dalykų pamoksle (§525 ir sek.).


1) Luko 17,20
2) Luko 17,25

NETEISINGASIS TEISĖJAS FARIZIEJUS IR MUITININKAS

477. Prieš tai vykęs pasikalbėjimas turėjo pasekmę. Kiek tai susiję su žemiškais dalykais pasikalbėjime buvo niūrių žodžių, kurie leido pramatyti ne tik tai, kad mokytojas turės daug kentėti ir bus nepripažintas, bet taip pat liūdesio ir nelaimės dienu, kada mokiniai trokš susilaukti bent vienos žmogaus Sūnaus pergalės dienų, bet veltui — jie nematys jos. Bet jei tomis bandymų dienomis mokiniai melstųsi ar nebūtų išklausyti? Ar tas bandymas negalėtu būti sutrumpintas? Ar Dievas neparodytų teisingumo savo išrinktiesiems, šiek tiek pagreitindamas galutinę žmogaus Sūnaus pergalę?

Taip, tikrai. Jėzus tai paaiškino prilyginimu, kuris yra labai panašus į aną apie kaimyną, prašanti nakties metu duonos (§443), ir kuri perduoda vien tik Lukas (18,1-18) tuojau po minėtojo pokalbio. „Jis pasakė jiems taip pat prilyginimą, kad visuomet reikia melstis ir nepailsti“.

Viename mieste buvo teisėjas, kurs nei Dievo bijojo, nei kreipė dėmesio į žmones. Tame pat mieste buvo vargšė našlė, kuri, kaip ir paprastai našlės senovėje, nuolat būdavo persekiojama. Našlė ateidavo pas teisėją prašydama: „Apgink mane nuo persekiotojo!“ Teisėjas nekreipė į ją dėmesio, bet, kai jam pagaliau įkyrėjo moters prašymas, taip galvojo: „Nors aš nebijau Dievo ir žmogaus nesidroviu, tačiau kadangi ta našlė man įkyri, tai aš apginsiu jos teises, kad pagaliau atėjus neapdaužytų man veido“. Baigęs prilyginimą, Jėzus pridūrė: „Klausykite, ką sako tas neteisingasis teisėjas. Argi Dievas negintų teisių savo išrinktųjų, šaukiančių į jį dieną ir naktį, ir ar gaištų jiems padėti? Aš sakau jums: Jis greitai apgins jų teises! O žmogaus Sūnus, kaip ateis, ar jis ras tikėjimo žemėje?“

Ši paskutinioji pastraipa nerodo aiškaus loginio ryšio su prieš tai ėjusiąja, ir dėl to ne be pagrindo buvo galvota, kad ji yra paimta iš kitos Jėzaus kalbos. Ta pastraipa, atrodo, turi galvoje anuos laikus, kada mokiniai trokš matyti bent vieną žmogaus Sūnaus dienų, o nematys (§475); tie laikai bus tokie sunkūs ir nelaimingi, kad sujudins daugelio pasitikėjimą1), dėl to iškalba naudojantis būtų galima pasakyti: „O žmogaus Sūnus... ar jis ras tikėjimo žemėje?“

Kokia ten bebūtų šios pastraipos prasmė ir vieta, o yra žinoma, kad pirmųjų kartų krikščionys į šį pažadą žvelgė su ypatingu dėmesiu. Slegiami nuolatinių persekiojimų, jie troško susilaukti tos žmogaus Sūnaus dienos, kurią nugalėtojas Kristus nusileistų iš debesų, nešdamas teisingumą. To teisingumo įvykstant laukė jie greitai ir diena iš dienos mąstė apie žmogaus Sūnaus didįjį pažadą. Jų dėl to laukimo apaštalai įspėjo nesirūpinti, „būk Viešpaties diena esanti arti“2), o tik prisiminti, kad „viena diena pas Viešpatį, kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų, kaip viena diena. Viešpats nevėlina pažado, kaip kai kurie mano“3). Tie pirmieji krikščionys Jėzaus pažadą įjungė į žmogiškąjį kalendorių; apaštalai gi jį įjungė į Dievo kalendorių.

478. Po prilyginimo apie našlę, kuri buvo išklausyta dėl jos nepaliaujamo prašymo, eina vėl kitas prilyginimas, kuris iškelia dvasinį nusiteikimą maldai. Ir šitas prilyginimas yra būdingas Lukui (18,9-14), ir čia veikėjai yra fariziejus ir muitininkas, tai yra du kraštutinumai judaizmo moralinių vertybių skalėje. Tą prilyginimą Jėzus pasakė „tiems, kurie patys savimi pasitikėjo teisūs esą ir kitus niekino“.

Fariziejus ir muitininkas tą pat valandą atėjo į Jeruzalės šventyklą melstis. Fariziejus, pasitikėdamas savo teisumu, taip ir galvoja ir pagal tai elgiasi. Jis eina į Izraelitų atriumą (§48) arčiausiai prie švenčiausios vietos, kur gyvena jo tautos ir jo sektos Dievas. Tas Dievas yra galinga būtis, bet ji, teisų žmogų ir griežtą fariziejų, tas Dievas ypač mėgsta, ir todėl jis gali su juo kalbėtis gana šeimyniškai, net gali su juo kalbėtis kaip su karalium, bet tasai jo valdinys ateina išvardyti visos eilės gerų darbų, jo padarytų Dievui. Iš tikro fariziejus ten meldėsi stovėdamas, kaip paprastai darydavo žydai, išskaičiuodamas savo darbus: „Dėkoju tau, Dieve, kad aš ne toks kaip kiti žmonės: plėšikai, neteisūs, svetimoteriai, taip pat ir kaip šitas muitininkas. Aš pasninkauju du kartu savaitėje, duodu dešimtines viso, ką turiu“. Prilyginimas nebetęsia to sąrašo, bet jis patogiausiai galėtų būti tęsiamas ir išskaičiuotos kitos rinktinės fariziejaus dorybės, kaip rankų ir indų plovimas prieš valgant, susilaikymas gesinti lempą subatos dieną, mokėjimą atmintinai 613 Torah's nuostatų (§30) ir daugelį kitų įžymių ir nepriekaištingų fariziejaus dorybių. Išvada: fariziejus padarė Dievui malonę, žmogus savo maldoje išvardija Dievui suteiktąsias malones, tai yra, su pasididžiavimu parodydamas tuos žmogiško teisingumo darbus, apie kuriuos senovės pranašas buvo pasakęs: „Visos mūsų teisybės, kaip mėnesine liga sergančios skarmalas“4).

Tuo tarpu muitininkas, žinodamas tą panieką, su kuria į jį žiūrėjo judaizmo gerieji atstovai, ir būdamas tikras, kad ir Dievas su tokia pat panieka žiūri į jį, vos įėjęs šventyklos atriuman, sustojo, kaip nepageidaujamas elgeta, ir ten iš toli, nedrįsdamas nė akių pakelti į švenčiausiąją vietą, mušėsi į krūtinę melsdamasis: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Tai ir visa malda to, kurį rabinai vadindavo „suskiu“ (§40), nes jis žino, kad negali Dievui duoti nieko, ką duoda fariziejus. Taigi muitininkas pasitiki Dievo gailestingumu, visiškai nuolankiai prisipažindamas nusidėjėliu:

........................aš atsidaviau

Verkdamas Tam, kurs mielai atleidžia.

Baisios buvo mano nuodėmės,

Bet begalinis gerumas turi tokias didžias rankas, Jog apkabina tą, kas kreipiasi į jas.

Dantė, Skaistykla, III, 119-123

Tų abiejų vyrų kraštutinis skirtingumas turėjo visiškai priešingas išdavas, negu jie sprendė apie save. Jėzus padarė išvadą: „Sakau jums: šitas (muitininkas) parėjo į savo namus nuteisintas, anas ne. Nes kiekvienas, kurs save aukština, bus pažemintas, ir kas save žemina, bus paaukštintas“.

Niekas nebus į kelias eilutes taip gerai suėmęs esminių prilyginimo bruožų, kaip šv. Augustinas: „Ko fariziejus prašė Dievą, ieškok jo žodžiuose: ten nieko nerasi. Atėjo melstis, nieko nenori prašyti Dievą, tik pasigirti. Maža neprašyti Dievą ir girtis, jis dar užgauliojo tą, kuris prašė. Muitininkas stovėjo toli, bet jis ėjo prie Dievo... Maža tai, kad toli stovėjo, bet dar akių nedrįso pakelti į dangų. Dar daugiau, jis mušėsi į krūtinę, sakydamas: Viešpatie, būk gailestingas man nusidėjėliui! Štai tas, kuris prašo“.


1) Plg. Mato 24,12; Morkaus 13,22
2)    II Tesalonik. 2,2
3)    II Petro 3,8-9
4) Izaijo 64,6

 

MOTERYSTĖS KLAUSIMAI. JĖZUS IR VAIKAI

479. Ties ta vieta įvykių eigoje Lukas užleidžia vietą Matui ir Morkui pasisakyti moterystės skyrybų klausimu. Tuo klausimu Lukas (16,18) perduoda vien tik Jėzaus padarytąsias išvadas, nenurodydamas nei aplinkybių, nei jungdamas tai kaip nors su visu pasakojimu. O Matas ir Morkus nurodo ir aplinkybes. Kita vertus, Lukas sutampa su kitais abiem sinoptikais, perduodamas tai, kaip pas Jėzų buvo atvesti vaikai. Tą epizodą pirmieji du sinoptikai perduoda tuojau pat po skyrybų klausimo. Dėl to nesunku pasidaryti išvadą, kad tas klausimas — Luko išleistas, nes gal tai jis laikė nenaudinga būsiant jo pagoniškos kilmės skaitytojams — buvo iškeltas kaip tik prieš priimant vaikus.

Tuomet prie Jėzaus prisiartino fariziejai ir iškėlė šitokį klausimą: „Ar dera žmogui paleisti savo moterį dėl kokios nors priežasties?“1) Evangelistas atkreipia dėmesį į tai, kad fariziejai iškėlė tą klausimą gundydami (gr. ,,peiradzontes“). Iš tikro tai buvo senas klausimas, keliamas rabinų mokyklose seniai prieš Jėzaus laikus ir ilgai dar judinamas po to. Mozės įstatyme skyrybos buvo leistinos tik vyrui: „Jei žmogus vestų žmoną ir su ja gyventų, o ji nerastų jo akyse malonės dėl kurio nors biaurumo, jis parašys atsiskyrimo raštą, duos jai į rankas ir paleis ją iš savo na-mų“2). Skyrybų raštas leido persiskyrusiąjai sudaryti naują moterystę, bet po to — jei moterystė baigtųsi naujojo vyro mirtimi ar naujomis skyrybomis — pirmasis vyras jau nebegalėjo paimti sau tos išskirtosios moters. Rabinai didžiavosi šia skyrybų teise ir laikė ją Dievo duotąja išimtim savo išrinktajai tautai, o ne pagonims. Skirtumai iškildavo tada, kai jie bandydavo apibrėžti, kas sudaro pakankamą pagrindą skyryboms, nes įstatyme buvo tik pasakyta „dėl kurio nors biaurumo“, kurį vyras aptikdavo savo žmonoje.

Pagal Mišną3), kaip šiuo, taip ir kitais klausimais iki krikščionybės laikų buvo dvi nesutariančios ryškiausios srovės — mokyklos: Hillelio ir Šammaijo. Išsireiškimą „dėl kurio nors biaurumo“ Šammaijo pasekėjai aiškinosi moraline prasme kaip svetimoterystę, pateisinančią skyrybas. Hillelio pasekėjai leido sau plačiau suprasti tai, kalbėdami jau apie apmaudingus dalykus šeimos ar socialiniame gyvenime ir kėlė pavyzdžiu žmoną, kuri prisvilina vyrui pietus, ir tokia jau nusipelno būti išskirta. Vėliau Rabbis Aqiba nuėjo dar toliau ir paskelbė, kad skyryboms pakanka pagrindo, jeigu vyras suranda už savo žmoną gražesnę moterį.

Sunku pasakyti, kuriai srovei ir mokyklai priklausė fariziejai, iškėlusieji Jėzui tą klausimą. Jų žodžiai „ar dera... dėl kokios nors priežasties“ rodytų į Hillelio palaidąjį mokymą. Bet ar tai yra kvietimas priimti tą pažiūrą, ar įspėjimas nesilaikyti jos? Kitais žodžiais tariant, ar palaidų pažiūrų Hillelio pasekėjai tikisi patraukti Jėzų į savo pusę, ar griežtieji Šammaijo pasekėjai tikisi išgirsti Jėzų pasmerkiant tą kitą srovę?

Kaip ir kitais atvejais, Jėzus nieko nepasako apie tas abejas pažiūras, o nukrypsta į klausimo kilmę. Atsakydamas jis tarė jiems: „Ar neskaitėte, kad tas, kurs pradžioje sutvėrė žmogų, padarė juos, kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis savo moters, ir du bus vienas kūnas. Taigi, yra jau nebe du, bet vienas kūnas. Ką tat Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“4). Atsakymas, o ypač, išvada, apima pačią moterystės esmę, kuri senumu pralenkia visus žmonių ginčus. Pradžios knyga kviečia liudininku patį Dievą, žmonijos Kūrėją ir moterystės Įsteigėją. Išvada yra paprasta: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria! “

480. Fariziejų atsakymą nesunku pramatyti: „Tai kamgi Mozė liepė duoti persiskyrimo raštą ir paleisti?“5) Ar skyrybos nebuvo izraelitams duotoji privilegija? Ar jas gi tvarkė ne tasai pats Mozės įstatymas? Jeigu galioja Jėzaus skelbiamasis nuostatas „žmogus teneperskiria“, tai reiškia, kad yra atšaukiama duotoji skyrybų privilegija, o tai fariziejams buvo nesąmonė.

Jėzus dėl tos teisinės painiavos atsako patikslindamas jų pažiūras. Tai buvo ne privilegija, bet nuolaida, išgauta tų, kuriems ji buvo duota iš baimės, kad dar blogiau nebūtų. Jis tarė jiems: „Mozė leido jums paleisti žmonas dėl jūsų širdies kietumo, o pradžioje taip nebuvo!“ Klausimas ir vėl nukeliamas į jo kilmės Šaltinį. Mato evangelijoje po šios pastraipos eina esmėje visiškai panaši į aną, kurią jis pažymėjo Kalno pamoksle:

Mato 19,9  Kalno pamokslas, Mato 5,32
„Taigi, aš jums sakau:
kas tik paleidžia   
savo žmoną,
jei ne dėl svetimoterystės,
ir kitą veda,
svetimoteriauja;
ir kas paleistąją veda,
svetimoteriauja“.
  „Aš gi jums sakau:
kiekvienas, kurs paleidžia
savo moterį,
išskyrus svetimoterystės priežastį,
 daro, kad ji
 svetimoteriauja,
ir kas paleistąją veda,   
svetimoteriauja“.

Ta pati ištarmė skelbiama ir kitų dviejų sinoptikų, tačiau jie neturi išsireiškimų „ne dėl svetimoterystės“, arba „išskyrus svetimoterystės priežastį“:

Morkaus 10,11-12              Luko 16,18

„Kas nors paleidžia                „Kiekvienas, kurs paleidžia
savo moterį ir kitą veda,         savo moterį ir kitą veda,
jai svetimoteriauja.               svetimoteriauja,
Ir jei moteris skiriasi              ir kas
nuo savo vyro ir už kito teka,    vyro paleistąją veda,
ji svetimoteriauja“6).             svetimoteriauja“.

Prie šių abiejų sinoptikų reikia prijungti dar liudijimą šv. Povilo, kuris yra iš ankstyvesnio laiko, kaip pirmykštė katechezė (§102). Jis rašo: „Tiems, kurie yra surišti moteryste, įsakau ne aš, bet Viešpats, kad moteris nesiskirtų nuo savo vyro; o jei atsitiktų, kad pasiliktų netekėjusi ar susitaikintų su savo vyru. Taip pat vyras tenepaleidžia savo žmonos“7), šioje pastraipoje šv. Povilas daro aiškų skirtumą tarp atsiskyrimo ir skyrybų. Jis prileidžia pirmąją galimybę, jeigu tik moteris nesudaro naujos moterystės, bet neigia skyrybų leistinumą.

Taigi turime dvi grupes liudijimų, atstovaujančių ankstyvajai katechezei; viena yra Mato, net dukart suminėta (5,32 ir 19,9), o kita Morkaus, Luko ir Povilo. Pirmoji grupė pažymi ir tą išimties tarpsnį, o antroji neturi jo. Koks yra tų abiejų grupių santykis? Ar yra tarp jų prieštaravimų?

Keletas radikalų ten surado prieštaravimų. Jie pripažįsta, kad pirmykštė katechezė neleidžia skyrybų net ir svetimoterystės atveju, kaip vieningai liudija Morkus, Lukas ir Povilas. O kadangi Matas žymi tą išimtinę normą, kuri tokiais atvejais leidžia skyrybas, jie tą klausimą išsprendžia jau jiems įprastu metodu, skelbdami, kad tai yra įtarpa. Daroma prielaida, kad tai buvo įterpta į Mato tekstą, jog sutiktų su reikalavimais žydų, kurie nebuvo pasiruošę atsisakyti privilegijos išsiskirti, kai žmona būna neištikima. Tai yra tikrai labai paviršutiniškas aiškinimas, ir šiuo atveju jis būtų ypač patogus katalikams. Bet tai savavališkas metodas, jeigu jo neparemia — o šiuo atveju taip yra — joks dokumentas, ir jis nusižengia tam dėsniui, pagal kurį sunkesnis tekstas turi pirmenybę prieš lengvesnį. Šiuo atveju Mato tekstas, numatąs specialių kliūčių, kaip atrodo, visais atžvilgiais daug tiksliau išlaikė Jėzaus žodžius. Bet kokia yra tikroji to išsireiškimo prasmė?

481. Reikia atsiminti, kad fariziejai klausė Jėzų, „ar dera žmogui paleisti moterį dėl kokios nors priežasties“, be abejo, galvodami apie žydiškąsias skyrybas. Atsakydamas Jėzus pareiškė, kad ji gali būti pašalinta tik svetimoterystės atveju, čia dvigubai nukrypstama nuo žydų įstatymų: pirmiausia, žydų įstatymai svetimoteriaujančiajai numatė mirtį (§426), o ne skyrybas; antra, jis neleidžia vyrui, pašalinu-siam svetimoteriavusią moterį, antrą kartą vesti, visiškai derindamasis prie ką tik paskelbtojo dėsnio: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Taigi, jei klausiantieji galvojo apie žydų vykdomąsias skyrybas, Jėzus neleido nė tokių net ir svetimoterystės atveju, nes vyras negali vesti kitos moters, taigi nėra išsiskyręs. Jėzus leido ne „skyrybas“, bet tik atsiskyrimą. Ar žydai žinojo skirtumą tarp abiejų atvejų?

Kokie ten bebūtų buvę šiuo klausimu grynai teisiniai aptarimai (mes neturime tikslių žinių), tikras dalykas, kad vedusieji atsiskirdavo, likdami ir toliau vyras ir žmona. Minėtoji šv. Povilo pastraipa (§480) šiuo atveju yra sprendžiamoji. Patsai šv. Raštas pateikia vieną pavyzdį, nors ir iš senų senovės, kai levito žmona po pikto barnio palieka vyrą ir keturiems mėnesiams išeina į savo tėvo namus, o po to ateina vyras, susitaiko su ja ir prikalba ją grįžti namo pas jį8). Stipresnis už visus šiuos svarstymus yra tasai faktas, kad, pirmų pirmiausia, Morkus ir Lukas iš viso neperduoda tą apribojančią pastraipą, nes ankstyvoji katechezė laikėsi tos nuomonės, jog tai negali turėti bet kokios įtakos moterystės nesuardomumui ar palaikyti žydų leidžiamosioms skyryboms; antra, Jėzaus mokiniai, galvoję kaip žydai, pripažino, kad jo paskelbtoji norma yra visiškai nepajudinama.

482. Iš tiesų, kai baigėsi ginčai su fariziejais, mokiniai grįžo prie skausmingojo žmonos klausimo (kai kurie jų, kaip Petras, buvo vedę) jau uždarai namuose9), ir iš jų širdies gelmių kilo gaivalingas šūksnis: „Jei toks vyro dalykas su moterimi, tai neverta vesti!“ Jie buvo supratę nebuvimą nuolaidų Jėzaus nurodyme. Pagal jo žodžius, vyras negalėjo išsiskirti su savo žmona ne tik tada, kai ji prisvilina jam maistą, kaip leido Hillelis, bet privalo dar laikytis neatšaukiamai surištas su ja net ir tada, kai ji papildo svetimoterystę. Tai sujudino jų žydišką galvojimą; Jėzus, žinoma, teisingas, palygintas su Hilleliu, bet tokiu atveju jie sprendė, kad geriau nesusirišti su jokia moterimi ir iš viso nevesti.

Toli gražu nešvelnindamas savo anksčiau pasakytųjų žodžių, Jėzus iš savo pusės sumišusių apaštalų šūksnį palaikė bendriniu pareiškimu; jis kai kam galėtų būti pritaikytas, bet ne visiems. Atskiros žmogiškosios būtybės, pagal Jėzų, ne visos yra vienodos, kiek tai susiję su šiuo ginčijamuoju klausimu. Jų yra įvairios kategorijos, ir neįmanoma primesti visiems vieną įstatymą. Kai kurie galės laisvai ir pilnu sąžinės pritarimu kartoti tą mokinių šūksnį, ir tie yra privilegijuotieji; kiti blogio ar gėrio sumetimais kartos tai, laikydamiesi gamtos ar visuomenės jiems pavestųjų pareigų, ir tų tokia yra prievolė; dar kiti nekartos tai, ir šitie ves. Jėzui čia nerūpi šie pastarieji, nes jis nori parodyti mokiniams religijos reikalu laisvai pasirinktojo celibato prasmę. Jis jiems tarė: „Ne visi išmano tą žodį, bet tie, kuriems duota (suprasti). Nes yra eunukų, kurie gimę iš motinos įsčių, ir yra eunukų, kurie žmonių padaryti, ir yra eunukų, kurie patys save padarė dėl dangaus karalystės. Kas gali išmanyti, teišmano!“ Taigi įstatymas yra ne visiems. Tai yra tik pasiūlymas, naudingas dėl dangaus karalystės. Tai siūloma tik tiems, kurie gali išmanyti, o išmanyti gali tik tie, kuriems tai duota. Kiti yra laisvi pasielgti kaip tinkami, ir jie gali vesti, jei nori, tiktai visada su sąlyga, kad „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.

Trumpai tariant, Jėzus jokia prasme nesmerkia moterystės, tiktai iškelia pirmykštę jos prasmę ir tvarkymą, nors pirmon vieton prieš ją iškeldamas laisvai pasirinktąjį celibatą Dievo karalystei tarnauti. To įrodymas yra ir tai, kad Matas ir Morkus tuojau pat po ginčo dėl moterystės pasakoja, kaip Jėzus priėmė mažus vaikus (Lukas taip pat papasakoja tą įvykį, bet ne po to ginčo), kurie yra kaip tik tos moterystės vaisius, kurios nudžiuvusias šakas ir išsigimusius ūglius jis buvo ką tik nugenėjęs. Jis priima juos su malonia šiluma, parodydamas šiems nekaltiesiems tokio prielankumo, koks, tegu ir kitokios rūšies, laoai primena aną su dėmesiu rodytąjį švelnumą nusidėjėlėms ir muitininkams.

483.    „Jie atnešė pas jį kūdikių, kad jis jų prisiliestų. Mokiniai gi varė atnešančius šalin. Pamatęs juos, Jėzus buvo nepatenkintas ir jiems tarė: Leiskite mažutėliams eiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių Dievo karalystė. Iš tikrųjų, sakau jums, kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, tas neįeis į ją. Ir jis laimino juos, apkabindamas juos ir dėdamas ant jų rankas“10).

Tų kūdikių (gr. ,,paidia“) tarpe, be abejo, buvo berniukų ir mergaičių, ir Jėzus visus juos vienodai meiliai apkabino. Apie 30 metų prieš šį įvykį, tiksliai sakant, 1 m. prieš Kr., vienas egiptietis ūkininkas, kuris dirbo svetur, rašė savo nėščiai žmonai laišką, išlikusį iki mūsų laikų neseniai surastuose papirusuose: „Kada būsi pagimdžiusi vaiką, jei jis bus berniukas — augink jį; o jei mergaitė — užmušk“11).

Tas ūkininkas elgėsi ne kitaip, kaip to meto daugelis tėvų Egipte ir kitur.


1)    Mato 19,3
2)    Deuteron. 24,1
3)    Ghittin, IX,10
4)    Mato 19,4-7
5)    Deuteron. 24,1
6)    Senajame Įstatyme nebuvo numatyta galimybė moteriai imtis skyrybų iniciatyvos, bet Jėzaus laikais, veikiant graikų ir romėnų įtakai, tai jau darėsi vis labiau įprasta. Erodo Didžiojo dinastijoje, šalia Erodijados pavyzdžio, matome dar ir Drusillą, kuri paliko savo vyrą, Emesos Azizą, ištekėdama už romėnų prokuratoriaus Felikso (Žydų senovė, XX, 141-143; plg. Apaštalų darbų 24,24).
7)    I Korintiečiams 7,10-11
8)    Tai žymusis Efraimo levito epizodas, kurį perduoda Teisėjų kn. 19,1 ir sek. Kadangi anuo metu buvo praktikuojama poligamija, tai tame pasakojime moteris vadinama „pileghesh“ — sugulove.
9)    Morkaus 10,10
10)    Morkaus 10,13-16
11)    Oxyrhyncus Papyri, IV, n. 744

 

TURTUOLIS ATEINA PAS JĖZŲ.

MOKYMAS APIE TURTUS

484.    Kai Jėzus buvo besiruošiąs palikti tą vietą, kur jam buvo sunešti kūdikiai, atskubėjo prie jo tūlas jaunuolis ir, suklupęs ant kelių, paklausė: „Gerasis Mokytojau, kas man daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus jam tarė: Kam mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“1). Jau esame pažymėję, kad šie žodžiai, patvirtinti Luko, visiškai kitaip yra užrašyti Mato; atrodo, bijota, kad toksai pareiškimas, kaip jį atžymi Morkus ir Lukas, gali sudaryti pagrindo pasipiktinimui, nes tai galėtų būti aiškinama, jog čia paneigiami Jėzaus gerumas ir dieviškumas. Taigi ir grakiškajame Mato vertime iš aramajų kalbos, nors esmėje laikomasi to paties išsireiškimo, kiek kitaip pasakoma, norint išvengti galimybės, kad skaitytojai nesuprastų kaip nereikiant. Bet kaip tik dėl to, kad Morkaus ir Luko tekstai yra sunkesni, daugiau čia galimybės, jog jie yra seniausi ir tiksliausi. Paprastesnysis Mato evangelijos tekstas geriau atspindi tai, kaip ankstyvoji krikščioniškoji katechezė žiūrėjo į šį pasikalbėjimą, kai kiti du sinoptikai jau buvo parašę.

Jeigu žvilgterėsime į istorines aplinkybes, kuriomis tie žodžiai buvo ištarti, tai jie lengvai ir išaiškinami. Pavadinimas „Gerasis Mokytojau“ (Rabbi taba) niekada nebuvo vartojamas, kalbant su rabinais, net nė su pačiais žymiausiaisiais2), nes tai atrodė perdėtas prisigerinimas. Rabinas jautėsi pakankamai pagerbtas, jei jį pavadindavo „mokytoju“, o pavadinimas „geras“, tiksliai kalbant, priklausė vien tiktai Dievui, čia jaunuolis, kuris matė Jėzų apkabinant ir laiminant vaikučius, pavadino jį „geru“ daugiau žmogiškąja ir šeimynine prasme, negu akademine ir filosofine, ir Jėzus leidžia šia proga jaunuoliui pagilinti savo pažintį su mokytoju, į kurį jis kreipiasi. Nusileisdamas iki jaunuolio lygio, kaip jis kadaise buvo pasielgęs su samariete3), esmėje jis šitaip sako: „Tu vadini mane mokytoju, kaip bet kurį įstatymo mokytoją vadintum, ir dar pridedi, kad aš gerasis. Kodėl tu man teiki šį pavadinimą? Ar nežinai, kad apskritai tai skirta Dievui?“ Jaunuolis būtų galėjęs pateisinti to pavadinimo vartojimą atsakydamas: „Bet tu esi Dievo Sūnus!“ Bet jis nieko neatsakė. Ar Jėzus tikrai laukė tokio atsakymo iš jaunuolio, gal but, neišmaniusio reikalo? O gal jis bandė ištraukti tai, kad ten dalyvavę jo mokiniai, kurie tą reikalą žinojo (§396), širdyse kartotų jį?

Kadangi jaunuolis nieko neatsakė, Jėzus jam tarė: „Jeigu gi nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Jaunuolis paklausė: „Kurių?“ — Tada Jėzus, dar kartą patvirtindamas žydų įstatymą, pacitavo jam Dešimt Įsakymų: „Neužmuši, nesvetimoteriausi“, ir t.t. Nustebintas jaunuolis jam tarė: „Bet aš visa tai laikiau nuo savo vaikystės! Norėčiau sužinoti, ar dar ko nors man trūksta?“ — Susilaukęs tokio pasitikėjimą keliančio ir mielo atsakymo, kaip Morkus pažymi (10,21), pažvelgęs į jį, „Jėzus pamilo jį“, tai yra, jo žvilgsnis rodė aiškų prielankumą, ir tarė jam: „Vieno dalyko tau trūksta. Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir išdalyk beturčiams, ir už tai įsigysi turtų danguje; paskui ateik ir sek mane!“ Su tokiu pakvietimu, kaip sutartinai pažymi visi trys sinoptikai, visiskai pasikeitė vaizdas. Jaunuolis, buvęs toksai uolus ir karštas, staiga atšalo ir nuliūdo4), nes turėjo daug lobio ir buvo labai turtingas. Ir taip aptemęs pasišalino.

Kartų pasiūlymą, kad atsisakytų visų turtų, saldino pažadas dangaus turtų, kuris derinosi su Jėzaus mokslo visuotiniu atpildu, bet jaunuolis negalėjo pajusti to saldumo, o kartumas buvo labai didelis. Būsimieji turtai danguje iš tikro buvo perdaug tolimi, kad juos būtų galima keisti į savo didžiuosius blizgančių sidabrinių siklų kapšus, rūpestingai saugojamus kokiame slaptame užkampyje. Be abejo, jis buvo geras jaunuolis, bet tai buvo įprastas gerumas ir prisirišimas prie žemiškų dalykų, o tuo tarpu Jėzus buvo įspėjęs savo pasekėjus, kad bet kuriuo metu jiems gali tekti pasirodyti didvyriškumo milžinais. Tikriausia, iš jo būtų galėjęs išeiti puikus Romos imperijos valdininkas, bet jis neišlaikė pirmojo egzamino į dangaus karalystės aukštąją įstaigą, šiai karalystei jis neturėjo tokios kilnios dvasios, kaip anas muitininkas Levis, kuris gal mažiau turėjo sidabro, bet daugiau didžiadvasiškumo.

485. Jaunuoliui pasitraukus, Jėzus aptarė mokiniams jo laikyseną: „Kaip sunku, sušuko jis, įeiti į Dievo karalystę tiems, kurie turi pinigų! Mokiniai labai nustebo dėl jo žodžių. Bet Jėzus, vėl atsiliepdamas, jiems tarė: Vaikučiai, kaipgi vargu įeiti į Dievo karalystę tiems, kurie pasitiki pinigais. Pigiau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, kaip turtingam įeiti į Dievo karalystę. Jie dar labiau stebėjosi, sakydami vieni kitiems: Tai kas gi gali būti išganytas? Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: žmonėms tai negalima, bet ne Dievui: nes Dievui visa galima“5). Kupranugario palyginimas būdingas Rytams. Niekuo nepagrįsti yra aiškinimai, kad graikiškas žodis „kamelos“ - kupranugaris yra sumaišytas čia su panašiu žodžiu „kami-los“ — stora virve, arba kad „adatos ausis“ čia reiškia nežinomus siaurus ir menkus vartelius Jeruzalės miesto sienoje. Jėzus kalba apie tikrą kupranugarį ir tikrą adatos ausį, kaip vėliau Talmudas kalbės apie rabinus, kurie savo suktomis gudrybėmis įveikia dramblį prastumti pro adatos ausį6). Nėra net jokios prasmės menkinti palyginimo jėgą. Jėzus jį panaudo ja ne didelėms kliūtims iškelti, bet nurodyti tam, kas negalima. Turtuolis negali įeiti į Dievo karalystę dėl tos pat priežasties, kaip kad žmogus negali tarnauti ir Dievui ir mamonai. Kova tarp šių dviejų valdovų yra nepermaldaujama, ir jie vienas kito neprašo pasigailėjimo ir jokiu atveju neįsileidžia į savo karalystę vienas kito valdinių.

Ar tada iš viso joks turtuolis negalės įeiti į Dievo karalystę? Ne, jis galės įeiti, bet pirmiau turi nusivilkti mamonos pavaldinio uniformą ir pasidaryti tikru beturčiu ar beturčiu dvasioje. Bet ar bus įmanoma mamonos vaidiniams pasišalinti nuo ano ir pasidaryti Dievo valdiniais? Ne, tas pasišalinimas yra toksai paradoksalus, kad žmogiškai neįmanomas, nes žmonės teiks pirmenybę apčiuopiamajam žemės auksui prieš neapčiuopiamuosius dangaus turtus. Tačiau žmonėms negalima, bet ne Dievui, ir Dievas padarys tą stebuklą, kad turtingasis atiduotų pirmenybę tolimam turtui, o ne čia pat esančiam auksui.

Tos idėjos esmėje buvo nebe naujos, nes Jėzus buvo jau iškėlęs jas Kalno pamoksle ir neseno ginčo metu su fariziejais dėl turto. Naujas dalykas čia yra tas pareiškimas, kad atsisakymas turto, jog būtų įleistas į Dievo karalystę, bus ne žmogiškųjų pastangų vaisius, o Dievo galia.

486. Apaštalai tuos žodžius prisitaikė sau, ir jiems atrodė, kad jiems priklauso pirmenybė prieš visus kitus žmones. Petras, kaip ir paprastai, išaiškina jų jausmus ir taria Jėzui: „štai mes visa palikome ir tave sekėme; kas gi tat bus mums?“7). Kitais žodžiais tariant, jie patys savo valia ir su malonumu pasidarė beturčiais dėl Jėzaus ir dangaus karalystės, tuo pačiu įvykdydami tas ką tik čia nurodytąsias sąlygas. Ir štai iškyla klausimas, kurį pažymi mums tiktai vienas sinoptikas: „Kas gi tat bus mums?“ Jėzaus atsakymas buvo taikomas tiek apaštalams, jo išskirtiniems pasekėjams ir bendradarbiams, tiek ir visiems kitiems pasekėjams dabartyje ir ateityje, kurie neturėjo apaštalų laipsnio.

Tą dalį, kuri taikoma apaštalams, pažymi vien tik Matas; Morkus praleidžia ją, o Lukas perduoda tarp paskutinės vakarienės kalbų8). Tą dalį, kuri skiriama kitiems Jėzaus pasekėjams, perduoda visi trys sinoptikai, tik Morkus ir Lukas skirtingai nurodo laiką, kada kas įvyks.

Apaštalams Jėzus tarė: „Iš tikrųjų, sakau jums, jūs, kurie mane sekėte, atgimime, kai žmogaus Sūnus sėdės savo didenybės soste, taip pat sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių“. Tai įvyks, kai iš pagrindų atsinaujins šis pasaulis. Tada didybės soste, kurį rabinai skyrė Dievui9), sėdės žmogaus Sūnus, kaip savo nuosavame soste, šalia savęs turėdamas dvylika apaštalų, kurie sėdės mažesniuose sostuose, ir su jais kartu jis teis dvylika Izraelio giminių, kurioms išimtinai buvo skirta jo pasiuntinybė, šiuo iškilminguoju teismo susirinkimu bus baigtas dabartinis pasaulis ir pradėtas naujasis (§525 ir sek.).

Jėzaus pažadą kitiems jo pasekėjams Morkus šitaip perduoda (10,29-31): „Iš tikrųjų, sakau jums, nėra nė vieno, kurs paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl Evangelijos, ir kurs negautų dabar, šiuo laiku, persekiojamas šimtą kartų tiek namų, ir brolių ir seserų, ir motinų, ir vaikų, ir laukų, o busimajame pasaulyje amžinojo gyvenimo. Bet daug pirmųjų bus paskutiniai, ir daug paskutinių bus pirmieji“, čia atpildas nesiejamas su iškilminguoju dvylikos giminių teismu, bet aiškiai padalyta į dvi dalis. Antroji įvyks busimajame pasaulyje, ir tai sudarys amžinasis gyvenimas. Pirmoji įvyks dabar, šiame pasauly. Kitais žodžiais tariant, Jėzaus pasekėjams šiame pasaulyje yra pažadėta šimteriopai tiek, kiek jie paliko dėl jo. Tiktai ar šimteriopai grynai dvasinių gėrybių, ar taip pat ir medžiaginių?

487. Mes žinome, kad kai kurie pirmųjų dviejų šimtmečių krikščioniškieji rašytojai, kaip ir vėlyvojo judaizmo apokaliptikai mesijiniai rašytojai, su malonumu aprasinėjusieji medžiagines gėrybes, kurių busimasis Mesijas duos jiems savo karalystėje, — pasinaudojo Jėzaus žodžiais pavaizduoti Mesijo Jėzaus busimajai karalystei, tartum kokiam dykaduonių rojui. Toje karalystėje kiekvienas vynuogių krūmas turės po 10.000 atžalų, kiekviena atžala po 10.000 šakų, kiekviena šaka po 10.000 šakelių, kiekviena šakelė po 10.000 vynuogių kekių, kiekviena kekė po 10.000 uogų, iš kiekvienos uogos bus išspaudžiama po 25 saikus vyno; toks pat derlius bus kviečių ir kitų žemės vaisių10); ta karalystė truks 2.000 metų11). Panašų supratimą bus turėjęs ir Julijonas Apostatas, kuris pasišaipydamas klausė, kad Jėzus gal taip pat šimteriopai atlygins ir žmonomis tuos krikščionis, kurie seks jį12). Bet jau net trečiajame šimtmetyje Origenas sudavė smarkų smūgį toms svajonėms apie materialistinį rojų, o vėliau ir šv. Jeronimas pakartojo: „Remiantis šia ištrauka (apie šimteriopą atlyginimą), kai kas sako, kad po prisikėlimo praeis tūkstantis metų ir tada mums bus šimteriopai duota visa ko, ką esame palikę, o taip pat ir amžinasis gyvenimas, tačiau jie nesupranta, kad jeigu kitų dalykų atžvilgiu tasai pažadas tiktų, dėl žmonų reiškiasi jų nepadorumas, nes tas, kuris dėl Viešpaties paliko vieną žmoną, turėtų ateityje gauti šimtą. Betgi prasmė yra šitokia: kas dėl Išganytojo paliko kūniškus dalykus, gaus dvasinių, kurie, lyginant jų vidinę vertę, bus tiek, kaip šimto santykis su vienu“. Šv. Jeronimui, kaip ir kitiems senovės Bažnyčios Tėvams, šimteriopas turi būti imamas dvasine prasme.

Esmėje aiškinimas yra teisingas, bet istoriniu atžvilgiu jis neatrodo pilnas. Kad jis būtų pilnas, mums reikia priskirti taip pat ir materialinę prasmę tam, kas pažadėta šimteriopai. Net ir šia kita prasme Jėzaus pažadas tuojau pat įsikūnijo tarp pirmųjų krikščionių, sudariusių vieną šeimą, leidusią jiems rasti medžiaginių gėrybių ir natūralaus prisirišimo, kuriuos jie buvo palikę Kristaus meilės vardu, tiktai daug kartų daugiau. Apaštalų darbai pasakoja, kad „visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Lobį ir turtus jie parduodavo ir iš to dalino visiems, kaip kiekvienam buvo privalu“ (2,44-45), ir truputį toliau tvirtina, kad „tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Nė vienas iš jų nesakė apie savo lobį, kad tas jo vieno būtų, bet visa buvo jiems bendra“ (4,32). Iš Apaštalų darbų ir įvairių Laiškų sužinome, kad ir tolimas krikščionių bendruomenes siejo vieną su kita tokie stiprūs labdarybės ryšiai, jog jie jautėsi pakankamai atlyginti net ir už tą meilę, kurios natūralius saitus jie gal buvo nutraukę sekdami Kristų. Tad jei pirmieji krikščionys palikdavo namus ar vieną širdį, tai kaip atpildą tikrai surasdavo šimtus namų ir širdžių. Įvairių įsitikinimų šiandieniniai mokslininkai visai teisingai šitose religinių brolijų sutelkiamose materialinėse gėrybėse įžiūri Jėzaus duotąjį pažadą dėl šimteriopumo „dabar, šiuo metu“. Įvairiais Bažnyčios laikotarpiais istorikai pastebės susikuriant daugelį draugijų, kurių nariai, artėdami prie Kristaus dvasios, sudeda tai, ką turi, bendrai naudoti, taigi jie gali su šv. Povilu pasakyti „kaip nieko neturintieji, tačiau visa turintieji“ 13).

Reikia betgi pastebėti, kad tą šimteriopo materialinių gėrybių turėjimo palaimą lydi Jėzaus pažadas susilaukti persekiojimų. Nukankintojo Mesijo pasekėjams iš tiesų tekdavo kuriuo nors būdu imituoti jį ir sekti jį, kaip šv. Povilas sako, „didele kantrybe, sielvartuose, varguose, suspaudimuose, smūgiuose, kalėjimuose, maištuose, darbuose, budėjimuose, pasninkuose“; bet ir tuose dalykuose jie galėjo kartu su apaštalais tvirtinti, kad yra, kaip nuplakti, tačiau neužmušti, kaip nuliūdusieji, tačiau visados linksmi 14).


1)    Morkaus 10,17-18
2)    Kiek žinoma, yra tik vienas atvejis, kai į rabiną kreipiamasi kaip į „gerąjį mokytoją“, bet ir jis yra vėlyvesniame tekste (Taanith, 24, b), kur žodžiu ,.gerasis“ žaidžiama kartojant jį bent penkiskart; plg. G. Dalman „Die Worte Jesu“, I, Leipzig, 1898, p.277.
3)    Jono 4,22
4)    Luko 18,23
5)    Morkaus 10,23-27
6)    Jau cituotame Strack ir Billerbeck veikale, tom. I, p.828
7) Mato 19,27
8)    Mato 19,28; Luko 22,28-30
9)    Pagal rabinus, prieš pasaulį sutveriant (tiksliau: prieš 2.000 metų) buvo sukurti septyni dalykai: Torah (tai yra įstatymas), atgaila, rojus, pragaras, didybės sostas, šventykla (dangiškoji) ir Mesijo vardas. Torah buvo padėta ant Dievo kelių, kuris sėdėjo didybės soste. Plg. Strack ir Billerbeck cit. veikale, tom. II, p. 974-975
10)    Plg. Irenėjaus Adversus haeres. V,33-3-4
11)    Plg. Apreiškimo 2‘,3 ir sek.
12)    Lukas tarp paliekamų dalykų išvardija taip pat ir žmoną.
13)    II Korint. 6,10
14)    II Korint. 6,4-10

VYNUOGYNO DARBININKAI

488. Koks bus kriterijus, matas paskirstyti Jėzaus sekėjams tą pažadėtąjį atpildą? Apie tai pats Jėzus davė atsakymą nauju prilyginimu, paimtu taip pat iš Palestinos žemdirbių gyvenimo.

Pasirodžius pirmiesiems pavasario ženklams, vynuogynuose tenka atlikti daug darbo, genėti, ravėti ir t.t., ir visa tai turi būti atlikta prieš vynuogėms užsimezgant. Taigi būna keletas savaičių įtempto darbo, kuriam visi šeimininkai ieško darbininkų. O dangaus karalystė yra panaši į vynuogyno savininką, kuris tuo metu anksti rytą išėjo ieškotis pasisamdyti darbininkų. Surado keletą jų miesto prekyvietėje ir, sutaręs mokėti po denarą dienai, nusiuntė į savo vynuogyną. Apie trečią valandą, arba mūsų laiku apie devintą valandą ryto, jis vėl išėjo į prekyvietę, kurioje pamatė be darbo stovinčių darbininkų. Tai jis tarė jiems: Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir aš sumokėsiu, kas jums priklauso. Paskui jis dar nuėjo apie šeštą ir devintą valandą, tai yra pagal mūsų laiką apie vidurdieni ir trečią valandą po pietų, ir, radęs dar be darbo stoviniuojančių, juos taip pat pasiuntė į savo vynuogyną, pažadėjęs atlyginti, kas bus teisinga. Apie vienuoliktą valandą, tai yra mūsų laiku per valandą prieš saulėleidį, jis dar kartą nuėjo ir rado stoviniuojančių be darbo ir tarė jiems: „Ko čia stovite visą dieną dykinėdami?“ — Tie jam atsakė: „Niekas mūsų nepasamdė“. Tai savininkas tarė jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną“. — Saulei nusileidus, jis tarė savo užvaizdai: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems uždarbį, pradėdamas nuo paskiausiai atėjusiųjų iki pir-mųjų“. — Tai užvaizda sušaukė visus paskiausiai atėjusius ir kiekvienam jų davė po denarą. Kiti darbininkai, kurie matė, kad paskutiniesiems buvo taip gausiai atlyginta, tikėjosi, kad jiems bus pridėta dar daugiau. Bet kai atėjo jų eilė, tai tie devintą ir trečią valandą pasamdytieji kiekvienas gavo vis tiek pat; net ir anksti rytą pasamdytieji tegavo tik po vieną sidabrinį denarą. Nusivylę jie pradėjo burbėti prieš savininką, sakydami: Kaip čia dabar yra? Paskutinieji vargu tedirbo valandą ir dar tada, kai jau buvo vėsu, o tu sulyginai juos su mumis, kuriems teko pakelti visus dienos sunkumus ir karštį? Bet savininkas atsakė: Prieteliau, aš tau nedarau skriaudos; argi ne už denarą susilygai su manim? Imk, kas tavo, ir eik sau. Jei aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti, kiek ir tau, ar aš negaliu su savo pinigais pasielgti taip, kaip man patinka? Ar gal man neleistina rodyti dosnumo tavo draugams dėl to, kad tu pavydi? Ir Jėzus baigė prilyginimą, sakydamas: „Taip paskutinieji bus pirmieji, ir pirmieji — paskutinieji“.

Esama tam tikrų į akis krintančių panašumų tarp šio prilyginimo ir rabinų raštų1), bet jie žymiai vėlesni, ir jais siekiama ko kita pamokyti, šis prilyginimas apskritai moko, kad Dievo dosnumas išsilieja kam nori ir tokiu gausumu kaip nori, ir kad galutinis atpildas jo pasekėjams esmėje visiems bus tas pats. Vynuogynan samdytieji darbininkai nesudaro griežtos lygiagretės su sielų atpildu dangaus karalystėje, nes pastarosios tikrai neburbės, nekaltins šališkumu to, kuris joms atlyginimą skiria, nejaus vieni kitiems pavydo. Bet istoriškai jie atstovauja tiems Jėzaus pasekėjams, kurie dangaus karalystės akivaizdoje laiko save bet kokiu atžvilgiu labiau nuopelnais pasipuošusius už kitus, o ypač tie kilnios dvasios žydai, bet griežtai žydiškos galvosenos, kurie tebelaikė save priimtinesniais Dievui dėl tos paprastos priežasties, jog jie priklausė išrinktajai tautai. Tokie sutiko su tuo, kad atsivertę muitininkai, nusidėjėlės ir pagonys iš tiesų gali būti įleisti į dangaus karalystę, tačiau toje karalystėje jų vieta turėtų būti toli už tikinčiųjų ir tikrų izraelitų, šimtmečiais krovusių sau nuopelnus Dievo akyse. Jėzus tačiau moko, kad visos tokios pirmenybės dings ir kad dangaus Karaliaus dosnumas galės paskutiniuosius pasiųsti į pirmąsias vietas, o tie, kurie jau buvo pirmieji, taps paskutiniaisiais.


1) Žiūrėk „Zwanzigster Exkurs“ Strack ir Billerbeck cituotame veikale, tomas IV, p. 481-500

LOZORIAUS IŠ NUMIRUSIŲJŲ PRIKĖLIMAS

489. Nuo Pašventinimo šventės buvo praėję apie pora mėnesių, ir jau turėjo būti 30 m. vasario mėn. galas ar kovo pradžia (§§460; 462). Savo kelionėse nuo Galilėjos pasienio Jėzus turėjo jau būti atsidūręs netoli Jordano ir prisilaikęs to tiesaus kelio į Jeruzalę, kuris eina lygiagrečiai su Jordanu. Atrodo, kad tam tikroje vietoje jis persikėlė per upę į Transjordaniją ir ten kiek pabuvojo, gal net toje mėgstamoje vietoje, į kurią buvo pasitraukęs po Pašventinimo šventės.

Ten jam bebūnant atėjo liūdna žinia iš Betanijos, iš Marijos ir Mortos kaimo. Jų brolio Lozoriaus, kuris gal sirgo jau, kai Jėzus paskutinį kartą lankėsi ten, sveikata labai pablogėjo, ir jam gresia mirtis. Nors abi seserys pasiliko namie, visą tą laiką slaugydamos ligonį, bet joms visada būdavo duodama žinia apie Jėzaus kelionę ir kur jis sustoja, tai patyrusios, kad jis yra Transjordanijoje, apie pora dienų kelio nuo Betanijos, išsiuntė jam žinią apie brolio padėtį. Pasitikėdamos tuo ypatingu prieraišumu, kurį jis rodė jiems visiems trims, jos dėjo viltis į tai, kad jis tuojau pribus pagelbėti ir patsai jo buvimas neleis jų broliui mirti. Jonas (11,3 ir sek.) šitaip aptaria seserų atsiųstosios žinios padarytąjį įspūdį: „Taigi, jo seserys siuntė pas jį ir sakė: Viešpatie! štai tas, kurį tu myli, serga. Išgirdęs Jėzus jiems tarė: Ta liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, kad per ją būtų pašlovintas žmogaus Sūnus. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį Mariją ir Lozorių“.

Galėtumėm laukti, kad ta meilė, kurią evangelistas ypačiai pabrėžia, vers Jėzų tuojau pat išskubėti pas draugus, kurie laukia jo. Tačiau Jėzus „išgirdęs jį sergant, jis tuo tarpu pasiliko dvi dienas toje pačioje vietoje; joms praslinkus, jis tarė savo mokiniams: Eikime vėl į Judėją“.

Eiti į Judėją iš ten, kur Jėzus buvo, reiškė eiti į Jeruzalę ir jos apylinkes, tai yra tiesiai į savo priešų lizdą. Mokiniai tuojau pagalvojo apie ten gresiantį pavojų ir priminė jam: „Rabbi, žydai ką tik ieškojo tavęs užmušti akmenimis, ir tu vėl tenai eini?“ Jėzaus atsakyme dar kartą užtinkame tas temas, kurios rūpėjo Jonui ir kurias jis ypač rūpestingai atžymėjo: „Ar ne dvylika valandų turi diena? Jei kas vaikščioja dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą; bet jei vaikščioja naktį, suklumpa, nes nėra jame šviesos“. Dvylika Jėzaus mirtingosios dienos valandų dar ne visos buvo išsibaigusios, nors vakaras ir artėjo. Jisai, šio pasaulio šviesa, turėjo baigti savo kelionę iki paskutinės valandos, nei jo priešai negalėjo pakeliui sutrukdyti jo, nes dar nebuvo atėjusi jų valanda; jų viešpatavimo valanda bus tamsybių valanda.

Tada Jėzus tęsė: „Mūsų prietelis Lozorius miega, bet aš einu jo pažadinti iš miego“. Šie žodžiai, atrodo, sustiprino mokinių klaidingą aiškinimąsi Jėzaus pasisakymo dėl seserų atsiųstosios žinios („ta liga ne mirčiai“) ir taip pat tai, kad Jėzus užtruko dvi dienas, todėl jie pasitikėjimą reikšdami atsakė: „Viešpatie, jei miega, bus sveikas“. Iš tiesų ano meto medicina tą atvejį, kai giliai miegama, laikė ženklu, jog kūnas spiriasi ligai ir pradeda išstumti ją. Taigi buvo dar kita priežastis neiti į Judėją Lozoriaus aplankyti — tai netrukdyti jam. Tuomet Jėzus aiškiai pasakė jiems: „Lozorius mirė ir dėl jūsų, kad tikėtumėte, aš džiaugiuosi, jog nebuvau tenai. Bet eikime pas jį“.

Mokinius prislėgė žinia apie Lozoriaus mirtį, ir jie nė iš tolo neįtarė tikrųjų Jėzaus užsimojimų. Jeigu jau atsitiko blogiausia ir nebėra ką bedaryti, tai ko būtinai stengtis eiti į Judėją tiesiai į tą vyriausiųjų kunigų ir fariziejų lindynę? Mokiniams visiškai nepatiko ta kelionės mintis, ir jie svyravo tarp fariziejų baimės ir pagarbos Jėzui. Kita vertus, mokytojas atrodė buvo nusprendęs būtinai keliauti. Tad jiems reikėjo eiti kartu su juo, net ir tuo atveju, jei nebegalėtų grįžti ir netektų ten gyvybės tarp tų neapykantos pilnų priešų, kuriuos jie ruošiasi pajudinti. Apaštalas Tomas buvo tasai, kuris įtikinėjo juos, nors ir nedarydamas paslapties iš savo pažiūros dėl kelionės išdavų: „Eikime ir mes mirti su juo!“ Tad visi iškeliavo į Betaniją, pasiekdami ją vakarop. Bet mums reikia pasiklausyti Jono žodžių:

— Atėjęs Jėzus rado jį jau keturias dienas gulintį kape. Betanija buvo arti Jeruzalės, apie penkiolika varstų atstu nuo jos. Daug žydų buvo pas Mortą ir Mariją judviejų paguosti dėl jų brolio. Morta, kaip tik išgirdo, kad Jėzus ateina, išėjo jo pasitikti, o Marija pasiliko namie. Morta tarė Jėzui: Viešpatie, kad būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar aš žinau, kad Dievas tau duos, ko tik Dievą paprašysi. Jėzus jai tarė: Tavo brolis prisikels. Morta jam atsakė: žinau, kad jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną. Jėzus jai tarė: Aš prisikėlimas ir gyvybė; kas tiki į mane, nors būtų miręs, bus gyvas, ir kiekvienas, kurs gyvas ir į mane tiki, nemirs per amžius. Ar tai tiki? Ji jam atsakė: Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, kurs atėjai į šį pasaulį! Tai pasakius, ji nuėjo ir pašaukė savo seserį Mariją, tylomis sakydama: Mokytojas čia ir tave šaukia. Kaip tik ji išgirdo, greitai atsikėlė ir ėjo pas jį. Nes Jėzus dar nebuvo įėjęs į kiemą; jis dar tebebuvo toje pačioje vietoje, kur jį buvo pasitikus Morta, žydai, kurie buvo su ja namuose ir ramino ją, pamatę, kad Marija greitai atsikėlė ir išėjo, sekė ją, sakydami: ji eina pas kapą verkti tenai. Kaip tik Marija atėjo, kur buvo Jėzus, ir jį pamatė, puolė jam po kojų ir jam tarė: Viešpatie, kad būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Tuomet Jėzus, pamatęs ją verkiančią ir atėjusius su ja žydus verkiančius, susigraudino dvasioje ir susijaudino.

490. Šie žodžiai gundo mus trumpam pertraukti pasakojimą pasidaryti kai kurioms pastaboms. Jei pasakojimas čia ir baigtųsi, niekam pasaulyje nekiltų joks klausimas. Pasakojimas ramus, permatomas, be šešėlio užslėptos prasmės; be to, jis visiškai sutampa su mūsų turimaisiais kitais istoriniais duomenimis, kad jo kiekviena eilutė gali būti patvirtinta. Sužymiu čia tik kai kuriuos pavyzdžius.

Senovės Betanija tikrai buvo šalia anuometinio kelio netoli Jeruzalės, apie penkiolika stadų atstumo, arba apie 2 kilometrai ir 775 metrai (šiandieną tas kaimas yra nusitęsęs truputį toliau, labiau į rytų pusę). Kadangi tai buvo taip arti Jeruzalės, tai daug žydų iš miesto buvo atėję pareikšti užuojautos žymiai mirusiojo šeimai, kaip tai reikalavo papročiai.

Žydų mirusieji būdavo laidojami tą pačią mirties dieną, ir šitaip atsitiko ir su Lozorium. Vyravo visuotinai tokia nuomonė, kad mirusiojo siela tris dienas dar sukinėjasi apie lavoną, tikėdamasi galėsianti dar grįžti į jį, bet ketvirtąją dieną, pradėjus kūnui gesti, ji nueina sau visiškai.

Mirusiojo šeima susilaukdavo atėjusių pareikšti užuojautą septynias dienas, bet daugiausia tokių būdavo pirmąsias tris dienas. Atėjusieji savo liūdesį pirmiausiai reikšdavo įprastu rytiečiams triukšmingumu — verkdami, vaitodami, balsiai raudodami ir plėšydami savo drabužius; paskui jie susėsdavo žemėje ir kurį laiką nuliūdę tylėdavo.

Kada Jėzus atvyko, Morta ir Marija buvo jau apsuptos tokių atėjusiųjų pareikšti užuojautos. Jonas vadina juos žydais, kaip jis paprastai vadina Jėzaus neprietelius, ir jų iš tiesų tokių kai kurių būta, kaip rodo pasakojimo galas.

Morta, kurią mes jau esame sutikę kaip namų šeimininkę (§441), pirmoji išeina pasitikti Jėzaus, o paskui išeina Marija, lydima svečių. Pasikeitęs keliais sveikinimų žodžiais su seserimis ir pamatęs visus tuos žmones verkiant, Jėzus „susigraudino dvasioje ir susijaudino“, kaip tikras žmogus, su tikra širdim krūtinėje, kuris giliai jaučia visą žmogiškąją meilę ir širdgėlą.

Ar galima dar įsivaizduoti paprastesnį, tikslesnį ir teisingesnį pasakojimą, negu šitas yra?

Be abejo, šitaip jį būtų aptarę ir patys radikaliausieji mokslininkai, jei jis nebūtų baigęsis stebuklu. O kadangi visa pasakojimo viršūnė yra mirusiojo prikėlimas, dalyvaujant tiek daug ir tokių priešiškai nusiteikusių liudininkų, tai buvo nuspręsta, kad arba reikia įrodymų, jog čia esama iš anksto paruoštos apgaulės, arba čia esama neabejotinų mitinių ar alegorinių žymių. Senieji kritikai galvojo apie šiokią ar kitokią apgaulę ar suktybę, bet visos jų mintys dabar jau palaidotos be jokios vilties kada nors prisikelti. Keletas šių dienų kritikų galvoja, kad tasai pasakojimas yra gryna alegorija, kad jame nėra nieko tikra, o tiktai vienu ar kitu būdu istoriškai pavaizduojama atitrauktinė idėja. Tačiau dėl to nėra nė kalbos, nes jei toksai pasakojimas yra alegorija, tai tuomet tokia yra ir kiekviena mirtis, kurios liudijimą pasirašo daktaras ar tardytojas, turėdamas prieš akis lavoną ir dar tam tikrą skaičių nedraugiškai nusiteikusių liudininkų; jei tokie mirties pažymėjimai turi istorinės vertės, tai juo labiau turi jos Lozoriaus mirties liudijimas. O tai dar aiškiau pasirodys iš pasakojimo tęsinio, prie kurio čia vėl grįžtame.

491. „Tuomet Jėzus, pamatęs išėjusius susitikti verkiančius žydus, susigraudino dvasioje ir pats save sujaudino. Jis tarė: Kur jį padėjote? Jie jam atsakė: Viešpatie, eik ir pasižiūrėk. Jėzus apsiašarojo. Todėl žydai kalbėjo: štai, kaip jis jį mylėjo. O kai kurie iš jų sakė: Ar tas, kurs atvėrė akis aklam gimusiam, negalėjo padaryti, kad šitas nebūtų miręs?“

„Jėzus, vėl susigraudinęs pats savyje, priėjo prie kapo. Buvo tai ola, uždaryta akmenimi. Jėzus tarė: Atimkite akmenį. Mirusiojo sesuo Morta jam atsakė: Viešpatie, jau dvokia, nes jau keturias dienas guli. Jėzus jai tarė: Argi aš tau nesakiau, kad, jei tikėsi, išvysi Dievo garbę“.

„Atritus akmenį, Jėzus pakėlė aukštyn akis ir tarė: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš, tiesa, žinojau, kad tu visuomet mane išklausai; bet tai pasakiau dėl čia aplinkui stovinčių žmonių, kad jie tikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Tai pasakęs, jis sušuko garsiu balsu: Lozoriau, išeik laukan! Numirėlis tuojau išėjo surištomis raiščiais kojomis ir rankomis, ir jo veidas buvo aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: Atraišiokite jį ir leiskite eiti!“

Jėzaus laikais kapai Palestinoje buvo šalia gyvenamųjų vietų ar netoli jų. Lygiose vietose žymesniųjų asmenų kapai paprastai būdavo kasami žemėje statmenai duobės pavidalu; kalvotose vietose horizonta-liai; kapą sudarydavo kambarys vienam ar dviem mirusiesiems, o dažnai ir su prieangiu prieš tą kambarį. Iš prieangio į tą kambarį būdavo įeinama siauru niekad neuždaromu įėjimu, o prieangis iš lauko pusės užritinamas dideliu akmeniu. Jau nuplautas, apšlakstytas kvepalais, suvyniotas raiščiais ir įsuptas į drobulę, lavonas paprastai būdavo padedamas laidojamajame kambaryje ir dėl to būdavo prieinamas to kambario orui. Todėl ir lengva įsivaizduoti, kad trečią ar ketvirtą dieną, nepaisant tų kvepalų, visą kapą užpildydavo jau gendančio lavono kvapas.

Musų atveju tuo susirūpina Morta, kai Jėzus įsako atrišti akmenį nuo kapo angos. Lozoriaus lavonas ten buna jau keturios dienos. Nustatinėdami laiką, išsiaiškiname, kad įvykių eiga buvo šitokia: paskutiniąją dieną Jėzus iš Transjordanijos atėjo į Betaniją, keliaudamas Jeruzalėn vedančiu Jeriko keliu; kitos dvi dienos — priešpaskutiniąją ir dar vieną — buvo jo užgaištos Transjordanijoje, gavus jau žinią, kad Lozorius sunkiai susirgo; dar ankstyvesnė ketvirtoji diena yra toji, kada jo seserys nusiuntė Jėzui žinią, ir tą dieną Lozorius mirė ir buvo palaidotas. Taigi jis mirė tada, kai jo seserys išsiuntė Jėzui žinią.

492. Šiandieną senovinės Betanijos vietoje nurodomas kapas, kurį IV šimtmečio tradicija sutapatina su Lozoriaus kapu. Tai yra tikrai įprastos Palestinoj rūšies kapas, bet šiandien yra sunku tiksliai nustatyti, kad tai yra tas pats Lozoriaus kapas, nes šimtmečių bėgyje daug kartų keitėsi vietovės aplinka. XVI šimt. mahometonai užmūrijo to kapo išorinę angą, kai ten buvo pastatyta mečetė. Po to buvo pravestas įėjimas į kapą iš kitos pusės, ir į jį šiandieną patenkama nusileidus 24 laiptais. Tas įėjimas nuveda į senovinį kapo prieangį, kuris yra kvadratinės formos, apie 3 metrus ilgio ir pločio. Dar nužengus tris laiptus, patenkama į laidojamąjį kambarį, kuris yra šiek tiek mažesnis ir turi trims lavonams vietos.

Kokia bebūtų šio kapo tapatybė su Lozoriaus kapu, pasakojimas labai tiksliai perduoda Palestinos laidojimo papročius ir sutinka su archeologiniais radiniais, tad ir šia prasme pasakotojas pasirodo esąs savo akimis matęs įvykius. Pasakojimas nemažiau tiksliai perteikia ir žydų psichologiją įvykio metu ir tuojau po jo. Įvykio metu kai kurie žydai prikiša Jėzui, kad jis atvėręs aklam gimusiam akis, negalėjęs padaryti, jog Lozorius nemirtų. Po to įvykio žydų tarpe kilo nesutarimų, kuriuos savo akimis matęs liudininkas šitaip nupasakoja: „Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir Mortą ir buvo matę, ką Jėzus padarė, įtikėjo į jį. Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir jiems pasakė, ką Jėzus buvo padaręs“. Šio uolaus pranešimo, kaip toliau matysime, pasėka buvo fariziejų sprendimas, kad tokių didingų ir viešų stebuklų darytojas turi būti pašalintas. Bet čia svarbu iškelti tai, kad stebuklą mačiusių žydų nesutarimas turi tobulą psichologiškai istorinį pagrindą. Tie Jėzaus priešininkai, kurie neužsimiršo, kad jie yra žmonės, pasiduoda stebuklui ir tiki į tą, kurs stebuklą padarė; kiti gi savo žmogiškąjį protą ir širdį palenkia savo partijai, tesirūpina tik partijos laimėjimu, nubėga skųsti Jėzaus, žmonijos istorija yra pilna tokių partizaniško atkaklumo kraštutinių pavyzdžių; bet niekad atkaklumas nebuvo toks atšiaurus, kaip fariziejų. Tegul griūna pasaulis, tik bet kokia kaina tegul išlieka farizieizmas!

Iš tiesų pasaulis griuvo, o farizieizmas išliko, kaip nepaneigiamas savo paties pralaimėjimo liudininkas.

493. Šiandieniniai radikalieji kritikai (didesni senovės fariziejinių metodų pasekėjai, negu atrodo), įrodinėdami, kad Lozoriaus prikėlimo pasakojimas yra visiška alegorija ir neturi jokio istorinio pagrindo, pateikia argumentą, kuris turėtų būti nesugriaunamas. Tas jų įrodymas yra tai, kad šį įvykį pasakoja vien tik Jonas, o ne sinoptikai; jeigu įvykis būtų buvęs tikras, tai sinoptikai, remdamiesi apologetiniais sumetimais, nebūtų praleidę jo, nes jis kaip tik tiktų sustiprinti tikėjimui į Jėzų Mesiją.

Toks protavimas iš tikro yra nesugriaunamas, bet tik parodyti, kad radikalai kritikai neturi tikrų argumentų. Pirmoje vietoje jiems galima priminti asmeniškai, kad Jėzaus prisikėlimas yra papasakotas ir sinoptikų ir Jono, tačiau jiems nepakanka dar tai priimti šį reikalą, kaip istorinį faktą. Be to, jų toksai protavimas yra tylos argumentas, kuris visuomet laikomas labai silpnu, o mūsų atveju visiškai nieko nereiškia. Mes žinome, kad Jonas kaip tik norėjo papildyti iš dalies tai, ką buvo pasakoję sinoptikai, o Lozoriaus atsitikimas kaip tik ir yra vienas tokių atvejų. Kita vertus, sinoptikai ne tik neketina pasakoti visų Jėzaus darbų ir jo padarytųjų stebuklų, bet patys duoda įrodymų, jog labai daugelį dalykų jie yra praleidę. Iš tiesų jau matėme, kaip sinoptikai perduoda Jėzaus žodžius, pagal kuriuos išeina, jog daug stebuklų buvo padaryta Korozaine, bet nė vieno tų įvykių neperduoda nei sinoptikai, nei Jonas (§412). Kodėl sinoptikai šį pasakojimą praleido, tai atviras dalykas spėlioti. Labai panašu būtų į tiesą tai, kad jei nenorėjo Lozoriaus ir jo seserų iškelti aikštėn, jog prieš juos nesiimtų spaudimo priemonių priešiškai nusistačiusieji žydai, kurie tada vyravo Jeruzalėje nuo to meto, kai sinedriumas jau buvo sugalvojęs nužudyti Lozorių, kaip nepatogų liudininką (§503). Vėliau gi, kai rašė Jonas, ta išmintinga tyla jau nebeturėjo prasmės, nes Jeruzalė jau buvo paversta į griuvėsių krūvą.

Olimpinių žaidimų nuotaika atsiduoda tasai aiškinimas, kurį apie Lozoriaus prikėlimą pateikia Renanas. Iš tikrųjų tai yra jau antrasis iš eilės aiškinimas, nes pirmasis, pagal kurį prileidžiama, kad Lozorius buvo kuriam laikui apalpęs ir kad su seserimis buvo sutarta tokia apgaulė, nepatenkino kaip reikiant nė paties Renano. Taigi ano pirmojo visiškai neatsisakydamas, tik dar sustiprindamas ji, jis pateikia savo sprendžiamąsias išvadas (Vie de Jesus). Vieną gražią dieną apaštalai paprašė Jėzų, kad padarytų stebuklą Jeruzalės gyventojams įtikinti. Nusiminęs Jėzus atsakė, kad žydai netikėtų, jei net ir Lozorius prisikeltų, turėdamas galvoje Lozorių iš prilyginimo apie turtuolį (§472). To atsakymo pakakę, kad vėliau kalbėtų apie Lozoriaus prikėlimą, kaip apie tikrą ir buvusi dalyką. Ir taip gražiai buvo padarytas stebuklas. Taigi, tikrai visi, mokyti ir bemoksliai, pasidarys išvadą, kad toks aiškinimas tinka tik sukelti vienai valandėlei nuoširdaus juoko, bet nusijuokę taip pat visi paklaus, ar Jėzaus biografija yra tinkama vieta, kurioje sudarinėjami panašūs juokai.

 

JĖZUS EFRAIME IR JERIKE

494. Jeruzalės žydų vyresnieji labai rimtai pažiūrėjo į Lozoriaus prikėlimo liudininkų skundą. Susirūpinę fariziejai kreipėsi į vyriausiuosius kunigus, kurie turėjo išspręsti tą reikalą, ir tam buvo sušauktas susirinkimas (sinedriumas), kuriame dalyvavo daugelis sinedriumo narių. Buvo iškeltas klausimas: „Ką darysime? Kadangi tas žmogus daro daug stebuklų! Jei paliksime ji taip veikti, visi įtikės į jį; ateis romėnai ir sunaikins mūsų šventą kraštą ir tautą“. Susirinkimo dalyviai visai neginčija Jėzaus stebuklų tikrumo, o ypač šio paskutiniojo. Jau iš seno pasirodydavo stebukladarių, prisistatančių Dievo pasiuntiniais ir šaukiančių tautą sukilti (§433); ir Jėzus laikomas vienu tokių, net dar blogesniu, nes jis daro tokių didelių ir nuostabių stebuklų, todėl jie gali atkreipti romėnų dėmesį. O jie juk buvo Palestinos šeimininkai, nors ir nesikišo į šventyklos reikalus ir tautai buvo palikę tam tikrą vidaus autonomiją (§22). Bet jiems jau buvo įkyrėjusi ta nesibaigianti revoliucinių stebukladarių procesija, ir gal kaip tik tas galilėjietis būtų paskatinęs juos visu griežtumu ir galutinai baigti su tais revoliucininkais. Tiesiogines pasėkas lengva pramatyti: Jėzus tęstų savo pribloškiančius stebuklus, minios masiškai subėgtų prie jo, visi sutartinai paskelbtų jį Izraelio karalium vietoj Jeruzalės prokuratoriaus ir Romos imperatoriaus. Prieš sukilėlius butų atžygiavę Palestinoje buvę romėnų daliniai, o taip pat ir Sirijos legionai. Tada prasidėtų žydų žudymas, o taip pat šventyklos ir visos tautos naikinimas. Pavojus buvo rimtas ir grėsmingas: reikėjo skubiai veikti.

Susirinkime dalyvavo Kaifas, einąs vyriausiojo kunigo pareigas, kuris, klausęsis pasiūlymų, savo nuomonę išreiškė išdidžiai, kaip leido jo einamosios pareigos: „Jūs nieko nežinote! Ir neapsvarstote, kad jums geriau, jei vienas žmogus mirs už tautą, kaip kad visa tauta pražūtų“. Kaifas nieko vardu nepaminėjo, bet visi suprato: tas „vienas žmogus“, kurs turėjo mirti „už tautą“, buvo Jėzus. Teisybė, kad Jėzus neskatino tautos sukilti ir niekada nesivertė politika. Teisybė, kad jis buvo nekaltas, kaip, greičiausia, buvo iškėlę kai kurie susirinkimo dalyviai, bet ar visa tai buvo svarbu? Jei jis mirs, visa tauta išvengtų pražūties, ir tai buvo pakankamas pagrindas, kad jis mirtų. Tai sakydamas Kaifas kalbėjo tik kaip politikos žmogus ir savo sadukėjų kunigiškosios kastos sumetimais, kurie visiškai sutiko su fariziejų reikalais. Tačiau evangelistas jo žodžiuose įžiūri daug aukštesnę prasmę ir ją išreiškia šitokia pastaba: „Tai jis pasakė ne pats savaime, tik, būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu, pranašavo, kad Jėzus turėjo mirti už tautą ir ne tik už tautą, bet ir kad jis surinktų draugėn išsklaidytuosius Dievo vaikus“.

Pasakymas „būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu“ davė pakankamai pagrindo pakaltinti evangelistą nežinojimu, kad vyriausiojo kunigo pareigos einamos ne vienerius metus. Kalbos nėra, kad tai reta žinia, nes kiekvienas Senojo Įstatymo skaitytojas žino, kad tos pareigos būna visam gyvenimui, nors Jėzaus laikais, kaip jau esame matę (§50), retas vyriausiasis kunigas ištesėdavo tiek ilgai. Todėl Jonas, žinodamas tą vykstantį piktnaudojimą, nori tik išskirtinai pabrėžti, kad tais iškilmingaisiais Jėzaus mirties metais Kaifas teisėtai ėjo vyriausiojo kunigo pareigas ir kaip toks ištarė anuos žodžius, kurie net jam nenuvokiant tai turėjo daug didesnės reikšmės, negu jis norėjo. Jono akimis, šis paskutinysis Senojo Įstatymo vyriausiasis kunigas tais pat metais baigė savo pareigas, nes tas metais Mesijas Jėzus įstatė Naująjį Įstatymą; o prieš baigdamas eiti tas pareigas, naudodamasis teisėta pareigų galia, jis atidavė pagarbą Naujojo Įstatymo Kūrėjui, nesąmoningai paskelbdamas jį Izraelio ir visų žemės tautų išganymo auka. Taryba nusprendė veikti taip, kaip Kaifo pasiūlyta: „Nuo tos dienos jie buvo nusistatę jį užmušti “.

Apaštalams ar ir pačiam Jėzui, greičiausia, apie tą sprendimą papasakojo koks nors prielankus žmogus, patyręs apie tai. Nuo tada Jėzus daugiau nebesirodė viešai ir pasitraukė iš Jeruzalės į miestą, kurs vadinamas Efremu, kuris buvo žinomas IV šimt. tradicijai1), beveik tikras dalykas, kad jis atitinka šiandieninį Taiji beh, apie 25 km į šiaurę nuo Jeruzalės, tyrų pakraštyje. Jėzus turėjo paprotį prieš rimtus savo pasiuntinybės įvykius pasitraukti į nuošalias vietas.

495. Efreme Jėzus išbuvo nedaugelį dienų. Artėjo Velykos, ir pirmieji maldininkų būriai buvo pradėję keliauti į šventąjį miestą, kuriame buvo laukiama bet kuriuo metu ir jo atvykstant. Kad susirinkimo nutarimas nebūtų vien tuščias troškimas, „vyriausieji kunigai ir fariziejai buvo davę paliepimą pasakyti, jei kas sužinotų, kur jis esąs, kad jie galėtų jį sugauti“2).

Nežiūrint tokio įsakymo, 30 m. vieną iš pirmųjų Nisano mėnesio dieną Jėzus iš savo Efremo nuošalumos iškeliavo į Jeruzalę, naudodamasis ilgesniuoju Jeriko keliu pagal Jordaną. Mokiniai jautė tragediją ir sekė nenoromis: „Jie buvo kelyje ir ėjo į Jeruzalę; Jėzus ėjo jų priešakyje; jie buvo nustebę ir sekė bijodami“3).

šį karavaną sudarė dvi grupės. Pirmąją sudarė apaštalai ir keletas seniausių ir labiausiai atsidavusių mokinių, o jis pats ėjo vienas priekyje, ir dėl to jie sekė „bijodami“. Antroji grupė, dar labiau atsilikusi, buvo sudaryta iš neseniai jį pradėjusių sekti mokinių, įsimašiusių gal tarp Velykų maldininkų, kurie jau pažinojo Jėzų ir kuris jiems rūpėjo, ir tie „sekė bijodami“. Toli dešinėje jau buvo matyti Jeruzalės kalvos.

Vienu metu Jėzus pamojo dvylikai apaštalų prisiartinti ir pradėjo jiems sakyti, kas turi atsitikti: „Štai mes einame į Jeruzalę, žmogaus Sūnus bus įduotas vyriausiems kunigams, Rašto žinovams ir vyresniesiems; jie pasmerks jį mirti ir paduos jį pagonims; jie tyčiosis iš jo, apspiaudys jį, plaks jį ir užmuš jį, bet trečiąją dieną jis prisikels iš numirusiųjų“. Pranašystė nebuvo nauja, bet turint galvoje anas aplinkybes, verta buvo tai pakartoti. Kai jau čia pat buvo laikas, kai Jėzus prisistatys pasauliui kaip Mesijas, tai sudarė progą dar kartą priminti savo pasekėjams tikrąjį savo mesianizmo supratimą. Bet ir šį kartą tas patikslinimas gana maža ką tepadėjo. Lukas (18, 34) kantriai pasako mums, kad „Dvylika nieko iš to nesuprato. Tas dalykas buvo jiems paslėptas, ir jie nesuprato, apie ką buvo sakoma“ Koks didelis buvo tas nesupratimas, rodo vienas atsitikimas, kuris netrukus po to įvyko.

496. Tarp tų, kuriuos Jėzus pasišaukė pas save, „nieko nesuprato“ du broliai, Jokūbas ir Jonas, Zabediejaus sūnūs, o kitame būrelyje, kuris iš atokiau sekė Jėzų, buvo jų motina, gal viena tų gerųjų šeimininkių, kurios pasirūpindavo Jėzaus bendradarbių medžiaginiais reikalais (§343). Abu jaunuoliai Jėzaus pranešimą bus pasakę savo motinai, ir visi trys jie plačiai aiškinosi tai ko šviesiausiai ir ko klaidingiausiai. Jie, greičiausia, kalbėjo apie Mesiją kaip valdovą, jo pergales, garbę, sostą, apie jo karališką dvarą ir dvariškius ir kitokius svajonėmis paremtus dalykus, tokius brangius politiniam mesianizmui. O kadangi laikas artėjo, tai jie nutarė, kad reikia ką nors daryti užsitikrinti sau geroms vietoms. Tai dėl to netrukus motina, lydima dviejų savo sūnų, su didžiausiu nuolankumu ir pagarba prisistato Jėzui, pasiryžusi klausti jį. Jiems tai taip svarbu, kad jie kalba visi iš karto ir pertraukia vienas kitą, dėl to kai Matas (20,20) priskiria klausimą motinai, tai Morkus (10,35) — sūnums. — Ko nori? Ko norite? — paklausė Jėzus. Ir tada motina, padedama savo sūnų, išdėsto savo prašymą. Kai jau dabar Jėzus įsteigs savo karalystę Jeruzalėje, jis neprivalo užmiršti tų abiejų gerųjų jaunuolių. Jie abu visada labai mylėjo jį, iš meilės jam paliko net savo namus ir savo tėvo laivus. Taigi ar Jėzus nebūtų dėkingas jiems ir ar negalėtų savo mesijiniame dvare suteikti jiems vietos vienam dešinėje, o kitam kairėje savo sosto? Motina nieko neprašo sau, bet ji tikisi prieš mirdama dar susilaukti paguodos pamatyti abu puikiuosius savo sūnus geriausiose vietose šalia garbingojo Mesijo.

Jie baigė kalbėti. Jėzus ilgai žiūri į visus tris ir paskui be galo kantriai sako jaunuoliams: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu? Arba būti pakrikštyti tuo krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“ Mesijo garbė tikrai ateis, bet jis turi išgerti taurę ir priimti krikštą, kad išsipildytų tragiškoji pranašystė, apie kurią jis ką tik buvo kalbėjęs apaštalams. Prieš pradedant garbingąjį gyvenimą įvyks negarbinga mirtis, tai ar jie galės pakelti tai? Abu jaunuoliai, rodydami baimės nežinantį pasitikėjimą, atsakė: „Galime!“ Jėzus nelauktai sutinka su jais, bet atmeta jų prašymą: „Taurę, tiesa, kurią aš gersiu, gersite ir krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas, būsite pakrikštyti, o sėdėti mano dešinėje ar kairėje ne mano dalykas duoti jums, bet tiems, kuriems dangiškojo Tėvo parengta“. — Pranašystė apie taurę ir krikštą yra užuomina į apaštalų busimuosius bandymus, o kita atsakymo dalis išskiria du dalykus, kuriuos klausiantieji sumaišė, būtent, Mesijo karalystę žemėje ir didingąją dangaus karalystę. Pirmoji yra šis pasaulis, ir jis bus pilnas kentėjimų ir persekiojimų; antroji karalystė prasidės su atgimimu, ir jis bus pasėka tos kantrybės, kuri buvo padėjusi pakelti šio pasaulio kančias ir persekiojimus. Tada žmogaus Sūnus sėdės savo garbės soste, bet kitas vietas paskirstys dangiškasis Tėvas.

