Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

KRISTAUS GYVENIMAS


PRIVATUS GYVENIMAS

„VISAS PASAULIS TAIKOJE“

225. Paskutiniaisiais prieš mūsų erą metais Romos imperija, arba „orbis terrarum“, gyveno taikiai. Augusto posūniai Tiberijus ir Druzas 15 m. prieš Kr. užkariavo tarp Alpių ir Dunojaus esančią Reciją, Vindeliciją ir Noriką. 13 m. prieš Kr. paklusnumas buvo įkvėptas dalmatams ir panoniečiams kariniu žygiu, pradėtu Augusto žento Agripos ir baigtu Tiberijaus. Nuo 12 m. prieš Kr. Druzas vadovavo karo žygiams prieš germanus ir Romos viešpatavimą stipriai išplėtė išilgai Reino. 8 m. prieš Kr. prasideda taikos laikotarpis, kuris tebus sudrumstas tik mūsų eros pradžioje, iš naujo sukilus germanams, dalmatams ir panoniečiams, o tuos sukilimus apvainikavo Kvintilijaus Varaus pralaimėjimas Teotoburge (9 m. po Kr.). Romoje iškilmingai buvo įruoštas Arą Paeis Augustae— Augusto Taikos Altorius 9 m. prieš Kr.; Janaus šventykla, kuri tik dviem atvejais buvo uždaryta iš viso Romos istorijos laikais iki Augusto ir dukart jo laikais, dabar buvo uždaryta trečią kartą 8 m. prieš Kr., kai „visame pasaulyje viešpatavo taika“, kaip Jėzaus gimimo proga kiekvienais metais skelbia Bažnyčia.

Augustas, šios „pax romana“ — romėnų taikos autorius, buvo pasiekęs savo garbės viršūnę. Iš tikro žmonės sakė, kad Romos gerovei geriau jis nebūtų gimęs, arba geriau būtų niekad nemiręs. Tasai laikotarpis, kol jis absoliučiai įsiviešpatavo, kaip tik ir buvo metai, kada, kaip sakoma, geriau jis būtų niekad negimęs; o laikotarpis, kada jis buvo visiškas pasaulio viešpats, buvo tie metai, kada jis geriau būtų niekad nemiręs. Tuo antruoju laikotarpiu pasaulio viešpats pasiekė tokios pagarbos, kokios iki tol nežinota imperijoje; jo vardu pavadinti ištisi miestai ir šventyklos, ir jis buvo paskelbtas esąs ne žmogiškosios, o dieviškosios kilmės. Jis buvo „Naujasis Jupiteris“, „Jupiteris Išgelbėtojas“, kylanti pasauliui žvaigždė“.

Tarp visų tų aukštinamųjų vardų betgi nematome, kad Augustas būtų iš viso vadinamas „Taikos kunigaikščiu“, kai iš tikro savo metu tokio vardo jis tikrai buvo užsitarnavęs. Bet prieš septynetą šimtmečių žydų pranašas tą patį vardą jau buvo panaudojęs kartu su kitais, Augusto titulus primenančiais vadindamas busimąjį Mesiją, galutinai ir pilnai šitaip pavadindamas jį:

.....Mums gimė Kūdikis, ir sūnus duotas mums,

Ir Viešpatystė ant jo pečių:

O vardas jo bus: Nuostabusis Patarėjas,

Galybių Dievas, busimojo pasaulio Tėvas,

Taikos kunigaikštis“.

(Izaijo 9,5).

Hebrajų kalbos išsireiškimas „taikos kunigaikštis“ („sar shalom“) yra platesnės reikšmės negu lotynų „princeps paeis“, nes hebraiškai „taika“ — „shalom“ — nurodo gerovę, tobulą laimę. Tačiau busimasis Mesijas, pramatytas „karalaičiu“, kartu su „laime“ į savo karalystę atneš ir lotynų kalbos prasme „taiką“, kaip karo priešingybę, nes kur nėra taikos, ten juo labiau nėra „laimės“.

APREIŠKIMAS ZAKARIJUI

226. „Judėjos karaliaus Erodo dienomis“1), viešpataujant imperatoriui Augustui, buvo taikos laikas, ir ėjo 747 m. nuo Romos įkūrimo (7 m. prieš Kr.). Tuo metu gyveno Jeruzalės šventyklos kunigas, vardu Zakarijas. Jis turėjo žmoną Elzbietą, kilusią iš ku-

Dabar, atėjus Zakarijo tarnybos eilei šventykloje, o tai buvo aštuntoji kunigų klasės eilė, pirmininkaujama Abijo, iš savo gyvenamosios vietovės jis persikėlė į Jeruzalę. Kai buvo traukiami burtai, kokią kuriam kasdien tarnybą teks atlikti, Zakarijui atiteko garbinga pareiga prie smilkalų altoriaus aukoti smilkalus dukart per dieną, kai aukojama rytą ir vakare. Smilkalų altorius buvo šventyklos „šventoje vietoje“, į kurią tegalėjo įeiti vien tik kunigai, kai tuo tarpu pasauliečiai turėjo likti lauke ir tik iš tolo stebėti kunigo atliekamąsias apeigas. Kai Zakarijas ten įėjo, „didžiulė daugybė žmonių stovėjo lauke melsdamiesi smilkymo valandą. Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, sustojęs smilkalų altoriaus dešinėje. O Zakarijas, pamatęs jį, nusigando, ir baimė apėmė Jį. O angelas tarė jam: Nesibijok, Zakarijau, nes tavo malda išklausyta; tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų; tu jam duosi Jono vardą“2). žydams labiau negu kitoms tautoms vardas — „nomen“ buvo busimojo įvykio ženklas — „omen“, pranašystė. Jonas, hebraiškai Jehohanan, reiškė „Jahvė parodė gailestingumą“. Nusigandusiam Zakarijui angelas užtikrino, kad tuo gimimu tėvas ir daugelis kitų džiaugsis, berniukas bus didis Dievo akivaizdoje, jis negers vyno ir kitokio stipraus gėrimo; dar savo motinos įsčiose bus pilnas šventosios Dvasios ir daug izraelitų grąžins prie jų Dievo. Be to, jis bus pranašas, kuris Elijo dvasia ir galybe naudodamasis paruoš Viešpačiui jo pasirinktoje tautoje tinkamą priėmimą.

227. Angelo apreiškimas prašoko visus galimus žmogiškuosius pramatymus. Tie, kurie atlikdavo „nazireato“ įžadus, susilaikydavo nuo vyno ir svaiginamųjų gėrimų, bet toksai įžadas būdavo tik laikinis. Pagal šv. Raštą, šv. Dvasia ypatingomis progomis apšviesdavo kai kuriuos pranašus ar kitus asmenis, bet vien tik apie Jeremiją skaitome, kad Dievas jį paskyrė aukštai misijai jau motinos įsčiose. Senovės laikais pranašas Malakijas buvo pramatęs, kad prieš ilgai lauktąjį Mesiją pasirodys pirmtakas3), ir visi buvo įsitikinę, kad tasai dvasinio kelio skynėjas bus ugniniu vežimu į dangų paimtasis pranašas Elijas, bet tas dangiškasis pranašas nebūtų galėjęs atgimti kaip Zakarijo sūnus, ir jo dvasia ir galia negalėjo būti įkvėpta kitam.

Dėl to Zakarijas, kai jam praėjo baimė, pradėjo abejoti. „Tuomet Zakarijas tarė angelui: Iš kur tai žinosiu? Juk aš esu jau senas, ir mano žmona senyva. Atsakydamas angelas tarė jam: Aš esu Gabrielis, kuris stoviu Dievo akivaizdoje. Aš esu siųstas kalbėti su tavim ir paskelbti tau tą linksmąją žinią, štai, tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią įvyks tai, kadangi netikėjai mano žodžiams, kurie įvyks atėjus laikui“4). Bausmė, jei tai iš viso tokia buvo, ėjo kaip ypatingojo pažado įrodymas. Senaisiais laikais Abraomas, Mozė ir kiti asmenys prašė ir gavo kokį nors Dievo ženklą, patvirtinantį jo pažadus. Taip pat ir Zakarijas prašė ženklo ir asmeniškai gavo jį, kaip priemonę dvasiškai nusiskaidrinti.

Prasidėjo naujieji laikai, seniai jau Izraeliui pažadėtieji. Tie laikai buvo paskelbti netikėtai, bet duoti jie atliekant senąsias žydų liturgines pareigas ir tuo metu, kai visas pasaulis taikiai gyveno.

Tuo tarpu žmonės laukė, kada kunigas išeis iš šventosios vietos giedoti himno, kuriuo palydimas aukojimas altoriuje, ir visi stebėjosi, kodėl jis taip ilgai užtrunka. Pagaliau ant slenksčio pasirodė Zakarijas, bet jis nebesuteikė žmonėms įprastinio palaiminimo, ir jis nebegalėjo kalbėti jiems. Tuomet jie suprato, kad jis šventykloje bus turėjęs regėjimą. O jis vis rodė jiems ženklus ir liko toks nebylys. Galimas dalykas, kad Zakarijas, virtęs nebyliu, nebegalėjo supažindinti žmonių su savo regėjimo tikruoju pobūdžiu ir jam duotaisiais pažadais; jie šnekėjo apskritai apie regėjimą, kaip jie anuomet dažnai darydavo pagrįstai ar ir be pagrindo.

Kai baigėsi tarnybos šventykloje savaitė, nebylys Zakarijas grįžo į savo miestą. Netrukus „jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir slapstėsi penkis mėnesius, sakydama: Tai Viešpats padarė man, pažvelgdamas i mane šiomis dienomis, kai jis teikėsi atimti nuo manęs gėdą žmonių tarpe“5). Jos gėda buvo tas labiausiai žydų keikiamasis nevaisingumas, ir tai pakanka įrodyti, kad pirmuosius penkis mėnesius vykęs Elzbietos laikymasis atstu nuo žmonių buvo skatinamas ne noro slėpti nėštumą, kuris greičiau būtų teikęs jai kaimynų pagarbą, bet žymiai aukštesniais sumetimais. Šeštąjį mėnesį jos padėtis bus apreikšta kitai moteriai, kuriai bus dieviškųjų planų įrodymas, kuris ramiai pildėsi Elzbietos santūrumu ir dėl Zakarijaus nebylumo.

Evangelistas Lukas, kuris pasiryžęs buvo dėstyti savo pasakojimą eilės tvarka ir mėgo jungti atskirus epizodus, po šio pasakojimo pradeda kitą labai panagų, bet tuo pačiu išskirtinai pažymi, kiek toli yra pažengta vykdant planą. Po apreiškimo ir pirmtako pradėjimo eina apreiškimas ir paties Mesijo Jėzaus pradėjimas.


1) Luko 1,5 nigiškos giminės, ir jie gyveno kalnuotame Judėjos krašte. Miesto vardas nepasakytas, bet V šimt. siekiąs padavimas sieja jį su šiandieniniu Ain-Karim, maždaug 7 km į pietvakarius nuo Jeruzalės. Ta pora buvo senstelėjusi, ir jiems niekada nebuvo duota ta pirmoji ir džiaugsmingiausioji namų židinio palaima — vaikai. Savo vienumoje jie liūdėjo ir žinodami, kad visas jų gyvenimas buvo skirtas didiesiems žydų religijos įsakymams, klausinėjosi, kodėl Dievas laikė juos netinkamais turėti šitokią paguodą.
2)   Luko 1,10-13
3)    Malak. 3,1; 4,5-6
4)    Luko 1, 18-20
5)   Luko 1,24-25

APREIŠKIMAS MARIJAI

228. Naujojo epizodo vaizdas vyksta toli nuo Jeruzalės ir jos šventyklos, šiaurės Palestinoje, Galilėjoje. Ten, keliaujant šiandieniniu plentu, maždaug už 140 km nuo Jeruzalės, yra Nazaretas, šiandien tai žavingas miestelis su apie 10.000 gyventojų, o Jėzaus laikais bus buvęs ir nežavus ir nežymus kaimelis. Nazareto nemini nei Senasis Testamentas, nei Flavijus Juozapas, nei Talmudas. Apie jį kalba tik evangelijos, perduodamos ir tų apylinkių vieno žmogaus aptarimą: „Ar gali būti kas nors gera iš Nazareto“1).

Tačiau ta vieta gyvenama turėjo būti labai seniai. Paskutinieji archeologiniai tyrinėjimai, vykdyti aplink vietinę Apreiškimo šventovę, atidengė daug grotų, iškaltų kalvos pakriaušyje. Jos, jei buvo neišdailintos ir atviros, tarnavo kaip maisto sandėliai, o patogesnės ir su kokiu nors priestatu priekyje bus tarnavusios kaip gyvenamieji butai. Jėzaus laikų Nazaretas bus ribojęsis daugiau šiandieninio miestelio rytine dalimi, išeinančia į Esdrelono slėnio pusę. Kadangi senovės Palestinoje gyvenamosios vietovės, kaip atrodo, visada būdavo prie vandens, tai ir Nazarete netrūko tokio šaltinio, šiandieną tai vadinama „Madonos šaltiniu“, ir apokrifai yra apipynę jį vaizdingais pasakojimais, bet Jėzaus laikais tas šaltinis bus buvęs gal vienintelis dalykas, patraukęs į kaimą užsukti per apylinkę keliaujančius ištroškusius karavanus. Gal dėl Nazareto aukštos, pakilios padėties rytinėje pusėje uolose iškalamosios gyventi olos buvo vadinamos „Nasrath, Nasrah“, turėjusios „saugoto jo“ prasmę (tai labiau galima prasmė negu „gėlė“, arba „želmuo“).

Taigi vienoje šitokių Nazareto pastogių gyveno ,mergaitė, pažadėta vyrui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergaitės vardas buvo Marija“2). Marija taip pat buvo iš Dovydo namų. Nėra ko stebėtis, kad tokių garbingų namų palikuonys gyveno paprastame kaimelyje toli nuo savo namų lopšio — Betliejaus. Jau šimtmečiai, kaip Dovydo giminė gyveno nuošaliai nuo viešųjų įvykių, net ir tautinio atgimimo laikais, vadovaujant Makabėjams, ji niekuo ypatinga nepasireiškė. Paprastas eilinio piliečio gyvenimas leido jiems palikti savo kilmės vietą, ir daugelis jų kūrėsi įvairiose Palestinos vietose, kur tik jiems paranku buvo, bet neužmiršdami savo ryšių su kilmės vieta.

229. Vardas „Marija“, hebraiškai „Mirjam“, buvo labai dažnas Jėzaus laikais, bet Senajame Testamente užtinkame jį suminėtą tik kartą, kaip Mozės sesers vardą. Originalioji jo prasmė visiškai neaiški, nepaisant gausių — per 60 — duotųjų aiškinimų. Atrodo, kad Jėzaus laikais kilminis hebraiškas tarimas bus pakitęs į „Marjam“, ir žodis gavo naują reikšmę3).

Apie Marijos šeimą kanoniškosios evangelijos nieko nesako, apokrifinės — net perdaug, šv. Jono evangelijoje (19,25) tik atsitiktinai paminėta viena jos „sesuo“. Pasakyta, kad Elzbieta buvo Marijos „giminaitė“, bet nežinome, koks tiksliai tas giminystės laipsnis. Elzbieta buvo kunigiškos giminės ir priklausė Levio giminei. Marija, būdama iš Dovydo namų, priklausė Judo giminei. Gal būt, Elzbieta turėjo tėvą levitą, o motiną iš Dovydo namų.

230. Elzbietai sulaukus šeštąjį nėštumo mėnesį4), tas pats angelas Gabrielis, kuris paskelbė įvykį, Dievo duvo nusiųstas į Nazaretą pas Mariją ir atėjęs tarė jai: „Sveika malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!“ — Bet ji tai išgirdusi nusigando jo žodžių ir manė sau, koks čia yra tas pasveikinimas“5). Panašiai, kaip ir Zakarijo epizode, apsireiškimas ir išgąstis dėl netikėtumo, šį kartą išgąstį sukelia ne pats apreiškimas, bet pratartieji didingi žodžiai, perdaug didingi tai, kuriai jie skiriami. Tai buvo išgąstis nuolankios dvasios, suprantančios savo žemumą. Bet Marija nejuto baimės, nes regėdama „ji vis svarstė savyje“. Pagal apokrifinę Jokūbo evangeliją (§97) apreiškimas buvęs šalia Nazareto šaltinio, Marijai besiruošiant semti vandenį. Iš tikro apokrifai linkę pasakoti apie viską, kaip apie viešai įvykusį dalyką, bet tai įvyko neviešai, nes angelas kalbėjo Marijai „pas ją atėjęs“, tai yra jos namuose, kurie buvo, tikriausia, vieni paprasčiausių jų kaime.

„Angelas jai tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonės pas Dievą, štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus. Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą, jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius“6). Angelo sveikinimas paruošė kelią perduoti šiai žiniai, nors ji ir didžiai iškilminga. Ta, kuri yra „malonės pilnoji“ ir kuriai „Viešpats su tavimi“, gauna paaiškinimų dėl tų sau teikiamųjų ypatingų malonių angelo pranešimo pabaigoje, kur aiškiai kalbama apie Mesiją ir naudojamasi Senojo Testamento mesijiniais išsireiškimais7). Pasakomas pats kūdikio vardas, koks turi būti duotas, lygiai taip, kaip buvo pasakyta dėl Zakarijaus sūnaus. Jėzus, hebraiškai „Jeshua“ (sutrumpinta forma iš „Jehoshu“ arba „Jozue“) reiškia Jahvė išgelbėjo. Tad gimstančiojo pareiga bus atnešti Dievo Jahvės teikiamąjį išgelbėjimą. Trumpai sakant, angelas apreiškė Marijai, kad ji taps busimojo Mesijo motina.

Marija neklausinėja dėl to pranešimo ir neprašo, kaip Zakarijas, įrodymo. Ji tik svarsto jai ne taip garbingą būdą, kuriuo galėtų įvykti jos motinystė, o tas būdas buvo natūralus pradėjimas, bendras visiems žmonėms, neišskiriant nė Zakarijaus sūnaus, kuris jau buvo nešiojamas. Prieš tą būdą Marija turi vieną priekaištą ir paklausia paaiškinimo: „Tuomet Marija tarė angelui: Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?“ Tai yra paprastas hebraiškas pagražintas išsireiškimas nusakyti pradėjimo priežasčiai, kuri atsitinka moteryje pagal gamtos įstatymą. Suprasti šio sakinio pilnai prasmei reikia prisiminti, ką Lukas apie Mariją prieš tai yra pasakęs, būtent, kad ji buvo „mergaitė (graikiškai — ,,partenos“), pažadėta vyrui, vardu Juozapas“.

231. Žydams teisėta moterystė įvykdavo po tam tikrų paruošiamųjų apeigų — po sužadėtuvių ir pačių vedybų. Sužadėtuvės (hebr. „qiddushin“ arba „eru-sin“) nebuvo, kaip šiandieną mums, paprastas pažadas vesti arba tekėti, bet jau tikra įstatymiška vedybinė sutartis, tikras „matrimonium ratum“. Todėl sužadėtoji moteris jau buvo žmona, iš savo sužadėtojo vyro galėjo gauti skyrybų raštą, o po jo mirties ji buvo laikoma jo našle. Neištikimybės atvejų būdavo baudžiama kaip svetimoteriautoja pagal Deuteronomio normą8). Filonas tiksliai nusako padėtį, kai jis pažymi, kad jo ir Jėzaus laikų žydams sužadėtuvės yra lygios vedyboms9). Po šių sužadėtuvinių vedybų abu jaunieji tam tikrą laiką gyvendavo savo šeimose. Paprastai tai trukdavo vienerius metus, jei jaunoji buvo mergaitė, ir mėnesį, jei ji buvo našlė. Tas laikas buvo skiriamas naujiems namams įsiruošti ir įsigyti šeimai reikalingų, reikmenų. Griežtai imant, tarp sužadėtinių negalėtų būti vedybinių santykių, bet iš tikro tas dalykas buvo gana įprastas, kaip liudija rabiniškoji tradicija10) nurodanti, kad tokia netvarka pasitaikydavo Judėjoje, bet ne Galilėjoje.

Vestuvės (hebr. ,,nissu‘in“) vykdavo praėjus aukščiau paminėtajam laikui, ir jų metu sužadėtinė būdavo iškilmingai priimama į sužadėtinio namus. Nuo tada jau viešai drauge gyvendavo, ir tuo būdu baigti moterystės formalumai.

Apskritai, mergaitė būdavo sužadama, kai sulaukdavo 12 ar 13 metų amžiaus, o kartais ir anksčiau. Tad vestuvės įvykdavo sulaukus 13 ar 14 m. Toks, greičiausia, buvo ir Marijos amžius, kai angelas apsireiškė jai. Vyras susižadėdavo tarp 18 ir 24 m. amžiaus, taigi tokio amžiaus turėjo būti ir Juozapas, Trumpai tariant, iš Luko sužinome, kad Marija buvo sužadėta mergaitė. Iš Mato 1,18, be kita ko, patiriame, kad ji tapo nėščia prieš pradėdama gyventi su Juozapu, taigi prieš vestuves. Taigi šių žinių šviesoje ką reiškia jos žodžiai angelui: „Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?“

232. Atskirai paėmus, jie gali turėti tik vieną šių dviejų prasmių: arba jais užsimenamas gerai žinomasis gamtos dėsnis, pagal kurį kiekvienas vaikas privalo turėti tėvą, arba jie reiškia pasiryžimą nepaklusti šiam dėsniui ir atsisakymą motinystės. Kiek mes besvarstytumėm, neįmanoma surasti juose trečios prasmės.

Taigi, Marijos, kaip sužadėtosios žydaitės, šie žodžiai negalėjo turėti pirmosios šių dviejų prasmių, nes tai būtų buvęs vaikiškas nesusivokimas, tikra nesąmonė. Bet kuriai sužadėtajai žydaitei, kuri šitaip išsireikštų, būtų ypač natūralu šitaip atsakyti: „Ko iki šiandien nebuvo, visai natūraliai gali atsitikti ry-toj“. Todėl neišvengiama antroji prasmė, kurioje veiksmažodis „nepažįstu“ kalba ne tik apie dabartį, bet taip pat ir apie ateitį, tai yra, išreiškia ketinimą ateičiai. Iš tikro visos kalbos žino tokius atvejus, kai esamasis laikas turi busimojo prasmę, ypač kai kalbama apie su ateitim susijusius veiksmus ar padėtį (neišteku, nevedu, neinu į kunigus, neinu į advokatus ir t.t.). Jei Marija nebūtų buvusi formaliai susižadėjusi, jos truputį pabrėžiami žodžiai būtų buvę galimi aiškinti, kaip netiesioginis troškimas turėti sau gyvenimo draugą. Bet iš tikro ji turėjo teisėtą vyrą, ir jei angelo pranešimas būtų turėjęs išsipildyti na

tūraliu būdu, tai nebūtų buvę kalbos apie kokias nors kliūtis.

Bet iš tikro buvo kliūtis, ir ji išreiškiama jos pasisakymu „nepažįstu“, jos viešai pareikštas pasiryžimas ateičiai, visiškai pateisinamas jos klausimu „kaip tai įvyks?“. Krikščioniškoji tradicija, vieningai šita prasme aiškinusi Marijos žodžius „nepažįstu“, tikra tiesa, pasirinko paprasčiausią ir patogiausią kelią, bet taip pat vienintelį priimtiną ir logišką11). Jei tačiau Marija buvo pasiryžusi išlikti nekalta mergaite, tad kodėl ji sutiko susižadėti pagal žydų įstatymus?

Šiuo reikalu evangelijos nepateikia mums jokių paaiškinimų, bet mes užtinkame jų ano meto žydų papročiuose. Senovės žyduose nepalankiai žiūrėta į viengungius, ir visų šeimų pagrindinis rūpestis buvo turėti kiek galima daugiau vaikų. Vaikų neturėjimas buvo laikoma Dievo siunčiamuoju prakeikimu12). Tarp žydų vyrų žinomi įregistruoti tik du celibato atsitikimai — Jeremijo senovės laikais, kuris išliko nevedęs, visiškai pasiskirdamas pranašo misijai13), ir eseniečių Jėzaus laikais, kurie vesdavo tik retais atvejais ir, gal būt, iš viso nevesdavo. Moterų atvejai nežinomi. Moteris be vyro ir be vaikų žydams buvo apgailėtinas sutvėrimas. Kai šv. Povilas atsitiktinai pažymi, kad tėvai galvoja apie negarbę turėti namuose peraugusių, netekėjusių dukterų14), tai jis tik patvirtina tai, ką jau prieš daug laiko buvo pasakęs Siracidas, kad tėvas negali užmigti per rūpesčius, jog jo duktė gali susenti, nesusirasdama vyro15), ir ką rabiniškieji raštai sako vėliau, būtent, kad dukterį reikia išleisti už vyro tuojau pat, kai tik ji pakankamai suaugusi, žydams netekėjusi moteris buvo lyg žmogus be galvos, „nes vyras yra moters galva“16). Taip galvojo žydai ir kiti senovės semitai, taip šiandieną galvoja ir arabai, kurie turi priežodį, kad jauna mergina tegali turėti tik vieną iškilmingą kelionę — vestuvių arba laidotuvių.

233. Tad ir Marija, pasiduodama tam tironiškajam papročiui, buvo susižadėjusi. Bet jos pats pasiryžimas, su pasitikėjimu savimi pasakytas angelui, taip pat nušviečia ir nusistatymą jos sužadėtinio Juozapo, kuris niekados nebūtų buvęs priimtas kaip sužadėtinis, jei nebūtų buvęs nusprendęs gerbti Marijos pasiryžimo. Juozapo nusistatymas turi gerą istorinį sugretinimą su paminėtųjų esenų celibatu.

Evangelijos tuo klausimu daugiau nieko nesako mums; bet kaip Marijos pasiryžimas aiškiai matyti iš jos žodžių, taip kitus įrodymus pateikia net ir paviršutiniškas ano meto papročių pažinimas, šv. Augustinas, paprastai akylas, suprato tai, kai rašė: „Tai rodo Marijos žodžiai, kuriais ji atsako angelui, pranešančiam jai, kad ji gimdys sūnų: Kaip tai įvyks, paklausė, kadangi aš nepažįstu vyro. Tai, tikriausia, ji nebūtų pasakiusi, jei anksčiau jau nebūtų padariusi Dievui mergystės įžado. Bet kadangi izraelitų papročiai to neleisdavo, ji susižadėjo su teisiu vyru, kuris būtų ne tik kad neatėmęs tai, ką ji buvo padariusi įžadu, bet ir saugojęs nuo smurto“17).

Į Marijos žodžius dėl slaptojo pasiryžimo angelas atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė apdengs tave savo šešėliu, todėl ir Šventasis, kurs gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi“18). Marijos klausimas „Kaip tai įvyks?“ atsakomas, ir jos įžadas yra patvirtinamas. Dievo galybė tiesiogiai nužengs ant Marijos, ir kaip senovės laikais dykumoje „debesis apdengė liudijimo padangtę, ir Viešpaties šlovė ją pripildė“19), taip ir šią išrinktąją mergaitę Viešpats pridengs, ir sūnus, kurs gims iš jos, neturės kito tėvo, kaip Dievą. Jos sūnus tobulai pateisins Dievo Sūnaus vardą, kuris kituose Senojo Testamento asmenyse buvo tik perkeltine prasme tikras. Mesiją vadinti „Sūnum“ gali tik Dievas, kuris iš amžinybės davė jam dieviškąją prigimtį, ir savo mergelės motinos, iš kurios jis gavo žmogiškąją prigimtį; tiksliai šnekant, jokia kita žmogiškoji būtybė neturėtų teisės vadintis šiuo vardu.

Angelo pranešimas buvo perteiktas visas ir aiškiai. Marija, nors ir neabejodama juo, paprašė paaiškinti, ir jai buvo paaiškinta. Tetrūksta tik jos sutikimo, kad viskas įvyktų, šis epizodas toliau atsiskleidžia, kaip ir tasai Zakarijo. Kaip jis gavo aiškų ženklą, kurio norėjo, kad žinia yra teisinga, taip ir Marijai duodamas ženklas, kurio ji nė neprašė. Angelas tęsia: „Štai tavo giminaitė Elzbieta, ir ji pradėjo sūnų senatvėje, ir šitas mėnuo yra šeštas tai, kuri vadinama nevaisinga, nes nėra dalyko negalimo Dievui“20).

234. Marija nieko nebeatsako į tą ženklą, kurio nebuvo prašiusi; ji paprastai atsako: „štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakei!“21). Nazareto kaimelio gyventoja, nors išrinkta būti Mesijo motina, aiškiai supranta savo žemumą ir dėl to save vadina ne Dievo bendradarbe, bet tarnaite, — žemiausiu tvariniu žmonių bendruomenėje, ir tik po to priima angelo pasiūlymą. Ir tada „žodis tapo kūnu“22), Mesijas apsigyveno tarp žmonių vaikų.

Prieš septynetą šimtmečių pranašas Izaijas buvo paskelbęs ypatingą Dievo ženklą: „štai mergaitė pradės ir pagimdys sūnų ir jį pramins vardu Emanuelis, tai reiškia Dievas su mumis“23). Matas, kuris rūpestingai pažymi, kaip išsipildė senosios mesijinės pranašystės, kaip tik cituoja šios Izaijo pranašystės išsipildymą Jėzuje ir Marijoje24). žydų tradicijai ši Izaijo pranašystė pasiliko uždara knyga septyniais antspaudais užantspauduota, ir rabinų raštuose nėra nė menkiausios užuominos apie tokį Mesijo gimimą.


1)    Jono 1,46
2)    Luko 1,27
3)    Beveik visi klaidingi Marijos vardo aiškinimai remiasi tuio, kad daromos kurios nors užuominos į dieviškąją jos motinystę. arba jie skatinami grynai pamaldaus atsidavimo jai ir, be kita ko, pateikiami paprastai asmenų, kurte nepažįsta hebrajų ar kurios nors kitos semitų kalbos. Atrodo, kad niekas net nepagalvojo, kokį nuolankumo pavyzdį duoda Marija, kad net vardas neišsiskiria jos iš kitų moterų. Tarp tų klaidingų aiškinimų plačiausiai paplitęs yra „jūros žvaigždė“, dažnai priskiriamas šv. Jeronimui. Bet šv. Jeronimas perdaug gerai pažinojo hebrajų kalbą, kad šitaip būtų išvertęs tą vardą. Atrodo, kad jis išvertė jį „stilla maris“ (hebraiškai „mar jam“), o vėliau koks nors raštininkas perrašinėdamas pakeitė į poetiškesnį „stella maris“. Gana įtikimas yra aiškinimas, kuris Mozės sesers vardą laiko egiptietišku. Daug jeroglifinių vardų yra sudaryta iš mry, mryt (mylimas, mylimoji). Mūsų atveju „Mryt — ja (m)“ būtų Izraelitų Dievo, „Jahvės mylimoji“. Bet Jėzaus laikais to žodžio tikroji etimologija turėjo būti visai nežinoma, ir jos reikšmę bus paveikęs aramaiškasis „mar(a), mary“ — „ponia, valdovė“. Šiuo atveju senoviniam egiptietiškam vardui dirbtinai suteikiama ponios prasmė. Jau šv. Jeronimas tvirtino, kad Marija „sirų kalba vadinama Ponia“. Dėl to, praktiškai kalbant, Mariją italai teisingai vadina .,Madonna“, tai yra „Ponia“ pilnutine prasme.
4)    Luko 1,26
5)    Vulgata gale prideda angelo sveikinimą: „pagirta tu tarp moterų“. Atrodo, kad tie žodžiai čia bus atkelti iš vėlesniojo pasveikinimo Elzbietos (Luko 1,42).
6)    Luko 1,30-33
7)    Plg. Samuel. 7,16; psalm. 88,30,37; Izaijo 9,6; Mikėjo 4,7; Daniel. 7,14; ir t.t.
8)    Deuteron. 22,23-24
9)    De special, leg. 111,12
10) Ketuboth 1,5; Jebamoth IV,10; babli Ketuboth 12 a; ir t-t.
11)    Racionalistai, kaip taisyklė, neneigia, kad šie žodžiai, iš teksto sprendžiant, turi pasiryžimo prasmę, bet įrodyti, kad jie neturi istorinės vertės, paprastai griebiamasi patogios aiškinimo hipotezės, darant prielaidą, kad kažkoks vienas asmuo ar keli įterpė šiuos žodžius. Bet tokie spėjamieji redaguotojai būtų buvę nepalyginami bukapročiai, jei nebūtų susigriebę, kad tų žodžių įterpimas prieštarautų visam originaliajam tekstui.
12)    Deuteron. 7,14
13)    Jeremijo 16,2 ir sek.
14)    I Korint. 7,36
15)    Ekleziastik. 42,9
16)    Efez. 5,23
17)    De sancta virginitate, 4
18)    Luko 1,35
19)    Išėjimo kn. 40,32
20)    Luko 1,36
21)    Luko 1,38
22)    Jono 1,14
23)    Izaijo 7,14
24)    Mato 1,22-23

JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS

235. Papasakojęs abu lygiagrečius epizodus, Lukas tuojau pristato mums abiejų veikėjų susitikimą. Marija, kuriai kaip ženklas buvo perduota žinia apie Elzbietos nėštumą, išėjo aplankyti savo giminaitės ir pasveikinti jos. Be kita ko, angelo žodžiai aiškiai leido suprasti, kad tarp abiejų greit gimsiančiųjų kūdikių bus ypatingi santykiai, kaip jie jau buvo tarp abiejų motinų. Kelionė iš Nazareto į kalnuotąją Judėją nebuvo trumpa. Jeigu sutinkame, kad Zakarijas tikrai gyveno Ain-Karim miestelyje, tai į jį keliaujant karavanu reikėjo keturių dienų. Gal būt, Marija jau buvo atlikusi tokią kelionę, vykdama į įvairias Piligrimų šventes (§74), ir galėjo ji būti jau pakeliui sustojusi aplankyti savo giminaitės. Bet po apreiškimo ji „skubiai“ iškeliavo, nelauktai atėjo į Zakarijo namus ir pasveikino Elzbietą.

Šio susitikimo metu abi motinos turėjo joms duotąjį dievišką apšvietimą. Zakarijui angelas buvo apreiškęs, kad jo sūnus dar savo motinos įsčiose bus pilnas šventosios Dvasios. Elzbieta savo ruožtu laikėsi nuošalumo, kaip Zakarijas buvo nebylys, ir ji gal tikėjosi, kad jos padėtis nebus niekam žinoma, kaip jai, tikriausiai, nebuvo žinoma Marijos padėtis. Marijos atvykimas netikėtai iškėlė viską aikštėn. „Ir atsitiko, kad, kaip tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis linksmai šokterėjo jos įsčiose, ir Elzbieta pasidarė pilna šventosios Dvasios. Ji sušuko dideliu balsu ir tarė: Pagirta tu tarp moterų, ir pagirtas tavo įsčių vaisius. Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane? Nes štai, kaip tik tavo pasveikinimo balsas pasiekė mano ausis, šokterėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Palaiminta tu, kuri įtikėjai, nes tai, kas Viešpaties tau pasakyta, įvyks!“1). Prieš tą susitikimą abiems moterims daug kas buvo aišku, kas atsitiko, nors ir ne abiems vienodai, bet žymiai daugiau dalykų dar tebebuvo pridengta paslaptingos prieblandos. Tas susitikimas buvo kaip staigi aušra, kuri akinančiu spindėjimu išryškina visą vaizdą. Tai buvo Dievo planų vaizdas.

Elzbietai paaiškėjo, kad jau žinoma jos paslaptis, o savo ruožtu ji sužinojo Marijos paslaptį, kad ji yra Viešpaties motina.

236. Rytų žmonėms didelio džiaugsmo progos lengvai paskatina kurti dainas ir poeziją. Senovės laikais Mozės sesuo Marija, pranašė Debora ir Samuelio motina Ona iškilmingomis progomis kūrė giesmes, kurios išliko šventajame Rašte, ir Marijai, be abejo, jos buvo žinomos. Semitinėse tautose net ir šiandien nėra nieko nepaprasta moteriai, kai jai būna ypač linksma ar liūdna, kurti dainą - giesmę, trumpai, bet stipriais žodžiais išreiškiančią jos jausmus, greičiau naudojantis neaiškiu ritmu, o ne eiliavimo metrika.

Tokios dainos - giesmės tema būna tradicinė, bet ji turi ir daugiau ar mažiau asmeninį pobūdį. Tokią džiaugsmo valandą Marija taip pat poetiškai išliejo savo širdį. Įkvėpta šventojo Rašto, o ypač Onos gies-mės2), ji sukūrė savo ,,Magnificat“3):

— Mano siela garbina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje, mano Išganytojuje, nes Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą.

Štai, nuo dabar visos kartos mane vadins palaiminta, nes didelių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas.

Jo gailestingumas eina iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijosi.

Jis parodo savo peties galybę, išsklaido tuos, kurie puikūs savo širdies mintyje.

Jis numeta nuo sosto galiūnus iš išaukština žemuosius.

Alkstančius jis pripildo gėrybių, o turtuolius paleidžia tuščius.

Jis palaikė savo tarną Izraelį, atsimindamas savo gailestingumą, taip kaip buvo kalbėjęs mūsų tėvams,

Abraomui ir jo vaikų vaikams per amžius.

Šios giesmės originalas, žinoma, buvo semitų kalba, ir daug jos vertimų yra atlikta iš šiandien turimojo graikų kalbos teksto (tai atlikti iš tikro yra labai lengva) į hebrajų kalbą. Senojo Testamento atliepimai yra aiškūs, bet iš psichologinio požiūrio dar aiškesnės yra tos priešybės tarp iškeliamojo neturto ir pažeminamojo išdidumo, tarp pasotinamojo alkio ir alkį jaučiančio sotumo. Marija įžiūri savyje tik kuklią tarnaitę, bet ji taip pat supranta, kad galingoji Dievo ranka iškėlė jos menkumą į sostų aukštybes, padarydama joje didelių dalykų, ir ji pramato, kad visos kartos vadins ją palaimintąja.

Ar būtų galima įsivaizduoti dar labiau „neįtikimą“ pranašystę, negu šitoji? Tai buvo apie 6 m. prieš Kr., ir mergaitė, ne daugiau kaip 15 m. amžiaus, be jokio turto ir kokios nors socialinės padėties, savo tautiečiams nežinoma ir gyvenanti lygiai taip pat nežinomame kaimelyje, su pasitikėjimu skelbia, kad visos kartos vadins ją palaimintąja, šios mergaitės pranašystė gali būti pagal jos žodžius visu tikrumu imama, kad pirmoji karta paneigs tai!

Nuo tada praėjo jau dvidešimt šimtmečių, ir mes galime palyginti pranašystę su tikrove. Istorija yra jau turėjusi tiek laiko, kiek tik jai reikia, patikrinti, ar Marijos pranašavimas buvo teisingas ir ar žmonija šiandieną iš tikro išaukština ją labiau negu tada buvusį Palestinos valdovą Erodą Didįjį ir labiau negu tada buvusį pasaulio valdovą Kajų Julių Cezarį Oktavijoną Augustą.

237. Pas Elzbietą Marija išbuvo tris mėnesius, tai yra, kol jos giminaitei atėjo laikas gimdyti, ir tada grįžo į Nazaretą. Negalima tikrai pasakyti, ar ji dar tebebuvo Zakarijaus namuose, kai gimė Jonas; yra stiprių argumentų už vienokį ir kitokį atsakymą.

O kai atėjo laikas, Elzbieta pagimdė sūnų, ir žinia apie nepaprastą įvykį suvedė gimines ir kaimynus pasveikinti jos. Aštuntąją dieną naujagimis, kaip nustatyta (§69), turėjo būti apipiaustytas ir suteiktas jam vardas, bet čia iškilo nesutarimų. Paprastai pirmagimis gaudavo senelio vardą, kad tęstų šeimos tradiciją ir tuo pačiu kad nebūtų maišomi sūnaus ir tėvo vardai. Bet šiuo ypatingu atveju, kai tėvas buvo nebylys ir toks jau senas, kaip senelis šalia jo, atrodė visiškai leistina padaryti išimtis iš visuotinio papročio ir duoti vaikui jo tėvo vardą. Iš tikro visų buvo siūloma pavadinti jį Zakarijum, bet motina primygtinai reikalavo, kad jam būtų duotas Jono vardas, o Ji gerai žinojo, kodėl taip turi būti (§226).

Bet uolūs jos draugai nepajėgė suprasti to keisto jos pasirinkimo, ypač dar dėl to, kad Zakarijo šeimoje niekada nebuvo Jonų. Tiktai tėvo sprendimas galėtų nugalėti motinos pasirinkimą, todėl labiausiai neramūs kreipėsi į jį. Bet jis buvo nebylys, o gal ir kurčias dar, tai jie ženklais išaiškino jam susidariusius sunkumus. Zakarijas tada paprašė atnešti jam vaškinę lentelę, kokia būdavo vartojama trumpiems pranešimams perduoti, ir įrašė joje: „Jo vardas Jonas“. Reikalas buvo sutvarkytas, o visi stebėjosi tuo.

Angelo duotasis Zakarijui nebylumo ženklas toliau nebeturėjo prasmės. Jau viskas buvo išsipildę, ir naujagimio ateities kelias pakankamai buvo nužymėtas įvairių jo gimimo aplinkybių. Dėl to, nustačius vardą4), Zakarijas tuojau atgavo žadą ir pradėjo kalbėti, garbindamas Dievą. Visi, kurie ten buvo stebėjosi ir pramatė vaikui didelę ateitį, o „Zakarijas buvo pripildytas pilnas šventosios Dvasios ir pranašavo, sakydamas: Pagirtas teesie Viešpats, Izraelio Dievas, nes jis aplankė ir atpirko savo tautą!“ ir t.t.5). Tai yra „Benedictus“ giesmė, dažnai giedama bažnytinėse apeigose; ji iškelia išsipildymą tų pažadų, kuriuos Dievas buvo davęs Izraeliui, ir naujagimyje mato to išsipildymo pirmtaką, nes jis eis „Viešpačiui paruošti kelią“.

Išganytojo atėjimas buvo jau čia pat, nes jau buvo pasirodęs jo pirmtakas. Tai, kad ano meto galingieji Izraelyje ar už jo ribų dar nežinojo nieko nei apie vieną, nei apie kitą, neturėjo reikšmės, nes Išganytojo ir jo pirmtako keliai nebuvo pasaulio keliai. Ne galinguosius Dievas rinkosi savo išganymo planams įgyvendinti, bet nežinomuosius, tuos, kurie nematomi viešuomenei, nuolankiuosius, kaip Zakarijas, Elzbieta, Marija. Vieną dalyką Dievas priėmė iš ano meto galingųjų, beveik kaip būtinai reikalingą sąlygą savajam išganymo planui, o tai buvo taika, kuri tuomet viešpatavo Romos valdomajame pasaulyje.

Prieš išsiskirdamas su naujagimio Jono istorija ir pradėdamas Marijos, Lukas truputį prašoka ir iš anksto pasako, kad „vaikas augo ir stiprėjo dvasia. Jis buvo tyruose iki dienai savo pasirodymo Izraeliui“6). Tie tyrai, į kuriuos Jonas, greičiausia, bus nuėjęs jau kaip subrendęs jaunuolis, kaip visos galimybės rodo, buvo pietryčių sritis nuo Jeruzalės, žinomi Judėjos dykumos vardu7).


1) Luko 1,41-45
2)    II Samuel. 2,1 ir sek.
3)    Luko 1,46-55
4)    Luko 1,64
5)    Luko 1,68-79
6)    Luko 1,80
7)    Plg. Mato 3.1

MARIJOS SUŽADĖTINIS JUOZAPAS

238. Iki šiol mums žinių teikėjas buvo Lukas, bet dabar mums tenka pasiklausyti Mato, kuris Jėzaus pradėjimą išdėsto žymiai trumpiau, bet pažymėdamas vieną kitą naują dalyką. Mato pasakojime Juozapas, kuris Luko vos tik paminimas, iškeliamas jau į priekį. Kai mes pagrįstai tikime, kad pagrindinis Luko žinių šaltinis buvo pati Marija, tiesiogiai ar per Joną (§142), tai dėl Mato galime daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad jis pagalbos gauti žinių bus kreipęsis į Galilėją, į ką nors, kas bendravo su Juozapu, pavyzdžiui, į Jėzaus „brolį“ Jokūbą.

Matas pasakoja mums, kad Marija yra Juozapo sužadėtinė ir kad prieš jiems pradedant kartu gyventi ji tapo nėščia. Juozapas nebuvo įspėtas apie prasidėjimo antgamtiškumą ir tik vėliau suprato tai, kai jau viskas buvo įvykę (Mt. 1,18). Galimas dalykas, kad jam nebuvo aišku, kol Marija grįžo aplankiusi Elzbietą, taigi ketvirtąjį ar penktąjį nėštumo mėnesį. Kai ji grįžo į Nazaretą, kurį buvo palikusi po apreiškimo, jos fizinė išvaizda rodė, kas yra, bet Juozapas nežinojo, kas prieš tai buvo įvykę. „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdams jos skelbti, norėjo ją slapčia paleisti“1). Kai jau žinome žydų sužadėtuves tvarkiusius įstatymus, šie žodžiai neiškelia jokių sunkiai suprantamų dalykų. Juozapas, kaip teisėtas vyras, būtų galėjęs atsisakyti Marijos, duodamas išsiskyrimo raštą, kuris būtų išstatęs ją viešajai negarbei. Vengdamas tai jis galvoja slapčia atsisakyti jos, nes buvo teisingas žmogus, šis paskutinysis išsireiškimas yra pats svarbiausias visame sakinyje ir tikras aiškinamasis raktas.

Tokios rūšies atveju doras ir garbingas žydas, kuris įsitikino savo žmonos kaltumu, negaišdamas būtų davęs jai skyrybų raštą, laikydamas tai tik savo teise, bet taip pat gal ir pareiga, nes jo neveiklumas ir tylus pakantrumas šitokioje padėtyje galėtų atrodyti kaip pritarimas ir net kaip dalyvavimas nusikaltime. Bet Juozapas, „būdamas teisingas“, taip nepasielgia. Jis buvo įsitikinęs Marijos nekaltumu ir dėl to nusprendė, kad neteisinga būtų viešosiomis skyrybomis padaryti jai nešlovę.

Kita vertus, kaip Juozapas galėjo aiškinti dabartinę Marijos padėtį? Gal jis bus pagalvojęs, kad ji nekalta, o per tuos tris nebuvimo mėnesius buvo išprievartauta? Marijos tylėjimas ir toliau — o tai, be kita ko, šiomis sąlygomis būtų visiškai natūralu santūriai mergaitei — galėjo būti palankus tokiam įtarimui. Arba gal Juozapas priartėjo labiau prie tiesos ir įžvelgė ką nors antgamtiška, dieviška tame, kas atsitiko? Tai nežinome, nes Matas čia daugiau nieko nepasako, bet iš Juozapo sprendimo nutraukti su Marija ryšius, nepakenkiant jos šlovei, mes daromės išvadas, kad jis elgėsi ir įsitikinęs jos nekaltumu ir kaip „teisingas žmogus“2).

239. Juozapui nebuvo leista ilgai tokiam apstulbintam išbūti. „Jam taip bemąstant, štai, Viešpaties angelas pasirodė jam sapne ir tarė: Dovydo sūnau, Juozapai, nebijok priimti savo žmonos Marijos, nes kas joje gimė, yra iš šventosios Dvasios; ji pagimdys sūnų, o tu praminsi jį vardu Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš jųjų nuodėmių“3). Sapnas Senajame Testamente buvo nereta priemonė Dievui pranešti savo norą žmonėms, Matas, labiau Senuoju Testamentu susidomėjęs evangelistas (§§125;234), pažymi dar eilę kitų šiuo būdu perduotųjų dieviškų pranešimų4), kurių nemini kiti evangelistai. Jėzaus vardas, kuris turėjo būti duotas kūdikiui, jau buvo paskelbtas jo motinai (§230), čia paaiškinta, kodėl toks vardas duotas („jis išgelbės“ ir t.t.), pagal paties to žodžio etimologinę reikšmę.

Angelo įspėtas Juozapas priėmė Mariją į savo namus. Galimas dalykas, kad buvo atšvęstos įprastinės vedybų iškilmės. Draugai ir giminės, be abejo, dalyvavo toje kuklioje šventėje, bet, suprantama, nežinojo tos didžiosios paslapties, kuri slypėjo naujosios Šeimos židinyje. Taip dailidė Juozapas iš Judo giminės ir Dovydo namų tapo tos šeimos teisėta gaiva5).


1)    Mato 1,19
2)    Krikščioniškoji tradicija nėra vieninga, aiškindama Juozapo pasielgimą. Nemaža Bažnyčios Tėvų, tarp kurių Ambrozijus, Chrizostomas, Augustinas ir kiti, kuriais seka kai kurie šių laikų mokslininkai (Fouard ir kt.), laikosi tos gana šiurkščios nuomonės, kad Juozapas tikrai įtarė Mariją. Bet tai nesutinka nei su tuo, kad Juozapas buvo „teisingas žmogus“, nei su jo pasiryžimu „slapčia išsiskirti su ja“. Dalis autorių metasi į priešingą kraštutinumą ir tiki, kad Juozapas jau žinojęs apie Marijos antgamtinę motinystę ir dėl to nusprendęs iš gilaus nusižeminimo palikti ją. Toks aiškinimas yra labai religingas, bet nelabai pagrįstas, nes prieštarauja Mato pasakojimui ir beprasmišku ir nelogišku paverčia vėliau įvykusį pasirodymą angelo, kuris sapne įspėja Juozapą. Teisingas aiškinimas yra tasai, kurį nurodo šv, Jeronimas, kuris, teikdamas tinkamos reikšmės posakiui dėl Juozapo „teisingumo”, tvirtina taip pat, kad Juozapas niekad neabejojo Marija ir dėl to atsidūrė prieš neišsprendžiamą klausimą: „Kaip čia atsitiko, kad Juozapas, kuris slepia savo žmonos (uxoris) kaltę, vadinamas teisingu? Tiesa yra ta, kad jo tylėjimas liudija Marijos nekaltumą, nes Juozapas, žinodamas jos skaistybę ir stebėdamasis tuo, kas atsitiko, tylėjimu pridengia tą paslaptį, kurios jis nesupranta“ (in Mat. 1,19),
3)    Mato 1,20-21
4)     Plg. Mt. 2,12-22, duotas („jis išgelbės“ ir t.t.), pagal paties to žodžio etimologinę reikšmę.
5) Abu evangelistai pateikia mums Juozapo geneologiją, o taip pat Jėzaus, kuris teisiškai buvo jo sūnus, tik visiškai skirtingai. Matas (1,2-16), evangelistas hebrajams, geneologiją nuo Abraomo iki Jėzaus dalija į tris grupes, kiekvienoje duodamas po 14 vardų: grupė nuo Abraomo iki Dovydo, antroji — nuo Saliamono iki Babilono vergijos ir trečioji —nuo vergijos iki Jėzaus. Pirmąsias dvi grupes šiandieną įmanoma patikrinti Sen. Testamente, iš kurio jos paimtos, o trečioji yra paremta ypatingais dokumentais, mums jau nežinomais, dingusiais. Matome, kad kiekvienos grupės skaičius keturiolika yra sutartinis, gal būt, toks paimtas, kad būtų geriau atsiminti, nes pagal Senąjį Testamentą pirmųjų abiejų grupių grandinėse protėvių turėtų būti daugiau. Skaičius keturiolika, pakartotas tris kartus, kaip atrodo, parinktas buvo iš pagarbos Dovydo vardui (,.DaViD“), kurio trims priebalsiams suteikta skaitmens prasmė (4 + 6 + 4 = 14). O Povilo mokinys Lukas eina priešinga kryptim (3,23-38): pradeda nuo Jėzaus, per Dovydą ir Abraomą iki Adomo ir Dievo, todėl jis duoda žymiai daugiau vardų, negu Matas (77 vardai graikiškame tekste, o įvairiuose vertimuose nuo 76 iki 72). Jie, atrodo, suskirstyti į vienuolika grupių po septynius; atžagariai skaitydami, užtinkame tris grupes tarp Jėzaus ir Babilono vergijos, tris nuo tos vergijos iki Dovydo, dvi nuo Dovydo iki Abraomo ir tris nuo Abraomo iki Dievo. Palyginę abi geneologijas, matome, kad ta dalis nuo Dievo iki Abraomo yra pateikiama vien tik Luko, taigi čia mums nėra ko rūpintis skirtumais. Skyriuje tarp Abraomo iki Dovydo abi geneologijos. O toje dalyje nuo Dovydo iki Jėzaus jos visiškai skiriasi tiek vardų skaičium (Mato 28, o Luko 42), tiek ir pačiais vardais, tiktai du vardai, Salataelio ir Zorobabelio, yra tie patys.
Abiejų geneologijų derinimo klausimas yra senas ir tyrinėjamas nuo pat III šimt., bet iki šiol tikro sprendimo dar nebuvo ir gal niekada nebus, išskyrus racionalistus, kurie visada, kai tik susiduria su sunkumais, neigia bet kokią istorinę tekstų vertę, visiškai užmiršdami, kiek daug reikšmės senovėje ir šiais laikais semitai, o ypač žydai senovėje skyrė ir dabar tebeskiria tokioms geneologijoms, kaip mes patiriame iš Flavijaus Juozapo („C. Apion“ 1,30-37; „Vita“, 3,6). Viena teorija, labai plačiai paplitusi, nors tik penketo amžiaus senumo, yra ta, kad vienas sąrašas rodo Marijos kilmę, o kitas Juozapo. Tačiau, nepaisant dar ir kitų šiam spėjimui priimti sunkumų, reikia pasakyti, kad žydai niekada nesekdavo savo prosenių iš motinos pusės, o ir abi tos tariamosios geneologijos niekur neskelbia, kad čia būtų kur atsekama Marijos linija. Net ir dabar labiausiai pagrįsta atrodo senovinės kilmės prielaida, paremta levirato teise (Deuteronomio 25,5-10), pagal kurią vyras turėdavo vesti savo brolio našlę, nors jis būtų gimęs iš kito tėvo, o iš tokių vedybų gimęs pirmasis sūnus būdavo laikomas teisėtu mirusiojo sūnum, kai iš tikrųjų jis yra jo brolio sūnus. Juozapas, be savo tėvo, galėjo be to turėti tokį įstatymini tėvą per levirato vedybas, o toks pat dalykas gali liesti ir kitus, suminėtuosius geneologijoj (Salataeliui, Zorobabeliui). Tokią nuomonę jau III šimt. pareiškė Julius Afrikietis (Euzebijaus, Hist, eccles, 1,7,2-16).

 

JĖZAUS GIMIMAS

240. Tai, kad Juozapas ir jo šeima priklausė Dovydo namams, kilme iš Betliejaus, netrukus susilaukė įstatyminių pasekmių surašymo metu, kur; Roma numatė, o Kvirinas įvykdė. Apie tą garsųjį surašymą, jau esame kalbėję (§183) ir toliau tęsime tą pokalbi, remdamiesi jau nurodytais pagrindais.

Rytuose prisirišimas prie savo šeimos kilmės vietos buvo ir tebėra ypač stiprus, žyduose gentis buvo pasidalijusi į dideles „šeimas“ (hebr. - „mishpahoth“). šeimos vėl dalijosi į tėvo vardu vadinamus „namus“ (,,beth-aboth“), o šie savo ruožtu palaipsniui vėl sudarė naujas šeimas, kurios, išsklidusios iš savo kilmės vietos, spietėsi kur nors kitur. Bet kur jos bebūtų ėjusios, tos naujosios šeimų grupės atkakliai rūpindavosi išlaikyti savo šeimos ir kilmės vietos atminimą. Jos galėdavo pasakyt, pavyzdžiui, kad dešimtasis ar dvidešimtasis šeimos prosenis buvo toks ir toks, tokio ir tokio sūnus, kuris gyveno tokiame ir tokiame kaime ir ten įkūrė savo namus, kurie davė pradžią taip pat ir kitoms šeimoms. Arabų istorija yra perpinta tokiais vardais, kaip „Banu X, Banu Y,“ vadinas, X sūnus, Y sūnus, kaip Banu Quraish, iš kurios buvo kilęs Mahometas. Net ir šiandien nėra sunku surasti arabą emigrantą mahometonį ar krikščionį, gyvenantį Europoje ar Amerikoje, galintį pasakyti, kuriai genčiai jis iš tikro priklauso ir iš kurios srities ar miesto jis yra kilęs.

Kaip tik tasai žydų prisirišimas prie savo protėvių lopšio sudarė pagrindą surašymo metu; romėnai, vykdydami pirmąjį — Kvirino — surašymą, politiniais sumetimais prisilaikė vietinio papročio(§188), o taip pat ir dėl to, kad galėtų patikrinti, kaip mažėjo kaimo gyventojai, didėjant kėlimuisi į miestus1).

Tad, paskelbus surašymą, Juozapas buvo įpareigotas prisistatyti surašymo pareigūnams Betliejuje, „kadangi jis buvo iš Dovydo namų ir giminės“2), kurių tikrojo kilimo vieta buvo Betliejus.

241. Betliejus šiandien yra nedidelis miestas su apie 7.500 gyventojų ir yra apie 9 km į pietus nuo Jeruzalės ir 770 metrų aukščiau jūros lygio. Jo pirminis vardas buvo „Bet - Lahamu“ - Lahamų Namai — babiloniečių dievaičio, kur; garbino taip pat anos vietos kananiečiai. Atsikrausčius čia žydams, vietovės vardui buvo suteikta hebraiška prasmė Beth - lehem — „Duonos narnai“,. Ten įsikūrė Efrato namai3), ir nuo tada vietovė buvo vadinama Efratu ir Bethlehem4). Paskui iš Izaijo (Jesės) genties gimė ten Dovydas5).

Jei Nazaretas buvo toks nereikšmingas, kad net neminimas jokiame senovės dokumente. Betliejus savo ruožtu Jėzaus laikais tebuvo labai menkas kaimelis. VIII šimt. prieš Kr. pranašas Mikėjas (5,1) Betliejų pavadino „mažuoju“ tarp daugybės Judo genties giminių. Kaimelis su apylinke bus turėjęs ne daugiau kaip 1000 gyventojų, daugiausia piemenų ar neturtingų žemdirbių. Tačiau tai buvo iš Jeruzalės į Egiptą, vykstančių karavanų kelias, iš tiesų jų sustojimo vieta, arba karavanų užeiginė, pastatyta ten Chamaamo, kuris, galimas dalykas, buvo Dovydo draugo sūnus6) ir todėl ji buvo pavadinta Chamaamo užeigine.

Šiandieniniais moderniais plentais iš Nazareto į Betliejų yra 150 km, o Jėzaus laikais šis atstumas tiesiu keliu galėjo būti trumpesnis. Taigi trijų ar keturių dienų kelias karavanu. Nėra tikrų žinių, ar Juozapas vienas buvo įpareigotas asmeniškai prisistatyti Betliejuje, ar tasai potvarkis apėmė taip pat ir Mariją. Bet jei Marija nebūtų buvusi įpareigota, lieka faktas, kad Juozapas iškeliavo „drauge su pažadėtąja sau moterimi Marija, kuri buvo nėščia“7). Šie paskutinieji žodžiai gali būti pagaliau švelni užuomina bent vienos tų priežasčių, kodėl ir Marija keliavo, būtent, tai, kad jai gimdymo laikas artėjo ir ji negalėjo būti palikta viena. O kita priežastis — šalia tos galimybės, kad pagal įstatymo nuostatus ir ji buvo įjungta — galėjo būti ta, kad jie abu galvojo persikelti pastoviai įsikurti Dovydo namų kilmės vietovėje. Kadngi angelas buvo apreiškęs, jog Dievas kūdikiui duos jo tėvo Dovydo sostą (§230), kas galėjo būti natūraliau, kaip galvoti grįžti į Dovydo tėviškę laukti, kol išsipildys paslaptingieji Dievo planai? Prieš keletą šimtmečių pranašas Mikėjas buvo nurodęs į „mažąjį“ Betliejų, kaip vietą, iš kurios kils tas, kurs valdys Izraelį.

242. Kelionė Marijai turėjo būti varginanti, nes jau buvo devintą mėnesį nėščia. Tos srities keliai buvo nepuikūs, gerai užlaikyti plentai, statyti romėnų, žinomųjų šio meno meistrų, bet tokie vargingi, vos tinkami kupranugarių ir asilų karavanams. Tuo ypatingu metu, kai dėl surašymo susimaišė visas susisiekimas, keliai turėjo būti perkrauti labiau negu paprastai ir žymiai nepatogesni. Mūsų keleiviai geriausiu atveju galėjo turėti asilą gabenti jų maisto atsargoms ir kitai būtinai nešmenei — vieną tos pačios rūšies asilų, kokių ir dabar dar galima užtikti Palestinoje, kurie velkasi kupranugarių rikiuotės priekyje arba sekančių grupę pėsčiųjų. Keliaujant teko tris ar keturis kartus sustojus pernakvoti draugų namuose ar — o tai labiau galimas dalykas — viešosiose užeigose, kuriose jie kartu su kitais keleiviais miegodavo žemėje tarp kupranugarių ir asilų.

Kai jie atvyko į Betliejų, ten sąlygos buvo dar blogesnės. Kaimelis buvo prisikimšęs žmonių, susigrūdusių, kur tik buvo galima gauti nakvynę, pradedant karavanams skirtąja užeigine. Galėjo tai būti ta pati senojo „Chamaamo“ statytoji (§241), šimtmetis iš šimtmečio atstatinėjamoji; Lukas vadina tai „užeiga“ (gr. „to katalima“), bet rimta klaida būtų galvoti, kad ten bent iš tolo būtų buvę panašu į šių dienų miesto kukliausią viešbutį. Anų dienų užeiginė karavanams iš esmės buvo tokia pat, kaip šių dienų Pales tinos „khan“ (§439), tai yra, vidutiniško dydžio plotas, apsuptas gana aukšta siena ir teturįs tik vieną išėjimą. Pagal vieną ar daugiau sienų ėjo kolonos, kurios kartais ties kuria nors vieta būdavo atskirtos taip, kad sudarytų didelį kambarį, ir vienu ar dviem dar mažesniais šalia jo. Tai ir yra visa „užeiga“; gyvuliai būdavo suguldomi aptvėrimo viduryje, po atviru dangum, o keleiviai prisiglausdavo galerijoje arba didžiajame kambaryje, jei ten būdavo vietos jiems; priešingu atveju jie kurdavosi kartu su gyvuliais. Mažesnieji kambariai, jeigu tokių būdavo, užsisakomi būdavo tų, kurie pajėgūs mokėti už tokią prabangą. Tos žmonių ir gyvulių maišaties viduryje kai kurie ginčijosi ar sudarinėjo sandėrius, kai kiti meldėsi, kai kurie dainavo, kai kiti miegojo, kai kurie valgė, kai kiti lengvinosi; ten žmogus galėjo gimti ir mirti tame purve ir smarvėje, kuriais net ir šiandien vis dar atsiduoda Palestinos beduinų stovyklavietės.

243. Lukas pasakoja mums, kad į Betliejų atvykusiems Juozapui ir Marijai „nebuvo jiems vietos užeigoje“ (2,7). šis sakinys yra buvęs daugiau nagrinėtas, negu iš paviršiaus atrodytų. Jeigu Lukas būtų turėjęs galvoje, kad daugiau žmonių jau nebegalėjo sutalpinti karavanų užeiga, tai jam būtų užtekę pasakyti „nebuvo vietos“; užuot pasakęs, jis dar prideda „jiems“, o tai yra netiesioginis užsiminimas, kad Marijai netrukus teks gimdyti sūnų. Tai galėtų atrodyti kaip jautrumo žadinimas, bet taip nėra. Betliejuje Juozapas, be abejo, bus turėjęs kokį nors pažįstamą ar net giminaitį, pas kurį galėtų pasiprašyti svečiuose; nors kaimas ir perkimštas buvo, dviems tokiems paprastiems ir nuolankiems asmenims visada galėtų susirasti koks nors kampelis. Kai Velykų proga į Jeruzalę suplaukdavo šimtai tūkstančių maldininkų (§74), sostinė būdavo perpildyta ne mažiau negu Betliejus surašymo metu, o vis tiek visi susirasdavo vietos kur pasidėti. Bet aišku, kad tokiu metu net ir vargingi privatūs nameliai, teturėjusieji paprastai tik po vieną kambarį, būdavo prisikimšę tiek pat, kiek ir užeigos, ir pasidarydavo toki pat vieši, kiek tai susiję su juose apsigyvenusiais ir jų veiksmais, nebūdavo jokio uždarumo nei nuošalumo. Todėl lengva suprasti, kodėl Lukas tiksliai pažymi, kad „jiems nebuvo vietos“; artėjo gimdymas, ir Marijai buvo reikalingas tik nuošalumas.

„Atsitiko, kad juodviem tenai esant, atėjo jai metas gimdyti; ir ji pagimdė pirmagimį savo sūnų, suvystė jį vystiklais ir paguldė jį prakarte“8). čia kalbama tik apie prakartę, bet, žinant gerai ano meto papročius, tas žodis aiškiai nurodo tvartą, kuris anomis dienomis būdavo maža ola, išrausta kalvos pakriaušėje netoli kaimo, šios rūšies olų dar ir dabar matyti Palestinoje arti gyvenamųjų vietų, ir jos tebenaudojamos tam pačiam reikalui. Tasai tvartas, kurį surado Marija ir Juozapas, gal iš dalies jau buvo užimtas gyvulių; ten turėjo būti tamsu ir priteršta mėšlu, bet kažkaip toliau nuo kaimo ir dėl to ramu ir nuošalu, ir to užteko laukiančiai motinai.

Taigi kai jie abu atkeliavo į Betliejų ir pamatė minias žmonių, jie pasitenkino tuo svetingumu, kurį pasiūlė nuošali ola kalvos pakriaušėje. Ten jie ir nusprendė pasilikti, kol bus baigti registracijos formalumai, ir ten gimė kūdikis, taigi įvyko tai, ko Marija laukė kiekvienu metu. Juozapas, tikriausia, paruošė kokį kampelį, kuris patogesnis atrodė ir netoks nešvarus. Galimas dalykas, kad jis paklojo švarių šiaudų guolį, iš kuprinės išėmė maisto atsargas ir kitus reikmenis ir sukrovė tai už sienoje įtaisytos prakartės, ir šitaip jie įsikūrė ten. Kokių nors kitokių patogumų anuomet Palestinoje negalėjo turėti tokioje menkoje sustojimo vietoje tokie du keleiviai, kurie, be kita ko, patys savo valia pasirinko tą gyvuliams skirtąją olą.

Trumpai tariant, neturtas ir širdies tyrumas buvo tos priežastys, kad Jėzus gimė gyvulių tvarte: neturtas jo teisėto tėvo, kuris neturėjo pakankamai pinigų tarp tiek daug varžovų apsirūpinti atskiru kambariu, o tyra jo motina norėjo pagimdyti jį daugiau pagarbą teikiančioje uždaroje aplinkoje.

244. Pagal Jėzaus laikus siekiančias šiandien turimąsias archeologines liekanas išeina, kad tvartelis yra vienas seniausių ir autoritetingiausių liudijimų šalia evangelijų. Net ir nekreipiant dėmesio į įvairius apokrifus, kuriuose ypač linkstama viską apipinti legendomis, II šimt. Justinas Kankinys, gimimo palestinietis, pateika mums šį brangų liudijimą: „Kūdikis gimė Betliejuje, o kadangi Juozapas tame kaime neturėjo kur apsistoti, tai jis apsistojo vienoje olų netoli kaimo (gr. spelaio); ir tada, kai jie buvojo ten, Marija pagimdė Kristų ir paguldė jį prakartėje“9). Trečiojo šimtmečio pirmaisiais dešimtmečiais Origenas taip pat liudija olos ir prakartės buvimą, remdamasis plačiai žinoma tradicija ,,tose vietose ir net tarp tikėjimui svetimų žmonių“10). Ta tradicija remdamasis Konstantinas 325 m. įsakė, kad toje vietoje būtų pastatyta didinga bazilika11), kurią 333 m. gėrėdamsis aprašė Bordeaux piligrimas, o 614 m. įsiveržę persai nelietė jos, ir ji iki šiol tebėra išlikusi12).

245. Kai Jėzus gimė, Marija „suvystė ji vystyklais ir paguldė prakarte“. šiais žodžiais gydytojas evangelistas visu jam įprastu švelnumu pakankamai aiškiai nusako mums, kad gimdymas vyko be įprastos pagalbos. Pati motina pasirūpina naujagimiu, suvysto jį ir paguldo prakartėje. Net ir Juozapas nepaminėtas. Tiktai vėlesnieji apokrifiniai pasakojimai pradeda rūpintis priėmėja ir verčia Juozapą ieškoti kokios nors13); Luko pasakojime nebuvo jai vietos, kaip tai pažymėjo šv. Jeronimas: „Priėmėjos ten nebuvo; jokios moterys neteikė pagalbos; ji pati suvystė kūdikį; ji pati buvo ir motina ir priėmėja“14). Neveltui būsimoji motina taip rūpestingai ieškojo nuošalios ir ramios vietelės.

Taigi taip Marija „pagimdė pirmagimį savo sūnų“15), kuriam angelas išpranašavo „jo tėvo Dovydo sostą“ (§230). Bet naujagimio busimoji karalystė — bent pagal tą pirmąjį pareiškimą — buvo pramatyta visiškai kitokia, negu kitos anų dienų karalystės, šis dinastijos paveldėtojas gimė ne karališkuose rūmuose, o tvarte, jo sostas buvo prakarte, vietoje baldakimo kabojo nuo stogo voratinkliai, vietoje smilkalų debesėlio garavo mėšlo kvapai, o jo dvariškiai buvo du benamiai žmonės.

Tačiau šioji karališkosios giminės įpėdinio karalystė jau iš pat pradžių pradėjo reikštis tam tikrais ypatumais, kurie tikrai buvo nauji ir visiškai nežinomi ano meto karalystėse. Iš tų trijų asmenų, kurie sudarė tvarto dvarą, vienas atstovavo nekaltybei ir vienas neturtui, o visi trys kartu nusižeminimą ir nekaltybę. Lygiai už septynių mylių į šiaurę nuo auksu blizgančio Erodo Didžiojo dvaro, kuriame nekaltybė buvo visiškai svetimas žodis, neturtu buvo biaurimasi, o nusižeminimas ir nekaltumas reiškėsi kėsinimusi į savo tėvų gyvybes, sūnų žudymą, svetimoteriavimu, paleistuvavimu ir sodomija16). Tarp abiejų karalysčių tikrasis priešingumas buvo ne tas, kad vienur būta mėšlo, o kitame aukso, bet jų moralinėse ypatybėse.

246. Kiekvienu atveju dvariškių naujagimiui atiduotoji pagarba tikrai buvo tinkama Dovydo palikuoniui, dvariškių, kurių socialinė padėtis ne kuo tebuvo skirtinga nuo Dovydo, buvusio piemens, ir tų dviejų asmenų, buvusių prie jo prakartės sosto. Be kita ko, angelas buvo pasakęs, kad naujagimis bus vadinamas „Aukščiausiojo Sūnumi“, taigi ten atidavė tinkamą pagarbą ir Aukščiausiojo dvariškiai, linkėdamai kartu su kukliaisiais žemės dvariškiais.

Betliejus buvo ir tebėra stepės pakraštyje, apleistame ir nedirbamame žemės plote, kuris tiko tik gyvulių kaimenėms ganytis. Dalis avių, kurias laikydavo kaimo gyventojai, nakčiai būdavo pargenama į aplinkines olas ir tvartus, bet didžioji kaimenės dalis visam laikui likdavo stepėje, saugoma keleto piemenų. Naktį ir dieną, vasarą ir žiemą ta gausybė galvijų ir keletas jų sargybinių sudarė nuošalią bendruomenę, kuri gyveno toje stepėje ir iš jos. Šitokie piemenys turėjo labai blogą vardą tarp fariziejų ir Rašto žinovų, kadangi jie gyveno klajoklių gyvenimą stepėje, kurioje nedaug tebūdavo vandens, jie laikydavosi nešvariai, dvokdavo, nekreipdavo dėmesio net į pačius pagrindinius nurodymus dėl rankų plovimosi, dėl indų švaros, dėl maisto pasirinkimo ir t.t., ir dėl to jie aiškiau negu kas nors kitas sudarė tuos „kaimiečius“ (§40), kurie, fariziejų akimis žiūrint, yra nusipelnę vien tik nuoširdžiausios paniekos (§40). Jie, be to, visi dar garsėjo ir kaip vagys, ir žmonės buvo įspėjami nepirkti iš jų vilnų ar pieno, nes tai gali būti vogta17).

Kita vertus, buvo laikomasi pažiūros, kad būtų beprasmiška primygtinai reikalauti, jog jie vėl imtų laikytis „tradicijos“, arba bandyti įtikinėti juos, kad tinkamai plautusi rankas ir prieš valgį prideramai persiplautų indus. Jie būdavo atkaklūs žmonės, kurie vikriai ir drąsiai smogdavo į galvą vilkui, bandančiam prilįsti prie jų kaimenės, ir jie daug nesvyruodami tą pat padarytų fariziejams ir Rašto žinovams, kurie bandytų lįsti į jų sąžines18). Todėl šie atstumtieji ir paniekintieji žmonės buvo išjungti iš teismų apimties, ir teismuose jiems, lygiai kaip ir vagims ir plėšikams, nebūdavo leidžiama eiti liudininkais19).

247. Bet šie žemieji aviganiai, nors fariziejų buvo išjungti iš teismų, kviečiami Aukščiausiojo dangiškųjų pasiuntinių, įžengia į naujagimio Dovydo sūnaus karališkąjį dvarą. „Toje pačioje šalyje buvo piemenų, kurie budėjo ir sergėjo per naktį savo bandą. Štai Viešpaties angelas atsistojo prie jų, ir Dievo skaistumas apšvietė juos. Jie labai nusigando; bet angelas jiems tarė: Nebijokite! Nes štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kurs bus visai tautai, kad šiandien jums gimė Dovydo mieste Išganytojas, kurs yra Kristus, Viešpats. Ir tas bus jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą prakarte. Ūmai atsirado prie angelo daugybė dangiškosios kariuomenės, kurie garbino Dievą ir sakė:

„Garbė Dievui aukštybėje ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!“20). ši scena eina tuojau po pasakojimo apie gimimą, ir tuo, be abejo, yra pasakotojo norima parodyti, kad tarp abiejų įvykių tėra praėję tik keletas valandų.

Taigi Jėzus gimė naktį, o angelas piemenims apsireiškė taip pat naktį.

248. Kai dangaus aukštybėse buvo atiduota garbė Dievui, tai piemenims buvo pranešta tiktai viena: „Ramybės žemėje“.

Iš tikrųjų tuo metu buvo taika (§225), bet praeinanti kelerių metų taika, ir jos buvimas didžiajame žmogiškosios būties laike reiškė tik tarytum kelias sekundes. Tos kelios sekundės buvo panaudotos, lyg staigiai užėjusi ramybė audroje, kad tarp žmonių gimtų Išganytojas, tai yra Viešpats Kristus — Mesijas, ir per savo dangaus pasiuntinius pirmiausiai jis paskelbė „ramybę“. Bet tai buvo naujos rūšies taika, remiama perdėm nauja sąlyga. Ta kelerių metų ramybė priklausė nuo Romos imperijos sąlygų, buvo „Pax Romana“ palaikoma 25 legionų, kurie tačiau po keleto metų prie Teutoburgo nekaip pasirodė ir apkartino paskutiniuosius Augusto gyvenimo metus. Naujoji „Viešpaties Kristaus taika“ buvo dieviškosios geros valios reikalas. Tie, kurie savo darbais pasirodo verti tos geros valios ir kuri jiems suteikiama (abu dalykai reikalingi vienas kito), susilauks naujosios ramybės. Tokie yra „taikieji“, ir jie bus pavadinti „palaimintaisiais“, nes jiems tenka „Dievo vaikų“ vardas (§321).

Iš angelo nuostabaus apsireiškimo ir jo žodžių piemenys suprato, kad gimė Mesijas. Jie buvo šiurkštūs ir nemokyti žmonės, kurie nepažinojo fariziejų skelbiamojo mokslo platybių; bet kaip senojo tikėjimo eiliniai izraelitai jie žinojo apie pranašų žmonėms pažadėtąjį Mesiją, ir gali būti, kad naktimis, saugodami savo kaimenę, jie net ir dažnai pasikalbėdavo apie jį. Dabar angelas davė jiems „ženklą“, iš kurio atpažins jį: jie ras suvystytą kūdikį vystyklais, paguldytą prakartėje. Gal dangiškasis pasiuntinys bus net nurodęs ir kryptį į olą. Piemenys čia jautėsi visiškai kaip namie. Kai tik kur būdavo galima, jie ir patys glausdavosi tik olose nuo smarkaus lietaus ir stipraus šalčio. Gal ne vienas jų ir savo žmoną bus taip pat priglaudęs gimdyti kurioje nors oloje ir savo naujagimį lygiai taip pat bus padėjęs į prakartę. O dabar iš to, kuris negali apgauti, jie išgirdo, kad kaip tik Mesijas dalijasi su jais tomis jų menkomis sąlygomis. Dėl to jie nuėjo ,,skubėdami“21), nuskubėjo skatinami džiugaus paprastumo, nors gal būtų sumišę ir nenoromis ruošęsi į Erodo dvarą, jei Mesijas ten būtų gimęs.

Jie pasiekė olą ir rado ten Mariją ir Juozapą ir kūdikį. Jie stebėjosi. Karališki dvasia, nors ir neturtingi, jie nieko neprašė ir grįžo prie savo avių. Bet dabar jie pajuto didelį troškimą garbinti Dievą ir pasakoti kitiems tos vietos žmonėms, kas atsitiko.

Baigdamas pasakoti šį epizodą, apdairusis Lukas įspėja: „Marija gi domėjosi visais šiais dalykais ir svarstė juos sau širdyje“. Tai yra vėl nauja švelni užuomina į tą šaltinį, iš kurio yra gautos žinios (§142).


1)    104 m. prieš Kr. Egipto prefektas G. Vivijus Maksimas įsako, kad pradedant surašymą panamiui, jeigu kas nors yra dėl vienų ar kitų priežasčių kitur iškeliavęs, privalo grįžti į savo kilmės vietą įsiregistruoti, kaip reikalaujama, ir pasirūpinti apdirbti laukus, kurie yra paskirti jiems (Papir. London, U. Wil-cken „Papyruskunde“, 1,193; p. 235 ir sek.).
2)    Luko 2,4
3)    Kronik. 2,50-54; 4,4
4)    Pradžios kn. 35,19; Rūtos 1,2,4,11
5)    Rūtos 4,22; I Kronik. 2,13-15
6)    II Samuel. 19,37; Jeremijo 41,17
7)    Luko 2,5
8) Luko 2,6-7
9) Dial, cum Tryph., 78
10)    Contra Celsum 1,51
11)    Plg. Euzebijaus „Konstantino Gyvenimą“ 111,41-43
12)    Konstantino numatytoji statyba taip pat užkirto kelią tos vietos profanacijai. Šv. Jeronimas, ilgai gyvenęs Betliejuje, pasakoja, kad nuo Adriano iki Konstantino laikų pagonys tyčia niekino su Jėzaus gyvenimu susijusias pačias žymiausias vietas,
o tarp kitų jo gimimo vieta buvo užslėpta „užželdinus Tammuz'o, tai yra Adonio miškeliu, o toje oloje, kur Kristus kūdikis verkė, „Veneros mylimasis raudojo“ (Epist. 58). Tos žinios nestebina, kai pagalvojame apie Bar-Kokbos vadovaujamąjį didįjį žydų sukilimą ir Hadriano įvykdytąjį žiaurų jo numalšinimą 135 m. Palestina tuomet buvo sistemingai supagoninama; kaip Jeruzalė išvirto į pagonišką Aaelia Capitolina su Jupiterio šventykla šalia senosios žydų šventyklos ir su kita šventykla Afroditei ten, kur Jėzus mirė, taip ir apie tą Betliejaus olą buvo pasirūpinta pasodinti tą Adonio-Tammuzo miškelį. Taigi šv. Jeronimo pateikiamoji žinia yra aiški ir priimtina. Bet kai kurių tyrinėtojų pastaruoju metu jai primetamoji prasmė yra dirbtinė ir primestinė. Jie tvirtina, kad Adonio-Tammuzo garbinimas buvo pirminis tos olos kultas, o Kristaus vėlesnis ir įvestas anam pakeisti. Tai reiškia, kad jie verčia šv. Jeronimą sakyti visiškai priešingą dalyką, negu jis sako, priskirdami jo pareiškimui iš anksto nustatytą tokią prasmę, kuri prieštarauja visiems istoriniams parodymams. Justinas Kankinys liudija Kristaus garbinimą, o ne Adonio-Tammuzo, ir jis liudija II šimtmetyje, kai, krikščionių persekiojimą vykdant, atkakliai buvo įvedamas pagoniškasis kultas, o ne krikščioniškasis.
13)    Jokūbo proevangelė 19,20
14)    Adv. Helvidium 8
15) Šis išsireiškimas yra tipiškai hebraiškas: „pirmagimis sūnus“ hebraiškai „bekor“, ypatingas teisinės reikšmės aptarimas, nes pirmagimis privalėjo būti paaukojamas šventykloje, ir Lukas pasirenka šį išskirtinį žodį, beveik tartum jau ruošdamas mus tam Jėzaus nešimui į šventyklą, ir tik jis vienas iš visų keturių evangelistų pasakoja tai. Bet šio žodžio pavartojimas leido reikšti užuominas, kad toji Luko žinia duoda progos svarstyti, jog Marija vėliau turėjusi daugiau vaikų, nes antraip žodis „pirmagimis“ neturėtų prasmės. Jau IV šimt. šv. Jeronimas, atsakydamas Helvidijui, pirmajam šį argumentą iškėlusiam, pažymėjo: „O kiekvienas vienturtis yra pirmagimis, nors ne visi pirmagimiai yra vienturčiai. Pirmagimis nereiškia, kad po jo būta ir kitų, bet tokį, prieš kurį nebuvo kitas kūdikis gimęs (Adver. Helvidium, 10). Bet tai neužteko, ir Lucijano nuomonė buvo ir toliau kartojama: Jei jis yra pirmas, tai nėra vienintelis kūdikis, o jei vienintelis, tai ne pirmas (Demonax, 29). Suprantama, kad protestantiškoji reformacija Luko žodžius pavertė kovos šūkiu prieš katalikų Marijos kultą; bet net ir racionalistai, kurių istoriškai filologiniai pastebėjimai dažnai yra puikūs, tam išsireiškimui aiškinti nesinaudojo griežtai istoriškai filologine prasme, teikdami pirmenybę Helvidijaus samprotavimams. Tik keletas, įskaitant tarp jų ir Loisy, visiškai abejojo tuo. Šiandieną kova jau baigta, bet laimėtojai yra tikrai ne Helvidijus ir jo pasekėjai. 5 m. prieš Kristų, tai yra, per keletą mėnesių po to, kai Marija pagimdė „pirmagimį“, Egipte gimdydama mirė žydė nuotaka. Jos antkapyje nurodoma, kad ji, be kita ko, šitaip pasakiusi: „Likimas užbaigė mano gyvenimą, gimdant skausmuose pirmagimį sūnų“. Šį įrašą paskelbė C.C. Edgar „Annales du Service dės Anitiquites de l‘Egypte“ antrašte „Daugiau antkapių iš Tell ir Yahoudieh“, tom. 22 (1922), psl. 7-16, perspausdinta ir „Biblica“ žurnale, 1930, psl. 386. Priešingai, negu Helvidijus ir pasekėjai grindžia, šios jaunos motinos mirtis patvirtina, kad jos pirmagimis buvo taip pat ir vienatinis, kaip ir Marijos atveju.
Pravartu būtų prisiminti panašią, bet žymiai paprastesnę Mato 1,25 ištrauką, kurioje, kalbant apie Juozapo ir Marijos santykius, sakoma: ,.Bet (jis) jos nepažinojo, kol ji pagimdė savo pirmagimį sūnų“. Žodis „nepažinojo“ yra sušvelnintas išsireiškimas, kokį jau esame užtikę (§230). Prieveiksmis „kol“ atitinka hebraiškąjį „ad“, kuris nurodo tiktai į buvusįjį veiksmą, jokiu atveju nerodydamas užuominų į busimąją padėtį ar veiksmą, šios rūšies pavyzdžių yra Senajame ir Naujajame Testamente (Pradž. knyga 8,7; Psalmė 110; Mato 12,20; 22,44; 28,20; I Timot. 4,13). Dėl to teisingai net ir Loisy pažymėjo, kad Matas šioje ištraukoje aptaria vien tik Jėzaus gimimą, kuriame paneigia bet kokį tėvo buvimą, ir jis jokių užuominų nedaro dėl ateities.
16) Visa Erodo istorija yra tokių, kaip šie, faktų pynė, pagal Flavijaus Juozapo pasakojimą „Žydų kare“, 1,431-664; dėl paskutiniosios rūšies nusikaltimo plg. ten pat 489; „Žydų senovė“, XVI, 230-231.
17) Babba qamma, X,9
18)    Rabbi Aquiba, prieš pradėdamas Torah studijas ir iškildamas į vieną žymiausių mokytojų, taip pat buvo iš tų „kaimiečių“. ir štai kaip jis tada galvojo: „Kai aš buvau vienas tų „kaimiečių“, tai galvojau: „Jei man čia pakliūtų Rašto žinovas, tai sukandžiočiau jį kaip asilas!“. Jo mokiniai tarė jam: „Rabbi, tur būt, norėjai pasakyti „kaip šuo!“. Jis atsakė: „Ne, nes kai šuo kanda, tai ir kaulus sutraškina; kai kanda asilas, tai kaulų nesutraškina“ (Pesahim. 496). Rabbi Aquiba mirė 135 m. po Kr., bet jau anksčiau jo mokytojas Rabbi Eleazaras tvirtino: „Jei mes nebūtume jiems reikalingi („kaimiečiams“) kaip pirkėjai, tai jie užlaužtų mus“ (ten pat).
19)    Tosefta Sanhedrin V,5
20)    Luko 2,8,14
21) Luko 2,6

 

JĖZAUS PAAUKOJIMAS ŠVENTYKLOJE

249. Šventoji šeima, galimas dalykas, nebeilgai užtruko oloje, gal tik keletą dienų. Kai surašymas jau pažengė į priekį, žmonės pradėjo judėti namo, ir kaime jau buvo daugiau laisvų kambarių. Vieną jų užėmė Juozapas, į kurį jis persikėlė su mažąja savo šeima, o tai buvo tie „namai“, į kuriuos po kelių savaičių įėjo Išminčiai1). Gal būt, kad, šiuose namuose gyvenant, aštuntąją dieną kūdikis buvo apipiaustytas, kaip reikalavo Įstatymas (§69), gaudamas Jėzaus vardą, apie kurį angelas buvo sakęs Marijai ir Juozapui. Angelas taip pat buvo sakęs, kad vaikelis bus vadinamas „Aukščiausiojo Sūnum“, bet jis buvo atėjęs į pasaulį, kaip Izraelio palikuonis per Dovydo giminę (namus), ir angelas nebuvo davęs jokių ypatingų nurodymų, pagal kuriuos šiam naujajam izraelitui būtu padaryta išimtis, atleidžiant jį nuo visus kitus saistančių įpareigojimų. Taigi Marija ir Juozapas atliko tuos įpareigojimus.

Jie taip pat atliko nurodymus, saistančius juos pačius. Pagal hebrajų įstatymus moteris po gimdymo buvo laikoma nešvaria 40 dienų, jei gimdė berniuką, ir 80 dienų, jei gimdė mergaitę. Po to ji turėjo atvykti šventyklon apsivalyti ir atnešti auką, kuri neturtingųjų atveju buvo pora balandžių. Jeigu kūdikis buvo pirmagimis ir sūnus, tai pagal įstatymus jis priklausė Dievui — Jahvei, kaip visi naminių gyvulių pirmagimiai ir laukų derliaus pirmosios saujos. Todėl tėvams tekdavo atsipirkti iš šventyklos už penkis siklus. Nebūtinai reikėdavo nešti kūdikį į šventyklą paaukoti Dievui, bet jaunosios motinos paprastai nešdavo, norėdamos išmaldauti pirmagimiui dangaus palaimą.

Jėzaus atveju buvo prisilaikyta abiejų šių papročių. Po 40 dienų Marija atvyko į šventyklą apsivalyti, atnešdama numatytąją vargšo auką, ir pasiėmė su savim Jėzų paaukoti Dievui ir sumokėti už jį penkis siklus. Jei du balandžiai maža tekainuoja, tai penki siklai tokiems neturtingiems, kaip Marija ir Juozapas, sudarė jau itin didelę sumą. Iš tiesų toks dailidė, kaip Juozapas, vargu ar būtų uždirbęs penkis sidabrinius siklus (apie 25 litus lietuviškais pinigais), per porą gerų savaičių, o galimas dalykas, kad jis, laikinai gyvendamas Betliejuje, maža ką tegalėjo ar iš viso negalėjo dirbti. Taigi menkos sutaupos, kurias jis, greičiausia, pasiėmė su savim iš Nazareto, leido jam susitvarkyti su išlaidomis, nors ir ypatingomis, bet, be abejo, iš anksto numatytomis.

Ši trijų asmenų grupelė, įeidama į Jeruzalės šventyklą, tikrai neturėjo kuo patraukti žvilgsnių žmonių, stovinėjančių portikuose, besiklausančių mokytų fariziejų pasikalbėjimų ar prekiaujančių „pagonių atriume“ (§48). Kasdien tiek daug motinų ateidavo po gimdymo apsivalyti ir paaukoti savo pirmagimius, dėl to tikrai nebuvo pagrindo mūsų trejetui susilaukti kokio nors ypatingo dėmesio. Bet tą ypatingą dieną atriume buvo vienas, kuris turėjo akylesnį žvilgsnį negu kiti ir pajėgė pamatyti tai, ko kiti nepastebėjo: „Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas; tas žmogus buvo teisus ir dievobaimingas, laukiąs Izraelio paguodos, ir šventoji Dvasia buvo jame. Jam buvo šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pirma nebus matęs Viešpaties Pateptojo“2).

250. Simeono vardas buvo gana dažnas ano meto žyduose. Apie jį mums sakoma tiktai, kad jis buvo „teisus ir dievobaimingas“, o iš jo žodžių daugiausia kokią galima pasidaryti išvadą, tai kad jis buvo senyvas žmogus. Nėra jokių nurodymų, kurie leistų tikėti, kad jis buvo kunigas, o dar mažiau pagrindo spėti, kad vyriausiasis kunigas, kokiu jį laiko vienas apokrifas. Tai, kad jis nešioja toki pat vardą, nėra pakankamo pagrindo sutapatinti jo, kaip kai kas siūlo, su Rabban Simeon, didžiojo Hillelio sūnum ir šv. Povilą mokiusio Gamalielio tėvu, ir prieš šią teoriją, be kita ko, susidaro rimtų chronologinių kliūčių. Jis buvo paprastas pasaulietis, laikęsis nuošaliai nuo Jeruzalės politikų didžiosios veiklos ir gyvenęs Dievo baimėje, pamaldžiai užimtas savo darbais, kaip Betliejaus piemenys užimti tvarkymu savo avių, ir kaip šie, taip ir jis laukė Izraelio paguodos, pažadėtojo Mesijo. Kaip piemenims angelas davė žinią, taip ir Simeonas išgirdo šventosios Dvasios balsą, kad jo karštas troškimas išsipildys, šitaip tą dieną „Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant gimdytojams vaikeli Jėzų, kad pasielgtų su juo, kaip reikalavo Įstatymo paprotys, jis paėmė jį į savo rankas, garbino Dievą ir tarė:

— Dabar, Viešpatie, atleidi savo tarną,

— kaip esi kalbėjęs — ramybėje!

Nes mano akys matė tavo išganymą,

kurį prirengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti

ir tavo tautos Izraelio garbę3).

Tam „išganymui", kuris pagaliau patenkino Simeono ilgesingas viltis, atstovavo vos 40 dienų amžiaus kūdikis, kuris iš paviršiaus nieko ypatinga neturėjo. Ir iki šios vietos viskas buvo kaip reikiant. Bet jei ten būtų buvęs koks fariziejus, vienas pačių tų tikriausiųjų ir tipiškiausių jų, tai jis nebūtų pajėgęs nuslopinti piktos paniekos girdėdamas, kad Mesijas (vis tiek, kas jis toks bebūtų) bus „išganymas visoms tautoms ir apreiškimas pagonims", toms pagonių tautoms, kurios neįėjo į išrinktąją Izraelio tautą. Tokie pareiškimai buvo papiktinami ir revoliuciniai! Tikrą tiesa, kad Simeonas pabaigoje pridėjo, jog tasai Mesijas būsiąs Izraelio tautos garbė. Bet toji pabaigos nuolaida buvo menkas atpildas, lėkštelė lęšienės už dvasinę pirmagimio teisę arba, tikriau, už viengimio teisę. Busimasis Mesijas turėjo pasirodyti Izraelyje ir vien tik Izraeliui, o kitos tautos — „gojim" — geriausiu atveju galėtų būti priimtos kaip nuolankūs valdiniai ir Izraelio mokiniai Mesijo pergalių laikais; laikyti Izraelį ir pagonis lygiateisiais naudotis vaisiais būtų herezija ir revoliucija!

Tikrasis ir tipiškasis fariziejus, kaip toksai, būtų teisingas. Simeonas nebūtų galėjęs paremti savo pranašystės jokiu didžiųjų fariziejų daktarų posakiu.. Tačiau jis galėtų žvilgterėti atgal ir pasiremti paties Dievo žodžiais, kuris šventajame Rašte apie būsimąjį Mesiją buvo pareiškęs:

— Aš esu davęs tave žmonių sandorai, pagonių šviesai4).

Ir toliau patvirtino:

 — Štai aš paskyriau tave pagonių šviesai,

kad tu būtumei mano išganymas

iki tolimiausių žemės pakraščių5).

Siauras nacionalizmas leido užmiršti Dievo žo-dį6), bet Simeonas buvo aukščiau negu fariziejų pavydulingasis separatizmas ir vėl priminė visuotinį Dievo priesaką.

Pamatęs Mesiją, senelis nieko kita nebetroško ir galėjo ruoštis kelionei, iš kurios nebegrįžtama. Tačiau jo pasakytaisiais žodžiais vaikelio „tėvas, ir motina stebėjosi“7), po to, kai ir jie buvo paliesti. O kai vien tik Marija turėjo išimtinę teisę į tikruosius tėvus, tai Simeonas jai ir kalbėjo, kai sakė: „Štai, šitas pastatytas, nupuolimui ir prisikėlimui daugelio Izraelyje ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama. Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atidengtos daugelio širdžių mintys“8).

Taigi, Simeono žodžiais, Mesijo šviesa nušvies visas tautas, bet nedings visos tamsumos. Pačiame Izraelyje daugelis dėl šios šviesos nupuls, ir ji bus prieštaravimo ženklas, „begalinio pavydo ir gilaus pamaldumo ženklas, neužgesinamos neapykantos ir beribės meilės“. Dėl to ir smūgiai, nukreipti į tą ženklą, pataikys ir į jo motiną, kurios pačią širdį pervers aštrus, kalavijas.

Gal būt, to vaikelio atliekamajame išganymo darbe motina bus taip sujungta su sūnum, jog nebus galima pataikyti sūnui, kartu neužgavus ir jo motinos?

251. Mėgdamas vis gretinti po du panašius pasakojimus, Lukas po Simeono tuojau pat pateikia Onos įvykį. Jis vadina ją „pranaše“, o senovės Izraelyje yra buvę ir daugiau tokių. Po septyniasdešimt metų Juozapas Flavijus tvirtina, kad jis pramatąs busimuosius įvykius9), o Romoje Svetonijus priims jo žodžius už tikra10). Bet Flavijus nebuvo pranašas, senovės hebrajų „nabi“. Dievo vyras, kuris gyveno ir mirė už savo tikėjimą, kaip pranašė Ona buvo tikra Dievo moteris. Po septynerių vedybinio gyvenimo metų likusi našle, ji gyvenimą praleido šventykloje pasninkaudama ir melsdamasi, ir dabar jį buvo sulaukusi 84 m. amžiaus. „Ir jį atėjo tą pačią valandą, garbino Viešpatį ir kalbėjo apie jį (vaikelį Jėzų) visiems, kurie laukė Izraelio atpirkimo“.

Iš tų belaukiančiųjų Lukas pristatė tik du — Simeoną ir Oną, bet šalia jų turėjo stovėti ir daug kitų, apie kurių kiekvieną būtų galima pasakyti: „Štai! Tikras izraelitas, kuriame nėra vyliaus!“11). Tai vis žmonės, ignoruojami aukštesniųjų kunigų luomo, laikęsi nuošaliai nuo politinių varžybų ir ginčų, nepažįstantieji rabinų aiškinimų įmantrybių; žmonės, kurie ilgėdamiesi savo buvimą rėmė prieš šimtmečius Izraeliui pažadėtojo Mesijo viltimi.

Tačiau anomis dienomis Jeruzalėje, tikriausia, žymiai daugiau buvo tokių žmonių, kurie nekantriai troško patirti didžiųjų mokytojų, Hillelio ir šammajo, sprendimus tokiais baisiais gyvenamojo meto klausimais, pavyzdžiui, kaip tai, ar galima valgyti kiaušinį, kurį višta padėjo subatos dieną12).