Kiti apaštalai patyrė apie šį garbės troškimą reiškianti prašymą ir nepajėgė nulaikyti pavydaus pykčio prieš tuos, kurie iškėlė jį, tuo parodydami, kad ir jie turi tokių „troškimų“. Jėzus vėl susišaukė juos visus įspėti ir dar kartą išblaškyti jų įsivaizdavimą: pagonių tautose vadai valdo kitus ir verčia juos pajusti tą jų valdžią, o tarp Jėzaus pasekėjų, jeigu kas nori būti didesnis už kitus, privalo pasidaryti mažesniu, o kas nori būti pirmasis, privalo būti visų vergu4), pasekdamas Jėzum, „kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet kad jis pats tarnautų ir atiduotų savo gyvybę daugeliui atvaduoti (iš vergijos)“5). Jėzus pavaizdavo save geruoju ganytoju, kuris visą dieną tarnauja savo skaitlingai kaimenei ir už ją atiduoda gyvybę (§434); čia jis vėl grįžta prie anos minties ir paskelbia, kad jis atiduoda savo gyvybę išpirkti iš vergijos daugeliui savo pasekėjų. Tai yra mokslas, kurį vėliau ypač pabrėžia šv. Povilas.

497. Jau suminėtuoju keliu Jėzus atkeliavo į Jeriką. Tasai anų laikų aristokratiškasis miestas buvo tikrai žavi vieta ir visiškai kitokia, negu kitos, ypač žiemą, nes ten helenizmu gyvas Erodas Didysis gausiai išliejo savo aistrą statyti, kaip ir mažesniu mastu jo sūnus Arkelajus. Čia buvo amfiteatras, hipodromas, prabangūs karališkieji rūmai, ištisai perstatyti Arkelajaus, be to, didžiuliai tvenkiniai, kur subėgdavo iš apylinkių vanduo, šis miestas buvo jau nebe toks, kaip senovinis kananiečių Jerikas, kurio griuvėsiai stūksojo per porą kilometrų į šiaurę, šalia Eliziejaus šaltinio. Jozuės sunaikintojo miesto griuvėsiai ilgą laiką išbuvo neapgyventi, bet šalia jų esąs brangaus vandens šaltinis iš lėto sutraukė daug žmonių, ir ilgainiui ten iškilo naujų pastatų, kurie Jėzaus laikais sudarė lyg ir anuometinio Jeriko priemiestį6).

Jei kas tad ėjo iš šiaurės, kaip Jėzus šį kartą, pirmiau praėjo tą priemiestį šalia senovinio Jeriko vietos, o pusvalandį paėjęs pasiekė Erodo miestą kaip tik prie įėjimo į siaurą slėnį, kuriuo nutįsta kelias į Jeruzalę. Ties ta vieta įvyko dalykas, kurį, įdomiai skirdamiesi vienas nuo kito, papasakoja visi trys sinoptikai7).

Pagal Matą ir Morkų, tai atsitiko, kai Jėzus ėjo iš Jeriko; pagal Luką, kai jis ėjo į Jeriką. Pagal Morkų ir Luką, ten buvo išgydytas aklasis, kurį Morkus vadina Bartimėjum, Timėjaus sūnum, o pagal Matą — išgydyti buvo du. — Klausimas senas jau, ir jam išspręsti buvo pasiūlyta jau daug išvadų, kai kurios jų neturi jokio pagrindo ar labai menką. Viena tokių yra tai, kad buvę trys aklieji, vienas jų prisistatęs įeinat į Jeriką, o kiti du kelyje išeinant iš miesto. Atrodo, kad geriausias aiškinimas yra tas, kuris primena, jog buvo du Jerikai — senasis miestas ir Erodo statytasis. Jei kas nors eina tuo abu miestus skiriančiu nedideliu tarpu, tai tokį galima pavadinti išeinančiu iš Jeriko (senojo), ar įeinančiu į Jeriką (Erodo statytąjį). Kai dėl išgydytųjų skaičiaus, ar du, ar vienas buvo, tai su tokiu jau ir anksčiau buvome susidūrę, kai buvo išgydytas velnio apsėstasis gerazėnas, kuris, kaip Matas sako, turėjo palydovą (§374); čia ir vėl tik Matas pažymi, kad buvo du aklieji. Bet jei nusikelsime į anuos laikus, tai nesunku bus išaiškinti tą skirtingumą. Palestinoje aklieji dažnai vaikščiodavo po du, šiek tiek pagelbėdami vienas kitam, ir apsukresnysis jų beveik įasmenindavo abu juos, antrąjį palikdamas lyg ir šešėlyje, šiuo atveju kalba Bartimėjus, bet rūpestingasis Matas pažymi, jog jis kalba už du.

Taigi Bartimėjus, lydimas už jį drovesnio draugo, elgetavo prie kelio. Daugelio žingsnių garsas sakė jam, kad pro šalį eina daug žmonių, ir tada jis paklausė, kas čia eina. Jam buvo atsakyta, kad čia pro šalį eina Jėzus Nazarėnas, kurio stebuklų garsas, tikriausia, jau buvo žinomas jam. Tada abu aklieji elgetos pradėjo šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mudviejų!“ Iš minios piktai buvo šaukiama jiems, kad nutiltų, bet šie abu ėmė dar garsiau šaukti. Jėzus sustojo ir prašė, kad atvestų juos artyn. Arčiau Bartimėjaus padrąsindami sakė: „Drąsos! kelkis! tave šaukia!“ Tas pašoko, numesdamas savo apsiaustą, ir lydimas savo maženiojo bendro, priėjo prie Jėzaus. Jėzus paklausė juos: „Ko norite, kad judviem padaryčiau?“ Ko gali trokšti aklasis? Bartimėjus atsakė: „Mokytojau, kad regėčiau!“ O abu drauge kartodami: „Viešpatie, kad mudviejų akys atsivertų!“ Jėzus tada tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Esmėje tai tas pats atsakymas, kuris buvo pratartas aniems dviems akliesiems iš Kaparnaumo (§351). Jis palietė jų akis, ir abu akimirksniu išgijo ir tuojau pat, įsimaišę minioje, nuėjo paskui jį.

498. Tada Jėzus įėjo į Jeriką, žinoma, apsuptas entuziazmo, žmonės iš visų pusių bėgo pamatyti to garsaus Rabbio, kurio fariziejai ieškojo nužudyti, to, kuris ką tik buvo išgydęs įprastinę porą aklųjų čia pat, šalia jų, ir visuotinį sujudimą dar labiau kurstė patys tie vyrai, pasiryžę rodyti savo akis visiems, kurie tik norėjo tirti jas.

Tarp atbėgusiųjų buvo tūlas Zakėjus, muitininkų viršininkas. Kaip pasienio miestas ir svarbus prekybos centras, Jerikas bus turėjęs sukaupęs daug mokesčių rinkėjų, ir juos tvarkė kaip tik tasai Zakėjus. Jo hebraiškas vardas „Zakkai“ rodo, kad jis buvo žydas. O jei, nepaisant tai, jis vertėsi šia žydų nekenčiamąja profesija, kaip Levis Matas (§306), tai iš tiesų kaltė čia buvo ne jo, o to į tokią pagundą vedusio gero pelno, kurį teikė tokia tarnyba. Iš tiesų jis buvo turtingas, bet jam, kaip ir Leviui Matui, turtai nenustelbė visų dvasinių jausmų. Medžiaginis pasisotinimas kartais keldavo jam koktumą, ir kartais jausdavo jis aštrų troškimą tokių turtų, kurie yra aukštesni už auksą ir sidabrą. Zakėjus kaip tik šitaip nusiteikęs buvo ir tą dieną, kai Jėzus įėjo į Jeriką, ir jis gyvai troško arčiau prieit prie jo ir pasikalbėt ar bent pamatyti jį. Bet išėjęs į kelią jis suprato, kad tai bus labai sunku. Jėzų supa tirštai susigrūdusi minia, ir prasispausti pro ją neįmanoma. Kita vertus, vargšas Zakėjus (o ne Jėzus, kaip įsivaizdavo Eisleris) buvo žemo ūgio ir iš ten, kur jis stovėjo, negalėjo užmatyti nė Jėzaus galvos. Ar jam atsisakyti savo to sumanymo? Jokiu būdu ne! Sumanusis Zakėjus pabėgėjo į minios priekį, nes einama buvo pamažu, ir, užmatęs tinkamą šilkmedį, įsilipo į jį. Tai vienas tų žemųjų medžių, kokių ir šiandien dar matyti pačiame Jerike, išsikreivojusiomis ilgomis šaknimis, panašiomis į virves, ir kai taip patogu ant jų pasilipėti, tai patys niekai ir į medį įlipti. Tačiau tuo jis sudarė dėmesį atkreipiantį vaizdą. Jei jis būtų buvęs paprastas kaimietis ar koks nors menkas miestietis, niekas nebūtų atkreipęs į jį dėmesio; o tasai mažiukas ten gi buvo muitininkų viršininkas, vienas tų, kurie prižiūri šituos siurbėles, čiulpiančius kraują iš pačios žmonių širdies. Gal ne vienas praeinančiųjų pagalvojo, kad būtų gera nutempti jį žemėn ar pagaliau bent gerą laužą pakurti ten po juo; žodžiu, visi jie rodinėjo į jį, palydėdami tai pašaipos ir paniekos šūksniais.

Pagaliau Jėzus buvo jau nebetoli šilkmedžio. Visi žiūrėjo ten į viršų, — tai ir jis sužiuro. Tie, kurie buvo iš Jeriko, paaiškino jam, kad tasai ten medyje užsikoręs mažiukas yra niekai, „nusidėjėlis“, iš tikro nusidėjėlių viršininkas ir vyriausia siurbėlė, kuris lyg pasityčioti turi „Zakkai“ (švarus) vardą, nors daug geriau būtų pavadinti jį bet kuriuo iš daugelio kitų vardų. Mokytojui netiktų prakalbėti į jį nei sustoti ir žvilgterėti į jį. Tačiau Jėzus ne tik sustojo ir pažvelgė į jį, bet atrodė, kad jo visiškai nepaveikė suteiktosios žinios. Kai tie, kurie teikė jam tas žinias, liovėsi kalbėję, jis atsigrįžo į žmogelį medyje ir, be kita ko, pasakė jam: „Zakkai, lipk skubiai žemyn! Man reikia šiandieną pabūti tavo namuose!“

Tai sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Prasidžiugęs Zakėjus nusirito iš medžio, ir mokytojas nuėjo su juo į jo namus, o tai matydami „visi murmėjo ir sakė, kad jis užėjo pas nusidėjėlį“. Kadangi Zakėjaus namai buvo nusidėjėlio namai, tai jie buvo nešvarūs, ir dėl to tie, kurie ištikimai prisilaikė fariziejų nustatytųjų taisyklių, žinoma, nėjo vidun; o tie namai tačiau pasidarė žymiai švaresni už daugelio fariziejų. Zakėjus, kurio sąžinę slėgė ne vien tik kokios nors smulkmenos, nutarė pagerbti savo svečią, plačiai pasiaiškindamas dėl savo praeities; dėl to jis tarė Jėzui: „Štai, aš duodu pusę savo gėrybių beturčiams, ir jei kuo nuskriaudžiau ką nors, grąžinu keturgubai“. O jo svečias, visiškai patenkintas, atsakė: „Šiandieną suteikta išganymas šitiems namams, nes ir jis yra Abraomo sūnus. Nes žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. Panašiu būdu Jėzus gyrė ir kitą muitininką — Levi Matą, vėliau tapusį jo pasekėju.

Stebuklingas Bartimėjaus pagydymas buvo sukėlęs minios nuostabą ir pasigėrėjimą. O Zakėjaus pasitaisymas, galimas dalykas, nieko nenustebino ir nieko neprivertė gėrėtis, ir gal tarp jų buvo dar ir tokių, kurių pastabos dėl to buvo gana piktos. O Jėzaus akims Zakėjaus atsivertimas buvo taip pat stebuklas, nemažesnis už aklojo išgydymą, nors ir kitos rūšies. Jei Bartimėjaus atveju aklajam buvo grąžintas regėjimas, tai Zakėjaus atveju kupranugaris pralindo pro adatos skylutę, taigi atsitiko toks dalykas, kas „žmonėms tai negalimas dalykas, o Dievui visa galima“ (§485).


1)    Plg. Euzebijaus Onomasticon, 90
2)    Jono 11,57
3)    Morkaus 10,32
4)    ,,Bet jis (kardinolas Federigo) širdyje buvo tikras, kad nė vienas, kuris išpažįsta krikščionybę, negali paneigti, jog nėra didesnio pranašumo žmogaus prieš žmogų, kaip tarnavimas kitiems, vengiant garbės ir stengiantis išvengti jos; žinoma, tik ne dėl to, kad būtų stengiamasi išsisukti pasitarnauti kitiems, bet dėl to, kad nesijauti pakankamai vertas tokios aukštos ir pavojingos tarnybos“ (Manzoni, Sužadėtiniai, 22 sk.).
5)    Mato 20,25-28
6)    Plg. Žydų karas, IV,459
7)    Mato 20,29 ir sek.; Morkaus 10,46; Luko 18,35

 

MINŲ IR TALENTŲ PRILYGINIMAS

499. Gali būti, kad Zakėjaus atsivertimas ir Jėzaus atsakymas vyko pokylio metu, kurį muitininkų viršininkas suruošė savo svečiui. Be Jėzaus mokinių, ten gal bus dalyvavę ir kiti Jėzaus gerbėjai, kurie iš jo laukė didelių dalykų; baimingas drebulys bus nubangavęs sale, kur svečiai pusbalsiai kalbėjosi apie Dievo karalystę ir garbingąjį Mesiją, apie akinančias pergales, apie teismus, spindinčius sostus ir palaimos šlovingumu puikuojančius dvariškius. Bet apie tuos dalykus buvo kalbama su tam tikru susilaikymu, kad tai nesudarytų nemalonumo mokytojui, nes jau visi žinojo, kad jis tik dėl sau vienam težinomų priežasčių nepritaria tokioms kalboms ir visada pakeičia tai kitais vaizdais, tokiais niūriais, kokie jų piešiamieji buvo šviesūs. O nebebuvo jau jokių abejonių, kad tai yra sprendžiamųjų įvykių išvakarės; viskas leido tikėti, kad diena iš dienos mokytojo stebuklų darymo galia vis labiau išsiskleis, reikalai visiškai pasikeis ir viešai bus įkurta Dievo karalystė. Gal pro kai kuriuos pokylio salės langus buvo matyti prabangūs karaliaus rūmai, Arkelajaus statyti, ir kai kurių vaizduotė bus nukrypusi tada į neaiškų ir trumpalaikį tetrarko valdymo laiką (§14), kaip į priešingybę savo širdyse puoselėjamosios pastovios ir garbingos karalystės, kurią Mesijas Jėzus įkurtų po keletos dienų.

Jėzus nugirdo dalį tų tylių pokalbių ir labai gerai suprato tų visų dalyvių nusiteikimą, „todėl jis pasakė dar vieną prilyginimą, nes jis buvo arti Jeruzalės, o jie manė, kad Dievo karalystė tuojau apsireikšianti“1). Prilyginimas buvo šitoks.

Kilmingas žmogus iškeliavo į tolimą šalį, kad ten jam būtų patvirtintas karalystės valdymas, o paskui grįžti kaip karalius valdyti. Kad jam nesant pinigai nestovėtų be darbo, pasišaukė dešimtį savo tarnų ir kiekvienam davė po vieną miną (mina vadinamas žydų vartojamas pinigas), kad jie naudotųsi ja, kol jis sugrįš. Bet piliečiai nekentė jo; jie pasiuntė paskui jį pasiuntinius pasakyti tam, kuris turėjo įvesdinti jį, kad jie nenori jo turėti karalium. Tačiau jam buvo suteiktas karalystės valdymas ir kilmingasis žmogus grįžo kaip tikras ir teisėtas karalius.

Tai trumpai prilyginimo įžangai mintį bus davęs tikras istorinis dalykas, nes, kaip jau esame matę, tai kaip tik atitinka Arkelajaus kelionę į Romą, kurią jis atliko apie trisdešimt metų prieš gaudamas iš Augusto teisę kaip karalius valdyti savo žemes, ir apie tą penkiasdešimt žydų delegaciją, išsiųstąją paskui jį iš Jeruzalės (§13). Turime taip pat atsiminti, kad tuomet, kai Jėzus kalbėjo, jo klausytojai nedvejodami galėjo nukreipti mintis į netolimus to paties Arkelajaus rūmus, kurie tiek jau ilgai tuštavo ten Jerike.

Kai naujasis karalius grįžo, jis sušaukė savo tarnus atsiskaityti iš tų minų, kurias buvo patikėjęs jiems. Pirmiausiai atėjo tarnas, kuris ta jam duotąja mina buvo uždirbęs dešimtį auksinių; karalius pagyrė jį, nes jis yra buvęs „ištikimas mažame dalyke“, ir atsilygindamas už tai davė jam valdyti dešimtį miestų. Paskui atėjo antrasis, kuris pelnęs kitas penkias minas, ir tas buvo atlygintas — jam pavesta valdyti penki miestai. Tada atėjo trečiasis, kuris sakė: Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau surišęs skepetoje. Aš bijojau tavęs, nes tu esi griežtas žmogus, imi, ko nesi padėjęs, ir piauni, ko nesi sėjęs! — Aišku, tas tarnas nepritarė, kad paskui pretendentą į karalių butų siunčiama priešiška delegacija, bet jis nieko nepadarė nė gera savo valdovui, žinodamas, kad jo valdovas daug reikalauja, duotąją miną išsaugojo, jog būsimasis karalius negalėtų jo kaltinti neištikimybe ar vagyste. Bet karalius jam tarė: „Aš teisiu tave, netikusis tarne, tavo paties ištartais žodžiais! Tu žinojai, kad aš žmogus kietas, imąs, ko nepadėjau, ir piaunąs, ko nešėjau. Tai kodėl tu neleidai mano pinigų nuomon, kad aš sugrįžęs būčiau galėjęs pareikalauti jų, žinoma, su palūkanomis!“ čia pat stovėjusiems kitiems jis pasakė: Atimkite iš jo miną ir duokite tam, kuris turi dešimtį minų. Bet tie pastebėjo: Valdove, tas juk turi jau dešimtį minų! Bet karalius atsakė: Aš sakau jums, kiekvienam turinčiam bus duodama, ir jis apsčiai turės, o iš to, kuris neturi, bus atimta ir tai, ką jis turi! Be to, tuos mano neprietelius, kurie nenorėjo, kad aš karaliaučiau, atveskite čia ir užmuškite mano akyse!

500. Šis prilyginimas vargu ar galėjo patenkinti klausytojus, trokštančius Jėzaus žadamosios mesijinės karalystės. Pirmiausia, jis moko, kad iškilmingoji Dievo karalystės pergalė bus atpildas arba bausmė atskiram asmeniui už jo elgesį, o, antra, ta pergalė ateis tik tada, kai pretendentas į sostą pabus išvykęs ir kuris grįžęs pasireikš ir veiks kaip karalius tik ta proga, kai ateityje vėl grįš. Taigi pretendentas į sostą yra pats Jėzus, kuris jau turi visas karališkąsias teises, bet jis dar nebuvo išvykęs viešai ir iškilmingai atlikti įvesdinimo karalium į savo dangiškąją šalį, išsiskirdamas kuriam laikui su savo valdiniais, kurių dalis yra atvirai nusistatę priešiškai ir nenori, kad jis valdytų juos. Jo nebuvimas nėra trumpalaikis, nes pretendentas į sostą išvyksta į tolimą šalį ir paveda savo tarnams tvarkyti reikalus, o tam reikia daug laiko (iš tikro Matas 25,19 pasakoja, kad prilyginimo valdovas grįžo „tik daug laiko praslinkus“). Kai Jėzus grįš iš savo dangiškojo Tėvo, tada bus viešai ir iškilmingai įkurta jo karalystė ir atlyginti ištikimieji valdiniai ir nubausti apsileidusieji ir maištininkai.

Tad mokiniai tegul nebijo, laukdami diena iš dienos iškilmingosios Dievo karalystės pergalės. Kol dar ateis ta pergalė, Jėzus turi išvykti į tolimą šalį ir nebus su jais iki kitos savo „paruzijos“, tai yra „atėjimo“. Kol jo nebus, tuo neapibrėžtu metu jo priešai įniršę planuos ir suokalbiaus, kad tik jis neviešpatautų; be to, kai jiems bus pasiūlyta oficialiai pripažinti jo karališkumą, kaip žydų Mesijo, jie tuojau atsakys, kad jie nepripažįsta kito karaliaus, kaip tik pagonių Cezario2). Todėl, jam nesant, užeis metas, kai vieni palikti jo valdiniai turės iškęsti sunkius bandymus, bet, įveikę tai, jie nusipelnys teisę dalytis atėjimo metu įvyksiančia galutine pergale.

Jei tačiau galutinė pergalė atidedama iki „atėjimo“, tai Jėzus jau buvo pažadėjęs didelį Dievo karalystės galybės parodymą, kuris gali būti laikomas daliniu tos pergalės išsipildymu (§401); be to, jis pažadėjo ypatingą pagalbą tų bandymų laikotarpiu (§486).

Prilyginimą apie aukso minas, tokį būdingą Lukui, papasakoja ir Matas (25,14-30), bet kitoje vietoje ir su kai kuriais skirtumais. Pagal Matą šį prilyginimą Jėzus pasakė savo didžiojo paskutiniųjų dalykų pamokslo metu Jeruzalėje, kančios savaitės antradienį (§523). Valdovas yra ne pretendentas į sostą, bet turtingas žmogus; nedalija jis tarnams po auksinį pinigą, bet vienam duoda penkis talentus, kitam du, o trečiam vieną, ir kiekvienas talentas vertas 60 minų; čia pabaigoje neminima bausmė priešams, kurie suokalbiavo, kol jo nebuvo. Luko prilyginimas be abejo yra geresnėje vietoje įjungtas, negu Mato, nes pirmojo jis puikiai derinasi su pasakojimo laiku ir aplinkybėmis, kuriose buvo sakomas. Tas pat pasakytina Luko atveju ir dėl pretendento į sostą ir galimąją bausmę jo priešams. Be to, abu prilyginimai esmėje atitinka. Mato pasakojimas galėtų būti Luko santrauka, bet gali būti, kad Luko pateikiamoji papildoma medžiaga (ypač priešų nubaudimas) yra paimta iš kito prilyginimo.


1) Luko 19,11
2) Jono 19,15

POKYLIS BETANIJOJE

501. Pakeliui iš Jeriko į Jeruzalę Jėzui teko praeiti Betaniją, kurioje paskutinį kartą jis buvo prieš kelias savaites. „Ten atvyko šešioms dienoms prieš Velykas“, kaip pažymi Jonas (12,1), tai yra, subatos dięną. Kadangi kelias iš Jeriko į Betaniją buvo ilgesnis, negu leidžiama subatos dieną eiti, tai gali būti, kad jis keliavo penktadienį, pasiekdamas miestą apie saulės laidą, kai oficialiai prasideda subata. Čia vėl Jono žinios yra smulkios, o sinoptikų jos neaiškios. Pagal Matą (26,6) ir Morkų (14,3) išeitų, kad ta kelionė į Betaniją vyko sekantį trečiadienį, bet šitaip, sutvarkyti pasakojimą juos būtų paskatinęs noras pabrėžti ryšį tarp Judo ta proga ištartųjų žodžių ir tarp po to jo įvykdytojo išdavimo.

Keliaudamas į Betaniją, Jėzus, kaip atrodo, apgalvotai statė save pavojun. Jo priešai, kurie ką tik buvo nusprendę nužudyti jį ir įsakę suimti jį, buvo visai netoli: jiems galėjo būti tuojau pranešta, ir gali būti prieš jį imtasi priemonių. Pavojus tikrai buvo, be ne toks staigus, kaip atrodytų. Pirmiausia, kada buvo duotas įsakymas areštuoti jį, Jėzus tada pasišalino, ir dėl to pirmasis įkarštis jau buvo šiek tiek atvėsęs, bet jo pasirodymo galėjo užtekti ir vėl viskam suliepsnoti. Be to, tada buvo metas, ištisai skirtas pasiruošti Velykoms, ir kas valandą atvykdavo vis naujos žydų minios į Jeruzalę; kadangi tarp jų buvo Jėzaus gimtosios vietos žmonių ir gerbėjų, tai neišmintinga būtų buvę sukelti riaušes, panaudojant prieš jį smurtą, kai miestas buvo prigužėjęs žmonių. Taigi tarybininkai ir fariziejai, toli gražu neatsisakydami savo nutarimo, veiktų taip, kaip aplinkybės leidžia ir išmintis diktuoja. Tuo tarpu eiliniai sostinės žydai susidomėję laukė, kokia bus to susidūrimo išdava, ar laimės pagaliau Sinedriumas, ar Jėzus.

Betanija buvo suruošusi Jėzui iškilmingą priėmimą, paskatinta to atsiminimo, kai neseniai buvo prikeltas Lozorius. Tą subatos vakarą jo garbei buvo suruoštas pokylis Simono Raupsuotojo namuose, kuris, be abejo, buvo vienas miestelio turtingųjų ir tą pravardę nešiojo pagal ligą, iš kurios buvo pasveikęs gal ir Jėzus įsikišus. Tarp pakviestųjų netrūko nė Lozoriaus, ir jis ten iš tiesų buvo. Jo sesuo, geroji šeimininkė Morta, tvarkė patarnavimą, kai kita sesuo, Marija, mažiau patyrusi namų ruošoje, saviškai prisidėjo, kad labiau būtų pagerbtas svečias. Svečiai išsitiesė ant kilimų galvomis į stalą, o kojas ištiesė į pasienį, kaip jau esame matę (§341). Atitinkamu metu įėjo Marija, nešina viena tų lieknais kaklais alebrastinių vazų, kuriose senovėje būdavo laikomi brangūs kvepalai. Plinijus nurodo ir priežastį, kai jis sako apie alebrastą: „Jie išskaptuoja juos, kaip indus kvepalams, nes sakoma, kad juose tie puikiausiai išsilaiko nesugedę“1). Marijos vazoje buvo svaras (tai yra 327 gramai) brangaus tikrojo nardo. Pažyminys „tik-rojo“, arba „pasitikėjimo verto“, kaip graikiškai pasakyta, yra pats tinkamiausias, nes Plinijus taip pat sako, kad nardo kvapusis tepalas būdavo lengvai perdirbamas, primaišant tariamųjų nardo žolių, kurių visur auga2). Marijos nardas buvo tiek brangus, kiek ir tikras. Judas, kuris žinojo jo kainas, apskaičiavo, kad jis vertas daugiau kaip tris šimtus denarų. Plinijus sako, kad nardas Italijoje kainavo apie 100 denarų už svarą, o ne tokios brangios rūšies galėjo būti perkamas pigiau; kitur, kaip jis mini, tie tepalai kaštuoja nuo dvidešimt penkių iki trijų šimtų denarų už svarą.

Priėjusi Jėzaus kilimą, Marija, užuot nulaužusi antspaudą nuo vazos angos, nulaužė jos kakliuką, kaip didesnės pagarbos parodymą, ir gausiai užpylė kvepalų jam ant galvos, o kas liko, tai viską jam ant kojų. Taip pat ypatingos pagarbos ženklan ji savo plaukais nušluostė mokytojo kojas, iš dalies pasielgdama, kaip ana atgailaujanti moteriškė (§341). „Namai pasidarė pilni tepalo kvapo“.

502. Marijos veiksmas nebuvo koks nors nepaprastas. Pokyliuose buvo įprasta ypatingiems svečiams pasiūlyti puikių kvepalų, kai jau būna nusiplauta rankos ir kojos, šis švelnus dėmesys juo natūralesnis Marijos atveju, nes ji apdovanojo tą, kuris prikėlė jos brolį iš numirusiųjų. Ji panaudojo ypač didelį kvepalų kiekį, tai liudijo jos vidaus jausmų didį gausumą.

Toksai jos nepaprastas išlaidumas nustebino kai kuriuos mokinius, o labiausiai jų iždininką Judą Iskarijotą, kuris, kaip aiškiai sumini Jonas (kiti evangelistai kalba apskritai apie mokinius), stačiokiškai pareiškė įpainiodamas labdarybę: „Kam tas tepalo eikvojimas? Nes tą tepalą buvo galima parduoti daugiau kaip už tris šimtus denarų ir padalinti beturčiams3). Bet evangelistas Jonas, toks pat praktiškas, kaip ir dvasiškas, prideda savo pastabą: „Pasakė gi jis tai, ne kad jam butų rūpėję beturčiai, bet kad buvo vagis ir, laikydamas piniginę, pasisavindavo, kas į ją buvo įdedama“4).

Iš to patiriame, kad mažasis nuolatinių Jėzaus pasekėjų būrelis gyveno bendrą gyvenimą („vita communis“), be abejo, kartu su savo mokytoju, sudedami savo išteklius į bendrą kasą, kuri buvo patikėta Judui. Taigi jis buvo jų ūkvedys, ir jam, be abejo, tarpais padėdavo pamaldžios moterys, kurios, kai tik galėdavo, keliaudavo kartu su tuo būreliu ir pasirūpindavo jo medžiaginiais reikalais (§343). Bet Judas buvo vagis ir imdavosi sau pinigų iš bendrosios kasos. Apaštalams būtų buvę sunku pastebėti tą nuolatinį vagiliavimą, nes jie vis būdavo visiškai užsiėmę dvasiniais reikalais, visus medžiaginius reikalus palikdami Judui. Tačiau visiškai galimas dalykas, kad tos pamaldžiosios moterys bus pastebėjusios tai, nes jos dažnai rūpindavosi išlaidomis, pačios sudedamos gerąją dalį tų pinigų. Taigi jos apytikriai galėdavo turėti supratimą, kiek įdedama į tą „piniginę“ ir kiek iš jos išimama, ir aišku, kad Judas neišsisukdavo nuo jų, kai iš bendrojo iždo pasiimdavo dar daugiau negu buvo jau įpratęs. Gal jos bus pasakiusios kitiems apaštalams ar net pačiam Jėzui apie Judo švaistymąsi, ir nuo tada jau nepatikimasis ūkvedys gal buvo stebimas, bet jam niekas nieko nesakė ir paliko jį tose pareigose tikėdamiesi, kad jis ims gėdintis ir pasikeis. Priešingai, čia Judas išsiduoda, kad jis yra jau visiškai užkietėjęs. Daugiau kaip 300 denarų buvo žymi suma, sudaranti beveik metinį darbininko atlyginimą (§488), ir vagis, matydamas, kad šios gražios pajamos išslysta, griebiasi prisidengti net vargšais. Mamonos pasekėjas vis dar nori pasilaikyti išorėje Dievo sekėjo apdarą (§485).

Į Judo protestą Jėzus atsakė: „Palikite ją! Nes ji tai palaikė mano laidotuvių dienai! Beturčių jūs visuomet turėsite savo tarpe, o mane nevisuomet turite“5). Jėzui tie brangūs nardo kvepalai buvo lyg netrukus įvyksiančių jų jo laidotuvių atkėlimas į priekį, nes mirusiųjų kūnai buvo dedami į kapą apšlakstyti kvepalais ir kvepiančiais tepalais. Bet ir šis naujasis pasisakymas, atrodo, vis dar neįtikino apaštalų, kad Jėzaus mirtis yra čia pat, tik gal Judas, kaip geras žemiškasis finansininkas, bus pramatęs kitų bankrotą ir nuo tada bus turėjęs galvoti apie savo paties reikalus.


1)    Natur.    histor. XXXVI, 12
2)    Natur. histor. XII,26
3)    Morkaus 14,4-5
4)    Jono 12,6
5) Jono 12,7-8; plg. Mato 26,10-13; Morkaus 14,6-9

KANČIOS SAVAITĖ: SEKMADIENIS IR PIRMADIENIS

IŠKILMINGAS ĮŽENGIMAS Į JERUZALĘ

503. Jėzaus atkeliavimas į Betaniją tuojau pat buvo žinomas ir Jeruzalėje, žinią ten galėjo nunešti tą penktadienį kartu su juo iš Jeriko į Betaniją keliavę maldininkai, arba sinedriumo šnipai, kurie pildė įsakymą tuojau pranešti, kur yra Jėzus (§459).

Žinia padarė mieste įspūdį. Gal dar net prieš prasidedant subatos poilsiui, o kai tik baigėsi, tai tikrai jau daug smalsuolių nuskubėjo iš Jeruzalės į Betaniją, skatinami pamatyti Jėzų ir Lozorių drauge abudu, ypač dar, kad Jėzus nebuvo įžengęs miestan nuo Lozoriaus prikėlimo. „Didelė žydų minia patyrė jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis buvo prikėlęs iš numirusiųjų“. O kas buvo atsitikę tuoj Lozorių prikėlus, tai dabar pasikartojo šioje minioje, būtent, daugelis patyrę apie stebuklą įtikėjo į Jėzų. žinia apie tai taip pat pasiekė Jeruzalę, ir tada vyriausieji kunigai, dar daugiau negu bet kada pasiryžę nužudyti Jėzų, „taip pat nutarė užmušti ir Lozorių“1) ir tokiu budu pasiųsti į aną pasaulį tą liudininką, kuris iš ten buvo sugrįžęs piktinti žydų ortodoksijos.

Tikrai šie vaistai buvo arba atrodė lemiamieji. Užmušus Jėzų ir Lozorių, galilėjiečio pamokslininko tautoje sukeltasis sujudimas tuojau nurimtų. Bet sumanymas įvykdyti sunku buvo ne tik dėl to, kad į Velykų šventes suplaukė daug maldininkų, bet ir dėl to, kad kiltų susijaudinimas, kuris galėtų prasiveržti smurto veiksmais ir leisti įsikišti romėnų valdžiai, o tai turėjo būti išvengta bet kokia kaina. Dėl to nuo tada šventyklos vyresnieji pradėjo budriai sekti, laukdami, kol pasitaikys patogi proga savo sumanymui įvykdyti be kokių nors nemalonių pasėkų. Savo ruožtu Jėzus ir toliau veikia nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių ir, neišsigąsdamas sinedriumo grasinimų, nesirūpina nė minios palankumu, nors tuo tarpu buvo saugojamas jos. Tame laukime pirmasis pradeda Jėzus, eidamas tiesiogiai į pavojų išvyksta iš Betanijos į Jeruzalę.

504. Buvo sekmadienio rytas. Anksti rytą, o taip pat ir iš vakaro apie Jėzų buvo prisirinkę daug sujudusių entuziastų, kai kurie jų buvo jo žemiečiai iš Galilėjos, atėję švęsti Velykų, o kiti — tai Lozoriaus prikėlimo stebuklo įtikinti Jeruzalės miestiečiai. Minia buvo jausmingai nusiteikusii ir negalėjo susilaikyti nepagerbusi Jėzaus kuriuo nors viešu ir iškilmingu būdu. Proga šitai padaryti buvo gera, nes buvo įprasta, kad šventojo miesto gyventojai išeidavo pasitikti gausiausiųjų ar žymiausiųjų maldininkų grupių ir, susijungus su jomis, grįžti į miestą giedant ir kitaip išreiškiant džiaugsmą. Kai mokytojas pareiškė norįs toliau eiti į Jeruzalę, nieko nebuvo teisingesnio, kaip suruošti jam iškilmingą įžengimą į miestą. Jeigu jis net ir nenorėtų tai, kaip yra buvę praeityje, panašus iškilmingas sutikimas buvo būtinas po to, kas atsitiko Betanijoj ir Jeruzalėj, ir mokytojas turėtų pakęsti, ar jis nori, ar ne.

Bet, visiškai priešingai, negu kad buvo laukta, Jėzus šįkart nesipriešino. Jis paskelbė savo užsimojimą iškeliauti dar tą pat rytą į Jeruzalę ir pasirinko trumpiausią ir labiausiai žmonių užgrūstą kelią, kuris iš Betanijos ėjo į Alyvų kalną ir paskui leidosi vakarine atšlaite, pasiekdamas miestą šalia šventyklos šiaurės rytų kampo, iš Betanijos apie 2 kilometrus ir 800 metrų nuotolio. Čia pakeliui buvo praeinamas kaimas, vadinamas Betpage (,,Beth-paghe“ — neprinokusių figų namas), kurį Talmudas laiko Jeruzalės priemiesčiu ir kuris tikrai buvo per kilometrą į šiaurės vakarus nuo Betanijos. Būrys šventiškai žygiavo bekylančiu į Alyvų kalną keliu, ir jau buvo matyti Betpagė, kai Jėzus davė įsakymą, kuris visus keleivius pripildė džiaugsmu. Pasišaukęs du savo mokinius, jiems tarė: „Eikite į miestelį, kurs ties jumis, ir tuojau įėję tenai rasite pririštą asilaitį, ant kurio dar niekas žmonių nesėdėjo; atriškite jį ir atveskite. Jei kas jums sakytų: Ką darote? pasakykite: Viešpačiui jo reikia, ir tuojau jį sugražins“.

Asilas Palestinoje buvo įžymiems asmenims joti skirtas gyvulys jau nuo Balaamo laikų2), ir Jėzus, norėjęs vienu jų pasinaudoti šia proga, atrodo, pritarė savo bendrakeleivių šventiškoms nuotaikoms, kurios dėl to prasiveržė pasitenkinimu. Bet Jėzaus tikslas buvo visiškai kitoks. Matas, kaip ir visada rūpestingai stengiąsis parodyti, kaip išsipildė mesijinės pranašystės, pažymi čia, kad įvyko senovės pranašo Zakarijo pramatymas, jog Siono karalius ateis ramus sėdėdamas ant asilės ir asilaičio3). Todėl vien tik Matas ir pažymi, kad Betpagėje, Jėzaus nurodytoje vietovėje, buvo asilė ir asilaitis, ir jie abu atvesti jam. Kiti evangelistai mini tiktai asilaitį, ant kurio jis iš tikro ir jojo.

Abu mokiniai išpildė įsakymą. Atrišant asilaitį, jo savininkas paklausė, kodėl jie taip daro, bet išgirdęs, kad tai Jėzui, nieko nebesakė. Gal jis buvo Lozoriaus šeimos draugas ir dėl to palankiai nusiteikęs Jėzui. Atvedus abu gyvulius, minia nebepajėgė susilaikyti. šitaip tikrai bus iškilmingai įeita į miestą. Jei asilaitis dar niekieno nebuvo jodinėtas, tai dar labiau jis tiko pirmam kartui nešti tokį šventą asmenį, kaip Jėzus, nes senovėje buvo laikomasi nuomonės, kad gyvulys, panaudotas namų darbams, nebėra tinkamas religinėms apeigoms4). Tuojau buvo sudarytos eitynės. Kai kurie ant asilaičio užtiesė savo apsiaustus balno vietoje, ir Jėzus užsisėdo. Kiti bėgo į priekį, ir tiesė savo drabužius ant žemės, kaip kilimus, dar kiti kirto medžių šakas ir klojo ant kelio, ir mojuodami alyvų šakomis šaukė: „Osanna! Pagirtas, kuris ateina Viešpaties vardu! Pagirta ateinanti mūsų tėvo Dovydo karalystė! Osanna aukštybėse!“5)

505. Pro visus tuos šauksmus veržėsi rytietiškas ugningumas; bet pro juos sklido ir spazminis laukimas, kur; džiūgaujanti minia tiek buvo puoselėjusi ir laikiusi savo širdyse, — laukimo mesijinės karalystės, žodžiai, kuriuos jie vartoja, yra būdingi: „kurs ateina (gr. — ho erchomenos) Viešpaties vardu“, yra Mesijas, ir ateinanti mūsų tėvo Dovydo karalystė yra mesijinė karalystė, Įsteigta Dovydo sūnaus Mesijo. To įvesdinimo ženklai buvo kuklūs — asilaitis ir palmių šakos; bet entuziastai neįžiūrėjo čia nieko papiktinamo, būdami tikri, kad bet kurią dieną asilaitį pakeis didūs kariniai žirgai, o palmių šakas — gerai nudailintos ietys. Tėvas Dovydas iš savo kapo ir Dievas Jahvė iš dangaus padarys tokį stebuklą savo Mesijui.

Kaip tik čia ir susitiko žmonių ir Jėzaus mesianizmas, nors vien laikinai ir beveik atsitiktinai. Minioms šis Jėzaus iškilmingas įžengimas į Jeruzalę turėjo būti pirmoji busimojo didžiulio gaisro žiežirba. Jėzui gi tai buvo vienas ir vienintelis viešas savo karališkojo mesijiškumo parodymas. Karališkumas, kurį jis taip rūpestingai slėpė ir kurį savo patiems artimiausiems buvo patikėjęs tik naudodamasis atsargumo priemonėmis, turėjo pagaliau kartą būti viešai apreikštas, kai jau laikas vertė ir kai maža bebuvo galimybių, kad klaidingas politinis aiškinimasis dar suspėtų įsimaišyti. Taigi įvyko iškilmingas ir viešas pasirodymas, ir jis visiškai sutapo su senovės pranašo Zakarijo nurodymu; bet tuo ir baigsis — tiktai tas asilaitis ir keleto šimtų žmonių džiūgaujančių minia. Tuojau po to viskas apsitrauks šešėliu, kaip žmonės sakydavo, o kai dėl Dievo karalystės, tai ji augs iš slėpiningosios nakties ir veiks (§369). Trumpai tariant, Jėzus baigė ten, kur minia tikėjosi tik pradžią esant.

Po keturiasdešimt metų persimetėiis žydas Flavijus Juozapas keliolika didelių puslapių paskirs kitam iškilmingam įžengimui, kurį jis pats matė6), kaip evangelistai matė Jėzaus įžengimą. Atrodo, kad abu pasakojimai parašyti, kaip priešingybė vienas kitam. Persimetėlis žydas aprašo pergalę to, kuris buvo ką tik sunaikinęs Jeruzalę ir įžengia į pagoniškąją Romą, supamas neįtikimo puikumo ir galybės. Evangelistai aprašo pergalę to, kuris sunaikins pagoniškąją Romą, o dabar įžengia į Jeruzalę kukliausiai palydimas, verkdamas dėl miestą ištiksiančio sunaikinimo. Romėnas baigia savo pergalę, Kapitoliaus papėdėje nužudydamas priešų vadus, atitempęs juos grandinėmis supančiotus paskui savo iškilmių vežimą. Iškilmės Jeruzalėje baigiasi nužudymu paties herojaus po tų trumpų dienos iškilmių. Romoje, kai baigiamos iškilmės, padedamas kertinis pamatų akmuo stabmeldiškai šventyklai, skirtajai romėnų Taikai. Jeruzalėje pranašaujama, kad žmonių rankomis pastatytoji gyvojo Dievo šventykla bus paversta į griuvėsių krūvą ir kad dedami pamatai šventyklai, ne žmonių rankų darbu padarytajai7), kurioje gyvasis Dievas bus garbinamas dvasia ir tiesa. Tačiau yra vienas labai svarbus taškas, kuriame abu tokie priešingi pasakojimai sutinka. Abiem atvejais pergalių herojus yra Mesijas. Evangelistams Mesijas yra Jėzus, Nazareto dailidė. Persimetėliui žydui Mesijas yra Titas Flavijus Vespasijonas, žemdirbys, gimęs Falakrinėje šalia Rieti miestelio 9 m. po Kr. (§83).

Kai šiandien palyginame tai, kas liko iš anų abiejų iškilmių, tai esame verčiami pasidaryti išvadą, kad žydui Flavijui blogai pasitarnavo atkritimas ir jis pateko į stambią klaidą.

506. Nors labai kuklus, įžengimas į Jeruzalę buvo entuziastiškas, daug širdingesnis, negu anas Romoje. Jonas (12,16) pasakoja mums, kad entuziazmas buvo didelis net ir tarp tų Jeruzalės gyventojų, kurie arba buvo matę Lozoriaus prikėlimą, arba buvo girdėję liudininkus kalbant. Mokinių džiaugsmas, be abejo, buvo taip pat didelis, nors sužadintas dirbtinių motyvų ir nesuprantant gilesnės prasmės tai, kas vyko, nes, evangelisto žodžiais tariant, „jo mokiniai pradžioje tai nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, jie atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta, ir jie buvo jam tai padarę“. Iš viso mokinių entuziazmas perdaug priklausė nuo minių entuziazmo, kad pajėgtų iškilti iki aukštesnių ir dvasiškesnių svarstymų tų jų mokytojui suruoštųjų trumpų žmogiškųjų iškilmių.

Šių iškilmių didingumą stipriai gynė pats Jėzus. Kadangi fariziejai visuomet liko fariziejais net ir bendrojo entuziazmo metu ir kadangi taip pat jie gerai suprato, kad būtų perdaug pavojinga sakyti ką nors susijaudinusiai miniai, tai kai kurie jų nusprendė pasakyti pačiam Jėzui ir tarė jam: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Lyg tų iškilmių skaitlingiausi ruošėjai būtų buvę mokiniai, o ne Lozoriaus prikėlimą matę liudininkai žydai. Bet Jėzus jiems tarė: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks“8).

Vėliau protestas dar buvo pakartotas, kai Jėzus įėjo į šventyklą ir vaikų būrys minioje po pat vyriausiųjų kunigų ir Rašto žinovų nosimis pradėjo šaukti: „Osanna Dovydo Sūnui!“ šie garbingieji, smarkiai pasipiktinę tų snarglių šauksmais, pareiškė Jėzui: „Ar girdi, ką tie sako?“ šį kartą Jėzus atsakė: „Taip. Ar niekados neskaitėte (šios ištraukos): Iš vaikų ir žindančių burnos parengei tobulą gyrių?“9) Ši ištrauka (iš psalmės 8,3) labai tiko, nes ten poetas iškelia Dievui garbę atiduodančius kūdikius, o jo priešus tylinčius. Tad jei šventykloje vaikai garbino Dievą, kunigai ir Rašto žinovai lengvai galėjo susiprasti, kad jie yra tie tylintieji Dievo priešai.

Šie Jėzaus atsakymai ir nenuginčijamas jo triumfas turėjo varyti iš proto fariziejus. Apskaičiavę, ką jie laimėjo iš visų savo nutarimų sugauti Jėzų ir nužudyti jį kartu su Lozorium, tai turėjo prisipažinti, kad visiškai jiems nepasisekė. Jėzus vaikščiojo laisvas pačioje Jeruzalėje, jo ir Lozoriaus gyvybę saugojo minios karštas entuziazmas, kas kartą vis daugėjo jo pasekėjų, ir jis net išdrįso triumfališkai įžengti į šventąjį miestą. Patys fariziejai pripažino šį savo nepasisekimą ir vieni kitiems sakė: „Matote, kad mes nieko negalime padaryti, štai visi žmonės eina paskui jį!“10) Tačiau šis prisipažinimas nereiškė, kad pasiduodama; greičiau tai buvo tik antspaudas jų nenumaldomai neapykantai, ir jie laukė ir toliau progos griebtis kokių nors veiksmų prieš jį.

Tuo tarpu iškilmingoji procesija, praėjusi Alyvų kalno viršūnę, leidosi žemyn vakarine pakriauše šventyklos linkme. Priešais buvo matyti visas miestas. Tai buvo miestas, prieš 30 metų iškilęs iš nenuilstamo statytojo Erodo Didžiojo rankų, mažiau prisiminimų slegiamas ir netoks iškilmingas kaip šiandien, bet nepalyginamai puošnesnis ir gražesnis. Kalno papėdėje anapus Kedrono upelio kilo didingas šventyklos pastatas, spinduliuojąs aukso papuošalais ir akis raibinąs savo žibančiais baltai šviesiais marmurais. Šiaurėje, siedamasis su šventykla, kilo galingas keturkampis Antonijos bokštas, kur tada buvo romėnų įgula, tarytum grobio tykojančio sakalo buveinė.. Priešingoje pusėje, į vakarus, stovėjo iškilmingi Erodo Didžiojo karališkieji rūmai, iš šiaurės ginami tų trijų bokštų, kuriuos vėliau, po 40 m., tos srities žinovas Titas laikė nepaimamais, šiaurėje miestą saugojo dvi mūrų eilės, o ten už išorinės sienos tiesėsi Betsaidos priemiestis (§384), kur vėliau, po dešimties metų, Agripa I pradės statyti trečiąją miestą supančių mūrų eilę. šen ir ten tarp senovinių namų prasikišdavo nemaža naujų puošnių pastatų. Labiausiai apleistas kvartalas buvo pietrytinėj dalyje, labiau į apačią nuo šventyklos, kur buvo Jebuzėjų, Dovydo ir Saliamono Jeruzalės senamiestis. Apmąstydamas šį didelį vaizdą, Jėzus verkė.

507. Tasai Jėzaus verksmas tarp šventiškų šauksmų ir iškilmingo miesto reginio buvo iš tikrųjų netikėtas. Mokiniai turėjo būti sumišę ir gal patys savo širdyse klausė, ar ir tas verksmas turi reikšti kokį nors mesijinį patikslinimą, kurių mokytojas jau ir anksčiau buvo pateikęs. Verkimo prasmę nurodė pats verkiantysis, kuris, atsigrįžęs į po kojų esantį miestą, sušuko: „Kad gi ir tu ir tai šitą savo dieną pažintumei, kas tau neša ramybės, o dabar tavo akims paslėpta! Nes ateis tau dienų, kada neprieteliai apves tave pylimu, apguls tave, suspaus tave iš visur, parblokš žemėn tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje, ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“11). Taigi verksmas susijęs ne su dabartimi, bet su artimesne ar tolimesne ateitimi.

Visi žino, kad tie žodžiai yra susiję su Tito įvykdytuoju Jeruzalės apgulimu 70 metais, čia paminėtasis pylimas yra miestą supantieji mūrai 39 stadų ilgio (7 kilometrai ir 215 metrų); mūras pravestas Romos legionierių per tris dienas aplink visą miestą, kad jį būtų galima badu paimti. Jį smulkmeniškai aprašė Flavijus Juozapas12). Neseniai yra surasti kai kurie galimi to pylimo pėdsakai. Pažymėtina, kad tas pylimas rytinėje dalyje per Kedrono upelį ėjo į Alyvų kalną ta vieta, kur kaip tik Jėzus verkė.

Nebereikia nė sakyti, kad tokią tikslią pranašystę racionalistai laiko nesąmone; jie tvirtina, kad tų žodžių Jėzus niekad nebuvo pasakęs, bet yra tik evangelisto prasimanymas, sugalvotas po 70 metų katastrofos. Laukdami, kol tas jų teigimas bus paremtas istoriniais įrodymais, kurie nebūtų vien tik monotoniška stebuklo „negalimybė“, galime pereiti prie kito palyginimo, kurį pateikia Flavijus Juozapas. Jis pasakoja, kad Titas, keletą mėnesių po to, kai sunaikino Jeruzalę, iš Antiochijos vyko į Egiptą „ir užsuko į Jeruzalę. Lygindamas liūdnus griuvėsius, kurie niūksojo buvusio puikaus miesto vietoje, su prisimenamais ten buvusiais gražiaisiais rūmais ir jų senoviniu grožiu, apverkė (gr. — okteire) miesto sunaikinimą, nesididžiuodamas, kaip kiti būtų darę, kad griuvėsiais pavertė tokį puikų ir stiprų miestą, net dažnai prakeikdamas kaltininkus, kurie, pradėję sukilimą, užtraukė miestui tokią bausmę“. Tokiu būdu Jėzus ir Titas sutartinai atsakomybę už miesto sunaikinimą meta tam tikriems žmonėms, tvirtindami, kad miestas nebūtų buvęs sunaikintas, jei tų žmonių laikysena būtų buvusi kitokia. Bet Jėzus, žydas ir Dievo Jahvės garbintojas, verkia dėl savo miesto ir savo šventyklos sunaikinimo, o Titas, romėnas ir Kapitoliaus Jupiterio garbintojas, apverkia puošniųjų pastatų ir dailiojo meno kūrinių žlugimą. Vienas apverkia dvasinį žlugimą, kitas medžiaginį žlugimą. Bet svarbiausia tai, kad vienas verkia dėl miesto, kuris jį po kelių dienų nužudys, kitas apverkia likimą miesto, kurį jis pats sunaikino ir kuriame jis buvo paskelbtas imperatorium, kai šventykla dar tebeskendo liepsnose13).


1) Jono 12,10
2) Skaičių kn. 22,1
3)    Hebraiškame Zakarijo tekste tai nereiškia dviejų atskirų gyvulių, bet tik vieną. Tai yra paprastas pakartojimas įspūdžiui sudaryti, neišvengiamas hebrajų poezijos dėsnis. Pastebėtina, kad ta Zakarijo ištrauka yra žymiai ilgesnė, negu ją citavo Matas.
4)    Tai yra religinė sąvoka, kuri dažna Senajame Testamente (plg. Skaičių kn. 19,2; Deuteron. 15,19; 21,3; I Samuel. 6,7), taip pat Homerui romėnų autoriams „Bos... nullum passa jugum, curvique immunis aratri“; Ovidius, Metam. III, 10-11) ir kitoms tautoms.
5) Morkaus 11,9-10
6)    Žydų karas VII,120-162
7)    Morkaus 14,58
8)    Luko 19,40
9)    Mato 21,16
10) Jono 12,19
11)    Luko 19,42-44
12)    Žydų karas V,502-511
13) Šią keistą žinią, kad Titas Romos imperatorium buvo paskelbtas tuojau pat užėmus Jeruzalę, tai yra kol dar gyvas tebebuvo jo tėvas Vespasijonas, liudija Flavijus Juozapas (Žydų karas, VI,316) ir Svetonijus (Titas 5). Gal šis paskelbimas sukėlė tą įtarimą, dėl kurio Svetonijus daro užuominą, kad Titas Rytuose norėjęs susikurti sau karalystę.

GRAIKAI NORI BŪTI PRISTATYTI JĖZUI

508. Pagaliau iškilmingoji procesija pasiekė miestą ir įžengė į šventyklą. Ten, išoriniame atriume, dar tebesitęsė šventiški džiūgavimai ir vaikų šauksmai, kuriuos jau esame girdėję. Ta šventiška nuotaika tuojau pat pasinaudojo aklieji ir luošieji, kurie elgetavo šioje jiems naudingoje vietoje. Jie susirinko prie stebukladario, melsdami sveikatos, ir Jėzus juos pagydė.

Šventykla jau buvo pilna maldininkų, suėjusių į netrukus įvykstančias Velykų šventes. Jų tarpe buvo daug ir nežydų, bet palankių judaizmui. Iš tikro diasporoje judaizmas nesiliaudamas ieškojo pasekėjų, ir tie, kurie būdavo laimimi, skirstėsi į dvi klases: žemesnioji klasė buvo ,,pamaldžiųjų“, arba „dievobaimingųjų“, kurie buvo įpareigoti užlaikyti subatą, kalbėti tam tikras maldas ir duoti išmaldas bei prisilaikyti kitų tam tikrų smulkesnių nuostatų, nors vis tiek išlikdami svetimi išrinktajai Izraelio tautai. Priešingai, aukštesniąją klasę sudarė tikrieji „prozelitai“, kurie buvo apipiaustyti ir dėl to lygūs ar beveik lygūs su izraelitais ir su jais dalijosi visais įsipareigojimais.

Kai procesija įžengė į šventyklą, išoriniame atriume buvo kai kurie anų „pamaldžiųjų“ graikų, kaip juos vadina Jonas (12,20; graikiškame tekste). Velykų proga jie buvo atėję į Jeruzalę pagarbinti Dievo, nors tikrose Velykų apeigose negalėjo dalyvauti, nes neturėjo lygių teisių su žydais. Sužavėti procesijos vaizdo ir išgirdę apie Jėzaus daromuosius stebuklus ar pamatę juos, jie troško būti pristatyti jam. Kad lengviau pasisektų, jie kreipėsi į apaštalą Pilypą (§314) ir jam tarė: „Tamsta, mes norėtume pasimatyti su Jėzum“. Pilypas, kiek nustebintas tokio prašymo, pasitaria su iš savo krašto kilusiu Andriejum ir pagaliau perdavė Jėzui jų pageidavimą.

Kas toliau įvyko, nupasakoja Jonas pagal išskirtinį savo būdą, kuris labiau iškelia amžinuosius principus, o ne praeinančius dalykus. Jo pasakojime tie graikai, kurie buvo prašę pristatyti juos Jėzui, toliau jau nebeminimi, bet užtat Jėzus kalba apie savo misiją, kuri iškilmingai buvo patvirtinta Dievo ir dangaus. Tektų sakyti, kad Jonas tame graikų troškime pamatyti Jėzų įžvelgia pradžią daug platesnio troškimo, kuris apims visą žmoniją. Jis praleidžia šį proginį epizodą, išplėsdamas jį į amžinąją išdavą. Į abiejų apaštalų pranešimą Jėzus atsakė: „Atėjo valanda, kad žmogaus Sūnus būtų pagarbintas. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasilieka vienas, o jeigu bus apmiręs, jis neša daug vaisiaus". Taigi grįžta Mesijo Jėzaus pagarbinimo idėja, bet prieš tai bus aukščiausio skausmo ištyrimas. Dievo karalystė pilnai apims šį pasaulį, bet tik po to, kai jos steigėjas bus apmiręs, kaip anas kviečio grūdas, kuris užverčiamas drėgnoje žemėje. Tik po to vidinio apmirimo prasidės gausus apvaisinimas ir derlius.

Į Jėzaus likimą panašus bus ir jo pasekėjų likimas: „Kas myli savo gyvybę, tas praras ją, ir kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išlaikys ją amžinajam gyvenimui. Jei kas nori man tarnauti, tas teseka mane; kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Jei kas man tarnaus, mano tėvas pagerbs jį“. Taigi Jėzus grįžta į save patį ir apmąsto tą aukščiausiąjį bandymą, kuris turės įvykti prieš suteikiant jam garbę. „Dabar mano siela nerami. Ir ką aš turiu sakyti? Tėve, gelbėk mane iš šios valandos? Bet juk tam aš atėjau į šią valandą! Tėve, pašlovink savo vardą!" Vos tik iškyla svyravimas to aukščiausiojo ištyrimo akivaizdoje, kaip jis tuojau pat atmetamas. Vėliau Getsemanėje vėl iškils svyravimas gana skirtingomis aplinkybėmis ir visai skirtinga pasėka.

509. Paskutinis kreipimasis į dangiškąjį Tėvą buvo išklausytas. Kaip jau buvo įvykę Jėzaus krikšto ir jo atsimainymo metu (§270,403), pasigirdo balsas iš dangaus: „Ir pašlovinau ir vėl pašlovinsiu“. To pašlovinimo objektas čia nėra nusakytas, bet aišku, kad tai yra Tėvo balsas, kuris bus pašlovintas savo Sūnaus Jėzaus misija, o ypač tos misijos padariniu.

Minia išgirdo griausmą, bet neryškiai tesuprato žodžius, todėl kai kurie manė, kad bus nuaidėjęs perkūnas, kurį žydai dažnai vadino „Dievo balsu“1), o kiti darėsi išvadas, kad Jėzui kalbėjo angelas. Jėzus tada paaiškino: „Ne dėl manęs pasigirdo tas balsas, bet dėl jūsų. Dabar įvyksta teismas pasauliui; dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs“. Kitais žodžiais tariant, Dievas vykdė teismą šiam pasauliui ir pasmerkė šėtoną, šio pradėtojo vykdyti teismo medžiaginis ženklas buvo ką tik girdėtasis balsas, kuris priminė dieviškąjį balsą, kada buvo nustatya senovinė Sandora. To teismo pabaiga ir apvainikavimas įvyks tada, kai Jėzus pakils nuo žemės, nes tada jis patrauks į save visus žmones, išlaisvindamas juos iš šėtono valdžios. Vos suminėjęs Jėzaus pakėlimą, evangelistas skuba pridėti: „Jis tai sakė, nurodydamas, kokia mirtimi turėjo mirti“. Mes tačiau tikrai nežinome, kaip Jėzaus klausytojai suprato tą jo iškėlimą. Iš jų žodžių atrodo, kad jie galvojo apie kokį nors Jėzaus paėmimą, panašų į Henocho: „Minia jam atsakė: Mes girdėjome iš įstatymo, kad Kristus (Mesijas) pasilieka per amžius, kaipgi tu sakai: Reikia, kad žmogaus Sūnus būtų pakeltas aukštyn“. Iš tikro iš šv. Rašto (įstatymo) atrodė, kad Mesijo karalystė būsianti amžina. Jėzus, priešingai, sakė, kad jis bus pakeltas, arba, kaip jie išsiaiškino, „paimtas į dangų“. Taigi jo karalystė žemėje nebus amžina. Be to, tas „žmogaus Sūnaus“ vardas nebuvo aiškus tiems klausytojams, kurie gal nieko nežinojo ar tik truputį težinojo apie Danieliaus knygą (§81). Jie dėl to abejojo ir laukė Jėzaus paaiškinimo.

Bet Jėzus šį kartą nieko neaiškino, ar bent tie aiškinimai nėra perduoti mums. Mums perduota tik tai, kas atrodo lyg kokia bendrinė išvada: „Jėzus jiems tarė: Dar trumpą laiką šviesa yra jūsų tarpe. Vaikščiokite, kolei turite šviesos, kad tamsybė jūsų neužkluptų. Kas vaikščioja tamsybėje, nežino, kur jis eina. Kolei turite šviesą, tikėkite į šviesą, kad būtumėte šviesos vaikai“. Jėzui tuos žodžius betariant, jau krito pirmieji vakaro šešėliai, o Morkus (11,11) mums net aiškiai pasako, kad „jau buvo vakaro valanda“. Todėl tie Jėzaus žodžiai savaime sutapdami su saulės dienos aplinkybėmis, rišosi tikrumoje su Jėzaus gyvenimo diena ir su jo dvasine šviesa, kuri buvo jau netoli laidos.

Kada užgeso jau paskutinė tos iškilmingosios dienos šviesa, Jėzus su apaštalais iš Jeruzalės išėjo į Betaniją, kur praleido naktį2).


1) Plg. Samuelio 22,14;psalmė 28,3; Jobo 37,5; ir t.t.
2) Morkaus 11,11; Mato 21,17; plg. Jono 12,36.

PRAKEIKTASIS FIGOS MEDIS

510. Šių paskutiniųjų Jėzaus dienų įvykių laiką iš visų evangelistų geriausiai perduoda Morkus1), kuris aiškiai skiria naktį tarp sekmadienio ir pirmadienio, naktį tarp pirmadienio ir antradienio, trečiadienį, ketvirtadienį ir ketvirtadienio vakarą ir pagaliau penktadienio rytą, popietį ir vakarą, kuri buvo paskutinioji Jėzaus gyvenimo diena. Dėl pirmųjų dienų kiti evangelistai nėra tokie tikslūs. Lukas pateikia žinią, kad tą savaitę „Jėzus mokė dienomis šventykloje, o naktims išėjęs pasilikdavo Alyvų kalne. Visi žmonės anksti rytą ateidavo pas jį į šventyklą jo klausytis“2).

Keturių evangelistų toms dienoms priskiriamųjų įvykių neįmanoma tiksliai paskirstyti. Pagal Morkaus duodamąjį laiko paskirstymą Jėzaus darbai ir kalbos, buvę prieš paskutinę vakarienę, daugiausia priskirtini butų antradieniui, o pirmadieniui ir trečiadieniui maža kas beliktų. Gali būti, kad tas paskirstymas priklauso nuo įvykių eigos, bet taip pat gali būti, kad jis priklauso ir nuo redakcinio užsimojimo, ir net atrodytų, kad kai kurie įvykiai kaip tik priklauso nuo redakcinių užsimojimų, kaip štai prekiautojų išvarymas iš šventyklos (§287, pastaboje), kurį Morkus, atrodo, priskiria tos savaitės pirmadieniui, ir Betanijos pokylis (§501), priskiriamas trečiadieniui.

Jėzaus veikla tomis paskutinėmis dienomis buvo tikriausiai labai gyva, ir be galimybės suklysti galime prileisti, kad jos mums yra perduota tik dalis, žmonių palankumas po sekmadienio iškilmingosios procesijos dar nusitęsė kelias dienas ir pakankamai saugojo Jėzų nuo žydų vyresniųjų ir leido jam dienos metu būti Jeruzalėje, viešai mokyti ir ginčytis šventykloje, kur žmonės išsiilgę laukdavo jo, kaip mums sako Lukas. O naktimis, kada žmonės maža ką tebūtų galėję padaryti, o vyresnieji labai daug, Jėzus išeidavo iš nepatikimo miesto ir, perėjęs Kedrono upelį, pasitraukdavo į čia pat esantį Alyvų kalną, kuris apjungė tiek draugišką Betanijos kaimą, tiek Getsemanės sodą, kuris taip pat buvo Jėzui artima ir jo mėgiama vieta. Vienintelė kliūtis, kuri trukdė pratrūkti vyresniųjų neapykantai, buvo tautos palankumas Jėzui. Bet tie vyresnieji puikiausiai žinojo, kad toks palankumas yra nepastovus ir nuolat keičiasi, ir jie laukė palankaus meto, kad iš karto pakeistų tą palankumą, be viešo sąmyšio. Taip belaukdami jie praleido šias keturias dienas.

Pirmadienio rytą anksti Jėzus iš Betanijos išėjo į Jeruzalę, lydimas savo apaštalų. Išėjo nevalgęs ir dėl to kelyje pasijuto esąs alkanas. Keista, kad jis išėjo iš rūpestingosios Mortos tvarkomųjų namų nevalgęs. Talmudas pataria labai anksti valgyti, o Rabbi Aqiba įspėja: „Kelkis anksti rytą ir valgyk... šešiasdešimt bėgikų gali bėgti, bet nepralenks to, kurs pavalgė anksti rytą“. Bet tai nėra vienintelis šio epizodo keistumas. Kitos smulkmenos taip pat įtaigoja, kad tai yra vienas tų simbolinių veiksmų, kokius dažnai atlikinėdavo senieji pranašai, o ypač Ezechielis. Veiksmas būdavo tikras ir nuoširdus, bet išeidavo iš paprasto kasdieninio gyvenimo ribų, norint regimu ir beveik apčiuopiamu būdu pavaizduoti tam tikrą atitrauktinį pamokymą.

511. Taigi Jėzus, norėdamas numalšinti alkį, priėjo pakelyje prie figos medžio, panašaus į tuos, kokie ir šiandien tebeauga Alyvų kalne, ir stengėsi tarp tikrai vešlių lapų surasti vaisių. Bet vaisių nė negalėjo būti dėl tos paprastos priežasties, kaip Morkus sako (11,13), kad tai „buvo ne figų metas“. Iš tikro tada buvo balandžio pradžia, ir tuo metu labiausiai saulėtose Palestinos vietose figų medžiai galėjo jau būti užmezgę vaisius, bet tokius dar, kurie nevalgomi, nes prinoksta tik apie birželio mėn. pradžią. Antrojo arba rudeninio derliaus vaisiai gali kaboti medžiuose iki žiemos pradžios, bet niekad neišbūtų iki balandžio. Jeigu spręstume apie medį, kaip apie dorą ir atsakingą asmenį, turėtumėm pasakyti, kad jis nėra „kaltas“, jog tuo metu neturi vaisių. Iš tiesų Jėzus ieškojo tai, ko normalia tvarka remiantis nebuvo galima rasti. Dėl to jis prakeikė tą medį, sakydamas: „Jau tegul niekas daugiau per amžius nebevalgo nuo tavęs vaisiaus!“

Tie visi svarstymai rodytų, kad Jėzus buvo pasiryžęs atlikti simbolišką veiksmą, panašų į tuos, kai Jeremijas sudaužė indą (sk.19) ar kai Ezechielis (sk.5) nusiskuto barzdą ir plaukus išaštrintu kardu, ar į kurį nors kitą paradoksinį, keistą veiksmą, turintį simbolinės prasmės, kokių yra atlikę senieji pranašai. Šiuo atveju simbolio mįslė yra tame priešingume tarp gausybės lapų ir nebuvimo naudingų vaisių, priešingume, kuris pateisina „kaltajam" medžiui paskelbtąją prakeikimo ištarmę. Tie, kurie, kaip, pavyzdžiui, apaštalai, buvo susipažinę su Jėzaus veiklos pobūdžiu ir buvo klausęsi jo ginčų su fariziejais ir girdėję, kaip jis puola jų veidmainiavimą, negalėjo susidurti su kokiais nors sunkumais suprasti tai. Tikrasis nusikaltėlis buvo išrinktoji Izraelio tauta, turtinga vešliais fariziejiškaisiais lapais, bet jau ilgas laikas atkakliai užsispyrusi neduoti moralinių vaisių ir dėl to nusipelniusi būti prakeikta, kad amžinai liktų bergždžia. Taigi jei iš karto dar apaštalų galvose ir galėjo būti kokių nors abejonių, ką tasai simbolis reiškia, tai jas tuojau išblaškė priekaištingas prilyginimas (§512), kurį Jėzus pasakė kitą dieną ir kaip tik skirdamas jį savo meto Izraeliui.

O kas atsitiko po to prakeikimo, Matas (12,19) mums trumpai pasako, kad medis tuojau išdžiuvo, ir prideda dar tuo reikalu įspėjimą apaštalams. Morkus duoda aiškesnę įvykių eigą, smulkiai nupasakodamas, kad kitą rytą — antradienį, kai jie vėl tuo pačiu keliu iš Betanijos grįžo į Jeruzalę, apaštalai pastebėjo, jog medis jau nudžiuvęs, ir Jėzaus įspėjimą jis priskiria tai dienai. Kai jie praėjo tą vietą, Petras nuoširdžiai sušuko: „Rabbi, žiūrėk! Figos medis, kurį prakeikei, padžiūvo!“3) Jėzus atsakė visiškai neminėdamas savo veiksmo simbolinės prasmės, tiktai dar kartą įspėjo apaštalus, kad jie tikėtų, ir dėl to jie pajėgs net kalnus perkelti.


1) Morkaus 11,11-12; 11,19-20; 14,1; 14,12; 15,1; 15,42
2) Luko 21,37-38
3) Morkaus 11,21

KANČIOS SAVAITĖS ANTRADIENIS IR TREČIADIENIS

JĖZAUS VALDŽIA. DVIEJŲ SŪNŲ PRILYGINIMAS

512. Tą antradienio rytą Jėzus nuėjo į šventyklą, kur žmonės jau laukė jo, ir pradėjo mokyti, bet netrukus tuoj prisistatė vyriausieji kunigai, Rašto žinovai ir tautos vyresnieji, tai yra, įvairių Sinedriumo grupių atstovai, taigi visų jungtinių priešo pajėgų atstovai. Vienoj pusėj buvo Jėzus, kitoj — žydų vadai, o tarp jų minia, kuri saugojo Jėzų. Kol kas tarp abiejų priešingų jėgų dar buvo išlaikyta pusiausvyra, bet kai tik bus pašalinta ta tarpinė kliūtis, tai yra minios palankumas, tada pairtų pusiausvyra, ir susidurtų abi jėgos.

Tą rytą vadams kaip tik ir rūpėjo pašalinti tą kliūtį, todėl minios akivaizdoje jie paklausė Jėzų: „Kokia galia tu tai darai?') Jų klausimo tonas buvo lyg tardymo metu, ir jie iš tikro elgėsi su Jėzum taip, tarytum jis jau būtų atvestas stoti prieš jų ypatingąjį teismą. Bet tuo pat metu šituo klausimu buvo siekiama nuplėšti jam garbę žmonių akyse. Greičiausia, vadai tikėjosi, kad Jėzus su panieka pasisakys dėl Mozės ar Įstatymo ar kitų panašių dalykų, ir dėl to bus užgauti visų jausmai. Bet Jėzus ir šį kartą priėmė kovą ir kaip tik pačioje priešo pasirinktoje žemėje, sekdamas Įstatymo mokytojų labai dažnai naudojamu metodu, būtent, atsakydamas klausimu, kuris beveik abiems pusėms nustato priimtiną išeities tašką, Jėzus jiems tarė: „Ir aš pasiklausiu jus vieno dalyko: Atsakykite man, tai aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių? Atsakykite man!“ Klausimas buvo ypač keblus, ypač minios akivaizdoje, turint galvoje žydų vadų laikyseną Jono Krikštytojo atžvilgiu. Jų keblią padėtį evangelistas aprašo šiais žodžiais: „Bet jie sau vieni galvojo ir sakė: Jei sakysime: iš dangaus, jis tars: Tai kodėl jam netikėjote? Sakyti gi iš žmonių mes bijome tautos, nes visi laikė Joną tikru pranašu. Todėl atsakydami jie tarė Jėzui: Mes nežinome. Tuomet ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: Tai ir aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau“. Kova buvo baigta, ir ji, žinoma, buvo laimėta ne tų, kurie buvo išsirinkę tą kovos vietą. Sinedriumo nariai buvo tikėjęsi į savo pusę patraukti žmones ir tuo būdu paimti į savo rankas Jėzų, minios apleistą, priklausantį nuo jų malonės. Bet minia dar kartą apsaugojo Jėzų, ir jis dar kartą savo misiją susiejo su Jono Krikštytojo misija. Nenuostabu, kad Sinedriumo nariai nepripažino Jėzaus misijos, nes jie jau buvo atmetę jo pirmtako misiją.

Patvirtinti savo laimėjimui ir plačiau paryškinti santykiui tarp savo ir Jono Krikštytojo misijos Jėzus pasakė prilyginimą. — žmogus turėjo du sūnų, kurie dirbo jo vynuogyne. Vieną dieną jis tarė pirmajam jų: Sūnau, eik šiandieną dirbti į vynuogyną! — Tas atsakė: Einu, Viešpatie, bet nėjo. Paskui tėvas įsakė antrajam sūnui, kuris atsakė: Neisiu! — Paskui jis ėmė gailėtis dėl savo tokio atsakymo ir nuėjo, kaip buvo prašytas2). Jėzus baigė prilyginimą tardamas: „Katras tų dviejų padarė tėvo valią? Jie jam atsakė: Paskutinysis“. Tada Jėzus prilyginimą nukėlė į dabarties sąlygas: „Iš tiesų, sakau jums, muitininkai ir paleistuvės eis pirm jūsų Dievo karalystėn. Nes atėjo pas jus Jonas teisybės keliu, bet jūs jam netikėjote; muitininkai ir paleistuvės jam tikėjo; jūs tai matydami, nė paskui neturėjote atgailos, kad jam tikėtumėte“3). Taigi sūnus, kuris žodžiais parodė paklusnumą, o paskui ėmė maištauti, iš tiesų atstovauja priekaišto nežinantiems Rašto žinovams ir fariziejams. Kita vertus, išrinktosios tautos atstumtieji — muitininkai ir paleistuvės — nusidėdavo, dėl to nėra abejonės, bet jie susirado sau kelią atgal, priimdami Jono Krikštytojo misiją, ir dėl to jie yra atvaizdas to sūnaus, kuris iš pradžių priešinosi, bet paskui pasirodė paklusnus.

Iš tų abiejų sūnų tam, kuris klydo, bet paskui pakeitė nuomonę ir išėjo dirbti, teiktina pirmenybė prieš aną, kuris niekada nepasiryžo būti geras, nors nuolat skelbėsi esąs pasiruošęs būti tokiu..


1) Morkaus 11,28
2) Daugelis senovės dokumentų, įskaitant ir Vulgatą, sukeičia eilės tvarką, paversdami pirmąjį sūnų tuo, kuris atsisako, o paskui paklauso, o antrąjį tuo, kuris apsimeta paklusniu.
3) Mato 21,31-32

PRILYGINIMAS APIE VYNININKUS ŽMOGŽUDŽIUS

513. Aukščiau suminėtasis prilyginimas yra pasmerkęs ir išreiškęs papeikimą tiems, kurie laikė save pačiais garsiausiais išrinktosios tautos atstovais ir vadovais. Bet Jėzus dar prideda vieną, taip pat reiškianti papeikimą, kuriame pateikiama visos Izraelio istorijos santrauka Dievo nustatytojo žmonijos išganymo požiūriu, šio naujojo prilyginimo prislėptas pamokymas yra lygiai tas pats, kurį Jėzus prieš keletą valandų yra parodęs simboliu, kai jis prakeikė figos medį, kad tasai net nudžiuvo. Panašumas yra tas pats, kokį prieš septynis šimtmečius tam pačiam tikslui panaudojo Izaijas, taigi Jėzus savo misiją dar kartą susiejo su senovės pranašų, ir tuo pačiu metu prilyginimas buvo visiškai lengvai išaiškinamas.

Izaijas (5,1 ir sek.) savo garsioje giesmėje pavaizdavo vynuogyną, kuriam šeimininkas parodo didelio rūpesčio, parinkdamas derlingą žemę, išrankiodamas akmenis ir pasodindamas rinktinius vynuogių daigus; apsaugai aptvėręs tvora, viduje pastatė bokštą sargybai ir įtaisė spaustuvą. Nepaisant viso dėmesio, vynuogynas lyg užsispyręs vietoje saldžių uogų davė tik rūkščius laukinius vaisius. O pranašas dar paaiškino, kad nedėkingasis vynuogynas buvo Izraelio tauta, o jo šeimininkas — Dievas Jahvė Sabaoth, kuris, įskaudintas vynuogyno nevaisingumu, išvartytų mūrus, palikdamas vynuogyną nuniokoti ir leisdamas erškėčiams ir dagiams užaugti, kad užstelbtų jį.

Jėzus ima tą patį panašumą, praplėsdamas užuominomis tų dalykų, kurie buvo įvykę per septynetą šimtmečių nuo Izaijo dienų iki jo.

„Buvo žmogus šeimininkas, kurs įsiveisė vynuogyną, aptvėrė jį tvora, iškasė jame spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti jo vaisių. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o kitą užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė kitus tarnus, daugiau kaip pirmųjų; ir su tais jie taip pat padarė. Pagaliau jis siuntė pas juos savo sūnų, tardamas: Jie drovėsis mano sūnaus. Bet vynininkai, pamatę sūnų, kalbėjosi tarp savęs: Tas tėvonis; eikime, užmuškime jį ir turėsime jo tėvonystę. Ir nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Taigi, ką atėjęs vynuogyno viešpats padarys aniems vynininkams? Jie jam tarė: Jis piktai nužudys piktuosius ir išnuomos savo vynuogyną kitiems vynininkams, kurie jam atiduos vaisių savo metu. Jėzus jiems tarė: Ar jūs niekados neskaitėte Raštuose: Tas akmuo, kurį atmetė statytojai, pasidarė kertinis akmuo. Tai padaryta Viešpaties ir nuostabu mūsų akysei). Todėl aš sakau jums, kad Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duoda jos vaisius“2).

Vargu ar reikėjo fariziejų nusimanymo šv. Rašte ir jų turimojo savo tautos religijos istorijos žinojimo, tuojau pat suprasti, kad vynuogynas buvo Izraelis, šeimininkas — Dievas ir įžeistieji ar užmuštieji tarnai — pranašai, kuriems smurtu įvykdytoji mirtis šv. Rašto puslapiuose sudaro nuolatinio nekrologo įspūdį. Bet Jėzus užbaigia kita užuomina, šįkart susijusia su ateitim, sakydamas, kad net šeimininko sūnus, kurį jis pagaliau buvo siuntęs į vynuogyną, buvo sumuštas ir nužudytas. Tasai sūnus, aišku, buvo tas pats, kuris kalbėjo, taigi jis prilyginime numanoma forma pasiskelbė Dievo Sūnum ir iš anksto pakaltino tuos, kurie įvykdys šį nusikaltimą. Viskas buvo perdaug aišku ir tikslu, kad dar liktų vietos kokiam nors dviprasmiškumui. Tokia tobula išvada visiškai sutiko su klausytojų dvasiniu nusiteikimu: „Vyriausieji kunigai ir fariziejai, išgirdę jo prilyginimus, suprato, kad jis apie juos kalba. Ir, ieškodami jo sugauti, jie bijojo minių, nes jos laikė jį pranašu“.


1)    Psalmė 117, 22-23
2)    Mato 21, 33-43. Ši vieta Luko pateikiama (20, 15-16) skirtingai: „Ką gi tat jiems darys vynuogyno viešpats? Jis ateis, nužudys šituos vynininkus ir savo vynuogyną išduos kitiems. Tai išgirdę, jie jam sakė: Saugok Dieve!“ Ypač atkreiptinas dėmesys į paskutinįjį šūksnį, kuris parodo, kad Jėzaus klausytojai labai gerai suprato aukščiau pasakytojo prilyginimo užuominą.

MOKESTIS CEZARIUI

514. Taigi ir tuo kartu minios prielankumas apsaugojo Jėzų ir buvo rimta kliūtis žydų vadams. Pastarieji, trokšdami juo greičiau baigti tą jau ir taip per ilgai nusitęsusį įtempimą, nutarė pašalinti tą juos erzinančią kliūtį, sukompromituodami, pažemindami Jėzų tokiu būdu, kad visa žmonių meilė nė trupučio nebegalėtų pagelbėti jam.

Pasitarę, ką toliau reikėtų daryti1), jie pasiuntė pas Jėzų keletą savo mokinių kartu su Erodo šalininkais, nurodydami iškelti jam viešai tokį klausimą ir tokiu būdu, kad minia būtinai išgirstų. Patsai Erodo šalininkų buvimas teigė, kad klausimo esama politinio, taigi tokio, kokių Jėzus vis vengdavo. Pasiųstieji priėjo rodydami apsimestinę pagarbą, tarytum jie nieko bendra neturėtų su buvusiais klausėjais, ir pamaldžius vaizduodami jie tarė jam: „Mokytojau, mes žinome, kad tu tiesiakalbis ir mokai Dievo kelio tiesoje ir nė vienu nesirūpini, nes nežiūri žmonių asmens. Pasakyk tat mums, kaip tau rodosi: dera duoti Cezariui mokestį, ar ne?“2). Klausimas, kaip evangelistas įspėja mus, buvo spąstai. Jei Jėzus būtų atsakęs, kad dera, tai jis būtų užsitraukęs minios neapykantą, nes jis, prisistatęs kaip Mesijas ir tautinis didvyris, niekada negalėtų skelbti, kad leistina pripažinti svetimą politinę valdžią ir mokėti jai bet kokius mokesčius. Tačiau jei Jėzus būtų paskelbęs, kad mokėti neleistina, tokio jo pareiškimo būtų pakakę įskųsti jam romėnų prokuratoriui, kaip sukilėliui ir sąmyšių kurstytojui, juo labiau dar, kad ir didysis maištas, sukeltas Judo Galilėjiečio prieš trisdešimt metų, buvo kaip tik siejamas su mokesčių mokėjimu (§43). Fariziejai, kaip patyrę žmonės, žinojo, kad šio klausimo sprendimas turi didelių aštrumų ir sunkumų išsisukti, ir jie buvo tikri, kad Jėzus tuoj užklius už vienos ar kitos briaunos. Greičiausia, kad jie tikėjosi, jog jis pripažins mokesčius neteisėtais, o tuo atveju didžiulį įspūdį padarytų Romos prokuratoriui, kai Erodo šalininkai įskundę išeitų dar paliudyti.

Bet visos jų viltys nuėjo niekais, nes Jėzus spręstinąjį klausimą grąžino klausiantiesiems: „Kam mane gundote, veidmainiai? Parodykit man mokesčio pinigą“. Jie tada atnešė sidabrinį romėnų denarą, mažos vertės pinigą. Tokiais pinigais buvo įprasta mokėti mokesčius, ir jie buvo nukalti už Palestinos ribų, nes jiems buvo naudojamas brangus metalas ir jie turėjo žmogaus atvaizdą, o žydų žemėse buvo kaldinami tik bronziniai ir neturėjo žmogaus paveikslo, kaip numatė judaizmo nuostatas (§23). Jei Jėzui atneštasis „denarius“ — kaip labai galima — buvo tuomet viešpatavusio Tiberijaus pinigas, tai vienoje jo pusėje turėjo būti vainikuoto imperatoriaus paveikslas ir įrašas „TI. (bėrius) CAESAR DIVI AUG.(usti) F.(ilius) AUGUSTUS“.

Gana keistas buvo Jėzaus prašymas duoti jam pasižiūrėti mokestinę monetą, lyg jis tokios niekada nebūtų matęs, bet dar keistesnis buvo jo klausimas, kai, laikydamas rankoje pinigą, tarė: „Kieno tas paveikslas ir įrašas?“ Ar jis nežinojo? Kiekvienas Palestinos vaikas būtų galėjęs pasakyti jam, kad paveikslas ir įrašas yra imperatoriaus, esančio ten, Romoje, kuris valdė visą pasaulį ir, deja, taip pat ir Jeruzalę. Stebėdamiesi jie atsakė: „Cezario“. Bet tas jo nežinojimas buvo panašus į Sokrato, kuris savo klausiamuoju metodu vertė patį klausėją pasakyti tam tikrą tiesą. Kai jie atsakė, kad paveikslas ir įrašas yra Cezario, Jėzus jau buvo gavęs, ko norėjo, ir tada padarė išvadą: „Atiduokite tat, kas Cezario, Cezariui, ir, kas Dievo, Dievui“. Remiantis griežta logika, išvada plaukė iš pačių fariziejų atsakymo. Ar pinigas buvo Cezario? Tad tegul atiduoda jį Cezariui, nes tai, kad jie priėmė tą pinigą ir vartojo jį, rodė, kad jie priėmė ir valdžią to, kuris nukaldino jį. Taigi klausimas buvo išspręstas, Jėzui visiškai neįsipainiojus į politinę sritį, kurios jis taip rūpestingai vengė, ir tai buvo atlikta pripažinus, kad pinigas yra Cezario.

Bet, pagal Jėzų, klausimas nebuvo išspręstas, vien nustačius pareigą Cezariui. Jo misijos tikslas buvo Dievo karalystė, o ne dėl kurio nors vieno ar kito Cezario, o kai žmonės atlieka atitinkamas pareigas Cezariams, atiduodami, kas šiems priklauso, tai jie atlieka tik dalį savo pareigos ir tai dar ne pačią svarbiausiąją. Todėl prie įsakymo atiduoti Cezariui, kas Cezario, Jėzus prijungia ir pareigą atiduoti Dievui, kas Dievo, ir tai pridedama ne atsakymui papildyti, bet kaip tik pabrėžti pirmojo įsakymo būtinumui. Jėzus nepažįsta nė vieno šio pasaulio Cezarių, ar jis vadintųsi Augustu, ar Tiberijum, ar Erodu Antipu, ar Poncijum Pilotu. Jis tiktai žino, kad jiems yra suteikta valdžia, į kurią reikia kreipti dėmesį. Na, o kodėl žmonės turi būti pavaldūs Cezariui? Kaip tik dėl to, kad jie yra Dievo valdiniai, žmogaus pareigos Cezariui sudaro tik dalį to didžiojo paveikslo, kuriame Jėzus piešia Dievo karalystę. Kas priklauso Dievo karalystei, dėl to priklausimo atlieka savo pareigas ir savo Cezariui; bet, tai atlikęs, tegu jis pakyla aukščiau ir skrenda į amžinąją jo dangiškojo Tėvo viešpatiją.


1) Mato 22,15
2) Mato 22,16-17

SADUKĖJAI IR PRISIKĖLIMAS

515. Klastingasis klausimas dėl mokesčio visiškai sumaišė tuos, kurie iškėlė jį: „Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo sau“1)-

Jų varžovai, sadukėjai, buvo patenkinti jų pralaimėjimu ir tuojau pat prisistatė patys bandyti savo nuožiūra iš naujo įsitraukti į pokalbį. Jiems rūpėjo kūno prisikėlimo klausimas, kurį jie atkakliai neigė (§34) ir kuris sudarė pagrindą senam nesusipratimui tarp jų ir fariziejų. Taigi jie prisistatė Jėzui ir iškėlė ne atitrauktinį prisikėlimo klausimą, bet realų atvejį, vieną tų „atvejų“, kurie teikdavo malonumo žydų srovėms. Iš pradžių jie pacitavo levirato įstatymą, kuriuo Mozė nustatė, kad jei žydas mirtų, nepalikęs sūnaus, tai mirusiojo brolis privalo vesti jo našlę, kad velioniui būtų parūpintas įpėdinis1). Paskui jie iškėlė tą savo „atvejį“. Buvo septyni broliai, kurių pirmasis mirė, nepalikdamas vaikų, ir dėl to antrasis vedė jo našlę. Bet ir jis mirė, nepalikęs vaikų, ir dėl to trečiasis brolis vedė našlę, šitaip tęsėsi tol, kol ji ištekėjo už septintojo, o po šio mirties ir ji mirė. Sadukėjai tad ir klausė, kurio žmona bus toji moteris, kai ji prisikels kartu su visais tais septyniais? Visi septyni turi į ją tą pačią teisę.

Tai buvo tipiškas akademinis atvejis, bet buvo ir kitokių, žymiai painesnių ir geriau apdorotų, kaip, pavyzdžiui, tasai Talmudo pateikiamasis. Buvo trylika brolių, kurių dvylika mirė nepalikę įpėdinių. Dvylika našlių pašaukė tą likusį brolį pas Rabbį (Judas I, miręs III šimt. pradžioje), reikalaudamos, kad jis vestų jas, kaip reikalaujama levirato įstatymo, bet tas likęs brolis pareiškė, kad jis neturįs tiek pinigų, jog galėtų išlaikyti visas dvylika našlių. Tada jos susitarusios pareiškė, kad kiekviena pamėnesiui išlaikys visą šeimą, ir taip visi bus aprūpinti ištisus metus. Tačiau jų busimasis vyras nurodė, kad pagal žydų kalendorių metuose kartais būna ir trylika mėnesių. Iš tikro kas treti metai buvo įterpiamas tryliktasis mėnuo išlyginti skirtumui, kuris susidaro tarp mėnulio ir saulės metų. Tada atsiliepė geraširdis Rabbis, patsai pasižadėdamas duoti išlaikymą tą pridėtinį mėnesį, šitaip ir atsitiko. Po trejų metų susirinko dvylika tų vėl ištekėjusių našlių su trisdešimt šešiais kūdikiais į Rabbio namus, ir tą mėnesį jis davė išlaikymą3).

516. Sadukėjai, iškėlę Jėzui tą savo „atsitikimą“, nesidomėjo finansiniais klausimais, o tik pačiu, prisikėlimu. Pagal juos tasai iškeltasis atvejis rodąs, kad prisikėlimas neįmanomas, nes jeigu ta moteris prisikeltų, ji tuo pat metu turėtų būti visų septynių savo vyrų žmona, o kadangi tai aiškus nepadorumas ir nesąmonė, dėl to ir prisikėlimas atrodė negalimas. Jei Jėzus būtų bandęs ginti prisikėlimą, jis būtų atsidūręs nesąmonių ir kvailysčių painiavoje ir būtų netekęs minios pasitikėjimo.

Jų samprotavimas buvo šiurkštus ir teikė materialistinį prisikėlimo suvokimą, ir kaip tik dėl to sadukėjai atmetė jį, nors tarp fariziejų jis vyravo, tegu ir ne visuotinai. Prisikėlimas buvo vaizduojamas lyg prabudimas iš miego, ir prisikėlusysis fiziškai turėjo būti toks pat, kaip ir gyvenime. Taigi jis valgys, gers, miegos, gimdys vaikus ir t.t., iš tikro buvo suprantama, kad visi tie veiksmai bus atliekami dar gyviau, ir dėl to apie penkiasdešimt metų po Jėzaus įžymusis Rabbis Gamalielius paskelbė, kad būsimajame gyvenime moterys gimdys kasdieną, kaip kad vištos deda kiaušinius.

Jėzus sutramdo visas tokias vaikiškas fantazijas ir taria jiems: „Jūs klystate, nežinodami nei Raštų, nei Dievo galybės. Nes prisikėlime vyrai neves moterų ir moterys netekės, bet bus, kaip Dievo angelai danguje“. Prisikėlusieji bus tie patys žmonės kaip ir anksčiau, bet ne tose pačiose sąlygose; jie bus kaip angelai danguje. Paskui Jėzus tęsė: „O apie numirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta šiais žodžiais: Aš Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas?4) Jis Dievas ne mirusiųjų, bet gyvųjų“.

Jėzaus suminėtoji ištrauka yra iš Torah — vienintelė šv. Rašto vieta, kurią sadukėjai pripažino (§31). Atrodo, kad dėl to jis, kaip pastebėjo šv. Jeronimas, ėmė ne kurias nors kitas šv. Rašto pastraipas, kurios daug aiškiau liudija prisikėlimą, o kaip tik rėmėsi šita, kurios sadukėjai negalėjo atmesti, kaip būtų galėję pasielgti su kitomis, žodžiu sakant, Jėzus protauja rabinų mokyklos metodais ir pripažįsta žydiškumo palikimą: žydų patriarkų Dievas yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas; taigi ir tie patriarkai tebėra gyvi po jų kūnų mirties, ir dėl to prisikėlimas yra šv. Rašto paliudytas.


1) Mato 22,22
2) Deuteron. 25,5 ir sek.
3) Strack und Billerbeck, cituotame veikale, tom. III, p.650
4) Išėjimo kn. 3,6

DIDŽIAUSIAS ĮSAKYMAS.

MESIJAS, DOVYDO SŪNUS

517. Fariziejai ir sadukėjai pakaitomis tęsė savo užsimojimus visą tą dieną, kuri Jėzui turėjo būti labai užimta. Atsakymas, kurį gavo sadukėjai, labai patiko ginčą girdėjusiam tūlam Rašto žinovui, tai jis priėjo iškelti Jėzui klausimo, paruošto visiškai pagal rabinų metodus: „Koks visų pirmasis įsakymas“ (Morkaus 12,28), arba, kaip Matas pažymi (22,36): „Koks didžiausias įsakymas Įstatyme?“ Rašytasis Įstatymas, arba Torah, pagal rabinus, turėjo 613 priesakus, iš kurių 248 buvo įsakymai, o 365 draudimai. Tiek įsakymai, tiek draudimai skirstomi į „lengvesnius“ ir „sunkesnius“ pagal jų svarbumą. Bet tarp tų visų įsakymų turėjo būti tam tikra hierarchija; tarp „sunkiųjų“ priesakų turi būti kuris nors sunkesnis už kitus, šis Rašto žinovas kaip tik ir norėjo tai sužinoti.

Jėzaus atsakymas yra toks pats, kokį jis buvo davęs Įstatymo mokytojui, su kuriuo jis kalbėjo apie gerojo samariečio prilyginimą. Jėzus pasakė „šemos“ (§438) pradžią: „Visų pirmasis įsakymas yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, tavo Dievas, vienas Dievas. Tu mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo galia. Tai pirmas įsakymas. Antras į jį panašus: Mylėsi savo artimą, kaip pats save. Kito didesnio už tuodu įsakymu nėra“1). Iš tikro Rašto žinovas klausė apie vieną, patį didžiausią įsakymą. Jėzus jam pateikė Dievo meilės įsakymą, bet, kai jis pats vienas tartum nėra pilnas, bent kiek tai yra susiję su žmogaus veiksmais, tai pridėjo dar kitą — mylėti savo artimą. Tie du tarpusavy susipynę priesakai Jėzui yra didžiausias įsakymas. Tą pačią mintį jis buvo jau išreiškęs Kalno pamoksle.

Rašto žinovas nuoširdžiai priėmė Jėzaus atsakymą ir iš savo pusės pridėjo, kad ta dviguba meilė Dievui ir artimui yra vertesnė už visas deginamąsias aukas ir atnašavimus šventykloje. Atsilygindamas už tą pasisakymą, Jėzus tarė jam: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Jam trūko tik tikėjimo į Jėzaus misiją, kokį turėjo Petras, Jonas ir daugelis kitų. Ar jis vėliau įsigijo tokį tikėjimą, mes nežinome.

Po šio pasikalbėjimo, pasibaigusio abiems sutariant, mums sakoma, kad „daugiau jau niekas nebedrįso jį klausti“2).

Tačiau Jėzus pats atnaujino kovą. Šventykloje jis priėjo prie būrelio fariziejų ir iškėlė jiems klausimą dėl Mesijo: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis Sūnus?“ Paklaustieji, visiškai sutikdami su hebrajų tradicija, atsakė: „Dovydo“. — Tada Jėzus pastebėjo jiems, kad šv. Rašte pats Dovydas, kurio vardas yra įrašytas psalmės 108 viršuje, sako šitaip: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš padarysiu iš tavo neprietelių tau pakojį! Jei tad Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi jis jo sūnus?“

Argumento stiprumas čia remiasi dviem dalykais, kuriuos pripažino fariziejai: pirma tai, kad psalmėje kalba Dovydas, kaip įrašas rodo, o antra — kad psalmėje kalbama apie busimąjį Mesiją, kaip matyti ir iš dažno jos panaudojimo šitam reikalui Naujajame Testamente ( ji čia cituojama daugiau kaip penkiolika kartų), o tasai panaudojimas leidžia daryti išvadą, kad ir priešininkai su ja vis sutinka.

O jei busimasis Mesijas bus Dovydo ainis, tai kodėl Dovydas jį „Viešpačiu“ vadina? Pagal Jėzų, tai rodo, kad Mesijas bus daugiau negu tik „Dovydo sūnus“ ir turės tokias savybes, kurios daro jį „daugiau negu Joną ir Saliamoną“ (§446) ir didesnį už Dovydą, bet Jėzus norėjo, kad fariziejai patys pateiktų aiškinimą šio aiškiai nesiderinančio dalyko. O jie negalėjo atsakyti jam.

Vėliau, pradedant antruoju šimtmečiu rabinai išsprendė šį klausimą, paskelbdami, kad psalmė mini ne Mesiją, bet kažkurį kitą asmenį, kuris, kaip paprastai tikima, būsiąs Abraomas, ar kartais ir pats Dovydas (!), o pagal vienintelę Justino žinią3) —karalius Ezekijas. Šitas nurodomo asmens pakeitimas aiškiai buvo apspręstas antikrikščioniškai nusiteikusios polemikos4).


1)   Morkaus 12,29-31
2)   Morkaus 12,34
3)    Dialog, cum Tryphon. 33 ir 83
4)    Rabiniški tekstai Strack und Billerbeck cituotame veikale, tomas IV, p. 452-465

,,ELENCHOS“ PRIEŠ RAŠTO ŽINOVUS IR FARIZIEJUS. NAŠLĖS AUKA

518. Senovės graikai vadindavo „elenchos“ tą teisminės kalbos dalį, kurioje pateikiami kaltinimai priešininkui ir pateikiami atitinkami įrodymai. Tai buvo priekaištas, rodąs kaltinamojo negarbę, o senovės laikais (pas Homerą) „elenchos“ reiškė tiek „priekaištą“, tiek ir „negarbę“.

Tą audringąjį antradienį, kurio didžiąją dalį Jėzus praleido kovodamas su Rašto žinovais ir fariziejais, netrūko nė tokio „elenchos“, kuriame buvo pateikta jau anksčiau iškeltųjų jo priešininkams visų kaltinimų, dabar dar papildytų. Visi trys sinoptikai iš tiesų tai dienai priskiria visą eilę tokių priekaištų, tik su jiems įprastais skirtumais: Morkus (12,38-40) čia yra labai trumpas; toks yra ir Lukas (20,46-47), kuris betgi sužymi ilgą sąrašą kaltinimų ta proga, kai fariziejai suruošia Jėzui pokylį (§447). Kita vertus, Mato pasakojimas (skyrius 23) yra labai ilgas, ir jame yra įjungtas beveik visas Luko sąrašas dar su kai kuriais papildymais. Galimas dalykas, kad Matas pasinaudoja čia ta pačia tvarka, kaip ir Kalno pamokslo atveju (§317), įjungdamas čia tam tikrus Jėzaus pareiškimus, pasakytus kitomis progomis. Tokią nuomonę perša ir patsai literatūrinis „elenchos“ sutvarkymas: jis yra suskirstytas į tris dalis, o antroji dalis dar turi septynis skyrius „Vargas jums!“ (§125). Imant kaip visumą, Mato pasakojimas yra teiktinesnis negu Luko, ir Jėzus, savo gyvenimą bebaigdamas, bus pasakęs kaip tik esminį pamokslą. Tą tarp kitko neryškiai patvirtina ir kiti du sinoptikai.

Čia pateikiame pilną Mato „elenchos“ tekstą. Dėl tų jo dalių, kurias jau esame aptarę, skaitytojui ten ir reikėtų žiūrėti.

— Tuomet Jėzus kalbėjo minioms ir savo mokiniams, tardamas: Rašto žinovai ir fariziejai atsisėdo Mozės kėdėje. Taigi, visa, ką tik jie jums sako, laikykite ir darykite; bet nesielkite taip, kaip jie elgiasi; nes jie sako ir nedaro. Nes jie riša sunkias ir nepakeliamas naštas ir deda žmonėms ant pečių, o savo pirštu jie nenori jų pajudinti. Visus savo darbus jie daro, kad juos žmonės matytų; todėl jie daro savo atsiminimo ženklus platesnius ir didina kutus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose, ir pirmąsias kėdes sinagogose, ir pasveikinimus prekyvietėje, ir būti žmonių vadinami rabbi. Jūs gi nesivadinkite rabbi, nes vienas jūsų mokytojas, o visi jūs broliai. Ir nė vieno nevadinkite sau žemėje tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kurs yra danguje. Nesivadinkite mokytojais, nes jūsų mokytojas vienas, Kristus. Kas iš jūsų didesnis, bus jūsų tarnas. Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

Šioje pirmoje pamokslo dalyje Jėzus nubrėžia būdingiausius fariziejų bruožus, dėl to čia pakartojamos kai kurios ankstyvesnių ginčų su jais vietos. O kadangi jis čia kalba miniai šventykloje, tai tuojau skatina nesekti, daryti kaip tik priešingai. Fariziejų tuštybė, tarp kitko, surado išraišką ir mažose dėžutėse, kuriuose būdavo nešiojamos pergamento skiautelės su jose įrašytomis Šv. Rašto ištraukomis1). Melsdamasis izraelitas dėdavosi (ir dabar dar tebesideda) tas skiauteles prie kaktos ir prie kairiosios rankos, pasižadėdamas iki raidės vykdyti įsaky-mus2). Didesni garbėtroškos apsirūpindavo platesnėmis ir labiau akį patraukiančiomis skiautėmis atkreipti dėmesiui, kaip jie perdėdavo ir dėl savo apsiausto kutų, kurie taip pat turėjo religinės reikšmės ir kuriuos dėvėjo ir Jėzus (§349).

519. Antroji pamokslo dalis sudaro tą tikrąjį „elenchos“:

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kad jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę. Nes jūs patys neįeinate ir norinčiųjų įeiti neįsileidžiate.

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs ryjate našlių namus, kalbėdami ilgas maldas; todėl jūs gausite rūstesnį teismą.

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs apeinate jūrą ir sausumą vienam naujatikiui padaryti ir, kai jis padarytas, jūs darote iš jo pragaro sūnų dvigubai taip piktą kaip jūs.

—    Vargas jums, aklieji vadai, kurie sakote: Kas nors prisiekė šventykla, tai niekai, o kas prisiekė šventyklos auksu, turi pareigą. Paiki ir akli! Nes kas didesnis, auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą? Ir kas tik prisiekė altoriumi, tai niekai, o kas prisiekė ant jo esančiąja dovana, turi pareigą. Akli! Nes kas didesnis, dovana ar altorius, kurs pašventina dovaną? Taigi, kas prisiekia altoriumi, prisiekia juo ir visais ant jo esančiais dalykais. Ir kas nors prisiekia Šventykla, prisiekia ja ir tuo, kas joje gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kas jame sėdi.

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie duodate dešimtinę iš mėtos, krapų ir kmynų, o apleidžiate svarbesnius įstatymo dalykus, teisingumą, pasigailėjimą ir ištikimybę. Tai reikėjo daryti ir anų neapleisti. Akli vadai, kurie iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie kuopiate, kas yra iš viršaus taurės ir dubens, o viduje esate pilni plėšrumo ir nešvarumo. Aklasai fariziejau, iškuopk pirma, kas viduje taurės ir dubens, kad pasidarytų švaru ir tai, kas yra iš viršaus.

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš oro pusės rodosi žmonėms labai gražūs, o viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visokių puvėsių. Taip ir jūs iš viršaus, tiesa, rodotės žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.

—    Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie statote pranašams antkapes ir puošiate teisiųjų paminklus. Jūs sakote: Jei būtumėm buvę mūsų tėvų dienomis, mes nebūtume su jais dalyvavę pranašų kraujuje. Taip jūs liudijate patys prieš save, kad jūs sūnūs tų, kurie žudė pranašus. Pripildykite ir jūs jūsų tėvų saiką.

Tai štai kaltinimai, o pats iškėlimas jų ėjo kartu ir kaip įrodymas, nes visi Jėzaus klausytojai iš praktikos žinojo, kad visi tie dalykai, kuriuos jis iškėlė, yra tikri. Po 40 metų, jau po 70 m. katastrofos, reikalai šiek tiek pasikeis. Fariziejai liks vieninteliai ir neginčijami tautos likučių vadovai, ir jie pagal savo norus daugins įvairias normas ir nurodymus, bet nebevers pagonių į žydų tikybą, o tokia įtaka anksčiau jau buvo pastebėta graikuose (§508).

520. Po nurodymo, kad fariziejai pripildė savo tėvų saiką, eina graudus sužymėjimas pasėkų, kaip ir teisinėje kalboje, įrodžius nusikaltimą, seka bausmė. Štai trečioji pamokslo dalis:

—    Žalčiai, gyvačių veislė, kaip jūs ištruksite nuo pragaro teismo? Todėl štai aš siunčiu pas jus pranašų, išmintingųjų ir Rašto žinovų; vienus jų jūs užmušite ir prikalsite ant kryžiaus, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miestui, kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradėjus teisiojo Abelio krauju iki kraujui Barakijo sūnaus, Zakarijo, kurį užmušėte tarp šventyklos ir altoriaus. Iš tikrųjų, sakau jums, visa tai ateis šitai kartai.

—    Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie tau siųsti, kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, ir tu nenorėjai, štai, jūsų namai bus jums palikti tušti. Nes, aš sakau jums, nuo šio laiko jūs manęs daugiau nebematysite, kolei nesakysite: Pagirtas, kurs ateina Viešpaties vardu!

Ši paskutinioji dalis yra ne tiek grasinimas, kiek apgailestavimas. Jėzus apgailestauja, kad niekais nuėjo visi jo pakartotiniai bandymai išgelbėti miestą ir tautą ir kad visas pastatas, Dievo palaipsniui statytasis Izraeliui išganyti, palaipsniui žmonių atkaklaus užsispyrimo klaidoje bus sugriautas. Kas atsitiko anomis Įstatymo dienomis, kada Jahvės pranašai būdavo užmušami akmenimis, atsitiks ir Mesijo laikais, kai pasiuntinius ištiks panašus likimas. Bet visų nusikaltimų svoris, net ir pačių seniausiųjų, kris ant tų, kurie įvykdo paskutinį nusikaltimą, nes ardo Dievo pastato pačius giliausius pamatus ir dėl to perpildo saiką, užtraukdami ant savęs visuotinį kerštą. Dėl to tai yra išganingas grasinimas, paskutinis skausmingas įspėjamasis šauksmas, kad išrinktosios tautos aklieji vadai sustotų bent ant paties bedugnės kranto.

Senovėj įvykdytieji nusikaltimai išvardinti tik du: Abelio ir Zakarijo nužudymas, gal dėl to, kad vienas jų aprašytas žydų biblijos I knygos pradžioje — Pradžios knygoje (4,8), o kitas — paskutinės Kronikos knygos gale (24,20-22).

Dar yra vienas senas sunkumas dėl Zakarijo tėvo, kurs čia pavadintas Barakijo sūnum, tuo tarpu Kronikų knygoj jis vadinamas Jojado sūnum. Bet pranašas Zakarijas Barakijo sūnus yra visiškai kitas asmuo3). Tačiau pažymėtina, kad lygiagretėje Luko pasakojimo vietoje (11,51) nėra Zakarijo tėvo vardo, o tai matyti ir iš Mato Sinaitinio kodekso. Būtų galima įtarti, kad „Barakijo sūnus“ būtų kilęs iš neaiškaus senovinio rankraščio, patekusio į graikiškąjį tekstą, ir kurio trūksta semitiškame Mato originale (§121), išskyrus, kad skirtingumas remiasi kitais pagrindais, kurių šiandieną nežinome4).

Abu sinoptikai, kurie vieninteliai perduoda šį Jėzaus pasakymą Jeruzalėje, tuo pačiu nusako, kad jie žino pakartotinius Jėzaus bandymus išgelbėti miestą, o tuo pačiu ir tai, jog jis kelis kartus keliavo į sostinę, nors apie tas keliones pasakoja Jonas, bet ne sinoptikai. Taigi sinoptikai, kaip matome, žino ir Jono tradiciją, nors ja ir nepasinaudoja (§165).

521. Bet šiuo sielvartingu ir grasinamuoju atsišaukimu ir pasibaigė Jėzaus bandymai. Kai paskutinį kartą bus atmesta ir įvyks paskutinis nusikaltimas, tai jų namai bus palikti jiems tušti, neateis į pagalbą tas, kurį jie atmetė. Jie tematys jį tik labai tolimoje ateityje, kai klaidžiojanti tauta pastebės savo klaidą ir ieškos atstumtojo:

Girdimas balsas nuo tuščių kalvų,

Izraelio namų verksmas ir klyksmas, nes jie nuklydo nuo savo kelio ir užmiršo Viešpatį, savo Dievą.

Tai bus dienos, kuriose daugiau nebebus sakoma:

Viešpaties Sandoros skrynia; ji nebeateis į mintį, ir nebeatsimins apie ją; ji nebebus apgailima, nei bebus kita daroma. Klystantieji vėl bus kviečiami:

Gręžkitės jūs, vaikai maištininkai, ir aš pagydysiu jūsų maištingumą.

Jie atsakys:

štai mes ateiname pas tave, nes tu Viešpats, mūsų Dievas!

Iš tikrųjų Izraelio išganymas Viešpatyje, mūsų Dieve!

(Jeremijo 3,16...23, sukeičiant eilutes), Šis senovės pranašo regėjimas Jėzaus iš naujo apmąstomas, bet kai dėl laiko, tai šitai įvyks labai tolimoje ateityje, pasaulio pabaigoje, kai Izraelis, susitaikęs su atmestuoju Mesiju, galės vėl pamatyti jį, giedodamas sutikti skirtąją giesmę, kaip prieš porą dienų: „Pagirtas, kurs ateina Viešpaties vardan!“ (§504).

Vėliau, po kelerių metų, fariziejus Povilas iš Tarso, tapęs Jėzaus Kristaus tarnu, vėl tą patį primins tuo tarpu dar apakusiems savo tautiečiams, kurie ateityje atgaus regėjimą, „ir bus išgelbėtas visas Izraelis“5).

Po grasinamosios „elenchos“, skirtos Rašto žinovams ir fariziejams, mums pateikiamas paprastas, bet žavus vaizdelis, kuris yra visiškai priešingas Rašto žinovų ir fariziejų dvasiniam pasauliui. Tą vaizdelį aprašė Lukas (21,1-4), bet dar gyviau Morkus (12,41-44); tačiau Matas nelauktai jį praleidžia. Gal čia yra Petro katechezės dalis, kuri Morkaus perduota Lukui.

522. Tas antradienis jau buvo beveik pasibaigęs. Jėzus, baigęs apgailestauti savo priešus, įėjo į šventyklos vidų prie „moterų atriumo“ ir ten atsisėdo prieš įždo skrynią. Prie įėjimo buvo sudėta trylika aukoms mesti dėžių, dėl ilgokos formos žiočių vadinamų trimitais. Tokių didžiųjų švenčių proga, kaip Velykos, aukos plaukdavo gausiai, nes daugelis maldininkų,, atvykusių iš toli, sumokėdavo mokestį šventyklai išlaikyti (§406), o apskritai visi dar ir šiaip aukodavo. Todėl šalia tų skrynių budėdavo kunigai, atžymintieji mokesčių sumokėjimą ir prižiūrintieji tvarkos.

Priekyje ten atsisėdęs, Jėzus stebėjo tai, kas vyksta. Daugelis turtingųjų ateidavo prie skrynių ir išdidžiai įmesdavo po saują pinigų, tikri, kad už tai juos labai įvertins ne tik žmonės, bet ir Dievas. Jų tarpe atėjo niekieno nepastebėta vargšė našlė, kuri į skrynią įmetė tiktai porą smulkių pinigėlių, tai yra ketvirtuką, kas nesudarė nė poros centų. Tuomet Jėzus, pasivadinęs savo mokinius, tarė jiems: „Iš tikrųjų, sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į atnašų skrynią. Nes jie visi metė iš to, ko jie apsčiai turi, o šita įmetė iš savo neturto visa, ką turėjo, visą savo išteklių“6). Taip pat ir šia pastaba dvasios mokytojas prieštaravo paviršutiniškumo mokantiems savo priešams.


1)    Išėjimo kn. 13,1-10; 13,11-16; Deuteron. 6,4-9; 11,13-21
2)    Deuteron. 6,9; plg. Išėjimo kn. 13,9
3)    Zakarijo 1,1...7
4)    Buvo galvojama, kad to Zakarijo tėvas turėjęs du vardus: Jojados ir Barakijo, ir tikrai viena antikinio kodekso pastaba atkreipia dėmesį į tai, kad tas žmogus buvo „dionymos“ — dvivardis, bet tokia prielaida yra aiški „petitio principii“ — dalykas, kuris turi būti įrodytas, nes remiasi tik tuo dvivardiškumu, kuris kaip tik ir sudaro kliūtį išsiaiškinti reikalui. Kai dėl vėlyvesnio spėjimo, ne mažiau nepagrįsto ir net labiau tendencingo, kuris daro prielaidą, kad čia yra užuomina į Bariso sūnų Zakariją, kurį uoliej- užmušė šventykloje romėnų karo metu 67-68 m. Plačiau žiūrėk G. Ricciotti verstojo Flavijaus Juozapo Žydų karo pastabą, IV, p.335-344; tomas III, p.174-176.
5)    Romiečiams II, 25-26
6)    Morkaus 12,43-44

PAMOKSLAS APIE PASKUTINIUOSIUS DALYKUS

523. Diena jau artėjo į saulėlydį. Jėzus ruošėsi eiti jau iš šventyklos ir naktį praleisti už miesto, kaip buvo įpratęs daryti tą savaitę. Perėjęs pagonių prieangį, atsidūrė toje pastato dalyje, kuri buvo iškilusi virš Kedrono slėnio ir sudarė tikros didybės ir iškilmingą vaizdą, šio reginio akivaizdoje mokiniai savaime prisiminė paskutiniuosius Jėzaus žodžius fariziejams, kurie vaidenosi jiems, kaip liūdnas grasinimas: „Štai, jūsų namai bus jums palikti tušti“. Pirmasis ir pats mylimiausias kiekvieno gero izraelito namas buvo Dievo Jahvės namas, šventojo miesto ir vienintelė viso pasaulio šventykla. Ta šventykla negalėjo nebūti amžina, kaip reikalavo visų tikėjimas ir rodė jos pastato didingumas. Tad kuria prasme Jėzus galėjo pasakyti, kad šis namas bus apleistas? Ar ta pranašystė turėjo ryšio su ankstesnėmis liūdnomis mokytojo pranašystėmis?

Čia bus pasireiškęs kuris nors mokinys, kurs norėjo išsiaiškinti Jėzaus mintį. Nė neužsimindamas tai, jis priėjo prie šventyklos pastato ir viso būrio akivaizdoje pradėjo entuziastiškai girti šventyklos didingumą, tikriausia, panašiai, kaip tai užtinkame ir plačiuose Flavijaus Juozapo aprašymuose1). Pagyrimas, be abejo, nebuvo perdėtas, nes, remiantis savo akimis tai mačiusiais liudininkais, tie pastatai ir šventykla iš Kedrono pusės teikė šitokį vaizdą: „Žemutinę šventyklą pačioje žemiausioje vietoje palaikė 300 kubitų aukštumo mūrai (apie 150 metrų), o kai kuriose vietose ir dar aukščiau. Tačiau pamatai nebuvo matyti iki pačios gilumos, nes statytojai gana gerą kalvos tarpeklio dalį užpylė žemėmis, norėdami, kad iš miesto užlipti į šventyklą nebūtų taip statu. Pamatams buvo panaudoti 40 kubitų dydžio akmenys (po 20 metrų). Tokių pamatų buvo vertas ir ant jų remiamasis pastatas. Visi portikai buvo dvigubi, palaikomi 25 kubitų aukštumo kolonų (po 12,50 metrų), kurios buvo ištisinio baltutėlio marmuro, viršuje padengtos kedru. Jų natūralus didingas grožis, dailumas ir pritaikymas teikė pasigėrėtiną reginį“2).

Jei mokinių entuziastiškieji žodžiai neįveikė išblaškyti Jėzaus susimąstymo, tai po kurio laiko jis pats pakėlė galvą ir, apžvelgęs išgirtąjį pastatą, liūdnai tarė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų, sakau jums, neliks čia akmens ant akmens, kurs nebūtų išgriautas“. Ir tuojau vėl pasinėrė tyloje.

Tie žodžiai tarytum pritrenkė mokinius. Mokytojo susimąstymas persmelkė ir mokinius. Būrys toliau ėjo tylėdamas, perėjo Kedrono upelį ir paskui vėl pakilo į Alyvų kalno kriaušį. Kai jau buvo jie viršukalnėje, Jėzus atsisėdo ir tylomis žvelgė į šventyklą3); būtų galima sakyti, kad žvelgė kaip kapitonas nuo jūros kranto į savo mylimą laivą, kuriuo ilgus metus buvo plaukiojęs, bet kurį turėjo apleisti, nes žino, kad po kelių akimirksnių jis amžiams nuskęs.

Nusiminę mokiniai pasinaudojo tuo poilsio metu ir paprašė paaiškinti tą tamsiąją savo pranašystę. „Klausė jį skyrium Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus“. Jėzus atsakė, o tas atsakymas vadinamas eschatologiniu pamokslu, tai yra pamokslu apie paskutiniuosius dalykus.

524. Pamokslą apie paskutiniuosius dalykus perduoda vien tik sinoptikai4), bet su sau įprastais skirtingumais, kaip jie tuo atveju pasireiškia ir kitur. Be to, Lukas jau 17 skyriuje duoda kai kurių toje kalboje iškeliamųjų dalykų, o tą pat, tik mažesniu mastu, daro ir Matas (10,17-23). Taigi ir čia atskiri evangelistai pasireiškė kaip redaktoriai, ir šių dienų skaitytojas turi atsižvelgti į tai, norėdamas teisingai suprasti tą pamokslą.

Taip pat reikia atsižvelgti ir į kitą svarbų dalyką. Sinoptikų pateikiamosios trys pamokslo redakcijos, kaip paprastai, priklauso ir nuo jų katechezės (§110), ir dėl to atsispindi „Bažnyčios dvasia“. Taigi toji „dvasia“ mūsų atveju yra atsidūrusi ypač jautrioje padėtyje, nes daugelis tos kalbos vietų pirmiesiems krikščionims, neišskiriant nė pačių evangelistų, kėlė neaiškios baimės. Palyginus tai, kokį įspūdį tas pamokslas daro šiandieniniam skaitytojui ir kokį darė pirmųjų krikščionių kartų tikintiesiems, be abejo, galima darytis išvadą, kad teisingas kalbos aiškinimasis šiandieną yra daug lengvesnis negu anuomet. Laikas tikrai dažnai yra geriausias teisingo aiškinimosi mastas, šiandieninis skaitytojas, kuris savo žinioje turi dvidešimties šimtmečių istoriją, gali geriau suprasti bent kai kuriuos to pamokslo apie paskutiniuosius dalykus duomenis, negu pirmieji krikščionys, kurie tokios brangios priemonės neturėjo.

Iš tiesų pamokslas iškelia du didelius dalykus, būsimus daugiau ar mažiau tolimesnėje ateityje, bet tarp savęs jie yra idealiai susieti kažkokiu ryšiu. Kas šios kalbos klausėsi iš Jėzaus ar iš apaštalų, tiems tie įvykiai, kaip dar busimieji, tebebuvo pridengti paslapties. Kiek vėliau, pirmosios krikščionių kartos metu, pirmasis, tas artimesnysis įvykis tikrai atsitiko, ir tuo dalis paslapties išryškėjo. Tačiau, kita vertus, antroji paslaptis dar tebebuvo neatskleista ir tebekėlė nerimo. Jei pirmoji pranašystė išsipildė šitaip tiksliai, tai ar neišsipildys taip pat greit ir antroji, kuri atrodė taip idealiai susijusi su pirmąja? Ar pirmasis įvykis nebuvo tiesioginis antrojo pirma takas?' Tuos klausimus pirmieji krikščionys baimingai svarstė daugelį metų.

Šiandieną sutartinai pripažįstama, kad pirmasis šių dviejų įvykių atsitiko pirmosios krikščionių kartos gyvenime, bet nebekyla anos kartos baiminimasis, kad tuoj pat išsipildys ir antrasis dalykas. Dvidešimties šimtmečių istorija Jėzaus žodžiams suteikė teisingą vertę, kuri tarp abiejų įvykių pastato neišmatuojamą laiko tarpą. Paaiškėjus pirmajam įvykiui, šiandien tamsa dar tebegaubia antrąjį įvykį, kuris ir šiandieniniam skaitytojui nėra labiau tikras, kaip ir pirmosios kartos krikščionims, nors ir netoks baimingas, kaip jai.

Rūpestingai palyginus tuos tris pamokslo tekstus, o taip pat lygiagretes jų vietas, atrodo visiškai galimas dalykas, kad jo seniausia forma ir mažiausiai redagavimo paliesta yra mums perduota Morkaus, tai yra Petro katechezės forma (§128). Jos laikantis, bet neišleidžiant iš akių ir kitų liudijimo, pamokslo esmę galime suimti sekančiu būdu.

525. Alyvų kalno viršūnėje keturių mokinių klausimą Jėzui sudarė šie žodžiai: „Pasakyk mums, kada tai bus? ir koks bus ženklas, kada visa tai pradės įvykti?“5). Išsireiškimas „visa tai“ turi ryšio su Jėzaus pasakymo pradžia apie šventyklos sunaikinimą, o antrą kartą, tą išsireiškimą pakartodamas platesne prasme, jis nurodo į visuotinę katastrofą, kada turėtų pasibaigti „visa tai“, taigi esamasis pasaulis, nes tai buvo įprastinis išsireiškimas pasaulio pabaigai nusakyti (§628). Lygiagretė Mato pastraipa (24, 3) šiuo atveju nepalieka jokių abejonių: „Pasakyk mums, kada tai bus? ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ Išgirdę Jėzaus pranašystę apie šventyklos sunaikinimą, mokiniai bus tuojau pagalvoję apie jo pažadus, kad „Dievo karalystė ateis su galybe ir atgimime žmogaus Sūnus sėdės savo didenybės soste“ (§§401;486), nebekalbant apie įvairias užuominas prilyginimuose; o jie, žinoma, susiejo visa ką į krūvą, galvodami apie šventyklos sunaikinimą ir „paruziją“, arba pasaulio pabaigą, kaip apie vienu metu ar bent vieną tuoj po kito įvyksiančius dalykus.. Taigi jie norėjo, kad Jėzus atsakytų jiems į abu klausimus, būtent, kada bus sugriauta šventykla ir kada įvyks pasaulio pabaiga ir kokie bus ženklai prieš tuos įvykius

Jėzus pradeda įspėdamas mokinius nuo apgaulingų suvedžiotojų, ir todėl pirmoji jo atsakymo dalis nurodo ženklus, kurie pasirodys prieš šventyklą sunaikinant (Morkaus 13,5,23). Iškils daug netikrų pranašų, kurie apsimes mesijais ir daugelį suklaidins, ir bus karų, sukilimų, žemės drebėjimų ir bado įvairiose vietose, bet visa tai nebus dar galas, o tik skausmų pradžia. Jėzaus mokinius tiesiogiai užguls dideli bandymai, jie bus vedami į teismus, sinagogas ir statomi prieš valdovus, bus plakami ir metami į kalėjimus, išduodami artimiausių giminaičių ir visuotinai nekenčiami dėl tikėjimo į Jėzų. Bet, to nepaisant, tuo metu visoms tautoms bus skelbiama evangelija. Paskui didieji bandymai eis jau į galą, Danielio (9, 27) pranašautasis biaurus siaubas palies šventyklą, ir Jeruzalė bus apsupta kariuomenės. Tada mokiniai, kurie bus likę ištikimi Jėzui, turės bėgti, gelbėdami savo gyvybę. „Nes šitos bus keršto dienos, kad įvyktų, kas parašyta šventose knygose, ir bus tokių sielvartų, kokių nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki dabar ir nebebus, bet tos dienos bus sutrumpintos, kad išbėgtų išrinktieji“6).

Iki čia, kaip bus pažymėta, pamoksle nebuvo suminėtas laikas, o vien tik didelio sielvarto ženklai. Kad čia kalbama apie šventyklos ir Jeruzalės sunaikinimą, tai aiškiai leidžia spręsti patsai išsireiškimas, o tai dar patvirtina tasai labai reikšmingas dalykas, kad Flavijus Juozapas, norėdamas aptarti tą patį įvykį, naudojasi labai panašiu išsireiškimu: „Iš tiesų visų amžių nelaimės man atrodo menkesnės už tas,. kurios ištiko žydus“7). Ir jis tarp Romos ir Judėjos vykusį karą vadina „pačiu didžiausiuoju ne tik mūsų laikais, bet beveik iš visų tų, apie kuriuos tik esame girdėję, kad buvo tokie kilę tarp miestų ar tarp tautų“. Nedaro kliūties ta aplinkybė, kad „Evengelija pirma turės būti paskelbta visoms tautoms“, šv. Povilas kalbėjo apie tai, kaip jau baigtą reikalą, dar prieš Jeruzalę sugriaunant (§401). O Jeruzalė buvo sugriauta keturiasdešimt metų po šio pamokslo, arba po tokio laikotarpio, kurį žydai laikė „karta“. Jėzus, baigęs nusakyti ženklus, ir ėmęs kalbėti apie laikus, prideda: „Iš tikrųjų, sakau jums, šita giminė nepraeis, iki visa tai įvyks“8).

526. Tuos dalykus pasitikrindami pagal istoriją, randame, kad į pramatytojo keturiasdešimt metų laikotarpio pabaigą užėjo toks metas, kurį romėnų istorikas, gerai pažindamas reikalą, aptaria kaip „pilną negandų, nuožmių kovų, sujauktą maištų, žiaurų net ir pačiu taikos metu. Kardu buvo nukirsti keturi valdovai: Neronas, Galba, Otonas ir Vitelijus. Trys pilietiniai karai, dar daugiau karų svetur, ir kai kurie jų po kelis iš karto“. Toliau tęsiamas smulkus sąrašas, nes pridedama „šalia tos daugybės žmogiškųjų nelaimių, nuostabių dalykų danguje ir žemėje Ir įspėjimai perkūno trenksmų pavidalu ir busimųjų dalykų ženklai“, ir baigiama juodžiausiu pesimizmu, kad „dievams nerūpi saugoti mus, o tiktai keršyti“?). Flavijus Juozapas, ypač domėdamasis Palestina, suteikia mums žinių apie vidaus sąjūdžius, ypač apie politinio mesianizmo paskatintus sukilimus, kuriuos jau keletą kartų buvome užsiminę. Baigėsi visa tai 70-tųjų metų katastrofa, kada žuvo šventykla, sostinė ir nukentėjo tauta. Kai dėl Jėzaus mokinių to didžiojo sielvarto metu, tai jie kentė persekiojimus Palestinoje ir už jos ribų, ir tai liudija Apaštalų darbai ir kiti Naujojo Testamento raštai, o taip pat ir Romos istorikai, ir vykdė tai tiek jų pačių tautiečiai ir artimieji, tiek ir kitataučiai ir pagonys. Bet tie, kurie nepasidavė klaidingų pranašų viliojimams nei persekiotojų prievartai, pamatę, kaip Jeruzalės šventykla buvo išniekinta kraugerių uoliųjų10), pakluso pamoksle apie paskutiniuosius dalykus suminėto įspėjimo ir išbėgo iš miesto, pasitraukdami į Transjordanijos Pellą, kaip mums pasakoja Euzebijus11).

527. Iki šiol Jėzaus atsakymas buvo susijęs tik su pirmąja mokinių klausimo dalim; nurodomi ženklai, kurie vyks prieš sunaikinant šventyklą, ir baigiama tai aiškiu ir tiksliu įspėjimu: „Taigi, jūs žiūrėkite; štai aš jums visa iš anksto paskelbiau12). Dabar trūko dar atsakymo į antrąją klausimo dalį, nurodant pasaulio pabaigos ženklus

Antroji dalis13) pradedama žodžiais: ,,Bet tomis dienomis, po ano sielvarto, saulė aptems“ ir t.t. čia „tomis dienomis“ išsireiškimas yra įprastinis, dažnas Senajame ir Naujajame Testamente, naudojamas pristatyti naujam dalykui, bet tiksliai nenusakąs laiko; tai reiškia „atitinkamą laiką“, „savo metu“, „tam skirtąjį laiką“. Tuo nenusakytuoju laiku, kuris ateis po „didžiojo sielvarto“, įvyks pasaulio pabaiga, o tai aptariama čia daugiausia Senojo Testamento posakiais, kurie yra bendri ir apokaliptinei literatūrai (§84): saulė ir mėnulis aptems, žvaigždės kris, dangaus galybės sujudės, ir tuomet žmogaus Sūnus pasirodys debesyse, ateidamas su didele galybe ir garbe, ir jis siųs savo angelus į visus keturis vėjus surankioti išrinktųjų. Tai bus šio pasaulio pabaiga ir busimojo pasaulio pradžia. Visi trys sinoptikai „didžiojo bandymo“ ženklus aprašo žymiai plačiau negu pasaulio pabaigos.

Laikas, kada įvyks toji pasaulio pabaiga, nurodomas tuojau po to pareiškimo, kuris susijęs su didžiojo sielvarto laiku. Bet kai pastarasis aptarimas yra aiškus ir tikslus — šios „kartos“ metu, tai antrasis yra visiškai neiginys: „Bet tos dienos ar valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik vienas Tėvas“14).

Kai ketvirtajame ir penktajame šimtmečiais vyko arijonų ir christologų sukeltieji smarkūs ginčai, šie Jėzaus žodžiai buvo dažnai naudojami ir piktnaudojami, lyginant dangiškojo Tėvo ir Sūnaus žinojimą, pastarajam priskiriant tam tikrą to žinojimo trūkumą. Bet kaip tik sunkumas to išsireiškimo, kuris, atrodo, patvirtina šį Sūnaus nežinojimą, yra dar vienas pagrindas laikyti tai tikru Jėzaus pasakymu, perduotu mums pačia tikriausia ir autentiškiausia forma. Ta sunkenybė gal bus davusi pagrindo Lukui savo evangelijoje visiškai praleisti tą posakį, ir dėl to iš Mato įvairių graikiškų kodeksų bus dingusi atitinkama pastraipa apie Sūnų, ir iš Vulgatos, kad skaitytojams nebūtų duota susidurti su nemaloniu netikėtumu. Bet dabar, kai jau baigti arijonų ir christologų ginčai, visuotinai sutinkama su tuo, kad Jėzus nenorėjo būti tuo reikalu klausinėjamas, nes atsakymas neįeina į jo misijos ribas. Jėzus jau buvo sakęs Zebediejaus sūnums, kad ne jo, o jo Tėvo pareiga yra skirstyti vietas garbingoje mesijinėje karalystėje. O šia proga jis pasakė, kad jis nežino tos dienos, nes tai neįeina į jo misiją, idant mes patirtumėm tai per jį, o kaip tik jo misijos dalykas mokyti, kas reikalinga, ir kaip liautis mokyti tai, kas žalinga15). Mūsų dienomis eschatologinė mokykla (§209) tą sunkumą iš naujo pilnai iškėlė, pagal kurią Jėzus buvo tikras, jog pasaulio pabaiga įvyks esamosios „kartos“ metais, nors prisipažino, kad jis nežino tikslios „dienos“ nei „valandos“ (§529).

528. Šiuo būdu pristatytas, pamokslas apie pasaulio pabaigą yra tiek aiškus, kiek pats iškeliamasis dalykas leidžia. Pirmoji jo dalis svarsto didžiojo sielvarto ženklus, tai yra tuos įvykius, kurie iškils prieš Jeruzalės sugriovimą ir dar vyks po to. Antroji dalis kalba apie pasaulio pabaigos ženklus ir pačią pasaulio pabaigą. Paskui nurodomas atitinkamų įvykių laikas: didžiajam sielvartui nustatytas anuometinės kartos laikotarpis, o pasaulio pabaigą pridengia paslaptinga tyla.

Sunkumas kaip tik čia ir yra tas, kad kiekvieno įvykio laiko suminėj imas nepateikiamas tuojau pat, kai nurodomi jo ženklai, bet abiejų paduodami kartu pabaigoje. Kas per priežastis šitokios tvarkos, kuri atrodo neįprasta ir dviprasmiška? Atrodo, kad čia ir vėl pasireiškė evangelistų redaktoriškoji veikla ir toji ypatingų sąlygų įtaka, kuriose vystėsi pirmykštė Bažnyčios katechezė (§524).

Toji tvarka, kuri šiandien mums atrodo ir dirbtinė ir pateikianti dviprasmiškumus, atrodė labai protinga, kai sinoptikai rašė, būtent, tada, kai nieko nebuvo žinoma ne tik apie pasaulio pabaigos laiką, bet net ir tikslaus laiko to didelio bandymo. Jeruzalė dar tebebuvo nepaliesta ir klestinti, o, žmogiškai žiūrint, nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad po kelerių metų ji būtų paversta į pelenų krūvą. Nebuvo aiškus nė santykis tarp „didžiojo prispaudimo“ ir pasaulio pabaigos, o tie dalykai bent iš sąvokų, atrodo, susiję. Ar gal pirmasis yra tiesioginis pasiruošimas antrajam; ar garbingas Mesijo atėjimas bus tiesioginis atpildas tiems, kurie ištvėrė didžiojo sielvarto metu? Iš tiesų daugelis krikščionių galvojo, kad netrukus bus pasaulio pabaiga. Nors Jėzaus atsakymas neteigia tai, bet aiškiai ir neatmeta tokios galimybės, žmogaus Sūnus gali pasirodyti staiga, bet kuriuo metu, kaip vagis naktį. Bet jeigu net tarp didžiojo prispaudimo ir pasaulio pabaigos turi būti koks laiko tarpas, tai kas gali pasakyti, ar jis turi būti trumpas, ar vidutinis, ar ilgas, ar labai ilgas?

Niekas nieko tikra nežino apie tuos dalykus iki tragiškųjų 70 metų. šiandieną gi, turėdami prieš akis dvidešimties šimtmečių istoriją, mes viską žinome apie didįjį prispaudimą, kuris iškilo 70 m., ir tą tarpą, kuris ėjo po to, kurio dydis neapskaičiuojamas; bet pasaulio pabaigos laikas vis tiek tebėra dar neįžvelgiama paslaptis, kaip ir visada. Dėl to sinoptikai evangelistai, gavę tokią nežinomybę, kuri supo šį pamokslą, pasitvarkė pagal duotuosius dalykus. Jie sužymėjo pirma ženklus, kurie bus, o paskui atitinkamą laiką, kada visa tai įvyks, ir patiems skaitytojams paliko sudaryti tarp visa ko ryšį, nes paskiros krikščionių bendruomenės tuo jautriu klausimu gaudavo paaiškinimų iš savo vadovų, kaip atsitiktinai patiriame iš šv. Povilo apie tesalonikiečiusis) ir apie Mažosios Azijos bendruomenę iš šv. Petro17). Tad evangelijų skaitytojai galėjo kreiptis į tokius autentiškus aiškintojus, prašydami pasisakyti, ir gal bus kreipęsi, nes rašytinė katechezė niekada nesiekė pakeisti žodžiu sakomosios, tik greičiau dar įvairiais atvejais rėmėsi ja (§107).

529. Šių dienų eschatologinė mokykla savo pagrindinius argumentus ima iš šio pamokslo, bet kaip tik suliedama datas ir ryšius į vienintelį įvykį, tiek dėl tuometinės kartos ir dėl pasaulio pabaigos chronologinius nurodymus. Mes jau esame matę, kaip tokia teorija prieštarauja istorijos liudijimams, kurie pasiekė mus po to meto (§212), ir čia bus naudinga dėl tos „dienos“ ir „valandos“ pasakyti vos vieną žodį.

Minėtieji mokslininkai yra verčiami aiškintis tuos žodžius, kaip jie yra; taigi diena jiems reiškia dvidešimt keturias valandas, o valanda — šešiasdešimt minučių. Taigi Jėzus tariamai prisipažinęs nežinąs, kuriuo dienos ir valandos metu įvyks visuotinis kataklizmas, didysis gyvenimo perversmas, tačiau jis buvo tikras, kad tai įvyks dar tebegyvenant jo kartai. Ar visa tai rimta? Ar rimta, kad koks nors tariamas „regėtojas“ virpėdamas laukia netrukus įvyksiančio pasaulio subyrėjimo į gabalus ir apgailestauja nežinąs tikslaus akimirksnio, kada tas gaisras įvyks? 18). Tikrieji regėtojai, kaip tik dėl to, kad jie tokie yra, taip rūpestingai neskaičiuoja laiko, nes jų visą dėmesį yra apėmęs patsai regėjimas, kuris jiems yra tasai vienintelis reikšmingas dalykas. Tos rūšies regėtojas yra kaip žmogus, kuris, negalėdamas pabėgti, stovi ant padegtos minos. Tuojau pat įvyksiančio sprogimo tikrumas leidžia jam pamiršti tą tikslų akimirksnį, kuriuo įvyks sprogimas. O Jėzus laiką skaičiuoja atsargiai ir aiškiai skiria abiejų įvykių laiką. Tad štai ši visa ištrauka. Kiekvienas iš jos gali pamatyti skirtingą abiejų įvykių laiką: „Iš tikrųjų, sakau jums, šita giminė nepraeis, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Bet anos dienos ar valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik vienas Tėvas“19).


1) Žydų senovė XV,380-425; Žydų karas V,184-226
2)    Žydų karas V,188-191
3)    Morkaus 13,3
4)    Mato visas 24 sk.; Morkaus sk. 13; Luko 21,5-36
5) Morkaus 13,4
6) Luko 21,23; plg. Danieliaus 12,1; Morkaus 13,19-20
7)    Žydų karas 1,12
8)    Morkaus 13,30
9)    Tacitas Historia 1,2...3
10)    Žydų karas IV,151; 305;381
11)    Histor. eccles. 111,5,3. Viena reikšminga Flavijaus pastraipa sakytų, kad panašus įspėjimas Jeruzalės sunaikinimo metu buvo žyduose patapęs tradicija. Flavijus sako: „Iš tiesų buvo žinomas senas pasakojimas, kilęs iš Dievo įkvėptų žmonių, pagal kurį miestas bus užimtas ir švenčiausioji vieta bus sudeginta karo metu, kai kils sukilimas ir savųjų rankos subiauros šventąją Dievo vietą; uolieji, nors ir nepaneigdami savo tikėjimo, patys pasisiūlė tai įvykdyti“. Žydų karas IV,338
12)    Morkaus 13,23
13)    Morkaus 13,24 ir sek.
14) Morkaus 13,32
15) Šv. Augustinas, Enarration. in Psalm.36, sermo 1,1
16)    II Tesalonik. 2,5
17)    II Petro 3,1
18)    Keletas autoritetingų radikalų, pvz., Holtzmanas, perkratinėjo šių svarstymų svorį ir suabejojo tų žodžių tikrumu. Tai šį tą reiškia, nors griebiamasi abejoti autentiškumu ištraukos, kuri prieštarauja jo teorijai. Būtų žymiai išmintingiau suabejoti pačia teorija.
19)    Morkaus 13,30-32; plg. Mato 24,34-36.

PRILYGINIMAS APIE MERGAITES PASKUTINYSIS TEISMAS

530. Kadangi pasaulio pabaigos diena visiškai nežinoma, tai tie, kurie laukia Dievo karalystės galutinio išsipildymo, turi visuomet būti pasiruošę, nes bet kada galės ateiti ta diena ir išmušti ta valanda. Netikrumas yra susijęs su pavojum apsileisti, ir mums tenka stengtis be paliovos budėti. Toksai pamokymas yra prilyginimas apie dešimtį mergaičių, kurį perduoda vienas tik Matas (25,1-13), įjungdamas jį į pamokslą apie paskutiniuosius dalykus.

Prilyginimas paremtas žydų vestuviniais papročiais (§281). Dešimt mergaičių buvo pakviestos į savo draugės vestuves ir turėjo dalyvauti vestuvinėje vakaro eisenoje; atėjo jos iš namų, pasiėmusios žibintus, ne tiek keliui pasišviesti į jaunosios namus, kiek bent trupučiu prisidėti prie pokylio bendrojo linksmumo savo žiburių šviesa, kai atvyksta jaunasis. Kadangi vestuvės yra prabangios, tai numatyta, kad joms teks ilgėliau palaukti, kol atvyks jaunasis, nes ir jam tenka priimti begalinę eilę lankytojų.

Todėl penkios gudriosios mergaitės pasiėmė aliejaus indelį, kad turėtų atsargos savo žibintams. Kitos penkios, būdamos paikos, niekada negalvojo apie tai, kas bus, tai pasiėmė tik žibintus, visiškai užmiršdamos, kad šie gali degti tik palyginti trumpą laiką.

Kaip gudriosios pramatė, taip ir atsitiko. Jaunasis ilgai užtruko savo namuose. Jaunosios namuose susirinkusiųjų linksmybė palaipsniui geso, „visos susnūdo ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: štai ateina jaunikis! Išeikite jam priešais! Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisė savo žibintus. Paikosios sakė gudriosioms: Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta. Gudriosios atsakė tardamos: Kad kartais nepristigtų mums ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir sau nusipirkite. Joms einant pirktis, atėjo jaunikis, ir kurios buvo pasiruošusios, įėjo draug su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Pagaliau atėjo ir likusios mergaitės ir sakė: Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums. Bet jis atsakydamas tarė: Iš tikrųjų, sakau jums, aš jūsų nepažįstu“. Iš jaunikio atmetimo aiškėja prilyginimo dorovinė taisyklė, kuris baigiamas įspėjimu: „Budėkite tat, nes nežinote nei dienos, nei valandos!“

Iš tikrųjų prilyginime yra vietų, kurios nedera su gyvenimu, pavyzdžiui, pasiūlymas paikosioms merginoms eiti nusipirkti aliejaus vidurnaktį, tartum tuo metu dar būtų atviros parduotuvės. Bet toks nukrypimas visiškai leistinas plačiame palyginime, kai visas dėmesys sutelkiamas į pagrindinį dalyką, kuriam yra pajungta visa kita. čia palyginimo tikslas yra dvejopas: pavaizduoti žmogaus nežinojimą nei dienos, nei valandos, kuris pabrėžiamas prilyginimo gale, ir tą riziką, kurią sudaro laukimas, ir pavojų būti nepasiruošusiam. Ilgesnis laukimas darosi klastingas, nes tada, jei ir gerai buvo pradėta ruoštis, palaipsniui apsileidžiama ir primirštama atėjimo tikrovė. Pasiruošti tik artimiausiai valandai nieko nereiškia, jeigu nepasiruošiama taip pat ir pačiam paskutiniajam akimirksniui, pačiam atėjimo akimirksniui.

Graikų papirusuose karaliaus „atėjimas“ ir „buvimas“ reiškiamas „paruzia“ žodžiu.

531. Taip pat vien Matas (25,31-46) pristato mums didįjį paskutiniojo teismo paveikslą ir oficialųjį busimojo pasaulio įkurdinimą, Paskutiniojo Teismo panoramą. Tą pačią temą svarstė jau senovės pranašai, bet kitoje šviesoje ir kitokiais tikslais, čia tačiau pagrindinis tikslas yra iškelti moralinius santykius tarp dabarties pasaulio ir busimojo, būtent, dorovinius dabarties gyvenimo atliepimus busimajame. Paskutinysis Teismas yra buvęs vaizduojamas kaip žydų tautos pergalė prieš pagonis, arba kaip gerųjų ir pamaldžiųjų prieš tuos, kurie yra blogi ir bedieviai; čia gi jam suteikiamas moralinis pobūdis, ir jis palies be jokio skirtumo kiekvieną žmogiškosios giminės individą. Be to, tas moralinis pobūdis išsiskaidrina artimo meilėje, kaip Dievo karalystės ženklas ir asmens dokumentas patekti į ją (§550). Paskutinysis Teismas yra artimo meilės triumfas.

„Kai žmogaus Sūnus ateis savo didenybėje ir draug su juo visi angelai, tuomet jis atsisės savo didenybės soste. Visos tautos bus surinktos ties juo, ir jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys savo dešinėje, ožius gi kairėje“.

„Tuomet karalius tars tiems, kurie bus jo dešinėje: Eikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalystę. Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte; buvau svečias, ir jūs mane priėmėte, buvau nuogas, ir jūs mane pridengėte; ligonis, ir jūs mane aplankėte; buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane. Tuomet teisieji jam atsakys ir tars: Viešpatie, kada mes tave matėme alkaną ir tave valgydinome, trokštantį ir tave girdėme? Kada mes tave matėme svečią ir tave priėmėm, ar nuogą, ir tave pridengėme? Arba kada mes tave matėme ligonį ar kalėjime ir atėjome pas tave? Ir atsakydamas karalius jiems tars: Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte“.

„Tuomet jis sakys ir tiems, kurie bus kairėje: Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri sukurta velniui ir jo angelams. Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote; buvau ištroškęs, ir jūs manęs nepagirdėte; buvau svečias, ir jūs. manęs nepriėmėte; nuogas, ir nepridengėte manęs; ligonis ir kalėjime, ir jūs neaplankėte manęs. Tuomet ir jie jam atsakys, tardami: Viešpatie, kada mes tave ma tėme alkaną, ar trokštantį, ar svečią, ar nuogą, ar ligonį, ar kalėjime, ir tau netarnavome? Tuomet jis jiems atsakys, tardamas: Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“.

,,Ir eis šitie į amžinąją kančią, o teisieji į amžinąjį gyvenimą" (Mato 25,31-46; pig. Daniel. 12,2).

TREČIADIENIS. JUDO IŠDAVIMAS

532. Tuo tarpu atėjo priešpaskutinė diena prieš Velykas, tai yra trečiadienis. Vyriausiesiems kunigams ir fariziejams laikas vis labiau trumpėjo; jie turėjo nuspręsti, ką daryti. Nepaisant praėjusiomis dienomis jų priimtųjų nutarimų, jie dar nieko nebuvo pasiekę, nes Jėzų dar vis tebesaugojo žmonių meilė ir dėl to jis nebaudžiamas tebevaikščiojo po Jeruzalę ir net išdrįsta mokyti šventykloje. Ar nėra kokio nors būdo slaptai pašalinti jam, kol žmonės supras, kas atsitiko? Iš tikro nebegalima jau ilgiau gaišti; vis tiek reikalas turi būti sutvarkytas prieš Velykas, norint išvengti pasėkų, kurios gali pasirodyti labai rimtos. Romos prokuratorius stebėjo apskritai visas šventes, bet ypač Velykas, kadangi suplūsta didelės susijaudinusių maldininkų minios, ir darė tai labiau susitelkęs, negu žemės drebėjimo metu; tada jis labiau negu bet kada laikydavo plačiai atvertas akis ir padvigubindavo visas budrumo priemones, bijodamas, kad kokia nors nereikšminga žiežirbėlė nesukeltų sprogimo. Taigi tokiomis progomis, kaip pasakoja Flavijus Juozapas1), Jeruzalės romėnų įgula išsirikiuodavo išilgai šventyklos prieangių, „nes šventėse jie eina sargybą ginkluoti, kad susirinkusi minia nedrįstų sukilti". Taigi kas tik negali atsitikti su tuo galilėjiečiu Rabbiu, kuris laisvas vaikščiojo po miestą ir šventykloje, apsuptas vis būrių entuziastų, kurie tikėjo, kad jis yra Mesijas? Kokiam nors neramumui suūžus, riteris Poncijus Pilotas pasiųstų savo kareivius prieš maldininkų minias ir pradėtų naikinti šventąją vietą ir tautą, ko ir buvo bijomasi (§494). Būtinai reikėjo visiškai pašalinti pavojų ir pasitikrinti, kad Velykų metu viskas kaip reikia būtų. Bet kaip?

Tą trečiadieni buvo sušauktas naujas pasitarimas klausimui apsvarstyti. „Tuomet vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji susirinko į kiemą vyriausiojo kunigo, kurs vadinosi Kajipas, ir tarėsi sugauti Jėzų klasta ir užmušti. Bet jie sakė: Ne šventą dieną, kad kartais nekiltų žmonėse maišto“2). Tad visų buvo pripažinta, kad Jėzus turėjo būti pašalintas, tačiau kai kurie atsargesnieji iškėlė tą pavojų, kuris susidarytų, jei jis būtų suimtas švenčių metu, kai tiek daug maldininkų, galilėjiečių ir šiaip palankių jam, kurie, gindami jį, galėtų sukilti. Kita vertus, suėmimo nebuvo galima atidėti po švenčių, nes tuo tarpu Jėzus galėjo išeiti su į namus grįžtančiais maldininkais ir tuo būdu išlikti nesuimtas, kaip atsitiko po Lozoriaus prikėlimo. Todėl reikėjo veikti tuojau pat, prieš Velykas ir slaptai, šitaip patarė atsargūs tarybininkai

Bet čia kaip tik ir buvo visi sunkumai. Iki Velykų bebuvo likusios tik dvi dienos, o Jėzus visą dieną praleisdavo tarp žmonių; kaip čia jie galėtų šitaip viską atlikti ir dar tikru būdu, kad apie suėmimą nebūtų žinoma, kol jau visas reikalas būtų baigtas?

Pagalba atėjo iš ten, iš kur jos mažiausiai tebuvo laukta. „Tuomet vienas iš dvylikos, kurs vadinosi Judas Iskarijotas, nuėjo pas vyriausius kunigus ir jiems tarė: Ką norite man duoti, ir aš jį jums įduosiu? Jie gi jam paskyrė tris dešimtis sidabrinių. Ir nuo to meta (Judas) ieškojo progos jį įduoti“3). Taip praneša Matas, ir kiti du sinoptikai sutinka su juo; pastarieji neišvardija pinigų sumos, bet jie prideda dar labai suprantamą žinią, kad vyriausieji kunigai apsidžiaugė dėl Judo pasisiūlymo. Tam bendradarbiaujant, bus labai lengva dabar suimti Jėzų greit ir slaptai.

533. Bet kokia gi priežastis pastūmėjo Judą išduoti?

Ankstyvoji katechezė mums nepateikė kitokio pagrindo, kaip tik pamėgimą pinigų. Kai evangelistai pristatė Judą kaip vagį ir suktą jų bendrojo iždo prievaizdą (§502), tai jie iš tikro ruošė mus tai scenelei, kai Judas eina pas vyriausiuosius kunigus ir prašo: „Ką norite man duoti...?“ Bet ir be evangelistų, štai, Petras, kai kalba jau apie nusižudžiusi išdaviką, nemini kokios kitos naudos už išdavimą, kaip tik „už neteisybės algą“ įsigytąją dirvą4). Taigi toji pinigų paskata yra tikra, tačiau neišjungtini ir kiti dalykai, kurie ankstyvajai katechezei nerūpėjo, ir čia atviros galimybės protingai pabandyti spėti.

Susilaikant nuo fantastinių skraidymų šioje srityje, kuri savo tragiškumu teikia įkvėpimo dramaturgams ir istorikams, dar vis tebėra neišaiškintas Judo elgesys po poros dienų. Kai Jėzus buvo pasmerktas, išdavikas staiga pradėjo gailėtis pardavęs teisiojo kraują ir, atnešęs vyriausiesiems kunigams atgal gautuosius pinigus, jis išėjo ir pasikorė (§574). Tai nėra eilinio godaus žmogaus laikysena ar šykštuolio. Būdingas šykštuolis, kuris myli vien tik pinigus, būtų buvęs patenkintas savo laimikiu, vis tiek, koks likimas bebūtų ištikęs Jėzų, ir toks niekada nebūtų susigalvojęs grąžinti pinigus, o dar mažiau kartis. Judas tikrai buvo godus ir šykštus, bet, šalia to, jame buvo ir dar kažkas kita. Jame būta bent dviejų meilių. Viena meilė auksui, kuri verčia jį išduoti Jėzų. Bet šalia tos yra dar kita meilė, kuri kartais būna stipresnė, nes ji ima vyrauti po to, kai jis išduoda, ir paskatina išdaviką grąžinti pinigus, išsižadėti savo išdavimo, apgailėti auką ir pagaliau nevilties apimtą nusižudyti.

Kiek daug apie tai begalvotumėm, neįmanoma išsiaiškinti, kad ta antroji meilė būtų skirta kam nors kitam, o ne Jėzui. Jeigu Judas nebūtų jautęs Jėzui tokios didelės meilės, kuri kartais laimėdavo prieš jo godumą, tai jis nebūtų grąžinęs pinigų ir nebūtų pasmerkęs savo išdavystės. O jei jis mylėjo Jėzų, tai kodėl jis išdavė jį? Tikriausiai, dėl to, kad jo meilė buvo didelė, tačiau neaiški; tai neprilygo tos Petro ar Jono kilnios, pasitikinčios ir šviesios meilės. Jos liepsna buvo aptraukta dar dūmų ir tamsos. Kas tai buvo per tamsa, mes nežinome, ir tai mums lieka kaip didžiausio blogio paslaptis.

Gal Judas žinojo, kad Jėzui buvo pranešta apie jo vagystes, ir jis negalėjo pakęsti, kad yra prieš jį pažemintas? Bet ir Petras, išsigynęs Jėzaus ir jausdamasis esąs negarbingas jo akyse, vis tiek nekrito į neviltį.

Gal Judas įžvalgiau negu kiti apaštalai suprato Jėzaus mesijinius aiškinimus, kad jo karalystė neatneš nei garbės, nei pasaulietiškos galios savo būsimiems dvariškiams, ir dėl to, ištikimas savo godžiajai prigimčiai, pasirūpino savo paties reikalais, kad galėtų gintis laukiančio bankroto? Tai labai galimas dalykas, bet dar nepakanka tiek išaiškinti, kodėl Judas, išduodamas jį, jaučiasi tiek dar esąs susietas su juo, kad net gailisi ir nusižudo.

Gal jo meilę auksui sustiprino dar aistringas troškimas ko greičiau pamatyti Jėzų politinės mesijinės karalystės priekyje; ar jis išdavė jį, būdamas tikras, jog pamatys, kaip jis savo priešininkams darys stebuklą po stebuklo ir tuo privers tuojau pat įkurti tą karalystę, kurios atėjimas per ilgai nusitęsė? Tokiu atveju išdavikas nebūtų turėjęs nusižudyti prieš Jėzaus mirtį, o tik po jos, nes jis negalėjo būti tikras, kad Mesijas pradės daryti stebuklus, ypač dar, kad tada, kai Judas vykdė išdavimą, tai jis matė, kaip Getsemanės sode sukrito išsigandę sargybiniai (§559). Spėjimus būtų lengva tęsti, bet tuo nebūtų labiau išryškinta aukščiausios neteisybės paslaptis.

534. Be to, toji neteisybė glūdi ne vien tik čia, kad Jėzus buvo parduotas, bet visų labiausiai toje neviltyje, kad nebus atleista. Judas buvo matęs Jėzų atleidžiant lupikautojams ir prostitutėms; iš jo lūpų buvo girdėjęs prilyginimus apie gailestingumą, įskaitant ir tą apie sūnų palaidūną; jis bus girdėjęs įsakymą Petrui atleisti septyniasdešimt kartų po septynis; tačiau po visa tai jis netenka vilties ir pasikaria. Petras nepametė vilties, tik pradėjo verkti. Pati ta neviltis rodo, kad Judas tam išduotajam Teisiajam jautė didžią pagarbą, pagal kurią jis išmatavo savo padarytojo nusikaltimo begėdišką žemumą. Bet toji pagarba nebuvo pilnutinė ir dėl to užgauli, nes Judas, susidūręs su savo išdavimo atsakomybe, sustojo pusiaukelėje ir pasidarė klaidingas išvadas, kad Jėzus negalės atleisti jo išdavimo. Jėzų žymiai labiau įžeidė tasai Judo beviltiškumas atleidimo reikalu, negu išdavimas, čia buvo didžiausias įžeidimas Jėzui ir didžiausias Judo neteisingumas.

Už išdavimą vyriausieji kunigai paskyrė „trisdešimt sidabrinių“. Vien tik Matas mums pasako sumą, ir, kaip visada, rūpestingas pažymėti mesijinių pranašysčių išsipildymą, čia jis įžiūri, kad įvyko tai, ką buvo pranašavęs Zakarijas. Tačiau Matas nei šioje vietoje, nei toliau neišvardija, kas ten buvo per pinigai; viskas, ką jis pasako, tai „trisdešimt sidabrinių“. Nėra abejonės, kad tasai neaptartasis pinigas bus buvęs siklas arba stateras, kuris buvo lygus keturioms drakmoms arba keturiems denarams. Tai nebuvo romėnų „denarius“ (§514), bet keturis kartus vertesnis pinigas. Todėl, kalbant techniškai, įprastinis išsireiškimas „Judo trisdešimt denarų“ yra klaidingas, nes 30 siklų sumą sudarė 120 denarų.

Pagal žydų Įstatymą5), jei kada jautis ragais užmuštų vergą, jaučio savininkas tuojau pat privalo sumokėti 30 sidabrinių siklų nuostolių to vergo savininkui. Tad vergo vidutiniška kaina turėjo būti apie 30 siklų. Gali būti, kad vyriausieji kunigai pasinaudojo ta Įstatymo norma, nustatydami Judui atlyginimą. Tuo jie pasiekė dvejopą tikslą, pasirodydami iki raidės ištikimi Įstatymui ir tuo pačiu su Jėzum pasielgdami, kaip su vergu.

Lukas, kuris baigė pasakojimą apie Jėzaus gundymą pasakymu, kad „velnias atstojo nuo jo iki laikui“ (§276), čia pradeda tą išdavimo pasakojimą, pareikšdamas: „Taigi šėtonas įėjo į Judą, kuris vadinosi Iskarijotas, kuris nuėjo tartis su vyriausiais kunigais, kaip jis išduosiąs Jėzų“6). Taigi Povilo mokiniui ir evangelistui Jėzaus kančia ir yra tasai laikas, ir tam tikru būdu tai reiškia atnaujintus gundymus, kuriems šėtonas buvo pajungęs Jėzų jo viešojo gyvenimo pradžioje. Dabar, kai Jėzaus gyvenimas krypsta į pabaigą, šėtonas vykdo paskutinį ir stipriausią savo puolimą prieš jį ir pastato jį prieš aukščiausią bandymą, po kurio jis įžengs į garbę. „O neišmanėliai ir nerangios širdies tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai! Argi nereikėjo, kad Kristus (Mesijas) tai kentėtų ir taip įeitų į savo garbę !“7)


1)    Žydų karas 11,224
2)    Mato 26,3-5
3)    Mato 26,14-16
4)   Apaštalų darbai 1,16-19
5)    Išėjimo kn. 21,32
6)    Luko 22,3
7)    Luko 24,25-26; §630

KANČIOS SAVAITĖ. KETVIRTADIENIS

PASIRUOŠIMAS PASKUTINEI VAKARIENEI

535. Išaušo ketvirtadienis, kuris „buvo pirma Neraugintos duonos diena, kada aukojo Velykų avi-nėlį“1). Todėl Jėzaus būreliui taip pat teko pasiruošti iškilmingai atlikti velykines apeigas, nes tą vakarą Jėzus būtų turėjęs likti Jeruzalėje ir nebeiti į Betaniją ant Alyvų kalno, kaip praeitomis naktimis. Todėl mokiniai jį paklausė: „Kur nori, kad mes tau paruoštumėm valgyti Velykų avinėlį?“ Tuomet Jėzus siuntė Petrą ir Joną2) jiems sakydamas: „Eikite į miestą; ten sutiks judu žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite jį ir, kur jis įeis, sakykite namų savininkui: Mokytojas sako: Kur yra mano vieta, kur galėčiau valgyti Velykų avinėlį drauge su savo mokiniais? Jis. parodys judum didelį paruoštą kambarį; tenai mums prirengkite“3).

Ženklas, nurodytas abiems apaštalams, buvo pakankamai neįprastas, nes vandenį semdavo ir nešdavo paprastai moterys. Kai jie įžengė į miestą, tikriausiai pro tuos vartus, kur aukščiau Siioės tvenkinio ir priešais Alyvų kalną, tai sutiko žmogų su vandens ąsočiu ir pasekė jį iki jo namų. Šeimininkas užleido jiems salę, kaip Jėzus buvo pasakęs. Nėra abejonės, kad tas šeimininkas buvo toks asmuo, kuris mylėjo Jėzų ir gal kokį kartą buvo jį priėmęs į savo namus. Kas buvo tasai vardu nesuminėtasis mokinys? Greičiau tai buvo ne atsargusis Nikodemas ar Juozapas iš Arimatėjos, o Morkaus tėvas ar kuris jo giminaitis, kurio namai po Jėzaus mirties tapo nuolatine Jeruzalės krikščionių susirinkimo vieta (§127). Jei būtų galima įrodyti, kad Getsemanėje iš sargybų rankų ištrūkęs nuogas jaunuolis buvo kaip tik Morkus (§561), tai turėtumėm kitą pagrindą tikėti, kad to namo šeimininkas buvo jo giminaitis, ypač dar ir dėl to, kad pasiruošimas Velykoms smulkiau papasakotas Morkaus evangelijoje negu Mato.