1) Mato 2,11
2) Luko 2,25-26
3) Luko 2,27-32
4)    Izaijo 42,6
5)    Izaijo 49,6
6)    Jau cituotasis gana rūpestingas rinkinys — Strack und Billerbeck „Kommentar“, tomas II, p. 139, visoje rabiniškoje literatūroje nepajėgia nurodyti nė. vienos ištraukos, kuriose būtų pažymėtos abi aukščiau pateiktosios Izaijo citatos. Matyt, kad „pagonių šviesa“ buvo nemaloni dvasios akims, o kadangi jos negalima užgesinti, tai rabinai nugręžė nuo jos akis.
7)    Luko 2,33
8)    Luko 2,34-35
9) Žydų karas, 111,351-353
10)    Vespasijonas, 5
11)    Jono 1,47
12) Besah 1,1; Eddujjoth IV,1

IŠMINČIAI

252. Be dangiškųjų pasiuntinių, Lukas kol kas yra pasakojęs mums tik apie labai paprastus žmones, sutikusius naujagimį Mesiją — apie piemenis iš tyrų ir porą miesto senių. Matas nieko nesako apie šiuos, bet užtat jis pristato tokius asmenis, kurie yra ne tik įžymūs, bet, priedo, — o tai dar ypač ir nelaukta iš paties aiškiausio izraelito tarp visų keturių evangelistų, — jie yra ne izraelitai, o pasibaisėtini „gojim“. Jei Lukas būtų mums papasakojęs šį naują dalyką, mes sakytumėm, kad jis įvedė tai parodyti, kaip išsipildė Simeono pranašystė dėl apreiškimo pagonims. Bet kai čia pasakoja Matas, tai nieko kita nelieka, tik priimti įvykius, kaip jie skirtingai yra atskirų pasakotojų parinkti. „Taigi Jėzui gimus Judo Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai, išminčiai iš Rytų atėjo į Jeruzalę ir sakė: Kur yra gimusis žydų karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę Rytuose ir atėjome jo pagarbinti. Tai išgirdęs, karalius Erodas nusigando, o drauge su juo ir visa Jeruzalė. Jis susirinko visus tautos vyriausius kunigus ir Rašto žinovus ir teiravosi jų, kur Kristus turėjęs gimti. Jie jam atsakė: Judo Betliejuje, nes taip pranašo parašyta: Ir tu, Betliejau, Judo žeme, nieku būdu neesi mažiausia tarp pirmųjų Judo vietų; nes iš tavęs kils vadas, kurs valdys mano tautą, Izraelį“1).

Nelauktieji užsieniečiai buvo „išminčiai“ iš Rytų. Tai tik tokias būdingas žinias apie juos mes ir teturime, o ir tos pačios neaiškios. Pats neaiškiausias aptarimas yra Rytai, kuris, geografiškai šnekant, aptaria visas sritis antrapus Jordano, iš kur pažymėtąja kryptim keliaujant pirmiausiai atsiduriame didžiulėje syrų - arabų dykumoje, paskui Mezopotamijoj (Babilonijoj) ir pagaliau Persijoj. Senajame Testamente visos šios trys sritys vadinamos Rytais, net ir tolimoji Persija2). Bet suminėjimas „išminčių“, persiškos kilmės žodžio ir artimai susijusio su Zaratustra ir jo mokslu, kaip tik veda mus greičiau į Persiją, negu į tas kitas artimesnes sritis3). Pagal kilmę magai = išminčiai buvo Zaratustros mokiniai. Zaratustra jiems perteikė savo mokslą, kaip pertvarkyti persų gyvenimą, ir dėl to jie buvo jo saugotojai ir garbintojai. Atrodo, kad jie, kaip klasė, pačiais seniausiais laikais buvo ypač galinga, maždaug nuo Medų laikų ir dar prieš Achemenidų laikus. Garsusis Gaumata („netikrasis Smerdis“) buvo magas, kuris 522m. pr. Kr. paveržė Achemenido sostą — Kambizo žygio Egipte metu. Bet net ir Gaumatą nužudžius išminčiai - magai išsilaikė kaip galinga persų imperijos grupė iki maždaug VIII šimt. po Kr. Galimas dalykas, kad jie stebėdavo žvaigždžių judėjimą, kaip anais laikais visi mokyti žmonės darydavo tuose kraštuose, bet jie tikrai nebuvo nei astrologai, nei burtininkai. Kaip Zaratustros mokiniai ir ištikimi Avestos skleidėjai, jie turėjo būti tikri astrologijos ir chaldėjų dievinimo priešai, nes tie dalykai Avestoje ypač smerkiami.

253. Išminčiai, kurie atvyko į Jeruzalę, buvo matę žvaigždę (gr. „astera“) Rytuose, suprato, kad tai žydų karaliaus žvaigždė, ir pasileido iš Rytų į kelionę pagarbinti jo.

Kai dėl žvaigždės, tai jau esame pareiškę savo nuomonę, kad Matas nori pristatyti ją, kaip kažką stebuklinga, ir kad tai dėl to nereikia čia įžiūrėti kokio nors gamtinio reiškinio (§174). Tuojau po to jis papasakos mums, kad, išminčiams iškeliavus iš Jeruzalės, žvaigždė, lyg žibintas, ėjo jų priekyje, rodydama kelią4). Apie karalių Mitridatą buvo pasakojama, kad jam gimstant ir pradedant karaliauti pasirodžiusi kometa5), ir toks pat dalykas buvo tvirtinamas ryšium su Augusto viešpatavimo pradžia6), tačiau niekas ir niekados nebuvo sakęs, kad tos ypatingosios kometos žingsnis po žingsnio būtų rodžiusios kuriems nors žmonėms kelią, kad palauktų, kai jie sustoja, o paskui ir vėl eitų jų priekyje ir pagaliau, atvedusios prie tikslo, toliau nejudėtų. Bet, nustatę stebuklingąją žvaigždės prigimtį, kaip mes išaiškinsime tai, kad išminčiai atpažino joje „žydų karaliaus“ žvaigždę? Ką jie tolimoje savo Persijoje žinojo apie žydų karalių, laukiamąjį Palestinoje kaip Išganytoją?

Tai, kad išminčiai atpažino žvaigždę, Mato pasakojime artimai susieta su pačios žvaigždės prigimtim; vadinas, antgamtinis reiškinys stebuklingai ir atpažįstamas, kaip naujagimio karaliaus ženklas. Pastaraisiais metais parašytųjų studijų dėka šiandien jau žymiai daugiau žinome apie išminčių - magų kultūrinį pasiruošimą ir tai, kad jie galėjo turėti žinių apie žydų laukiamąjį Mesiją. Mes žinome, kad, pagal vietinę tradiciją, persai laukė savos rūšies išganytojo ir kad jie turėjo žinių, jog toksai laukimas vyksta Palestinoje. Tas reikalas aptariamas išnašoje, nes čia būtų per platus aiškinti, o jis perdaug svarbus, kad būtų galima praleisti7).

Matas nepasako, kiek buvo atvykusių tų išminčių. Vėlesniajai populiariai tradicijai tas skaičius yra kažkur tarp dviejų ir dvylikos, bet mėgstamiausias skaičius yra trys, kurio mintį, be abejo, bus pakišusios tos trys jų atneštosios dovanos. Apie IX šimt. pradedami minėti net jų vardai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras.

254. Tie išminčiai iš tiesų buvo tikri svetimšaliai ir visiškai nieko nenusimanė apie politines sąlygas Jeruzalėj, nes vos tik įžengė į miestą ir tuoj pradėjo klausinėti: „Kur yra gimusis žydų karalius?“ Kito žydų karaliaus nebuvo, kaip tik Erodas, ir tereikėjo bent truputį pažinti jo charakterį, kad būtum tikras, jog tokio dienos, jei jau ne valandos, bus suskaitytos, kai tik paaiškės jo buvimas. Taigi toks klausimas buvo pavojingas kūdikiui, kurio jie ieškojo, ir naivus.

Pirmieji šitaip paklaustieji piliečiai buvo nustebinti ir šiek tiek sunerimę, nes iš nepažįstamų žmonių tokiu klausimu galima buvo nuuosti tamsų suokalbį, kuris duotų progos įprastiems pilietiniams neramumams ir visų įtartinųjų skerdimui, žinia sklido iš lūpų į lūpas, kol pagaliau pasiekė karališkąjį dvarą ir patį Erodą.

Senasis tironas, kuris, remdamasis daugiau vien tik įtarimu, kad ruošiamas suokalbis, buvo jau nužudęs du savo sūnus ir ruošėsi nužudyti trečiąjį, negalėjo išlikti nesujaudintas. Bet jis tuojau pat sumetė, kad jei už to klausinėjimosi slypi grėsmė, tai ji yra visiškai kitokia, negu anos, su kuriomis jis susitvarkė. Puikiai organizuota jo slaptoji policija8) smulkiai pranešdavo jam viską, kas tik atsitikdavo mieste, o ji paskutinėmis dienomis nepastebėjo jokių neramumų. Be kita ko, sunkoka ir vykdyti suokalbį iš tolimo krašto, kaip Persija, ir nelengva patikėti, kad į busimųjų įvykių vietą būtų siunčiami tokie nepatyrę ir naivūs asmenys, kaip tie išminčiai. Ne, visa tai pagrindas buvo visai kitoks, kažkokie religiniai prietarai, labai galimas dalykas, kad ta senoji svajonė apie Mesiją - Karalių, kurio laukė jo valdiniai, bet kurio atėjimu jis pats netikėjo. Bet kuriuo atveju geriausia imtis priemonių ir pirma gauti tikresnių žinių, o paskui, kaip ir visada, pasielgti visu gudrumu.

Kadangi tai aiškiai buvo religinis klausimas, tai Erodas tarėsi ne su visu Sinedriumu (§58), bet tik su dviem jo grupėmis, kurios buvo labiausiai įgudusios tokiuose reikaluose, būtent, su vyriausiaisiais kunigais ir Rašto žinovais, ir pateikė jiems atitrauktinį ir bendrinį tokį klausimą: „Kur Kristus (Mesijas) turėtų gimti?“ Sužinojęs, kur, pagal žydų tradiciją, laukiamasis Mesijas turėtų gimti, jis galėtų panaudoti ir tuos vargšus išminčius suvesti savo sąskaitoms su naujai gimusiuoju žydų karalium.

Jo patarėjai atsakė, kad Mesijas turi gimti Betliejuje, ir tam įrodyti pacitavo Mikėjo ištrauką 5,1-2, kuri hebraiškame tekste yra šitokia „Bet tu, Betliejau Efrato, esi, tiesa, mažas Judo tūkstančiuose, tačiau iš tavęs ateis man tas, kurs bus valdovas Izraelyje, kurio kilmė yra nuo pradžios ir nuo amžinybės dienų. Todėl (Dievas) atiduos juos į priešų valdžią iki tam laikui, kai gimdyvė pagimdys“. Pažymėtina, kad Rašto žinovų atsakymas, kaip jį pažymėjo Matas, nebuvo nei pilnas, nei pranašo žodžiai tiksliai pacituoti (§252), bet esminė prasmė ta pati. Betliejus paminėtas, kaip Mesijo gimimo vieta, ir Targum supranta tą ištrauką kaip tik ta pačia prasme. Vadinas, šitokią prasmę anais laikais turėjo žydų tradicija.

Atsakymas bus turėjęs susukti Erodui galvą. Betliejus buvo labai paprasta smulki vietelė, ir jo agentai visiškai nieko įtartina ten nepastebėjo. Bet žvaigždė, nežinomi išminčiai, o ypač žydų karaliaus pavadinimas, visa kartu sudėjus, iš vienos pusės kėlė jo susidomėjimą, o iš kitos — neramino jį. Norėdamas patenkinti smalsumą ir susigrąžinti ramybę, jis neturėjo ką nors kita daryti, kaip tik tokiu būdu pasinaudoti išminčiais, jog nesukeltų nei jų, nei kieno nors kito įtarimų.

255. Erodas kaip tik šitaip ir padarė. Jis pasikvietė išminčius slapta9), nes nenorėjo pasirodyti nei per didelis lengvatikis, skirdamas tiek reikšmės tokiems asmenims, kurie gal ir nevisiškai sveiko proto, nei atsisakyti atsargumo priemonių. Rūpestingai iškvotęs juos, kada ir kaip jiems pasirodė žvaigždė, jis išleido juos į Betliejų, kad jie suieškotų vaikelį ir suradę praneštų jam, jog ir pats galėtų nuėjęs pagarbinti jį.

Geriausia ir tikriausia priemonė būtų nusiųsti būrį kareivių paskui tuos juokingus rytiečius su slaptu įsakymu, ir seniui karaliui nebebūtų reikėję laukti žinios, kad kūdikis surastas. Bet tai būtų galėję taip pat išstatyti jį valdinių pajuokai, nes visa Jeruzalė nieko kita ir nekalbėjo, kaip kad tai pasibaigs juokais ir tie rytiečiai pasirodys buvę pamišę svajotojai. Kadangi Jeruzalė jiems pakeliui, tai jie grįždami keliaus pro ją, ir Erodas vis tiek juos turės savo žinioje.

Pasimatę su karalium, išminčiai iškeliavo. „Ir štai žvaigždė, kurią buvo matę Rytuose, ėjo pirm jų, iki atėjus sustojo viršuje vietos, kur buvo vaikelis. Pamatę žvaigždę, jie džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu. Įėję į namus, jie rado vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę pagarbino jį. Paskui jie atidengė savo turtus ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Gavę gi sapne perspėjimą nebeiti atgal pas Erodą, jie kitu keliu sugrįžo į savo šalį“10). Šiame pasakojime duodami tik pagrindiniai bruožai, nenurodant nei laiko, nei vietos. Tačiau matyti, kad išminčiai Betliejuje praleido bent vieną naktį, nes sapne buvo perspėti, bet ten jie galėjo ir ilgiau prabūti. Mes taip pat patiriame, kad Juozapo šeima jau buvo persikėlusi į namus (§249).

Kadangi išminčiai ėjo atiduoti pagarbos karaliui, tai jie atnešė dovanų, kaip reikalavo rytietiškasis etiketas. Erodo karališkieji rūmai Jeruzalėje spindėjo auksu, ir jų koridoriuose ir portikuose kilo debesys dėkluose deginamųjų kvapių sakų ir smilkalų. Tas pat tiko ir prabangiajam jo Herodiumui, kuriame po keleto mėnesių bus palaidotas išdidusis jo statytojas ir kuris buvo netoli Betliejaus (§12). Gal piemenys, belaipiodami kalvos pakriaušėmis, ne kartą bus užmatę paauksuotų salių blizgėjimą ir užuodę iš karališkų rūmų kylančius kvapius smilkalus. Prisilaikydami karališkųjų rūmų ceremonialo, išminčiai dovanų atnešė aukso, smilkalų ir tų kvapių sakų, kuriuos visi semitai vadindavo „mira“. Pats Erodas mėgo gausiai duoti dovanų kitiems karaliams, ypač jei jie būdavo galingesni už jį patį. Pavyzdžiui, kaip tik tuo pačiu metu savo testamentu Romos imperatoriui Augustui užrašė 1000 ar 1500 talentų11), didžiulę sumą net ir anais laikais, kurios tačiau Augustas karališkai atsisakė. Išminčiai, tikriausia, negalėjo būti tokie dosnūs kaip Erodas, bet už tai turėjo džiaugsmo matydami, kad jų dovanos buvo priimtos, ir jausdami, be kita ko, kad jos buvo labai reikalingos. Jei visos trys dovanos buvo kūdikio karališkosios didybės pripažinimas, tai auksas buvo lyg kokia malonė menkiems finansams šio mažojo karališko dvaro, kuris nieko neturėjo, net ir stogo viršum galvos, gal net ir pusės siklo, kai tuo tarpu net ištisi penki buvo palikti Jeruzalės šventykloje.

Atidavę pagarbą, po kiek laiko keleiviai išvyko į savo kraštą, nors ir ne per Jeruzalę ir Jeriką, bet galimas dalykas, tuo kitu keliu, kuris suka pro Erodo Masados tvirtovę ir tiesiasi vakariniu Mirties jūros pakraščiu. Apie juos daugiau nieko nežinome12).


1) Mato 2,1-6
2)    Izaijo 41,2 daroma užuomina į persų Kirą Didįjį.
3)    Herodotas tvirtina, kad išminčiai — „magai“ buvo vienos Medų giminės vardas. Gal būt, Herodoto metu „išminčiai“ bus sudarę uždarą kastą ar giminę. Bet vardas tikrai yra senesnis už tuos laikus. Jau Gatha‘oje užtinkamas žodis „magavan“. Avestoje užtinkamas „mogu“ (senovės persų „magu“), turįs „dovanos dalyvio“ reikšmę. Gatha'oje žodžiu „dovana“ nusakytas Zaratustros mokslas, todėl „dovanos dalyvis“, tai yra magas - išminčius, yra Zaratustros mokinys. Iš tikro senovės graikų patikimi autoriai, kaip Xantos, Hermodoras, Aristotelis, sutinka su tuo, kad magai - išminčiai buvo Zaratustros pasekėjai. Šiuo klausimu plg. G. Messina veikalus: „Ursprung der Magier und die zarathustrische Religion“, Roma,1930; „I Magi a Betlemme e una predizione di Zoroastro“, Roma, 1933; „Una presunta profezia di Zoroastro sulla venuta del Messia“, in Biblica, 1933, p.170-198.
4)    Mato 2,9
5)    Justinus, Histor. XXXVII,2
6)    Servius, Aeneide X.272
7) Išminčių teologinė sistema, kaip yra išdėstyta Avestoje, remiasi tikėjimu į Gėrio ir Blogio dvilypumą ir amžiną kovą tarp jų, tarp „Ahura-Mazda“ — Išmintingojo Viešpaties ir „Anra-Mainyu“ — blogosios dvasios. Viena šios kovos fazė ir mums yra įdomi, ir, būtent, ta sąvoka, kuri būdinga mazdeizmui — „saushy-ant“, arba gelbėtojas. Šitoks supratimas reiškiamas seniausiose Avestos dalyse, vadinamose Gatha, ir vis labiau išryškėja vėlesniuose skyriuose ir medų - persų literatūroje. Pradžioje tas „gelbėtojas“ (vienas ar daugiau) yra tikras istorinis asmuo, iš tikro gyvenęs, o vėliau „gelbėtojo“ vaidmuo priskiriamas trims busimiesiems asmenims, kurie gims iš Zaratustros sėklos ir kurių veikla bus atlikta atskirais laikotarpiais; pats svarbiausiasis iš visų trijų yra paskutinysis, kuris vadinamas „Gelbėtoju“ visa to žodžio prasme. Šitame aptarime esama tam tikro esminio optimizmo, nes grumtynės tarp gėrio ir blogio baigsis pirmojo pergale, įsikišus „gelbėtojui“. Persų galvojimu, žmogaus ir pasaulio istorija vyks 12 tūkstančių metų, keturiomis grupėmis po 3 tūkstančius metų kiekvienoje. Pirmųjų dviejų grupių metu visur viešpatauja ramybė, bet trečiosios metu prasideda blogio kova prieš gėrį (mitinis laikotarpis), o ketvirtosios metu pasirodo Za-ratustra (istorinis laikotarpis), paskelbęs Ahura-Mazdah mokslą, ir pats jis yra pirmasis „gelbėtojas“, kuriam padeda kiti „gelbėtojai“, tai yra, tie, kurie tiki tuo pačiu mokslu. Pažymėtina, kad žodis „gelbėtojas“ — „saushyant“ — yra būsimojo laiko dalyvis. Vėlesniuose Avestos skyriuose ši busimojo laiko sąvoka dar labiau išryškinama kitų aptarimų įtakoje, ir tasai „gelbėtojo“ žodis buvo ypač pritaikytas ypatingam eschatologiniam asmeniui, kuriam suteikti ir ankstyvieji mitiniai bruožai. Tas asmuo yra „Astvat-ereta“, kilęs iš Zaratustros giminės, ir jo paskirtis reiškiama pačiu vardu, — „įsikūnijusi tiesa“. Jis bus tikrąja žodžio prasme „saushyant“ — gelbėtojas, nes savo darbais užtikrins galutinę gėrio prieš blogį pergalę ir žmonijai vėl suteiks pirmykštę laimę. Vėlesnieji persų raštai mini kitus du gelbėtojus, Zaratustros palikuonis, ir paskui pristato trečiąjį ir paskutinįjį, kuris taip pat iš Zaratustros giminės, bet gims mergaitei, „prie kurios neprisiartins joks vyras“ (Teodoro bar Konai). Paskutinio „gelbėtojo“ atėjimą lydės mirusiųjų prisikėlimas, didysis žmonijos teismas ir visiškas Ahura-Mazdah karalystės atstatymas gėrio pergale.
Tokie dalykai, žinomi taip pat ir už Persijos sienų net krikščionims (ypač sirų rašytojams, kurie gyveno arti Persijos), leido tikėti, kad Zaratustra pranašavo žydų Mesijo atėjimą. Bet dar ir prieš tai žydų rašytojai pradėjo sieti persiškąjį „saushyant“ su žydų „Mesiju“, nes nuo Kiro Didžiojo laikų (mirė jis 529 m. prieš Kr.) judaizmas yra turėjęs tiesioginį ryšį su persais. Vadinamieji Hystapo orakulai, knyga, kurios iki šiol išliko tik keletas fragmentų, aiškiai rodo palinkimą biblinius dalykus perpinti persų idėjomis. Tai palinkimas, kurį, greičiausia, iškelia kažkuris žydų rašytojas, bandęs permesti tiltą tarp dviejų pasaulių galvojimo.
Taigi istoriškai yra visiškai galima, kad apie krikščioniškos eros pradžią žinios apie žydų laukiamąjį Mesiją-Karalių bus buvusios paplitusios ir Persijos išminčių kastoje, kad tas kitų laukimas bus buvęs sutapatintas su persiškuoju „gelbėtojo“ laukimu ir kad kai kurie išminčiai domėjosi to didžiojo asmens pasirodymu. Daugiau žinių ir senovinių tekstų pateikia jau minėtojo G. Messinos veikalai.
8) Kaip Erodo slaptoji policija smulkmeniškai sekė Jeruzalės gyventojus ir kaip gyventojai iš savo pusės nekentė tokių slaptųjų Erodo šnipų, ryškėja iš pasakojimo „Žydų senovėj“, XV, 284-291.
9) Mato 2,7
10) Mato 2,9-12
11)    Žydų karas 1,646; 11,10; plg. Žydų senovė XVII,323
12)    Racionalistams, žinoma, išminčių epizodas yra gryna legenda. Kai kurie jų galvoja, kad jai pagrindą sudarė Armėnijos karaliaus Tiridatės kelionė į Romą atiduoti pagarbos Neronui. Tą įvykį suminėjo Plinijus (Natur. histor.XXX, 2,16), Tacitas (An-nall.XV,24,29), Svetonijus (Nero 13) ir pilnai papasakojo Kasijus Dijone (LXIII,I,1 ir sek.). Bet tarp tų abiejų kelionių nėra nė mažiausio panašumo, nes Tiridatės kelionė buvo ištaiginga ir teatrališka net jo priėmimu Romoje (pakanka paskaityti Kasijų Dijonę), o tuo tarpu išminčių kelionė yra visiška priešingybė. Vienintelis panašumas — ir jis išreikštas vienu tiktai žodžiu — yra tai, kad, kaip sako Plinijus, Tiridatė atsigabeno su savim išminčių, ,,magos secum adduxerat“, kurie betgi čia piešiami nepalankiai, kaip okultizmo meistrai. Be kita ko, Tiridatė keliavo 66 m. po Kr., ir žinia apie tai pasklido po Siriją, per kurią jis keliavo, ir po Italiją, kuri buvo jo kelionės tikslas, bet tuo visiškai nesidomėjo Palestina. Bet pirma reikia įrodyti, kad išminčių istorija rašyta po 66m. ir kad Tiridatės kelionė buvo plačiai žinoma Palestinoje. Kol šitie du dalykai nėra įrodyti, turint dar ir kitų neaiškumų, tuos jau suminėtuosius spėliojimus tenka laikyti perdėm vienšališkais ir fantastiškais.

NEKALTŲJŲ VAIKELIŲ ŽUDYNĖS

256. Tuo tarpu Erodas laukė išminčių grįžtant. Bet kai dienos vis bėgo, o jie nepasirodė, tai jam bus. turėjęs kilti įtarimas, kad jo planas buvo. nepakankamai gudrus ir kad jis, užuot bijojęs savo piliečių pajuokos Jeruzalėje ir rėmęsis nelinkusiais bendradarbiauti išminčiais, geriau būtų padaręs pasiųsdamas paskui juos keletą savo žudikų, kurie būtų tuojau pat išlaisvinę jį nuo visų būkštavimų. Kai jo įtarimai pasitvirtino, tada jis vėl atgavo save ir vieno tų baisiųjų savo pykčio priepuolių metu, po kurių jis pradėdavo davinėti įsakymus žudyti, jisai priėjo Erodui tipiško sprendimo. Jis įsakė išžudyti visus berniukus, iki dvejų metų amžiaus Betliejuje ir jo apylinkėse. Amžiaus ribą jis nustatė remdamasis tuo, ką išminčiai pasakojo apie žvaigždės pasirodymą, tą ribą gerokai pratęsdamas, kad būtų tikras, jog šįkart kūdikis jam nepabėgs.

Tačiau kūdikis ištrūko nuo jo; nors Betliejaus naujagimis savo tarnyboje neturėjo Erodo slaptosios policijos, bet jam tarnavo dangaus pasiuntiniai, kurie pasitarnavo jam jau jo gimimo naktį. Prieš Erodo žudikams prisistatant, angelas pasirodė Juozapui sapne ir tarė jam: „Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną, bėgk į Egiptą ir būk tenai, kol tau pasakysiu; nes Erodas ieškos vaikelio nužudyti“1). Įsakymas neleido delsti. Tą pačią naktį Juozapas iškeliavo, aplenkdamas Jeruzalę, Egipto link, į tą kraštą, kur Abraomo šeimą išaugo į tautą, kur šimtmečiais rasdavo priebėgą nuo persekiojimų Palestinoje jo palikuonys. Dabar Egiptas priglaus „pirmąjį ir paskutinįjį“ tarp tų palikuonių.

Kol trys pabėgėliai, gal dar lydimi kaip paprastai asilėlio, sustojo Hebrone ar Bersabėjoje pasirūpinti ko nors dykumos kelionei, Betliejuje jau buvo vykdomas Erodo įsakymas. Visi berniukai iki dvejų metų amžiaus ten buvo išžudyti.

257. Kiek galėjo ten būti aukų? Gana patikima žinia nurodo, kad Betliejus su savo apylinkėmis turėjo ne ką daugiau kaip 1000 gyventojų, ir iš to galima darytis išvadą, kad ten kasmet gimdavo apie 30 vaikų. Taigi per dvejus metus susidarytų 60. O kadangi abiejų lyčių reikia skaityti maždaug po tiek pat ir kadangi Erodas neturėjo pagrindo žudyti mergaičių, tai tik pusė naujagimių bus kritusi kaip jo žiaurumo aukos, būtent, trisdešimt berniukų. Bet net ir tas skaičius yra per didelis, nes Rytuose kūdikių mirtingumas yra labai didelis ir žymus skaičius vaikų niekad nepasiekia dvejų metų amžiaus. Tad aukų galėjo būti maždaug tarp dvidešimt - dvidešimt penkių2).

Šios nežmoniškos skerdynės, kaip jau matėme (§10), yra neabejotinos istorinės vertės, visiškai derančios su Erodo būdu. Jeigu Augustas iš tikro gavo apie tai žinių, kaip Makrobijus nurodo (§9), tai sostinėje tokia žinia nebus padariusi didelio įspūdžio, nes ir ten sklido gandai, kad panašus dalykas buvęs susijęs ir su pačiu imperatorium. Svetonijus pasakoja3), kad per keletą mėnesių prieš Augustui gimstant atsitiko nuostabus įvykis, kuris buvo išaiškintas, kaip Romos karaliaus gimimo ženklas. Iš atkaklių respublikonų sudarytasis senatas išsigando ir, norėdamas išvengti tokios valstybinės nelaimės, kaip monarchija, įsakė, kad tais metais gimęs nebūtų paliktas gyvas nė vienas berniukas. Bet tie senatoriai, kurių žmonos buvo nėščios, užmiršo savo respublikoniškąjį atkaklumą, nes kiekvienas jų tikėjosi, kad toksai atvejis bus jo, ir jie pasirūpino, kad tasai senato sprendimas nebūtų įvykdytas.

Mes galime pagrįstai abejoti, kad toks dalykas iš viso buvo, bet tai, kad šitokie gandai sklido Romoje ir kad Svetonijus užrašė tai, tuo pačiu pakiša mintį, kad jei žinia apie skerdynes Betliejuje pasiekė Romą, tai ji tegalėjo būti sutikta vien tik su pašaipiu juoku, tarytum ten senis karalius būtų nužudęs ne ką kita, o tik dvidešimt blusų. Tokia yra istorinė padėtis, ir tikrai negalima būtų laukti, kad Romos piliečiai imtų labiau jaudintis dėl nužudytų kokių dvidešimt barbariukų, negu dėl šimto ar daugiau savo pačių vaikų, kurie buvo atsidūrę panašiame pavojuje.

Betliejaus skerdynes įvykdžius, po kelių mėnesių ir pats vainikuotasis pabaisa, kuris įsakė vykdyti jas, seniai jau išvirtęs į pūvantį mėsos gabalą, susilaukė mirties, gėdingose vietose apgraužtas kirmėlių4). Tačiau teisingas istorinis atpildas matyti ne tiek pačioje jo mirtyje, kiek jo palaidojime. Jis buvo palaidotas Herodiume, nuo kurio viršukalnės matyti ola, kurioje gimė jį išgąsdinęs varžovas, ir ta vieta, kurioje buvo nužudytieji kūdikiai. Jo palaidojimas ten ir buvo tikrosios jo laidotuvės, o ne anos žymiosios ir iškilmingosios, kurias su tokiu pasigėrėjimu aprašė Flavijus Juozapas5).

Šiandieną, žvelgiant nuo Herodiumo aukštumos, tematyti tik griuvėsių liekanos ir mirties tyla. Tiktai Betliejaus kryptim kyla gyvybės ženklai.


1)    Mato 2,13
2)    Šiuo reikalu apokrifai ir vėlesniųjų laikų liaudies fantazija davė sau valią ir priskaičiavo aukų nuo 3000 iki 144.000. Ši pastarąjį skaičių pasiskolino iš Apreiškimo ištraukos 7,4; 14,12.
3)    August. 94
4)    Žydų karas 1,656 ir sek.
5)   Žydų karas 1,670-673

VIEŠNAGĖ EGIPTE

258. Tuo tarpu trys Betliejaus pabėgėliai pasiekė dykumą. Stengdamiesi suspėti žingsniuoti kartu su savo asilėliu, rūpestingai žiūrėdami, kad neiškryptų iš ne taip smarkiai išmindžioto kelio, nuolat graižiodamiesi atgal pasidairyti, ar neatsiveja kareiviai, tolo jie ir tolo nuo žmonių ir šitaip vieni išbuvo bent savaitę, nes apie tiek laiko galėjo užtrukti jų kelionė. Norėdami laimėti laiko, palikę Betliejų jie bus pasukę patogiu keliu, einančiu pro Hebroną ir Bersabėją; bet tam tikroje vietoje bus pasukę į dešinę, į senąjį karavanų kelią, kuris tęsėsi Viduržemio jūros pakraščiu ir jungė Palestiną su Egiptu. Nuo Bersabėjos, kaip buvo anuomet, taip ir dabar prasideda tuščia ir nyki dykuma, bet žemė tebebuvo dar kieta. Tolyn, arčiau Nilo deltos, prasideda tikroji dykuma, „smėlio jūra“, kur nebėra jau nei krūmokšnio, nei žolės stiebelio, nei akmens, o vien tik smėlis.

Apokrifinės evangelijos pasakoja, su kokiu iškilmingu triumfu trys pabėgėliai perkeliavo šią sritį, nes laukiniai žvėrys atbėgdavo pavyzdingai romūs nusilenkti prie Jėzaus kojų, o palmės svėrė žemyn savo šakas, kad jis galėtų pasiskinti vaisių. Iš tikro kelionė turėjo būti gana sunki ir varginanti, ypač dėl to, kad trūko vandens.

55 m. prieš Kr. tą kelionę atliko Gabinijaus vadovaujami romėnų karininkai, kurie nemaža žinojo apie sunkumus pro ten keliauti ir to žygio per dykumą bijojo labiau negu karo, kuris jų laukė Egipte1). 70 m. po Kr. tuo keliu iš Egipto žygiavo Tito kariuomenė pulti Jeruzalės, bet tai atliko visokeriopai padedama gerai sutvarkytos romėnų tiekimo tarnybos2). Paskutinė perėjo tą dykumą anglų kariuomenė, I pasaulinio karo metu žygiavusi iš Egipto į Palestiną, bet, šalia kitų dalykų, anglai žygiuodami statėsi pastovius vandentiekio įrengimus, tuo būdu nusivesdami Nilo vandenį daugiau kaip 150 km iki el-Arisli, senovinio Rhinocolura.

Trys mūsų pabėgėliai, priešingai, turėjo sunkiai slinkti lakiuoju smėliu varginančią karštą dieną, o naktis praleisti žemėje ir stiprintis tik tuo trupučiu maisto ir vandens, kurį jie pajėgė gabentis su savim. O jų kelionė tęsėsi gerą savaitę. Šių dienų europietis gali susidaryti aiškų tokios kelionės vaizdą, jei jis praleis keletą nemigos naktų Idumėjos dykumoje (senovinė Negeb) ir dienomis žiūrės, kaip būreliai keleivių sunkiai stumiasi pro smėlio rūkus, supančius el-Arish dykumą, jų asilai apkrauti maisto atsargomis ar neša moterį su kūdikiu prie krūtinės, ir visas toks būrelis stumiasi į priekį tylomis, beveik su rezignacija, pagaliau dingdami kelyje į nežinomybę. Kas yra tokius dalykus patyręs, tas yra matęs daugiau, negu vien tik vietinį gamtovaizdį; toks yra matęs trijų Betliejaus keleivių atliktosios kelionės istorinius įrodymus.

Rhinocoluroje Erodo grėsmė nebesiekė, nes tai jau buvo siena tarp jo karalystės ir romėnų valdomojo Egipto. Kelionė iš Rhinocoluros į Peluziją, jei ir nebuvo mažiau varginanti, tai bent ramesnė. Peluzijoje, įprastoje pereiti į Egiptą vietoje, gyveno žmonių ir buvo šiek tiek patogumų, ir išminčių padovanotasis auksas puikiai pasitarnavo ir pasirodė kaip tikra Apvaizdos ranka.

Matas nepasako nieko, nei kur buvo, nei kiek ilgai prabuvo Egipte (nors apokrifai ir vėlesniosios legendos, kaip paprastai, gana daug pripasakoja); betgi tikrai galima pasakyti, kad ta viešnagė buvo trumpa. Jei Jėzus gimė 748 m. gale nuo Romos įkūrimo (§173), tai į Egiptą buvo bėgta po kelių mėnesių, vadinas, kai po 40 dienų Marija atliko apsivalymo apeigas šventykloje ir išleidus išminčius. Kadangi tarpas tarp tų įvykių gali būti keletas savaičių ar keletas mėnesių, tai bėgimas paprastai priskiriamas 749 m. pavasariui ar vasarai.

Pabėgėliai jau buvo praleidę keletą mėnesių Egipte, kai juos pasiekė žinia, kad Erodas mirė 750 m. kovo ar balandžio mėn. (§12). Tada Juozapui vėl sapne pasirodė angelas, įsakydamas jam su kūdikiu ir jo motina grįžti į Izraelio žemę3). Įsakymas tuojau buvo įvykdytas, ir pabėgėliai grįžo į savo kraštą.


1)    Plutarcho, „Antonius“, 3
2)    Plg. Žydų karą, IV,658-663
3)    Mato 2,20

NAZARETAS

259. Kai jie pasiekė Palestiną, Juozapas patyrė, kad Erodo sūnus Archelajus valdo Judėją ir tuo pačiu Jeruzalę ir Betliejų. Kadangi naujasis valdovas turėjo blogą vardą (§14), tai jis nutarė nebegrįžti į buvusiąją savo gyvenvietę ir tuo būdu atsisakė pasiryžimo — jei tokį pasiryžimą iš viso buvo turėjęs (§241) — kurtis Betliejuje, Dovydo namų kilmės vietoje. Savo sumišime per sapną jis apturėjo dar kartą kitą regėjimą ir dėl to grįžo į Nazaretą, valdomą ne Archelajaus, bet Antipo (§§13,15). Matas baigia šį įvykį nurodydamas, kad jie įsikūrė Nazarete, idant įvyktų, kas pranašų pasakyta: „Jis bus vadinamas Nazarėnu“(2,23).

Šie žodžiai neužtinkami lygiai šitaip pasakyti jokiose šv. Rašto pranašystėse, kurias šiandien turime. Perdaug sauvališka būtų daryti prielaidą, kad tai yra žodžiai iš tokios pastraipos, kuri vėliau dingo, ir tai prieštarautų bet kokioms galimybėms priskirti tai kuriam nors apokrifui, žymiai stipriau pagrįsta yra šv. Jeronimo nuomonė, nors ir neigiama. Jis sako, kad „Matas, cituodamas „pranašus“ daugiskaitoje, rodo, jog iš šv. Rašto jis ėmė ne žodžius, o prasmę“. Vadinas, Matas nenurodo į vieną kurią nors pastraipą, bet tik į mintį; jis kartoja ne atitinkamus žodžius, bet mintį. Iš tiesų tokių pavyzdžių praktiškai užtinkame Senajame Testamente ir vėlesniuose rabinų raštuose 1).

Bet kokia yra ta prasmė, kurią Matas užsimena? Klausimas iki šiol dar nebuvo tiksliai atsakytas, ir tai susiję su kalbiniu klausimu dėl dviejų pavadinimų: — „Nazarėnas“ ir „Nazoreas“2). Bet, kaip ten sunkiai bebūtų sprendžiamas tas kalbinis klausimas, mūsų atveju galėjo būti išaiškinta tam tikrų sąvokų panašumu ir žodžių sąskambiu; tokios rūšies dalykų užtinkame Sen. Testamente, ypač kai susiduriama su atitinkamais vardais3). Priėmus šitokią galimybę, Mato žodžiuose susekama ne ta viena užuomina.

Pirmiausia, tai gali būti nurodymas į Izaijo 11,1, kur apie busimąjį Mesiją sakoma: „Atžala išdygs iš Jesės kelmo (Jesė - Dovydo tėvas), ir pakils žiedas iš jo šaknies“. Kadangi „žiedas“ hebraiškai yra „neser“, Matas čia galėjo įžiūrėti sąskambio panašumą su Nazareto vardu (§228), ypač kad ir rabiniškoji tradicija šią Izaijo pastraipą siejo su busimuoju Mesiju. Taip pat galimas dalykas, kad čia yra šalutinė žodžio nazir užuomina, tokio asmens, kuris yra „nazireo“, pasiaukojęs Dievui. Hebraiškai „nazir“ (N Z R ) yra rašoma kitaip negu Nazaretas (N S R ), bet dėl šių žodžių simbolinio panašumo gali būti pasinaudojama atitinkamu jų sąskambių panašumu, kaip atitinkamais atvejais būna Sen. Testamente4). Gal dar ryškiau Mesiją simboliškai vaizdavo Samsonas, kuris buvo savo tautos gelbėtojas ir nuo pat kūdikystės vadinamas „nazir“, paaukotas Dievui, kaip skaitome Teisėjų knygoje 13,5, kuri hebrajų Biblijoje užima ankstesniųjų pranašų knygų vietą. Bet neaišku, kuri galimybė yra arčiausiai tikrovės.

260. Kai Juozapas sugrįžo įsikurti Nazarete, apie 750 m. nuo Romos įkūrimo vidurį, kūdikėlis Jėzus turėjo maždaug 2 m. amžiaus. Nuo šio laiko iki pradedant jam viešąjį gyvenimą (§175) prabėga daugiau kaip 30 metų tarpas, kada jis gyveno uždarą gyvenimą. Apie šį ilgą laikotarpį nieko nežinome, išskyrus porą nuotrupų, kurias, kaip ir galima laukti, išsaugojo mums Lukas, istorikas, kurio šaltinis yra Jėzaus motinos asmeniniai atsiminimai.

Pirmiausiai gydytojas evangelistas nurodo, kad tada, kai trejetas įsikūrė Nazarete, „.vaikelis augo ir ėjo stipryn, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo jame“5). Tuojau po to, tartum pažymėti, kad tai tęsėsi ir toliau, jis pakartoja, kad dvylikos metų sulaukęs Jėzus „augo išmintimi, metais ir malone Dievuje ir žmonėse“6).

Taigi Jėzus augo ir vystė savo gabumus ne vien tiktai prieš žmones, bet ir vidumi prieš Dievą. Augdamas kūnu ir tobulindamas savo jausmus ir protinius gabumus, jis įsigijo kartu vis daugiau patyrimo; palaipsniui jis kūnu ir protu praleido kūdikystę, vaikystę ir suaugusio amžiaus metus, subręsdamas fiziškai ir intelektualiai.

Senovės docetai neigė tai, kad iš tikro šitaip būtų augta, ir tvirtino, kad tai tik spėjama ir sugalvota, nes jiems atrodė, kad tai nesuderinama su Jėzaus dieviškumu. Bet ne kas kitas, o tik Aleksandrijos Kirilas — neatlaidus Nestorijaus priešininkas ir narsus Kristaus vienybės gynėjas7) — palaiko mintį, kad Jėzaus atveju buvo paklusta visų žmogiškosios prigimties dėsnių, įskaitant tuos, kurie tvarko normalų laipsnišką kūno ir proto augimą8).

261. Kitas dalykas, kurį Lukas pateikia mums ryšium su tais metais, yra tas, kad kartą Jėzus buvo dingęs ir surastas pagaliau Jeruzalėje.

Jėzaus gimdytojai — Lukas taip paprastai ir vadina juos (2,41) — kas metai keliaudavo į Jeruzalę Velykų švenčių proga, kaip ir kiekvienas geras izraelitas šių svarbiausiųjų „piligriminių švenčių“ metu (§74). Pagal įstatymo teisinius nuostatus Marija, kaip moteris, nebuvo įpareigota keliauti, o taip pat nė Jėzus, kol neturėjo trylikos metų. Tačiau daugelis moterų mielai lydėdavo savo vyrus, o dievotesni tėvai pasiimdavo ir savo vaikus, dar nesulaukusius nė 13 metų. Shamai mokyklos rabinai reikalaudavo, kad tėvas pasiimtų ir sūnų, kuris pajėgia laikytis, sėdėdamas ant tėvo pečių. Hillelio mokyklos rabinai pasitenkindavo reikalavimu, kad tėvai pasiimtų sūnus, kurie jau gali užlipti šventyklos laiptais, laikydamiesi tėvo rankos. Kaip ten bebūtų, į Velykų šventes ant tėvo pečių ar pėsčiomis keliaudavo daugelis berniukų, padidindami į Jeruzalę plaukiančių žmonių minią (§74). Tikriausia, Jėzus ten buvo vedamas jau nuo vaikystės metų, bet tasai dalykas, apie kurį Lukas pasakoja, atsitiko tada, kai jis buvo dvylikos metų.

Net ir iš tolimesnių kaip Nazaretas vietų keliaudavo piligrimai būreliais giminės ar draugai, sudarydami nedidelius karavanus, kurie kartu keliaudavo ir pakelės sustojimo vietose praleisdavo naktį. Iš Nazareto į Jeruzalę keliaujant turėjo būti trys arba keturios vietos sustoti nakvynei, nes anuometiniu keliu buvo apie 120 km (šiandieniniais keliais 160 km). Į Jeruzalę būdavo atvykstama per dieną ar porą prieš Nisano 14 d.(§74) ir išbūnama ten penkioliktąją ar net visą oktavą, tai yra iki Nisano 21 d., kada būdavo baigiamos Velykų iškilmės. Tais metais, kai atėjo laikas grįžti namo, berniukas Jėzus tėvams nežinant liko Jeruzalėje. Nors ir nebuvo kartu su jais, bet jie neturėjo pagrindo įtarti, kad jis liko mieste.

Karavanas Rytuose turi savo drausmę, ne karinę ir ne griežtą. Kiekvienas turi apskritai prisilaikyti skirtojo išvykti ir atvykti laiko, o šiaip visiška laisvė. Pakeliui būrelis gali susiskaldyti į keletą mažesnių grupelių ir kurį laiką šitaip išsibarstę keliauti, ir keleiviai gali atitrūkti nuo vienos grupės ir prisijungti prie kitos, jeigu jiems patinka. Tik vakare visi jie vėl susitinka, kai pasiekia nakvynės vietą. Dvylikos metų berniukas, kuris žydams buvo beveik savarankiškas, galėjo naudotis šitokia tvarka, kaip ir suaugusieji, ir tikriausia, kad dėl savo metams deramo judrumo tuo būdavo ypač patenkinti, ypač, jei be kita ko, žinodavo, kaip elgtis. Taigi pirmąją dieną Jėzaus tėvai galvojo, kad keliauja su kuriuo nors kitu karavano būreliu, bet kai atkeliavo iki pirmosios sustojimo vietos ir pradėjo dairytis jo einančiose grupėse, tada pamatė, kad jo nėra.

262. Didžiai susirūpinę jie vėl pasileido į Jeruzalę, ir sekanti diena praėjo iš dalies kelionėje, o iš dalies klausinėjantis jau po miestą, kas pasirodė visai nevaisinga, todėl jie buvo priversti ieškoti iki trečios dienos. Tada jie „rado jį šventykloje, sėdintį mokytojų tarpe, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. O visi, kurie girdėjo jį, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. O kai jie pamatė jį, tai nustebo, ir motina tarė jam: Sūnau, kam mums taip padarei? Štai, tavo tėvas ir aš susirūpinę ieškojome tavęs. Jis tarė jiems: Kam manęs ieškojote? Argi jūs nežinojote, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo? Bet jie nesuprato, ką jis jiems buvo pasakęs. Ir jis iškeliavo su jais, atėjo į Nazaretą ir buvo jiems klusnus“9).

To paties šimtmečio gale Flavijus Juozapas rašė10), kad jis turėdamas 14 m. amžiaus, tai yra, apie 52 m. po Kr., savo žiniomis iš Įstatymo srities jau buvo pagarsėjęs Jeruzalėje ir vyr. kunigai ir kiti žymūs miesto žmonės rinkdavosi jo namuose, klausdamiesi sunkiais klausimais patarimų. Daugelis kitų jo darbo pastraipų įduoda jį, kaip pagyrūną ir pasakojantį niekus, ir dėl to mes turime visišką teisę netikėti tuo, ką jis rašo. Bet tame įvykio atpasakojime gali būti ir grūdas tiesos, nes jis, būdamas gyvo proto, galėjo kartas nuo karto įsileisti į pokalbius su kai kuriais Įstatymo daktarais, kurie kitais reikalais atsilankydavo jo namuose. Iš tikro rabinai į savo mokyklas priimdavo vaikus nuo 6 m. amžiaus: „Mes priimame berniukus Įstatymo mokytis nuo 6 m. amžiaus ir mokslu nupenime kaip jautį“11). Žinoma, tais berniukais, kurie pasireikšdavo savo gabumais ir pajėgumu protauti, jie labiau rūpindavosi ir nepasididžiuodavo su jais pasikalbėti, kaip lygūs su lygiais.

Bet Luko aprašomoji scena yra visiškai kitokia negu Flavijaus Juozapo, čia Jėzus yra šventykloje, viename jos atriume, kur paprastai mokytojai susirinkdavo ginčytis (§48). Ten jis nesako savo nuomonių, kaip busimasis Vespasijono paleistasis iš vergijos Flavijus Juozapas, bet prisiderina prie rabinų akademiškosios tvarkos, pagal kurią būdavo klausomasi, klausiama ir visa tai atliekama tvarkingai, kad prie keliamojo klausimo sprendimo būtų apjungti visų pokalbyje dalyvavusiųjų pasisakymai. Bet šio nežinomojo berniuko įsijungimas į pokalbį buvo toks ypatingas tiek įsigilinimu į keliamuosius klausimus, tiek aštriu pastabumu, kad tai pirmiausiai nustebino įmantriuosius Jeruzalės teisininkus.

Taip pat stebėjosi ir Marija su Juozapu, kurie, tikriausia, klausėsi pokalbio, laukdami jo pabaigos. Tačiau jų stebėjimasis buvo kitoks, negu Rašto mokytojų. Tai buvo stebėjimasis tų, kurie daug žino, bet kurie nebuvo dar pramatę tų dalykų visų pasėkų, o ypač nebuvo tų pasėkų matę pasireiškiančių veiksmais. Marijos sielvartingas sušukimas yra natūralus motinai. Sūnus atsako jai daugiau kaip dangiškojo Tėvo, o ne žemiškosios motinos sūnus. Jeigu jis akimirksniui apleido savo žmogiškąją šeimą, tai vienintelė priežastis, galėjusi paskatinti jį padaryti tai, bus galėjusi būti ta, kad dvasiškai jis buvo iš dangiškojo Tėvo namų. Jėzaus atsakymas yra visos jo busimosios veiklos santrauka.

Lukas, rašydamas po įvykio, šia prasme gerai išaiškina Jėzaus atsakymą, nesujungdamas su medžiagine Jeruzalės šventykla, kaip žodžiai iš pradžių teigtų. Kaip geras istorikas, jis tuojau prideda, kad „gimdytojai nesuprato, ką jis jiems buvo pasakęs“. Jie nesuprato, nors jau daug ką žinojo apie Jėzų, bet vis dėl tos pačios priežasties, kuri vertė juos stebėtis, kai pamatė jį tarp daktarų. Jie dar nebuvo pramatę visų išdavų iš tų dalykų, kuriuos jie jau žinojo. O kas gi būtų galėjęs išpažinti dėl to seniai jau buvusio nesupratimo, išgirdus Jėzaus atsakymą, jei ne Marija, papasakodama apie tai, kai jos sūnus jau buvo miręs ir prisikėlęs?

Tai dėl to Lukas ir pakartoja tą savo didelės vertės nurodymą: „Jo motina laikė visus šituos dalykus savo širdyje“i2). Tai yra dar viena atsargi ir pagarbi užuomina į šaltinį (§§142;248).

263. Daugiau nieko ir nežinome apie visus tuos trisdešimt metų, kuriuos Jėzus praleido Nazarete. Kai jis grįžo atgal po to įvykio šventykloje, tai „buvo jiems paklusnus“13) — Juozapui ir Marijai, žinoma, kiekvienas galvojąs asmuo turėtų gyvo noro įsiskverbti į tų trisdešimt metų paslaptį, bet kas išdrįstų įžengti į tą šventovę be autoritetingo vadovo? Mūsų oficialieji vadovai sustojo prie slenksčio ir mums pasako tik, kad Jėzus „buvo jiems paklusnus“.

Mesijinis karalius, gimęs skaistybės ir neturto dvare, ir toliau ištikimai laikėsi anos tradicijos. Tvartas buvo pakeistas į dalidės dirbtuvę ir į menkus namelius, kurių pusė buvo iškalta uoloje. Skaistybė reiškėsi tomis pat formomis ir tuose pat asmenyse, kaip ir anksčiau; neturtą reiškė reikalas dirbti, lydint tai ir patvirtinant savanorišku paklusnumu tėvams.

Tuos 30 metų pasaulyje vyko dideli dalykai. Romoje buvo atidaryta dievaičiui Janui šventykla, pasibaigus anam laikotarpiui, „kai visas pasaulis buvo ramybėje“ (§225). Judėjos Archelajus buvo ištremtas, ir Romos prokuratoriai užėmė jo vietą. Augustas, sulaukęs 76 m. amžiaus, liovėsi buvęs šio pasaulio valdovu ir, Senatui išleidus dekretą, tuojau patapo kito pasaulio dievaičiu. Germanikas, nugalėjęs šiaurėje barbarus, mirė Rytuose. Romoje išdidžiai valdė Sejanas, o Tiberijus, pasiryžęs bet kada nusodinti jį, laikė vis užmetęs į jo pusę akį iš Kapri salos. Nazarete, atrodo, Jėzaus lyg nebūta. Panašiai, kaip ir visi kiti jo metų sulaukę, iš pradžių jis šoko ant motinos kelių, paskui vaikišku būdu pagelbėdavo jai, paskui padėdavo Juozapui dirbtuvėje, vėliau pradėjo skaityti ir rašyti, atmintinai kalbėdavo „šema“ (§66) ir kitas įprastines maldas, lankydavo sinagogą. Suaugęs į jaunuolius, jis, greičiausia, domėjosi laukais ir vynuogynais, tais darbais, kuriuos Juozapas dirbo Nazarete, ir malonia jo aplinka, tais klausimais, kurie susiję su žydų teise, fariziejais ir sadukėjais, politiniais įvykiais Palestinoje ir svetur, šitaip visiškai paprastai bėgo tuose įvykiuose jo dienos.

Kasdieninė jo kalba buvo aramajų su ypatingu galilėjiečių akcentu, kuris išduodavo juos vos tik pradėjusius kalbėti. Bet kadangi jo kraštas buvo pasienyje ir turėta pastovių ryšių su graikais, tai beveik būtinai reikėjo mokėti graikiškai. Taigi visiškai galima, kad jis kartais naudodavosi graikų kalba, ir dar labiau galimas dalykas, kad jis naudojosi hebrajų kalba.

264. Jėzus taip pat turėjo ir giminių. Kaip jo motina turėjo ,,seserį“14), taip ir jis turėjo „brolių“ ir „seserų“, kuriuos keletą kartų yra suminėję evangelistai (taip pat ir Povilas, I Korint. 9,5). Keturių šių „brolių“ žinomi ir vardai: Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas15). Jo „seserų“ nesuminėti vardai, bet jų turėjo būti keletas, nes yra pasakyta: „...jo seserys, ar ne visos pas mus“16). Toks plačios giminės suminėjimas visiškai sutinka su Rytų papročiais, kur kraujo ryšių giminystė palaikoma net ir su visais tolimiausiais išsišakojimais. Tokiu būdu artimiausieji giminės apskritai vadinami „broliais“ ir „seserimis“, nors tai būtų tik įvairaus laipsnio pusbroliai ir pusseserės. Hebrajų biblijoje „ah“ ir „ahoth“ — „brolis“ ir „sesuo“ dažnai žymi daug tolimesnio laipsnio gimines, juo labiau, kad senovinėje hebrajų kalboje nebuvo tikslaus žodžio pusbroliui nusakyti. Taigi Jėzaus „broliai“ ir „seserys“ buvo jo pusbroliai ir pusseserės.

Ne visa ši gausi giminė palankiai žiūrėjo į Jėzų. Matome, kad jau viešąjį gyvenimą įpusėjusiu „net jo broliai netikėjo juo“17). Nėra pagrindo manyti, kad tas nepalankumas, šalinimasis ar dar kas kita prasidėjo kartu su Jėzaus viešuoju gyvenimu. Greičiau tai turėjo būti atviras seno jausmo prasiveržimas jam, kuris tų giminių širdyse susikaupė, kol jis Nazarete tebegyveno uždarą gyvenimą. Pats Jėzus apskritai pasisakydamas duoda pagrindo šitaip galvoti: „Pranašas niekur negerbiamas mažiau, kaip savo tėviškėje, savo namuose ir savo giminėje“18). Tačiau šalia tokių pagiežos pilnų giminių buvo ir ko ištikimiausių, kurie išliko iki mirties ir po jos ir kurie, tikriausia, malonūs buvo jam, kol jis dar tebebuvo nežinomas vaikas ir jaunuolis Nazarete. Visų pirmiausia čia buvo Marija ir Juozapas, toliau „Viešpaties brolis Jokūbas“19), tai yra Jokūbas Jaunesnysis ir kiti20), kurių tarpe, gal būt, ne vienas buvo ilgainiui nusikratę senosios pagiežos.

Baigus Jėzaus kūdikystės įvykių pasakojimą, Juozapas daugiau nebeminimas, ir jo nebematome nė Jėzaus viešojo gyvenimo metais. Viskas leidžia manyti, kad Jėzaus teisinis tėvas bus miręs, kol sūnus gyveno tą 30 metų uždaro gyvenimo. Jei jis dar būtų buvęs gyvas, kaip Marija, tai vis tiek pirmykštėje katechezėje tikrai būtų buvęs suminėtas, o tuo pačiu ir iš jos kilusiose evangelijose. Oficialiai apie jį nieko kita neišliko, tiktai ta jo tėvystė, kurią jis kartu su amatu paliko: „Argi šitas ne dailidės sūnus?21) Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“22).


1)    Dėl Sen. Testamento žiūrėk I Esdra 9,1, kur taip pat kalbama apie pranašus (daugiskaitoje), bet tokie žodžiai neužtinkami taip pasakyti jokio pranašo. Dėl rabinų raštų plg. jau cituotąjį Strack und Billerbeck. ,,Kommentar‘“, tomas I, p. 92-93.
2)    Iš šių dviejų žodžių Morkus naudojasi vien tiktai ,.Na-zarenu“ (4kartus), Matas, Jonas ir Apaštalų darbai vien tik „Na-zoreas“ (11 kartų), Lukas naudoja tiek pirmąjį (2 kartus), tiek antrąjį (tik vieną kartą, 18,37). Nors Matas (21,11), Jonas (1,45) ir Apaštalų darbai (10,38) kalba apie Kristų, kaip „Jėzų iš Nazareto“, bet būdvardžio forma jie vartoja Nazorean; betgi jiems Nazorean reiškia „tokį, kuris yra iš Nazareto“. Filologiškai kalbant, hebrajų Nasrath, arba Nasrah; graikiškai Nadzareth, arba Nadzara, būtų Nadzarenas, Nazarėnas.
3)    Žiūrėk į tas reikšmes, kurios pagrįstos ne žodžių kilme, o tam tikru artimu sąskambiu, kalbant apie Abraomą (Pradžios kn. 17,5), Mozę (Išėjimo kn. 2,10) ir tokius vietovardžius, kaip Babilonija (Pradžios kn. 11,9), Ghilgal (Jozue 5,9) ir t.t.
4)    Pradžios kn. 11,9; 17,5; Išėjimo kn. 2,10
5)    Luko 2,40
6)    Luko 2,52
7)    Quod unus sit Christus, in Migne, Patrologia Greca
75,1332
8)    Dėl teologiško požiūrio i šį klausimą žiūrėk Summa
Theol. III, quest. 12, a.2; quest. 9, a.4
9) Luko 2,46-51
10) Vita, 9
11) Baba bathra, 21 a
12)    Luko 2,51
13)    Luko 2,51
14) Jono 19,25
15)    Mato 13,55; Morkaus 6,3
16)    Mato 13,56
17)    Jono 7,5
18)    Morkaus 6,4
19)    Galat. 1,19
20)    Apaštalų darbai 1,14
21)    Mato 13,53
22)    Morkaus 6,3

 

NUO VIEŠOJO GYVENIMO PRADŽIOS IKI PIRMŲJŲ VELYKŲ

JONAS KRIKŠTYTOJAS IR JĖZAUS KRIKŠTAS

265. Iki šiol Luko pasakojimas pagrečiui buvo paskirstytas Jonui Krikštytojui ir Jėzui. Evangelistas paliko abu juos berniukų metuose, vieną jų — tyruose, kitą — Nazarete, pasakydamas apie kiekvieną, kad jis augo ir stiprėjo.

Praėjus tiems pusiau šešėlyje trisdešimčiai metų, Jonas pasirodo viešai, o netrukus po to ir Jėzus, beveik pagrečiui po tokio pat trumpo laiko, koks skyrė jų gimimą. Apie Joną iš anksto buvo paskelbta, kad jis bus pirmtakūnas, ir toks jis turėjo aiškiau pasireikšti savo viešąja veikla, negu niekieno nepastebėtu gimimu.

Paprastai Jono išėjimu į viešumą prasidėdavo pirmykštė katechezė (§113), dėl to šį laikotarpį pasakodamos kitos evangelijos ranka į ranką eina kartu su Luku, įskaitant čia ir santraukinį Morkaus pasakojimą ir nesinoptinį Joną.

Jonas ilgą laiką buvo praleidęs tyruose, vesdamas vienišą ir griežtą gyvenimą. Matome, kad pasirodęs viešai jis „vilkėjo kupranugarių plaukais, aplink savo strėnas turėjo šikšninę juostą ir valgė skėrius ir miškinį medų“i), tai dėl to visiškai tikrai galime sakyti, kad jis šitaip bus gyvenęs tuos ilgus atsiskyrėlio metus. Be kita ko, tiek jo drabužiai, tiek maistas buvo tokie, kokie būna įprasti dėl kokio nors asketiško idealo atsiskyrėlišką gyvenimą pasirenkančiųjų asmenų. Net ir šiandien Palestinos beduinai apsiaustus audžiasi sau iš kupranugario vilnos ir, jei neturi ko nors geresnio, valgo skėrius, kuriuos kartais net džiovina ir laiko juodai dienai. Maždaug po 25 metų nuo Jono pasirodymo Flavijus Juozapas, asketiškumo skatinamas, trejus metus praleido su atsiskyrėliu Banu, kuris „gyveno dykumoje ir nesinaudojo kitokiais, kaip tik medžių, lapais, ir neieškojo kitokio maisto, kaip tik tasai, kuris pats auga“2). Tokios rūšies atsiskyrėlių, greičiausia, buvo nemaža, ypač tyruose į rytus nuo Jeruzalės ir pagal Jordaną. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad jie būtų buvę susijungę su esėnais, nes pats bendruomenės gyvenimo nustatymas pastariesiems savaime atmeta tokį vienišų atsiskyrėlių gyvenimą.

Penkioliktaisiais Tiberijaus viešpatavimo metais „Viešpaties žodis pasigirdo Zakarijo sūnui Jonui tyruose“3). Turėjo prasidėti jo misija paruošti ateinančiam Mesijui kelią, ir jis iškilmingai pradeda tai skelbdamas: „Darykite atgailą, nes dangaus karalystė arti“4). Po šio bendrinio pranešimo jis pereina prie smulkesnių nurodymų. Pirmiausiai jis reikalauja iš tų, kurie ateina pas jį, atlikti du dalykus: vandeniu apsikrikštyti ir išpažinti savo padarytąsias nuodėmes. Antra, matydamas, kad pas jį renkasi daug fariziejų ir sadukėjų, jis priima juos šiais žodžiais: „Angių veisle! Kas jus pamokė bėgti nuo ateisiančios rūstybės? Duokite tat vertingų atgailos vaisių. Ir nesisakykite sau vieni: Abraomas yra mūsų tėvas. Nes aš sakau jums, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Nes kirvis jau pridėtas prie medžių šaknies. Taigi, kiekvienas medis, kurs neduoda gero vaisiaus, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“5).

266. Prieš Joną ir po jo buvo nemaža mesijinio tipo pamokslininkų, bet jie visi buvo kitokios rūšies.

Tuojau po Erodo Didžiojo mirties pirma pasirodė tūlas Simonas iš Perėjos, kuris padegė karaliaus rūmus ir pats pasiskelbė karalium. Paskui Judėjoje piemuo, vardu Athronges, buvo sudaręs valdžią. Galilėjoje tūlas Ezechijo sūnus Judas iš Sefforis sandėlių pagrobė ginklus. Sekantis buvo Judas Galilėjietis, kuris pradėjo Uoliųjų srovę (§43); o dar vėliau susiduriame su Teudu, egiptiečių pamokslininku, ir su kitais, kuriuos mini Flavijus Juozapas; tikriausia, kad jų buvo dar ir daugiau tokių, kurie nesuminimi.

Bet jų sistema buvo visiškai kitokia negu Jono. Jie visi be jokios išimties skelbė, kad Abraomo sūnūs yra pirmieji žmonės žemėje, o, norėdami patikrinti Jiems tikrą aukščiausiąją politinę valdžią, visi griebdavosi ginklo. Daugumas jų skelbėsi karaliais; kiti tvirtino, kad jie gali daryti stebuklus ar bent žadėdavo daryti juos. Keletas jų kėsinosi į svetimą nuosavybę ir statydavo į pavojų kitų gyvybes, nors labai retai savąsias. Nė vienam jų nerūpėjo padaryti savo pasekėjus geresniais.

Jonas pasuko visiškai priešinga kryptim. Jis tvirtino, kad Abraomo sūnų galima prigaminti net ir iš akmenų; jis nežadėjo karalysčių ar vyriausių valdžių; niekada jis pats neėmė ginklo į rankas ir nesišaukė jokių ginkluotų pajėgų; politiniais reikalais nesidomėjo; nedarė stebuklų; buvo neturtingas ir nuogas; bet užtat visą jo mokslą sudarė vienas moralinis įspėjimas: jau čia pat yra Dievo karalystė, todėl keiskite savo galvojimo būdą, darykite atgailą!

Jono pats pirmasis žodis „Darykite atgailą!“ reiškė kaip tik štai ką: keiskite savo jausmus! Atgimkite! Atsinaujinkite! Nuo nuodėmės atsigręžkite prie Dievo! Graikiškai „metanoeite“ reiškia dvasios persimainymą, atgimimą, hebraiškai „shub“ — reiškia grįžti iš blogo kelio ir pradėti eiti geru keliu. Bet abiejose kalbose šios sąvokos supratimas yra tas pats — visiškas pakeitimas žmogaus širdies, naujas gyvenimo nukreipimas prie Dievo.

Kadangi gilus vidinis jausmas savaime reikalingas būna išraiškos, o išorinis materialus veiksmas gali būti tokia vidinės dvasios išraiška, todėl ir Jonas „dvasios persimainymui“ reikalavo išpažinti savo nuodėmes, kaip išorinį to persikeitimo parodymą, ir apsikrikšyti, kai tai būtų kaip patvirtinimas ir simbolis.

267. Jau ir kitose senovinėse religijose viešas savo nuodėmių išpažinimas ir kūno plovimas sudarydavo tam tikrą apeigų dalį, dėl tos paprastos priežasties. kad pirmasis dalykas atitinka natūralųjį žmogaus dvasios palinkimą įsisąmoninti, kad blogai padaryta, o antrasis dalykas — kūno plovimasis yra dvasinio švarumo pats prieinamiausias ir savaimingiausias simbolis.

Judaizmas praktikavo šias abejas apeigas įvairiomis progomis. Pavyzdžiui, Atsiteisimo, arba Kippūro, dieną (§77) vyriausiasis kunigas atlikdavo jas kartu, kaip visos tautos nuodėmių išpažinimą6), ir pats apsiplaudavo. Tad Jonas neiškrypo iš judaizmo bendrųjų tradicijų, tik jo naujoviškumas glūdi tame, jog jis reikalavo atlikti tas apeigas sutikti Dievo karalystei, kuri, kaip jis tvirtino, netrukus ateisianti.

Tai buvo karalystė, kuri dvasią laikė aukščiau už viską, kaip ir tos Jono apeigos, karalystė, kuri buvo visiškai kitokia, negu kitų mesijinių pamokslininkų skelbtoji. Aniems rūpėdavo tik pinigai ir ginklai ir angelai, kurie su kardais rankose turėjo nusileisti iš dangaus ir išblaškyti romėnus, politinis Izraelio viešpatavimas pagonims ir daug kitų panašių senų dalykų, kurie lengvai pasiekiami, o Jono skelbiamoji karalystė buvo labai sunkiai pasiekiama ir tuo pačiu nauja. Jei jo mokslas nebuvo visiškai naujas, tai buvo todėl, kad jis tiesiogiai būvo susietas su Izraelio tikrųjų pranašų senuoju mokslu. Anie taip pat primygtinai reikalavo daugiau teisingų darbų, o ne liturginių apeigų?), daugiau širdies ir klausos apipiaustymo, o ne kūno; anie taip pat ėjo daugiau dvasiniu, o ne formalistiniu apeigų keliu. O Jonas kaip tik ir nuėjo tuo dvasiniu keliu, kurio anuometinis judaizmas per dažnai atsisakydavo. Pranašai, tie senieji Izraelio gyvenimo normuotojai, seniai jau buvo dingę; jau keletas amžių, kaip buvo vis girdimas dejavimas: „Mes jau nebematome savo ženklų, nebėra pranašo, ir mūsų tarpe nebėra, kad kas nors žinotų iki kolei“8).

Dabar iškilo Jonas, kaip paskutinysis ir galutinis pranašas. Vėliau Jėzus sakys: „Įstatymas ir Pranašai siekia Jono; nuo to laiko Dievo karalystė skelbiama Evangelijoje“9).

268.    Pasiklausyti Jono pamokslų susirinkdavo, labai daug žmonių iš Judėjos ir Jeruzalės. Net Juozapas Flavijus patvirtina tą didelį autoritetą, kurį Jonas turėjo miniose10). Artimieji ir pastovūs jo mokiniai gyveno taip pat asketiškai11), bet kitiems, kurie ateidavo pas jį, buvo jis labai nuolankus ir atlaidus. Nei muitininkams, nei kareiviams neliepė atsisakyti savo pareigų; jis tik pirmiesiems nurodinėjo nereikalauti daugiau, negu jiems nustatyta, o antriesiems — nesinaudoti prievarta. Tokia švelni šio žmogaus laikysena nepatiko tiems fariziejams ir sadukėjams, kurie buvo atėję kartu su minia pasiklausyti jo ir buvo iškėlęs toli gražu nešvelnų iškeikimą jiems, kurį jau esame minėję (§265); vėliau fariziejai ir Rašto žinovai atsikeršijo jam, keldami abejones dėl jo misijos teisėtumo ar viešai paneigdami ją12).

Bet, nepaisant tų kliūčių, Jono pradėtoji srovė pasidarė galinga. Daugelis jo mokinių vėliau sekė Jėzų, ir tarp jų žinome Andriejaus ir Petro, Jokūbo ir Jono vardus. Tačiau kai kurie buvo prisirišę daugiau prie pirmtako asmens, negu prie jo mokymo dvasios, ir tie taip ir liko nuošalūs krikščionybės slenkstyje net ir po Jono ir Jėzaus mirties13). Dar kai kurie jų neįstengė atsikratyti pavydo Jėzui, kol abu tebuvo gyvi 14).

269.    Jonas laikėsi daugiausia prie Jordano toje upės vietoje, kuri lengviausiai pasiekiama keliaujantiems iš Jeruzalės, tai yra truputį aukščiau nuo tos vietos, kur ji įteka į Mirties jūrą. Ten buvo patogi vieta apsiplauti upės vandenyje. Tačiau kartais Jonas persikeldavo kitur, veikiausia tada, kai dėl gausaus lietaus upės pakrantės patiždavo ir būdavo purvinos, arba ir pati upės srovė pasidarydavo pavojinga. Tada jis pasirinkdavo kur kitą vietą prie vandens, ir iš tokių yra paminėtos dvi: Betanija kitapus Jordano, kur buvo plati ir rami upės užuolanka (§162), ir Ainone, netoli Salimo, ši vietovė, pagal IV šimt. siekianti liudijimą, buvo 12 km į pietus nuo Beisano - Scitopolio15).

Tuo tarpu prie Jono suplaukiančios minios vis didėjo, ir jose pradėjo sklisti balsai, ar jis pats nebūsiąs tik tas laukiamasis Mesijas. Gilus moralinis skirtumas tarp jo ir kitų mesijinės karalystės skelbėjų darė didelio Įspūdžio. Tačiau Jonas aiškiai ir taikliai atmetė tokią patrauklią viltį. Ne, jis nėra tas didysis laukiamasis, jis krikštija tiktai vandeniu, bet po jo ateis galingesnis už jį, kuris krikštys šventąja Dvasia ir ugnimi. Tas laukiamasis bus ir vėtytojas: su vėtykle rankoje jis išvalys savo klojimą, kviečius surinks į savo klėtis, o pelus išmes į ugnį.

Tokie žodžiai Rašto žinovams ir fariziejams atrodė revoliuciniai. Klojimas aiškiausiai Izraelio išrinktoji tauta, bet kas tie kviečiai ir kas tie pelai? Jei kviečiai reiškia rabinų mokinius, kurie prisilaiko „tradicijų“, o pelai — visus kitus, tada jie visiškai sutinka su Jonu. Bet tas ypatingasis pamokslininkas maža tedavė garantijų, kad jo nuomonė yra lygiai tokia pat, kaip ir jų, vien jau ir tai turint galvoje, kad jis parodė tokį geraširdiškumą muitininkams ir kareiviams, kurie turėtų būti atstumti, kaip priklausantieji tai nešvariajai „liaudžiai“ (§40).

Tad neliko nieko kita, kaip tik laukti, kol ateis tas Jono skelbiamasis, o tuo tarpu budėti, neišleidžiant iš akių jo pirmtako.

270. Vieną dieną kartu su minia atvyko ir Jėzus. Jis atėjo iš Nazareto, tikriausia, kartu su kitais galilėjiečiais, nes ir Galilėjoje turėjo būti žinomas Jono garsas ir susižavėjimas juo. Jėzus buvo vienas tarp daugelio atgailaujančiųjų, čia niekas jo nepažino, net ir jo giminaitis Jonas. Prisimindamas šį pirmąjį susitikimą, vėliau Jonas liudijo apie Jėzų: „Aš jo nepažinau, bet tas, kurs siuntė mane krikštyti vandenim;, man tarė: Ant ko pamatysi nužengiančią Dvasią ir ant jo pasiliekančią, tai tas, kuris krikštys šventąja Dvasia“16).

Tai, kad Jonas nepažįsta Jėzaus, nė kiek nestebina, jeigu prisimename jo gyvenimą. Dar jaunas berniukas jis paliko jau tėvų namus, išeidamas gyventi į tyrus (§237), ir nėra jokių įrodymų, kad jis per tuos dvidešimt vienatvės metų būtų kartas nuo karto grįžęs aplankyti savųjų. Tuo metu jo tėvai, seni jau buvę, kai jis gimė, turėjo būti jau mirę, bet abu jie, o ypač motina, dvasiškai su juo bus buvusi ir tyruose. Pagaliau ko gi jis pasitraukė į tyrus, jei ne dėl tų ypatingų dalykų, kuriuos tėvai, o ypač motina, bus pasakoję jam ryšium su jo gimimu? Jis buvo tikėjimo žmogus ir tuo tikėjimu perdėm gyveno.

Gal būt, dėl to jis nė nebandė asmeniškai susipažinti su paslaptinguoju Marijos sūnumi, kuris buvo gimęs per šešis mėnesius po jo. Pažinojo jį dvasiškai, o kai dėl kita ko, tai jo tikėjimas sakė jam, kad Dievas atitinkamu laiku suves su juo į pažintis. Bet jis turėjo ir tam tikrą nujautimą. Kai jis užmatė minioje Jėzų, besiruošiantį krikštytis, Dvasios balsas leido jam spėti, kad toje daugybėje yra Mesijas, jo giminaitis, nors jis ir nebuvo dar matęs atpažinti skirtojo ženklo17). Kai Jėzus laimėjo kuklų Jono varžymąsi, tada buvo apkrikštytas, ir nujautimas virto tikrove.

Pasirodė taip pat ir ženklas, pagal kurį Jėzus turėjo būti atpažintas. Lyg atgailautojas, bet neišpažindamas jokios nuodėmės, Jėzus žengė į vandenį, o kai jis išbrido iš vandens, viršuje atsivėrė dangus ir nusileido Dvasia balandžio pavidalu ir sustojo ties juo, ir iš viršaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tave aš pamėgau“18).

Šis dangiškasis apsireiškimas grąžina mus vėl į Betliejaus olą (§247). Ten Mesijas pradėjo savo fizinį gyvenimą, o čia — savo viešąjį gyvenimą. Ten apie jį buvo pranešta piemenims, o čia atgailaujantiems nusidėjėliams, o pats ženklas duotas nekaltam pirmtakui. Kaip Betliejuje, taip ir čia, Jordano krantuose, tasai pranešimas labai ribotą tesudarė įspūdį tiek laiko atžvilgiu, tiek ir dėl žmonių skaičiaus, kuriems tai buvo duota. Po keleto mėnesių du Jono mokiniai paties mokytojo buvo pasiųsti paklausti Jėzų, ar jis yra tas laukiamasis Mesijas (§339).


1)    Morkaus 1,6
2)    Flavijaus Juozapo „Gyvenimas“, 11.
3)    Luko 3,2
4)    Mato 3,2
5)    Mato 3,7-10
6)    Levitiko 16,21; 16,24
7)    Izaijo 1,11
8)    Psalmė 73,9
9)    Luko 16,16
10)    Žydų senovė, XVIII, 116-119
11)    Luko 5,33
12)    Luko 7,29-30; 20,1-8
13)    Apaštalų darb. 18,25
14)    Jono 3,26
15) Euzebijaus Onomasticon, p.40
16)    Jono 1,33
17)    Mato 3,14-15
18) Morkaus 1,11

 

TYRAI IR GUNDYMAI

271. Atlikdamas pirmtako skelbiamąsias apeigas, Jėzus įsijungė į Jono veiklą ir tuo pat pradėjo savąją. Bet kiekvienas didelis uždavinys pradedamas ne vien tik tolimesniais, bet ir tuojau pat reikalingais pasiruošimais. Tad ir Jėzus prisilaikė šio dėsnio, pradėdamas savo viešąjį gyvenimą po pasiruošti dar skirtojo laikotarpio.

Tasai laikotarpis tęsėsi keturiasdešimt dienų. Keturiasdešimt yra būdingas Senojo Testamento skaičius, kuris pasikartoja daugelyje biblijos vietų, kai kalbama apie laiką. Tokios vietos, primenančios mūsiškę, yra apie Mozę, kuris Sinajaus kalne Jahvės akivaizdoje praleido „40 dienų ir 40 naktų nevalgė duonos ir negėrė vandens“1). Taip pat ir Elijas, angelo atneštuoju maistu pastiprintas, „ėjo 40 dienų ir 40 naktų iki Dievo kalno Horeb“2). Apie Jėzų pasakyta, kad po krikšto buvo „Dvasios nuvestas į tyrus, jog butų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo alkanas“3). Tai negali būti aiškinama, kaip eilinis žydų pasninkas, kasdien atnaujinamas per 40 dienų, žydai pasninkaudavo iki saulėlydžio, o valgė vakarais (kaip dabar daro mahometonai Ramadano mėnesį), o Jėzaus pasninkas vyko 40 dienų ir 40 naktų be perstojo, taip pat, kaip Mozės ir Elijo.

Aišku, kad šis įvykis užrašytas, kaip kažkas visiškai antgamtiška. Be kita ko, ankstyvoji katechezė galėjo patirti tai ne iš kur nors kitur, o vien tik iš paties Jėzaus. Ten per tas 40 dienų „jis buvo su žvėrimis“, kap sako Morkus4), pateikdamas tų 40 dienų laikotarpio santrauką, kai tuo tarpu kiti sinoptikai aprašo daug plačiau.

Kai trūksta tikslių žinių ir, be kita ko, kai aprašomieji įvykiai yra antgamtinio pobūdžio, tai ypač didelių sunkumų susidaro išaiškinti tam laikotarpiui, daug daugiau, negu kuriuos nors kitus evangelijoje pasakojamuosius puslapius, dėl kurių šiandien labiausiai ginčijamasi. Tie puslapiai, žinoma, bus paversti antraeiliais savo reikšme, kai kokia nors sudvasinimo forma — nors ir nekrikščioniška — nuvainikuos smarkų jų pozityvizmą, šiandien vyraujantį tarp mokslininkų; o 40 dienų tyruose kiekvienam protui ir kiekvienam šimtmečiui bus uždara knyga, kurios duota skaityti ir netiesiogiai suprasti vos keletas žodžių.

Tačiau knygos pavadinimas ar greičiau jos bendrasis turinys yra lengvai skaitomas, ir jį teisingai išaiškino pirmykštė katechezė, kuri įspėjo: „Mes turime vyriausiąjį kunigą ne tokį, kurs negalėtų užjausti mūsų silpnybių, bet gundytą taip pat visokiomis aplinkybėmis, kaip ir visi mes, tačiau be nuodėmės“5). Kitais žodžiais sakant, pirmykštei katechezei bendroji, bet tikroji 40 dienų tyruose reikšmė buvo ta, kad Jėzus leidosi būti gundomas ir tai reiškė jo panašumą su žmonėmis, kurie lygiai taip pat galėjo būti gundomi, ir Jėzus davė jiems pavyzdį ir yra sustiprinimo šaltinis jų silpnumo atveju, šis aiškinimas, be kita ko, yra psichologiškai gerai pagrįstas.

Tad ir yra pavadinimas tos uždaros knygos, kaip jį skaitė pirmieji gerosios naujienos skelbėjai; o pats trijų jos skyrių skaitymas buvo paliktas paskirų skaitytojų galimybei ir sugebėjimui.

272. Pagal tradiciją, kurios buvimas liudijamas VII šimt., o kuri siekia, gal būt, IV šimt., ta vieta, kur Jėzus praleido pasninkaudamas, yra kalnas, kurį arabai šiandien vadina „keturiasdešimt dienų“ kalnu (Gebel Qarantal); jo viršūnė Makabiejų laikais buvo vadinama Duq („Observatorija“) ir joje stovėjo tvirtovė, kurioje buvo nužudytas Simonas, paskutinysis Makabiejus. Kalnas yra apie 500 metrų aukščiau nuo Jordano slėnio, visiškai uždarąs šį vakarų pusėje nuo Jeriko. Ta vieta visada daugiau ar mažiau dykavo, ir tik penktajame šimt. dalyje olų, kurios gausiai korija šlaitus, teikdamos pastovią pastogę, apsigyveno bizantiečiai vienuoliai. Jeigu Jėzus buvo pakrikštytas Jordane apie Jeriką, kaip atrodo galima, tai jam teko keliauti tik keletą kilometrų pasiekti tai atsiskyrimo vietai.

„Kiek kartų buvojau žmonių tarpe, vis mažesnis grįždavau namo“, po keletos metų Romoje sušuko vienas filosofas, kuris praktiškai nevykdė tai, ką skelbė. Jėzus savo gyvenimo tarp žmonių išvakarėse buvo visiškai pasitraukęs nuo žmonių 40 dienų, lyg tartum prisirinkti atsargų to žmoniškumo, kurio žmonės stokojo ir kurį jis paskleis jiems.

Tas ypatingas sąlygas, net ir iš fizinio požiūrio, kuriose buvo praleistos anos 40 dienų, atrodo, mes pajėgiame įžvelgti dviejų evangelistų žodžiuose, kurie mums pasakoja, kad „po tų dienų jis buvo alka-nas“, arba „joms pasibaigus, buvo alkanas“6). Ar mums reikia galvoti, kad prieš tai jis nejautė alkio? Ar jis gal tas keturiasdešimt dienų praleido tokioje gilioje ekstazėje ir susikaupęs, kad normalus fizinis kūno gyvenimas buvo beveik sustojęs? Tai yra klausimai, į kuriuos istorikas neturi kaip atsakyti ir palieka tai ne tiek teologui, kiek mistikui.

273. Kai po 40 dienų Jėzus pajuto aštrų alkį, jis susidūrė su gundytoju, kurį Morkus vadina „šėtonu“ (§78), Lukas — „velniu“, o Matas naudojasi abiem vardais. Savo santraukiniame pasakojime Morkus neišvardija atskirų gundymų, nemini nė Jėzaus alkio. Kiti du sinoptikai abu sumini tris gundymus, bet skirtinga tvarka. Atrodo, kad teiktinesnė yra Mato eilės tvarka.

„Tuomet gundytojas prisiartinęs jam tarė: Jei tu Dievo Sūnus, sakyk, kad iš šitų akmenų pasidarytų duonos. Jis atsakydamas tarė: Parašyta: žmogus yra gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kurs išeina iš Dievo burnos“7). Citata paimta iš Deuteronomio 8,3 ir Mato užrašyta pagal graikiškąjį Septuagintos tekstą. O Jėzus, greičiausia, bus citavęs hebraiškai, ir tada citata skamba taip: „žmogus yra gyvas ne vien duona, bet visu tuo, kas išeina iš Jahvės burnos, tuo gyvena žmogus“. Paskutinieji žodžiai užsimena manną, kuria hebrajai buvo maitinami tyruose.

Gundytojas siūlė Jėzui pasinaudoti jam, kaip Dievo Sūnui, stebuklams daryti galia gauti tam, kas gaunama ir be stebuklo. Jėzus atsakė, kad žmogui reikalingos duonos galima gauti ne vien tik natūraliu būdu, bet ir dieviškosios Apvaizdos ypatingu palankumu, kaip mannos atveju, nesinaudojant tuoj pat stebuklams daryti galia. Gundytojo tikslas buvo išsiaiškinti, ar iš tikro Jėzus buvo Dievo Sūnus ir ar jis pats žinojo tai, bet jam nepasisekė. Jo bandymas susilaukti nereikalingo stebuklo pasibaigė niekais. Rūpindamasis fiziškai išlikti ir turėdamas stebuklingosios galios pavaldumą, Jėzus betgi nurodė į Dievo Apvaizdą.

274. Antrasis gundymas, kaip ir trečiasis, yra susijęs visiškai su antžmogiškąja sritimi. „Tuomet velnias paėmė jį į šventąjį miestą, pastatė jį ant šventyklos viršaus ir jam tarė: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn; nes parašyta: Jis savo angelams paliepė apie tave, ir jie neš tave ant rankų, kad kartais neužsigautumei sau kojos į akmenį. Jėzus jam tarė: Taip pat parašyta: Negundysi Viešpaties, savo Dievo“8). šventasis miestas, kaip arabai dar ir šiandien tebevadina, yra Jeruzalė, kurią aiškiai tuo vardu šioje vietoje mini ir Lukas, šventyklos viršus buvo tas kampas, kur Saliamono portikas jungėsi su „karališkuoju portiku“ (§48); jis buvo labai aukštai iškilęs ties Kedrono slėniu.

Taigi velnias kviečia Jėzų įrodyti, kad jis yra Mesijas. Jeigu jis yra Dievo Sūnus, tai kas puikesnio begalėtų būti, kaip šokti iš viršaus žemėn prieš žmonių minias šventyklos kieme, nes angelai atskubėtų palaikyti krintančio Mesijo ir padėti jo žemėje taip švelniai, kaip vėjelio supamo lapelio.

Istoriškai šnekant, velnio nuomonė nebuvo vienintelė; jos laikėsi daugelis ano meto žydų. Po dvidešimt metų, kai prokuratorium buvo Antonijus Feliksas (52-60 m.), mesijinių stebukladarių pridygo, kaip grybų po lietaus, ir romėnai nužudė „didelę daugybę jų“, kaip sako Flavijus Juozapas9). Jis išskirtinai pažymi, kad vienas Egipto netikrasis pranašas Alyvų kalne surinko apie save tūkstančius pasekėjų, prižadėdamas jiems iš ten įžengti į Jeruzalę, buvusią po jų kojomis, ir, be abejo, remdamasis kažkokia akinančia dangiška pagalba, išvarys romėnus. Trumpai tariant, egiptietis pasinaudojo velnio patarimu Jėzui, tik su tuo skirtumu, kad didysis mesijinis jo pasirodymas turėjo prasidėti rytinėje Kedrono slėnio pusėje, o ne vakarinėje, kur buvo šventyklos bokštas.

Šįkart velnias taip pat cituoja šv. Raštą — 90 psalmės 11-12, kaip kad Jėzus buvo daręs praeito gundymo metu. Bet, kaip šv. Jeronimas ironiškai pastebi, velnias pasirodė labai menkas šv. Rašto aiškintojas, nes psalmė pažada dieviškąją apsaugą tiems, kurie yra dievobaimingi ir užlaiko Dievo įsakymus, o ne tokiam, kuris akiplėšiškai laikosi prieš Dievą. Antroji Jėzaus citata iš Deuteronomio 6,16 atitaiso velnio iškreiptąją šv. Rašto prasmę.

Kaip vyko šis ir sekantis gundymas: ar tikru ir objektyviu būdu, ar tik įtaigos forma ar subjektyvia vizija? Viduriniais amžiais pradėta manyti, kad visa tai vyko kaip vizija, nes buvo galvojama, jog nepritinka, kad Jėzus būtų velnio šen ar ten nešiojamas ir net tam tikroje jo galioje. Tačiau senovės Bažnyčios Tėvai čia neturėjo tokių sunkumų ir aiškino tai kaip tikrus dalykus ir objektyvius įvykius. Be kita ko, Lukas, atrodo, yra buvęs tokios pat nuomonės, kaip ir Tėvai, nes jis, baigdamas pasakoti apie tris gundymus, pateikia neaiškią užuominą į Jėzaus kančios įvykius, kaip naujus velnio puolimus (§276), o tie įvykiai buvo tikri ir objektyvūs.

275. „Velnias vėl paėmė jį į labai aukštą kalną, parodė jam visas pasaulio karalystes ir jų garbingumą ir jam tarė: Aš visa tai tau duosiu, jei parpuolęs prie mano kojų pagarbinsi mane. Tuomet Jėzus jam tarė: Eik šalin, šėtone! nes parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbinsi ir jam vienam tetarnausi“10). Lukas prie to prideda dar keletą smulkmenų, būtent, kad visų pasaulio karalysčių vizija įvyko „akimirksniu“ ir kad velnias, nurodydamas į tų karalysčių galią ir garbę, pareiškė: „Nes tai man atiduota, ir aš tai duodu kam noriu“.

Šiame paskutiniajame savo pareiškime melo tėvas meluoja gal šiek tiek mažiau negu paprastai. Tačiau perdėtas jo gyrimasis matyti, nes šv. Rašte pakartotinai pareiškiama, kad visos žemės karalystės priklauso ne velniui, bet Izraelio Dievui Jahvei11) ir kartu jo Mesijui12). Bet pažymėtina, kad trečiasis gundymas, kurį Lukas pristato antruoju, pradedamas nebe iššūkiu „jei tu Dievo Sūnus esi“, kaip pirmaisiais dviem atvejais. Gal būt, jis buvo jau įsitikinęs, kad yra priešingai, arba jis galvojo, kad toks abejonę keliąs išsireiškimas šio paskutinio ir pikčiausio puolimo metu yra nereikalingas?

Nieko apie tai nežinome, kaip nieko nežinome ir apie tą labai aukštą kalną, nuo kurio buvo parodytos karalystės ir kurio Lukas net nesumini. Kas pažįsta Palestiną, negali galvoti, kad tai yra Taboras ar Nebo, kaip kai kurie aiškintojai yra darę, nes abu jie yra tik vidutiniško didumo viršukalnės — Taboras 562 m. nuo Viduržemio jūros lygio, o Nebo — 835 m, ir kas buvo į juos užkopęs, tas labai gerai žino, kad nuo jų viršūnių negalima pamatyti net ir visos Palestinos. Bet jei būtų buvęs net Mont Blanc ar dar kuris kitas aukštesnis kalnas, tai tikriausiai natūraliu būdu nebūtų buvę galima pamatyti visų pasaulio karalysčių. Taigi tai buvo vizija, o kadangi ji vyko mums nežinomo kalno viršūnėje, tai ji ir vyko mums nežinomu antgamtiniu būdu.

Velnias reikalauja, kad Jėzus atiduotų jam pagarbą, kokia atiduodama žemės karaliams ir Dievui danguje, būtent, nusižeminusiojo pagarbą. Tai yra veiksmas, kai kas nors laiko save žemesniu už tą, kuriam jis atiduoda pagarbą ir pripažįsta savo pavaldumą jam. Į pasiūlymą Jėzus atsako šv. Rašto ištrauka, kuri yra „šemos“ (§66) pirmosios dalies pastraipoje. Hebraiškame originale ši pastraipa yra šiek tiek kitokia, negu ją pateikia du sinoptikai: „Bijosi savo Dievo Jahvės ir jam tarnausi“. Tačiau evangelijoje nusakomoji prasmė atitinka originalą.

276. Visi trys gundymai rodo aiškų ryšį su Jėzaus mesijiškumu, prieš kurį jie yra nukreipti. Pirmuoju gundymu norima pastūmėti jį į ramų ir patogų mesianizmą; antruoju — į tuščią pasirodymą stebukladariu; trečiuoju — į mesianizmą pasiskirti politinei šlovei. Jėzus, praėjęs tuos tris gundymus, vėlesnėje veikloje ir toliau priešinsis tiems dėsniams, kuriais jie buvo remiami.

Aptaręs trečiąjį gundymą, Matas prideda, kad velnias, tarytum paklausydamas Jėzaus įsakymo „Eik šalin, šėtone!“, dabar pasišalino, „ir štai prisiartino angelai ir tarnavo jam“13). Lukas nemini angelų, bet pateikia smulkmeną ryšium su velnio pasišalinimu. „Velnias atstojo nuo jo iki laikui“14). Nėra jokio pavojaus kaip nors neteisingai suprasti tam „laikui“: tai busimoji Jėzaus kančia, kai jis išdavimo naktį pasakys Judo atvestajai miniai: „Tai yra jūsų valanda ir tamsybės valdžia“15), kai šėtonas bus įėjęs į Judą16) ir apaštalus persijos kaip kviečius17). Ta proga Jėzus apaštalams lieps melstis, kad neįpultų į pagundą, o jis pats, kraujo lašais prakaituodamas, melsis dar karščiau. Tai kaip tik bus tas „laikas“, apie kurį Lukas, nesuminėjęs po gundymų vykusio angelų pasirodymo, kalba apie angelą, nusileidusį iš dangaus Jėzaus sustiprinti. Tad Lukas kančią turi galvoje kaip tą „laiką“, kurį šėtonas pasirenka savo galutiniam ir smarkiausiajam puolimui.


1)    Išėjimo kn. 34, 28
2)    III Karalių kn. 19,8
3)    Mato 4,1-2
4)    Morkaus 1,13
5)    Žyd. 4,15; plg. 2,17-18
6)    Luko 4,2
7)    Mato 4,3-4
8)    Mato 4,5-7
9)    Žydų karas, 11,259
10)    Mato 4,8-10
11)    Izaijo 37,16; II Kronik. 20,6; ir t.t.
12)    Daniel. 2,44; psalmė 71,8-11; ir t.t.
13)    Mato 4,11
14)    Luko 4,13
15)    Luko 22,53
16)    Luko 22,3
17)    Luko 22,31-44

JONO PASITRAUKIMAS, JĖZAUS IŠKILIMAS

277. Tuo tarpu Jonas Krikštytojas dar tebemokė, ir Jeruzalės galingieji dar budriau sekė jį (§269). Kas iš viso buvo tas nepriklausomasis atsiskyrėlis?

— Nei fariziejus, ne sadukėjas, nei uolusis, nei romėnų pataikūnas, nei esėnas, nei Erodo šalininkas, krikštijąs ne pagal žydų ceremonialo apeigas, skelbiąs „galvojimo, minčių pakeitimą“ (§266), svetimas Rašto žinovams. Jei Jonas būtų likęs kaip atsiskyrėlis tuose savo tyruose su trupučiu mokinių šalia savęs, tai jie būtų palikę jį ramybėje, bet dabar jis sutraukia minias, kurios būriais žygiavo pas jį iš Jeruzalės ir Judėjos, kaip ir iš tolimosios Galilėjos. Be abejonės, tas vyras naudojosi pirmos eilės moraline įtaka, ir tie, kurie Jeruzalėje turėjo savo rankose judaizmo vadžias, negalėjo leisti jam ir toliau išlikti nepažabotam. Arba su jais, arba prieš juos. Tegul jis bent kartą atvirai pasisako, kas yra ir ko nori!

Sužinoti, kas jis yra, sudaryta komisija. Kadangi juo visi domėjosi, tai sudaryta mišri komisija iš kunigų ir levitų, daugiausia iš sadukėjų ir fariziejų atstovų, ir visi kartu atvyko iš Jeruzalės į kitapus Jordano esančią Betaniją (§269), kur tuo metu mokė Jonas. Komisija prisistatė ne kaltinti, bet ištirti reikalo. Jos nariai atstovavo reikšmingiausiems ir teisingiausiais save laikantiems žydų sluoksniams, kurie turėjo teisę žinoti tiesą, dėl to jie paklausė Joną: „Kas tu esi?“1)

Maždaug prieš keturis su puse šimtmečių Atėnų vadai ir išmintingieji panašiai paklausė Sokratą: „Kas tu esi?“2). Tačiau jeruzaliečių klausimas, nors ir miglotai pasakytas, turėjo aiškų tikslą. Didžiuliai buriai, sekusieji Krikštytoją, nuolat vis labiau primygtinai klausinėjo, ar jis yra Mesijas, ar ne, ir komisija norėjo išsiaiškinti, ką apie tai galvojąs pats Jonas. Bet Jonas „prisipažino ir nesigynė; jis prisipažino: Aš neesu Kristus (Mesijas)“3). Jie vėl jį paklausė: „Tai kas gi tu esi?“, ar tu Elijas? kurio visi laukia kaip Mesijo pirmtako? Ar tu esi pranašas, kaip Mozė, kurs turi pasirodyti Mesijo laikais? — Į kiekvieną klausimą Jonas atsakydavo: Ne! — Tai kas tu esi, primygtinai reikalavo pasiuntiniai — nes turėsime parnešti atsakymą į Jeruzalę! — Jis atsakė: „Aš tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpaties kelią, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas“4.

Toksai atsakymas nepatenkino komisijos, ypač fariziejų. Todėl pastarieji jį paklausė: „Tai kam tu krikštiji, jei tu nesi nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas?“ — Jonas jiems atsakė, kaip buvo kalbėjęs minioms: jis krikštijąs vandenimi, bet jų tarpe stovi tas, kurio jie nepažįsta, kurs po jo ateis, kurs pirm jo buvo, kuriam jis nėra vertas atrišti jo kurpių dirželio.

278. Sekančią dieną, baigęs pasninkauti, vėl atėjo pas Joną prie upės Jėzus. Jonas tuojau pastebėjo jį minioje ir, rodydamas savo mokiniams, sušuko: „Štai Dievo avinėlis, kurs atima pasaulio nuodėmę! Jis yra tas, apie kurį aš sakiau: Po manęs ateina žmogus, kurs pirm manęs buvo, nes jis buvo anksčiau už mane“. Liudydamas Jėzaus krikšto metu įvykusį apreiškimą, Jonas baigė: „Aš mačiau ir liudijau, kad jis yra Dievo Sūnus“5).

Jono panaudotoji metafora „Dievo avinėlis“ žydams klausytojams priminė tikruosius avinėlius, kurie kasdieną buvo aukojami Jeruzalės šventykloje, o ypač Velykų metu. Toks klausytojas, kuris buvo geriau susipažinęs su šv. Raštu, galėjo prisiminti, kad busimasis Mesijas buvo aptartas kaip avinėlis, atneštas paaukoti už kitų blogus darbus6), ir kad kai kurie pranašai buvo lyginami su avinėliais, kurie paprastai būdavo skirti aukoti7). Abiejų šių sąvokų — Dievo Sūnaus ir aukoti skirtojo avinėlio — tarpusavio ryšio, greičiausia, daugumas Jono klausytojų neužčiuopė, bet pačiam tai turėjo būti labai svarbu, nes kitą dieną jis tai dar pakartojo.