Labai galimas dalykas, kad evangelistas nepasakė šio mokinio vardo tais pačiais išmintingais sumetimais, kurie davė pagrindo sinoptikams praleisti visą pasakojimą apie Lozoriaus prikėlimą. Tokiais pat apdairumo sumetimais Jėzus išsiuntė vakarienės paruošti Petrą ir Joną, o ne Judą, ūkvedį, kuriam būtų priklausiusi ta pareiga. Išdavikas tuo metu buvo užimtas savo išdavimo skaičiavimu, ir to jo tamsaus rūpesčio dar neturėjo iš anksto palengvinti nurodymas vietos, kur Jėzus ir apaštalai renkasi paskutiniam kartui.

Ta nuomonė, kad paskutinioji vakarienė vyko Morkaus namuose, nėra nauja, ir už ją taip pat pasisako pagarbi tradicija. Apie 530 m. arkidiakonas Teodozijus, aprašydamas savo apsilankymą Jeruzalėje, kalba apie šventą Siono bažnyčią, visuotinai laikoma paskutinės vakarienės vieta, ir pasitikėdamas tvirtina: „Tai buvo namai šv. Morkaus, evangelis-to“4). Toks pareiškimas bus turėjęs remtis senovės tradicija. Iš tiesų tame pačiame VI šimt. Kipro salos vienuolis Aleksandras tvirtina, kad jo laikais senovinė tradicija sakė, jog tas namas, kuriame vyko paskutinė vakarienė, priklausė Morkaus motinai Marijai, ir Mokytojas ten apsistodavo kiekvieną kartą, kada tik atvykdavo į Jeruzalę, o žmogus su ąsočiu buvo kaip tik Morkus5).

Vietovė, kurią nuo IV šimtm. tradicija laiko paskutinės vakarienės vieta, kaip tik ir yra Jeruzalės senamiesčio pietvakarių dalyje. Pasiruošimas buvo atliktas dienos metu, ir tą patį vakarą įvyko vakarienė. Bet čia mes susiduriame su išgarsėjusiu chronologiniu klausimu tiek dėl paskutinės vakarienės dienos, tiek dėl sekančios dienos, kurią įvyko Jėzaus mirtis. Reikia spręsti klausimą, kurios tai buvo ne savaitės, o mėnesio dienos.


1)    Morkaus 14,12
2)    Luko 22,8
3)    Morkaus 14,13-15
4)    De situ Terrae Sanctae, p. 141
5)    Laudatio St. Barnabae apostoli, 1,13; in Actą Senctorum, Junii, II ed. 1867, p. 434; plg. Patrologia Graeca, 87, 4091-4092. Namai, kuriuose vyko paskutinė vakarienė, be abejo, žuvo Jeruzalės katastrofoje 70 m. ir 135 m. Tačiau to meto krikščionys turėjo gerai prisiminti pačią vietą, o kai susirado galimybė, ten pastatė bažnytėlę, kurią mini Epifanas, o IV šimt. miesto vakarinėje dalyje ant kalvos buvo pastatyta didžiulė bazilika Sancta Sion, ir ta bažnytėlė atsidūrė anos bazilikos viduryje. Po įvairių įvykių XIV šimt. pirmojoje pusėje Neapolio karalius Robertas d‘An-gio ir jo žmona Sancia didžiai brangia kaina iš Egipto sultono Melek en-Naser Muhamed įsigijo visą tą vietovę, kur buvo pastatyta bazilika ir prie jos esantis vienuolynas, sau ir savo įpėdiniams pasilikdami patronato teises. Baziliką tvarkyti pavedė pranciškonams. Šie gi ten prabuvo iki XVI šimt. pabaigos, kai iš ten jie buvo išvaryti sultono Solimano II įsakymu (juokingu pagrindu, kad toje vietoje esąs Dovydo kapas), ir pastatas buvo paverstas mečete. Taip iškilo „paskutinės vakarienės namų klausimas“, pakartotinai vis keliamas nuo I pasaulinio karo ir dar šiandieną tebėra atviras. Italų Savojos dinastija, kaip Neapolio karaliaus teisių įpėdinė, tvirtina, kad patronato teisės jai priklauso

CHRONOLOGINIS KLAUSIMAS

536. Kai dėl savaitės dienų, tai nekyla jokių abejonių, nes pagal sinoptikus ir Joną paskutinė vakarienė vyko ketvirtadienį, o Jėzaus mirtis sekančią dieną — penktadienį.

Skirtingumas yra dėl to, kad tos dvi dienos įglaudžiamos į Nisano mėnesį, kadangi pagal sinoptikus paskutinės vakarienės ketvirtadienis buvo Nisano 14 d. ir dėl to Jėzaus mirties penktadienis — Nisano 15 d., tačiau pagal Joną atrodytų, kad tas ketvirtadienis buvo Nisano 13 d., o penktadienis — Nisano 14 d. Iš tikro sinoptikai paskutinės vakarienės dieną laiko „pirmą Neraugintos duonos dieną“1), tai yra tą dieną, kada buvo „aukojamas Velykų avinėlis“, Įstatymu nustatytas Nisano 14 d. popiečiu (§74). Todėl paskutinė vakarienė būtų buvusi Velykų avinėlio aukojimo dieną, kai Jėzus ir atliko tai, ko Įstatymas reikalavo. Jis mirė sekančią dieną, kuri būtų Nisano 15 d., žydų Velykos. Jonas gi sako, kad Jėzus mirė „prisirengimo dieną prieš Velykas“ (19,14), tai yra dieną prieš Velykas, prieš žydams aukojant ir valgant Velykų avinėlį. Iš tikro „jie patys nėjo į (Piloto) teismo rūmus, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį“ (18,28), ir jiems pasisekė pasmerkti ir nužudyti Jėzų tą pačią dieną. Tokiu atveju Jėzus mirė Nisano 14 d., o paskutinė vakarienė, vykusi tos dienos išvakarėse, buvo ne Įstatymo numatytoji velykinio avinėlio vakarienė.

537 Bet patys sinoptikai kai kuriais netiesioginiais nurodymais leidžia toliau darytis svarbias prielaidas.

Laikantis jų laiko eigos, Jėzus buvo suimtas naktį Nisano mėn. iš 14 į 15 d., o įvairūs teisminiai įvykiai, pasibaigę jo pasmerkimu ir nužudymu, prasidėjo Nisano 15 d. anksti rytą ir užtruko iki tos pačios dienos popietės, čia mes susiduriame su labai aiškia ir labai rimta sunkenybe, būtent, su ypač šventišku tos dienos ir nakties pobūdžiu. Tai buvo vakaras, kada į Jeruzalę iš visų kaimų ir miestų suplaukusios nesuskaitomos maldininkų minios, prisilaikydamos iškilmingų apeigų (§75), valgydavo velykinį avinėlį, o rytojaus dieną, kuri buvo Velykų diena (Nisano 15 d.), buvo griežtai draudžiami visi darbai2) lygiai taip kaip ir subatos dieną. Tad neįsivaizduojama, kad Jėzaus priešai, nors pilni neapykantos jam, būtų tą vakarą atsisakę velykinės vakarienės, o kitą dieną pažeidę švenčių poilsį, vykdydami viską, kas reikalinga atgabenti jam į teismą, pasmerkti ir nužudyti.

Tasai į smulkmeniškumą pereinąs sąžiningumas, kuriuo būdavo prisilaikoma subatos poilsio, nebūtų leidęs jiems atlikti tų įvairių veiksmų, kuriuos matome darant tomis valandomis. Pavyzdžiui, ne pagal Įstatymą būtų buvę neštis ginklus ir kitokius dalykus3), kuriuos tą vakarą turėjo Jėzų suėmusieji vyrai, arba kurti ugnį vyriausiojo kunigo namuose4); nebūtų galėjęs toksai žmogus, kaip Simonas Kirenietis, pačią švenčiausią Velykų dieną grįžti iš lauko, kur jis, tikriausia, dirbo5); arba kam nors pirkti paklodę, kaip padarė Juozapas iš Arimatėjos6); arba dievobaimingosioms moterims ruošti kvepalus ir tepalus7). Tie visi veiksmai yra nusižengimas šventės poilsiui, o visi kartu paėmus verstų daryti išvadą, kad daugelis žydų, jei jau ne visi, nelaikė to vakaro ir dienos švente, kad jie ketvirtadienio vakare nevalgė velykinio avinėlio, kaip Jėzus, ir kad jie penktadienį nešventė Velykų, ši išvada yra juo svarbesnė, kad ji yra kilusi iš vien tik sinoptikų mums pateikiamųjų žinių.

Patvirtinimui prijungtina kita pastaba. Jėzus miršta penktadienio popiečiu, kuris pagal sinoptikus turėtų būti Velykų diena (Nisano 15 d.). Kai tik jis miršta, Juozapas iš Arimatėjos skuba jį tuoj palaidoti tą patį popietį, dar prieš saulės laidą, kada turi prasidėti ateinančios dienos numatytasis poilsis, subata8). Panašiai ir dievobaimingosios moteriškės to paties popiečio metu paruošė kvepalų ir tepalų garbingajam mirusiojo kūnui, o atėjus vakarui „subatoje nieko nedarė, kaip buvo įsakyta“9). Visa tai gerai dera, kiek tai susiję su savaitiniu subatos poilsiu, bet jei tąjį Jėzaus mirties penktadienį buvo Velykos, tai šventinio poilsio turėjo būti prisilaikoma su nemenkesnių iškilmingumu. Tad iš kur tas skubėjimas penktadienio popietį, jeigu šventės poilsis turėjo būti dar griežtesnis dėl Velykų iškilmingumo. Šitai sujungus su sinoptikų pateikiamomis žiniomis išeina, kad Juozapas iš Arimatėjos ir dievobaimingosios moterys tą penktadienį dar nešventė Velykų, ir dėl to jiems Velykos buvo ne Nisano 15 dieną!

Iš tikro skirtumas tarp sinoptikų ir Jono yra nesuderinamas, jei apsiribojame tik jų pateikiamomis datomis: jei žiūrime sinoptikų, tai Jėzus, atrodo, mirė Nisano 15 d., jei sekame Jonu, tai Jėzus mirė Nisano 14 d.

538. Buvo nemaža bandymų išlyginti tą skirtumą, bet daugumas jų neturėjo nė šešėlio istorinio pagrindo. Toks yra, pavyzdžiui, spėjimas, kad tais metais žydai atidėję Velykas vienai dienai, nukeldami jas į Nisano 16 d., kad turėtų laiko nuteisti ir nužudyti Jėzų, vedami vien tik neapykantos Jėzui, o velykinį avinėlį Jėzus valgęs Įstatymo nustatytu metu. Šią hipotezę, daugiau ar mažiau pagrįstą spėjimą, senovės laikais iškėlė Euzebijus iš Cezarėjos10), o jo nuomonę atgaivino šių laikų tyrinėtojai. Tačiau ši hipotezė prieštarauja tikrovei, nes pamiršta, kad Jėzaus neprieteliai žydai labai laikėsi savo tradicijų ir nebūtų jų peržengę net iš neapykantos Jėzui. Jau nebeminint to, kad toks Velykų nukėlimas yra nesąmonė. Jis būtų dar ir visiškai neįmanomas, kad iš neapykantos Jėzui būtų imta ir per kelias valandas pranešta apie Velykų nukėlimą minioms, kurios net nė Jėzaus vardo nežinojo, ar net ir jam palankiems asmenims, kaip Arimatėjos Juozapui ir dievobaimingosioms moterims.

Kitas sprendimas kuris nieko neišsprendžia, sako, kad Jonas, pranešdamas, jog „žydai nėjo į teismo rūmus, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį“, nurodąs į kitokias aukas Velykų oktavos metu, o ne į avinėlį, kurį žydai valgė tą patį vakarą, kaip ir Jėzus. Bet šalia to, kas tai dar nepaaiškina, kaip gi yra su subatos poilsio pažeidimu, tasai sprendimas yra klaidingas iš pat pradžių, nes Jonas naudojasi būdingu rabinišku išsireiškimu „valgyti Velykų avinėlį“, kuris visada nusako Velykų avinėlį11).

Tarp šių dienų mokslininkų, kurie IV evangelijoje nieko kita neranda, o vien tik alegorijas, labai populiari teorija, kad sinoptikų laiko eiga yra istoriška, o Jonui ta eiga tarnauja jo dogmatiškai alegoriškiems tikslams. Pagal juos, Jėzus iš tikro miręs Nisano 15 d. — žydų Velykų dieną, o pagal IV evangelijos autorių Jėzaus mirties diena tik alegorine prasme būtų Nisano 14 d. — Velykų avinėlio paaukojimo diena, nes Jėzus yra Naujojo Testamento simbolinis avinėlis, kuris neatšaukiamai užėmė žydų Velykų senosios aukos vietą, kas sutiktų su šv. Povilo dogma: „Mūsų velykinis avinėlis, Kristus, jau paaukotas“12). Bet kas nesiduoda apakinamas paviršutiniškumo, tai tam ir ši teorija ne mažiau prieštarauja tikrovei, kaip ir kitos. Ji klaidinančiu abejingumu praeina pro labai svarbias išvadas, kurias esame priversti pasidaryti iš tų pačių sinoptikų, šios teorijos Salininkų laikomų istoriškais. Jei Jėzus mirė Nisano 15 dieną ir jei tą dieną buvo Velykos, kaip gi čia atsitiko, kad daugumas žydų neprisilaikė šventės poilsio, kaip atsitiktinai, bet nepaneigiamai patiriame iš sinoptikų? Ar ir sinoptikai kokiu nors atveju bus alegoriški? O gal ta tariamai alegoriškoji ketvirtosios evangelijos chronologija yra nemažiau istoriška už sinoptikų?

Vienintelis teigiamas argumentas, kurį iškelia ši teorija, kad Jonui Jėzaus mirtis sutampa su velykinio avinėlio aukojimu, yra greičiau apgaulingas, negu stiprus. Giliau jį ištyrus, jis greičiau ima prieštarauti tai teorijai, negu remti ją. Jei Jėzus mirė Nisano 15 d., kaip sinoptikai teigia, ir velykinę vakarienę valgė Nisano 14 d. vakare, Jonas turėjo visiško pagrindo laikytis tos chronologinės eigos savo alegorijai, o ne keisti ją. Juk pagal tą įvykių laiko eigą Jėzus kaip tik būtų įsteigęs Eucharistiją, kai žydai valgė velykinę vakarienę, o Eucharistija juk kaip tik ir yra tos vienintelės ir amžinosios apeigos, kurios krikščionių Bažnyčioje pakeitė įvairias žydų aukų apeigas. Todėl Jonas, kaip teisingai ir priešininkų pripažįstamas Kristaus „gyvenimo duonos“ evangelistu, galėjo ramiausiai laikytis sinoptikų chronologijos, visiškai patenkindamas savo dogmatiškai alegorinį polinkį. Priešingai, savo įpratimu Jonas iš dalies patikslino tą chronologiją, labiau vis nušviesdamas tai, kas neaiškiai sinoptikų buvo paminėta. Ar tokiu atveju greičiau neprabiltų jame savo akimis matęs ir mylimasis liudininkas, o ne tariamasis alegorijų sudarinėtojas?

539. Šiam senam ir painiam klausimui svarstyti senųjų rabiniškų dokumentų naujausios ir naudingos studijos atvėrė naują kelią, kuris gal ir yra geras. Jau turėjome progos iškelti, kokios buvo netikros tos bandymais paremtos priemonės, kuriomis Jėzaus laikais buvo nustatinėjamas žydų kalendorius ir koks tas kalendorius buvo nepastovus, vos suprantamas mūsų moderniaisiais laikais (§180). Tad nuo to nepastovumo galėtų priklausyti tarp sinoptikų ir Jono esąs skirtingumas, nustatant Jėzaus mirties penktadienį Nisano 14 ar 15 d. Jei tas penktadienis buvo Nisano 14 ar 15 d., tai yra, jei vieni žydai jį laikė Nisano 14 d., o kiti Nisano 15 d., tai tuo ir būtų išspręstas tasai skirtingumas, nes tuo atveju sinoptikai būtų prisilaikę tų, kuriems tas penktadienis buvo Nisano 15    d., o Jonas butų laikęsis kitų, kuriems tas pats penktadienis buvo Nisano 14 d.

Iš tikro randame, kad Jėzaus laikais tarp sadukėjų ir fariziejų buvo rimtai nesutariama dėl Sekminių datos, o tuo pačiu ir dėl Velykų, nes abi šventės priklausė viena nuo kitos. Boeto šeimos pasekėjai (§33), labai įtakingi kunigų ir sadukėjų luome, buvo tos nuomonės, kad Sekmines visada reikia švęsti sekmadienį. Bet kadangi tarp Velykų ir Sekminių buvo 50 dienų tarpas (§76), tai būdavo pradedama skaičiuoti nuo Velykų oktavos dienos, kai šventykloje buvo aukojamas naujojo derliaus pirmasis varpų pėdas, ir jie buvo nusistatę, kad pėdas turi būti aukojamas visuomet tos oktavos sekmadienį. Fariziejams, priešingai, Sekminės galėjo būti švenčiamos bet kurią savaitės dieną. Tad ir pėdo aukojimas jiems galėjo būti vykdomas tuoj sekančią dieną po Velykų, tai yra Nisano 16 d., vis tiek, kuri tai būtų savaitės diena.

Dėl to skirtumo Boeto šalininkai ir apskritai sadukėjai keisdavo kalendorių, ypač tais atsitikimais, kai Velykos (Nisano 15 d.) išpuldavo penktadienį arba sekmadienį. Jeigu Velykos išpuldavo penktadienį, jie kalendorių atstumdavo per vieną dieną atgal, ir tada avinėlio aukojimas ir velykinė vakarienė būdavo tą penktadienį — Nisano 14 d., Velykos — subatos dieną — Nisano 15 d., o pėdo aukojimas vykdavo sekmadienį — Nisano 16 d. Jeigu Velykos išpuldavo sekmadienį, tada jie pastumdavo kalendorių per vieną dieną į priekį ir tą sekmadienį, Nisano 16    d., aukodavo pėdą, prieš tai einančią subatos dieną — Velykas (Nisano 15 d.), o prieš tai einantį penktadienį aukodavo avinėlį (Nisano 14 d.). Toks kalendoriaus keitimas buvo gana lengvai atliekamas, taip pat naudojantis dar nuo sąlygų priklausančiu patyrimu, kuriuo remtasi nustatinėjant kalendorius ir apie kurį jau esame kalbėję (§180)13).

Šiam sadukėjų prisitaikymui tačiau nepritarė fariziejai, nesirūpinusieji savaitės diena, kurią išpuldavo Velykos, ir atlikdavusieji avinėlio aukojimo apeigas, Velykas ir varpų pėdo aukojimą tomis dienomis, kuriomis jos iš tikro turėdavo būti.

Taigi buvo įvykęs skilimas tarp tų, kurie atlikinėdavo tas apeigas. Didžioji tautos dalis, vadovaujama fariziejų, prisilaikė ir jų nustatytosios apeigų chronologijos. Priešingai, aristokratinės klasės, labiau susijusios su kunigų luomu, pasekdavo Boetų ir sadukėjų nustatomuoju laiku. Kiekviena grupė prisilaikė savo chronologijos, nesirūpindama priešingąja grupe. Tačiau negalėjo nebūti ir daugelio tokių, kurie ar patogumo sumetimais, ar griežtai nepriklausydami jokiai grupei, iš tų dviejų atvejų pasirinkdavo tą, kuris jiems labiau patikdavo.

540. Taigi, šiuos duomenis pritaikydami Jėzaus atvejui, matome, kaip nuostabiai jie atitinka. Tais metais, kai Jėzus mirė, Velykos pagal taisyklę išpuolė penktadienį. Todėl sadukėjai pagal savo dėsnius kalendorių atitraukė per vieną dieną atgal, kad varpų pėdo aukojimas vyktų sekmadienį. O fariziejai laikėsi normalaus kalendoriaus, atmesdami sadukėjų vykdomąjį kelinėj imą ir varpų pėdą aukodami subatos dieną. Liaudis rinkosi tarp abiejų srovių.

Pažymėtina, kaip Jonas sutinka su sadukėjų kalendorium, o sinoptikai su fariziejų kalendorium. Iš tikro paskutinė Jėzaus vakarienė buvo tikrai su Įstatymu sutinkanti avinėlio vakarienė ir valgyta ketvirtadienį, tuo pat laiku, kada valgė fariziejai ir ta didžioji tautos dalis, kuri tą ketvirtadienį laikė Nisano 14 d., o po jo ėjusį penktadienį Nisano 15 d., tai yra Velykomis. Bet Sinedriumo dauguma, kuri pasmerkė Jėzų, buvo sudaryta iš sadukėjų (§58), kurie tą ketvirtadieni laikė Nisano 13 d., o tuo pačiu jiems avinėlio vakarienė buvo po to ėjus; penktadienį, o Velykos - subatos dieną. Dėl to suprantama, kodėl Jėzaus mirties penktadienį daugelis nesilaikė šventės poilsio, nors tą dieną išpuolė Velykos. Fariziejams tai buvo Velykos, bet ne daugeliui tų kitų, kurie viena ar kita prasme prisilaikė sadukėjų kalendoriaus. Išvada: sinoptikai laikėsi mėnesinio kalendoriaus, kurio prisilaikė ir Jėzus, sutardamas su fariziejais, nors aiškiai pabrėždami, kad kiti nepritarė tam. O Jonas prisilaikė tarybininkų sadukėjų kalendoriaus, kurie oficialiai Jėzų pasmerkė, nors prileisdamas tai, kaip jau žinomą dalyką, kad Jėzaus prisilaikoma kitokio kalendoriaus.

Ar toks šio seno klausimo aiškinimas yra visiškai tikslus? Ne, nes dar lieka kai kurių neaiškių atvejų, kuriuos čia išdėstyti užimtų perdaug vietos. Tačiau mums tai atrodo labiausiai istoriškai paremta, nes atsižvelgiama į to laikotarpio kalendoriaus lankstumą. Tas lankstumas yra pirmaeilės reikšmės istorinė tikrenybė, nes ji, iš dalies įsijungdama į garsiuosius prieštaravimus, kilusius pirmykštės krikščionybės laikais dėl krikščioniškų Velykų šventimo, taip pat dar ir šiandieną tebesudaro chronologiškus skirtumus, kurie reiškiasi mahometonų arabų tarpe ir pasienio srityse, kur kalendorius remiamas tiesioginiu mėnulio stebėjimu.


1)    Morkaus 14,12; plg. Luko 22,7
2)    Išėjimo kn. 12,16; Levitiko 23, 7
3)    Mato 26,47
4)    Luko 22,55
5)    Morkaus 15,21
6)    Morkaus 15,46
7)    Luko 23,56
8)    Morkaus 15,42
9)    Luko 23,56
10)  De solemnitate paschali, 12
11)  Ginčai ir tekstai: Strack und Billerbeck cituotame veikale, tomas II, p. 837
12)  I Korint. 5,7
13)  Dėl to argumento žiūrėk Strack und Billerbeck cit. veik. tomas II, p. 847

IŠDAVIKO NURODYMAS

541. Kad toje Jėzaus velykinėje vakarienėje įvyko kažkas ypatinga, Jonas tai išreiškia jam įprastuoju netiesiogiai nurodomu ir prislėptu būdu, kas tačiau buvo geriausiai suprantama jo katechezės prityrusiems klausytojams: „Jėzus, žinodamas, kad buvo atėjusi jo valanda eiti iš šio pasaulio pas Tėvą, mylėjęs savuosius, kurie buvo pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galui“ (13,1). Šiuos žodžius galima laikyti lyg ir nauju mažu įvadu, kuriuo Jonas pradeda kančios pasakojimą. Jėzus, kuris visuomet mylėjo savuosius, dabar savo meilę rodo iki galo, ne vien tik chronologiškai iki savo gyvenimo galo, bet dar žymiai gilesne prasme, iki pačios kraštutinės meilės galimumų ribos. Ar gal dvasinis evangelistas, pabrėždamas „meilę iki galui“, nori netiesiogiai nurodyti Eucharistijos įsteigimą, apie kurią tik jis vienas nepapasakojo? Tai labai galimas dalykas (§545).

Kita vertus, taip pat ir Povilo mokinys evangelistas pabrėžia šią meilę, kai pasakoja, kad vakarienės pradžioje Jėzus, matydamas esąs apsuptas savo mokinių, tarė: „Geiste geidžiau valgyti su jumis šitą Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Nes, sakau jums, nuo šio laiko aš nebevalgysiu jos, kolei bus įvykusi dangaus karalystė“ (Luko 22,15-16). čia vėl turime kartojamą mintį, kad kančia Mesijui yra būtina sąlyga įeiti į savo garbę. Taigi ta garbė bus Dievo karalystės triumfas, simboliškai išreikštas amžinu pokyliu.

Paskutinės vakarienės metu, suprantama, buvo laikomasi įprastinių velykinių apeigų, kurias jau aukščiau aprašėme (§75), su keturiomis apeiginio vyno taurėmis, su nerauginta duona, su laukinėmis žolėmis ir keptu avinėliu, nors tų visų dalykų evangelistai neišvardija. Tame būryje Jėzus ėjo šeimos tėvo pareigas: palaimino pirmąją taurę ir tarė: Imkite ir dalinkitės tarp savęs. Nes sakau jums, aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo karalystė“. Ryšium su anksčiau iškeltuoju amžinojo pokylio simboliu, Dievo karalystė čia taip pat yra simboliškai prilyginta su amžinąja puota.

Tuo tarpu vakarienė buvo pradėta, bet ne visi dalyviai buvo visiškai patenkinti. Nebūtų gi jie buvę savo tautos ir savo laikų žmonės, jei prie stalo būtų pasitenkinę ta vieta, kurią užėmė, nenorėdami garbingesnės. Tie visi gerieji žmonės gerai apie save galvojo: „Kilo tarp jų ir ginčas, kas jų rodosi di-džiausias“. Tai nebuvo naujas ginčas, bet Jono užuomina (13,2-5) leistų įtarti, kad šį kartą jį sukėlė Judo Iskarijoto nepasitenkinimas. Išdavikas kaip tik ir galėjo sukelti kitų apaštalų pavyduliavimą, siekdamas vienos garbingiausių vietų, ir tai atitiktų dažną išdavikų tarpe reiškinį, kai jie apsimesdami siekia pirmenybės ir ypatingo dėmesio.

To pažeminimu dvelkiančio vaizdelio akivaizdoje Jėzus turėjo atsakyti panašiai, kaip jis ir kitais atvejais pasisakydavo, kai tarp apaštalų kildavo varžybos dėl pirmenybės (§408; 496). Bet šį kartą jis atsakė veiksmais1). Matydamas, kad nenutyla pikti murmėjimai tarp tų nerangiųjų, kurie vis būdavo raginami rodyti nuolankumo, jis pakyla nuo stalo, pasideda savo drabužius, prisijuosia rankšluostį ir, pasiėmęs vandens indą, pradeda jiems plauti kojas. Tokias pareigas paprastai atlikdavo patys žemiausieji vergai ir tarnai. Ją galėdavo atlikti patogiai, nes visi būdavo išsitiesę ant kilimų veidu į stalą, o kojomis į sienos pusę (§341). Matydami mokytojo nusižeminimą iki tokio darbo, apaštalai neteko žado ir tyliai priėmė tą plovimą, kaip pažeminimą, net nė Judas neišdrįso protestuoti.

Vien tik Petras, buvęs, veikiausia, pirmasis, kuriam Jėzus pradėjo kojas plauti, pasipriešino: „Viešpatie, tu man kojas plauni?“ — Jėzus jam tarė: „Ką aš darau, tu dabar nežinai, sužinosi vėliau“. — Bet Petras nenusileido: „Ne, tu niekuomet neplausi man kojų!“ — Jėzus jam atsakė: „Jei aš tau nenuplausiu, tu neturėsi dalies su manimi“. — Dėl tokio atsakymo staigusis Petras metasi į kitą kraštutinumą: „Viešpatie, plauk ne tik mano kojas, bet ir rankas ir galvą!“ — Jėzus tada užbaigė: „Kas jau nusiplovęs, tas neprivalo daugiau, kaip tik kojas nusiplauti, jis visas nesuteptas. Ir jus esate nesutepti, bet ne visi“. —Ar Judas suprato tą užuominą? Gal ne; išdavikas turėjo būti patenkintas girdėdamas, kad jo nusikaltimas dar tebebuvo nežinomas jo draugams. Bet reikalas tuo dar nesibaigė.

542. Baigęs plauti kojas, Jėzus vėl apsivilko ir užėmė vietą prie stalo ant kilimo. Tikriausia, jis užėmė pačią garbingiausią vietą, ir apaštalų tarpe buvo kaip tik kilęs ginčas dėl artimiausios prie jo kilimo vietos. Kadangi stalas buvo pusapvalis, tad ir kilimai buvo išdėlioti spinduliu tolyn nuo stalo. Todėl gali būti priimtinas spėjimas, kad Jėzus užėmė pati vidurinį kilimą. Iš evangelistų užuominų atrodo, kad prie Jėzaus artimiausius kilimus užėmė Petras, Jonas ir Judas Iskarijotas. Įsivaizduodami visus išsitiesusius ant kilimų ir kairiąsias alkūnes atrėmusius į stalą, Jėzų turėtumėm centre, už jo pečių būtų Petras, kuris tuo būdu užėmė antrąją garbingiausią vietą. Iš kitos pusės, prieš Jėzaus krūtinę, turėjo būti išsitiesęs Jonas, ir jis savo galvą galėjo priglausti prie mokytojo krūtinės. Judas Iskarijotas buvo tuojau už Jono, ir Jėzus, ištiesęs ranką, be kokių nors sunkumų galėjo paduoti jam maisto kąsnį.

Pradėta valgyti, bet draugijoje nebuvo ramybės. Apaštalams sukėlė nerimą Jėzaus pasakymas, kad ne visi jie yra švarūs, ir jie norėjo žinoti, ką jis turėjo galvoje. Jėzus taip pat norėjo dar pakalbėti apie tai, ne tiek patenkinti smalsumui tų, kurie buvo švarūs, kiek dėl neprašyto apvalymo to, kuris vienintelis buvo nešvarus. Dar kartą reikėjo bandyti išgelbėti tą nelaimingąjį, pasiūlyti jam paskutinę priemonę išsigelbėt. Taigi kai jie vėl pradėjo valgyti, Jėzus, tebešnekėdamas vis apskritai, pacitavo psalmės ištrauką (40,10): „Kas valgo mano duoną, pakėlė prieš mane savo kulnį“2). Tai pasakęs, „Jėzus susijaudino dvasioje“ ir, nė vieno neminėdamas vardu, pridėjo: „Iš tikrųjų,, iš tikrųjų, sakau jums, vienas iš jūsų įduos mane“.

Tai sukėlė bendrą išgąstį. Kaip galima kalbėti apie išdavimą tokį šventą vakarą, kada taip iškalbiai rodomas prisirišimas? Kaip čia galėtų slapstytis išdavikas tarp tų dvylikos, kurie kūnu ir siela yra pasiskyrė mokytojui? Tada visi jie nuoširdžiai jaudindamiesi ir paliesti tikro pasipiktinimo, pradėjo klausinėti: „Argi aš, Viešpatie?“ O Jėzus, taip pat neminėdamas vardo, vėl apibūdino išdaviką: „Vienas iš dvylikos! Kurs su manim dažo ranka į indą!“3). Iš tiesų visi dažė duoną ir laukines žoles velykiniame padaže (hebraiškai „haroseth“), ir greičiausia, kad toksai indas su padažu buvo skirtas trims asmenims; tuo, kuris buvo skirtas Jėzui, gal naudojosi taip pat Jonas ir Judas, šį pareiškimą apaštalai taip pat priėmė bendriausia prasme, tarytum tai apskritai reikštų „vieną iš dvylikos“, ir suprato, kad kuris nors iš tų, kurie pasidažo bet kuriame inde ant stalo, kai tuo tarpu Jėzaus kalba, tur būt, lietė tą indą, kuriuo jis pats naudojosi. Bet tarp jų buvo vienas, kuris suprato, ir tai jam buvo skirti tolimesnieji Jėzaus žodžiai, kaip skausmo kupinas paskutinysis paskatinimas, paskutinysis įspėjimas prieš bedugnę, kuri tįsojo priešais jį: „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį žmogaus Sūnus įduodamas! Geriau būtų tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs!“

543. Ties ta vieta Judas jau nebepajėgė išsilaikyti. Visiems baimingai žvalgantis, patsai jo tylėjimas išduotų jį. Ramiai ir santūriai, bet šiek tiek drebančiu balsu, jis paklausė, kaip ir kiti: „Argi aš, Mokytojau?“ Daugumas dalyvių gal kaip nors išskirtinai nė nepastebėjo Judo žodžių, ir Jėzus dar kartą pasistengė išgelbėti jį. Išdavikas rymojo netoli savo. aukos, ir jų galvos buvo arti. Gal tuo metu Jonas, išsitiesęs tarp jų, buvo kilstelėjęs pasidomėti kažkuo kitu, ir Jėzus pasinaudojo proga pasakyti Judui tyliu balsu: „Tu tai pasakei!“ Tai buvo hebraiškas išsireiškimas duoti teigiamam atsakymui („ken dibbar-ta“)4). Daugiau jau nebebuvo ką daryti. Išdavikas jau žinojo, kad jis yra žinomas, ir pasirinkti reikėjo jam pačiam: ar toliau vykdyti jau išaiškintą išdavimą, ar atsiprašyti mokytoją, kurį jis tebegerbė.

Jėzaus tylaus atsakymo Judui kiti neišgirdo, išskyrus gal tik Joną. O jie vis dar tebetroško sužinoti ką nors tikslesnio apie išdaviką, o ypač kilnusis Petras. Jis pats nedrįso paklausti Jėzų, gal bijodamas, kaip ir kitais kartais, gauti griežtą atsakymą, tad atsargiai kreipėsi į Joną. Jėzus buvo veidas į veidą su Jonu, dėl to galėjo būti pasakyta, kad pastarasis „buvo prisišliejęs prie pat Jėzaus krūtinės“5); Petras buvo už Jėzaus, ir mokytojas negalėjo matyti jo. Pasinaudodamas tokia padėtim, Petras ženklais parodė Jonui, kad paklaustų Jėzų, kas yra tas išdavikas, apie kurį ką tik buvo kalbėta. Tas susirodymas buvo visai paprastas, nes Petrui tereikėjo tik pasiremti ant alkūnės ir atkreipti į save Jono dėmesį, per Jėzaus galvą parodant ženklus. Jaunasis evangelistas tuojau suprato, ko nori Petras, ir savo ruožtu jis atliko tokius judesius, kokius leido mokytojo nuoširdi meilė jam ir glaudūs santykiai su juo. Jis taip pasisuko, kad remtųsi jau dešiniąja alkūne, tuo būdu atsidurdamas arčiau Jėzaus kilimėlio, ir, atremdamas galvą į mokytojo krūtinę, žiūrėdamas į jį, tartum kūdikis, laukiąs kažkokios malonės iš tėvo, tyliai paklausė: „Viešpatie, kas tai?“

Jėzus patenkino savo jaunąjį mylimąjį draugą, tuo pačiu dar kartą pasiūlydamas paskutinę paslaugą tam nelaimingajam draugui, kuris slysta į bedugnę. Senovės rytiečių pokyliuose — o taip pat ir mūsų laikais6) — mandagumo ženklas būdavo pasiūlyti šalia sėdinčiajam pietų dalyviui kąsnį ko nors gerai pagaminta; pavyzdžiui, atlauždavo iš kepalo gabalą duonos, susukdavo jį, padažydavo visiems skirtame inde ir pasiūlydavo svečiui, prinešdamas jam prie burnos. Dėl to, Jono prašomas, Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam aš paduosiu padažytos duonos. Ir padažęs duonos, jis padavė Judui“.

Išdavikas dar nebuvo parodytas viešai, tiktai Jonui buvo tai patikėta slaptai; šis naujasis mokytojo mostas buvo dar viena proga pradėti atgailauti. Bet Judas buvo nejautrus ir nieko nesakęs prarijo kąsnį, tuo parodydamas, kad jis yra galutinai apsisprendęs. „Po kąsnelio“, paaiškina mūsiškis liudininkas, jau žinodamas, kas vyksta, “šėtonas įėjo į jį“.

Tačiau Judas jau nebegalėjo išlaikyti, ir jis pakilo išeiti. Jėzus jam tarė: „Ką manai daryti, daryk greičiau. Nė vienas iš buvusiųjų prie stalo nesuprato, kam jis jam tai pasakė. Kadangi Judas laikė piniginę, tai kai kurie spėjo, jog Jėzus jam pasakęs: Nupirk mums, ko privalome šventėms, ar kad duotų šį tą beturčiams. Taigi, jis, priėmęs kąsnelį, tuojau išėjo. Buvo jau naktis“.

Išdavikas, išėjęs laukan, pasinėrė į savo dvigubą naktį7).


1) Jono 13,4
2) Jono 13,18; plg. Morkaus 14,18
3) Morkaus 14,20
4)    Plg. Išėjimo kn. 10,29
5)    Jono 13,23
6)    Dykumoje valgant su arabų beduinais, taip pat ir autoriui yra keletą kartų pasitaikę apturėti tokią malonę. Žinoma, net keliais sumetimais, ypač higienos atžvilgiu, nebuvo noro apturėti tai, bet kaipgi gali atsisakyti! Įžeidimas būtų buvęs tokio pat didumo, kaip ir užsimotasis pagarbos pareiškimas.
7) Nemaža buvo diskutuojama, ar Judas dalyvavo Eucharistijoje, ir nuomonės išsiskyrė jau pradedant nuo pirmųjų krikščionių rašytojų ir tebėra taip iki šiandien. Iš tikro tai yra klausimas, kuris aiškiai niekada negali būti išspręstas, nes abi pusės turi įtikinamų argumentų. Kaip ten bebūtų, tačiau visiškai niekam vertas yra jausmais grindžiamas teigimas, kad Jėzui tuometu steigusiam Eucharistiją, būtų netikę duoti šventvagiui Komuniją. Toksai aiškinimas paveikė keletą Bažnyčios Tėvų, ir jie vaizdavo Judą šventvagiškai priėmus Eucharistiją. Nepaisant viso čia sukauptojo dievobaimingo jausmingumo, vis dėlto turime istorinius argumentus, kurie nesiderina su visa tuo. Pagal Matą ir Morkų, Jėzus pirmiausiai pasmerkė išdaviką, o paskui įsteigia Eucharistiją; pagal Luko pasakojimą išeina, kad pirma įsteigiama Eucharistija, o tik paskui labai trumpai paminimas išdavikas; Jonas mums čia neateina į pagalbą, nes jis apie Eucharistijos įsteigimą visiškai nepasakoja. Kurios įvykių eigos mes prisilaikysime, Mato su Morkum, ar Luko? Kitais atvejais Lukas būna teiktinesnis, gana dažnai, bet ne visuomet; gal ir čia yra toks atvejis, kada jis neteiktinas, nes jis įspūdžiui sudaryti paskutinės vakarienės pasakojimą pradeda tiesiog beveik Eucharistijos įsteigimu, visa kita atidėdamas į šalį. O Mato ir Morkaus įvykių eilės tvarka, kadangi jie abu prisilaiko jos ir kadangi ji yra natūralesnė, atrodo čia teiktinesnė, bet dėl to nesame tikri.

EUCHARISTIJOS ĮSTEIGIMAS

544. Šiuo metu Velykinė vakarienė jau turėjo būti beveik baigta; gal jau antroji apeiginio vyno taurė buvo beveik baigta gerti ir jau laikas pilti trečiąją (§75).

Vienu metu Jėzus staiga įvykdė neįprastą dalyką, kokio nemini velykinės vakarienės priesakai. Jis paėmė neraugintos duonos paplotėlį ir, palaiminęs jį, perlaužė į dalis ir davė apaštalams, sakydamas: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kurs už jus duodamas; tai darykite mano atsiminimui“1).

Truputį po to, kai vakarienei baigiantis buvo įpilta trečioji apeiginė taurė, jis paėmė taurę, pilną vandeniu atmiešto vyno, ir, lygiai taip pat prataręs padėkos žodžius, davė gerti visiems, sakydamas: „Gerkite iš jos visi. Ta taurė yra naujasis testamentas mano kraujuje, kurs bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti. Tai darykite, kiek kartų gersite, man atsiminti“.

Kokį įspūdį padarė apaštalams šis dvigubas Jėzaus veiksmas, sinoptikai mums nepasako, bet iš tikro tai ne ką ir svarbu. Daug didesnės reikšmės yra įspūdis ir pastovus poveikis, kurį jie darė pirminei krikščionių bendruomenei, bet kuriuo požiūriu pačiam patikimiausiam šių Jėzaus veiksmų ir jo žodžių aiškintojui. O čia šių įvykių istoriškumui pasitikrinti turime dvi puikias stebėjimo observatorijas, esančias viena nuo kitos per tam tikrą laiko nuotolį.

Praslinkus maždaug apie dvidešimt penkeriems metams nuo Jėzaus paskutinės vakarienės, Povilas Korinto krikščionims rašė tą savo laišką (11,23-29), kuriame Eucharistija aptariama kaip pastovi ir įprastinė apeiga, kurioje dalyvaująs tikintysis valgė tikrą Jėzaus kūną ir gėrė jo kraują ir kuri tiesiogiai kildintina iš ano Jėzaus dukart vykdytojo palaiminimo paskutinės vakarienės metu ir iš jo mirties, skirtosios žmonėms atpirkti. Nėra jokios abejonės, kad Povilas savo tą aiškinimą perdavė ir kitoms bendruomenėms, kurias jis apkrikštijo, kaip ir Korinto tikintiesiems, ir kad tai visiškai sutiko su kitų apaštalų skelbiamąja katecheze. Iš viso tai yra tasai būdas, kuriuo pirmykštė katechezė ir pirmykštė liturgija aiškindavo ir kartodavo tą Jėzaus paskutinės vakarienės metu atliktąjį dvigubą veiksmą.

Keturiasdešimt metų praslinkus nuo Povilo šio laiško užtinkame kitą observatoriją ketvirtojoje evangelijoje, vienintelėje evangelijoje, kuri nepasakoja apie Eucharistijos įsteigimą. Jau žinome, kad toji tyla tam tikru būdu yra iškalbingesnė, negu būtų patsai pasakojimas (§378-383), bet čia galime aptarti dar ir kitą klausimo požiūrį. Net ir darant prielaidą (bet nepatikimą), kad ketvirtosios evangelijos autorius būtų ne apaštalas Jonas, o kažkoks nežinomas vienišas mistikas, labai galima, kad autoriui buvo žinomas Povilo laiškas ir, be abejo, pažįstami sinoptikai ir eucharistinė liturgija, kuri apie pirmojo šimtmečio galą buvo įvesta jau visose krikščionių bendruomenėse. Taigi jis yra tylus, bet tuo pačiu ir nemažiau iškalbingas savo laikų tikėjimo liudininkas, nes, nors ir neminėdamas Eucharistijos įsteigimo, jis ypač aukščiausiai iškelia jos dvasines pasėkas su pamokslu apie gyvąją duoną (§378), ir tai, be kita ko, šiandien pripažįsta net ir radikalūs tyrinėtojai (§373 pastaba). Trumpai tariant, IV evangelijos autorius visiškai sutaria su Povilo ir sinoptikų katecheze. Tai patvirtina iš dalies ją priimdamas ir iš dalies iškeldamas rūpestingu pabrėžimu.

545. Kai dėl apaštalų tiesioginio reagavimo į Jėzaus žodžius, tai mums tenka atsiminti, kad jiems įspūdis nebegalėjo būti nei toks naujas, nei toks keistas, kaip iš pradžių galėtumėm pagalvoti; greičiau tie žodžiai tam tikru būdu išsprendė jiems tą seną mįslę, kuri jau seniai kvaršino jiems galvas.

Jie ne tik nebuvo pamiršę anksčiau pasakytojo pamokslo apie gyvąją duoną, bet veikiau laikas nuo laiko turėjo vis galvoti apie tą paslaptingąjį pažadą, kuris vis dar tebebuvo neįvykdytas: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo... Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame... Kurs mane valgo, bus gyvas per mane. Tai yra duona, kuri nužengė iš dangaus“, ir t.t. šitaip Jėzus buvo pareiškęs prieš keletą mėnesių Kaparnaume, bet iki paskutinės vakarienės jis nebuvo davęs savo mokiniams jokio įsakymo, kaip vykdyti šį „turintį savyje gyvenimą“ nurodymą. Kaip jis „sušvelnins“ tą kietą savo kalbą? (§382). Kaip jis tą žmogėdriškai atrodančią puotą sužmogins ir sudvasins? Daugumas Jėzaus mokinių pasipiktino tuo jo žodžių „kietumu“ ir paliko jį. Dvylika, priešingai, liko ištikimi jam, nes mokytojas turėjo „amžinojo gyvenimo žodžius“. Tačiau daugeliui mėnesių praėjus tie žodžiai dar nebuvo išsipildę, ir dvylika, tikriausia, ne kartą bus kalbėjęsi, ar mokytojas nepamiršo savo pažadą, arba stebėjosi, kaip gi jis iš viso įgyvendins jį.

O tą vakarą netikėtai mokytojas ima dalyti duoną ir vyną, sakydamas: „Tai yra mano kūnas“, „Tai yra mano kraujas“. Tokiu dvigubu veiksmu ir dvigubu tvirtinimu senoji mįslė buvo išspręsta, senasis pažadas išpildytas. Tikroji Jėzaus veiksmų ir žodžių prasmė buvo nuostabiai aiški gyvenimo duonos pamokslo šviesoje. Matomosios duonos ir matomojo vyno pavidalais jiems iš tikro duodamas mokytojo kūnas ir kraujas.

Turint galvoje dorovinių pamokymų kupiną ir išmąstytą Jono stilių, atrodo visiškai galima, kad tada, kai jis sako „Jėzus saviesiems parodė save meilę iki galui“, šiuo sakiniu netiesiogiai nurodo kaip tik Eucharistijos įsteigimą, kurio jis nenupasakoja (§541).

546. Toks svarbus Jėzaus veiksmas, kurį jis atliko iškilmingomis aplinkybėmis ir kuris nuo pat pirmųjų krikščionių kartų sudarė Bažnyčios religinio gyvenimo pagrindą, negalėjo nepatraukti radikalų tyrinėtojų dėmesio.

Ar Jėzus iš tikrųjų atliko tą dvigubą veiksmą ir Ištarė tuos žodžius paskutinės vakarienės metu?

Ar tai, ką sinoptikai ir Povilas pasakoja, yra tikrai istoriška, ar čia tėra tik branduolys tiesos, vėliau pirmosios krikščionių kartos praplėstas ir pertvarkytas?

Ar Jėzus iš tiesų buvo pasiryžęs įsteigti pastovias ir nekeičiamas apeigas, kurias paskui turėjo kartoti jo mokiniai, ar gal jis atliko greičiau tik simbolinį veiksmą, kuris turėjo reikšmės tik tada, kai jis atlikinėjo jį anomis ypatingomis sąlygomis, visiškai nereikalaujant, kad vėliau mokiniai atlikinėtų jį?

Šitokie ir kiti panašūs klausimai ne tik buvo keliami ryšium su pačia Eucharistija, bet ir dėl visos Jėzaus veiklos, kuri būtų vertinama pagal tai. kaip bus atsakyta į tuos klausimus. Jeigu mes priimame sinoptikų ir Povilo pasakojimą, kaip jie yra, tai privalome pripažinti, kad Jėzus savo mirtį laikė atpirkimu („Tai yra mano kūnas, kurs už jus duodamas... tai yra mano kraujas, kurs bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“). Mums tenka taip pat pripažinti, kad jis norėjo įsteigti išskirtinę religiją su savo aiškiai apibrėžtomis apeigomis, kurios amžiais turėtų priminti jos steigėjo atpirkimui skirtąją mirtį („Tai darykite man atsiminti“). Taigi šios ir kitos Išvados daugiau ar mažiau paneigia tuos aiškinimus, kuriuos apie Jėzaus asmenį ir jo darbus kūrė liberalų ir eschatologų mokyklų teorijos. Dievo visuotinio Tėviškumo medaus saldumo pamokslininkas, kokį įsivaizdavo liberalai (§204 ir sek.), tikrai negalvojo apie savo mirtį, kaip tikrą auką žmonijai atpirkti; o dar mažiau tikėtina, kad toks svajotojas, kokį įsivaizdavo eschatologai, rūpintųsi steigti kažkokią ypatingą religiją, turinčią savo aiškiai nustatytas apeigas, kuri išliktų iki dabartinio pasaulio pabaigos (§209 ir sek.). Toms teorijoms gelbėti reikėjo įrodyti, kad Jėzus niekada neįsteigė Eucharistijos; o šitam atlikti reikėjo iš pagrindų atidžiai perkratyti sinoptikų ir Povilo pasakojimus. Taigi, mes jau žinome, kad radikalų mokslininkų budrūs aiškinimai neklaidingai veda atmesti tas ištraukas, kaip vėlesniųjų laikų priedą, kurios nesutinka su tų mokslininkų iš anksto nusistatytomis teorijomis. Bet šiuo atveju, gal geriau negu kuriais kitais evangelijos klausimais, aiškiai pasirodo geležinė logikos būtinybė, dėl kurios, kada tokie tekstai pradedami neigti dalinai, neišvengiamai baigiama atmetant viską.

547. Taigi kritikai pradėjo neigimu tai, kad Jėzus įsakęs apaštalams kartoti tą veiksmą, tuo paversdamas jį pastoviomis apeigomis, kadangi Matas ir Morkus neperduoda žodžių: „Tai darykite mano atsiminimui“, tai jie padarė išvadą, kad šie žodžiai vėliau Povilo ir Luko buvo pridėti, todėl atmestini.

Tačiau dar nemaža liko, tai yra, pareiškimas, kad Jėzaus kūnas „už juos duodamas“, kad jo kraujo taurė „yra naujasis testamentas“ ir jo „kraujas išlietas uz daugelį“. Apskritai tariant, pasiliko visa Jėzaus atpirkimui skirtosios mirties sąvoka. Bet palaipsniui ir tai buvo atmesta ta pačia eiga: nuspręsta, kad tie visi dalykai buvo pridėti vėliau, Povilo teologinių tobulinimų įtakoje. Tikras dalykas, kad Mato ir Morkaus evangelijose užtinkame, jog Kristaus kraujas yra „naujojo testamento kraujas, kurs bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“. Bet ką tai įrodo? Nieko! Tad ir tie žodžiai atmestini, kaip priedas Povilo įtakoje. Belieka tad patys pirmieji žodžiai: „Tai yra mano kūnas; tai yra mano kraujas“, žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė dalydamas duoną ir vyną; bet ir tai reikėtų laikyti simboliu, netiesioginiu nurodymu į mesijinį pokylį, be jokio ryšio su netrukus įvyksiančia jo mirtimi.

Ir po šių apkarpymų dar lieka rimtų abejonių. Ar tie dar likę abu pasakymai yra iš tikro originalūs ir tikri? Kritikai dar kartą pergalvojo ir pagaliau nusprendė, kad jų iš viso nėra ko palikti. Pasiteisinti dėl to tolimesnio apkapojimo nurodoma tai, kad tarp daugybės senųjų kodeksų, esmėje visų vienodų, išsiskiria vienas — labai ginčytinas Bezos kodeksas, kurį paremia tiktai keletas kitų laidų, o ten Luko pasakojimas šitaip perduodamas: „Paėmęs duonos, jis dėkojo, laužė ir davė jiems, sakydamas: Tai yra mano kūnas“. Visa kita yra praleista, net ir vyno dalijimas ir jį lydėjusieji žodžiai2). Tai, sakė kritikai, yra originalas. Jėzus mokiniams padalijo tik duoną; nebuvo lygiagrečiai duodama duona — kūnas, vynas — kraujas, ir dėl to nebuvo užsiminta apie netrukus įvyksiančią Jėzaus mirtį, ir, aišku, nebuvo įsakymo kartoti šias apeigas ateityje.

Visa, kas beliko svarstyti, tai tik duona, ir tai, kaip ji buvo paduota apaštalams. Bet tai, kas liko, nebepatenkino ir kritikų, nes tai jau perdaug menka ir nereikšminga. Trumpai tariant, ko gi Jėzus siekė, kai jis dalijo duoną, kaip savo kūną? Ar jis ligi tol nebuvo jau šimtus kartų su mokiniais valgęs duonos? Ar gal ta proga bendras valgis turėjo ypatingą reikšmę, kaip „heberuth“ — „sandoros“ valgis (§39)? Bet tuo atveju jo ypatingoji reikšmė jam kilo iš netrukus įvyksiančios Jėzaus mirties, ir tai grįžta atgal į atmestą ryšį su jo mirtimi. Ne, visais tais teksto pašalinimais nepasiekta nieko tikro. Stipresniam ir platesniam istoriškumui surasti reikėjo vėl grįžti į pirmykštės Bažnyčios liturgiją ir ieškoti, ką tie pirmieji krikščionys suprato, atlikdami Eucharistijos apeigas ir priskirdami jas Jėzui.

Pirmiausia — ar tos apeigos žydiškos kilmės, ar kitatautiškos? Kritikai perkratę vėlyvąjį judaizmą, bet jokių patenkinamų išvadų. Jie pasinaudojo religijų lyginimo metodu (§214) ir pirmiausiai atkreipė dėmesį į totemizmą ir teofagiją; paskui atsidėję studijavo Izidės ir Ozirio apeigas ir Dionizo kraujo kultą, o dar rūpestingiau buvo išnagrinėtos eleuzinų paslaptys ir Mitros pokyliai. Iš tikro buvo surasta gana daug retų žinių ir sužymėta daug reikšmingų dalykų, susijusių su pagoniškomis apeigomis; tačiau kai buvo prieita prie tikrosios klausimų atomazgos, būtent, kaip visa tai susieti su pirmykštės krikščionybės eucharistinėm apeigom, kritikai šviečiančius vabalėlius palaikė žibintais ir buvo pasiryžę uodą prilyginti ereliui, nes abu jie turi sparnus, skraido ir minta krauju.

Svarbiausia, kad visos tos mokslinės studijos atrodo lyg skraidymas ore, atitolimas nuo tvirtų istorinių pagrindų. Prieš galvojant apie Izidę ir Ozirį ir apie kitas rytietiškas įtakas, reikėjo susiskaičiuoti su šv. Povilu ir matyti, ar jis davė pakankamai laiko toms įtakoms paveikti krikščionybę.

548. Šv. Povilas savo laišką Korintiečiams rašė 56 m., bet jis pats sakosi, kad korintiečius jau ir prieš tai supažindinęs su Eucharistijos klausimu (§544), būtent, tada, kai steigė tą krikščionių bendruomenę — 51-siais metais. Bet ir tie metai jau yra per vėlus laikas mums studijuoti tam klausimui, nes tuo metu Povilas jau turėjo gana gerai apibrėžtą savo mokslu apie Eucharistiją, kuris, be abejo, buvo visiškai toks pat, kaip ankstyvosios katechezės ir tai, ko buvo mokoma kitose bendruomenėse. Kitais žodžiais tariant, savo mokslą jis turėjo jau prieš 50 m., mažiau kaip 20 metų po paskutinės vakarienės. Tenka dar net atimti keletą metų daugiau. Apie 36-tuosius metus Povilas, iki tol buvęs neatlaidus fariziejus, pereina į persekiotuosius Kristaus mokinius; bet, žinoma, dar kurį laiką jis išbūna nuošaliai, ar visai atsiskyręs, ar pusiau viešai gyvendamas Arabijoj, Damaske ir Tarsė. Tiktai su pirma didžiąja misijų kelione jis iškyla į vadovaujamus pirmykštės krikščionybės asmenis. Bet ta kelionė prasidėjo tarp 44-45 m. ir baigėsi 49 m. O tuo metu mes susiduriame su tuo jau minėtuoju laikotarpiu, kai Povilas jau turėjo gerai apibrėžtą mokslą apie Eucharistiją. Į tą dešimtmetį tarp 34 m. ir maždaug 44 m. mums tektų prigrūsti daugybę perdaug neįtikimų dalykų, kad pasidarytų priimtina radikalų teorija.

Pirmiausiai mums tektų patikėti, kad Povilas, kuris dar tik vakar kaip fariziejus buvo neatlaidus stabmeldybės priešas, šiandieną jau, kaip Kristaus mokinys, eina iš stabmeldžių skolintis krikščionybei pagrindinių apeigų; kad jis atsivertęs jau pirmaisiais metais tuojau turėjo tiek įtakos, jog galėjo tas apeigas plačiai paskleisti įvairiausios kilmės krikščionių bažnyčiose; pagaliau kad jam būtų jau pasisekę taip greitai paskleisti, jog prieš 50-tuosius metus tos apeigos jau būtų visur įsigalėjusios, bendros, pagrindinės ir vienintelės. Vargu tai būtų galima pavadinti istorija; tai gryna fantazija, paskatinta iš anksto susidarytos nuomonės, bet ne pagal dokumentinius įrodymus. šv. Povilo raštas apie Eucharistiją yra toks dokumentas, kuris niekais paverčia visus fantastinius išvedžiojimus. Teisingoj šviesoj žvelgiant į Povilo veiklą, tuojau po to, kai jis atsivertė, laiškas rodo, kad apaštalas žinių apie Eucharistiją įsigijo Jeruzalės bažnyčioje, į kurią jis nuolat kreipdavosi patarimų ir kurią jis keletą kartų lankė jau mūsų minėtuoju dešimtmečiu. O paskutinė vakarienė kaip tik vyko Jeruzalės bažnyčios ribose.

Tokio paprasto protavimo stiprumą jautė net ir kai kurie radikalai tyrinėtojai, bent logiškiausieji ir nuoširdžiausieji. Taigi nebeliko nieko kita, kaip neigimo vyksme žengti paskutinį žingsnį ir pasinaudoti įprastuoju metodu. Taigi jie žengė tą žingsnį ir paskelbė, kad tas Povilo laiškas yra vien tik vėlesnis priedas. Paskelbta, kad jo pasakojimas apie Eucharistiją yra padirbinys ir įterptas. Ir tai padaryta jų tuo vieninteliu, bet lemiamuoju sumetimu, kad tai būtinai reikalavo radikalų teorija (§219).

Bet kuris nešališkas mokslininkas nuspręs tokių tyrinėjimo darbų mokslinį charakterį.


1) Abi duonos ir vyno formulės turi žodžių skirtumą, jei palyginame, kaip perdavė trys sinoptikai ir Povilas (I Korint. 11,23-29). Jau esame iškėlę tą faktą ir jo vidinę prasmę §122. Tie keturi liudijimai gali būti suskirstyti į dvi grupes, kurios parodo vidinius panašumus: Matas su Morkum ir Povilas su savo mokiniu Luku. Veikiausia, Povilo ir Luko grupė išlaikė katechezės seniausiąją formą. Santraukos formulėse, kurias pateikėme viršuje, Povilui ir Lukui duota pirmenybė.
2) Taigi ten trūksta Luko 22,17-20. Kritinės moderniosios laidos beveik visos perduoda pilną Luko tekstą, kurį praleido Bezos kodeksas. Diskusijų ir papildomų žinių galima užtikti kritinėse laidose.

PRANAŠYSTĖ APIE PETRO UŽSIGYNIMĄ

549. Vakarienė buvo baigta sukalbėjus antrąją Hallelio himno dalį1) ir išgėrus ketvirtąją apeiginio vyno taurę. Bet būrelis dar užsibuvo vakarienės salėje, kaip buvo įprasta Velykų vakarą (§75). Tada tai, pagal Luką (22,31 ir sek.) ir Joną (13,36), Jėzus išpranašavo, kad mokiniai išsisklaidys ir Petras išsigins, nors pagal Matą ir Morkų išeitų, kad jis tai pasakė išėjus iš salės.

Tam tikru metu Jėzus liūdnai tarė apaštalams: „Jūs visi šią naktį manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Aš ištiksiu ganytoją, ir avys išsisklaidys2). Bet prisikėlęs iš numirusiųjų, aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją". Tai buvo vienas iš tų liūdnųjų ateities nusakymų, kurie jaudino apaštalus. Jų susirūpinimas tuojau pat atsimušė veiduose, o ypač jautraus Petro. Jėzus tačiau nekeičia balso ir kaip tik atsisukęs į Petrą prideda: „Simonai! Simonai! Štai šėtonas reikalavo jūsų, kad persijotų jus, kaip kviečius; bet aš prašiau už tave, kad tu nenustotumei tikėjimo, todėl tu, kada nors apsigręžęs, stiprink savo brolius". Gerajam Petrui tie žodžiai visiškai nepatiko. Jis visa širdim mylėjo Jėzų, ir ką tik šėtonas bebandytų daryti, jis tai jau niekad nepasireikštų jokiu gėdingu ar bailumą rodančiu veiksmu prieš savo mokytoją ir neatsimestų nuo jo.

Petro nepasitenkinimas prasiveržė sumurmėjimu. Evangelistai pažymi jo pasikalbėjimo su Jėzum nuotrupą, kaip jis, tarp kita ko, pasakė: „Kad ir visi pasipiktintų tavimi, tačiau ne aš! Viešpatie, aš esu pasiryžęs eiti su tavim į kalėjimą ir mirti'!‘ Niekas, tikriausia, negalėjo suabejoti Petro nuoširdumu, ir Jėzus ramiai ir kantriai jam šitaip atsakė, kaip Morkus perduoda mums (14,30), kuris bus girdėjęs Petrą pamoksluose kartojant tai šimtus kartų: „Iš tikrųjų, sakau tau: šiandien, šią naktį, gaidžiui dar nė du kartu nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Petrui tai jau buvo perdaug, ir jis prasiveržė protestais ir patikrinimais. Morkus, gal trokšdamas švelniai pristatyti savo dvasinį tėvą, dėl tos protestų srovės tepamini tik tiek, kad „Petras dar ir toliau apsčiai kalbėjo“ (gr. „ekperissos“) ir kartojo, jog jei ir mirti su mokytoju turėtų, jis niekada neišsigintų jo. O visi apaštalai sakė daugiau ar mažiau tą patį.

Jėzus iš savo pusės nerodė perdaug pasitikėjimo ne dėl jų nuoširdumo, bet dėl tų visų tvirtinimų stiprumo. Jis ir toliau ragino ir kvietė pasitikėti juo, kaip ir praeityje pasitikėjo, tos karčios ir sunkios kovos metu, kuri jau netrukus prasidės3). Dėl to dar labiau suliepsnojo apaštalų kovingumas. Jei atėjo laikas grumtis ir kovoti, tai jie visi yra pasiruošę. Arba jie laimės šalia mokytojo, arba visi kris su ginklu rankoje! Kambaryje susirado du kalavijai, gal atsitiktinai, ir jie parodė juos Jėzui, sakydami: „Viešpatie, štai čia du kalaviju!“ O Jėzus, begalinės kantrybės kupinas, gal ir su liūdnu šypsniu, atsakė jiems: „Gana!“

Kiek daug likosi tuo žodžiu „gana“ pridengta! Iki pat paskutinio akimirksnio apaštalai neįveikė savo bukaprotiškumo, kad suprastų, o Jėzaus kantrybė pakenčiant niekad neišseko.


1)    Plg. „sukalbėję giesmę"; Mato 26,30; Morkaus 14,26
2)    Plg. Zakarijo 13,7
3)    Luko 22,35-37

PASKUTINIEJI PASIKALBĖJIMAI

550. Vien tik Jonas perduoda tuos pasikalbėjimus, ištikimai prisilaikydamas savo palinkimo ir tartum atsilygindamas už tai, kad praleido Eucharistijos įsteigimą.

Jų stilius ir mintys neleidžia jų nei sutraukti, nei kaip nors sugrupuoti. Jie yra gaivalingas jausmų prasiveržimas, kuris nesileidžia nukreipiamas kuria nors vaga ar sustabdomas, kuris trykšta, lyg tikras meilės ugniakalnis. Karšta iki baltumo lava čia pamažu slenka, čia pašokdama ir pagreitėdama, čia pakildama, čia nukrisdama, užliedama kalvas, slėnius, kol viskas pavirsta i liepsnojantį ežerą.

Meilė dangiškajam Tėvui, meilė mokiniams žemėje. Tėvui, pas kurį po keleto valandų sugrįš; mokiniams, kuriuos jis po keleto valandų turės palikti.

Nors tie pokalbiai yra tokie prakilnūs, jie tačiau neatitrūksta nuo žmogiškosios ir žemiškosios tikrovės, tačiau kai kuriuose taškuose ją seka taip arti, kad ją pakeistų į viršžmogišką ir viršžemišką tikrovę.

Pilną meilės išsiliejimą akimirksniui dar stabdė Judo buvimas, bet kai jis išėjo, Jėzus tarė: „Dabar žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas jame. Jei Dievas jame pašlovintas, tai ir Dievas pašlovins jį savyje, ir tuojau pašlovins jį. Vaikeliai, dar trumpą laiką aš esu su jumis. Jūs ieškosite manęs, ir kaip sakiau žydams: Kur aš einu, jūs negalite prieiti, taip ir jums sakau. Aš jums duodu naują įsakymą mylėti vienas kitą; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs vienas kitą mylėtumėte. Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jei turėsite meilės vienas kito“.

Tuo Jėzus įteikė savo mokiniams asmens tapatybės dokumentus.

Tiek žydų, tiek graikų ir romėnų senovėje įvairios religinės, kultūrinės ar kitokios rūšies draugijos dažnai turėdavo savo ženklą, kuris atžymėdavo jų veiklą ir eidavo beveik kaip asmens liudijimas savo nariams. Kartais tuo ženklu eidavo koks nors obalsis, aforizmas, kuris kokiu nors būdu atspindėdavo tos draugijos išskirtinę žymę. čia Jėzaus pasekėjų išskirtine žyme eis ne „tradicijos“ mokslas, kaip fariziejams, ne aritmetikos mokslas, kaip Pitagoro mokiniams, ne kuris nors kitas mokslas ar kitokia praktika, kaip kitoms draugijoms, bet meilės mokslas ir jos praktika. Dėl to jis šią savo priesaką pavadino „nauju įsakymu“, nes iš tikro iki jo joks draugijų steigėjas nebuvo galvojęs tuo atžymėti ką nors ir tai duoti savo pasekėjams, kaip asmens liudijimą.

Jei ano meto civilizacijai Roma sukūrusi suteikė Jėgą ir Teisę, jei dar anksčiau Graikija padovanojo žmonijai Grožį ir Išmintį; jei tuo laikotarpiu įvairios rytietiškos religijos graikų-romėnų pasaulyje paskleidė įvairių savybių mistines sroves, tai dar nė viena jų nebuvo iškėlusi meilės, kaip socialinės jėgos, nes „meilė“ plačiausia prasme — tai yra artimo meilė — dar nebuvo „išrasta“.

Šito dabar iškeltojo dalyko naujumas ano meto žmonėms padarė labai didelį įspūdį. Yra žinoma Tertulijono raštų vieta, kur jis, aprašydamas tą įspūdį, perteikia pagonių posakį apie krikščionis: „Žiūrėkite, kaip jie tarp savęs mylisi! (o jie — pagonys, neapkenčia vienas kito). Kaip jie yra pasiruošę mirti vienas už kitą! (o jie — pagonys, yra pasiruošę vienas kitą nužudyti)“!). Nuo tada busimoji žmonija turės skaitytis su šia Jėzaus išrastąja ir paskelbtąja naujove, ir tikroji žmonijos pažanga bus matuojama pagal tai, kiek to meilės įsakymo iš tiesų bus paklausyta.

551. Pasikalbėjęs su Petru ir Tomu, Jėzus tęsė: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, kas tiki į mane, darbus, kuriuos aš darau, ir jis darys ir didesnių už juos darys, nes aš einu pas Tėvą. Ir ko tik prašysite Tėvą mano vardu, tai aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite mano vardu, tai aš padarysiu“.

„Jei jūs mane mylite, laikykite mano įsakymus. Aš melsiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Ramintoją, kad pasiliktų su jumis per amžius, tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. Jūs gi pažinsite ją, nes ji pasiliks pas jus ir bus jumyse“.

„Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais; aš ateisiu pas jus. Dar trumpą valandėlę, ir pasaulis manęs nebematys. Jūs gi mane matote, nes aš esu gyvas, ir jūs busite gyvi. Tą dieną jūs pažinsite, kad aš esu savo Tėvuje, o jūs manyje ir aš jumyse. Kas turi mano įsakymų ir juos laiko, tas mane myli. O kas mane myli, bus mano Tėvo mylimas; ir aš jį mylėsiu, ir pats jam apsireikšiu“.

Visa tai girdėdami, vargšai apaštalai negalėjo nepasijusti beveik visiškai pasiklydę tose sąvokose ir turėjo grabaliotis tarp jų, lyg šviesiose miglose, šį kartą Judas (Tadas) šiek tiek kitur nukreipia kalbą, o paskui Jėzus vėl tęsia toliau: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę; ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu. Tegul jūsų širdis nenusigąsta ir tenebijo. Girdėjote, kad aš jums sakiau: Aš einu sau ir ateinu pas jus. Jei mylėtumėte mane, jūs juk džiaugtumėtės, kad einu pas Tėvą, nes Tėvas didesnis už mane2). Ir dabar aš jums tai pasakiau pirma, nekaip įvyko, kad įvykus tikėtumėt. Jau nebedaug aš kalbėsiu su jumis. Nes ateina šio pasaulio kunigaikštis; manyje jis nieko neturi, bet kad pasaulis pažintų, kad aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip Tėvas man įsakė. Kelkitės, eikime iš čia“.

Labai galimas dalykas, kad šis kvietimas išeiti iš paskutinės vakarienės namų buvo įvykdytas tik vėliau, baigus kalbą3) jis tik buvo kaip bendras priminimas, kad reikia apleisti tą nuoširdaus artimumo vietą, tą paskutinį prieš mirtį Jėzaus susitikimą su savo mylimaisiais. Bet, kaip ir įprasta didžiųjų atsiskyrimo progų metu, po to pirmojo priminimo dar su malonumu buvo delsiama, o tuo tarpu Jėzus ir toliau kalbėjo, gal atsakydamas į kurio nors apaštalo klausimą. Tuo tarpu mylimasis mokinys labai atsidėjęs gaudė jo žodžius ir dėjo juos į budrumo kupiną savo atmintį, kad vėliau pakartotų juos, kaip dvasinis evangelistas (§167 ir sek.; 290).

552. Pakvietęs eiti, Jėzus po to tuojau tęsia: „Aš tikrasis vynmedis, ir mano Tėvas vynininkas. Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisiaus, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti. Jei kas nepasiliktų manyje, bus laukan išmestas, kaip šakelė, ir sudžius, ją surinks, įmes į ugnį, ir ji sudegs. Jei pasiliksite manyje, ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo mano Tėvas garbinamas, kad jūs nešate labai daug vaisių ir esate mano mokiniai“.

„Kaip Tėvas mylėjo mane, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje. Jei laikysite mano įsakymus, jūs pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš laikiau savo Tėvo įsakymus ir pasilikau jo meilėje. Tai aš jums kalbėjau, kad mano džiaugsmas būtų jumyse ir kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas“.

„Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Niekas neturi didesnės meilės, kaip ta, kad kas guldo savo gyvybę už savo prietelius. Jūs mano prieteliai ,jei darysite, ką aš jums įsakau. Aš jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką jo viešpats daro. Jus aš pavadinau prieteliais, nes pasakiau jums visa, ką tik esu girdėjęs iš savo Tėvo“.

„Tai aš jums įsakau, kad vienas kitą mylėtumėte. Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs pirma jus nekentė. Jei būtumėte iš pasaulio, pasaulis mylėtų, kas jojo yra; kadangi tačiau jūs nesate iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia“.

„Tai aš jums kalbėjau, kad nesipiktintumėte. Jie išmes jus iš sinagogų; bet ateina valanda, kada kiekvienas, kurs jus užmuš, tarsis tarnaująs Dievui. Tai jie jums darys, nes nepažino Tėvo, nė manęs. Bet aš jums kalbėjau, kad, atėjus tai valandai, atsimintumėte, jog aš buvau tai jums sakęs. Aš tai jums nesakiau nuo pat pradžios, nes buvau su jumis. Dabar aš einu pas tą, kurs yra mane siuntęs“.

Apaštalams dar šį tą paklausus, Jėzus baigė pasikalbėjimą, sakydamas: „Tai aš jums kalbėjau, kad turėtumėte manyje ramybės. Pasaulyje jūs patirsite priespaudos; bet pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį“.

553. Po šių pasikalbėjimų su apaštalais dvasinis evangelistas tuojau pateikia dar Jėzaus pasikalbėjimą su dangiškuoju Tėvu, kurį mokslininkai apskritai laiko Jėzaus kunigiškąja malda4). Jėzus pirmiausiai meldžia Tėvą už save patį, kad būtų jo pašlovintas, paskui meldžia už apaštalus, kad saugotų juos, kai vykdys busimąją misiją, pagaliau už visus tuos, kurie tikės į jį. Tai yra pati ilgiausia Jėzaus malda, perduota evangelijose. Jonas visu savo švelniuoju atidumu pasirūpina, kad nedingtų toks neįkainojamas didelis turtas, kurį sinoptikai praleido, nes jis tą maldą teisingai laikė visos Jėzaus veiklos santrauka, beveik paskutine ugnies liepsna, prasimušusia jo gyvenimo aukščiausioje viršūnėje. Virš tos liepsnos aukščiau jau nebėra nieko kita, kaip tik Tėvo dangus:

„Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir tarė: Tėve, valanda atėjo, pašlovink savo Sūnų, kad tavo Sūnus pašlovintų tave, kaip tu esi jam davęs valdžios ant visų žmonių, kad jis visiems, kuriuos jam davei, suteiktų amžinąjį gyvenimą. Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų tave, vienatinį tikrąjį Dievą, ir kurį tu siuntei, Jėzų Kristų. Aš pašlovinau tave žemėje, baigęs darbą, kurį tu man davei daryti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią aš turėjau pas tave, pirma nekaip atsirado pasaulis“.

„Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, ir tu davei juos man; jie laikė tavo žodžius. Dabar jie žino, kad visa ką man davei, yra iš tavęs. Nes žodžius, kuriuos tu man davei, aš daviau jiems; jie priėmė ir tikrai pažino, kad aš nuo tavęs išėjau, ir įtikėjo, kad tu mane siuntei. Aš už juos meldžiu; ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie tavo. Visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo, yra mano, ir aš esu pašlovintas juose. Aš jau nebeesu pasaulyje, o šitie yra pasaulyje, ir aš pas tave einu. šventasis Tėve, išlaikyk savo varde tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena, kaip ir mes. Būdamas su jais, aš laikiau juos tavo varde. Aš sergėjau, kuriuos tu man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, kaip tik prapulties sūnus, kad Raštas įvyktų. Bet dabar aš pas tave einu ir kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje mano džiaugsmą pilną. Aš jiems daviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau atimti juos iš pasaulio, bet apsaugoti juos nuo pikta. Jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesoje. Tavo žodis tiesa. Kaip tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos siunčiu į pasaulį. Už juos aš pasišvenčiu pats save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje“.

„Prašau ne tik už juos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį tikės mane, kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Garbę, kurią man davei, aš daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena. Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobuloje vienybėje, kad pasaulis pažintų, jogei tu esi mane siuntęs ir mylėjai juos taip, kaip ir mane mylėjai. Tėve, aš noriu, kad ten, kur aš esu, būtų su manim ir tie, kuriuos tu man davei, kad jie matytų mano garbę, kurią tu man suteikei, nes tu mane mylėjai pirm pasaulio įkūrimo. Teisusis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau; taip pat šitie pažino, kad tu esi mane siuntęs. Aš padariau jiems tavo vardą žinomą ir duosiu jį pažinti, kad meilė, kuria tu mane mylėjai, būtų juose ir aš juose“.


1)    Tertulijono Apologia, 39
2)    Čia yra tas klasinis tekstas, kuriuo senovės arijonai norėjo įrodyti, kad Sūnus nebuvo lygus Tėvui. Bet aišku, kad čia Jėzus nusileidžia iki žmogiškojo lygio, kokie yra apaštalai, tokie reikalingi sustiprinti. Dėl to jis kalba su jais kaip žmogus, remdamasis savo žmogiškąja prigimtim. Toks yra senovės Bažnyčios Tėvų aiškinimas.
3)    Jono 18,1
4)   Jono 17,1-26

KANČIOS SAVAITĖ. PENKTADIENIS

 GETSEMANĖ

554. Jonas, vos pabaigęs papasakoti paskutinius Jėzaus pasikalbėjimus, toliau rašo: „Tai pasakęs, Jėzus išėjo su savo mokiniais į anapus Kedrono upelio. Tenai buvo daržas, į kurį įėjo jis ir jo mokiniai. Taip pat jo įdavėjas Judas žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai susieidavo tenai su savo mokiniais“1). Nurodymas, kad tas mėgiamasis daržas buvo anapus Kedrono upelio, jau ir be sakymo teigia, jog tai buvo Alyvų kalno srityje, ir tai visai aiškiai nurodo sinoptikai, kurie pažymi, kad tas daržas vadinosi Getsemane. Pavadinimas (hebr. „gath-shemani“, aliejaus spaustuvas) nusako alyvmedžių sodą, aprūpintą spaustuvu ir gal dar aptvertą kokia tvora, ir visa tai dera su Alyvų kalno vardu. Viena tradicija, kuri yra aiškiai paminėta jau IV šimtmetyje, Getsemanės vardu nurodo vietą, esančią truputį už Kedrono, šalia šiandieninio kelio iš Jeruzalės į Betaniją, kur dar ir dabar tebeauga nepaprasto didumo ir tūkstančius metų skaičiuojančių alyvmedžių2).

Kelias iš paskutinės vakarienės namų į Getsemanę buvo tik malonus pasivaikščiojimas pavasario vėsokam ore šviesią pilnaties naktį. Paskutinės vakarienės dalyviai iš aukštutinės miesto dalies nusileido į Tyropeoną, tikriausia, eidami senąja gatve, kurios laiptai neseniai buvo atkasti, perėjo Siioės kvartalą, išėjo iš miesto pro šaltinio vartus ir, sukdami šiaurės link, perėjo Kedroną ir pasiekė Getse-manę. Tas sodas turėjo priklausyti kuriam nors Jėzaus mokiniui ar gerbėjui, ir jie laisvai pasinaudodavo. Kas žino, ar jo savininkas nebuvo kartais tas pats paskutinės vakarienės namų savininkas? Tai padėtų daug lengviau išaiškinti, jei paaiškėtų, kad tasai iš marškos sode išsinėręs jaunuolis tikrai buvo Morkus (§561), bet kadangi šis spėjimas remiamas kitu spėjimu, tai nėra reikalo čia į tai gilintis. Kaip ir kituose tokios rūšies ūkiuose, taip ir Getsemanėje šalia įėjimo turėjo būti kokia nors daržinėlė sodo įrankiams susidėti. Sodo gilumoje galėjo būti kalno pakriaušėje iškalta grota, o grotoje įtaisytas aliejaus spaustuvas, — kaip ir šiandieną tai dažniausiai daroma, — kuris davė ūkiui vardą.

Tą Velykų naktį kalnas buvo beveik tuščias, kadangi visi būrėsi apie savo namų židinius. Išorinis vienišumas derinosi su to būrelio dvasine būsena: kaip Jėzus kelionėje atrodė liūdnas, taip ir apaštalai laikėsi nekalbūs ir susimąstę. Pasiekęs sodą, Jėzus pasiūlė praleisti naktį, kaip kam patogiau. Rytiečiams tai buvo lengvai sprendžiamas reikalas. Įpratę miegoti atvirame ore, susisupę į apsiaustus, šįkart jie turėjo dar ir pastogę, ir sausų lapų buvo lūšnoje ar oloje. Išsiskirdamas su jais, Jėzus tarė: „Pasilikite čia, kolei aš ten nueisiu ir melsiuos. Melskitės, kad neįpultumėte į pagundą!“ Tada jis pasiėmė su savim tris atsimainymo liudininkus, savo tuos mylimuosius apaštalus — Petrą, Jokūbą ir Joną (§403), nusivesdamas juos į tą vietą, kur norėjo melstis.

555. Pasitraukę nuo kitų, šie buvusio atsimainymo garbės liudininkai tuojau suprato, kad dabar jie yra dalyviai visai kito pobūdžio įvykio, nes Jėzus „pradėjo liūdėti ir sielvartauti“. Paskui, atsigręžęs į tuos tris, kurie bus bandę paguosti jį, tarė: „Mano siela nuliudusi iki mirčiai! Pasilikite čia ir budėkite drauge su manimi!“

Tačiau ir šis būrelis neteikė jam paguodos. Beribio sielvarto slegiamas, jis norėjo pasilikti vienas ir pasimelsti.

Darydamas didžiulę pastangą, pamėlusiu veidu, svyruojančiais keliais ir ištiestomis, tarytum paramos ieškančiomis, rankomis, jis pasitraukęs nuo jų „akmenimi primetamai“ ir visai išsisėmęs, parpuolė kniūbsčias melsdamasis. Tai buvo neįprasta žydams, nes jie melsdavosi stovėdami. Parkristi ant žemės galėjo tik tas, kurs jau nebeturi jėgų pastovėti ir nori melstis jau parkritęs į dulkes.

Tuo tarpu tie trys liudininkai, taip pat ir jie tikriausiai neramūs, stebėjo tą parpuolusį dejuojantį. Jis buvo apie keturiasdešimt žingsnių atstu (akmenimi primetamai), ir šviesioje pilnaties mėnesienoje jie pajėgė aiškiai viską matyti ir girdėti. O jis dejavo: „Abba (Tėve)! Visa tau galima, atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne ko aš noriu, bet ko tu nori!“ „Taurė“ — tai dažnas perkeltinės prasmės išsireiškimas rabinų raštuose, žymįs kam nors skirtąjį likimą.

Likimas, kurį Jėzus čia pramato, yra galutinis ištyrimas, kurį turi pereiti Mesijas prieš savo triumfą (§400,475,495). Tai sprendžiamoji valanda, kurią į žemę kritęs kviečio grūdas irs ir mirs, skleisdamasis naujam gyvenimui (§508).

Tad koks dvasinio nusiteikimo skirtumas tarp praeito sekmadienio ir šios nakties! Tada, šventykloje ten, Jėzus tuojau pat ir griežtai atmetė bet kokią mintį, kad būtų nudelstas tas didysis ir galutinis ištyrimas (§508). O dabar, kai jau prasideda, jis ne tik ima nesiryžti, bet aiškiai meldžia dangiškąjį Tėvą, kad pasigailėtų jo. Bet jo malda skirta pritarti aukščiausiajai Dievo nuožiūrai ir žmogaus valia yra palenkta Dievo valiai.

Jokiu kitu savo gyvenimo metu Jėzus neatrodė toks tikrai žmogiškas. Iš tikro tą valandą romėno riterio Poncijaus Piloto vietoje visa žmonija būtų galėjusi pristatyti Jėzų visatos balkone, paskelbdama: „Štai žmogus!“ Iš kitos pusės tą pačią valandą gal aiškiau negu paskui galima pajausti tą neišmatuojamą skausmą, kuris apėmė Jėzaus dvasią jo kančios metu. Todėl į tą žemiškąjį paskelbimą „Štai žmogus!“ būtų gal atsakęs dangiškasis balsas, skelbiąs „Štai Dievas!“

556. Savo maldą dangiškajam Tėvui jis bus kartojęs ir kartojęs, kaip tasai, kuris tik vieno dalyko trūkčiojamai teprašo, atsidūręs kraštutiniame varge. „Tuomet jam pasirodė angelas iš dangaus, kuris jį stiprino“. Vien tik Lukas perduoda šią žinią (22,43), nebūdamas iš tų trijų savo akimis mačiusiųjų liudininkų, bet tą dalyką iš jų išgirdęs. Taip pat tiktai jis, kaip psichologas ir gydytojas, perduoda mums to, kas paskui vyko, smulkmenas: „Susisielojęs savyje jis karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė, kaip lašai (gr. - tromboi) kraujo, varvančio žemėn“.

Susisielojimas — „agonia“ — graikams buvo tai, kas vyko kovos aikštėje, kuri graikiškai buvo vadinama „agon“, tai yra dėl pirmosios premijos kovojančių ,,aurigų“3) varžybos ar atletų pirmenybės. Ta kova iš sąnarių ir dvasios reikalavo labiausiai plėšiančių pastangų, reikalavo sekinančio smarkumo, dėl to niekas į tokią kovą nėjo be vidinės baimės ir neapimtas nerimo. Vėliau šis graikiškas žodis „agonia“ apskritai reiškė išgąstį ar didelę baimę, o ypač tada, kai atsiduriama mirtinos kovos akivaizdoje. Toks yra Jėzaus atvejis. „Agonijoje jis karščiau meldėsi". Malda, kurioje iškilmingaisiais savo gyvenimo akimirksniais visada ieškojo ypatingos priebėgos, šią paskutinę valandą pasidaro vieninteliu jo prieglobsčiu. Užtrunka agonija, ir jo kūne pasirodo kovos ženklai: jis prakaituoja, ir „jo prakaitas pasidarė, kaip lašai kraujo, varvančio žemėn".

Mėnesienoje ir būdami tik per „akmens metimą“ atstu, trys mūsų liudininkai labai lengvai galėjo pastebėti tai, kas vyksta, ir dar aiškiau jiems buvo progos patvirtinti susidarytąjį įspūdį, kai Jėzus sugrįžo prie jų ant jo veido tebesant rausviems bruožams ir kitiems kraujo lašų ženklams, šis nepaprastas fiziologinis reiškinys yra žinomas daktarams, kaip „hematidrozė", arba „kraujuotas prakaitas". Tai jau buvo pastebėjęs Aristotelis, kuris ir tuo pačiu aptarimu naudojosi: „Kai kurie prakaitavo krauju" (gr.—haimatode hidrota)4). Fiziologai gali tyrinėti Jėzaus krauju prakaitavimą iš mokslinio požiūrio, bet jie privalo turėti prieš akis ypatingąsias paciento aplinkybes, kuriose tai vyko. Pateikdamas tas žinias, kurias jis vienas tik ir perduoda, fiziologas Lukas, atrodo, lyg kvieste kviečia šitaip tyrinėti.

Bet ta pati žinia, kuri taip aiškiai iškelia Jėzaus žmogiškosios prigimties tikrovę, sudarė papiktinimo šaltinį kai kuriems pirmųjų krikščionių, kurie skaitė gydytojo Luko evangeliją. Jie nutarė, kad tegu jis ir tikrą tiesą papasakojo, bet būtų geriau padaręs, jei nebūtų tai pakartojęs, nes atrodė, tarytum jis patvirtina krikščionybės priešų skleidžiamuosius šmeižtus. Gali būti, kad dėl to jų nerimo yra atsakingas Celsus, puolęs Jėzaus asmenį (§195). O dėl tos nepagrįstos baimės pasakojimas apie prakaitavimą krauju, kartu su guodžiančiu angelu, pradėjo dingti iš trečiosios evangelijos kodeksų. Todėl ir šiandien tos vietos trūksta įvairiuose uncialiniuose (didžiosiomis raidėmis rašytuose) kodeksuose, kurių tarpe ir didelio autoriteto turinčiame Vatikano kodekse, taip pat kai kuriuose mažesniuose kodeksuose ir kituose dokumentuose. Tą trūkumą jau IV šimt. pastebėjo Hilarijus ir Jeronimas. O kai liovėsi puolimai prieš krikščionis, palaikiusieji gyvus tuos bereikalingus rūpesčius, ta opioji pastraipa nebebuvo jau nutylima. Tačiau už tą pastraipą liudijimai — tiek kodeksų, tiek ir senųjų rašytojų, pradedant Justinu5) ir Irenėjum6), yra tokie gausūs ir reikšmingi, kad nebelieka jokios abejonės dėl jos tikrumo.

557. Agonija truko ilgai. Turėjo būti jau po vidurnakčio. Tie trys liudininkai, pradžioje sunkiai nuliūdinti dėl to, ką jie matė, ilgainiui, nuovargio ir širdgėlos apimti, pamažu pasidavė snauduliui ir pagaliau visai sumigo.

Jėzus tam tikru metu, kęsdamas beribį dvasinį sielvartą, pajuto taip pat ir žmogiškąjį vienišumą ir vėl grįžo pas tris savo mylimuosius draugus. Gal tikėjosi bent gero žodžio, draugiško mosto, ko nors tokio, kad jis pasijustų ne toks vienas žemėje. Bet priėjęs rado visus juos tris bemiegančius, įskaitant ir Petrą, kuris neseniai buvo leidęs prasiveržti žodžių srovei, reikšdamas savo ištikimybę (§549). Jėzus tada jam tarė: „Simonai, miegi? Negalėjai vienos valandos budėti! Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą! Dvasia, tiesa, stropi, bet kūnas silpnas“. Tai ir visa paguoda, kurios Jėzus susilaukė iš trijų savo mylimiausių jų.

Ir taip baimingas trūkčiojimas tęsėsi. Palikęs žmones jis vėl grįžo prie Dievo. Ir vėl kartojo tą vienintelį prašymą, kurį girdėjo išbudintieji liudininkai: „Mano Tėve! Jei ta taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

Laikas bėgo. Naktis buvo tyli ir vienoda. Netrukus trys liudininkai, nepaisant pastangų, vėl sumigo. Jėzus sugrįžęs „rado juos vėl miegančius, nes jų akys buvo mieguistos ir jie nežinojo, ką jam atsakyti“, Šioje pastaboje lengva atpažinti Morkui (14,40) žinias teikusio liudininko Petro prisipažinimą. „Palikęs juos, jis vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi, sakydamas tuos pačius žodžius“ (Mato 26,44). Kaip ilgai šį trečią kartą Jėzus meldėsi, neturime žinių; gali būti, kad neilgai. Tuomet jis grįžo prie trijų užmigusiųjų ir šį kartą kitu balsu tarė jiems: „Miegokite jau ir ilsėkitės. Gana! Atėjo valanda, štai, žmogaus Sūnus bus įduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eikime! Štai, tas, kurs mane įduos, arti“. Pirmieji žodžiai „miegokite ir ilsėkitės“ tikriausiai nėra kvietimas šitaip ir pasielgti, o taip pat maža galimybės, kad tai galiotų klausiamąja prasme. Atrodo, kad teisingiau aiškintis priešinga prasme ir būtų beveik draugiška ironija, kuri tvirtintų priešinga tam, į ką taikytų, lyg sakytų: „Taip, taip, miegokite tiktai! Nematote, kad atvyksta išdavikas?..“

Iš tiesų jie galėjo jau girdėti iš Jeruzalės keliu einančios minios keliamąjį triukšmą ir toli pro naktį besiveržiantį žiburių ir žibintų šviesų žybčiojimą.

Jėzus tris mieguistus savo liudininkus nuvedė atgal ten, kur gulėjo kiti aštuoni apaštalai, tikriausia, paskendę giliausiame miege. Visus pažadino ir, taręs, keletą paraginimo žodžių, laukė.


1)    Jono 18,1-2
2)    Alyvmedžių amžių apskaičiavo botanikos žinovai, net ir šimtmetį tiksliai nustatė. Kvaresmijus 1626 m. rašė: „...Getsemanės sode tebėra labai senų alyvmedžių, kuriuos pagarboje laiko tiek tikintieji, tiek netikintieji, kadangi tos srities gyventojai laiko juos iš Kristaus laikų ir jie išliko ir po Tito vykdytojo miesto apgulimo“ (Terrae Sanctae elucidatio, 11,122). Bet ši nuomonė, paskatinta, be kita ko, pamaldumo jausmų, neišlaiko istorinės kritikos, nes tikra tiesa, kad Jeruzalės medžiai raidiškai visi buvo nukirsti. Tito legionieriai paskutinėmis apgulimo savaitėmis pylimui turėjo ieškoti medžių net už 100 stadų (18,5 km) nuo Jeruzalės miesto mūro sienų (Žydų karas, V,107; 262-264; 523; VI,5,157,375). Tačiau gali būti, kad šiandieniniai medžiai yra atžalos anuometinių nukirstų medžių, kaip paprastai būna su alyvmedžiais.
3)    Auriga — senovės romėnų dviračių vežimų lenktynių dalyvis
4)    Histor. animal. III,19
5)    Dialog, cum Thryph. 103
6)    Adversus haeres. III,22,2

 

SUĖMIMAS

558. „Dar jam tebekalbant, atėjo vienas iš dvylikos, Judas Iskarijotas, ir drauge su juo didelė minia su kalavijais ir su vėzdais (atsiųsti) nuo vyriausiųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų“. Prie šios sinoptikų žinios Jonas dar prideda kai kurių smulkmenų, susijusių su ta „didele minia“. Ją sudarė didžia dalim šventyklos tarnai1), bet buvo ir kariuomenės būrys su tribūnu — tūkstantininku2). Taigi tie ginkluotieji tikriausiai buvo romėnų prokuratoriaus (§619). Tad kaip vyko tie dalykai?

Nėra per drąsu šitaip atkurti. Judas, išėjęs iš paskutinės vakarienės patalpos, nuėjo tiesiai pas žydų vyresniuosius, kurie jau laukė jo ir tuo tarpu jau buvo atlikę paruošiamuosius medžiaginius ir moralinius darbus: pirmiausia — jie buvo įsakę tarnams būti pasiruošusiems atlikti trumpą, bet sunkų uždavinį, o paskui — jie buvo nuėję pas romėnų prokuratorių ar tribūną ir, pavaizdavę galilėjietį Jėzų, kaip politinį agitatorių, apsuptą kitų neramumus keliančių savo tautiečių, kurie pasiryžę sostinėje kelti riaušes ir sąmyšius. Tad jie be sunkumų gavo ginkluotus palydovus. Negalėjo tai būti visas būrys (lotyniškai „co-horta“, maždaug 600 kareivių), stovėjęs Jeruzalėje, bet tik maža jo dalis, kuriai Jonas duoda visumos vardą. Betgi Romos kareivių dalyvavimas turėjo didelę moralinę vertę, juo labiau, kad su jais atvyko ir tribūnas, kurs vadovavo jiems.

Su šiais žmonėmis, susirinkusiais naktį, buvo tariamasi, kaip Jėzų surasti ir jį suimti. Kur jį surasti, kad būtų galima ramiai suimti, nebijant žmonių pasipriešinimo? Tokiam reikalui niekas geriau negalėjo pasitarnauti už Judą, kuriam juk buvo užmokėta už jo atliekamąjį programos punktą. Jonas pasakoja mums, kad Getsemanė išdavikui buvo gerai žinoma, nes „Jėzus dažnai susieidavo tenai su savo mokiniais“ (§554), ir jis buvo visiškai tikras, kad Jėzus po velykinės vakarienės negalėjo eiti į Betaniją, nes ji buvo per toli. Taigi jis turėjo būti Getsemanėje ar šalia jos.

Vykdydamas savo susitarimą su vyriausiasiais kunigais, Judas nustatė išskirtinį ženklą, pagal kurį jie atpažintų Jėzų: „Kurį aš pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Senovės Rytuose buvo įprasta, kad mokiniai bučiuotų savo mokytojams ranką, tuo rodydami pagarbą, o draugai, kaip lygūs, bučiuodavo vienas kitam į žandą. Judo pasirinktame ženkle buvo dar šiek tiek padorumo. Jis neišdrįso nurodyti savo mokytojo ir draugo sargybiniams ir atvirai sušukti: „Tas!“, nors šitaip būtų padaręs tas, kuris būtų tikrai nekentęs Jėzaus, nes ir tokiu sušukimu jau būtų išliejama neapykanta. Priešingai, jo pasirinktasis ženklas siekė išsaugoti išorę. Bet čia mes susiduriame su keista Judo mįsle. Jis žinojo, kad mokytojas jau suprato, jog jis išdavikas. Argi jis iš paties Jėzaus burnos prieš kelias valandas nebuvo girdėjęs to gailestingojo „Tu tai pasakei!“? Jei tokios nerimą keliančios mintys iš tikro užplūdo Judą, tai jis bus įgijęs drąsos, galvodamas apie 30 siklų ir atsigręždamas pasižiūrėti į padedančius romėnų kareivius. Tasai apsimetimas padoriu tam tikra prasme rodytų ir jame išlikusią meilę Jėzui, kurią tuo metu visiškai buvo nustelbusi meilė auksui. Tačiau po kelių valandų aukso meilė pranyks, ir Judas išsižadės savo išdavimo, bet jo meilė Jėzui nebus pakankamai tyra ir stipri, kad priverstų ieškoti jo atleidimo (§534).

559. Viskas atsitiko taip, kaip suplanuota. Jėzus dar tebesikalbėjo su ką tik išbudintais apaštalais, kai Judas įėjo į sodą, lydimas netoli jo žygiuojančių kareivių. Jis artėjo prie dvylikos, akimis tamsoje ieškodamas Jėzaus. Tada priėjo prie jo, uždėjo ranką jam ant peties, pabučiavo į veidą ir garsiai tarė: „Sveikas, Rabbi!“ Jėzus pažvelgė tiesiai į jį ir pusbalsiu tarė: „Prieteliau, ko atėjai?“ O po akimirksnio pridėjo: „Judai, pabučiavimu tu išduodi žmogaus Sūnų?“ Bet nesulaukė atsakymo. Judas atliko savo įsipareigojimą tiems, kurie stovėjo už jo pečių.

Pamatę sutartąjį ženklą, sargybiniai vienas pro kitą pasuko į jį, o Jėzus, palikęs apaštalus, išėjo priešakin sutikti jų: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazarėno“. Jėzus jiems tarė: „Aš esu“. Su tais žodžiais arčiau stovintieji susvyravo ir parpuolė ant žemės. Skaitome apie žymiuosius senovės asmenis, kaip Marijų ir Morkų Antonijų, kad paties jų buvimo ar balso skambesio visiškai užteko įvaryti baimės tiems žmonėms, kurie buvo atsiųsti nužudyti jų, bet pastarieji buvo vien tik samdomieji žudikai ir sąlygos buvo visiškai kitokios. Labai gali būti, kad šiuo atveju sargybiniai staiga pajuto Jėzaus asmenybės visą galią ir labai išsigando. Gal jie pagalvojo apie tragišką mirtį, kuri ištiko Elijo suimti pasiųstuosius kareivius3), ar kitų senovės pranašų. Tačiau aišku, kad Jonas, kuris tik vienas papasakoja šį epizodą, pasiryžęs pristatyti jį kaip stebuklą, kartu pabrėždamas tą visišką savanoriškumą, su kuriuo Jėzus priėmė areštą. Tada jie vėl pakilo ant kojų ir pakartojo, kad jie ieško Jėzaus Nazarėno, o jis dar kartą atsakė: „Sakau jums, kad aš esu. Jei tat manęs ieškote, leiskite šitiems šalin eiti“. Jėzus taktiškai apaštalus pavadino „šitais“, nutylėdamas tai, kad jie yra jo išskirtiniai mokiniai, kad jie neatsidurtų pavojuje, šįkart sargybiniai „pakėlė prieš Jėzų rankas ir jį suėmė“.

Tie, kurie vykdė suėmimą, turėjo būti šventyklos tarnai, nes kaip tik vienas vyriausiojo kunigo tarnas pirmasis pajuto pasėkas ir kadangi suimtas Jėzus buvo nuvestas tuojau pas vyriausiąjį kunigą, o ne pas romėnų prokuratorių. Gali būti, kad romėnų dalinio kareiviai nieko nedarė, tik buvo pasiruošę įsikišti, jeigu būtų įvykęs koks didesnis triukšmas.

560. Jėzaus taktiškas rūpestis pirma apsaugoti apaštalus, o ir tasai reginys matyti savo mylimąjį mokytoją šitaip pažemintą ir tokių žmonių rankose pažadino apaštaluose tuos vaidingus pasisiūlymus, kuriuos prieš keletą valandų jie neabejotinai nuoširdžiai buvo reiškę paskutinės vakarienės namuose.

Taigi jie prasiveržė pro minią prie Jėzaus ir sakė jam: „Viešpatie, ar ištikti kalaviju?“ Bet Petras nebūtų buvęs Petru, jei būtų laukęs atsakymo. Jis be niekur nieko, „turėdamas kalaviją, išsitraukė jį ir ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešiniąją ausį. Tarnas buvo vardu Malkus“4). Vien tik Jonas (18,10) mini Petrą ir Malkų vardais, o sinoptikai tekalba apie įvykį neminėdami vardų, gal dėl atsargumo, kurio reikalavo anie laikai, kada jie rašė (§493,535).

Jėzus tuojau pat įsikišo ir tarė Petrui: „Kišk atgal savo kalaviją į jo vietą; nes visi, kurie ima kalaviją, pražus nuo kalavijo! Ar manai, kad aš negaliu melsti savo Tėvą, ir jis tuojau man atsiųs daugiau kaip dvylika legionų angelų? Bet kaipgi tuomet įvyks Raštai, kad taip turi atsitikti?“ Sudraudęs Petrą, Jėzus taip pat išgydė sužeistojo ausį, tiktai paliesdamas ją ranka. Išgydymą papasakoja tik gydytojas Lukas (22,51). Tiems gi, kurie buvo atėję prie jo, vyriausiems kunigams, šventyklos viršininkams ir vyresniesiems Jėzus tarė: „Išėjote su kalavijais ir su vėzdais, lyg kad prieš galvažudį. Kada buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankų; bet tai yra jūsų valanda ir tamsybės valdžia“5).

561. Suimtasis buvo surištas. Prasidėjo jo vedimas. Apaštalai, pradžioje dar buvę mieguisti, o paskui staiga supykę, dar kaip reikiant nesusivokė, kas čia darosi; pagaliau jie pradėjo susigaudyti. Mokytojas iš tikro buvo suimtas; jį nusivedė, lyg kokį eilinį nusikaltėlį. Dabar, gal jau geriau negu kuria kita proga, kai Jėzus buvo kalbėjęs apie tuos dalykus, jie pradėjo suprasti, koks bus tas galutinis ištyrimas, kokie didieji kentėjimai, apie kuriuos mokytojas daug kartų kalbėjo, kad juos teks praeiti prieš įžengiant savo garbėn.

Prie tokio liūdno vaizdo ir liūdnų atsiminimų šitie vienuolika žmogelių jautėsi lyg sutriuškinti. Jie visiškai užmiršo tolimosios ateities Mesijo garbę; jie girdėjo tik grandinių žvangėjimą, matė kalavijų švytravimą, savo mokytojo pažeminimą. Visiškai pasimetę ir įbaidyti, jie sujudo bėgti visi iki vieno, ir Jėzus paliko Getsemanę lydimas tiktai savo suėmėjų. Arti nebuvo nė vieno draugo.

Tiksliau pasakius, vienas draugas dar buvo, nors kiek ir atokiau, čia mes susiduriame su tuo vien tik paklodėn įsisiautusio jaunuolio epizodu. Kaip jau esame matę, visiškai galimas dalykas, kad tas jaunikaitis buvo evangelistas Morkus (§535). Jei jis buvo sūnus ar koksai giminaitis to Getsemanės savininko, tai galima daryti prielaidą, kad po paskutinės vakarienės iš prielankumo jis nuėjo kartu su Jėzum ir jo mokiniais į sodą ir ten prabuvo kartu su aštuoniais apaštalais daržinėlėje ar oloje gal net ir numigdamas. Ta smulkmena, kad jis „buvo apsisiautęs paklode nuogą kūną“, yra labai reikšminga. Lininę paklodę lovoje naudodavo tik turtingi žmonės6), o eiliniai žmonės, tokie, kaip apaštalai, miegodavo su drabužiais. Gal tasai jaunikaitis buvo įpratęs retkarčiais praleisti naktį Getsemanės daržinėlėje ir ten kuriame kampe turėjo pasidaręs guolį, tinkamą pasiturinčiam asmeniui.

Jei tokie spėjimai yra tikri, tai viskas paaiškėja. Staiga išbudintas garsaus sargybinių kalbėjimo, sužeistojo tarno riksmo ir apaštalų šūktelėjimų, jaunikaitis pašoko iš guolio taip, kaip stovi. Jis pamatė paskutinę Jėzaus suėmimo dalį ir apaštalus išbėgiojant. Tada arba jausdamasis saugus, nes jis tebebuvo savo žemėje, arba dėl to, kad jaunimas apskritai daugiau parodo drąsos, o, be kita ko, suimtajam jis jautė tikro prieraišumo, tai jis pradėjo eiti paskui tuos nutolstančius karius. Po kiek laiko sargybiniai pastebėjo tą šitaip keistai apsivilkusį jaunuolį, sekantį juos, ir dėl to čiupo jį kaip įtartiną. Bet sučiupo vien tik jo paklodę, nes jis vikriai išsinėrė iš apačios, palikęs paklodę sargybinių rankose, ir nubėgo šalin visiškai nuogas7).

Taigi Jėzų apleido ir tas paskutinysis draugas, tasai rūbų netekęs jaunikaitis.


1)    Luko 22,52
2)    Jono 18,3-12
3)    II Karalių kn. 1,10
4)   Vardas Malkus arba Malikus (iš semitiškos šaknies MaLaK, viešpatauti) keletą kartų užtinkamas Flavijaus Juozapo raštuose ir buvo labai paplitęs tarp nabatėjų. Įdomu, kad Petras nešėsi kalaviją, gal vieną tų dviejų, kuriuos apaštalai rodė Jėzui vakarienės patalpose, nes tai susiję ir su Velykų šventės poilsiu (§537). Atrodo, kad kai kurie rabinai buvo leidę subatos poilsio metu nešiotis kalaviją (plg. Strack und Billerbeck, cituotąjį veikalą, tom. I, p.996-997). Arba Petras ir gal kai kurie net kiti apaštalai galvojo, kad teisėta yra nešiotis kalaviją apsiginti, prisilaikant Jėzaus mokslo, kad subata yra padaryta žmogui, o ne žmogus subatai (§308).
5)    Luko 22,52-53
6)    Plg. Herodoto 11,95; Euzebijaus Histor. eccles. VI,40,7
7)    Šis epizodas yra toksai realistinis ir toks būdingas, kad nebebūtų reikalo jau nė kelti jo istoriškumo klausimą, bet tai vis tiek yra buvę daryta. Loisy tvirtino, kad tas epizodas yra grynas prasimanymas, sudarytas parodyti, kad įvyko Amos pranašystė, kuris sakė: „Ir drąsiausias tarp karžygių bėgs plikas tą dieną“ (2,6). Tačiau šią pastraipą skaitant visame tekste, matyti, kad čia kalbama apie visiškai kitą dalyką, ir užtenka tik paskaityti, idant pamatytum, kad tai nesudaro jokio pagrindo išradinėti tokius epizodus, kaip šitas Morkaus. Tiktai nusistatymas iš anksto susidarytajai teorijai pajungti dokumentus gali nuvesti į tokias beviltiškas išvadas, kaip kad šiuo atveju.

RELIGINĖ TEISMO BYLA SINEDRIUME

562. Galėjo būti apie porą valandų po vidurnakčio. Sargybiniai nusivedė suimtąjį tuo pačiu keliu, kuriuo jis prieš keletą valandų buvo atėjęs su apaštalais. Perėję Kedroną, užkopė į vakarinę miesto kalvą, kur buvo vyriausiojo kunigo namai. Ten ginkluota palyda pasidalijo. Suimtasis ir sinedriumo sargybiniai liko namuose, o romėnų dalinio kareiviai grįžo į savo įgulos būstinę Antonijos tvirtovėn.

Kas toliau vyko, keturi evangelistai nupasakoja skirtingai. Mato ir Morkaus pasakojimas esmėje yra vienodas. Luko pasakojimas, paskutiniojo sinoptiko pagal rašymo laiką, yra žymiai skirtingas. Pagaliau Jonas, kaip paprastai, patikslina ir papildo tris ankstesniuosius, prileisdamas, kad anie visi jau gerai žinomi. Matas ir Morkus mini, kad Jėzus buvo pristatytas į sinedriumą naktį ir paskui vėl anksti rytą, o Lukas kalba tik apie teismą sinedriume rytą. Jonas savo ruožtu įsakmiai pažymi Jėzaus pristatymą Annui, buvusiam vyriausiajam kunigui, apie ką sinoptikai nieko nesako, ir po to jo nuvedimą pas Kajipą, tada ėjusį vyriausiojo kunigo pareigas, bet jis visiškai nemini, kad būtų vykęs koks nors apklausinėjimas sinedriume.

Tiems skirtingumams suderinti pakanka prisiminti, ką jau esame iki šiol sakę, tai yra, kad sinoptikai dažnai nesirūpina nei pasakojimo pilnumu, nei įvykių chronologine eile. Tuo tarpu Jonas paprastai vengia kartoti sinoptikų pasakotuosius įvykius, bet, remdamasis jų pasakojimu, pasiryžęs vis papildyti. Taip, pavyzdžiui, kai sinoptikai visai nepamini Anno, Jonas pradeda savo pasakojimą paaiškindamas, kad Jėzus pirmiausiai buvo nuvestas pas jį (§164), o paskui pas Kajipą, vyriausiąjį kunigą, kurį mini sinoptikai.

Labai gali būti, kad Annas ir Kajipas, turint galvoje jų giminystę, abu gyveno tų pačių namų atskiruose butuose. Viena labai sena tradicija, siekianti bent IV šimt., nurodo Kajipo rūmus buvus vakarinėje miesto dalies kalvoje, keliasdešimt metrų į šiaurę nuo tradicinio Jėzaus paskutinės vakarienės namo. Jei Jėzus pirmiausiai buvo nuvestas pas Anną, tai gal dėl to, kad Annas, nors ir nebeidamas vyriausiojo kunigo pareigų, buvo gana įtakingas (§52) ir buvo davęs mintį, kaip suimti tą galilėjietį Rabbį. Taigi atsiteisiant už tą pagalbą ir dėl tos jo ypatingos įtakos jo žentas Kajipas įsakė, kad suimtasis pirma būtų nugabentas pas Anną.

Tad čia jau ir prasideda Jėzaus teismas. Jis yra dviejų fazių, vykdomas dviejose skirtingose vietose pagal du skirtingus kaltinimo pagrindus. Pirmoji teismo dalis yra religinė: Jėzus kaltinamas religiniu nusikaltimu, pastatomas prieš sinedriumo tautiškai religinį teismą ir ten pripažįstamas baustinu mirtim. Bet šitoks sprendimas teturi tik teorinės galios, nes, kaip jau žinome (§59), sinedriumas negali vykdyti jokių mirties bausmių, negavęs kiekvienu atskiru atsitikimu aiškaus romėnų valdžios atstovo pritarimo. Kad galėtų savo sprendimą vykdyti, sinedriumas kreipiasi į Romos prokuratorių, ir čia prasideda antroji teismo dalis, kuri vyksta prokuratoriaus civiliniame tribunole. Pirmosios bylos teisėjai čia prisistato kaip kaltintojai, ir jų kaltinimai daugiausia yra politiniai ir tik šiek tiek religiniai.

563. Religinė byla prasidėjo Jėzaus apklausinėjimu, kurį atliko Annas. Bet tai dar nebuvo oficialus apklausinėjimas. Greičiau tai buvo tik bandymas, nustatyti, kuo kaltintina, arba galėjo būti ir klausinėtojo noras patenkinti savo smalsumą, kol laukiama sukviečiant oficialiųjų teisėjų ir liudininkų tokią vėlyvą nakties valandą.

Annas klausinėjo Jėzų apie jo mokinius ir jo mokslą1). Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui; aš visuomet mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur susieina visi žydai, o slapčia aš nieko nekalbėjau. Kam mane klausi? Klausk tuos, kurie girdėjo, ką jiems esu kalbėjęs; štai šitie žino, ką aš sakiau“2). Kaltinamasis atsakė pagal senovės Romos tarptautinę teisę. Visose tautose, įskaitant ir žydus3), kaltinamasis neliudijo apie save patį. Liudijimai galiodavo tik tokie, kuriuos duodavo pasitikėjimo verti asmenys. Jėzus savo atsakymu kaip tik tardytojui ir nurodo į tokius liudininkus. Jis neįsteigė jokių slaptų draugijų, neskelbė jokio neaiškaus mokslo, apgaubto kokia didžiule paslaptim. Jis kalbėjo viešose vietose visiems, kurie tik ateidavo jo pasiklausyti. Todėl tie visi gali liudyti apie jo mokslą. Atėnų teisme gynė save prieš teisėjus Sokratas. Ir jis visuomet buvo kalbėjęs viešai, ir jei koks liudininkas sakė, kad jis girdėjo tokių dalykų, kokių niekas kitas negirdėjo, tai jis melavo4).

Išgirdęs be priekaišto teisminį Jėzaus atsakymą, Annas kokiu nors mostu bus turėjęs parodyti savo nepasitenkinimą, nes jis tikrai bus tikėjęsis, kad apkaltintasis atsakydamas prasitars ką nors, kas duotų pagrindo oficialiai apkaltinti jam. Anno piktą mostą bus pastebėjęs perdaug uolus tarnas, kuris sprendė, kad dabar kaip tik yra gera proga neištartąjį tardytojo slaptąjį troškimą išreikšti veiksmu. Tasai tarnas stovėjo šalia Jėzaus ir ištiko jį per veidą, pasipiktinusio balsu sušukdamas: „Taip tu atsakai vyriausiajam kunigui?" Jėzus jam tarė: „Jei aš netiesą sakau, įrodyk, kad tai netiesa; jeigu gi tiesą, kam mane muši?“5).

Tasai smūgis baigia viską, ką mes žinome apie Anno vykdytąjį Jėzaus apklausinėjimą, kuris, greičiausia, neilgai tetruko. Kadangi kaltinamasis šitaip santūriai laikėsi, o Annas gal nenorėjo pats įsimaišyti į tą bylą, tai jis surištą Jėzų tuojau nusiuntė pas vyriausiojo Kunigo pareigas einantį savo žentą Kajipą. Nuotolis tarp vieno ir kito namų buvo labai artimas, nes, jeigu mūsų prielaida tikra (§562), jiems reikėjo tik pereiti kiemą ar prieangį, pro kurį buvo einama į butus.

564. Tuo tarpu Kajipo namuose rinkosi įvairūs sinedriumo nariai, o kai jų buvo pakankamas skaičius, tai Jėzus pradėtas kaip nors apklausinėti, ruošiantis oficialiai bylos eigai. Pilnos sudėties sinedriumas, jau teisminiam reikalui, susirinko tik vėliau, jau į rytą, pasiryžęs papildyti naktinio tardymo duomenis ir imtis veikti. Matas ir Morkus, atrodo, Jėzaus tardymą priskiria naktį vykusiam susirinkimui; Lukas, chronologiškai žymiai tikslesnis, aprašo tai ryšium su rytiniu posėdžiu, ir nėra abejonių, kad jo tvarka yra teiktinesnė.

Įvade esame išvardiję ypač rūpestingus ir smulkius Talmudo nuostatus, tvarkančius teismų eigą, o ypač tuos, kurie gali baigtis mirties sprendimu (§60). Bet taip pat esame pastebėję, kad ta visa plati ir išmintinga įstatymdavystė buvo taip pat perdaug išmintinga, kad jos būtų galima praktiškai prisilaikyti. Raštu pradėta ji užrašinėti tiktai nuo antrojo šimtmečio po Kristaus, ir nešališkiems istorikams šiandieną ji atrodo kaip atitrauktinė teorija, kaip idealus tobulos teisingumo administracijos paveikslas, negu normuojantis kodeksas, taikytinas praktikoje. Nesvarstant Platono ar Tomo Moro utopijų ar nekreipiant žvilgsnio nė už paties Izraelio sienų, plati ir smulkmeniška Ezechielio įstatymdavystė (sk. 40-48), kiek tai susiję su būsimąja šventykla, yra kitas toks pat būdingas idealių teorijų ir programų rinkinys. Šių laikų tyrinėtojai, o tarp jų ir žydai, teisingai yra pastebėję, kad Talmudo įstatymdavystė, skirta byloms vesti, atrodo sudaryta tokiu būdu, kad nebūtų įmanoma paskelbti mirties sprendimo. Taip pat tie įstatymai buvo užrašyti, kai žydų tauta jau buvo nebetekusi bet kokios politinės autonomijos ir jai atstovavo vien tik fariziejai, tai jie galėjo būti perdirbti ir sutvarkyti nesiderinant prie gyvenamojo meto ir sauvališkai priskirti praeičiai, kaip „tradicijos“ liekana. Kad ta įstatymdavystė yra padarinys to meto, kai iš jos buvo surašytas kodeksas, tai visiškai nėra pagrindo šitaip tikėti; bet tokių veikiančių įstatymų, kol dar žydai tebeturėjo politinę autonomiją ir prieš apjungiant į kodeksus, turėjo būti labai maža ir menkų, ir jie, žinoma, galėjo būti toli gražu ne tokie smulkiai ir tiksliai apibrėžti, kaip jau surašyti. Jėzaus laikais vieninteliai įstatymai buvo papročių normos, ir šiandien nebeįmanoma nustatyti nei jų skaičių, nei pobūdį; galime tik apskritai galvoti, kad anos normos tik šiek tiek atliepia tuos į kodeksus vėliau surašytuosius įstatymus.

Taigi būtų klaidingas metodas — kaip kas yra daręs — Jėzaus teismo bylos eigą lyginti su Talmudo teisminiais bylų nuostatais, žiūrint, iki kurio taško jų čia buvo prisilaikyta. Iš tikro apie daugelį jų mes nežinome, ar jau tada egzistavo. Tikriausiai buvo, pavyzdžiui, viena iškilminga ir sena norma6), pagal kurią niekas negali būti pasmerktas kitaip, kaip tik remiantis kitų parodymais (ne savo paties) ir niekada ne pagal vieno tik liudininko parodymą, bet jų turėjo būti bent du ar trys. Tačiau negalime būti tikri, kad anuomet jau buvo vėliau įrašytasis dėsnis, pagal kurį kriminalinės bylos negali būti sprendžiamos nakties metu, ar kitas nuostatas, kad mirties sprendimas negali būti skelbiamas tą pačią dieną, kai byla nagrinėjama. Tikras dalykas, kad Jėzaus teisme nebuvo prisilaikyta nė vienos tų trijų normų.

565. Taigi tas naktinis tardomasis posėdis paruošė pagrindinę medžiagą rytiniam posėdžiui, kuris įvyko išaušus7), tai yra, tada, kai dangus pradėjo šviesėti, bet dar prieš visiškai išauštant (§576). Mūsų laiku tai turėjo būti apie penktą valandą ryto. Gali būti, kad tie, kurie dalyvavo naktinio tardymo metu, buvo arba patys smarkiausieji Jėzaus priešai, arba patys dažniausieji vyriausiojo kunigo namų lankytojai. Į rytmetinį posėdį susirinko visų trijų sinedriumo grupių nariai8).

Prisilaikydami to iškilmingojo ir seno dėsnio, kurį jau esame minėję, jie pradėjo „daugelio liudininkų apklausinėjimu“, kurie tačiau liudijo neteisiai; ar dėl to, kad tokie liudininkai buvo sušaukti paskubomis, ar dėl to, kad jie pasakojo apie Jėzaus pamokslus ir darbus maišydami labai daug smulkesnių kitokių dalykų, ir „jų liudijimai nesutarė“9). Dėl tokių liudijimų teismo byla nė trupučio nežengė į priekį, ir nebuvo išsaugota net nė išorinė teisėtumo išraiška. Nors tais laikais dar nebuvo tos vėliau į kodeksus įrašytosios normos, kad liudininkas privalėjo tiksliai nurodyti liudijamojo nusikaltimo dieną, valandą,, vietą ir kitokias smulkias aplinkybes (§60), tačiau buvo aiškiai reikalaujama, kad parodymas neprieštarautų patsai sau. O čia, priešingai, prieštaravo.

Pagaliau prisistatė du liudininkai, kurie, kaip atrodė, sutaria, čia buvo mažiausias teisminio skaičiaus reikalavimas ir atrodė taip pat tinkąs. Jie kaltino, kad Jėzus buvo pasakęs šitokius žodžius: „Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir po trijų dienų vėl ją atstatyti“10); arba kaip Morkus perduoda: „Aš sugriausiu šitą rankų darbo šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą ne rankų darbo“ (14,58). Bet ir šis dvigubas liudijimas, toliau teisėjams betardant, pasirodė nebesutariąs smulkmenose, ypač kad jų parodymai neatitiko nei Jėzaus žodžių dvasiai, nei raidei.

Liudijimas iš tikro aiškiai rišosi su tuo, ką Jėzus buvo pasakęs prieš porą metų, kai jis išvarė prekiautojus iš šventyklos (§278); bet jau matėme, kad tie jo žodžiai buvo perkeltinės prasmės ir rišosi su jo paties kūnu, o ne su Jeruzalės šventykla. Be kita ko, imant tą jo pareiškimą, kaip nurodymą į šventyklą, Jėzus neketino pats sugriauti šventyklos, o savo priešams siūlė tai atlikti („sugriaukite šitą šventyklą“, ir t.t.), ir dėl to jis, daugių daugiausia, būtų tasai, kuris atstatytų žydų sugriautąją šventyklą. Šventyklos atstatymas galėjo būti vertas pagyrimo, o ne pagrindas kaltinti. Vienas iš tų keleto nuopelnų, kuriuos prieš pusę šimtmečio Erodas Didysis buvo užsitarnavęs žydų akyse, tai ir buvo kaip tik tai, kad jis atstatė šventyklą, palaipsniui nugriaudamas senąją, ir atliko tai žymiai puošniau, negu anksčiau (§46). Liudininkai ir teisėjai, žinoma, netikėjo, kad Jėzus galėtų padaryti tai, ką padarė Erodas Didysis; dėl to daugiausia, kokias išvadas jie galėjo darytis, tai kaltinti jį puikybei pasidavusiu bepročiu, svajotoju ir pagyrūnu, bet ne bedieviu ir piktžodžiautoju.

566. Trūkstant kitų kaltinimų, šitasai dviejų parodymas dėl šventyklos buvo perdaug patogus teisėjams, kad jie atsisakytų jo. Jis galėjo bent praversti, kaip įrodymas, kad Jėzus yra pranašavęs šventyklos sunaikinimą ar tvirtinęs, kad tai yra galima.

Kai reikalas ėjo dėl didžiulės akmenų ir sienojų krūvos, kuri sudarė medžiaginę šventyklą, Jėzaus laikų žydai netekdavo galvų, kaip ir Jeremijo laikų žydai prieš šešis šimtmečius. Buvo nuspręsta, kad tasai senovės pranašas vertas mirties, nes jis, Dievo įkvėptas, pranašavo, jog šventykla bus sugriauta11), o jo raštai, susiję su ta pranašyste, kartu apimantieji tikslų išsipildymo laiką, ir kaip bedieviškai pasielgta su pranašu, buvo gerbiami tų, kurie dabar sėdėjo teisdami Jėzų. Vienintelė pamoka, kurią jie gavo iš ten, buvo dar piktesnis kartojimas savo prosenių elgesio su Izraelio Dievo pranašu.

Iš tiesų matydamas, kad ir tas paskutinis liudijimas sunyksta, vyriausiasis kunigas ėmėsi galutinio sprendimo. Pakilęs Kajipas bandė išgauti iš Jėzaus ką nors, kas tariamai būtų jo pasiteisinimas prieš tų liudininkų kaltinimus, bet iš tikro jis tikėjos įtraukti jį į ginčus ir palenkti jį, kad prisipažintų. Todėl jis paklausė: „Ar tu nieko neatsakai į tai, ką šitie prieš tave liudija?" Bet norimojo atsakymo nebuvo. Jėzus visiškai tylėjo.

Tada vyriausiasis kunigas, apsimesdamas įkvėptu, iškilmingu balsu vėl bandė: „Prisiekdau tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytumei, ar tu Kristus (Mesijas), Dievo Sūnus". Galima buvo pagalvoti, kad vyriausiasis kunigas, apimtas troškimo sužinoti tiesą, laukė tik vieno patvirtinimą reiškiančio žodžio, pasiryžęs visiškai pasiduoti, kad išgirdęs jį tuojau galėtų pagarbiai pulti Jėzui po kojų ir pripažinti jį Izraelio Mesiju.

Be to, pažymėtina, kad Kajipas prisaikdino Jėzų pasakyti, ar jis yra „Kristus, Dievo Sūnus“. Iš tikro klausimo yra dvi dalys. Jėzus gali patvirtinti ar paneigti, kad jis yra Kristus, arba Mesijas, ir, be to, jis dar gali patvirtinti ar paneigti, kad jis yra Dievo Sūnus. Galimas dalykas, kad Kajipas tam prisaikdinimui pasinaudojo dviem terminais, praktiškai sinonimais. Tačiau toliau jis pats ir kiti sinedriumo nariai pasirodys gerai skirią tikslią abiejų terminų reikšmę ir Dievo Sūnaus pavadinimui teikią atskirą reikšmę ir daug aukštesnę negu Mesijo.

567. Akimirksnis iš tikrųjų buvo iškilmingas. Visa veikla, visa Jėzaus misija atrodė esanti apjungta tame atsakyme, kurį jis duotų vyriausiojo kunigo saikdinamas. Kas jį klausė, tai turėjo aiškiausią ir oficialią valdžią Izraelyje; kas atsakė, tai buvo tas, kuris savo gyvenime, išmintingai prisilaikydamas atsargumo, beveik nuolat slėpė šią savo kaip Mesijo savybę, atskleisdamas ją tiktai paskutiniuoju metu ir tiktai tiems, kuriems reikia, ir gerai paruoštiems asmenims.

Bet tada išmintingas atsargumas nebeteko savo prasmės; kiek bebūtų pavojaus, o atėjo laikas atvirai paskelbti tą savo ypatybę visam Izraeliui, atstovaujamam vyriausiojo kunigo ir sinedriumo.

Tačiau atsakymas, kurį Jėzus jau turėjo paruošęs, būtų buvęs papiktinantis tiems, kuriems jis turėjo būti skirtas, dėl ypatingų jų dvasios nusiteikimų. Be to, visų pirma būtų buvę reikalinga nušviesti kai kuriuos dėsnius, kuriuos jie būtų galėję dviprasmiškai išsiaiškinti. Tad Jėzus išmintingai įspėjo: „Jei aš jums tai sakysiu, jūs man netikėsite. Jeigu ir paklausiu, neatsakysite man ir nepaleisite“12).

Šis įspėjimas akimirksniui nuvylė visą baimingai laukiantį susirinkimą, kurio nariai vėl turėjo raginti kaltinamąjį, kad atsakytų, kartodami vyriausiojo kunigo klausimą. Tada Jėzus, kreipdamasis į vyriausiąjį kunigą, tarė: „Tu tai pasakei“; tai reiškė: „Aš esu tas, kaip tu pasakei“ (§543). Prie šio tokio bendrais bruožais, tepaliečiant esminį dalyką, pasisakymo kaltinamasis visam susirinkimui dar pridėjo paaiškinimą: „Tačiau aš jums sakau, nuo šio laiko jus matysite žmogaus Sūnų sėdintį Dievo galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“. Šis priedas kartoja dvi žymias į krūvą sulietas mesijines ištraukas (Danieliaus 7,9-13; psalmė 109,1). Tas priedas iš tikro nori patikslinti Jėzau bendrų bruožų atsakymą, susiedamas jį su hebrajų šv. Raštu, o tuo pačiu nukrypdamas į savo pareiškimo busimąjį įrodymą, būtent, į garbingąjį Mesijo sugrįžimą „dangaus debesyse“, kaip buvo pranašauta Šv. Rašte.

568. Vos išgirdę tuos Jėzaus žodžius, visi sinedriumo nariai sukilo ir, didžiai jaudindamiesi, vienas paskui kitą pradėjo kaltinamąjį klausinėti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“13).

Jau jie buvo išgavę Jėzaus brangų jiems prisipažinimą, kad jis laiko save Mesiju, tačiau dar galėjo kilti abejonė, ar jis laikė save vien tik Mesiju, bet ne Dievo Sūnumi ontologine (būties) prasme. Iš tikro Jėzaus nurodymas į tas dvi mesijines ištraukas pakankamai nušvietė ir šį dalyką. Tačiau sinedriumo nariai, ištroškę susilaukti iš kaltinamojo pilno pareiškimo, dar iškėlė jam formalų klausimą: „Tai tu esi“, šalia to, kad save laikai Mesiju, taip pat ir „Dievo Sūnus?“ Taigi tikslesnių ir aiškesnių teisėjų nebegalėjo jau būti.

Tikslesnis ir aiškesnis nebegalėjo būti nė Jėzaus atsakymas, kuris įtemptoje teismo tyloje nuskambėjo: „Jūs patys sakote, nes aš esu“; tai reiškė: „Aš esu tas, ką jūs sakote“; tai yra Dievo Sūnus.

Išgavę tokį ko aiškiausią atsakymą, vyriausiasis kunigas sušuko pasibaisėjęs: „Jis piktžodžiavo! —

Kam dar mums reikia liudytojų? štai, dabar jūs girdėjote piktžodžiavmą? Kas jums regisi?“ Visi dideliu baisu atsakė: „Vertas mirties!“

Norėdamas ryškiau ir įspūdingiau pareikšti savo panieką, vyriausiasis kunigas, šaukdamas savo ištarmės pirmuosius žodžius, perplėšė kraštą savo tunikos, kaip būdavo įprasta daryti didžiausios širdgėlos metu. O iš tiesų, jei tasai žmogus viešai savo veidu butų parodęs tikruosius jausmus, kuriuos turėjo širdyje, tai jo išvaizda būtų nušvitusi giliu ir nuoširdžiu džiaugsmu. Jis iš tikro tikėjo, kad jam pasisekė priversti Jėzų piktžodžiauti ir tuo neatšaukiamai pasmerkti jį

569. Betgi vyriausiojo kunigo Jėzui duotasis klausimas sudarė visiškai neteisėtą teismo bylos eigą. Iki tol truko liudininkų parodymų, ir buvo stengtasi, kad kaltinamasis liudytų pats apie save prieš nustatytąją „Sanhedrin 9, b“ normą ir kad jį būtų galima pagauti darius nusikaltimą. Dėl to nebebuvo žiūrima tariamųjų praeities nusikaltimų, o visas dėmesys nukrypo į ką tik išgautąjį prisipažinimą. Jėzus daugiau jau nebebuvo kaip kaltinamasis, atsakingas už senas kaltes, o tik kaip nekaltai suimtasis, kad būtų išprovokuotas piktžodžiauti.

Be to, Jėzus, teigdamas, kad jis yra Mesijas, nepiktžodžiavo: pirmiausia — jis neištarė Dievo vardo, bet apdairiai pakeitė jį asmeniniu ar aptariamuoju Dievo vardu („Jahveh“ arba „Elohim“) „Galybe“, kaip darydavo rabinai14); antra, savęs ar kitų laikymo Izraelio Mesiju nebuvo galima laikyti piktžodžiavimu. Taigi, neišeinant iš paties labiausiai ortodoksinio rabinizmo, štai šimtmečiu vėliau didysis Rabbis Aqiba Mesiju paskelbęs tūlą Bar Kokebą, kuris vadovaus paskutiniam ir pačiam nelaimingiausiajam žydų sukilimui prieš Romą. Nepaisant tokio klaidingo paskelbimo, Rabbis Aqiba ne tik kad nebuvo apšauktas piktžodžiautoju, bet dar visiems laikams liko kaip vienas žymiausiųjų mūsų eros judaizmo šviesuolių. Todėl Jėzaus pasisakymas, kad jis yra Mesijas, jei sinedriumo narių galėjo būti nepriimtas, tai teisėjų daugių daugiausia galėjo būti palaikytas tuščio svajotojo ir besaikiškai jausmingo pasigyrimu, — kaip iš tiesų kai kurių bendralaikių šitaip buvo aptartas Rabbio Aqibos sprendimas, — tiktai jokiu būdu ne piktžodžiavimu prieš Dievą.

Tad kodėl pirmininkas sušuko, o teismas ir patvirtino, kad Jėzus piktžodžiavo? Aišku, kad dėl Jėzaus teigiamo atsakymo į paskutinį klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus ?“ Čia žodžiai „Dievo Sūnus“ klausėjui, matyt, nebuvo tas pats, kas Mesijas; tai reiškia žingsnį toliau ir teikia žymiai aukštesnę prasmę. Klausiantieji norėjo žinoti, ar Jėzus ta tikrąja ontologine, būties prasme laiko save „Dievo Sūnum“. O kai Jėzus teigiamai atsakė, tai jis buvo palaikytas piktžodžiautoju.

Taip pasibaigė ta religinė byla ir paskelbtas sprendimas: Jėzus buvo pasmerktas mirti kaip piktžodžiautojas. Bylos eiga vyko daug geriau, negu vyriausiasis kunigas tikėjosi. Pamatęs, kad iš papirktųjų liudininkų nėra naudos, jis kreipėsi tiesiog į kaltinamąjį, pirmiausiai klausdamas, ar jis yra Mesijas, nes, gavus teigiamą atsakymą, prisipažinęs kaltininkas būtų turėjęs taip pat atsakyti ir politiniame Romos prokuratoriaus teisme. Gavęs tokį platų ir aiškų prisipažinimą, savaime iškėlė dar iš to išplaukiantį klausimą, ar kaltinamasis, kaip Mesijas, nebus taip pat dar ir Dievo Sūnus. Į tą naująjį klausimą, daug jautresnį ir labiau lemiamą, taip pat sulaukė teigiamo atsakymo.

Taigi tardytojas laimėjo abiejose srityse: tautiškai politinėje, nes kaltinamasis prisipažino esąs Izraelio Mesijas; griežtai religinėje, nes prisipažino esąs tikrasis Dievo Sūnus, šis antrasis prisipažinimas tiko spręsti sinedriumo teismui. Pirmasis atsakymas tiks Romos prokuratoriaus teismui ir ten bus sprendžiamas.

Šie dalykai įvyko, kaip jau esame pažymėję (§564), rytmetiniame posėdyje, kuris buvo galutinis ir kuriam buvo panaudoti naktiniame posėdyje surinktieji paruošiamieji duomenys. Bet tuo pat metu jau buvo įvykę ar dar tebevyko ir kiti dalykai, kuriuos čia atskirai pateikiame.


1)    Daugelis tyrinėtojų jau nuo XVI šimt. darė prielaidas, kad Annas tą apklausinėjimą vykdė Kajipo akivaizdoje, laikydamiesi nuomonės, kad Jono išsireiškimas 18,24 turėtų būti verčiamas: „Nes Annas jį surištą buvo nusiuntęs pas vyriausiąjį kunigą Kajipą“ (vietoje graikų k. aoristo laiko „nusiuntė“), arba tas sakinys (aoristą paliekant) būtų nukeltinas tuojau po Jono 18,13, kur jis yra sirų sinaitiniame ir Kirilo Aleksandriečio vertimuose. Tačiau, nors toks svarstymas turi savo vertę, neatrodo, kad tai įtikintų, nes čia perdaug suprastintu būdu šalinamas vienas tų skirtumų tarp sinoptikų ir Jono, kurie šio pastarojo yra tikra specialybė. Taigi žiūrėkime į Jono tekstą tokį, koks jis yra, prisilaikydami tos nuomonės, kad ir čia jo intencija yra pasakojimą patikslinti ir papildyti.
2)    Jono 18,20-21
3)    Ketuboth, II, 9; plg. Jono 5,31; 8,13
4)    Sokrato apologija, 21
5)    Jono 18,22-23
6)    Skaičių kn. 35,30; Deuteron. 17,6; 19,15
7)    Luko 22,66
8)    Luko, ten pat; plg. §58
9)    Morkaus 14,56
10)   Mato 26,61
11)   Jeremijo 7,4 ir sek.; 26,6 ir sek.
12)   Luko 22, 67-68
13)   Luko 22,70
14)   Šis pavadinimas hebraiškai „Gheburah“, aramaiškai ,,Gheburta“, graikiškai išverstas — „he dynamis“, užtinkamas Mato 26,64 ir Morkaus 14,62 evangelijose; o Lukas 22,69, kad geriau suprastų su hebrajų žodžiais nesusipažinę skaitytojai, prideda „Dievo“ (Dievo galybės dešinėje). Tasai priedas vėliau be jokio reikalo pateko į Mato ir Morkaus lotyniškąjį tekstą. Pagal Sanhedrin VII,5, kad būtų tikrai nusikalsta piktžodžiavimui, turėjo būti ištartas Dievo vardas.

JĖZAUS ĮŽEIDINĖJIMAI. PETRO IŠSIGYNIMAS.

JUDO ISKARIJOTO GALAS

570. Po naktinio posėdžio, kai jau kaltinamojo likimas praktiškai buvo nulemtas, saugoti jis buvo pavestas sinedriumo sargybiniams, kol laukta rytmetinio posėdžio.

Sargybiniai dabar turėjo jį visiškai jau savo valioj, ir bet kokiems jų ketinimams ir užsimojimams jis buvo už įstatymo ribų. Jie buvo pavargę ir irzlūs, nes dėl jo turėjo visą naktį praleisti be miego, todėl savo apmaudą pradėjo lieti, panaudodami jį išradingiems savo juokams ir žiaurioms ir nepaliaujamoms patyčioms. Gal dvejetą valandų — maždaug nuo trečios iki penktos ryto (§562,565) — kaltinamasis buvo paliktas visiškai tų sargybinių malonei, prie kurių, galimas dalykas, dar prisidėjo ir patys karščiausieji sinedriumo nariai, atėję pralinksmėti ir pasidžiaugti tuo vaizdu. Pro Anno ir Kajipo namų kiemą Jėzus buvo nuvestas į kažin kokį tamsų požeminį rūsį. Ten jis buvo mušamas, spiaudomas į veidą, visaip įžeidinėjamas ir šmeižiamas, kaip šventvagiškas piktžodžiautojas.

Paskui jau vyko išmintingesni ir organizuoti pajuokimai; jie žaidė kaip vaikai, bet skausmingu ir klaikiu būdu. Jam užrišo akis ir, iš užpakalio visa jėga mušdami į veidą, liepė spėti, kas mušė. Tai buvo žaidimas, kurio įvairias formas graikų vaikai vadindavo „myinda paidzein“ ar „kollabidzein“. Čia numatytoji pajuoka yra aiški, nes Jėzus, kaip pranašas, kuris tiek kartų yra matęs slaptus dalykus ir išskaitęs pačias slapčiausias mintis, būtų turėjęs pajėgti pasakyti, kas mušė. Su kiekvienu smūgiu iš tiesų jie vis klausė jį: „Pranašauk mums, Mesijau, kas yra tave užgavęs! Kiti daužė jo veidą plaštakomis“, kaip Morkus romėniškai išsireiškia (§133). Spiaudymai, keiksmai ir tyčiojimasis vyko be jokios pertraukos ir be atvangos.

Kai tų sargybinių išradingumas išsisėmė ir stropumą pamažu pakeitė nuovargis, vienas po kito jie pradėjo trauktis nuo Jėzaus, palikdami jį netekusį jėgų, lyg savo pajuokos skudurą ant suolo, patys išsitiesdami aplink pašaliais numigti, tęsdami suimtojo sargybą.

571. Prieš pat šį įvykį atsitiko kitas, kuriame veikėjai buvo ne priešai, o Jėzaus draugai.

Jau matėme, kaip visi apaštalai Getsemanėje paliko savo mokytoją, išskyrus Judą. Kur gi jie nubėgo? Aišku, kažkur toli jie nenubėgo nuo suėmimo vietos ir sustojo, kai tik pamatė, kad nebėra pavojaus, jog ir juos ištiktų toks pat likimas, kaip ir jų mokytoją. O pajutus, kad laikinai jau saugu, savaime kilo permaina dėl to ką tiktai parodytojo bailumo. Tada bent kai kurie jų, jei ne visi, bus paskirai grįžę į Jeruzalę, atsargiai apsidairydami, tačiau tais pat keliais, kuriais neseniai praėjo sargybiniai ir jų imtinys.

Labiau priekyje už kitus, bet vis tiek gerai atsilikęs nuo sargybinių ėjo „Petras ir kitas mokinys“1). Petras, greičiausia, bus prisiminęs jau savo prieš kelias valandas duotąjį pažadą, kad jis išbus ištikimas Jėzui net ir savo gyvybės kaina; smarkiai dabar sielvartaudamas dėl to, kai susigaudę, kad jis, užuot rodęs drąsą, leidosi bėgti, kažkaip bus atgavęs savo kovingąją dvasią ir gal bus pagalvojęs kaip nors išsiaiškinti, kas atsitiko suimtajam. Iš tolo atidžiai sekdamas sargybinių judėjimą, jis pastebėjo, kad visi jie suėjo į vyriausiojo kunigo namus, tai jis „su kitu mokiniu“ apsisprendęs nužygiavo prie durų.

O čia atsitiko keistas dalykas. Tas „kitas mokinys“ buvo pažįstamas vyriausiojo kunigo tarnams, tai jam nebuvo kliūčių įeiti į tuos namus, o Petras, kuris nebuvo jiems pažįstamas, liko už durų. Bet kai tas „kitas mokinys“ pastebėjo, kad Petras nebeina paskui jį, grįžo į tarpdurį, pasikalbėjo su durininke, ir Petrui buvo leista įeiti.

Kas buvo tas „kitas mokinys“, kurį mini tiktai ketvirtoji evangelija, bet nepasakydama jo vardo? Iš bet kurio taško žiūrint yra visiško pagrindo darytis prielaidą, kaip daugelis senovės ir šių laikų tyrinėtojų kad yra darę, jog čia yra ne kuris nors kitas, o tik Jonas, nepasakęs savo vardo tais pačiais sumetimais, kuriais jis nuolat dangsto savo asmenybę per visą evangeliją. Nėra ko stebėtis ir dėl to, kad jis buvo žinomas vyriausiojo kunigo tarnams. Ar turėjo kokių nors prekybinių ryšių pasiturinti Jono šeima su vyriausiuoju kunigu, kuris, be abejo, neniekino tokių dalykų, ar gal jie turėjo kitų kokių reikalų, apie kuriuos mes nieko nebežinome, tiktai aišku, kad paviršutiniška pažintis tarp jaunuolio ir vyriausiojo kunigo tarnų nebuvo kažkas nepaprasta, ir tai įgalino du tuos kaltinamojo mokinius — o apie juos nežinota, kad jie tokie yra — įeiti į namus.

572. Kad turėtume tikslų vaizdą, kas toliau vyko, reikia prisiminti, kaip buvo išdėstyti Jeruzalės turtingųjų namai. Įeinama buvo iš gatvės pro pagrindines duris, prie kurių buvo durininko patalpa. Prieangis, maždaug primenąs ilgą koridorių, vedė į kiemą arba atriumą, bendrą visiems namų kambariams ir butams. Apatinio aukšto kambariai paprastai būdavo skirti tarnams ir visokiems ūkio reikalams; antrasis aukštas būdavo skirtas namų šeimininkui ir įžymiems asmenims.

O atsitiko šitaip: kai Jono tarpininkaujamas Petras įėjo, tai durininke nužvelgė tą keistąjį svečią tokiu įžūliu smalsavimu, kuris apskritai neretas buvo durininkėms ir dar natūralesnis tą naktį, kupiną įtarimų. Gal paveikta neįprasto jo veido ir sumišimą išduodančios laikysenos, pusiau rimtai, o pusiau smalsumą reiškiančia pašaipa paklausė jį: „Ar ir tu esi iš šito žmogaus mokinių tarpo?2) Netikėtai užkluptas, Petras greitai ir šaltai atsakė: „Ne!“ Tada apaštalų galva, tartum nuo savo melo bėgdamas ieškotis kokios nors mažiau pavojingos vietos, atsidūrė prieangyje ir pasuko į kiemą, kuriame jis užtiko apie ugnį susispietusį būrelį sargybinių. Balandžio mėn. pradžioje Jeruzalėj šaltos naktys nėra jokia retenybė dėl vietos aukštumo (740 metrų virš jūros lygio; §5), taigi ir tą išskirtinę naktį sargybiniai susikūrė ugnį (§537), kad galėtų apšilti ir apsiginti vėsumos, kurią jie dar jautė po savo žygio į Kedrono slėnį.

Apsimesdamas lyg nieko dėtu ir abejingu, Petras priėjo prie ugnies, įsimaišydamas tarp susėdusiųjų aplink ją. Bet durininke tebesekė savo grobį; dar labiau susidomėjusi, ji nusekė Petrą iki ugnies ir ten garsiai pakartojo savo įtarimą, kad visi susirinkusieji išgirstų. Jos klausimas padarė jiems šiokio tokio įspūdžio; tiriamais žvilgsniais jie atidžiau permetė ateivį ugnies šviesoje, ir jiems pasirodė, kad durininkės įtarimas iš tikro gali turėti kokio nors pagrindo. Tada durininkės klausimą Petrui vienas per kitą kartojo ir kiti, vyrai ir moterys, tuo gyvumu, kai užtinkamas įdomus dalykas, o kiti rimtai, vis kartodami vieną vis ir tą pačią galimybę, kad nežinomasis svečias gali būti suimtojo mokinys.

573. Petras suprato, kad jis, ieškodamas mažiau pavojingos vietos, tiesiog įkrito priešui į rankas. Vienintelė jo mintis buvo išsigelbėti. Jis apsimetė, kad kai kurių klausiančiųjų nenugirdęs, o kitiems išsisukinėdamas atsakinėjo, kad tokio Jėzaus iš viso nepažįstąs. Bet ugnies šviesoje ten ir jaučiant tiek daug į save nukreiptų žvilgsnių jo pareiškimai buvo vien tik mikčiojimas. Geriau būtų eiti ir atsistoti kur nors kitur. Tada Petras, visiškai susimaišęs ir sąžinės kankinamas, pradėjo slinkti atgal į duris. Tuo akimirksniu skardus gaidžio giedojimas pervėrė blankaus ryto tylą3).

Tuo tarpu ta įkyrioji moteris buvo jau grįžusi į savo tarnybos vietą prie durų, tai ji ir vėl pasipainiojo Petrui po kojų. šis keistuolis teikė jai šiek tiek pramogos, tai ji ir toliau laidė savo patyčias, su savo įtarimais supažindindama pro šalį praeinančius tarnus. Petras nedrąsiai vaikštinėjo tarp durų ir kiemo, o dar kartą priremtas jis vėl išsigynė prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“4)

Praėjo kiek laiko, ir atrodė, kad žmonės bus pamiršę Petrą. Tuo tarpu jis žvalgėsi pašaliais ir atidžiai klausėsi, ar nepamatys ko nors, iš ko galėtų išsiaiškinti, kas atsitiko su Jėzum. Bet tam tikru metu, „valandai praslinkus“5) nuo Petro įėjimo į tuos jam grėsmingus namus, vėl atgijo įtarimai. Būrelis priėjo prie jo ir jau visiškai tikrai pakaltino: „Tikrai ir tu iš jų; tu galilėjietis, nes ir tavo tarmė tave išduoda! “6)

Galilėjiečiai iš tiesų kalbėjo tarmiškai, ir jų tarimas išduodavo juos tuojau pat, kai tik jie praverdavo burną. Talmudo pasakojimas teigia7), kad galilėjiečiai painiojamu būdu ištardavo visus šiuos žodžius: „hamor“ (asilas), „hamar“ (vynas), „amar“ (vilna), „immar" (avinėlis).

Tai buvo rimtas smūgis Petrui, o blogiausia dar turėjo ateiti. Vos jis tik spėjo susitvarkyti su tuo jam mestuoju kaltinimu, kai vienas ten buvusiųjų, atidžiai stebėjęs Petro bruožus, pašoko ir sušuko jam į veidą: „Argi aš nemačiau tavęs drauge su juo darže?“8) Tasai asmuo, kalbėjęs su tokiu įsitikinimu, buvo giminaitis ano vyro, kuriam Petras prieš keletą valandų Getsemanėje buvo nukirtęs ausį (§560).

Susidūręs su tokiais siaubingais įrodymais, Petras pamatė, kad jis jau dingęs. Nesąmoningai griebdamasis ko nors, kad galėtų išsisukti, jis ėmė prisiekinėti ir keiktis, kad niekad savo gyvenime nepažinojęs jokio Jėzaus Nazarėno ir kad po teisybei jis iš viso pirmą kartą girdi tokio asmens vardą minint.

Šiam keiksmų srautui plūstant, antrą kartą pragydo gaidys9); tuo pačiu metu Jėzus, surištas ir kalėjimo sargų apsuptas, perėjo kiemą, kuriame kūrenosi ugnis. Buvo ką tik baigęsis naktinis sinedriumo posėdis, ir kaltinamasis buvo vedamas į požemio vienutę laukti rytmetinio posėdžio.

Šį kartą gaidžio sugiedojimas pritrenkė Petrą; staiga pamiršęs smalsiuosius savo kvotėjus, jis sudrebėjo, nukreipė savo žvilgsnį už jų ir pamatė praeinantį Jėzų. O Jėzus pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, koksai Petrą visada paliesdavo iki pačių gelmių. Mokinys tada prisiminė, ką mokytojas prieš keletą valandų buvo pranašavęs jam, kad tą pačią naktį, kol gaidys dukart sugiedos, jis tris kartus jau bus jo issigynęs.

Tada vargšas, bet kilniadvasis Petras paliko savo pralaimėjimo vietą ir, „išėjęs laukan, jis graudžiai verkė“10).

574. Kai baigėsi rytinis sinedriumo posėdis, tuojau pasklido žinia, kad Jėzus buvo pasmerktas mirti. Gali būti, kad iš lauke esančiųjų pirmasis tai patyrė tas žmogus, kuris labiausiai domėjosi tuo sprendimu — Judas Iskarijotas. Galutinė jo išdavimo pasėka sukėlė sieloje perversmą, kurį jau pažymėjome (§533). Mokytojas, kurį jis savotiškai mylėjo, buvo pasmerktas mirti. Ar jis dabar pajėgtų išsilaisvinti? Ar jis galėtų dabar pasinaudoti ta stebuklingąja galia sutraukyti priešų apie jį supintajam tinklui? Išdavikas tuo abejojo.

Gal tada jis pirmą kartą suprato, kad jo išdavimo pasėkos buvo visiskai kitokios, negu jis buvo pramatęs; aišku, kad jis pirmą kartą suvokė savo padarytosios neteisybės pragarmišką gilumą. Meilė Jėzui tuo metu pamynė po kojų visas kitas jo meiles, net ir didžiulį jo troškimą turėti pinigų. Bet tai buvo drumsta ir negryna meilė, negalėjo pakilti iki atleidimo vilties. Tie trisdešimt siklų, kuriuos jis buvo jau gavęs ir kuriais tikėjosi visiskai patenkinti savo godžią dvasią, dabar išvirto į nepakeliamą aitrumą. Jie išvirto į trisdesimt karštų žarijų. Jis nebegalėjo jau ilgiau laikyti jų prie savęs, nes atrodė, kad jie vis prikiša jam tą jo išdavimą. Tad jis nubėgo pas vyriausiuosius kunigus ir sušuko: „Nusidėjau, įduodamas nekaltą kraują!“ Ir atkišo jiems pilną siklų kapšiuką. Sinedriumo nariai abejingai žiurėjo į jį; savimi tikri, į jo šauksmą jie atsakė lengva pašaipa: „Kas mums darbo? Tu žinokis!“ šių jį išduoti pasamdžiusių žmonių atsakymas skambėjo jam ausyse, lyg koks žiaurus juokas; jis matė, kad į tą išdavystę niekas nėra tiek įpintas, kiek jis, kad jis yra vienintelė savo paties tikroji auka. Sinedriumo nariams tasai išdavimas privalo išlikti nebepakeistas; jis jokiu būdu nebegali būti atšauktas ar atitaisytas. Tegul visas jo svoris krinta išdavikui; tegul jis rūpinasi, kaip išsisukti iš bėdos. O kai dėl jų, tai jie pareigingai sumokėjo sutartuosius trisdešimt siklų, nieko bendra nebeturi su tuo reikalu ir nieko nebenori apie tai girdėti.

Tada išdaviką apėmė pašėlęs įniršis. Jam jau uždaros visos durys; sidabrinių siklų svoris slėgė jį. Jis nubėgo į netolimą šventyklą ir, priėjęs kiek galima arčiau „šventosios vietos“11); šėldamas svaidė saujomis siklus į šventosios vietos pusę, tartum stengdamasis išlaisvinti savo širdį nuo ją geliančios gyvatės. Pajuoka skambėdami, pinigai riedėjo grindimis, biro apie šventąją vietą ir gulė ten, tartum kažko laukdami.

Bet ir tada, kai tasai pajuokiamasis skambėjimas nutilo, išdavikas nejuto jokio palengvėjimo. Nors jo godumas jau buvo visiškai sunaikintas prieš jo meilę Jėzui, kaip tragiškas atpildas, tikėjo prieš save iškylant neperžengiamai uolai, užstojančiai kelią tarp jo ir mokytojo, kurį jis visada buvo mylėjęs. Praraja vėrės iš visų pusių, ir tamsa apgobė jo protą; pabėgęs iš šventyklos, jis tuojau nuėjo ir pasikorė.

575. Apie Judo mirtį turime du pasakojimus, įdomius savo skirtingumu, kuris jau ir pats vienas patvirtina tai, kad abu pasakojimai esmėje kalba apie tą patį įvykį. Matas mini vien tik apie pasikorimą. Lukas gi, perduodamas Petro kalbą iš Apaštalų darbų (1,16-19), išlaikė tradiciją, kad Judas pasikoręs ,,pusiau perplyšo“ ir visi jo viduriai išėjo. Abu pranešimai aiškiai perduoda skirtingas to paties įvykio vietas. Pirma Judas pasikorė, o paskui gal dėl mėšlungiškų trūkčiojimų lūžo medžio šaka ar trūko virvė, ant kurios jis kabojo, ir jis nukrito. Galima teisėtai įsivaizduoti, kad tas medis bus augęs ant kokio nors tarpeklio kranto, dėl to kritimas ir davė tokias pasėkas, kokias nurodo Lukas.

Viena tradicija tą vietą, kur Judas pasikorė, sutapatina su Hakeldamos lauku, kuris buvęs pirktas už tuos jo trisdešimt siklų ir buvęs Gehennoje (§324), slėnyje į pietus nuo Jeruzalės, kuris iš pat seniausių amžių buvo laikomas prakeikta vieta. Iš senovės laikų kūrėsi padavimai apie šį įvykį, viską gausiai apipindami ir tūkstanteriopai visaip pakeisdami. Jau IV šimt. imta tvirtinti, kad Judas pasikorė ant figos medžio (medis, kurio lapais dengėsi nusidėję pirmieji tėvai; Pradžios kn. 3,7), ir tasai medis, šimtmečiais vis kitur nurodinėjamas, kaip prieš keletą metų imta aiškintis, vis dar tebesąs Jeruzalėje.

Tuo tarpu siklai tebegulėjo šventykloje, kur juos išbarstė išdavikas. Skrupulingieji sinedriumo nariai visi kartu aptarė, ką padaryti su tais pinigais, nepažeidžiant Įstatymo. Pagal Įstatymą12) iš tiesų pajamos iš tokių negarbingų sandėrių, kaip prostitucija, žmogžudyste ar panašus, negalėjo būti priimamos šventykloje, kaip auka. Todėl, surinkę siklus, jie pastebėjo, kad „jų nedera dėti į šventyklos iždą, nes tai kraujo pinigai“. Kita vertus, 30 siklų buvo nemaža suma, ir atsisakyti jos butų labai neišmintinga. Tada tie gerieji kazuistai surado išeitį: žydų didžiųjų švenčių metu į Jeruzalę suplaukdavo daug piligrimų iš įvairių diasporos sričių, ir dažnai pasitaikydavo, kad kai kurie jų šventajame mieste mirdavo, ir vietinė valdžia turėdavo pasirūpinti palaidoti juos. Iki tol nebuvo tokiems specialių kapinių, dėl to sinedriumo nariai nutarė, kad už tuos 30 siklų galėtų būti nupirkta vieta, visuotinai vadinama „puodžiaus dirva“, — gal dėl to, kad ten buvo molio ir puodžiaus dirbtuvė, — kuri būtų skirta piligrimų kapinėms. Kai ta vieta buvo nupirkta, tai „puodžiaus dirva“ visuotinai buvo praminta „kraujo dirva“ arba prisiminti tiems pinigams, už kuriuos ji buvo pirkta, arba tai savižudybei, kuri įgalino pirkimą vykdyti13). o Matas pažymi, kad „kraujo dirvos“ vardas aramaiškai „Haqel dema“, arba ,,Hakeldama“14), išsilaikė „net iki šios dienos“. Labai sena tradicija Hakeldamą nurodo Gehennos slėnyje, prieš senuosius miesto vartus, kurie galėjo būti tie Jeremijo (19,2) „Puodžiaus vartai“; labai galimas dalykas, kad ten buvo dar ir kitų kapinių.

O Matas, visada toks rūpestingas iškelti, kaip išsipildo senovinės pranašystės, sako, kad šičia įvyko tai, ką pranašavo Zakarijas (11,12-13), kurį jis šitaip cituoja: „Jie ėmė tris dešimtis sidabrinių, įkainuotojo kainą, kurią jie buvo suderėję iš izraelio vaikų, ir juos davė už puodžiaus dirvą, kaip man Viešpats yra paskyręs“, ši citata tyrinėtojams sudarė nemaža darbo, nes Matas priskiria ją Jeremijui, nors mes ją šiandieną aptinkame tik pas Zakariją, o pirmasis tuo reikalu bendromis užuominomis tepasako 15). Bet greičiausia, kad šitai aiškintina tuo, jog anuomet Jeremijo knyga ėjo pirmąja pranašų raštų rinkinyje, ir dėl to cituojant „Jeremiją“ turėta mintyje bet kuri to rinkinio pastraipa. Reika dar atsiminti, kad ištraukoje neprisilaikoma griežtai raidiškai teksto, taigi atrodytų, kad evangelistui greičiau rūpėjo užsiminti rinkinį, o ne išskirti pabrėžtinai kokią nors vietą.


1)    Jono 18,15
2)    Jono 18,17
3)    Morkaus 14,68
4)    Mato 26,72
5)    Luko 22,59
6)    Mato 26,73; Morkaus 14,70
7)    Erubin 53 b
8)    Jono 18,26
9)    Morkaus 14,72
10)  Petro išsigynimai yra mėgstama tema tyrinėtojų, kurie arba turi iš anksto susidarytąsias nuomones, arba pakankamai turi laiko čia gaišti. Pirmieji norėtų įrodyti, kad keturių evangelistų pasakojimai prieštarauja vieni kitiems, o antrieji stengiasi su pasigėrėjimu aptarti kiekvieno išsigynimo metu įvykusią smulkmeną. Pakanka abiems toms grupėms prisiminti, kad nė vienas tų keturių pasakojimų nesiekia būti visiškai savyje pilnas, bet neišjungia ir kitų pasakojimų. Iš tiesų išsigynimų buvo trys grupės, kurių pirmasis ir antrasis tam tikra prasme atrodo susiję. Be to, kiekvieną kartą buvo lygiai taip pat trys grupės klausinėtojų, kadangi ir prie durininkės, kuri viena pati pradėjo tyčiotis, tuojau prisijungė ir daugiau praeivių. Jei turime galvoje šitas pastabas, kurios tobulai atitinka istorinei ir psichologinei tikrovei, tai visas reikalas yra labai aiškus. Iš tų žodžių ir asmenų grupių kiekvienas evangelistas pasirenka tai, ką jis laiko geriausia tinkant savo pasakojimui, neužkirsdamas kelio pasakoti ir kitiems evangelijų autoriams.
11)     Mato 27,5
12)     Deuteron. 23,19
13)    Dėl pirmosios tų prasmių mintį pakiša Matas, dėl antrosios — Apaštalų darbai. Be to, Apaštalų darbai (1,18), kaip atrodo, teigtų, kad patsai Judas nusipirko tą dirvą ir nusižudė jau nusipirkęs. Bet pastarasis aiškinimas kyla grynai dėl to, kad išsireiškiama labai santrauktiniu būdu: pirkimas priskiriamas Judui tiktai dėl to, kad jis sinedriumo narius aprūpino pirkti reikalingais pinigais.
14)    Apaštalų darb. 1,19
15)    Jeremijo 18,2-12; 19,1-5; 32,6-9

CIVILINĖ TEISMO BYLA PAS PILOTĄ IR ERODĄ

576. Sprendimas, kurį paskelbė sinedriumas, negalėjo būti vykdomas be aiškaus Romos prokuratoriaus patvirtinimo, todėl sinedriumo nariai, norėdami pasiekti tikslą, turėjo dar kaip nors nugalėti šią naują kliūtį. Kokį kelią pasirinkti?

Prokuratoriaus tvirtinimą buvo galima gauti dviem būdais: arba prašyti Romos magistratą pasitikėti žydų aukščiausiojo tribunolo nešališkumu ir priimti jo sprendimą, arba pristatyti kaltinamąjį prokuratoriaus teismui, beveik pradedant naują teismo bylą.

Šitą pastarąjį būdą pasirinko gudrūs sinedriumo nariai. Jei jie butų prašę patvirtinti jų paskelbtąjį sprendimą grynai religiniais motyvais, tikrai jis nebūtų tvirtinęs jo užsimerkęs, bet būtų aiškinęsis, ar kaltinimai tikri ir ar teismo eiga dera su įstatymais, arba ar po religinių priekabių nesislepia kokios asmeninės varžybos ar pagieža. Buvo pavojaus, kad visą bylos eigą, pasibaigusią tokiu sprendimu, teks iš naujo tyrinėti ir iškils į aikštę daug tokių dalykų, kuriuos tikrai būtina laikyti užslėptus. Ne, pats tikriausias ir patogiausias būdas bylai persvarstyti buvo griebtis kitokio pagrindo. O jei jie ruošėsi pristatyti suimtąjį prokuratoriaus tribunolui, tai reikia taikyti į labiausiai pažeidžiamą pastarojo vietą ir pakaltinti galilėjietį Rabbį pavojingu politiniu agitatorium, kuris ruošia sukilimą prieš Romos valdžią. Kartą jau pasirinkus tikrą kelią, nebebūtų jokios abejonės, kad Piloto dvasios stovis ir anuomet buvusios politinės sąlygos tinkamai paveiks naująją bylą, jog bus susilaukta beveik to pat, ko sinedriumo nariai troško. Taigi, turėdamas tai galvoje, vos tik baigęs rytinį posėdį, visas sinedriumas nuvyko į Piloto pretoriumo (teismo) rūmus, nusivesdami su savim Jėzų.