Sekančią dieną (tą išskirtinio tikslumo chronologinę žinią pateikia mums rūpestingasis evangelistas Jonas, 1,35), Krikštytojas, kalbėdamasis su savo dviem mokiniais, vėl netoliese pamatė Jėzų ir, pažvelgęs į jį, sušuko: „Štai Dievo avinėlis!“ Abu mokiniai, paveikti jo žodžių ir to pakartojimo, paliko Joną ir nuėjo paskui tolstantį Jėzų. Jėzus atsigręžė, pamatė juos ir paklausė: „Ko ieškote? Juodu jam tarė: Rabbi, kur gyveni? Jėzus jiems atsakė: Ateikite ir pasižiūrėkite“. Juodu nuėjo su juo, kur jis buvo apsistojęs. Kadangi tada daug žmonių susirinkdavo pas Joną, tad ir jo būstinė tuo metu galėjo būti kokia nors paprasta lauko sargo padangtė, kokių ir šiandieną yra Jeriko slėnyje. Tai atsitiko popiečiu, apie ketvirtą valandą. Abu Jono mokinius buvo taip paveikusi nepažįstamojo Rabbi galia, kad jie pas jį pasiliko tą dieną ir, tikriausia, taip pat ir per naktį.

Abu jie buvo atvykę iš Galilėjos. Vienas jų buvo Andriejus, Simono Petro brolis. Antrojo vardas nesuminėtas, bet iš šio pasakojimo galima jį atpažinti taip, tarytum tas vardas būtų nurodytas. Tai evangelistas Jonas, tasai liudininkas, kuris pajėgė visus įvykius taip smulkiai papasakoti, net iki dienų ir valandų tikslumo. Tai buvo jaunuolis, dar nesulaukęs nė dvidešimties metų amžiaus, kuriam buvo skirta patapti mokiniu, „kurį Jėzus mylėjo“ (§155). Tą dieną, kurią jis pirmą kartą sutiko Jėzų, galėjo aprašyti jo gyvenimui skirtoje knygoje žymiai teisingiau negu Dantė tą dieną, kurią jis sutiko Beatričę: „Incipit vita nova“ — prasideda naujas gyvenimas.

Pabuvęs tą pirmąjį kartą su Jėzum, entuziastiškasis Andriejus troško savo džiaugsmu pasidalyti su savo broliu Simonu. Susitikęs pasakė jam: Ar žinai? Radome Mesiją! — Tai ir Petras nuėjo su juo pas Jėzų. Pažvelgęs į jį, Jėzus tarė: Tu esi Jono sūnus Simonas, bet vadinsies Kefu. — Aramajų kalba „ke-pha“ reiškia „uolą“, bet kaip asmenvardis šis žodis neatrodo, kad butų vartotas Sen. Testamente ar Jėzaus laikais. Simonas, greičiausia, nesuprato, ką tasai nelauktasis pasakymas galėtų reikšti, arba, daugių daugiausia, jis galėjo pagalvoti, kad nežinomasis Rabbi tokiu ypatingu būdu seka savo minčių eigą (§397).


1)    Jono 1,19
2)    Arijanaus „Epictetus“, III,1,22
3)    Jono 1,20
4)    Izaijo 40,3
5)    Jono 1,29,34
6)    Izaijo 53,7 ir 4
7)    Jeremijo 11,19

GALILĖJOJE

279. Rytojaus dieną, kaip mums sako įvykius liudijąs evangelistas, Jėzus iškeliavo atgal į Galilėją. Buvo jau užmegztas dvasinis ryšys tarp ir jo pirmtako misijos, ir tuo tarpu nebebuvo, kas jį laikytų dar Judėjoje.

Šio pirmojo Jėzaus grįžimo į Galilėją sinoptikai neužrašė. Jie tekalba tiktai apie antrąjį grįžimą, kai jo pirmtakas jau buvo įmestas kalėjiman (§298). Evangelistas Jonas, kaip ir paprastai, papildo, kas jų praleista. Jis nesustoja aprašinėti kelionės (bet aprašo antrąją kelionę, kurią kiti buvo praleidę; (§239) ir kalba, kas atsitiko, kai Jėzus grįžo į Galilėją. Tai ten ir vyko toliau pasakojamieji dalykai1).

Kartu su Jėzum į Galilėją bus išėję tie trys mokiniai, kurie paliko Joną, prisijungdami prie jo, būtent, broliai Andriejus ir Simonas Petras, o taip pat ir Jonas, kurio vardas neminimas. Visi jie buvo iš Betsaidos, Galilėjos pasienyje (§19), kuri, kaip atrodo, buvo pirmoji sustojimo vieta grįžtant. Susijaudinę ir apimti įkarščio, grįžę jie visi trys nepraleido progos papasakoti savo giminėms ir draugams viską, ką jie žinojo apie Jėzų, entuziastiškai iškeldami jį prieš savo miesto gyventojus. Tarp jų Jėzus sutiko tūlą Pilypą ir tarė: „Sek mane!“ — Reikalas sekti čia buvo ne kelių valandų, bet visą laiką. Pilypas, jau sužavėtas savo trijų draugų pasakojimo, kvietimą uoliai priėmė.

Iš tiesų jis net ir kitiems pradėjo pasakoti apie nuostabųjį Rabbi, kuriuo jie patys žavėjosi, bet čia jis buvo sutiktas šaltai. Susitikęs savo draugą Natanaelį, virpėdamas džiaugsmu jis papasakojo jam: žinai ką? Mes radome tą, apie kurį kalbėjo Mozė ir pranašai! Tai Juozapo sūnus Jėzus iš Nazareto! — Natanaelis turėjo būti labai ramus ir lėtas žmogus. Be kita ko, jis buvo iš Kanos2) miesto netoli Nazareto ir dėl to gerai pažino garbinamojo Rabbi tėviškę. Kai jis išgirdo, kad tas Rabbi yra kilęs iš tos vargingų lūšnų apylinkės, paniekinamai atsakė: „Ar gali būti kas nors gera iš Nazareto?“ (§228).

Tas nepasitikėjimą reiškiąs atsakymas neatvėsino Filypo uolumo, ir jis pateikė savo įrodymą: Eik ir pasižiūrėk! Ir Natanaelis, kaip Julius Cezaris, atėjo ir pamatė, bet, užuot nugalėjęs, pats buvo nugalėtas.

280. Jėzus, kai tik pamatė ateinantį abejojantį Natanaelį, sušuko: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“ Be abejo, tas pagyrimas buvo pelnytas, ir įrodymu gali būti Natanaelio pareikštasis nepasitikėjimas, išgirdus, kad surastas Mesijas. Tada tiek daug buvo visokių besibastančių svajotojų ir sukčių, skelbiančių, kad jie savyje ar kituose surado Mesiją, dėl to nuoširdus izraelitas turėjo visišką teisę būti įtarus. Taigi jis paklausė: „Iš kur mane pažįsti? Atsakydamas Jėzus jam tarė: Pirma nekaip Pilypas pavadino tave, kada buvai po figos medžiu, aš mačiau tave“3).

Palestinoje buvo senas paprotys prie savo namų turėti tankų figos medį ir kada nors laisvu metu pasidžiaugti ramybe jo pavėsyje4). Jėzaus laikais rabinai mėgdavo netrukdomi studijuoti figos medžio pavėsyje Įstatymą. Kai Jėzus čia sako Natanaeliui, kad matė jį medžio šešėlyje susimąsčiusį, tai iš grynai fizinio pažinimo nebuvo kokia ypatinga naujiena.

Bet staigmena bus turėjusi būti dvasinė, jei Natanaelio susimąstymas anuomet turėjo kokį ryšį su busimuoju susitikimu. Gal būt, jis galvojo apie tikrąjį Mesiją, apie kurį jau sklido keistos kalbos, vos Jėzui atvykus į tą kraštą. Ar jis savo širdyje neprašė Dievą kokio nors „ženklo“, kaip tai buvo daręs Zakarijas (§227)? Tiksliai negalima atsakyti, tačiau aišku, kad Natanaelis sau skirtuosius žodžius priėmė kaip tikrą tiesą. Jėzus tikrai buvo matęs jį ir ne figos medžio šešėlyje, o jo paties giliausiose mintyse.

Šis atviraširdis izraelitas buvo apstulbintas, ir staiga ramųjį žmogų apėmė užsidegimas: „Rabbi,  tu esi Dievo Sūnus! Tu esi Izraelio Karalius!“ Dabar Natanaelis jau pritarė Pilypui ir pripažino Jėzų Mesiju. Jis buvo kilnus žmogus, gal kiek net perdaug. „Jėzus jam tarė: Kadangi aš tau pasakiau: Mačiau tave po figos medžiu, tu tiki; išvysi dar didesnius už tuos dalykus“. Paskui, kreipdamasis į Pilypą ir, gal būt, į ten buvusius kitus, tęsė: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus užžengiančius ir nužengiančius ant žmogaus Sūnaus!“ Tai užuomina į Jokūbo sapną, kurio metu šis matė paslaptingais laiptais užžengiančius ir nužengiančius angelus5). Jėzaus misija, kaip ir anie laiptai, bus sujungti žemę su dangum, ir šito dalyko liudininkais bus pirmieji jo mokiniai, Jokūbo palikuonys, „tikrieji izraelitai“.

Natanaelį mini tik Jonas, bet ne sinoptikai. Kita vertus, tarp apaštalų jie mini kažkokį Baltramiejų, apie kurį Jonas visiškai neužsimena. Labai galimas dalykas, kad tai yra vieno ir to paties asmens vardai, kaip anais laikais būdavo įprasta, ypač dar ir dėl to, kad apaštalus išvardijant Baltramiejus paprastai minimas kartu su Pilypu, kuris yra Natanaelio draugas.


1)    Daugeliui aiškintojų, priešingai, atrodo, kad tie dalykai vyko dar prie Jordano, net ir pašaukimas Natanaelio, kuris tuo metu sėdėjo po figos medžiu. Bet tasai jaukaus papročio suminėj imas rodo, kad viskas įvyko prie Natanaelio namų, Galilėjos Kanoje.
2)    Jono 21,2
3)    Jono 1,48
4)    III Karai. 4,25; Mikėjo 4,4; Zakar. 3,10
5)    Pradžios kn. 28,12

KANOS VESTUVĖS

281. Evangelistui Jonui pasikalbėjimas su Natanaeliu yra kartu ir laiko nurodymas naujam įvykiui. Jis sako mums, kad trečią dieną po to pasikalbėjimo „buvo Galilėjos Kanoje vestuvės. Tenai buvo Jėzaus motina. Buvo taip pat pakviestas į vestuves Jėzus su savo mokiniais“!). Kaip jau matėme, Natanaelis buvo iš Kanos, tai visai panašu į tiesą, kad jis pats pakvietė Jėzų ir jo mokinius: Andriejų, Petrą, Joną ir Pilypą, į vestuves, kurios buvo pas paties Natanaelio giminę ar draugą. Tačiau iš Jono žodžių aiškiai matyti, kad Jėzaus motina ten buvo jau prieš savo sūnaus atėjimą, ir tai leidžia spėti, kad tarp Marijos ir vieno iš tos jaunavedžių poros bus buvęs koks nors ryšys. Kaip giminaitė ar draugė, ji bus atvykusi kokią dieną anksčiau padėti moterims namuose pasiruošti, ypač sužadėtinei. Tačiau nebepanašu į tiesą kai kurių vėlesniųjų svajotojų spėliojimai, pagal kuriuos jaunavedžiu paverčiamas pats Natanaelis. ar evangelistas Jonas, ar dar kiti.

Kana šiandieninėje Palestinoje vadinama Kefr Kenna, apie šešios mylios į šiaurės rytus nuo Nazareto pagal plentą į Tiberiados ir Kaparnaumo pusę, o Jėzaus laikais nuotolis tarp Kanos ir Nazareto buvo 3 ar 4 km trumpesnis. Bet senovės laikais buvo dar ir kita Kana, kurios griuvėsiai šiandien vadinami Kirbet Qana, apie 14 km į šiaurę nuo Nazareto. Tarp archeologų dar tebevyksta ginčas, kuri iš šių dviejų vietų yra ketvirtosios evangelijos Kana. Už abi yra rimtų, nors ir ne sprendžiamųjų argumentų, o rašytiniai liudijimai miestą senovėje lankiusiųjų asmenų galėtų lygia teise būti pritaikyti tiek vienai jų, tiek kitai. Taigi klausimas tebėra dar neišspręstas, bet toks sprendimas pagaliau nėra nė būtinas.

Kanos vestuvės buvo žydų „nissu‘in“ apeigos (§231). Po jų vykstančioj i puota, žinoma, būdavo neturtingiesiems žemųjų ir viduriniųjų klasių žmonėms pati iškilmingiausioj i viso gyvenimo šventė, ir ji galėdavo tęstis po keletą dienų.

Sužadėtinė savo tėvų ir draugių būdavo labai iškilmingai išpuošiama ir leidžiama su vainiku ant galvos, pagražintu veidu, nuo vaistų švelniai žibančiomis akimis, padažytais plaukais ir nagais, su karoliais, apyrankėmis ir kitokiomis netikromis ar pasiskolintomis brangenybėmis. Sužadėtinis, taip pat užsidėjęs karūną ir apsuptas būrio draugų, ateidavo vakare parsivesti į savo namus sužadėtinės. Sužadėtinė laukdavo jo, apsupta savo draugių, kurios nešdavo žibintus ir džiūgaudamos sveikindavo pasirodžiusį sužadėtinį. Visi tada sudarydavo procesiją pakeliui į sužadėtinio namus, o joje dalyvaudavo ir visas kaimas su žibintais, dainomis, šokiais ir šventiškais šauksmais. Tokios reikšmingos būdavo tos procesijos, kad net rabinai nutraukdavo mokyklose Įstatymo pamokas ir su savo mokiniais išeidavo pagerbti jaunavedžių. Sužadėtinio namuose būdavo puota, ir jos metu dainos ir prakalbos keitėsi su linkėjimais, o kartais nebūdavo vengiama ir drąsių užuominų, ypač tada, kada vakarienė būdavo jau įpusėjusi ir visi svečiai daugiau ar mažiau įsilinksminę2).

Iš tikro būdavo nesišykštima vyno ir geriama stipriai, nes tai reta proga žmonėms, kurie ištisus metus gyveno taupiai ir sunkiai dirbdami. Gerdavo jie nepaprastą vyną, kuris gerai iš anksto būdavo atidedamas ir laikomas tyčia šiai puotai. Tamsiame arabo namų kampe dar ir šiandien galima užtikti paslaptingai atrodančias eiles molinių indų, ir šeimos galva didžiai apgailestaudamas pasakys jums, kad jų negalima liesti, nes juose yra vestuvių vynas. Be to, hebrajų šv. Rašte parašyta, kad vynas džiugina žmogaus širdį, ir tie gerieji žmonės šiuo atveju ruošėsi paklusti šv. Rašto nuostatams bent tiek, kiek tai susiję bent su vestuvių puotos džiaugsmu.

282. Jėzus panorėjo dalyvauti šioje šventėje, tokioje nuoširdžioje, tokioje žmogiškoje net ir savo silpnumais, kaip, tikriausia, ir Marija bus padėjusi aprengti sužadėtinę papuošalais. Galimas dalykas, kad Jėzui, kai jis tebebuvo nedidelis berniukas Nazarete, motina kartais pasakodavo, jog ir jai buvo suruošta šiokia tokia vestuvinė puota, kai ji šventė savo ,,nissu‘in“ ir atėjo gyventi į Juozapo namus (§239). Tada buvo sukurta nauja šeima, kurią Jėzus pagerbė ir pašventino trisdešimt metų rodydamas savo sūniškąjį paklusnumą. O dabar, kai jam reikėjo palikti tą šeimą, jis tartum akimirksniui žvilgteri lyg ir su gailesčiu atgal ir pasilieka pagerbti ir pašventinti to moralinio dėsnio, kuriuo remiamos visos šeimos. Tai dėl to Jėzus, kuris gimė iš mergelės ir mirė skaistus, baigdamas savo uždarą gyvenimą ir pradėdamas viešąjį, dalyvavo vestuvėse.

Iš tikro savo viešąjį gyvenimą jis pradėjo stebuklu, kuris, atskleisdamas jo galią, tuo pat metu padėdamas vestuves paversti dar linksmesniu ir iškilmingesnių įvykiu. Jonas rūpestingai pasistengia baigti šį epizodą pastaba (2,11), kad tasai Kanos stebuklingasis „ženklas“ buvo pirmasis, kurį padarė Jėzus.

Kanoje Jėzus susitiko su savo motina maždaug po dviejų mėnesių nesimatymo. Gal tai buvo pirmas kartas, kad jis tiek ilgai nebuvo namie, o kadangi Juozapas buvo miręs, tai dirbtuvė liko tuščia, ir Marija be savųjų. Tą pirmą kartą likusi vieniša ji daugiau negu bet kada bus persvarsčiusi jo gimimą ir jam apreikštąją misiją, įžvelgdama, kad tai jau prasideda. Tuos dalykus svarstant, jai teko gintis nuo miestelio įkyrių moterų klausimų, o tai pat ir nuo kandžių giminaičių (§264), kurie bus teiravęsi, kodėl Jėzus ją vieną palikęs, kur jis išėjęs, kokiam tikslui, kada grįšiąs. Dabar Kanoje pamatė jį vėl, jau vadinama Rabbi, mokytoju, su keliais uoliais mokiniais. Nėra abejonės, kad tie dalykai, kuriuos ji buvo pramačiusi savo vienumoje, jau pildėsi. Bet ir prieš Rabbį, Marija visuomet liko motina, kokia ji buvo pasirodžiusi ir prieš dvylikameti berniuką, disputuojantį šventykloje. Marija, kaip gera šeimos motina, per tų vestuvių pietus kartu su kitomis moterimis bus žiūrėjusi, kad viskas vyktų kaip reikiant, kad valgiai ir visi kiti dalykai būtų laiku. Pietums besibaigiant — ar dėl to, kad buvo blogai apskaičiuota, ar dėl to, kad atvyko nenumatytų svečių — pradėjo trūkti kaip tik svarbiausiojo dalyko — vyno.

Patarnaujančios šeimininkės išsigando. Tai buvo negarbė šeimininkams. Svečiai nepasigailėtų protestų ir pajuokos, o šventė būtų nutrūkusi staigiai ir negarbingai, kaip svarbiausioje vaidinimo vietoje ant scenos užgesus šviesai.

283. Marija tuojau pastebėjo trūkumą ir pramatė šeimininkų gėdą; tačiau ji visai neišsigando, kaip kitos moterys. Jos sūnaus Rabbi dalyvavimas jai reiškė daug daugiau, negu kitiems; ypač dalyvavimą siejo su savo pramatymu, svarstytu Nazareto vienumoje. O gal dar neatėjo jo valanda? Šių minčių apimta, bendrame, vos neišsiduodančiame sumišime, Marija tyliai tarė Jėzui: „Jie nebeturi vyno. Jėzus jai atsakė: Kas man ir tau darbo, moteriške? Mano valanda dar neatėjo“3).

Jėzus tuos žodžius pasakė aramaiškai, ir jie turi būti aiškinami pagal jų reikšmę ta kalba. Pirmiausia — „moteriškė“ buvo pagarbus žodis, kaip keturioliktojo amžiaus italams „(ma) donna ‘ ar anglams „(my) lady“. Sūnus paprastai jį pagimdžiusią moteriškę vadindavo „motina“, bet ypatingais atvejais jis galėjo parodyti jai didesnę pagarbą, pavadindamas ją „moteriške“. Jėzus savo motiną pavadina „moteriške“ prikaltas ant kryžiaus4). Net ir iš ankstyvesnių laikų yra išlikęs rabinų pasakojimas, kuriame žydas elgeta kreipiasi į didžio Hillelio žmoną, pavadindamas ją „moteriške1; imperatorius Augustas Kleopatrą vadindavo „moteriške“5), o tokios vartosenos pavyzdžių yra ir daugiau.

Žymiai būdingesnis išsireiškimas yra „kas man ir tau darbo?“ Graikiškai tai skamba „ti emoi kai soi“, bet tai, tikriausia, yra hebrajų kalbos žodžių „mah li wal (ak)“ atitikmuo, kuris net keletą kartų užtinkamas Biblijoje6). O to išsireiškimo reikšmė priklauso daugiau nuo aplinkybių, kuriose tai buvo pasakyta, nuo balso tono, nuo mostų ir t.t., o ne nuo pačių žodžių skambesio. Visos kalbos turi tokių išsireiškimų, kai žodžiai yra tik priemonė išsireikšti ir negali būti paraidžiui išverčiami į kitą kalbą. Mūsų atveju hebraiškąjį išsireiškimą būtų galima šitaip nusakyti: „Kas čia man ir kas tau?“ Iš viso tai yra eleptinis išsireiškimas, keliąs klausimą, kodėl du veikėjai turėtų būti įmaišyti į ginčą, ar veiksmą7).

Šitaip atsakydamas Jėzus nepriėmė Marijos pasiūlymo ir kaip priežastį nurodė tai, kad dar neatėjo jo valanda. Tačiau tie trys paprasti žodžiai „jie nebeturi vyno“ (jei iš tikro tik tiek Marija ir tepasakė) buvo užslėptas prašymas padaryti stebuklą, o tokio prašymo pagrindą rodo pati padėtis, o ypač tos neišsakytosios mintys ir motiniškas veidas tos, kuri prašė. Jėzus suprato visa tai, bet jis atsisakė, kaip Jis šventykloje buvo atsisakęs savo buvimą dangiškojo Tėvo namuose padaryti priklausomu nuo žemiškosios šeimos (§262). Laikas dar nebuvo atėjęs stebuklais įrodyti savo misijos tikrumą, nes jo pirmtakas Jonas dar tebetęsė savo pasiuntinybę.

Bet Marijos ir Jėzaus pasikalbėjimas dar nebuvo baigtas. Iš tiesų patys svarbiausieji žodžiai niekada nebuvo ištarti, nebent pasikeista žvilgsniais. Kaip šventykloje, iš karto atsisakęs, Jėzus tuojau pat paklusta ir palieka savo dangiškojo Tėvo namus, taip ir šįkart, iš pradžių atsisakęs, jis sutinka vykdyti jos prašymą, žodžius sekęs nebylus pasikalbėjimas užtikrino Mariją, kad jos sūnus sutiko. Dėl to ji, nebegaišdama laiko, kreipėsi į tarnus ir tarė: Darykite, ką tik jis pasakys jums!

284. Tų namų atriume stovėjo šeši dideli indai, pilni vandens, rankoms nusiplauti ir dar kitokie indai, kaip Įstatymo buvo reikalaujama. Indai turėjo būti akmeniniai, nes, pagal rabinus, tokie nepatraukia taip nešvarumų, kaip degtas molis. O tie indai buvo dideli, kiekvienas dviejų ar trijų paprastų žydiškų matų, o vienas matas buvo apie 39 litrus, taigi visų jų talpa buvo apie 600 litrų. Aišku, vaišės užsitęsė, ir svečių buvo daug, ir dėl to didžioji dalis vandens buvo suvartota, ir indai buvo beveik tušti.

Jėzus tada įsakė tarnams pripilti indus sklidinus vandens. Jie nubėgo prie artimiausio šaltinio ar rezervuaro, ir, kelis kartus taip suvaikščiojus, indai vėl buvo pilni. Daugiau nieko ir nebereikėjo, ir „Jėzus jiems tarė: Dabar semkite ir neškite vestuvių užvaizdai. Jie nunešė“8). Visa tai įvyko per keletą minučių, kol vestuvinio stalo užvaizda nebuvo dar net suspėjęs pastebėti moterų sumišimo susigaudžius, kad nebėra vyno. Švelnus Marijos taktas neleido pastebėti namus užklumpančio negando.

Kai užvaizda pastebėjo, kad tai kita vyno rūšis, ir paragavo jo, kaip jo pareiga reikalavo, jis taip nustebo, jog užmiršo visus oriuosius formalumus, ir prabilo tikru kaimiečio stačiokiškumu. Prisiartinęs prie jaunojo, jis tarė: „Kiekvienas žmogus pirma stato gero vyno, o kaip įgeria, tuomet to, kurs menkesnis; tu gi palaikei gerąjį vyną iki dabar!“9)

Vestuvinio stalo užvaizda neužsimena čia apie kurį nors anuometinį paprotį, nes senoviniuose dokumentuose nėra tam įrodymų. Jo pastaba yra paprastas sąmojingas pagyrimas, kuris parodo tik, kaip nelaukta buvo ta ambrozija — kilnusis gėrimas ir kiek gausu jo buvo baigiantis vaišėms. Bet tokius žodžius išgirdęs jaunikis, greičiausia, nukreipė akis į prievaizdos veidą pasižiūrėti, ar tik jis nebus pats girčiausias iš visų. Jis nebuvo nė svajojęs taupyti gerą vyną vaišių pabaigai, kaip netikėtumą. Apklausti tarnai ir moterys nurodė į Mariją ir Jėzų, ir tada viskas paaiškėjo.

Tuo pirmu stebuklu, sako Jonas, „Jėzus apreiškė savo garbę, ir jo mokiniai tikėjo į jį“. Tai nenuostabu, nes Jėzaus mokiniai jau buvo juo susižavėję. Bet kokį įspūdį sudarė tas stebuklas puotos dalyviams? Kai jų galvos prablaivėjo ir jie užmiršo to paslaptingojo vyno skonį, ar jie pagalvojo kada nors apie to įvykio moralinę reikšmę?

285. Po vestuvių ir stebuklo „Jėzus nuėjo į Kaparnaumą su savo motina, savo broliais ir savo mokiniais, ir jie pasiliko tenai keletą dienų“10).

Šis sustojimas Kaparnaume buvo trumpas, nes Jėzus buvo nusprendęs eiti Velykoms į Jeruzalę, o jos jau buvo čia pat, o nuo tada Kaparnaumas buvo jam pastovi gyvenamoji vieta Galilėjoje vietoje Nazareto. Jis jau buvo atsiskyręs nuo savo šeimos, ir šeimos įsteigimui pagerbti jis paskyrė pirmąjį stebuklą. Dabar jis išsiskyrė ir su kukliuoju savo kaimeliu ir persikėlė į pradedama jai jo misijai patogesnę vietą.

Kaparnaumas buvo Tiberijados ežero šiaurės vakarų krante, netoli tos vietos, kur Jordanas įteka į jį. Į pietus už 13 km buvo Tiberijados miestas, ir maždaug 30 km į vakarus Nazaretas, o netoliese buvo Erodo Antipo ir Pilypo žemių sienos. Todėl čia buvo muitinė ir sienos perėjimo punktas. Prie ežero buvo nedidelis uostas, pritaikytas žvejų laivams. Religinis gyvenimas turėjo būti gana gyvas, ir galimas dalykas, kad jam nelabai trukdė savo įtakomis netoliese įsistiprinęs helenizmas. Religijos tvirtovė, kaip visada, buvo sinagoga, kuri, laimei, yra išlikusi iki mūsų dienų, nors atrodo, kad dabartinė forma priklauso vėlesniems negu Jėzaus laikams. Miesto vardas Kephar Nahum — Nahumo kaimas, kilęs yra iš mums nežinomo Nahumo asmens vardo, žymiai vėlesniais laikais ten buvo palaidotas rabinas Tanhum, ir jo vardas palaipsniui iškreiptas į Tell Hum, ir tuo vardu šiandien vadinama toji vieta.

Sekdami Jėzų. Kaparnaume įsikūrė ir jo pirmieji mokiniai, kilimo iš gretimos Betsaidos: Simonas Petras ir Andriejus. Kai dėl Simono Petro, tai galimas dalykas, kad jis ten turėjo giminių. Jeigu pas jį, kaip pas gerą žentą, gyveno uošvė (§300), tai nesunku darytis prielaidą, kad jo žmona buvo kilusi iš Kaparnaumo. Vėliau Kaparnaumas buvo vadinamas Jėzaus savuoju miestu11'), nors tas pats dokumentas truputi toliau Nazaretą tebevadina jo tėviške12).


1)    Jono 2,1-2
2)    Dėl visų tokių smulkmenų ir atitinkamų rabiniškų liudijimų plg. jau cituotąjį Strack und Billerbeck „Kommentar“, tomas II, p.p. 372-400
3)    Jono 2,3-4
4)    Jono 19,26
5)    Kasijus Dione, LI,12
6)    Teisėjų kn. 11,21 (plg. graikiškąjį Septuagintos tekstą); II Samuelio 16,10; 19,23: IV Karai. 3,13; 9,18; II Kronikų kn. 35, 21; ir t.t. Evangelijose, plg. Mato 8,29; Morkaus 1,24; 5,7; Luko 4,34; 8,28; tas išsireiškimas visur turi atsisakymo prasmę.
7)   Tuojau    matyti, kad klausimas yra aiškiai filologinis ir reikalauja pažinti semitų kalbą, o įvairiems aiškintojams dažnai to trūksta.
8)    Jono 2,8
9)    Jono 2,10
10)  Jono 2,12
11)    Mato 9,1
12)    Mato 13,54

NUO PIRMŲJŲ IKI ANTRŲJŲ VELYKŲ

ŠVENTYKLOS PREKIAUTOJAI

286. Nuo Jėzaus krikšto buvo prabėgę keletas mėnesių. Artėjo naujų metų Velykos (§176), metų, kurie, mūsų nuomone, buvo 28 m. mūsų eros. Jėzus nutarė šioms Velykoms nueiti į Jeruzalę ir dėl to paliko Kaparnaumą.

Kai jis pasiekė šventyklą, pamatė prieš save įprastinį paveikslą, koks būna ypač didžiųjų švenčių metu. Išorinis šventyklos atriumas buvo paverstas mėšlu smirdančiu tvartu, aidėjo jaučių baubimas,, avių mekenimas, balandžių burkavimas, o dar garsesni rėkavimai ir šūkavimai pinigų keitėjų ir prekiautojų, išsidėsčiusių visur savo gėrybes (§48). Tame atriume tik gerai įsiklausius buvo užgirstamas menkas giesmių aidas, kyląs iš šventyklos vidaus, ir silpnas tolimų žibintų spinksėjimas. Kitokių religinių ženklų nebuvo matyti tame didžiuliame kieme, kuris buvo panašesnis į gyvulių turgų ar vaizbūnų bei vertelgų susiėjimą, negu į prieškambarį tų namų, kuriuose gyveno nemedžiaginis Izraelio Dievas.

Jėzus, tikriausia, buvo tokių vaizdų liudininkas ir ankstyvesniais atvejais, kai nukeliaudavo į Jeruzalę, bet tada jis dar nebuvo pradėjęs savo viešojo gyvenimo. Dabar jo misija vyko jau visu pilnumu, ir tam patvirtinti jis turėjo pasielgti kaip tas, „kurs turi galios“1). Pasidaręs iš virvių rimbą, pradėjo šveisti juo žmones ir gyvulius ir vartyti pinigų keitėjų stalus, ir pinigėliai pabiro į pašalius; išvarė visus juos, ištuštindamas šventąjį kiemą: Laukan iš čia! „Nedarykite iš mano Tėvo namų prekybos namų!2). Ar nėra parašyta: Mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms3), o jūs padarėte iš jų galvažudžių lindynę“4).

Prieš šešetą šimtmečių pranašas Jeremijas taip pat matė šventyklą paverstą į „galvažudžių lindynę“5); bet Jėzaus laikų šventyklos kunigai ir pareigūnai turėjo galvoti, kad Jeremijo balsas buvo per toli, o tos pajamos, kurias šventyklos administracija surinkdavo iš tos prekybos, buvo perdaug arti širdies, kad būtų tinkama visa tai nutildyti. O Jėzus nutildė tai rimbo kirčiais.

287. Teoriškai nebuvo kam priešintis šiam veiksmui, kaip ir patys fariziejai matė tai. Bet iš tikrųjų jie dar galėjo kelti klausimą, kodėl Jėzus pats savo autoritetu ryžosi įvykdyti šį veiksmą, užuot reikalavęs tai atlikti įgaliotuosius šventyklos pareigūnus. Kas įgaliojo jį tai daryti? Aiškiau kalbant, iš tikro kaip gi tai atsitiko, kad šis vyras, kuris ką tik atvyko iš Galilėjos, pradėjo, kaip pirmieji jo veiksmai rodo, visiškai nepriklausomai reikštis prieš esamąją valdžią, labai panašiai į Joną Krikštytoją?

Todėl prie jo atėjo žydų, be abejo, įžymių, kurie jam tarė: „Kokį ženklą tu gali mums parodyti, kad tai darai (teisėtai)? Jėzus atsakė ir jiems tarė: Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją pastatysiu! Tuomet žydai sakė: šita šventykla statyta keturiasdešimt šešeris metus, o tu nori per tris dienas ją pastatyti?“ Jau esame nurodę tą reikšmę, kurią šis atsakymas turi Jėzaus gyvenimo chronologijai nustatyti (§176). Bet tas atsakymas kartu parodo, kad jį klausinėjusieji nesuprato, kokias užuominas jis darė, o šitaip atsitiko ir su evangelistu, kuris šį įvykį matė ir užrašė, žydai prašė „ženklo“, vadinas, stebuklo. Tai buvo perdaug, nes Jėzaus veiksmas pateisino pats save, juo labiau, kad šventyklos vyresnieji nieko nedarė šventyklos profanacijai sustabdyti, kaip jų pareigos reikalavo. Vis dėlto Jėzus, kadangi jo misija buvo užkliudyta, pasiūlė tikrą įrodymą, bet tai buvo suprasta tik po daugelio mėnesių; o tuo metu iš viso nebuvo patenkintas jo klausinėtojų blogą valią išduodąs smalsumas.

„Šventykla“, apie kurią užsimena Jėzus, yra jo paties kūnas; kai žydai bus sunaikinę šią gyvąją Šventyklą, jis padarys, kad ji trečią dieną vėl prisikeltų. Galimas dalykas, kad šiuos žodžius tardamas Jėzus kokiu nors judesiu nurodė į save. Bet, kaip ten tada bebūtų buvę, visi jo klausytojai, nors tuo metu nesuprasdami jo atsakymo, vėliau prisimena tai — žydai, kad apkaltintų jį (§565), o mokiniai, kad tikėtų į jį, jo prisikėlime pripažindami tą „ženklą“, kurį jis buvo pasiūlęs savo tardytojams6).

Nors Jėzus nepatenkina piktų norų skatinamo reikalavimo parodyti ženklą, vis dėlto tų pirmųjų Velykų metu jam esant Jeruzalėje daugelis įtikėjo į jo vardą, nes matė jo daromuosius stebuklus?). Bet tas tikėjimas buvo ne tiek širdies, kiek proto, o Jėzus troško daug daugiau pirmojo, negu pastarojo. Tai buvo priežastis, kodėl jis neįsitikėjo jais. nes jis visus pažino8), nors pasitikėjo paprastais, bet kilniais mokiniais iš Galilėjos. Bet ir protu paremtas tikėjimas yra širdies paruošimas ir jos kvietimas tikėti, todėl kaip tik čia9) dvasinis evangelistas pateikia pasikalbėjimą tarp to, kuris protu jau buvo įtikėjęs, ir Jėzaus, kuris jį perkėlė į visai kitą erdvę. Atrodo, lyg mes žiūrėtumėm į viščiuką, kurį pasigavęs nešasi erelis virš debesų, ir tokį vaizdą mėgsta dvasinis evangelistas, kuris jį vėl panaudos ir kitomis progomis (§294).


1)    Mato 7,29; Morkaus 1,22
2)    Jono 2,16
3)    Izaijo 56,7
4)    Morkaus 11,17
5)    Jerem. 7,11
6)    Jau esu minėjęs tai, kad tarp Jono ir sinoptikų yra laiko skirtumas. Pirmasis pirklių išvarymą iš šventyklos pristato Jėzaus viešojo gyvenimo pradžioje, o pastarieji nukelia į galą (§163). Daugelis tyrinėtojų galvoja, kad tų abiejų pasakojimų negalime suderinti, ir prieina nuomonės, kad Jėzus dviem atvejais išvarė pirklius iš šventyklos. Mūsų nuomone, tai atsitiko tik kartą ir viešojo gyvenimo pradžioje, kaip aiškiai nurodo Jonas, toks rūpestingas chronologas, koks jis yra. Jei sinoptikai tą įvykį nukelia į Jėzaus viešojo gyvenimo pabaigą, tai dėl to, kad tas dalykas tiko jiems prie tos temos, kurią jie pasakojo, ir ypač dėl to, kad jų santraukinis pasakojimas, kuriame jie dažnai neprisilaiko įvykių laiko eigos, aiškiai nurodo, jog Jeruzalėje Jėzus buvo tik kartą (tuo tarpu Jonas kalba bent apie keturias atskiras keliones į Jeruzalę) ir dėl to šį įvykį su pirkliais įjungia kartu su kitais dalykais, kuriuos jie užrašė apie Jeruzalę.
7)    Jono 2.23
8)    Jono 2,24
9)    Kai kurie senoviniai dokumentai, esmėje perduodantieji tą galvojimo srovę, kuri kildinama nuo Tacijano. Jėzaus pasikalbėjimą su Nikodemu nukelia į paskutiniąsias Velykas. Esama keleto priežasčių šitaip galvoti (pvz., Jono 4,54, atrodo, tartum nežinotų savo pareiškimų 2,23 ir 3,2, kurie, labiau tiktų Jėzaus viešojo gyvenimo pabaigai), ir kai kurie šių dienų tyrinėtojaitaip pat būtų linkę pasisakyti už tokį nukėlimą. Tačiau chronologinis ryšys tarp 2 ir 3 skyrių yra pakankamai aiškus, ir toks nukėlinėjimas būtų tik sauvališkas ir neišmintingas dalykas.

NIKODEMAS

288. Jeruzalėje tuo metu buvo vienas įžymus fariziejus ir Įstatymo mokytojas, garbingas ir gerų norų žmogus. Bet jis buvo ir Sinedriumo narys, ir iš to išplaukianti jo socialinė padėtis aiškiai reikalavo, kad jis būtų labai atsargus ir apdairus dėl to, ką Jis daro viešai. Jis vadinosi Nikodemas; toks vardas užtinkamas rabinų raštuose, bet vargu tai galima, kad Jie minėtų tą patį asmenį. Pamatęs Jėzaus padarytuosius „ženklus“, jis buvo giliai sukrėstas; gal būt, kad jis buvo vienas iš nedaugelio fariziejų, kurie buvo pripažinę Jono misiją ir iš jo priėmę krikštą. Iš kitos pusės jo socialinė padėtis, o juo labiau fariziejiškas jo apmokymas ir galvojimas įspėjo jį, kad būtų rūpestingai santūrus su nežinomu stebukladariu. Grumdamasis su tais dvasiniais prieštaravimais, Jis pajėgė susirasti vidurio kelią ir nuėjo pas Jėzų nakčia. Blankioje žibinto šviesoje daugiau galima susitelkti ir, svarbiausia, mažiau pavojaus, kad pažins kas nors iš pašaliečių.

Pasikalbėjimas buvo ilgas ir tęsėsi gal būt kiaurą naktį, bet „dvasinis“ evangelistas perduoda tik pačius žymiausius dalykus, kurie geriausiai tiko jo evangelijos tikslui. Nikodemas pradėjo pokalbį ir, pereidamas tiesiog prie to, kas jį buvo taip iki sielos gelmių sukrėtę, tarė Jėzui: „Rabbi, mes žinome, kad tu atėjai nuo Dievo, kaip mokytojas, nes niekas negalėtų daryti tų stebuklų, kuriuos tu darai“.

Tas garbingasis fariziejus pripažino, kad Jėzaus misija buvo ne žmogiška, bet kažkas žymiai aukštesnio, iš tikro — dieviška. Jėzaus atsakymas nukreipiamas į Nikodemo žodžių prasmę: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau tau, jei kas neatgims iš aukštybės1), tas negalės matyti Dievo karalystės“. Nikodemas buvo perdaug protingas aiškintis sau tuos žodžius paraidžiui. Jo draugai rabinai taip pat kalbėdavo apie atgimimą dvasine prasme, ypač kai kalba liesdavo atsivertusius į Izraelio Dievą pagonis ar nusidėjėlius, o Filonas Aleksandrietis tą išsireiškimą vartodavo dar ir kita prasme. Bet Nikodemas nepajėgė visišku kaip reikiant tikslumu suprasti dvasinę Jėzaus žodžių prasmę ir aiškindamasis jis apsimetė dideliu neišmanėliu: „Kaip gali žmogus gimti, senas būdamas?“. Tas apsimestinis kvailumas yra išmaningesnis negu atrodo. Nikodemas prisistato kaip teisėjas to mokslo, kurį Jėzus imasi jam aiškinti, o Jėzaus atsakymas paverčia jį mokinuku. Negalima pamatyti Dievo karalystės, kol į ją nesi įėjęs, o įėjimas į ją nėra galimas žmogiškomis priemonėmis: „Iš tikrųjų, sakau tau, jei kas neatgims iš vandens ir (iš) šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, ir kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“.

Hebraiškai dvasia yra „ruah“, bet reiškia taip pat ir pūtimą ir vėjo ūžimą. Jėzus prideda abi žodžio reikšmes turintį pavyzdį: „Nesistebėk, kad tau pasakiau: Reikia jums iš aukštybės gimti. Vėjas pučia kur nori; girdi jo ūžimą, bet nežinai, iš kur jis ateina ar kur eina. Taip yra su kiekvienu, kurs gimė iš Dvasios“. Nors neapčiuopiamas ir nematomas, vėjas iš tikrųjų yra fizinio pasaulio reiškinys. Taip pat ir dvasiniame pasaulyje dieviškosios Dvasios įtaka negali būti tvarkoma žmogiškais išvedžiojimais nei jos esmė tiriama, bet ji aiškiai reiškiasi išdavomis. Dvasia leidžia mums gimti naujam nematomam gyvenimui tokiu būdu, kaip pirmoji pasaulio matomoji gyvybė kilo iš medžiagos ir kartu su Dievo Dvasia, kuri skrajojo viršum vandenų chaoso2).

Užuomina į Jono krikštą yra aiški, ir gal toliau kalbantis paaiškėjo, ar Nikodemas jau buvo apsikrikštijęs. Tačiau Jėzaus čia paskelbtasis naujasis gyvenimas, kaip duotas iš šv. Dvasios ir vandens, nėra įgyjamas tik simboliniu Jono vandens krikštu, bet atliekant apeigas iš šv. Dvasios ir vandens, šis antrasis, paties pirmtako Jono liudijimu, buvo Jėzaus krikštas3).

289. Palyginimas tarp Dvasios ir vėjo veikimo Nikodemui pasirodė nepažįstamas pasaulis, kuriame fariziejus jautėsi pasimetęs. Toliau jis nebeapsimeta neišmanėliu, bet dar nenori prisipažinti mokiniu ir nuoširdžiai, bet su tam tikru nepasitikėjimu, pareiškia: „Kaip tai gali būti?“.

Jėzaus atsakymas meta laisvą žvilgsnį į Nikodemo padėtį: Kaip čia yra? „Tu mokytojas Izraelyje ir tai nežinai?“ Ką gi mokai, jei nekalbi apie Dvasios veikimą sielai? — Po šios įžangos Jėzus bus ilgai kalbėjęs, ne be pertraukimų ir replikų iš Nikodemo pusės. Evangelistas visiškai praleidžia fariziejaus žodžius ir pateikia tik Jėzaus minčių rinkinį. Bet jis iš to rinkinio nesistengia išjungti kai kuriuos Nikodemo atsakymus ir pastabas (tokias, kaip nurodymą į žaltį tyruose) ar net vieną kitą palyginimą, susijusį su žibinto apšviečiamąja aplinka, kurioje vyko pasikalbėjimas (pavyzdžiai, nurodymas į šviesą ir tamsybę). Štai ką mums Jonas yra parinkęs:

„Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau tau, mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, bet jūs nepriimate musų liudijimo. Jei, man kalbant jums apie žemiskus daiykus, jūs netikite, kaip tikėsite, jei jums kalbėsiu apie dangiškuosius? Niekas neužžengė į dangų, kaip tik tas, kurs nužengė iš dangaus: žmogaus Sunus, kur yra danguje“.

„Ir kaip Mozė pakėlė aukštyn žaltį tyruose, taip turi būti aukštyn pakeltas žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kurs į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

„Nes Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimusįjį Sūnų, kad kiekvienas, kurs į jį tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nes Dievas nesiuntė savo Sunaus į pasaulį teisti, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas tiki į jį, tas neteisiamas, o kas netiki, tas jau pasmerktas, nes netiki į viengimusiojo Dievo Sūnaus vardą. O pasmerkimas yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mėgo tamsybę, kaip šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Nes kiekvienas, kurs daro pikta, nekenčia šviesos ir neeina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami. Kas daro tiesą, tas eina į šviesą, kad jo darbai pasirodytų, nes jie padaryti Dievuje“4).

290. Kokia turėjo būti Nikodemo dvasinė būsena, kai jis klausėsi tų dalykų? Veikiausia, panaši į Augustino, kai jis išgyveno svyravimų laikotarpį, kai, skaitydamas Povilo Laiškus, jis tarytum jautė kvepėjimą rinktinių maisto dalykų, kurių jis betgi dar nepajėgė valgyti.

Pagaliau kai kurių išsireiškimų Nikodemas nepajėgė gerai suprasti, kol Jėzus neišryškino jų evangelisto praleistais aiškinimais. Pavyzdžiui, nukryžiavimo užuominą kalbant apie žaltį tyruose. Kaip ir pasikalbėjime su žydais, kai prekiautojai buvo išvaryti iš šventyklos, Jėzus kalbėjo ne vien tik Nikodemui (§287). Nors fariziejus nuėjo pas jį naktį, bet mums nepasakyta, kad Jėzų jisai rado visiškai vieną. Galimas dalykas, kad iš tamsaus kambario kampe žvelgė pravertos akys jaunuolio, kuris sulaikydamas kvapą seka visą pasikalbėjimą ir kiekvieną žodį įsikala budrion savo atmintin. Tai yra mylimasis mokinys, kuris, sulaukęs gilios senatvės, papasakos šio pasikalbėjimo istoriją.

Nežiūrint to pasikalbėjimo, Nikodemas vėliau nepasidarė tikru Jėzaus mokiniu, tartum patvirtindamas aną naktį girdėtuosius žodžius, kad Dievo dvelkimas paliečia ten, kur nori. Tačiau Jėzui jis išliko prielankus net ir po nukryžiavimo. Jis išdrįs Taryboje tarti Jėzui palankų žodį5) ir žymiai daugiau paskirs pinigų nupirkti šimtui svarų kvepalų Jėzaus kūnui ištepti6). Tas naktinis Jėzaus lankytojas nebuvo kilnios dvasios, bet kilniau elgėsi bent su savo pinigine; jis nebuvo Petras, bet nebuvo nė Judas.


1) Išsireiškimas „iš aukštybės“, graikiškai „anoten“, kuris gali reikšti ir „vėl“, kaip Vulgata verčia lotyniškai („denuo“); bet mūsų atveju labiau tinka pirmoji reikšmė, kaip pasirodo iš paties Jono panaudojimo 3,31; 19,11 ir 23.
2)    Pradžios kn. 1,2
3)    Mato 3,11 ir lygiagretės vietos; Jono 1,33
4) Jono 3,11-21
5)    Jono 7,50-51
6)    Jono 19,39

JONO KRIKŠTYTOJO SAULĖLEIDIS

291. Pasikalbėjime su Nikodemu buvo suminėtas vandens ir šv. Dvasios krikštas, kuris tikrai nebuvo Jono krikštas. Tuo tarpu Jonas tebetęsė savo apeigas ir tuo tikslu buvo atvykęs į Ainon netoli Salimo (§269).

Po pasikalbėjimo su Nikodemu Jėzus dar kurį laiką pasiliko Judėjoje, bet atrodo, kad jis buvo iš klastingosios sostinės pasitraukęs šiek tiek labiau į šiaurę. Atviri laukai jam ir tiems, kurie norėjo ateiti pas jį, teikė daugiau laisvės veikti toliau nuo įtarių šventyklos vyresniųjų ir fariziejų. Ta vieta, kur jis buvo apsistojęs, turėjo gerą vandens tiekimą, gal būtį kokią įlanką prie Jordano, nes nelauktai paaiškėja, kad ir Jėzaus mokiniai krikštija, kaip ir Jonas.

Ar tai buvo vandens ir šventosios Dvasios krikštas, apie kurį kalbėjo Nikodemui? Beveik tikra, kad ne. Iš tikro ketvirtoji evangelija aiškiai pabrėžia, kad Jėzus pats nekrikštijo, o tik jo mokiniai1). Tuo tarpu šv. Dvasia dar nebuvo suteikta2), ir Jėzaus mokiniai dar nežinojo apie Jėzaus atperkamąją mirtį, kas sudaro busimojo krikšto vandeniu ir šventąja Dvasia esminius dalykus3). Taigi ir teikiamasis krikštas buvo tik busimojo krikšto ženklas ir simbolinis, kaip ir Jono. Todėl ir Jonas tebekrikštijo net ir tada, kai Jėzaus mokiniai krikštijo, o jei jie būtų krikštiję vandeniu ir šv. Dvasia, tai jis būtų nustojęs.

Tačiau vieną dieną iškilo tikras nesutarimas. Jono mokiniai ir vienas žydas4) pradėjo ginčytis dėl apsivalymo. Gal būt, tasai žydas, atėjęs nuo Jeruzalės, ne galilėjietis, galvojo, kad galilėjiečio Rabbi mokinių atliekamosios apeigos yra daugiau valomosios,, nes jos šiek tiek retesnės, negu Jono. šio mokiniai apkartę nubėgo pas savo mokytoją pasisakyti apie tariamąsias Jėzaus veiklos varžybas: „Rabbi, tas, kurs su tavim buvo anapus Jordano, apie kurį liudijai, štai dabar krikštija, ir visi eina pas jį!“

Karšti Jono mokiniai, gal būt, laukė, kad šis pratrūks pavyduliauti, bet išgirdo iš jo šitokius džiugios paguodos žodžius: „Žmogus negali nieko sau imti, jei jam nebus duota iš dangaus. Jūs patys galite paliudyti apie mane, kad aš esu sakęs: Aš ne Kristus, tik esu siųstas pirm jo. Kas turi sužieduotinę, tas sužieduotinis, o sužieduotinio prietelis, kurs stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi sužieduotinio balsu. Taigi, tokio džiaugsmo aš pilnai prityriau. Reikia, kad jis augtų, o aš eičiau mažyn!“5).

Senojo Testamento poetiniuose raštuose gana dažnai užtinkama kalbant apie Dievą Jahvę, kaip Izraelio tautos sužadėtinį. Jonui čia sužadėtinis yra Mesijas Jėzus, ir tose mistinėse vestuvėse jisai pats yra „Sužadėtinio bičiulis“ (§281). Bet sužadėtinis yra jau prie durų, ir jis jau girdėjo jo balsą, todėl reikia džiaugtis, o ne pavyduliauti! Mėnulio puikybė menkėja ir palaipsniui dingsta su patekančios saulės spindesiu. Taigi „reikia, kad jis augtų, o aš eičiau mažyn“.

292. Tai buvo paskutinis Jono liudijimas. Po kelių savaičių, veikiausia gegužės mėnesį, griežtasis karališkojo dvaro nepadorumo teisėjas buvo įmestas į Macheronto kalėjimą (§17).

Vargu galima tikėti, kad fariziejai iš viso būtų neprisidėję prie šio įkalinimo ar bent nesuvaidinę čia kokio nors netiesioginio ar slapto vaidmens. Sinoptikai rodo, kad tai įvyko dėl to, jog Jonas smerkė papiktinimą, o Flavijus Juozapas priskiria tai Jono populiarumui, kuris nepatiko valdžiai. Abu nurodytieji pagrindai yra teisingi ir dera tarpusavy. O ketvirtoji evangelija kelia dar trečią: „Išgirdo fariziejai, kad Jėzus daugiau įgyyąs mokinių ir krikštijąs kaip Jonas“6). Tada Jėzus paliko Judėją ir grįžo į Galilėją. Taigi Jėzus bijojo, kad didesnis jo populiarumas už Joną išstatytų jį pavydulingoms fariziejų klastoms, ir dėl to pasitraukė. Jonas ar jau buvo tų klastų auka?

Tai niekas aiškiai nepasako, bet ir sinoptikai leidžia mums suprasti, kad Jėzus paliko Judėją, vos tik sužinojęs, jog Jonas įkalintas. Fariziejų dėka Jonas ir pateko į spąstus7), ne be to, kad čia prisidėjo ir jo drąsumas daryti priekaištus karališkajam dvarui. Fariziejai, trokšdami atsikratyti tuo įkyrėjusiu reformatorium, kurį atidžiai buvo sekę, gudriai pasinaudoja ta pagieža, kurią jam jautė Erodo Antipo karališkasis dvaras, ir paskatino tetrarką įkalinti savo aštrųjį kritiką ir minių populiarų vadą.

Kol Jonas dar tebebuvo Ainone prie Salimo, tai jis buvo ne tetrarko Antipo žemėse, bet laisvojo Scitopolio miesto, sudariusiame dalį Dekapolio (§4), ir ten tetrarka jo negalėjo suimti. Bet Scitopolis buvo įsiterpęs tarp dviejų Antipo valdomųjų žemių: Galilėjos ir Perėjos. Gana lengva buvo kokiu nors reikalu ir per atitinkamus tarpininkus pakviesti Joną į Antipo teritoriją. Vėliau fariziejai suvaidina priešingą tarpininkavimą, kadangi apsimesdami Jėzaus globėjais, norės kad jis savanoriškai pasišalintų iš Antipo žemių. Gali būti, kad ir šį naują tarpininkavimą paskatino pats Erodas Antipas, kurį Jėzus šia proga pavadino lape8).

Tamsiuose Macheronto požemiuose Jonas daugelį mėnesių silpo jėgas išsekinančiame laukime.


1)    Jono 4,2
2)    Jono 7,39; 16,7
3)    Mato 28,19
4)    Mintį skaityti „vienas žydas“ kelia patys patikimiausieji graikiški rankraščiai, ir tokiai reikšmei pirmenybę teikia kritiniai tekstai. Vulgata turi daugiskaita „žydai“. Kai kurie kritikai siūlo vietoj „žydas“ skaityti „Jėzus“, bet tai yra sauvališkas ir šališkas pasiūlymas.
5)    Jono 3,27-30
6)    Jono 4,1
7)    šiuo atveju itin reikšmingas yra sinoptikų išsireiškimas. Jie sako, kad Jonas buvo „išduotas“ (gr. „paredote“ — Mato 4,12; plg. „paradotenai“ — Morkaus 1,14).
8)    Luko 13,31; §463.

SAMARIETĖ

293. Grįždamas į Galilėją, Jėzus pasirinko kelią, kuris ėjo išilgai Palestinos ir tuo pačiu kirto Samariją. Jis būtų išvengęs Samarijos, jei būtų pasukęs kitu keliu truputį į rytus, pagal Jordaną, bet tuo pirmuoju keliu daugiausia naudodavosi galilėjiečiai, susisiekdami su Jeruzale, kaip mums liudija Flavijus Juozapas1).

Tam tikroj vietoj tas Jėzaus pasirinktasis kelias atsiduria siaurame slėnyje, į kurį šiaurėje atsiremia Hebalo kalnas, o pietuose — Garizimo kalnas. Tame slėnyje šiandieną yra Nabulus miestelis, įkurtas 72 m. po Kr., viešpataujant Vespasijonui ir Titui. Miestelis oficialiai buvo pavadintas Flavia Neapolis (iš čia Nubulus), bet paprastai dėl savo geografinės padėties2) jis turėjo Mabortha (tai yra „perėjimas“) vardą. Netoli to slėnio rytuose buvo hebrajų patriarkų istorijoje garsi vieta3), kur buvo iškastas Jokūbo šulinys, dar ir šiandieną išlikęs. Paėjus keletą šimtų metrų tuo slėniu, dešinėje kelio pusėje yra labai senas Sikemo miestelis, buvęs jau 2000 metų prieš Kristų, kuris betgi Jėzaus laikais buvo jau apleistas ir mažai beapgyventas. Šalia jo griuvėsių, kuriuos neseniai pradėjo tyrinėti archeologai, kyla šiandieną Balata kaimelis. Į rytus nuo Balata - Sikemo yra vadinamasis „Juozapo kapas“, senovės žydų patriarko, o maždaug už pusantro kilometro toliau į šiaurės rytus yra kitas kaimas, vardu Askar.

Tokia yra geografinė padėtis, kurioje vyksta šis evangelijos pasakojimas. Tarp tos vietos gyventojų samariečių ir žydų apskritai vyravo neapykanta, kurią jau minėjome aukščiau (§4).

Taigi, palikęs Judėją, „Jėzus atėjo į Samarijos miestą, vadinamą Sikaru, arti lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo Šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo, taip kaip buvo, prie šulinio. Buvo apie šešta valanda“4).

Tie smulkmeniški vietos nurodymai visiškai sutinka su paskutiniaisiais kasinėjimais. Tikslūs laiko nurodymai ir kitos įvykio savybės, kiek tiek galima įsivaizduoti, yra visiškai svetima grynai fantastiniam prasimanymui ir simboliams. Tačiau, remdamiesi iš anksto nusistatytomis savo teorijomis, kai kurie mūsų dienų tyrinėtojai darėsi išvadas, kad šis pasakojimas esąs tik gryna alegorija, parašyta Mažosios Azijos mistiko, kuris gal niekada net nebuvęs Palestinoj. Bet filosofinės teorijos niekada neįveiks tiesos, ir visuomet užteks tik iš naujo ramiai perskaityti evangelijos pasakojimą, kad pajėgtumėm grįžti prie jokio įtarimo nekeliančios Renano senosios išvados: „Tiktai Palestinos žydas, kuris dažnai eidavo Sikemo slėniu, galėjo šituos dalykus aprašyti“.

294. Taigi apie vidurdienį (hebrajų šešta valanda), veikiausia gegužės mėnesį, Jėzus, pavargęs ir suprakaitavęs, atsisėda prie šulinio pailsėti. Jis vienas, nes mokiniai nuėjo į gretimąjį miestą maisto nupirkti.

Iš Sikaro miestelio atėjo samarietė prie šulinio pasisemti vandens5). Jėzus jai tarė: „Duok man gerti“. Moteriškė jam atsakė išdidžiai: „Kaip? tu, būdamas žydas, prašai gerti mane, moteriškę samarietę?“. Iš tikrųjų Jėzus buvo galilėjietis, bet moteriškė, spėdama, kad jis grįžta aplankęs Jeruzalės šventyklą, teisingai palaikė jį žydų religijos pasekėju. Dėl to ji nori pabrėžti, koks pažeminimas yra, kad vyras žydas yra tokion jau bėdon patekęs, jog moterį ir dar samarietę turi prašyti pagalbos. Jėzus atsako: „Jei tu pažintumei Dievo dovaną ir kas yra tas, kurs tau sako: Duok man gerti, tu tikrai būtumei jį prašiusi, ir jis tau duotų gyvojo vandens“.

Aras sugriebė kitą viščiuką ir pradeda kelti jį aukštyn (§287). Kaip Nikodemas, taip ir ši moteriškė supranta, kad tuose žodžiuose yra kažkokia užslėpta mintis, kurios negali pagauti, ir dėl to ji laikosi pažodinės reikšmės, nors kalbėti ima su tam tikra pagarba: „Viešpatie, tu juk neturi kuo pasisemti, o šulinys gilus: tai iš kur tu turi gyvojo vandens?“ Pastebėjimas buvo teisingas, šiandieną tas šulinys yra 32 metrų gilumo, vienas pačių giliausiųjų visoje Palestinoje, bet Jėzaus laikais jo gilumas galėjo būti ir menkesnis. Savo pastabą ji baigia istoriška mintim: „Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kurs mums davė tą šulinį: pats iš jo gėrė, taip pat jo vaikai ir jo gyvuliai?“

Viščiukas dar tebežiūri į žemę, nuo kurios jis buvo pagriebtas, įsivaizduodamas, kad dar tebekapsto ją. O Jėzus atsako: „Kiekvienas, kurs geria šitą vandenį, vėl trokš, o kas gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius; vanduo, kurį aš jam duosiu, bus jame šaltinis vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Moteriškė vis dar pasilieka grynai ant žemės: „Viešpatie, duok man to vandens, kad nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau čia semtis“.

Kad viščiukas suprastų, kad jau yra virš debesų, reikėjo būtinai praplėsti pokalbio turinį ir suteikti ..ženklą“. Dėl to Jėzus tarė moteriškei: „Eik pavadink savo vyrą ir ateik čia“. Hebraiškai ir aramaiškai šeimos galva, vadinamas „žmogus“ ir taip tikriausiai bus pasakęs Jėzus: „Eik pašauk savo žmogų“. Tuo dviprasmišku išsireiškimu moteriškė žaidžia ir nebūkštaudama atsako: „Aš neturiu vyro“. Jėzus vengia dviprasmiškumo ir moteriškės atsakymą priima blogesniąja prasme: „Gerai pasakei: Aš neturiu vyro. Nes tu turėjai penkis vyrus ir kurį dabar turi, tai ne tavo vyras; čia tu tiesą pasakei“. Tų dienų jos „žmogus“ taigi nebuvo jos „vyras“ ir labai gali būti. kad ir penki ankstesnieji nebuvo tokie; du ar trys vyrai bus galėję ar dėl svetimoteriavimo atstumti ją, ar jie jau bus mirę. Trumpai tariant, doros atžvilgiu ta samarietė nebuvo pavyzdys6).

295. Jėzaus suteiktasis „ženklas“ sudaro gerą įspūdį. Moteris, pamačiusi, kad jos paslaptys atidengtos, sušuko: „Viešpatie, matau, kad tu pranašas!“ Pats tasai atidengimas ir jos šūktelėjimas pripažįsta pranašumą to, kuris priklauso nekenčiamiems žydams, taigi ji nukreipia pokalbį į tos neapykantos priežastį, tuo pačiu norėdama išvengti liesti atidengtas paslaptis: „Mūsų tėvai garbindavo šitame kalne, jūs gi sakote Jeruzalėje esanti vieta, kur reikia garbinti“.

Garizimo kalnas kyla čia pat ties kalbančiųjų galvomis; bet šis iš Jeruzalės grįžtąs nežinomasis žydas, tikriausia, ten bus garbinęs Dievą Jahvės šventykloje. Ką pagaliau jis galvoja, tasai pranašas, apie šį šimtmetinį klausimą tarp samariečių ir žydų.

Moteriškės klausimui Jėzus teteikia beveik vien tik istorinę vertę, kaip nebenaudingam dalykui. Net ir tuo istoriniu požiūriu Jėzus kalba kaip žydas, rodydamas didesnį palankumą žydams, o ne samariečiams. Bet jis tuojau palikęs praeitį grįžta į dabartį, kurioje nebėra jokio pagrindo senosioms neapykantos varžyboms: „Moteriške, tikėk manim, ateina valanda, kada jūs nei šitame kalne, nei Jeruzalėje negarbinsite Tėvo. Jūs garbinate, ko nežinote, mes garbiname, ką žinome, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateina valanda ir dabar jau yra, kai tikri garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa; nes ir Tėvas ieško tokių garbintojų. Dievas yra dvasia ir jo garbintojams reikia garbinti dvasia ir tiesa“. Pranašas atsakė: nuo dabar Dievo garbinimas nebebus susijęs nei su Garizimo kalnu, nei su Jeruzalės kalva, nei su kuria nors kita žemės vieta, bet tik su vienintele sąlyga garbinti: dvasia ir tiesa.

Fariziejui, jei jis būtų nugirdęs šiuos žodžius, jie būtų atrodę revoliuciniai ir piktiną; bet jie nebuvo visiškai nauji Izraelyje. Juos ištaręs naujasis pranašas peršoka fariziejų „tradiciją“ ir susijungia su ankstesniąja ir tikrąja pranašų tradicija. Jau prieš šešetą šimtmečių pranašas Jeremijas buvo pareiškęs, kad Jahvės šventykla Jeruzalėje nieko neverta, jei lanko ją neverti maldininkai7), ir jis taip pat skelbė, kad Mesijo laikais švenčiausioji sandoros Arka nebebus niekieno gerbiama8), nes visi turės naują sandorą savo širdyse ir dvasioje įrašytą Dievo įstatymą9).

296. Ties ta vieta moteriškė pastebi, kad ji yra atsidūrusi nepažįstamoje srityje. Nei Garizimas, nei Jeruzalė, bet dvasia ir tiesa! Kas tai per pasaulis?

Tikriausia, kad tai ne tas mažytis pasaulėlis, kuriame kivirčiiasi samariečiai ir žydai. Jei didieji Jeruzalės mokytojai praktiškai pamiršo Jeremijo pranašystę, tai juo labiau galėjo tai nežinoti samarietė moterėlė ir dėl to pasimetė tame jau senojo pranašo išpranašautame pasaulyje. Tačiau ji nujaučia, kad čia kalbama apie ateities vizijas, kada ateis palaimintosios Mesijo dienos; todėl suglumusios jos mintys nukrypsta į busimąjį Mesiją, ir ji nedrįsdama prieštarauti nepažįstamajam pranašui, kuris prieš ją stovi, pasiguosdama tarė: „Aš žinau, kad ateis Mesijas10), tai yra Kristus; taigi atėjęs jis visa mums paskelbs. Jėzus jai atsakė: Aš esu, kurs su tavim kalbu“.

Samariečiai iš tiesų laukė Mesijo, o negausūs jų palikuonys dar ir dabar jo tebelaukia. Jie vadina jį „Taheb“ (,,Shaheb“) — „tas, kuris grįžta“, arba „kuris sugrįš geram“. Jis piešiamas kaip reformatorius, panašus į Mozę, kuris išblaškys visas abejones, išlygins visus skirtumus ir įkurs laimės karalystę, kuri laikysis dar tūkstančius metų po jo mirties.

Taigi kaip tik šiai moteriškei, ne žydei ir prieš žydus nusistačiusios rasės atstovei, Jėzus pareiškia, kad jis yra Mesijas, o vėliau įsakys savo mokiniams to neskelbti11)- Bet kaip tik dėl to samariečių priešiško nusistatymo jiems ir suteikta ši pirmenybė. Toks pareiškimas vargu sukeltų tarp jų politinį entuziazmą, nors labai galima, kad tai sujudintų žydus, o Jėzus bet kuria kaina to norėjo išvengti. Jei Jonas perdavė šį sinoptikų praleistąjį įvykį, tai bent iš dalies norėdamas papildyti tai, kas praleista jų pasakojimuose.

297. Kai Jėzus buvo bebaigiąs kalbėtis su samariete, iš miesto grįžo maisto nusipirkę jo mokiniai ir atėjo prie šulinio. Kai moteriškė išgirsta Jėzaus pareiškimą, kad jis esąs Mesijas, ji visiškai sumišusi nebedrįsta jo klausinėti. Palikusi prie šulinio savo ąsotį, ji bėga į miestą ir kiekvienam sutiktajam šaukia: „Ateikite ir išvyskite žmogų, kuris man pasakė visa, ką tik esu padariusi; ar ne jis Mesijas?“

Mokiniai nedrįso klausti Jėzaus tokio neįprasto pokalbio prasmės ir stebėjosi, nes to meto rabinai viešai vengdavo kalbėtis su moterimis, net ir su savo žmonomis. Sumišę mokiniai priėjo prie mokytojo tik po to, kai moteriškė staiga nubėgo miesto kryptimi.

„Rabbi, valgyk!“ prašė jie, siūlydami pirktojo maisto. Atsakydamas Jėzus tęsia metaforą apie dvasinį vandenį, kurią panaudojo kalbėdamasis su moteriške. Jis visų pirma maitinasi dvasiniu maistu, kas yra vykdymas valios to, kuris jį atsiuntė pavestojo darbo atlikti. Jis yra dvasinės piūties vykdytojas. Palestinoje gruodžio mėnesio gale, užbaigus sėją, palengvėjusia širdimi atsidūstama: dar 4 mėnesiai, ir ateis piūtis! Tai savo rūšies priežodis, nes derliaus nuėmimo darbai vykdavo balandžio ar gegužės mėnesiais, taigi po keturių mėnesių poilsio. Bet Jėzus parodo savo mokiniams, kad tas priežodis neturi prasmės, kiek tai susiję su jo dvasine piūtim. Ji jau yra pribrendusi, nebegalima delsti, todėl piovėjai turi būti pasiruošę, nors jie ir nebūtų sėję. Kai Jėzus taria tuos žodžius, jau beveik pribrendęs velykinis derlius banguoja saulėje plačioje el-Makhneh lygumoje, kuri tęsėsi nuo tos vietos iki pat Jordano.

Keletas tos dvasinės piūties pėdų netrukus buvo surinkta, šneki moteriškė ištraukė iš namų daug samariečių ir jie atėjo prie šulinio pasižiūrėti žydų pranašo. Jo pirmieji žodžiai bus pavergę juos, nes jie prašė jį pabūti su jais. O tai buvo samariečiai, tai yra tie, kurie paprastai mėgdavo lazda nukaršti kailį iki kraujo ar net užmušti žydus, kurie keliaudavo per jų žemę12)> o vėliau net ir Jėzaus mokiniams neparodė svetingumo13). Bet šį kartą, ar bent šie Sikaro samariečiai, buvo malonūs, nes juos, be abejo, švelnino pranašo asmenybė. Jėzus priėmė jų kvietimą, „ir jis pasiliko tenai dvi dienas. Daug daugiau įtikėjo į jį dėl jo pamokslo, o moteriškei jie sakė: Tikime jau nebe dėl tavo šnekos; mes patys girdėjome ir žinome, kad šitas tikrai pasaulio Gelbėtojas“14).


1)    Plg. Flavijaus Juozapo Žydų senovė XX, 118; Gyvenimas 269
2)    Plg. Žydų karas IV, 449
3)    Pradžios knyga 12,6; 33,18; 48,22
4)    Jono 4,5,6
5) Po aukščiau pateiktųjų trumpų pastabų aišku, kad miestas, iš kurio atėjo ta moteris, negali būti koks nors kitas, tik (Balata) Sikemas, ir tai būtų dar aiškiau, jei vieta leistų pateikti daugiau archeologinių žinių šitai nuomonei patvirtinti. Sikemas, nors ir pradėjęs griūti, Jėzaus laikais dar tebebuvo gyvenamas. Prieš pradedant pastarųjų metų kasinėjimus (1927 m. ir vėliau) vyravo visuotinis įsitikinimas, kad tasai miestas buvęs šiandieninis Askar kaimas. Askar yra apie pusantro kilometro toliau nuo Jokūbo šulinio, o kadangi Askare yra geras šaltinis, tai sunku būtų suprasti, ko ta moteriškė taip toli ėjo vandens. Po Jėzaus laikų, kai (Balata) Sikemas buvo visiškai apleistas, gyventojai persikėlė į šiandieninį Askar, ir naujoji vietovė išlaikė savo senąjį vardą. Atrodo, tikras dalykas, kad (Balata) Sikemas tada vadinosi Sychora, vėliau perkeista į Askar.
6) Palaikantieji mitų ir alegorijų teorijas galvoja kitaip. Pagal juos, penki samarietės vyrai reiškia penkis dievaičius, kuriuos praeityje garbindavo samariečiai, čia moteriškės susimbolinami. Jų įrodymai remiami Karalių knygos 17,30-31 (tuo naudojosi ir Flavijus Juozapas, Žydų karas IX,288). Jėzaus laikais samariečiai nebebuvo pagonys, o garbino žydų Dievą Jahvę, nors prisilaikydami kitokių negu Jeruzalėje apeigų (§4).
7)    Jerem. 7,4
8)    Jerem. 3,16
9)    Jerem. 31,33
10)    Evangelistas, suprasdamas, kad jo skaitytojai graikai maža ką tenusimano apie žydų tikėjimo dalykus, šioje vietoje Mesijo vardą paaiškina: „tai yra Kristus“.
11)    Mato 16,20
12)    Plg. žydų karas II, 232
13)    Luko 9,52-53
14) Jono 4,40-42

GRĮŽIMAS Į GALILĖJĄ IR TEN PIRMIEJI DARBAI

298. Praleidęs dvi dienas su Sikaro samariečiais, Jėzus sugrįžo į Galilėją. Jonas šiais žodžiais aptaria to sugrįžimo priežastį (4,44): „Nes pats Jėzus liudijo, kad pranašas nelaikomas pagarboje savo tėvynėje“. Kas tai per tėvynė, apie kurią netiesiogiai čia kalba Jonas? Sinoptikai tą pačią Jėzaus pastabą nukelia į vėlesnį laiką, kai jis buvo išvarytas iš Nazareto1), ir iš to matyti ,kad Jėzaus tėvynė yra Nazaretas. Jonas tai aiškiai nepasako, bet nėra pagrindo galvoti, kad čia užuominos būtų daromos į Judėją, iš kurios Jėzus pasitraukė dėl fariziejų intrygų (§292). Greičiau galime daryti prielaidą, kad Jonas, svarstydamas, jog tai, ką yra pasakę sinoptikai, yra jau žinoma (§165), ir perduotą Jėzaus pastabą jis atkelia į jo veikimo pradžią Galilėjoje, beveik iš anksto įspėdamas liūdnu rezultatu. Tačiau pradžioje galilėjiečiai Jėzų priėmė su džiaugsmu. Daugelis jų buvo liudininkai nepaprastų Jėzaus darbų Judėjoje ir grįžę namo kalbėjo apie jį, tuo keldami savo tautiečių pasididžiavimą pranašu.

Kai Jėzus vėl atėjo į Kaną, kur buvo padaręs pirmąjį stebuklą, jo tuojau pradėta ieškoti, kaip žymaus stebukladario. Kaparnaume vieno karaliaus valdininko sūnus sunkiai sirgo. Jo tėvas, išgirdęs apie Jėzaus atvykimą, atskubėjo į Kaną ir prašė Jėzų tuojau ateiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo jau bemirštąs. Jėzus, pasirodo, neskubėjo patenkint jo prašymo ir, visų pirma rūpindamasis savo misija, atsakė: „Jei jūs nematote ženklų ir stebuklų, jūs netikite!“. Skausmo apimtas tėvas rūpinasi tik tuo, kad jo sūnus miršta, ir nesiliovė prašęs: „Viešpatie, ateik pirma, nekaip mano sūnus numirs!“ Norėdamas būti tikras, kad sūnus pasveiks, jis norėjo, jog Jėzus pats ateitų, kaip gydytojas. Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ šie stiprūs žodžiai tėvui suteikė stiprybės tikėti: jei stebukladaris taip pasakė, kitaip nė negali būti. Tai buvo hebrajų „septinta valanda“, mūsiškė — pirma po pietų. Po vargingos rytmečio kelionės iš Kaparnaumo į Kaną, kuri yra daugiau kaip 30 kilometrų atstumo, nebuvo galima tuojau grįžti su gyvuliais ir palydovais. Todėl tėvas iškeliavo tik sekantį rytą. Kai jis pasiekė Kaparnaumą, tarnai išėjo pasitikti ir jam pranešė, kad berniukas laikosi gerai. Kai paklausė, kada jis ėmė gerėti, jie atsakė: „Vakar septintą valandą liovėsi krėtęs jį drugys“.

Rūpestingasis Jonas (4,54), neminėdamas buvimo Judėjoje, pastebi, kad tai buvo antrasis Jėzaus stebuklas, po ano Kanos Galilėjos. Taip pat ir čia pasirodo Jono tikslas papildyti sinoptikus.

299. Grįžęs į Galilėją, Jėzus tuojau pradėjo savo misiją, skelbdamas Dievo gerąją naujieną ir sakydamas: „Atėjo laiko pilnybė ir prisiartino Dievo karalystė, darykite atgailą ir tikėkite į gerąją naujieną (§266).

Tuo metu jis turėjo aplankyti visas žymesniąsias Galilėjos vietas, nes mums sakoma, kad „jis mokė jų sinagogose ir buvo visų giriamas“2), gal net su šiokiu tokiu pasididžiavimu iš vietinio patriotizmo. Tačiau ilgiausiai ir dažniausiai sustodavo Kaparnaume, kuris jam praktiškai pakeitė Nazaretą. Nėra jokių duomenų pasisakyti prieš, o greičiau už tą nuomonę, kad savo kelionių po Galilėją metu jis taip pat bus aplankęs ir Nazaretą. Bet pamokslą Nazarete, po kurio jis buvo isvarytas iš miestelio (§357), jis bus sakęs savo veikios Galilėjoje pabaigoje, o ne pradžioje, nes ta proga yra aiškiai priminti stebuklai, kuriuos jis padarė Kaparnaume3). Todėl, nors Lukas tą epizodą įjungia pradžioje, reikėtų laikytis kitų dviejų sinoptikų pateikiamosios chronologinės tvarkos4), kurie tai nukelia į šio laikotarpio pabaigą, kai Jėzus Kaparnaume jau buvo išgyvenęs gana ilgą laiką.

Tuose įvairiuose kaimuose, kuriuos Jėzus aplankė, kalbėjo jis daugiausia vietinėse sinagogose. Kaip jau žinome (§62), kiekvienas net ir mažas Palestinos kaimelis turėjo sinagogą, ir ten gyventojai rinkdavosi nepraleisdami nė vienos subatos, o kartais net ir kitomis dienomis. Sinagoga ne tik telkė klausytojus, pasiruošusius ir laukiančius, bet taip pat sudarė progą kalbėti visiškai pagal tradicinius papročius, nes, paskaičius šv. Rašto, sinagogos vedėjas pakviesdavo ką nors duoti įprastinių pamokymų ir paskatinimų. Visiškai natūralu, kad Jėzus dažnai pasisiūlydavo tokiomis progomis, kurios labai atitiko jo tikslams. Bet kartais jis kalbėdavo atvirame ore ar kur nors privačiuose namuose, jei susidarydavo tokia proga ar kai apie jį susiburdavo daugiau žmonių.

Jo klausytojų skaičius smarkiai gausėjo, nes jie tuojau pastebėjo, kad „jis mokė kaip tas, kurs turi valdžios, o ne kaip Rašto žinovai“5). Net ir liaudis, remdamasi savo sveiku protu, pajėgė pastebėti gilų skirtumą tarp Jėzaus ir Rašto žinovų mokymo. Pastarieji visuomet ieškodavo priebėgos senovės autoritetuose, ir jie idealu laikė perduot juos visiškai pilnai, nieko nepridedant ir nieko nepraleidžiant, taip kaip tie buvo įsisavinę tą mokslą. Jėzus, priešingai, atvėrė tokius turtus, nuo kurių tik jis teturėjo raktą ir kuriems tik jis „teturėjo valdžią“, o jis neprieštaravo tam, ką senieji mokė, net ir Juos tobulindamas. „Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta; aš gi jums sakau“6). Rašto žinovai, apskritai, buvo tradicijos balsas; Jėzus gi buvo savo paties balsas ir reiškė teisę priimti tradiciją arba ją atmesti ar pataisyti. Be abejonės, kas prisiskyrė sau tokią teisę, laikomąją Rašto žinovų ir fariziejų dvasinės diktatūros, elgėsi kaip „turįs valdžią“.


1) Luko 4,16-30 ir lygiagretėse vietose
2) Luko 4,14-15
3)    Luko 4.23
4)    Mato 13,54-58
5)    Morkaus 1,22; Luko 4,32; plg. Mato 7,29
6) Mato 5,21

KAPARNAUME IR KITUR

300. O jeigu naujasis pamokslininkas turėjo mokslo reikaluose valdžią, tai jis parodė, kad nemažesnę valdžią turi gamtai, darydamas ypatingus ženklus. O kai tos antrosios valdžios turėjimas patvirtino pirmąją, tai kaip tik patraukė dėmesį minių, kurios šį reikalą bus grindusios panašiai kaip ir Nikodemas: „Niekas negalėjų daryti tų stebuklų, jei Dievas nebūtų su juo“ (§288). šalia tų dviejų Kanos stebuklų, kurių prisiminimas dar tebesilaikė gyvas, buvo daromi ir kiti daugelyje kitų vietų.

Kaparnaume, pasakęs vieną subatą sinagogoje pamokslą, Jėzus viešai pagydė velnio apsėstąjį, kuris jam pratarus žodžius, mėšlungiškai tampydamasis dar šaukė, o paskui liko laisvas nuo apsėdimo, žmonės, kurie buvo girdėję pamokslą ir matę velnio išvarymą, stebėdamiesi kalbėjosi tarp savęs: „Kas tai yra? Koks tai naujas mokslas? nes jis su galia liepia net nešvarioms dvasioms, ir jos jo klauso“i).

Dar tebeaidint nuostabos šauksmams, kurie sklisdami nuneš ir kitur garsą apie Jėzų, jis palieka sinagogą ir tuojau nueina į Simono Petro ir jo brolio Andriejaus namus (§285), kur jis randa sergančią Petro uošvę. Evangelistas gydytojas, pažymi, kad ji buvo „labai drugio krečiama“2). Pagal ano meto mediciniškąją terminologiją, šis drugys buvo kitos rūšies, negu „mažasis drugys“3). Kartu su Jėzum yra Jokūbas, abu Zebediejaus sūnūs, ir, tikriausia, dar ir, kiti asmenys, kurie matė išgydant velnio apsėstąjį ir gal dabar maldavo Jėzų padėti šiai senai sergančiajai. Jis pasilenkia ties jos guoliu, paima ją už rankos ir pakelia jau pasveikusią. Stodamasi ji taip gerai jaučiasi, kad tuojau pat nuskuba paruošti ką nors šiam nepaprastam svečiui ir jam patarnauti.

Kaime dar tebekalbama apie apsėstojo išgydymą, kai pasklinda žinia, kad ir Petro uošvė išgydyta. Turėti tokį žmogų kaime ir nepasinaudoti jo buvimu būtų didžiausia kvailybė. Pakanka tik sunešti jam iš namų ligonius, ir jie vėl bus sveiki. Bet tai buvo subatos diena, ir tą dieną nieko negalima nešioti, ir įstatymas neleidžia net eiti toliau, o tik nustatytą nuotolį. Gerai, tad jie palauks iki saulės laidos, kai baigiasi subatos poilsio laikas, ir tada bus galima nešti ligonius.

Tą vakarą iš tiesų prie Petro namų „jie atgabeno visus sergančius ir velnių apsėstuosius, ir visas miestas buvo susirinkęs prie durų4). Jėzus, padėdamas ant kiekvieno ranką, gydė juos. Taip pat velniai išeidavo iš daugelio, šaukdami ir sakydami: Tu Dievo Sūnus! Sudrausdamas juos, jis neleido jiems kalbėti, nes jie žinojo jį esant Kristų (Mesiją)“5). Tas Jėzus, kuris samariečiams pats pasisakė esąs Mesijas, čia, žydų žemėje, neleido, kad tai pareikštų patikimas įvykio liudininkas — velnias. Bet čia tykojo pavojus, kurio nebuvo pirmuoju atveju, būtent, kad tie, kurie čia dalyvauja, prisilaikydami to meto bendrosios srovės, galėtų Mesiją imti laikyti politiniu vadu. Jonas Krikštytojas nebuvo rūpinęsis politika, taip dabar ja nesirūpino ir Jėzus, ir jis neskelbė pasaulio ar žmogaus karalystės, o tik dangaus ir Dievo karalystę.

301. Jeigu Jėzus iš tikrųjų buvo Mesijas ir atėjęs čia, kad jo paties tautiečiai pripažintų jį kaip tokį, tai jam reikėjo viešai paskelbti jiems kartą, kad tai teisybė; Jėzus iš tiesų viešai ir pakartotinai darė tokius pareiškimus, bet tik vėliau. Pradžioje, tai yra pirmuoju savo veiklos Galilėjoje laikotarpiu, Jis tik tęsė tai, ką skelbė Jonas, tiktai sakydamas, kad Dievo karalystė ateina6). Jis kalbėjo apie karalystę, bet ne apie jos galvą, apie instituciją, bet ne apie jos steigėją. Vėliau, subūręs apie save branduolinį būrelį pasekėjų, kurie nors bendrais bruožais suprato, kad jo karalystė nėra politinė ir jos steigėjas yra dvasinis karalius, tai jiems jis patikėjo tai, kad jis yra Mesijas, bet ir jiems pradžioje liepia neatidengti tos paslapties kitiems.

Jėzus nepasako jiems tikrai ir aiškiai, kad jis yra Mesijas, bet jis atlieka tai palaipsniui. Pradžioje jis paskelbia mesijinę karalystę, paskui keletui slaptai, apie save, kaip Mesiją, ir pagaliau plačiai ir atvirai visiems. Taigi šis palaipsniškas atskleidimas vyko, svarbiausia, norint išvengti politinio entuziazmo ir demonstracijų, nes tai būtų buvę natūralu žmonėms, kurie taip ilgai vaizdavosi Mesiją ateisiant tautiniu kariu, kaip aukščiau jau matėme (§83). Politiškai kalbant, judaizmas anuomet buvo tikras padegamųjų medžiagų sandėlys, į kurį per dažnai fanatiškieji netikri pranašai svaidydavo savo degančius žibintus. Jėzus jokiu būdu nenorėjo sieti savęs su jais; iš tikro Jis apdairiai pasirenka visiškai priešingą elgesio būdą, iš pradžių apgaubdamas savo pranašumą paslaptimi, kol žmonės bus paruošti priimti jo mesianizmo supratimą.

Kai Jėzus būtinai turės kalbėti apie save, tai jis tuo pat metu pasinaudos ypač veiksmingomis pataisomis atvėsinti karštai savo patikimųjų dvasiai. Jis paskelbs jiems, kad iš tikrųjų jis yra Mesijas, bet jam taip pat skirta žiauri ir ne garbinga mirtis, , ir net jo mokiniams teks pakelti įvairiausius žiaurumus ir vargus. Ypač kartus nusivylimas ir gana liūdna ateitis atrodė karštiems žydų mesijanistams tasai Mesijas karalius, kuris pats mirs prikaltas ant kryžiaus, užuot išžudęs Izraelio priešus ir kurio dvariškiai yra nuolankūs ir vargingi, o ne stiprūs gojų tramdytojai! Bet toks patikslinimas buvo reikalingas, kad būtų aiški Jėzaus Mesijo ir jo skelbiamosios karalystės prigimtis.

Tasai subatos vakaras buvo darbingas, bet pagaliau Jėzus galėjo jau grįžti į Petro namus. Sekantį rytą, dar gerai prieš aušrą, jis slapčia išėjo į nuošalią vietą melstis. Kiek vėliau pradėjo rinktis miestelio gyventojai, ieškodami stebukladario pagalbos ir ypač trokšdami, kad jis jau niekada jų nebepaliktų. Petras ir kiti namiškiai, nerasdami Jėzaus namuose, pradėjo jo ieškoti. Pagaliau surado ir pranešė, kad visi laukia ir trokšta jo, bet jis atsakė, kad ir kitur turįs skelbti Dievo karalystės gerąją naujieną, nes kaip tik tam jis yra siųstas.

Ir vėl pradėjo keliauti per Galilėją, su savim neturėdamas, gal būt, nė vieno mokinio.


1)    Morkaus 1,27
2)    Luko 4,38
3)    Plg. Galeno, febr. 1,1
4)    Morkaus 1,33
5)    Luko 4,40-41
6)    Mato 4,17; Morkaus 1,15

KETURIŲ IŠRINKIMAS

302. Ties ta kaip tik vieta Lukas1) pasakoja apie keturių svarbiausiųjų mokinių pašaukimą: Simono Petro ir jo brolio Andriejaus, Jono ir jo brolio Jokūbo. Kiti du sinoptikai2) nupasakoja tai žymiai trumpiau Jėzaus viešosios veiklos Galilėjoje pradžioje, tuojau pat, kai jis išgirdo, kad Jonas Krikštytojas įkalintas. Toji tvarka, kurios prisilaiko Lukas, atrodo, yra labiau suderinta laiko atžvilgiu. Reikia pažymėti, kad nei Matas, nei Morkus nieko nesako apie kokius nors ryšius tarp Jėzaus ir šių keturių vyrų, bet juos Lukas sumini, o Jonas plačiai aprašo jų santykius (§278). Be kita ko, tasai pašaukimas leidžia darytis prielaidą, kad Jėzus savo mokslą skelbti buvo jau pradėjęs kiek anksčiau, nes prie jo jau veržėsi didelės minios, trokšdamos jį matyti ir paklausyti. Nelengva būtų tai kuo nors aiškinti, jei visa tai būtų vykę pirmosiomis dienomis, kai jis grįžo į Galilėją, tuojau pat, kai Jonas Krikštytojas buvo įmestas į kalėjimą. Taigi reikalas bus turėjęs vykti tada, kai Jėzus jau ilgesnį laiką buvo mokęs ir Galilėjoje sulaukęs plataus pritarimo.

Bet mums pateikiamosios žinios, o ypač Jono, iškelia kitą ir dar žymiai rimtesnį klausimą. Jeigu tasai ketvertukas yra buvęs su Jėzum Judėjoje ir paskui Galilėjoje Kanoje ir Kaparnaume, kaip tad atsitiko, kad Jėzus pašaukia čia pirmą kartą? Kad tai pirmasis kartas, tokį aiškų įspūdį susidarome iš Mato ir Morkaus evangelijų, ir dėl to tai tenka taisyti ir papildyti tuo, ką sako kiti du evangelistai. Kai Jonas yra aiškiai pasiryžęs papildyti mūsų per pirmuosius tris evangelistus gautąjį žinojimą, jo pateikiamosios žinios leidžia mums darytis išvadas, kad Jėzus ir mokinius rinkdamasis ėjo taip palaipsniui, kaip ir atskleisdamas tai, kad jis yra Mesijas. Visų pirma jis priėmė tuos keturius, kurie Judėjoje laisvu noru paliko Joną Krikštytoją ir pradėjo jį sekti. Nors jis priima juos kaip mokinius, bet jie pastoviai nepasilieka su Jėzum, nei neseka jo visose jo kelionėse po Galilėją, po kurią jis keliavo dugiausia pats vienas. Vėliau, kai tie keturi buvo jau pakankamai patyrę, kokio gyvenimo Jėzus iš jų norėjo, ir kai pasirodė esą pasiruošę jį priimti, tada Jėzus galutinai pasirinko juos formaliai. Pats pasirinkimas įvyko šitokiu būdu, kaip pasakoja Lukas, kuris yra pilnesnis ir smulkmeniškesnis negu kiti du pirmieji evangelistai.

303. Vieną rytą vakariniame Tiberijados ežerą krante Jėzus buvo apsuptas gausios minios, trokštančios išgirsti jį kalbant. Minia buvo tokia gausi, jog Jėzus, norėdamas palaikyti jų atidumą ir tuo pat metu būti geriau girdimas, pasinaudojo labai praktiška priemone. Kai ežeras ramus, tai jis beveik nejuda, ir nebūna jokio bangavimo, kuris trukdytų garsiai kalbančio klausytis. Todėl, pasiyrus laivu keletą metrų nuo kranto, galima buvo labai gerai kalbėti miniai.

Taip ir padarė Jėzus. Ten buvo du laivai, kurių šeimininkai buvo išlipę į krantą ir plovė tinklus. Vienas jų buvo kaip tik Simonas Petras, šita smulkmena leidžia daryti dvi galimas išvadas: kad įvykis atsitiko Kaparnaumo apylinkėje (§300) ir kad Simonas Petras tuo metu kuriam laikui buvo liovęsis sekti Jėzų ir grįžęs su savo broliu Andriejum namo pasirūpinti savo šeimos reikalais. Kai Jėzus baigė kalbėti nuo tos siūbuojančios tribūnos, jam rūpėjo atsilyginti tam, kuris jam pateikė laivą. Kreipdamasis į Simoną, jis liepė jam irtis į ežerą ir užmesti tinklus valksmui.

Jėzaus pasiūlymas Petrui bus turėjęs atrodyti kaip sąmojinga ironija. Jau praeita naktis buvo nesėkminga, ir Simonas su savo draugais nepaprastai nusidirbo, nieko nepagaudami. Kadangi mokytojas liepė jam išmesti tinklus, jis negalėtų atsisakyti, bet jis nusileido tik iš pagarbos Jėzui, o visiškai ne dėl to, kad būtų tikėjęs į naują bandymą. Dienos šviesa iš tikro sudarė naują kliūtį. Jei per kiaurą naktį nieko nepagavo, tai dieną bus dar blogiau. Ir taip tinklai buvo išmesti. Tačiau tuojau jie užgriebė tokią didelę daugybę žuvies, kad įrengimai nebegalėjo atlaikyti svorio ir įtempti tinklai pradėjo plyšti. Petras sušuko kitame laive buvusiems savo draugams ateiti į pagalbą, ir šie atėjo, bet jie dirbo ilgą laiką, pakraudami abu laivus žuvim, kad tie beveik skendo.

Tiberijados ežeras senovėje buvo ir šiandieną tebėra žuvingas. Apie senovę liudija Flavijus Juozapas3). Iš žuvies gyveno didžioji vakarinės pakrantės gyventojų dalis. Truputį į šiaurę nuo Tiberijados buvo Magdalos — „Bokšto“ miestelis. Rabinai jį vadino „žuvų bokštu“ — Migdai Nunaja, o graikai — Tariche, tai yra „žuvies sūdykla“, abu pavadinimai aiški užuomina į tos srities pagrindinius verslus, šiandieną tos vietos lankytojas gali pamatyti žveją su meškere per trumpą laiką pagaunant nemaža žuvies arba išgirsti kalbant apie nepaprastai sėkmingą žūklę, kada į krantą parsigabenama po daug centnerių žuvies. Bet ne visada taip buvo ir ne visada taip yra. Tiberijados ežero žvejai kiekvienu laiku turėdavo taip pat nesėkmingų dienų ir naktų, kada atrodydavo, jog visos žuvys iš ežero išplaukė į kitus vandenis. Ar ana Simono žūklė buvo sėkmingas atsitiktinumas? Simonas, patyręs žvejys, ne taip galvojo, ir jis buvo laukęs žymiai kitokių pasėkų. Ir ne tik jis vienas, nes ir kito laivo žvejai — Jokūbas ir Jonas buvo be galo nustebę tikruoju laimikiu. Staigusis Simonas puolė Jėzui į kojas sušukdamas: Eik sau nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nevertas nusidėjėlis! Bet Jėzus atsakė: Nebijok! Nuo šio laiko tu jau žmones žvejosi. Kas įvyko, be kita ko, yra simbolis ateičiai!

Kai pagaliau visi išlipo į krantą, tas pats kvietimas buvo pakartotas Jokūbui ir Jonui, kurie su savo tėvu Zebediejum, su Simonu ir jo broliu Andriejum buvo „žūklės bendrininkai“4). Abi poros brolių paliko laivus ir visa kita ir nuo tos dienos pastoviai buvo su mokytoju.


1)    Luko 5,1-11
2)    Mato 4,18-22; Morkaus 1,16-20
3)    Žydų karas, III, 508; 520
4)    Šis išsireiškimas yra techniškas. Kadangi žūklei su dideliais tinklais reikėjo nemaža darbo rankų ir įrankių, tam tikras žvejų skaičius sudarydavo bendruomenę; kas duodavo laivą, kas tinklus ar kitokius įrankius, o kas prisidėdavo darbu. Pelnas būdavo proporcingai pasidalijamas tarp žūklės „bendrininkų“ pagal jų įnašą ar įdėtąjį darbą. Tai jau yra paminėta Jobo hebraiš-kame tekste 40,30 — ,.habbarim“.

KITI STEBUKLAI IR PIRMIEJI SUNKUMAI

304. Jėzus ir toliau mokė Galilėjoje, ir pirmieji trys evangelistai pateikia keletą tos veiklos epizodų, nenurodydami ypač tikslaus laiko, kada kas vyko. Bet, sklindant naujojo pranašo garsui, pradėjo kilti taip pat ir sunkumai, visų pirma iš fariziejų, kaip ir galima laukti, o taip pat ir iš kitur.

Kartą, gal ir tuojau po keturių išrinkimo, prie Jėzaus prisiartino raupsuotasis ir, parpuolęs prie jo kojų, ne ko nors aiškiai prašė, o tik kartojo: „Viešpatie, jei nori, gali mane pagydyti“1). Raupsuotaisiais senovės Izraelyje buvo nepaprastai biaurimasi. Mozės įstatymu jie buvo išskirti iš žmonių bendruomenės, ir jiems buvo įsakyta laikytis atokiau nuo gyvenamųjų vietų ir, kokiam nors keleiviui artėjant ten, kur jie gyveno, šaukti: Eik šalin! Aš esu nešvarus!2) Atsilyginant už tą įspėjamąjį šaukimą, jiems būdavo pasiunčiama šiek tiek maisto, žmonių bendruomenė daugiau apie juos nieko nenorėjo žinoti, kaip apie žmonijos atmatas, patį nešvarumo įsikūnijimą, Dievo Jahvės didžiausio pykčio aukas. Neretai raupsuotieji nusižengdavo jiems nustatytajam karantinui, kaip padarė ir šis raupsuotasis, kai jis atėjo pas Jėzų. Tikriausia, jis bus girdėjęs kalbant apie Jėzų ir tuos stebuklus, kuriuos jis darė visokiems vargšams pagelbėti. Kas žino, gal galilėjietis pranašas, toks malonus ir galingas, padės ir jam, tos baisiosios nelaimės paliestam!

Bet jo nelaimė buvo tokia baisi, kad jis net nedrįso aiškiai pasakyti, ko iš tikrųjų maldauja; jis tiktai reiškė pasitikėjimą tuo, kurį maldauja. Jėzus pasigailėjo jo ir jo tos neribotos drąsos, kuri privertė jį nusižengti įstatymui ir ateiti tarp švariųjų. Jėzus ištiesė jam ranką ir tada, didžiausiam pasibaisėjimui visų tų, kurie stebėjo tai, palietė jį, palietė tą pūvantįjį ir dvokiantįjį, ir atsakydamas į tikslius raupsuotojo žodžius, bet dar daugiau į jo slaptąją mintį, tarė: „Noriu! Buk nesuteptas!“3) Akimirksniu raupsuotasis buvo apvalytas. Tačiau Jėzus tuojau atitolino jį, nes, kaip ir visada, jis norėjo išvengti žmonių rodomojo entuziazmo ir griežtai įsakė niekam nepasakoti, kas atsitiko. Tuo pat metu priminė jam tai, ko reikalavo tais labai retais raupsų pagijimo atvejais Mozės įstatymas, būtent, prisistatyti kunigui pasisakyti, kad pagijai, ir atiduoti apsivalymo auką. Jėzus tuo atidavė pagarbą įstatymui ir tuo pat metu lyg ir atsilygino už tą nusižengimą, kurį padarė raupsuotasis, ateidamas į sveikų žmonių tarpą. Gali būti, kad išgydytasis vėliau atliko įstatymo reikalavimus, bet tuo tarpu jis pradėjo nusižengti Jėzaus įsakymui ir pasakoti visiems, kas atsitiko. Be kita ko, jei jis ir būtų tylėjęs, jo veidas būtų kalbėjęs už jį, nes jis buvo baidyklė, o dabar vėl įgavo sveiko žmogaus išvaizdą.