Evangelistas, kuris tuos dalykus matė, ypač pabrėžia tai, kad „buvo rytas“ (Jono 18,28); mūsiškiu laiku turėjo būti apie šeštą valandą (§565). Romėnai iš tikrųjų anksti keldavosi; viešuosius reikalus jie tvarkydavo nuo aušros iki vidudienio, popietį ir vakarą skirdami savo asmeniškiems reikalams ir pramogoms. Tik vėliau, kai imperiją užplūdo tingūs barbarai, išnyko paprotys anksti keltis, ir viešieji reikalai pradėta atlikinėti vėlesniu dienos metu. Jėzaus kaltintojai sustojo prie pretoriumo slenksčio, nes tai buvo pagonies namai ir jie negalėjo nesusitepę įžengti į juos, o jiems rūpėjo išlikti švariems, kad galėtų švęsti Velykas, prasidedančias tos pačios dienos vakarą (§536). O kur buvo Piloto pretoriumas?

577. Romėnams „praetorium“ buvo ta vieta, kur „praetor“ atikinėdavo savo pareigas, ir vieną dieną tai galėjo būti kario palapinė, kitą dieną — tvirtovė, o dar kitą — kurio nors nukariautojo karaliaus rūmai. Pretoriaus pareigos pradžioje buvo karinio pobūdžio, ir jos niekada nebuvo netekusios griežtai karinio paprastumo. Buvo du pagrindiniai įtaisai: „tribunolas“ ir „kurulės“ kėdė. Tribunolas (gr.—„bema“) buvo pusiau apvali platforma, gana aukšta ir plati, bet patogi vežioti ir bet kur pastatyti. Kuruliškoji kėdė buvo iš senovės žinoma įprastinė romėnų magistrato kėdė; ji būdavo pastatoma platformos viduryje, ir joje sėdėdamas pretorius oficialiai tvarkydavo teisingumo reikalus. Prieš tribunolą turėdavo stovėti kaltininkai su kaltintojais, liudininkai ir gynėjai. Pretorius, išklausęs visus ir pasitaręs su savo patarėjais ar padėjėjais, kurie sėdėdavo abiejose jo pusėse, skelbdavo sprendimą, sėdėdamas savo kėdėje. Cezarėjoje, kur paprastai turėdavo savo būstinę Palestinos prokuratorius (§21), pretoriumas buvo įrengtas Erodo Didžiojo karališkajame dvare (plg. Apaštalų darb. 23,35). Atkeliavęs į Jeruzalę, paprastai apsistodavo taip pat Erodo rūmuose, čia tačiau, teoriškai kalbant, tai nereiškia, kad visuomet juose būdavo jo teismo įstaiga, nes kuriais nors išskirtinais sumetimais jis galėdavo apsistoti ir kitur, pavyzdžiui, kad ir Antonijos tvirtovėje, jog galėtų sekti į Velykų ir kitas didžiąsias žydų šventes netoliese esančion šventyklon suplaukusias minias (§49). O kur gi buvo Piloto pretoriumas Velykų metu, kai buvo atgabentas Jėzus?

Vieną brangų nurodymą pateikia savo akimis matęs liudininkas Jonas, kai jis tiksliai pasako, kad galutinį sprendimą Pilotas paskelbė „atsisėdęs teismo kėdėje“ (gr. — „epi bematos“), vietoje, kuri vadinama Litostratos, hebraiškai „Gabata“ (Jono 19,13). Taigi tą dieną Pilotas savo įstaigą buvo įkurdinęs Jeruzalės toje vietoje, kuri visuotinai buvo žinoma dviem skirtingais vardais. „Litostratos“ yra grynai graikiškas vardas ir reiškia „akmenimis grįstas", arba „grindinys". „Gabata" yra aramaiškas žodis ir reiškia „žymią vietą", „paaukštinimą". Taigi buvo du į kitas kalbas neverčiami pavadinimai, bet abu skirti tai pačiai vietai žymėti. Tačiau tos rūšies atsitikimai lengvai paaiškinami atitinkamai vietai priskiriamomis savybėmis, pagal kurias jai suteikiamas vardas. Pakanka suminėti, kad ir šiandieninėje Romoje yra visiškai skirtingais vardais žymimų vietų, kaip Panteonas ir Rotonda, Kvirinalas ir Montekavallo, ir t.t. Pateisinti evangelisto pateikiamajam dvejopam pavadinimui reikės senovės Jeruzalėje rasti tokią vietą, kuri geologiškai būtų „aukštuma" ir kuriai tiktų Litostratos pavadinimas.

578. Evangelisto iškeltuosius reikalavimus apsvarstę, esame priversti darytis išvadą, kad tą dieną Piloto teismas — pretoriumas veikė Antonijos tvirtovėje. Šalia to, kad tvirtovė policijai teikė patogią būstinę suplaukusioms minioms stebėti, ji iš tikrųjų buvo Bezetos aukštumoje (§384), kurią Juozapas Flavijus vadina pačia aukščiausiąja Jeruzalės kalva1). Taigi visai natūralu buvo priskirti tai vietai „aukštumos" pavadinimą, nes ji buvo iškilusi aukščiau už kitas miesto aukštumas, nors patsai pavadinimas yra bendrinis, kuris specialią reikšmę gavo iš vartosenos.

O kai vėliau ant šios kalvos buvo pastatyta didžiulė Antonijos tvirtovė, kalvos didingumą, atrodė, tartum prarijo tasai milžiniškas pastatas, ir dėl to naujas pavadinimas — „grindinys" — gavo pradžią, užimdamas senojo vietą — „aukštuma", nors pradžioje abu vardai buvo vartojami be skirtumo, o naujasis svetimas pavadinimas — daugiau modernesniųjų.

Dabar dar lieka pažvelgti, ar Antonijoje iš tikro buvo „Litostratos“ — toksai reikšmingas grindinys, kuris suteikė visai vietai pavadinimą. Atsakyti galime tiktai remdamiesi senoviniais dokumentais ir naujaisiais archeologiniais radiniais. Iš Juozapo Flavijaus smulkmeniško Antonijos tvirtovės aprašymo matome, kad ji buvo kvadratinė, kampuose sustiprinta keturių galingų bokštų, bet ne ištisinė daugybė pastatų. Pačiame viduryje po atviru dangum buvo platus kiemas, apsuptas portikų, kareivinių ir storų tvirtovės sienų.

Kieme, žinoma, vyko nuolatinis judėjimas, nes kiekvienas ateinąs į tvirtovę ar išeinąs iš jos turėjo praeiti jį. Greičiausia, kad kariuomenės įgula atlikdavo jame kai kuriuos pratimus, rikiuodavosi apžiūrai ar praleisdavo ten savo laisvalaikį, mėtydami kauliukus, žaisdami vieną ar kitą kurį savo mėgiamąjį žaidimą, ir taip toliau. Taigi matyti, kad tasai kiemas buvo aprūpintas tvirtu „grindiniu“. Tokį grindinį surado ir jo buvimą ištyrė archeologai pastaraisiais metais. Apytikriai apskaičiavimai, atlikti griuvėsiuose, leistų spręsti, kad kiemo būta apie 2.500 kvadratinių metrų ploto2). šalia Antonijos tvirtovę supusių įvairių pastatų griuvėsių buvo užtiktas taip pat ištisas kvartalas to grindinio ir dar labai gerai išsilaikęs, nepaisant po to vykdytųjų ten keitimų. Grindinys yra būdingas romėnų statybai, tokiai, kokia naudojosi Erodas Didysis, Antonijos tvirtovės statytojas. Gabalai akmens, dideli ir ištisiniai, kartais iki 2 metrų ilgio, pusantro metro pločio ir pusės metro storio. Tarp daugelio pėdsakų, kurie liko tuose akmenyse, ilgus šimtmečius naudojant juos, patys įdomiausi yra įvairūs braižiniai ir ženklai, matyti, romėnų žaidimų, įrėžtų laisvą valandą kareivių.

Tad praktiškai už tikrą dalyką galima laikyti tai, kad rastasis „grindinys” yra evangelisto minimasis „Litostratos“ ir kad Pilotas toje vietoje, kuri taip pat vadinama „Gabata“, tą ypatingą dieną buvo įsirengęs savo pretoriumą.

579. Sužinojęs, kad sinedriumo nariai ir didžiulė žmonių minia yra lauke, prašydami leisti pasikalbėti dėl kažkokio kaltinamojo, Jėzaus Nazarėno, Pilotas išėjo pas juos ir, apžvelgęs visus, iš pradžių paklausė: ,,Kokį skundą atnešėte prieš šitą žmogų?“ Jam buvo atsakyta: „Jei šitas nebūtų piktadarys, mes nebūtume jo tau įdavę“.

Toksai atsakymas nebuvo joks kaltinimas. Greičiau buvo norėta tuo paveikti Piloto gerą valią, matyt, norint sužadinti jo pasitikėjimą kaltintojais ir kad jis priimtų tą sprendimą, kurį kaltinamajam paskelbė sinedriumas. Tarytum jie būtų sakę, kad valdovui nėra ko rūpintis; jų pažiūros į teisę ir teisingumą lygiai tokios pat, kaip ir jo, ir jie atsigabeno čia šitą žmogų į jo teismą tiktai dėl to, kad jis yra tikras nusikaltėlis, nusipelnęs mirties.

Pilotas išsiaiškino jų žodžius taip, kaip jie buvo pasakyti. Patyręs romėnas tuojau suprato, kad tai yra vienas tų daugelio klausimų, kuris yra susijęs su žydų religiniais įsitikinimais ir kuriame jis neturi visiškai jokio noro maišytis. Dėl to jis griebėsi veikiančiųjų teisės nuostatų ir atsakė: „Imkite jį ir jūs patys teiskite jį, žiūrėdami savo įstatymo“. Tai, aišku, nereiškė, kad kaltintojai galėtų daryti su imtiniu, ką tik jie nori, įskaitant ir mirties bausmę. Tai buvo greičiau tik užuomina, kad jie pritaikytų savo tautinius įstatymus, išskyrus, žinoma, mirties bausmę. O čia kaip tik ir buvo pati jautriausioji klausimo vieta,, ir kaltintojai netiesiogiai atkreipė Piloto dėmesį: „Mums nevalia nieko nužudyti“.

Šis atsakymas atskleidė tikruosius jų ketinimus ir taip pat parodė, kas buvo tą naktį įvykę. Jei sinedriumas kreipėsi į Romos atstovą, tai jau tik ne leidimo prašyti, kad būtų uždėta pabauda, ar kad būtų leidžiamuosius 39 kirčius (§61). Tai vis bausmės, kurias jie patys galėjo priteisti be prokuratoriaus pritarimo. Kaltintojai norėjo, kad būtų leista įvykdyti mirties bausmė, kurią sinedriumas paskelbė tą naktį, bet kuriai jie neturėjo galios įvykdyti. Dėl to Pilotas suprato, kad kaltintojai norėjo imtiniui mirties bausmės.

580. Tuo būdu Jėzui buvo iškelta nauja bylos eiga civilinės valdžios teisme. Bet reikėjo įrodymų įtikinti naujajam teisėjui, kuris, beveik tikra, niekada negirdėjo kalbant apie Jėzų Nazarėną, ir kaltintojai pasirūpino tinkamų kaltinimų, kad padarytų teisėjui įspūdžio žydai tada tarė jam: „Radome, kad šitas kelia sumišimą mūsų tautoje, draudžia mokėti mokesčius Cezariui ir sakosi esąs Kristus (Mesijas) karalius“3). Tai buvo aiškiai politinis kaltinimas ir kaip toks atstojo anuos religinius kaltinimus, kurie buvo iškelti sinedriumo tribunole. O čia, romėnų magistrate, Jėzus pristatomas kaip politinis revoliucionierius, o ypač, dar tiksliau, kaip Galilėjos Judo sekėjas (§514), bandąs trukdyti mokesčių mokėjimą Cezariui, taip pat ir kaip vaizduojąs save tautiniu vadu, nešiojančiu politinio mesijinio karaliaus titulą. Tad aišku, kad paskutinioji kaltinimo dalis susijusi su pasisavinimu politinės karaliaus valdžios.

Bet Pilotas nebuvo toks negudrus, kad tokį blizgesį priimtų už auksą: tuojau jis suvokė, kad už tų kaltinimų slepiasi kažkas visiškai kita. Bet kuriuo atveju, kaltintojai pasirinko tai, kas esmėje buvo labai jautru. Jam, kaip Romos atstovui, jie atgabeno žmogų, apkaltintą suokalbiaujant prieš Romą, ir nors jis tuojau suvokė, kad kaltinimas visiškai nepagrįstas, vis tiek buvo priverstas priimti tai ir aiškintis. Jei jis nepadarytų šitaip, tai butų tikro pavojaus, kad nepatenkinti ieškovai gali įskųsti jį Romai, kaip labai negriežtą politiniams sąjūdžiams, nukreiptiems prieš jo atstovaujamąją valdžią. Taigi, kaip teisės žmogus, jis buvo pasiryžęs iškelti aikštėn kaltintojų dviveidiškumą, bet tuo pat metu, kaip romėnų magistratas, jis turėjo pasirodyti budrus imperijinės valdžios saugotojas. Nieko kita neliko daryti, kaip tik apklausinėti imtinį.

581. Pilotas grįžo į pretoriumą, į kurį tuo metu buvo jau įvestas imtinys, o kaltintojai ir toliau skrupulingai tebestovėjo lauke, ir pradėjo tardymą pačiu kritiškiausiu klausimu: „Ar tu esi žydų karalius?“ Tuo klausimu iš tikro buvo pakartotas tasai paskutinis kaltinimas, kuris buvo iškeltas prieš Jėzų, bet Pilotas „žydų karaliaus“ pavadinimą tyčia panaudojo dviprasmiškai. Iš tiesų tai maždaug reiškė: „Ar tu iš tikro esi žydų karalius kuria nors tų antžemiškųjų ir dieviškųjų prasmių, kurios taip dažnai minimos jūsų tautos raštuose; arba ar esi tu žydų karalius ta prasme, kuria Numa Pompilijus yra buvęs romėniškųjų prosenių karalius, arba Antipatro sūnus Erodas buvo jūsų prosenių karalius čia, Palestinoje, prieš pusę šimtmečio? Ar tu esi idealaus ir nematomo pasaulio karalius, ar šio materialaus, matomo pasaulio?“ Jėzus atsakė: „Ar pats iš savęs tai klausi, ar kiti tau (tai) pasakė apie mane?“

Pilotas nepraleido pro pirštus to, kad šiuo klausiamuoju atsakymu norėta prašalinti jo klausimo dviprasmiškumą. Tai suerzino jį, ir su tam tikra panieka jis atsakė: „Ar aš žydas? Tavo tauta ir vyriausieji kunigai man tave įdavė. Ką esi padaręs?“ Jėzaus atsakymas vėl skyrė Pilotą ano klausimo dvi prasmes: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad (aš) nebūčiau įduotas žydams. Bet dabar mano karalystė ne iš čia“. Pilotas, šiek tiek nustebintas tokio atsakymo, panoro išsiaiškinti bent vieną reikalą ir paklausė: „Tai tu esi karalius?“, be abejonės, laukdamas, kad kaltinamasis paneigtų tokį tvirtinimą.

Tačiau Jėzus nepaneigė, nes atsakė: „Tu pats sakai, aš esu karalius“. Tai buvo lygu pasakyti: „Esu iš tikrųjų karalius, kaip tu sakai“ (plg. §543,567). Tačiau dar paaiškino, pasakydamas gal tai, ko Pilotas laukė: „Aš tam (tikslui) gimiau ir (tam tikslui) atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą. Kiekvienas, kurs yra iš tiesos, klauso mano balso“.

Įkyrėtas Pilotas šiurkščiai nutraukė: „Kas yra tiesa?“

582. Tai buvo ne tiek klausimas, kiek sušukimas, nes Pilotas tuoj pakilo eiti tartis su žydais. Tie žodžiai greičiau rodė, kad tardymas išeina iš ribų į atitrauktinę sritį, kuri visiškai nedomino magistrato. Dėl to jis nerūpestingai šūktelėjo: „Ką tu supranti tiesa?“ Romoje Pilotas šimtus kartų gal bus girdėjęs filosofuojančių graikų ginčus namuose ir aikštėse, gaudančių sestercijas (senovės Romos pinigai), ir jam buvo mirtinai nusibodę klausytis tų nesibaigiančių samprotavimų dėl tiesos ir klaidos. Dėl to tą rytą jis neturėjo nė mažiausio noro dar kartą išgirsti tai iš šio nežinomo žydo.

Kiekvienu atveju Pilotui net ir iš šio trumpo pokalbio su Jėzum pasidarė daugiau negu aišku, kad jis yra visiškai nekaltas ir kad visą skundo reikalą bus paskatinusi žydų tautos vadų neapykanta, kai jis įsipyko jiems dėl religinių rietenų, čia susidūrė du skirtingi Piloto būdo bruožai ir vienas kitą pastiprino: vienas jų buvo teisės pajutimas, kurį jis, kaip romėnų magistratas, be abejo, turėjo ir kuris vertė jį reikalauti, kad būtų gerbiamas įstatymas; antrasis — pikta panieka, kurią jis jautė judaizmo vadams, suteikusiems dabar jam puikią progą įstatymo vardu užkirsti kelią jų norams įgyvendinti ir atlikti tai įstatymo vardu. Abu šie teisėjo jausmai reikalavo kaltinamąjį paleisti.

Tuo tarpu lauke buvo girdėti visuotinis minios murmėjimas, o kartais vidun prasiverždavo garsesnis kaltinimo šūksnis. Prieš eidamas ten pas juos, Pilotas dar bandė iš paties kaltinamojo išgauti kokią nors gintis skirtą mintį; taigi jis grįžo atgal ir, smalsumą rodydamas, paklausė: „Ar tu nieko neatsakai? žiūrėk dėl kokių didelių dalykų jie tave skundžia“4). Bet imtinys, kuris ką tik buvo pasisakęs liudijąs tiesą, visiškai nieko nebeatsakė.

583. Pilotas dėl Jėzaus tylėjimo nustebo, bet jis dar ketino ginti tylųjį atsakovą net ir be jo paties pagalbos ir išėjęs pareiškė sinedriumo nariams ir miniai: „Aš nerandu jame jokios kaltės!“ Tai turėjo visiškai baigti bylą.

Sinedriumo nariai pasipiktino tuo daugiau negu minia. Jie smarkiai protestavo, vienas už kitą visi kartodami prieš Jėzų įvairius kaltinimus, o ypač pabrėždami tą politinį: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradėjus nuo Galilėjos iki čia!“5). Pastarieji žodžiai ypač patraukė Piloto dėmesį. Jis paklausė, ar Jėzus yra galilėjietis, o kai jam buvo atsakyta, kad jis yra pavaldus tetrarkui Erodui Antipai, tai jis įžiūrėjo čia sau palankią aplinkybę.

Pilotas buvo tikras, kad Jėzus pasirodys toks pat nekaltas ir tada, kai jį ištardys Erodas, kaip jis kad patyrė, išklausinėjęs jį pretoriume. Tai jam suteiktų dar vieną įrodymą nutildyti kaltintojams ir pažeminti jiems, be to, dar visiškai teisėtai. Be to, toji byla sudarė jam labai puikią progą pagerinti santykiams su tetrarku, kurie buvo pastaruoju metu gana nedraugiški, greičiausia, dėl to, kad Erodas šnipinėjo imperatoriui Tiberijui romėnų magistratus Rytuo-se6). Todėl jis, tariamai rodydamas pagarbą, nusprendė tetrarko valdinį nusiųsti jam pačiam teisti. Iš tiesų Jėzus buvo apkaltintas prieš Romos atstovo tribunolą, ir ten jis būtų turėjęs būti teisiamas, vis tiek, kur jis būtų gimęs; bet Pilotas tais praktiškais sumetimais buvo pasiruošęs šiuo ypatingu atveju atsisakyti sau priklausančios jurisdikcijos.

584. Erodas Antipas tomis dienomis Velykų proga kaip tik buvo Jeruzalėje. Kai sužinojo, kad prokuratorius jam atsiuntė tą suimtąjį galilėjietį, „labai apsidžiaugė; jis jau seniai norėjo jį pamatyti, nes daug buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi išvysiąs jį darant kokį nors stebuklą“. Jau žinome, kad iš tiesų Erodas Antipas Jėzų laikė prisikėlusiu Jonu Krikštytoju (§357), ir įgimtas prietaringumas to, kuris nužudė Jėzaus pirmtaką, čia buvo dar gyvesnis, kiek tai susiję su savo aukos prisiminimu.

Erodas davė Jėzui daug klausimų, bet nesulaukė nė vieno atsakymo. Jei kaltinamasis atsisakė kalbėti, tai kaltintojai, kurie stropiai atsekė jį čia, pasirodė ypač kilnūs kalbėtojai, čia, žydų karaliaus akivaizdoje, jie bus, greičiausia, pabrėžę būdingesnius žydiškus kaltinimus, tokius, kaip tariamasis Jėzaus piktžodžiavimas, prasižengimas subatai, tariamieji grasinimai šventyklai ir jo pareiškimai, kad jis yra lygus Dievui. Kaltinamojo tylėjimas nuvylė Erodą; jo teisinis protavimas buvo blaivesnis, negu skundėjų, ir nors jis buvo nusivylęs, pajėgė vis dėlto įžiūrėti, kad visus tuos kaltinimus yra paskatinusi neapykanta ir kad kaltinamasis yra nekaltas. Jis būtų turėjęs tuojau pat tokiu ir paskelbti jį ir paleisti; bet pasipūtęs tetrarko išdidumas reikalavo šiek tiek keršto dėl to nusivylimo, kurį jis patyrė.

Erodas įsakė šalia jo buvusiems sargybiniams apgaubti nešnekųjį imtinį šviesiu drabužiu (gr. — „lam-pran“), vienu tų puošniųjų drabužių, kokiais žymieji žmonės Rytuose vilkėdavo iškilmingomis progomis. Gal tetrarkas savo tokį drabužį, nudėvėtą ir nebevilkimą jau, atnešė, kad galėtų pasityčioti iš imtinio, dabar apdaryto karalium, kokiu jis skelbėsi. Patsai jo juokas, kurį jis pasirinko baigti tardymui, rodo, kad imtinį jis palaikė kvailu ir juokingu žmogum, bet, aišku, ne pavojingu, ir tuo be sąlygų buvo atmestas kaltinimas, kad Jėzus kelia sąmyšius ir kaltas šventvagyste. Antraip jis būtų jį ypač griežtai nubaudęs, o ne išstatęs jį linksmai pajuokai.

Šituo būdu apvilktas ir lydimas kandžių šauksmų savo kaltintojų, kurie nuolat visur sekiojo paskui jį, Jėzus buvo grąžintas Pilotui. Lukas, kuris vienintelis nupasakoja šį epizodą, sako, kad „tą pačią dieną Erodas ir Pilotas pastojo prieteliais, nes pirma to buvo vienas kitam neprieteliai“7).

585. Kai Jėzus grįžo atgal pas jį, Pilotas pamatė, kad Erodas nenori maišytis į šį reikalą, ir tada jis susirūpino, nes suprato, kad reikalas yra žymiai rimtesnis ir keblesnis, negu jam iš pradžių atrodė. Jis dar tvirtai tebesilaikė įsitikinimo, kad imtinys yra nekaltas, bet jis nusprendė padaryti kai kurių nuolaidų kaltintojams, tikėdamasis tuo būdu sutvarkyti reikalą. Teisininkas nusileido politikui.

Tad jis kreipėsi į kaltintojus šitokiu galvojimu: „Jūs atvedėte man šitą žmogų, būk jis keliąs maištą tautoje, ir štai, aš, klausinėdamas jūsų akivaizdoje, neradau tame žmoguje nė vienos tų kaltybių, dėl kurių jį skundžiate. Taip pat ir Erodas; nes buvau nusiuntęs pas jį, ir štai nieko nepadaryta, kas rodytų jį esant vertą mirties“. Iki čia Pilotas kalbėjo kaip teisininkas, įkvėptas teisės jausmo. Bet tuojau po to prasikiša politikas, ateidamas su šitokia netikėta išvada: „Taigi, aš jį nuplakdinsiu ir (jį) paleisiu (į laisvę)“, šios išvados tikroji logiška klaida yra tame „taigi“. Jei nei Pilotas, nei Erodas nerado jame jokios kaltės, nieko, kas rodytų, kad jis yra vertas mirties, tai kaip tad pateisinti tą „taigi“? Kaip galima teisėtu laikyti pažadėtąjį plakimą, ypač dar, kad tai nebuvo kokia lengva bausmė, bet tas baisusis „romėniškasis plakimas“?

Bet iš prokuratoriaus reikalavo politika, ko neleido teisė.

586. Pilotas, vos padaręs šią nuolaidą, kaltintojams nuraminti iškėlė dar kitą pasiūlymą. Buvo paprotys, kad Velykų proga pagal minios reikalavimą prokuratorius paleisdavo vieną kalinį8). Taigi Pilotui atrodė, kad bus teisinga ir patogu šįkart parodyti Jėzui palankumą, nes tuo būtų (bent iš dalies) išgelbėta teisingumo garbė, o taip pat patenkinti kaltintojai.

Tuo metu kalėjime buvo žymus piktadarys, vardu Barabas („tėvo sūnus“), pakankamai dažnas vardas rabinų raštuose. Pagal kai kurių evangelijų kodeksus, kurių tačiau tokių nėra daug ir kurių autoritetas yra menkas, to žmogaus pilnas vardas buvo „Jėzus Barabas“, tai yra, Jėzus buvo jo tikrasis vardas, o Barabas — pravardė. Riaušių metu, kurias, greičiausia, jis pats ir sukėlė, Barabas buvo užmušęs žmogų, o, be to, jis buvo nuolatinis vagis. Jis dabar laukė kalėjime prokuratoriaus sprendimo. Pilotas galvojo, kad jei jis kaltintojams leis pasirinkti tarp Jėzaus ir Barabo, tai jie, žinoma, reikalaus Jėzaus, turint galvoje tą visiems žinomąjį Barabo vardą. Todėl jis nuėjo į pretoriumo tarpdurį ir tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau? Barabą ar Jėzų, kurs vadinamas Kristumi?“, ir, norėdamas būti dar aiškesnis, pridėjo: „žydų karalių?“

Pilotą čia išdavė tasai nepakankamas pažinimas ne tiek tautos, kurią jis valdė, kiek jos dvasinių vadų. Tiesą sakant, jo pasiūlymas padarė šiokio tokio įspūdžio miniai, šukavusiai pretoriumo priekyje tai, ką vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji, jos dvasiniai vadai, nurodinėjo jai. Jėzus tikrai nepatiko šitai samdinių tamsuomenei, nes jis nepatiko jų ponams, bet tuo pat metu Barabą jie laikė paskutiniu nusikaltėliu, kuris nusipelnė ne dovanojamas, o galimai griežčiausios bausmės. Todėl kilo trumpas sąmyšis, kol samdiniai svyravo tarp savo sąžinėje dar likusio garbės pajutimo ir jokio pasigailėjimo nežinančių jų šeimininkų reikalavimo.

587. Tada įvyko įdomus dalykas. Pilotas, visiškai tikras tuo, kad jis pagaliau surado išeitį, netikėtai susilaukė privataus savo žmonos įspėjimo šitokiais žodžiais: „Nieko nedaryk šitam teisiajam; nes aš šiandien sapne daug dėl jo kentėjau“, šią žinią perduoda Matas, evangelistas, kuris visada rūpestingai atžymi dieviškus pranešimus, perduodamus sapnais (§239). Romėnų magistratams dar tik neseniai buvo leista pasiimti su savim žmonas į tas žemes, kurių valdyti jie buvo skiriami; respublikos metu tai nebuvo leidžiama.

Žmonos pranešimas Pilotui turėjo padaryti didelio įspūdžio. Koks skeptikas jis bebūtų buvęs dėl filosofinių teorijų ir ginčų dėl tiesos ir klaidos, bet tikrai buvo labai jautrus dėl paslaptingų ženklų, kuriais taip tikėjo jo dienų romėnai. Visa Roma, geriausia, žinojo, kad Julius Cezaris butų išvengęs anų lemtingų 23 durklo smūgių (44 m. prieš Kr. kovo 15 d.), jei būtų paklausęs savo žmonos Kalpurnijos, kuri tą dieną prašė jį neiti į senatą, nes naktį buvo sapnavusi savo vyrą mirtinai subadytą. Nėra negalimas dalykas, kad Pilotas tuo metu pagalvojo apie Kalpurniją. Kiekvienu atveju, jis buvo jau giliai įpainiotas į šio teisiojo bylą, ir žmonos įspėjimas, žinoma, buvo kita priežastis daryti viską, ką tik jis gali, imtiniui paleisti.

588. Tuo tarpu trumpas sąmyšis pasibaigė, nes triukšmingoji samdinių tamsuomenė jau buvo apsisprendusi, pamokyta savųjų šeimininkų, kurių ji pasiryžo paklausyti, atsisakydama garbingųjų sąžinės reikalavimų: „Vyriausieji kunigai ir vyresnieji įkalbėjo žmones reikalauti Barabo, o Jėzų pražudyti“9).

Susidūrimas prasidėjo iš naujo, nes abi pusės gavo pastiprinimų: prokuratorius iš savo žmonos, o minia iš sinedriumo narių patarimų. Pilotas vėl paklausė kaltintojus: „Katro iš dviejų norite, kad būtų jums paleistas? Visi vienbalsiai atsakė: Barabo!“

Nustebintas tokio pasirinkimo, Pilotas rūpinosi ne jų pasirinktuoju nusikaltėliu, o atstumtu teisiuoju, ir jis instinktyviai paklausė: „Tai ką gi aš turiu padaryti su Jėzum, kurs vadinamas Kristumi?“ O tinkamai pamokyta minia sušuko: „Tebūnie prikaltas ant kryžiaus!“ Prokuratorius nenusileido: ,.Bet ką gi pikta jis yra padaręs?“ Aišku, jo, kaip teisininko, protavimas reikalavo kokio nors pateisinimo tai norimajai aukščiausiai bausmei; o pateisinimas, kokį jis gavo, buvo vis tas pats nuolat kartojamas šauksmas: „Tebūnie prikaltas ant kryžiaus !“10).

Pilotas dėl tokio apsisprendimo ne tiek nuliūdo, kiek sutriko, sumišo, pasibiaurėjo. Nieko jis nepasiekė, bandydamas įtikinti šią rėksnę tamsuomenę; teisininkas kalbėjo tokia kalba, kurios jie nesuprato, o, be to, dar ir fiziškai sunku buvo priversti juos išgirsti pro tuos nuolatinius ir garsius šauksmus. Tačiau Pilotui rūpėjo jiems parodyti, kad jis visiškai nedalyvauja tuose kraujo trokštančiuose jų noruose, ir dėl to jis pasinaudojo tokiu veiksmu, kurį jie galėtų net ir matyti, jeigu jie nenustoja triukšmavę pasiklausyti. Jis atsinešė dubenį vandens ir minios akivaizdoje nusiplovė rankas, tai vis dar tebešaukiant imtinio mirties. Tasai veiksmas apskritai buvo įprastas simbolis ne tik tarp žydų11), bet taip pat ir tarp kitų senovės tautų, šiuo atveju buvo parodyta, kad prokuratorius atsisako prisiimti bet kokią atsakomybę, vis tiek, kokios bebūtų reikalo išdavos. Tada vienu metu, kai šauksmai šiek tiek sumažėjo, jis dar sušuko: „Aš nesu kaltas šio teisiojo krauju! Jūs žinokitės!“ Daugelis išgirdo jo žodžius, ir tuojau pat buvo atsakyta visišku tikrumu: „Jo kraujas teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų! “

589. Tas linkėjimas ar įžadas kviečia trumpai pasvarstyti reikalą, kuris, be kito ko, nėra koks nors bereikšmis Jėzaus bylos eigoje. Jį vieningai išreiškė judaizmo dvasiniai vadai ir didelė Jeruzalės gyventojų dalis. Tai buvo tikras „tautos balsas“, griežtai oficialus įžadas, išreiškiąs tiek vadų, tiek ir visuomenės narių, sinedriumo ir liaudies troškimus. Aišku, tas linkėjimas ar įžadas buvo nukreiptas ne į Romos prokuratorių, bet į daug aukštesnį teisėją, tai yra, į aną, į kurį daug kartų šaukiamasi Izraelio šv. Rašte ir kuris buvo vienintelis, galįs padaryti, kad reikalaujamasis kraujas kristų ant Izraelio tolimos ateities vaikų. Tiktai anas aukščiausiasis Teisėjas galėjo „tautos balsą“ paversti į „Dievo balsą“, priimdamas tą troškimą ir įkūnydamas jį. šių dienų istorikas ištirs, ar tai iš tikro įvyko, ir tai galėtų padaryti svarstydamas ne tik senųjų laikų, bet ir šiandieninę istoriją.

Tai dar ir dėl to minime, nes ir mūsų laikais kaip tik tasai įžade ištartasis „vaikų“ klausimas vėl buvo iškeltas. Kadangi jau nebeveikia sinedriumas, kuris prieš 19 šimtmečių pasmerkė Jėzų ir išreiškė norą, kad jo kraujas kristų ir ant tolimiausios ateities Izraelio vaikų, tai tie vaikai 1933 m. Jeruzalėje sudarė ypatingą penkių įžymių izraelitų tribunolą, kad jis peržiūrėtų aną sprendimą. Jo ištarmė, keturiais balsais prieš vieną, buvo ta, kad anas senasis sinedriumo sprendimas turėtų būti atšauktas; jie patvirtino, kad „buvo įrodytas kaltinamojo nekaltumas, jo pasmerkimas buvo viena baisiausiųjų klaidų, kurias tik žmonės yra padarę, ir ją atitaisius būtų atstatyta žydų giminės garbė“12).

590. Ties šia bylos eigos vieta Pilotas atsidūrė labai prieštaringose dvasinėse sąlygose. Jis pats buvo įsitikinęs Jėzaus nekaltumu, o jo žmonos paslaptingas pranešimas dar padidino tą įsitikinimą. Be to, užsispyręs ir užgautas valdytojas įžiūrėjo čia puikią progą parodyti savo valdomiesiems žmonėms tokios pašaipos, kuri jam būtų maloni, o šįkart dar suderinta su įstatymu ir teisingumu. Kita vertus, tasai pastovus kaltintojų atkaklumas, užuot mažėjęs, dar vis nuolat didėjo, ir jeigu jiems būtų aiškiai ir visu stiprumu pasipriešinta, tai šitai nesunkiai galėtų sukelti vieną tų liaudies maištų, kurie būdavo pagrindinis kiekvieno romėnų valdytojo Judėjoje nuogąstavimų ir rūpesčių šaltinis. Nebekalbant jau apie baimę, kad apie jį gaii būti pasiųstas skundas Romai, vien tik mintis, kad įmanoma susilaukti neramumų, vertė Pilotą svarstyti su didžiausiu buklumu, kaip nuspręsti, o kai jo akyse vis labiau niaukėsi griežto teisingumo vaizdas, tai šio vietą palaipsniui užėmė viliojantys politinės naudos bruožai.

Taigi jis stengėsi apeiti tą kliūtį, bandydamas vieną dalyką po kito, tartum norėdamas mažesnio masto nuolaidomis patraukti kaltintojų dėmesį. Pirmiausia, jis patenkino minios reikalavimą paleisti Barabą; be to, dar vis tikėdamasis kaltintojus padaryti nuolaidesnius, jis nuplakdino Jėzų, kaip buvo pažadėjęs.

591. Romėnai plakimą „flagellatio“ vykdydavo paprastai pries kryžiuodami, bet kartais tai būdavo atskira bausmė ir galėjo atstoti mirties bausmę kaip pakaitalas. Vykdydavo kareiviai. Kalinys būdavo išrengiamas ir už rankų riešų pririšamas prie stulpo tokiu būdu, kad butų susilenkęs. Plakama būdavo ne rykštėmis, kurias paprastai naudodavo plakti mirti pasmerktiesiems romėnų piliečiams, bet tam reikalui skirtu įnagiu (flagellum). Tai buvo stiprus botagas su keletu atraižų gale, su įrištais metalo rutuliukais ar net su įtvirtintais aštrumais (scorpiones). Žydams įstatymas leido plakant įkirsti tam tikrą ribotą kirčių skaičių (§61), bet romėnuose kirčių skaičius buvo paliktas budelio valiai arba kol kalinys pajėgia iškęsti. O ypač jeigu kas būdavo baudžiamas mirtim, tai toksai buvo jau laikomas kažkuo mažesniu už žmogų, tuščiu atvaizdu, kuriuo įstatymas nebesirūpino, kūnu, kuris gali būti visiškai laisvai, be jokio pasigailėjimo daužomas. Taigi jei kas praeidavo romėniškąjį plakimą, tai jau būdavo pavirtęs į šlykščią ir pasibaisėjimą keliančią baidyklę. Su pirmaisiais smūgiais pamėlynuodavo kaklas, nugara, šlaunys, rankos, kojos, paskui iškildavo melsvi kirčių ženklai ir patinimo mėlynės; paskui oda ir raumenys palaipsniui imdavo trukti, kraujo indai atsiverdavo, ir iš visur trykšdavo kraujas, kol pagaliau plakamasis tapdavo kraujuojančios mėsos krūva, netekęs savo išvaizdos bruožų. Dažnai jis nuo kirčių nualpdavo, o kartais ir mirdavo13). Horacijus, nebuvęs joks minkštaširdis, tą bausmę vadina „pasibaisėtinu plakimu“.

Tai šitokiam kankinimui Pilotas atidavė Jėzų, nors jo tikslas buvo nuolaidomis išgelbėti jį nuo mirties.

592. Kai buvo baigtas vykdyti plakimas, Jėzus dar kuriam laikui buvo paliktas sauvalei kareivių, kurie vykdė plakimą ir kurie su juo elgėsi taip, kaip buvo įprasta su pasmerktaisiais mirti. Su jais, kaip jau išbrauktais iš žmonių giminės, būdavo leidžiama daryti bet kokius žiaurius juokus ar nežmoniškai tyčiotis. Kai tiems budeliams atsibodo plakti Jėzų ir jie panoro vėl aprengti jį, tai pakvietė kitus būrio kareivius linksmai susirinkti aplink auką. Jie užmetė Jėzui ant pečių purpurinį apsiaustą, kokį dėvėdavo po pergalių karo vadai; supynė erškėčių vainiką ir uždėjo ant galvos kaip karūną; tarp surištų rankų įspraudė dar nendrę, kaip karališkąjį skeptrą.

Argi jis nebuvo pasiskelbęs žydų karalium? Na, tai tegu jis pasirodo kaip karalius tiems kareiviams su skeptru, karūna ir purpuro apsiaustu. Dar su didesniu pasitenkinimu turėjo lietis tų kareivių pasityčiojimai, nes jie buvo ne legionieriai, o kohortų pagalbiniai kareiviai ir, gal but, daugiausia susamdyti iš prieš žydus nusistačiusių kaimyninių tautų, ypač siriečių ir samariečių, o pastarieji buvo patys pikčiausi žydų priešai, bet nepaprastai ištikimi romėnams14). Taigi jiems išskirtinai malonu buvo pasityčioti ir pasijuokti iš tokių nekenčiamų žydiškų niekšų karaliaus.

Kaip ypatinga pagarba būdavo parodoma pergalę švenčiančiam karo vadui, taip ir tie žiaurūs juokdariai pradėjo marširuoti Jėzaus priekyje, priklaupdami ir nuolankiai bei pagarbiai kartodami: „Sveikas, žydų karaliau!“ Bet tuojau pat pakilę spiaudė Jėzui į veidą, ištraukę iš jo surištų rankų nendrę, mušė ja į ant galvos uždėtąjį erškėčių vainiką15).

593. Tarp šių visų įvykių praėjo daug laiko. Nuo Jėzaus pirmojo pasirodymo pas Pilotą dar ankstų rytmetį (§576) praėjo ne mažiau kaip ketvertas valandų, valdytojui besiginčijant su minia, paskui Jėzus buvo vedamas pas Erodą ir grąžinamas pas Pilotą, plakamas ir įžeidinėjamas kareivių, ir dėl to dabar jau turėjo būti tarp musų dešimtos ir vienuoliktos valandos ryto. Tuo metu Pilotas vis tebegalvojo, kaip jis galėtų dar bandyti išgelbėti Jėzų, o minia tebelaukė už pretoriumo durų, vis tebetriukšmaudama ir užsispyrusi.

Pilotas neteikė visiškai jokios reikšmės tiems skaudiems įžeidinėjimams, kurie ištiko imtinį, kai jis buvo nuplaktas, nes jis nebuvo nei liepęs tai vykdyti, neuždraudęs; jisai tik buvo dėjęs šiek tiek vilčių į teisinį ir psichologinį nuplakimo įspūdį. Kai Jėzus, sudarkytas tų kankinimų, kuriuos jam teko iškęsti, ir pridengtas tais skarmalais, buvo vėl atvestas pas jį, tai jis nusprendė, paskutinį kartą kreipdamasis į minią, remtis tuo įspūdžiu, kurį, kaip jis tikėjosi, žmonėms sudarys šis krauju apsipylęs žmogus. Taigi jis įsakė paskui save išvesti Jėzų, o pats paskelbė miniai: „štai išvedu jį jums laukan, kad pažintumėte, jog aš nerandu jame jokios kaltės“.

Jėzus, vos bepastovįs ant kojų, buvo išstumtas per slenksti iš pretoriumo ir pasirodė, kaip sako savo akimis matęs liudininkas16), „su erškėčių vainiku ir purpuriniame drabužyje“. Rodydamas į jį, Pilotas sušuko negailestingiems ir rėkaujantiems savo kaltintojams: „Štai žmogus!“

Graikiškai tasai sušukimas reiškia kažką panašaus į „štai į ką dabar panašus tas draugas!“, ir tuo, be abejo, nebuvo išreikšta jokio užuojautos jausmo; tačiau numanoma, kad tuo jis norėjo pasiūlyti kaltintojams pasvarstyti, ar iš tikro yra dar kokios nors prasmės prievartauti šį žmogų, jau ir taip šitokiu paverstą čia galima pažymėti, kad Pilotas buvo Jupiterio ir Marso garbintojas, o tie, kuriems jis kalbėjo, garbino dvasinį Dievą Jahvę.

594. Tolimesnį vaizdą galima aprašyti tik liudininko žodžiais: „Pamatę jį vyriausieji kunigai ir tarnai šaukdami sakė: Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį! Pilotas jiems tarė: Imkite jį jūs ir prikalkite ant kryžiaus, nes aš nerandu jame kaltės, žydai jam atsakė: Mes turime įstatymą ir pagal įstatymą jis turi mirti, nes dėjosi Dievo Sūnumi“17). Piloto žodžiai jokiu būdu nereiškė, kad imtinį leidžiama nukryžiuoti, kaip jie norėjo; tai buvo tik antras pasiūlymas dar kartą pagalvoti, kad jis, remdamasis savo sąžine, negali skelbti jų reikalaujamojo mirties sprendimo, ir dėl to kaltinamasis negalėjo būti nužudytas, nes žydai neturėjo tokios galios. Kaltintojai pakankamai greit suvokė prokuratoriaus mintį, ir jų atsakymas, kuriame nukrypstama į žydų įstatymą, pasuko magistratą iš jo paties srities į religiją, kurioje romėnai visada yra rodę nukariautųjų žydų tikėjimui ir jausmams didžiausios pagarbos. Iš tikro jie ėmė grasinti Pilotui, kad jeigu jis nesutiks paskelbti mirties sprendimo, tai jie laikys jį bedievių ir šventvagių globėju.

Taip pat ir čia vėl niekas negali atstoti evangelisto liudininko žodžių: „Išgirdęs šituos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl įėjo į teismo vietą ir klausė Jėzų: Iš kur tu (esi)?“ Gal nepatogiai pasijutęs prokuratorius tikėjosi, kad Jėzaus atsakymas duos jam naujo pagrindo pratęsti bylai, įgalins ką nors nauja pasakyti jo kaltintojams. Bet Jėzus visiškai nieko jam neatsakė. Tai Pilotas jam tarė: „Tu man nieko neatsakai? ar nežinai, kad aš turiu valdžios prikalti tave ant kryžiaus ir turiu valdžios paleisti tave?“ Jėzus atsakė: „Tu neturėtumei prieš mane jokios valdžios, jei tau nebūtų buvę duota iš aukštybės. Todėl kas mane tau įdavė, turi didesnę nuodėmę“.

Po to atsakymo Pilotas pasijuto visiškai vienas prieš minią. Kaltinamasis nesuteikė jam jokios pagalbos, o žydų atkaklumas reikalauti mirties sprendimo vis didėjo. Prokuratoriaus priešinimąsi stiprino vien tiktai įsitikinimas, kad imtinys nekaltas, ir jo troškimas nepasiduoti žydams, bet pirmasis motyvas kaltintojams nedarė visiškai jokio įspūdžio, o antrojo protas neleido jam pasakyti žydams. Dvejodamas jis neberado išeities, nors ir kaip nenorėjo nusileisti. Jo dvasios būseną yra aprašęs evangelistas: „Nuo tos valandos Pilotas ieškojo paleisti jį“18).

Kaltintojai suprato pavojų, ir jie, norėdami išvengti tai, griebėsi argumento, kuris negalėjo nepaveikti prokuratoriaus. Jie pradėjo šaukti: „Jei šitą paleidi, tu neesi Cezario draugas! Nes kiekvienas, kurs dedasi karaliumi, priešinasi Cezariui!“

595. Išgirdęs toki šauksmą, Pilotas jau nebegalėjo ilgiau delsti, nes pagaliau jis buvo juk labai paprastas mirtingasis, romėnų pareigūnas, visiškai abejingas religijai ir susirūpinęs tiktai savo vardu Romoje ir savo politiniu pasisekimu. Tačiau jis dar vistiek nebuvo linkęs nusileisti.

Visiškai suerzintas dėl to, kad tie jo nekenčiamieji valdiniai, rėkiantieji ir plepantieji, kaip beždžionės, užkirto jam visus kelius, ir, be to, supykintas bylos visos eigos, jis vis dar tebesitikėjo surasti ką nors nepramatyta padėčiai išgelbėti ir nusprendė išdrįsti kaip argumentą prieš kaltintojus tiesiogiai pritaikyti bylos išvadą. Jie ką tik buvo pagrasinę laikysią jį bedievių ir šventvagių globėju, jei jis paleis Jėzų. Bet argi kaltinamasis nebuvo pasiskelbęs pačių kaltintojų dvasiniu karaliumi? Kaip politinis administratorius, Pilotas visiškai nesileido į religinius klausimus; bet kaip tik dėl to jis negalėjo imtis priemonių prieš tą, kuris skelbė savo grynai religinį pranašumą, neturintį nieko bendra su politika. Iš kur jis gali žinoti, ar imtinys neturi už savęs ištisos minios pasekėjų, panašios į esenų broliją (§44), visiškai pasiruošusių priimti jo karališkąją valdžią? Ar jis gali nužudyti grynai religinės brolijos vadą, o paskui pradėti persekioti taip pat ir visus jos narius? Aišku, kad ne. Kaip pasaulietis ir bešališkas valdininkas, jis jautė pareigą gerbti religinę karališkąją kaltinamojo valdžią ir žiūrėti, kad kiti gerbtų. Pilotas galvojo, kad šitoks samprotavimas dar galėtų išgelbėti Jėzų, ir tai jis griebėsi, kaip paskutinės vilties.

„Buvo apie šeštą valandą“19), arba truputis prieš pat mūsiškį vidudienį. Pramatydamas, kad byla baigiasi ir greitai bus paskelbta ištarmė, Pilotas savo tribunolą su kuruline kėde (§577) įsakė išnešti ir padėti lauke, Litostratoje, kaltintojų akivaizdoje. Tada Jis pats išėjo, imtinys buvo išvestas paskui jį, atsisėdo Jis į tą kurulinę kėdę ir pradėjo pokalbį. Rodydamas į Jėzų, Pilotas tarė: „Štai jūsų karalius!“ Ką kaltintojai galvojo apie kaltinamojo karališkumą? Tai buvo aiškiai ne politinis karalius, kaip lengvai galėjo suprasti valdininkas, šiek tiek nusimanęs tuose reikaluose. Tai ar jis buvo karalius religine prasme? Pilotas apie tokius dalykus nieko nežinojo ir nenorėjo veltis į juos. Tad tegu atsako kaltintojai.

Prokuratoriaus žodžiai nuskambėjo per minią kaip pikta pašaipa, ir jie garsiai atsakė: „Šalin jį, šalin! ant kryžiaus jį!“ Pilotas vis dar nenusileido: „Ar aš turiu prikalti ant kryžiaus jūsų karalių?“ Šį kartą atsakė, kaip aiškiai primena evangelistas, „patys vyriausieji kunigai“, šaukdami: „Mes neturime karaliaus, tiktai Cezarį!“

Pilotas tada pamatė, kad užkirstas ir paskutinis kelias. Su kaltinamojo karališkumu negalėjo rimtai skaitytis nei magistratas, nei kaltintojai. Pastarieji ir kaip tik patys žymiausieji tarp jų nepripažino Jėzui karališkumo ir skelbė, kad vienui vienas ir vienintelis jų karalius yra Romos Cezaris. Aišku, kad Romos Cezario atstovas negali šiuo atveju reikšti kitokios nuomonės, taigi jis verčiamas nukryžiuoti netikrą karalių, kad neįžeistų kaltintojų religinio jautrumo.

Maždaug šitaip turėjo samprotauti Pilotas; o tuomet, baigia evangelistas, „jis padavė jį jiems prikalti ant kryžiaus“.

596. Pagaliau kaltintojai pasiekė savo. Bet tuo pat metu buvo patenkintas ir jų kitas noras, kuriam anuomet jie neskyrė daug reikšmės, nors istoriškai tai tiek pat reikšminga, kiek ir jų anksčiau išreikštasis noras, kad Jėzaus kraujas kristų ant jų tolimųjų palikuonių (§589).

Kad pasiektų savo tikslo, jie pareiškė neturį kito karaliaus, kaip tik Cezarį. O tie, kurie pareiškė tai, buvo ne kas kita, o vyriausieji kunigai, kurie žinojo žydų šventąjį Raštą ir, be abejo, buvo skaitę jame, kaip pavyzdžiui Dievas Jahvė laikė save Izraelio vieninteliu Karalium ir kaip nenoriai leido, kad Sauliaus asmenyje žmogus butų išrinktas pirmuoju Izraelio karalium20), o dabar tie oficialieji Izraelio atstovai ne tik užmiršo savo dieviškąjį karalių, ne tik nebeprisimena senųjų savo žmogiškųjų karalių ir tų palikuonių, kurie gyvens po jų, o entuziastiškai paskelbė savo vienatiniu valdovu tą, kuris vadinosi Tiberijus, Klaudijus, Neronas, Julius Cezaris, svetimas jų giminei, neapipiaustytas ir garbinąs stabus. Na, šitas jų noras taip pat buvo patenkintas; jie iš tikrųjų turėjo Tiberijų ir jo įpėdinius savo karaliais, kurie, praėjus po to keturiasdešimt metų, pasirodė kaip neriboti valdovai, visiems laikams sunaikindami šventyklą, miestą ir tų savo valdinių kraštą.

Šiandieninis istorikas gali gerai pasvarstyti šiuos įvykius, juo labiau, kad jų istoriškumo neginčija jokia kritinė teorija.


1) Žydų karas V,246
2) Visas tas kiemas šiandieną yra po dabartiniu Siono seserų vienuolynu, Pranciškonų konventu ir vadinamąja „Štai žmogus“ arka. Paskutinysis vardas, nors ir nešiojąs klaidingą arkos pavadinimą, rodo, kad senovinis krikščionių padavimas turi puikiausią archeologinį pagrindą. Pažymėtina, kad ir Flavijus Juozapas ne kartą taip pat mini „Litostratos“ pavadinimą (Žydų karas VI,85,189), nors tuo nusakydamas ne vidinį Antonijos tvirtovės kiemą, o šventyklos išorinį kiemą, kuris Antonijos tvirtovę jungė su šventykla.
3) Luko 23,2
4)    Morkaus 15,4
5)    Luko 23,5
6) Tą spėliojimą, kaip atrodo, patvirtina Erodo ir Vitelijaus susikirtimas, epie kurį pasakoja Flavijus Juozapas (Žydų senovė XVIII, 104-105; plg. Kasijus Dione, LIX; Svetonijaus Caligula, 14).
7) Kai kuriems šių dienų kritikams šis epizodas atrodo įtartinas, bet ne dėl dokumentų trūkumo, o dėl įprasto jiems iš anksto susidaryto nusistatymo, kuris galėtų būti suvestas į neišsenkamą troškimą sunaikinti evangelinius pasakojimus. Kadangi tai yra vis tas pats senas jau metodas, tai pakanka tik nurodyti, kad juo ir čia naudojamasi.
8) Kai kurie šių dienų kritikai paneigė tai, kad tokio papročio būta, taip pat grynai iš nepasotinamo troškimo prieštarauti evangelistų pasakojimui, nors šie visi keturi yra užrašę tą vietą. Panašius, nors ir nelygiai tokius pat, papročius liudija Titas Livijus (V,13) ir Atenejus (XIV,45). Visiškai tokį pat paprotį liudija vienas Egipto papirusas iš 85 m. po Kr., kuriame Romos prefektas Egiptui skelbia, kad tūlas Fabijonas yra nusipelnęs nuplakti, bet miniai reikalaujant paleis jį (G. Vitelli, Papiri fiorentini, I, Milano, 1905, p. 113-116).
9) Mato 27,20
10)    Mato 27,22-23
11)    Herodotas 1,35; Eneida II, 719; ir t.t.
12) Ši ištrauka yra iš Paryžiuje leidžiamojo žurnalo Jerusalem, 1933 m. gegužės-birželio mėn. nr., p.464.
13) Šie duomenys nėra nei fantastiniai, nei perdėti, bet surankioti iš romėnų autorių įvairių prasitarimų ir užuominų. Pakanka čia pacituoti Cicerono pateikiamąjį aprašymą ne „flagellatio“, bet „verberatio“ (kuris buvo netoks žiaurus), kuriuo Verras nubaudė romėną Servilijų Sicilijos Lilibeo vietovėje. Kai teisme Servilijus dar teisinosi, „jį apsupo šeši labai stiprūs ir žmonėms mušti patyrimo įsigiję liktoriai (senovės Romos aukštųjų valdininkų garbės sargybiniai), sudaryti iš atleistųjų vergų (jie vydydavo magistratų sprendimus). Jie labai žiauriai nuplakė jį rykštėmis. Pagaliau pirmasis liktorius Sekstas, kurį įvairiomis progomis jau dažnai esu minėjęs, apsuko savo rykštę kitu galu ir pradėjo ko žiauriausiai kirsti vargšui nelaimingajam per akis. Pastarasis sukrito žemėn, krauju pasruvusiu veidu ir akimis; nepaisant to, šie ir toliau daužė jį ir parpuolusį, kol jis kartą pasisakė pasižadąs. Tada, paverstas į šitokį, jis buvo išgabentas, kaip miręs, ir iš tiesų netrukus po to jis mirė“ (In Verrem, II, 5, 54).
14)    Plg. Flavijaus Juozapo Žydų karą 11,52,69.96 ir t.t.
15)    Kad kareiviai šitaip elgėsi su Jėzum, lengva tai paaiškinti jų pačių būdo savybėmis ir karaliaus titulu, į kurį jis buvo pareiškęs teisių. Bet šitoksai aiškinimas pasirodė per paprastas kai kuriems tyrinėtojams, trokštantiems supainioti, kas yra nesudėtinga, ir parodyti didelį savo išmanymą, kur nėra reikalo. Taigi jie surėdo nemaža užslėptų prasmių toje pajuokoje, kurią iškentėjo Jėzus. Kai kurie jų išrado, kad tai esama persų šventės pamėgdžiojimo, tos sacejų šventės, kurią yra aprašęs Berosas, o ypač Dijonas Krizostomas ir kurios metu iš pasmerktojo mirti žmogaus būdavo kurį laiką tyčiojamasi, kaip iš tariamojo karaliaus, o paskui jis nuplakamas ir nužudomas. Kiti tyrinėtojai galvojo apie saturnalijas, kuriose taip pat būdavo parodijuojamas karalius, beveik panašus į karnavalo karalių, po visa to paprastai nužudomas. Dar kiti įtraukė čia mimikus ir klounus, kurie vaizduodavo kuriuos nors gyvus žmones ar net kai kuriuos savo meto istorinius asmenis. Pats dažniausiai kartojamas pastarosios rūšies atvejis buvo istorija apie vargšą kvaišį, vardu Karabas, kurį aleksandriečių minia, pajuokdama neseniai karalium patapusį Erodą Agripą I, nešiodavo po miestą, apvilktą karališku apsiaustu, su papiruso karūna ant galvos ir su nedre rankoje, apsuptą juokingų palydovų (Filonas, Flaccum 5,6). Dėl visų tų panašybių, žinomų, bet čia nereikalingų, gali būti atsakyta tuo, kad panašių dalykų būdavo visais laikais ir visose tautose, nes tai skatina pati žmogaus prigimtis, ir dėl to šiuo atveju jie nieko neįrodo. Bet vienas, kuris tikrai išsprendė šį reikalą, tai buvo Saliamonas Reinach. Tasai šių dienų izraelitas išaiškino, kad visi senovės izraelitų rašytojai klydo, tiktai jis laimingo atsitiktinumo padedamas buvo pajėgus visu įmanomu tikrumu atitaisyti tai. Filonas klydo, vadindamas Aleksandrijos kvailį Karabu: ne, pone, tasai kvailys buvo vardu Barabas, kaip ir anas kalinys, kuris buvo paleistas Jėzaus vietoje. Klydo ir visi keturi evangelistai, pasakodami, kad vietoje Barabo buvo nužudytas Jėzus; visiškai ne, Jėzus buvo nužudytas kaip Barabas, tai yra, kaip šventės pirmasis aktorius, panašiai kaip pas sacejus ar saturnalijose. — Žinoma, visi šitie „pataisymai“ buvo padiktuoti vien tik meilės istorinei tikrovei, bet ne iš anksto susidarytai nuomonei pateisinti. Tačiau nors Saliamonas tai paskelbė, bet istorijos kritikams neatrodė ypač išmintinga, ir maža kas tepriėmė už rimta.
16)    Jono 19,5
17)    Jono 19,6-7
18) Jono 19,2
19) Jono 19,14
20) I Samuelio 8

 

JĖZAUS NUKRYŽIAVIMAS IR MIRTIS

597. Ištarmė jau buvo paskelbta, ir nieko kita nebeliko, kaip tik vykdyti ją.

Romos atstovas, kaltintojų reikalaujamas, pasmerkė imtinį romėniškai nubausti; juk kai žydai Pilotui šaukė; „Prikalk jį ant kryžiaus! Prikalk jį ant kryžiaus!“, tai iš tikro jie prašė bausti ne kaip žydai baudžia, bet kaip romėnai. Įprastinė žydų bausmė už piktžodžiavimą, kuriuo Jėzus buvo pakaltintas prieš sinedriumą, buvo užmušimas akmenimis, mirtis, kokia netrukus po to ištiko Steponą. Tačiau Jėzaus laikais nukryžiavimas jau daug metų buvo naudojamas tarp Palestinos žydų; jis įvestas tada, kai Pompėjus Didysis užėmė Jeruzalę ir toje srityje visiškai pakeitė politinę padėtį. Prieš tai žydams buvo žinomas smeigimas ant kuolo, labai plačiai naudojama bausmė Babilonijos ir Asirijos imperijose, iš kurios vėliau išsirutuliojo kryžiavimas. Roma nėra kryžiavimo tėvynė, tai įvežtinis ten dalykas; anksčiau tai buvo praktikuojama Graikijoje, Egipte ir kitose Viduržemio jūros srityse, į kurias jį gal bus atnešę tie drąsieji jūreiviai ir nenuilstamieji pirkliai — finikiečiai.

Romėnai visada yra tikrai baisėjęsi kryžiavimu; mažiausia, ką galima butų pasakyti, tai jau bent apsiribojant vien tiktai Cicerono išsireiškimais jo kalbose prieš Verrą (ypač 11,5,62-76). Kartais kryžiavimą jis vadina „pačia žiauriausia ir skaudžiausia bausme“, kartais „kraštutine ir blogiausia vergijos bausme“ ar panašiai. Iš tiesų tai buvo bausmė, skirta vergams ir taikoma tiktai už labai rimtus nusikaltimus. Kartais vergas pasityčiojant būdavo vadinamas kryžianešiu (furcifer), o vienas jų galėjo juokingai šūktelėti: „Žinau, kad kryžius bus mano kapas. Ten buvo prikaltas mano tėvas, senelis, prosenelis, prosenelio prosenelis“1). Cicerono nuomone, joks Romos pilietis teisiškai negali būti nukryžiuotas. Su pasibaisėjimu jis sušunka: „Surišti Romos pilietį yra baustinas nusižengimas; mušti jį yra nusikaltimas; nužudyti jį yra beveik tėvžudystė; o ką aš privalau pasakyti, kai jis pakabinamas ant kryžiaus? Tokiam niekšiškam darbui apibūdinti negalima rasti tinkamo pavadinimo“2). Tačiau iš tiesų atrodo, kad prie progos vis dėlto būdavo kryžiuojami ir Romos piliečiai, ir net įstatymas leisdavo šią mirties bausmės formą pritaikyti į laisvę paleistiems vergams ir kai kuriems provincijų gyventojams, nors jie būdavo Romos piliečiai.

598. Nekreipiant dėmesio į pačias seniausiąsias, Jėzaus laikais kryžius turėjo šias tris formas:

Kryžiai

Pirmasis kryžius iš kairės, turint galvoje trumpesniąją viršutinę sijos dalį viršum skersmens, sudarančią „galvą“, buvo vadinamas „crux immissa“ arba „capitata“. Vidurinysis buvo vadinamas „crux commissa“, tai vienintelis toks, sudarąs trišakį, bet neturėjęs viršutinės dalies — „galvos“. Trečiasis, „crux decussata“ — „kryžiškai padalytas“, dviejų pailgai sukryžiuotų sijų, kaip romėnų skaičius „dešimtas“, žymimas „X“ raide, nedažnai tebūdavo naudojamas ir apskritai žinomas kaip šv. Andriejaus kryžius3). Labiausiai tikėtina galimybė, kad pirmoji forma — „crux immissa“ — buvo panaudota Jėzui (§606).

Tas kryžius turėjo dvi dalis: statmeną siją, vadinamąją „stipes“ arba „staticulum“, kurios galas buvo įkasamas į žemę; ir skersinę siją, vadinamąją „patibulum“ arba „antenna“4), kuri kryžiuojant būdavo pritvirtinama prie statmenos sijos. Toji statmena sija nebūdavo visiškai lygi ir nudailinta. Apie jos vidurį būdavo pritvirtintas trumpas, bet stiprus pastolas, graikiškai vadinamas „pegma“, lotyniškai — „sedile“, ant kurio nukryžiuotasis lyg ir sėdėdavo, ir tas pastolas prilaikydavo prikaltojo kūną. Justinas Kankinys ir Tertulijonas tą pastolą labai tiksliai palygina apskritai su ragu, o ypač su raganosio ragu. Pagaliau kokia nors atrama buvo būtinai reikalinga; pasmerktojo žmogaus kūnas nebūtų galėjęs išsilaikyti vien ant tų keturių vinių, nes jo svoris tuojau būtų atplėšęs rankas. Tai labai aiškiai matyti iš to, kad ankstyvesnieji krikščionys dailininkai vaizduodavo Jėzaus kryžių su pakojų „suppedaneum“, prie kurio būdavo prikaltos jo kojos. Tas pakojis „suppeda-neum“, kuris nė užuominomis neužtinkamas senoviniuose dokumentuose, yra archeologinė klaida, nes ir jo nebūtų užtekę kūno svoriui prilaikyti, bet net ir klaida rodo pastolo -sedilės reikalingumą.

599. Kai buvo paskelbtas nuosprendis, imta ruošti bausmei vykdyti vieta, jeigu ji iš anksto dar nebuvo paruošta, žemėn buvo įkasta statmena sija, arba „stipes“, bet dar be skersinės sijos. Toji statmena sija paprastai nebūdavo aukšta; pasmerktojo kojų pėdos būdavo maždaug žmogaus galvos aukštyje, dėl to visas tas stulpas negalėjo būti aukštesnis kaip 4 ar 5 metrai.

Vieta bausmei vykdyti būdavo parenkama labai krintanti į akis ir dažnai lankoma, nes būdavo atsižvelgiama, kad reginys paveiktų vergus ir kitokius niekingus asmenis, vertus tokios pat bausmės. Taigi pirmenybė būdavo teikiama tokioms vietoms, kur vyksta didelis judėjimas, tuojau pat už miesto, bet arti kurių nors vartų, o jei galima, tai kapinėse. Be kitų liudijimų, šitai teigia pašiepiančiame pasakojime apie Efezo matroną Petronijus Arbitras5). Romoje, pavyzdžiui, įprasta kryžiuoti vieta buvo Eskvilino laukas, tuojau už Servijaus Tulijaus sienos, šalia Eskvilino vartų. Tame lauke, kuris atitinka šiandieninę Viktoro Emanuelio aikštę, buvo labai daug patricijų ir vergų kapų. Ten viršuj būriais skraidydavo Horacijaus minimieji Eskvilino krankliai, viliojami nepalaidotų nukryžiuotųjų lavonų.

Prieš kalamas prie kryžiaus pasmerktasis būdavo nuplakamas, kartais pakeliui į bausmės vykdymo vietą. Pasmerktasis (cruciarius) būdavo pavedamas kareiviams, paprastai keturiems, vadovaujamiems šimtininko, kurių pareiga būdavo paliudyti mirtį. Ant pasmerktojo pečių būdavo uždedama, kartais pririšama, skersinė kryžiaus sija (patibulum). Priekyje eidavo teismo tarnas, nešinas lentele, kurioje didelėmis aiškiomis raidėmis būdavo įrašytas nusikaltimas, tačiau kartais tas įrašas būdavo kabinamas pasmerktajam ant kaklo. Procesija visada eidavo pačiomis populiariausiomis ir žmonių prisikimšusiomis gatvėmis (ryšium su tuo Kvintilijonas rašo: „... parenkamos žymiausios gatvės"), kad bausmės vykdymas butų kaip galima daugiau viešas.

Net ir tuo atveju, kai pakeliui nebūdavo plakamas, pasmerktasis vis tiek tapdavo smalsuolių ir kraujo trokštančių padugnių visokiausių žiaurių patyčių ženklu. Jis būdavo jiems jau nebe žmogus, o kažkas už įstatymo ribų, vaikščiojantis nešvarumas.

600. Pasiekus bausmės vykdymo vietą, pasmerktasis būdavo vedamas prie statmenai įkastojo stulpo ir išvelkamas, jeigu jis dar nebūdavo nunuogintas pakeliui plakant. Romėnai buvo įpratę kalti prie kryžiaus žmogų visiškai nuogą, bet jei kurioje tautoje tuo reikalu labiau atsižvelgdavo į žmones, padorumo sumetimais vienaip ar kitaip būdavo pridengiamas kokiu nors po ranka pakliuvusiu skuduru, žydai, žinoma, tuo reikalu buvo jautresni už romėnus6), ir dėl to galimas dalykas, kad pastarieji atsižvelgė į jų jausmus, bet nieko tikra nežinome.

Šitaip apnuogintas, pasmerktasis būdavo žemėje guldomas aukštielninkas tokiu būdu, kad pečiai ir ištiestos rankos tįsotų ant atsineštosios skersinės sijos, ir tada prikalamos jo rankos. Paskui, gal virve perrišus per krūtinę ir permetus ją per tą statmeną siją, jis būdavo keliamas iki tiek, kad pasiektų apsižergti pastolą „sedilę“. Tiktai tuos dalykus turėdami galvoje mes galime tinkamai išsiaiškinti tam tikrus išsireiškimus, dažnai užtinkamus romėnų autorių raštuose, tokius kaip „pakilti į kryžių", „kopti į kryžių", „joti kryžių“, arba pajuokiamąjį „ilsėtis kryžiuje“. Be to, kad tasai „pakilimas“ į kryžių jau vykdavo, pasmerktąjį dalinai prikalus, tarp kitko parodo ir sekantis išsireiškimas: „Prie skersinės sijos prikaltasis žiauriai iškeliamas ant kryžiaus“ (Firmikus Maternus).

Kai pasmerktasis šitokiu būdu būdavo pakeliamas, tai tada skersinę siją prikaldavo ar pririšdavo, prie tos statmenos sijos; pagaliau prikaldavo kojas, žinoma, tam būdavo reikalingos dvi vinys, o ne viena, kaip labai dažnai įsivaizduodavo krikščioniškasis menas, nes, kai pasmerktasis apsižergdavo tą „sedilę“, jo kojos kabodavo beveik tos statmenos sijos šonuose ir negalėdavo būti sukryžiuojamos. Bausmės vykdytojai šitą paskutiniąją kryžiavimo dalį lengvai galėdavo atlikti nuo žemės, nes pasmerktojo kojos būdavo maždaug žmogaus aukštyje.

601. O tokioje padėtyje atsidūręs nukryžiuotasis laukdavo mirties. Valandą po valandos jis galėdavo matyti apačioje praeinant visokiausių žmonių: patricijai, kurie vengdavo net pažvelgti į jį; šiaip praeiviai, kurie iš smalsumo prisimerkę žiūrėdavo į pamėlusį ir sutinusį jo kūną; skubantieji pirkliai, kurie tik trumpam praeidami galėdavo stabtelėti; visuomenės padugnės ir vergai, kurie jausdavo pasitenkinimo stebėti jo kentėjimų vyksmą. Jis galėdavo užmatyti kokį nors užuojautos žvilgsnį — vienui vieną tiktai — giminaičio ar buvusio nusikaltimų bendrininko veide, stoviniuojančio netoliese; bet, gerų geriausiu atveju, tai buvo vien tuščias gailestis, nes kryžiaus papėdėje sargybą ėjusieji kareiviai niekam neleisdavo prieiti suteikti kenčiančiajam kokios nors pagalbos. Vienintelis dalykas, kuris galėdavo pasiekti tą žmonijos atmatą, prikaltą prie kryžiaus, būdavo akmenys, kurie iš tolo būdavo mėtomi neturinčių ką veikti padaužų vaikų ar buvusių varžovų, trokštančių dar bent kartą truputį atsikeršyti.

Mirtis galėdavo įvykti nutekėjus perdaug kraujo, dėl karščio, dėl didelių kančių, sukeliamų alkio, o ypač troškulio ir dėl kitų fiziologinių priežasčių. Paprastai ji ateidavo gana netrukus, ypač dėl to didelio nusilpimo, kuris apimdavo po to, kai prieš kryžiuojant būdavo baisiai nuplakama. Bet stipresnės sudėties kartais išlikdavo gyvi ant kryžiaus ištisas dienas, palaipsniui mirdami baisiausioje agonijoje. Kartais bausmės vykdytojai tyčia paskubindavo mirtį arba po kryžium sukurdami ugnį, kad kiltų tiršti dūmų debesys, arba ietimi perverdami nukryžiuotąjį, arba pritaikydami romėniškąjį „crurifragium“ — buožės smūgiais sulaužydami blauzdikaulius.

Pačiais seniausiais laikais kūnas būdavo paliekamas kaboti ant kryžiaus, kol visiškai sunykdavo ir šunes is apačios, o paukščiai iš viršaus maža ką bepalikdavo arba ir nieko. Tačiau maždaug Augusto laikais paprastai draugams ar giminėms būdavo duodamas leidimas palaidoti lavoną, jei būdavo prašoma.

Pagal tą tvarką vyko visi kryžiavimai, ir jos buvo taip pat prisilaikyta Jėzų kryžiuojant.

602. Kai prokuratorius paskelbė sprendimą ir lentelėje įrašė jo nusikaltimą (§599), tai įgijo jau oficialų pobūdį; turėjo būti užrašyta valdžios archyvuose ir pranešta Romos imperatoriui, o pati bausmė tuojau pat įvykdyta. Be to, nukryžiavimo bausmei įvykdyti nedaug tereikėjo ruoštis. Ta statmena sija visuomet stovėdavo gatavai paruošta bausmės vykdymo vietoje, o jei ne, tai galėjo būti per kelias minutes pastatyta. Tiktai keletą kirvio kirčių tereikėjo paruošti skersinei sijai iš bet kurio rąsto. Ką dar liko padaryti, tai pašaukti kareivius, perduoti jiems pasmerktąjį ir keliauti į paskirtąją vietą.

Toji vieta, kurioje Jėzus buvo nukryžiuotas, atitiko visas tas jau suminėtąsias sąlygas. Tuojau pat už šiaurinės miesto sienos buvo nedidelis uolotas kau-burys, keletą metrų aukštesnis už aplinkinę vietovę, kurio buvimas paskatino duoti vaizdingą „Kaukolės“ vardą, arba lotyniškai „Calvaria“, aramaiškai „Golgota“, hebraiškai „Gulgoleth“. Toji vieta labai tiko kryžiuoti, nes jos aukštumas patikrino, kad pasmerktasis kabos aiškiai matomas, o kadangi tai buvo arti miesto vartų, tai buvo tikra, kad daug žmonių praeis pro šalį. Be to, šalimais buvo vienas kapas, o gal daugiau negu vienas (§617), dėl to tiko ir ši paskutinė sąlyga.

Jau nuo pirmojo šimtmečio po Kr. Jeruzalės miestas pradėjo plėstis į šiaurę, ir pagrindiniai perstatymai antrajame šimtmetyje palietė „Kaukolę“ kartu su miesto sienomis toje išskirtinėje vietoje ir dauba, kuri skyrė miestą nuo „Kaukolės“, nes visa tai dingo. Kai ketvirtajame šimtmetyje Konstantinas statydino šventojo Kapo baziliką, visa ta vietovė buvo dar labiau sulyginta, išskyrus mažą „Kaukolės“ dalį, kuri buvo užstatyta. Tačiau kauburio vardas su Rytams būdingu prisirišimu prie vardų išsilaikė iki dabar; prieš keletą metų paaiškėjo ir arabiškas „Ras“, „galva“, vardas, kuriuo senieji vietiniai gyventojai vadina tą sritį aplink baziliką.

Tad ten Jėzus ir buvo nusiųstas kryžiuoti. Kelias iš Antonijos tvirtovės neturėjo būti ilgas, nes ir anomis dienomis pačiu tiesiausiu keliu buvo truputį toliau kaip kilometras. Tačiau tą dieną Velykų proga   ne tik gatvės buvo užtvinusios žmonių, bet dar gali būti, kad kareiviai tyčia pasirinko ilgiausią ir labiausiai žmonių pergrūstą kelią, jog bausmės vykdymui būtų suteikta reikalaujamoji viešuma. Tas dalykas labiausiai rūpėjo vyriausiesiems kunigams ir kitiems sinedriumo nariams, kurie džiūgaudami sekė paskui pasmerktąjį ir jokiu atveju nebūtų atsisakę progos pratęsti savo pasiektajam laimėjimui ir jam pažeminti žmonių akyse.

603. Tačiau iš pat pradžių jiems teko patirti nemaža kartumo. Procesiją sudarė kareiviai, pagrindinis pasmerktasis, o tai buvo Jėzus, ir du kiti pasmerktieji eiliniai piktadariai, tuo pat metu gabenami į bausmės vykdymo vietą. Visi buvo lydimi pagal taisykles—su lentelėmis, skelbiančiomis viešai nusikaltimą. Jėzaus lentelėje įrašas buvo trimis kalbomis, vartojamomis toje srityje: hebraiškai (aramaiškai), graikiškai ir lotyniškai, o jo tekstas, padiktuotas Piloto, esmėje buvo šitoks (§122): „Jėzus Nazarėnas, žydų Karalius“. Įžvalgūs sinedriumo nariai užmatė tai pakeliui, ir jie dar geriau pajėgė išskaityti tai, kai buvo prikalta prie Jėzaus kryžiaus. Tiksliems teisininkams, kokie jie buvo, jiems paaiškėjo didžiulė šio pareiškimo klaida: žmogus buvo nukryžiuotas ne dėl to, kad buvo „žydų karalius“, kaip iš įrašo atrodė, bet dėl to, kad jis pasiskelbė „žydų karalium“, o iš tikro toks nebuvo. Smarkiai paveikti, jie nuskubėjo pas prokuratorių ir visu rimtumu nurodė tą klaidą, kuri būtinai atitaisytina net ir pačios valdžios naudai. Geri žmonės galėtų įsižeisti skaitydami dokumentą, kad nukryžiuotas žydų karalius, ypač dar, kad tie patys atsidavę ir ištikimi žmonės tik prieš valandą viešai ir iškilmingai pareiškė, jog Romos Cezarį jie pripažįsta vieninteliu ir mylimu savo valdovu (§595).

Todėl vyriausieji žydų kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk žydų karalius, bet: Jis sakė: Aš esu žydų karalius“. Pilotas atsakė: „Ką parašiau, parašiau“7). Pilotas kažkaip atsigavo dabar, kai jau nebematyti daugiau pavojaus būti įskųstam Romai. Jis atsikeršijo už tą pralaimėjimą, kurį patyrė, ir atsimokėjo sinedriumo nariams už ištikimybės rodymą priešginiaudamas su panieka.

O tai ir buvo pirmasis kartumo lašas į jų pergalės taurę. Visą tą dieną jie buvo priversti skaityti iš oficialiosios lentelės, Cezario atstovo padiktuotos, kad Jėzus miršta ant kryžiaus, nes iš tikro jis buvo „žydų karalius“.

604. Iš Antonijos tvirtovės procesija pamažu nuvingiavo perkimštomis švenčiančio miesto gatvėmis. Daugelis tų, kurie buvo šūkavę prie pretoriumo, greičiausia, parėjo namo ruošti velykinės vakarienės. Sinedriumo nariams jų šukavimas nebebuvo reikalingas, ir dėl to jie galėjo eiti sau. Daugelis vyresniųjų tačiau ėjo paskui procesiją, norėdami būti tikri, kad viskas eitų gerai ir kad reikalas pagaliau butų baigtas visam laikui. Juokingų veido išraiškų ir patyčių, kurių padugnės nesigailėjo pasmerktiesiems, tikriausiai bus lydėję pakeliui, bet pačios žiauriausios patyčios buvo nukreiptos į tą, kurį paniekos mostais išdykusios minios dėmesį nurodė vyresnieji: galilėjietis Rabbi buvo žymiai vertesnis taikinys jų nešvankiai pajuokai už tuos du piktadarius.

Nešdamas skersinę siją, Jėzus ėjo labai sunkiai. Buvo jau apie vidudienį (§545), o dar prieš vidurnaktį pradėjęs jis be pertraukos kentėjo nesibaigiančias nepalyginamo žiaurumo fizines ir dvasines kančias. Pirmiausia, jis išgyveno tą skausmingą ir jausmingą atsisveikinimą su apaštalais paskutinės vakarienės būste; paskui Getsemanė ir suėmimas, teismas sinedriume, žiaurus išjuokimas Kajipo namuose, teismas pas Pilotą, pagaliau baisusis plakimas išsėmė visas jėgas. Jis svirdinėjo po rąsto svoriu ir kiekviename žingsnyje klupo, ir būta tikro pavojaus, kad bet kuriuo akimirksniu jis gali sugriūti ir daugiau nebeatsikelti. Tokia galimybė kėlė rūpestį vadovaujančiam šimtininkui, nes tai galėtų sutrukdyti jam atlikti pavestąjį uždavinį ar nepaprastai suvėlinti, ir jis už tas pasėkas gautų barti. Todėl jis griebėsi „rekvizicijos“ priemonių, kurias jau esame aptarę (§372 pastaboje).

Pasitaikė pro šalį eiti tūlam Simonui iš Kirenė-jos8), kurį Morkus savo romėnams skaitytojams pristato, kaip Aleksandro ir Rufo tėvą (§133). Jis grįžo iš lauko namo, kuriame, matyt, buvo dirbęs (§537) ir dabar ėjo namo, o šimtininkas, reikalo verčiamas, rekvizavo jį, įsakydamas jam paimti nešti siją, kurios Jėzus jau nebepajėgė panešti. Nėra pagrindo tikėti, kad tas Simonas pažino Jėzų ar buvo mokinys ir dėl to šimtininko įsakymas bus turėjęs būti jam visiškai nemalonus. Jei tačiau vėliau jo sūnus Rufas tapo įžymiu asmeniu Romos krikščionių bendruomenėje ir jei Povilas iš pagarbos Simono žmoną vadina „motina“ (§133), tai galima darytis išvadą, kad paslauga, kurią jis nenoromis atliko Jėzui, kažkuriuo mums nežinomu būdu davė pačias geriausias pasėkas.

605. Bet ne vien tik Simonas padėjo Jėzui. Kitokios paguodos, šį kartą savanoriškos, jis susilaukė iš moterų, apie kurias papasakoja vien tik Lukas, moteriškojo pamaldumo evangelistas (§144). Gal kaip tik tada, kai nuo pečių buvo nuimta kryžiaus skersinė sija ir jis, pajutęs palengvėjimą, šiek tiek atsitiesė, Jėzus priešiškai nusiteikusioje ar tingiai jį sekusioje minioje pastebėjo būrelį moterų, kurios verkė ir apgailėjo jį. Tai buvo „Jeruzalės dukterys“, taigi sostinės pilietės, nors tarp jų galėjo būti ir keletas galilėjiečių, kurios paprastai sekdavo Jėzų (§343). Vienas rabinų pateikiamasis liudijimas9), kaip atrodo, tvirtintų, kad Jeruzalėje buvo susidariusi moterų pamaldi draugija, kuri organizuodavo šiokią tokią pagalbą pasmerktiesiems mirti, ypač nešdamos gausiai vyno, sumaišyto su smilkalais, kuris, taip buvo tikima, darydavo anestetinio poveikio. Gal tos Jeruzalės moterys, kurios priėjo prie Jėzaus, priklausė tokiai draugijai, ir jos būtų turėjusios atlikti tą savo gailestingumo veiksmą juo nuoširdžiau, jeigu bent iš vardo bus pažinusios Jėzų.