Netrukus pradėjo reikštis tų naujienų pasėkos. Vis naujos minios žmonių rinkosi apie stebukladarį jo pasiklausyti, ir nauji nelaimingieji grūdosi, kad būtų pagydyti, ir Jėzus „nebegalėjo, žmonėms matant, įeiti į miestą, bet buvo lauke, tuščiose vietose4). Ir ten tyruose melsdavosi“5).

305. Vėliau, kai žmonių sujudimas pakankamai aprimo, Jėzus sugrįžo į Kaparnaumą. Jo populiarumas apie tą laiką sukėlė fariziejus ir Rašto žinovus, ir šie, nepajėgdami prieiti aiškaus nusistatymo dėl šio naujojo pranašo, pradėjo jį sekti, kaip anksčiau Joną Krikštytoją (§§269;277). Taigi matome, kad būdamas Kaparnaume Jėzus skelbė savo mokslą vienuose namuose, ir ten „sėdėjo taip pat fariziejai ir Įstatymo mokytojai, kurie buvo atėję iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų ir iš Jeruzalės“6). Reikšminga, kad jie ateidavo net ir iš Jeruzalės jo sekti. Tačiau matyti, kad jų laikysena nebuvo puolamojo pobūdžio; atrodo, kad jie buvo suėję ten tiktai pasimokyti, kaip ir visi kiti, kurių buvo susikimšę namuose ir prie durų, reikalaujančių įleisti. Jėzui kalbant, būrys vyrų bandė prasiskirti taką pro įėjimą užkimšusią minią. Jie nešė patale stabo ištiktąjį ir tikėjosi paguldyti jį prieš mokytoją. Bet nebuvo įmanoma prasimušti pro tankiai susigrūdusią minią; niekas nepasitraukė jiems praleisti. Tad teko veikti greitai, arba bus praleista gera proga. Mokytojas kiekvienu metu gali baigti savo kalbą ir paskui pasitraukti į kokią nors nežinomą tyrų vietą melstis, kaip jis paprastai darydavo. Ir štai, mokytojui dar tebekalbant, namų didžiajame kambaryje stabo ištiktasis staiga su visu patalu nusileidžia pro lubas žemyn. Kas gi atsitiko? Nešusieji ligonį iš tikro buvo guvūs. Neturtingųjų namai Palestinoje paprastai tebūdavo vieno aukšto, po tuo pačiu stogu kartu su terasa, išklota plytomis. Nešusieji išoriniais laiptais užlipo ant terasos, nuėmė plytas, pastūmė į šalį kokią lentą ar lubų balkį ir pro tą skylę virvėmis nuleido žemėn patalą su stabo ištiktuoju, žinoma, pasirodžius tokiam naujos rūšies klausytojui, Jėzus liovėsi kalbėti. Jis pirmiausiai pasigėrėjo nešusiųjų ir nešamojo tikėjimu, o paskui, atsigrįžęs į stabo ištiktąjį, tarė: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

Hebraiškai žodis nuodėmė „het“ arba „hatta‘ah“ gali reikšti padarytąją nuodėmę arba ir pačios nuodėmės pasėkas. Hebrajams viena tokių pagrindinių nuodėmės pasėkų buvo laikoma kūno liga, ypač jei sunki ir chroniška. Kuria prasme Jėzus panaudojo tą žodį? Veikiausia, abiem prasmėmis — aptarti nematomai moralinei kaltei ir jos matomai pasėkai. Vos išgirdę tuos žodžius, oficialieji stebėtojai sujudo pasipiktinę: „Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo galvoti ir sakyti: Kas Jis, kad kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, Jei ne vienas Dievas?“7). Aišku, priekaištas buvo metamas tik dėl vienos žodžio prasmės — dėl moralinio kaltumo, kurio fiziškai negalėjo niekas patikrinti. Bet buvo ir matomoji prasmė — kūno liga. čia buvo galima matyti, kas atsitiko, ir kiekvienas galėjo pats sau spręsti, ar čia Jėzus beprasmiškai kalbėjo, ar ne. Jėzus davė atsakymą savo kritikams nematomajam atleidimui įrodyti, fiziškai pagydydamas. „Bet Jėzus, žinodamas Jų mintis, atsiliepė ir Jiems tarė: Ką Jūs manote savo širdyse? Kas yra pigiau sakyti: Tau atleistos nuodėmės, ar sakyti: Kelkis ir vaikščiok!“ Užmetimą kėlusieji turėjo tuojau suprasti, kad tai liečia Juos, nes Jų iššūkis buvo priimtas, čia reikalas ėjo ne dėl kokios nors nudailintos rabinų kazuistikos, pavyzdžiui, ar suderinama su įstatymu atrišti subatos dieną mazgą, ar ne, arba ar galima tądien nešti sausą figą (§70); reikalas čia ėjo dėl galimybės stabo ištiktajam leisti atsistoti ant kojų, o iš šio stebukladario visko buvo galima laukti. Todėl po Jėzaus iškeltojo klausimo turėjo sekti ilga ir nejauki tyla, nes žmonės bus bijoję dar ką nors sakyti, kad nepablogintų reikalo. Nesulaukęs atsakymo, Jėzus tęsė: „Kad žinotumėte žmogaus Sūnų turint žemėje valdžios atleisti nuodėmes“, tuo metu atsigręžė į stabo ištiktąjį: „Sakau tau, kelkis, imk savo patalą ir eik į savo namus! Tas tuojau atsikėlęs jų akivaizdoje, pasiėmė savo patalą, kuriame gulėjo, ir nuėjo į savo namus“. Pasakyta, kad visi buvo nustebę, bet nepasakyta, kaip pasielgė fariziejai. Gal būt, jie galvojo, kad čia yra netikęs būdas atsakyti į dailų žydų teologijos klausimą, bet, tikriausiai, Jėzaus veiksmui nepritarė.

306. Iš tiesų jie net nesiliovė sekę. Tuojau po to, kai buvo pagydytas stabo ištiktasis, pagal visų trijų sinoptikų vienodai pažymimąją laiko eigą atsitiko visiškai kitos rūšies dalykas. Eidamas per Kaparnaumą, Jėzus pamatė muitininką Levį, Alfėjaus sūnų, sėdintį muitinėje, priimantį įmokėjimus, išduodantį pakvitavimus ir, žinoma, susilaukiantį iš mokesčių mokėtojų daugiau plūdimosi žodžių ir prakeikimų, negu paliekamų ant stalo pinigų. Gali būti, kad tasai muitininkas jau žinojo apie Jėzaus garsą, arba gal jis. buvo jau pažįstamas su juo ir jautė jam pagarbą. O gal jis puoselėjo savyje net tam tikrą pavydą Jėzaus mokiniams, tokiems vargšams, bet palaimintiems ir žmonių mylimiems, tuo tarpu kai į jį, susipylusį prieš save ant stalo krūveles aukso ir sidabro, buvo žiūrima lyg į kokį biaurų šunį. O įvykis buvo toks, kad Jėzus praeidamas pažvelgė į jį ir tik pasakė: ,,Sek mane!“ žodžiai tie buvo lyg kibirkštis, kritusi į degančią medžiagą. „Muitininkas vos išgirdo, visa palikęs atsikėlė ir jį sekė“8). Muitininkas Levis, pagal ano meto dažną paprotį, turėjo ir kitą vardą, būtent, Mato (hebraiškai „Mattai“, sutrumpintas iš „Mattenai“), kuris yra graikiškojo Teodoro, lotyniškojo Adeodatus (Dievo duotojo) atitikmuo. Jis yra pirmosios evangelijos autorius (§114).

Tasai naujasis Jėzaus pasekėjas, kuris taip greitai atsisakė savo socialinės padėties, ne tuojau pat atsisakė savo turimosios naudos, o panaudojo ją savo naujajam mokytojui pagerbti. Būdamas turtingas žmogus, savo namuose jis suruošė didelį pokylį, į kurį pakvietė Jėzų su jo mokiniais, o šalia jų susodino savo buvusius bendradarbius, tai yra, „daug muitininkų ir nusidėjėlių“, kaip jis pats savo evangelijoje išsireiškia9), kai tuo tarpu švelnesnis Lukas10) ne tokį garbingą „nusidėjėlių“ išsireiškimą praleidžia ir sako tik „tenai buvo didelis būrys muitininkų ir kitų“ (§143). Bet kaip tik ta mišri draugija atrodė netinkama, iš tikro net biauri Rašto žinovams ir fariziejams, kurie tebesekė Jėzų. Smarkiai pasipiktinę, jie nėjo į to nusidėjėlio namų vidų, kad nesusiteptų, bet prie durų pasišaukė Jėzaus mokinius ir priekaištavo jiems: Kaip? Jūs ir jūsų mokytojas žeminate save valgydami ir gerdami kartu su muitininkais ir nusidėjėliais? Kur jūsų savigarba? Kur įstatymo numatytasis švarumas?

Priekaištai pasiekė Jėzų, kuris atsakė jiems visiems: „Ne sveikiems reikia gydytojo, bet sergantiems. Eikite ir mokykitės, ką tai reiškia „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“. Nes aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių". Jėzaus sakomieji žodžiai buvo paimti iš pranašų11), ir jie rodo, kad Jėzaus mokslas, siekdamas atgal toliau negu rabinų tradicija, buvo siejamas su senovės pranašais, kurie daug labiau rūpinosi dvasiniu žmonių veikimu, negu vien apeigų formalumais, kaip neseniai buvo daręs ir Jonas Krikštytojas (§267).

307. žinoma, toks atsakymas fariziejų visiškai neįtikino, nes buvo pacituota kaip tik pati pavojingiausia vieta jau ir šiaip pavojingų pranašų. Imama pažodžiui, ji panaikintų visą Mozės Įstatymą ir visas žydų religines apeigas. O tada kas beliktų iš tos didžiulės rabiniškųjų įstatymų tvirtovės, kuria Dievas gėrisi danguje ir žmonės žemėje? Beje, o kokia Jėzaus nuomonė dėl fariziejų religinės praktikos, pavyzdžiui, dėl pasninko? Šiuo atveju tie, kurie budriai šnipinėjo Jėzų, rado paramos tarp kai kurių Jono Krikštytojo mokinių, kurie pavyduliavo dėl naujojo mokytojo populiarumo. Vieną dieną jie visi kartu atėjo ir paklausė Jėzų: Kaip čia yra, kad mes, Jono mokiniai ir fariziejai, dažnai pasninkaujame, o tu ir tavo mokiniai valgo ir geria? Kaip jie įgis šventumo prieš Dievą ir autoritetą žmonėse, jei per pasninkus nesuliesės ir nebus nuliūdę? Jėzus jiems tarė: „Argi gali jaunikio prieteliai liūdėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas ir tuomet jie pasninkaus“12). Atsakymas sukasi apie patį Jėzų, nors jis gina mokinius. Jiems iš tikrųjų ateis laikas pasninkauti ir liūdėti, bet ne dabar, kai jų tarpe yra mokytojas, kaip jaunikis tarp vestuvininkų. Jie jaus skausmą, kai netikėtai iš jų bus atimtas mokytojas ir vestuvinė puota išvirs į gedulą, šis atsakymas bent dalinai turėjo būti suprastas visų jį girdėjusiųjų. Neseniai ką tik Jonas Krikštytojas buvo prievarta atskirtas nuo savo mokinių ir paliko juos gedinčius, o čia Jėzus pranašauja toki pat likimą savo mokiniams.

Pagaliau ko čia taip primygtinai reikalauti pasninkauti? Nors fariziejai jam skyrė didžiausios reikšmės, jis taip smarkiai nebuvo vertinamas Senojo Įstatymo, o ir patys fariziejai nesusilaukė didelės dvasinės naudos, įvesdami tą medžiaginę pratybą. Jei buvo norima savo dvasią šventiškai papuošti, tai reikėjo visiškai pakeisti drabužius, o ne lopyti senus: „Niekas nededa lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, nes jis atplėštų drabužio dalį, ir pasidarytų blogesnė skylė. Nepilama taip pat jauno vyno į senas rauktines; šiaip rauktinės plyšta, ir vynas išteka, ir rauktinės genda; bet jaunas vynas pilamas į naujas rauktines, ir abudu išlieka“13).

Girdėdami skelbiant tokius dėsnius, fariziejai, kurie tikriausiai nebuvo kvailiai, turėjo suprasti, kad iš naujojo Rabbi nieko nebuvo galima tikėtis, kad jis niekada nesies savęs su kuria nors didžiųjų tradicijos skelbėjų mokykla. Tačiau arba jie ar kiti ir toliau slaptai jį seka, stengdamiesi sugauti iš naujo kur nors kėsinantis į jų „tradiciją“.

308. Netrukus pasitaikė tokia proga. Kelios savaitės jau buvo prabėgusios nuo pasikalbėjimo su samariete, o tai buvo įvykę gegužės mėnesį. Jau derlius buvo pribrendęs ir geras net Galilėjoje, o gal šen ir ten buvo jau prasidėjusi piūtis. Vieną subatos dieną, kai Jėzus ir jo mokiniai ėjo per lauką, vienas ar du jų jautė alkį; tai jie pradėjo skinti kviečių varpas ir, sutrynę jas tarp delnų, valgė grūdus, čia nebuvo kokia nors vagystė, nes tai įstatymai aiškiai leido14). Kas čia buvo įpainiota, tai subatos pažeidimas, nes javų piovimas buvo vienas iš tų trisdešimt devynių darbo rūšių, kurios draudžiamos subatoje (§70), o pagal rabinus net ir varpas trinti rankomis buvo tam tikra piūties rūšis. Kadangi jų buvo paskelbta, jog neteisėta yra valgyti subatos dieną nuo medžio nukritusį vaisių ar subatos dieną padėtą kiaušinį (§251), nes abu atvejai yra pažeidimas numatytojo subatos poilsio, tai juo labiau jie turėjo pasmerkti jo mokinių sąmoningą veiksmą. Netikėtai užmatę juos atliekant tą neleistiną veiksmą, fariziejai išėjo prieš Jėzų su savo kaltinimais: Ar nematai? Jie daro tai, kas subatoje neleistina! — O kas sakė, kad nėra teisėtų išimčių subatai? Jėzus atsakė ginčydamas šį dėsnį. Jis priminė jiems Dovydą, kuris išalkęs bėgdamas įėjo į Dievo Jahvės namus ir su draugais valgė aukai skirtąją duoną, leistą valgyti vien tik kunigams15). Nuo to buvo lengva ir natūralu pereiti prie subatos. Fariziejams Dovydo atvejis aiškiai buvo perdaug tolimas ir priklausė priešistoriniams laikams, o tikroji hebrajų istorija prasidėjo tik iškylant fariziejams. Tačiau ir pati farizieizmo istorija jiems buvo mažai težinoma. Pradžioje asidai, tiesioginiai fariziejų pirmtakai (§29), buvo atsisakę net ir savo gyvybę ginti, kai grasinama ginklu (§70), bet išlikusieji gyvi nustatė dėsnį. kad subatos dieną galima priešintis ginklu ir gintis nuo užpuolikų16), čia kaip tik ir buvo skirtumas, nes anie fariziejų pirmtakai, didvyriškai kovodami kovos lauke, tautai suteikė laisvę, o Jėzaus laikų klasiškieji fariziejai, priešingai, kovojo tik žodžiais rabinų akademijose ir dėl to rodėsi griežtesni ir daugiau reikalavo iš kitų už tuos, kurie jiems suteikė galimybę laikyti akademijas. Tad, eidamas prie bendrojo dėsnio, Jėzus tarė: „Subata padaryta dėl žmonių, o ne žmogus dėl subatos“. Tai buvo jau visiškai priešinga, ką fariziejai mokė kasdieniškajame gyvenime17). Jėzus baigė sakydamas: „Taigi, žmogaus Sūnus yra taip pat subatos Viešpats“18). Šįos minties ryšys, išreikštas žodžiu „taigi“, yra svarbus: subata buvo padaryta žmogui, todėl tas turėjo valdžią ir subatai, kuris, kiek anksčiau, buvo parodęs savo valdžią atleisti žmogaus nuodėmes (§305).

309. Fariziejai labai rūpinosi subatos užlaikymu, ir klausimas baigėsi Jėzaus pasakymu, kad jis yra ir subatos šeimininkas, šį kartą trūko matomojo Įrodymo, o, priešingai, buvo atsižvelgta į žmogaus nuodėmes. Bet ir tas įrodymas buvo tuojau po to, kaip praneša visi trys sinoptikai.

Buvo vėl subata, ir Jėzus, kaip paprastai, nuėjo į sinagogą mokyti. Fariziejams, nuolat vis dar tebesekantiems Jėzų, pasitaikė puiki proga pradėti su juo kovą ir jį prispirti subatos įsakymo klausime. Į sinagogą įėjo padžiūvusia ranka žmogus. Gal stebukladaris susigundys išgydyti jį. Fariziejai stebės jį ir žiūrės, ar jis pasiduos tokiai gėdingai pagundai ir viešu papiktinimu nusižengs nustatytiesiems nuostatams.

Atrodo, kad jie nepasitenkino vien tik stebėdami, nes kažkuris iššaukdamas jį19) paklausė, ar dera gydyti subatos dieną. Tai buvo be galo platus klausimas, ir  rabinai dėl jo tęsė ginčus net ir vėliau dažnais atvejais, kaip jau esame pastebėję (§71). Veikė taisyklė, kad subatos dieną buvo visiškai uždrausta gydyti.

Kaip ir tuomet, kai stabo ištiktasis buvo nuleistas pro stogą, Jėzus nesileidžia į ginčą, bet pateikia aiškų įrodymą, kad subatos dieną gydyti yra teisėta. Kas, pagal fariziejus, davė subatos nurodymą? Aišku, kad Dievas. Kas yra prigimties įstatymų Viešpats? Aišku, kad Dievas. Jei tad prigimties įstatymui subatoje buvo padaryta išimtis, ta išimtis yra Dievo darbas. Šitaip pagrįsdamas atsakė Jėzus, bet tai išreiškė ne žodžiais, bet veiksmais.

„Tarė žmogui su padžiūvusia ranka: Kelkis ir stokis į vidurį. Tas atsikėlęs atsistojo. Tuomet Jėzus jiems tarė: Aš klausiu jus, ar dera subatoje gera daryti, ar pikta? Gelbėti gyvybę ar sunaikinti?“20). Kaip stabo ištiktojo atveju, taip ir šįkart Jėzaus klausimą palydėjo tyla ir dėl tos pat priežasties. „Bet jie tylėjo. Pažvelgęs paeiliui į juos rūsčiai, nuliūdęs, dėl jų širdies aklumo, jis tarė žmogui: Ištiesk savo ranką! Jis ištiesė, ir jo ranka vėl jam pasidarė sveika“. Paskui fariziejai atsakė savo būdu, nes „išėję gi fariziejai tuojau tarėsi su Erodo šalininkais prieš Jį, kaip jį pražudytų“21).

Pagrindas aiškus. Kadangi fariziejai jau buvo išbandę šį metodą atsakyti Jonui Krikštytojui, o paaiškėjo, jog tai veiksminga (§292), taigi jie nusprendė pasinaudoti tuo ir prieš Jėzų. Bet Jėzus, sužinojęs Jų klastą, pasišalino iš tos vietos: daugelis jį sekė22).


1)    Luko 5,12
2)    Lament. 4,15 t
3)    Morkaus 1,41
4)    Morkaus 1,45
5)    Luko 5,16
6) Luko 5,17
7) Luko 5,21
8)    Luko 5.28
9)    Mato 9,10; Morkaus 2.15
10) Luko 5,29
11) Ozijo 6,6
12)    Mato 9,15
13)    Mato 9,16-17
14)    Deuteron. 23,25
15)    I Samuelio 21,2-6
16)    I Makabėjų 2,40-41
17)    Panašus išsireiškimas užtinkamas Talmude (Joma 85 b) ir priskiriamas Rabinui Jonathan'ui, kuris gyveno 140 m. po Kr., bet jo išsireiškimo prasmė yra siauresnė už Jėzaus. Rabbi Jonathanas sutinka subatos nuostatus peržengti, jei reikia gelbėti žmogaus gyvybę; bet tai jau buvo nustatę anksčiau minėtieji asidai. Jėzus duoda daug platesnę taisyklę, neatsižvelgdamas pavojaus gyvybei.
18)    Morkaus 2,27-28
19)    Mato 12,10
20)    Luko 6,8-9
21)    Morkaus 3,4-6
22)    Mato 12,15

DVYLIKA APAŠTALŲ

310. Jėzaus gyvenimo akiratyje jau aiškiai buvo matyti debesis, dar pakankamai tolimas, bet tikrai grasinąs audra. Tai fariziejų debesis. Dėl pasekmių nebuvo ko nė abejoti, nes ankstesnis Jono Krikštytojo atvejis aiškiai parodė, koks bus likimas to, kurį įsupa ta audra. Dėl to Jėzus pasirūpina apsauga, tik ne sau, o savo darbui.

Nuo jo viešojo gyvenimo pradžios jau buvo praėję gal šešetas ar septynetas mėnesių, jo veikimas Galilėjoje laimėjo jam daug nuoširdžių pasekėjų. Iš jų jis išsirinks kertinius akmenis savo dvasiniam pastatui ir ant jų pradės statyti pastatą, kuris turės atlaikyti audras, prasiveržiančias iš to debesies.

Vėliau evangelistas teologas svarstys: „Jis atėjo pas save, bet savieji jo nepriėmė“1). Senieji Raštai buvo pranašavę, kad Mesijas pasirodys Izraelio namuose, idant iš jų padarytų bendrus Dievo ir žmonių namus ir visi žmonės be skirtumo galėtų sakyti: „(Dievas) gyveno tarp mūsų“2). Bet kadangi jo paties namai nepriėmė jo, Mesijas pradėjo nusigręžti nuo jų ir dėjo pamatus žmogiškai dieviškojo pastato, kuris ir buvo jo misijos tikslas. Kadangi namiškiai atsisakė leisti atnaujinti senąjį apgriuvusį pastatą, atnaujintojas buvo priverstas statyti visiškai naują. Tiksliai kalbant, skilimo schizmos dar nebuvo, bet tai buvo jau apsirūpinimas tinkamomis priemonėmis tai dienai, kada tai turės ateiti.

Tarp nuolatinių Jėzaus pasekėjų kai kurie jau buvo ypač prie jo prisirišę ir jam atsidavę. Tai buvo Simonas Petras ir Andriejus ir Zebediejaus sūnus Jokūbas su Jonu, paskui Levis, arba Matas, Pilypas ir Natanaelis, arba Baltramiejus. Tas septintukas padidėjo dar kitais penkiais, kurie jau kuris laikas sekė Jėzų, tik nepasakyta, kada ir kaip jie suėjo į santykius su Jėzum. Morkus ir Lukas3) tų dvylikos išrinkimą žymi prieš Kalno pamokslą, ir ta chronologinė tvarka, be abejo, teisinga. Matas4) išvardija dvylika apaštalų po Kalno pamokslo, jų laikino išsiuntimo proga į Izraelio miestelius, bet nesako, kad tada jie buvo išrinkti. Iš pasakojimo atrodo, kad jie buvo anksčiau išrinkti.

311. Kaip Jėzus savo viešąjį gyvenimą pradėdamas, taip ir ruošdamasis šiam ypatingam veiksmui, „išėjo į kalną melstis ir praleido naktį maldoje Dievui. Išaušus jis pasivadino savo mokinius ir išsirinko iš jų tarpo dvylika, kuriuos jis ir apaštalais praminė“5).

Žodis apaštalas (graikiškai ,,apostolos“) reiškė „pasiuntinį“, etimologiškai atitinkantį hebrajų „sha-luah“ (arba „shaliah“), aramajų kalba „shaluha“. Civiliniame gyvenime „apaštalas“ būdavo siunčiamas sutvarkyti moterystės ar skyrybų, ar pranešti teismo sprendimo, kaip religiniame gyvenime „apaštalais“ buvo pranašai ir kiti Dievo pasiuntiniai. Jeruzalės Sinedriumas — Vyriausioji Taryba taip pat turėjo savo „apaštalus“ — pasiuntinius nunešti pranešimams įvairioms tolimesnėms bendruomenėms, ypač diasporoje6). Atrodo, kad tokie „apaštalai“ buvo ir Jeruzalę sunaikinus, kai aukščiausioji žydų valdžia persikėlė į Jamnia miestą.

Bet tarp įprastinių judaizmo „apaštalų“ (išskyrus pranašus ir kitas ypatingas apraiškas) ir tarp Jėzaus pasirinktųjų apaštalų nebuvo nieko bendra, išskyrus vardą. Pirmieji buvo paprasti tarnai, atstovaujantieji savo šeimininkui aiškiai nustatytu reikalu (šitokia yra prasmė ir Jono 13,16), arba jie, pažodžiui šnekant, galėjo būti paprasti žinių ar laiškų išnešiotojai; jie buvo „apaštalai“ ta aprėžtąja žodžio prasme, bet jie nesudarė tikros teisinės institucijos. Pastarieji, priešingai, sudarė ypatingą ir pastovią instituciją tuo metu, kai jie buvo „siunčiami“ ta tikrąja ir žymiai kilnesne prasme, nes jie privalėjo būti dvasiniai Gerosios naujienos nešėjai (§105 ir sek.).

Dvylikos skaičius aiškiai turėjo panašumo su Izraelio dvylika sūnų ir su iš jų kilusių dvylikos giminių Dievo Jahvės išrinktajai tautai sudaryti. Kadangi Izraelio namai dabar grasino nepriimti Jahvės Mesijo, kuris artinosi, tad, vietoj senųjų, jo statomiesiems naujiesiems namams taip pat vadovaus dvylika dvasinių giminės vadų. Tai būtų paminklas praeičiai ir liudijimas busimiesiems amžiams. Pirmoji krikščionių karta taip gerbė Jėzaus nustatytąjį dvylikos skaičių, kad jie ne tik įjungė išdaviko Judo vardą, bet po jo mirties dvylikos vadovo Petro pirmasis rūpestis buvo jo vieton parinkti naują dvyliktąjį apaštalą ir tuo būdu vėl papildyti iškilmingąjį skaičių7). Iš tikro Naujasis Testamentas daug dažniau juos vadina „dvylika“, negu „apaštalais“ (34 kartus prieš 8).

312. Dvylikos sąrašas paduodamas keturis kartus — visų trijų sinoptikų ir Apaštalų darbų8). Tačiau dėl dvylikos eilės išvardijimo nė vienas iš keturių sąrašų pilnai nesutinka su kitu, net nei Luko ir Apaštalų darbų sąrašai, nors jie yra to paties autoriaus. Bet esama sekančių pastovių tapatybių: Simonas Petras visuomet išvardijamas pirmuoju, o išdavikas Judas — paskutiniuoju (išskyrus Apaštalų darbus, nes jis tada jau buvo miręs); be to, vardai visada paskirstyti į tris grupes po keturius, Simonas vis pirmosios grupės priekyje, Pilypas antrosios, o Alfėjaus sūnus Jokūbas trečiosios. Mato paduodamasis sąrašas yra šitoks:

„Simonas, vadinamas Petru,

Andriejus, jo brolis,

Jokūbas, sūnus Zebediejaus,

Jonas, jo brolis;

Pilypas,

Baltramiejus,

Tomas,

Matas muitininkas;

Jokūbas, Alfėjo sūnus,

Tadas,

Simonas Kananietis,

Judas Iškarijotas, išdavikas“.

Vardai skiriasi tik trečiosios grupės, palyginus juos su kitais sąrašais, tikriausia, dėl ano meto dažno žydų papročio turėti du vardus. Tado vietoje, kuris kai kuriuose rankraščiuose rašomas kaip Lebbeus9), pasirodo Judas, Jokūbo sūnus, bet tai yra tas pats asmuo. Pridėtasis tėvo vardas „Jokūbas“ padėjo ji atskirti nuo išdaviko Judo. Taip pat pažyminys kananietis padėjo antrąjį Simoną atskirti nuo Simono Petro. Tas pažyminys „kananietis“ yra nurašytas iš aramajų kalbos, bet kituose sąrašuose išverstas Uoliuoju, kaip jau esame pastebėję §43. Kiekvienu atveju tas žodis turi originaliąją prasmę, o ne vėlesniąją Istorinę, ir tai nereiškia, kad Simonas būtų buvęs iš uoliųjų srovės, kurie savo veiklą sustiprino tik daug vėliau.

313. Jeigu Baltramiejus iš tikro yra tas pats Natanaelis (§280), tai šio sąrašo pirmieji šeši yra mums Jau žinomi, o taip pat ir aštuntasis — Matas. Neturime tikslių žinių, kada ir kuria proga kiti pradėjo sekti Jėzų. Tiktai žinome, kad Alfėjo sūnus Jokūbas, arba Jokūbas Jaunesnysis (Jokūbas „Vyresnysis“ yra Zebediejaus sūnus) turėjo motiną Mariją ir brolius Juozapą, Simoną ir Judą10). Jis buvo taip pat vadinamas „Viešpaties broliu“ (§264); greičiausia dėl to jam yra skirta paskutinėje grupėje pirmoji vieta. Vardas Tomas yra sugraikintas iš aramaiško „toma.“ (hebraiškai „teom“), kas reiškia „dvynuką“. Todėl prie jo vardo Jonas pateikia ir graikiškąjį vertimą11). Išdavikas Judas išskiriamas Iškarijoto pažyminiu. Bet iš Jono12) patiriame, kad Iskarijotu buvo vadinamas ir Judo tėvas Simonas ir kad šitas išskirtinis pažymėjimas iš tėvo perėjo sūnui. Beveik tikras dalykas, kad tas žodis reiškia kilmės vietą13). Iš Morkaus sąrašo14) matome, kad abu brolius Jokūbą ir Joną Jėzus pavadino „Boanerges“, tai yra „Griausmo vaikais“. Etimologinė žodžio reikšmė nėra aiški, ir šiandieną sunku atsekti jo semitinę formą. Kuo mažiausiai gal reikštų „bene-rigsha‘“ — „dundesio, ūžimo vaikai“. Vien tik Morkus pažymi tai, pateikęs apaštalų sąrašą. Tikriausia, tas vardas buvo suteiktas ne išrinkimo proga, bet daug vėliau, kada įvairiose aplinkybėse bus išryškėjęs abiejų jaunuolių staigus ir karštas temperamentas, kuris sudarė pagrindą tokiam pavadinimui. Vienas toks atvejis atrodo panašus į tiesą, kai Jokūbas ir Jonas norėjo, kad ugnis kristų iš dangaus ir sudegintų samariečius, kurie Jėzui atsakė viešnagę15).

314. Kai dėl dvylikos socialinės padėties ir kultūrinio lygio, galima darytis išvadą iš jų tolimesnio bendro elgesio, kad jie apskritai priklausė tam judaizmo socialiniam luomui, kuris buvo truputį žemesnis už vidurinės klasės smulkiuosius savininkus ir daug aukštesnis už tikrus vargšus. Tai buvo luomas, kuris šiandieninėje mūsų socialinėje santvarkoje neturi tikslaus atitikmens, bet maždaug galėtų būti artimas smulkiam prekybininkui ar žemam tarnautojui.

Visi jie dirbdavo kurios nors rūšies rankų darbą, tokį kaip žvejyba, bet tuomet tai buvo įprasta net ir rabinams, atsidėjusiems Įstatymo studijoms (§167), tačiau ekonominis būtinumas nespaudė tada taip, kaip mūsų laikais. Bendrosios gyvenimo sąlygos leisdavo nedirbti ir ilgesnį laiką, ypač tiems, kurie turėjo geresnį ekonominį pagrindą, pavyzdžiui, Zebediejaus šeimos nariams, kurie plačiu mastu vertėsi žuvininkyste. Nebūtų klaidos galvoti, kad ekonominiu atžvilgiu Jėzaus šeima būtų buvusi blogesnėse sąlygose, negu visų ar beveik visų apaštalų šeimos. Be to, materialiniai reikalavimai buvo kuklūs, ir tuo mažumu būdavo pasitenkinama, daug ko netrokštant ir nesiskundžiant.

Dėl to daugelis tokio kuklaus luomo atstovų gyvai domėdavosi dvasiniais klausimais, ypač jei tai būdavo susiję su religija ir tautiniais dalykais. Lengvai palikdavo savo namelių patogumus, kad galėtų dalyvauti kokiuose nors ginčuose ar pasiklausyti kokio nors žymaus mokytojo ar net keletą dienų ištisai sekti kokį nors galingą minių žavėtoją. Kas tokiuose susitikimuose būdavo išmokstama, tai būdavo mielai saugoma semitų mėgiamajame atminties archyve (§150), ir tada būdavo apie ką dažnai patiems pamąstyti ir kuo dalyvauti dažnuose kolektyviniuose ginčuose. Taip formavosi šio luomo pagrindinis kultūrinis paveldėjimas. Jie maža skaitė ir rašė, tačiau ne visi buvo beraščiai. Nemokėjimas rašyti ir skaityti Palestinoje bus labiau paplitęs po 70-tųjų metų katastrofos, negu prieš tai. Prieš katastrofą prie kiekvienos sinagogos Jau būdavo, mažiausia, bent pradžios mokyklėlė (§63), kuriose daugiau ar mažiau būdavo išmokstama rašto, nors toliau juo mažai naudojosi.

Iš tokios bendros socialinės ir kultūrinės padėties asmenų Jėzus pasirinko savo dvylika, nors galima prileisti, kad kai kurie jų galėjo būti ir šiek tiek daugiau prasilavinę. Pavyzdžiui, jau iškėlėme, kad buvęs muitininkas Matas buvo parinktas surašyti apaštališkajai katechezei, veikiausia, kaip tik dėl to, kad labiau nusimanė rašto dalykuose (§117). Be to, kai graikai norėjo asmeniškai pažinti Jėzų, tad kreipėsi į graikiško vardo apaštalą Pilypą16). Galima spėti, kad tas apaštalas iš savo draugų skyrėsi išsilavinimu ar socialine padėtimi.

Tų dvylikos asmenų charakteriai, žinoma, įvairavo pagal asmenį. Į staigų Simoną Petrą, atrodo, maža kuo panašus buvo jo brolis Andriejus. Jis turėjo būti ramių ir giedrių ypatybių asmuo. Abu Griausmo sūnūs nebuvo labai panašūs į nepasitikintį ir įtarų To-mą17). Kai jie pradėjo sekti Jėzų, tai, tikriausia, buvo užsidegę gyvu jausmu ir entuziazmu, bet kaip atskiri asmenys jie liko žmonės, kaip ir visi kiti, o visus bendrai paėmus jie daugiau ar mažiau atstovavo visai žmonijai.

O kai taip, tai negalėjo trūkti ir išdaviko.


1)    Jono 1,11
2)    Jono 1,14
3)    Morkaus 3,13-19; Luko 6,12-16
4)    Mato 10,1-4
5)    Luko 6,12-13
6)    Plg. Apaštalų darb. 9,1-2; 28,21
7) Apaštalų    darb. 1,15-26
8)    Mato 10,2-4; Morkaus 3,16-19; Luko 6,14-16; Apaštalų darb. 1,13
9) Tado vardas yra iš aramaiško „taddajja“ — „krūtis“. Labo vardas kyla iš „leb, libba‘“ — „širdis“. Abiem atvejais tai būtų ..plačios krūtinės ar širdies vyras“.
10)    Plg. Morkaus 15,40; Mato 13,55; 27,56
11)    Jono 11,16; 20,24
12)    Jono graikiškame tekste 6,71
13)    Plg. Jozuės 15,25
14)    Morkaus 3.17
15)    Luko 9.54

 

KALNO PAMOKSLAS

315. Dvylikos medžiaginis išrinkimas būtų maža ką tereiškęs, jei nebūtų to išrinkimo sekęs dvasinis arba mokslinis paruošimas. Nepaisant tai, kad tie dvylika buvo prisirišę pie savo mokytojo, jie dar maža ką težinojo apie jo mokslą, ir tikriausiai būtų susidūrę su rimtais sunkumais, jei koks mokytas fariziejus būtų paprašęs juos duoti tikslią ir pilną Jėzaus mokslo santrauką. Matė jį darant stebuklus prislėgtiems palengvinti. Girdėjo jį sakant pamokslus, „kaip  turintį valdžią” ir skelbiantį teisingumo ir gerumo dėsnius. Patys jie jautė, kad jis traukia juos. ir nuoširdžiai mylėjo jį. štai ir viskas, ką jie būtų galėję pasakyti. Bet šitiek aiškiai buvo permaža tą dieną, kai jie buvo išrinkti Jo bendradarbiais, nes Jėzus dar nieko jiems nebuvo pasakęs apie savo mokslą ir ketinimus.

Be to, ir žmonėms buvo reikalingas Jėzaus mokslo pagrindų išdėstymas, nes ta liaudis, kuri iki tol progai pasitaikius pasiklausydavo jo pamokslų, negalėjo turėti kokio nors tikslesnio supratimo, negu tie dvylika. Rašto žinovų ir fariziejų nuolat didėjantis priešiškumas reikalavo paskelbti programą, kad atitinkamos pozicijos būtų tiksliai nusakytos, žmonės tuoj pastebėjo, kad „Jėzus juos mokė ne taip, kaip Rašto žinovai", bet ir tie kaimiečiai, jei būtų turėję pasakyti, kur Jėzus ir fariziejai sutaria, o kur ne, būtų dar labiau susimaišę, negu tie dvylika. Į visus tuos reikalavimus atsakė Kalno pamokslas.

316. Jėzus jau buvo žinomas ne vien tik Galilėjoje, bet ir už jos. Tuo nuostabiu greitumu ir platumu, kuriuo semitų pasaulyje žodžiu sklido žinios, stokojant rašytinių dokumentų, garsas apie jį buvo jau paėjęs tiek pietuose žydiškose Judėjoje ir Idumėjoje. tiek rytuose sugraikėjusiame Dekapolyje (§4), tiek vakaruose — pagoniškosios Fenikijos didžiuosiuose Viduržemio jūros centruose. Iš tų kraštų žmonės būriais ėjo pas galilėjietį pranašą „jo pamatyti ir išgirsti", bet kartu, juo labiau, „išsigydyti savo ligų“1). Nes jis gydė daugelį, taip kad kas tik turėjo negalavimų, tie veržėsi į jį, jo prisiliesti“2). Žmonių minios turėjo vis plaukti ir didėti, kol vieną dieną Jėzus nusprendė, kad tai gausiai miniai ir dvylikai reikia pasakyti savo programą nušviečiantį pamokslą.

Visi trys sinoptikai kaip šio pamokslo vietą nurodo kalną, bet nepasako to kalno pavadinimo. Tai buvo viena Galilėjos kalvų. Tradicija nurodo šiandieninį „Palaiminimų kalną“, ir tai turi nepaneigiamo pagrindo. Ji aiškiai paliudyta tik XII šimt., bet jei esmėje tai susiejame su kita tradicija, laikančia ta vieta Tabgha (§375 pastaboje), tai ji siekia IV šimt. Tas kalnas būtų apie 150 metrų aukščio kalva Tiberijados ežero vakariniame krante, aukščiau už Tabghą, 13 km nuo Tiberijados miesto ir apie 3 km nuo Kaparnaumo. Tiksli Pamokslo vieta būtų ne viršukalnė, kur šiandieną yra Italijos Misionierių draugijos svetainė, bet šiek tiek žemiau į pietų vakarus, kalvos plokštumoje3). Tai buvo Jėzaus mėgstamoji vieta kalbėti minioms, kaip nurodo senovinė tradicija, ir netoli Kaparnaumo, kaip turėtų būti pagal sinoptikų pasakojimą.

317. Kalno pamokslą mums pateikia Matas ir Lukas, bet tarp jų yra nemaža skirtumų, daugiausia susijusių su pateikiamuoju medžiagos kiekiu ir jo išdėstymu. Matas pateikia tris su puse kartų tiek, kiek Lukas (107 eilutės prieš 30). Tačiau atsilygindamas plačias Kalno pamokslo dalis Lukas perkelia į kitas Jėzaus gyvenimo aplinkybes, negu Mato yra perduota (dar apie 40 eilučių).

Tas pateikimas kitomis aplinkybėmis yra labai svarbus. Taip užtinkame ne tik pas Morkų, kuris, praleidęs visą Kalno pamokslą, šen ir ten pateikia atskirų jo minčių, bet taip pat nelauktai užtinkame tai darant ir patį Matą, kuris pažymi Jėzaus ir kitomis aplinkybėmis kartotuosius Pamokslo posakius4). Tai nėra nieko nuostabaus, jeigu turime galvoje, ką jau esame sakę apie abiejų evangelistų tiesioginę priklausomybę nuo Bažnyčios gyvosios katechezės (§110) ir taip pat apie jų kiekvieno ypatingus siekimus ir metodus, šiuo pastaruoju atveju privalomu prisiminti, kad Matas yra tasai evangelistas, kuris rašo pagal „eilės tvarką“ (§114), o Lukas chronologiškai (§140).

Todėl bus galima be sunkumų prileisti, kad Lukas ima kartais atskiras Kalno pamokslo pastraipas ir įjungia jas į kitas istorines aplinkybes, o Matas, priešingai, į Kalno pamokslą įjungia posakius, kuriuos Jėzus yra prataręs ir kitomis progomis5). Cituojant kad ir vieną šio antrojo atvejo pavyzdį, štai, Matas Kalno pamoksle perduoda Tėve mūsų maldą (6,9-13), o Lukas tai pažymi daug vėliau, besibaigiant antriesiems Jėzaus viešojo veikimo metams ir tik per keletą mėnesių prieš jo mirtį. Pagal jo pasakojimą, vienas mokinių sudaro progą pamokyti maldos, kai Jėzaus paklausia, kaip melstis6). Visiškai galimas dalykas, kad Jėzus Tėve musų maldą mokė ne vieną tik kartą, juo labiau, kad mums žinomieji du jos tekstai yra gana skirtingi. Tačiau Luko tekstui palanki yra toji istorinė aplinkybė, kad mokinio klausimas iššaukia atsakymą, o tuo tarpu tokio iššaukimo nėra Kalno pamoksle ir Tėve musų iš jo galėtų būti išjungtas nepertraukiant minties eigos. Galime imti dar ir kitų kaip šitas pavyzdžių už vieną ar kitą tekstą, bet nė vienas jų neduotų tikro atsakymo, ir jie nėra tokie, kad suteiktų pagrindą bendrai taisyklei.

Kita ir dar didesnė galimybė yra ta, kad Kalno pamokslas, kaip Jėzus pasakė jį, buvo žymiai ilgesnis, negu tie du musų šiandien turimieji tekstai. Mato, tasai ilgesnysis, kaip pamokslas šiandien gali būti pasakomas per 20 minučių, o pridedant keletą tų būdingų Lukui eilučių, pamokslas pailgėtų trimis ar keturiomis minutėmis. Tai tikrai nebuvo ilgas pamokslas miniai, kuri atėjo iš toli pasiklausyti Jėzaus. Taigi labai galima, kad tas pagrindinis pamokslas pirmykšte, žodžiu skelbiamąja katecheze buvo perduodamas daug ilgesnis, negu šiandieną mes jį turime. Morkus jį beveik visai praleido, kiti du sinoptikai perdavė tiktai tas jo dalis, kurios geriau atitiko jų tikslus. Taip pat gali būti, kad Jėzus vėliau, progai pasitaikius, labai lengvai grįždavo prie kai kurių čia dėstomųjų programinių dalykų, gal taip pat pakartodamas tuos pačius posakius ir pavartodamas tuos pačius palyginimus, kaip kad darė mokytojai visais laikais ir bet kokiu klausimu.

Išvada: Mato perduodamoji forma atrodo artimiausia pirmykštės katechezės Kalno pamokslo formai ir dėl to labiausiai tinkama kaip pagrindas.

318. Pasinaudojant muzikiniais išsireiškimais, Kalno pamokslas gali būti palygintas su didinga simfonija, kurios aiškios pagrindinės temos ryžtingai ir tuojau pat paskelbiamos visais pilno orkestro instrumentais. O tos temos yra labiausiai netikėtos, mažiausiai tegirdėtos šiame pasaulyje, perdėm skirtingos nuo bet kurio orkestro kada nors grotųjų, o pristatytos pačiu natūraliausiu ir savaimingiausiu būdu gerai išlavintai ausiai. Iš tikro iki Kalno pamokslo visos žmonių vaikų simfonijos, nors ir įvairuojančios, vieningai skelbė, kad žmogaus palaima glūdi turtuose, kad pasitenkinimas ateina per sotumą, kad malonumą teikia įnorių patenkinimas ir garbė — kitų rodomoji pagarba. Priešingai, Kalno pamokslas su pat pirmaisiais sąskambiais skelbia, kad žmogaus palaima glūdi nelaimėje, pasisotinimas — alkanavime, malonumas — geismų nepatenkinime, o garbė tada, kai žmogus nevertinamas, tačiau visa tai už atpildą, kuris jo laukia ateityje. Simfonijos klausytoją apstulbina, kai jis išgirsta tokias aiškiai nusakytas temas, bet orkestras nesustodamas groja jas toliau vieną po kitos, išskiria jas, pabrėžia, aplink jas pindamas variacijas. Paskui garsus, puikus vario gaudimas iškelia kitas temas, nedrąsiai paliestas arfos, pataiso jas, pakeičia, apgaubia kilnumu, iškelia jas, palikdamas aukščiausiose viršūnėse. Ir štai vėl priešingam garsų ūžesyje paskandina iš tolimų orkestrų ataidėjusius kai kuriuos senus atskambius ir juos išskiria iš savo simfonijos. Po to viską sulieja į skambančią bangą, kuri, kildama aukštyn ir aukštyn nuo tikrosios žmonijos ir medžiaginio pasaulio, pasiekia ir išsilieja ant žmonijos, kuri nebėra žmogiška, ir ant pasaulio, kuris yra nebe medžiagiškas, bet dieviškas.

Senovės stoikai viską, kas būdavo priešinga įprastinei nuomonei, vadindavo paradoksu. Ta prasme Kalno pamokslas yra pats plačiausias ir pats kraštutiniausias paradoksas, koks bet kada buvo paskelbtas. Jokia kalba žemėje nepadarė tokio perversmo, arba, geriau tariant, taip iš pagrindų neapvertė, kaip ši. Ką visi anksčiau vadindavo balta, čia jau pavadinta ne pilka ar tamsu, bet stačiai juoda, o juoda pavadinta aiškiai balta. Senasis gėris dabar priskirtas į blogio skyrių, o blogis į gėrio. Kur pirma stūksojo viršūnė, dabar ten pamatas, o kur grimzdo pamatas, dabar laikoma viršūne. Palyginus šią Kalno pamokslo besąlyginę revoliuciją su didžiausiomis žmonių bet kada įvykdytomis žemėj revoliucijomis, pastarosios atrodo lyg vaikų žaidimuose įsivaizduotosios kovos.

Šis perversmas yra pristatytas ne kaip ilgų mokslinių tyrinėjimų išdava, bet įsakomuoju tonu, kuris remiasi kalbėtojo autoritetu. „Taip yra, nes aš, Jėzus, tai sakau jums; kiti sakė jums, kad tai balta, bet aš, Jėzus, sakau jums, kad tai juoda; jums nustatytoji suma buvo penkiasdešimt, bet tai yra tik dalis, o aš, Jėzus, nustatau jums visą šimtą“.

319. Kokios yra šios naujosios santvarkos sankcijos (tai yra priemonės prieš asmenį, sulaužiusį pasižadėjimą)? Ji neturi žmogiškųjų sankcijų, tiktai dieviškąsias; tai nėra žemiškosios sankcijos, o tik antžemiškos.

Palaiminti yra beturčiai, nes jų yra dangaus karalystė, o ne žemės karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti, bet tolimoje ir neapibrėžtoje ateityje. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą, tik ne dėl to, kad jų skaistumą brangintų ir išaukštintų žmonės. Palaiminti visi persekiojamieji dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė, bet ne dėl to, kad žemėje lauktų jų dideli atpildai. Tuo būdu naujoji Jėzaus paskelbtoji santvarka turi tikrą teisinį pagrindą tiktai tiems, kurie priima dangaus karalystę ir jos laukia. Priešingai, koks nors Nikodemas, „gimęs iš kūno“, kuriam tesuprantama tik medžiaga ir kuris nepriima ir nelaukia dangaus karalystės, ras, kad Jėzaus santvarkai trūksta pagrindo ir kad ji yra daugiau negu paradoksas, o tiesiog kraštutinė nesąmonė. Bet kaip tik Jėzus pagrindą tam atmesti buvo pramatęs ir išaiškinęs pasikalbėjime su Nikodemu, kurį įspėjo: „Kas neatgims iš aukštybės, tas negalės matyti Dievo karalystės. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, ir kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (§288).

Pagaliau Kalno pamokslas neatitraukia nuo istorinės tikrovės, o daugelyje esminių taškų susieja su hebrajų praeities ir ano meto tikrove. Mozės Įstatymas yra ne panaikinamas, bet papildomas ir patobulinamas. Jis išlaikomas kaip pastato pirmasis aukštas, ant kurio pristatomas antrasis aukštas. Į papročius ir net Rašo žinovų ir fariziejų kazuistinius smulkmeniškus darbus buvo atsižvelgta, bet tai laikoma lyg lavonu, kuriam reikia įkvėpti dvasią. Pagrindinis rūpestis visada yra moralinis ir dvasinis reikalas, o ne materialinis veiksmas. Nepaneigiami nei finansiniai ar ekonominiai klausimai, bet jiems skiriama nauja vieta tikėjime, Dievo Apvaizdos pramatyme. Virš visko yra meilė, išsišakojusi į Dievą ir žmones. Dievas nėra despotiškas valdovas, iš tolo duodąs įsakymus žmonijai ir laukiąs mokesčių. Priešingai, Jis yra visos žmonių šeimos Tėvas, kuris žino, kada jo vaikai būna alkani, ir nori, kad jie pagerbtų Jį nepaliaujamai prašydami duonos. Visi žmonės, kaip lygūs to antgamtiškojo Tėvo vaikai, yra broliai, turintieji tą patį dvasinį kraują; jie yra tokie daugasmeniniai „aš“, prieš kurį turi pranykti paskiras savasis „aš“. žmonėms meilė yra tokia reikšminga, kad net ir Dievo meilė negali būti tikra ir teisėta, jei ji nelydima meilės žmonėms. Jei kas nuoširdžių siekimų vedamas prie altoriaus ruošiasi aukoti, bet tuo akimirksniu prisimena, kad jis buvo neteisingas savo artimui, tai pirma turi eiti ir atitaisyti neteisybę ir tik tada grįžti aukoti, nes Dievas mielai užleidžia laiko pirmenybę žmogui. Tuo tarpu Jam nepatiktų auka, daroma to, kurio sąžinė nėra rami savo brolio atžvilgiu.

320. Kalno pamokslas vyksta pagal gana aiškų planą, ypač Mato tekste. Bet tas evangelistas, nors ir tikrąja to žodžio prasme palinkęs į tvarką (§114), čia nebus sukūręs tos tvarkos, bet surado pirmykštėje katechezėje, nors šen ir ten jis galėjo truputį savaip patvarkyti.

Prologe, kuris tuojau įveda į patį turinį, pristatomi palaiminimai (5,3-12). Tas pat yra ir Luko evangelijoje (6,20-26), nors kiek kitaip pertvarkyta. Linkėjimas „Palaiminti!“ Mato yra pakartotas devynis kartus, o iš tikro palaiminimai yra tiktai aštuoni, nes paskutinysis yra beveik tik priešpaskutiniojo pakartojimas ir lyg visų palaiminimų santrauka. Lukas tą linkėjimą „Palaiminti“ pakartojo tik keturis kartus, bet tuojau po palaiminimų eina keturi prakeikimai „Vargas...!“, nukreipti į palaiminimų priešingybę, ši literatūrinė forma, pagal kurią patvirtinama mintis, o paskui tuojau paneigiami priešingumai, labai dažnai būdavo naudojama biblinėje poezijoje (antitetinis paralelizmas)7). O dar svarbiau pažymėti, kad palaiminimų ir prakeikimų kaitaliojimas yra buvęs taip pat naudojamas skelbiant senąjį Mozės Įstatymą8). Kadangi Kalno pamokslas, be jokios abejonės, tiek savo turiniu, tiek savo pavidalu turėjo būti mesijinė Mozės Įstatymo priešingybė (§322), tai labai galima, kad jo prologą pirmykštėje katechezėje sudarė palaiminimai, po kurių ėjo tiek pat prakeikimų. Iš tos daugybės Matas pasiėmė tik aštuonis palaiminimus, o Lukas tik keturis palaiminimus, bet sustiprino juos keturiais prakeikimais.

321. Sugretinę abiejų tekstų lygiagretes skiltis, susidarome šitokią sinopsę — suglaustą apžvalgą, kuri mus priartina prie pirmykštės katechezės rėmų:

MATO 5 skyrius LUKO 6 skyrius
3    Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų dangaus karalystė. 20 Palaiminti beturčiai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
24 Vargas jums, turtingieji, nes jūs jau turite savo paguodą.
4    Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. 21b Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
25b Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes gedėsite ir verksite.
5    Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.  
6    Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti. 21a Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.
25a Vargas jums, kurie esate sotūs, nes būsite alkani.
7    Palaiminti gailestingieji, nes jie laimės gailestingumo!
8    Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą.
9    Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais!10    Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė!
 
11    Palaiminti, kai jums piktžodžiauja ir persekioja jus ir meluodami sako visa pikta prieš jus dėl manęs! 22    Palaiminti būsite, kai žmonės neapkęs jūsų, atstums jus, darkys ir atmes jūsų vardą kaip piktą dėl žmogaus Sūnaus!
12    Džiaugkitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje. Nes taip persekiojo pranašus, kurie buvo pirm jūsų!9) 23    Džiaugkitės tą dieną ir linksminkitės, nes štai jūsų užmokestis didelis danguje, nes taip pat ir jų tėvai darė pranašams.
  26 Vargas, kada žmonės jus laimina, nes lygiai taip pat jų tėvai darė netikriems pranašams!

Šis nuostabusis prologas pristatė bendrąją Jėzaus programos dvasią, tai yra mesijinio Įstatymo dvasią. Jis baigiamas pranešimu, kad ta dvasia privalės būti kaip druska, kuri išsaugos nuo gedimo visą pasaulį, ir kaip šviesa, kuri nušvies visą žemę 10). Bet, metęs žvilgsnį į ateitį, Kalno pamokslas tuojau nukrypsta į praeitį ir nagrinėja praeities ir ateities santykio klausimą, kiek tai susiję su žydų Įstatymu. Metmenys yra šitokie.

322. Jėzus nenaikina Įstatymo, bet jį atnaujina, iš dalies jį atmesdamas, o iš dalies išlaiko jį patobulindamas 11). Mesijo Įstatymas patobulina Mozės Įstatymo priesakus, kur jie susiję su santaika, skaistybe, moteryste, priesaika, kerštu ir meile12). — Jis žymiai prašoka fariziejų nuostatus išmaldos, maldos ir pasninko atvejais. — Jis yra vienintelis ir tikrasis turtas tiems, kurie jį priima, ir tokius išlaisvina iš bet kokių kitų rūpesčių13). — Jis reikalauja žymiai tobulesnės artimo meilės ir žymiai ištvermingesnės maldos. — Jis yra siauri vartai, bet saugoja nuo klaidingų pranašų ir skatina daryti gerus darbus14). — Išvadoje: naujasis Įstatymas yra namas, pastatytas ant gyvos uolos, kuris atsilaikys prieš audras15).

Jau ir iš tos skubios santraukos aišku, kad Kalno pamokslas, tarp kitų tikslų, yra priešingybė Mozės Įstatymui, tačiau ne jį griaunanti, bet patobulinanti. Tai patvirtina ir aplinka, kurioje Pamokslas buvo pasakytas. Kap Mozė, lydimas tautos senųjų, Sinajaus kalne paskelbė žmonių akivaizdoje Senąjį Įstatymą, taip ir Jėzus Mesijas, dalyvaujant dvylikai apaštalų, minios akivaizdoje nuo Galilėjos kalno paskelbė Naująjį Įstatymą. Iš tos aplinkos atitikimo kai kas pasidarė išvadą, kad viskas yra išgalvota, kad aplinka yra ideali ir kad tas Pamokslas niekada nebuvo pasakytas. Nors išvada yra sauvališka, bet prielaidos nėra klaidingos. Aplinka kaip tik yra panaši, nes buvo sąmoningo noro net ir šiuo materialiniu būdu parodyti ryšį tarp Senojo ir Naujojo Įstatymo, kaip ką tik prieš tai buvo rūpintasi dvylikos apaštalų skaičių susieti su dvylika Izraelio giminių (§311) ir kaip palaiminimų ir prakeikimų kaitaliojimu, greičiausia buvo norima pasekti Mozės Įstatymo skelbimo būdą (§320).

Kalno pamokslas turi populiarų stilių ir rytietiškų išsireiškimų. Nėra kokių nors įmantrybių ar atitrauktinių dalykų, o, priešingai, viskas pertekę realiais ir praktiškais pavyzdžiais, kas visada yra buvę brangu žmonėms ir iš ko jie išsiveda bendrines taisykles. Gausu būdingų rytietiškų hiperbolių, perdėjimų, kuriuos klausytojai žinojo kaip aiškintis ir suteikti jiems tikrąją vertę, o be jų Pamokslas būtų neskoningas. Rytiečiui duodavo prieskonio tokie kalbos išsireiškimai kaip: „Jei tavo dešinė ranka piktina, nukirsk ją ir mesk šalin nuo savęs“, arba „jei kas ištiko tave per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“. Tačiau pirmieji Jėzaus pasekėjai niekada nesikirto sau dešinės rankos ir neatsuko kito skruosto dėl to, kad suprato tai, kaip savo krašto žmonių kalbą, o ypač, kad turėjo sveiką nuovoką. O kai pradėta garbinti raidė ir sveikos nuovokos vietą užėmė fanatizmas, tai senovėje iškilo Origeno atvejis, o mūsų laikais Levo Tolstojaus. Bet priešingai negu anas alegorijų ieškotojas, nelauktai tapęs raidės garbintoju aleksandrietis ir svajotojas rusas, agresyviai skelbęs nuolankumą ir savo mistinėse utopijose išlikęs juslingas Pranciškus Asyžietis visada atrodys kaip tobuliausias; Kalno pamokslo aiškintojas tiek tikrosios jo dvasios supratimu, tiek ir entuziastišku jo vykdymu praktikoje.

323. Pamokslo tęsinys Mato 5 skyriuje yra šitoks: „Jūs žemės druska: jei druska išdvoks, kuo ji bus sūdoma? Ji daugiau niekam nebetinka, kaip tik išmesti laukan ir žmonėms mindžioti16).

—    Jūs pasaulio šviesa. Negali būti paslėptas miestas, pastatytas kalne. Taip pat nedegama žiburio ir nededama jo po saiku, bet į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Tegu jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kurs yra danguje17).

—    Nemanykite, lyg aš atėjęs Įstatymo ar Pranašų panaikinti; ne panaikinti aš atėjau, bet įvykdyti. Nes iš tikrųjų, aš sakau jums, kolei dangus ir žemė nepraeis, nei viena jota ir nei vienas bruoželis neišnyks iš Įstatymo, iki visa įvyks. Taigi, kas panaikintų vieną šitų mažiausių paliepimų ir taip mokytų žmones, bus vadinamas mažiausias dangaus karalystėje. Nes aš sakau jums, jei jūsų teisybė nebus pilnesnė, kaip Rašto žinovų ir fariziejų, jūs neįeisite į dangaus ka-ralystę18).

324. — Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: Neužmuši; o kas užmuštų, bus smerktinas teisme. Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs pyksta ant savo brolio, bus smerktinas teisme. Kas gi sakytų savo broliui: Raka, bus smerktinas taryboje. O kas sakytų: Beproti! bus smerktinas į pragaro ugnį. Todėl, jei tu atiduodi savo dovaną prie altoriaus ir tenai atsimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną tenai, ties altoriumi, eik pirma susiderinti su savo broliu, o paskui atėjęs atiduosi savo dovaną19).

— Greitai susitaikink su savo priešu, kol dar tebeesi draug su juo kelyje, kad kartais tavo priešas nepaduotų tavęs teisėjui, teisėjas nepaduotų tavęs budeliui ir kad nebūtumei įmestas į kalėjimą. Iš tiesų, aš sakau tau, tu neišeisi iš ten, kolei neatiduosi paskutinio skatiko20).

325.    — Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: Nesvetimoteriausi. Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs žiūri į moteriškę jos geisti, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje. Jei tavo dešinė akis tave piktina, išlupk ją ir mesk šalin nuo savęs; nes tau geriau, kad vienas tavo sąnaris žūtų, kaip kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jei tavo dešinė ranka tave piktina, nukirsk ją ir mesk šalin nuo savęs, nes tau geriau, kad vienas tavo sąnaris žūtų, kaip kad visas tavo kūnas eitų į pragarą21).

— Taip pat pasakyta: Kas paleidžia savo moterį, teduodie jai atsiskyrimo raštą. Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus svetimoterystės priežastį, daro, kad ji svetimoteriauja, ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja22).

326. — Dar girdėjote, kad seniesiems pasakyta: Neprisieksi neteisingai, bet išpildysi Viešpačiui, ką esi prisiekęs. Aš gi jums sakau, kad visai neprisiektumėte nei dangumi, nes tai Dievo sostas, nei žeme, nes tai jo pakojis, nei Jeruzale, nes tai didžio karaliaus miestas. Neprisieksi taip pat savo galva, nes negali padaryti nė vieno plauko, kad būtų baltas ar juodas. Bet jūsų šneka tebūnie: Taip, taip; ne, ne; o kas viršaus to, tai eina iš pikta23).

327. — Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: Akį už akį ir dantį už dantį. Aš gi jums sakau: Nesipriešinkite piktam; bet jei kas ištiko tave per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Ir jei kas nori su tavim bylinėtis teisme ir atimti tavo jupą, palik jam ir apsiaustą. Ir kas tave verčia atlikti baudžiavos tūkstantį žingsnių, eik su juo ir kitu du. Kas tave prašo, duok jam, ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk24).

— Jūs girdėjote, kad buvo sakyta: Mylėsi savo artimą ir nekęsi savo neprietelio. Aš gi jums sakau: Mylėkite savo neprietelius, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius ir šmeižiančius jus, kad būtumėte vaikai jūsų Tėvo, esančio danguje, kurs leidžia savo saulei tekėti ant gerųjų ir piktųjų ir lydina ant teisiųjų ir neteisiųjų. Nes jei jūs mylite tuos, kurie jus myli, kokį turėsite užmokestį? Argi ir muitininkai tai nedaro? Ir jei jūs sveikinate tik savo brolius, ką jūs viršaus darote?

Argi ir pagonys tai nedaro? Būkite tat tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulasis).

328. Skyrius 6. — žiūrėkite, kad savo teisybės nedarytumėte žmonių akivaizdoje, idant jų būtumėte matomi; kitaip jūs neturėsite užmokesčio pas savo Tėvą, kurs yra danguje. Taigi, duodamas išmaldos, netrimituok ties savim trimitu, kaip kad veidmainiai daro sinagogose ir gatvėse, kad būtų žmonių gerbiami. Iš tikrųjų, sakau jums, jie atsiėmė savo užmokestį. Tau gi duodant išmaldą, tegul tavo kairioji nežino, ką tavo dešinioji daro, kad tavo išmalda būtų slaptojie, ir tavo Tėvas, kurs mato slaptoje, tau atlygins26).

— Ir kad meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tikrųjų, sakau jums, jie atsiėmė savo užmokestį. Tu gi, kada meldies, eik į savo kambarį ir, užsidaręs duris, melsk Tėvą slapčia, ir tavo Tėvas, kurs mato slaptoje, tau atsilygins27).

329. Melsdamies, daug nekalbėkite, kaip pagonys; nes jie tariasi būsią išklausyti, jei daug kalba. Taigi, nebūkite į juos panašūs, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, pirma, nekaip jį prašote. Taigi, jūs melskitės taip:

Tėve mūsų, kurs esi danguje; tebūnie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė.
Tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėj.
Duok mums šiandien mūsų antesybinės duonos.
Ir atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams.
Ir nevesk mus į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikta.
LUKO 11,2-3

Tėve,tebūnie šventas tavo vardas, Teateinie tavo karalystė.
Duok mums šiandien kasdieninės mūsų duonos.
Atleisk mums mūsų nuodėmes, nes ir mes atleidžiame[kiekvienam, kurs mums kaltas.
Ir nevesk mūsų į pagundą.

 

—    Nes jei jūs atleisite žmonėms jų kaltes, ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis jūsų nuodėmes. Jeigu gi jūs neatleisite žmonėms, nė jūsų Tėvas neatleis jums jūsų nuodėmių28).

330. — Pasninkaudami nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: nes jie perkreipia savo veidus, kad pasirodytų žmonėms pasninkaują. Iš tikrųjų, sakau jums, jie atsiėmė savo užmokestį. Tu gi, kai pasninkauji, pasitepk sau galvą ir nusiprausk savo veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kurs yra slaptoje; ir tavo Tėvas, kurs mato slaptoje, atsilygins tau29).

—    Nekraukite sau turtų žemėje, kur rūdys ir kandys gadina ir kur vagys iškasa ir vagia, bet kraukite sau turtus danguje, kur nei rūdys, nei kandys negadina ir kur vagys neiškasa ir nevagia. Nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis30).

—    Tavo kūno žiburys, tai tavo akis. Jei tavo akis nepagedusi, visas tavo kūnas bus šviesus; bet jei tavo akis netikusi, visas tavo kūnas tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsybė, kaipgi didelė bus ta tamsybė! 31)

331. — Nė vienas negali tarnauti dviem valdovam: nes arba jis vieno nekęs ir mylės kitą, arba vieno laikysis ir niekins kitą. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.

—    Todėl aš jums sakau: Nebūkite bailiai susirūpinę savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne svarbesnė už valgį ir kūnas už drabužį? žvilgterėkite į dangaus sparnuočius: jie nesėja, nei piauna, nei į kluonus nekrauna; o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug daugiau verti kaip jie? Kas gi jūsų gali savo rūpesčiu padidinti savo ūgį vienu mastu? Ir kam jūs bailiai rūpinatės drabužiu? Įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga; jos nesidarbuoja ir neverpia; tačiau aš sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip kiekviena iš jų. Taigi, jei Dievas taip apvelka laukinę žolę, kuri šiandien yra, o rytoj metama į krosnį, kaipgi labiau jus, žmonės, menko tikėjimo. Nebūkite tat bailiai susirūpinę ir nesakykite: Ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime? Nes visų tų dalykų labai ieško pagonys.

Juk jūsų tėvas žino, kad visa to jums reikia. Taigi, ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta. Taigi, nebūkite bailiai susirūpinę rytojumi, nes rytdiena pati savimi rūpinsis. Kiekvienai dienai gana jos vargo32).

332. — Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Nes kokiuo teismu teisiate, tokiuo ir jūs būsite teisiami; ir kokiuo saiku seikėjate, tokiu bus ir jums atseikėta. Kam gi tu matai savo brolio akyje krislą ir nematai rąsto savo akyje? Arba kaipgi tu sakai broliui: Leisk, aš išmesiu iš tavo akies krislą, ir štai tavo akyje yra rąstas? Veidmainy, pirma išmesk rąstą iš savo akies, o paskui tu matysi, kaip išmesti krislą iš tavo brolio akies33).

— Neduokite to, kas šventa, šunims ir nemeskite savo perlų ties kiaulėmis, kad kartais jų nesumindžiotų savo kojomis ir apsigręžusios jūsų nesudraskytų34).

—    Prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kurs prašo, gauna, ir kurs ieško, randa, ir beldžiančiam bus atidaryta. Arba, ar yra jūsų tarpe žmogus, kurs, jei jo sūnus prašytų duonos, paduotų jam akmenį? Arba, jei prašytų žuvies, argi paduotų jam žaltį? Jei tat jūs, būdami pikti, mokate duoti savo vaikams gerų davinių, kaipgi ne daug labiau jūsų Tėvas, kurs yra danguje, duos gėrybių tiems, kurie jį meldžia?

—    Taigi, visa, ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite. Nes tai Įstatymas ir Pranašai35).

333. — Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvi vartai ir platus kelias, kurs veda į prapultį, ir daug tų, kurie juo eina. Kaipgi ankšti vartai ir siauras kelias, kurs veda į gyvenimą, ir maža tų, kurie jį randa!  — Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių apdaruose, o viduje yra plėšrieji vilkai. Jūs pažinsite juos iš jų vaisių. Argi kas renka vynuoges nuo erškėčių ar figas nuo usnių? Taip, kiekvienas geras medis duoda gerų vaisių, o blogas medis duoda blogų vaisių. Kiekvienas medis, kurs neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir į ugnį įmestas. Taigi, jūs pažinsite juos iš jų vaisių.

— Ne kiekvienas, kurs man sako: Viešpatie, Viešpatie ! įeis į dangaus karalystę, bet kas daro valią mano Tėvo, esančio danguje, tas įeis į dangaus karalystę. Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, Viešpatie ! argi ne tavo vardu mes pranašavome, ar ne tavo vardu išvarinėj ome velnius ir ar ne tavo vardu darėme daug stebuklų? Tuomet aš jiems pareikšiu: Aš niekuomet jūsų nepažinau; atstokite nuo manęs jūs, piktadariai!

334. — Taigi, kiekvienas, kurs girdi šituos mano žodžius ir juos daro, bus panašus į išmintingą žmogų, pastačiusį savo namus ant uolos. Lijo lietus, upės patvino, pūtė vėjai ir ištiko tuos namus; bet jie nesugriuvo, nes buvo pastatyti ant uolos. Ir kiekvienas, kurs girdi šituos mano žodžius, bet jų nedaro, bus panašus į paiką žmogų, kurs pastatė savo namus ant smilčių. Lijo lietus, upės patvino, pūtė vėjai ir ištiko tuos namus, ir jie sugriuvo, o jų griuvimas buvo didelis.

Šiuo namo palyginimu Matas ir Lukas baigia Kalno pamokslą. Jei kas išgirdo ir vykdė šio Pamokslo įsakymus, tas buvo panašus į statantįjį namą ant uolos. Tai juo labiau tikra dėl Jėzaus, kai jis skelbė su savo misija susijusius dalykus. Kaip jau esame sakę, jis taip pat statėsi prieglobstį prieš besiburiančius audros debesis (§310). Jis jau buvo pasirinkęs ir padėjęs vieton dvylika akmenų pamatams, pagal Izraelio dvylika giminių (§311), o kiti mažesnieji akmenys atstovavo daugeliui kitų izraelitų, kurie sekė jį. Dabar jis viską cementavo savo mokslu, kuris iš dalies buvo senasis Izraelio mokslas, o iš dalies jo paties. Dar reikėjo daug dirbti prie šio pastato, ir daugelyje vietų dar reikėjo padailinti ir užbaigti, bet pastato pagrindinė struktūra buvo jau tvirtai suręsta kaip tik Kalno pamokslu.

335. Kam tad Kalno pamokslas atstovauja apskritai Jėzaus moksle? Jis buvo aptartas kaip „pagrindinis kodeksas“, arba jo mokslo „Summa“. Tačiau tuos aptarimus reikia imti labai plačia prasme, nes jie tik iš dalies atitinka tiesą. Iš tikro tai nėra kruopščiai sudarytas Kodeksas, taip pat tai nėra ir Summa, nes dar yra perdaug pirmaeilės reikšmės mokymo tvirtinimų, kurių pagrindinę svarbą Jėzus tik vėliau iškels, o Kalno pamoksle jie net nepaminėti. Kalno pamoksle nieko nėra pasakyta nei apie Jėzaus atperkamąją mirtį, nei apie krikštą, nei apie Eucharistiją, nei apie Bažnyčią, nei apie paskutiniuosius dalykus, o be tų dalykų nėra istorinio Jėzaus mokslo. Pamoksle neatmetamas dar nė farizieizmas, arba netaisomas ir netobulinamas judaizmas, nors ir į šiuos dalykus yra atkreiptas dėmesys; bet tie tikslai yra tik vėlesni, beveik žymiai platesnių ir bendresnių tikslų pasėka. Iš tikro Kalno pamokslas yra ne kas kita, kaip „metanoia“ pavaizdavimas, tai yra visiškas dvasios pakeitimas, kurį jau buvo skelbę Jonas Krikštytojas ir Jėzus (§§266,299), kaip sąlygą Dievo karalystei įgyvendinti. O koks dvasios pakeitimas galėjo būti labiau sukrečiantis ir vykdąs keitimą iš pačių pagrindų, jeigu ne skelbimas, kad beturčiai, verkiantieji, romieji ir visi kiti, kurie iki tol vis žmonių sutartinai buvo laikomi nelaimingais, tolimoje ateityje bus palaimintaisiais? Taigi Kalno pamokslas tiksliau yra ta dvasia, kuri vėliau įkvėps kodeksą, nes tai yra svarbiausioji idėja, kuri vėliau bus išryškinta plačiu aiškinimu.

Ypatingasis ir asmeninis Kalno pamokslo pobū-dis, o ypač jo įvado palaiminimai, yra tokie aiškus, kad nebereikia įrodinėti. Tie šių laikų tyrinėtojai, o jų nedaug tokių ir yra ir jie mažo autoriteto, kurie atmetė šią tokią aiškią tiesą, nenusipelno atsakymo, ir nėra verta, kad į juos būtų rimtai žiūrima. Tačiau Kalno pamokslas turi taip pat daug kur ryšio su ano meto biblinių ir rabiniškuoju dvasiniu palikimu, ir nuopelnas čia tenka pastarųjų laikų tyrinėtojams, kurie tai iškėlė. Antrojoje Kalno pamokslo dalyje yra ypač daug minčių ir išsireiškimų, panašių į tuos, kurie užtinkami Talmude ir kituose žydų raštuose36). Tai normalu tam, kuris kalbėjo savo meto žmonėms, pripratusiems į tam tikrus posakius ir išsireiškimus, o ypač tam, kuris buvo atėjęs ne naikinti, bet įvykdyti. Bet ir šie panašumai tik dar geriau nušviečia Kalno pamokslo nepalyginamąjį pranašumą, pamokslo, kuris į keletą puslapių sujungia tai, ką tik sunkiai ir dalinai galima surankioti begaliniame žydiškų raštų lauke. Bet ypač pamoksle išryškėja jo vienintelė ir nepakartojama dvasia.

Ta dvasia padaro tai, kad Kalno pamokslas yra pati revoliucingiausioji žmonių prakalba, o kaip tik dėl to, kad tai yra dieviškoji prakalba.


1) Luko    6,18
2)    Morkaus 3,10
3) Iš tikrųjų atkreiptinas dėmesys į tai, kad Jėzus naktį praleido melsdamasis ir apaštalus parinko „kalne“ (Morkaus 3,13; Luko 6,12-13), tai yra aukštesnėje ir minioms mažiau prieinamoje kalno dalyje. Pagal Mato 5,1 paveikslas buvo „kalne“, o pagal Luko 6,17 po to, kai „Jėzus nužengė su jais ir sustojo lygioje vietoje“. Lengva įsivaizduoti plokštumą šlaite ar kalvos kriaušyje, kurią Matas apskritai vadina kalnu, tokiu būdu abu skirtingi nurodymai puikiai sutaria.
4)    Mato 5,29-30; 18,8-9; 5,32; 19,9
5)    Šį kriterijų šiandieną apskritai mokslininkai priima, bet tai jokiu atveju nėra šiandieninių kritikų koks nors suradimas. Įsidėmėkime šią pastraipą: „Aš jau esu nurodęs, kad mes per daug primygtinai neturime ieškoti evangelijų raštuose nuoseklumo, nes jie nė neketino dėstyti visus dalykus ta tvarka, kaip Kristaus buvo padaryta ar pasakyta. Tai ypač aišku iš jo pamokslų, kurių atveju jie nei nepažymi visko, ką jis sakė, nei cituoja jo žodžius ta tvarka, kuria jie buvo pasakyti, pasitenkindami žymėjimu esminių jo mokymo dalykų“. Taip rašė Jonas Maldonatus (Mato VII.l) šešioliktame šimtmetyje, kada kriticizmas dar nebuvo gimęs ir pirmieji protestantai ortodoksai buvo bepradedą įvesti ko atšiauriausią pažodinio aiškinimo metodą.
6) Luko 11, 1-4
7)    Iš daugelio pavyzdžių, kuriuos būtų galima pacituoti, štai keletas mūsų atveju panašiausiųjų: Pradžios kn. 9,25; Teisėjų kn. 5,23; Jeremijo 17,58.
8)    Deuteronom. 11,26-28; 27.12-13; 28,2; Jozuės 8,33-34
9) Keletas pastabų dėl abiejų tekstų. — Hebraiškai beturčiai — „anijjim“, tai yra vargšai, kuklieji ar dėl to, kad jie nieko neturi, ar dėl to, kad sociališkai jie yra patys žemiausi. Lukas praleidžia Mato aptarimą (beturčiai) dvasioje, apribojantį palaiminimą tais beturčiais, kurie susitaiko su esamąja padėtimi ir dvasioje yra patenkinti; tie, kuriems tai sudaro naštą ir kurie nepatenkinti tuo, nėra beturčiai dvasioje. — Vietoje Mato daugiau bendresnio pavadinimo „kurie liūdi“ Lukas pavartoja daug būdingesnį „kurie verkiate“; plg. Izaijo 61,2. „Romieji“, graikiškai „praeis“, nėra tie švelnaus ir malonaus būdo žmonės, bet žemiausieji bendruomenės nariai, romėnų „tenuiores“, driskiai, atmestieji ir pažemintieji. Visas šis išsireiškimas paimtas iš psalmės 36,11, kurioje sakoma, kad romieji paveldės žemę. — „Nesuteptos širdies“ nėra vien tik skaisčios minties ir meilūs, bet bendresne prasme visi dvasiškai nekalti prieš Dievą; išsireiškimas kilęs iš psalmės 23,4, kurioje sakoma, kad nesuteptos širdies galės įeiti į Viešpaties šventyklą. — „Taikieji“ ne vien tik taikūs neveikliąja prasme, kurie džiaugiasi taika, bet taip pat ir veikliąja prasme, tai yra tie, kurie vykdo ir atneša taiką. — Mato aštuntasis ir devintasis palaiminimai kalba apie tą patį dalyką, ir abiems jiems sankcija minima 12 eilutėje.
10)    Mato 5,13-16; Lukas tai pateikia kitais išsireiškimais
14,34-35 ir 8,16; 11,33
11)    Mato 5,17-20
12)    Mato 5,21-48
13)    Mato 5,19-34
14)    Mato 7,14-23
15)    Mato 7,24-27.
16)    „Žemės druska" nereiškia iš žemės gautosios druskos, bet druska, kuri turi žemę išsaugoti nuo sugedimo, arba žmoniją, kaip pažodžiui imant druska išsaugo mėsą nuo gedimo ir barstoma ant nešamosios šventyklon aukos (Levitiko 2,13). Kai druska nebetenka savo galios, ištirpusi ar sumaišyta su kuo nors, tada ją tenka išmesti iš namų, vadinas, į gatvę, kur Palestinoje paprastai visada atsidurdavo šiukšlės.
17)    „Pasaulio šviesa" yra panašios prasmės, kaip ir žemės druska. Kalne pastatytasis miestas, kaip daugelis spėja, yra Safed, miestas, kuris yra aiškiai matomas iš ežero pakrantės, 838 metrų aukštyje. Bet tai tik grynas spėliojimas, nes tie žodžiai galėtų būti taikomi bet kuriam šitokioje padėtyje esančiam miestui. „Saikas" — romėnų „modius“ — buvo tas „didelis saikas" sausiems dalykams matuoti, apie 9 litrus talpumo; apverstas galėjo pakankamai gerai apsaugoti degantį žibintuvą.
18)    „Panaikinti" (graikiškai „katalisai", atrišti metant, visiškai panaikinti) yra priešingybė žodžiui įvykdyti (gr. „plerosai“), taigi dalinai panaikinti, dalinai išlaikyti ir dalinai ką nors pridėti, patobulinant viską. „Įstatymas ir Pranašai" — tai du pirmieji ir patys svarbiausieji iš trijų skyrių, į kuriuos buvo padalytas visas hebrajų Šventasis Raštas; praktiškai tuo išsireiškimu aptariama visa Biblija. Raidė jota yra graikiška ir buvo, veikiausia, įvesta Mato vertėjo į graikų kalbą (§120), o aramajų originale tegalėjo būti „jod“, pati mažiausioji raidė kvadratais išreikštoje hebrajų abėcėlėje (ji tada jau buvo naudojama). „Bruoželis“ (gr. „keraia“, kampelis) yra vienas tų mažyčių linijos prailginimų, kuriuo viena hebrajų raidė atskiriama nuo kitos labai į ją panašios raidės. Čia šie įvairūs ženklai yra atitinkami pamokymai, ir kalbama ne tiek apie raidę, kiek apie jų prasmę. Tuo kaip tik išreiškiamas įvykdymas tai, ką Jėzus paskelbė, ir skirtumas tarp jo ir Rašto žinovų ir fariziejų.
19) „Teisme“ (arba „tribunole“) reiškia paprastą žydų teismą, bet čia reiškia tik paprastą pykčio prasiveržimą, kuris yra palinkimas į žmogžudystę, ir jo pakanka žmogui pristatyti į teismą. „Raka“, .aramaiškai „reqa“ — tuščias, mūsų atveju „tuščiagalvis“; toks įžeidimas jau keltinas Vyriausioje Taryboje (§59). „Beprotis“ suprastinas moraline ir religine prasme ir reiškia bedievį. Už šį įžeidimą nusižengusysis baustinas kentėti Gehennoje, Hinnon slėnyje (Gehinnon) į pietus nuo Jeruzalės, kur buvo suvežamos visos miesto atmatos, ir higienos sumetimais ten visuomet degdavo didelė ugnis, ir dėl to ši vieta simbolizavo busimojo pasaulio kančias (§79 ir sek.).
20)    „Priešas“ yra kaltintojas teisme, kuris teisme reikalauja atlyginti jam nuostolius.
21)    Nekuklus žvilgsnis yra laikomas svetimoteryste, nors jis yra nematerialus. Rabinų raštuose taip pat yra užtinkama panašių vietų, bet jos dažniausia yra vėlyvesnės ir gali būti rašytos krikščionybės įtakoje. Pavyzdžiui, „Kalia“ I sako: „Kas žiūri į moteriškę su (nešvaria) intencija, yra panašus į tą, kuris yra turėjęs su ja santykius“ (toliau seka kiti palyginimai, gana storžieviški); kiti tekstai išspausdinti Strack und Billerbeck, Kommentar, tomas I, p. 299 ir sek.
22)    Šios pastraipos pradžioje pasakymas „Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta“ čia labai sutrumpintas, bet visas reikalas vėl iškeliamas 19,9 (§479), ir galimas dalykas, kad ten yra tasai istorinis tekstas.
23) Jėzaus laikų žydai smarkiai prasižengdavo priesaikai, ir atsakymas į tuos prasižengimus buvo tas, kad esenai visiškai uždraudė bet kokią priesaiką (§44). Jėzus, kad ir ne esenas, šiuo klausimu priartėja prie jų požiūrio.
24) „Akis už akį“ ir t.t. buvo keršto įsakymas (Levitiko 24, 19-20), bendras visiems Rytams (Hamurabio kodeksas ir t.t.), o taip pat ir ankstyviesiems Romos laikams. Tai galima laikyti teisingumo principu, bet ne meilės. Pasakymas „tave verčia“ yra užuomina į persišką paprotį, kai senovėje ten būdavo kurjeriai arba valdžios išlaikomi pasiuntiniai, kurie išnešiodavo žinias po plačiąją imperiją ir kartais tam reikalui rekvizuodavo žmones ir gyvulius.
25)    įsakymas „Mylėsi savo artimą“ yra Levitike 19,18, bet „nekęsi savo neprietelio“ Sen. Testamente niekur neužtinkamas. Išėjimo knyga 23,5 nurodo kai kuriuos pagalbos veiksmus savo neprieteliui. Tačiau tokie nuostatai minėdavo tik artimą, tai yra, izraelitą, ir daugių daugiausia, kam jie galėjo būti pritaikyti, tai „svetimajam“, kuris gyveno izraelitų žemėje ir buvo jau susijęs su Izraeliu (Levitiko 19,33-34; Deuteron. 10,9); bet į tą kategoriją neįėjo „gojim“ — ne izraelitai, ir dėl to jie nebuvo „artimai“. Nors Sen. Testamentas nereiškė jokių nurodymų nekęsti tokių, tačiau buvo įsakyti religiniai naikinamieji karai, pagal kurių pavyzdį daugiau negu lengva buvo pasidaryti dėsnį neapykantai išaugti (Išėjimo kn. 17,14-16; Skaičių kn. 25,17-17; Deuteron.7,16; 23,3-6; 25,17-19). Senajame Testamente užtinkame izraelito šios rūšies jausmų savo „artimui“, kuriam jis šaukiasi Dievo bausmės; plg. psalmė 108; Apaštalų darb.1,20. Tokių smarkių plūdimų vargu tematyti pagonių Archiloko ir jo pamėgžiotojo Horacijaus prakeikimo giesmėse.
26)    „Teisybė“ primena hebrajų „Sedaqah“, bet Jėzaus laikais tai reiškė ir „išmaldą“, teisingajam būdingas veiksmas. Bet šioje pastraipoje tai turi platesnę prasmę ir kalba apskritai apie gerą darbą, nes išmalda minima sekančioje eilutėje. „Trimitu trimituoti“ dalijant išmaldas sinagogoje ir kitur — tokio reikalo nepatvirtina senovės raštai; reikia manyti, kad tas išsireiškimas yra perkeltinis, pažymįs didelį garsinimąsi, kuris lydi išmaldas.
Išsireiškimas „atsiėmė savo užmokestį“ galėtų būti išsiaiškintas ta prasme, kaip jis panaudotas graikiškame papiruse. Tai reiškia duoti kvitą pirkėjui, kuris sumokėjo, už gautąją sumą. Tokia padėtis yra veidmainio, kuris dėl tuščios garbės duoda išmaldą.
27) Žydai paprastai melsdavosi stovėdami, bet čia tas išsireiškimas reiškia „stovėti, kad kiti matytų“. Pagal Jėzų, juo vieta nuošalesnė ir slaptesnė, juo ji geriau tinka melstis.
28)    Išsireiškimas „daug kalbėti“, graikiškai „battalogesete“, ypač retas ir įvairiai aiškinamas. Pagal kai kuriuos aiškintojus, šis žodis yra kilęs iš aramaiško „battal“ — tuštumas, tuštybė, kas čia reikštų „tuščiai kalbėti, plepėti“. Pagonys melsdamies labai daug kalbėdavo, ir tai liudija daugelis senovinių raštų. Pakanka pacituoti Terencijų (Heauton, 879 p.): „Žmonele, nustok malusi savo padėkas dievams... ar manai juos pamokyti, lyg jie nieko nesuprastų, kartodama šimtus kartų“. Luko Tėve mūsų tekstą pateikiau čia šalia Mato, kad iš pirmo žvilgsnio būtų matyti aiškus skirtumas. Atrodo, kad Lukas geriau išlaikė tos maldos istorines aplinkybes, kuriose ji buvo pasakyta, jeigu ir ne visą jos turinį. Pasakymo „duok mums šiandien mūsų (reikalingos) duonos“ atveju yra labai skirtingų nuomonių dėl pažyminio „reikalingos“. Graikiškai yra „epioysion“, kurį Vulgata Mato evangelijoje verčia į „supersubstantialem“ — antiesybinės, o Luko į „quotidianum“ — kasdieninės. Origenas (De Oratione 27,7) tvirtino, kad šio pažyminio nevartojo nei graikų mokyti žmonės, nei liaudis, tačiau vėliau jis buvo užtiktas kai kuriuose populiariuose raštuose. Neperseniai pateiktuose gausiuose etimologiniuose to žodžio aiškinimuose labiausiai galimas yra „epi-ousia“, „kad būtų galima gyventi“, žodžiu, „būtinos“ duonos.
29)    Dėl fariziejų pasninko žiūrėk §77. Jų viešumo vietoje Jėzus siūlo uždarumą, bet paties pasninko visiškai nesmerkia.
30)    Antžemiškoji sankcija, kuri yra viso Kalno pamokslo pagrindas (§319), atrodo, aiškiai matoma ten, kur kalbama apie labiausiai žmogų pavergiančius turtus. Bet tik atrodo, kad tai aiškiau matoma, nes iš tikro tai yra esminis dalykas ir prieš tai keltaisiais kitais klausimais.
31)    Ir šią vietą (eilutės 22-23) Lukas perduoda kitokios sudėties (11,34-35), ir jo toks sakinio sutvarkymas atrodo būdingesnis.
32)    „Mamona“ yra hebraiškas ir aramaiškas žodis („matmon, mamon“), graikų rašoma mammonas ir mamonas, apskritai reiškia turtus. Pagal šv. Augustiną tą pačią prasmę turėjo ir kartaginiečiai: „Punai turtus mamona vadina“. Čia turtai suasmeninti ir pažymėti, kaip priešingybė Dievui. Bet nėra jokio reikalo daryti prielaidą, — kaip mūsų dienomis kai kurie įmantrūs autoriai yra padarę, — kad buvo kažkoks pagonių dievaitis, vadinamas Mamona. — „Kas gi jūsų gali savo rūpesčiu padidinti savo ūgį vienu mastu“. Graikiškai ūgis — „helikia“; lygiagretėje vietoje Lukas (12,26) kaip tik pabrėžia: „ Jei tat jūs negalite nė to, kas mažiausia, kam esate bailiai susirūpinę kitais dalykais?“ Paminėtosios „laukinės lelijos“ nėra mūsų darželių lelijos; tai buvo mažos gėlytės, kurios pavasario metu ypač gausiai sužysdavo Galilėjos kalvose; sudžiūvusios jos būdavo naudojamos prakurti pečiui duonai kepti.
33)    Šis septintasis Mato evangelijos skyrius rodo ne tokį aiškų tęstinumą, ir žymiai staigiau ir dažniau peršokama nuo vieno dalyko į kitą; bet daugiau negu galimas dalykas, kad čia susiduriame su Mato paties „eilės tvarka“.
34)    Ši eilutė yra tipiška „logia“ (§98), ir jos ryšys su visuma yra sunkiai išaiškinamas, kadangi nežinome, į ką tikrai čia daroma užuomina. Senovinė Bažnyčia tuo rėmė Eucharistijos gerbimą (Didache IX,5; plg. Tertulijono De praescript. 41), ir dar ir šiandieną Bizantijos liturgija Eucharistinės duonos trupinius tebevadina „perlais“; bet, kaip Matas tai perduoda, šis posakis negalėjo turėti tokios reikšmės tiems, kurie klausėsi pamokslo, nes jie nebuvo girdėję minint busimosios Eucharistijos. Apskritai prasmė tegali būti ši: neperteikti Jėzaus mokslo (švento dalyko) nevertiems žmonėms, kurie yra pasiruošę išniekinti jį ir panaudoti blogam. Plačiau šiuo klausimu I. Zolli „II Nazareno“, Udine, 1938, p. 148-155.
35)    Šį aforizmą, aptariantį Įstatymą ir Pranašus, tai yra, Šv. Raštą, galima palyginti su didžiojo Hillelio aforizmu (§37). Tačiau pastebėtina, kad Hillelis pasitenkina neigiamuoju įsakymu nedaryti kitiems bloga, kurio nenorima sau patiems (lygiai taip pat ir Didache 1,2), o Jėzus išplečia į teigiamąjį įsakymą daryti kitiems gera, kurio norima ir sau patiems. Šį teigiamąjį įsakymą jau buvo pateikęs, kaip išminties pamokymą, žydas Aristejo Laiške apie 200-150 m. prieš Kr.
36) Praktiškais sumetimais suminime tik porą. Platus sąrašas yra išspausdintas minėtame Strack und Billerbeck veikale, tomas I, p. 189-474.

KAPARNAUMO ŠIMTININKAS IR NAIMO NAŠLĖ

336. Lukas, kaip Matas, Kaparnaumo šimtininko epizodą žymi po Kalno pamokslo. Tai, kaip atrodo, aiškiai nustato chronologinę vietą, ir nemaža esama vidinių įrodymų atskirti tam epizodui nuo kito — apie karaliaus valdininką (§298), nors abu įvykiai turi daug panašumų. Po Kalno pamokslo Jėzus netrukus grįžo į Kaparnaumą. Ten stovėjo šimtininko įgula, greičiausia, sudarydama dalį samdytiniuose vietinio tetrarko Erodo Antipo kariniuose daliniuose, bet ne romėnų. Jis buvo pagonis, bet gana palankus judaizmui; iš tikro jis net savo lėšomis buvo pastatęs sinagogą Kaparnaume (§285). Jo geraširdiškumą patvirtino dar ir tai, kad jisai buvo toks malonus savo vergui, jog elgėsi su juo greičiau kaip su sūnum, o ne tarnu. Dabar tasai vergas susirgo ir buvo bemirštąs. Nuliūdęs šimtininkas, tikriausia, buvo išbandęs visas žinomąsias gydymo priemones, bet viskas veltui. Jis jau žinojo apie Jėzaus garsą, nes kaip tik tą dieną Kaparnaumas buvo beveik ištuštėjęs, kadangi daugelis išėjo į netolimą kalną, nuo kurio garsusis stebukladaris sakė savo didįjį Pamokslą. Gydytojams nieko nebeįveikiant pagelbėti, šimtininkui savaime atėjo mintis apie stebukladarį, bet jam nedrįso pasakyti savo reikalo, o be to, neturėjo su juo asmeninio ryšio. Tada jis kreipėsi į žymiuosius miesto žydus, prašydamas, kad jie pakalbėtų su Jėzum ir paprašytų jį padaryti ką nors mirštančiajam pagelbėti, žydai perdavė žinią ir nuoširdžiai prašė, kad Jėzus patenkintų šimtininko troškimą: „Jis vertas, kad tai jam padarytumei, nes jis myli mūsų tautą ir mums pastatė sinagogą“1).

Jėzus, patsai žydas, aišku, buvo prieinamas tokiam žydų prašymui. Tas pagonis buvo ir jo geradaris, nes Kaparnaumo sinagoga ir jis naudojosi maldai ir pamokslams. Taigi, be abejo, su užtarėjais pasuko į šimtininko namus. Kai jau buvo matyti jo namai, Jėzų pasitiko kiti šimtininko siųstieji žmonės. Pats šimtininkas jautė tam tikrą drovumą, skatinamas dvejojimų ir pagarbos. Jo namai buvo pagoniški, ir praktikuojąs žydas nesusitepęs negalėjo įžengti į juos. Ar garsusis Jėzus nejaus vidinio pasibiaurėjimo įeidamas, arba ar jis neužsitrauks negarbės dėl to tarp savo religinių pasekėjų? Dėl to antrieji pasiuntiniai šimtininko vardu mandagiai tarė: „Viešpatie, nevargink savęs, nes aš nevertas, kad įeitumei po mano stogu. Todėl aš ir savęs nelaikau vertu ateiti pas tave; bet tark žodį, ir mano tarnas bus sveikas. Nes ir aš, nors esu po valdžia pastatytas žmogus, turiu po savim kareivių ir sakau šitam: Eik, ir jis eina, kitam: Ateik, ir ateina, ir savo tarnui: Daryk tai, ir jis daro2). šimtininkas bandė išaiškinti ir patvirtinti skirtumą tarp savęs ir Jėzaus pagal savo karinį išsiauklėjimą. Jam buvo gerai pažįstama tai, ką romėnai vadino „įsakymu“, o mes šiandieną vadiname karine drausme, ir jis taikė ją savo kariams, ir jie visuomet jo klausė. Taigi Jėzui nėra ko tiek nusižeminti ir eiti į jo namus; tegul jis tik taria „įsakymo“ žodį, ir jo tuojau paklausys tos gamtos jėgos, kurios įveikė mirštantįjį.

Tai išgirdęs Jėzus stebėjosi ir atsigręžęs tarė jį sekusiai miniai: „Iš tikrųjų, sakau jums, nė Izraelyje aš neradau tokio tikėjimo!“ Ir tuojau Jėzaus „įsakymo“ žodis buvo ištartas, ir ligonis akimirksniu buvo išgydytas. Evangelijos pasakojime tai, kaip atrodo, nukeliama į antrąją eilę, o pagrindiniu eina pabrėžtieji žodžiai „tokio tikėjimo“.

337. Vien tik Lukas po šio epizodo kalba apie Naimo našlę. Graikiškai tas žodis yra Nain, ir toks jis šiandieną yra išlikęs arabų kalboje pagal kaimo pavadinimą. Kaimas tas yra Mažojo Hermono kalno papėdėje, apie 12 km nuo Nazareto ir apie 50 km nuo Kaparnaumo šiandieniniu keliu, šiandieną jį sudaro truputis vargingų namų ir mažiau kaip du šimtai gyventojų, visi jie mahometonai. Be abejo, Jėzaus laikais jis buvo geresnėje padėtyje, bet vis tiek tai buvo smulkus kaimelis, ir, kaip atrodo, jo sienoje tebuvo tik vieneri vartai. Į tą mažą kaimelį vieną dieną atėjo Jėzus, lydimas savo mokinių ir didelės žmonių minios. Kai jis buvo jau prie vartų, priešais ėjo laidotuvių procesija, be abejo, pakeliui į kapines, kurios ir dabar matyti netoliese nuo tų pastatų ir kuriose dar yra uolose iškaltų senovinių kapų. Į kapines nešė laidoti jaunuolį. Mirusiojo motina buvo našlė ir turėjo tik tą vieną sūnų, paskui kurio palaikus ji ėjo.. Atvejis buvo ypač graudus, ir, gal būt, tai paaiškina, kodėl „drauge su ja ėjo didelė miesto minia“3). Tikriausia, visi miestelio gyventojai žinojo, kokia nelaimė ištiko nelaimingąją motiną, ir jie užjausdami susirinko paguosti jos.

Ką dar Jėzus bus matęs šio susitikimo prie vartų metu, išmintingasis Lukas nepasako. Gydytojui evangelistui liūdnasis laidotuvių vaizdas yra įasmenintas verkiančioje motinoje, ir Jėzus nemato nieko kita, tik ją: „Pamatęs ją, Viešpats, gailestingumo sujaudintas dėl jos, tarė jai: „Neverk!“ Vargšė moteris tądien, tikriausia, šiuos žodžius girdėjo šimtus ar tūkstančius kartų, bet jie ir liko tik žodžiais. Jėzus nueina toliau negu žodžiai: „Ir jis prisiartino ir prisilietė neštuvų, tie, kurie nešė, sustojo. Tuomet jis tarė: „Jaunikaiti, sakau tau, kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir ėmė kalbėti. O jis atidavė jį jo motinai“.

Aprašymas, kaip kiekvienas gali matyti, yra gyvas ir tiesioginis, kaip tik begali būti. Visas pasakojimas yra toks realistinis, kad net pastebima, kaip sustojo nustebę nešėjai dėl to nelaukto įsiterpimo ir kaip numiręs jaunikaitis prisikėlė, dar labiau nustebdamas, negu nešėjai, ir iš pradžių tik sėdėjo neštuvuose, kol pakankamai atsigavo suprasti, kas atsitiko. Jeigu tai būtų buvusi vestuvinė procesija arba jei tasai aprašymas būtų skirtas parodyti Jėzų, glostantį vaikus, tai kritikai nebūtų turėję ką sakyti. Jie būtų tą aprašymą priėmę tokį, koks yra, neieškodami kokios nors paslėptos prasmės. Bet čia yra tasai numirėlis, kuris prikeliamas, ir dėl to Luko tekstas buvo išmaišytas beieškant čia tariamųjų ketvirtosios evangelijos alegorijų, ir įrodinėjama, kad čia yra metafora4). Našlė motina čia reikštų Jeruzalę, jos vienintelis sūnus — Izraelį, Jėzaus galia išplėštą iš mirties ir grąžintą motinai (Loisy). Pakanka iš naujo perskaityti Luko tekstą ir pačiam palyginti, ar iš tikro „istorinė“ kritika verčia daryti tokias išvadas ar „filosofines“ prielaidas ir ar tos prielaidos atsižvelgia į tikrąjį pasakojimo pobūdį, ar tik jį iškraipo.


1) Luko 7,4-5
2) Luko 7,6-8
3) Luko 7,12
4) Metafora — literatūriškai — tropas — žodis, ar posakis, kuris dėl vaizdingumo vartojamas perkeltine prasme.

JONO KRIKŠTYTOJO PRANEŠIMAS

338. Tuo tarpu Macheronto požemiuose (§292) nerimavo Jonas, kaip uždarytas liūtas. Laikas slinko, nelaisvė tęsėsi, o jo dvasia nyko belaukiant nežinios. Jis buvo gimęs ir gyvenęs būti Mesijo pirmtaku. Nuo šios savo paskirties jis nebuvo pasitraukęs nė vienai dienai. O dabar, kai žmogiškieji tironai bet kurią dieną gali atimti jam gyvybę, jis dar mato, kad jo darbas nėra apvainikuotas viešu ir iškilmingu Mesijo paskelbimu. Tas nuolatinis laukimas kaliniui buvo daug sunkesnis, negu jėgas išsekinąs buvimas be darbo, kuriam jis buvo pasmerktas, ir labiau negu Erodo Antipo kardas, kabojęs virš jo galvos.

Tačiau jis ne visiškai buvo išskirtas. Tironas, kuris jautė Jonui prietaringą pagarbą (§17), leido kalėjime lankytis jo mokiniams, kurie liko Jonui ištikimi ir tada, kai Jėzus pasirodė viešumoje, nors kai kurie jų Jėzui jautė tam tikrą priešiškumą (§§291, 307). Lankytojų atnešamosios žinios leido kaliniui sekti Jėzaus veiklos kelią ir nuostabius įvykius, kurie jį lydėjo. Bet tos žinios, nors vis labiau stiprino jo dvasioje tą nuomonę, kurią jis turėjo apie Jėzų ir kurią buvo net viešai išreiškęs, vis dėlto nedavė ramybės, kad taip nusitęsė tas laukimas. Lankytojai jam pasakodavo, kad naujasis Rabbi darė stebuklus, bet jis jokia proga nepasiskelbė Mesiju, iš tikro net griežtai draudė tuos, kurie jį Mesiju skelbė, ir kiekvienu atveju pasišalindavo, kai atrodydavo, kad minios paskelbs jį tokiu (§300). Labai galimas dalykas, kad tie Jono lankytojai jautė šiokio tokio pasitenkinimo pavyduliaudami Jėzui ir rodydami prisirišimą Jonui, bet tuo jie tik liūdindavo kalinį. Gal būt, jis galvojo, kad kažin ar jo, kaip pirmtako, pareigos jau baigtos, ir ar neturėtų jis dar kalėjime būdamas ką nors padaryti Jėzui Mesiju paskelbti. Kodėl pagaliau Marijos sūnus taip ilgai atidėlioja pasiskelbti Mesiju? Tik tokiu iškilmingu paskelbimu Jono uždavinys būtų galutinai baigtas; o tuo tarpu jis liktų pirmtaku to, kuris iš tikrųjų nepasirodė. Vis dėlto Jonas buvo atskirtas nuo tautos gyvenimo, ir bet kuriuo metu jis gali būti priverstas palikti šį pasaulį, nesusilaukęs paguodos pamatyti, kad visa tauta kaip vienas buriasi apie jo nurodytąjį Mesiją; iš tikro jis jautė, kad net ir jo paties mokiniai nešiojasi tam tikrą nepasitenkinimą Jėzui. Bet ką gi jis gali padaryti iš kalėjimo? Kaip jis gali paskatinti Jėzų paskelbti tai ir patraukti prie Jėzaus ir savo paties mokinius?

339. Vieną dieną kalinys nusprendė. Iš Macheronto jis nusiuntė du savo mokinius pas Jėzų paklausti; „Ar tu esi tas, kurs turi ateiti, ar mes kito laukiame?“1)- Išsireiškimas „tas, kurs turi ateiti“ žydams reiškė „nustatytas amžinuoju sprendimu“, tai yra tas Mesijas, kurs turi ateiti (§§213,296,374,505), kurio atėjimą senovėje skelbė pranašai ir kurio tiesioginiu pirmtaku prisistatė Jonas Krikštytojas.

Todėl klausimas turėjo versti, kad tiek klausiamas Jėzus, tiek klausiantieji Jono mokiniai tiksliai pasisakytų. Jėzus negalėjo viešai paneigti savo mesijinės savybės, dėl kurios Jonas buvo visiškai tikras. Klausiantieji mokiniai, girdėdami iš Jėzaus lūpų tą patį tvirtinimą, kurį jo atžvilgiu girdėjo iš gerbiamojo Jono, nedvejodami turėjo ne tik liautis nepasitikėję Jėzumi, bet dar prie jo prisidėti. Iš kitos pusės, kad ir taip spiriantis, tas klausimas turėjo bendrinį atspalvį. Esmėje tai buvo tas pats klausimas, kurį prieš keletą mėnesių Jeruzalės vyresnieji buvo iškėlę pačiam Jonui (§277).

Jėzus ne taip atsakė, kaip buvo laukta. Jis nepratarė „ne“, nes tai buvo neįmanoma, bet neištarė nė aiškaus ir tiesioginio „taip“, kurį Jonas bandė išgauti. Kai abu atsiųstieji perdavė klausimą, „Jėzus tą pačią valandą pagydė daugelį nuo ligų, slogų, nuo piktų dvasių ir daugeliui aklų dovanojo regėjimą. Atsakydamas jis jiems tarė: Nuėję papasakokite Jonui, ką esate girdėję ir matę: akli regi, raiši vaikščioja, raupsuoti pagydomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, beturčiams skelbiama Evangelija. Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“2). Trumpai tariant, Jėzus atsakė ne žodžiais, bet veiksmais, kurie norėjo įrodyti, ar jis yra ar ne tas Mesijas. Bet šie padarytieji stebuklai priminė praeities pranašų žodžius, nes jau Izaijas buvo skelbęs, kad Mesijo laikais aklieji regės, kurtieji girdės, raišieji vaikščios3), o beturčiams bus skelbiama Evangelija4). Jei Jėzus savo darbais patvirtino mesijines pranašystes, tai patys tie darbai skelbė jį kaip Mesiją. Tačiau toks aiškus pasisakymas neišėjo iš jo lūpų.

Tasai nelauktas atsakymas žinoma, buvo nuneštas kaliniui, bet mums nepasakyta, kokį jam įspūdį padarė. Labai galimas dalykas, kad Jonas būtų labiau norėjęs išgirsti, jog Jėzus aiškiai ir skambiai pasiskelbė Mesiju ir jog po to pasiskelbimo visi Palestinos ir kitų kraštų žydai subėgo šaukti savo karaliui Osanna. Žymiai vėliau net patys Jėzaus mokiniai, ilgus mėnesius išbuvę jo mokykloje, dar vis laukė, kad kas nors panašaus atsitiktų. Jei Jonas iš tikro tai laukė, tai apie jį tektų tą pat pasakyti, ką Lukas sako apie Jėzaus tėvus, kurie nesuprato, ką jis jiems buvo sakęs (§262). Galėjo būti įvairių priežasčių, dėl ko Jonas bus nesupratęs Jėzaus atsakymo. Tarp jų viena priežastis buvo ta, kad jis nežinojo, jog Jėzus giliais dvasiniais sumetimais tiktai palaipsniui atskleidė, kad jis yra Mesijas5) (§300 ir sek.).

340. Nors neatsiliepė į pagarbų Jono iššaukimą Jėzus vis tiek buvo malonus. Tuojau pat, kai tik šie du pasiuntiniai pasišalino, Jėzus, parodydamas, kad pirmtakūnas nėra iš tų, kurie pasipiktintų juo, pagyrė Joną, paskelbdamas jį daugiau negu pranašu ir kad nėra nė vieno gimusio iš moters didesnio už jį, ir kad pagaliau Mesijo pirmtakūnas atitinka Malachijo pranašystę (3,1). Bet vis tiek, nors vargšai ir muitininkai priėmė Jono pamokslus ir krikštą, didžioji dalis Rašto žinovų ir fariziejų liko abejingi ir „paniekino Dievo sumanymą apie juos“6). Dėl to Jėzus pridėjo palyginimą: „Taigi, su kuo aš palyginsiu šitos kartos žmones? ir į ką jie panašūs? Jie panašūs į vaikus, sėdinčius prekyvietėje, kurie kalbėdamies tarp savęs sako: Mes vamzdžiavome jums, o jūs nešokote; raudas giedojome, o jūs neverkėte!“

Palyginimas yra paimtas iš ano meto papročių. Palestinoj vaikai žaisdavo aikštėse, pamėgdžiodami įvairius socialinius darbus, tarp jų vestuves ir laidotuves. Pirmuoju atveju vieni švilpdavo ar apsimesdavo pučią fleitas, kiti šokdavo, lyg jaunikio draugai; antruoju atveju vieni pamėgdžiodavo pakviestąsias į laidotuves raudotojas, kiti turėdavo verkti, lyg būtų mirusiojo giminės. Tačiau dažnai vaidinimas neišeidavo kaip reikiant, nes berniukai, kurie turėdavo šokti ar verkti, nerūpestingai atlikdavo savo vaidmenį, ir tada kildavo nepabaigiami kaltinimai vieni kitiems ir taisymai. Pats Jėzus, pritaikęs palyginimą, tęsė: „Atėjo Jonas Krikštytojas; jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakote: Jis velnio apsėstas. Atėjo žmogaus Sūnus, jis valgo ir geria, o jūs sakote: štai žmogus rijūnas, vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas“7).

Fariziejai nepriėmė, ką skelbė Jonas, kadangi, tarp kitko, jis buvo perdaug griežtas, dėl to atrodė, lyg koks apsėstas fanatikas (arabai ir šiandieną tokį žmogų pavadintų „magnun“ — apsėstu, arba „ginn“ — kipšiuko dvasios)8). Bet, štai, pasirodė Jėzus, ir tai, ką jis skelbė, buvo atmesta, teisinantis, kad jis valgo, kaip ir visi kiti žmonės, ir leidžia valgyti savo mokiniams, kai jie būna alkani (§§307-308), ir bendrauja su muitininkais ir nusidėjėliais. Dėl to vis tiek, ar būtų grojama fleita, ar kiltų laidotuvių rauda, žaidimas niekada nepavyktų su fariziejais vien dėl to, kad jie tik ir norėjo, jog nepasisektų. Būtų pasisekę, juk „Išmintis (dieviška) pateisinta jos vaikų“9).


1) Luko 7,19-20
2)    Luko 7,21-23
3)    Izaijo 29,18; 35,5-6
4)    Izaijo 61,1
5) Jono klausimas šiandien įvairiaip aiškinamas, nes jis akivaizdžiai prieštarauja tam, ką jis buvo jau liudijęs apie Jėzų. Mūsų laikų radikaliesiems tyrinėtojams čia nėra prieštaravimų, nes jiems ankstesnieji Jono liudijimai nėra istoriški; jie galvoja, kad jis tik šiuo metu pradeda įtarti, ar Jėzus yra Mesijas. Įprastinis jų metodas yra visada toks pat patogus, kaip ir sauvališkas — atmesti painius tekstus. Tertulijonas (Adversus Marcionem, IV, 18; plg. De baptis. 10) ir keletas kitų senovės rašytojų, kaip ir kai kurie konservatyvūs protestantai, kėlė mintį, kad Jonas tuo metu pradėjo abejoti Jėzaus mesijiškumu. Šitai nuomonei prieštarauja visas Jono gyvenimas iki to meto. Daugelis senųjų Bažnyčios Tėvų ir daug moderniųjų aiškintojų laikosi tos nuomonės, kad Jonas buvo pasiryžęs tuo klausimu paskatinti savo mokinius pereiti pas Jėzų ir įtikinti juos. kad jis yra Mesijas. Aiškinimas, be abejo, teisingas, bet apima tik dalį tiesos. Paskutinės studijos, kurios vis didėjančiu aiškumu iškelia palaipsnišką Jėzaus pasisakymą, kad jis yra Mesijas, ypač remia čia aukščiau pateiktąjį aiškinimą, kuris, neatmesdamas Jono troškimo, kad jo mokiniai pereitų pas Jėzų, atsižvelgia į tą palaipsnišką Jėzaus prisistatymą Mesiju ir į tą nerimą, kuris dėl to palaipsniško laukimo jaudino Joną.
6)    Luko 7,30
7)    Luko 7,33-34
8)    Pagal Koraną (15,6; 68,51), ir Mahometas savo priešų buvo vadinamas „magnun“, taip pat ir Nojus (Korano 23,25; 54, 9), Mozė ir kiti pranašai.
9) Mato 11,19

BEVARDĖ NUSIDĖJĖLĖ

341. šioje vietoje vien tik Lukas, pagal Dantės aptarimą — „Kristaus maloningumo rašytojas“ (§138), papasakoja epizodą, kuris parodo tą švelnumą.

Fariziejai tebestebi Jėzų; bet nebūtina, kad sekimas visuomet būtų puolamojo pobūdžio, kartais yra net ir klastingesnis būdas, apsimetant draugišku, šiais sumetimais vienas fariziejus, dažnai užtinkamu Simono vardu, pakviečia Jėzų pietums. Vietovė nepaminėta, bet tai turėjo būti kuris nors Galilėjos miestelis. Pietūs pagal ano meto paprotį vyko kambaryje, kurio viduryje buvo pusiau apvali stalo vieta: to puslankio viduje sukinėdavosi tarnai su valgiais, o svečiai puslankio išorėje rymodavo ant kilimų. Tad kiekvienas svečias tįsodavo ant savo kilimo, pasirėmęs ranka taip, kad galva būtų į stalą, o kojos ištiestos tolyn nuo stalo į kambario sieną. Galimas dalykas, kad tie įvairiems svečiams Simono suruoštieji pietūs nebuvo tiesiogiai rengti Jėzui. Tačiau Simonui tai buvo proga pakviesti taip pat ir nenuolaidų pamokslininką ir iš arti patogiai jį stebėti toje nuotaikoje, kurią sudaro pokylis. Kaip ten bebūtų, o Jėzus buvo pakviestas greičiau į egzaminą, o ne į pokylį. Jis nebuvo sutiktas taip, kaip paprastai sutinkamas koks įžymus asmuo, kai vos įėjusiam jam plaunamos kojos, namų šeimininkas apkabinęs bučiuoja, prieš išsitiesiant prie stalo dar kvepalais šlakstoma tokio žymaus svečio galva. Jėzus pastebi, kad visi tie dalykai praleidžiami, bet nieko nesako ir su kitais kartu išsitiesia prie stalo.

Bet, štai, pokyliui įsisiūbavus, į kambarį įeina moteris, įsimaišiusi tarp tarnų, niekam ji nieko nesako, eina tiesiog prie Jėzaus kilimo, atsiklaupia tolimiausioje nuo stalo išorinėje pusėje, prie Jėzaus kojų, ir prapliumpa verkti. Jos ašaros tokios gausios, kad net drėkina Jėzaus kojas. Tačiau ji nenori, kad tos kojos liktų sudrėkusios nuo skausmo ženklų. Bet tai ji nebuvo pramačiusi, o neturėdama su savim skepetos joms nušluostyti, atsipina plaukus ir jais šluosto kojas, o paskui bučiuoja ir bučiuoja jas, paskui dar iš alebrastinio indo apšlaksto jas kvepalais, atsineštaisiais gerbiamojo asmens galvai patepti (§501). Visa tai vyksta nei moteriškei, nei Jėzui nepratariant nė žodžio. Tik Simono veidą nušviečia lengvas šypsnys: egzaminatorius jau nuteisė egzaminuojamąjį ir atmetė jį. Simonas, tai matydamas, iš tikro galvoja: „Jei šitas būtų pranašas, juk žinotų, kas ir kokia yra moteriškė, kuri prisiliečia jo, nes ji nusidėjėlė!“1)

Fariziejams „nusidėjėlė” (gr. — „hamartolos“) buvo daugiaprasmis žodis: galėjo reikšti tiek blogo elgesio moterį, tiek tokią moterį, kuri nesilaikė fariziejų nuostatų. Talmude su „nusidėjėle“ lyginama žmona, duodanti savo vyrui valgyti maisto, už kurį nebuvo sumokėta dešimtinė. Laikantis vidurio, būtų galima prileisti, kad į Simono pokylį atėjusi moteriškė bus buvusi abejotino vardo, o jei ji būtų buvusi tikra prostitutė, fariziejų tarnai vargu būtų įleidę ją į namus: svečių papiktinimas būtų buvęs per didelis. Nežinomoji moteris, tikriausia, jau pažinojo Jėzų bent iš matymo: bus girdėjusi jį viešai kalbant, bus klausiusi tų žodžių, kurie neatšaukiamai reikalavo „pakeisti dvasią“ (§335), o tuo pačiu tie žodžiai skambėjo ypač maloniai ir stiprindami labiausiai suklydusius ir atstumtuosius. Ji pirmiau buvo sukrėsta ir pažeminta gyvenimo, o paskui, išgirdusi Jėzaus žodžius, pasijuto pakelta gailestingos vilties, kuri pripildė jos širdį, ryžtingai pradėjo tikėti į naują gyvenimą ir su ta mintimi prisistatė tam, kuris leido jai atgimti, savo jausmus išreikšdama tikrai moteriškai.

342. Švelnų, bet pašaipų Simono šypsnį, gal būt, Jėzus pastebėjo, o jo slepiamąją pasipiktinimo mintį tikriausiai užmatė, tad rimtai jam tarė: „Simonai, turiu tau šį tą pasakyti“, šis atsakė: „Sakyk, mokytojau“. Tada Jėzus pasakė palyginimą. Vienas skolintojas turėjo du skolininku: vienas jam buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas dešimt kartų mažiau, tai yra tik penkiasdešimt denarų. Bet kadangi nė vienas skolininkas nepajėgė sumokėti, o skolintojas buvo geros širdies žmogus tai ir abiems dovanojo jų skolas. Ką tu, Simonai, galvoji apie tuos skolininkus? Kurs jų buvo dėkingesnis ir labiau prisirišęs prie savo kilnaus skolintojo? Simonas atsakė: Aš įsivaizduoju, kad tas, kuriam buvo daugiau dovanota. Atsakymas buvo toks paprastas, kiek ir teisingas. Jėzus tada tarė: „Matai šitą moteriškę? Aš įėjau į tavo namus; tu nedavei vandens mano kojoms, o šita laistė mano kojas savo ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai; šita gi, kaip tik įėjo, nesiliovė bučiavus mano kojų. Nepatepei aliejumi mano galvos, o šita patepė tepalu mano kojas. Todėl sakau tau: atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo. Kam mažiau atleidžiama, tas mažiau myli“2).

Nestigo logikos specialistų, kurie Jėzaus protavime surado nelogišką išvadą: teisinga dviejų skolininkų palyginimo išvada būtų buvusi ta, kad nusidėjėlė turėjo daugiau mylėti, nes jai buvo daugiau atleista. Tačiau priekaište daroma prielaida, tarytum Jėzus būtų norėjęs mokyti apibrėžtais silogizmais „formoje“, imdamasis Aristotelio amato. Tačiau Jėzus elgėsi kitaip ir protavo prisilaikydamas visiems žmonėms priimtosios logikos, pagal kurią dažnai daromos galutinės išvados, prileidžiant kai kurias lengvai suprantamas prielaidas.

   Mūsų atveju nusidėjėlei buvo atleista, nes ji daug mylėjo, bet jei ji labai mylėjo, savo ruožtu, ji ieškojo ir beveik iš anksto tikėjosi atleidimo. Meilė pirmiausiai paskatino nusidėjėlę prašyti atleidimo, nes tai buvo pagrindas atleisti, kaip rūpestis, kad būtų atleista, buvo meilės pagrindas. Abi išvados susipynusios, ir Jėzus, užuot pabrėžęs iš palyginimo kylančią išvadą, labiau iškelia antrąjį atvejį, nes jis kalba Simonui, kuris, kaip geras fariziejus, iš paviršiaus maža kam tejuto reikalą atleisti ir širdyje maža teturėjo meilės. O Jėzus kliūtimi įeiti į Dievo karalystę laikė nuodėmes, bet jos visada gali būti atleidžiamos. Priešingai, nenugalima kliūtis buvo noro trūkumas, meilės trūkumas. Fariziejus, nors ir ant paties karalystės slenksčio užkeltas vargiai į ją patektų, nes jis buvo patenkintas savim ir negalėjo prisiversti žengti dar du ar tris žingsnius į vidų. Bet nusidėjėlė, supratusi, kas ji esanti, pasibiaurėjo pačia savimi ir būtų bėgusi tūkstančius mylių, kad įeitų į dangaus karalystę. Meilė yra našta, bet meilė yra ir atlyginimas, kaip vėliau svarstys patyręs Augustinas.

Be to, eidamas į Simono namus, Jėzus iš tiesų daug davė, nors fariziejus blogu atsimokėjo. O moteris pati ieškojo Jėzaus ir pateikė jam visa, kas tik įmanoma, savo atsidavimui įrodyti ir tuo ji davė daug, Jėzaus aiškiau net nepadrąsinama. Dėl to jai suteiktas gausus atpildas, kuris, be kita ko, padės jai vis labiau ir labiau stiprinti savo meilę. Baigęs kalbėti su Simonu, Jėzus atsigrįžo į moteriškę ir tarė: „Tau atleidžiamos nuodėmės“. Nežinome, kaip Simonas jautėsi dėl to, mums tiktai pasakyta, kad kiti svečiai, tokiu pat antspaudu pažymėti, kaip ir jis, pradėjo tarp savęs kalbėtis: „Kas yra tas, kurs ir nuodėmes atleidžia?“ Tie fariziejai, kurie buvo liudininkai, kai stabo ištiktasis pro lubas buvo nuleistas į vidų (§305), taip pat kėlė tarp savęs tą patį klausimą, ir tada Jėzus stebuklu juos nutildė. Šįkart stebuklo nebuvo, nes nebuvo prasmės, kad Jėzus kiekvieną kartą vis darinėtų juos prieš žąsis, kurios, pasiskyrusios sau uždavinį saugoti kažkokį įsivaizduotąjį ortodoksinį kapitolių, imtų varnais krankti.

Jėzus pasiryžo verčiau sustiprinti moteriškę jos naujame gyvenimo kelyje ir dėl to jai tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave; eik ramybėje!'* Ramybė ir meilė buvo tas pats dalykas.


1) Luko 7,39
2) Luko 7,44-47

SMULKESNIOJI TARNYBA

343. Tuojau po pasakojimo apie Simono pokylį Lukas prideda: „Paskui atsitiko, kad jis keliavo per miestus ir kaimus, sakydamas pamokslus ir skelbdamas Dievo karalystės Evangeliją. Su juo buvo dvylika.“1). Šie žodžiai gali būti laikomi bendrojo Jėzaus veikimo Galilėjoje iki antrųjų Velykų santrauka. Tai turėjo būti įtempta veikla, nors gal ir nelabai įvairi. Gali būti, kad pirmykštė Bažnyčios katechezė iš šio laikotarpio žymiai daugiau dalykų pasakojo, negu tik tuos keletą, kurie pasiekė mūsų laikus. Jėzus tada gyveno keliaujančio misionieriaus gyvenimą, eidamas iš vieno rajono į kitą ir iš vieno miestelio į kitą, sakydamas viešai ir privačiai pamokslus, sinagogose ir namuose, ir savo skelbiamą mokslą patvirtindamas stebuklais. Aišku, apie jį būrėsi minios, kurias traukė ne tik jo skelbiamojo mokslo daromasis įspūdis, bet dar daugiau ta tiesioginė iš stebuklų gaunamoji nauda.

Jėzus buvo ne vienas; su savim turėjo būrelį asmenų, jam atsidavusių, o taip pat ir tokių palydovų, kurie keisdavosi ir buvo kitokių jausmų. Tarp tų jam atsidavusiųjų pirmiausiai buvo visi dvylika jo pasirinktųjų apaštalų, kurie paprastai dirbdavo su juo ir gal tik trumpam kai kada pasitraukdavo. Tikriausia, kad buvo dar ir kitų mokinių, kurie, kad ir ne apaštalai, su savo mokytoju buvo susieti ypatingais prisirišimo jausmais. Bet nuolat taip bekeliaujantiems Jėzui ir jo padėjėjams buvo reikalinga materialinė pagalba, kad jais kasdien kas nors pasirūpintų, ypač kad jiems, nuolat ir be pertraukos užimtiems, nebelikdavo laiko ką nors pasitiekti, o tasai dvidešimties asmenų ar dar didesnis būrelis negalėjo tikėtis, kad jiems kiekviename neturtingame Galilėjos kaimelyje bus duota veltui pavalgyti ir pernakvoti. Dėl to rūpestingasis Lukas sako, kad kartu su Jėzumi ir dvylika apaštalų buvo ir „kai kurios moterys, kurios buvo pagydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų: Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni velniai, Erodo užvaizdo Kuso žmona Joana, Suzana ir daug kitų, kurios jam tarnavo lobiu“. Jau esame pažymėję, kad tos moterys vėliau turėjo būti evangelisto žinių šaltinis (§142). čia jis mums pasako, kad jos buvo stropios Jėzaus būrelio šeimininkės. Reikalas atrodo labai paprastas. Tačiau nebūtina manyti, kad jos visos nuolat keliavo kartu su Jėzum. Gal būt, pagal nusistatytą kokią nors tvarką iš eilės pasirūpindavo misionierių reikalais, savo lėšomis juos apipirkdamos ir dažnai taip pat pačios jiems pa tarnaudamos.

Tos moterys Jėzaus buvo pagydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų. Taigi dėkingumas skatino jas pasiimti tokį darbą, kuris ypač tiko moterims, tai yra, pasirūpinti šios lyg ir tam tikros rūšies šeimos medžiaginiais reikalais. Joms, be abejo, netrūko lėšų išlaidoms, kurios pagaliau negalėjo būti didelės. Joana, kaip Erodo Antipo rūmų užvaizdos žmona, netenka tuo nė abejoti, buvo turtinga, o galimas dalykas, kad ir kitos turėjo neblogas gyvenimo sąlygas. Tos, kurių ištekliai buvo menkesni, bus, žinoma, prisidėjusios darbu.

Iš tų moterų Joaną ir Suzaną mini vien tik Lukas, o Mariją Magdaleną taip pat ir kiti evangelistai. Jos vadinimas „Magdalena“ rodo ją buvus kilus iš Magdalos (§303), tai yra iš Tarichėjos, esančios vakariniame Tiberijados ežero krante, taigi ji buvo iš Galilėjos, o ne iš Judėjos. Nurodymas, kad iš jos buvo išėję septyni velniai, reiškia, kad Jėzus išlaisvino ją iš stipraus velniško apsėdimo. Evangelijų pasakojimas neduoda nė mažiausio pagrindo darytis prielaidą, kad ji prieš tai yra buvusi blogo elgesio moteris, o juo labiau, kad ji būtų ana nusidėjėlė Simono pokylyje, kurios vardas nepasakytas (§341).

344. Bet šalia to ištikimųjų būrelio apie Jėzų sukinėjosi ir aiškiai priešiškai nusistačiusių asmenų, tokių, kaip fariziejai, ir kai kurie jų nepasitikėjo juo, o kai kurie bent abejojo. Tuos paskutiniuosius prabėgom trumpa žinia sumini Morkus2). Vienos tuo metu Jėzaus atliktosios kelionės metu, vykusios, greičiausia, toje srityje kažkur tarp Kaparnaumo ir Nazareto, „jiems parėjus namo, vėl susirinko minia, taip kad jie (Jėzus ir mokiniai) negalėjo nė duonos pavalgyti“. žmonės suplūdo, kaip ir visada, tik šįkart labiau negu kada nors nepatogiu metu, nes buvo ypač maža vietos. O tas nuolatinis žmonių grūdimasis aplink Jėzų, kaip ir nežinanti atvangos jo veikla, patraukė dėmesį neutraliųjų ir abejingųjų, kurie nejautė nei meilės ar prisirišimo, kaip jo mokiniai, nei antipatijos, kaip fariziejai. Tie asmenys taip pat reiškė savo nuomonę apie Jėzų, jie sakė: „Jis išėjo iš proto“.

Nors šis išsireiškimas galėtų turėti niekinamosios prasmės, bet nebūtina, kad taip iš tikro esama. „Jis išėjo iš proto“ galėtų reikšti psichiškai nenormalų žmogų, bet taip pat ir visiškai normalų, perdėm apimtą išmintingo ir švento entuziazmo3). Tie abejingi neutralieji šita dviprasmiška nuomone apie Jėzų patys išbrido iš sunkumų pasisakydami tik dėl to, kas kiekvienam buvo aišku, būtent, tas be atvangos jo dirbamasis misijinis darbas, kuris nusako nepaprastą dvasios būseną. Bet dėl tikrosios jo dvasios savybės jie nedrįso ką nors nuspręsti. Ta abejotinos prasmės pastaba pasiekė Jėzaus giminių ausis, o kai jie patyrė, kad jo esama gretimuose namuose, praktiškai apgulto minios, „išgirdę tai saviškiai išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto“. Išsireiškimas „saviškiai“, be abejo, reiškia Jėzaus gimines, kurių dalis, kaip žinome, žiūrėjo į jį nepalankiai (§264). Bet tai maža dar, kad jau būtų galima jiems priskirti nuomonę „Jis išėjo iš proto“; juk veiksmažodis „sakė“ (gr. „elegon“) gali reikšti ir neasmeninį reikalą („buvo sakoma“, „žmonės sakė“), kaip kartais užtinkame Morkaus evangelijoje4). Kieno ten bebūtų buvusi pareikšta tokia nuomonė, Jėzaus giminės, kaip daugiausia galimybių yra, bus atėję didžiai maloniai ir draugiškai nusiteikę padėti jam. Jie atėjo ne surišti Jėzaus ir išsigabenti jo, kaip bepročio, bet įtikinti, kad pristabdytų savo misijinį uolumą ir pasirūpintų savim, trumpai tariant, kad grįžtų namo ir gyventų normalų ir ramų gyvenimą, kur fariziejų grasinimai nebegalėtų jam trukdyti.

Bet, net ir tokioje palankioje šviesoje žiūrint, tie Jėzaus giminaičiai pasirodo tik vidutiniškumo didvyriai, nepajėgę suprasti ir įvertinti to keisto saviškio, kuris, nelankęs mokyklų nei akademijų, įsikalė sau į galvą mintį imti už krūtinės fariziejus ir apversti aukštyn kojomis visą Galilėją, užuot kaip taikus ir ramus pilietis sėdėjęs sau namuose5).

345. Palaikytas bepročiu, Jėzus tiksliai atsakė dėl to, būtent, kaip asmuo, kuris yra visiškai pasiskyręs aukščiausiai moralinei idėjai. Perdavęs tą žinią, Morkus tuojau aprašo Jėzaus ginčą su fariziejais dėl Beelzebubo ir dėl velnių išvarymo (§444), o tuojau po to iš naujo į sceną išveda Jėzaus gimines kartu su jo motina Marija. Visas įvykis verstų mus tikėti, kad abu tie užsiminimai apie Jėzaus gimines yra susiję su vienu ir tuo pačiu epizodu. Jėzus tebėra namuose apsuptas žmonių, kai jam pranešama, kad jo motina su „broliais“ yra lauke ir nori su juo pasikalbėti, bet negali įeiti į vidų. Taigi vidutiniškumo didvyriai, kad sėkmingiau įtikintų Jėzų, skaitėsi taip pat ir su Marijos autoritetu, kuris pasirodė toks naudingas Kanos vestuvėse (§283). Tačiau tai nereiškia, kad Marija sutinka su jais; jeigu ji ėjo su jais, tai iš dalies dėl to, kad Palestinoje moteris vargu gali išvengti nepaklususi giminės galvos sprendimams, kuris sakėsi darąs ką nors giminės garbės ir gerovės sumetimais, o iš dalies dėl to, kad ji pati galėjo turėti visą eilę priežasčių vėl pasimatyti su savo nuolat keliaujančiu sūnum; ji galėjo net norėti būti ten, kai su juo susitiks giminaičiai, ir įsikišti į reikalą. Kai Jėzui buvo pasakyta apie šį apsilankymą, tai jis atsakė, kad jo motina ir broliai yra visi tie, kurie klauso Dievo valios ir vykdo ją, ir mostu parodė į aplink jį susigrūdusius klausytojus. Tuomet vidutiniškumo didvyriai bus gal supratę, kad nebėra jiems čia kas daryti, ir tada jie pakartojo:

„Jis išėjo iš proto“. Bet Marijai tas Jėzaus atsakymas bus pasirodęs panašus į aną, kurį dvylikametis sūnus davė jai šventykloje (§262), ir ji dėjosi širdin ir svarstė kartu su kitais dalykais (§142).


1) Luko 8,1
2) Morkaus 3,20-21
3)    Plg. II Korint. 5,13
4)    Morkaus 3,30
5)    Kitas vidutiniškumo didvyris yra Manzonio „Sužadėtinių“ romano Don Abbondio, kuris žymiai vėliau protaus labai panašiu būdu: „Nėra prasmės: kas gimdamas atsinešė su savim beprotybę, tas visuomet kels triukšmą. Ar tam reikia visą gyvenimą išbūti tokiu jau dideliu garbingu bajoru, kaip aš kad buvau?“... Teisybė, Jėzus mokė ne vien kaip būti garbingu, bet taip pat ir kaip atgailą daryti. Bet ir dėl to Don Abbondio turi atsakymą: „Jei yra geros valios, atgailą galima ramiai atlikti ir namie, be to didelio triukšmo“, ir t.t. („Sužadėtiniai“, 23 sk.). Žmogaus dvasios gelmės yra visuomet tos pačios tūkstančiais metų.

AUDROS NUTILDYMAS IR GERAZĖNŲ ŠALIES APSĖSTASIS

346. Iš šios gana vienodos veiklos Galilėjoje mums perduota tik keletas paskirų dalykų. Tam laikotarpiui, tikriausia, priklauso diena, skirta prilyginimams, bet mūsų reikalui geriau tiks pakalbėti vėliau, išjungus tai iš laiko chronologinių rėmų (§360). Kitus epizodus čia pateikiame.

Gali būti, kad tą patį prilyginimų dienos vakarą1) Jėzus, kalbėjęs minioms Tiberijados ežero vakarinėj pakrantėj, įsėdo su savo mokiniais į laivelį ir liepė jiems irtis į kitą pusę. Išvykimas, kaip atrodo, buvo nelauktas ir staigus. Gali būti, kad ir šį kartą Jėzus norėjo išvengti jo klausiusios įkarščio apimtos minios demonstracijų. Perplaukti tereikia tik kelis kilometrus atstumo, bet toks kėlimasis gali būti pavojingas, ypač užeinant nakčiai, kaip šiuo atveju, nes staiga nuo sniegu padengtų Hermono aukštumų pakyla šalti vėjai ir sukelia audras, kurios būna ypač smarkios tame ežere ir mėto plaukiantį menką laivelį. Tą vakarą kaip tik šitaip ir atsitiko. Jėzus, išvargęs po darbingos dienos, išsitiesė laivelio užpakalyje ir užmigo. Morkus (4,38), kuris daug kartų bus girdėjęs Petrą pasakojant šią istoriją, sumini net ir priegalvį, ant kurio Jėzus buvo padėjęs savo galvą, mažą priegalvėlį, kokius visada turėdavo net ir paprasčiausios valtys. Be to, vien tik Morkus mums pasako, kad greta šio laivelio su Jėzum plaukė dar ir kitų laivelių. Staiga ties ežeru susisuko smarkus viesulas, ir netrukus į Jėzaus laivą pradėjo semtis vanduo, ir buvo pavojaus, kad laivelis ims skęsti. Valtininkai bandė pasukti į saugią vietą, bet viskas buvo veltui, ir kiekvienu akimirksniu ežeras galėjo panardinti juos; o Jėzus laivelio gale ramiai tebemiegojo.

Dantė pirmojoje skaistyklos vizijoje „pamatė laivą, vikrų ir lengvą, angelo vedamą; laivo užpakalyje stovėjo dangiškasis vairuotojas“, bet ten jis budėdamas stovėjo „pakeltais į dangų sparnais“. Visiškai kitaip negu Dantės angelas, Jėzus guli kietai įmigęs mažame laivelyje Galilėjos jūroje, tartum svetimas viskam, kas aplink jį vyksta; tamsoje jį buvo galima palaikyti virvių krūva ar sulankstyta bure. Mokiniai negali suprasti, kaip jis gali miegoti, kai taip siunta vėjas ir jūra, ir jie nerimastavo tarp troškimo jo netrukdyti ir artėjančios katastrofos išgąsčio, tarp pagarbos mokytojui ir įpratimo su pasitikėjimu kreiptis į jį. Bet po valandėlės jie nusprendė, kad nebėra ko ilgiau svyruoti. Paprastų paprasčiausiai jie turi pažadinti jį ir įspėti, kad ir jis pats kaip nors išsigelbėtų. Todėl jie nubėgo prie jo šaukdami: „Mokytojau, žūname! Gelbėk mus!“

Jėzus pabunda ir pamato sąmyšį gamtoje ir savo mokinių širdyse. Atsisukęs į vėjus, jis galingai įsako: „Nurimk! Nutilk!" ir ežere užstojo didelė tyla. Atsisukęs į persigandusias širdis, gailestingai taria: „Kodėl jūs bijote? žmonės menko tikėjimo!" Tuo pačiu akimirksniu viskas nurimsta. Bet juos dabar neramina kitas dalykas, ir jie pradeda mąstyti: „Kas gi jis yra, kad ir vėjas ir jūra jo klauso?"

Racionalistams šis stebuklas, žinoma, buvo išgalvotas. Senovinio Paulaus sekėjai (§198) aiškins, gal būt, įsivaizduodami, kad laive buvo daug odinių maišų alyvos ir kad išradingasis mokytojas atitinkamu metu išpylė ją į ežerą bangoms numalšinti. Modernesnieji mitologistai laikys tai vien tik gryna alegorija. Su mitologais iš dalies sutinka spiritualistai, kiek ir jie pasakojime randa alegorijos, bet kartu su istorine reikšme.

Abu tie su laivu susiję dalykai buvo tikri: ir audra ir didelė ežero tyla. Bet Jėzus, padarydamas šį stebuklą, juo pranašavo tas audras ir tą tylą, kurios amžiais keisis viena po kitos apie kitą laivą, ne medinį, bet nemažiau tikrą ir istorinį, kurio svarbiausieji veikėjai bus tie patys, kaip ir aną naktį Tiberijados ežere. „Prie vairo stovėjo dangiškasis vairuotojas“, šį kartą alegorinis aiškinimas nėra filosofinė prielaida, kaip mitologų atveju, bet paremta istoriniais faktais, kuriuos kiekvienas gali pasitikrinti ir kurių joks istorikas negali sakytis nežinąs.

347. Toje didelėje tyloje jie greitai pasiekė krantą ir išlipo. Tai buvo, tikriausia, ežero rytinis krantas, prieš Kaparnaumą ar Magdalą, bet jo vardas sinoptikų įvairiai minimas. Matas jį vadina Gadarėnų žeme, Morkus — Gerazėnų, o Lukas taip pat Gergesėnų arba Gerazėnų žeme2). Pavadinimai Gadarėnų ir Gerazėnų turi ryšio su dviejų miestų, Gadaros ir Gerazos, vardais. Jie abu priklausė Dekapoliui kitapus Jordano (§4). Tačiau abu jie buvo į pietus nuo ežero, o ypač Geraza tai gana toli nuo jo; dėl to sunku nustatyti, kad tikrai abiejų miestų žemės būtų siekusios ežero krantą, leisdamos pakrantę vadinti savo vardais. Apsiribojant vien tik Gadaros ir Gerazos vardais, visiškai galimas dalykas, kad vakarinės ežero pakrantės gyventojai priešingą nuo savęs krantą vadino žymesniųjų miestų vardais, kurie yra ten antroje pusėje, nors ir kiek toliau nuo kranto. Tokie geografiniai krypties nurodymai neretai pasitaiko kaimiečių kalboje. Tačiau tiems pavadinimams nesiderinti pagrindo bus davęs trečias — Gergezėnų — vardas, kuris ne toks pagrįstas dokumentais, bet labiau teiktinas remiantis archeologinėmis iškasenomis (§348).

Taigi Jėzui su savo palydovais atvykus į ežero rytus vieną artimiausią dieną po tos baisiosios audros atsitiko dalykas, kurį nupasakoja visi trys sinoptikai: siauriausiai Matas, plačiausiai — Morkus. Tačiau Mato ta santrauka pateikia vieną žymę, kurios neperdavė kiti du sinoptikai, būtent, kad buvo du velnio apsėstieji, o ne vienas, kaip atrodytų iš Morkaus ir Luko. Tikriausiai reikalas yra tas pats, o tas skirtingas nupasakojimo būdas yra tik gražus pavyzdys, kaip evangelistai nesilaiko vergiškai raidės (§122) ir turi savaimingą pasakojimo būdą. Morkus ir Lukas kreipia dėmesį į pagrindinį veikėją ir neprisimena šalutinio, o Matas, nors nupasakoja trumpiau, bet abu prisimena. Tas pats vėl atsitiks Jeriko aklųjų pagydymo atveju (§497).

Taigi Jėzų susitiko velnio apsėstasis. Tai buvo laukinė ir sužvėrėjusi būtybė, pasirinkusi sau buveinę nešvariuose kapuose ir vaikščiojusi po apylinkę visiškai nuoga. Ji turėjo pasibaisėtinos jėgos, visuomet sutraukydavo pančius ir sutrupindavo grandines, kuriomis dažnai ją bandydavo surišti, baisiai šūkalodavo ir daužydavo save akmenimis. Baimė buvo apėmusi tą apylinkę, ir niekas ten daugiau nenorėjo praeiti. Kai jis iš tolo pamatė Jėzų, atbėgo artyn, bet, užuot puolęs, parkrito prieš jį, dideliu balsu šaukdamas: „Kas tau darbo su manim, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Prisiekdau tave Dievu, nekankink manęs!'3). Taip kalbėjo sužvėrėjęs žmogus, bet Jėzaus atsakymas buvo nukreiptas į tą, kuris buvo žmogaus viduje, į tą sužvėrinusį jį. Jėzus tarė: „Išeik, nešvarioji dvasia, iš žmogaus!“ šie Jėzaus žodžiai buvo greičiau ne įsakymas, o paskelbimas, kas yra to žmogaus viduje; ir Jėzus tuojau po to paklausė tą, kuris buvo sužverinęs: „Kuo tu vardu“. Ta atsakė: „Mano varnas yra legionas, nes musų daug“.

Žodis „legionas“ anų laikų Palestinoje ir už jos ribų nepraskambėdavo nesukeldamas paslaptingos baimės. Ta gausybė gerai ginkluotų karių, sudarydama vientisinę viską griaunančią pajėgą, atrodė lyg kažkoks antžmogiskas kūrinys, o vėliau Vegecijus, greičiausia, kartodamas dar prieš jį įskeltąsias mintis, kalbės apie legioną, kaip dievišką kurinį: „Romėnai sukurė legionus ne tik remdamiesi žmogišku nuvokimu, bet ir dieviškuoju nujautimu“4). Jėzaus laikais Romėnų legioną sudarydavo 5.000-6.000 vyrų. Bet čia žodžio legionas suminėjimas yra užuomina didelės ir vientisos daugybės.

348. Šitai ispažinusi, ta klausiamoji daugybė labai prašė Jėzų, kad nevarytų iš to krašto, nusakydama „kraštu“, tikriausia, tą apylinkę. Bet čia Lukas patikslina (8,31), kad buvo prašoma neišvaryti jų į bedugnę. Prašymas buvo paremtas konkrečiu pasiūlymu: „Buvo tenai pas kalną ganykloje didelė kiaulių kaimenė. Dvasios jį prašė, sakydamos: Siųsk mus į tas kiaules, kad mes į jas sueitumėm. Jėzus tuojau joms leido, ir išėjusios nešvariosios dvasios tuojau suėjo į kiaules. Tuomet labai ūmai kaimenė, arti dviejų tūkstančių kiaulių, metėsi į jūrą ir prigėrė jūroje“. Kiaulių kaimenė rodo, kad čia jau buvo nebe žydų žemė, nes tikroje Palestinoje dėl žinomųjų Įstatymo nuostatų nebuvo auginami tie nešvarūs gyvuliai, čia kiaulės nurodomos kaip nešvariųjų dvasių išsiprašytoji prieglauda, kai joms tenka išeiti iš žmogaus. Pamatę, kas atsitiko, kiaulių piemenys pabėgo ir nunešė žinią į miestą, nupasakodami, kas atsitiko, ir pasiteisindami prieš kaimenės šeimininkus dėl įvykusio nuostolio. Iš miesto atėjo pasitikrinti, kas įvyko. Tą žinomąjį velnio apsėstąjį, kuris buvo toks laukinis ir sužvėrėjęs, dabar pamatė prie Jėzaus, ramų, sėdintį, apvilktą ir sveiko proto, ir jie nusigando. Apklausinėję liudininkus, jie sužinojo, kaip viskas atsitiko. Tie suėję helenistai nė kiek neabejojo įvykiu, bet kaip tik dėl to visiškai patikėjo ir stebuklu ir susimąstė dėl ateities: būdami praktiški ir ekonomiški žmonės, jie galvojo, kad tokią galią turįs stebukladaris, eidamas per jų žemes, dar nežinia, ką gali padaryti; todėl, atsigręžę į Jėzų, prašė išeiti iš jų krašto. Jėzus sutiko ir nuėjo į laivą. Pagydytas velnio apsėstasis norėjo, kad jį paimtų su savim, bet Jėzus jam įsakė grįžti į savo šeimą ir pasakyti, kokią jis malonę gavo iš Dievo. Jis paklausė ir nuėjo „ir ten pradėjo skelbti Dekapolyje, kaip didelių dalykų buvo jam padaręs Jėzus, ir visi stebėjosi“.

Kur tai įvyko, šiandien yra rimtų galimybių nustatyti. Rytiniame ežero krante, beveik prieš Magdalą, yra senovinio Hippos miesto vietovė, kur iš tikro kalvos nusileidžia arti ežero vandens. Bet nuo šios srities į šiaurę įteka Wadi es-Samak, atitverta pietuose kelių šimtų metrų aukščio uolos, o ir ta uola taip stačiai nusileidžia į vandenį, kad pakrantė tėra tik kelių dešimčių žingsnių platumo. Tos uolos pakraščiuose yra daug atvirų urvų, kurie sudaro senovinių kapų vaizdą. Geologiškai ši scena atitinka nupasakotąjį įvykį, nes uola būtų kaip tik ta vieta, nuo kurios kiaulės, smarkiai įsibėgėjusios, įkrito į ežerą, o kapinės būtų apsėstojo buveinė.

Gal būt, čia iškyla ir vietovardžiui paaiškinimas, šalia Wadi es-Samak įtakos yra kaimas, šiandieną arabų vadinamas Korsi, bet jo vardas iš tikrųjų dar siekia bizantiškuosius laikus, nes tada buvo vadinamas Korsia ir buvęs maždaug per 1 kilometrą labiau į rytus. Kai imame svarstyti, kaip amžių bėgyje vardas įsigyja daug įvairių pakaitalų, tokių įprastų jau pakaitalų, kad net ir šiandien Korsi tariama vietos gyventojų taip pat ir kaip Kerša ar Ghersa, tai lengva suprasti, kodėl Origenas Keršą ar Ghersą, remdamasis tuo, ką jis girdėjo, susiejo su Senojo Testamento Gergesa ir Gergezena (§347, pastaba) ir pasirinko antrąjį atvejį, manydamas, kad tai pateisina vietinę tradiciją. Bet kai tradicija buvo ir tebėra gera, jo pasirinkimas yra sauvališkas. Juk mes turime ne tik geologinių, bet ir topografinių duomenų, kad senasis Korsi buvo tasai miestas, kurio gyventojai ėjo prašyti Jėzų, kad jis išeitų iš jų krašto. O kai vietovės vardas maža kam ar gal net ir niekam nebuvo žinomas, tai evangelijos tekstų perrašinėtojai ar vertėjai bus atsakingi už tuos įvairius nukrypimus, kurie pasiekė mūsų laikus.


1) Plg. Morkaus 4,35
2) „Gergezėnų“, atrodo, yra Origeno pataisymas (Joan.VI, 41), nors Luko pirminis tekstas turėjo būti „Gerazėnų“ (arba „Gadarėnų“), tačiau Origenas, atrodo, rėmėsi vietine tradicija (§348), nes, jo nuomone, tai atitiko Sen. Testamento išsireiškimus, kaip Pradžios kn. 10,16; 15,21, ir t.t.
3) Morkaus 5,7
4) Vegecijus, 11,21

 

JAIRO DUKTĖ. KRAUJOPLŪDŽIU SIRGUSI MOTERIŠKĖ. DU AKLIEJI

349. Persikėlęs per ežerą, Jėzus grįžo į Kaparnaumą, „kur jį sutiko minia, nes visi buvo jo belaukią“1). Gal būt, labiau už visus kitus jo laukė sinagogos vedėjas Jairas (§64). Sužinojęs, kad Jėzus grįžo, „atėjo ir puolė jam po kojų ir labai jį maldavo, sakydamas: Mano duktė marinama! Ateik, padėk ant jos ranką, kad pagytų ir būtų sveika“2). Luko pasakojimas nėra taip gyvai perduotas, bet jis dar prideda, kad mirštančioji mergaitė buvo vienturtė, apie dvylikos metų amžiaus.

Jėzus nedelsdamas išskuba su rūpesčio apimtu tėvu, o paskui jį seka didžiulė minia, kuri spiečiasi ir grūdasi aplink stebukladarį — stumdydamasi, šūkaudama, šio ir to prašinėdama jį ir bučiuodama jo drabužius, o tuo tarpu kiti drąsiai bando pralaisvinti jam praėjimą. Taip beeinant Jėzus staiga sustoja, atsigrįžta ir dairydamasis paklausia: „Kas manęs prisilietė?“ Dėl to netikėto klausimo visus apima sumišimas, nes niekas nežino, ką iš tikro jis nori tuo pasakyti, o „Petras ir mokiniai jam tarė: Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia!“3). Bet Petro paaiškinimas nieko nepasako. Mokytojas atsako, kad jis juto išeinant iš savęs galią, kai kažkas jį palietė. Ir štai vargšė moteriškė, visa drebėdama, išeina į priekį ir, puolusi Jėzui prie kojų, pasako miniai, kas atsitiko.

Ta moteriškė „jau dvylika metų sirgo kraujo plūdimu; ji buvo daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų, praradusi visa, ką turėjo, o nė kiek nepasitaisiusi, bet dar labiau blogyn ėjo“. Šį atvirą Morkaus pasakojimą gydytojas Lukas kukliai sutrumpina, kaip mes jau esame minėję (§137).

Iš tikrųjų nuo tos ligos buvo visa eilė priemonių, ir rabinai, kurie dažnai būdavo ir gydytojai, yra davę ilgą mūsų laikus pasiekusį sąrašą receptų4). Pavyzdžiui, viena ypač sėkminga gydymosi priemonė ta, kad serganti moteriškė turi sėdėti kryžkelėje su vyno stiklu rankoje. Kas nors turėjo tada tyliai prieiti iš užpakalio ir staiga sušukti, kad nustotų kraujas bėgęs. Kita perdėm sėkminga priemonė — tai balto asilėno mėšle surasti miežio grūdą ir jį suvalgyti; kai tai kurią dieną atliekama, tai kraujoplūdis turi sustoti dviems dienoms; jei tai daroma dvi dienas iš eilės, tai kraujoplūdis turėtų liautis trims dienoms; o jei taip gydomasi tris dienas iš eilės, tai liga turėtų visiškai ir galutinai išgyti5). Pagal kitus receptus buvo reikalinga vartoti ir labai brangius vaistus.

Moteriškė, atėjusi pas Jėzų, gal jau buvo išbandžiusi viską, nes buvo išleidusi jau viską, ką turėjo, nė kiek nepagerėdama. Nusivylusi vaistais ji surado vaistus tikėjime. Tas Jėzus, apie kurį buvo jau tiek daug kalbama, tikriausiai galėjo ir ją pagydyti. Ji taip tvirtai tikėjo tuo, kad net visą laiką kartojo sau: „Jei prisiliesiu tik jo drabužio, aš pasveiksiu“, šitaip tikėdama, ji nė nedrįso paliesti paties stebukladario, pasitenkindama jo drabužiu ar gal vien tik jo krašteliu ar kutu6), kuriuos pagal Įstatymą privalėjo nešioti keturiuose savo apsiausto skvernuose kiekvienas praktikuojąs izraelitas7). Tokio tikėjimo stiprinama, moteriškė slapčia palietė Jėzaus drabužio kraštelį ir akimirksniu pasijuto išgijusi.

O gydytojas, sulaukus pagijimo, patvirtino moteriškės pasirinktuosius vaistus, nes, atsigrįžęs į ją, tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk pagijusi iš savo slogos!“

350. Įvykis baigėsi, ir Jėzus buvo jau vėl bepradedąs tęsti kelionę į Jairo namus, kai iš tų namų atbėgo pasiuntinys ir vargšui tėvui pranešė: „Tavo duktė numirė, kam dar be vargini Mokytoją!“ Jėzus, išgirdęs tuos žodžius ir tartum tęsdamas, ką buvo moteriškei kalbėjęs apie tikėjimą, sako Jairui: „Nebijok! Tiktai tikėk, ir ji bus sveika!“ Mirusiosios namas jau čia pat, bet Jėzus niekam neleidžia įeiti, pasiimdamas kartu su savim tik savo mylimiausius mokinius: Petrą, Jokūbą ir Joną ir mirusios mergaitės tėvus. Jau buvo susirinkę vamzdininkai ir raudotojos, bet Jėzus jiems pasakė: „Neverkite, nes mergaitė nemirė, tik miega“. Gedėtojams atrodė, kad tasai žaidimas žodžiais yra blogo skonio išraiška, kai jau mergaitė mirusi, dėl to tyčiojosi ir šaipėsi iš jo. Tėvai stovi apstulbinti tikrovės ir tų tvirtų žodžių stebukladario, kurio pagalbos jie buvo šaukęsi. Jėzus ragina juos eiti kartu su trimis jo mokiniais į mirusios kambarį, kai visi iš ten išėjo. Dabar čia yra penki liūdesio apimti mirtingieji, mirusioji ir tasai, kuris yra daugiau negu žmogus. Iš lauko sklinda sumišusios minios triukšmas. Jėzus prisiartina prie mirusiosios, paima jos jau atšalusią ranką ir ištaria tik du žodžius. Mokinys Petras, kuris matė įvykį, išsaugojo tuos du žodžius taip, kaip jie buvo pasakyti: „Telita qumi, tai yra, Mergaite, kelkis!“. Jų įspūdį aprašo evangelistas gydytojas: „Jos dvasia sugrįžo, ir ji tuojau atsikėlė. Jis liepė duoti jai valgyti. Jos gimdytojai stebėjosi, o Jis liepė jiems niekam nesakyti, kas buvo įvykę“. Kaip jau esame matę, Jėzus paprastai visada šitaip darydavo (§300); bet tie tėvai, kuriuos dabar vėl apėmė linksmumas, turėdami net ir geriausią pasaulyje valią, nebūtų galėję iki kraštutinumo įvykdyti Jėzaus nurodymo, nes už juos perdaug iškalbiai liudijo patsai buvimas namuose jų mažosios dukters, kurią visi matė iškeliaujant į kitą pasaulį ir kuri staiga grįžo iš jo. Iš tiesų realistas Matas tą epizodą baigia šiais žodžiais: „Gandas apie tai pasklido po visą aną šalį“.

Kas paskui atsitiko iš numirusiųjų prikeltajai mergaitei? Ji buvo dvylikos metų ir todėl tokio amžiaus, kada ištekama (§231). Gal būt, kad ji netrukus ištekėjo ir susilaukė vaikų ir vaikaičių, bet galų gale ji galutinai grįžo vėl į anapus kapo, kur jau buvo trumpai pabuvusi. Apokrifai ir vėlesniosios legendos Jos istorijos neapipynė jokiomis fantazijomis, bet keletas tokių yra sukurta apie kraujoplūdžiu sirgusią moteriškę. Apokrifiniuose Piloto darbuose, VII, ta moteriškė vadinama Bernike, arba Veronika (§193). Pagal Euzebijaus pažymėtąjį gandą8), ji buvusi pagonė iš Panijono ar Pilypo Cezarėjos (§395), o kai ji grįžusi į savo miestą, tai prieš savo namų duris pastačiusi bronzini paminklą, kuris vaizdavęs ją, suklupusią prieš Jėzų. Prie jo kojų sužydęs egzotinis augalas, kuris gydė visokias ligas. Euzebijus matė tą statulą ir tik pažymi: „Sako, kad ta statula vaizduoja Jėzų“. Labai galimas dalykas, kad ta statula iš tikro vaizdavo koki nors pagonių dievą, kuriam buvo priskiriama galia gydyti ligas, o vėliau krikščionys išsiaiškino taip, kaip Euzebijus sako. Pagal Sozomeno mums paliktąją žinią, tą paminklą vėliau sudaužęs Julijonas Apostatas.

351. Tikėjimo skelbimas stebuklais nesibaigė su moteriškės pagydymu ir mergaitei gyvybės grąžinimu. Kai Jėzus išėjo iš Jairo namų, ji nusekė du aklieji, du iš tų nelaimingųjų, kokių bus buvę tiek pat daug senovės Palestinoje, kaip ir šiandieną. Dar ir šiandieną Palestinoje aklieji dažnai vaikščioja poromis, kad galėtų vienas kitam padėti, ir parodo tokio pat atkaklumo, kaip ir šitie du. Išgirdę apie ką tik padarytuosius stebuklus, jie įžiūrėjo taip pat ir sau spindulį vilties ir, pavedėti į Jėzų, jie nusekė iš paskos, be paliovos vis kartodami: „Pasigailėk mudviejų, Dovydo sūnau!“. Turint galvoje Jėzaus atsargumą (§300), toks pavadinimas negalėjo būti jam malonus, nes tai buvo mesijinis pavadinimas, paprastai skirtas tam Didžiajam Laukiamajam, kuris ateis, ir dėl to tuo metu pavojingas, kai minios susijaudinimą ir nuotaikas tebekėlė ką tik padarytieji stebuklai. Jėzus nesustojo ir nežvilgterėjo net į tą pusę, iš kur buvo šaukiama, bet šauksmas nesiliovė. Pagaliau jis įėjo į namus, kuriuose gyveno, greičiausia, Kaparnaume, ir abu aklieji isekė paskui jį.

Viską trumpai sutraukiant, abiejų tų aklųjų atkaklumas buvo ne kas kita, o tikėjimas, toks pat tikėjimas, kokį Jėzus pagyrė ir dar paskatino sergančiosios moteriškės ir Jairo atveju. Be kita ko, namuose jau ir mesijinis vardas nebebuvo pavojingas, todėl Jėzus pradeda kalbėtis su jį maldaujančiais. Bet pirmasis ir, gal būt, vienintelis klausimas buvo susijęs su tikėjimu: „Ar tikite, kad aš galiu tai judviem padaryti?" Abu aklieji, žinoma, atsakė: „Taip, Viešpatie!". Tuomet Jėzus palietė jų akis, sakydamas: „Tebūnie judviem, kaip tikite". Ir judviejų akys atsivėrė. Tada Jėzus rimtai įspėjo juodu, kad niekam nekalbėtų apie tą atsitikimą; bet tie, iš ten išėję su šviesa akyse, kalbėjo apie tai visur kur anoje šalyje. Ar tai, iš tikro buvo nepaklusnumas? Įvairūs protestantų tyrinėtojai taip ir galvojo. Senovės Bažnyčios Tėvai laikėsi nuomonės, kad tai buvo nenuslopinamas dėkingumo prasiveržimas. Gali būti, kad senovės atstovai geriau pažino žmogaus širdį, negu šiandieniniai.


1)    Luko 8,40
2)    Morkaus 5,22-23
3)    Luko 8,45
4)    Plg. Shabbath, 110 a
5)    Tačiau atrodo, kad patys rabinai nevisuomet bus aklai pasitikėję tokiais receptais, nes jau Mišnoje užtinkame šitoki posakį: „Geriausi gydytojai verti Gehennos— pragaro“ (Qiddushin, IV,14).
6)    Hebraiškai — „sisith“, daugiskaita „sisijjoth“; graikiškai — „kraspedon“; Vulgatoje — „fimbria“, Mato 9,20
7)    Skaičių kn. 15,38; Deuteron. 22,12
8) Histor. eccl. VII,18.

DVYLIKOS APAŠTALŲ PASIUNTINYBĖ

352. Tarp šių atskirų įvykių Jėzus tęsė bendrąją savo veiklą visoje Galilėjoje, kaip Lukas ją trumpai aprašo (§343). O tuo tarpu žmonių minios vis didėjo, ir, nepaisant tai, kad padėjo ir dvylika, nepaprastai padidėjo ir rūpesčiai. „Jėzus, matydamas minias, gailėjosi jų, nes jos buvo nuvargintos ir gulėjo kaip avys, neturinčios piemens"1). Tuomet jis kalbėjo savo mokiniams: „Piūtis, tiesa, didelė, bet darbininkų maža. Melskite tat piūties Viešpatį siųsti darbininkų į savo piūtį". Sušaukęs dvylika savo mokinių, jis davė jiems valdžios ant nešvariųjų dvasių, kad jas išvarinėtų ir gydytų visokias ligas ir kiekvieną negalę2). Dvylika, gavę tokią valdžią, vieni patys, be mokytojo, buvo išsiųsti, lyg skrajojantysis būrys, ypatingai pasiuntinybei ir su labai tiksliais nurodymais.

Pasiuntinybės uždavinys buvo skelbti, kad prisiartino Dievo karalystė, kaip tai darė Jonas Krikštytojas, o iki tol taip pat ir Jėzus; bet šis skrajojantysis būrys buvo pasiųstas į dar nelankytas vietas, bet vis į tokias sritis, kurios priklausė Izraeliui, nes ir senieji pranašai „gerąją išganymo naujieną“ iš visų tautų pirmiausiai buvo pažadėję Izraeliui. Todėl dvylika nėjo nei į pagonių kraštus, nei pas samariečius, bet pasuko tik pas išsklidusias Izraelio namų avis. Savo skelbiamosios naujienos teisingumui įrodyti ir remdamiesi ką tik gautąja valdžia jie turėjo gydyti ligonius, apvalyti raupsuotuosius, išvarinėti velnius ir net prikelti mirusius. Trumpai tariant, jų misija buvo ta pati, kaip ir Jėzaus, kuri dabar iš vieno buvo perkelta į dvylika, bet jos tas pats tikslas ir tie patys metodai.

Praktikos taisyklių jie laikėsi tokių pat, kaip iki tol Jėzus; taigi jie visiškai nesirūpino politikos dalykais, pinigais ar bet kokiais ekonominiais rūpesčiais.

Skelbti Dievo karalystę reiškė nekreipti jokio dėmesio į žemiškąsias karalystes, tarp jų nesant jokio ryšio.

Dvasiniai pinigai, kuriais buvo aprūpinta Dievo karalystė, buvo įrodymai vykdomaisiais išmokėjimais, būtent, gydymas ligonių, apvalymas raupsuotųjų, išvarymai velnių, prikėlimas mirusiųjų. Bet kaip tie bankininkai gavo šį jiems patikėtąjį kreditą veltui, taip veltui turėjo ir žmonėms išdalyti: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“3).

Dievo karalystės skelbėjams buvo taip pat uždrausta rūpintis ekonominiais reikalais, išskyrus tik tai, kas būtinai reikalinga.

Pagaliau skelbėjai turėjo eiti po du, kaip eidavo sinedriumo pasiuntiniai, vienas kitam pagelbėdami, į vienas kitą prisižiūrėdami ir įvairiais sumetimais keliaudami jie turėjo išsiskirti iš kitų keleivių.

353. Pirmiausia, keleiviai paprastai turėdavo asilą, tą eilinę susisiekimo priemonę Rytuose. Išvykstant būdavo apsirūpinama maistu, auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis juostose ar turbanuose, pasiimama kita tunika, kad būtų kuo apsidengti nuo šalčio ar pasikeisti po smarkaus lietaus; pora stiprių sandalų, kurie pajėgtų atlaikyti žygį grubiu keliu; buožės formos šakota lazda užpultam gintis; kelioniniu maišeliu, susidėti smulkesniems dalykams ar jeigu kas nors būtų pakeliui nusipirkta. Toksai maišelis būdavo ypač svarbus tiems, kurie keliaudavo rinkdami pinigus religiniams reikalams, nes tokiems dalykams Rytuose labai dosnūs būdavo net ir pagonys. Hermono (§1) kalno rytinėje srityje rastas įrašas pažymi, kad tūlas Aqrabos Lucijus, kuris keliaudamas kalėdodavo sirų dievaitės Atargaitės vardu, iš kiekvienos kelionės parsigabendavo namo po septyniasdešimt maišelių.

O Jėzaus siunčiamuosius dvylika kaip tik pats visų tų priemonių neturėjimas privalėjo išskirti iš visų kitų keleivių: „Neturėkite nei aukso, nei pinigų savo juostose, nei delmono kelyje, nei dviejų jupų, nei kurpių, nei lazdos“4). Morkus (6,8-9) dar prideda, kad jiems nevalia imtis nė duonos, bet užtai leidžiama apsiauti kurpėmis ir pasiimti tiktai lazdą5).

Dvylika neturėjo rūpintis net būstu. Atvykę į kurią nors gyvenamąją vietą, turėjo susiieškoti gerą vardą turintį šeimininką ir apsistoti jo namuose, nesikilnodami iš vienų namų į kitus. Karavanams skirtoji užeiginė su visu savo triukšmu nebuvo tinkama vieta Dievo karalystės skelbėjams, kurie turėjo būti užimti grynai vien tik dvasiniais reikalais ir nieku būdu negaišti laiko dėl politinių ar ekonominių dalykų.

Visą savo brangųjį laiką jie turėjo skirti tiktai savo misijai. Beveik tikras dalykas, kad dvylikai, kaip truputį vėliau septyniasdešimt dviems mokiniams (§437), buvo uždrausta gaišti laiką sveikinantis su pakeliui sutinkamaisiais6). Rytuose keleivių „pasisveikinimas", ypač jei susitinkama atokiose vietose, gali nusitęsti valandų valandas, išvirsdamas į visokius pašnekesius ir ginčus, iš dalies tuo rodant pasitikėjimą ir derinantis prie to, ko beveik reikalavo geri papročiai. Net ir šiandien beduinas, priėjęs pirmą kartą geležinkelio stotyje prie kasos langelio nusipirkti bilieto, dažnai galvoja, kad jo pareiga yra paklausti tarnautoją, kaip šis jaučiasi, kaip auga jo vaikai, ar geras derlius buvo, kaip kaimenė, ir tik po šių ar dar kitų gero išsiauklėjimo įrodymų jis paprašys traukinio bilieto. Dievo karalystės pasiuntiniai turėjo daryti juo mažiau tokių pritiklumų, nes jų laukia svarbesni dalykai.

Jei kuri nors gyvenvietė nepriimtų Dievo karalystės pasiuntinių ar menką teparodytų jiems dėmesį, tai jie visiškai neprieštaraudami turi pasišalinti, bet tuo pat metu jie privalo parodyti, kad atsakomybė dėl to jų pasišalinimo krinta tiems gyventojams. Palikdami tokią vietą, jie turėjo parodyti simbolinį mostą — nusivalyti nuo savo kojų tos vietos dulkes. Tai buvo lyg pagoniškos žemės dulkės, o jos nenešti -nos į šventąją Izraelio žemę.

354. Gavę tokius nurodymus, dvylika išvyko į misiją. Galimas dalykas, kad tuo pat metu išvyko ir Jėzus, bet ne su jais?). Kelionė nebus galėjusi užtrukti ilgiau kaip keletą savaičių, 29 m. pradžioje (§355), ir mums nepasakyta, kokie buvo jos vaisiai. Apskritai tik pasakyta, kad misionieriai skelbė dvasios perkeitimą, „išvarė daug velnių, patepė aliejum daug ligonių ir gydė juos“8). Taigi jų, kaip ir Jėzaus, skelbiamąją Dievo karalystę lydi stebuklingi ženklai, nes tie čia minimieji išgydymai, be abejo, yra stebuklai, nors jie susieti su patepimu aliejum. Anuomet aliejus buvo įprastas ir reikšmingas vaistas (§439), bet čia pasakymas aiškiai rodo, kad aliejus vartojamas ne gydyti, o, mažų mažiausia, kaip aukštesnio, dvasinio gydymo simbolis. Panašiai įprastinį plovimąsi Jonas, o taip pat ir Jėzaus mokiniai jau buvo naudoję kaip dvasinio apsišvarinimo simbolį — „dvasinio persikeitimo“ (§291). Vėliau, krikščionybei jau visiškai įsikūrus, tasai patepimas aliejum bus susijęs su ypatingomis ir pastoviomis apeigomis9).


1)    Plg. Skaičių knyga, 27,17
2)    Mato 9,36; 10,1
3)    Mato 10,8
4)    Mato 10, 9-10
5)    Daug, net ir perdaug yra rašyta jau apie tuos skirtumus (§147). Buvo norima skirti lengvus sandalus nuo sunkių, o kiti ėmė daryti prielaidas, kad Morkaus evangelijoje leidžiamoji pasiimti lazda yra skirta keliaujant pasiramsčiuoti ir dėl to kitokia, negu Mato evangelijos uždraustoji, kuri paimama greičiau gintis. Su tuo skirtingumu, žinoma, reikia sutikti, kad jis toks yra, o jeigu mes nepriimame jo vien dėl to. kad jis šiek tiek perdėtas, tai vis tiek nėra pagrindo kelti tokio triukšmo, nebent tik jei kas ypač garbina raidę. Kas prisimena, jog evangelistai yra priklausomi nuo pirmykštės katechezės (§110), gal bus priimtinas Maldonato aiškinimas, kuris sutinka su šv. Augustino teigimu: „Abu evangelistai tą patį išsireiškimą užrašė skirtingais žodžiais. Kiekvienas jų norėjo parodyti, ne Kristaus žodžius kartodamas (ir tai yra priešinga raidės garbintojams), bet tų žodžių prasmę, būtent, kad Kristus apaštalams įsakė turėti su savim tik tai, kas tam metui būtinai reikalinga". Pagal Maldonatą, tą abiems evangelistams bendrą prasmę išreiškė Matas: „Neimkite nė lazdos“, nes kiekvienas vargšas turėjo bent jau lazdą. Tą pačią prasmę būtų išreiškęs ir Morkus, sakydamas: „Pasiimkite tik lazdą“, nes jei kas teturėjo vien tik lazdą, tai turėjo vien būtiniausią priemonę, idant galėtų kartu su Jokūbu sušukti: „Teturėjau vien tik lazdą“ (Pradžios knyga, 32,10). Priimant šitokį aiškinimą, galima dar ginčytis, kuris šių dviejų išsireiškimų, nusakydamas tą patį dalyką, būtų artimesnis Jėzaus ištartajam sakiniui. Kiekvienu atveju tasai dvejopumas yra dar vienas pavyzdys, kad evangelistai, deja, nevergavo taip raidei, kaip protestantų reformacija tvirtina, nors šių dienų radikalūs kritikai ir nepripažįsta tai (§112). Išvada: reikia sutikti su šv. Augustinu, kai jis dėl dvejopumo sako: „Prasmė yra ta pati; o laimima daugiau iš skirtingų išsireiškimų tol, kol išlieka tiesa“ (De consensu evangelistarum, II, 27,61).
6)    Luko 10,4
7)    Plg. Mato 11,1
8)    Morkaus 6,13
9)    Jokūbo 5,14-15

JONO KRIKŠTYTOJO MIRTIS

355. Maždaug apie tą laiką, kai dvylika išsiruošė į misiją, buvo nužudytas Jonas, gal būt, tai buvo 29 m. vasario-kovo mėn. Jei jis buvo įkalintas apie 28 m. gegužės mėn. (§292), taigi jau buvo praėję 10 mėnesių. Būtų prabėgę dar žymiai daugiau laiko, jeigu nebūtų atsitikęs nepramatytas įvykis. Antipas mielai pasikalbėdavo su savo garbinguoju kaliniu ir iš tikro neketino kėsintis į jo gyvybęi), bet jo mirties dėl jau pažymėtų priežasčių troško Erodiada (§17), ir laimėjo moteriškas klastingumas ir pagieža.

Ji lošė laiku ir pagaliau surado progą, kurią suteikė jai Antipo gimtadienis, šventė buvo iškilminga, ir ten buvo sukviesti karališkojo dvaro ir visos tetrarkijos vyresnieji. Tai buvo žmonės, turintieji valdžios ir pinigų, bet jie buvo provincialai, labai stengęsi neatsilikti nuo gyvenimo ir branginę metropolijos aukštosios visuomenės naujausias pramogas. Padėtis buvo ypač patogi Erodiadai, nes ji turėjo kuo nustebinti tuos provincialus ir tuo pačiu pasiekti tai, ko ji taip išsiilgusi troško. Su ja buvo Salome, Romoje esančio jos tikrojo vyro duktė, kuri dar dalyvaudama imperijos sostinės aukštuomenėje, buvo išmokusi tokių šokių, apie kokius šitie kaimiečiai nė nuovokos neturi. Motina paveikė dukters tuštybę, ir mergaitė jautriai atsiliepė.

Šokėja tinkamu metu buvo įvesta į didžiojo pokylio salę, kada vyno ir ištvirkimo svaigulys jau buvo pradėjęs aptraukti galvas, čia balerina, mėtydama į visas puses savo kojas, sukėlė tų suminkštėjusių žiūrovų apsvaigimą. Net Antipa tiesiog suminkštėjo. Tokie kaip šis pasirodymas patvirtino, kad jo karališkasis dvaras iš tikro yra naujoviškas ir įmantresnis už visus kitus dvarus Rytuose, čia išpildomuosius dalykus galima būtų pamatyti tik Romos imperatoriaus rūmuose ar dar kurioje nors vienoje kitoje Romos aristokratų salėje. Monarchas taip suminkštėjo, kad, pasišaukęs dar vis uždususią ir suprakaitavusią baleriną, tarė jai: „Prašyk iš manęs, ko tu tik nori, ir aš duosiu tau!“. O kad dar iškilmingiau būtų, pažadą patvirtino priesaika: „Ko tik prašysi, aš tau duosiu, net ir pusę savo karalystės! “2).

Girdėdama pašėlusius svečių plojimus ir kvapą užgniaužiantį karaliaus pasiūlymą, šokėja vėl pasijuto lyg nepatyrusi mergaitė, o gal ji nė nežinojo, ką atsakyti. Bet patyrimo turinti jos motina gal jau buvo pramačiusi šitą keblų akimirksnį, ką turi daryti. Motinos įspėjimai grąžino ją iš apstulbimo, ir ji bėgte nubėgo pasitarti su Erodiada, kuri buvo moterims skirtose pokylio patalpose. — Mama, karalius yra pasiryžęs atiduoti man net pusę savo karalystės, net prisiekė viešai! ,,Ko aš turiu prašyti?“3) Praktiška moteris tuojau suprato, kad jai reikalingasis žmogus jau pakliuvo į spąstus ir kad ji laimėjo. Myluodama savo baleriną, gyvai jai pasakė: Visa kita palik, tai nesvarbu, bet prašyk tiktai vieno dalyko: „Jono Krikštytojo galvos“. Kad galėtų ramiai svetimoteriauti, tai svetimoteriautojai reikėjo tarpininkės ir budelio, ir tas neįprastas pareigas ji patikėjo nesąmoningai savo dukteriai, šįkart mergaitė taip pat pasielgė puikiai: „Tuojau įėjusi skubiai pas karalių, ji prašė, sakydama: „Noriu, kad tuojau (tu) man duotumei padėkle Jono Krikštytojo galvą“. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl drauge sėdėjusiųjų už stalo nenorėjo jos liūdinti. Tad jis nusiuntė budelį ir liepė atnešti padėkle Jono galvą. Tas nukirto jį kalėjime, atnešė jo galvą padėkle ir padavė ją mergaitei, o mergaitė padavė savo motinai“4). Nors tetrarka liūdėjo ir gailėjosi, nes svečių akivaizdoje buvo priesaika įsipareigojęs, visas reikalas iki karčios jo pabaigos buvo atliktas natūraliausiu pasaulyje būdu, tartum tai būtų buvusi užgaida mažos mergaitės, kuri nori medyje kabančio nunokusio vaisiaus. Buvo pasiųstas budelis nukirsti Jonui galvos ir atnešti šokėjai taip, tarytum lyg tarnas siunčiamas nuskinti vaisiaus ir paduoti vaikui. Pati visiškai tuo nesidomėdama, Salome dar šiltą ir krauju tebevarvančią galvą nunešė savo motinai, kuriai ji ypač rūpėjo. Remiantis šv. Jeronimo perduotomis vėlesnės kilmės žiniomis, svetimoteriautoja leido savo neapykantai prasiveržti tuo, kad perdūrė dar liežuvį, kaip buvo padariusi Fulvia su Cicerono galva5). Vėliau kankinio Jono mokiniams pasisekė atgauti lavoną ir jį palaidoti6).

356. Evangelijos nenurodo mums, kur Jonas buvo nužudytas, bet, pagal Flavijų Juozapą7), jis buvo įkalintas ir nužudytas Macheronte. Taigi Macheronte vyko ir tas negarbingasis pokylis. Evangelija aiškiai nurodo, kad kalinys buvo netoli pokylio vietos, nes šokėjos prašymas tuojau pat buvo patenkintas. Ši aplinkybė neturėtų stebinti. Macherontas buvo tvirtovė, naudojama gintis prieš nabatėjų arabus. Net Plinijus8) vadina ją geriausiai sustiprinta tvirtove Judėjoje po Jeruzalės. Ji buvo viena tų atspariųjų ir patogiųjų vietų, kokių Erodas visur po truputį pristatė savo valdomame krašte. Juozapas Flavijus, plačiai ją aprašydamas9), tarp kitko pasako, kad Macheronto tvirtovės viduje Erodas pastatė prabangius karališkus rūmus, didingai ir puošniai įrengtus, aprūpindamas juos vandens rezervuarais ir visokiausiais sandėliais. Dėl to ten buvo labai patogu gyventi, ir kaip tik tuo metu Antipai teko būti ten ir iš arčiau sekti nabatėjų arabus, su kuriais buvo susipykęs išsiskirdamas su savo teisėtąja žmona (§17).

Šiandieną keleivis, kuriam pasiseka pasiekti Macheronto vietovę, ten užtinka tik niūrią dykumą. Toje plačioje dykumoje iš senovinio pastato teliko tik nusiurpusi kalva, kurios viršukalnėje kyšo senovinio bokšto pamatai, o kalvos apačioje užgriuvę platūs urvai, kurie galėjo būti senosios tvirtovės vandens rezervuarai, ir šiandieną bastūnai beduinai žiemos metu ten priglaudžia savo kaimenes.

Kuriame nors tų urvų ar kažkur netoliese buvo uždarytas Jonas Krikštytojas, daugelį mėnesių laukęs nežinios. Vieną vakarą požemį pasiekė duslus, iš toli atskambąs pokyliaujančiųjų džiūgavimas, o paskui staiga pasirodė budelis su kardu rankoje. Kalinys suprato ir apsinuogino kaklą, švystelėjo kirtis, ir nebeliko Zakarijaus ir Elzbietos sūnaus.

Šiandien vienišas beduinas, į kurį toje dykumoje kreipiasi keleivis, klausdamasis kelio, jam iš tolo parodo apgriuvusį Macheronto kūgį ir ne be pasibaisėjimo ištaria arabišką vardą: al-Mashnaqa („bausmės vykdymo vieta“, „kartuvės“). Atrodo, lyg iš to kūgio, tartum iš kokio ugniakalnio, kyla nuodinga mirtina liepsna, naikindama apylinkėje gyvybę, o viršukalnio forma regimai į vakarus leidžiasi žemyn ir ten prasmenga Mirties jūroje, Sodomos krašte.


1) Morkaus 6.20
2)    Morkaus 6,23
3)    Morkaus 6,24
4)    Morkaus 6,25-28
5)    Adversus Rufinum, 111,42
6)    Jeigu joks šių laikų tyrinėtojas dėl Jono mirties nebūtų neigęs evangelijos pasakojimų istoriškumo, būtų tai maloni naujiena. Keletas tų neigiančiųjų remiasi šiais motyvais: Erodo princesei būtų buvęs pažeminimas šokti pokylio metu; įsakymas pokylio metu nukirsti kėliniui galvą būtų negirdėtas ir visiškai neįtikimas žiaurumo veiksmas; dėl to visas pasakojimas yra sugalvotas ir netiesa. Iš tikro labai riteriška ginti Erodo princesės garbę, tačiau tas, kam rūpi tikra tiesa, turėtų gal pasiklausyti Flavijaus Juozapo, kuris, nors ir atsargiai, nurodo tų princesių ištvirkavimus, pavyzdžiui, kad ir tikrosios Erodo Didžiojo sesers, taip pat Salomės (plg. Žydų karas 1,498; Žydų senovė XVI 221 ir sek.). Kai dėl negirdėto žiaurumo įsakyti pokylio metu nukirsti galvą, tai nėra net reikalo ieškoti medžiagos Rytų rašytojų raštuose; pakanka pasiskaityti Ciceroną, kuris pasakoja apie T. Flaminino brolį L. Flamininą: „Kai jis buvo Galijoje konsulu, vieno pokylio metu paleistuvė paprašė ji, kad kirviu nužudytų vieną pasmerktųjų mirčiai; leidimas buvo duotas, bet aš pats niekad negalėčiau atleisti tokio papiktinančio ir pažeminančio veiksmo, kaip šitas, kuris asmeninę pažeminimo gėdą sieja su imperijos“ (De senectute XVII, 42; tą patį pasakojimą su kai kuriais pakeitimais perduoda ir Plutarchas, „Flaminium“ XVIII). Jei tai atsitikdavo tarp romėnų, dar blogiau galėjo atsitikti tarp rytiečių. Herodotas (IX,108-113) pasakoja be galo žiaurią trumpą istoriją, susijusią su persų Kserksu, kurioje taip pat Kserksas prisiekia moteriai bet ką, ko tik ji paprašys, ir taip pat šįkart, nors ir nenoriai, pažadas buvo išpildytas.
7)    Žydų senovė XVIII, 119
8)    Natur. Histor. V,16,72
9)    Žydų karas VII, 165 ir sek.

JĖZUS IŠVARYTAS IŠ NAZARETO

357. Po kurio laiko Antipą pasiekė žinios apie Jėzų, ypatingą pamokslininką, kuris Galilėjoje jaudino jo valdinius. Dar tebebuvo gyvas Jono Krikštytojo prisiminimas, o to naujojo pranašo būdas ir veikla nepaprastai priminė jau mirusį pranašą. Todėl prietaringas Antipa priėjo išvados, kad Jonas prisikėlė iš numirusiųjų, priimdamas Jėzaus išvaizdą, ir keliavo darydamas stebuklus. Kiti šiuo atveju taip pat klydo, skelbėją sumaišydami su skelbtuoju. Kai kas Jėzuje buvo linkęs įžiūrėti Eliją ar kurį kitą senovės pranašą1). Nuo to laiko Antipą ėmė smalsumas pačiam pamatyti Jėzų ir kaip tik pačiam išsiaiškinti, kokios išvaizdos dabar yra prisikėlęs Jonas.

Jėzus tačiau neturėjo jokio noro sueiti į pažintis su svetimoteriu Jono žudiku. Tai buvo maždaug tas laikas, kai jis dvylika išsiuntė, o kol jie darbavosi, pasiskirstę po plačią sritį, Jėzus pats apsiribojo žymiai siauresne, bet taip pat ir daug sunkiau įveikiama. Prikėlęs Jairo dukterį iš numirusiųjų, jis paliko Kapar-naumą2) ir nusprendė specialiai apsilankyti Nazarete, nes žinojo, kad tasai kaimelis, kuriame jis suaugo, yra smarkiai juo pasipiktinęs. Pradžioje šitaip nebuvo. Grįžęs iš Judėjos, Jėzus, tikriausia, iškilmingai buvo sutiktas ir Nazarete (§299); bet po to nazaretiečių nuotaika pasikeitė, ir čia gera dalimi bus prisidėjęs kai kurių jo giminaičių pasipūtimas (§344). Bet kas labiausiai įžeidė nazaretiečių savimeilę, tai tas pirmumas, kurį Jėzus parodė Kaparnaumui, kurį laiką pavertęs jį nuolatine savo gyvenviete (§285).

Kaimų varžybos ir didžiavimasis savo vietove net ir menkiausiuose kaimuose nemažesnis buvo senovėje, kaip ir šiandien. Natanaelio paniekinamoji pastaba apie Nazaretą yra jau vienas tokių įrodymų (§279). Nazaretiečiai negalėjo atleisti Jėzui už tai, kad jis praktiškai apleido savo kaimą, tuo tarpu Kaparnaume pridaręs tokių nuostabių dalykų, apie kuriuos kalbėjo visa Galilėja. Ar Nazaretui trūko gydyti reikalingų ligonių, tiesintinų luošių ar aklųjų, kuriems reikia šviesos? Tai kodėl iš savo tėviškės atimti tiek daug malonių, kurios galėtų iškelti taip paniekintą kaimo garbę? Tas kaimiečių suirzimas bus turėjęs sudaryti užtvarą ir Jėzaus mokymui. Jei jis gali išsiversti be savo kaimo, tai jo kaimas gali išsiversti be jo mokslo.

Todėl Jėzus asmeniškai bandė Nazaretą. Jis ten turėjo išbūti keletą dienų, laukdamas palankios progos siekti savo tikslo, greičiausia, apsistojęs savo motinos nameliuose, iš kurių jis išėjo daugiau kaip prieš metus (§§270,282). Bet gyventojų laikysena neteikė vilties. Jei kai kurie širdingai priėmė jį ir jei visi be išimties kalbėjo apie netolimoje apylinkėje neseniai jo padarytuosius stebuklus, pripažindami, kad jis mokė ypatingu būdu, tačiau daugelis norėjo žinoti, koks čia reikalas priimti jo mokslą, tartum kokį auksą.

Ar jis ne dailidės Juozapo sūnus? Ar jo motina ne Marija, kurią jie visi pažinojo? Ar Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas ne jo broliai? Ar jo seserys nėra gerai žinomos kaime? (§264). Visi jie buvo paprasti žmonės, nė kiek ne geresni ir ne ypatingesni, negu visi kiti. Kur gi jis gavo tą savo mokslą? Ar gal čia visas nuostabumas yra tas, jog lengvai paveikiami yra žmonės, kurie nepažįsta jo ir nematė jo augančio nuo kūdikystės iki vyro amžiaus, kaip nazaretiečiai?

Buvo, žinoma, stebuklų; bet ir dėl tų dar kyla klaustukų. Kas moka daryti stebuklus, tas daro juos visur, tėvynėje ir už jos ribų, tarp draugų ir nepažįstamų. Jeigu jis norėjo kam nors parodyti pirmumą, tai jau tik savo kaimui ir draugams. O tasai keistasis nazaretietis darė stebuklus visur, tik ne Nazarete. Jis buvo labai panašus į gydytoją, kuris gali gydyti kitus žmones, bet nepajėgia pagydyti savo artimųjų ir pats savęs.

358. Žmonės pasigavo to palyginimo ir kartojo jį vienas kitam su mažam kaimeliui būdingu irzlumu. Didesni karštagalviai pasinaudojo proga net atvirai Jėzui tiesiog pasakyti: „Gydytojau, gydyk pats save! Didelių dalykų, kurių mes girdėjome padarytų Kaparnaume, padaryk ir čia, savo tėviškėje!“3) Atsakydamas Jėzus bandė nušviesti reikalą ir įtikinti juos, pastebėdamas, kad niekas nėra pranašas savo krašte. Jis padarė šiek tiek stebuklų, gydydamas ligonius, bet tik keletą, ir ne dėl to, kad kaimas turėjo Nazareto vardą, o ne Kaparnaumo, bet dėl jų netikėjimo4). Ko jiems, tiksliai sakant, iš tikro trūko, tai tos gyvo tikėjimo pergalės, kuri ką tik neseniai pasireiškė Jairo dukters, kraujoplūdžiu sergančios moters ir dviejų aklųjų atveju (§349).

Galutinis susidūrimas įvyko tada, kai Jėzus formaliai ir beveik oficialiai bandė sujudinti savo Nazareto tautiečius. Tai buvo sinagogoje subatos susirinkime, gal vienintelę subatą, jis ten buvo. Į susirinkimą bus suėję ir jo priešai, pasiryžę iškelti savo reikalavimus. Ore buvo suuodžiamas kovos kvapas; Jėzus ateis į susirinkimą, ir jiems bus gera proga galutinai priremti jį ir vieną kartą visam laikui išsiaiškinti.

Jėzus iš tiesų atėjo, ir susirinkimas vyko pagal įprastąją tvarką (§66). šį kartą perskaičius ištrauką iš Pranašų, Jėzus pasakė pamokslą. Nesunku pasidaryti prielaidą, kad apeigoms vadovavęs sinagogos vyresnysis bus pakvietęs tą savo tautietį, apie kurį tiek daug kalbama, kad jis turėtų gerą progą pasiaiškinti. Jėzui įlipus į sakyklą, „jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga. Atskleidęs knygą, jis rado vietą, kur buvo parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, todėl jis patepė mane ir siuntė mane nešti linksmos naujienos beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta, skelbti atvadavimo apkaltiems ir akliems, kad jie atgaus regėjimą, išvaduoti prislėgtųjų, apsakoti maloningų Viešpaties metų ir atsilyginimo dienos. Suvyniojęs knygą, jis atidavė ją tarnui ir atsisėdo. Visų akys sinagogoje buvo į jį atkreiptos. Jis pradėjo jiems sakyti: šiandieną įvyko šitie Rašto žodžiai, kuriuos jūs girdėjote“5).

Tai buvo Jėzaus pamokslo pradžia, o kita dalis, deja, neišliko iki musų laikų. Tikriausia, kad jis pagaliau sau pačiam prisitaikė skaitytąją ištrauką, parodydamas, kaip jis savo darbais visiškai pilnai įvykdė senąją pranašystę, susijusią su „gerosios naujienos“ skelbimu. Jo aiskinimas buvo įspūdingas, ir šįkart kalbėtojas atrodė „turįs autoritetą“ (§299), taigi visi tik stebėjosi. Bet pačios to jų susižavėjimo šaknys buvo lyg degalas triukšmui. Ar gi tai ne kuklusis dailidės sūnus? Jeigu jis tiek daug stebuklų visur pridarė, kaip jis pats suminėjo pamoksle, tai kodėl jis nepadaro jų šiek tiek ir tarp savųjų? Tie klausimai, neiškelti sinagogoje, buvo garsiai kartojami lauke po susirinkimo. Jo klausytojai sakėsi už ir prieš; paskui jie tiesiogiai susidūrė su kalbėtoju. Jie paprašė, kad jis atsakytų į tuos lemiamus klausimus ir, svarbiausia, kad jis atsimintų, jog yra nazaretietis. Ar jis iš tikro norėtų savo mokslui laimėti nazaretiečius? Na, tai tegu čia pat, viešoje aikštėje, padaro keletą aiškių ir įtikinančių stebuklų, ir visi jie atiduos jam savo kūnus ir sielas: „Gydytojau! Gydyk pats save!“

Jėzus atsakė tą patį, ką ir anksčiau. Tegul jie žiūri, kad Nazarete neišsipildytų žinomasis posakis, jog nė vienas pranašas gerai nepriimamas savo tėvynėje. Jam, Jėzui, Nazaretas ir Kaparnaumas ir kiekvienas kitas Izraelio miestas yra vienodi, o jei kuriame jų būdavo atsisakoma jo, tai jis galėjo eiti kitur. Pranašo Elijo dienomis buvo daug našlių Izraelyje, bet Dievas pasiuntė jį pas našlę, kuri nebuvo izraelite. O taip pat daug buvo raupsuotųjų Izraelyje pranašo Eliziejaus laikais, bet Dievas nusiuntė pranašą pas raupsuotąjį Naamaną, kuris buvo siras6).

359. Jėzaus atsakymas buvo įspėjimas, bet blogai nusiteikusieji jo klausytojai išsiaiškino tai kaip įžeidimą. Taigi jis aiškiai pareiškė, kad Nazaretas jam nėra reikalingas ir kad jis yra pasiruošęs jo vietoje pasirinkti bet kurią kitą vietą, net už Izraelio ribų! Iš kur tasai dailidės sūnus pasidarė toks didelis ir galingas? Kad jis bent kartą ir visam laikui butų pamokytas dėkingumo tam kaimui, kuris išaugino jį! Jei jis atmetė Nazaretą, Nazaretas turėjo jį atmesti! Jį reikia tuojau pat išvaryti iš kaimo ir dar tokiu būdu, kad daugiau niekada nebenorėtų grįžti7).

Įtūžio prasiveržimas buvo staigus, kaip ir visada būna sujaudintoje minioje. Dar jie tebemurmėjo šalia sinagogos, kai kažkas šūktelėjo nevertojo nazaretiečio aaresu: Laukan! Mirtis išdavikui! Keletas Jėzui palankių išsigandę pasitraukė, „kiti gi išvarė jį iš miesto ir nuvedė jį iki viršūnei kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, kad jį žemyn nustumtų. Bet jis, praėjęs tarp jų, nuėjo šalin“8).

Kodėl nazaretiečiai neįvykdė savo užsimojimo? Tai nežinoma. Gal būt, paskutiniu akimirksniu Jėzui palankus kaimiečiai atgavo kiek drąsos ir kokiu nors būdu sutrukdė tą nepakenčiamą nusikaltimą. O, gal but, patys piktadariai sprendžiamuoju akimirksniu atėjo į protą ir pasitenkino tik grasinimu. Tačiau neišjungiama ir ta galimybė, kad įvykio metu Jėzus panaudojo savo asmens didžiąją galią riaušininkams numalšinti, ir dėl to kritišku metu galėjo nuo jų pasišalinti. Mums nepasakyta tiksliai, kur visa tai įvyko. šiandien nurodinėjama į nedidelę viršukalnę, vadinama Gebel el-Qafse, kuri iškilusi apie 30 metrų nuo Esdrelono slėnio ir kuri jau viduramžiais turėjo „Saltus Domini“ vardą, o šiandien paprastai vadinama „Bedugnės kalva“. Bet ši vieta yra labai nepatogi, nes nuo senovės Nazareto yra maždaug už 3 kilometrų, o tai yra perdaug toli sujaudintai miniai, nusprendusiai įvykdyti mirties bausmę. Senojo kaimo aplinkumoje turėjo būti koks status skardžius, visiškai tinkamas jų smurtui įvykdyti. Todėl kai kas galvoja, ir tai gana panašu į tiesą, apie maždaug 10 metrų aukščio nuožulnumą netoli dabartinės graikų katalikų bažnyčios, kuri yra pastatyta kaip tik senosios sinagogos vietoje. Vėliau pamaldūs krikščionys apsvarstė ir tai, ką ta proga turėjo pergyventi Marija, ir „Saltus Domini“ kryptimi pastatytoji koplyčia viduramžiais buvo pavadinta „šventosios Marijos Drebėjimu“ prisiminti Marijos patirtajai baimei, kad ji pamatė savo sūnų pavojuje.


1)    Luko 9,7-8
2)    Morkaus 6,1
3) Luko 4,23
4)    Mato 13,58
5)    Luko 4,17-21
6) Luko 4,25-27

PRILYGINIMŲ DIENA

PRILYGINIMAS

360. Šiuo savo veiklos Galilėjoje metu, o gal net tą pačią dieną, kai jis nutildė audrą (§346), Jėzus davė tuos gausius pamokymus prilyginimais, pagal kuriuos tą dieną galėtumėm pavadinti prilyginimų diena.

Be abejo, jis ir anksčiau naudojosi prilyginimais savo pamoksluose1), įskaitant ir Kalno pamokslą.