Jėzus į jų užuojautą atsakė tokia pat užuojauta. Galvodamas vėl apie netolimą Jeruzalės sugriovimą (§454,526), Jėzus mąstė apie kančias, kurias tos katastrofos metu patirs moterys ir motinos, ir kartu su jomis jis jautė jų motiniškąją nelaimę, įspėdamas dėl to busimąsias aukas, ir todėl tarė joms: „Jeruzalės dukterys, ne manęs verkite, bet verkite verčiau pačios savęs ir savo vaikų. Nes štai ateina dienos, kuriose sakys: Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė! Tuomet jie ims sakyti kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kauburiams: Apdengkite mus! Nes jei taip daroma žaliam medžiui, tai kas bus sausam?“10 Jei tie dalykai, kuriuos aną dieną apverkė ašarodamos pamaldžiosios moterys, ištiko mirti pasmerktą Nekaltąjį, kas atsitiks po keturiasdešimt metų, kai Jeruzalės katastrofa bus apėmusi „nuodėmingą giminę, piktadarybe apsunkintą tautą, piktųjų veislę, sugedusius sūnus“, kaip buvo išsireiškęs Izaijas (1,4)!

Kai procesija pasiekė Kaukole vadinamąją vietą, kryžiavimas buvo vykdomas tuojau pat. Skausmams apmalšinti Jėzui, o taip pat ir dviems piktadariams buvo pasiūlyta vyno, sumaišyto su mira11); tačiau Jėzus, vos palietęs lūpomis, atsisakė, norėdamas pilna sąmone išgerti iki paskutinio lašo tą taurę, kurią jam paskyrė dangiškasis Tėvas

606. Visi trys buvo išvilkti, tačiau galimas dalykas, kad jau minėtais sumetimais jiems buvo palikta po kokią skiautelę prisidengti (§600). Kryžiuojamųjų drabužiai atitekdavo kareiviams, kurie lygiomis išsidalydavo juos tarpusavyje. Taip jie padarė ir su Jėzaus drabužiais, o savo akimis matęs liudininkas nupasakoja, kaip iš tikro tai įvyko.

Žydai paprastai dėvėdavo viršutinį drabužį, arba apsiaustą, o po juo tuniką. Apsiaustą sudarydavo du krūvon susiūti medžiagos gabalai, o tunika galėjo neturėti jokių siūlių, suausta iš viršaus kaip vienas atskiras vienetas. Tokia tunika buvo vyriausiojo kunigo, kurią mini Flavijus Juozapas12); tokia pat buvo ir Jėzaus.

„Kareiviai, prikalę jį ant kryžiaus, pasiėmė jo drabužius (iš kurių padarė keturias dalis, kiekvienam kareiviui dalį) ir tuniką. Tunika buvo ne susiūta, bet nuo viršaus iki apačiai visa megstinė; todėl jie sakė vienas kitam: Nepiaustykime jos, bet meskime burtą, kieno ji bus“13). Apsiaustas be didesnių gadinimų galėjo būti padalytas išardant siūles, o kai tunika buvo vientisinė, tai, plėšoma gabalais, būtų nebetekusi savo vertės. Todėl kareiviai sutarė atiduoti ją tam, kurio naudai parodys žaidimų kauliukai, jų pasiimtieji su savim laikui praleisti, einant sargybą prie tų trijų kryžių. Bet tame jų veiksme evangelistas įžiūri išsipildant mesijinę psalmės 21,19 pranašystę: „Dalina sau mano drabužius ir dėl mano tunikos meta burtą“.

Išvilkus iš drabužių, Jėzus buvo paguldytas. Jo rankos buvo ištiestos ties jo atsineštąja sija ir prikaltos prie jos. Paskui jis buvo pakeltas prie jau statmenos sijos, kol apžergė pastolą (sedilę). Tada buvo prikaltos kojos (§600).

Jo kryžius buvo vidurinis; tie du piktadariai buvo nukryžiuoti iš abiejų jo šalių. Prie jo kryžiaus buvo pritvirtinta lentelė, aptarianti nusikaltimą; jeigu jai buvo skirta vieta, kaip atrodytų iš Mato evangelijos 27,37, statmenos sijos viršūnėje, tai kryžius turėjo būti „immissa“, o ne „commissa“ formos (§598).

Kryžiavimas buvo baigtas netrukus po vidudienio.

607. Ties tuo paskutiniuoju tašku, atrodo, kiltų nesutarimas tarp Jono pareiškimo, kad Pilotas mirties sprendimą paskelbė apie „šeštą valandą“, tai yra truputį prieš mūsiškį vidudienį (§595), ir tarp Morkaus 15,25, žinios: „Buvo trečia valanda, kada jie prikalė jį ant kryžiaus“.

Šitiems abiems pareiškimams suderinti buvo pasiūlyta įvairių prielaidų. Šv. Jeronimas darė prielaidą, ir kai kurie šių dienų tyrinėtojai sutinka su juo, — kad perrašinėtojas padarė klaidą, sumaišydamas dvi skaičius reiškiančias graikų abėcėlės raides, būtent, tūlas raštininkas sukeitė raidę „gamma“ su „digamma“ (gamma reiškia 3, digamma — 6; abi raidės graikiškoje abėcėlėje labai panašios). Todėl Morkaus evangelijoje tektų skaityti „šešta valanda“ taip, kaip ir Jono. Nors toks klausimo sprendimas teoriškai yra galimas, bet jo neparemia jokie kodeksai. Kiti tyrinėtojai darė prielaidą, kad Jonas skaičiavo valandas nuo vidurnakčio, remdamasis tuo, kaip Vakaruose oficialiai buvo skaičiuojama, o Morkus — nuo aušros, kaip Rytuose buvo daroma. Bet ir šita teorija maža tesulaukė paramos, nes, be kita ko, mes turėtumėm laukti, kad Morkus, kuris rašė Romoje, naudotųsi vakarietišku laiko skaičiavimu, o Jonas rytietišku, kadangi jis rašė Rytuose.

Labiausiai pagrįstas sprendimas, atrodo, būtų tasai, kuris remiasi anuometiniais krašto papročiais. Laikas nuo aušros iki saulėlydžio buvo dalomas į 12 valandų, kurių ilgumas svyruodavo pagal metų laikotarpį, bet toks dalijimas buvo greičiau teoretinis, negu praktinis. Tokiuose kraštuose, kaip Judėja, kur laikui skaičiuoti ypač maža buvo mechaninių priemonių, žmonės paprastai laiką nustatinėdavo pagal saulę. Dvylika dienos valandų dalydavo į keturias lygias dalis: dvi dalys prieš vidurdienį ir dvi po jo. Kadangi kiekvienas toks laikotarpis būdavo ilgesnis už valandą, tai vieną nuo kito atskirti juos palengvindavo didesni saulės šviesos spindėjimo skirtumai. Taigi nuo aušros iki to meto, kurį mes laikytumėm 9 valandą ryto, jiems visad buvo dar rytas, arba pirmoji to laikotarpio valanda; nuo mūsiškės 9 valandos ryto iki vidurdienio buvo trečiosios valandos metas; nuo vidurdienio iki 3 valandos po pietų buvo šeštosios valandos metas; nuo 3 valandos iki saulės laidos buvo devintosios valandos metas. Sinoptikai labai retai tenukrypsta nuo šitokio skaičiavimo14), o Jonas yra pratęs dažniau išvardyti ir kai kurias tarpines valandas vietoje tų ilgesniųjų laikotarpių, nes jis vis nori būti tikslus.

Labiausiai patikėtina galimybė dėl to nesutarimo, kuris iškyla tarp Morkaus ir Jono ryšium su valanda, kada Jėzus buvo nukryžiuotas, būtų ta: Morkus turi galvoje „trečiosios“ valandos laikotarpį, kuris tęsėsi iki šeštos valandos, arba vidurdienio, Jonui tai radiškai reiškia „šeštą“ dienos valandą, arba patį vidurdienį.

608. Kiek mums žinoma, visą kryžiavimo vyksmą vykdant Jėzus visiškai nieko nekalbėjo. Vargu jau bebuvo likę bent kiek jėgų jo sudaužytame ir suluošintame kūne, o savo mintis jis buvo sukaupęs ties dangiškuoju Tėvu, kuriam jis skyrė savo paties auką. Pirmieji jo ištartieji žodžiai, kurie perduodami mums, nors skirti dangiškajam Tėvui, yra susiję su tais žemėje šalia jo esančiais. Gal tai buvo metas, kai jie kalė jo rankas ar kojas, kada jis tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką darą!“15). Jis prašo atleisti ne tiek tiems nesąmoningiems kareiviams, kalantiems vinis, kiek tiems kitiems, kurie sąmoningai taip sutvarkė viską, kad jis butų nukryžiuotas. Net ir tiems Jėzus atleidžia ir maldauja Tėvą, kad atleistų jiems, nes jie nežino dabar, ką anksčiau atsisakė žinoti, padarytos kaltės pasėka yra kilniai priimta pateisinti dabartiniam nusikaltimui.

Nuo kryžiaus Jėzus ir toliau stebėjo jau gęstančiomis, bet dar įžvalgiomis akimis, kas vyko apačioje ir šalia jo. Apačioje stoviniavo vyriausieji kunigai ir kiti sinedriumo nariai, kurie dar tebesigėrėjo savo pergale. Iš tiesų pats laikas buvo jiems, kaip geriems izraelitams, grįžti namo prižiūrėti velykinės vakarienės paruošimą, bet vis atidėliojo grįžimą, kad užtruktų džiūgaudami savo pergalės vietoje.

Jie šen ir ten tebesisukinėjo tarp tų trijų kryžių. Kartais jie piktai pažvelgdavo į vidurinį kryžių, kartais jie su panieka rodydavo jį praeinantiems pažįstamiems; o retkarčiais sustodavo priekyje prieš jį, susinėrę užpakalyje rankas, ir kreipdavosi į Nukryžiuotąjį: „Še tau! kurs sugriauni Dievo šventyklą ir per trejetą dienų ją atstatai! Gelbėk pats save. Jei tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!" O žmonės, kurie sustodavo įbauginti tų, juos sulaikiusiųjų, autoriteto, kartojo tas patyčias.

Kiti sinedriumo nariai griebėsi asmeninio argumento, kuris tuo pat metu buvo savo darbų teisinimas: „Kitus išgelbėjo, pats savęs negali išgelbėti! Jei jis Izraelio karalius, tegul dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes jam tikėsime! Jis pasitikėjo Dievu: tegul jis dabar jį išvaduoja, jei nori (plg. psalmę 22, 9), nes jis yra sakęs: Aš Dievo Sūnus!“ Bet nuo kryžiaus nebuvo atsakoma, ir tasai nenužengė, kurį jie buvo nukryžiavę. Bet kuriuo atveju tiems, kurie tyčiojosi, tai nebūtų išėję į gera.

609. Šalimais Jėzaus kybojo du nukryžiuotieji piktadariai. Ir iš čia girdėjosi įžeidinėjimai. Matas ir Morkus apie besityčiojančius piktadarius kalba daugiskaitoje, bet tai yra grupinė daugiskaita, nusakanti, kad priekaištavo apskritai piktadariai, smulkiau nežymint, ar visi, ar dalis. Tačiau Lukas nurodo skirtumą ir sako, kad vienas įžeidinėjo Jėzų, o kitas užstojo. Piktadarys, kuris priekaištavo, gal norėdamas atgauti šiek tiek paguodos savo gyvenimo žlugime, o gal keršydamas dėl kokios neaiškios vilties žuvimo, vis kartojo Jėzui: „Jei tu Kristus, gelbėk pats save ir mus!“ Bet antrasis piktadarys jautė ne taip, kaip jis, ir draudė jį sakydamas: „Ir Dievo tu nebijai, nors esi taip pat pasmerktas! Mudu juk teisingai, nes gauname tai, ko mūsų darbai verti, o šitas nepadarė nieko pikta“. To priekaišto jėga glūdi žodyje „nebijai“, kuriuo remiasi „nors...“ Jei nejauti Dievui pagarbos, tai bent turėk baimės, nes kenti tos pačios bausmės kančias, kaip ir nekaltas Jėzus. Gal tas gerasis piktadarys buvo girdėjęs apie Jėzaus iš Nazareto garsą, jo gerumą, stebuklus ir Dievo karalystę, kurią jis skelbė. Nepaisant jo nusikaltimų, jame, matyt, dar buvo garbingos sąžinės. Mirties akivaizdoje tai iškyla į paviršių ir pridengia visą jo praeitį. Mirštantysis griebiasi paskutinės vilties, kuri jam dar liko, įasmeninta neteisingai nukryžiuotame Teisingajame. Tuomet jis tarė Jėzui: „Viešpatie, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę“, tai yra, kai nueisi garbingai karaliauti į savo karalystę, kurią paskelbei. O Jėzus jam atsako: „Iš tikrųjų, sakau tau, šiandieną tu būsi su manim rojuje“. Nors nėra lengva tiksliai nustatyti Jėzaus laikais buvusią „rojaus“ žodžio prasmę16), bet tikra yra tai, kad jis reiškė teisiųjų būstinę po mirties, atitinkančią „Abraomo prieglobstį“ (§472).

610. Tarp tų, kuriuos Jėzus galėjo pamatyti nuo kryžiaus, buvo už kelių žingsnių tikrai mažas būrelis, teikęs jam paguodos. O gal tai buvo ne paguodos, bet dar didesnio skausmo šaltinis? Tą būrelį sudarė jo artimieji ir draugai, kuriems romėnų įstatymas nedraudė žiūrėti bausmės vykdymo, jei tik jie nebandė teikti pasmerktajam kokios nors pagalbos, o sargybiniai kaip tik buvo tam, kad neleistų. To arti kryžiaus stovėjusio būrelio asmenų vardus yra perdavęs mums evangelistas, kuris buvo kartu su jais, nors savo vardą jisai praleidžia, pasisakydamas apie save tiktai šitaip: „Mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ (§155). Su juo stovėjo Jėzaus „motina, jo motinos sesuo, Marija Kleope ir Marija Magdalena“17).

Po Jėzaus mirties sinoptikai savo ruožtu yra suminėję žymiai didesnį būrelį toliau nuo kryžiaus stovėjusį, kurį sudarė verkusios ir gailestį reiškusios moterys. Tai buvo tos moterys, kurios patarnaudavo Jėzui (§343) ir atsekė iš Galilėjos į Jeruzalę18). Toje antroje grupėje yra išvardytos „Marija Magdalena“ (kaip ir pirmojoje grupėje), „Jokūbo Jaunesniojo ir Juozapo motina Marija“ (ir ši Marija pasirodo ir pirmojoje grupėje, kaip Marija Kleope), be to, „Salomė ir Zebediejaus sūnų motina“ (§496), kurios abi yra viena ir ta pati. Jei bent dvi moterys yra išvardytos abiejose grupėse, tai nėra ko stebėtis, nes jos minimos skirtingu metu: pirmoji grupė minima prieš Jėzaus mirtį, ir kai kurios jų galėjo tuo tarpu pereiti iš vienos grupės į kitą.

Arčiausiame prie kryžiaus būrelyje stovėjo ir Jėzaus motina su mylimuoju jo mokiniu. Ar jam, kabančiam ant kryžiaus, teikė paguodos jos buvimas? Kareiviai neleido jai prieiti prie jo, o jam vinys neleido parodyti jai kokio nors mosto. Tarp savęs jie galėjo susisiekti tik žvilgsniu: Marijai prabilti trukdė verksmas, o Jėzui — nepaprastas nusilpimas, žiūrėdama į savo sūnų, motina gal bus galvojusi, kokioje pasibaisėtinoje padėtyje atsidūręs tasai kūnas, vieninteliu pasaulyje būdu susiformavęs jos įsčiose. O sūnus, žiūrėdamas į motiną, gal bus svarstęs, kokia didžiausio pasigailėjimo verta pasidarė toji, kuri buvo paskelbta „pagirta tarp moterų“. Bet vienu metu, sukaupęs šiek tiek jėgų, Nukryžiuotasis linktelėjo galva savo motinai ir tarė: „Moteriške (§283), štai tavo sūnus“. O paskui savo mylimajam mokiniui tarė: „Štai tavo motina“. Šiuo savo testamentu mirštantysis visam laikui sujungė du labiausiai žemėje savo mylėtuosius —Betliejaus moteriškę ir jaunuolį, kuris jautė jo širdies plakimą paskutinės vakarienės metu. Nuo tos dienos Jonas paėmė Mariją į savo namus (§156).

611. Nukryžiuotasis silpo greitai. Staiga pradėjo temti: „Nuo šeštos valandos pasidarė tamsu visoje žemėje iki devintai valandai“19), arba nuo vidurdienio iki trečiai valandai po pietų. Išsireiškimas „visoje žemėje“ čia reiškia Judėją, kaip kartais žymima žydų Biblijoje.

Mes neturime duomenų spręsti, kodėl sutemo. Tikrai tai nebuvo saulės užtemimas, kuris negali įvykti, kai būna mėnulio pilnatis, o tada toks jis ir buvo. Tai jau senovėje yra pastebėję Origenas, Jeronimas ir Jonas Krizostomas. Teisybė, kad tariamasis Dionyzas Areopagita pasakojo, jog Heliopolyje būdamas jis yra matęs, kaip visas pasaulis aptemo dėl Jėzaus mirties, ir jis aiškino tai mėnulio judėjimu, būtent, kad mėnulis tariamai pajudėjo, uždengdamas saulę20). Tačiau tas pasakojimas yra gryna fantazija, nes šiandien jau aišku, kad tas nežinomasis autorius rašė ne anksčiau kaip V šimtmetyje ir jo aiškinimuose nepaisoma labai pagrįstų stebėjimų, kuriuos yra atlikę aukščiau minėtieji senieji rašytojai. Net ir saulės užtemimas, kurį atžymėjo Flegonas, Hadrijono laisvėn paleistasis vergas, ir suminėjo kai kurie Bažnyčios Tėvai21), turėjo įvykti 32 m. ir dėl to negali nieko bendra turėti su mums rūpimuoju klausimu. Aišku, kad evangelistai į šį žemės aptemimą Jėzaus mirties metu žiurėjo, kaip į kažką stebuklinga, taip pat kaip į stebuklingus ženklus, kurie lydėjo jo gimimą. Bet ar dėl to aptemimo kalti tiršti debesys, ar kas nors kita, sunku nuspręsti.

Toje tamsumoje, kuri kabojo ties fizine gamta, Jėzaus žemiškasis gyvenimas pamažu geso agonijoje, kuri tęsėsi apie tris valandas ir kurią evangelistai pridengia pagarbios tylos šydu. Jo gyvybė ir jėgos nukraujavo ištampytomis rankomis ir kojomis ir nuo plakimo atsivėrusiomis žaizdomis. Galva buvo subadyta erškėčių vainiko dygliais. Jo kūne nebuvo nė vieno raumens, kuris galėtų pailsėti šioje padėtyje ant kryžiaus. Skausmas kankino be perstojo, nes skausmas vijo skausmą, ir kiekvienu metu tai darėsi vis labiau nebepakeliama.

Tame tamsiame mėšlungių okeane tiktai jo sielos gilumoje buvo giedra, mąstyme apie Tėvą.

Mirštantysis kabojo tylėdamas.

612. Vienu tarpu apie devintą valandą Jėzus sušuko, aramaiškai tardamas: „Eli, Eli, lema shebaqtani“. Tai buvo greičiau ne šiaip sušukimas, o citata. Tie žodžiai yra 21 psalmės pradžia, ir lygiai tokie, kaip aramaiškame „Targun“ (išskyrus „lema“ vietoje „metuel mah“). Jie reiškia, kaip Matas ir Morkus pasako graikiškajame vertime: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?“ Kadangi tai yra citata, tai jos prasmės reikia žiūrėti tame ištisame dalyke, kurio čia yra tik pradžia. Toji psalmė iš tiesų pranašauja Mesijo paskutines kančias, o, nuo kryžiaus kartodamas pirmąsias jos eilutes, Jėzus norėjo jas prisitaikyti sau. Senoji psalmė, be kita ko, sakė:

—Mano Dieve, mano Dieve, kam tu mane apleidai? Toli tu esi nuo maldų, nuo mano šauksmo žodžių. Mano Dieve, aš šaukiu per dieną, o tu neišklausai, Ir naktį, o tu manęs neklausai!

Argi esu kirminas, o ne žmogus, Pasityčiojimas ir žmonių atmata?

Visi, kurie mane mato, išjuokia mane, Kraipo lūpas, judina galvą:

„Jis pasitikėjo Viešpačiu: tegu išlaisvina jį, Teišgelbėja jį, jei jį myli“.

Nes aplink mane stovi daug šunų,

Piktadarių gauja supa mane.

Jie perdūrė mano rankas ir mano kojas,

Aš galiu suskaityti visus savo kaulus.

O jie žiūri ir matydami mane džiaugiasi;

Dalina sau mano drabužius Ir dėl mano tunikos meta burtą.

Tad Jėzaus sušukimas dar kartą patvirtina, kad jis yra Mesijas, o įrodyti tam skelbia, kad cituojamoji pranašystė išsipildo jame pačiame.

Bet kai kam nebuvo aiškūs patys pirmieji to susukimo žodžiai „Eli, Eli“. Ten buvusieji mokyti Rašto žinovai, žinoma, atpažino citatą, bet kiti, mažiau žinių turintieji, priėmė juos kaip kreipimąsi į senovės pranašą Eliją (§404), jeigu tik neapsimetė taip supratę, kad iš naujo galėtų tyčiotis iš mirštančiojo, tarytum jis būtų kliedėjęs nuo skausmo. Todėl smalsumo apimti ir pasityčiodami jie pradėjo sakyti: „Štai! Jis šaukia Eliją!"

613. Belaukiant, Nukryžiuotasis tarė kitą žodi: „Trokštu!" Netekus kraujo ir ištemptoje padėtyje, troškulys buvo labai natūralu, bet tai dar ne viską paaiškina. Iš tiesų psalmėje, kurią ką tik citavo Jėzus, taip pat buvo sakoma:

Išdžiuvo kaip šukė mano gerklė,

Ir mano liežuvis prilipo prie mano gomurio.

Taigi troškulys buvo taip pat dalis Mesijo kančių pranašiškojo regėjimo, todėl Jonas (19,28) atkreipia dėmesį į tai, kad Jėzus ištarė „Trokštu!", jog galėtų išsipildyti Raštas.

Į mirštančiojo paskutinįjį prašymą šį kartą susilaukta visiškai jautraus atsiliepimo iš vieno kareivių, saugojusių kryžius. Neturėdami nieko geresnio, romėnų kareiviai troškuliui malšinti naudodavo vandens ir acto mišinį, dar ir dabar plačiai tebenaudojamą Italijos kaimuose piūties metu. Net ir lotyniškas jo vardas "posca" dar tebėra išlikęs kai kurių Italijos sričių kaimuose. Pramatydami, kad teks gana ilgai prabūti sargyboje po kryžiais, kareiviai atsinešė su savim ąsotį. Išgirdęs Jėzų sušukus, vienas jų pamirkė kempinę, pamovė ją ant ieties22) ir pakėlė prie jo lūpų. Šis kareivio veiksmas nepatiko tiems, kurie kalbėjo apie Eliją, ir tie bandė jį sudrausti, sakydami: „Liaukis, žiūrėkime, ar ateis Elijas jo išvaduoti“23). Jų nuomone, jeigu Elijas išgelbės Jėzų, tai jis taip pat pasirūpins kaip nors ir jo troškulį numalšinti. Atrodo, kad kareivis atsakė jiems tuo pat šūktelėjimu (Morkaus 15,36: „Palaukite, žiūrėkime, ar ateis Elijas jo nuimti“), tartum sakydamas, kad gali būti geriau truputį pastiprinti Nukryžiuotąjį, kol laukiama Elijo.

Jėzus, kuris prieš kelias valandas buvo atsisakęs vyno su mira, dabar paragavo nuo kempinės to skysčio. Evangelistai vadina tai actu tuo aiškiu sumetimu, kad derintųsi su psalmės 68,22 vieta, kurioje sakoma: „Mano troškulyje girdė mane actu“. Jėzus, paragavęs acto, sušnabždėjo: „Atlikta!“

Netrukus tuojau po to mirštančiojo sužalotu kūnu perėjo lyg koks drebulys, ir jis balsiai sušuko: „Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią!“24). Po to nulenkė galvą.

Mirė.

614. Tuo metu mieste vyko nepaprasti dalykai. Šventyklos viduje kabojo dvi didelės išsiuvinėtos uždangos: viena skyrė prieangį ir „šventąją vietą“, kita — pastarąją nuo „šventų šventosios“ vietos (§47). Tos uždangos primindavo Dievo neprieinamumą ir nematomumą, kuris gyveno „šventų šventojoje“ vietoje. Apie devintą valandą, Jėzui mirštant, viena tų uždangų (veikiausia — vidinė) perplyšo pusiau nuo viršūnės iki pat apačios, lyg tarytum reikštų, kad jos pareiga jau baigta, nes nematomasis Dievas nebėra jau neprieinamas.

Įvyko ir žemės drebėjimų, „uolos skilo, ir kapai atsidarė, ir daug kūnų šventųjų, kurie buvo užmigę, kėlėsi iš numirusiųjų. Ir išėję iš kapų po jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir pasirodė daugeliui“25). Tasai mirusiųjų prisikėlimas šioje pastraipoje, greičiausia, įjungtas tiktai iš anksto, nes atrodo, kad tai yra įvykę po Jėzaus prisikėlimo, su kuriuo tai ir susieta. Jau ketvirtajame šimtmetyje minimas plyšys, matomas uolotoje Kaukolės dalyje, įjungtas į šventojo Karsto bazilikos užimamąjį plotą, ir jis buvo rodomas, kaip žemės drebėjimo pasėka (Lucijonas Kankinys, Kirilas iš Jeruzalės). Plyšys yra apie 1.70 m ilgio ir 0.25 m pločio, ir visiškai kitaip negu buna kitų žemės drebėjimų atvejais, eina jis ne išilgai uolos rievių, bet kerta jas skersai.

Kai šimtininkas ir sargybą ėjusieji kareiviai pamatė tuos keistus reiškinius, kurie lydėjo Jėzaus mirtį, ir prisiminę, be kita ko, kaip rimtai ir nepaprastai greit visa tai buvo įvykę, tada grįžo jiems atmintin visa jo ypatinga laikysena bylos svarstymo metu, o visus įvykius sudėję į krūvą jie įsitikino, kad toksai kalinys ne tik nekaltas buvo, bet dar ir labai nepaprasta būtybė. Jie pradėjo sakyti: „Tikrai šitas žmogus buvo teisus“, o jungdami tai su jam primetamaisiais kaltinimais jie kalbėjo: „Iš tikrųjų šitas žmogus buvo Dievo Sūnus“26)

Pasikeitė taip pat ir minios laikysena. Kai tik Jėzus mirė, sinedriumo nariai, išdidžiai vaikščioję apie kryžių, džiaugdamiesi laimėjimu, dabar jau nebeturėjo ko bijotis, bent šiuo metu, taigi išsivaikščiojo namo velykinės vakarienės ruošti. Tad nebeliko nieko, kas įsakinėja miniai juoktis bei tyčiotis iš Nukryžiuotojo, ir žmonės galėjo jau reikšti tikruosius savo jausmus. Juos taip pat paveikė dienos aptemimas ir žemės drebėjimas, o prisiminę, kas atsitiko svarstant bylą, jie pradėjo skirstytis nuo kryžiaus, „mušdamies sau į krūtinę“27).

Dar tebebuvo vis tie du būreliai Jėzaus artimųjų. Vienas jų stovėjo prie kryžiaus, o kitas tolėliau, ir kai kurie vaikščiojo nuo vieno būrelio prie kito.

615. Grįždami namo, sinedriumo nariai staiga atsiminė vieną teisinį priesaką. Jie vis kartojo sau, kad yra atlikę labai šventą darbą, nukryžiuodami Jėzų, bet tasai jų šventumas būtų netobulas, jeigu Jo kūnas bus paliktas taip kaboti per naktį. Ne, jis turi būti nuimtas nuo kryžiaus ir tuo pat popiečiu palaidotas dar prieš saulės laidą, kaip reikalavo Įsta-tymas28). Ypačiai dar ir dėl to, kad nuo saulėlydžio prasideda iškilmingos Velykos. Tad pakeliui jie užsuko pas prokuratorių ir paprašė, kad būtų pasielgta pagal tą priesaką, nurodydami dar, kaip paprasčiausia būtų tai įvykdyti. Pakaktų tik sulaužyti visiems trims nukryžiuotiesiems blauzdikaulius (§601), ir netrukus tuoj būtų galima visus juos laidoti.

Per keletą akimirksnių prieš juos pas prokuratorių buvo nuėjęs vienas taip pat sinedriumo narys, prašydamas palaidoti Jėzų. Jėzui mirus, šiek tiek atsigavo nusiminę jo mokiniai. Tarp jų buvo ir tūlas Juozapas, kilęs iš Arimatėjos (senovinė Ramathaim, šiandien Rentis, esanti į šiaurės rytus nuo Lydos), labai gero vardo turtingas žmogus, sinedriumo narys, o taip pat ir „Jėzaus mokinys, tik slaptas iš baimės žydų“29). Dvasiškai jis kiek panašus į Nikodemą, kuris taip pat buvo sinedriumo narys (§228), nors Juozapas turėjo drąsos nesutikti su savo draugais sinedriumo nariais, kai jie pasmerkė Jėzų30).

Dabar jis išdrįso dar daugiau. Gal prašomas Jėzaus artimųjų ir draugų, kurie, suprantama, galėjo kreiptis į toki įtakingą, kaip jis, nuėjo jisai pas Pilotą ir paprašė palaidoti Jėzaus kūną, kaip romėnų įstatymai leido (§601). Pilotas noriai išklausė jo prašymą, bet stebėjosi, kad Jėzus taip greit mirė; dėl to jis pašaukė šimtininką, ir kai tasai patvirtino Jėzaus mirtį, Pilotas leido Juozapui palaidoti kūną.

616. Beveik tuo pat metu atvyko kiti sinedriumo nariai, ir Pilotas, išklausęs ir jų prašymo, įsakė kitiems kareiviams, ne tiems, kurie prie kryžių ėjo sargybą, atlikti „cruri fragium“ — sulaužyti blauzdų kaulus ir nuimti lavonus. Evangelistas, kuris buvo prie kryžiaus, kai jie atvyko, sako: „Todėl kareiviai atėjo ir sulaužė blauzdas vienam ir kitam, kurie buvo prikalti ant kryžių drauge su juo. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną, ir tuojau išėjo kraujo ir vandens“31). Taigi abu piktadariai pragyveno Jėzų, ir jiems teko praeiti „crurifragium“ — buvo sulaužyti blauzdikauliai; to daryti Jėzui nebereikėjo, nes visiškai aiškiai buvo matyti, kad Jis yra miręs, o dėl to kareiviai dar ir darbo sau šiek tiek susimažino. Tačiau vienas jų paleido Jėzaus širdies kryptim ietį, kad nebekiltų jokių abejonių. Ietis atvėrė šone didelę žmogaus rankos didumo kiaurymę32), įr iš jos ištekėjo kraujo ir vandens.

Mokyti anglai fiziologai bandė išaiškinti tą kraujo ir vandens klausimą, darydamiesi prielaidą, kad Jėzaus širdis jau buvo trūkusi prieš perveriant ją ietimi. Jie sako, kad jeigu jau buvo trūkusi širdis, tai prieširdyje turėjo būti prasidėjęs vidinis kraujoplūdis (hemorragia) ir kraujo išsiskyrimas. Raudonieji kraujo rutulėliai tada tvenkiasi apačioje, o vandeningasis kraujo serumas kyla į viršų. Taigi kai tokiu atveju po mirties atidaromas prieširdis, tai tos sudėtinės dalys išteka atskirai. Remiantis tais fiziologais, staigi Jėzaus mirtis aiškintina širdies plyšimu, dėl kurio kaltos dvasinės kančios. Jėzus mirė iš širdgėlos plyšus širdžiai tikrąja to žodžio prasme.

Kiek bebūtų vertas šitoks aiškinimas, evangelistas, kuris matė šį įvykį, įžiūri čia daug gilesnę ir žymiai paslaptingesnę prasmę: „Nes tai atsitiko, kad įvyktų Raštas (kurs sakė): Kaulo nesulaužysite jame. Vėl kitas Raštas sako: žiūrės į tą, kurį jie per-vėrė“. Pirmoji citata yra iš Išėjimo knygos 12,46 (Skaičių kn. 9,12) ir kalba apie velykinį avinėlį, žydams nebuvo galima laužyti jo kaulų, kai valgydavo jį Velykų vakarienės metu. Evangelistui tasai priesakas patvirtina tai, kad Jėzus buvo tikroji atpirkimo auka, Senojo Testamento pranašysčių velykinis avinėlis. Antroji citata yra iš Zakarijo knygos 12,10, kuri pranašauja, kad žydų tauta apverks tą, kurį jie pervėrė, kaip raudama viengimio.

Evangelistas mums nepateikia vardo to kareivio, kuris pervėrė Jėzaus šoną, bet krikščioniškoji legenda jam davė nepamirštamą vardą, pavadindama jį Longinu. Graikiškai ietis yra „lonche“, ir dėl to kareivis buvo pavadintas Longinu.

617. Kareiviai bus atlikinėję liūdną savo darbą, o Juozapas iš Arimatėjos stovėjo ir laukė, kad galėtų pasinaudoti Piloto duotuoju leidimu. Jis buvo prašęs Jėzaus kūno, nes jam ir tiems, kurie jį buvo prašę veikti, rūpėjo, kad jis nebūtų įmestas į bendrą kapą kartu su abiejų nužudytųjų piktadarių lavonais. Kai tik Jėzaus kūnas buvo nuimtas, Juozapas tuojau pat ėmė ruoštis tinkamoms laidotuvėms, kurios tačiau turėjo būti paskubom atliktos dėl įsigalinčio įstatymais numatytojo poilsio, prasidedančio su saulės laida (§537).

Juozapui padėjo ir kiti. Vardu vadinamas jo dvasinis brolis „Nikodemas, kuris atėjo... ir atnešė apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio“33). Nesunku įsivaizduoti, kad abiems vyrams šiame darbe padėjo ir pamaldžiosios moterys, kurios buvo ten jį kryžiuojant, o pirmoji tarp jų jo motina, kuri, tikriausia, neatsisakė sopulingo džiaugsmo paimti į savo rankas kūną, kai jis buvo nuleistas nuo kryžiaus. Kaip Nikodemas atnešė kūnui paruošti kvepalų, taip jam įvynioti Juozapas buvo nupirkęs maršką (sindonę) (§561); čia tas žodis neturi išskirtinės lengvam naktiniam drabužiui aptarti prasmės, o reiškia ploną lininį audeklą, paklodę.

Kadangi nedaug tebuvo laiko, tai kūnas apruoštas per gana trumpą laiką: „Paėmė Jėzaus kūną ir aprišo jį paklodėmis su kvepalais, kaip buvo žydų paprotys laidoti“34), iš tiesų taip, kaip anksčiau buvo paruoštas Lozorius (§491). Tada kūnas įvyniotas į maršką (sindonę). Laiko trūkumas neleido gabenti kūno laidoti kur nors toliau, bet toji kliūtis buvo lengvai nugalėta dėl Juozapo kilnumo, kuris pasiūlė savo paties kapą, buvusį kaip tik Kaukolės kalvoje, nes „ten buvo daržas, o darže naujas kapas, kuriame niekas dar nebuvo paguldytas“35). Daržas buvo Kaukolės pašlaitėje, o „kapas buvo iškaltas uoloj“36), kuri sudarė vieną išsikišimų, sudariusių Kaukolės aukštumėlę. Gali būti, kad kiti pasiturintieji Jeruzalės miestiečiai ten taip pat turėjo pasiruošę kapus. O tai puikiai sutiko su papročiu kryžiavimą vykdyti arti kapinių (§599).

618. Kapas, kurį Juozapas atidavė Jėzui palaidoti, viduje buvo taip įrengtas, kaip ir visi žydų kapai (§491) su prieangiu, o paskui su laidojamuoju kambariu, turinčiu nišą kūnui padėti. Išorinės durys buvo užremtos didžiuliu akmeniu, primenančiu didelę girnapusę, užristą prie įėjimo. Įeiti galima buvo tik atritinus akmenį, ir tai ne be didesnių pastangų, į kairę ar dešinę, o jis pariedėdavo į bet kurią pusę uoloje iškaltu grioveliu.

Kadangi Jėzus buvo miręs apie trečią valandą popiet, tai viskas buvo jau baigta prieš šešias, kai Juozapas „pririto didelį akmenį prie kapo angos ir nuėjo“37).

Bet kapas dar ne tuoj pat buvo paliktas: „Buvo tenai Marija Magdalena ir kita Marija (Jokūbo ir Juozapo motina), sėdėjusios ties kapu“38). Taip pat ir kitos pamaldžiosios moterys atėjo arčiau pasižiūrėti kapo ir kaip palaidotas garbingasis kūnas. Paskui grįžusios į miestą ir pasinaudodamos paskutiniu dar likusiu dienos truputėliu, „jos prirengė kvepalų ir tepalų“ (§537). Matyt, jų pamaldumui nepakako to gausaus kiekio, kurį atgabeno Nikodemas, ir jos ruošėsi ištepti Jėzaus kūną dar rūpestingiau ir dėl to grįžti prie kapo, kai tik baigsis subata39).

Nė vienas apaštalų nėra suminėtas ryšium su šitomis gailestingomis paslaugomis. Tik vien Jono rašto santūrume lengvai įžiūrima, kad jis padeda Jėzaus motinai ir paima ją į savo namus, pasiruošęs rūpintis ja, kaip jos įsūnis. Ten jie abu laukė.

619. Ta naktis tarp penktadienio ir subatos tikrai puiki buvo džiūgaujantiems sinedriumo nariams. Jie šventė prie Velykų stalo ne tik tradicinio išorinio linksmumo supami, bet dar jausdami ir ypatingą vidinį pasitenkinimą, kuris nieko bendra neturėjo — arba atrodo, kad neturėjo — su Velykų iškilmingumu.

Tasai galilėjietis Rabbis iš tikrųjų jau buvo dingęs; jis jau miręs, tikrai miręs! Nebebuvo pavojaus, kad jiems dar kada nors reikėtų klausytis jo užsipuolimų ir būti žeminamies žmonių akyse! Tie keturi mokiniai, kuriuos jis turėjo su savim, dabar, kai jau jų mokytojas miręs, be abejo, išsisklaidys, ir niekas apie jį daugiau jau nebekalbės. Padedant ne tiek Mozei ar Elijui, kiek tam neapipiaustytajam Pilotui, ačiū jam, viskas išėjo labai gerai; šiaip ar taip, ar jis apipiaustytas, ar ne, o pasisekimas buvo gražus, ir mintijant tai, velykinės vakarienės skonis didėjo.

O vis dėlto pergalvodami tie įžvalgūs vyrai ėmė pastebėti žvilgančioje savo pergalės kristalinėje taurėje nedidelį plyšį. Mažą dalyką, bet tokį, kurio negalima taip palikti. Jie prisiminė, kad Jėzus, kol dar tebebuvo gyvas, buvo pranašavęs, kad po savo mirties trečią dieną jis prisikelsiąs (§446). Nėra abejonės, kad tai buvo grynas pasigyrimas; daugelis jų buvo įsitikinę sadukėjai ir dėl to laikėsi nuomonės, kad mirusiojo prisikėlimas neįmanomas (§515). Bet pasigyrimas, kad ir kaip nepagrįstas, gali duoti pagrindo apgaudinėti, gandams skleisti ir kitokioms nemalonioms pasėkoms; taigi geriau būtų užtaisyti tą plyšelį ir užkirsti kelią tai bėdai. Taigi kitą dieną, nors jiems buvo Velykos, kai kurie jų paėjėjo iki Piloto namų su labai gerais patarimais: „Valdove, mes atsiminėme, kad tas suvedžiotojas (gr. ,,planos“), dar gyvas tebebūdamas, sakė: Po trijų dienų aš prisikelsiu. Liepk tat sergėti kapą iki trečiajai dienai, kad kartais neateitų jo mokiniai, jo nepavogtų ir nesakytų liaudžiai: Jis kėlėsi iš numirusiųjų; tas paskutinis suklaidinimas (gr. ,,plane“) būtų piktesnis už pirmąjį“. Pilotas jiems grubiai atsakė: „Jūs turite sargybą; eikite, sergėkite, kaip mokate“.

Prokuratorius tik atrodė grubus; jam tai padėjo pridengti jau ir vėl jo daromąją jiems nuolaidą. Iš tiesų jis patenkino prašymą ir leido sinedriumo nariams pasinaudoti sargybos būriu, sudarytu iš romėnų kareivių, kurį būdavo pratęs duoti jiems40).

Trumpai sakant, prokuratorius, kad ir kalbėdavo susiraukęs, vis tiek sinedriumo nariams visuomet teigiamai atsakydavo. O tai ir buvo visa, ko jie norėjo, ir dėl to tą pačią subatos dieną jie nusivedė prie kapo kareivius.

Bet niekas negalėtų atsargumu pralenkti šitų žydų vadų; jie ėmėsi priemonių apsidrausti nuo tokios galimybės, kuri kam nors kitam vargu būtų atėjusi į galvą. Jie pramatė, kad kareiviai, eidami prie kapo sargybą, gali būti Jėzaus mokinių papirkti, jog įleistų į kapą. O kai dar du jų draugai iš sinedriumo, Juozapas ir Nikodemas, yra parodę tiek drąsos, padėdami laidoti nukryžiuotąjį Jėzų, tai galima taip pat tikėti, kad jie gali pamėgdžioti sinedriumą ir siklais papirkti sargybinius, kaip sinedriumas papirko Judą. Todėl jie pridėjo antspaudus ant akmens, kuriuo buvo užverstas kapas, ir ant uolos, kurioje buvo iškaltas kapas.

Dėl šio išmintingo atsargumo niekas nebūtų galėjęs įeiti į kapą, nesulaužydamas antspaudų, už kuriuos kareiviai buvo atsakingi, ir mirusysis nebūtų prisikėlęs niekados.


1)    Plauto Miles gloriosus, 2,4,372-373
2)    In Verrem, 11,5,66
3)    Jau pastebėta, kad „Šv. Andriejaus kryžius“ dokumentuose pradėtas minėti tik nuo X šimt. ir dar vėliau. Dėl to buvo prieita išvados, kad tokios formos kryžius niekada nebuvo naudojamas. Neatrodo, kad tokia išvada būtų tikra. Flavijus Juozapas sako, kad „Jeruzalės apgulimo metu Romos kareiviai pagaudavo daugelį žydų pabėgėlių ir, iki kraštutinumo įerzinti beprasmiško apgultųjų priešinimosi, sugautuosius pramogaudami prikaldavo (ant kryžiaus), kartais vienu būdu, kartais kitu, o jų buvo tiek daug, kad trūko ir žemės kryžiams pastatyti ir pačių kryžių kūnams“ (Žydų karas V, 451). Čia suminėtasis kryžiavimo būdų skirtingumas, žinoma, priklausė nuo kryžių pavidalo, kuris įvairavo, kad būtų daugiau pramogos. O jeigu šv. Andriejaus kryžius nebuvo naudojamas, tada lieka tik kitos dvi formos (kitokios formos neįmanomos). Turint tik tas dvi formas, nebūtų buvę kaip reikštis tam įvairavimui pramogaujant, ir Flavijus Juozapas nebūtų galėjęs sakyti „kartais vienu būdu, kartais kitu“, nes nukryžiuotojo padėtis ant abiejų tų kryžių yra tokia pat.
4)    ,,Patibulum“ pavadinimas kildinamas iš to, kad gilios senovės laikais vergams bausti buvo naudojama namų durims užsklęsti sija; ją nuėmus, atsidarydavo durys (patebat). Panašioms baudoms pirmykščiai Romos Lacijumo gyventojai taip pat naudodavo ir šakę (furca), vartojamą žemdirbystėje dideliems vežimams pakrauti. Taigi net ir žymiai vėlesniais laikais „furca“ žodis naudojamas kaip „patibulum“ sinonimas, nors iš tikrųjų jis reiškė visiškai ką kitą.
5)    Satyricon, III,112
6)    Sanhedrin, VI, i-4
7)    Jono 19,21-22
8)    Kirenėjoje buvo sena ir gerai gyvenusi žydų bendruomenė, kuri turėjo artimus santykius su Jeruzale.
9)    Sanhedrin, 43 a
10)    Luko 23,28-31
11)    Morkus (15,23) kalba apie „vyną, sumaišytą su mira“, ir tas išsireiškimas atrodo ypač tikslus. Matas (27,34) kalba apie „vyną sumaišytą su tulžimi“. Gal šis pastarasis išsireiškimas yra bendrinis, nusakęs bet kokį kartumą, įskaitant ir mirą. Bet gali būti, kad Mato vertėjas iš aramajų į graikų kalbą sumaišė „mo-ra“ — mira su ,,meroah“ — tulžimi, ir gal net mesijinės psalmės 68,22 įtakoje.
12)    Žydų senovė 111,161
13)    Jono 19,23-24
14)    Mato 20,1-6; Jono 1,39
15)    Šitos pastraipos nėra įvairiuose autoritetinguose kodeksuose, įskaitant ir Vatikano kodeksą. Tačiau didžioji dalis šių laikų kritinių laidų perduoda ją ir visiškai teisėtai. Gali būti, kad kai kuriuose senoviniuose kodeksuose tas sakinys būdavo praleidžiamas, nes atrodė, kad heretikams jis duoda progos neteisingai aiškintis. Įsidėmėtinas čia tas reiškiamasis didžiausias gailestingumas, o taip pat ir tai, kad jį perduoda tik Lukas, „Kristaus maloningumo rašytojas“ (§138).
16)    Tuo klausimu žiūrėk Strack und Billerbeck cituotame veikale, II, p. 264-269; p. 1016-1165.
17)    Jono 19,25. Daug buvo ginčytasi dėl to, ar išvardijamos keturios moterys, ar trys, tai yra, ar Marija Kleope yra jo motinos sesuo, ar visiškai kita moteris. Senovinėje sirų laidoje čia buvo išvardytos keturios moterys, ir toksai aiškinimas atrodo pats patikimiausias, nes, be kita ko, jei Marija Kleppė yra buvusi Jėzaus motinos sesuo, ji nebūtų turėjusi tokio pat vardo.
18)    Mato 27,55-56; Morkaus 15,40-41
19)    Mato 27,45
20)    Epistol. VII, ad Polycarpum
21)    Origeno Contra Celsum, 11,33
22)    Matas ir Morkus vadina tai ,,nendre", o Jonas (19,29) sako, kad „jie užmovė ant ysopo kempinę, pilną acto, ir pakėlė prie jo burnos". Tai yra gana keista,  jeigu prisiminsime, kad ysopas yra laibas augaliukas, kurio stiebas, net ir paties didžiausio, būtu per menkas ir niekada neatlaikytų sumirkytos kempinės svorio. Labai galimas dalykas, kad į Jono tekstą perrašinėjant yra įsibrovusi klaida ir išsireiškimą reikėtų skaityti „ysso peritentes“, tai yra, „užmovė ant kareiviškos ieties“, ant romėniškojo „pilum“. Tuo atveju abiejų sinoptikų „nendrės“ turėtų būti suprantamos ne griežtai botaniškąja prasme, bet plačiau — kaip ietis, kartis.
23)    Mato 27,49
24)    Psalmė 30,6
25)    Mato 27,51-53
26)    Luko 23,47; Morkaus 15,39
27)    Luko 23,48
28)    Deuteron. 21,23
29)    Jono 19,38
30)    Luko 23,51
31)    Jono 19,32-34
32)    Jono 20,25...27
33)    Jono 19,39
34)    Jono 19,40
35)    Jono 19,41
36)    Morkaus 15,46
37)    Mato 27,60
38)    Mato 27,61
39)    Luko 23,55-56
40)  Mato 28,14; plg. Jono 18,12

ANTRASIS GYVENIMAS

...Iš tamsybių
Dieviškieji palaikai pakilę,
Galingą pareiškė troškimą
Antrojo gyvenimo.

Manzoni, Sekminės

620. Tie patys dokumentai, tie patys istoriniai liudijimai, kurie iki šios vietos pasakojo Jėzaus darbus, nesustoja ties jo mirtim, bet tuo pačiu autoritetingumu ir tuo pačiu žinių gausumu, kaip ir anksčiau, tęsia pasakojimą apie jo prisikėlimą ir antrąjį gyvenimą.

Tiek jau yra daugiau negu pakankama, nes tie, kurie nepripažįsta antgamtiškumo galimybės, — ir ne tik šiandieniniai, bet ir senovės laikų (plg. Apaštalų darb. 17,32), — atmeta negaišuodami visą antrąją evangelinio pasakojimo dalį. Tai darydami šitie neigėjai pasirodo logiški, laikydamiesi filosofinių dėsnių, kuriais jie remiasi. Bet svarbu gerai pabrėžti, kad jie verčiami neigti grynai vien tik dėl tų filosofinių dėsnių, o ne dėl to, kad butų dokumentų trukumas ar būtų abejojimo tų dokumentų autentiškumu. Dokumentų iš tikro yra, ir jų žinių teikėjai yra tie patys, kaip ir anksčiau; bet kadangi jie šioje vietoje kaip tik prieštarauja labiau negu bet kada tiems jau minėtiesiems jų dėsniams, tai dokumentai privalės būti „aiškinami“ tų dėsnių šviesoje, arba pajungti jiems. Studijos ir tyrinėjimai, apimantieji antrąjį gyvenimą, yra ne kas kita, kaip dar kraštutinesnis, nuodugnesnis tęsinys anų parašytų apie pirmąjį. Jo pirmojo gyvenimo atveju buvo uždavinys, ką pasirinkti iš Jėzaus darbų, ar priimti jo pamokslą ar kelionę laivu, kaip natūralų dalyką, bet atmesti aklu gimusioj o išgydymą, arba mirusio žmogaus prikėlimą, kaip antgamtinį ir dėl to neįmanoma. Bet, priešingai, antrajame gyvenime nieko nebėra ką pasirinkti, nes viskas čia yra antgamtiška ir dėl to neįmanoma. Čia uždavinys yra tiktai išaiškinti, kaip iš viso tarp tiesioginių Jėzaus mokinių kilo tikėjimas į jo antrąjį gyvenimą.

Bet tas metodas, tyrinėjimo būdas, nors ir logiškas, nėra pakankamai logiškas. Jis sustoja pusiaukelėje ir nenuveda iki galutinių ir pačių sprendžiamųjų išvadų to paties filosofinio dėsnio, kuriuo jis remiamas. Norint būti tikrai iki galo logiškais, reikėtų paneigti ne vien tik antrąjį Jėzaus gyvenimą, bet taip pat ir pirmąjį, ir tvirtinti, kad jis iš viso niekada nebuvo žemėje. Keletas pačių naujausiųjų laikų tyrinėtojų jau yra pradėję šitaip daryti, o prie jų, tikriausia, jungsis vis daugiau ir daugiau ateities kritikų. Aptardami tuos pačius paskutiniuosius tyrinėjimus (§221), esame iškėlę jų dialektinį taiklumą ir pabrėžėme priežastis, kodėl, kai tik pradedama dokumentų patvirtintus faktus pajungti tokiems filosofiniams dėsniams, tai neišvengiamai baigiama viską paneigiant. Čia vėl norėjome priminti atitinkamas mokslininkų pozicijas, nes tas dalykas, kurį ruošiamės aptarti, reikalauja labiau kaip niekad laikytis dėsnio „unicuique suum“, kiekvienam, kas priklauso: istorijai, kas yra istorijos, o filosofinėms teorijoms, kas iš jų ateina.

Taip pat antrojo Jėzaus gyvenimo pasakojime keturi evangelistai laikosi to paties savo metodo, kurį keletą kartų iškėlėme. Jie nė nesiekia duoti pilną, smulkmenišką ir griežtai chronologišką įvykių pasakojimą. Jie iš visos eilės įvykių pasirenka tik tuos dalykus, kurie jiems atrodo labiau reikalingi, ir savo turimąją medžiagą sutvarko, kaip jiems patogiau kiekvieno jų tikslams, šen ir ten pakeisdami laiko eigą. Pasakodami, kaip buvo atrastas tuščias Jėzaus kapas, Matas ir Morkus gana sutampa. Lukas nepateikia tiek daug vardų, bet jo pasakojimas nedaug kuo skiriasi nuo Morkaus. Pagaliau Jonas yra labiau schematiškas, atpasakodamas bendrais bruožais, nes ir čia jis nori patikslinti ir papildyti kai kuriuos sinoptikų pasakojimų atvejus savo ypatingu autoritetu, kaip savo akimis įvykius matęs liudininkas.

PASIRODYMAI JUDĖJOJE

621. Niekas nematė Jėzaus prisikeliant iš numirusiųjų. Nė vienas evangelistas nepasako, kaip jis pakilo iš kapo; vienas jų užsimena, kad jis atliko tai visiškai nepajudindamas prie įėjimo užversto akmens, nors jo prisikėlimą lydėjo nepaprasti ženklai: „Ir štai pasidarė didelis žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, prisiartinęs nurito akmenį ir ant jo atsisėdo. Jo pavidalas buvo kaip žaibas, ir jo drabužiai kaip sniegas“1)- Taigi angelas nuritino šalin akmenį, bet kapas tuomet jau buvo tuščias, ir kaip tik dėl to buvo nuritintas akmuo, kaip nebeturįs jokios prasmės.

Visi keturi evangelistai nurodo, kad sekmadienio rytą labai anksti paaiškėjo, jog kapas tuščias. Kareiviai, kuriuos nusiuntė sinedriumo nariai, ėjo ten sargybą nuo užvakar, ir tikriausias dalykas, kad tą ankstyvą ryto valandą išsitiesę žemėje dar tebemiegojo. Žemės drebėjimas, angelo pasirodymas ir plačiai atidarytas kapas taip išgąsdino juos, kad jie tuojau pat pabėgo, stengdamiesi pasprukti pro arti esančius miesto vartus. Atsidūrę apgyventoje vietoje ir atsigavę nuo išgąsčio, jie atsiminė, kad tasai pabėgimas yra tikras sauvališkas pasišalinimas iš sargybos vietos ir nusipelno pačios aukščiausios bausmės, kokią numato romėnų karinė drausmė2). Jiems reikėjo rasti kokią nors išeitį, ir jie sumaniai nusprendė, kad jų didžiausia viltis yra sinedriumo nariai, kuriems tas reikalas labiausiai rūpėjo. Tad jie nuvyko tiesiog pas juos tartis (§627).

Kapas neilgam tebuvo paliktas vienas, nes būrelis pamaldžiųjų moterų jau buvo pakeliui iš miesto. Tai buvo tos pačios moterys, kurios penktadienio vakare pasiruošė kvepalų, pasiryžusios mylimojo Jėzaus kūnui suteikti tinkamesnes laidotuves, kai tik baigsis įstatyminis subatos poilsis; čia iš vieno, čia iš kito evangelisto patiriame vardus, kad ten buvo Marija Magdalena, kita Marija — Jokūbo motina, Salome, Joana „ir kitos su jomis“ (Luko 24,10). O Morkus 16,2 labai įdomiu būdu nurodo laiką, kada moterys atėjo prie kapo: „Labai anksti (gr. „lian proi“) pirmą savaitės dieną (tai yra sekmadienį) jos atėjo pas kapą, saulei jau užtekėjus”. Iš pirmo žvilgsnio sunku suderinti „labai anksti“ su „saulei jau užtekėjus“, nes pirmasis išsireiškimas turėtų reikšti pirmuosius aušros ženklus arba maždaug ketvirtą valandą ryto, o antrasis, atrodo, nusakytų žymiai vėlesnį laiką, ne ankstesnį kaip šeštą valandą. Tai yra kitas Morkaus įprastas neapdailinto stiliaus atvejis (§132), kuris čia yra truputį perdaug sutrauktas. Viskas paaiškėja, jei imame skaityti tarp eilučių: „Labai anksti... jos išėjo pas kapą (ir jį pasiekė) saulei jau užtekėjus“. Suprantama, kad joms nereikėjo toli eiti, jog pasiektų kapą, o kodėl jos taip ilgai užtruko, tai nurodo pats Morkus (16,1), kuris ką tik buvo sakęs, kad kai subata pasibaigė, taigi tą patį rytą jos „nusipirko kvepalų eiti Jėzaus patepti“. Jų prisirišimas nepasitenkino tais kvepalais, kuriuos kai kurios buvo paruošusios prieš porą vakarų, ir kitos norėjo prisidėti kvepalais, o jiems nupirkti reikėjo šiek tiek laiko.

622. Šio moteriško gaišimo buvo perdaug kilniausiajai ir karščiausiajai tarp jų — Marijai Magdalenai, tai vienintelei, apie kurią kalba Jonas, ir pirmajai tarp tų, kurias mini trys sinoptikai. Tam tikru metu ji paliko užimtas ir neskubančias savo drauges ir, didžiosios savo meilės skubinama, nubėgo prie kapo. Atėjo ji ten, kaip sako Jonas, visiškai sutardamas su Morkum, „labai anksti (gr. „proi“)... kai dar tamsu buvo“ (20,1). Bet ką ji vos atėjusi pamatė, jai sukėlė siaubą. Ji nieko nežinojo apie kareivius, kurie buvo ten pastatyti subatos dieną, ir dėl to jos nenustebino tai, kad jų ten nėra. Tačiau ji pamatė, kad akmuo nuritintas į šoną ir įėjimas atdaras iki galo. Gali būti, kad smalsumas nuvedė ją iki pat angos, o užteko tada tik žvilgterėti vidun, kad paaiškėtų, jog kapas tuščias.

Kas atsitiko? Kas galėtų jai pasakyti? Suprantama, kad ne tos užgaišusios jos draugės, išsisklaidžiusios po miestą ir ieškančios kvepalų, kurie dabar jau nebereikalingi. Jai reikia eiti pas jo mokinius; gal jie ką nors žino, ypač Petras ir Jonas, kaip buvo atidarytas kapas ir išgabentas kūnas. „Todėl ji pabėgo ir, atvykus pas Simoną Petrą ir pas kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, juodviem tarė: Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo“3). Toji daugiskaita „nežinome“ yra puikus ryšys tarp Jono ir sinoptikų pasakojimo. Anie kalba apie keletą prie kapo susirinkusių moterų, o jis vien tik apie Mariją Magdaleną, bet perduoda jos pasakymą „nežinome“ daugiskaitoje ir tuo perdėm patvirtina, ką sako sinoptikai. Marija kalbėjo ir savo suvėlavusiųjų draugių vardu.

623. Anos tuo tarpu baigė apsipirkti ir ėjo prie kapo. Bet baigdamos eiti staiga prisiminė dar vieną kliūtį, apie kurią anksčiau visai nepagalvojo: „Jos kalbėjosi tarp savęs: Kas mums atris akmenį nuo kapo angos?“4) žinome, kad tie apvalieji kapų angų akmenys būdavo labai dideli ir sunkūs, ir moterys, kaip visiškai suprantama, nebūtų pajėgusios nuritinti to, kuris buvo prieš Jėzaus kapo angą. „Atėjusios pas kapą ir pažvelgusios, pamatė akmenį atrištą; o jis buvo labai didelis“. Nemažiau nustebusios už Mariją Magdaleną, be netokios staigios, kaip ji, jos įėjo vidun, o „įėjusios į kapą, jos pamatė jaunikaitį, sėdintį dešinėje pusėje, apvilktą baltu drabužiu, ir nusigando“5). Lukas žymiai tiksliau pasako, kad ten buvo „du vyru žibančiais rūbais“ (24,4).

Morkaus jaunikaitis tarė moterims: „Nenusigąskite! Jūs ieškote Jėzaus Nazarėno, kurs buvo prikaltas prie kryžiaus; jis prisikėlė, jo nėra čia; štai vieta, kur jį buvo padėję. Bet eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui, kad jis eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį matysite, kaip jis yra jums sakęs“ (16, 6-7). Panašiais žodžiais, bet plačiau paskutiniąją mintį nusako ir savo žodžiais kitokią išdavą pateikia abu Luko pasirodžiusieji. Pagal Morkų, moterys „pabėgo nuo kapo, nes jas buvo apėmęs drebulys ir isgąstis. Jos niekam nieko nesakė, nes bijojo“. Morkaus pasakojimas čia staiga nutrūksta, o kartu ir jo evangelija, kuri turi dar trumpą priedą, bet tiesiogiai nesusijusį su tuo, kas prieš tai buvo vykę. Kita vertus, pagal Luką, moterys, grįžusios nuo kapo, „jos paskelbė visa tai vienuolikai ir visiems kitiems“; o tai sako taip pat ir Matas (28,8). Morkaus pasakojimas, greičiausia, nusako tiktai pirmąjį moterų įspūdį; iš pradžių jos buvo taip apstulbusios iš baimės ir sumišimo, kad nieko ir nesakė. Tačiau jei jo pasakojimas nebūtų čia ir baigęsis, tai gali būti, kad jis būtų nusakęs, kaip tos moterys, atsigavusios po to patirtojo pirmojo išgąstingojo įspūdžio, pasielgė taip, kaip kiti du sinoptikai nupasakoja. Bet kuriuo atveju žinia, kurią jos ruošėsi perduoti, suprantama, nebuvo tokia, kad nupelnytų joms labai nuoširdų priėmimą, ir tai gal yra kita priežastis, kodėl jos delsė, kaip tai tvirtina Morkus. Sugrįžusios į miestą, papasakojo tuos dalykus apaštalams, bet tas pasakojimas jiems pasirodė, „lyg tuščios pasakos, ir jie joms netikėjo“, kaip sako Lukas 24,11.

624. O tuo tarpu Marijos Magdalenos pranešimas padarė žymiai didesnį įspūdį Petrui ir Jonui. Vos tik išgirdę jaudinantį ir kvapą užimantį jos pasakojimą, „tuomet Petras ir anas kitas mokinys išėjo ir atėjo pas kapą. Juodu bėgo drauge, bet anas kitas mokinys bėgo greičiau už Petrą ir pirmas atvyko pas kapą. Pasilenkęs jis pamatė padėtas paklodes, tačiau į vidų neėjo. Atėjęs Simonas Petras, kurs jį sekė, įėjo į kapą ir matė padėtas paklodes, taip pat ir skepetą, buvusią ant jo galvos. Ji buvo padėta ne su paklodėmis, bet atskirai suvyniota kitoje vietoje. Paskui įėjo į kapą ir tas mokinys, kurs buvo pirmas atėjęs pas kapą; jis pamatė ir įtikėjo. Nes jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jam reikėjo keltis iš numirusiųjų. Po to du mokiniai vėl parėjo namo“6). Ką jie pamatė, jiems užteko įsitikinti, kad kūnas nebuvo pavogtas, kaip Marija Magdalena spėjo. Jeigu taip būtų atsitikę, tai nebūtų buvę tikslo nuvynioti linines marškas ar rūpestingai sulankstyti skepetą ir padėti atskirai. Taigi nebebuvo ką čia daugiau bedaryti, ir dėl to abu jie, svarstydami tai, ką buvo matę, nuskubėjo atgal į miestą, trokšdami pasitarti su kitais mokiniais.

625. Marija Magdalena, kuri grįžo prie kapo su jais ar truputį vėliau pati viena, nebepasitraukė kartu su jais, bet „stovėjo pas kapą lauke ir verkė“7). Po kurio laiko ji pasilenkė dar kartą pažvelgti pro žemas ir siauras prieangio duris į laidojamojo kambario nišą, nes gilus nuliūdimas vertė ją tikėti net ir tuo kuo nebesitikima. Bet šįkart ji nelauktai pamatė du angelus, sėdinčius vieną galvūgalyje, o kitą kojūgalyje prie tos nišos, kur buvo padėtas kūnas. O šiedu tarė jai: „Moteriške, ko verki? Ji jiems atsakė: Nes paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo!“ Tai pasakiusi, ji atsigręžė atgal, lyg dar ieškodama jo, ir pamatė prieš save stovintį žmogų. Bet ji vargu ar apžvelgė jį, nes, persiėmusi savo liūdesiu, bus palaikiusi jį daržininku. O žmogus tarė jai: „Moteriške, ko verki?“ Ji atsakė: „Viešpatie, jei tu jį išsinešei, pasakyk man, kur jį padėjai; aš jį pasiimsiu“. Bet tasai žmogus buvo Jėzus.

„Jėzus jai tarė: Marija!“

„Atsigręžusi ji jam tarė: Rabbi! tai yra: Mokytojau!“

Tai buvo pirmas kartas, kai prisikėlusis buvo pamatytas ir pažintas žmogiškojo asmens, jeigu jis nebuvo dar prieš tai apsireiškęs savo motinai, nors evangelistai mums nieko apie tai nesako.

Atpažinusi mokytoją, Marija puolėsi apkabinti jo kojų, bet Jėzus tarė jai: „Neliesk manęs, nes aš dar neužžengiau pas savo Tėvą. Eik verčiau pas mano brolius ir jiems sakyk: Aš žengiu pas savo Tėvą it jūsų Tėvą, pas mano Dievą ir jūsų Dievą“8). Reikėjo skubiai pasakyti jo mokiniams, kuriuos jis vadina broliais, kad jis netrukus užžengs pas savo Tėvą ir savo ir jų Dievą, ir dėl to ji, reikšdama savo atsidavimą, neturėjo nudelsti perduoti žinią9).

Ji tuojau pat atliko tai, kas buvo nurodyta: „Marija Magdalena nuėjo ir paskelbė mokiniams: Aš mačiau Viešpatį! ir jis man tai pasakė“10). Bet jos džiaugsmingas pranešimas susilaukė visiškai pažeminančio atbalsio: „Jie, išgirdę jį gyvą esant ir ją jį mačius, netikėjo“11).

626. Iš tiesų pirmieji krikščionys prisikėlimo liudininkių moterų parodymus apskritai priėmė labai abejingai. Kai tos pamaldžiosios moterys grįžo nuo kapo ir pranešė, kad rado jį tuščią, ir pakartojo perduotąją žinią, tai joms buvo pasakyta, kad jų kalbos yra „kaip tuščios pasakos“ (§623). Kai Marija Magdalena praneša, kad mačiusi Jėzų ir kalbėjusi su juo, tai ir ji nieko geresnio nesusilaukė. Net ir vėliau, kai apaštalai ir visa Bažnyčia nebepajudinamai ir oficialiai buvo įsitikinę Jėzaus prisikėlimu, dar vis tebesilaikyta tam tikro atkaklaus nenoro neatsi žvelgti į moterų parodymus. Iš tiesų nė viena moteris nėra suminėta toje žymiojoje pastraipoje, kurioje Povilas išvardija daugelį Kristaus prisikėlimo liudininkų, nors ir ne visus: „Prisikėlė trečiąją dieną, kaip sako Raštai; kad pasirodė Kefui ir po to vienuolikai. Paskiau jis pasirodė daugiau kaip penkiem šimtams brolių vienu kartu, kurių daugelis tebėra gyvi iki dabar, o kai kurie užmigo. Paskiau jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. Visų paskiausiai jis pasirodė man, lyg ne laiku gimusiam“ 12). šie visi liudininkai buvo vyrai. Gali būti, kad tokią oficialią Bažnyčios laikyseną skatino išmintingas apdairumas, jog žydai ir stabmeldžiai negalėtų kaltinti, kad per greitai priimami perdaug savo vaizduotę paleidžiančių moterų liudijimai.

Betgi tikras dalykas, kad patys tiesioginiai Jėzaus mokiniai, kaip toliau vis labiau aiškės, visiškai nebuvo linkę tikėti niekam, ar tai būtų vyras, ar moteris, kas tik sakėsi, kad yra matęs prisikėlusįjį Jėzų.

627. Priešingai, sinedriumo nariai, pas kuriuos prisistatė nuo kapo pabėgę kareiviai (§621), buvo žymiai greitesni patikėti jiems. Tiems žydų vadams neatrodė kuo nors nepatikima ta istorija, kurią papasakojo nuo bėgimo ir baimės dar vis kvapo neatgaunantieji kareiviai. Bet, žinoma, jie, kaip ir kareiviai, matė reikalą ieškoti išeities patiems sau ir tiems sargybiniams, kuriuos jie buvo ten pastatę. Kaip ir paprastai, jie pradėjo skleisti prieš saulę uždangas, kad nepraeitų šviesa. „Vyriausieji kunigai, susirinkę su vyresniaisiais ir pasitarę, davė kareiviams daug pinigų, tardami: Sakykite, kad jo mokiniai atėjo naktį ir jį pavogė, mums bemiegant. Ir jei apie tai išgirstų valdovas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo pavojaus. Taigi, jie, paėmę pinigus, padarė, kaip buvo pamokyti; ir tas gandas yra paplitęs žyduose iki šiai dienai“13).

Pamokymas, kurį pabėgusieji kareiviai gavo iš sinedriumo narių — sakyti, kad „jį pavogė, mums bemiegant“, — nebuvo koks nors akylumo stebuklas, ir šv. Augustino trumpas atsakymas yra galutinis, kai jis iškalbingai kreipiasi į sinedriumą ir sąmojingai klausia: „Kaipgi čia yra? Ar pristatai užmigusius liudininkus?“ Žymiai didesnio įspūdžio darė jų pinigai, paimti iš to paties iždo, iš kurio buvo duota ir Judui, šiaip ar taip, o melas paplito, ir kai Matas rašė savo evangeliją, tas melas buvo jau pasidaręs oficialus žydų aiškinimas, dėl ko kapas buvo tuščias. Iš tiesų čia galima įžiūrėti sėklą tų šmeižtų derliaus, kuris sekančiais šimtmečiais aprūpino oficialųjį judaizmą medžiaga Jėzaus biografijai sudarinėti (§88-89).

628. Ar yra pagoniškų dokumentų, kurie atlieptų tą šmeižtą? 1930 m. buvo paskelbtas graikų kalba įrašas, pavadintas Cezario Reskriptas, graikiškai — „Diatagma kaisaros“, iš esmės nukreiptas prieš kapo išniekinimą „violatio sepulchri“. Jame imperatorius įsako, kad kapai privalo būti amžinai neliečiami ir kad jei kas bandytų išimti ar išimtų mirusiojo kūną, arba būtų pernešęs į kitas vietas, melagingai apgaudamas (gr.„dolo ponero“), arba panaikintų įrašus ir t.t., bus atiduodamas teismui. Paskui baigia tokia išvada: „Visiškai niekam nėra leidžiama palaikus pernešti (gr. „metakeinesai“), kitaip toks bus nubaustas mirtimi už kapo išniekinimą“. Tasai įrašas, anksčiau buvęs privačioje Froehner kolekcijoje, dabar yra Paryžiuje. Mirusio kolekcionieriaus turto sąrašas rodo, kad tai buvo atsiųsta iš Nazareto 1878 m.

Nazareto vardo suminėjimas ir įrašo turinys leido susidaryti patraukliam spėliojimui. Tasai vardu nesuminėtasis Cezaris turėtų būti Tiberijus, savo įsakymu siuntęs nurodymus į Judėją dėl vieno ypatingo atvejo, šitas atvejis, opus ir pavojingas, buvo tuščias Jėzaus kapas, nes, remiantis sinedriumo narių melu, mokiniai pasiėmė mirusiojo kūną. Kai tik jų tasai pasakojimas, kuris galėjo turėti rimtų politinių pasėkų, pasidarė visuotinai žinomas, Pilotas pasiuntė smulkų pranešimą Tiberijui14) apie Jėzaus teismą ir jo kūno dingimą. Piloto pranešimas davė pagrindo visos imperijos masto įsakymui, kuris buvo iškaltas marmure ir viešai išstatytas Nazarete, Jėzaus tėviškėje.

Spėliojimas, kaip jau esame sakę, yra patrauklus, bet kaip tik dėl to turime būti atsargūs. Kai tik įrašas ir jo aiškinimas buvo paskelbti, prasidėjo ginčai. Buvo apsvarstytos už ir prieš pasisakančios smulkmenos; ir paaiškėjo, kad ta teorija kai kuriuos dalykus ima kaip tikrai buvusius ir tvirtina, kas toli gražu nebuvo.

Pirmiausia, ar tasai įrašas tikrai yra kilęs iš Nazareto? Vienintelis įrodymas, kad šitaip tikrai ir yra, tėra trumpa Kolektoriaus (Froehnerio) pastaba, o jis yra jau miręs, o tai per menka garantija, kad aklai priimtumėm, kaip tikrą dalyką. Tasai įrašas galėjo būti atsiųstas iš Nazareto, bet jis galėjo būti surastas ir kur nors kitur, nes iš patyrimo žinome, kad Palestinos beduinai, iškasę kokią senieną, nešiojasi ją su savim iš vienos vietos į kitą, kol suranda jai pirkėją. Be kita ko, kas yra tasai įsakymo „Cezaris“? Aišku, kad tai yra imperatorius, kuris pats tiesiogiai valdo savo provincijas, ne taip, kaip provincijos valdomos senato laikais, ir dėl to įsakymas negali būti ankstesnis kaip iš 27 m. prieš Kr. (§20). Bet nuo šios datos tenka toli nueiti beieškant, ir vis tiek nei tekstas, nei raidžių forma neduoda mums rimto pagrindo priskirti tai kuriam nors laikotarpiui. Ar tai priskirtina Augustui, Tiberijui, Kaligulai ar Klaudijui? Visi tie imperatoriai buvo siejami su tuo, net Vespasijonas su Adrijonu, ir už visus juos buvo pateikta daugiau ar mažiau pagrįstų įrodymų. Tačiau, nesileidžiant į kokius nors paties įrašo pobūdžio svarstymus, vis dėlto atrodo rizikinga sieti tai su Tiberijum ir Nazaretu ir ypač su Jėzaus kapo istorija. Teoriškai gali būti įvairių aiškinimų, ir visi jie panašūs į tiesą, bet, deja, nėra priemonių atskleisti, kuris aiškinimas galėtų būti tikras.

629. Grįžtant prie evangelijos pasakojimo, pasakytina, kad tebebuvo sekmadienis po Jėzaus mirties, ir dvi ar trys valandos praėjusios, kol įvairūs jau suminėtieji asmenys vaikščiojo prie kapo ir atgal. Tuo tarpu žinia, kad moterys auštant buvo nuėjusios prie kapo ir rado jį tuščią, pasklido tarp Jėzaus mokinių, susirinkusių miestan Velykoms, kurie dabar buvo atsargus ir baukštūs dėl tragiško savo mokytojo likimo, žinia, kad Marija Magdalena yra mačiusi Jėzų ir kalbėjusi su juo, dar nebuvo spėjusi pasklisti.

Bet visa tai „buvo moterų pasakos“ (§623), ir nereikėjo joms teikti reikšmės. Kita vertus, Velykų iškilmės nereikalavo, kad maldininkai išbūtų mieste visas aštuonias dienas, ir dėl to pirmąją dieną po Velykų, Nisano 16 d., daugumas jų ruošėsi jau keliauti namo. Šitaip padarė ir du Jėzaus mokiniai, kurių vienas vadinosi Kleopas. Netekę vilties ir nuotaikos dėl to, kas atsitiko, jie vieni atskirai iškeliavo į Emmaus, kur gyveno. Turėjo būti apie 9 val. ryto. Apie jų kelionę Lukas pasakoja su tokiu švelnumu ir psichologiniu įžvalgumu, kad tai atrodo kaip tikra idilė, ir tai negalima būtų nusakyti kuriais nors kitais žodžiais15).

Eidami „juodu kalbėjosi tarp savęs apie visa tai, kas buvo įvykę. Atsitiko, kad, jiedviem besišnekant ir tarp savęs besiteiraujant, pats Jėzus prisiartino ir ėjo drauge su jais. Jų akys buvo sukliudytos, kad jo nepažintų. Jis jiems tarė: Kokios čia kalbos, kurias eidami kalbate tarp savęs?“ Kas buvo tas nepažįstamasis keliauninkas, kuris klausinėdamas palietė gyvą žaizdą? Staigmena akimirksniui nutraukė keliavimą. Jie stovėjo tylėdami, nuliūdę. „Atsakydamas vienas, kurs buvo vardu Kleopas, jam sakė: Tu vienas teesi svetimas Jeruzalėje, kurs nepatyrei, kas joje atsitiko šiomis dienomis? Jis juos paklausė: Kas gi? Juodu atsakė: Su Jėzumi Nazarėnu, kurs buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akivaizdoje, kaip vyriausieji kunigai ir mūsų vyresnieji įdavė jį, kad būtų pasmerktas nužudyti, ir prikalė jį ant kryžiaus. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs (gr. ,,lytroystai“) Izraelį“. Apie kokį „atpirkimą“ galvojo Kleopas? Sunku nedaryti prielaidos dėl nacionalistinio mesianizmo, būtent, kad Jėzus būtų turėjęs išvaduoti šventąją tautą iš svetimųjų priespaudos, Izraelio Dievo stebuklingai padedamas. Bet su Jėzaus mirtimi ta viltis dingo, ir dėl to Kleopas tęsia toliau: „Dabar po viso to šiandien trečia diena, kaip tai įvyko. Tiesa, kai kurios moterys iš mūsiškių, kurios prieš išauštant buvo prie kapo, nustebino mus; neradusios jo kūno, jos parėjo ir sakė, kad jos net mačiusios pasirodžiusius angelus, kurie sakė jį esant gyvą. Kai kurie mūsiškiai buvo irgi nuėję pas kapą ir rado taip, kaip moterys sakė, o jo paties nerado“.

630. Šie paskutinieji žodžiai rodo, kad abudu jie paliko Jeruzalę dar negirdėję Marijos Magdalenos pranešimo, kad ji yra mačiusi Jėzų, o antraip jie ir tai būtų suminėję, nors tik ir tam, kad iškeltų abejonių. O kai Kleopas baigė, staiga pasikeitė nepažįstamojo laikysena; iki tol atrodęs nieko neišmanančiu, dabar jis pasirodė ypač gerai viską žinąs. Tuomet jis tarė jiems: „O, neišmanėliai ir nerangios širdies tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai! Argi nereikėjo, kad Kristus tai kentėtų ir taip įeitų į savo garbę? Ir pradėjęs nuo Mozės ir visų pranašų, jis aiškino jiems iš viso šventojo Rašto, kas buvo apie jį pasakyta“. Taigi tas rūpestis, kurio ėmėsi visi evangelistai apskritai, o Matas ir Jonas ypačiai, iškeldami senųjų biblinių pranašysčių išsipildymą Jėzaus darbuose, iš tikro yra ne kas kita, kaip tęsinys to, ką pats Jėzus yra atlikęs šioje pasivaikščiojimo pamokoje.

Ta pamoka buvo ilga, kaip ilga ir pati kelionė, bet mokiniams viena ir kita atrodė perdaug trumpa. Iš tikro pasakojimas tęsiasi: „Taip jie prisiartino prie miestelio, į kurį juodu ėjo, o jis apsimetė toliau einąs. Bet juodu privertė jį, sakydami: Pasilik su mudum, nes artėja vakaras, ir diena jau baigiasi. Ir jis ėjo su jais“. Nėra reikalo būtinai manyti, kad jau buvo vakaras. Išsireiškimas „artėja vakaras” buvo galima pritaikyti bet kuriam laikui po vidurdienio (plg. Teisėjų kn. 19,9 su 14), ir jei abu mokiniai paliko Jeruzalę apie devintą valandą ryto ir nukeliavo apie trisdešimt kilometrų, tai turėjo būti jau apie antrą ar trečią popiečio valandą. „Atsitiko, kad, sėdėdamas su jais prie stalo, jis ėmė duonos, laimino, laužė ir jiems davė. Dabar jų akys atsivėrė, ir jie pažino jį, bet jis pražuvo iš jų akių. Tuomet juodu kalbėjo vienas kitam: „Argi mūsų širdis nebuvo užsidegusi mumyse, kada jis kalbėjo kelyje ir aiškino Raštą?“ Tai, kad abu mokiniai atpažino Jėzų laužant duoną, dažnai būdavo siejama su „duonos laužymo“ išsireiškimu, kuris ankstyvajai Bažnyčiai reiškė Eucharistiją, ir būdavo daroma išvada, kad Jėzus Emmaus mieste pakartojo šią apeigą. Bet, istoriškai šnekant, išvada nepasitvirtina, nes mes nežinome, ar tie du mokiniai žinojo, kad Jėzus prieš tris dienas buvo įsteigęs Eusharistiją, arba kad Jėzus būtų kalbėjęs su jais apie tai pakeliui, arba kad būtų patikėtina, jog jis atliktų tas apeigas kam nors, kas apie tai neturi supratimo. Jeigu raidiškai apsiribojame pasakojimu, tai galime tiktai darytis išvadą, kad mokiniai atpažino Jėzų, kai jis laužė duoną, tai yra, prieš valgant ją, o nežinome, ar jie valgė paskui, ar ne, nustebę, kai atpažino.

631. Jie taip susijaudino ir nustebo, kad tuojau pat išsiruošė keliauti: „Atsikėlę tą pačią valandą, juodu sugrįžo į Jeruzalę ir rado susirinkusius vienuolika ir kitus drauge su jais buvusiais, kurie sakė:

Viešpats iš tikrųjų prisikėlė ir pasirodė Simonui! Tuomet ir juodu papasakojo. kas buvo atsitikę kelyje ir kaip juodu pažino jį, kada Jis laužė duoną“16). Jei jie vėl iškeliavo iš Emmaus anie 2-3 val. po pietų ir pasirinko trumpiausią kelią, gal net ir jojo, tai Jeruzale galėjo pasiekti anie 8-9 val. vakare.

Bet net ir pasiekusiems miestą jiems nelengva buvo surasti apaštalus, nes niekas nebuvo jų matęs ir niekas nežinojo, kur jie yra. Pagaliau surado juos pakankamai saugioje slėptuvėje, rūpestingai užsišovusius visas duris „dėl žvdu baimės“17). Nepaisant to išorinio atsargumo, visi jie buvo labai susijaudinę. Kai tik į vidų pateko abu sudulkėję keleiviai, manydami, kad jie atneša tikrai nuostabią žinią, juos sutiko toks prasiveržimas, kuris neleido jiems nė žodžio pratarti. Visi apaštalai susigrūdo aplink juos pasakyti jiems: „Viešpats iš tikrųjų prisikėlė ir pasirodė Simonui!“ Taigi tą pačią dieną, kai tie du mokiniai paliko Jeruzalę ir kai jau buvo pasirodęs Marijai Magdalenai, tada Jėzus pasirodė taip pat ir Simonui Petrui; pastarasis tuojau nuskubėjo papasakoti apaštalams ir kitiems mokiniams, laimėdams jų tikėjimą, kurio nebuvo susilaukusi Marija Magdalena.

Nė vienas evangelistas nepasakoja jokių smulkmenų apie Jėzaus pasirodymą Simonui Petrui aną sekmadieni po jo mirties, bet neabejotina, kad tai yra tas pats pasirodymas, kurį Povilas išvardija pirmuoju tarp prisikėlusiojo pasirodymų (§626). Lukas, Povilo mokinys, patyrė tai iš savo mokytojo, o pastarasis savo ruožtu, be kitų, buvo sužinojęs tai iš paties Petro, kai jis, dar naujai įtikėjęs, „nuėjo į Jeruzalę Petro pamatyti ir pasiliko pas jį penkiolika dienų“18). Bažnyčios Uola buvo išskirtas iš kitų apaštalų pareigomis; jam, kuris buvo išsigynęs Jėzaus, su kaupu buvo atleista, nes Jis gausiai išliejo gailesčio ašarų, kokių neliejo Judas.

Kai abu keleiviai pagaliau susilaukė progos prabilti, ką Jie yra patyrę, jų žodžiai buvo sutikti nelauktai šaltai. Ar tai buvo tam tikras nepasitikėjimas, kurį jautė tiems dviems iš Emmaus, ar įtarimas, kad tiems nežymiems mokiniams buvo suteikta ta pati privilegija, kuri buvo suteikta Petrui, o tuo tarpu dar paneigta apaštalams. Iš tikro jei ne visi, tai bent daugumas iš čia esančiųjų „nė jiems netikėjo“19). Lengva įsivaizduoti, koks gyvas kilo ginčas tarp tų, dviejų, kurie tvirtino, kad jie yra matę mokytoją, ir tų, kurie tebeneigė, kad taip buvo, ir tasai ginčas gal bus ilgiau nusitęsęs tą vakarą.

632. Bet toji diena turėjo baigtis ne tokiais ginčais, bet visuotiniu tikrumu: „Jiems taip bekalbant, Jėzus atsistojo tarp jų ir jiems tarė: Ramybė jums, tai aš, nebijokite. Nusigandę ir pilni baimės, jie tarėsi matą dvasią. Tuomet jis jiems tarė: Ko esate nusigandę ir kodėl tokios mintys kilsta jūsų širdyse? Matykite mano rankas ir kojas, kad tai aš pats; čiupinėkite ir žiūrėkite; Juk dvasia neturi kūno ir kaulų, kaip kad matote mane turint. Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems dar netikint ir besistebint iš džiaugsmo, jis tarė: Ar neturite čia ko nors valgyti? Jie padavė Jam keptos žuvies dalį ir medaus korį. Paėmęs jis valgė jų akivaizdoje ir, kas liko, jiems atidavė“20). Reikia atsiminti, kad tą sceną nupasakoja gydytojas ir psichologas. Ta pati scena, pasakojama Jono (20,19-23), neturi tokio praktiško pastabumo bruožų, kuriais išsiskiria mokslo žmogaus galvojimas, nei tokio švelnaus nusakymo, kad apaštalai „netikėjo iš džiaugsmo“, tai yra iš baimės, kad nereikėtu aosivilti, nes tuo, kuo trokštama tikėti, perdaug lengvai patikima. Jų abejones išblaškė fizinė tikrovė. Jėzus savo antrajame gyvenime turi tą pati kūną, kaip ir prieš tai; jis gali valgyti, kaip ir anksčiau. Tai nėra miglotas šesėlis, pakilęs iš Sneol (§79). Jo fizinis kūnas prisikėlė ir susijungė su siela.

Įtikinęs juos tuo, kas dabar yra, Jėzus pasako jiems ateiti, ir Jonas tai perduoda mums ypatingu būdu: „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir jiems tarė: Imkite šventąją Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, jos sulaikytos“ (20,21-23). Čia buvo įkūnytas senasis pažadas apaštalams dėl Bažnyčios valdymo ateityje (§397,409).

633. Tą vakarą tarp atsargiai besilaikančių apaštalų nebuvo nepasitikinčio ir abejojančio Tomo (§372,489). Gal jo nebuvimas buvo dar vienas jo būdo pasireiškimas? Ar jis atsisakė leistis į ginčus dėl Marijos Magdalenos ir Petro tvirtinimų ir dėl to vengė kitų apaštalų draugijos? Mes nežinome, ir bet koks mūsų bandymas atsakyti būtų tik spėjimas. Tiktai tikras dalykas, kad kai šiek tiek vėliau jis buvo su apaštalais ir šie įtikinėjo jį: „Mes matėme Viešpatį!“, jis purtė galvą beveik pasipiktinęs ir su didžiausia energija pareiškė: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių perdūrimų, neįdėsiu savo piršto į vinių vietą ir neįdėsiu savo rankos į jo šoną, netikėsiu!“

Iš viso jie privalo būti protingi! Kaip galėtų prisikelti žmogus, jei jis yra buvęs nukryžiuotas, kurio visas kūnas buvo padengtas žaizdomis, rankos ir kojos perkaltos, perverta širdis? Marija Magdalena matė jį? Iš kur galima būtų rasti kokio nors pagrindo patikėti bet kuriai isteriškai moteriškei, iš kurios buvo išėję ne mažiau kaip „septyni velniai“? (§343). Kiti apaštalai matė jį ir ypač įsižiūrėjo į jo rankas ir kojas? Na, tie apaštalai yra geri žmonės, bet jie šiek tiek lengvapėdiškai ir per lengvai įsivaizduoja, kad matė, ką jie norėjo matyti! Jis, Tomas, buvo tas ramusis, apdairusis žmogus tarp jų, kaip tik toksai, kokio jiems tam tikrais atvejais ir reikia; o tokiais atvejais, kaip šis, nepakanka tik pamatyti — reikia palytėti ir pajusti ir įdėti savo pirštus; tiktai tokiomis sąlygomis jis galėtų patikėti!

Pozityvistų ir griežtųjų kritikų kunigaikščio įsitikinimas išliko nepajudinamas aštuonias dienas, ir joks apaštalų argumentas negalėjo jo nuomonės supurtinti. „Bet po aštuonių dienų, jo mokiniai vėl buvo viduje, ir Tomas drauge su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė tebūnie jums! Po to jis tarė Tomui: Įdėk čia savo pirštą, matyk mano rankas, ištiesk savo ranką ir įdėk į mano šoną, ir nebūk netikėlis, bet tikintis. Tomas atsakė ir jam tarė: Mano Viešpats ir mano Dievas. Jėzus jam tarė: Kadangi mane matei, Tomai, tu įtikėjai; palaiminti, kurie nematė ir tikėjo!“ Ar Tomas išlaikė savo pasiryžimą paliesti prisikėlusiojo kūną? Yra visiško pagrindo tikėti, kad ne. Jo pozityvizmas ir per didelė kritika sugriuvo, kaip visuomet atsitinka, ne tiek dėl mokslinio ištyrimo, kiek dėl pasikeitusių dvasios sąlygų.


1)    Mato 28,2-3
2)    Plg. Žydų karas, V,482
3)    Jono 20,2
4)    Morkaus 16,3
5)    Morkaus 16,5
6)    Jono 20,3-10
7)    Jono 20,11
8)    Jono 20,17
9)    Jono pasakojimas yra lygiagretus su Mato 28,9-10. pagal kurį tačiau, kaip atrodo, tasai įvykis yra susietas su moterų atėjimu prie kapo (plg. 28,1: „Marija Magdalena ir kita Marija“). Iš tikro 9 eilute pradedamas atskiras epizodas — vienos Marijos Magdalenos, nors Matas, kaip ir kitais atvejais, čia naudojasi daugiskaita.
10)    Jono 20,18
11)    Morkaus 16,11
12)     I Korint. 15,4-8    
13)     Mato 28,12-15
14)     Plg. Justino I Apol. 35; Tertulijono Apol. 21; Euzebijaus Histor. eccl. 11,2
15)     Kuri šiandieninė vietovė atitinka Luko minimąjį Emmaus, tai yra senas klausimas, nors pastaraisiais metais vėl iš naujo keltas. Nuo Kryžiaus žygio karų bent keturios vietovės buvo prisiėmusios evangelinio Emmaus garbę; šiandien beliko tiktai dvi varžovės — Nikopolis ir el Qubeibeh. Prieš Kryžiaus žygio karus į tą garbę reiškė teisių vien Nikopolis, ir tai buvo laikoma Palestinos tradicija, kuriai atstovavo tokie vyrai, kaip Origenas, Cezarėjos Euzebijus. Jeronimas, Jeruzalės Hesyhius, Sozomėnas, o taip pat ir maldininkų kelionių vadovai. Be to, Nikopolio vardas žinomas tik nuo III šimt. po Kr., bet miestas tuo pat metu išlaikė ir Amwas vardą, kuris yra aiškiai kilęs iš Emmaus, kai tuo tarpu jokia kita vietovė neturi už save kalbančio šitokio vardinio argumento. Kliūtis dėl Emmaus-Nikopolio yra ta, kad iš Jeruzalės iki evangelinio Emmaus atstumą paduoda dvi skirtingos Luko evangelijos laidos: 24,13 — šeši graikiški uncialiniai ir keletas mažesniųjų kodeksų sako, kad yra 160 stadų (beveik 30 km), o beveik visi kiti dokumentai sako. kad yra 60 stadų (apie 11 km). Kaip aiškintinas tasai skirtumas? Ar grakiška raidė, skirta šimtui žymėti, buvo praleista originalinėje laidoje, ir dėl to išėjo 60, ar ji vėliau buvo pridėta, ir dėl to išėjo 160? Senovės laikais iš Jeruzalės į Emmaus-Nikopolį buvo keletas skirtingo ilgio kelių, — 144. 152 ir 160 stadų. Atstumas tarp Jeruzalės ir el Qubeibeh šiandien yra beveik 13 km (maždaug 70 stadų). Kitas prieštaravimas dėl Emmaus - Nikopolio taip pat remiamas nuotoliu nuo Jeruzalės. Buvo pabrėžtinai pažymėta, kad abu tie mokiniai per dieną negalėjo suvaikščioti į abu galus, iš viso padarydami 320 stadų (beveik 60 km). Bet ta kliūtis nėra tokia jau nenugalima, nes grįždami tie mokiniai galėjo pasirinkti trumpiausią kelią, o galėjo jie net ir joti. Didelis troškimas palaikė juos šioje antroje kelionėje, kaip kad kiti motyvai palaikydavo kitais atvejais priverstus žygiuoti, kaip nurodyta Apaštalų darbų 23,23...31-33 ir Žydų kare II, 551-554.
16)    Luko 24,14-35
17)    Jono 20,19
18)    I Galat. 1,18
19)    Morkaus 16.13
20)    Luko 24.36-43

PASIRODYMAI GALILĖJOJE

634. Visi tie Jėzaus pasirodymai, apie kuriuos iki šiol esame kalbėję, įvyko Jeruzalėje ir jos apylinkėse, tai yra Judėjoje. Buvo dar ir kitų, apie kuriuos taip pat pasakoja evangelistai ir kurie tuojau po to įvyko Galilėjoje; iš tų, kuriuos užrašė Povilas (§628), kai kurie, nėra abejonės, įvyko Judėjoje, o kai kurie Galilėjoje.

Krašto įvairumas turi savo svarbos. Apsireiškusieji prie kapo angelai įpareigojo pamaldžiąsias moteris pasakyti apaštalams ir Petrui, kad jie eitų į Galilėją, kur pamatys prisikėlusįjį (§623). Tai pasakoja Matas ir Morkus, perduodami tiktai Galilėjoje įvykusius pasirodymus (išskyrus Mato 28,9-10 ir Morkaus priedą 16,9-20). Lukas ir Jonas to įsakymo neperduoda, tačiau jie plačiau aprašo Judėjoje įvykusius pasirodymus, nors visiškai nepraleidžia ir tų, kurie įvyko Galilėjoje (pvz., Jono 21). Bet tie skirtumai priklauso visiškai nuo atitinkamų evangelistų tikslo ir nuo savito medžiagos pasirinkimo. Galilėjoje Jėzus pasirodė žymiai didesniam liudininkų grupių skaičiui ir davė išsamesnių ir daugiau pagrindinių nurodymų, susijusių su dangaus karalyste1). Matas ir Morkus nepasakoja tų dalykų išsamiai, o daugiau tik užsimena. Dėl tos priežasties norėdami atkreipti skaitytojų dėmesį į šiuos pasirodymus, jie iš anksto primena angelų duotąjį nurodymą mokiniams eiti į Galilėją. Bet tasai pirmųjų dviejų sinoptikų pasirinkimas neišjungia ir to perdavimo, susijusio su pasirodymais Judėjoje, kuriuos savo pasirinktųjų tikslų siekdami labiau iškelia Lukas ir dalinai Jonas. Iš seno patyrimo žinome, kad nė vienas evangelistas nesiekia pilnai aprašyti, ir šito dalyko čia turime aiškiausią Luko patvirtinimą. Papasakojęs Jėzaus pasirodymus prisikėlimo sekmadienį (24,1-49), jis tuojau pat pereina į dangun žengimą (24,50-53), dėl to, jei skaitytume vien tik jo evangeliją, turėtumėm pasidaryti teisingą išvadą, kad prisikėlimas ir dangun žengimas įvyko tą pačią dieną. Bet baigęs evangeliją, tas pats Lukas rašo taip pat ir Apaštalų darbus, kuriuose (1,3) jis žymiai aiškiau primena, kad prisikėlęs Jėzus „apaštalams pasirodė gyvas tūleriopais būdais, nes per keturiasdešimt dienų davėsi jiems matomas ir kalbėjo apie Dievo karalystę". Taigi Naujajame Testamente turime du perdavimus: vienas susijęs su pasirodymais Galilėjoje, kitas Judėjoje. Nė vienas jų atskirai nėra pilnas, nė vienas jų neužkerta kelio kitam, nors kiekvienas rašantysis paseka vienu arba kitu jų, o kartais ir abiem, kaip Povilas ir Jonas2).

635. Kai baigėsi visos Velykų švenčių iškilmės, apaštalai, klausydami Jėzaus jiems duotojo įsakymo, sugrįžo į Galilėją3), skatinami, be to, dar ir tai, kad Galilėjoje jie bus pakankamai toli nuo tiesioginės sinedriumo priežiūros ir dėl to laisvesni laukti, kol prisikėlusysis Jėzus pasirodys jiems, kada ir kaip panorės. Jėzaus pažade iš tiesų buvo suminėta vieta, bet ne laikas, ir dėl to nieko kita neliko, kaip tik laukti. Gali būti, kad apaštalai paliko Jeruzalę kelioms valandoms praslinkus po Jėzaus pasirodymo Tomui, kai jie jau galėjo būti susirinkę kartu pradėti grįžtamąją kelionę. Po keleto dienų dar kartą užtinkame Tiberiados ežero pakrantėse Simoną Petrą, Tomą, Natanaelį (Baltramiejų), Jokūbą su Jonu ir dar du vardais nesuminėtus apaštalus, kurie galėjo būti Andriejus ir Pilypas.

Gali būti, kad būrelis prasimaitino vis dar iš tų bendrųjų įplaukų, kaip ir tada, kai Jėzus buvo kartu su jais ir kai piniginę laikė Judas. Gali būti, kad, Judui dingus su visais jų ištekliais ir apmokėjus išlaidas Jeruzalėje, kelionei maža kas beliko arba ir nieko. Žodžiu sakant, žvejai, kas jie ir buvo, negalėjo toliau bedykinėti, kai taip viliojamai raibuliavo prieš juos ežeras, ir dėl to jie, diena iš dienos laukdami pasirodant prisikėlusiojo, ėmėsi vėl savo senojo užsiėmimo, kad galėtų tuo tarpu užsidirbti pragyvenimą. Vieną vakarą Simonas Petras tarė kitiems: „Einu žvejoti“. O jie atsakė: „Ir mes einame su tavimi“. Naktį žvejoti geriau buvo turint padėjėjų, nes tada būtų galima pasinaudoti ilgaisiais tempiamaisiais tinklais. Taigi jie sulipo į laivą ir išmetė tinklus, bet naktis buvo beviltiškai bloga, ir auštant jie dar nebuvo nieko pagavę. Pagaliau Simonas Petras jau buvo išgyvenęs panašių naktų (§303). Dėl to jie vėl yrėsi į krantą.

Kai buvo jau apie du šimtus mastų (arba apie šimtą metrų) nuo kranto, tada pro rūkus jie įžiūrėjo figūrą; aiškiai įžiūrėti jie negalėjo jos, bet atrodė, kad ten žmogus laukia jų. Gal jis norėjo pirkti, ką jie sugavo. Kai jie pasiyrė jau tiek, kad buvo galima išgirsti balsą, jis paklausė: „Vaikai, ar neturite ko valgyti?“ Po ilgos tuščių pastangų ir nevaisingo triūso nakties klausimas skambėjo truputį ironiškai, ir iš laivo atėjo greitas ir šiurkštus atsakymas „Ne!“, kuris paprastai būtų turėjęs atimti drąsą toliau besikalbėti. Bet žmogus vėl šūktelėjo pro ryto miglą: „Įleiskite tinklą dešiniame laivo šone ir rasite!“

Kas gi čia tas nepažįstamasis, kuris šitaip pasitikėdamas patarinėja jiems? Ar jisai kalbėjo tiktai tam, kad ką nors pasakytų, ar žinojo, ką kalba? Abu atvejai galimi. Tiek daug kartų patyrę žvejai pajėgdavo užtikti vertingų žuvų iš kokio nors menko ženklo vandenyje, ir šis žmogus gal užmatė kokį ženklą nuo kranto, kur jis stovi. Tiesą sakant, po to, kai jie jau tiek daug tuščiom pasidarbavo, ne ką čia bereikštų dar kartą pabandyti. Tinklas buvo užmestas, kur nepažįstamasis buvo nurodęs, ir „jo jau nebegalėjo patraukti dėl žuvų daugybės“.

Su tuo pasisekimu žvejų atmintyje sukilo seni prisiminimai (§303). Po akimirksnio baimingo abejojimo tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, prišoko arti Petro ir, rodydamas į nepažįstamojo pusę, sušuko: „Tai Viešpats!“ Tada tiems žmonėms viskas pasidarė aišku ir natūralu.

636. „Simonas Petras, kaip tik išgirdo, kad tai Viešpats, susijuosė priejuoste, nes buvo neapsivilkęs, ir įšoko į jūrą. Kiti gi mokiniai plaukė laivu, nes buvo netoli krantas, tik apie du šimtu mastų, traukdami tinklą su žuvimis“. Nekantrusis Petras, žinoma, negalėjo laukti; jis turėjo šokti į vandenį ir kaip galima greičiau atsidurti krante. Kad patogiau būtų plaukti, jis susijuosė plačia priejuoste, kurią žvejojant dėvėdavo ant nuogo savo kūno. Taigi jis buvo nuogas (gr. „gymnos“), nes nevilkėjo įprastinės tunikos, o tiktai vien priejuostę, kurią jis, Jonui šūktelėjus, susijuosė per juosmenį. Dar keli mostai, ir plaukiantysis pasiekė krantą, ir netrukus Jis buvo Jau prie savo prisikėlusiojo mokytojo kojų, o kiti dar tebebuvo laive, kuris pamažu plaukė, gabendamas didelį kiekį žuvies.

Išėję į krantą, jie pamatė jau sukurtą ugnį, o ant žarijų padėta žuvies ir duonos paruošta jiems. Jėzus tarė jiems: „Atneškite žuvų, kurių dabar su-gavote!“ Petras nuėjo atgal į laivą ir kartu su kitais apaštalais ištraukė tinklą į krantą; jame buvo šimtas penkiasdešimt trys didelės žuvys4). „Nors jų taip daug buvo, bet tinklas nesuplyšo“. Jėzus jiems tarė: „Eikite čia ir valgykite. Nė vienas iš sėdėjusiųjų valgyti nedrįso paklausti Jį: Kas tu, nes žinojo, kad tai Viešpats“. Apaštalai jautė tam tikrą pagarbią baimę, beveik mistinį santūrumą, kuris neleido jiems klausti savo prisikėlusįjį mokytoją ko nors apie jį patį. Nebuvo jokios abejonės, kad tai buvo jis pats; bet kaip, pagaliau kaip gi jį paklausti: kaip prisikėlei iš numirusiųjų? Kur buvai visas šias dienas? Kaip čia atėjai? Kur būni, kai nesi su mumis? Bet iš pagarbos nė vienas negalėjo prabilti ir paklausti jį.

637. Tačiau pagarba netrukdė jų apetitui, ir visi jie džiaugsmingai valgė Jėzaus padalytąją duoną ir žuvis. O kai jų kūnai atsigavo, Jėzus prabilo į jų sielas. Kai jie pavalgė, Jėzus taria Simonui Petrui: „Jono sūnau, Simonai, ar myli mane labiau, kaip šitie? Jis jam atsako: Taip, Viešpatie, tu žinai, kad aš tave myliu. Jis jam taria: Ganyk mano avinėlius. Jis vėl jį klausia: Jono sūnau, Simonai, ar myli mane? Jis jam atsako: Taip, Viešpatie, tu žinai, kad aš myliu tave. Jis jam taria: Ganyk mano avinėlius. Jis klausia jį trečią kartą: Jono sūnau, Simonai, ar myli mane? Petras nuliūdo, kad jis jį trečią kartą klausė: Ar myli mane? ir jam atsakė: Viešpatie, tu visa žinai, tu žinai, kad aš tave myliu. Jis jam tarė: Ganyk mano avis“. Tas maloningai švelnus trigubas Jėzaus klausimas nedarė užuominų į praeitį, bet su skaudžiąja praeitim buvo gana gerai susietas savo trigubu pakartojimu. Aną tamsybės valandą Petras buvo tris kartus išsigynęs savo mokytojo, o dabar, šviesos valandą, jam tris kartus išpažįsta savo meilę.

Bet dar ir kita prasme tas trigubas klausimas buvo susijęs su praeitimi. Pilypo Cezarėjos dieną Jėzus tą patį Simoną Petrą buvo paskelbęs Uola, kuri sudaro Bažnyčios pamatus, ir pavedęs jam vadovauti jai, kaip piemuo tvarko kaimenę (§397). Dabar Simonas Petras privalo atsiminti, kad ta jam patikėtoji valdžia turės būti meilės triūsas, pasėka tos meilės, kurią jis išpažino Jėzui. Aukščiausiasis Ganytojas pasitrauks nuo savo kaimenės, bet nepaliks jos nesaugomos. Savo vietoje jis skiria vietininką, kuris turi valdyti remdamasis ta pačia meile ir tai pačiai meilei, dėl kurios veikė Aukščiausiasis Ganytojas.

Dėl tos meilės Aukščiausiasis Ganytojas buvo nužudytas; taigi gali būti, kad toksai pat likimas laukia ir jo vietininko. Jėzus pačiam Petrui tai pramato kaip tikrą dalyką, nes jis tęsia: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau tau, kaip buvai jaunesnis, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėjai“, kaip Petras iš tikro ką tik ir buvo padaręs, „o pasenęs tu ištiesi savo rankas, kitas sujuos tave ir ves, kur tu nenori. Tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jis turėjo pašltovinti Dievą“. Kai Jonas rašė šį paskutinįjį pareiškimą, Petras jau prieš keletą metų buvo nužudytas dėl savo tikėjimo į Jėzų ir dėl jam patikėtųjų pareigų meilės, iš tiesų kiti jį su juosė grandinėmis ir nuvedė į bausmės vykdymo vietą, taigi vietininkas pasekė Vyriausiojo Ganytojo pavyzdžiu net ir mirdamas. Tai dėl to Jėzus baigė savo nurodymus Petrui paragindamas ir suramindamas jį šiais žodžiais: „Sek mane!“

638. Šis, o taip pat ir kiti Jėzaus pasirodymai Galilėjoje, matyt, neturėjo to iškilmingumo, kurį sumini Matas (28,16). Anas atsitikimas įvyko ant kaino, kuris, kaip atsitiktinai pasakyta mums, Jėzaus buvo paskirtas, kaip apaštalų su juo susitikimo vieta. Tik tiek težinant, suprantama, neįmanoma nustatyti, kurio tai būta kalno; galime galvoti, kad tai būta Palaiminimų ar Kalno pamokslo kalno (§316), bet remdamiesi tik aprašomųjų vaizdų panašumu. Labai galimas dalykas, kad pradžioj ar pabaigoj šio pasirodymo, kuris bus turėjęs būti ilgas, be apaštalų, dalyvavo dar ir kitų mokinių; bet toli gražu nėra tikra, kad Povilas turi galvoje kaip tik tą atsitikimą, kai jis sumini, kad prisikėlęs Jėzus „pasirodė daugiau kaip penkiems šimtams brolių vienu kartu, kurių daugelis tebėra gyvi iki dabar“5).

Šį kartą nėra nurodytų jokių įvykio smulkmenų. Taigi nežinome, nei kokiomis aplinkybėmis, nei kuriems asmenims taikoma pastaba „kai kurie abejojo“. Gal tie abejojantieji buvo ne apaštalai, o jei tai buvo apaštalai, tai jų abejojimai nieko bendra neturi su prisikėlimo tikrove, o gal buvo tik iškilęs klausimas dėl tų aplinkybių, kurios padėtų nustatyti prisikėlusiojo mokytojo asmenybę. Kai apaštalai jau buvo tikri, kad čia yra jis, tada Jėzus tarė jiems: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir šventosios Dvasios ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigos“ (plg. §525)

Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia dabar įėjo į naują istorijos laikotarpį, kuris tęsis iki pasaulio pabaigos. Aukščiausiojo Ganytojo vietą jau užima jo vietininkas. Kaimenė turi būti sudaryta iš visų tautų, visų kraštų ir visų giminių, o ne vien tik iš išrinktosios Izraelio tautos. Visi naujai ateinantieji į kaimenę bus Jėzaus mokiniai, kaip ir tie, kurie, pažinodami jį, yra buvę tiesioginiai jo mokiniai. Į šią kaimenę bus įeinama per krikštą ir tikėjimą: „Vardan Tėvo ir Sūnaus ir šventosios Dvasios“. Naujųjų mokinių pareiga bus užlaikyti tai, ką Jėzus buvo liepęs užlaikyti seniesiems mokiniams. Aukščiau visa ko bus Aukščiausias Ganytojas, kuris padės kaimenei ir saugos ją; nematomu, bet nemažiau sėkmingu būdu jis bus tarp savo mokinių „iki pasaulio pabaigai“.

Dėl to čia baigiasi Jėzaus gyvenimas ir prasideda Bažnyčios; pasibaigia Kristaus istorija „pagal kūną“ ir prasideda „mistinio Kristaus“ istorija (Efez. 5,23; Kolos. 1,18).


1) Plg. Mato 28,16-17 ir I Korint. 15,6
2)    Racionalistų aiškinimas yra visiškai kitoks. Tame prisikėlusiojo Kristaus pasirodymo dvigubame perdavime jie įžiūri pėdsakus, kaip vyko prisikėlusiojo Kristaus mito vystymasis. Pasirodymų Galilėjoje perdavimą jie laiko senesniu, o su Judėja susijusiųjų — naujesniu. Pirmasis tariamai kilęs šiuo būdu: kai tik Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus, siaubo apimti apaštalai pabėgo į savo gimtąją Galilėją. Juo daugiau jie galvojo, juo sunkiau jiems buvo patikėti, kad jis iš tikro yra palikęs juos. Visiškai apimti šitos minties (iš tikro neatrodo, kad Tomas buvo labiau persiėmęs ja, o taip pat net ir kiti, kurie ramiai nuėjo sau žvejoti, kaip ir anksčiau, bet visa tai yra dalis išsigalvojimų), apimti ir persekiojami jos, vieną gražią dieną jie pradėjo kalbėti apie mokytoją, tartum jis būtų gyvas, jie įtikino save, kad jis yra, kartais jie įsivaizdavo tarytum mato jį, ir štai prisikėlimas pasidarė tikras dalykas. Iš tikro, kai po tragedijos Jeruzalėje apaštalai pabėgo į Galilėją, įvyko ,,atsipeikėjimas ir, beveik galima sakyti, staigi jų tikėjimo reakcija, kuri kėlė vizijas, sukūrė tikėjimą į jo prisikėlimą“ (Loisy). Kartą jau įsitikinę prisikėlimo faktu, vėliau jie bandė jį patvirtinti ir pataisyti, įsivaizduotuosius pasirodymus nukeldami prie kapo, ir šitaip gimė Jėzaus pasirodymų Judėjoje tradicija. — Tai puikus aiškinimas tiek psichologiniu, tiek kritiniu požiūriu. Iš tikro visi žino, kad ištikimieji senosios gvardijos narsuoliai bent šimtą kartų išlaisvino Napoleoną iš šv. Elenos salos po 1815 m., bent tūkstantį kartų prikėlė jį iš kapo po 1821 m.; iš tiesų po Waterloo mūšio ir po gegužės 5 d. įvyko atsipeikėjimas ir, beveik galima sakyti, staigi jų tikėjimo reakcija, kuri kėlė vizijas“ ir t.t.
3)    Mato 26,32; §623
4) Kodėl tas 153 skaičius? Aišku, kad apaštalai suskaičiavo savo laimikį, kaip žvejai paprastai darydavo, tai paaiškėjo, kad esama 153. Senovės aiškintojai čia surado paslaptingą mistinę reikšmę tuose skaitmenyse, o kai jų aiškinimas skirtas pamokyti. tai negalima nieko prieš jį pasisakyti. Pavyzdžiui, šv. Augustinas pažymėjo, kad 153 yra visų skaitmenų nuo 1 iki 17 suma, todėl pirmosios dešimties suma vaizduoja Dekalogą, o tolimesni 7 skaitmenys vaizduoja Šv. Dvasios dovanas, kurios padeda užlaikyti Dekalogą. Kiti įžiūrėjo čia pagonių atsivertimą (100) ir žydų (50) ir tikėjimą į Trejybę (3). Tokia mistiška prasmė buvo įžiūrima senovėje. Šių dienų tyrinėtojai, kurie IV evangelijoje neįžiūri nieko kita, kaip alegorijas, turėtų čia kitą puikią progą paremti savo teigimus šiais skaitmenimis, kaip jie yra padarę samarietės moters septynių vyrų, Bezertos tvenkinio prieangių ir pasmerktojo turtuolio brolių atvejais; bet čia jie nieko nepadarė. Ar, geriau sakant, jie padarė gal perdaug, nes perdaug ir tokių nesąmone dvelkiančių sprendimų buvo pasiūlyta, kad pačių pastarųjų metų tyrinėtojai priėjo žymiai išmintingesnės išvados, jog tasai skaičius yra mįslė. Visuomet surandamos mįslės, kai atmetami protingi aiškinimai.
5) I Korint. 15,6; §626

ĮŽENGIMAS Į DANGŲ

639. Visiškai perimti tos minties, kad Kristaus pagal kūną istorija yra ne kas kita, o tik pirmasis Bažnyčios istorijos skyrius, evangelistai maža teteikė reikšmės jo fiziniam atsiskyrimui su žeme — jo dangun žengimui. Matomojo ir apčiuopiamojo jo netekimas nebereiškė jau ypač daug dabar, kai jie jau tikėjo, kad jis ir nematomas bus ir toliau teiks pagal-bą iš dangaus. Taigi matome, kad Matas iš viso nepasakoja apie dangun žengimą; Morkus trumpai sumini priede (16,19); Jonas (20,17) vos tik užsimena ir tai pranašystės forma; vienintelis evangelistas, kuris išsamiau aprašo, tai Lukas (24,50), bet šitaip atsitinka kaip tik dėl to, kad jis, baigęs savo evangeliją, kuri yra Kristaus pagal kūną istorija, yra pasiruošęs tuojau pat tęsti mistinio Kristaus istoriją. Jo Apaštalų darbai yra epizodinė Bažnyčios istorija, ir šio naujojo darbo pradžioje (1,1-11) jis pakartoja dangun žengimo istoriją, kuria jis yra baigęs savo evangeliją.

Dangun žengimas įvyko nuo Alyvų kalno, netoli Betanijos, keturiasdešimt dienų po prisikėlimo. Kadangi apaštalai iškeliavo iš Jeruzalės į Galilėją ne anksčiau kaip aštuonios dienos po prisikėlimo (§635) ir vėl atsidūrė Jeruzalėje šiek tiek prieš dangun žengimą, tai Galilėjoje jie turėjo išbūti trumpiau, kaip mėnesį. Tam laikotarpiui kaip tik ir tenka daugelis kitų pasirodymų, kuriuos prabėgom nurodo Povilas (§626), o taip pat ir Lukas, kai jis sako, kad prisikėlęs Jėzus pasirodė apaštalams, „tūleriopais būdais“, Jog jis gyvas, kalbėdamas apie Dievo karalystę ir dažnai susitikdamas su jais1). Be abejo, į Jeruzalę jie nukeliavo vėl Jėzaus siunčiami, ir ten susitiko paskutinį kartą. Prisikėlusysis mokytojas čia davė jiems paskutinius nurodymus, kurių tarpe ir tą, kad neišeitų iš Jeruzalės ir ten lauktų „Tėvo pažadą, apie kurį jūs girdėjote iš manęs. Jonas krikštijo tik vandenimi, o jūs, nedaugeliui dienų praslinkus, būsite apkrikštyti šventąja Dvasia“2).

640. Pažadas buvo susijęs su tuo, kas netrukus po to įvyko žydų Sekminių dieną (§76), kai Šventoji Dvasia nužengė ant jų. Bet ir to paskutinio su prisikėlusiuoju mokytoju susitikimo metu apaštalai neaiškiai jautė, kad turi kažkas nepaprasta atsitikti. Tai jų galvose vėl kilo senosios mesijinės mintys, tokios įsišaknijusios jų sielose, kad jos iš dalies pergyveno net ir Jėzaus mirties ir prisikėlimo tikrovę.

Taigi jie priėjo prie Jėzaus, kupini vilties ir meiliai šypsodamiesi, tarytum prašydami pasitikėti jais, ko jie taip seniai jau tikėjosi, ir jie paklausė: „Viešpatie, ar šiuo laiku tu sugrąžinsi karalystę Izraeliui?“ Nelaimingajam Izraeliui iš tiesų jau daug metų kaip buvo atimtos visos politinės teisės ir jis padarytas pirmiausiai pavaldžiu nesantuokoje gimusiems Erodams, o paskui neapipiaustytiems romėnams; iš tiesų būtų patogi proga sukurti Izraelyje puikią karalystę, kurios karalium, suprantama, būtų pats Jėzus, o apaštalus jis paskirtų savo ministeriais. Šitaip susitvarkius, būtų ypač patogu išsiuntinėti į visas pasaulio šalis armijas sumušti romėnų ir tuo pačiu metu skelbti Jėzaus mokslą. Ką gi pakenktų sujungus abu tuos dalykus į krūvą — būti politiniais nukariautojais ir tuo pačiu metu evangelijos misionieriais su kardu rankoje! Senovinė psalmė išgarbino tuos Izraelio šventuosius, kuriems — šlovinimai Dievo jų burnoje Ir dviašmeniai kalavijai jų rankose.3) Dabar Jėzus, kuris pats prisikėlė iš numirusiųjų, galėtų prikelti mirusį Izraelį naujam politinės garbės gyvenimui!

Deja, prisikėlusiojo Mesijo atsakymas šįkart buvo lygiai toks pat, kaip ir daug kartų ta tema prieš jo mirtį, ir tai akimirksniu atšaldė karštą apaštalų dvasią: „Ne jūsų dalykas žinoti laikus ar valandas, kurias Dievas nustatė savo valdžia; be kaip tik šventoji Dvasia ant jūsų ateis, jūs gausite galios ir būsite man liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“4). Ne apaštalų reikalas rūpintis iškilmingąja Dievo karalystės pergale; tos pergalės valandą nustatė dangiškasis Tėvas, ir ji ateis, kada jis panorės. Užuot galvoję apie didelius, politinius užkariavimus, apaštalai teimasi nukariauti Jėzaus mokslui visą pasaulį, žydiškąjį ir nežydiškąjį, o nukariaus jie ne kariniu ar politiniu gudrumu, bet vien tik remdamiesi ta jėga, kurią jie gaus, kai šventoji Dvasia nužengs ant jų.

Tuo Jėzus atsisveikino su savo mylimaisiais. Baigęs kalbėti, jis kartu su jais paliko Jeruzalę ir nusivedė juos tuo žinomuoju ir brangiuoju keliu, kuris ėjo į Betaniją. Pasiekus Alyvų kalno viršūnę, Jėzus sušaukė juos aplink save ir pakėlė rankas palaiminti jiems: „Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pasikėlė į dangų5); jiems beregint, jis buvo pakeltas aukštyn. Debesis uždengė jį nuo jų akių“6).

Keturi oficialieji Jėzaus biografai nesiekia toliau kaip žemę; jie baigia pasakojimą su dangun žengimu ar dar prieš tai. Tiktai Morkaus evangelijos priedas (16,19) meta dar žvilgsnį į dangų ir nurodo, kad „Jėzus buvo paimtas į dangų ir sėdi Dievo dešinėje“. Šie paskutinieji žodžiai, skelbiantieji, kad žmogus Jėzus patapo dangiškojo Tėvo garbės ir galybės dalininku, yra daugiau padiktuoti Bažnyčios minties. Ta mintis vengia nubrėžti bent vieną jo dangiškosios biografijos bruožą, tepasakydama tiktai kaip esminį pagrindą: „Jis sėdi Dievo dešinėje“.


1)    Apaštalų darbų 1,3-4
2)    Apaštalų darbų 1,4-5
4)    Apaštalų darbų 1,7-8
3)    Psalmė 149,6
5)    Luko 24,51
6)    Apaštalų darbų 1,9

 

ŽVILGSNIS ATGALIOS

Jėzus yra didingiausias paradoksas, keistenybė, kokią tik istorija žino.

Jis ateina į Romos imperijos antraeilės reikšmės sritį, į tautą, kurią jos užkariautojai nedvejodami ryžosi vadinti „pačia niūriausia“ (Tacitas) ir „pragaištingiausia kitoms“ (Kvintilijonas), „niekingų vergų samburiu“ (Tacitas). Per visą savo gyvenimą jis nė karto nepasitraukia nuo šios savo tautos, nė karto neparodo jokio noro pažinti pasaulio išminčius, estetus, politikus ar užkariautojus, kurie savo rankose laikė to meto civilizuotąją visuomenę. Savo šalyje bent devynias dešimtąsias savo gyvenimo jis praleidžia pačiame prasčiausiame kaimelyje, žinomame tik dėl priežodžiu tapusio savo žemumo. Ten jis nelanko mokyklos, nesklaido mokslui skirtųjų pergamentų, nepalaiko ryšių su toliau gyvenančiais savo tautos žymiausiais išminčiais. Jis yra tiktai dailidė. Ištisą trisdešimt metų niekas nežino, kas jis toks yra, išskyrus porą ar trejetą žmonių, kurie taip pat nutyli tai, kaip ir jis.

Sulaukęs trisdešimt metų, jis staiga išeina į viešąjį gyvenimą ir pradeda veikti. Nesinaudoja žmogiškomis priemonėmis: neturi nei ginklų, nei pinigų, nei akademiškos išminties, nei esteto galybės, nei politinių įrodinėjimų. Beveik visą laiką praleidžia tarp vargšų žvejų, žemdirbių; ypač rūpestingai ieško nusidėjėlių, prostitučių ir kitų gerosios draugijos atmestųjų. Tarp tų žmonių jis daro daug įvairių stebuklų. Pasirenka būrelį žvejų, kurie nuolat lydi jį, kaip išskirtiniai mokiniai. Jo veikla nesitęsia nė pilnų trejų metų.

Jo veikla yra skelbti mokslą, kuris nėra nei filosofinis, nei politinis, bet išimtinai religinis ir moralinis. Tai niekada dar pasaulyje negirdėtas mokslas. Mokslas, kuris, kaip atrodo, yra sudarytas iš visa tai, ką visos filosofijos vieningai buvo atmetusios, iš visa tai, nuo ko visas pasaulis, kiekvienas kraštas nuolat stengėsi būti kaip galima toliau. Kas pasauliui yra blogis, tas Jėzui gėris. Ką pasaulis laiko gėriu, Jėzui tai yra blogis. Neturtas, nuolankumas, klusnumas, tylus įžeidimų pakentimas, pasitraukimas kitiems iš kelio — štai tos didžiosios blogybės pasauliui ir didžiausias gėris Jėzui. Priešingai, turtai, garbė, viešpatavimas kitiems ir visi kiti dalykai, kurie pasauliui sudaro laimę, Jėzui atstovauja žalai ar bent didžiausiam pavojui. Jėzus yra pasaulio priešingybė.

Pasaulis iš tiesų mato tik tai, kas regima ir paliečiama. Jėzus pareiškia, kad jis mato taip pat ir tai, kas neregima. Pasaulis žvilgsnį kreipia ne į tą kita, o tik į žemę ir mato ją iš apačios. Jėzus savo žvilgsnį kreipia ypač į dangų ir žemės dalykus svarsto iš dangaus. Jėzui žemė pati savyje neturi prasmės. Tai tik skausmingas ir praeinantis epizodas, kuris pats savyje neturi tinkamo išsprendimo. Jam žemė tinkamai išsisprendžia danguje ir prasmę įgauna tiktai iš dangaus. Dabartinis gyvenimas tiek turi vertės, kiek yra pasiruošimas būsimajam gyvenimui. Tai varginga ir nepastovi buveinė, bet jos vertė yra kaip atramos taško, nuo kurio pasikeliama skristi į pastovią ir laimingą buveinę. Nepastoviosios buveinės įnamiai, kurie visas savo viltis sudeda tiktai į ją ir nenori nuo jos atsiskirti, sudaro pasaulio karalystę. Priešingai, įnamiai, kurie gyvena joje tik atsiduodami Dievui, bet ilgėdamiesi pastoviosios buveinės, vis ruošdamies kelionei į ją, sudaro Dievo karalystę.

Tarp abiejų karalysčių vyksta neatlaidus karas tiek dabar, tiek ir ateityje, kuris tik tada pasibaigs, kai viena karalystė visiškai nugalės kitą. Abiejų karalysčių atitinkamą jėgą sudaro meilė, bet dviems skirtingiems dalykams. Pasaulio karalystės valdiniai myli tik save pačius, tai yra tai, kas naudinga ar teikia malonumo sau patiems. Visoms kitoms žemės ir dangaus būtybėms jie jaučia arba formalią neapykantą, arba šaltą abejingumą. Dievo karalystės valdiniai pirmoje vietoje myli Dievą, o paskui, einant būtybių hierarchija žemyn, ypatingą meilę turi nelaimingiems arba nenaudingiems žmonėms ir ieško daryti gera kitiems, kurie daro bloga ar nežino, kaip daryti gera. Jiems duoti reiškia gauti, ir dėl to tie nepažįsta neapykantos, kuri yra didžiausias šykštumas. Tosios Dievo karalystės, kurios galybė yra Dievo ir žmonių meilė, Jėzus yra steigėjas.

Dievo karaly stė yra iš anksto Izraelio senovės pranašų paskelbta, kurios steigėjas būsiąs išrinktajai tautai pažadėtasis Mesijas. Jėzus, skelbdamas savo antžemiškąjį mokslą, žino, kad jis yra Mesijas; tačiau iš pat pradžios juo nepasiskelbia, vengdamas, kad politinio mesianizmo vilčių apimtosios minios nepriimtų jo kaip tautinio vado ir jo mokslo neišsiaiškintų kaip politinio atsišaukimo. Taigi jo pasiuntinybė yra labai sunki. Jis turi mokyti minias tokių dalykų, kurie tikrai bus blogai suprasti, nes kai jis kalbės apie pergalę prieš blogį, tai minios supras kaip pergalę prieš romėnus, o kai jis paminės Dievo karalystę, tai jos supras, kad jis turi galvoje Izraelio viešpatavimą. O jis vis tiek turi kalbėti apie tuos dalykus ir naudotis tiksliais išsireiškimais, nes jie jau buvo nustatyti Dievo tautos šv. Rašte. Jėzus, kaip Mesijas, atėjo vykdyti to Rašto, o ne panaikinti jo, papildyti, o ne sugriauti. Jo pasiuntinybė tiesiogiai skirta išrinktajai tautai, paveldėjusiai senuosius Dievo pažadus. Tačiau kai tie pažadai buvo išpildyti, jo pasiuntinybės padariniai pasieks visas žemės tautas.

Tam tikslui jis įsteigia pastovią draugiją — Bažnyčią.

Bet didžioji išrinktosios tautos dalis nepriima jo mokslo, ir labiausiai prieš jį nusistatę yra ne kurie kiti, o kaip tik tautos vadai, būtent, šventyklos vyriausieji kunigai ir sinagogų fariziejai. Galilėjoje jo veikla atneša gana maža vaisių, ir todėl jis palieka ją ir eina į Judėją ir į sostinę Jeruzalę, čia vaisiai ne didesni negu Galilėjoje, bet priešiškumas dar žymiai didesnis. Vyriausieji kunigai ir fariziejai tiki jo galia daryti stebuklus ir daugeliu atveju sutiktų su jo mokslu. Bet jie nedovanoja jam atviro pasisakymo prieš valdančiųjų klasių veidmainingumą ir tai, kad jis neatlaidžiai pasmerkia jų tuščią formalizmą, kuris stingdo religinį gyvenimą. Kurį laiką nenorom dar pakentė Jį, pagaliau išdavikiškai suima, savo aukščiausiajame tautos teisme pagal religinius kaltinimus pasmerkia jį ir dar kartą pasmerkia jį Romos atstovo tribunole pagal politinius kaltinimus.

Jėzus mirė ant kryžiaus.

Po trijų dienų pasmerkusieji jį įsitikino, kad jis prisikėlė. Mokiniai pradžioje netikėjo, bet vėliau pojūčiais buvo įtikinti, nes pamatė jį ir daug kartų rankomis palietė ir kalbėjosi su juo, kaip ir prieš mirtį.

*  *  *

Bet Jėzaus savotiškumas nesikeisdamas tęsiasi ir po jo mirties. Kaip savo pirmojo gyvenimo metu jis buvo pasaulio priešingybė, taip ir jo įsteigtoji Bažnyčia labiausiai neįtikimu būdu tęsia tą pasaulio neigimą.

Savo meto visuomenės aukštuosiuose sluoksniuose jis nepaliko jokio atgarsio. Visoje Romos imperijoje istorikai jo nepastebi, išmintingieji nepažįsta jo mokslo, valdžios žmonės daugiausia ką padarė, tai raštu atžymėjo jo mirtį, kaip vieno sukilusio vergo, ir daugiau apie jį negalvojo. Patys jo tautos vyresnieji, patenkinti jo dingimu, yra daugiau negu pasiruošę visiškai jį pamiršti. Jo įsteigtoji Bažnyčia atrodo suvesta į jo nukankintojo kūno agoniją ant kryžiaus. Prieš Jėzaus Bažnyčią stovi pasaulis, kaip nugalėtojas tos mirties akivaizdoje, kaip vyriausieji kunigai džiūgaudami stovėjo jo kryžiaus papėdėje.

Ir vis dėlto, sukrėsta agonijos, ši institucija staiga prisikelia ir į savo rankas suima visą pasaulį. Praeina trys persekiojimų ir kraujo praliejimo šimtmečiai, trys šimtmečiai, kurie tarytum prailgina agoniją ant kryžiaus ar lyg atnaujina trijų dienų buvimą kape, bet po trečiojo šimtmečio civilizuotoji visuomenė oficialiai pasidaro Jėzaus sekėja.

Pasaulio karalystė tačiau nėra nugalėta, ir kova tebevyksta kiek pasikeitusiomis formomis, bet vis tuo pačiu atkaklumu, kaip ir anksčiau. Jėzus arba jo įsteigtoji Bažnyčia darosi vis didėjančiu prieštaravimo ženklu žmogiškosios civilizacijos istorijoje. Jo paradoksiškąjį mokslą priėmė begalinis skaičius žmonių ir jį praktikuoja neišmatuojama meile iki galutinės aukos. Daugybė kitų žmonių su nepalaužiamu atkaklumu atmeta jo mokslą ir jo neapkenčia pašėlusiu įniršiu. Galėtų būti sakoma, kad prie šio prieštaravimo ženklo susibūrė visos labiausiai civilizuotos žmonijos dalies pastangos, vienos aukštindamos jį, kitos mindžiojančios jį.

Šėlstančioje kovoje pasitaiko taip pat klastos ir veidmainystės. Dažnai pasirodo būriai, kurie mojuoja vėliavomis, nukopijuotomis pagal „prieštaravimo ženklą“, ir skelbdami šūkius, pradedamus pagal Jėzaus įsakymų toną. Jie skelbia broliškumus ir altruizmus, nusiteikimus atsidėjus rūpintis kitų gerove, nežinomus pasaulio valdiniams. Bet klasta neilgai tetrunka, ir veidmainystė pasibaigia išsiduodama balso ir ištarimo skirtingumu.

Tikra tiesa, kad Jėzus šiandieną žmonėse yra labiau gyvas negu bet kada. Visiems jis reikalingas arba mylėti jį, arba keikti jį, o ką mažiau padaryti nė negalime. Praeityje buvo daug labai mylimų žmonių, Sokratas — savo mokinių, Julius Cezaris — savo legionierių, Napoleonas — savo karių. Bet šiandien tie žmonės yra jau nebeatšaukiamai praėję. Jokia širdis nebeplaka dėl jų asmens. Joks žmogus neatiduotų už juos savo gyvybės ar bent turtų, nors jų idealai būtų kitų skleidžiami. O jei jų idealams būtų prieštaraujama, niekas nė nepagalvotų keikti nei Sokratą, nei Julių Cezarį, nei Napoleoną, kadangi jų asmenys jau nebeturi veiksmingumo ir yra praėję. Jėzus — ne! Jėzus ir dabar yra mylimas ir dabar yra keikiamas. Dėl jo meilės ar neapykantos ir dabar atsisakoma turtų ir net gyvybės.

Niekas iš gyvųjų nėra taip gyvas kaip Jėzus.

*  *  *

Jis yra „prieštaravimo ženklas“ taip pat kaip istorinis faktas. Tikra tiesa, kad anuometinio didžiojo oficialaus pasaulio garsieji istorikai nepastebėjo jo. Tai nenuostabu, nes tiems istorikams, apakintiems Augusto Romos žibėjimo, trūko aštraus įžvalgumo ir net dokumentų surasti neaiškų barbarą iš „niekingojo vergų sambūrio“. Bet tai nereiškia, kad Jėzaus figūra istoriškai būtų mažiau paremta dokumentais ir mažiau tikra, negu Augusto ir kitų jo žymiausių bendralaikių. Suprantama, šiandieną būtų mūsų karštas troškimas žinoti apie jį daug daugiau dalykų, negu žinome. Bet jei mūsų troškimui permaža yra mums papasakotų dalykų, tačiau atlyginimu eina tie rašytojai, kurie juos pasakoja, nes naudojasi pirmiausiuoju autoritetu. Iš tų keturių rašytojų du yra patys savo akimis matę liudininkai, buvę šalia Jėzaus dieną ir naktį beveik visą jo viešojo gyvenimo metą. Kiti du pažino ir plačiai apklausinėjo savo akimis mačiusius liudininkus. Visi keturi pasakoja paprastai ir su tuo tokiu brangiu šiurkštumu ir „nejautrumu“, vis tiek, ar dalykas būtų malonus, ar skaudus, jokiu būdu neatsisakydami savo prisirišimo, bet pajėgdami dar pakilti aukščiau už jį. Be abejonės, visi keturi rašytojai turi propagandinį tikslą, nes jų tikslas yra supažindinti su Jėzum ir plėsti tikėjimą į jį. Bet kaip tik tokiam tikslui pasiekti buvo reikalinga sekti bešališkumo ir tiesos kelią, nes tūkstančiai susidomėjusių liudininkų būtų kėlę balsą ir priešinęsi, jei tie pasakojimai būtų netikri ir šališki, Su mūsų turimąja įvykių ir Jėzaus mokslo istoriškumo garantija negali lygintis net ir Augustas ir kiti žymieji jo bendralaikiai.

Bet ir čia, beje, „prieštaravimo ženklui“ yra prieštaraujama. Keturių istorikų mums pristatytasis Jėzus nėra tikras, jis ir negali būti tikras, kadangi jis yra antgamtinis. Keturių evangelistų piešiamąjį jo paveikslą reikia racionaliai susiaurinti iki natūralių proporcijų, atmetant, kas stebuklinga. Tokia ir yra racionalistų kritikos programa.

Pradeda ją Reimarus ir tvirtina, kad evangelistai yra storžieviški apgavikai ir melagiai. Seka Paulus ir gina evangelistus: jie yra tobulai gero tikėjimo, tik neprityrę entuziastai ir gerai nesupranta to, ką mato. Straussas tęsia: evangelistai nesiekia pasakoti tikros istorijos, bet tik dėsto mitus, atitrauktines sąvokas istorinių faktų forma. Bauras mato dalykus skirtingai: evangeliniai pasakojimai yra Bažnyčios susidūrimo su socialine aplinka padarinys, ir juose gana maža tėra istoriško. Priešingai, Baueris kiek vėliau prideda: evangelijose visiškai nieko nėra istoriška, o Jėzaus niekada nebuvo, jis tėra tik mitiškas kūrinys. Tada iškyla liberalinė mokykla, kuriai Jėzus yra savos rūšies protestantų pastorius, saldžiai švelnus pamokslininkas, skelbęs pamaldumo moralę žmonėms ir religinį jausmą Dievui. Bet į priekį išeina eschatologinė mokykla ir išranda, kad Jėzus yra liguistas svajotojas, kuris galvoja, kad netrukus įvyks pasaulio galas, ir dėl to skelbia atsižadėjimu ir savęs paneigimu paremtą savo paradoksinį, negirdėtai savaimingąjį mokslą. Pagaliau grįžtama prie Bauerio minties ir tvirtinama, kad Jėzus yra mitiška būtybė, kurios žemėje niekada nebuvo.

Taigi visi tie įvairūs aiškinimai nenutrūkstamai kyla iš vienos teorijos prieštaravimo kitai, ir paskutinioji iš pagrindų paneigia viską, ką pasakė ankstyvesnioji teorija. Tik vienu atveju visi puikiai sutaria, būtent, kad evangeliniai pasakojimai neatitinka istorinės tikrovės ir dėl to tradicijos Jėzus yra netikras.

Iš čia kyla labai iškalbinga praktiška išvada. Jei tradicijos Jėzus yra klaidingas ir jei, iš kitos pusės, dar nėra surasta įrodymų, kokiu būdu ir iki kokio laipsnio jis yra klaidingas, tai tada seka, kad šiandien negalima parašyti mokslinės Jėzaus biografijos. Iš tikrųjų taip ir atsitinka: tie didieji Jėzaus Gyvenimai, kurių tiek gausi buvo ypač liberalinė mokykla, šiandien jau daugiau nebepasirodo. Daugiausia pasitenkinama labai trumpais Jėzaus figūros bruožais, kur tikrosios istorinės linijos beveik sunyksta. Išdava yra tokia, kad istorinis Jėzus išeina nebeapčiuopiamas ir nebesuvokiamas, praktiškai labai artimas visiškai mitiškam Jėzui, štai paskutinis žodis racionalistinės kritikos, pritaikytos evangelijoms.

Taigi visa tai nėra kas kita, kaip dar vienas epizodas šimtmečiais trukusios kovos tarp Jėzaus ir pasaulio. Sakėme, kad ta kova nepasibaigs, kol vienas iš dviejų priešininkų bus visiškai parblokštas. Dėl to pasaulis parbloškia Jėzų istorinėje srityje, išbraukdamas, kiek tik gali, jo figūrą.

Tai yra sena taktika. Fariziejai taip pat norėjo išbraukti iš Jėzaus viską, jo darbus, jo mokslą, jo įsteigtąją Bažnyčią. Bijojo net ir jo mirusio atšalusio kūno, užantspauduodami jį kape, pastatydami priešais sargybą. Po fariziejų ir kitus tūkstančius kartų Jėzus būdavo išbraukiamas nuo žemės paviršiaus ir užantspauduojamas kape ir pagal laikus prieš jo kapą būdavo statomos sargybos: valstybė ar religija, filosofija ar mokslas, demokratija ar aristokratija, proletariatas ar tauta.

Bet kas yra atsitikę praeityje? Kas atsitiks ateityje?

* * *

Evangelijos pasakoja, kad Jėzus fariziejų užantspauduotame kape prisikėlė. Istorija pasakoja, kad

Jėzus, po to nužudytas tūkstančius kartų, pasirodė kas kartą vis gyvesnis, negu prieš tai. Taigi, kai tebėra vis ta pati taktika, yra visiško pagrindo tikėti, kad tas pats atsitiks Jėzui, kurį istorinė kritika prikalė ant kryžiaus.

Tokie kritikai iš tiesų neturi jokio originalumo. Jie nedaro nieko kita, kaip tik kartoja vis tą pačią taktiką, kopijuoja vis tuos pačius senus metodus. Jie nuplagijavo, pasisavino fariziejų metodą, jie net ir velnią nuplagijavo.

Renanas, vos papasakojęs Jėzaus mirtį, taip išsireiškia: „Ilsėkis savo garbėje, kilnusis iniciatoriau! Tavo darbas yra atliktas, tavo dieviškumas yra nustatytas. Jau daugiau nebebijok, kad dėl kokios nors klaidos gali griūti tavo pastatytasis rūmas. Nuo šiol, laisvas nuo silpnybių, tu žiūrėsi iš dieviškos taikos aukštybių į nesuskaičiuojamas savo darbų pasėkas... Tūkstančius metų pasaulis klausys tavęs: mūsų nesutarimų vėliava, tu būsi tasai ženklas, apie kurį vyks pačios pikčiausios kovos. Tūkstančius kartų gyvesnis, tūkstančius kartų labiau mylimas po savo mirties, negu tavo žemiškosios kelionės dienomis, tu patapsi kertiniu žmonijos akmeniu. Tavo vardą išbraukti iš pasaulio būtų tas pats, ką ir supurtinti jį iš pamatų. Tarp tavęs ir Dievo daugiau nebebus skirtumo“ ir t.t.

Taigi čia tik gryna iškalba. Tai paprastas iškalbos pažymys, neturintis nei nuoširdumo, nei tikro jausmo. Dar blogiau, ši visa iškalba yra nuplagijuota ir kaip tik tiksliai iš velnio. Lukas iš tikro pasakoja (4,41), kad Jėzaus įsakymu „taip pat ir velniai išeidavo iš daugelio šaukdami ir sakydami: „Tu esi Dievo Sūnus!“ Gerai, jei išplėstume šį nuosaikų ir esmingą velnio pareiškimą į kelis sakinius, ir bus gaunama Renano iškalbos tirada.

Iš tų dviejų šiuo atsitikimu pirmenybė tenka

velniui. „Melo tėvas“ yra daug daugiau nusimanantis, o, svarbiausia, jis labiau myli tiesą.

• • •

Ir kova dėl „prieštaravimo ženklo“ tęsis tol, kol šiame pasaulyje bus žmogaus vaikų.

P A B A I G A

 

GARBĖS LEIDĖJAI

Jonas ir Teofilė Bakaičiai paaukojo 133 svarus.

Pranas Vilutis 31 svarą.

Kun. Juozas Gutauskas 20 svarų.

Henrikas ir Albina Petrauskai 13 svarų.

Po 10 svarų: Inž. Rotislavas Baublys su šeima, Domas Jelinskas, Jonas ir Janina Jurkoniai, Margarita Stnolskytė.

Prelatas Dr. Liudvikas J. Mendelis 25 dolerius.

Ignas Dailidė 8 svarus.

Po 20 dolerių: Prelatas Juras, Vincas Užkuraitis.

Po 7 svarus: Regina Kvedaravičiūtė, Liudas Nemeika.

Po 6 svarus: Jonas Mačianskis, Jurgis ir Stanislava Reiniai.

Kostulė Noreikaitė 5 svarus ir 5 šil.

Po 15 dolerių: Telesforas ir Konstancija Grikinai, Jonas Klimas.

Po 5 svarus: Kazimieras Bivainis, Stasys ir Monika Blotniai, Antanas ir Danutė Briedžiai, Vladas Dambrava, Kazimieras Drungilas, Vincas Jokūbaitis, Petronelė Jurkšaitė, Genovaitė Kaminskienė, Juozas ir Marija Kleizai, Kazimieras ir Zosė Kriaučiūnai, Aleksas ir Olimpija Kukanauskai, Danielius ir Janina Narbutai, Petronelė Norvelaitienė, Juozas Pakalnis, Jonas ir Mikalina Paruliai, Pranas Pupalaigis, Josna Sarafinaitė, Veronika Sinskienė, Justinas Snabaitis, Juozas Stundžia, Vacys ir Elena Šerniai, Vincas Tamašauskas, Jonas Urba, Stasys Valaitis, plk. Tomas Vidugiris, Eugenija Žukauskienė.

Kostas Ežerinskas 4 sv. 10 šil.

Po 4 svarus: Pranas ir Brigita Batakiai, Kazimieras Blažys, Petras ir Ona Bulaičiai, Stasys Čereškevičius, Klemensas Jankauskas, kun. Valentinas Kamaitis, Bronius Kmieliauskas, Silvestras Krasauskas, Dr. B. Medzikauskas, A. Misiūnienė, Inž. Steponas ir Petrutė Nenortai, Kazimieras ir Stasė Pučinskai, Bronius ir Bronė Puodžiūnai, Pranas Putinas, Juozas ir Adelė Sadunai, Antanas Tarvydis, Petras Varkala.

Po 10 dolerių: Prelatas Ignas Albavičius, J.E. Vyskupas Dr. Vincentas Brizgys, kun. Viktoras Kaleckis, Vincas Kamaitis, kun. Antanas šeštokas, kun. Dr. Tomas Žiūraitis, OP, kun. Jonas Svagždys.

Po 3 sv. 10 šil.: Petras Gelažius, Ignas ir Rozalija Vasiliauskai.

Po 3 svarus: Juozas Akavitas, Vytautas ir Mikasė Anelauskai, Vincas Anelauskas, kun. Dr. Vytautas Balčiūnas, Mykolas Balčiūnas, Marija Balkauskaitė, Antanas Baronas, Raulas Biekša, Petras Bugailiškis, Adolfas Černiauskas, Anicetas ir Vanda Demeniai, Jonas Diržius, J. Dubickas, Inž. Dr. Vilius ir Danutė Fidleriai, Izidorius Geštartas, Jonas ir Sofija Grupilijonai, Jonas Gudaitis, Stasys Jackūnas, A. Jakimavičius, J. Jonkaitis, Stasys ir Ona Kačinai, Kazimieras ir Ema Kamarauskai, Stasys Karalevičius, Stasys ir Angelė Kasparai, Bronius Kliorys, Alfonsas Knabikas, B. Kurtinaitis, Konstancija Kuzmickienč, Kazimieras ir Salomėja Levinskai, Lietuvių Socialinis Klubas Manchesteryje, Ona Liudžiuvienė, Kazimieras Makūnas, Kazimieras Makaras, kun. Dr Kazimieras A. Matulaitis, MIC, Jonas Matulis, Kazys Mendickas, Petras Miklovas, Kazimieras Navakauskas, Ona Paliulaitytė, Albinas ir Elena Pranskūnai, Juozas ir Zina Račkauskai, Antanas Ragauskas, Juozas ir Petronelė Renteliai, P. Ritbergerienė, Jonas Sasnys, Prof. Rafaelis ir Danguolė Sealey, St. Skibiniauskas ir Vladas Girėnas, Jonas Simanavičius, Jonas Stakėnas, plk. Vladas Strimas, Stasys Strolia, Stasys Štarolis, Stasys Tadaravičius, Dr. K. Valteris, Albinas Velička, Ona Zakarevičienė, K. Zdranys užsakė Jonui Juškai, Stasys Žilinskas.

Agota Pranckūnienė 8 dolerius.

Po 2 svarus ir 10 šil.: P. Adomaitis, Viktoras Bumbliauskas, Jonas ir Julė Bliznikai, Mečys Čiukšys, Julius Dyvas, Justas Dirvonskis, Balys Grinius, Pranas Ivanauskas, Kazimieras Kairys, Zigmas ir Stasė Kalsevičiai, Antanas Kusta, Juozas Laurušonis, Petras Laurušonis, Juozas Lekys, Albina Mašalaitienė, Ona Matchak, Kazimieras Mažylis, Nikodemas Mockus, Stasys ir Viktorija Puidokai, B. Raslanas, Aleksas Rukštelė, Motiejus Raštelis, Jonas Šėma, Stasys Štarka, Bronius ir Stefanija Urbanavičiai.

Po 7 dolerius: Stasys Griškėnas, Antanas Kaušpėdas, Emilija Kudlienė, Prof. Jonas Paltarokas, Kazys Rimas.

Po 2 sv. 5 šil.: Albinas Bražinskas, Bronius Gleveckas.

GARBĖS PRENUMERATORIAI

(įmokėję po 2 svarus arba 6 dolerius)

Liudas Adamkavičius, Jaras ir Roma Alkiai, M. Andrikonis, Vytautas ir Danutė Anoniai, Vytautas ir Benediktai Andruškevičiai, Viktoras Arlauskas, Z. Augaitis.

Kun. Dr. Petras Bačinskas, A.P. Bagdonas, Petras-Povilas Balkus, P. Baltrūnas, Miss M. Bancewicz, Simas Barčaitis, J. Baršauskas, Pranas Bataitis, Jonas Baublys, M. Baumanienė, Tėvas Alf. Bernatonis, Antanas Bernatonis, Antanas Bernotas, Antanas Braškys, Bernardas Brazdžionis, kun. Jonas Bružikas, S.J., kun. Ladislaus Budreckas, Alfa ir Birutė Budriai, Stasė Budrienė, A. Bučys, V. Butkevičius, Petras Burokas, E. Bliudžiūtė, kun. Petras Butkus. Napoleonas Butkūnas, Lorencas - Marina Cox, Čečys, Alfonsas Čižeika, Justas Černis, Bronius ir Bronė Černiauskai.

Teklė Dambrauskaitė, L. Dambriūnas, Izabelė Daniškevičienė, A. Darskus, Vacys Daugintis, Jonas Dimša, A. Diržys.

Vladzė Frančikienė. Petras Gabrėnas, P. Gasiūnas, Marcelė ir Balys Gavėnai, Balys Gedeika, Jonas ir Natalija Gerveliai, Alfonsas Giliauskas, Ignas Gylys, P. Girdžiūnas, Izidorius Giriūnas, Balys Grinius, F. Grinevičius, Gražina Grybaitė, Povilas Gugas, Tėvas Konstantinas Gulbinas, OfmCap.

V. Ignaitis, Prof. Dr. Zenonas ir Paulina Ivinskiai, Julija Ivinskienė, Juozas Janulaitis, Viktorija Jablonskienė, Jonas Januševičius, Alfonsas Jomantas, Marija Juraitienė, Juozas Jurkšaitis. kun. Dr. Povilas Jatulis, K. Jankus, Kazimieras Jurka, Ona Jarmalavičienė, F.S. Janušienė.

Aleksas Kadžionis, Katerina Kališienė, Kazimieras Kaminskas, R. Karalius, Andrius Kaziūnas, A. Kairaitis, Anatolijus Kateiva, Povilas Karpavičius, G. Karpuškaitė, Vincas Kasputis, Vladas Karoba, Povilas Karosas, J. Každalis, M. Kišonienė, kun. Laurynas Kemėšis, Stasys Kemėšius, Augustas Keturvaitis, K. Kriščiukaitis, Jonas Kriščiūnas, J. Krivickas, kun. Viktoras Kriščiunevičius, Jonas Krutulys, Augustinas ir Rusnė Kubiliai.

Ona Lašaitienė, Vaclovas Leonas, E. Leškauskienė, Ona Lič-kuvienė, J. Liutikas, Jonas Liudžius, Juozas ir Emilija Lūžos, Vytautas Lagunevičius, Viktorija Lukoševičius.

Andrius Mačys, kun. Dr. Pranas Manelis, Petras Mašalaitis, Bronius ir Evelina Masiokai, Katarina Masiulienė, Izidorius ir Elzbieta Markevičiai, H. Matušauskas, Vytautas Matažinskas, Sofija Mauragienė, Alfonsas ir Olga Mikalauskai, A. Mickus, Magdalena Miknevičienė, Jonas Mikolaitis, Miliauskienė, Barbora Miškinytė, Bronius Mozūras, J. Mulokas, kun. Leonardas Musteikis, Mečys Musteikis.

Ona Naginevičienė, Vincas Naujokaitis, Bronius Navaslauskas, Justinas ir Magdalena Navickai, Antanas Navickas, Ona Neiberkienė, Nekalto Prasidėjimo Seserys, Zigmas Orvidas.

Antanas ir Marija Paulavičiai, P. Peleckas, A. Pisarskis, Jonas ir Salomėja Perminai, Adomas Petkevičius, Jadvyga Petraitienė, Mykolas Petronis, kun. Jonas Petrošius, E. Petrukėnas, Bronius Pivariūnas, Jonas ir Julė Platkauskai, Kazimieras Plūkas, Petras ir Lena Poviliūnai, Jonas ir Ona Pranauskai, Adolfas ir Hilda Pukščiai, S. Pumputienė, A. Pupelis, Pranas ir Saulutė Pusdešriai, Jonas Pustila.

Vytautas Račiūnas, F. Radis, Juozas Ramanauskas, Marija Raštikaitienė, Matilda Raulinaitienė, Povilas Remėza, Albinas Rimkus, F. Ročius.

P. Sabulienė, Juozas Sadūnas, Sakalas, L. Sakalauskas, Juozas Sauliūnas, Francis ir Frances Senkus, Marija Senkuvienė, Seliokienė, Petras ir Stasė Serafinai, Leonas Sličius, Antanas Sperauskas, Kostas Sruoga. A. Stasytys, V. Stagis, J. Stankevičius, B. Starinskienė, Kostas Stepaniukas, O. Stravinskienė, Jurgis Strazdas, Viktoras Šalčiūnas, Aleksandras Šalūga, Antanas Šimkus, Juozas ir Vladzė Sližiai, Rimantas ir Dainora Šovai, Aleksandras Šumskas.

Marija Tamošaitytė, Klemensas Tamošiūnas, kun. Juozas Tautkus, A. Taškūnas, Jokūbas Trapeckas, Ona Tumosienė, Pranas ir Kunigunda Urbonai.

Juozas Varnaitis, Uršulė Vasarienė, kun. Pranas Vaseris, Jonas Vaitkus, Adolfas Vasiliauskas, Romas Verbyla, Martynas Vereika, Liudas Vastokas, Vladas Velička, Kazimieras Vikšrys,

M. Vitalius, Kazimieras Vitkus, Jonas ir Marija Vikaniai, Vasiliauskienė, Č. Volodka.

K. Zanys, Jonas Zakarauskas, Viktoras ir Joana Zdanavičiai, Jonas Zokas, Jurgis Žamba, Vladas Žemaitis, Natalija Žygienė, R. žudžius, Napoleonas ir Povilas Žvirbliai, Magdutė Rudzevi-čiutė, Angelė Varkalaitė . Stasys Skopas užsakė Vasario 16 d. Gimnazijai.

TURINYS


Vertėjo žodis    5
Dedikacija    6
Pratarmė    7

ĮVADAS
Jėzaus šalis    13
Erodas Didysis    19
Erodo įpėdiniai: Arkelajus, Antipa, Pilypas    28
Romos prokuratoriai: Poncijus Pilotas    35
Sadukėjai, fariziejai, Rašto žinovai ir kitos žydų grupės    44
Šventykla ir kunigystė    65
Didžioji Taryba    75
Sinagoga    82
Judaizmo praktika ir tikėjimas    87

ŠALTINIAI    109
Nekrikščioniškieji šaltiniai    109
Oficialusis judaizmas    109
Flavijus Juozapas    113
Romėnai ir kiti rašytojai    115
Krikščioniškieji šaltiniai    118
Šalia Naujojo Testamento esantieji dokumentai    118
Naujojo Testamento neevangeliniai dokumentai    127

EVANGELIJOS    130
Matas    139
Morkus    153
Lukas    164
Sinoptikų klausimas    182
Jonas    195

JĖZAUS GYVENIMO CHRONOLOGIJA    222
Jėzaus gimimas    224
Jono Krikštytojo veikimo pradžia    227
Jėzaus viešojo gyvenimo ilgumas    231
Jėzaus mirties data    234
Jėzaus gyvenimo chronologinė lentelė    241
Kvirino surašymas    242
Jėzaus išvaizda    252
Racionalistiniai Kristaus gyvenimo aiškinimai    258

KRISTAUS GYVENIMAS
PRIVATUS GYVENIMAS    315
„Visas pasaulis taikoje“    315
Apreiškimas Zakarijui    316
Apreiškimas Marijai    320
Jono Krikštytojo gimimas    329
Marijos sužadėtinis Juozapas    334
Jėzaus gimimas    338
Jėzaus paaukojimas šventykloje    351
Išminčiai    357
Nekaltųjų vaikelių žudynės    366
Viešnagė Egipte    369
Nazaretas    371

NUO VIEŠOJO GYVENIMO PRADŽIOS IKI PIRMŲJŲ VELYKŲ    381
Jonas Krikštytojas ir Jėzaus krikštas    381
Tyrai ir gundymai    389
Jono pasitraukimas, Jėzaus iškilimas    397
Galilėjoje    400
Kanos vestuvės    403

NUO PIRMŲJŲ IKI ANTRŲJŲ VELYKŲ    411
Šventyklos prekiautojai    411
Nikodemas    415
Jono Krikštytojo saulėleidis    419
Samarietė    422
Grįžimas i Galilėją ir ten pirmieji darbai    430
Kaparnaume ir kitur    433
Keturių išrinkimas    436
Kiti stebuklai ir pirmieji sunkumai    440
Dvylika apaštalų    450
Kalno pamokslas    456
Kaparnaumo šimtininkas ir Naimo našlė    481
Jono Krikštytojo pranešimas    485
Bevardė nusidėjėlė    490
Smulkesnioji tarnyba    494
Audros nutildymas ir Gerazėnų šalies apsėstasis    499
Jairo duktė. Kraujoplūdžiu sirgusi moteriškė. Du aklieji 505
Dvylikos apaštalų pasiuntinybė    510
Jono Krikštytojo mirtis    515
Jėzus išvarytas iš Nazareto    519

PRILYGINIMŲ DIENA    525
Prilyginimas    525
Prilyginimų tikslas    529
Karalystės prilyginimai    535

NUO ANTRŲJŲ VELYKŲ IKI PASKUTINIOSIOS PADANGČIŲ ŠVENTĖS    542
Pirmasis duonos padauginimas    542
Jėzus eina virš vandens. Pamokslas apie Gyvąją duoną    548
Betsaidos stabo ištiktasis    557
Senųjų tradicija    561
Jėzus Fenikijoje ir Dekapolyje. Antrasis duonos padauginimas    564
Ženklas iš dangaus. Fariziejų raugas. Betsaidos aklasis    568
Pilypo Cezarėjoje    571
Mesijinės idėjos patikslinimas    577
Atsimainymas    580
Nuomariu sergąs velnio apsėstasis    584
Paskutinės dienos Galilėjoje    586

NUO PASKUTINĖS PADANGČIŲ ŠVENTĖS IKI PASKUTINĖS ŠVENTYKLOS ŠVENTĖS    595
Chronologinis ir geografinis klausimas    595
Padangčių šventė    598
Svetimoterė    607
Aklas gimęs žmogus    613
Gerasis Ganytojas    618
Dievo karalystės plitimas Judėjoje    621
Gerasis samarietis    626
Morta ir Marija. Tėve mūsų. Prilyginimai apie maldą.    629
Velnio apsėstojo pagydymas ir fariziejų šmeižtai.
Palaimintieji kaip Jėzaus motina. Jonos ženklas    633
Jėzus pietauja pas fariziejų. Priekaištai ir perspėjimai    637
Finansiniai klausimai. Aukščiausias lūkestis    642
Prieštaravimo ženklas. Atsivertimo skuba    645
Pagydymas sulinkusios moteriškės ir vyro, sergančio
vandens liga. Klausimai puotoje    649


NUO PASKUTINĖS PAŠVENTINIMO ŠVENTĖS IKI PASKUTINĖS JĖZAUS KELIONĖS PER JUDĖJĄ    656
Pašventinimo šventėje    656
Jėzus Transjordanijoje    660
Sąlygos Jėzui sekti    662
Pražuvusi avis ir pamestoji drakma    665
Sūnus palaidūnas    667
Neištikimasis užvaizdas ir turtingasis pokyliautojas    674

NUO PASKUTINĖS KELIONĖS PER JUDĖJĄ IKI KANČIOS SAVAITĖS    680
Dešimt raupsuotųjų. Dievo karalystės reikalai    680
Neteisingas teisėjas. Fariziejus ir muitininkas    683
Moterystės klausimai. Jėzus ir vaikai    687
Turtuolis ateina pas Jėzų. Mokymas apie turtus    694
Vynuogyno darbininkai    702
Lozoriaus iš numirusiųjų prikėlimas    704
Jėzus Efraime ir Jerike    713
Minų ir talentų prilyginimas    723
Pokylis Betanijoje    727

KANČIOS SAVAITĖ: SEKMADIENIS IR PIRMADIENIS 731
Iškilmingas įžengimas į Jeruzalę    731
Graikai nori būti pristatyti Jėzui    741
Prakeiktasis figos medis    744

KANČIOS SAVAITĖ: ANTRADIENIS IR TREČIADIENIS 748
Jėzaus valdžia. Dviejų sūnų prilyginimas    748
Prilyginimas apie vynininkus žmogžudžius    750
Mokestis Cezariui    752
Sadukėjai ir prisikėlimas    755
Didžiausias įsakymas. Mesijas, Dovydo sūnus    758
„Eienchos“ prieš Rašto žinovus ir fariziejus. Našlės auka 760
Pamokslas apie paskutiniuosius dalykus    768
Prilyginimas apie mergaites. Paskutinysis Teismas    779
Trečiadienis. Judo išdavimas    782

KANČIOS SAVAITĖ. KETVIRTADIENIS    787
Pasiruošimas paskutinei vakarienei    787
Chronologinis klausimas    790
Išdaviko nurodymas    798
Eucharistijos įsteigimas    805
Pranašystė apie Petro išsigynimą    814
Paskutinieji pasikalbėjimai    815

KANČIOS SAVAITĖ. PENKTADIENIS    822
Getsemanė    822
Suėmimas    829
Religinė teismo byla sinedriume    835
Jėzaus įžeidinėjimai. Petro išsigynimas. Judo Iskarijoto galas    847
Civilinė teismo byla pas Pilotą ir Erodą    857
Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis    882

ANTRASIS GYVENIMAS    913
Pasirodymai Judėjoje    915
Pasirodymai Galilėjoje    932
Įžengimas į dangų    940

ŽVILGSNIS ATGALIOS    943

GARBĖS LEIDĖJAI    955

GARBĖS PRENUMERATORIAI    957

TURINYS    961

PASTEBĖTŲ KLAIDŲ ATITAISYMAS

55 p. II pastr. 13 eilutė iš viršaus — neleidžantieji; turi būti — neleidžiantieji.

58 p. 3 eil. iš apačios — Tikrass; turi būti—Tikrasis.

928 p. I pastr. 8 eil. iš apačios — Eusharistija; turi būti — Eucharistija.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2655051
Design by Joomla