Bet ši diena išimtinai buvo skirta tikriesiems prilyginimams, kaip matome iš tų trumpų įžangų, kurias pateikia visi trys sinoptikai2). Taip pat beveik aišku, kad ir čia evangelistai elgiasi, kaip ir Kalno pamokslo atveju, būtent, perduodami tos dienos prilyginimus, jie surašo kartu ir tuos kitomis progomis Jėzaus pasakytuosius (Matas), arba tos dienos prilyginimus nukelia kitur (Lukas, §317). Tačiau tą dieną pasakytieji prilyginimai sudarė istorinį branduolį, bet jų turinys atskirų evangelistų gana laisvai buvo paskirstytas atitinkamose pasakojimo vietose3).

Prilyginimas (lot. ,,parabola“) yra tokia literatūrinės išraiškos priemonė, kai pasinaudojama sugalvotu, bet visiškai tikėtinu ir galimu įvykiu paaiškinti dorovinei ar religinei tiesai. Tai yra labai panašu į pasakėčią, bet pasakėčiose veikia arba negyvi daiktai, arba gyvuliai, ir dėl to tokia pasaka yra gyvenime negalima ir jos tikslas nėra būtinai pamokyti klausytoją. Abi šios literatūrinės išraiškos priemonės buvo populiarios visur, kur tik buvo žinomos. Liaudžiai visada buvo aiškiau ir lengviau mokyti ir perduoti trumpai išreiškiamos išminties, lyginant atvejus ir kasdieninio gyvenimo tikrovę, teorinius dalykus aiškinant apčiuopiamais ir realiais. Nors toksai metodas yra ypač mėgiamas paprastų liaudies žmonių, bet jis daugiau filosofijos pateikia, negu iš karto atrodytų. Gerai žinoma, kad Sokratas, ginčydamasis su sofistais, dažnai naudodavosi prilyginimu ir palyginimu. Iš tikro pačioj pradžioj, apibrėždamas savo, kaip mokytojo, padėtį, Sokratas pasinaudojo tam tikra prilyginimo rūšim, nes pareiškė, kad jis dvasinėje srityje pasirenkąs tą profesiją, kurią jo motina akušerė Feneratės vykdanti fiziologinėje srityje; jis buvo dvasinė priėmėja.

Taigi savo esme parabolė yra lyginimas, žinoma, toks prilyginimas gali būti paprastas ar sudėtingas, priklausomai nuo minties įmantrumo ir nuo autoriaus sugebėjimo ar klausytojų pajėgumo suprasti, ir jame gali būti šiokių tokių alegorijos bruožų. Pavyzdžiui, jeigu mokytojo pareiga mokykloje lyginama su daržininko, tai turime prilyginimą. Jeigu lyginimas nukrypsta į smulkmenas, daigai darže simbolizuoja mokinius, gėlės ir vaisiai paskyrimą į aukštesnį laipsnį ir įvairius atpildus, žemės kasimas — mokymo rūpesčius, šakų apkarpymas — įvairias bausmes ir taip toliau, tada lyginimas įgauna ir simbolinio atspalvio, arba tikriau sakant, prilyginimas būna alegorinis. Jeigu pati mokykla neminima, o tik augalai, gėlės, kastuvas, žirklės ir t.t., tada turime gryną alegoriją arba ištęstinę metaforą. Betgi aišku, kad ilgesnė alegorija yra sunki parašyti ir dėl to reta (žymus tokios pavyzdys yra Horacijaus odė „O navis“, kurioje jis kalba apie respubliką kaip apie laivą), tik paprastus prilyginimus būna lengva paversti alegorijomis ir pasinaudoti kai kuriais jos bruožais.

Jėzaus prilyginimai derinasi su tomis bendrinėmis taisyklėmis4).

361. Senoji žydų literatūra mėgo prilyginimus ir vadino juos „mashal“, tačiau tas pavadinimas apima ir kitas literatūrinės išraiškos priemones. Kaip ir lauktina, Jėzaus laikų ir anksčiau mokiusieji rabinai naudojo prilyginimus, daugiau ar mažiau sumaišytus su kitomis panašiomis formomis, tačiau nuo II šimt. vidurio prilyginimai nustota vartoti. Tuo metu mirė Rabbi Meir, o su juo kartu, kaip sakoma, ir prilyginimai. Jam priskiriama trys tūkstančiai pasakėčių, kurių vyriausias veikėjas visuomet yra lapė. Dėl to apie tą metą rabinams prilyginimas nebeteko savo gyvumo ir veiksmingumo ir pasidarė daugiau be energijos.

Jėzui prilyginimas yra visai kas kita. Paprastas ir tiksliai apibrėžtas, besiremiąs kasdieniškiausia tikrove, jis visu kristalo aiškumu nusako pačias kilniausias sąvokas. Jis lengvai buvo suprantamas bemoksliams ir teikė gausios medžiagos pamąstyti mokytiems. Jis visiškai laisvas nuo kokių nors literatūrinių dirbtinumų, o savo jėga toli pralenkia gižiausiai nudailintuosius, neveda į sumišimą, bet įtikina, ne tik įstengia įtikinti, bet ir sujaudina.


1) Plg. Morkaus 2,17-22
2)    Mato 13,1-3; Morkaus 4,1-2; Luko 8,4; plg. Morkaus 4,35
3)    Ta laisvė kaip tinka tvarkytis ryšium su evangelijos prilyginimais jau buvo iškelta rašte, kuris priskiriamas šv. Augustinui: „Retkarčiais iš tiesų vienas ar kitas evangelistų yra susiejęs į krūvą tokius dalykus, kurie, kaip jis teigia, buvo pasakyti ne tuo pat laiku. Tai dėl to, kad kiekvienas jų, tvarkydamas savo pasakojimą, nesilaikė įvykių eigos, bet vien tos sąsajos, kurią teikė atmintis“ (Questiones septendecim in Matheo, qu.XV).
4) Tas bendrines taisykles, tokias savaime aiškias, kokios jos yra, po Aristotelio yra nusakęs dar ir Kvintilijonas: „Šios rūšies alegorijos dažnai panaudojamos kalbose, bet labai retai vien tik jos: su jomis įjungiama ir didelė dalis kitokių sudėtinių dalių... O ypač patrauklios būna kalbos, kai jose deramai panaudojami šie trys dalykai: prilyginimas, alegorija ir metafora“ (Inst. orat. VII.6). Nebūtų buvę reikalo čia nurodyti dar tokias gerai žinomas taisykles, kaip kad šitos, jeigu jos nebūtų taip smarkiai paneigiamos, būtent, kaip tik Jėzaus prilyginimų atveju. Esu jau minėjęs Julicherio darbą apie evangelijos prilyginimus (Die Gleichnisreden Jesu, II tomas, II laida, 1910), kurį Loisy laikė „galutiniu“ (§211). Pagrindiniai šio darbo teigimai yra šitokie: prilyginimas ir alegorija — tai literatūrinės išraiškos priemonės, kurios yra skirtingos, ir negalima jų maišyti vienų su kitomis; prilyginimas visuomet būna aiškus ir niekad jam nereikia jokių paaiškinimų, o alegorija nėra plačiai pažįstama forma, bet tokia, kuria naudojasi kultūros ir mokslo žmonės ir kuri jiems tinka (čia kaip tik priešinga tam, ką Kvintilijonas tvirtina: „Alegorija gana dažnai pasirodo pravarti kasdieninėje kalboje ir tarp riboto talento žmonių“); o Jėzus, kalbėjęs liaudžiai, išimtinai naudojosi tik prilyginimais be jokių alegorinių bruožų; jeigu evnngelijos prilyginimuose šiandien užtinkama alegorinių bruožų, tai juos įjungė evangelistai ar pirmykštė Bažnyčios tradicija, ir dėl to jų turi būti atsikratyta, norint pasiekti tikrąją Jėzaus mintį. Šitokios taisyklės jau iš anksto buvo paneigtos Menenijaus Agrippos, Abimeleko laikais (Teisėjų knyga, 9,8-15) ir net dar anksčiau. Mūsų laikais jos buvo sudarytos grynai praktiškais sumetimais. Reikėjo kuo nors pasiteisinti atmetant Jėzaus prilyginimus, evangelijų iki šiol išlaikytus, norint pasirinkti tik tokius dalykus, kurie patinka, o atmesti nesuderinamus su iš anksto susidarytomis teorijomis. Tokie diletantai savo daromąją atranką teisino tokiais keistais argumentais, kurie verčia tik šypsotis (§364 pastab.). Šiandieną tokiais pat praktiškais sumetimais Juelicherį ir Loisy seka tik retas atsilikėlis.

PRILYGINIMŲ TIKSLAS

362. Jėzaus prilyginimai taiko pavaizduoti Dievo arba dangaus karalystę. Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo apie būtinas moralines sąlygas įeiti į tą karalystę; o dabar, prabėgus kuriam laikui, reikėjo žengti tolimesnį žingsnį į priekį ir pakalbėti apie pačią karalystę, apie jos pobūdį ir prigimtį, narius, kurie sudaro ją, apie jos būdus, kaip ji būtų įgyvendinta ir nustatyta. Iš tikro ir šiuo atžvilgiu Jėzus savo pamokslais ėjo palaipsniui.

Šio laipsniškumo prasmė yra nepaprastai svarbi dėl istorinių aplinkybių, kurias jau iškėlėme (§§300-301) ir kurios yra Jėzaus laikysenos socialiniame gyvenime tikrasis raktas, žydai labai laukė politinės Mesijo karalystės. Toms minioms kalbėti apie Dievo karalystę neišryškinus ir nepaaiškinus reiškė leisti joms savo fantazijoje susidaryti vaizdą, kad tas dangiškasis galingas karalius būtų apsuptas ginkluotų Vyrų būrių, o dar geriau — kovojančių angelų legionų, kurie Izraeliui neštų pergalę po pergalės, kol visa žemė būtų užviešpatauta ir Izraelis taptų pagonių tautoms „mokytoju ir Viešpačiu“, tai tautai, kuri iki šiol buvo visų pagonių mindžiojama, ir dabar jie pasidarytų Izraeliui pakojis (§83). Kaip tik tokioms svaičiojimais gyvenančioms minioms Jėzus turėjo kalbėti apie jų tokio svaičiojimo objektą ir kalbėti dar tokiu būdu, kad jas patrauktų, o kartu ir išblaškytų tuos svaičiojimus. Dievo karalystė, be abejonės, turėjo ateiti, taip, ir ji pradėjo jau įsikūnyti, bet tai nebuvo jų „karalystė“, o Jėzaus, visiškai skirtinga. Todėl Jėzaus pamokslai turėjo kartu parodyti ir neparodyti, atmerkti akis į tiesą ir užmerkti jas prieš fantastines svajones. Taigi buvo reikalinga didelės išminties, nes Jėzus čia ėjo tokiu ugniakalniu, kuris kiekvienu metu galėjo prasiveržti, ši maloningoji išmintis nusvėrė čia tai, kad Jėzus kalbėjo prilyginimais.

Prilyginimas iš tikro yra aiškus, bet kartu ir neaiškus, iškalbingas, bet ir santūrus. Kas jį svarsto giedria ir nevaržoma dvasia, tam jis aiškus ir iškalbingas, o kas žiūri į jį drumsta akim ir dvasioje priešingai nusiteikęs, tam prilyginimas nieko nesako, nebent tik priešingai, negu juo buvo norėta pasakyti. Taigi prilyginimas nėra tamsa, o šviesa, gailestingai pritaikyta akims, kurios yra ypatingose sąlygose; tačiau tos akys turi būti tyros, o ne sergančios, tai, ką Augustinas bus pats patyręs: „Ligotos akys bijo šviesos, o tyroms ji yra maloni“.

Bet taip pat ir tuo atveju, jei prilyginimas nebūtų iš karto suprastas, tai dar liko vienas vaistas. Jėzus prilyginimus sakė viešai, gerai ir blogai nusistačiusiems žmonėms, kad visiems būtų atverti karalystės vartai. Prilyginimui šydo būtinai reikalavo gailestingumas ir išmintis, bet visuomet dar buvo galimybė nutraukti tą priedangą, neviešai kreipiantis į prilyginimo autorių. Jėzus, jei iš tikro norėjo skelbti savo karalystę, nebūtų atsisakęs paaiškinti, jei kas būtų norėjęs privačiai į jį kreiptis. Privačiai kalbantis, nebuvo reikalingas tas atsargumas, kuriuo jis vadovavosi viešai kalbėdamas.

363. Taip iš tikro ir atsitiko. Vieną aiškiai nenusakytą dieną mokiniai atėjo pas jį ir paklausė: „Kodėl tu jiems kalbi prilyginimais?“1). Šis klausimas ir Jėzaus duotas jiems atsakymas yra labai svarbus; bet tai vertinant reikia prisiminti, kas klausiama, ir atsakymas buvo duotas, tikriausia, ne Prilyginimų dieną, bet gerokai vėliau, kai Jėzus jau buvo pasakęs daug prilyginimų ir mokiniai jau buvo pastebėję, kad jie maža įspūdžio tepadarė minioms2). Be to, dar prieš iškeldami tą klausimą, mokiniai buvo privačiai kreipęsi į Jėzų, prašydami, kad paaiškintų viešai girdėtuosius prilyginimus3), o taip pat ir pats Jėzus skyrium dar jiems aiškindavo tuos prilyginimus. Taigi Jėzus į tą klausimą mokiniams atsakė: „Nes jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Nes kas turi, tam bus duota, ir jis apsčiai turės, o kas neturi, iš to bus atimta ir ką turi. Todėl aš jiems kalbu prilyginimais, kad jie, žiūrėdami, nemato ir, klausydami, negirdi ir nesupranta. Juose įvyksta pranašystė Izaijo, kurs sako: Girdėte jūs girdėsite, bet nesuprasite, ir žiūrėte jus žiūrėsite, bet nematysite. Nes šitos tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis, ir nesuprastų širdimi ir nesigręžtų, ir aš jų nepagydyčiau. Palaimintos gi jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“4). Šis atsakymas buvo skirtas ne tik apaštalams, bet ir kitiems pasekėjams, ir jie visi kartu buvo kėlę tą klausimą. Skirtumas tarp pasekėjų ir kitų klausytojų buvo tas, kad pirmiesiems buvo suteikta teisė aiškiai pažinti karalystę ir jos paslaptis, kitiems tai buvo pridengta prilyginimo šydu. Bet tas skirtumas susidarė tik dėl šių uolumo, kuriems privačiai klausiant būdavo atskleidžiamas prilyginimų šydas, o kitiems tas šydas likdavo, nes jie netroško iš jo išeiti. Tačiau karalystės vartai buvo atviri ir vieniems ir kitiems, ir jos slenkstį nusakė prilyginimas.

Būtų galima klausti, kodėl vien tik uolieji tuo savo uolumu peržengdavo aną slenkstį, bet tuo būtų iškeltas visiškai kitas klausimas ir daug aukštesnės jau srities, ir tai jau sudarytų Nikodemui pasakytąjį dėsnį: „Kas neatgims iš vandens ir šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę“.

364. Visa tai pakankamai aišku iš Mato teksto, išskyrus vieną vietą, kurią tuojau pamatysime. Priešingai, kitų sinoptikų tekstas, žymiai trumpesnis, sudaro ypatingų sunkumų, ypač Morkaus, kuris šitaip skamba: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis; o tiems, kurie lauke, viskas įvyksta prilyginimais, kad regėte regėtų, ir neišvystų, girdėte girdėtų, ir nesuprastų, kad kartais jie nesigręžtų, ir nebūtų jiems atleistos nuodėmės“5). Buvo be galo daug ginčytasi dėl pirmojo „kad“ (graikiškai ,,hina“), nes po to eina neišvardinta Izaijo citata, nustatinėjant, ar tai turi tikslo ir siekimo prasmę; klausimas turi būti išspręstas lyginant su kitais dviem sinoptikais, o ypač su Matu, kurio tekstas šiuo klausimu yra už visus plačiausias.

Atsakydamas Jėzus, iškėlęs skirtumą tarp uoliųjų ir visų kitų, nurodo į tai, kas jau buvo atsitikę pranašui Izaijui, pacituodamas čia jo žodžius. Bet ši Sen. Testamento citata šiandieniniame Mato tekste yra paimta iš Septuagintos vertimo (tikriausia, Mato evangelijos vertėjo į graikų kalbą), o Jėzus, be abejonės, ją citavo originaline hebrajų kalba, ir ji skamba šitaip: „Ir Dievas tarė: Eik ir sakyk tai tautai: Klausyte klausykitės ir nesupraskite! regėte regėkite ir nepažinkite! Sukietink šitos tautos širdį, apkurtink jos ausis ir užmerk jos akis, kad kartais neišvystų savo akimis ir neišgirstų savo ausimis ir nesuprastų savo širdžia ir gręžtųsi, ir aš dar kartą pagydyčiau ją“6). žiūrint i tikrąją šių žodžių prasmę, čia negali kilti jokios abejonės. Dievas čia kalba kaip tradicinis ir kupinas meilės Izraelio gydytojas ir dar kartą bando ligonį gydyti, pakviesdamas tai atlikti Izaiją, bet gydytojas paniekinamas, nes ligonis, kaip ir visuomet, pasirodo esąs kietagalvis ir užsispyręs. Jam sukrėsti ir baimės įvaryti gydytojas čia kalba sarkastiškai ir grasindamas. Taigi jis sako: ,.Kad bent kartą tu paklausytum ir leistumei įtikinamas! Atstumdamas mano vaistus, lieki kaip buvęs blogas, „kad“ tavęs amžiais nebepagydyčiau!“. Tad kas gi nemato, kad gydytojas rimtai ir tikrai nori pagydyti, o tas „kad“ yra pilnas meilės sarkazmas ir išganingas grasinimas, kurio atsakomybė krinta vien tik pačiam ligoniui! Iš tikro šiuo istoriniu atveju Dievas siuntė Izaiją, kad bandytų dvasiškai išgydyti Izraelį.

Taigi kaip Mato evangelijoje šis pasikalbėjimas aiškinamas pagal hebraišką Izaijo originalą, taip kiti abu sinoptikai aiškinami remiantis Matu ir Izaijo hebraišku tekstu, šią Izaijo ištrauką Lukas ir Morkus cituoja ne tik neaiškiai, bet dar ir sutrauktai ir nepilnai. Toks citavimo būdas neturėtų klaidinti nei apsiriboti vien tik pacituotaisiais žodžiais. Buvo cituojami tik svarbiausieji žodžiai, kad tiksliai būtų atpažinta ta ištrauka, bet griežtai žiūrint, kad tos ištraukos tikrosios prasmės reikia ieškoti ištisiniame tekste, į kurį daroma užuomina. O tas ištisinis tekstas, kaip nesunkiai galima prileisti, buvo klasinis tekstas antižydiškoje polemikoje ir įvairiai panaudojamas pirmykštėj katechezėj7). Išvada: ginčijamasis „kad“ visuose trijuose sinoptikuose turi tą pačią prasmę, kokia yra ir Izaijo hebraiškame originale. O ta prasmė nereiškia nei tikslo nei siekimo, o yra tik liūdnas įspėjimas išganinga grasinimo forma8).


1)    Mato 13,10
2)    Tą pasikalbėjimą perduoda visi trys sinoptikai tuojau po sėjėjo prilyginimo, kuris buvo pirmasis Prilyginimų dieną. Bet teisingai šių dienų aiškintojai tvirtina, kad čia laikomasi loginės tvarkos, o ne chronologinės. Pradėdami prilyginimus, evangelistai teisingai iškelia šį klausimą tuojau po pirmojo prilyginimo, kuris tikra šviesa nušviečia visus kitus prilyginimus. Tačiau tas pasikalbėjimas įvyko ne Prilyginimų dieną ir ne po pirmojo prilyginimo, nes tą dieną Jėzus kalbėjo stovėdamas laivelyje ir atsigręžęs į minios apgultą krantą. Dėl to mokiniai nebūtų galėję iškelti tada tokio jautraus klausimo, ir tai galėjo būti tik privačiai (plg. Morkaus 4,10); taip pat ir po pirmojo prilyginimo dar nebūtų buvę galima klausti Jėzų, „kodėl jis kalba prilyginimais“. Taigi čia yra vienas tų daugelio atsitikimų, kai evangelistai tvarko medžiagą nepriklausomai nuo įvykių eigos.
3)    Mato 13,36; 15,15; Morkaus 4,34
4)    Mato 13,11-16; plg. graikiškąjį Morkaus tekstą 4,10
5)    Morkaus 4,11-12
6) Izaijo 6,9-10 7)    Jono 12,40; Apaštalų darbų 28,26-27; Romieč. 11,8
8)    Bažnyčios Tėvai ir senieji aiškintojai dažnai grįždavo prie to „kad“ ir prilyginimų paskirties, susidarydami tuo progos patyrinėti Dievo malonę, laisvą valią ir žmogaus paskirtį, Tarp visų tų aiškintojų geriausią išvadą pasidarė šv. Jonas Krizostomas, pabrėždamas, kad prilyginimų tikslas buvo apšviesti, o ne užtamsinti protą, ir pateikia šitaip tą geriausią prasmę: „Jei Jėzus nebūtų norėjęs žydų pamokyti ir išganyti, tai būtų turėjęs tylėti ir prilyginimais nekalbėti; dabar gi prilyginimais kalbėdamas iškelia klausimus, bet pridengtus šešėlyje; ...tačiau bet kas galėjo ateiti pas jį ir paklausti, kaip tai aiškinama, kaip pasielgė jo mokiniai“ (Math, homilia 45,2; Migne: Patrologia Greca 58, 473). — Juelicheris nuėjo visai kitu keliu. Jam Jėzaus pasikalbėjimas su mokiniais dėl prilyginimų tikslo yra grynas išmislas evangelistų, kurie, ieškodami atsakymo iš užsispyrimo atmesti Jėzaus skelbiamąjį mokslą, davė jo prilyginimams šį aiškų tikslą: užtemdyti ir sumaišyti, ir dėl to sugalvojo šį pasikalbėjimą, kaip Jėzaus aiškinimą. Šio Juelicherio spėliojimo tikrasis pagrindas yra surasti priekabę pagal iš anksto nusistatytąją teoriją niekais paversti Jėzaus prilyginimus, kaip jau aukščiau esame iškėlę (§360 pastaboje), ir dėl to nėra ko stebėtis. O reikia stebėtis ir piktintis tuo, kad Juelicheris apsimeta Jėzaus advokatu ir gynėju, sakydamas, kad tuo jis norįs amžiams išlaikyti patį gražiausiąjį deimantą — amžinąjį Jėzaus vainiką, nes jo noras būtų apšviesti, o ne prilyginimais apakinti (Gleichnisreden I, p, 148). Kai žinoma, kad tuos žodžius ištarė radikaliausias kritikas, tradicinės Jėzaus figūros sistemingas griovėjas, tokie jo žodžiai sudaro pajuokos įspūdį. Rūpintis dar gražiausiuoju deimantu, kai nuplėšiamas pats vainikas, o taip pat savajam didvyriui nukertama galva, nėra nei rimtas dalykas, nei geras skonis.

KARALYSTĖS PRILYGINIMAI

365. Prilyginimų diena vyko Kaparnaumo apylinkėje ir ežero krante. Susirinkus didelei miniai, Jėzus pasinaudojo jau naudotąja priemone (§303), įlipo į laivelį ir, šiek tiek atsistūmęs, pradėjo kalbėti krante sustojusiems žmonėms.

Pirmasis tos dienos mums perduotasis prilyginimas yra apie sėjėją. Kalnuotoje ir nelygioje Galilėjoje dirbamos žemės buvo tik šen ten po nedidelį rėželį, ypač pakrantėse ir slėniuose. Užeinant apie lapkričio mėnesį pirmajam lietui, ūkininkas pereidavo savo įdirbtais rėželiais ir berdavo ten kviečių ar miežių sėklą. Taigi dangaus karalystės reikalai yra panašūs į tokio Galilėjos sėjėjo.

Sėjėjas išeina iš namų, nešdamasis pilną sėklos maišelį ir, atėjęs į savo įdirbtąjį rėželį, pradeda sėti. Palestinoje laukai yra visiems pereinami, taip pat ir per įdirbtuosius rėželius netrukus praminami takai, trumpinant sau kelią. Todėl dalis sėklos krinta į tokius takus, ir ją gana greitai paukščiai sulesa ar praeiviai sumindo. Kita sėklos dalis krito ant uolų, kur tik plonai tėra žemės; ten dėl šilimos greitai sudygsta, bet kai nėra pakankamai žemės, neįleidžia giliai šaknų, ir pakanka keletos saulėtų dienų, kad visiškai nudžiūtų. Kita sėkla krinta į gilią žemę, bet nekaip paruoštą, ir ten kartu su geraisiais daigais auga erškėčiai ir dagiliai, nustelbiantieji geruosius daigus. Pagaliau, kas liko maišelyje, išbarstoma į gerą žemę, ir ten sėkla duoda trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir net šimteriopą derlių. Tokį paprastą atsitikimą Jėzus papasakojo, kaip atsitikusį tūlam sėjėjui, ir sudarė savo prilyginimą. Paskui užbaigė: „Kas turi ausis klausyti, teklausai!“.

Tačiau mokiniams privačiai paprašius, pats Jėzus paaiškino prilyginimą (§363). Sėkla yra Dievo žodis, tai yra dangaus karalystės skelbimas. Takuose kritusi sėkla ir paukščių sulestoji — tai nepasiruošę klausytojai, kurie skelbiamąją dangaus karalystę priimdavo ausimis, bet ne širdimi, nes tuojau ateidavo velnias ir tai atimdavo. Sėkla, kritusi į uolotą žemę, vaizdavo paviršutiniškus klausytojus, kurie skelbimą priimdavo su laikinu džiaugsmu, bet, iškilus pirmiesiems prieštaravimams, atsisakydavo jos. Sėkla, kritusi tarp erškėčių ir dagilių, vaizdavo pasaulio rūpesčiais ir aistromis persiėmusius klausytojus, kurie dar kurį laiką išlaikydavo širdyje gerąją naujieną, bet vėliau materialiniai troškimai ją nuslopindavo. Pagaliau sėkla, kritusi į gerą dirvą, tai buvo tie, kurie visiškai atsidavusia širdimi priimdavo gerąją naujieną, duodami daugiau ar menkiau gausų vaisių.

Eilinis žydas iš tų, kurie laukė Mesijo politinės karalystės, būtų mažai tesupratęs arba visiškai nieko iš to prilyginimo tikrosios prasmės, nebent jis būtų kreipęsis į Jėzų, prašydamas paaiškinimų, kaip padarė jo mokiniai.

Eilinis žydas laukė pergales nešančio karaliaus nukariautojo, o čia, priešingai, karalystės autorius buvo visiškai nepaminėtas ir liko šešėlyje; laukė, kad karalystės įsteigimas triukšmingai nusileistų iš dangaus debesų, o čia, priešingai, karalystė ateina nuolanki ir tyli iš pačios žemės, susidurdama su daugeliu įvairiausių kliūčių; laukė tautinio atsikeršijimo ir pergalės prieš pagonis, o čia, priešingai, paryškinamas ramus dvasios darbas prieš aistras ir pasaulietiškus rūpesčius. Taigi eilinis žydas prilyginimą matė, o kartu ir nematė; jei tada būtų likęs atkakliai besilaikąs savo senųjų pažiūrų, jo širdis būtų dariusis dar kietesnė, o ausis vis kurtesnė, visiškai atmetus „dvasinį atsivertimą“ (§335), į kurį prilyginimas išmintingai kvietė.

366. Dangaus karalystei įgyvendinti iškyla kliūčių net ir ten, kur ji buvo gerai priimta, ir tai pavaizduoja antrasis prilyginimas.

Žmogus pasėjo dirvoje gerą sėklą, žemė buvo gerai įdirbta, sėkla buvo laiku pasėta ir pakankamas jos kiekis. Jis galėjo būti ramus ir pasitikėdamas laukti piūties. Bet štai jo kaimynas, kuris iš seno turėjo jam pykčio, atėjo naktį, kai šio tarnai miegojo, ir jo dirvoje gausiai pribarstė raugių. Tarp žemdirbių tai buvo klasiškas blogumo atvejis ir romėnų teisėje turįs baudžiamuosius nuostatus1). Raugių iš tikro negalima atskirti nuo kviečių želmens, ir skirtumas paaiškėja tik tada, kai varpos ima plaukėti, o tuomet jau per vėlu ravėti piktžoles, ir kviečiai jau būna nukentėję. Ir šį kartą blogis nebuvo pastebėtas, kol javai nepradėjo plaukėti. O tada tarnai atėjo pas savo šeimininką ir jam tarė: „Argi ne gerą sėklą pasėjai dirvoje? Iš kurgi atsirado raugių?“, šeimininkas tuojau suprato, iš kur kilo raugės, ir sušuko: „Tai padarė žmogus neprietelis!“. Tarnai tada jam pasiūlė: „Jei nori, mes eisime ir išrinksime jas?“. Bet šeimininkas atsakė: „Ne, kad kartais rinkdami rauges, neišrautumėte draug su jomis ir kviečių. Palikite vienus ir kitus augti iki piūties; piūties metu aš pasakysiu piovėjams: Pirma išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano klojimą“.

 Taip pat ir dėl šio prilyginimo turime Jėzaus duotąjį aiškinimą mokiniams2). Kur sėja gerą sėklą, yra žmogaus Sūnus; dirva — pasaulis, gera sėkla — karalystės vaikai, o raugės— blogio vaikai; neprietelis, kurs jas pasėja, yra velnias; piūtis — pasaulio pabaiga; piovėjai — angelai. Pasaulio pabaigoj žmogaus Sūnus pasiųs savo angelus, kurie, kaip piovėjai kad darė su raugėmis, surinks iš jo karalystės visus tuos, kurie darė neteisybę, ir įmes juos į krosnies ugnį. Tuomet teisieji spindės, kaip saulė, Tėvo karalystėje.

Taigi antrasis prilyginimas mokė, kad Jėzaus skelbiamoji karalystė turės gėrį ir blogį, gėrį gaudama iš žmogaus Sūnaus, blogį — iš velnio. Šis gėrio ir blogio maišymasis būtų pakenčiamas atsižvelgiant į visišką gėrio pergalę, kuri įvyktų dabartiniam pasauliui pasikeitus į būsimąjį. Taigi ta karalystė yra lyg tiltas, kuris jungia du amžius, arba pasaulius. Tai tarytum Jokūbo kopėčios, kurios nuo žemės kilo iki dangaus.

367.    Į šį prilyginimą iš dalies panašus ir kitas, vien tik Morkaus (4,26-29) perduotasis. Su Dievo karalyste taip yra, kaip su žmogum, kuris apsėjo savo dirvą. Vis tiek, ar jis miega, ar keliasi, dieną ar naktį, sėkla dygsta ir auga jam nežinant, pagaliau plaukėja ir noksta, nes turi savo vidinę jėgą; betgi tai turi vykti iš lėto ir praeiti ištisą normalų vystymosi ratą.

Taigi ir Jėzaus skelbiama geroji naujiena taip pat vyks pagal normalią eigą, plėsdamasi ir apimdama žmogaus dvasios gelmes, o ne staigiai, ir be jokių apokaliptinių perversmų, kurių išsiilgusios laukė minios, bet plėtosis remdamasi ta vidine jėga, kuri jai suteikta iš aukštybės.

368.    Prilyginimas apie garstyčios grūdą taip pat rodo, kad Dievo karalystė prasidės be kokio nors išorinio triukšmo. Garstyčia Palestinoje yra labai kasdieniškas dalykas, ir nors tai yra vienmetis augalas, bet, tinkamas sąlygas turėdamas, gali išaugti į 3 ar 4 metrų aukščio krūmą. Tos sėklos yra tokios smulkios, kad ir šiandieną Palestinoje jos eina priežodžiuose palyginti beveik neįmatomiems dalykams: „Mažas kaip garstyčios grūdas“. Taigi šį įdomų neproporcingumą tarp mažosios sėklos ir paties augalo, didžiausio už visas daržoves, Jėzus duoda pavaizduoti neproporcingumui tarp Dievo karalystės pradžios, nuolankios ir tylios, ir jau išaugusios jos, kai ji bus didingesnė už bet kurią kitą.

Čia iš tikro taip pat matome visiškai atmetamas ano meto žyduose pasklidusias idėjas (§318). Prieš keletą metų Horacijus buvo rašęs, kad tikrasis poetas galvoja, jog „dūmai kiltų ne nuo žaibo, bet liepsna iš dūmų“3). Perkėlus šias Horacijaus priešybes į religijos sritį, pirmasis vyksmas patapo Palestinos masių kelrodžiu, o Jėzus pasirinko antrąjį, žmonės aukštino ateisiančios mesijinės politinės karalystės puikumą, bet, priešingai, po keturiasdešimt metų liko vien tik iš degančios Jeruzalės griuvėsių kylantieji dūmai ir visos apgailėtinos to sunaikinimo pasėkos, kurios tebesitęsia ir po dvidešimt šimtmečių. Jėzus pradėjo Kalno pamokslu, menku debesėliu, kurį, kaip atrodė, išblaškys pirmasis lengvas vėjo pūstelėjimas, bet iš to ištryško toks žibėjimas, kuris po dvidešimties amžių šviečia skaisčiau negu bet kada. Toks palyginimas nėra kokia nors nudailinta kritikos teorija, paremta kokia nors ypatinga filosofija ir skirta įrodyti, kad Jėzus sirgo haliucinacijomis ar kuo nors panašiu, čia yra tik paprastas stebėjimas, paskatintas Jėzaus pasakytojo aiškaus prilyginimo, bet, priešingai anokioms teorijoms, yra paremtas istoriniu faktu, visuotinai žinomu ir tvirtu kaip uola.

369. Panašus yra ir raugo prilyginimas. Vakare šeimininkė duonkubilyje užmaišė tris saikus miltų ir tašlon įdėjo saują raugo. Kitą rytą, atidengusi duonkubilį, moteriškė mato, kad ta saujelė raugo per slapto veikimo naktį prasismelkė pro visą tešlą ir pakeitė ją šimtą kartų didesne.

Čia taip pat parodomas tas didelis istorinis skirtumas, kuris yra karalystės pradžioje, čia pavaizduotoje raugu, ir, jau visiškai jai išaugus, pavaizduotoje iškilusiąja tešla, čia dar aiškesnė yra užuomina į tą vidinę ramiąją dvasinę karalystės prigimtį, kuri bus skleidžiama ne ginklais, ne pinigų ar politinių ideologijų padedama, bet slaptai laimėdama protus ir širdis, kaip paslaptingasis dieviškas raugas.

370. Kiti prilyginimai, kuriuos Jėzus, greičiausia, pasakė savo mokiniams namuose (Mato 13,36), perduoti labai trumpai. Dangaus karalystė yra panaši į dirvoje paslėptąjį lobį. Buvo paprotys politiškai neramiais laikais brangius daiktus užkasti į žemę kur nors kaime, kad jie nepatektų kareiviams kaip grobis. Po keturiasdešimt metų, apgulus Jeruzalę, kai visi, miesto vartai buvo uždaryti, brangenybės buvo slepiamos vandens nutekamuose vamzdžiuose ir požeminiuose urvuose4). Bet atsitikdavo, kad toks paslėptųjų turtų savininkas mirdavo, o vėliau koks nors praeivis ar ūkininkas žemę bedirbdamas atsitiktinai užeidavo juos. Žinoma, laimingasis pirmiausiai stengdavosi tą žemę nupirkti, nieko nesakydamas, ką jis ten rado, norėdamas pasidaryti teisėtu surastojo lobio savininku5). Jėzaus prilyginime toks laimingasis, įsitikinęs, kad jis užėjo lobį, pridengia jį, vėl slėpdamas, kad niekas neužeitų. Tada, slaptai džiaugdamasis, parduoda visa, kad sudarytų reikalingų pinigų sumą anam laukui nupirkti, ir tuo būdu tampa paslėptojo lobio savininku. Jis rizikuoja viskuo dėl visko, nes žino, kad tai, ko jis atsisako, mažiau tėra verta, negu visa tai, ką jis gauna. „Palik viską ir rasi viską“.

Taip atsitinka ir tam, kas pažino ir įvertino dangaus karalystę. Tas viską paliks, ką turėjęs, kad įsigytų tą aukščiausiąjį turtą6).

371. Tas pats pamokymas yra pateikiamas ir trumpame prilyginime apie perlą. Perlų pirklys ilgai ieško didelės vertės perlo, vieno iš tų garsiųjų senovinių perlų, kokie buvo tie du didieji Kleopatros perlai, minimieji Plinijaus7). Pagaliau, suradęs tokią didelę retenybę, jis viską parduoda, nes jis turi jį nusipirkti8).

Panašus į raugių prilyginimą yra tasai trumputis apie tinklą, paremtas kasdieninio gyvenimo įvykiais Tiberijados ežero pakrantėse. Dangaus karalystė yra lyg ir didžiulis tinklas, mestas į vandenį ir paskui ištrauktas pilnas visokios žuvies, žvejai gerąsias žuvis sudeda į pintines, o prastąsias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai ir atskirs piktuosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į ugnies krosnį9).

Tas Jėzaus atskiras pasikalbėjimas su mokiniais, kuriuo buvo baigta Prilyginimų diena, įgavo galutinį antspaudą kitu trumpu prilyginimu. Baigęs kalbėti, Jėzus paklausė savo mokinius: „Ar supratote visa tai? Jie tarė jam: Taip. Jis tarė jiems: Todėl kiekvienas Rašto žinovas, pamokytas apie dangaus karalystę, panašus į žmogų šeimininką, kuris išima iš savo iždo naujų ir senų dalykų“. Mokiniai, kurių paskirtis buvo tęsti savo mokytojo darbą, turėjo vadovautis pagal jo nurodymus, kuriuos jis paskelbė Kalno pamoksle (§323), būtent, kad jis atėjo ne panaikinti Senojo Įstatymo, bet jo papildyti ir patobulinti. Senieji dalykai turėjo būti naujais papildyti ir patobulinti.


1)    Digest. IX, tit. 2 ad legem Aquiliam, 27, n.14
2)    Mato 13,36-43
3) Ars poetica 144-145
4)    Plg. Žydų karas VI,431-432; VII, 114-115
5)    Tokį kaimiečių suktumą yra pastebėjęs Horacijus, suminįs bernu buvusį kaimietį, nusipirkusį lauką, kuriame buvo radęs lobį (Sat. 11,6.10-13).
6) Mato 13,44
7)    Natur histor. IX,35-58
8)    Mato 13,45-46
9)    Mato 13,47-50

NUO ANTRŲJŲ VELYKŲ IKI PASKUTINIOSIOS PADANGČIŲ ŠVENTĖS

PIRMASIS DUONOS PADAUGINIMAS

372. Iki šiol matytiems įvykiams tebesitęsiant, jau turėjo būti apie kovo mėn. vidurį. Todėl „buvo arti žydų šventė, Velykos“1), tai yra 29 metai ir Jėzaus viešojo veikimo antrosios Velykos (§177).

Tuo metu pas Jėzų grįžta apaštalai iš misijų, o kartu ateina žinia apie Jono Krikštytojo mirtį (§355). Apaštalai, pavargę nuo ką tik atliktojo darbo, buvo tuojau taip apgulti minių, kad „jiems nebuvo kada pavalgyti“2). Kita vertus, tragiška Jono mirtis giliai nuliūdino Jėzų, ir jis susirinko grįžusius savo misionierius ir išvyko iš Kaparnaumo, ieškodamas jiems poilsio ir sau vienumos, taigi „jie sėdo į laivą ir nuvyko patys vieni į tuščią vietą, prie Betsaidos“3). Tai buvo miestas, kurį neseniai tetrarkas Pilypas buvo visiškai atstatęs ir pavadinęs Julija (Betsaida Julija) garsiosios Augusto dukters garbei (§19), o tai buvo ir dviejų porų brolių tėviškė — Petro ir Andriejaus, Jokūbo ir Jono (§279).

Vieta atrodė tinkama. Ten veikė ne Antipo, o Pilypo valdžia, ir todėl Antipas čia negalėjo imtis jokių priemonių prieš Jėzų, kurį jis įtarė esant prisikėlusiu Jonu (§357). Be to, miestas buvo kitapus Jordano, šiek tiek aukščiau tos vietos, kur jis įteka į ežerą, o į rytus buvo platūs, beveik negyvenami tyrai, kurie galėjo siūlyti nuošalumą ir poilsį. Iš gretimojo Kaparnaumo patogiai buvo galima jį pasiekti, kryžmai perplaukus ežeru netolimą nuotolį.

Bet Jėzaus ir jo grupės išvykimą pastebėjo Kaparnaumo minios, o iš krypties, kuria laivelis nuplaukė, buvo galima įsivaizduoti, kur plaukiama. Tada daugumas jų pasileido šiaurine ežero pakrante, persikėlė per Jordaną ten, kur jis įteka į ežerą, ir dėl to pasiekė antrąjį krantą prieš Jėzaus laiveliui atplaukiant. Kai jis išsikėlė tyruose už Betsaidos Julijos, minios jau buvo atsidūrusios ten ir laukė jo. Gali būti, kad prie uoliųjų minios, kuri paliko Kaparnaumą, pakeliui prisidėjo kiti. Kadangi nebetoli buvo Velykos, visas kraštas buvo pilnas karavanų, kuriais rytų galilėjiečiai keliavo į Jeruzalę. Tie, aišku, pasinaudojo proga dar kartą pasiklausyti Jėzaus, nes jau kurį laiką jo nebuvo matę.

Minios tuojau išsklaidė visas viltis pailsėti ir pabūti vienumoje, ypač dar ir dėl to, kad Jėzui, kai tik pamatė visas tas uoliųjų minias, pagailo jų, ir jis pradėjo stebuklais gydyti ligonius ir kalbėti jiems visiems apie Dievo karalystę. Tuo tarpu laikas bėgo. Jėzus ir jo apaštalai turėjo būti iškeliavę iš Kaparnaumo anksti rytą ir priešingą krantą pasiekė priešpiečiais. O susitikimas su miniomis, ligonių ir nelaimingųjų maldavimai, gydymas jų ir mokymas apie karalystę atėmė visą dieną, „ir jau buvo vėlu“4).

Minios, viską pamiršusios, nei nuovargio rodė, nei nesiskyrė nuo Jėzaus. Tačiau praktiškai galvojantieji apaštalai priėjo prie Jėzaus ir iškėlė tai, kad jie yra dykumoje, jau vėlyva valanda, ir dėl to būtų gera paleisti žmones, jog jie galėtų išsivaikščioti į artimiausius miestelius ir kaimus ir susirasti maisto ir nakvynę. Jėzus atsakė: „Jūs patys duokite jiems valgyti!“

Atsakymas iš tikro atrodė labai keistas. Visų pirma jie neturėjo duonos, o gal net ir tiek pinigų, kad galėtų jos nusipirkti. Pilypas greit paskaičiavo ir truputį ironiškai pastebėjo, kad jeigu jie galėtų sudaryti  net ir už du šimtu sidabrinių denarų (apie 300 litų), tai kiekvienam vargu teužtektų po kąsnelį. Jėzus į Pilypo apskaičiavimus nieko neatsakė, bet keisdamas toną paklausė: „Kiek turite duonos?“ Simono Petro brolis Andriejus atsakė: „Čia yra vienas vaikas, kurs turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuvis“; bet jis ir tokias žinias gavęs rimtai žvelgė į tikrovę: „bet kas tai tokiai daugybei?“ Jėzus neatsakė ir į Andriejaus apskaičiavimus.

373. Aplinkui, kiek tik akys užmatė, tęsėsi pievos pilnu Velykų meto vešlumu. Atrodė, lyg kokia banguojanti žalia jūra, iš kurios, lyg kokios salos, kyšojo pulkai žmonių. Tuomet Jėzus paliepė apaštalams susodinti žmones žolėje, ir jie tai atliko susodindami rateliais po penkiasdešimt ar šimtą. Petras, mūsų liudininkas, kuris savo pamoksluose bus mėgęs nupasakoti šį puikų vaizdą, piešia tai, kaip milžinišką sodą, kuriame žmonių būriai atrodė lyg viena lysvė šalia kitos, o Petro vertėjas jo pasakojimą pažodžiui pakartoja savo evangelijoje5). Bet niekas dar nepajėgė suprasti, kam tasai toks sutvarkymas reikalingas. Tik prabangiuose pokyliuose būdavo sėdima ant kilimų (§341), bet čia kokius valgius būtų galima patiekti žolėje sugulusiems svečiams? Tačiau Jėzus „paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad jie padėtų ties jais; ir dvi žuvis jis visiems išdalino. Visi valgė ir privalgę iki sočiai“. Tradicinis žydų pokylio pobūdis čia buvo išlaikytas tiek susėdant, tiek pasimeldžiant prieš valgį, tiek ir duoną laužant, abu pastarieji dalykai buvo šeimos tėvo pareiga. Tai buvo išlaikyta ir baigiant valgyti, kai buvo surinkti trupiniai, kas žydų būdavo daroma po kiekvieno valgio: „Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių, kurie buvo likę, ir žuvų“. Kadangi valgant minios buvo suskirstytos grupėmis, nesunku buvo suskaičiuoti: „Valgiusiųjų buvo penki tūkstančiai žmonių“6). Matas patvirtina, kad buvo penki tūkstančiai, bet, kaip buvęs muitininkas, jis mėgsta dar didesnį tikslumą ir prideda „be moterų ir vaikų“7).

Kalno pamoksle Jėzus buvo įspėjęs savo klausytojus: „Nebūkite tat bailiai susirūpinę ir nesakykite, ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime?.. Juk jūsų Tėvas žino, kad visa to jums reikia. Taigi ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (§331), šis įspėjimas pasirodė tikslus Betsaidos pievose. Visi tie žmonės kiaurą dieną ieškojo karalystės ir jos teisybės, arba dvasinės duonos, o negalvodami apie tai tuo pat metu jie rado ir savo kūnui duonos. Tačiau toji materialinė duona buvo visiškai antraeilis dalykas, greičiau priedinis dalykas mums liudijamojoje pasakojimo scenoje: nepaprastas šios išskirtinės dienos dalykas buvo kilnus karalystės ieškojimas ir pergalę laimintis išplėtimas. Teisingai buvo nurodyta, — ir kaip tik racionalisto Loisy, — kad visame šio epizodo pasakojime ketvirtojoje evangelijoje vyrauja supratimas, jog Kristus yra dvasinio gyvenimo duonas), ir tai kaip tik buvo lauktina iš dvasinės evangelijos (§160), kuri žymiai daugiau dėmesio skiria pamokymų gilumui, negu įvykių išoriniams bruožams, ir ypač pabrėžtinai iškelia panašumus tarp materialinių įvykių ir dvasinių principų.

374.    Mes taip pat turėtumėm laukti, kad minioms žymiai didesnį įspūdį darytų materialinis įvykis, negu kas nors kita. Ištisą dieną jos buvo klausiusios kalbant apie karalystę ir sujudintos to, ką girdėjo, o dabar žiūrėjo, kaip tos karalystės skelbėjas savo rankomis daugina jų kūnams maistą. Išvada jų buvo paprasta ir staigi ir visiškai sutampanti su jų mesijiniu laukimu (§362). Kas padaro tokius stebuklus, galėtų, kaip ir Izaijas, lengvai sunaikinti priešo kariuomenę, aptemdyti visą kraštą, kaip Mozė, išdžiovindamas vandenį pereiti upes, kaip Jozuė, pergalingai pereiti visą žemę, kaip pagonis Kiras, kuris paties Izraelio Dievo pavadintas „pateptuoju“9); trumpai tarus, jis galėjo didesnei Izraelio garbei greitai įgyvendinti taip laukiamąją „Mesijo karalystę“. Taigi jis buvo laukiamasis Mesijas: jo galia, be abejonės, rodo jį tokį esant. Jausdami tokią aiškią ir skatinančią išvadą, karštieji galilėjiečiai tuojau pradėjo veikti. „Tie žmonės, pamatę, kad Jėzus buvo padaręs stebuklą, sakė: Jis tikrai tas pranašas, kurs turi ateiti į pasaulį. Bet Jėzus, žinodamas, kad jie nori ateiti jo sugauti ir paskelbti jo karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“10).

Ši žinia, brangi savo istoriniu požymiu, brangesnė dar tuo, jog perduota yra tik to evangelisto, kurį šiandieną būtų norima laikyti nepavargstančiu atitrauktinių alegorijų kūrėju. O čia gi turime pačią paprasčiausią istorinę tikrovę, kaip tik tą tikrovę, kuria Jėzus seniai buvo pramatęs ir išmintingu elgesiu jos vengė (§301).

375.    Taip pat ir tą vakarą Jėzus apsisaugojo prieš pavojų. Kai tik buvo pavalgyta, dar prieš tai, kol karštieji rinkėjai nusprendė paskelbti jį karalium, Jėzus „tuojau privertė savo mokinius sėsti į laivą, kad pirma jo nuvyktų jūra į Betsaidą, kolei jis paleis žmones“11). Kitais žodžiais tariant, pastebėjęs minios sujudimą ir patyręs jos ketinimus, pirmiausiai norėjo apsaugoti savo mokinius, pirma savęs išsiųsdamas juos į Kaparnaumą, kad vienas likęs galėtų geriau susitvarkyti su sujudusiais mesijiniais politikais. Kaip mums pasakoja kitas evangelistas, jis pasielgė lygiai taip pat, kaip ir kitais atvejais, būtent, pasitraukė slapta (§301). Didžiąją nakties dalį jis praleido ant kalno melsdamasis12), o tuo tarpu mokiniai plaukė į Kaparnaumą13).


1)    Jono 6,4
2)    Morkaus 6,31
3)    Morkaus 6,32; Luko 9,10
4)    Morkaus 6,35
5)    Morkaus 6,40
6)    Morkaus 6,41
7)    Mato 14,21
8)    Tačiau ši aštri pastaba yra šališka ir visiškai niekais paverčiama tos tezės, kurios ji siekia. Loisy duonos padauginimas yra mistinė alegorija (nors tai užrašyta visų trijų sinoptikų), simbolizuojanti tolimesniame Jėzaus pamoksle keliamąją gyvosios duonos doktriną, bet nei duonos padauginimas, nei tas pamokslas jam nėra istoriniai faktai.
9)     Izaijo 45,1
10)    Jono 6,14-15
11)    Morkaus 6,45
12)    Mato 14,23
13)    Jonas (6,17) ypač pabrėžia Kaparnaumą, kaip jų kelionės tikslą. Bet kadangi Morkaus evangelijos jau paminėtoje vietoje (6,45) Jėzus, stovėdamas pievoje į rytus nuo Betsaidos, įsako savo mokiniams plaukti į Betsaidą, tai kai kas yra daręs prielaidą, kad buvo antra Betsaida vakariniame ežero krante, šalia Betsaidos Julijos, esančios į rytus nuo Jordano. Bet toksai miestas senovės laikais niekada nėra buvęs minimas, ir nėra jokių patikimų dokumentų ar archeologinių duomenų tokiai prielaidai paremti. Jėzaus įsakymas plaukti į Betsaidą (jeigu tie visi žodžiai yra tokie, kaip jie buvo pasakyti, o ne šiaip pastaba ar aiškinimas) dar nebūtinai reiškia galutinį tikslą, kur reikia plaukti; tai lengvai paaiškinama kaip nurodymas bendrosios krypties nuo tos pievos, nes vyko „pasitraukimas“, o į čia atvykdamas Jėzus su mokiniais buvo praplaukęs pro Betsaidą Juliją. Pagal suminėtąjį spėliojimą vakarinė Betsaida būtų buvusi įlankoje, kurią ežeras sudarė prie Khan Minejeh, netoli Palaiminimų kalno ir Tabgha (§316). Tabgha vardas kilęs yra iš bizantiškojo Heptapegon („Septyni šaltiniai“), vardas senovės gydomųjų šaltinių, kuriuos Flavijus Juozapas vadina „Kaparnaumu“ (Žydų karas III, 519). Į šį tad kraštą, kuris laikomas Jėzaus mėgstamiausiu ir yra netoli nuo Palaiminimų kalno, Bizantijos laikais idėjiškai buvo perkeltos evangelinės ežero rytinio kranto vietovės, kurios krikščionims maldininkams rytinėje ežero pusėje buvo sunku ir pavojinga lankyti.

JĖZUS EINA VIRŠ VANDENS. PAMOKSLAS APIE GYVĄJĄ DUONĄ

376. Jau buvo naktis, kai laivas atsistūmė nuo kranto. Galimas dalykas, kad prieš išplaukdami mokiniai dar kurį laiką laukė, tikėdamiesi, jog, paleidęs minias, Jėzus ateis pas juos. Nesulaukdami jo, o ir laikas buvo jau vėlus, jie išplaukė.

Jiems mokytojas buvo tai įsakęs, ir jie klausė; bet nesijautė visiškai patenkinti, nes su jais nebuvo mokytojo, o nakties metu ir plaukti nebuvo nei malonu, nei saugu. Gana dažnai vėlyvą pavasarį apie saulėlydžio metą po karštos ir ramios dienos ties Tiberijados ežeru ima siausti nuo kalnų atėjęs šaltas ir audringas vėjas, pučiąs į pietus ir vis didėjąs ir smarkėjąs iki rytmečid, taigi plaukti darosi sunku. O taip atsitiko ir tą naktį. Užklupti vėjo, jie buvo nublokšti į pietus, užuot patekę į vakarus. Jie susuko bures, nes jos jau buvo pavojingos, ir pradėjo irkluoti. Bet bangos buvo tokios atšiaurios, jog jie maža ką tepasistūmėjo, ir apie ketvirtąją nakties pamainą, tai yra truputį po 3 val. ryto, jie tebuvo nuplaukę tik 41/2-51/2 kilometro. Iki kranto dar trūko gal bent gero trečdalio. Nuovargis didino irkluojančiųjų blogą nuotaiką.

Vienu tarpu rytmečio rūke ir bangų siautėjime Jie pamato netoliese žmogų, einanti virš vandens. Vienas irkluojančiųjų sušunka ir parodo. Visi sužiūra. Be abejo, tai žmogus, kuris, atrodo, eina kartu su laivu ir nori jį aplenkti. Bet ne: jis pasuka tiesiog į laivą ir eina į jį. Tada visi „jie nusigando ir sakė: Tai šmėkla! Iš baimės jie ėmė šaukti. Bet Jėzus tuojau Juos prakalbino, sakydamas: Pasitikėkite! Tai aš! Nebijokite!“1 Jei iš tikro buvo jis, tai nebuvo ko stebėtis: kas prieš kelias valandas padaugino duoną, galėjo gerai vaikščioti ir virš bangų. Bet ar tai iš tikro buvo jis? Petras panoro įsitikinti: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man eiti pas save viršum vandens! Jėzus tarė: Eik! Ir Petras išlipęs iš laivo ėjo viršum vandens ir pasekė Jėzų“. Patyręs Kaparnaumo žvejys niekada nebuvo šitaip ėjęs vandeniu, bet toji jo patirtis ir išdavė jį. Kai jis pateko tarp šniokščiančių verpetų, tada užgeso tas tikėjimo užsidegimas, kurio lydimas jis išlipo iš laivo, ir iš jo liko tik patyręs žvejys, kuris tačiau padėjo bijoti. Baimė traukė jį į dugną; jis išsigandęs sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane! Jėzus tolydžio ištiesęs ranką nutvėrė jį ir tarė: žmogau menko tikėjimo, kam abejojai?“ Abu įlipa į laivą, vėjas tuojau liaujasi pūtęs, ir jie neužilgo pasiekia krantą.

377. Tos trumpos kelionės metu, ramiai plaukiant, laive viešpatavo nesąmoningas apstulbimas. Plaukiantieji puolė prie ką tik įžengusiojo kojų sušukdami: „Tu tikrai Dievo Sūnus!“ Bet jie tikrai pripažino jį išskirtiniu žmogumi, kuriam Dievas buvo suteikęs didžiausias malones. Bet kaip tik čia liko tamsi dėmė: laivo keleiviams, norintiems šį naująjį stebuklą kartu su kitais apjungti į vieną didelį viską apimantį reginį, kada dar jie tebebuvo sotūs pavalgę stebuklingai padaugintosios duonos ir jų akyse tebestovėjo tariamosios šmėklos įspūdis, nepasisekė pilnai apspręsti viso regėjimo. Viduje kartojo tą pat, ką prieš kelias valandas sakė minia, pavalgiusi stebuklingos duonos: jei jis pajėgia daryti tokius didelius stebuklus, tai kodėl dar neapsisprendžia veikti kaip galingasis mesijinis Izraelio karalius? (§374). Kas dar jį sulaiko? „Jie dar labiau stebėjosi tarp savęs. Jie nesuprato stebuklo su duona, nes jų širdis buvo užkietėjusi“2).

Krantą jie pasiekė ties Genezaretu, tą vietą, kuri šiandieną vadinama el-Ghuweir, Flavijaus Juozapo aprašytą3) kaip labai derlingą. Genezaretas, kaip ir Tabgha, buvo apie 3 km į pietus nuo Kaparnaumo. Gal būt, kad jie Kaparnaumo vengė, nenorėdami sukelti įprastų triukšmingų ir pavojingų demonstracijų. Tačiau Jėzaus atvykimas tuojau buvo pastebėtas, ir žmonės iš artimųjų vietų pradėjo nešti ligonius, „ir visi, kurie tik prie jo prisiliesdavo, pagydavo“4).

Tačiau daugelis kaparnaumiečių buvo likę dar Betsaidoje, kur įvyko duonos padauginimas. Atėjus nakčiai Jėzus dingo, ir jo mokiniai buvo išplaukę tuo vieninteliu krante buvusiu laivu. Taigi čia nebebuvo kas daryti. Praleidę naktį, kaip kas galėjo, kitą rytą, kai kurie pasivėlavusieji pasinaudojo laivais, atplaukusiais iš Tiberijados žvejoti5), ir tie persikėlė į Kaparnaumą. Kiti pasuko kitomis kryptimis.

Atvykę į Kaparnaumą, jie pradėjo ieškoti Jėzaus, gal tikėdamies įvykdyti nepasisekusį savo sumanymą paskelbti jį karalium ir prašyti, kad jis viešai sutiktų ar viešai atmestų tą sumanymą. Iš tikro surado jį, kaip buvo pramatę, bet po dviejų ar trijų dienų, kurių metu Jėzus mokė Genezareto šalyje. Tada pokalbiui užmegzti jie paklausė: „Rabbi, kada čia atvykai?“6)

378. Šiuo klausimu prasideda garsusis pamokslas apie gyvąją duoną, kurį perdavė vien tik Jonas7). Jau žinome, kad toks papildymo metodas yra savas IV evangelijai, o ne sinoptikams (§164). Kalboje iškyla Jonui būdingi bruožai, jau iškelti Jėzaus pasikalbėjime su Nikodemu ir samariete, o ypač pasikalbėjime su pastarąja (§294). Kalba apie gyvąją duoną teikia daug panašumo ir logiško minties vyksmo. Tačiau kruopščiai nagrinėjant pačios kalbos sandarą, šen ir ten pasirodo sumezgimų, liudijančių redakcinį darbą. Jei Kalno pamokslas suteikė progos dviem sinoptikams, kurie perdavė jį, o ypač Matui, pasireikšti kaip redaktoriams (§317), tai tokią progą turėjo ir Jonas gyvosios duonos pamokslo atveju. Jame iš tikro aiškiai išskiriamos trys dalys: pirmojoje dalyje8) Jėzus kreipiasi į savo klausytojus iš Kaparnaumo šalies, kurie dalyvavo duonos padauginime; antrojoje dalyje9) kreipiasi į žydus, o gale redakcinė pastaba atkreipia dėmesį, jog tuos žodžius Jėzus pasakė Kaparnaumo sinagogoje; pagaliau trečiojoje dalyje10) perduodami keli Jėzaus žodžiai kartu su įvairiais įvykiais, kaip ankstyvesniojo mokymo pasėka. Tos pasėkos pasireiškė ne tuojau pat, bet, be abejo, buvo reikalingos šiek tiek laiko. Taigi tas pamokslas, kokį mes šiandieną turime, yra derinys, kuris chronologiškai apjungia ir kitus Jėzaus išsireiškimus, laiko atžvilgiu nesusijusius, bet turinčius ryšio su visu šiuo dalyku. Toks derinimo būdas, iš dalies chronologiškas, iš dalies logiškas, yra įprastas Jono katechezei, o taip pat ir kitų apaštalų, o senovės Bažnyčios Tėvai ir evangelijos aiškintojai tai pripažino ir priėmė žymiai anksčiau, negu pastarųjų laikų tyrinėtojai11).

379. Pirmoji pamokslo dalis buvo pasakyta Kaparnaume, bet ne sinagogoje. Tie, kurie ieškojo Jėzaus ir gal pakeliui jį sutiko, kreipėsi aukščiau pažymėtuoju klausimu: „Kada čia atvykai?“ Užslėptas sumanymas yra visiškai kitas. Jėzus, atsižvelgdamas į tą užslėptąjį sumanymą ir artėdamas į klausimo esmę, atsako: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jūs manęs ieškojote, ne kad matėte stebuklų, bet kad valgėte duonos ir buvote pasotinti“. Jėzaus stebuklai buvo patvirtinimas jo misijos, ir jie tebūtų buvę reikšmingi kaip ženklai, tiek, kiek būtų palenkę žiūrovus priimti jo misiją. Tie gi Kaparnaumo gyventojai, kurie kalbėjosi su Jėzum, jau buvo matę daug stebuklų, bet nepriėmė jų kaip jo misijos ženklų, džiaugėsi medžiagine jų verte, bet nepriėmė dvasinės. Pagaliau jie valgė stebuklingosios duonos, bet tuojau įsigeidė Mesijo politinės karalystės. Todėl Jėzus tęsė: „Darbuokitės ne dėl žūnančio valgio, bet dėl pasiliekančiojo amžinajam gyvenimui, kurio jums duos žmogaus Sūnus; nes jį antspaudu pažymėjo Dievas Tėvas“. Antspaudas buvo svarbiausias karaliaus raštinės įrankis. Tie Jėzaus klausytojai prieš tai neseniai buvo bandę jį išrinkti „karaliumi“, bet, šitaip išrinktas, koks karalius jis būtų buvęs? Iš kur jo karališkoji valdžia? Savo valdžią jis gavo ne iš žmonių, o iš Dievo Tėvo. „Tuomet jie paklausė Jėzaus: Ką mes turime veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Šiuo klausimu jie aiškiai pasisako dėl Jėzaus raginimo „darbuokitės ne dėl žūnančio valgio, bet dėl pasiliekančiojo amžinajam gyvenimui“. Atsakydamas Jėzus tarė jiems: „Tai yra Dievo darbas, kad tikėtumėte į tą, kurį jis yra siuntęs“. Taigi kad tikėtumėte ir tada, kai jo žodžiai apvilia jūsų svajones, kad taip pat tikėtumėte jo karalyste, jei ji net visiškai paneigia jūsų karalystę.

Bet kiti laikėsi savo: „Kokį gi tu darai ženklą, kad mes maty tumėm ir tau tikėtumėm? Ką tu darai? Mūsų tėvai valgė tyruose manos, kaip parašyta: Jis davė jiems duonos iš dangaus valgyti“12). Ištrauka taikė į du dalykus, kurie vienas kitą palygino. Vienas, tai Mozės darbai ir jo ženklas, pagal kurį mana krito iš dangaus; kitas, tai Jėzaus darbai ir parodytasis ženklas — duonos padauginimas Betsaidoje. Du atvejus lyginant, klausytojai, pasirodo, atidavė pirmenybę Mozės ženklui, o ne Jėzaus. Kiti Jėzaus ženklai net nepaminėti, lyg jie tikėjimo reikalui neturėtų įrodomosios reikšmės ir lyg įprasmintų pirmuosius Jėzaus žodžius „manęs ieškojote ne kad matėte stebuklų, bet kad valgėte duonos ir buvote pasotinti“. Bet kuriuo atveju Jėzus yra atmestas ir palaikytas žemesniu už Mozę: jei jis nori įtikinti savo nematomąja karaiyste, tegul daro ženklų bent tokių, kaip Mozė.

380.    Ginčas atsiduria kryžkelėje, ir reikia apsispręsti tarp dviejų palyginimų: iš vienos pusės Mozė ir jo darbai, o iš kitos — Jėzus ir jo karalystė. Kuri pusė aukštesnė? Čia yra klausimo mazgas, ir Jėzus jį visiškai atriša: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums tikrosios duonos iš dangaus. Nes Dievo duona ta, kuri nužengia iš dangaus ir duoda gyvybę pasauliui“. Pokalbio dalyvių sprendinmas apverstas atvirkščiai: abu lyginant Jėzus yra tiek aukštesnis už Mozę, kiek dangus aukštesnis už žemę. Jėzus, bet ne Mozė nužengia iš dangaus ir duoda gyvybę pasauliui; jis iš tikrųjų yra duona iš dangaus. Kalba akimirksniui nutrūksta, pokalbio dalyviams sušukus: ..Viešpatie, duok mums visuomet tos duonos!“ Tas sušukimas yra toks pat, kaip ir samarietės dėl vandens, ir rodo, kad abiem atvejais buvo galvojama apie medžiaginius dalykus. Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona; kas atsina pas mane, tas nealks, ir kas tiki į mane, niekados netrokš“. Tuo ir baigiasi šis pirmasis susitikimas.13)

381.    Apie susitikimą su Jėzum ir jo tvirtinimus turėio būti daug kalbama apylinkėje, o kad būtų duota paaiškinimų, reikėjo Jėzui sudaryti naują progą kalbėti. Gal būt, įvykiai ėjo ta tvarka, kaip ir Nazarete (§358), ir Jėzui buvo duota progos pasiaiškinti pirmame susirinkime sinagogoje, nes naujus aiškinimus jis suteikė Kaparnaumo sinagogoje (6,60). Jei tačiau šios kalbos naujos dalies pradžioje sakoma, kad žvdai murmėjo prieš jį, tai nėra būtina darytis prielaida, kad jau būrys įniršusių fariziejų bus atvykęs iš judėjos kovoti su Jėzum. Žydai pagal Jono išsireškimus yra apskritai Jėzaus tautiečiai, kurie atmetė jo mokslą.

„Tuomet žydai murmėjo prieš jį, kad jis buvo pasakęs. Aš esu gyvoji duona, kurs is dangaus nužengiau; ir kalbėjo: Argi jis ne Juozapo sūnus, Jėzus, kūrio mes pažįstame tėvą ir motiną? Kaipgi jis sako: Aš iš dangaus nužengiau?“ Dar po kelių platesnių paaiškinimų Jėzus vėl grįžta prie duonos klausimo: „Aš gyvenimo duona. Jūsų tėvai valgė tyruose manos ir mirė. Šita yra duona, nužengianti is dangaus, kad, kas jos valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, kurs iš dangaus nužengiau. Kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius; o duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas dėl pasaulio gyvybės“. Tokius žodžius girdėdami, žydai, jau ir is pradžių nedraugiškai nusistatę, turėjo didesnį pagrindą netekti žado, negu Nikodemas ir samarietė. Aniems Jėzus kalbėjo apie „atgimimą iš Dvasios“ ir vandenį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą, o tokie išsireiskimai galėjo būti suprasti perkeltine prasme, kaip ir pasakymas „gyvenimo duona“ galėjo būti imamas perkeltine prasme, kai Jėzus pirmą kartą pavartojo ir sau pritaikė. Bet Jėzus neapsiribojo tuo pirmuoju kartu. Jis grįžo atgal prie to paties išsireiškimo ir, tartum norėdamas užkirsti kelią, kad nebūtų tai kaip nors simboliškai aiškinama, pareiškė, kad ta duona yra „jo kūnas“, atiduotas už pasaulio gyvybę. Toks tikslus aptarimas nepakenčiamas perkeltinės prasmės kalboje. Kalbėdamas apie savo kūną, kaip duoną, Jėzus nesinaudojo simboliu, šituo būdu jo klausytojai Kaparnaumo sinagogoje galvojo, remdamiesi logika, ir pradėjo tarpusavy ginčytis: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?“ Tai buvo iškilmingas ir sprendžiamas momentas. Dabar jau nuo Jėzaus priklausė dar geriau aptarti savo norus ir kristalo aiškumu nusakyti, ar jo žodžius reikia priimti perkeltine prasme, ar tiesiogine prasme.

382. Jėzaus atsakymas buvo kristalinio skaidrumo. Girdėdamas klausytojų ginčus, Jėzus tęsė: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas, ir aš esu gyvas per Tėvą, taip ir tas, kurs mane valgo, bus gyvas per mane. Tai yra duona, kuri nužengė iš dangaus. Su ja bus ne kaip su mana, kurios jūsų tėvai valgė ir mirė. Kas šitą duoną valgo, bus gyvas per amžius“.

Išgirdę šį paaiškinimą, klausytojai nebeturėjo nė mažiausios abejonės; iš tikro ir nebegalėjo turėti abejonės. Girdėtieji žodžiai galėjo būti kiek norima „kieti“, bet jau nebegalėjo būti dar aiškesni ar tikslesni. Jėzus aiškiai ir pakartotinai patvirtino, kad jo kūnas tikrai yra valgis ir jo kraujas tikrai gėrimas, o norint turėti amžinąjį gyvenimą, buvo reikalinga valgyti tą kūną ir gerti tą kraują. Jo žodžiuose nebuvo galima įžiūrėti jokio dviprasmiškumo, ir iš tiesų priešiškai nusistatę žydai jo nesurado. Buvo patvirtintas jų pirmasis aiškinimas. Daugumui jo mokinių taip pat neatrodė dviprasmiška; juos tai papiktino. „Daugelis jo mokinių, tai išgirdę, sakė: šitie žodžiai kieti, ir kas gali jų klausyti?“ Būdvardis „kieti“ čia reiškia „biaurūs“, „nepakenčiami“, reiškiantieji, kad net negalima jų klausytis be tam tikro pasibjaurėjimo. Aišku, jų buvo galvojama apie kažką žmogėdriška.

Iš tikro Jėzus nebuvo tiksliai pasakęs, kaip jo kūnas bus valgomas ir kaip geriamas jo kraujas; net ir tuomet, kai aiškėjo galimybė labai pažodžiui tai aiškintis ir kilti pasipiktinimui, jis nė žingsnio nepasitraukė atgal ir neatšaukė nė vieno savo žodžio. „Jė-zus, žinodamas pats savyje, kad jo mokiniai dėl to murmėjo, jiems tarė: Tai jus piktina? O jei jūs matysite žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis pirma buvo? Dvasia yra, kuri gaivina, kūnas nieko nepadeda, žodžiai, kurios aš jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvybė“. Tą paskutinįjį pasakymą Jėzus laikė pakankamu išblaškyti galimajai baimei, kad čia esama kokio nors žmogėdriškumo: jo žodžiai buvo dvasia ir gyvybė. Bet tie patys jo žodžiai išlaikė pilną paraidinę prasmę, be jokių perkeltinių reikšmių. Pats būtiniausias dalykas tikėti juo, o to tikėjimo paskutins patvirtinimas bus pamatyti žmogaus Sūnų įžengiant į dangų, iš kur jis yra nužengęs kaip gyvoji duona — dangiškoji duona, dangiškasis kūnas. Tas, kuris būtų turėjęs tokį tikėjimą, matytų, kaip iš tikro turi būti valgomas jo kūnas ir geriamas jo kraujas be jokio žmogėdriškumo šešėlio14).

383. Tačiau po to paaiškinimo mokinių atsiliepimas daugiau jau nebesireiškė vien tik žodžiais: „Nuo to meto daug jo mokinių pasitraukė šalin ir jau nebevaikščiojo su juo“. Taigi įvyko atkritimas nuo Jėzauą ir daugelis jo mokinių pasišalino, bet dvylika apaštalų liko ištikimi. Vieną dieną, kai atkritusieji jau buvo pasišalinę, Jėzus tarė dvylikai: „Ar ir jūs norite pasišalinti? Jam atsakė Simonas Petras: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir žinome, kad tu Kristus, Dievo Sūnus“15).

Tokiam rašytojui, kaip Jonui, nėra atsitiktinumas šitokia minties eiga, pagal kurią dvylika įtikėjo ir tik paskui pažino.

Jonas prie to klausimo daugiau jau nebegrįžta, ir gyvenimo duonos pažadas likusioje evangelijos dalyje neatrodo įgyvendintas, nes jis bus tasai vienintelis evangelistas, kuris nepasakos apie Eucharistijos įsteigimą Jėzaus mirties išvakarėse. Bet patsai tas praleidimas dar aiškiau rodo, kad pažadas buvo įkūnytas tuo dvasiniu būdu, kurį Jėzus iš anksto buvo paskelbęs. Jonas praleidžia Eucharistijos įsteigimą, nes tai jau buvo papasakota visų trijų sinoptikų ir jo klausytojams tai jau buvo gerai žinoma (§165); vietoje to jis papasakoja patį pažadą, nes jis sinoptikų buvo praleistas (§164).


1)    Mato 14,26-27
2)    Morkaus 6,51-52
3)    Žydų karas III, 516 ir sek.
4)    Morkaus 6,56
5)    Jono 6,29
6)    Jono 6,25
7)    Jono 6,25-71
8)    Jono 6,25-40
9)    Jono 6,41-59
10)    Jono 6,60-71
11)    Pastabos prie §317,360,415
12)    Išėjimo knyga 16,4; psalmė 78,24
13)    Jono 6 37-40
14)  Gausybė ginčų, kurie protestantiškosios reformacijos laikais buvo kilę dėl šio pamokslo, jau seniai nuėjo į istoriją, Ankstyvojo protestantizmo aiškinimas, kad gyvenimo duona tėra tik Kristaus mokslo atpirkimo alegorija, šiais laikais yra atmetama įžymiųjų protestentų mokslininkų (nors XVI šimt. buvo susiradę ir katalikų, kurie palaikė tą nuomonę). Šių laikų radikalieji kritikai atmeta patį pamokslą, tvirtindami visiškai priešingus dalykus. Jie sutinka, kad tai, be abejo, nurodo Eucharistiją, bet patsai tas faktas rodąs, kad tai esą arba evangelisto sukurta, arba jo katechezės, o Jėzus niekada apie tai nekalbėjęs. Kitais žodžiais tariant, dėl kurios šiandieniniai radikalai sutaria su anais prieš ketvertą šimtmečių buvusiais, tai kaip ir paprastai, jog tradicija yra klaidinga. O kai iškyla klausimas, kodėl ji turi būti klaidinga, jie visiškai jau nebesutaria.
15)    Jono 6,67-69

BETSAIDOS STABO IŠTIKTASIS

384. Tie dalykai buvo įvykę Galilėjoje prieš pat Velykų šventes. Taip pat labai galimas dalykas, kad tiems įvykiams tebevykstant bus praėjusios Velykos. Jonas tuos įvykius sužymi savo evangelijos 6 skyriuje, bet 5 sk. jis pasakoja kitus, vykusius Jeruzalėje. Jau esame suminėję keletą priežasčių, verčiančių tikėti, kad 5 skyriaus įvykiai ėjo po tų 6 sk. suminėtųjų (§177); tai pašalina tam tikrus sunkumus aiškintis tekstui ir neiškelia jokių naujų kliūčių1). Grįždami tad prie Jono evangelijos 5 sk., matome, kad Jėzus, nuvyko į Jeruzalę kažkokios neišvardintos žydų šventės proga. Tai galėjo būti Velykos (§177), bet dar daugiau tikėtina, kad tai buvo tų pačių 29 metų Sekminės. Tuo atveju tai būtų supuolę su gegužės mėnesio pabaiga.

Jeruzalės šiaurėje, tuojau už miesto sienų, buvo. statomas naujas kvartalas, kuris, kaip dažnai tokiais atvejais būna, turėjo dvigubą vardą, bendrinį Naujamiesčio ir išskirtinį, šiuo atveju Betsaidos2). Tame kvartale, netoli senojo miesto Avių vartų, buvo tvenkinys, hebraiškai vadinamas Betsaida. Į jį iš požeminio šaltinio tekėjo vanduo, kaip ir Siloėje, esančioje toje pat miesto dalyje, kur laikas nuo laiko šaltinis smarkiau ištrykšdavo. Tam vandeniui buvo priskiriama ypatinga gydomoji galia, ypač jei ligoniui pasisekdavo nusimaudyti tuojau pat, kai tik ištrykšdavo vandens verpetas. Dėl to prie tvenkinio buvo pastatytas keturkampis su keturiais prieangiais ir penktu pereinamuoju viduryje, kuriuos mūsų laikų archeologiniai tyrinėjimai aiškiai yra aptikę (§162). Tuose prieangiuose gulėdavo daugybė sergančių, aklų, raišų, džiūstančių, kurie laukdavo vandens pajudėjimo3).

385. Vieną dieną Jėzus, vaikštinėdamas apie tą nelaimingųjų būrį, sustojo prieš guolyje išsitiesusį žmogų. Tas žmogus jau 38 metai kaip paraližuotas ir čia nuolat buvo nešamas su viltimi, kad kada nors pasveiks. Netikėtai Jėzus paklausia Jį: „Ar nori būti sveikas?“ žinoma, nelaimingasis pagalvojo apie vandenį. Jo viltys buvo sudėtos į vandenį, bet, deja, niekada jam nepasisekė pirmajam pasinerti, nes jis pats negalėjo judėti ir nebuvo kas jį ten pastumtų pirmiau už kitus, kai tik versmė prasiverždavo. Jėzus nieko neatsakė į tą nusiskundimą, tiktai iš karto įsakė: „Kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok! Tas žmogus tuojau pasveiko, pasiėmė savo guolį ir vaikščiojo“4). Tai buvo subatos diena, ir kai tik uolieji žydai pastebėjo tą papiktinimą, priėjo prie išgydytojo ir piktai jam nurodė, kad subatos dieną negalima neštis guolio.

Tas guolis, aišku, buvo daug sunkesnis už sausą figą, o vyriausieji mokytojai švenčiausiu priesaku laikė subatos dieną nenešioti iš vienos vietos į kitą net ir sausos figos (§70). žmogus atsakė jiems ko paprasčiausiai: „Tas, kurs mane pagydė, man liepė paimti guolį ir vaikščioti!“ Kiti jį paklausė: „Kas yra tas žmogus?“ Pagydytasis neatsakė, nes jis nepažinojo Jėzaus, o tuo metu Jėzus buvo jau pasitraukęs.

Bet vėliau Jėzus susitiko išgydytąjį šventykloje ir jam tarė keletą įspėjimo žodžių. Tada pagydytasis, gal būt bijodamas, kad fariziejai gali jį pakaltinti Jėzaus bendrininku, nuėjo ir pasakė jiems, kas buvo tas jį išgydęs, „žydai pradėjo persekioti Jėzų, kad jis tai buvo padaręs subatoje“, ne vien tik už tai, kad įsakė subatos dieną nešti guolį, bet taip pat ir už tai, kad gydė. Jeruzalės fariziejų pažiūros visiškai sutapo su jų draugų iš Galilėjos, kurie jas buvo jau išreiškę tada, kai buvo išgydytas nudžiuvusia ranka žmogus (§309). Bet Jėzus, įsileidęs su jais į ginčą, atsakė: „Mano Tėvas veikia iki šiolei, ir aš veikiu. Todėl žydai dar labiau tykojo jo užmušti, nes ne tik nešventė subatos, bet ir sakė savo Tėvą esant Dievą, taip darydamas save lygų Dievui“. Tiems žydams netrūko proto aštrumo. Jie gerai sekė Jėzaus protavimą, kuris esmėje buvo toks: kaip Dievas Kūrėjas visada dirba, valdydamas ir išlaikydamas visus tvarinius, neturėdamas jokio poilsio po darbo nė subatos dieną, taip darau ir aš, Jėzus, ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, svarstė tie žydai, Jėzus lygina save su Dievu5). Jie puikiai suprato Jėzaus kalbą, bet kai jo išvada, sustiprinta dar stebuklu, niekais pavertė vieną iš fariziejiškosios kazuistikos stulpų, tai be niekur nieko turėjo būti atmestas Jėzaus protavimas ir išvada.

386.    Tada Jėzus ilgai kalbėjo, gindamas savo misiją. Pirmojoje to pokalbio dalyje6) Jėzus nušviečia savo lygybę su Tėvu ir savo uždavinius, kaip gyvenimo davėjo ir visuotinio teisėjo. Antrojoje dalyje7) jis išskaičiuoja tuos liudijimus, kurie patvirtina jo misiją, bet žydai jų nepripažįsta. Pamoksle yra tų aukštų minčių ir išsireiškimų, tokių brangių IV evangelijai, kokių sinoptikuose užtinkame tik retai ir beveik atsitiktinai. Istoriškai, kai jau esame matę (§169), tono skirtumas lengvai išaiškinamas pagal skirtingus klausytojus, kuriems Jėzus kalba. Galilėjos kalniečiai, jei ir fariziejai, tikriausiai nesiekė Jeruzalės mokytojų mokslinio lygio, su kuriais Jėzus čia ginčijosi. Tuos pokalbius Jeruzalėje, praleistus sinoptikų, teisingai pateikia kaip tik rūpestingasis Jonas.

Tas ilgasis Jėzaus pamokslas (jį reikėtų tiesiai persiskaityti Jono evangelijoje) visiškai neįtikino žydų, ir jie griebėsi visai kitos rūšies priemonių. Jie nusprendė, kad tas nepakenčiamasis stebukladaris privalo būti pašalintas. „Po to Jėzus vaikščiojo Galilėjoje; jis nenorėjo pasilikti Judėjoje, nes žydai ieško jo užmušti“8).


1) Prie mūsų jau iškeltųjų priežasčių (§177) dėl įvykių eilės sukeitimų (skyriai: 4; 6; 5; 7) pridedame sekančias, kurios čia geriau suprantamos. Nėra kokio nors priežastinio perėjimo iš 5 skyriaus į 6 sk.; iš tikro 5 skyrius baigiamas įvykiais, buvusiais Jeruzalėje, o 6 skyrius pradedamas nurodymu, kad Jėzus nuvyko, į kitą Galilėjos, tai yra Tiberijados ežero pusę, o tai savaime leidžia darytis išvadą, kad jis kaip tik yra buvęs „šiapus“ to paties ežero, tai yra Galilėjoje, bet ne Jeruzalėje. Tam patvirtinti kaip tik 7 skyriaus pradžia sako: „Po to Jėzus vaikščiojo Galilėjoje, jis nenorėjo pasilikti Judėjoje, nes žydai ieškojo jo užmušti“, ir tai puikiai susieja su 5 skyriaus galu, kur mums pasakojama apie žydų grasinimus ir ginčus su Jėzumi Jeruzalėje. Šį 5 ir 6 skyrių sukeitimą vietomis senovėje buvo priėmęs Tacijonas, o viduramžiais įvairūs aiškintojai, ir šiandien tokia pažiūra yra gana dažna įvairių krypčių tyrinėtojams. Jeigu kurio nors seniausiojo rankraščio lapas su 5 (ar 6) skyrium atsitiktinai buvo patekęs ne ton kur reikia vieton, tai ir paaiškintų tą eilės tvarką, kurią mes šiandien turime.
2) Plg. Flavijaus Juozapo Žydų karas, V,151; 11,530. Flavijus Juozapas tą vietovę beveik nekeisdamas vadina Bedzeta, aramaiškai „be(th)zetha“, „alyvų narnas“, gal dėl to, kad toje naujojo kvartalo vietoje bus buvęs alyvų sodas. Jono 5,2 tasai vardas įvairiai rašomas: Betsaida; tikriausia, klaidingai; Betesda, iš „beth hisda“, gailestingumo namai; Bedzada sietina su aramaiška „bizanthu“, tai yra „vandens griovys prieš senamiesčio mūrus; bendrinė forma Bedzeta.
3)    Jonas 5,3; pažymėtina, kad paskutinių žodžių „kurie laukdavo vandens pajudėjimo“ trūksta kai kuriuose autoritetinguose senovės dokumentuose. Yra žymiai daugiau ir labiau patikimų kodeksų, kuriuose visiškai nėra (arba pateikiama su reikšmingais pakeitimais) ketvirtosios eilutės: „Nes Viešpaties angelas nužengdavo į tvenkinį, ir vanduo pajudėdavo. Kas tik vandeniui pajudėjus pirmasis įeidavo į tvenkinį, pasveikdavo, vis tiek, kokia liga jis sirgo“. Dėl pasisakymų už ir prieš visą šią eilutę reikia žiūrėti kritiškų laidų.
4)    Jono 5,8-9
5) Šv. Augustinas tuo klausimu pasako jam įprastą tokią aukšto supratimo kupiną pastabą: „Štai, žydai supranta, ko arijonai nesupranta, Arijonai sako, kad Sūnus yra nelygus Tėvui, ir dėl to jų sekta buvo išskirta iš Bažnyčios. Štai, patys aklieji Kristaus žudikai jo žodžius suprato. Jie nesuprato, kad jis yra Kristus ar kad jis yra Dievo Sūnus; bet jie suprato, kad tuose jo žodžiuose, kur sakoma apie Dievo Sūnų, jis yra lygus Dievui“ (Joann., tractat. XVIII, 16).
6)    Jono 5,19-30
7)    Jono 5,31-47
8)    Jono 7,1 susiejant su 5,47.


 

SENŲJŲ TRADICIJA

387.    Persikeldamas į Galilėją, Jėzus pasitraukė nuo Jeruzalės fariziejų vyliaus, tačiau šie Jėzaus nepaliko. Galilėjoje jie tikrai negalėjo taip šeimininkauti, kaip Jeruzalėje, bet visuomet ką nors galėjo daryti, pavyzdžiui, sekti Jėzų ir rinkti prieš jį naujus kaltinimus. Iš tikrųjų, kai jis grįžo į Galilėją, apie jį prisirinko fariziejų ir keli Rašto žinovai, kurie buvo atėję iš Jeruzalės1). Tie pasiuntiniai pasirinko taktiką erzinti nepalenkiamąjį Rabbį, kritikuojant jo laikymąsi ir darant dėl to pastabas, pažeminti jam ir apjuodinti tarp žmonių. Jie tuojau pastebėjo, kad jo mokiniai prieš valgydami nesiplauna rankų. Tai buvo labai sunkus prasižengimas prieš „senųjų tradicijas“, baisus nusikaltimas, kuris, pagal rabinų nuomonę, lygus „lankymuisi pas paleistuvę“ (§72), už ką turėjo būti „išraunamas iš šio pasaulio“. Pastebėję tokį nusikaltimą, jie tuojau paskundė Rabbiui, kaip morališkai atsakingam. Jėzus priima tą iššūkį, bet nuo to paskiro įvykio pereina į platesnius svarstymus. Visas tas rankų ir indų plovimas buvo nurodytas „senųjų tradicijos“, tai gerai. Bet senieji nėra Dievas, ir jų tradicija nėra Dievo įstatymas, kuris yra nepalyginamai didesnis. Todėl pirmoje vietoje reikia žiūrėti Dievo įstatymo ir niekad prieš jį nepastatyti žmogiškosios tradicijos. O dabar toks atvejis įvyko. Dievo įstatymas, arba Dešimt Įsakymų, įsako gerbti tėvą ir motiną ir padėti jiems medžiagiškai. Rabinai, iš savo pusės, nustatė dėsnį, kad jeigu izraelitas nusprendė kokį nors daiktą paaukoti šventyklai, tai tokia auka yra nebeatšaukiama ir tasai daiktas niekur nebegali eiti, o vien tik į šventyklos iždą. Tokiais atvejais pakako pratarti „Korban“ („šventoji auka“), ir daiktas neatšaukiamai tuo įžadu patapdavo šventyklos nuosavybe. Todėl dažnai atsitikdvo, kad sūnus, piktai nusistatęs prieš tėvus, visa, ką jis turėdavo, paskelbdavo „Korban“, ir dėl to jo tėvas ir motina, nors būtų badu mirę, negalėjo paliesti nieko, kas sūnui priklausė. O tuo tarpu jis visiškai ramiai galėjo sau naudotis ta savo nuosavybe, kurią jis buvo jau pažadėjęs (ir tai leisdavo rabinai), kol jis iš tikrųjų perduodavo juos šventyklai, arba surasdavo būdą išvengti reikalo atiduoti tai iždui (ir šiuo atveju taip pat netrūko rabinų pramatytų spragų išsisukti).

388. Taip dalykams esant, Jėzus tarė savo sekliams: „Jūs gražiai mokate niekais paversti Dievo įsakymą palaikyti savo padavimui. Juk Mozė pasakė: Gerbk savo tėvą ir savo motiną. Ir: Kas keiktų tėvą ar motną, mirte tenumiršta. Jūs gi sakote: Jei kas tartų tėvui ar motinai: „Korban“ — tai yra dovana — tebūnie, kas tau iš manęs būtų naudinga, tuomet jūs leidžiate jam daugiau nieko nebedaryti savo tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį savo padavimu, kurio jūs mokote. Tolygių dalykų jūs daug darote“ (§37). Išvada yra paremta viena Izaijo ištrauka: „Veidmainiai, gerai apie jus pranašavo Izaijas, sakydamas: šita tauta gerbia mane lūpomis, o jų širdis toli nuo manęs. Bet jie veltui garbina mane, mokydami žmonių mokslų ir įsakymų“2).

Į fariziejų kritiką buvo atsakyta, ir atrodo, kad jie daugiau jau nebeatsiliepė. Jėzus tačiau rūpinosi miniomis, kurios klausėsi ir kurių galvos buvo prikimštos smulkmeniškais fariziejų nurodymais dėl valgių švarumo ar nešvarumo (§72). Atsigręžęs į minias, Jėzus tarė: „Klausykite manęs visi ir supraskite: Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Sutepa gi žmogų tai, kas iš žmogaus išeina“3). Kaip ir kitais kartais, Jėzus čia apvertė priešingai vyraujantį supratimą (§318;368), ir fariziejai pasipiktino. Ir patys mokiniai gerai nesuprato tos jėgos, kuri fariziejus vertė aukštyn kojomis. Kai buvo vieni su Jėzum, paprašė jį paaiškinti. Paaiškinimas buvo labai paprastas; visa, kas įeina į žmogų, nepasiekia žmogaus širdies, kuri yra tikroji žmogaus šventovė, o tik jo pilvą, iš kur suvirškintas maistas netrukus išmetamas. O iš žmogaus širdies, priešingai, išeina blogos mintys, svetimoterystės, piktžodžiavimai ir visa virtinė blogų veiksmų, ir tiktai šitos piktybės pajėgia sutepti žmogų.

Taigi Jėzui žmogus esmiškai yra dvasia ir dorovinis kūrinys. Visa kita jame yra šalutiniai ir anai aukštesniajai esmei palenkti dalykai.


1)    Morkaus 7,1
2)    Mato 15,7-9
3)    Morkaus 7,14-15

JĖZUS FENIKIJOJE IR DEKAPOLYJE ANTRASIS DUONOS PADAUGINIMAS

389. Evangelistų pasakojimas čia vėl nutrūksta, ir nelauktai pasakoma mums, kad Jėzus yra Sidono ir Tiro srityje, tai yra Fenikijoje. Tai pirmasis kartas, kai jis palieka Palestiną, nuo pat jo viešojo gyvenimo pradžios, gal net nuo jo gimimo meto, išskyrus aną bėgimą į Egiptą kūdikystėje. Kodėl jis dabar pasitraukė iš jos? Aišku, ne gerosios naujienos skelbti pagonims, nes tai neįėjo į jo tiesioginę ir asmeninę misiją, kaip jis pats netrukus pasisakys1). Nebuvo tai ir bėgimas nuo Antipos grasinimų, nes iš Jeruzalės grįždamas jis kaip tik nukeliavo į jo žemes. Galimas dalykas, kad jis norėjo išvengti fariziejų persekiojimų, kurie buvo atėję iš Jeruzalės sekti jo (§387), o tuo pat metu kuriam laikui susidaryti prieglobstį tokioj vietoj, kur jis būtų nežinomas ir netrukdomas (plg. Morkaus 7,24) ir galėtų atsidėti mokyti savo mokiniams, reikalingiems dar dvasinio formavimo.

Bet ir Fenikijoje, kaip ir Betsaidoje, tuoj dingo ramybės ir susitelkimo viltys. Net ir šios su Palestina susisiekiančios pagonių sritys buvo girdėjusios apie Jėzų, kaip didelį stebukladarį. Anuomet po pagonių kraštus tiek daug keliaudavo visokių netikrų stebukladarių, kad visai nebuvo sunku tarp jų priskaityti ir galilėjietį pranašą. Jei nuostabių dalykų buvo priskiriama Eskulapui ir kitiems dievaičiams, tai nebuvo pagrindo nepriskirti jų ir žydų Dievui, veikiančiam per savo pranašą. Apie kiekvieno jų šaunumą galima buvo spręsti pagal tai, ką jis iš tiesų padarė.

Daugiau ar mažiau panašūs turėjo būti ir anos moteriškės iš Tiro jausmai, kuri prisistatė Jėzui. Ji buvo pagonė. Morkus, rašydamas romėnams, vadina ją „siro fenikiete“, nes Fenikija sudarė dalį romėnų Sirijos provincijos. Matas, rašydamas žydams, vadina ją „kananiete“, darydamas užuominas į tuos senovės pagonis, kurie prieš žydams įsikuriant gyveno Sirijoje ir Palestinoje. Motinos širdis vertė šią moterį eiti pas Jėzų. Jos dukrelė, kaip Morkus ją vadina, buvo skaudžiai kankinama velnio, ir motina savo viltis sudėjo į Jėzų. Ji pasako, ko prašanti, bet Jėzus jai nė žodžio neatsako. Nelaimingoji motina yra atkakli ir eina paskui Jėzų ir jo mokinius gatve, garsiai šaukdama: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo sūnau!“. Šitokiu triukšmingu ir įkyriu būdu naudodavosi elgetos Rytuose (§351), ir ši moteris, nors ir ne elgeta, pasinaudoja jų įpročiu rūpindamasi savo dukrele. Jėzus ir toliau nekreipia į ją dėmesio; bet netrukus mokiniai, kuriems įkyrėjo ta nepageidaujamoji reklama, paprašė Jėzų atsikratyti jos, tuo netiesiogiai siūlydami suteikti jai malonę. Jėzus sausokai atsako, kad esąs siųstas tik žuvusioms Izraelio namų avims. O pagonims, kaip tai moteriškei, bus atsiųsti su misija kiti. Bet moteris pertraukia ir pakartoja savo prašymą. Jėzus tada griežtai jai atsakė: „Duok pirma vaikams pasisotinti, nes būtų negerai imti vaikų duoną ir mesti šunims!“. Privilegijuoti vaikai buvo žydai, o šunys — pagonys. Jo žodžių griežtumas buvo beveik lyg kartūs vaistai, sukelią gyti verčiantį vyksmą. Moteriškė vėl reagavo, tebeprašydama kaip motina: „Taip, Viešpatie, juk ir šunyčiai ėda po stalu vaikų trupinius!“. Jos prasiveržimas rodė tikėjimą, o Jėzui tikėjimas reiškė išganymą (§349-351); todėl maldaujančiajai jis tarė: „O, moteriške, tavo tikėjimas didelis!2). Dėl tų žodžių eik; velnias iš tavo dukters isėjo“3).

Motina tuojau įtikėjo, o grįžusi namo rado savo mažąją mergaitę ramiai gulinčią lovoje, visiškai laisvą nuo apsėdimo.

390. Iš Tiro Jėzus keliavo toliau į šiaurę iki Sidono. Iš ten pasuko į rytus ir, perkeliavęs Dekapolį, grįžo į Tiberijados ežero apylinkes4). Iš tos kelionės, kuri, gal but, leido Jėzui atskirai pabūti su savo mokiniais, ko jis negalėjo padaryti Tire, vienui vienas epizodas, įvykęs Dekapolyje, perduotas mums vien tik Morkaus5). Pas Jėzų buvo atvestas kurčnebylis, ir jį atvedusieji labai rimtai prašė padėti ant jo ranką. Jėzus pasiveda tą žmogų į šalį nuo minios, įdeda savo pirštus į jo kurčias ausis ir savo seilėmis paliečia to žmogaus liežuvį. Tada atsidusęs pažvelgia į dangų ir pagaliau jam taria: „Effeta, tai reiškia, atsiverk!“ Evangelistas, perkeldamas į graikų kalbą šį grynai aramaišką žodį, kurį Petras ištikimai kartodavo savo katechezėje (§133), paduoda jį kartu su graikišku vertimu. Kurčnebylis akimirksniu pagijo. Po to Jėzus liepė niekam nekalbėti apie įvykį. Bet ir šį kartą jo įsakymas vargu buvo įvykdytas, arba visai neįvykdytas.

Kodėl Jėzus, užuot iš karto išgydęs, kaip būdavo kitais atvejais, šįkart atlieka tuos įvairius paruošiamuosius veiksmus? Senasis Paulus sakė, kad Jėzus naudojo kažkokius natūralius vaistus (§198), tačiau, koks įžvalgus bebūtų aiškintojas, jis pamiršo visos žmonijos gerovei pasakyti, kas tai buvo per vaistai. Tačiau rimtai kalbant, galima daryti prielaidą, kad Jėzus, būdamas pagoniškame Dekapolio krašte, rado reikalo panaudoti paruošiamuosius simbolinius gydymo ženklus, kurių prasmė šiandien mums jau nebeapčiuopiama. Tuo pat metu visiškai galimas dalykas, kad kurčnebyliui, negalinčiam girdėti žodžių, Jėzus panaudojo tuos materialinius veiksmus, norėdamas sužadinti jo tikėjimą, kurio jis reikalavo iš visų, prašančių stebuklo.

391. Šioje vietoje sinoptikai, išskyrus Luką, papasakoja apie antrąjį duonos padauginimą, labai panašų į pirmąjį ir atsitikusį Tiberijados ežero rytinėje pakrantėje (§372).

Prie Jėzaus suplūsta didelės minios, kurios pasilieka su juo tris dienas. Per tą laiką išsibaigė jų atsineštosios maisto atsargos. Jėzui gaila tų žmonių, ir jis nenori paleisti jų nevalgiusių, kad nenualptų kelyje. Mokiniai jam pastebi, kad čia tyruose nėra iš kur paimti duonos. Jėzus paklausia, kiek dar kepalų duonos yra. Jie atsako: „Septyni kepalai ir truputis žuvies“6). Kaip pirmąjį kartą, Jėzus ima duoną, laužo ją ir duoda savo mokiniams, kad išdalytų. Visi valgo ir prisisotina, o paskui dar trupinių prirenkamos septynios pintinės. Valgiusiųjų gi skaičius „buvo keturi tūkstančiai žmonių, be moterų ir vaikų“7).

Abu sinoptikai, kurie po pirmojo duonos padauginimo pasakojo apie antrąjį, juos aiškiai atskiria8). Tai daugiau negu pakanka įrodyti, kad pirmykštė apaštalų katechezė, kurie buvo tų įvykių liudininkai, kalbėjo apie du aiškiai atskirus įvykius; tačiau to neužtenka dėl šio skirtumo įtikinti šių laikų radikalus tyrinėtojus, kurie, priešingai, galvoja apie du skirtingus to paties įvykio aprašymus. O kaip tiktai tie du epizodai, nors ir labai panašūs, skiriasi tiek laiko atžvilgiu, tiek ir pavalgydintųjų skaičiumi. Panašumai lengvai išaiškinami dėl tų aplinkybių atitikimo. Jei Jėzus norėjo ne kartą, bet du kartus stebuklingai patenkinti medžiaginius reikalus žmonių, ieškančių Dievo karalystės, tai kaip tik kad dar stipriau pabrėžtų Kalno pamokslo įspėjimą: „Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa kita bus jums pridėta“ (§331). O kai čia reikalas susijęs su skubiausiu žmogišku rūpesčiu, tai yra su medžiagiška duona, tai vietoj vieno du praktiški pavyzdžiai buvo labai naudingi.

Padaręs šį stebuklą, Jėzus sėdo į laivelį ir atvyko, tikriausia, į vakarinį ežero krantą, kurį Matas (15,8) vadina Magedano sritimi, o Morkus (8,10) — Dalmanutos šalimi. Vardai yra visiškai nežinomi, ir, nežiūrint įvairių spėliojimų, iki šiol dar nežinia, kokioms vietovėms juos priskirti9).


1)    Mato 15,24
2)    Mato 15,28
3)    Morkaus 7,29
4)    Morkaus 7,31
5)    Morkaus 7,31-37
6)    Mato 15,34
7)    Mato 15,38
8)    Mato 16,9-10; Morkaus 8,19-20
9)   Nėra negalimas, bet vis dėlto neįrodytas dalykas, kad Magadan yra klaidingai rašoma Magdala, o Dalmanutha kilusi iš aramaiško „delamnwatha“, kaip vertimas graikiško „eis ta mere“, kuris įsibrovė į tekstą ir užėmė vietovardžio vietą (Magdalos?).

ŽENKLAS IŠ DANGAUS. FARIZIEJŲ RAUGAS BETSAIDOS AKLASIS

392. Kai tik Jėzus grįžo į Galilėją, tuojau vėl prisistatė jo sekliai, kurie buvo likę vietoje, šį kartą prisidedant ir sadukėjams1), įsileido su juo į pokalbį, o kai jie nesijautė, kad ginčas įtikintų juos, tai paprašė Jėzų aiškiai aptarti savo misiją kokiu nors ženklu iš dangaus. Tai iš tiesų būtų nenuginčijamas įrodymas, ir visiškai būtų įtikinti net ir jie, bet ne tas raišojo gydymas, numirusiojo prikėlimas ir duonos padauginimas! Ko jie iš tikro norėjo, tai kad koks nors žėruojantis rutulys nusileistų iš dangaus, arba saulė staiga užtemtų, arba koks nors meteoras nukristų. Taip, tuomet Jėzus be jokių abejonių būtų laimėjęs savo bylą.

Prašymas nebuvo naujas. Apie tokį magišką ženklą galvojo ir anie žydai, kurie, ginčydamiesi su Jėzum po pirmojo duonos padauginimo, prisiminė maną, nusileidusią iš dangaus (§379). Tarp kitko, tikras mesijinis ženklas pagal visuotinį to meto galvojimą buvo koks nors astronomiškas ir meteoriškas reiškinys. Niekas kita negalėtų turėti tikros įrodomosios galios, nes tai nebūtų, ko visi laukė.

O kai tokie norai rodė iškrypimą ir buvo nevertingi, Jėzus jų nepatenkino. Kai jis išgirdo tokį prašymą, giliai atsiduso, ir tai buvo jo tikrasis atsakymas, susietas su užuojauta ir apgailestavimu. Tik kaip perteklių jis pridėjo: „Kam šita giminė reikalauja ženklo? Iš tikrųjų, sakau jums, šitai giminei visai nebus duota ženklo! Palikęs juos, jis vėl sėdo į laivą ir plaukė į kitą krantą“2).

393. Išvyko jie taip staiga, kad mokiniai pamiršo net apsirūpinti būtinu maistu, ir plaukdami jie apgailestavo, kad su savim teturi tik vieną kepalą duonos. Jėzus, girdėdamas tai, tarė: „Žiūrėkite, sergėkitės fariziejų ir Erodo raugo“. Erodo Antipos suminėjimas, tikriausia, čia siejamas su ankstyvesnių pamokslu ar įvykiais. Visiškai tikėtina, kad jis vis dar tebejautė tą senąjį savo domėjimąsi Jėzum (§357), o gali būti, kad buvo ir jo agentų tarp tų, kurie ką tik buvo ginčijęsi su Jėzum, ar gal patys fariziejai veikė Erodo vardu. Patsai Jėzaus staigus išvykimas verstų mus tikėti, kad jis norėjo ūmai pasidaryti nepasiekiamas abiejų partijų klastingiems ir piktiems klausinėjimams. Tačiau mokiniai, kurių tušti pilvai nedavė jiems ramybės, negalėjo įžiūrėti, ką tasai „raugas“ galėtų turėti bendra su fariziejais ar Erodu. Jėzus, primindamas jiems du duonos padauginimus, ragino juos nesirūpinti medžiagine duona, o iš naujo siūlė laikytis juo toliau nuo minėtojo raugo. Tada jie suprato, kad jis turi galvoje fariziejų mokslą ir Erodo klastas, įsisunkiančias į dvasią, kaip raugas įsisunkia į tešlą.

394. Priešiškumas, su kuriuo jis buvo sutiktas vakarinėje ežero pakrantėje (kuris turėjo būti dar didesnis, negu iš evangelistų menkų priminimų seka), paskatino Jėzų grįžti į Betsaidą gal dėl to, kad jis ieškojo palankesnių sielų. Bet kas ten atsitiko, mums nėra perduota, išskyrus išgydymą, kurį pažymi vien tik Morkus3), tikriausia, patyręs tai iš Petro katechezės. „Kai jie atvyko į Betsaidą, ten atvedė pas jį aklą ir prašė prisiliesti jo. Jis, paėmęs akląjį už rankos, išsivedė jį už miestelio, patepė seilėmis jo akis, padėjo ant jo savo rankas ir klausė jį, ar jis ką matąs. Tas pažvelgęs tarė: „Matau žmones vaikščiojančius, kaip medžius. Po to jis vėl padėjo rankas jam ant akių; tas ėmė žiūrėti ir taip pasitaisė, kad visa aiškiai matė. Jis pasiuntė jį į jo namus, sakydamas: Eik į savo namus, ir jei įeisi į kaimą, niekam nesakyk!“ Šitame gyvame aprašyme, kuris priklauso tiek Petrui, tiek ir Morkui, pristato mums tikrą palaipsnišką išgydymą. Gal būt, tas žmogus ne iš prigimties buvo aklas, kad tuojau atpažįsta žmonių ir medžių pavidalus, bet jo regėjimas iš pradžių buvo miglotas ir neryškus, o tik vėliau visiškai pilnas. Kodėl gydymas vyksta palaipsniui? Mes galėtumėm čia pakartoti pastabas, iškeltas ryšium su kurčnebyliu (§390), kurio išgydymas yra šiek tiek panašus į šitą. Bet nieko kita daugiau negalime, kaip tik spėlioti. Kai dėl seilių panaudojimo, tai ir rabinų receptuose užtinkame tai minint akių ligų atveju, tai ir šįkart racionalisto Paulaus pasekėjams nesunku šį išgydymą paaiškinti grynai natūraliu būdu.


1) Mato 16,1
2) Morkaus 8,12-13
3) Morkaus 8,22-26

PILYPO CEZARĖJOJE

395. Iš Betsaidos Jėzus vėl pakilo į šiaurę, dar labiau toldamas nuo žydiškų sričių, kol pasiekė Pilypo Cezarėją. Šitoje daugiausia pagonių gyvenamoje šalyje jis ir jo mokiniai nebuvo supami maldaujančių minių nei trukdomas fariziejų ir politikierių intrigų. Dėl to tai buvo Jėzui tam tikras prieglobstis su savo mylimaisiais.

Šitie mokiniai juk atstovavo geriausiems jo darbo vaisiams. Kai kurie jų galėjo būti šiurkštūs, grubūs ir kietos galvos. Gal ir visi jie daugiau ar mažiau nešiojosi savyje siauras savo giminės vyraujančias idėjas, bet jie buvo širdies vyrai, nuoširdžiai prisirišę prie savo mokytojo ir visiškai juo pasitikėję. Minios, susigrūdančios paprastai apie Jėzų, neturėjo tų pagirtinų ypatybių. Jos pratusios buvo įžiūrėti jame stebukladarį, kuris gydė ligonius, kėlė numirusius ir daugino duoną; nors jos taip pat su malonumu klausėsi, kai jis kalbėjo apie Dievo karalystę, ir jo žodis net uždegdavo jas, bet jos daugiau gyvos buvo ta nacionalizmo ugnimi, prieš kurią Jėzus pasisakydavo, o iš dalies lyg kokia šiaudų liepsna, kuri tuojau užgęsta. Taigi Jėzui mieliau buvo jo mokiniai, ir jis teikė ypatingo rūpesčio jų dvasiai formuoti, turėdamas ateities vaizdą prieš akis.

Jau išdirbęs pusantrų metų, jis paslapčia galėjo pakalbėti su jais jam ypač artimu, o jiems gal ypač neaiškiu klausimu, būtent, dėl savo mesijiškos savybės. Tas mylimasis mokytojas, tas didelės galios stebukladaris, tas įtaigusis pamokslininkas, ar iš tikrųjų jis buvo jau amžiais Izraeliui pranašautasis Mesijas, ar tik pats vėliausias pranašas, apdovanotas ypatingomis dieviškomis galiomis? Ar jis buvo tasai Dievo Sūnus, kuris turėjo ateiti? Iš tikro jo pasirinktieji mokiniai savo viduje jau buvo svarstę tą klausimą.

Bet jeigu jie patys buvo linkę atsakyti sau, kad jis yra tikrasis Mesijas, Dievo Sūnus, tai juos nuo to sulaikė paties Jėzaus iki to meto budriausias rūpestis, kad toks teigiamas pareiškimas nebūtų garsiai skelbiamas. Kas per priežastis to neišaiškinamo nenoro? Tai buvo ypač neaiškus klausimas mokiniams, bet jie tikėjo, kad mokytojas apie tai daugiau žinojo, negu jie, o tikėdami į jį, jie pasitikėjo ir laukė, kol ateis laikas tam klausimui paaiškėti.

Jėzus nusprendė, kad dabar jau atėjo laikas. Ilgas ir pastovus ryšys su juo atvėrė mokiniams akis dėl daugelio dalykų. Be kita ko, ten, pagonių žemėje, nebebuvo tų pavojų, kad kils maištingos tautinės demonstracijos, kai mokiniai įsitikins, kad Jėzus yra Mesijas, ir laisvai pasikalbės tarpusavy. Taip pat gali būti, kad tomis pasitraukimo į ramią vienumą dienomis Jėzus paruošė dvasiškai savo mokinius su pasitikėjimu priimti Izraelio Mesijo figūrą, jau be kokių nors politinių priedų, kuriuos jie gal dar tebesinešiojo savo vaizduotėse. Pagaliau jis pasitraukė vienas pasimelsti, kaip paprastai darydavo daugeliu savo misijos sprendžiamųjų momentų1).

396. Vėl visi iškeliavę, artinosi į Pilypo Cezarėją2). Jau beveik buvo matyti miestas, ir prieš jų akis kilo didinga uola, vainikuota Augusto šventyklos (§19).

Be abejo, turėdamas galvoje buvusius pasikalbėjimus, Jėzus vienu tarpu paklausė savo mokinius: „Ką žmonės sako mane esant?" Vienas po kito jie atsakė: Girdėjau sakant, kad tu Jonas Krikštytojas! — Kiti sako, kad tu Elijas! — Kai kas sako, kad tu esi Jeremijas! — Dar kiti iškelia neaiškias nuomones, kad Jėzus esąs vienas senovės pranašų, vėl prisikėlusių gyventi. Nuomonių buvo įvairiausių, bet Jėzus nedavė joms jokios reikšmės nei ėmė dėl jų kalbėtis.

Paklausė, ką kiti galvoja, norėdamas iš tikro iškelti svarbų klausimą, būtent, mokinių nuomonę apie jį. Kai jie baigė, Jėzus tarė jiems: „O jus ką sakote mane esant?“

Be abejo, mokiniai bus krūptelėję. Jie jautėsi, kad tas klausimas juos giliai palietė, ir su nuostaba matė, kad Jėzus pats iškelia jiems tai, ko iki šiol taip rūpestingai vengė. Turėjo tada užeiti tyla, kuri greičiau reiškė bežodį džiaugsmo prasiveržimą, negu abejones, kiek panaši į tą tylėjimą mergaitės, kai ją prašo rankos jaunuolis, seniai jau širdyje slaptai mylėtas. Gal tuo metu mokiniai prisiminė Jėzaus žodžius, kai jis palygino save su sužadėtiniu tarp sužadėtinio draugų (§307). Jie taip liko ten viduryje kelio nebylūs toje iškalbioje tyloje, nukreipę akis į Augusto šventyklą, iškilusią ant uolos viršūnės virš miesto ir apylinkių.

Po keleto akimirksnių tą tylą žodžiais išreiškė Simonas Petras, ir niekas kitas negalėjo tai padaryti, tiktai jis, patsai karščiausias tarp tų, kurie nepaprastai mylėjo Jėzų: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tos varžymosi ir pagarbos kupinos tylos išraiška buvo tobula; tai aiškiai buvo matyti iš tų laimę reiškiančių barzdotų veidų, išsakančių visą ligi šiol slopintąjį jų džiaugsmą.

397. Jėzus apžvelgė visus veidus, paskui, atsigrįžęs į tą, kurs kalbėjo, tarė jam: „Palaimintas esi, Jo-nos3) sūnau, Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kurs yra danguje!“ Simono pareiškimas buvo visiškai patvirtintas to, kuriam tai daugiausia rūpėjo. Visi kiti ten buvusieji jautė, kad patvirtinamas jų seniai slėptasis tikėjimas. Tada turėjo vėl užeiti trumpa tyla, kurios metu jie gal ir vėl bus sužiurę į šventyklą ant uolos. Paskui Jėzus tęsė: „Ir aš tau sakau: Tu esi Petras (Uola), ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“4).

Jau ir anksčiau Jėzus Simoną buvo pavadinęs Petru (Uola), aramaiškai „Kepha“ (§278), bet pirmąjį kartą nebuvo pateikta nei pagrindas, nei duotas koks nors pavadinimo paaiškinimas. Dabar tas paaiškinimas duotas, ir jis žymiai aiškesnis, kai jie stovi ten prieš tikrą uolą, laikančią Palatino valdovui skirtąją šventyklą. Tą pagrindą sudaranti uola dvasinei šventyklai, tai yra savo Bažnyčiai, kurią Jėzus pastatys dangaus Valdovui, bus tasai jo mokinys, kuris pirmasis jį paskelbė Mesiju ir tikruoju Dievo Sūnumi. Kiti Jėzaus žodžiai yra tokie pat aiškūs tų aplinkybių šviesoje, kuriose jie buvo pasakyti. „Pragaras“ (graikiškai — „Ade“) atitinka hebraiškąjį „Sheol“ (§79), tačiau ne kaip apskritai mirusiųjų buveinę, bet kaip atmestųjų mirusiųjų buveinę, gėrio ir Dievo karalystės priešų; tos velniškosios prarajos „vartai“, taigi visos jos didžiosios jėgos, nenugalės Jėzaus Bažnyčios ir uolos, kuri ją laiko.

Tipiškai semitiški yra raktų — surišimo ir atrišimo — simboliai. Dar ir šiandieną arabų kraštų gatvėse sukinėjasi vyrai su ryšuliais raktų, virvele surištų ir išdidžiai kabančių permestų per petį. Tai namų savininkai, tuo būdu rodantieji savo valdžią. Surišimo ir atrišimo simbolis čia turi tą pačią prasmę, kaip ir ano meto rabinų žodyne, kur jis dažnai būdavo naudojamas. Rabinai „surišdavo“, kai ką nors uždrausdavo, ir „atrišdavo“, kai ką nors leisdavo daryti. Rabbis Nechoja, gyvenęs apie 70 m. po Kr., savo pamokas paprastai pradėdavo šia malda: „Tegul būna malonu Tau, Jahve, mano Dieve ir mano tėvų Dieve, kad mes nevadintumėm nešvariu, kas yra švaru, ir švariu, kas yra nešvaru; kad mes nesurištume, kas yra atrišta, ir neatrištume, kas yra surišta“5).

Taigi Petro valdžia aiškiai aptarta. Jis bus Bažnyčios pamatas, toks tvirtas ir nepajudinamas pamatas, kad priešingos pragaro jėgos jo nenugalės. Jis taip pat bus to namo vietininkas, ir jam bus patikėti raktai. Pagaliau jis tų namų viduje nustatinės įstatymus, drausdamas ir leisdamas ką nors, ir tie sprendimai, kuriuos jis skelbs žemėje, bus be pakeitimų patvirtinti danguje.

398. Jėzaus atsakymas Petrui yra toks aiškus, kad net akina, šios pastraipos tekstas taip pat yra nenuginčijamas, nes visi be išimties senieji šio teksto dokumentai, kurie pasiekė mūsų laikus, atitinka šiandieninį tekstą iki raidės tikslumo. Betgi, kaip gerai žinoma, tasai tekstas davė pagrindo išlieti upeliams rašalo, visiškai paneigiant tai, kad Jėzus suteikė Petrui valdžią būti Bažnyčios pamato uola, jos raktų valdytoju ir surišimo bei išrišimo teisėju. Dėl ko tai paneigiama?

Ankstyvieji ortodoksai protestantai teigė, kad Jėzus visiškai nekalbėjęs apie Simoną Petrą, o apie save patį, o kita jo pareiškimo dalis apima visus apaštalus, kaip kolektyvą, ir jų tikėjimą. Kai jis pasakė: „ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią‘“ ir t.t., Jėzus ištiesia pirštą ir atkreipia į save, nors kalbėjos su Simonu ir apie Simoną. Tas ištiestasis į save pirštas išsprendžia klausimą. Tai iš teksto aiškiai suprantama ir visiškai dera su žodžiais, kurie toliau pasakomi: „Aš tau duosiu dangaus karalystės raktus, ir ką tu suriši“ ir t.t. Kaip tuojau matyti, pagrįsta čia yra tobulai, nes pradedama svarstyti vadovaujantis dėsniu, kad baltas reiškia juodą, o juodas reiškia baltą; švietimas nešviečiant.

Šių laikų Simono valdžios neigėjai yra pasirinkę kaip tik priešingą kelią. Jiems ankstyvųjų protestantų aiškinimas atrodo toks nepatogus, kad tiesiogiai yra išdavimas to ginčus keliančioj o sektantizmo, kuris ir iškėlė tai. Ne, sako jie, Jėzaus žodžiai kaip tik tiksliai reiškia tai, ką juose yra užtikusi tradicija ir sveikas protas; dėl tos vietos beprasmiška laužyti sau galvas. Vienas jų šitaip išsireiškia: „Simonas Petras... dar anuomet gyvas, Mato akimis, turi galią, kuri suriša ir atriša, kuri laiko Dievo karalystės raktus ir kuri yra pačios Bažnyčios valdžia... Simonas Petras yra pirmasis apaštalų autoritetas tikėjimo dalykuose, nes Tėvas jam pirmiau apreiškė Sūnaus paslaptį; kai dėl bendruomenės valdžios, tai Kristus jam patikėjo karalystės raktus; kiek tai susiję su bažnytine valdžia, tai jis turi valdžią surišti ir atrišti. Ne be pagrindo katalikų tradicija, remdamasi šiuo tekstu, įsteigė Romos primato dogmą“ (Loisy).

Ar Jėzus iš tikro suteikė kalbamąją valdžią Petrui, pagal naujuosius neigėjus? Jie atsako: „Niekada!“ Jėzus niekada neprataręs tokių žodžių. Ta pastraipa esanti visiškai ar beveik visiškai netikra ar tikras išmislas. Tai buvę įterpta į evangelijos tekstą besibaigiant pirmajam šimtmečiui ar antrojo šimtmečio pradžioje Romoje, norint pasitarnauti Romos bažnyčiai, arba Palestinoje.

Bet ar yra dėl to kokių įrodymų? Nė vienas senųjų kodeksų, jokia laida ar ištrauka nėra pasiekusi mūsų, kuri bent šiek tiek rodytų, kad galėjo būti kokių įterpimų. Viena, už ko dar galima būtų užsikabinti, tai nutylėjimu, bet visi žino, kiek tai tėra verta, būtent, tai, kad antrojo ir trečiojo šimtmečio krikščionys rašytojai arba nemini tos pastraipos, arba temini tik jos dalį. Gal būtų galima galvoti, kad ankstyvesnieji protestantai, kuriuos šių laikų neigėjai išjuokia, jog jie tekste surado nukreiptą į save Jėzaus pirštą, galėtų tuo pačiu atsilyginti ir pajuokiantiems triumfališkai pritaikyti Horacijaus žodžius: „Ką tik man šitaip įrodai, netikėdamas neapkenčiu! “

399. Tokie tai yra įrodymai prieš Simono valdžią iš šių dviejų požiūrių. Bet abiem atvejais tikrasis pagrindas tam neigti, pagrindas, kuris niekada nebuvo aiškiai ir atvirai pasakytas, tai prielaida, jog buvę „neįmanoma“, kad Jėzus suteiktų tą valdžią. Tas „negalimumas“ esąs visiškas, neginčijamas, už pojūčiais pažįstamos tikrovės ribų ir iš tiesų žymiai daugiau galios turįs, negu teksto aiškumas ir tikrumas.

Tik dėl tos uolos yra išlaistyti aukščiau minėtieji upeliai rašalo, ir tik ant šios uolos sutardami susiduria senieji ir naujieji neigėjai. Kai jie tačiau nužengia nuo tos uolos aiškintis dokumentų, jie jau visiškai nebesutaria ir vieni kitus neigia iš eilės.

Už tų, kurie remiasi prasmės aiškumu ir teksto tikrumu, jie įžiūri dūluojantį popiežiaus šešėlį; bet ar čia popiežius, ar ne, jie šūkautų ir šoktų iš džiaugsmo, jeigu jie turėtų savo žinioje bent pusę tų griežtai istorinių dokumentų, kiek turi tie jų kaltinamieji popiežium. Bet ar tie neigėjai pagalvojo kada nors žvilgterėti per savo petį, ar kartais už jų nedūluoja Liuterio ir Hegelio šešėliai ir tik ar ne tie vieninteliai šešėliai pakiša neigėjams „istorinių“ įrodymų?


1)    Luko 9,18
2)    Morkaus 9,27
3)   Kitur (graikiškame Jono tekste 1,42; 21,15) Simonas Petras vadinamas Jono sūnum. Negalima manyti, kad Jona (hebr. Jonah) būtų sutrumpinta vardo Jonas forma (hebr. Joha-nan). Bet šis gramatiškas klausimas nėra aiškus.
4)   Plg. Mato 18,18
5)   Strack und Billerbeck, cituotame veikale, tom. I, p.741; ten yra daug panašių pavyzdžių.

MESIJINĖS IDĖJOS PATIKSLINIMAS

400. Jėzus aiškiai paskelbė, kad yra Mesijas, bet jis tuojau ir patikslino (§301), ir tai turėjo išlaikyti tikrą tos sąvokos supratimą. Pirmiausia, paskelbimas tebuvo dar slaptas, skirtas tik mokiniams. O kai Jėzus perdavė Simonui Petrui valdžią, tuojau pat „Jis liepė savo mokiniams niekam nesakyti, kad jis Jėzus Kristus“1). Jėzus matė, kad dar nepribrendo laikas šiam paskelbimui skleisti tiek dėl to, kad žmonės dar nebuvo paruošti, tiek dėl to, kad patys mokiniai dar tobulai nesuprato mesianiškumo savybės.

Taigi pradėjo tikslinti ir tobulinti tą sąvoką. „Nuo to meto Jėzus pradėjo rodyti savo mokiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzalę, daug kentėti nuo vyresniųjų, Rašto žinovų ir vyriausiųjų kunigų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti“2). Koks skirtingas nuo ano plačiai žinomojo ir spindinčioj o Mesijo, kurio žmonės laukė; šis Mesijas vengia pripažinimo ir pranašauja, kad jo laukia kentėjimai ir žiauri mirtis! Šis energingas įspėjimas buvo nelauktas smūgis jo mokiniams. Kilnusis Petras, skatinamas savo būdo ir dabar ką tik suteiktosios jam valdžios, jautė, kad jam reikia ką nors pasakyti: „Ėmęs jį Petras, pradėjo jį barti, sakydamas: Nieku būdu, Viešpatie, tai tau neatsitiks. Jis atsigręžęs tarė Petrui: Eik už manęs, šėtone; tu man papiktinimas, nes tu mėgsti ne tai, kas Dievo, bet kas žmonių“. Šėtonas buvo tikrasis gundytojas (§78,273), o čia jo vardu pavadinamas Bažnyčios Uola ir dangaus karalystės vyriausiasis vietininkas. Šio nužeminimo prasmė, kad Petras, labiau norėdamas viešpataujančio Mesijo, atkalbinėjo nuo kančios, buvo taikoma daugiau to meto laikams, negu jam asmeniškai, bet tai rodo, kaip būtinai reikėjo mesijinį supratimą tikslinti net ir artimiausių Jėzaus mokinių galvose.

Patikslinimai sekė, įgaudami kaskart smarkesnių nusivylimų toną. Ko tie mokiniai tikėjosi, sekdami Mesiją Jėzų? Gal dalytis pergale ir kartu su nugalėtoju džiaugtis puikiu gyvenimu? Jėzus pasirūpina išsklaidyti tokias svajones, atitinkamais paankstintais paneigimais, lyg antausiais, kokiais bandomas prabudinti apsisvaiginęs ligonis. Jėzus pareiškia, kad kurie nori jį sekti, privalo išsižadėti savęs, prisiimti savo kryžių ir jį sekti3). Užuomina į kryžių, suprantama, aiškesnė pasidarė po Jėzaus mirties, bet jau ir tada mokiniai pajėgė tą užuominą labai gerai suprasti. Nuo tada, kai romėnai užėmė Palestiną, kryžiavimas ten buvo plačiai naudojamas (§597), ypač bausti liaudies maištų kėlėjams, dažnai paskatinamiems mesijinių idealų. Kas tad nori sekti Jėzų, tas gali laikyti save jau mirusiu ir tik tada jis gyvens. Jėzaus sekėjas, prarasdamas dėl Jėzaus ir gerosios naujienos gyvybę, ją išsaugos, o, būdamas mėšlungiškai prisirišęs prie savo gyvybės, ją praras4). Iš tiesų kokia nauda būtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet netektų savo sielos, neįsigydamas tikrojo amžinojo gyvenimo? Ką žmogus gali duoti savo sielai išpirkti? Ar kuris nors gėdysis Jėzaus ir jo gerosios naujienos? Gerai, tas manys savo gyvybę išgelbėjęs šioje svetimoteringoje ir nuodėmingoje giminėje. Bet kada žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėj su savo angelais, jis gėdinsis tokio žmogaus, kuris gėdijosi jo, ir tada kiekvienam atsilygins, žiūrėdamas jo darbų5).

Apskritai Jėzui šis gyvenimas esmėje yra praeinantis ir vertas tik tiek, kiek jis yra nukreiptas į pastovų busimąjį gyvenimą. Jis, Mesijas, veda žmones į pastovųjį gyvenimą per praeinančiojo gyvenimo kietus bandymus. Kas nenori jo sekti, pasilikdamas praeinančiame gyvenime, tuo pačiu pasilieka mirtyje.

401. Prie šių Jėzaus žodžių visi trys sinoptikai prijungia dar vieną išsireiškimą, kuris, atrodo, buvo pasakytas kita proga: „Jis jiems dar kalbėjo: Iš tikrųjų, sakau jums, kai kurie iš tų, kurie čia stovi, neragaus mirties, kolei išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe“6). Aštriu savo įžvalgumu sinoptikai šį pareiškimą deda po kitų, kuriais patikslinama mesijinė sąvoka, nes esmėje juo tai ir daroma7). Nepasirodys triukšmingai joks politinis Mesijas su garbės spindesiu ir pergale. Bet kenčiančio ir nužudyto Mesijo karalystė ateidama pasireikš tokia vidine ir išorine galia, jog visiems laikams išblaškys visas politinio mesianizmo svajones. Kai kurie dalyvavusiųjų pokalbyje nemirs, kol nebus paliudiję tos galios atsiskleidimo. Iš tikrųjų po keturiasdešimt metų, pagal žydų skaičiavimą antrosios „kartos“ metu, mesijinių svajonių Jeruzalė tapo sunaikinta ir politinis judaizmas visiems laikams pribaigtas, o tuo tarpu Jėzaus geroji naujiena „skelbiama visame pasaulyje“8).


1)   Mato 16,20
2)    Mato 16,21
3)    Mato 16,24
4)    Morkaus 8,35
5)    Morkaus 8,38; Mato 16,27
6)    Morkaus 8,39
7)    Kai kurie senovės aiškintojai manė, kad ši ištrauka yra atsimainymo pranašystė, kuri, jų manymu, eina čia chronologiškai (plg. §402). Iš tikro ši pastraipa kalba apie Dievo karalystės įgyvendinimą (§525 ir sek.).
8)    Rom. 1,8; plg. Kolos. 1,23

ATSIMAINYMAS

402. Kaip ir buvo lauktina, tie energingi mesijiniai tikslinimai prislėgė mokinių dvasią. Tie ugningi galilėjiečiai, grynakraujai žydai, sumišo ir nuliūdo. Vaistų jiems atgaivinti Jėzus pateikė savo atsimainymu, įvykiusiu po šešių dienų (pagal Luką „po aštuonių dienų“), po to, kai jis paskelbė jiems, kad jis yra Mesijas. Evangelistai kaip šio įvykio vietą nurodo „aukštą kalną“, bet mums neperduotas jo vardas. Daugelis šių laikų tyrinėtojų mano, kad tai buvo Hermono kalnas, kurio viršūnė yra 2759 m nuo Viduržemio jūros lygio ir kuris, be kita ko, yra tuojau pat už Pilypo Cezarėjos, kur Jėzus pareiškė, kad jis yra Mesijas.

Bet jau nekalbant, kad kalnas yra sunkus užkopti ir kelias ten ir atgal užtrunka visą dieną, spėliojimas apie kalno vardą yra visai naujas. Senovės laikais atsimainymas nebuvo siejamas su Hermonu, nors mistikams tokią sąsają daryti galėjo pastraipa psalmės 88,13, kurioje sakoma: „Taboras ir Hermonas džiūgaus tavo vardu“. Priešingai, ketvirtąjį šimtmetį siekianti tradicija sustoja ties pirmuoju iš šių dviejų. Mums šiandien Taboras nėra koks nors „aukštas kalnas“, esąs 562 m virš jūros lygio ir iškyląs virš apylinkės slėnių (o jie yra žemiau Viduržemio jūros lygio) apie 600-620 m. Bet senovės žmonėms jis galėjo būti ir pakankamai aukštas kalnas, nes jis buvo visiškai atsiskyręs ir nuo jo viršūnės buvo galima matyti didžiąją dalį Galilėjos. Kitas sunkumas yra tas, kad jo viršūnė galėjo būti apgyventa ir dėl to neteikė to nuošalumo, kurio, kaip atrodo, reikėjo atsimainymui. Bet ta kliūtis nėra nenugalima. Viršukalnė galėjo būti gyvenama neramiais karų laikais, nes ją buvo patogu paversti į tvirtovę. Taip iš tikrųjų atsitiko 218 m. prieš Kr. prie Antijocho III Didžiojo, o vėliau ir Vespasilono karo metu, kada ji Flavijaus Juozapo buvo sustiprinta, ir jis tai plačiai aprašo1). Išskyrus tuos atsitikimus, Taboro viršukalnė buvo apleista, ypač dar kad kalnas, status ir akmenuotas, visiškai neturi jokio vandens šaltinio2). Kai dėl nuotolio tarp Taboro ir Pilypo Cezarėjos, tai jį lengvai galima buvo įveikti per 6 ar 8 dienas. O kur tai bebūtų įvykę, viskas vyko šitaip.

403. Iš nusiminusių mokinių tarpo Jėzus pasiėmė su savim tris mylimuosius, Petrą ir abu broliu: Jokūbą ir Joną. Su jais užėjo ant kalno. Kelias buvo ilgas, vargingas lipimas, o dar prisidėjo vasaros karščiai, dėl to keleiviai, pasiekę viršūne, turėjo būti labai pavargę. Veikiausia, kad viršukalnę jie pasiekė vakare, nes visi trys mokiniai tuojau ko patogiausiai sugula ir užmiega3). Priešingai, Jėzus, kaip buvo pratęs naktimis, netoli nuo jų meldėsi. Vienu tarpu miegančiųjų veidus nušvietė ryški šviesa. Jie pravėrė akis ir štai pamato visiskai kitokios išvaizdos Jėzų. „Tenai jis atsimainė jų akivaizdoje: jo veidas sužibo kaip saulė, o jo drabužiai pasidarė balti kaip sniegas4). Kai jo mokiniai buvo miego apimti5), visiškai prasibudino ir jų akys ir mintys prisiderino prie spinduliuojančio regėjimo, jie šalia atsimainiusio Jėzaus atpažino Mozę ir Eliją, kalbančius apie mirtį, kurią Jėzus turėjo iškentėti Jeruzalėje. Pasikalbėjimas trumpai tetruko, ir Mozė su Eliju tartum pradėjo tolti. Bet Petras, kaip ir paprastai, jaučia naudinga esant ką nors pasakyti, ir jis tarė Jėzui: „Rabbi, gera mums čia būti: padarykime tris padangtes, vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui!“ Gal būt, gerasis Petras apgailestauja, jog po sunkios kelionės jis pasirūpino guoliu tiktai sau, nepagalvodamas apie Jėzų, kuris dabar atsimainęs ir tokioje būsenoje kalbasi su tais žymiaisiais svečiais. Bet evangelistas, kuris yra kartu Petro aiškintojas, tuojau pat nušviečia tikrąją prasmę, kurią jis, tikriausia, nekartą buvo girdėjęs iš paties Petro: „Bet jis nežinojo, ką kalbąs, nes jie buvo labai nusigandę“6). Petras nebesulaukė atsakymo, nes tuo tarpu pasidarė debesis, kuris apsiautė juos, o iš debesies atsiliepė balsas: „Šitas mano mylimiausias sūnus, jo klausykite!“ Trys mokiniai dar labiau išsigandę parpuolė veidu ant žemės, bet netrukus Jėzus prieina ir paliesdamas juos taria: „Kelkitės ir nebijokite!“ žvelgdami aplinkui, jie nieko daugiau nebemato, kaip vien tik Jėzų tokį, kokį visada matydavo. Sekančią dieną, leidžiantis nuo kalno, Jėzus įsakė jiems: „Niekam nesakykite apie šitą regėjimą, kolei žmogaus Sunus neprisikels iš numirusiųjų!“

404. Nebereikia nė minėti, kad racionalistai visiškai paneigia atsimainymo istoriškumą. Jiems visas tas įvykis tėra haliucinacija, ar dalis mito, ar simbolis, ar dar kas nors panašaus. Tačiau vienas racionalizmo atstovų kaip tik yra pripažinęs tikrąją tos sąvokos vertę, pažymėdamas, kad „Kristaus atsimainymas sinoptikų piešiamajame paveiksle yra tampriai susijęs su kančios ir garbingo prisikėlimo pramatymu. Atsimainymas švelnina išpranašautuosius kentėjimus ir yra įvadas į pergalę“ (Loisy). Tai yra teisinga, bet nevisai. Mozės ir Elijo dalyvavimas, kaip Įstatymo ir Pranašų atstovų, turi savo ypatingą prasmę, parodo, kad Įstatymo ir Senojo Testamento pranašų galutinis tikslas yra Mesijas Jėzus, šitai atitinka tai, ką Jėzus pasakė Kalno pamoksle, būtent, kad jis atėjo ne Įstatymo ar pranašų panaikinti, bet įvykdyti (§323).

Tam tikru požiuriu Jėzaus atsimainymas yra priešingybė jo gundymui (§271). Labiau tiesioginiu būdu tai sušvelnina slegiantį įspūdį, kurį buvo sudarę mokiniams mesijiniai patikslinimai, bet tuo pačiu tie patikslinimai ir patvirtinami. Jėzus Mesijas, nušvitęs spindesiu, kalbasi su Moze ir Eliju apie savo išvykimą arba mirtį, kuri įvyks Jeruzalėje, ir tai turėjo būti tartum būtinas perėjimas jam į garbę. Kai jis bus jau atlikęs šį perėjimą ir įžengęs į savo garbę, tada jis pabars kai kuriuos nepaslankiuosius savo mokinius: „O, neišmanėliai ir nerangios širdies tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai! Argi nereikėjo, kad Kristus tai kentėtų ir taip įeitų į savo garbę? (§630).

Tokiu būdu duotieji vaistai, be abejo, sėkmingai paveikė mokinių dvasią, bet tuo pat metu padaugino ir tam tikrų rūpesčių bei netikrumo. Kodėl jiems draudžiama papasakoti kitiems apie šį regėjimą? Ar bus galima apie tai kalbėti tik tuomet, kai žmogaus Sūnus bus prisikėlęs iš numirusiųjų, nes tas būsimasis įvykis buvo minimas? Ar tai jau buvo išvakarės to visuotinio mirusiųjų prisikėlimo ir pasaulio pabaigos, apie kuriuos kalba senovės pranašai?7) o tada kodėl Elijas nepasiliko pastoviai — ne vien tik trumpam, tik regėjime — paruošti kelio didžiajam atgimimui? Šį paskutinįjį klausimą nešiodamiesi galvoje, mokiniai paklausė Jėzų: Ką tat Rašto žinovai sako, kad pirma turi ateiti Elijas? Jėzus atsakė: Elijas, tiesa, turi ateiti, ir jis visa atitaisys, bet jis jau atėjo, ir jie jam padarė ką norėjo. Taip pat ir žmogaus Sūnus turės nuo jų kentėti. Tuomet mokiniai suprato, kad jis jiems kalbėjo apie Joną Krikštytoją“8).


1)    Plg. Polibius V,70: Žydų karas IV.54-61
2)    Tas vandens trūkumas, minimas Flavijaus Juozapo jau nurodytoje ištraukoje, buvo didelė kliūtis statant baziliką 1924 m., vadovaujant architektui A. Barluzzi, kuris turėjo nuolat vandeni gabentis kupranugarių karavanais iš apačioje esančios lygumos.
3)    Luko 9,32
4)    Mato 17,2
5)    Luko 9,32
6)    Morkaus 9.6
7)    Izaijo 26,19; Ezechielio 37; Danielio 12,1-3
8)    Mato 17,13

NUOMARIU SERGĄS VELNIO APSĖSTASIS

405. Nusileidę į pakalnę, keturi jie tuojau prisijungė prie kitų apaštalų, likusių lygumoje; tuos jie čia rado — skaičiumi, tur būt, devynis — minios apsuptus ir besiginčijančius su Rašto žinovais.

Pastebėjęs Jėzų, vienas išėjo iš minios priekin, sakydamas: „Aš atvedžiau pas tave savo sūnų, vienintelį, kurį turiu, kurs nebylės dvasios apsėstas. Kur tik ji sugriebia jį, ten jį trenkia į žemę, iš burnos jam pradeda eiti putos, jis griežia dantimis ir stingsta. Prašiau tavo mokinių, kad ją išvarytų, bet jie negalėjo“. — Tas nepasisekimas, gal būt, kaip tik ir sukėlė ginčus su Rašto žinovais, kurie nepraleisdavo progos nepasakę ką nors pikta apie mokinius ir net nebuvusi ten mokytoją. Bet štai jis, čia jau ir išgirdęs, kas atsitiko, sušunka: „O, netikinti giminė, kiek dar ilgai aš su jumis būsiu? iki kolei aš jus kęsiu?“ Paskui, žvilgsniu ieškodamas jaunuolio, pridėjo: „Atveskite jį pas mane!“1) Tikėjimas Jėzui buvo pagrindinė sąlyga stebuklui padaryti, ir jis apgaili, kad jo trūksta Rašto žinovams ir berniuko tėvui, o taip pat ir apaštalams, kurių nepasitenkinimas išdavė tai, kad jų tikėjimas buvo silpnas ir svyruojantis.

Jaunuolis atnešamas pas Jėzų, bet stebukladario akivaizdoje jį tuojau pat ima tampyti konvulsijos, ir jis parkrinta, voliojasi, ir iš jo burnos eina putos. Priepuolio metu Jėzus norėjo paklausti tėvą ne tiek kaip gydytojas, kuris nori nustatyti diagnozę, bet daugiau stengdamasis visiems dalyviams pabrėžti galią to „ženklo“, kurį jis ruošėsi atlikti, ir paskatinti juos pasvarstyti savo tikėjimo trūkumą: „Kiek yra laiko, kada jam taip darosi? Tėvas atsakė: Nuo kūdikystės; ji dažnai jį įmesdavo į ugnį ir į vandenį. Jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ Nepaisant Jėzaus apgailestavimo, vargšo tėvo žodžiai išdavė tikėjimo silpnumą. Todėl Jėzus jam tarė: „Jei tu gali tikėti, tikinčiam visa galima!“2) Po tų žodžių sekusią sceną Morkus perduoda plazdančiu gyvumu, atitikdamas Petro žodžius: „Vaiko tėvas tuojau sušuko ir su ašaromis tarė: Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui! Jėzus, matydamas subėgančią minią, sudraudė nešvarią dvasią ir jai tarė: Kurčia ir nebyle dvasia, aš tau įsakau, išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik. Tuomet ji, šaukdama ir labai jį tąsydama, išėjo iš jo; jis pasidarė lyg negyvas, taip kad daugelis sakė: Jis numirė. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė jį, ir jis atsistojo“. Gydytojas evangelistas dar švelniai priduria, kad jaunuolį Jėzus atidavė jo tėvui.

Apaštalai, kurie buvo nusivylę, nepajėgė susilaikyti neišsiaiškinę priežasties, kodėl jiems nepasisekė. Taigi jie privačiai paklausė Jėzų: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti? Jėzus jiems atsakė: Dėl jūsų netikėjimo. Nes iš tkrųjų sakau jums, jei turėsite tikėjimą kaip garstyčios grūdą, jus sakysite šitam kalnui: Persikelk iš čia į tenai, ir jis persikels; ir jums nejaus nieko negalima“. Apie garstyčios grūdą Jėzus jau buvo kalbėjęs prilyginime (§368); „šitas kalnas“ kurį minėjo, gal buvo Taboras, kuris dunksojo prieš juos. O kai dėl būtinumo tikėti norint stebuklo, tai Jėzus buvo jiems ne kartą praeityje pabrėžęs, bet tasai pamokymas maža tebuvo davęs vaisių.


1)    Morkaus 9,18
2)    Morkaus 9,23

 

PASKUTINĖS DIENOS GALILĖJOJE

406. Po šių įvykių „Jėzus ėjo per Galilėją, ir jis nenorėjo, kad kas nors tai žinotų“1). Tai buvo kelionė, skirta vien tiktai jį lydinčių mokinių dvasiai lavinti, o ne gerajai naujienai skelbti minioms.

Tasai dvasinis lavinimas gana greitai pareikalavo iš naujo įspėti dėl Mesijo žemiškojo likimo, kas kartą vis labiau išblaškant politinio mesianizmo svajones, kurios atkakliai kerojo žyduose, „žmogaus Sūnus turi būti įduotas į žmonių rankas, jie jį užmuš, ir trečiąją dieną jis prisikels''2). Tokio įspėjimo sudarytasis įspūdis rodo, kaip tai buvo reikalinga, nes mokiniai smarkiai nuliūdo, o Lukas prideda: „Bet jie nesuprato tų žodžių, ir jie buvo jiems paslėpti, kad jų neišmanytų. Jie net bijojo klausti jį apie tuos žodžius“3).

Vėliau būrelis pasuko į Kaparnaumą, ir jie atėjo ten, o mokiniai, keliaudami gal kiek atsilikę nuo Jėzaus, smarkiai ginčijosi tarpusavy (§408). Jų atvykimą į miestelį tuojau pastebėjo muitininkai, kurie tuojau skubėjo įsitikinti, ar Jėzus susimokėjo mokestį Jeruzalės šventyklai. Visi suaugę izraelitai buvo įpareigoti kasmet mokėti šventyklai išlaikyti po pusę sidabrinio siklo, tai yra dvi drakmas (§534). Tas mokestis paprastai būdavo surenkamas prieš Velykas, bet tolimesnėse srityse, kaip Galilėjoje, užtrukdavo iki Sekminių ir Padangčių šventės. Kadangi Jėzus jau ilgas laikas kaip nebuvo Kaparnaume ir artėjo Padangčių šventė, muitininkai atėjo paimti to mokesčio. Jie pirma kreipėsi į Petrą, klausdami: „Ar jūsų mokytojas nemoka didrakmos?“ Petras, karštai taip, kaip ir visada, atsakė: „Taip! tikriausiai moka!“ —ir įėjo į namus, kur buvo Jėzus, pasikalbėti su juo dėl to. Jėzus pirmas prakalbėjo: „Kaip tau rodosi, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar pagalvį? Iš savo sūnų, ar iš svetimųjų?“ Petras atsakė: „Iš svetimųjų“. Jėzus jam tarė: „Taigi, sūnūs laisvi!“

Pritaikymas šio pareiškimo Jėzaus atvejui buvo aiškus. Jis buvo Dievo Sūnus, ir dėl to jam nereikėjo mokėti muito už savo dangiškojo Tėvo žemiškuosius namus. Tačiau Jėzus tęsė: „Bet kad jų nepiktintumėm, eik pas jūrą, įmesk meškerę, imk tą žuvį, kuri pirma pakibs; atvėręs jos nasrus, rasi staterą; ėmęs jį, duok jiems už mane ir už save“ (stateras, arba siklas, lygus keturioms drakmoms, arba dviem didrakmom; apie 6 litus).

Kalno pamoksle Jėzus ragino savo klausytojus pažvelgti į dangaus paukščius ir laukų lelijas ir nebūti susirūpinusiems medžiaginiais dalykais, o tik Dievo karalyste ir jos teisybe. Tasai epizodas, kaip ir abu duonos padauginimai, yra aiškinimas, kurs patvirtina jo žodžius. Gali būti, kad bendrojoje apaštalų piniginėje tuo metu tebuvo tik keletas centų. Jėzus neina skolintis, bet pasiunčia Petrą į tą Apvaizdą, kuri maitina paukščius ir apvelka laukinę žolę, ir paima iš jos paskolą pagal Kalno pamokslo nurodymus.

407. Dar šiandieną Tiberijados ežere yra gausu chronidų rūšies žuvų, kurių inkubacinis laikotarpis yra labai keistas ir ypač užtinkamas „Chronis Simo-nis“ porūšyje, arba, liaudies kalba, „šv. Petro žuvyje“. Patelė padeda povandeniniuose augaluose apie 200 ikrų; vėliau patinėlis surenka juos tarp savo žiaunų ir juos ten laiko tol, kol evoliucijos ciklas pasibaigia ir jau apie 10 milimetrų ilgio žuvelės pačios gali išgyventi, šios pareigos patinėliui yra nupelnusios „Chronio šeimos tėvo“ vardą. Besibaigiant inkubaciniam laikotarpiui, patinėlio nasrai taip neproporcingai ištęsti, palyginti su visu kūnu, jog jis nebegali net susičiaupti. Kai ateina laikas išmesti mažąsias žuveles, jis praryja kokį nors daiktą, kuris palaipsniui išstumia jas ir kuriam laikui užima jų vietą. Tasai daiktas paprastai būna žvirgždas, bet tas pareigas gali atlikti ir koks nors pinigas, kaip antai senovės stateras ar siklas. Ar šiuo atveju taip ir atsitiko, kai Simonas pagavo žuvį su stateru žiaunose? Nieko tikra negalime pasakyti; tiktai žinome, kad tas, kuris buvo padauginęs duoną, dar kartą kreipėsi į Apvaizdą, šįkart kitokiu būdu, ir Apvaizda tuojau pat išmokėjo pinigą, jos vardu išleistąjį Kalno pamoksle.

Iš vėlyvesnių Jėzaus pasekėjų gal niekas taip nepasitikėjo Dievo Apvaizdos banku, kaip Pranciškus Asižietis, ir jo patyrimas jam leido išsireikšti, kad tai punktualiausiai išmokąs bankas. Ar Bernardonės sūnus nebuvo tik geresnis evangelijos aiškintojas už moderniuosius kritikus?

408. Petrui pavestoji pareiga tam tikru būdu siejosi su ginču, kurį mokiniai turėjo tarpusavy, kada atvyko į Kaparnaumą. Tai gal išdavė jų laikysena ar koks nors pusiau nugirstas žodis, dėl to Jėzus tiesiai paklausė juos: „Apie ką jūs kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo, nes gėdijosi pasisakyti, kad kelyje ginčijosi tarp savęs, kas iš jų bus didesnis dangaus karalystėje. Iš tikrųjų buvo ko ginčytis, ne tiek Petro atžvilgiu, kuris jau turėjo aiškią pirmenybę Pilypo Cezarėjoje, o dabar vėl tas įvykis su stateru, bet daugiau kitu atžvilgiu. Kiti taip pat bus turėję savus motyvus, kad pati garbingiausia ir arčiausiai sosto vieta priklauso jam, o ne kuriam kitam, kai jų mokytojas sėdės Mesijo soste, išpuoštame perlais ir žibąs auksu. Po trumpos drovios tylos vienas jų įsidrąsino ir pasakė Jėzui, kad jie ginčijosi tarp savęs, kas iš jų bus pirmasis. Kaip ir Kalno pamoksle, Jėzaus atsakymas yra idėjų pervertinimas: „Jei kas nori būti pirmasis, tas bus visų paskučiausias ir visų tarnas“. Kaip tik tuo metu per kambarį atsitiktinai perbėga vaikas. Jėzus pasišaukia jį, apkabina, pastato jį tų subrendusių vyrų viduryje ir, kiekvienam į akis pažvelgęs, taria: „Iš tikrųjų, sakau jums, jei jūs nesigręšite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę! Taigi, kas tik pasižemina kaip šitas vaikas, tas didžiausias dangaus karalystėje“4). Vaiką tebeturėdamas pavyzdžiu, Jėzus dar pasakė, kad kas tik priima vieną tokių jo vardu, tas priima jį patį, o jį priimdamas, priima dangiškąjį Tėvą, kurs siuntė jį (plg. §483).

Toks priėmimo platumas Jonui atrodė nelabai aiškus. Neseniai jis su kitais apaštalais ne tik kad nepriėmė, bet dar net tyčia trukdė žmogui, kuris Jėzaus vardu išvarinėjo velnius; kadangi jis nenorėjo prisidėti prie apaštalų, tad jie draudė jam velnius išvarinėti. Jėzus papeikė tokį apaštalų veiksmą: jie neturėjo drausti, nes kas ne prieš juos, tas yra už juos5).

409. Tomis dvasiniam lavinimui skirtomis dienomis Jėzus kiekviena pasitaikiusia proga nurodinėjo savo mokiniams, kaip kada elgtis6). Kas paduos Jėzaus mokiniams, kaip tokiems, vandens stiklą atsigerti, tas nepaliks neatlygintas. Kas papiktintų vieną iš tų, kurie, tikėdami į Jėzų, pasidaro vėl lyg vaikai, tam geriau būtų, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užnertas ant kaklo ir kad jis būtų įmestas į jūrą (tai turėtų būti apatinis girnų akmuo iš tų dviejų, sudarančių girnas, sukamas asilo), nes tas akmuo būdavo su skyle miltams byrėti ir pro ją galima praverti virvę. Reikia saugotis nepaniekinti nė vieno tų mažutėlių dvasioje, nes jų angelai sargai danguje visuomet mato dangiškojo Tėvo veidą. Jei brolis nusidėjo, tegul būna subartas prie keturių akių. Jei jis paklauso, tai laimėjai savo brolį. Jei nepaklausytų, paimk vieną ar du liudininkus pagal Mozės Įstatymo nuostatus7). Jei jis ir jų nepaklausytų, tegul būna pranešta Bažnyčiai; o jei jis nepaklausytų nė Bažnyčios, tada lai būna su juo pasielgiama taip, kaip žydai elgiasi su pagonim ar muitininku, būtent, kaip su svetimu dvasiniam bendruomenės gyvenimui. O ką tik apaštalai, sudarydami Bažnyčią, suriš ar atriš žemėje, bus surišta ar atrišta danguje (§397). Kada du žemėje susitars melsti kurio nors dalyko, dangiškojo Tėvo bus jiems, suteikta. Kur du ar trys bus susirinkę Jėzaus vardu, ten ir Jėzus bus jų tarpe.

Perduodama tuos pasakymus mums, pirmykštė katechezė rodo, kad juose buvo įžiūrimos normos, pagal kurias turėjo būti tvarkomas Jėzaus pasekėjų socialinis gyvenimas ir pavyzdys, kurio turėjo prisilaikyti krikščionių kartos.

Bet dėl taisyklės apskųsti kaltą ir kietasprandį brolį kilo neaiškumų Petrui: „Viešpatie, kiek sykių aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių?“ Septyni judaizmui buvo šventas ir sąlyginis skaičius, ir Petras čia yra labai didžiadvasiškas, nes sekantį šimtmetį Rabbi b. Jehuda paskelbs, kad Dievas atleidžia iki trijų kartų, bet ne iki keturių8). Bet Jėzui tasai Petro kilniaširdiškumas atrodo menkas, ir jis tarė: „Aš nesakau iki septynių, bet iki septynias dešimtis septynių kartų“, tai priežodžiu virtęs pasakymas, kuris reiškia neribotą skaičių. Petrui Kalno pamokslo įsakymas atsukti ir kitą skruostą tam, kuris davė antausį, turėjo galioti septynis kartus. Aštuntasis smūgis turėjo panaikinti priesaką. Bet pagal Kalno pamokslininką aštuntasis antausis buvo lygus pirmajam, taigi priesakas visuomet galiojo. Kodėl gi taip turėtų būti?

410. Tą „kodėl“ Jėzus paaiškino prilyginimu. Buvo galingas karalius, kurs vieną dieną panorėjo suvesti savo sąskaitas ir dėl to sušaukė tarnus atsiskaityti. Tarp pirmųjų prisistatė tas, kurs karaliui buvo kaltas 10.000 talentų. Tais laikais tai buvo nepaprastai didelė pinigų suma (apie 100 milijonų litų). Skolininkas, suprantama, neturėjo iš ko atiduoti tokios sumos, ir karalius, norėdamas atgauti bent dalį, įsakė parduoti jo turtą, o patį skolininką su žmona ir vaikais parduoti į vergiją. Esmėje šis sprendimas senovės laikams buvo gana švelnus, nes skolininkui ir šeimai dar buvo palikta gyvybė, kai tuo tarpu karalius neteko didžiosios savo turtų dalies. Tą sprendimą išgirdęs, skolininkas parpuolė karaliui po kojų ir maldavo ne tuo rytiečiams įprastu teatrališkumu, o nuoširdžiai susigraudinęs, kaip amžinai žuvęs žmogus: „Turėk man kantrybės, ir aš visa tau atiduosiu!“ Karalius buvo labai geros širdies, jam pagailo to tarno, ir jis paleido jį ir dovanojo visą skolą. — Tas tarnas tikrai dabar galėjo vėl atsikvėpti ir džiaugtis, kad dar yra gyvas žmogus; jis išvengė vergijos, ir jam net dovanota 10.000 talentų skola!

Tačiau tai leido jam pradėti pūstis, ir puikybė apakino jį. Išėjęs iš to baisaus, bet laimingai pasibaigusio pasimatymo, jis susitiko savo draugą, kurs jam buvo skolingas šimtą denarų (apie 150 litų). Vos jį   pamatęs, tuojau šoko ant jo, griebė už gerklės, vos tik neužsmaugdamas, ir pradėjo šaukti: „Atiduok, ką esi man skolingas!“ Vargšas žmogelis puolė jam po kojų

maldaudamas: „Turėk man kantrybės, ir aš visa tau atiduosiu!“ Tas gi neklausė, įmetė savo skolininką į kalėjimą, kol jis atiduos visą skolą, šis įvykis nuliūdino kitus karališkojo dvaro tarnus, ir jie pranešė karaliui, kas buvo įvykę. Tuomet karalius liepė pašaukti skolininką, kuriam jis buvo dovanojęs, ir tarė Jam: „Nedorasis tarne! Aš tau dovanojau visą tą begalinę skolą, nes mane meldei; argi tat nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš tavęs pasigailėjau? Susirūstinęs karalius atidavė jį“ jau ne paprastiems kalėjimo sargams, bet „budeliams (gr. basanistais), iki bus išreikalauta visa skola“. Jėzus baigė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas jums padarys, jei kiekvienas neatleisite savo broliui iš savo širdies“.

Atrodo, kad šį kartą prilyginimas buvo toks aiškus, jog apaštalai nebeprašė Jėzaus paaiškinti. Karalius yra Dievas; grėsmingai didelė pinigų suma, kurios karalius nereikalauja iš savo tarno, yra ta daugybė klaidų, kurias Dievas atleidžia žmogui; nereikšmingoji suma, kurios pasigailėtasis tarnas taip žiauriai reikalavo iš savo draugo, yra tos menkosios paklaidos, kurias žmogus padaro vienas kitam. Tokiu būdu — ir tai yra prilyginimo pamokymas — Dievo atleidimas žmogui įsakmiai reikalauja, kad žmogus žmogui atleistų, šį dalyką Jėzus jau buvo pabrėžęs ir „Tėve mūsų“ maldoje: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

411. Apie tą metą jau buvo prabėgę keletas mėnesių nuo Velykų, buvusių prieš pirmąjį duonos padauginimą (§372), ir jau krypo į 29 m. rudenį. Jau buvo praėję pusantrų metų, arba dvidešimt mėnesių, nuo to laiko, kai Jėzus pradėjo savo viešąjį gyvenimą. Sprendžiant iš evangelijų paduodamųjų aiškių žinių, visa tų mėnesių veikla vyko Galilėjoje, išskyrus tik kelionę į Jeruzalę (§384) ir kitą kelionę į Fenikiją ir į šiaurės Palestiną (§389).

Deja, tos veiklos išdavos rodė smarkius nuostolius, jeigu į apyskaitas žiūrėti iš žmogiškojo požiūrio. Gerosios naujienos skelbėją ištrėmė iš Nazareto jo paties bendragyventojai (§359). Kaimai prie ežero, kuriuos jis atrodo, buvo pasirinkęs, tiesa, rinkosi apie stebukladarį, bet tik dėl to, kad jų aklieji praregėtų, kurtieji pradėtų girdėti, kad jų mirusiems būtų grąžinta gyvybė ir jų skilviams būtų duota duonos. Kai reikalas iškilo priimti stebukladario reikalaujamąjį galvojimo keitimą ir dvasinę revoliuciją, daugelis tų, kurie spietėsi apie jį, atsisakė, ir jo pasėtoji sėkla krito arba ant takų ir buvo sumindžiota, arba ant uolų ar tarp erškėčių. Kas po tos sėjos sudygo? Šalia to negausaus mokinių būrelio, — o ir tiems dar buvo toli iki derliaus brandumo,—pagrįstai galime daryti prielaidą, kad visoje Galilėjoje tikrai maža buvo tokių, kurie nuoširdžiai priėmė gerąją naujieną ir ištikimai laikėsi jos. Taigi, žmogiškai šnekant, balansas buvo arba atrodė žlugimo ženkle.

Jėzus tai jautė, ir jo širdis liūdėjo, ypač dar, kad nebebuvo jau laiko toliau beprasidėti su galilėjiečiais. Jam reikėjo eiti ir bandyti kur nors kitur. Ką jis dar būtų galėjęs padaryti tarp tų galilėjiečių, o ypač ežero pakrantėse esančiuose kaimuose, kad būtų susilaukta geresnės piūties? Nieko. Jei derlius buvo labai skurdus, ar kaltė krinta ne patiems tiems kaimams, kuriuos jis taip mylėjo? Vieną dieną jo liūdesys ir gailestis prasiveržė iš širdies aitriu skundu: „Vargas tau, Korozaine, vargas tau, Betsaida; nes jei Tire ir Sidone būtų įvykę stebuklai, kurie padaryta jumyse, jie seniai būtų darę atgailą ašutinėje ir pelenuose. Todėl tai, sakau jums, Tirui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną kaip jums. Ir tu, Kaparnaume, argi iki dangui būsi išaukštintas? Tu nužengsi iki pragarui;   nes jei Sodomoje būtų buvę padaryta stebuklų, kokių padaryta tavyje, ji, rasi, būtų išlikusi iki šiai dienai.

Todėl tai, aš sakau jums, sodomiečių žemei bus lengviau teismo dieną kaip tau“9).

412. Ligi šiol iš minėtųjų Galilėjos miestelių gerai pažįstame Betsaidą ir Kaparnaumą, bet ligi šiol dar nebuvo suminėto Karozaino. Jis visose evangelijose tik šioje vietoje minimas. Šis nelauktas užsiminimas yra labai pamokomas, nes parodo, kokių spragų esama su Jėzum susijusiose žiniose, kurias evangelistai išlaikė mums. Jei Jėzus kaip tik čia mini atskirai Koruzainą, jį ypač apgailėdamas, tai rodo, kad praeityje tuo miesteliu meilingai rūpinosi nemažiau, negu Betsaida ir Kaparnaumu. Tačiau apie tą miestelį mes visiškai nieko nežinome.

Euzebijaus „Onomasticus“ sako, kad Korozainas buvo už dvejeto mylių nuo Kaparnaumo. Iš tikrųjų maždaug apie dvi mylios į šiaurę nuo to miestelio Šiandieną yra vietovė, vadinama Keraze ar Kerazie, kur neseniai buvo užtikta senovinė sinagoga, statyta iš bazalto akmens ir panašiu stilium papuošta, kaip ir Kaparnaumo sinagoga.

Taip pat rastas sinagogos vyresniojo kėdėje išlikęs įrašas aramajų kalba, kur dėkojama Ismaelio sūnui Judanui už sinagogos pastatymą, šiandieną, kaip jau ir Euzebijaus laikais, ta vietovė yra tyrai. Vėlesniais laikais tas miestelis, evangelijoje suminėtas tik prakeikimui, patraukė krikščionių liaudies vaizduotę, ir keletą šimtmečių jį vis apmąstant buvo pagaliau nuspręsta, kad čia būsianti Antikristo tėviškė10).


1)    Morkaus 9,30
2)    Mato 17,22-23
3)    Luko 9,45
4)    Mato 18,3-4
5)    Morkaus 9,38-40
6)    Morkaus 9,41 ir sek., taip pat ir kitų sinoptikų atitinkamose pastraipose.
7)    Deuteron. 19,15-17
8)    Joma 86 b, Bar; užuomina į Amos knygos 2,49) Mato 11,21-24. Luko 10,13-15 pastraipoje yra kitoks tekstas, kuris chronologiškai neatrodo toks pagrįstas, nes tuo metu Jėzus jau buvo palikęs Galilėją.
10) Legenda užrašyta 1172 m. vokiečio Teodoriko (Libellus de locis Sanctis, p.101); pakartota 1345m. Mykalojaus Poggibonsi (Libro d'Oltremare, 1,292): „Šalia yra Corozim pilis, kur turi gimti ir būti paskelbtas Antikristas“.

NUO PASKUTINĖS PADANGČIŲ ŠVENTĖS IKI PASKUTINĖS ŠVENTYKLOS PAŠVENTINIMO ŠVENTĖS

CHRONOLOGINIS IR GEOGRAFINIS KLAUSIMAS

413. Iki šios vietos trys evangelistai sinoptikai didžiąja dalimi ėjo gana lygiagrečiai. Vien tik Jonas savo įpročiu pasuko visiškai savu keliu, nei atsisakydamas to lygiagretumo, nei laikydamasis jo, kaip trys jo pirmtakai (§165). Bet čia trys sinoptikai iš dalies jau ir išsiskiria: Matas ir Morkus apskritai ir toliau laikosi lygiagretumo, o Lukas pasuka kita kryptim, kai tuo tarpu Jonas vis eina savu keliu, kuris nėra nei Mato, nei Morkaus, nei Luko. Tiktai nuo paskutiniųjų Jėzaus gyvenimo Velykų Lukas eina vėl tuo pačiu keliu, kaip Matas ir Morkus; Jonas taip pat eina kartu su jais, bet, kaip ir paprastai, patikslindamas ir papildydamas juos.

Jau žinome, kad Jonui ypač rūpėjo Jėzaus veikla Jeruzalėje ir jis aiškiai atžymi jos datas. Todėl šiuo naujuoju laikotarpiu jis pateikia istorikui ypač reikšmingos medžiagos papildyti Jėzaus gyvenimo istorijai ir nustatyti jo chronologijai. Kur Luko pasakojimas nesutampa su dviejų kitų sinoptikų, ten jis sužymi naujų įvykių ir pasikalbėjimų, nors jis visiškai nesirūpina tų įvykių vieta ir laiku. Dėl to mums kyla uždavinys, kaip nustatyti Luko nepriklausomai nuo kitų trijų evangelistų pasakojamųjų įvykių aplinką.

Daugelis šių laikų tyrinėtojų šią pasakojimo dalį, užtinkamą tik trečiojoj evangelijoj, vadina Jėzaus „kelione“ pagal Luką, nes visas skyrius pradedamas kelionės į Jeruzalę žymėjimu ir baigiamas įžengimu į miestą1); bet kaip tik tas pastarasis dalykas yra tasai taškas, kuriame Lukas vėl prisijungia prie kitų evangelistų, nes tasai įžengimas vyko paskutiniųjų Velykų proga. Kyla klausimas, ar tai iš tikro buvo „kelionė“?

414. Norint atsakyti, reikia atsižvelgti į kai kuriuos įvykius. Pirmiausia, ši „kelionė“ turėjo būti išimtinai lėta, nes turėjo būti pradėta ankstyvą rudenį, o paskyrimo vieta nebuvo pasiekta iki kito pavasario. Dėl to tai greičiau buvo ne tikra kelionė, o vaikščiojimas įvairiomis krašto sritimis be būtino reikalo tam tikru laiku pasiekti paskyrimo vietą. Luko pateikiamojoje šios kelionės ataskaitoje mums ir antrą ir trečią kartą pasakoma, kad Jėzus yra pakeliui į Jeruzalę (13,22; 17,11), visiškai nesuminint, kad jis pasiekė ją. Tiktai kai ketvirtą kartą suminima ši vieta (18, 31), tada šventasis miestas jau aiškus yra, kaip jo paskirtis, ir jis įžengia į jį (19,28). Kodėl čia pateikiami tie pakartotiniai pranešimai, kur jis eina, nes mums neatrodo, kad jie iš viso būtų reikalingi, ir jie nieko nauja neduoda? Ar tai nereiškia, apskritai imant, kad čia pasakojama apie skirtingas keliones į Jeruzalę, o ne apie vieną? Iš tiesų tokia teorija yra, ir jau yra pažymėta, kad, remiantis tuo pasakojimu, tokios kelionės vyko į Padangčių šventę, į šventyklos pašventinimą ir į paskutiniąsias Velykas2).

Taigi čia tai, kas atrodo tarytum sutampa tarp Luko smulkesniųjų kelionių ir Jono aiškiai nusakytųjų atskirų kelionių, esmėje susiduria su tam tikromis topografinėmis ir chronologinėmis kliūtimis ir, kaip atrodo, dar prieštarauja patiems Luko žodžiams, kuriais jis skelbia didžiosios kelionės pradžią: „Metui atėjus, kada jis (Jėzus) turėjo būti atimtas, atsitiko, kad jis atgręžė savo veidą keliauti į Jeruzalę“3), šie žodžiai aiškiai rodo, kad čia nusakytoji kelionė turi baigtis Jėzaus mirtimi ir po to vykstančiu paėmimu į garbę. Bet ir čia mums nėra kaip darytis išvadas, kad nurodymas į kelionę būtų daugiau chronologiškas, negu logiškas, ar darytis prielaidas, kad šiuo paskutiniuoju Jėzaus gyvenimo laikotarpiu Lukas būtų sukaupęs dėmesį daugiau ties įvykių eiga, o ne ties aukščiausiuoju netolimu Jėzaus ištyrimu ir netrukus po to sekusiu triumfu. Kita vertus, ton didžiojon kelionėn Lukas įjungia įvykius ir pamokslus, kuriuos aptinkame Mato ir Morkaus evangelijose, būtent, tuos, kurie atsitiko Jėzaus veiklos Galilėjoje metu; o kai Luko nurodomoji chronologinė įvykių eiga daugiausia vis yra tokia, kurios labiausiai tinka prisilaikyti, tai visiškai galimas dalykas, kad tūlais atvejais jo pasakojimo geriau prisilaikyti, negu Mato ir Morkaus.

415. Viską apsvarsčius neatrodo, kad chronologiniu ir geografiniu požiūriu šią Luko evangelijos dalį reikėtų laikyti didele „kelione“. Tai greičiau yra tik tam tikras literatūrinis pasakojamosios medžiagos šitoks sudorojimas, čia iš atskirų Jėzaus kelionių apjungtos tam tikros sudėtinės dalys kartu su keliais epizodais, kurių nenusakyta nei tikrasis laikas, nei vieta, bet kurie turi tam tikro logiško ryšio su šia Luko pasakojimo vieta4). Tos atskiros kelionės, sudarančios esminę šio pasakojimo medžiagą, gali būti tos pačios kelionės, kurias Jonas atskirai ir sužymi. Lukas visiškai nesiekė tą medžiagą perduoti smulkmeniškai prisilaikydamas chronologinės tvarkos; jam tiktai rūpėjo pačius įvykius iškelti tuo būdu, kad išeitų tinkamos išvados ir parodytų ligi tol tęstosios Jėzaus veiklos apvainikavimą. Visiškai suprasdamas ir giedriai vertindamas, Jėzus artėja į aukščiausiąjį ištyrimą Jeruzalėje, o kai tai atlieka, jis pasiekia garbę. Tas sąvokinis ir loginis tikslas, kai daug labiau prisilaikoma minties, o ne laiko eigos, buvo būdingas pirmykštei katechezei, o ypač šv. Povilui, kurį ištikimai seka Lukas (§135 ir sek.).


1)    Luko 9,51; 19,28
2)    Tarp Jono ir Luko tokie atitikmenys būtų: Luko 9,51 = Jono 7,10; Luko 13,22= Jono 10,22-39; Luko 17,11 ir 19,28= Jono 12,12. Kiti atvejai remiasi kitais atitikmenimis.
3)    Luko 9,51
4)    Jau esu nurodęs, kad tokį evangelistų pasakojimo būdą Bažnyčios Tėvai ir senovės katalikų tyrinėtojai yra pripažinę daug seniau, negu tai padarė šių dienų kritikai. Čia duodame su tuo susijusią šv. Augustino ištrauką: „Galimas dalykas, kad evangelijos rašytojas čia atžymi ne tai, kas įvyko paskui, bet ką jis buvo anksčiau praleidęs“ (De consensu evangelist. 11,17,39). „Mums nėra reikalo galvoti, kad tai įvyko tuojau po to, po ko atpasakojama. Greičiau mums tenka suprasti, be abejo, kad jis čia įjungė tai, ką prieš tai buvo praleidęs. Taigi kokį čia skirtumą sudaro, kur įterpiamas kuris nors epizodas, ar jis pateikiamas tinkama eilės tvarka, ar kaip buvęs praleistas, ar kaip vėliau lauktinas įvykis, kol neprieštarauja pats sau nei kitam evangelistui pasakodamas vieną ar kitą dalyką? Juk tvarka, pagal kurią atskiri asmenys prisimena net ir geriausiai ir tiksliausiai žinomus įvykius, nebėra žmogaus galioje“ (ten pat, 11,21,51). „Bet kiekvienas gali pastebėti, kad tuščias klausimas yra tai, kuria eilės tvarka Viešpats paskelbė šiuos žodžius, nes mums leista juk pasiremti ko puikiausiu evangelistų autoritetu, taigi kokia nors klaida negali įvykti pateikiant pamokslą ne ta tvarka, kaip jis buvo pasakytas, nes ta ar kita tvarka nesudaro skirtumo, kiek tai yra susiję su turiniu“ (ten pat, II,39,86).

 

PADANGČIŲ ŠVENTĖ

416. Baigėsi 29 m. vasara, o su rudeniu artėjo džiugi ir populiari Padangčių šventė. Jei Jėzus paskutinį kartą lankėsi Jeruzalėje Sekminių metu (§384), tai jau buvo prabėgę keturi mėnesiai, kai jis nebuvo šventajame mieste. Per tą laiką jo veikimas Galilėjoje rado blogiausią sutikimą, ir jis nusprendė pasitraukti. Bet kur dabar eiti? Tie „broliai“, kurie netikėjo juo, entuziastiškai siūlė jam vietą, kur eiti (§264). Iš tikro jie buvo pastebėję menkas savo giminaičio viso darbo pasėkas Galilėjoje, o, be to, daugiau negu tik džiaugsmas būtų jiems matyti jį žmonių minios priekyje, gerai sutvarkytos ir su pasitikėjimu žygiuojančios į Jeruzalę. Ten ir reikėjo eiti nustebinti anų žymiųjų mokytojų savo darbais, jei buvo norima pasiekti aiškių rezultatų, užuot gaišus laiką ir veltui darius stebuklus tiems Galilėjos kalniečiams! „Tuomet jo broliai jam sakė: Eik iš čia ir keliauk į Judėją, kad ir tavo mokiniai matytų tavo darbus, kuriuos darai. Nes niekas nedaro nieko slapčia, jei pats nori būti žinomas. Jei tu tai darai, tai duokis pažinti save pasauliui. Nes net jo broliai netikėjo į jį“1).

Apie Jeruzalę galvojo ir Jėzus; bet kaip tik tie jo „brolių“ įtaigojimai, diktuojami toli gražu ne tokio pat galvojimo, kaip jo, buvo laikina kliūtis tam planui vykdyti. Jie galvojo, kad Padangčių šventė, kada suplaukia didžiulės minios net iš už Palestinos ribų, būtų geriausia proga Jėzui įspūdingai pasirodyti, o jis galvojo, kad kaip tik su tokia viešuma susijęs pavojus duoda pakankamą pagrindą atmesti jų patarimą. Dėl to „broliai“ su kitais Galilėjos piligrimais iškeliavo į Jeruzalę, o Jėzus kurį laiką dar liko Galilėjoje. Vėliau, kada jo giminaičių karavanai jau buvo iškeliavę, jis taip pat išsiruošė į šventąjį miestą „ne viešai, bet lyg slapčia“2).

417. Jėzus pasirinko trumpiausią kelią, kuris ėjo išilgai Palestinos per Samariją. Samariečiai, gyvendami įsisenėjusia pagieža prieš izraelitus, turėjo gerą progą tų didžiųjų kelionių metu kibti prie jų bet kuriuo būdu, net ir sužeisti ir užmušti. Tiesa, Jėzus praeityje čia buvo gerai priimtas, bet tik Sikaro samariečių. Bet tai įvyko maždaug prieš pusantrų metų, taigi tuo buvusiu draugiškumu negalima buvo perdaug remtis. Todėl atsargumo sumetimais jis pasiuntė kelis savo mokinius tos pavojingosios srities kažkuriame vardu nesuminėtame kaime paieškoti nakvynės. Būgštavimai pasitvirtino, nes to kaimo samariečiai, sužinoję, kad tai yra į Jeruzalę keliaujantieji galilėjiečiai, atsisakė parodyti bet kokį svetingumą. Dėl to abu broliai, Jokūbas ir Jonas, staiga įsikarščiavo. Prisiminę, kad Jėzus buvo jiems suteikęs galią stebuklus daryti Dievo karalystei plėsti, jie dabar paklausė Jį, ar jis leistų prišaukti iš dangaus ugnį paversti pelenais tiems samariečių niekšams. Jis tačiau „atsigręžęs juodu sudraudė ir nuėjo į kitą kaimą“3). Bet kas žino, ar tas kitas kaimas nebuvo kaip tik Sikaras?

418. Tuo tarpu pirmieji galilėjiečių būriai pasiekė Jeruzalę. Miesto gyventojai, prisimindami, kas atsitiko prieeš keletą mėnesių prie Betsaidos (§348), tuojau pradėjo klausinėti, ar neatvyko kartu su jais ir Jėzus: „Kur jis? Minioje buvo apie jį daug šnekų. Vieni tvirtino: Jis geras, o kiti sakė: Ne, jis suvedžioja žmones! Tačiau niekas nekalbėjo apie jį atvirai, nes bijojo žydų“4). Ši scena, pristatyta tikrai realistiškai, nors priklauso plunksnai to evangelisto, kurį būtų norima laikyti alegorininku, rodo, kad ankstesnysis Jėzaus lankymasis Jeruzalėje paliko gana stiprų įspūdį jos piliečiams, tiek pritariantiems jam, tiek ir nepritariantiems. Jau įpusėjus Padangčių šventei, staiga buvo sužinota, kad atvyko Jėzus ir pradėjo mokyti šventykloje. Susirinko gerbėjai ir šmeižikai, visi be skirtumo pripažindami Jėzaus kalbos jėgą.

Bet jo šmeižikai tuojau iškėlė pakenkti skirtą klausimą. Niekas negali būti tikrai mokytas ir išmintingas, jei nėra lankęs didžiųjų Rabbiu ir Rašto žinovų mokyklos ir įsisavinęs jų metodų: „Kaip jis gali žinoti Raštą, kad jis nesimokė?“ Buvo ko nepasitikėti tuo savamoksliu, kuris religijos dalykuose drįso nesilaikyti tradicijos. Jėzus atsakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kurs yra mane siuntęs. Jei kas norės vykdyti jo valią, tas pažins, ar tas mokslas iš Dievo, arba ar aš pats iš savęs kalbu. Kas pats iš savęs kalba, tas ieško savo garbės; o kas ieško garbės to, kurs yra jį siuntęs, tas tiesakalbis, ir jame nėra neteisybės. Argi ne Mozė davė jums įstatymą? Tačiau nė vienas iš jūsų nesilaiko įstatymo. Kodėl jūs ieškote manęs užmušti? Minia atsakydama tarė: Tu velnio apsėstas, kas tavęs ieško užmušti? Atsakydamas Jėzus jiems tarė: Aš padariau vieną darbą, ir jūs visi stebitės. Juk Mozė davė jums apipiaustymą (ne kad jis būtų iš Mozės, bet iš tėvų), ir jūs apipiaustote žmogų subatoje. Jei žmogui daromas apipiaustymas subatoje, kad nebūtų peržengtas Mozės įsatymas, tai kam jūs pykstate ant manęs, kad aš visą žmogų pagydžiau subatoje? Neteiskite pagal išvaizdą, bet darykite teisingą teismą!“5).

419. Ginčas čia vyko dėl išgydytojo Betsaidoje, ir fariziejų iškeltų priekaištų. Jėzus jau nebepradėjo kritikuoti rabinų ir neatsakė į įžeidimą, kad jis yra velnio apsėstas, bet bandė išaiškinti savo priešams, kad jie geriau suprastų Mozės įstatymo reikšmę. Ir ginčas tęsėsi toliau. Dėl to kai kurie tų, kurie ten buvo Jeruzalėje, gerai suprasdami, kokie vėjai pučia, paklausė: „Argi tai ne tas, kurio ieško užmušti? štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako! Argi jau vyresnieji tikrai pažino, kad jis Kristus? Bet apie šitą mes žinome, iš kur jis; atėjus gi Kristui, niekas nežinos iš kur jis!,,

Tikrai vyravo tokia nuomonė, kad Mesijas bus iš Dovydo giminės ir gims Betliejuje (§254), bet jis pasirodys netikėtai, ilgai išbuvęs visiškai vienas niekam nežinomoje vietoje6). Bet gerai buvo žinoma, kur Jėzus yra gyvenęs, ir dėl to jis negalėjo būti Mesijas.

Jėzus dar kartą atsakė, nurodydamas savo nežemiškąją kilmę ir į autoritetą to, kurs siuntė jį: „Ir mane jūs pažįstate ir žinote, iš kur aš. Tačiau aš neatėjau pats savaime, bet tikėtinas yra tas, kurs mane siuntė, kurio jūs nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes iš jo esu, ir jis yra mane siuntęs“7), šiuos žodžius Jėzus ištarė garsiai šaukdamas (gr. „ekradzen“), kaip iškilmingą pareiškimą, ir šitaip juos suprato nepalankūs jam. Jie aiškinosi tai, — ir teisingai, — kaip dangiškosios ir dieviškosios būtybės pareiškimą. Toks pareiškimas jiems buvo piktžodžiavimas, ir pasipiktinę Jie bandė įgyvendinti senąjį savo sumanymą: suimti Jėzų. „Jo valanda dar nebuvo atėjusi“, pastebi dvasinis evangelistas, ir todėl niekam nepavyko net paliesti jį. Jo priešininkų skaičių, iš tiesų, žymiai pralenkė jo garbintojai, šie, nepaisydami audringos atmosferos, drąsiai įsijungę į ginčą, kalbėjo šitaip: „Kada Mesijas ateis, ar jis darys daugiau stebuklų, kaip kad šitas daro!“

Tas atsakymas buvo nurodymas į tikslią tikrovę. Rėmimasis stebuklais, kurių negalima paneigti ir kurie dėl to geras taikinys buvo tiek prieš dvidešimt amžių, kiek ir šiandieną, darė gerą įspūdį, ir „daugelis įtikėjo į jį“. Tačiau priešininkai, kurie norėjo suimti Jėzų, nenusileido ir nuėjo pas šventyklos vyresniuosius pasižiūrėti, ar jie negalėtų pagal įprastąją tvarką suimti jo. Bet Jėzaus garbintojų ryžtinga laikysena bus sustabdžiusi juos nuo to pavojingo veiksmo, nes tai būtų galėję sudaryti pagrindą riaušėms, kokios dažnai kildavo šventyklos atriumuose. Sargybai vaikščiojant aplinkui ir tykojant Jėzaus, jis kartojo savo priešininkams: „Dar trumpą laiką aš esu su jumis; paskui eisiu pas tą, kurs yra mane siuntęs. Jūs tada ieškosite manęs ir nerasite, nes, kur aš esu, jūs negalite prieiti“. Jėzus tuo dar kartą priminė savo ankstesnįjį pareiškimą apie dieviškąją kilmę. Jo priešininkai, atmesdami tą pareiškimą, pasijuto beiešką, kaip čia tai suprasti, ir kalbėjosi tarp savęs; „Kur jis žada eiti? Argi jis eis pas išsiskirsčiusius tarp pagonių ir mokys pagonis?“

420. Tuo tarpu Padangčių šventės oktavos metu kasdieną vyko eitynės į Siloės šaltinį pasisemti vandens (§76). Paskutinę dieną, kuri buvo pati iškilmingiausia, Jėzus tas apeigas pritaikė pats sau ir savo mokslui, sakydamas: „Jei kas trokšta, teateinie pas mane ir tegul geria!“ Anksčiau Jėzus buvo jau kalbėjęs apie tą vandenį samarietei, ir net prieš šešis šimtmečius apie tą patį vandenį kalbėjo pranašas, priskirdamas Dievui tokį skundą:

Mano tauta nusikalto dvejopai:

Jie paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė sau šulinių, kiaurų šulinių, kurie negali laikyti savyje vandens.

Jeremijo 2,13

Taip pat ir šį kartą Jėzus kalbėjo šaukdamas (gr. ekradzen) ano iškilmingojo pareiškimo tonu, ir tie žodžiai minioje vėl sukėlė ginčus, kaip ir prieš keletą dienų. Kai kurie jo garbintojai tvirtino: „šitas tikrai pranašas! — Kiti: Jis yra Mesijas! Priešininkai gi sakė: Nejaugi Mesijas ateitų iš Galilėjos? Argi Raštas nešako, kad Mesijas ateis iš Dovydo ainijos ir iš Betliejaus?“

Šventyklos sargyba vėl bandė suimti Jėzų, bet juos sulaikė didžiulė jo dvasinė jėga. Šventyklos vyresniųjų ir fariziejų barami, kad nesuėmė, jie visai paprastai atsakė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip tas žmogus!"8) Fariziejai sarkastiškai atsakė: Ar ir jus davėtės apgaunami? Argi kas nors vyresniųjų ar iš fariziejų įtikėjo į jį? Bet prakeikta ta minia, kuri nežino įstatymo! čia „prakeiktoji minia", garbinusi Jėzų, sudaro pasibiaurėtinąją „liaudį“ (§40).

Į ginčą įsikišo ir atsargusis Nikodemas, likęs tarp įtariamųjų (§290). Jis išdrįso atsišaukti į įstatymą, pažymėdamas: „Argi mūsų įstatymas pasmerkia žmogų, pirma neišklausinėjęs jo ir nežinant, ką jis yra daręs?" Bet ir Nikodemui sarkastiškai atsakyta: „Gal ir tu galilėjietis? Tyrinėk Raštus ir matyk, kad joks pranašas nekyla iš Galilėjos!" Provincialistinė žydų dvasia niekuo nenusileido pagonių nacionalistinei dvasiai. Vėliau teisdami abeji sutars, kad „iš Galilėjos nekyla joks pranašas", ir pasmerks neišklausę kaltinamojo ir neištyrę, ką jis padarė.

421. Sau ir savo mokslui pristatyti Jėzus išnaudojo dar ir kitą švenčių progą. Nuo pirmojo Padangčių šventės vakaro žmonės susiburdavo šventyklos išoriniame atriume, nešini palmių, mirtų ir žilvičių šakelėmis. Pradėjus temti kunigai uždegdavo didžiuosius žibintus, iškeltus ant aukštų liktorių, o minia tuojau pat uždegiodavo daugybę visokiausių žiburių, kokius kas turėdavo. Tarp šių mirgančių šviesų vykdavo šventiniai žaidimai, tarp kurių svarbiausi būdavo atriumo viduryje atliekamieji šokiai. Tuo tarpu levitai, susibūrę ant vidinio atriumo laiptų, giedodavo himnus. Svarbiausieji šokių dalyviai būdavo tautos vyresnieji ir žymieji mokytojai, kurie kits su kitu lenktyniaudavo, kas ilgiau pajėgs šokti, laikydamas rankoje degantį žiburį9). Tos linksmosios nakties Švytėjimas išlikdavo švenčiančiųjų akyse per visą oktavą. Vieną tų dienų šias apeigas Jėzus prisitaikė sau. Kuri tai buvo diena, mes nežinome, bet jei Jonas 8,12-59 šį epizodą paduoda po kitų tą šventę vaizduojančių, tai jis daro tai, greičiausia, dėl to, jog nori paruošti dirvą kitam — apie aklą gimusį žmogų, kuris per Jėzų atgauna šviesą.

Taigi vieną dieną Jėzus buvo iždo salėje, šalimais „moterų atriumo“ (§47), ir tarė žydams: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščioja tamsybėje; jis turės gyvenimo šviesos.“ Kaip anksčiau kalbėjo apie vandenį, ryšium su Padangčių šventės apeigomis, taip dabar apie šviesą. Fariziejai atsakė, kad niekam nėra jokios pareigos tikėti juo, nes jis liudija apie save ir jo liudijimas nėra tikras. Po to vyko ginčas, kurį tektų ištisai aiškintis pagal tekstą10). Jėzaus pagrindiniai tvirtinimai yra šitokie.

422. Jėzaus liudijimą patvirtina jo dangiškasis Tėvas, bet žydai nepažįsta Tėvo, nes jie nepažįsta Jėzaus. Tuo tarpu laikas verčia skubėti; Jėzus pasitrauks nuo žydų ant visados, ir jie mirs užkietėję savo nuodėmėse, nepažinę jo misijos. Jie yra iš „žemybės (gr. ek ton kato) ir iš šio pasaulio. Jėzus yra iš aukštybės (gr. ek ton ano) ir ne iš šio pasaulio. Ties ta vieta žydai ironiškai paklausia Jėzų tą patį klausimą, kurį speciali jų delegacija kėlė Jonui Krikštytojui: „Kas gi tu esi?“ Jėzus atsakė: Pirmoje vietoje (aš esu) tas, apie kurį dabar kaip tik kalbu11). Išsireiškime išvengiama tikslaus ir aiškaus aptarimo, kurio laukė žydai, kad galėtų prieš Jėzų panaudoti prievartą, kaip iš tikrųjų atsitiko pasibaigus ginčui. Taigi, tęsia Jėzus, kai žydai bus pakėlę aukštyn žmogaus Sūnų, tada jie sužinos, kad jis yra „žmogaus Sūnus“, tasai ištikimasis Tėvo valios vykdytojas.

Tasai visiškas atsidavimas Tėvo valiai padaro įspūdį daugeliui klausytojų, kurie įtiki į jį. Į tuos naujai įtikėjusius Jėzus paskui ir kreipiasi, bet įsimaišo tie, kurie išliko priešiškai nusiteikę. Jėzus pasakė jiems, kad, priimdami jo mokslą, jie pasiekė tikrosios laisvės, o tai sudaro ne buvimą Abraomo ainiais, bet išsilaisvinimą iš nuodėmės. Kas yra tikrasis Abraomo ainis, turi vykdyti teisingus Abraomo darbus, o ne ieškoti užmušti dangiškojo Tėvo atsiųstojo Mesijo. Nepakanka skelbtis Dievo vaikais, kaip jo priešininkai daro; jie taip pat privalo mylėti Jėzų ir priimti jo mokslą, nes jis atėjo iš Dievo, siunčiamas jo. Kas neklauso Jėzaus žodžių, parodo, kad jis už tėvą yra pasirinkęs velnią, kurs iš pat pradžių buvo galvažudys ir melo tėvas. Jei Jėzus sako tiesą, tai kodėl jie netiki? Kas gali jame įrodyti nuodėmę? Kas yra iš Dievo, tas klauso Dievo žodžių; kaip tik dėl to Jėzaus priešininkai neklauso jo, nes jie nėra iš Dievo.

423. Ties šia vieta įtempimas paaštrėja, žydai jaučiasi užgauti ir kerta atgal nebe pagrįstai įrodinėdami, bet įžeidinėdami: „Argi ne teisingai mes sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas? Jėzus atsakė: Aš neesu velnio apsėstas, aš gerbiu savo Tėvą, o jūs darote man negarbę. Aš neieškau savo garbės; yra, kas jos ieško ir teisia. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei kas laikys mano žodžius, tas nematys mirties per amžius. Tuomet žydai tarė: Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Mirė Abraomas ir pranašai, o tu sakai: Jei kas laikys mano žodžius, tas neragaus mirties per amžius. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kurs mirė? Ir pranašai taip pat mirė. Kuo tu dediesi? Jėzus atsakė: Jei aš pats save garbinu, mano garbė niekai. Yra mano Tėvas, kurs mane garbina, apie kurį jūs sakote, kad jis esąs jūsų Dievas. Bet jūs jo nepažįstate, o aš pažįstu jį; ir jei sakyčiau, kad aš jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikau jo žodžius. Jūsų tėvas Abraomas džiaugėsi, kad jis turėjo matyti mano dieną; jis ją matė ir džiaugėsi. Tuomet žydai jam tarė: Dar nė penkių dešimtų metų nesulaukei ir matei Abraomą? Jėzus jiems atsakė: Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, anksčiau, nekaip buvo Abraomas, aš esu“.

Ginčas baigtas. Jėzus pasiskelbė esąs buvęs prieš Abraomą ir tuo pačiu dar prieš visą hebraizmą, kurio steigėjas yra Abraomas. Arba jie privalo priimti jo tvirtinimą ir tikėti juo, arba jie privalo paskelbti, kad jis yra vėlesnis už hebraizmą ir pavaldus jam ir dėl to priklausąs nuo jo įstatymų. O pagal žydų įstatymus (Levitiko 24,16) piktžodžiautojas turi būti užmuštas akmenimis. Todėl žydai, pagal kuriuos Jėzus piktžodžiavo, pasiskelbdamas buvęs dar prieš Abraomą, tuojau pradėjo naudotis įstatymu: „Taigi, jie ėmė akmenų, kad į jį mestų, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“.


1)    Jono 7,3-5
2)    Jono 7,10
3)    Luko 9,55-56, graikiškame tekste. Kai kurie kodeksai prie posakio spie ugnies kritimą prideda: „kaip darė ir E!ijas“; kiti prie „sudraudė“ prideda: „sakydamas: Nežinote kokios esate dvasios! Žmogaus Sūnus ne prapuldyti sielų atėjo, bet gelbėti“. Šie žodžiai apskritai laikomi marcijonitiškos kilmės įterpimu ir todėl išjungiami iš šių laikų kritinių laidų. Be to, jų esminę prasmę nusako „juodu sudraudė“.
4)    Jono 7,11-13
5) Jono 7,15-24
6)    Plg. Justino „Dialog, cum Tryph.“ 8 ir 10; kiti liudijimai užtinkami Strack und Billerbeck, cituotame veikale, tom.ll, p.489.
7)    Jono 7,28-29
8)    Jono 7,46
9)    Sukkah V, 1-4
10)    Plg. Jono 8,20-21 su 8,30-31
11)    Jono 8,25, graikiškai „tena rchen ho ti kai lalo humin . Sakinys yra labai sunkus ir įvairiai aiškinamas (kai kas laiko tai klausimu) jau ankstyvųjų aiškintojų.

SVETIMOTERĖ

424. Tos pačios Padangčių šventės proga yra perduotas svetimoterės epizodas, kuris yra pažymėtas tuojau pat po pamokslo apie gyvąjį vandenį ir prieš pamokslą apie pasaulio šviesą1). Bet dėl šio epizodo kyla pilnas sunkumų garsusis klausimas, kaip jis pasiekė mūsų laikus. Klausimą sudaro šitokie dalykai.

Šio epizodo nėra pačiuose seniausiuose graikų uncialiniuose kodeksuose (išskyrus ginčijamąjį D kodeksą iš VI šimt.) ir daugelyje mažesniųjų kodeksų; taip pat jo nėra ir senoviniuose sirų, koptų, armėnų kalbų vertimuose, nei patikimuose senuosiuose lotynų kodeksuose iš laikų prieš šv. Jeronimą. Iš senųjų krikščionių rašytojų šį epizodą visiškai nutyli graikai iki IX šimtmečio, o taip pat ir seniausieji lotynų autoriai, kaip Tertulijonas, Ciprijonas, Hilarijonas, bet į IV šimt. pabaigą ir V šimt. jis yra žinomas Pacijonui iš Barcelonos, šv. Ambroziejui, šv. Augustinui ir paskui vis didesniam rašytojų skaičiui. Kiti graikų kodeksai, tiek uncialiniai, tiek ypač mažesnieji, arba palieka tuščią vietą, kur turėtų būti šis epizodas pasakojamas, arba perduoda jį pažymėdami žvaigždute (tai reiškia, kad pastraipa yra vėliau pridėta arba yra ginčijama). Tie kodeksai, kurie perduoda šį pasakojimą, turi ypač didelį skaičių variantų, kas yra įprasta ginčytinų pastraipų atvejais. Taip pat buvo pastebėta, kad šio įvykio pasakojime esama svetimų įprastiniam Jono stiliui išsireiškimų, primenančių daugiau sinoptikus, ir kad tai, be kita ko, pertraukia logišką eigą anų abiejų pamokslų apie simboliškus vandenį ir šviesą. Ta netikėta pertrauka, kaip atrodo, buvo pastebėta ir senovėje, nes vienas graikų ankstyvasis kodeksas nukelia jį po Jono 7,36, užuot paskyręs jam dabartinę vietą, o kitas perduoda jį ketvirtosios evangelijos pabaigoje (po 21,24). Dar kiti keturi tarp savęs susiję kodeksai („Ferrar“ grupės) iš viso perkelia jį į kitą evangeliją, duodami jam vietos po Luko 21,38.

Priešingai, šeši vėlesnieji uncialiniai graikų kodeksai (šalia jau minėtojo D kodekso), o taip pat ir daugelis mažųjų įjungia šį pasakojimą. Jis yra ir keliose kodeksų lotyniškose laidose iš laikų prieš šv. Jeronimą, kaip ir Vulgatos, etiopiškose laidose ir kai kuriose vėlesnėse kitų kodeksų laidose. Iš Euzebijaus pareiškimo2) atrodytų visiškai galima, kad tą įvykį žinojo Papijas (§114), vadinas, jis buvo pažįstamas dviem pirmaisiais antrojo šimtmečio dešimtmečiais.

425. Kaip mums reikia išspręsti šį klausimą? Ar to epizodo nebuvimas kai kuriuose kodeksuose reiškia, kad jis yra praleistas, ar jo buvimas sakytų, kad tai yra pridėta?

Šv. Augustinas pasirenka pirmąją galimybę3). Jis galvoja, kad šis pasakojimas buvo išimtas iš kodeksų menko tikėjimo žmonių, kurie bijoję, kad tai „gali leisti jų žmonoms nebaudžiamoms nuodėmiauti“. Bet toksai daugiau psichologinis negu istorinis pagrindas nėra labai įtikinantis, nes, pirmiausia, kaip ir pats šv. Augustinas pastebi, Jėzus nedavė leidimo nuodėmiauti, kai jis tarė: „Eik ir daugiau nebenusidėk!“ Be to, nelabai tikėtina, kad paprasti tikintieji, pasauliečiai ir vedusieji, būtų turėję tokią valdžią pirmųjų šimtmečių Bažnyčioje, jog iš šv. Rašto būtų galėję išimti tokią ilgą ir tokią svarbią ištrauką. Bažnyčia perdaug uoliai saugojo šv. Raštą nepaliestą, gynė jį nuo įterpimų ir nuo praleidinėjimų. Pagaliau kaip ir kada galėjo taip ištisai ir perdėm būti išbraukta pastraipa, kad iš visų originalinių kodeksų dingo bet koks jos pėdsakas iki ketvirtojo šimtmečio vidurio?

Iš kitos pusės už tą pasakojimą yra nepaneigiamos reikšmės argumentų, kuriuos pripažįsta net ir radikalų kritikai, tą epizodą laikantieji „seniausiąja evangelinės tradicijos dalimi“ (Loisy), „senovinės tradicijos dingusiu perlu, atsitiktinai surastu“ (Heitmueller). Patys autoritetingiausieji katalikai tyrinėtojai sako tą patį; jiems, žinoma, tasai pasakojimas yra pagrįstas įkvėpimu ir sudaro dalį kanoniškojo šv. Rašto. Tarp jų susiduriame su vienu Naujojo Testamento leidėju, kuris iš savo tyrinėjimų darosi išvadą, sakydamas, kad pasakojimas apie svetimoterę yra aiškiai ketvirtosios evangelijos priedas, „nors jo senoviškumas yra nenuginčijamas; todėl pasakojimą reikia priskirti prie pačių brangiausių tradicijos perlų; bet kokia tos ištraukos kilmė ir kaip ji įėjo į Jono evangeliją, tai klausimas, kuris lieka perdėm neišspręstas“ (Vogels).

Ar pasakojimas yra paimtas iš Mato aramaiškojo teksto? Gal yra kokių nors smulkmenų, kurios kreiptų mus į Luką? Būdingos savybės to epizodo, to kio persunkto gailestingumu ir tokio tikrai verto „Kristaus maloningumo rašytojo“ (§138), kalbėtų už tokią prielaidą. Bet pagal dokumentus žiūrėdami, deja, esame priversti prisipažinti, kad visiškai nieko nežinome.

426. Taigi vieną dieną, gal būt, Padangčių šventės oktavos metu, Jėzus, praleidęs naktį savo mėgiamajame Alyvų kalne, anksti rytą nužengė iš ten, perėjo Kedrono upelį, iš vakarų pusės taku palipo į Jeruzalę ir atėjo šventyklon. Ten apie jį išoriniame atriume susibūrė žmonės, o jis atsisėdo ir pradėjo mokyti. Staiga į atriumą įsiveržė būrys Rašto žinovų ir fariziejų, lydimų būrio žmonių. Pastebėję Jėzaus besiklausančius žmones, atėjo jie artyn ir pradėjo grūstis priekin, trukdydami Jėzui mokyti. Iš Rašto žinovus ir fariziejus sekusio būrio išsiskyrė du ar trys vyrai, tempusieji su savim moterį, ir tie išstūmė ją į aikštelę priešais Mokytoją, kur ji, sutaršytais plaukais ir iš gėdos dangstydamasi savo veidą, susmuko žemėn, lyg skudurų ryšulys. Rašto žinovai ir fariziejai tada paaiškino Jėzui, ką visa tai reiškia. Ta moteris buvo sugauta svetimoteriaujant; jos nusikaltimo dalyvis, kaip paprastai atsitinka4), suspėjo, matyt, pabėgti, o moteris buvo suimta. Ji negalėjo paneigti savo nusikaltimo, todėl privalo būti nubausta pagal įstatymą. Mozės įstatymas liepia tokią moteriškę užmušti akmenimis5). Ką dėl to galvoja Mokytojas? Kaip reikia pasielgti su nusikaltėle?

Evangelistas čia pažymi: „Jie tai sakė, gundydami jį, kad galėtų jį kaltinti“. Mes nesunkiai galėtumėm tai įsivaizduoti ir be evangelisto pastabos. Be abejo, tai buvo puikiausia proga fariziejams. Pirmiausia, eidami miestu ir tempdami paskui save drebančią moteriškę, jie pasirodė kaip ypač uolūs įstatymo saugotojai ir rūpestingi moralės sargai. Nusikaltimo klausimą turėjo spręsti Sinedriumas (§59); bet kokia nauda butų buvusi tiesiog nuvesti moteriškę į Sinedriumą be viso to triukšmo ir viešumos? Jei viskas būtų buvę padaryta santūriai, niekas nebūtų įvertinęs jų nuopelnų. Be to, tasai parodymas savo galios suteikė jiems kitą progą. Tasai galilėjietis Rabbis, kuris užsispyręs rodosi esąs nepriklausomas nuo didžiųjų įstatymo mokytojų ir įsigyja vis daugiau autoriteto žmonėse, nusipelnė gauti gerą viešą ir iškilmingą pamoką ir kaip tik įstatymo klausimu. Atrodo, kad tasai ypatingas šios moteriškės reikalas buvo tyčia sudarytas tokiam pamokymui įvykdyti. Prieš nugabendami nusikaltėlę Sinedriumui, jie pasiūlė pavesti reikalą spręsti jam, kad jis pasakytų savo nuomonę, ar ją reikia akmenimis užmušti, ar ne. Jei jis atsakytų neigiamai, tai prisipažintų kaip revoliucinierius, viešosios gerovės priešas ir Mozės įstatymo griovėjas. Jei jis atsakytų, kad jie be pasigailėjimo turi užmušti ją akmenimis, tai jis netektų autoriteto žmonėse, kuriuos jis buvo ypač patraukęs mokydamas gailestingumo ir gerumo. Iš tikro proga buvo puiki, ir fariziejai išnaudojo ją kiek pajėgdami ir tęsė savo puolimus.

427. Jėzus priėmė kovą. Nutraukęs mokymą, jis išklausė jų aiškinimų dėl šios bylos, bet vis ramiai tebesėdėjo. Kai moteriškės kaltintojai baigė, jis nieko neatsakė, bet lyg žmogus, kurs neturi ką veikti ir kuriam rūpi tik, kaip praleisti laiką, jis pasilenkė prie žemės ir pirštu ėmė rašyti. Jo laikysena rodė, kad jis neturi jiems ką sakyti ir kad jis tik šiaip sau leidžia laiką, kol tas klausimas bus baigtas. Kaltintojai kurį laiką laukė, o Jėzus ir toliau braižė žemėje vingius. Jie pakartojo kaltinimą, vėl iškėlė klausimą ir laukė. Dar truputį palaukęs Jėzus pamažu pakilo, apžvelgė kaltintojus, minią ir moteriškę, o paskui visiškai paprastai tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“. Tai pasakęs, jis ir vėl pasilenkė   braižyti vingių, tartum tai būtų pats natūraliausias jam skirtas darbas. Viskas buvo baigta; iš tiesų tai neturėjo būti nė pradėta. Paklaustasis laikėsi nuošaliai nuo to klausimo, kurį jam šiose aplinkybėse iškėlė kaltintojai. Jis buvo mieliau pasiryžęs braižyti vingius, o jei iš viso atsakė jiems, tai tik dėl jų atkaklumo. Tegu jie išžiūri reikalą, bet tegu prisilaiko jo iškeltojo jiems dėsnio.

Taigi, taigi! Tasai dėsnis juos giliai palietė. Klausimas čia kilo ne dėl to, kaip išspręsti kurios nors dailios bylos atvejį, kiek kančiaus smūgių reikia kam nors sušerti į nugarą arba kokio aukštumo turi būti stulpas, ant kurio bus kas nors kariama, čia kilo klausimas, kuris reikėjo spręsti vidiniame nematomajame sąžinės tribunole, kur ir kaltintojas ir teisėjas buvo vienas ir tas pats. Iš tikro būtų buvę labai lengva tam Rabbiui atsakyti: Aš esu be nuodėmės ir todėl pirmasis mesiu į ją akmenį! Bet išmintingiau buvo nepradėti juokauti su juo. Jis yra jau pasirodęs pajėgus valdyti gamtą ir tirti sielą, ir jis gali pakartoti ir pritaikyti Danieliaus vyresniesiems pasakytąjį sakinį, kai jie apkaltino Susaną6) ir pasakyti jiems prieš minią: Esi be nuodėmės? Tu, kur tą ir tą dieną su ištekėjusia moterimi tą ir tą padarei, kitą dieną ką padarei su kita?!.. — Ne, ne. Buvo perdaug pavojinga krapštyti tą vapsvų lizdą. „Todėl atsitiko, kad tai išgirdę, jie vienas po kito ėjo šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pasiliko vienas Jėzus ir moteriškė, stovėjusi viduryje. Vėl atsitiesęs, Jėzus jai tarė: Moteriške, kur tie, kurie tave kaltino? niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsakė: Niekas, Viešpatie. Tuomet Jėzus jai tarė: Nė aš tavęs nepasmerksiu: eik ir daugiau nebenusidėk! “7).

Tas, kurs buvo atėjęs ne panaikinti Mozės įstatymo, bet vykdyti jo, neperžengė to įstatymo ir, be to, pasiekė to įstatymo esminę dvasią. Kiekvieno teisingo įstatymo vidinė dvasia gali būti tiktai atplėšti nuo blogio ir kreipti į gėrį. Teisingumas buvo iškeltas gailestingume.


1) Jono 7,53-8,11
2)    Histor, eccles. III,39,17
3)    De coniug. adult.II,7,6
4) Danielio    13,39
5)    Deuteronomio 22,23 ir sek.; plg. Levitiko 20,10
6)    Danielio 13,57
7)    Jono 8,9-11


AKLAS GIMĘS ŽMOGUS

428. Po pamokslo apie dvasinę šviesą, kuris nesudarė jokio matomo įspūdžio ir po kurio kai kurie Jėzaus priešai norėjo akmenimis užmušti jį, Jonas papasakoja apie pagydymą žmogaus, kuris buvo gimęs aklas, apie atgavimą fizinės šviesos, kuri padarė įspūdį. Įvykis bus atsitikęs šiek tiek vėliau, kai Padangčių šventė jau buvo baigta ir žmonės kiek aprimę.

Vieną subatos dieną Jėzus praėjo pro aklą žmogų, kuris prašinėjo išmaldos, gal būt, net šalia šventyklos. Svarstydami šio žmogaus nelaimę, Jėzų lydėjusieji mokiniai paklausė: „Rabbi, kas nusidėjo, šitas ar jo gimdytojai, kad jis gimė aklas?“ šiame klausime matome senąją žydų nuomonę, kad kiekviena fizinė liga yra pasėka ir bausmė už bloga darymą, nuomonė, kurios klaidingumą įrodė taurusis Jobo knygos autorius, bet kurios dar ilgą laiką atkakliai prisilaikė tiek mokytieji, tiek ir bemoksliai. Jėzus atmetė tą mintį, sakydamas, kad nenusidėjo nei šis nelaimingasis, nei jo gimdytojai, o tasai atvejis buvo leistas, kad per jį pasireikštų Dievo darbai: „Kolei aš tebeesu pasaulyje, aš esu pasaulio šviesa“1). Tai pasakęs, Jėzus nusispiovė žemėn, sumaišė seiles su purvu, patepė tuo purvu jo akis ir tarė: „Eik, nusiprausk Siloės tvenkinyje. Tas nuėjo, nusiprausė, o kai sugrįžo, tai jau matė“.

Dvasinis evangelistas, vos parašęs „Siloės“ vardą, tuojau duoda jo vertimą, kuris turi mistinio atspalvio. tai reiškia „Siųstasis“. Iš tikro graikiškasis „Siloam“ yra tas pat, kas hebrajų „Shiloah“, originalus vardas požeminio kanalo, kuris surinkdavo Gihon šaltinių vandenį (§384) ir nuplukdydavo į miestą. Pagal savo atliekamąjį veiksmą kanalas gavo ir vardą, reiškianti „siuntimą“ (vandens) ar „atsiųstąjį“ (vandenį), ir tuo vardu, aišku, buvo vadinamas ir tas tvenkinys, kuriuo baigėsi kanalas2). Dvasinis evangelistas, kuris kalba mums apie simbolinį vandenį, ateinantį į pasaulį per Jėzų, aišku, ir apie šį vandenį galvoja kaip apie antgamtinį, kuris buvo atsiųstas. Šitame vandenyje turi praustis visa žmonių giminė, kuriai trūksta šviesos, kaip šis aklasis apsiprausė Siioės tvenkinyje, ir abiem atvejais išdava bus ta pati.

429. Kai pasirodė išgijimas, tada iškilo neišvengiamas ginčas, nes pagydytasis buvo profesinis elgeta ir labai gerai žinomas visam miestui, kad yra gimęs aklas, nors dabar jis praregėjo. Todėl kai kurie klausė: „Ar tai ne tas pats, kurs sėdėdavo ir elgetaudavo? — Kiti sakė: Visai ne, tik į aną panašus!“ Paklaustas pagydytasis sakėsi: Tai aš, tas pats elgeta, gimęs aklas! —Tuomet jie klausė: Kaip tau atsivėrė akys? Tas paprastai atsakė: Tas žmogus, kurs vadinasi Jėzus, padaręs purvo, patepė mano akis ir man tarė: Eik į Siloės tvenkinį ir nusiprausk. Aš nuėjau, nusiprausiau ir regiu, štai viskas! — Toliau, norint pagilinti tyrinėjimą, reikėjo kamantinėti ir patį Jėzų. Kur jis nuėjo? paklausė pagydytąjį. Tas atsakė, kad nežino. Reikalas buvo rimtas ir pats savaime ir dėl to, kad jis įvyko subatos dieną. Tai pagydytasis buvo nuvestas pas fariziejus, kurie pakartojo tuos pačius klausimus ir išgirdo tuos pačius atsakymus. Dėl to nebuvo jokios abejonės: žmogus, stovįs prieš juos, buvo tasai pats aklas gimęs elgeta, ir dabar jis ko puikiausiai matė.

Tačiau dar liko subatos reikalas. Taigi kai kurie fariziejų sakė: Tas žmogus ne iš Dievo, nes jis neprisilaiko subatos! Jis pažeidė ją, pasidarydamas purvo, kuriuo jis patepė aklajam akis. Buvo dar ir kitų, mažiau fariziejiškų, kurie kalbėjo: Jei jis būtų nusidėjėlis, tai kaip jis galėtų tokius stebuklus padaryti? Ir abi pusės pradėjo ginčytis ir prieštarauti vieni kitiems. Žinoma, buvo aišku, kad aklasis išgydytas; bet dar tikresnis dalykas buvo tai, kad tas, kuris subatos dieną pirštu pasidarė purvo, yra nusidėjėlis, bedievis, vertas prakeikti ir dėl to toks negali daryti stebuklų. Nebuvo kaip išspręsti iškilusio klausimo. Susidūrę su tokia padėtim be išeities, jie vėl kreipėsi į patį išgydytąjį, kad jis padėtų jiems, ir paklausė jo nuomonės: Ką tu sakai apie tą, kurs tau atvėrė akis? — Ir tas nedvejodamas atsakė: Man jis yra pranašas!

430. Blogai, labai blogai. Jie nusprendė žengti žingsnį atgal ir peržvelgti tas abejones dėl pagydytojo tapatybės, kurias jau buvo atmetę. Tai jie liepė pašaukti jo gimdytojus: Ar šitas yra jūsų sūnus? Ar iš tikro jis yra gimęs aklas? Kas atsitiko, kad jis dabar mato mus? — Abu senukai, išsigandę tų žymiųjų mokytojų, dangstėsi įvykusiu faktu, vengdami kokios nors atsakomybės. Tai tikras dalykas, kad jis yra mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas; o kad jis dabar mato ir kad jam atsivėrė akys, dėl to nieko nežinome. Klauskite jį patį! Jis jau užaugęs ir subrendęs, tegul pats atsako už save! — Perdavęs šį atsakymą, evangelistas įspėja: „Jo gimdytojai taip sakė, nes bijojo žydų, nes žydai jau buvo susitarę tą, kas išpažintų jį esant Kristų (Mesiją), išmesti iš sinagogos“. Senukai apsukriai išsisuko pavojaus, ir iš jų nieko sprendžiama nebuvo galima išgauti. Tada klausinėjusieji vėl kreipėsi į sūnų.

Kreipėsi jie pamokomai ir stengdamiesi įsigyti pasitikėjimą. Gal būt, tai paveiks akląjį ir jis „pratruks“: Drąsos! Duok Dievui garbę! Mes gerai žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis. Pasakyk mums atvirai, kaip ten viskas įvyko! — Tas atsakė: Ar jis nusidėjėlis, ar ne, tai aš nežinau; tik žinau, kad aš buvau aklas, o dabar matau. O klausinėjantieji: Tai ką jis tau padarė? Kaip tau atvėrė akis? — Pagydytasis, kurs savo gyvenime pirmą kartą savo akimis žvelgė į klausinėjusius jį, tuo tarpu gal būtų labiau norėjęs išeiti laukan ir gėrėtis gražesniais vaizdais, pradėjo pagaliau netekti kantrybės: Bet apie tai aš jau sakiau jums! Kodėl norite iš naujo išgirsti? Ar ir jūs norite pasidaryti Jėzaus mokiniais? — Atsiverk, dangau! Keiksmų ir barnių potvynis užliejo tokį ironišką klausimą, ir jam buvo atrėžta į tą begėdišką įtarimą: Tu pats esi jo mokinys, o mes esame Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei kalbėjo Dievas, o iš kur yra šis, mes nežinome! (§419). Bet užpultasis nenusileido ir drąsiai atkirto: Bet kaip tik čia ir keista, kad jūs nežinote, iš kur jis yra; o jis juk atvėrė man akis. Tikra teisybė, kad Dievas išklauso ne nusidėjėlių, bet teisiųjų ir pamaldžiųjų. Nuo pat pasaulio pradžios niekas nėra dar atvėręs aklu gimusio akių. Taigi jei jis nebūtų iš Dievo, tai nebūtų galėjęs padaryti tai, ką padarė! — Kokia nepagarba! Pačius žymiausius tradicijos ir žydų išminties atstovus norėjo pamokyti tas išdidusis skudurininkas, pradėtas nuodėmėje, kaip jo tas aklumas parodė! Tada su panieka jam buvo atsakyta: Tu visas esi gimęs nuodėmėje ir dar nori mus pamokyti? Laukan iš čia!

Netrukus išmestasis susitiko Jėzų, kurs jam tarė: „Ar tu tiki į Dievo Sūnų?“ Pagydytasis atsakė: „Kas jis, Viešpatie, kad aš į jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jį matai; kursai kalba su tavimi, tai tas“. Jis tarė: „Tikiu, Viešpatie!“ ir parpuolęs pagarbino jį. Tuomet Jėzus jam tarė: „Teismui aš atėjau į šį pasaulį, kad aklieji regėtų ir regintieji apaktų“. Tuo metu priėjo kai kurie fariziejai ir, išgirdę paskutiniuosius jo žodžius, prisitaikė juos sau patiems, todėl paklausė Jėzų: „Ar ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės; dabar gi jūs sakote: Mes regime! Taigi, jūsų nuodėmė pasilieka“. Kitais žodžiais tariant, aklumas yra bendras, o jei tikrai nori iš jo pagyti, tai reikia tą aklumą pripažinti. Bet niekada nepagys tas, kas apsimeta, kad jis mato. Tokia iliuzija yra žalingesnė už patį aklumą, nes yra septyneriopas jo antspaudas.

431. Atkaklus žydų užsispyrimas nepripažinti aklu gimusiojo pagydymo yra tikra istorija, o taip pat istoriškai normalus reiškinys. Fariziejai viešpatavo nuo savo pačių pasidarytojo sosto, kuris niekada neprivalėjo griūti, net jeigu ir visas pasaulis griūtų. Fariziejiškas subatos laikymasis, priklausymas fariziejų srovei ir kiti panašūs dalykai buvo to jų sosto stulpai, nuo kurių aukštumos jie apspręsdavo visą pasaulį, priimdami tai, kas stiprino jų galios aukštybes, ir atmesdami, kas silpnino. Savo teisme jie apklausinėja pagydytą akląjį, jo tėvus, aiškinasi parodymus, ieško išeities, tačiau neranda trokštamojo sprendimo. Bet tai niekis: visa gali griūti, kad tik išliktų jų to sosto stulpai.

Ramiai palyginusiam įvykius, šiandieniniam istorikui aiškėja, kad po tiek amžių tam tikra žmonijos dalis maža kuo pakeitė savo nusistatymą į Jėzaus gyvenimą. Pakeitė tik vardus, bet laikysena esmėje yra ta pati. Tie nesugriaunamieji stulpai, kurie kartą buvo vadinami subatos užlaikymu ir panašiai, šiandieną vadinami stebuklo nesąmone, antgamtės negalimumu ir panašiai. Bet stulpai praktiškais atvejais visuomet yra tie patys. Racionalizmo teisme sklaidomi įvairūs dokumentai, tyrinėjami liudijimai, sudaromos teorijos, tačiau neišeina pageidaujamasis atsakymas, o Jėzus iškyla vis daugiau antgamtiškas (§221 ir sek.). Bet tai niekis: visa kita gali griūti, kad tik išliktų tie stulpai.

Ir taip aklumas su savo septyneriopų antspaudu pasilieka.


1) Jono 9,5
2) Kanalas buvo iškastas prie karaliaus Ezechijo apie 701 m. prieš Kr. Kodėl ir kaip jis buvo iškastas ir dėl vėliausiųjų archeologinių radinių ten žiūrėk Giuseppe Ricciotti  „Storia d‘Is-raele‘“, tomas I, §486-487.

GERASIS GANYTOJAS

432. Aklu gimusioj o pagydymas ir po to sekę ginčai Jeruzalėje rado atbalsio dar ir po daugelio dienų.

O Jėzus pasako prilyginimą, dalinai alegorini (§360), bet paremtą kasdieniniu Palestinos gyvenimu, kuriame savo veiklą palygina su geruoju ganytoju, o jo įkurtąją bendruomenę su avide. Avidė Palestinoje šiandieną (maždaug panašiai kaip ir prieš dvidešimt šimtmečių) yra mūro aptvaras, į kurį vakare suvaromos avys, viena kaimenė ar kelios jų, kurios dieną ganosi apylinkėje, žemi ir siauri to mūro varteliai leidžia avims eiti vienai paskui kitą, ir jas tada lengvai galima suskaičiuoti. Naktį tik vienas piemuo saugoja avidę nuo vagių ir laukinių žvėrių. Bet aušros metu, kada sueina kiti piemenys kiekvienas išsivesti savo kaimenes, naktį avis saugojęs piemuo atidaro jiems vartelius. Atvykęs piemuo sušunka įprastu jam balsu, ir tada jo avys, išgirdusios jo balsą, subėga prie vartelių, viena po kitos išeina ir visą dieną sekioja ganykloje savo piemenį. Likusios avys laukia avidėje, kol išgirs savo piemens šūktelėjimą, ir tik tada subėga prie išėjimo. Taip kaimenė po kaimenės visos avys išeina pro vienintelius vartelius, išgirdusios balsą savo piemenų, Kurie kartais savo mylimiausias avis net vardu šaukia: „Ei tu, Baltoji, ei, tu, mano Gražioji!“ Taigi tie varteliai yra pati jautriausioji avidės vieta, vien tik ji įkvėpia pasitikėjimą. Kas ne pro juos eina, o lipa per mūrą, tuo pačiu parodo, kad jis yra nedraugas ir negali būti kas nors kitas, kaip vagis ar laukinis žvėris.

Taigi Jėzus tarė: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, kas ne pro duris eina į avidę, bet pro kitur įkopia, tas vagis ir galvažudys. Kas gi pro duris įeina, tas avių ganytojas. Tam durininkas atidaro, ir avys klauso jo balso; jis įvardžiai šaukia savo avis ir jas išveda. Išvedęs savo avis, jis eina pirm jų, ir avys jį seka, nes pažįsta jo balsą. O svetimo jos neseks ir bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

433. Tačiau ta užuomina nebuvo suprasta, todėl Jėzus vėl prie to pat grįžo: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, aš avių durys. Visi, kurie pirm manęs atėjo, yra vagys ir galvažudžiai, tai ir avys jų neklausė. Aš durys. Kas per mane įeina, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ras ganyklos. Vagis ateina tiktai vogti ir žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų“. Kas turėtų būti tie vagys ir galvažudžiai, Jėzus nepaaiškino, bet jo meto istorinės sąlygos buvo pakankamos jiems pažinti. Kaip senovės pranašai savo misijai didžiausią kliūtį sutiko netikruose pranašuose, kurie „pranašauja melą ir skelbia savo širdies apgaulę“1), taip ir Jėzus, kalbėdamas čia kaip Mesijas, nurodo pragaištingą veiklą netikrų mesijinių pranašų, kurių knibždėte knibždėjo iki jo ir po jo. Flavijus Juozapas, kuris jų asmeniškai pažinojo, aprašo tuos, kurie sakė pamokslus prokuratoriaus Antonijaus Felikso laikais (52-60 m. po Kr.): „Apsimetėliai ir nenaudėliai, prisimesdami, kad turi dieviško įkvėpimo, kūrė naujoves ir perversmus. Minias jie kurstydavo religinio fanatizmo žygiams ir vesdavo jas į tyrus, kur Dievas tariamai jiems parodysiąs netolimos laisvės ženklus“2). Apie Jeruzalės apsupimo metą tas pats liudininkas tvirtina: „Be to, tada buvo daug pranašų, kurie kėlė viltį laukti Dievo pagalbos... Taip vargšai žmonės buvo apgauti tų sukčių ir anų, kurie klaidingai kalbėjo Dievo vardu“. Bet gangrena buvo jau įsisenėjusi, ir jei ji visiškai prasiveržė čia nurodytaisiais Flavijaus Juozapo laikais, tai iš to paties istoriko patiriame, kad ji jau seniai tvinko ir dar prieš Jėzaus laikus buvo plačiai apėmusi žydų liaudį. Tad tie ir yra vagys ir galvažudžiai, apie kuriuos netiesiogiai užsimena Jėzus, kaip apie tiesioginius Mesijo priešus; jei paskui tvirtina, kad avys jų neklauso, tai tuo atkreipia dėmesį į gerąją ir sveikąją tautos dalį, kuri jo metais dar sudarė daugumą, o tik vėliau kas kartą vis labiau smuko.

434. Jėzus toliau tęsė avidės prilyginimą: „Aš gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas duoda savo gyvybę už savo avis. Samdinys, kurs ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs ateinantį vilką, palieka avis ir bėga: vilkas grobia ir išvaiko avis. Samdinys bėga, nes jis samdinys, ir jam nerūpi avys. Aš gerasis ganytojas; aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, taip kaip pažįsta mane Tėvas, ir aš pažįstu Tėvą. Todėl aš guldau savo gyvybę už savo avis. Aš turiu ir kitų avių, kurios ne iš šitos avidės; man reikia ir jos atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena avidė ir vienas ganytojas“.

Tad Jėzus, kaip gerasis ganytojas, o ne kaip samdinys, yra pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už savo sekėjų gerovę. Be to, jis yra ganytojas ne tik šios išrinktosios Izraelio tautos avidės, bet taip pat ir kitų avių, kurios vieną dieną išgirs jo balsą. Tada bus viena jo pasekėjų avidė, ateinančių iš Izraelio tautos ir kitų tautų be jokio skirtumo, ir visos tos naujosios kaimenės ganytojas bus Mesijas Jėzus. Senovės pranašai, kalbėdami apie busimojo Mesijo laikus, buvo pramatę, kad ta avidė bus praplėsta ir už Izraelio:

Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas bus patalpintas kalnų viršūnėje, ir bus iškilęs viršum kauburių.

Į jį plauks visos tautos.

Daug tautų eis ir sakys:

Ateikite ir žengkime aukštyn į Viešpaties kalną,

į Jokūbo Dievo namus;

jis mokys mus savo kelių,

ir mes vaikščiosime jo takais;

nes iš Siono išeis įstatymas

ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės.

Jis bus giminių teisėjas ir darys priekaištų daugeliui tautų.

Jie nusikals iš savo kalavijų žagrių ir iš savo iečių piautuvų.

Nė viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, ir jie nebesimokys daugiau kovoti.3)

Jėzus prilyginimą baigė: „Todėl Tėvas mane myli, kad aš guldau savo gyvybę, kad vėl ją imčiau. Niekas negali atimti jos iš manęs, bet aš ją guldau pats savaime. Aš turiu galios ją guldyti ir turiu galios vėl ją imti. Tokį įsakymą aš esu gavęs iš savo Tėvo“.

Šie žodžiai taip pat sukėlė nesutarimo tarp žydų. Daugelis jų, o gal net dauguma su panieka darėsi išvadas: „Jis velnio apsėstas ir nustojo proto; kam jo klausote?“ — Kiti sakė: „O, ne! Tai ne velnio apsėstojo žodžiai! Argi gali velnias atverti aklųjų akis?“4).


1)    Jeremijo 23,26
2)    Žydų karas 11,259; 286-288
3)    Izaijo 2,2-4; plg. Mikėjo 4,1-3
4)    Jono 10,19-20

DIEVO KARALYSTĖS PLITIMAS JUDĖJOJE

435. Pasibaigus paskutiniams ginčams, kurie buvo iškilę Padangčių šventės proga, Jėzus išėjo iš Jeruzalės. Daugumas įvykių, kurie nupasakojami Luko vadinamojoje „kelionėje“ (§413 ir toliau), atsitiko per gerą porą mėnesių, tarp Padangčių šventės ir šventyklos pašventinimo (§70-77) ir didžiąja dalimi vis Judėjoje. Iš tiesų, tai buvo Jėzaus pasirinktoji nauja savo veiklai dirva, kai jis paliko Galilėją. Kaip jau esame pastebėję, Luko pasakojimas šioje vietoje yra miglotas ir perdaug bendromis sąvokomis atliktas, kiek tai susiję su chronologija ir geografija ir teikia krintančio į akis epizodiškumo pobūdį. Apie Jėzaus to meto įvairius darbus plečiant Dievo karalystę Judėjoje turime tiktai atskirus įvykius ir kalbų nuotrupas, bet ne pilną ir organišką apžvalgą. Darbštusis tyrinėtojas Lukas mums pateikia tiek žinių, kiek jam pasisekė surinkti jų ryšium su plačiais atskirais įvykiais ir jų tarpusavio santykiams nušviesti. Ko jis nežino, tai ištikimai tyli.

Atsitiktinai šiame pasakojime primenami trys vyrai, trokštantieji sekti Jėzų1). Iš tų trijų Matas tesumini tik du2), ir labai galimas dalykas, kad tie trys vyrai atėjo skirtingu metu ir skirtingose vietose, nors vėliau beredaguojant medžiagą jie buvo apjungti kartu.

436. Vienas jų, kuris, pagal Matą, buvo Rašto žinovas, pastojo Jėzui kelią ir tarė: „Mokytojau, aš seksiu tave, kur tik tu eisi! “ Gal gerasis žmogus galvojo, kad toks galingas ir tokio didelio autoriteto pranašas kaip Jėzus turės pastovius ir tinkamus namus, kaip būstinę savo veiklai. Jėzus visu atvirumu išblaško jo svajones: „Lapės turi urvų ir dangaus paukščiai lizdų, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitais žodžiais tariant, pirmasis, kuris prisilaiko visiško Apvaizda pasitikėjimo taisyklės (§331), paskelbtosios Kalno pamoksle, yra patsai ano pamokslo sakytojas.

Kitam, kurs, pagal Matą, buvo iš mokinių tarpo, pats Jėzus pasakė: „Sek mane!“ Pakviestasis, kuris buvo palinkęs jau, paprašė pirma leisti nueiti ir palaidoti savo tėvą. Jėzus atsakė jam: „Sek mane! ir palik mirusiems laidoti jų numirėlius“. Prie tų žodžių Lukas prideda: „Tu gi eik ir skelbk Dievo karalystę“.

Buvo nemaža ginčų dėl to trumpo pasikalbėjimo. Kai kurie galvojo, kad to mokinio tėvas iš tikrųjų nebuvo miręs, nes antraip sūnus pagal žydų papročius būtų turėjęs būti prie mirusiojo, o ne prie Jėzaus. Tad jis iš tikro prašęs leisti būti su tėvu ir padėti jam paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, arba, kaip dar šiandien jausmingai išsireiškiama, „užmerkti savo tėvui akis“. Tačiau jei toks aiškinimas nėra visiškai negalimas, tai jis vis tiek mažai panašus į tiesą. Dar mažiau teisingas yra spėjimas (Perles), kad graikų tekstas yra blogai išverstas iš aramajų kalbos ir originale buvę „palik mirusių laidotojui mirusįjį“ (galvojant, kad čia „limqabber“ — laidotojas yra vietoje „lemiqbbar“ — palaidoti). Toks aiškinimas gerai skambėtų tiktai pono de la Palisse lūpose. Tačiau visų tikriausia, kad to mokinio tėvas buvo iš tikrųjų miręs. Jėzus nori pabrėžti kvietimo į Dievo karalystę reikšmę, kuri tam tikrais atsitikimais gali nusverti net ir pačius daugiausia teisių turinčius papročius. Jei religiniais sumetimais Mozės įstatymas draudė vyriausiajam kunigui ir „nazirėjui“ rūpintis pačiam laidoti savo tėvus3), tai Mesijas Jėzus dar didesnį pagrindą turėjo reikalauti iš savųjų Dievo karalystės skelbėjų bent tiek pat laisvės nuo socialinių ryšių ir visiško atsidavimo savo pareigoms. Tie, kurie gyvena už Dievo karalystės ribų, dvasiškai yra mirę, ir net ir trumpam laikui grįžti į tų mirusiųjų tarpą tam mokiniui galėjo būti pavojinga. Jis buvo pašauktas į Dievo karalystę ir dėl to ryžtingai turėjo eiti į tą gyvenimo karalystę, nebeatsigrįždamas dar vėl mąstyti apie pasaulio kapines.

Trečiajam prašančiajam skirtasis įspėjimas esmėje yra toks pat. Jis sakė Jėzui: Seksiu tave, Viešpatie, bet leisk man pirma atsisveikinti su tais, kurie yra namie. — Jėzus atsako: „Nė vienas, kurs prideda savo ranką prie arklo ir atgal dairosi, netinka Dievo karalystei!“ Kaip ūkininkas negali išvaryti tiesios vagos, jeigu jis graižiojasi atgal, taip ir tas, kas siekia Dievo karalystės, privalo nesidairyti atgal į to pasaulio reikalus, kurį jis paliko už savo pečių.

437. Persikėlęs į Judėją, Jėzus vėl išsiuntė savo bendradarbius su specialia misija, kaip buvo padaręs Galilėjoje (§352). Jų skaičius padidėjo, todėl šį kartą buvo išsiųsta septyniasdešimt du ar septyniasdešimt (žiūrint, pagal kurį kodeksą spręsime). Labai galimas dalykas, kad tarp naujų pasiuntinių buvo kartu išsiųsti visi ar bent dalis tų dvylikos, kurie pirmąjį kartą buvo iškeliavę. Naujajai misijai duotieji nurodymai ir jai skirtieji tikslai esmėje buvo tie patys, kaip ir pirmą kartą. Veikimo sritis bus buvusi Judėja ir gal taip pat Transjordanija, nors tuo reikalu nėra tikslių žinių. Taip pat nežinome, kiek laiko užsitęsė ši naujoji evangelijai skelbti kelionė, bet atrodo, kad ne ilgiau kaip dvidešimt dienų.

Karalystės pasiuntiniai grįžo džiaugdamiesi. Susirinkę apie Jėzų jie didžiuodamiesi pasakojo, kad net ir velniai paklusdavo jų Jėzaus vardu. Jėzus džiaugėsi kartu su jais ir sakė jiems, kad matęs šėtoną žaibu krintantį iš dangaus; paskui patvirtino jiems galią ateityje valdyti piktąsias jėgas. Bet kartu įspėjo, kad tikrasis jų džiaugsmas turi kilti ne dėl galios suvaldyti piktąsias dvasias, bet dėl to, kad jų vardai įrašyti danguje.

Gražus pasisekimas, kurio pasiekė mokiniai, skelbdami Dievo karalystę, suteikė Jėzui džiaugsmo, kuris yra ir pakilus ir didingas. Jis pakelia savo mintis ties savo dangiškuoju Tėvu, apmąsto žmonijos išganymo planus ir kartu pabrėžia, kad priemonės tiems planams įgyvendinti, žmogiškai žiūrint, labai menkos — žmonės, ko mažiausiai vertinti ir branginti. Ir iš jo širdies prasiveržia džiaugsminga padėka dangiškajam Tėvui. „Tą pačią valandą jis pradžiugo šventąja Dvasia ir tarė: Aš dėkoju tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad tai paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir tai apreiškei mažutėliams. Beje, Tėve! nes taip tau patiko. Visa man atiduota mano Tėvo, ir nė vienas nežino, kas esąs Sūnus, kaip tik Tėvas, ir kas esąs Tėvas, kaip tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti“. Paskui, atsigręžęs į mokinius, pavadino juos palaimintaisiais, nes matė ir girdėjo tokius dalykus, kurių veltui troško matyti ir girdėti senovės pranašai.

Tą Jėzaus džiaugsmą sutartinai perdavė du sinoptikai4); o betgi jei mes išgirstumėm tą pastraipą skaitant, nežinodami, iš kurios evangelijos ji paimta, tai įsitikinę pasidarytumėm išvadą, kad tai yra iš Jono evangelijos. Tokia panaši yra ji savo mintimi ir išsireiškimais į ketvirtąją evangeliją, kuri visiškai neturi nė dalelės šios pastraipos. Tų panašumų užteko iš anksto savo nuomonę jau susidariusiems tyrinėtojams pasidaryti išvadai, nepaisant sutartinio kita ką sakančių senųjų dokumentų liudijimo, kad ta pastraipa esanti vėliau pridėta ar bent yra kilniais sumetimais įterpta. Tokios iš anksto nusistatytos pažiūros neturintieji tyrinėtojai, kurie kreipia žvilgsnį į visų keturių evangelijų istorinę kilmę, šioje pastraipoje mato tikrą Jėzaus mokymo dokumentą, nors neužmiršdami dar tai, kad sinoptikai paprastai pirmenybę teikia aiškesniems ir paprastesniems dalykams, tuo tarpu kai Jonas sąmoningai ieško labiau iškilių ir sunkesnių vietų, kurias sinoptikai buvo praleidę (§165; 169). Tačiau išimtis iš šios taisyklės yra kaip tik čia, kai sinoptikai perduoda, ką vėliau Jonas praleidžia. Bet visi lygiai prieina prie istorinio Jėzaus5).


1)    Luko 9,57-62
2)    Mato 8,19-22
3) Levitiko 21,11; Skaičių kn. 6,7
4)    Luko 10,21-22; Mato 11,25-27
5)    Į šios pastraipos atveji būtų galima žiūrėti beveik kaip į tiesiogiai priešingą anam apie svetimoterę (§422-425), be ne visiškai. Jeigu mes galėtumėm įrodyti, kad pasakojimas apie svetimoterę yra sinoptiškos kilmės, tada mes turėtumėm tekstą, kuris tiktai buvo prijungtas prie ketvirtosios evangelijos, bet ne Jono rašytas. Kita vertus, toji pastraipa apie Jėzaus reikštąjį džiaugsmą, kurią ketvirtoji evangelija yra praleidusi, perduodama mums sinoptikų ir yra sinoptiškos kilmės.

GERASIS SAMARIETIS

438. Kelionės per Judėją metu, gal tuojau pat, kai sugrįžo septyniasdešimt du mokiniai, prie Jėzaus prisiartino įstatymo žinovas, kuris norėjo aiškiau suprasti Jėzaus pažiūras kai kuriais pagrindiniais klausimais. Tiek jau daug buvo prikalbėta apie tą galilėjietį Rabbi, kad tasai įstatymo žinovas troško sužinoti tiesą ir išbandyti jį (gr. — „ekpeiradzon auton“). Tad jis paprastai paklausė Jį: „Mokytojau, ką aš turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus mielai priėmė klausimą ir atsakė kitu klausimu, kuris verstų klausiantįjį patį atsakyti sau, kaip mėgdavo daryti Sokratas. Jis tad paklausė: „Kas parašyta įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė, kad ten parašyta, jog reikia mylėti Dievą visomis savo jėgomis, o artimą — kaip pats save. Mylėti Dievą buvo pirmasis ir pats svarbiausias priesakas, kurį kiekvienas tikintysis izraelitas prisimindavo kasdieną, kalbėdamas „Shemą“ (§66), o Jėzus, kaip ištikimas izraelitas, nuoširdžiai patvirtino atsakymą: „Gerai atsakei. Tai daryk ir būsi gyvas“.

Tačiau įstatyme nebuvo tokios pastraipos, kuri sietų abu tuos priesakus apie Dievo meilę ir artimo meilę; atrodo, kad ir to meto rabinai nejungė jų kartu, o, be to, buvo vis dar neaiškus „artimo“ supratimas, būtent, buvo abejonių, ar jis nusako tik gimines ir draugus, ar taip pat visus tautiečius ir išpažįstančius tą pačią religiją, ar pagaliau fantastišku įsivaizdavimu remiantis pratęstina tai ir savo priešams, svetimšaliams, neapipiaustytiesiems ir stabmeldžiams (§327, pastaba). Tarp visų tų žmonių kas gi iš tiesų buvo tikrasis izraelito artimas? Ar gali būti, kad visi be skirtumo būtų „artimi“? Rašto žinovas parodė, kad su jo klausimu buvo skaitytasi; ko jis dar norėjo, tai tikslumo atsakant į šį klausimą. „Todėl norėdamas pats save pateisinti, tarė Jėzui: Ir kas gi mano artimas?“ Jėzus atsakė prilyginimu.

Vienas žmogus ėjo iš Jeruzalės į Jeriką ir pateko plėšikams į rankas, kurie, apiplėšę ir sužeidę jį, nuėjo savo keliu, palikdami jį pusgyvį.

Atstumas nuo Jeruzalės iki Jeriko šiandieniniais keliais yra 37 kilometrai, bet senovės laikais buvo šiek tiek trumpesnis, nes paskutinis plento tarpas judėjimo patogumo sumetimais dabar turi ilgesnį posūkį. Tas žmogus iš Jeruzalės į Jeriką ėjo vis į pakalnę, nes kelias beveik visą laiką eina pakalniui, kadangi tarp tų miestų yra apie 1000 metrų aukščio skirtumas. Maždaug apie 8 km nuo Jeruzalės beveik iki Jeriko vartų kelias eina visiškai neapgyventomis, kalnuotomis ir dažnai neprieinamomis vietomis. Todėl visais laikais šioje vietoje prisilaikydavo plėšikai, nes praktiškai būdavo neįmanoma surasti jų slaptų lindynių, išsimėčiusių abiejose kelio pusėse, o jiems būdavo labai lengva visiškai dingti ką nors apiplėšus, šiandieną tame kelio ruože yra nemaža policijos. Bizantijos ir Kryžiaus žygių laikais čia buvo „Khan Hathrur“ — štabo būstinė, didžiulis pastatas apie 19 km nuo Jeruzalės, kuris, saugodamas keleivį nuo pakelės plėšikų, naktį teikdavo jam ir poilsio vietą.

Nors ir pavojingas, tačiau keleiviai tuo keliu dažnai naudodavosi, nes jis buvo vienintelis, kuris jungė Jeruzalę ir didžiąją dalį Judėjos su derlinga ir tankiai apgyventa Jeriko lyguma ir toliau dar su Transjordanija.

439. Taigi nukentėjęs keleivis guli kelio viduryje, sužeistas, sumuštas ar apsvaigintas, niekuo negalįs padėti sau ir priverstas laukti, kol pasigailės koks gailestingas praeivis. „Atsitiko, kad tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, matydamas jį, praėjo. Taip pat ir levitas atsirado toje vietoje, jį matė ir praėjo“. Matyt, kunigas ir levitas buvo ką tik baigę savo tarnybos pareigas šventykloje (§54) ir grįžo namo į Jeriką ar jo apylinkes. Tada ateina trečias keleivis. „Vienas gi keleivis samarietis ėjo pro jį ir, jį pamatęs, buvo gailestingumo sujudintas. Jis prisiartino, aprišo jo žaizdas, užpylęs aliejaus ir vyno, užkėlė jį ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir rūpinosi juo. Kitą dieną jis išsiėmė du denaru, padavė užeigos savininkui ir tarė: „Rūpinkis juo, ir, jei ką viršaus išleisi, aš sugrįžęs tau atiduosiu“.

Tas samarietis gal buvo prekybininkas, kuris vyko į Jeriko sritį nusipirkti prekių ir netrukus turėjo grįžti. Jis buvo taip pat pasiturintis, nes keliavo su gyvuliu. Jis tuojau pajuto gailestį tam nelaimingajam, kad jis čia pat negali pasirūpinti juo ko geriausiai šioje nuošalioje vietoje. Jis pridėjo prie jo žaizdų anuomet vartojamųjų vaistų, aliejaus apmalšinti, o vyno dezinfekuoti joms, ir padarė šiokių tokių raiščių aprišti joms. Tada sąmonės dar neatgavusį nukentėjusįjį užkėlė ant savo gyvulio ir, prilaikydamas, kaip tik geriausiai galėjo, nugabeno į užeigą.

Ta užeiga tikriausiai buvo karavanų sustojimo vieta (§242) prie kelio. Gal ji buvo ten, kur šiandieną yra „Khan Hathrur“, senovėje vadinamas dar ir „Qal at ed-Damm“ — „Kraujo pilis“ pagal raudoną geležinių tos apylinkės uolų spalvą, bet, be abejo, įtaigojančių ir tą kraują, kuris yra buvęs liejamas kelyje; kitas dar visuotinai žinomas vardas šiandien tai vietai yra „Gerojo samariečio užeiginė“1). Du sidabriniai denarai buvo pakankamas atlyginimas išlaikyti sužeistajam kelias dienas. Be to, jei to atlyginimo nepakaktų, samarietis pažadėjo sugrįžęs atsiteisti.

440. Prilyginimas baigtas. Įstatymo žinovas buvo klausęs, kas yra jo artimas, o Jėzus prilyginimą baigdamas verčia jį patį atsakyti į savo klausimą: „Kas iš šitų trijų tau rodosi buvęs artimas to, kurs pateko tarp galvažudžių?“ Rašto žinovas, žinoma, atsakė: „Tas, kurs jam parodė gailestingumo“. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu daryk panašiai!“

Pastebetinas aiškus skirtumas tarp Įstatymo žinovo klausimo („Kas yra mano artimas?“) ir Jėzaus atsakymo („Eik ir tu daryk panašiai!“). Bet tai yra tik grynai formos skirtumas. Įstatymo žinovas vis dar tebėra grynųjų idėjų srityje; Jėzus nužengia į faktų sritį, nes pačios gražiausios idėjos pasaulyje yra ne kas kita, kaip vien tik žodžiai, jeigu jos neįvykdomos pačiame gyvenime. Gyvenimas yra kietas žodžių išbandymas, ir patys gražiausieji žodžiai daro įspūdį tiktai tada, kai jiems ruošia kelią ir paskui juos eina nesavanaudiškas ir pasiaukojimu remiamas gyvenimas. Tai dėl to, kai įstatymo žinovas nori sužinoti, kas yra jo artimas, Jėzus pavaizduoja jam tokį, kuris pasielgia kaip artimas, ir paragina jį pasekti tuo pavyzdžiu.

Prilyginime sužeistojo „artimi“ kunigas ir levitas oficialiai buvo pranašesni už visus kitus, bet gražusis idealas nebuvo įkūnytas. Samarietis oficialiai nebuvo joks sužeistojo artimas, o betgi idealas čia visiškai ir nelauktai buvo įkūnytas. Abu tautinės religijos tarnai nejautė nė menkiausio gailestingumo vos bekvėpuojančiam savo tautiečiui; samarietis, tas nekenčiamasis svetimšalis, pasielgia su mirštančiuoju taip, kaip jis būtų pasielgęs su savo motina ir tėvu. Iš visų trijų tik samarietis elgiasi kaip artimas; taigi bet kuris žmogus, bet kurios rasės ar tikėjimo, gali būti artimas, nes jis gali elgtis kaip artimas.

1) Sąsaja jau buvo žinoma ir šv. Jeronimui, Epist. 108,12; žinoma ir Euzebijui, Onomastic. 25

MORTA IR MARIJA. TĖVE MŪSŲ PRILYGINIMAI APIE MALDĄ

441. Savo keliones metu Jėzus pasiekė netolimą nuo Jeruzalės apylinkę ir atėjo į kaimą, kurio vardo Lukas nepasako ir kuriame buvo priimtas dviejų seserų, Mortos ir Marijos, namuose. Kadangi tai yra Lozoriaus seserys, kurį taip pat mini ir Jonas (11,1), tai tasai vardu nepaminėtasis kaimas turi būti Betanija. Tai sutampa su visa pasakojime nusakomąja aplinka, nes Betanija yra prie to nepatikimojo kelio iš Jeruzalės į Jeriką ir dėl to, jei prilyginimas apie gerąjį samarietį papasakotas pries pat atvykstant į Betaniją, jis buvo įkvėptas pačių tų vietų, kuriomis Jėzus prakeliavo.

Morta, kaip atrodo, buvo šeimininkė šių vaišingųjų namų, kuriuose Jėzus, be abejo, buvo jau lankęsis ir prieš tai. Gali būti, kad ji buvo vyresnioji iš abiejų seserų, kurios galėjo būti našlaitės. Morta ji vadinama ne be reikalo (aramaiškai „ponia“), bet dėl to, kad ji rūpinasi, jog jų gerbiamasis svečias ir draugas būtų priimtas kaip galima geriau. Jų brolis Lozorius šiame epizode visiškai nefigūruoja ir net nesuminimas; gal būt, jis jau sirgo ta liga, kuri po keleto mėnesių privertė jį ketvertą dienų prabūti kape (§489)? Tai nėra negalima, bet mes nežinome. Kai dėl Marijos, tai ji, pasinaudodama tuo, kad jos sesuo užsiėmusi viskuo rūpinasi, ramiai sėdėjo prie Jėzaus kojų. Kadangi geroji Morta rūpinasi viskuo, tai jaunesnioji sesuo laisva klausytis tų žodžių, kurie sujudina minias ir pakeičia žmonių širdis. Morta sukinasi po kambarį, ir ji taip pat bando klausytis Jėzaus žodžių, bet tepajėgia sugauti tik kai kurias nuotrupas, nes jai tiek daug ką reikia padaryti. Taigi tam tikru metu ją pagavo meilingas pavydėlis — ar, geriau sakant, rungtyniavimas — savo seseriai, o taip pat ir jų artimumas su Jėzum, kuris yra šeimos draugas, padrąsino ją išsakyti, ką ji galvoja. Ir ji priėjo ir tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo palieka tarnauti mane vieną? Sakyk jai, kad man padėtų!“ Morta, stropioji šeimininkė ir ištikima Jėzaus gerbėja, nurodo tik, kad abi jos kartu namų ruošos smulkiausias pareigas galėtų daug greičiau atlikti ir paskui abi kartu ramiai pasidžiaugti Mokytojo žodžiais.

Jėzus taip pat atvirai, bet užsimindamas aukštesnius dalykus atsako: „Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugelio dalykų, o reikia tik vieno. Marija pasirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.

Tų medžiaginių „dalykų“, kuriais rūpinosi geroji Morta, iš tiesų buvo „daugelis“, bet juos galima sutraukti tik į „keletą“, imant pavyzdžiu Jėzaus ir jo mokinių kuklumą; o dar ir tas keletas dalykų yra tokie nereikšmingi, palyginti su „tuo vieninteliu“, kuris buvo dvasinis ir visų Jėzaus darbų tikslas. Argi jis nebuvo įspėjęs jų Kalno pamoksle, kad Dievo karalystės siektina pirmiausiai, patikinant, kad visa kita bus pridėta? Ta „geriausioji dalis“ buvo tai, ką pasirinko Marija.

442. Tuojau po Betanijos epizodo Lukas perduoda „Tėve mūsų“ maldos mokymą, kurį Matas įjungė į Kalno pamokslą. Kaip jau esame pastebėję (§371), Luko susitvarkymas istoriškai atrodo daugiau galimas, nes jis turi įvadą, kuris pagrindžia, kodėl Jėzus davė tą maldą. „Kaip jis vienoje vietoje meldėsi, atsitiko, kad jam pabaigus, vienas jo mokinys jam tarė: Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius! Jis jiems tarė: Kai jūs meldžiatės, sakykite: Tėve“, ir t.t. Bet ar tikrai tai buvo pirmas kartas, kada Jėzus mokė savo mokinius melstis? Jeigu taip, tai mums reikia išsiaiškinti, kodėl Jėzus, pateikęs savo mylimiesiems mokiniams tiek daug dėsnių savo dvasiniam gyvenimui tobulinti, bus taip pat užleidęs šitokį svarbų dalyką, kaip šitas, atidėdamas jį paskutiniesiems savo gyvenimo mėnesiams? Ar gal Jėzus grįžo čia prie to paties dalyko, kurį jau buvo kėlęs, paaiškindamas ir patvirtindamas, ką jau buvo sakęs? Tai atrodo didesnė galimybė, ir tada Lukas ir Matas abudu būtų teisingi.

Jei Jėzus vėl mokė „Tėve mūsų“ tuojau po to epizodo Betanijoje, tai jie bus turėję būti kur nors apylinkėje. IV šimtmetyje netoliese esąs Alyvų kalnas buvo nurodomas kaip ta vieta, kurioje Jėzus mokydavo savo mokinius, bet apie devintąjį šimtmetį tiksliai buvo nustatyta, kad jis ten mokė „Tėve mūsų“. 1345 m. Mikalojus iš Poggibonsi rašė: „Eik į Alyvų kalną, ir dešinėje pusėje, šalia kelio, yra mūras, o už jo bažnyčia, dabar jau apgriuvusi, taigi likęs tik grindinys. Apačioje yra šulinys, o į vakarus sienoje yra didelis akmuo, kuriame matyti išrašytas visas Tėve mūsų. Tenai kilmingasis Jėzus sudarė Tėve mūsų ir pateikė jį apaštalams“1).

Šiandieną atnaujintoje Eleonos bažnyčioje šalia Alyvų kalno viršūnės pirmoji krikščionių malda taip pat yra iškalta visomis pasaulio tautų kalbomis.

443. Išmokęs juos šios maldos, Jėzus toliau pavyzdžiais aiškino pačias svarbiausias maldos savybes, jos ištvermingumą ir pasitikėjimą. Malda, pagal Jėzų, privalo būti tokia kupina ištvermės ir tokia tvirta, kad ji atrodytų beveik įkyri. O tas mažasis prilyginimas, kurį jis pateikia, yra puikus palestiniečių įkyrumo pavyzdys.

Kažkuriame kaime gyveno du draugai, pas kurių vieną vėlai naktį prakeliaudamas užsuko pažįstamas, kuris panorėjo pas jį apsistoti. Gana lengva paruošti jam guolį miegoti; bet keleivis dar ir alkanas, ir kaip reikia pavalgydinti jį, jei visa namuose buvusi duona vakarienės metu jau suvalgyta? Nieko kita nelieka, kaip tik eiti ir pasiskolinti; bet kur? Jau vėlu, ir visi miega. Nieko kita nelieka, kaip tik bandyti pas savo draugą; jau vidunakts, bet jis nekreips į tai dėmesio ir padės jam. Iš tikro tasai žmogus nueina į savo draugo namus ir pradeda ilgai belstis į duris: „Ei, ei! Paskolink man tris duonos kepalus! Pas mane sustojo vienas pažįstamas iš kelionės; ir aš neturiu kuo jam padėti!“ Tas antrasis žmogus, taip šiurkščiai prižadintas, palaiko tai šiaip sau gražiu juoku: „Nebūk toks įkyrus! Durys jau užrakintos, ir vaikai miega. Aš negaliu keltis!“ Bet jei lauke esąs nenusimins, kad pirmąjį kartą buvo atmesta, ir nesiliaus beldęsis iki įkyrumo, tai jau draugas pagaliau nusileis, jei ne iš draugiškumo, tai bent užkirsti kelią įkyrumui. Jėzus užbaigė: „Tai ir aš sakau jums: Prašykite, ir bus jums duota, ieškokte, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kurs prašo, gauna; kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“.

Šitai galiojo dėl maldos ištvermingumo. Bet kokiu moraliniu principu turėjo būti gyvas tas ištvermingumas? Iš kur tas pasitikėjimas, kad būsime išklausyti? Šitą reikalą Jėzus taip pat pavaizdavo keliais praktiškais pavyzdžiais. „Jei kas iš jūsų prašo tėvą duonos, argi tas duos jam akmenį? Arba, jei prašytų kiaušinio, argi paduos jam skorpioną?“ (Luko 11,11. Iš tikro didieji Palestinos skorpionai turi pailgą pilkšvą pilvą. Jie apversti atrodo panašūs į kiaušinį). Taip elgiasi žemiškieji tėvai, ir po tokio palyginimo Jėzus tęsia: „Jei tat jūs, būdami pikti, mokate duoti savo vaikams gerų davinių, kaipgi ne daug labiau jūsų Tėvas, kurs yra danguje, duos gėrybių tiems, kurie Jį meldžia?“ (Mato 7,11).

1) Libro d'Oltremare, I, p.165

VELNIO APSĖSTOJO PAGYDYMAS IR FARIZIEJŲ ŠMEIŽTAI

PALAIMINTIEJI KAIP JĖZAUS MOTINA JONOS ŽENKLAS

444. Luko pasakojime po pamokymų apie maldą eina išgydymas nebylio, velnio apsėsto (11,14). Matas pažymi tą patį įvykį (12,22), bet jo pasakojime yra dar ir aklas, ne tik nebylys1). Po pagydymo įvykusį ginčą su fariziejais perduoda ir Morkus (13,22), kaip tik ten, kada Jėzaus aplankyti ateina giminės. Luko tvarkai, pagal kurią tiek pagydymas, tiek ginčas, vyksta to buvimo Judėjoje metu, atrodo, teiktina pirmenybė prieš kitus du sinoptikus, kurie tą įvykį pasakoja anksčiau2).

Taigi Jėzus viešai išgydo nebylį (ir aklą) velnio, apsėstąjį, kuris buvo atgabentas pas jį. Dalyvių tarpe buvo keletas Rašto žinovų iš Jeruzalės ir šiek tiek fariziejų. Jie neneigė išgydymo, bet aiškino tai sakydami, kad Jėzaus galia valdyti velnius kylanti iš to, jog jis pats esąs geruose santykiuose su velnių princu, Belzebubu, ir veikia remdamasis jo autoritetu. Senovės laikais jo vardas buvo „Baal zebub“, ir jis buvo Akarono filistimų dievaitis3). Vėliau tas vardas, priešingai, reiškė stabų garbinimą ir truputį pakeistas į „Baal zebul“—mėšlo Baalą, didžiai niekinamos prasmės aptarimas stabų ir jų garbinimo. O dabar daroma prielaida, kad Jėzus yra draugiškuose santykiuose su princu Beelzebubu.

Jėzus atsakė į įžeidimą tokiu būdu, kokio fariziejai ko mažiausiai laukė, tai yra, pasiūlė jiems apsiraminti ir nešališkai protauti. Nurodydamas į ano meto žydų supratimą apie angelus (§78), jis pastebėjo, kad šėtono karalystė yra glaudžiai ir hierarchiškai sutvarkyta, o jei ji būtų suskaldyta, tai subyrėtų. — Kaip gi tad jūs, Rašto žinovai ir fariziejai, galite tvirtinti, kad išvarau velnius šėtono vardu? Tokiu atveju jo karalystė būtų skaldoma iš vidaus ir suirtų. Be to, jūs, Rašto žinovai ir fariziejai, turite savus egzorcistus. Paklauskite jų, ar galima šėtoną išvaryti šėtono vardu, ir jie teis jus dėl man mestųjų šmeižtų. O jei aš išvarau velnius Dievo vardu ir išvarau juos pats taip lengvai ir jei teikiu taip pat galios savo mokiniams išvaryti juos, tai visa rodo, kad kažkas nepaprasta vyksta jūsų tarpe, būtent, kad „Dievo karalystė atėjo tarp jūsų“. Bet jūs tai nematote, nes jūs nenorite matyti, o nuo spindinčios šviesos jūs atkakliai užsimerkiate. Tai yra tiesioginė nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, kuri yra šviesos šaltinis jums; tai reiškia, kad jūs užverčiate kelius išganymui, kurį Dievas yra siuntęs jums, ir jūs kliudote jo planams. Todėl žiūrėkite: „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti; o piktžodžiavimas prieš Dvasią nebus atleista. Ir kas taria žodį prieš žmogaus Sūnų, jam bus atleista; o kas kalbės prieš šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame pasaulyje, nei būsimame“. Kas nenori atverti savo sielos akių Dvasios šviesai, lieka amžinoje tamsybėje; nepakanka jų atverti akimirksniui; reikia visą laiką jas laikyti atvertas, nes šėtonas, kartą išvarytas, vėl grįžta, norėdamas užimti savo buvusius namus.

445.    Šio ginčo dalyvių tarpe buvo taip pat tam tikras skaičius draugiškų Jėzui žmonių, ir tarp jų prasiveržia moters šūksmas: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ Šį tikrai motinišką šūktelėjimą atžymi tiktai Lukas. Jėzus priėmė jos laiminimą, bet kartu ir sukilnino: „Beje, palaiminti, kurie klauso Dievo žodžio ir laikosi jo“. Esmėje tai toks pat atsakymas, kokį jis buvo davęs tiems, kurie pranešė jam, kad jo motina ir broliai laukia pasikalbėti su juo (§345).

446.    Po to moters šūktelėjimo ginčas prasidėjo iš naujo. Kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai beveik su visišku nuolaidumu pareiškė, kad jie yra pasiruošę pripažinti Jėzaus misiją, bet, žinoma, jie norėjo įrodymų, „ženklų“; tų stebuklų, kuriuos Jėzus iki šiol buvo padaręs, jiems neužteko. Jie norėjo kokių nors „ženklų“, kurie būtų rabinų patvirtinti, kokio nors įvykio, kuris įvyktų nustatytu laiku ir vietoje, lyg pagal lazdelės mostelėjimą; o visų geriausia, žinoma, būtų, jei koks nors meteoras žibėdamas nukristų iš dangaus. Esmėje tokį pat reikalavimą Jėzui neseniai jau buvo kėlę fariziejai (§392).

Ir šį kartą Jėzus atsisakęs patenkinti juos ir, be to, pridėjo dar keletą dalykų: „Pikta ir svetimoteriaujanti karta reikalauja ženklo, ir jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. Nes kaip Joną buvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir žmogaus Sūnus bus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“. Išsireiškimas „diena ir naktis“ pagal rabinus reiškė vieną parą — 24 valandas, ar dalį tokio ciklo4). Todėl čia Jėzus paskelbia, kad žmogaus Sūnus bus žemės širdyje tris pilnus ar dalinius periodus po dvidešimt keturias valandas, o paskui jis vėl ateis, kaip ir Joną iš žuvies vidurių. Kadangi fariziejai atmeta kitus ženklus ir reikalauja tokio, kuris įvyktų ypatingomis sąlygomis, tegu jie priima „Jonos ženklą“, kuris didžiąja dalimi atitinka jų reikalavimus. Tai atsitiks iš anksto nustatytu laiku, būtent, tuomet, kai žmogaus Sūnus mirs. Nors jis nenusileis iš atviro dangaus, kur gyvena galingieji angelai, bet užtai pakils iš gelmių, kur gyvena bejėgiai mirusieji (§79). Pagaliau tai nebus didingas savo asmeninės galios parodymas, nes žmogaus Sūnus tada bus baigęs savo dabartinius ginčus ir rasis žemės širdyje, bet užtat tai atstovaus pergalei idėjos, kaip Jonos atvejis atstovavo niniviečių atgailos pergalei. „Niniviečiai kelsis teisme su šita karta ir ją pasmerks, nes jie darė atgailą, sakant pamokslus Jonai, o štai čia daugiau kaip Jona“. Pasmerks juos tą dieną ir Sabos karalienė, nes ji nuo žemės pakraščių ėjo klausytis Saliamono išminties5): „O štai čia daugiau kaip Saliamonas“.

Fariziejams nesudarė sunkumų suprasti užuominą į trejetą „dienų ir naktų“, kurios bus praleistos žemės širdyje. Vos tik Jėzui mirus, jie bėga pas Pilotą ir reikalauja imtis laiku tinkamų priemonių, nes jie atsimena, kaip „tas suvedžiotojas (tai yra Jėzus), dar gyvas tebebūdamas, sakė: Po trijų dienų aš prisikel-siu6). Taigi jie atmeta Jonos ženklą, kuris taip puikiai atitiko jų reikalaujamas sąlygas. Jie iš baimės pasisiūlys su prašymais pas Pilotą, kad tasai naujasis Joną gali prisikelti iš žemės širdies, iš baimės, kad gali paaiškėti jų aklumas, iš baimės, kad jie gali būti nebepajėgūs piktžodžiauti prieš šventąją Dvasią.


1) Plg. šv. Augustino De cons, evangelist. 11,37
2)    Pažymėtina, kad ir Matas (9,32 ir toliau pasakoja apie velnio apsėstojo pagydymą, kuris buvo nebylys, kaip ir Luko atveju, bet tuojau po to, kai buvo pagydyti du aklieji (§351). Kadangi visos kitos aplinkybės puikiai sutinka, tai atrodo, kad reikalas čia eina dėl vieno įvykio, kurį Lukas papasakoja kartą, o Matas du kartus. Pagrindas, kodėl Matas pakartoja, yra tai, kaip jis medžiagą tvarko. Pagydymas pirmą kartą pažymimas ištisoje stebuklų grupėje (sk. 8-9), o antrąjį kartą įjungiamas vaidų su fariziejais metu. Morkus, kita vertus, daugiau tik nupasakoja ginčą, išgydymo nežymėdamas.
3)    Plg. II Karalių kn. 1, 2 ir toliau.
4) Rabiniškų liudijimų yra Strack und Billerbeck cituotajame veikale, I, p.649
5)    I Karalių kn. 10,1 ir toliau.
6)    Mato 27,63; §619

 

JĖZUS PIETAUJA PAS FARIZIEJŲ PRIEKAIŠTAI IR PERSPĖJIMAI

447. Aiškiai matyti, kad nesutarimas tarp fariziejų ir Jėzaus kas kartą vis sunkėja ir gilėja. Anie negali atleisti jam nepriklausomybės nuo jų įstatymiškojo formalizmo, kurią jis tūkstančius progų skelbė ir patvirtino savo stebuklais. Jėzus, savo ruožtu, niekad nebuvo liovęsis rūsčiai peikęs dvasinį tuštumą, dangstomąjį fariziejiškuoju formalizmu, tų įstatymo vyrų atkaklų užsispyrimą ir perdaug savim pasitikintį pasipūtimą. Be to, jis parodo, kad jis giliai išgyveno tą įžeidimą, kurį jie metė jam, kai pavadino jį Belzebubo draugu ir tarnu.

Tačiau netrukus po tų čia aprašomųjų nesutarimų fariziejus pakvietė Jėzų pietums. Nežinome, ar jis tai padarė iš tam tikro prielankumo tam smarkiai aptariamajam Rabbiui, ar norėdamas supainioti jį klastingais klausimais; kaip ten buvo, taip, bet niekas geriau už fariziejų nepajėgė paslėpti savo sumetimų ir atskirti teorijos nuo praktikos. Jėzus priėmė kvietimą o atėjęs į valgomąjį tuojau užėmė savo vietą, kol bus duodami pietus. Toks pasielgimas buvo labai didelis prasižengimas su jų įpročiais. Jėzus buvo ką tik iš gatvės, kur turėjo ryšių su minia (§40); kaip jis gali drįsti imti maistą, pirma neatlikęs numatytojo apsiplovimo? Jį vaišinęs fariziejus pasipiktino, širdyje jis svarstė sau, kad jo svečias, toli gražu joks autoritetingas Rabbi, yra ne kas kita, o vien tik „bur“ — vienas tų „netašytųjų kaimiečių“, kuriems Judas šventasis neduotų nė duonos gabalo, net jei matytų, kad badu miršta (§40); o vis tiek buvo toks, jog jį net pietų pasikvietė. Fariziejaus mintys buvo tiesiog išskaitomos veide, ir Jėzus jas išskaitė. O po to įvyko įtemptas ginčas.

Jėzus tarė: „Dabar jūs, fariziejai, plaunate, kas yra viršuje taurės ir indo, o jūsų vidus pilnas plėšrumo ir neteisybės. Paikieji, argi ne tas pats, kurs padarė kas viršuje, yra padaręs ir vidų? Tačiau duokite išmaldą iš to, kas lieka, ir štai visa bus jums nesutepta. Bet vargas jums, fariziejams, kurie duodate dešimtinę iš mėtos, rūtos ir visokių daržovių ir nežiūrite teisybės ir Dievo meilės; reikėjo gi tai daryti ir anų neapleisti. Vargas jums, fariziejams, kurie mėgstate pirmas vietas sinagogose ir pasveikinimus prekyvietėje. Vargas jums, kurie esate, kaip kapai, kurių nesimato; ir žmonės viršum vaikščiodami nežino!“ Visiškai priimtina galvot, kad nuo pirmųjų šios muzikos gaidų pietūs nutrūko ir priekaištai pakeitė valgius, šeimininkas ir jo draugai (§39) atsakė, kaip jie sugebėjo, bet dalyvavo ir Įstatymo mokytojų tuose pietuose, ir šitie pasijuto, kad ir jiems čia daroma, tegu ir netiesioginių priekaištų; dėl to vienas jų pasipiktinęs tarė: „Mokytojau, tai sakydamas tu ir mus įžeidi!“ Jis ir jo draugai apsijungė, nes atkaklusis Rabbis jam atsakė: „Vargas ir jums, įstatymo žinovams; nes jūs kraunate žmonėms naštas, kurių jie negali panešti, o patys nė vienu savo pirštu nepaliečiate tų sunkenybių. Vargas jums, kurie statote pranašams paminklus; juk jūsų tėvai juos užmušė. Iš tikrųjų, jūs liudijate, kad jūs sutinkate su savo tėvų darbais; nes jie juos užmušė, o jūs statote jiems kapų paminklus. Todėl ir Dievo išmintis pasakė: Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų; kai kuriuos iš jų jie užmuš ir persekios, kad iš šitos giminės būtų ieškoma visų pranašų kraujo, kurs išlietas nuo pasaulio įkūrimo, pradėjus Abelio krauju iki kraujui Zakarijo, kurs žuvo tarp altoriaus ir šventyklos. Beje, sakau jums, bus ieškoma iš šitos giminės. Vargas jums, įstatymo žinovai, kad pasiėmėte žinojimo raktą; jūs patys neįeinate ir tiems, kurie eina, ginate“1).

448. Pabarimai yra skirti anuomet vyravusiai praktikai, o ne teorijai, visumai, o ne atskiriems asmenims. Rabinai, bent prasidėjus krikščionybės erai, ne kartą skelbė, kad mokymą turi lydėti asmens elgesio pavyzdys ir kad peiktina būti griežtam kitiems, o ne sau pačiam2). O kaip buvo praktiškai, tai apdairiam istorikui tenka tik kartoti jau minėtąją Talmudo pastraipą, kuri aptaria septynias fariziejų rūšis (§38). Ne visi Rašto žinovai ir fariziejai apskritai ar asmeniškai nusipelnė tų priekaištų; dėl to nekyla jokio klausimo. Bet Jėzus taiko ne atskiriems asmenims, o apskritai, ir nėra abejonės, kad jie yra nusipelnę tai. Kai Jėzus daro jiems priekaištus dėl antkapių statymo pranašams, tai tuo apskritai nesmerkiamas su pamaldumu susijęs darbas. Tokio priekaišto tikslas greičiau yra susijęs su tuo, kad jų dievobaimingumas ribojasi materialiniais darbais, o dvasiniu požiūriu elgesys tų, kurie statė pranašams antkapius, buvo pratęsimas jų tėvų darbų, kurie nužudė juos. Sūnūs savo darbais rodė, kad jų gyslose tebeteka jų tėvų kraujas ir jie taip pat paveldėjo anų dvasią (plg. Mato 23,29 ir toliau). Įstatymo žinovai iki smulkmenų priskyrė sau išimtinę monopolio teisę į Mozės Įstatymą, ir jie skelbėsi, kad vien tik jie turi raktą į tą dramblio kaulo bokštą. Bet tasai raktas buvo sulūžęs ir surūdijęs, ir su juo vargu būtų buvę galima įeiti į išorinius to bokšto prieškambarius, vadinamuosius „įnirusiąja raide“„ o kai dėl vidujinių bokšto patalpų, vadinamųjų „gyvąja artimo meile“, tai jos negalėjo būti atviros nei tų raktų savininkams, nei kuriems kitiems.

To kovingo pokylio išdavos buvo tokios, kokių ir galėjome laukti. Kai tik Jėzus išėjo iš ten, „fariziejai ir Rašto žinovai pradėjo jį smarkiai pulti ir kelti daugybę klastingų klausimų. Jie tykojo jo ir stengėsi pagauti iš jo burnos kokį žodį, jam apkaltinti“. Taigi senasis priešiškumas vis labiau ir labiau stiprėjo, ir jau buvo aišku, kad nebetoli galas.

449. Tai, kas atsitiko, Jėzus panaudojo kaip progą dar savo pasekėjams perspėti. Tuo metu minia ypač buvo padaugėjusi, kad buvo jau pavojaus, jog kai kas gali būti net sumindžiotas3). čia Lukas pateikia Jėzaus kalbą, kurios beveik visi esminiai dalykai yra pažymimi ir Mato, bet ne visi pagal tą pačią tvarką. Tegu jo mokiniai saugosi fariziejų raugo, nes tai yra veidmainiavimas (§393). Nė vienas mokinys nėra didesnis už savo mokytoją; jei Jėzus buvo pavadintas Beelzebubu, tai ir jo mokiniai tegul nelaukia geresnio įvertinimo4). Bet tegul jie kalba visiškai atvirai; nėra jokios paslapties, kuri negalėtų būti iškelta aikštėn, o ką jie slaptai yra girdėję, tai privalo skelbti nuo stogų aukštybės. Jie neprivalo bijotis tų, kurie gali užmušti tik Kūną, bet ne sielą, o tegul jie bijosi tų, kurie gali nužudyti abu, ir kūną ir sielą nutremti į pragarą. Tegul nesirūpina savo gyvybe, o teatsiduoda dangiškojo Tėvo apvaizdai, kuri dėl visko budi. Lauko žvirbliai maža ko verti, nes juos galima pirkti po porą skatikų, o Dievas nė vieno šių mažųjų sutvėrimų neužmiršta. Mokiniai dėl to tegu būna ramūs ir niekuo nesirūpina, nes jie yra vertesni už gausybę žvirblių, ir visi jų gaivos plaukai yra suskaičiuoti. Kas tik išpažins žmogaus Sūnų prieš žmones, tuo pačiu jis išpažins tokį prieš dangiškąjį Tėvą ir jo angelus, o jei kas atsisakys jo, tai žmogaus Sūnus savo ruožtu atsisakys tokio. Tegu mokiniai nesirūpina ginti save, kai jie bus patraukti atsakyti sinagogose ir prieš įvairius teismus, nes tuo metu šventoji Dvasia išmokys juos, ką reikia sakyti apsigynimui.

Net ir šis pastarasis pareiškimas išduoda revoliucinį Jėzaus mokymo pobūdį (§318). Sokratas nesirūpino gynimosi iškalba, kai atėjo į teismą, iš kurio išėjo pasmerktas mirčiai. „Iš tiesų šitaip atrodo reikalai. Pirmą kartą atsidūriau teisme, sulaukęs septyniasdešimt metų amžiaus; dėl to esu nepatyręs kalbėti tokioje vietoje, kuri yra svetima man“5). Atėnų filosofas pasakė tai visiškai atvirai ir tikrai nuoširdžiai, bet jo kalba, bent ta forma, kaip ji pasiekė mus, yra paruošta pagal visas teisminių kalbų klasikines taisykles, su įvadu, dėstymu, kaltinimų atmetimu, su pabaiga ir pasisakymu dėl bausmės. Kalboje jis nesirėmė kuo nors kitu, o vien tik pats savo vardu. Kalbėjo tiktai Sokratas, o ne jo įprastasis „daimonion“ (§194). Tas paslaptingas jo įkvėpimo genijus, kuris jam kitomis progomis pašnibždėdavo nedaryti tai, ko nereikia, visiškai nesikišo tą teismo rytą: „Man iš tikro, teisėjai, — o vadindamas jus teisėjais, noriu tiksliai išsireikšti, — atsitiko kažkas nuostabaus. Iš tikro man įprastas įkvėpimas „daimonion“ praeityje visais laikais būdavęs gana dažnai ir paprastai net dėl mažų dalykų paprieštaraudavęs, jei aš būdavau pasiryžęs ką nors neteisingai pasielgti. Dabar priešingai... Dievo ženklas nieko neprieštaravo, kai šįryt ėjau iš namų ar kai čia pakilau žengti į teismą, ar kai buvau besakąs šį ar tą savo kalboje; o kitų kalbų metu sustabdydavo, būdavo, dažnai vidury posakio; dabar gi nepaprieštaravo visiškai dėl nieko, ką padariau ar pasakiau šiuo reikalu“6). Žymiai svarbesnis reiškinys, negu čia pažymėtas su Sokratu, atsitiks su Jėzaus mokiniais. Juose Dvasia veiks ne vien neigimu, kaip Sokrato „daimonion“, kurs sulaikydavo jį nuo blogo, bet neskatindavo į gerą. Kaip tik pati Dvasia įtaigos gintis reikalingus žodžius ir į pakaltinamųjų lūpas dės įspūdingas gynimosi kalbas. Taigi jie ir gali ir privalo nekreipti dėmesio į teisminę iškalbą.


1)    Luko 11,39-52
2)    Rabinų tekstai Strack und Billerbeck cituotame veikale, tom. I, p.910-913
3)    Luko 12,1
4)    Mato 10,25
5) Sokrato apologija, I
6) Sokrato apologija, 31

FINANSINIAI KLAUSIMAI AUKŠČIAUSIASIS LŪKESTIS

450. Vieną dieną šios tiksliai nenusakytosios kelionės metu priėjo prie Jėzaus žmogus ir maldavo autoritetingai išspręsti piniginį klausimą: „Mokytojau, pasakyk mano broliui, kad jis pasidalintų su manim tėviške“1). Tai buvo labai neišmintingas prašymas tam, kurs Kalno pamoksle aiškiai buvo nurodęs skirtumą tarp Dievo ir mamonos (§331); tinkamas atsakymas galėtų būti paraginimas visiškai atsisakyti mamonos to naudai, kuris laikosi jos, o pačiam visiškai atsiduoti Dievui. Tačiau Jėzus tokio atsakymo nedavė; jis net nesigilino į klausimą: „Žmogau, kas mane pastatė jūsų teisėju ar dalintojų?'' Beveik galėtų pasakyti, kad patys pinigai jau savaime sudaro pasibiaurėjimą Jėzui ir kad jis vengtų prie jų kišti rankas; net ir patarnaudamas kur kitiems. Jis nieku apie tai nenori žinoti.

Atmetus kvietimą, ėjo prilyginimu nušviestas pamokymas apie medžiaginių turtų vylių. Buvo turtingas žmogus, kuriam vienais metais nepaprastai gerai užderėjo. Jis tik žiūrėjo į savo nepaprastą derlių, ieškodamas būdų jam gerai nuimti ir išlaikyti: „štai ką padarysiu: išgriovęs savo klojimus, pasidarysiu didesnių ir tenai suvalysiu visa, kas man užderėjo iš tos savosios gėrybės!“ —Visiškai patenkintas tuo suplanavimu, pradėjo pats džiaugtis: Linksminkis, kad daugeliui metų užsitikrinai perteklių! Būk ramus, valgyk, gerk ir linksminkis! — Bet štai netikėtai kaip naujas veikėjas į sceną išeina pats Dievas ir laimingajam turčiui sako: „Kvailys! Šią naktį tu mirsi, ir kas bus iš tų tavo turtų?“ — Toks yra likimas, baigė Jėzus, „kurs sau krauna turtų, bet nėra turtingas pas Dievą.“ Paskui, susiedamas tai su Kalno pamokslo teigimais, pridėjo: „Nebijok, mažasis būry! Nes jūsų Tėvui patiko duoti jums karalystę. Parduokite, ką turite, ir duokite išmaldą. Darykite sau maišelių, kurie nepalaikėja, turtą nemažėjantį danguje!...“2)

Ar visa tai yra komunizmas? Daug daugiau negu komunizmas, nes tai yra meile paremtas altruizmas. Tai yra tas visuotinis ir visiškas altruizmas, kuris, remdamass antžmogiškuoju principu, medžiagiškai rūpinasi kitais, net užmiršdamas patį save: „Parduokite ką turite ir duokite išmaldą“. Kita vertus, šiandienis komunizmas savo giliausioje esmėje neturi nė šešėlio Jėzaus mokslo, nes visai nežino „maišelių, kurie nesensta ir nemažėjančio turto danguje“; tai yra, jam trūksta to aukščiausio lūkesčio.

451. Iš tikro Jėzus netrukus grįžo prie to laukimo, kaip prie giliausiųjų savo mokymo pagrindų. Kodėl reikia atsisakyti turtų? Kodėl pasitikėtina vien tik dangaus lobiu? Kodėl visas dabarties pasaulis laikytinas prabėgančiu? Į tuos klausimus Jėzus atsakė įspėdamas:

„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir uždegti žiburiai jūsų rankose (taip pasiruošę tarnauti būdavo tarnai nakties metu). Jūs būkite panašūs į žmones, laukiančius savo valdovo, pargrįžtančio iš vestuvių, kad, kaip tik ateis ir pabels, tuojau jam atidarytų“, šeimininkas išvyko įspėdamas tarnus, kad eina į vestuves ir dėl to sugrįš tik labai vėlai naktį, bet uolūs tarnai nori, kad jis grįžęs prie durų nelauktų nė akimirksnio, ir jie nakties valandas praleidžia budėdami, susijuosę strėnas, laikydami rankose uždegtus žibintus, įtemptai klausydamies, kada grįš. „Palaiminti tie tarnai, kuriuos atėjęs valdovas ras budinčius!“ Sujaudintas tokio rūpestingumo, tas gerasis šeimininkas pats susijuos, susodins juos prie stalo ir patarnaus jiems. Iš tikro jis jau pavakarieniavo vestuvėse, o tie gerieji tarnai neturėjo laiko pasigaminti maisto, pasiruošę budėjo, laukdami iki antrosios ir trečiosios nakties sargybos (§376).

Tuo pačiu būdu budrusis šeimininkas visą naktį budi, kad koks nors vagis neateitų ir neįsilaužtų į jo namus. Norėdamas būti tikras, šeimininkas budi kiaurą naktį. Iš to Jėzus padaro išvadą: „Ir jūs būkite prisirengę, nes žmogaus Sūnus ateis valandą, kurią nemanote“.

Kas yra tas žmogaus Sūnaus „atėjimas“? Tai yra tas atėjimas, kurį duos amžinasis ir nepakeičiamasis Jėzaus mokymo rezultatas. Jis buvo kalbėjęs apie žemiškų turtų atsisakymą, nurodydamas į dangaus lobį. Bet kodėl atsisakytina turtų? Kodėl dabarties pasaulį reikia laikyti prabėgančiu šešėliu? Kaip tik dėl to, kad įvyks šis žmogaus Sūnaus „atėjimas“, kuris išblaškys prabėgantį šešėlį ir apreikš amžinąją tikrovę, išsklaidys sukrautuosius žemiškus turtus ir išdalys nematomąjį dangiškąjį lobį, išpildys viltis tų, kurie tikėjo tuo jo „atėjimu“, ir amžiams suteiks jiems palaimingą likimą. „Palaiminti tie tarnai, kuriuos atėjęs valdovas ras budinčius!“

452.    Petras paprašė Jėzų paaiškinti: „Viešpatie, ar mums sakai tą prilyginimą, ar ir visiems?“ Jis buvo sujaudintas, girdėdamas, kad tų uoliųjų tarnų šeimininkas net pats patarnaus jiems, atsilygindamas už jų uolumą, ir jis norėjo sužinoti, ar toks likimas ištiks tik privilegijuotuosius, ar visus be išimties. Jėzus atsakydamas įveda naują dalyką, būtent, apsileidusių ir tinginių tarnų galimybę ir apskritai nustatydamas laipsnį tarp tarnų pareigų ir jų atsakomybės, štai uolus tarnas, kuris yra paskirtas šeimininkui išvykus dalyti kitiems tarnams maistą. Jei jis ištikimai atliks savo pareigas, grįžęs šeimininkas atsilygins jam paskirdamas jį visų savo turtų tvarkytoju. Bet jei, priešingai, tas maisto dalytojas, pasinaudodamas ilgu šeimininko nebuvimu, pats pradėjo blogai šeimininkauti, mušti tarnus ir tarnaites, kelti orgijas ir girtuokliauti, netikėtai grįžęs šeimininkas labai griežtai nubaus jį, o kiek mažiau nubaus ir kitus savo tarnus, kurie nebuvo tokie apsileidę darbe. Taigi išeina bendrasis dėsnis: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir reikalaujama, ir kam daug pavesta, iš to daug ieškos“3).

Taigi žmogaus Sūnaus „atėjimas“ bus bendras visiems dalykas ir kiekvienam žmogui atneš nebepakeičiamai pastovų likimą, tik tame bendrajame likime bus skirtumų ir laipsnių, o svarbiausia, kad nežinomas tikslus to atėjimo laikas.


1) Luko 12,13
2) Luko 12,32-33
3) Luko 13,35-48

PRIEŠTARAVIMO ŽENKLAS ATSIVERTIMO SKUBA

453.    Tokio pobūdžio mokymas griovė žmogiškųjų minčių susiklostymą. Tai nebuvo fariziejų kazuistiniai nudailinimai apie subatoje vištos padėtąjį kiaušinį, apie rankų ir indų plovimą prieš valgį. Tai buvo gaisras, kuris apėmė visą žydų galvojimą ir kuris vėliau savo liepsnomis apims taip pat ir kitus pasaulius. Tai pripažino pats Jėzus, be anksčiau duotųjų aiškinimų, paskelbdamas dar: „Aš atėjau ugnies siųsti į žemę ir ko gi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi?“ (graikiškai — „ti telo ei ede anefte“). Jei tai yra ugnis, tai ji bus bandomoji ugnis, pro kurią praeis Jėzaus pasekėjai. O pirmuoju pro ją praeis pats Jėzus. „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir kaip nerimstu, iki tai bus atlikta!“ Metaforinis Jėzaus krikštas bus ženklas viešo tos ugnies suliepsnojimo. Bet tas krikštas ir ugnis abu yra bandymas, pirmasis pačiam Jėzui, o antroji — visai žemei.

Žemei skirtasis bandymas atneš jai ne ramybę ir santarvę, bet kovą ir nesandorą. Taigi Jėzus tęsia, papasakodamas savo mokslo pasėkas žemėje: įvyks kovų ir nesutarimų penkių asmenų šeimoje, ir trys stos prieš du, o du prieš tris, tėvas sukils prieš sūnų ir sūnus prieš savo tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną, anyta prieš savo marčią, o marti prieš savo anytą. Pirmiau visi sutarė, bet į tų penkių asmenų tarpą patekus Jėzaus mokslui, atėjo kartu ir nesandara, nes vieni pritaria jam, o kiti keikia jį1). Jau prieš trisdešimt metų senelis šventykloje Jėzų pavadino prieštaravimo ženklu. Jėzaus asmuo ir jo mokslas bus prieštaravimo ženklas visai žmonių giminei. Taip pat ir šiandieninis istorikas lengvai gali patikrinti, ar tos idėjos išreikštos prieš dvidešimt amžių, realiai dera su istoriniais faktais nuo pat anuomet iki šios dienos.

Tuo tarpu fariziejai ir sadukėjai, įsimaišę minioje, žingsnis po žingsnio sekė Jėzų, rinkdami savo tikslui kaltinimus prieš jį. Jėzus pasinaudojo ta proga duoti jiems ir miniai pamokymų. Dienos praeina, įvykiai pasibaigia, o šie, užuot rūpinęsi aukščiausiais savo reikalais, kelia kliūtis Dievo karalystei. Bet ar jie nemato, kas aplink juos vyksta? Ar jie nepažįsta naujų laikų dorovės ženklų? Materialinius laiko ženklus jie gerai sugeba pažinti. Kai vakare pakyla debesys vakaruose, jie tuojau pasako, kad bus lietaus. Kai vėjas papučia iš pietų, tai jie sako, kad bus šilta, ir taip iš tikro būna. Iš dorovinių ženklų, pasirodžiusių su Jonu Krikštytoju ir vėliau, ar jie, veidmainiai, neatpažįsta, kad yra atėjęs dvasinio atnaujinimo ir širdies pakeitimo laikas? Nusenę dalykai neatidėliojamai bus panaikinti. Ar dar yra tokių aklų, kurie nemato iškylančios naujovės ir nori atkakliai išlikti prisirišę prie senienų? Teatmerkia akis, temato ir tegul patys sprendžia, ką reika skubiai daryti, kol dar nevėlu2).

454. Pora dienos įvykių suteikia Jėzui progos grįžti prie to paties dalyko. Jėzui, galilėjiečiui, buvo pranešta, kad tomis dienomis romėnų prokuratorius Pilotas išskerdė kai kuriuos galilėjiečius, aukojusius šventykloje aukas (§26). Tada Jėzus, remdamasis senąja žydų nuomone, pagal kurią medžiaginis blogis visuomet buvo bausmė už moralinį blogį, atsakė: Ar jūs gal būt tikite, kad anie nužudytieji galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius, kad juos ištiko toks likimas? Visiškai ne, „sakau jums, bet jei nekeisite širdies, visi taip pat žūsite“. Su šiuo paskutiniuoju įvykiu Jėzus susiejo kitą, atsitikusį jau prieš tai taip pat Jeruzalėje. Ten Siloės kvartale, tai yra, miesto pakraštyje, staiga nugriuvo bokštas, sudaręs miesto gynimo sistemos dalį, kurio mūsų dienų paskutinieji archeologiniai kasinėjimai surado daug pėdsakų. Griūdamas bokštas užgriuvo ir užmušė aštuoniolika asmenų. Gerai, tarė Jėzus, ar jūs tikite, kad tie aštuoniolika nelaimingųjų buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus? Visiškai ne, iš tikro sakau jums, bet „jei nekeisite širdies, visi taip pat žūsite“3).

Kokia mirtim čia grasinama nedarantiems atgailos? Pastebėtina, kad abu nurodytieji pavyzdžiai turi staigią pabaigą, nes Piloto aukos miršta nuo kardo, o bokšto aukos miršta sutraiškintos. Tai buvo įprasta mirtis karuose ir ano meto miestus apgulus. Pakanka perskaityti Flavijaus Juozapo „Žydų karą“, kad kiekviename puslapyje užtiktumėm žuvusių nuo kardo ar sunaikintų (neisskiriant ir bado) didžiojo Jeruzalės apgulimo metu. Taigi čia grasinama įprastąja karo meto mirtim, kuri tačiau nebuvo minima buvusiuose prilyginimuose apie tarnus, laukiančius sugrįžtančio šeimininko. Ten iš tikro buvo kalbama apie neišvengiamą įvykį, nors atsitinkantį ir nežinomu laiku, tai yra tada, kai ateis žmogaus Sūnus, kuris kiekvienam nustatys jo likimą, čia, priešingai, netikėto galo, be abejo, galima išvengti, pakanka tiktai „pakeisti širdį“. Jėzaus žodžiuose yra labai aiški galimybė pasirinkti : arba dvasiškai nesikeisite ir tada visi pražūsite, kaip abiejuose pavyzdžiuose nurodyta, arba dvasiškai pasikeisite ir išvengsite kitų primestosios staigios mirties.

Be jokios abejonės, „širdies pakeitimas“ čia vaizduoja Jėzaus misijos tikslą, ši misija yra paskutinis Dievo pasiūlymas mylimajai žydų tautai, kad ji atsiverstų; neigiamu atveju grasinimai išsipildys.

Visa tai yra aiškiai patvirtinta trumpame prilyginime, kurį Jėzus tuojau pasakė. Buvo žmogus, kuris savo vynuogyne turėjo figos medį, neduodantį vaisiaus. Todėl vynuogyno savininkas tarė užvaizdai: Jau treji metai, kaip ieškau šitame figos medyje vaisių ir nerandu; todėl nukirsiu jį, nes jis neduoda vaisiaus ir laiko aplink save žemę be naudos! — Bet užvaizdą užtarė: šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš apkasiu jį, uždėsiu trąšų, ir, rasi, jis duos vaisių, o jei ne, tai po šių paskutinių bandymo metų nukirsiu jį4).

Simbolizmas čia permatomas. Jau iškėlėme tai, kad treji figos medžio bergždieji metai, kaip atrodo, netiesiogiai nurodo į Jėzaus viešojo veikimo laiką (§178), kuriam tada kaip tik ir ėjo tretieji metai. Bet, kaip ten bebūtų, aišku tik, kad tas medis pavaizduoja judaizmą, vynuogyno šeimininkas — Dievą, o užvaizda — patį Jėzų. Taigi grįžtama prie aukščiau ištartojo grasinimo: šis atidėjimas medžiui paskutinis — arba jis duos vaisiaus, arba žus nuo kirvio smūgių.


1) Luko 12,49-53
2) Luko 12,54-57    
3) Luko 13,1-5
4) Luko 13,6-8

PAGYDYMAS SULINKUSIOS MOTERIŠKĖS IR VYRO, SERGANČIO VANDENS LIGA

KLAUSIMAI PUOTOJE

455. Ar tie grasinimai padarė įspūdžio? Ar jau liepsnojo tasai gaisras, kurio užkurti žemėje atėjo Jėzus? Kitais žodžiais tariant, ar jau vyko „dvasinis pasikeitimas“, kuris atmetė formalizmo griuvėsius ir ieškojo naujos dvasios?

Lukas mums neduoda tiesioginio atsakymo į tuos klausimus, bet atrodo, kad toksai jau yra numanomas čia pat netrukus jo papasakojamoje istorijoje, iš kurios matome, kaip rabinų formalizmas slėgė žmones, lyg koks švino apdangalas, ir kuriam net nė rėželio neįbrėžė net ir Jėzaus grasinimai. Tai yra pasakojimas apie sulinkusią moteriškę, pagydytą subatos dieną (Luko 13,10-17), ir evangelistas, mėgęs grupuoti įvykius, tuojau po to pažymi kitą labai panašų atsitikimą su žmogum, sergančiu vandens liga, taip pat pagydytu subatos dieną (14,1-6). Vienas pasakojimas logiškai remiasi kitu, ir kartu jie, atrodo, dar ir pakartotinai atsakė į mūsų ką tik iškeltus klausimus, dėl to ir patogu abu juos turėti drauge. Tačiau kai lyginame šiuo atveju Luką su kitais evangelistais, tai matome, kad abu įvykiai chronologiškai neina kartu; moteriškė ta buvo pagydyta dar prieš pat šventyklos pašventinimo šventę Judėjoje, o vandens liga sergąs žmogus, tuojau pat po jos, greičiausia, Transjordanijoje.

Taigi savo kelionės per Judėją metu subatos dieną jis nuėjo į vieną sinagogą ir pradėjo mokyti. Dalyvių tarpe buvo moteriškė, kuri jau aštuoniolika metų sirgo, gal būt, kaulų gėla ar kažkuria paralyžiaus forma. Ji buvo tokia sulinkusi, kad negalėjo net galvos pakelti pasižiūrėti. Pamatęs ją, Jėzus pasišaukė prie savęs ir tarė jai: „Moteriškė, tu esi laisva nuo ligos“. Ir jis padėjo ant jos rankas. Tą akimirksnį ji atsitiesė ir pradėjo dėkoti ir garbinti Dievą. Sinagogos viršininkas, vadovavęs susirinkimui (§64), smarkiai įtūžo dėl to subatos dieną atliktojo veiksmo, bet, nedrįsdamas tiesiog užsipulti Jėzaus, piktai išreiškė savo jausmus miniai, piktokai bardamasis: „šešios dienos yra dirbamos, jomis tat ateikite ir gydykitės, bet ne subatos dieną!“ Tam uoliajam sinagogos viršininkui stebuklingasis pagydymas nieko nereiškė, o tik subata sudarė viską, kuri visiškai nė nebuvo pažeista. Jėzus dėl to atsakė jam ir kitiems panašiai galvojantiems: „Veidmainiai! Argi ne kiekvienas iš jūsų atriša subatoje savo jautį ar asilą nuo prakarto ir veda girdyti?“ Iš tikrųjų atrišimas ar surišimas virvės mazgo buvo įtraukta į tuos 39 subatos dieną draudžiamuosius dalykus (§70), bet praktiškai vienu ar kitu būdu tai būdavo apeinama, pasirūpinant naminiais gyvuliais. Tai nušvietęs, Jėzus užbaigai juo didesniu pagrindu teigia: „O šitos Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė surišęs štai jau aštuoniolika metų, ar nereikėjo paleisti nuo to saito subatos dieną?“ Apskritai už visokias ligas atsakomybė būdavo primetama šėtonui (§78). Todėl kuri diena galėtų būti patogesnė už subatą, Dievui skirtąją dieną, parodyti Dievo pergalei prieš šėtoną, gėrio prieš blogį? Taigi Jėzus geriau negu bet kuris iš jų suprato tikrąją subatos dvasią, kaip tik tą dieną parodydamas Dievo pergalę prieš šėtoną.

456.    Minia nuoširdžiai pritarė Jėzaus protavimui, o kai dėl jo priešininkų, tai, kaip Lukas sako, jie „buvo sugėdinti“, bet tai nereiškia, kad jie sutiko su šia logika. Rabiniškasis laikymasis subatos, kaip jau esame matę, buvo vienas tų stulpų, kurie niekados neturi griūti (§431). Tai, kad stebuklai ir nuostabus darbai neigė tą laikymąsi, jiems visiškai nieko nereiškė; tegu tų įvykių tartum nė būti nebuvo ir tegu būna ir toliau piktžodžiaujama prieš šventąją Dvasią (§§444,446), kad tik išliktų farizieiška subata.

Panašus kitas atsitikimas įvyksta ne sinagogoje, bet įžymaus fariziejaus namuose, kuris buvo pakvietęs Jėzų į vaišes. Tai taip pat buvo subatos diena, ir fariziejai sujunda, kaip ir paprastai, šįkart Jėzui prisistato žmogus, sergąs vandens liga, kurį gal patraukė Jėzaus kaip stebukladario garsas ir viltis, kad bus išgydytas. Jėzus kreipiasi į Rašto žinovus ir fariziejus ir klausia: „Ar dera subatoje gydyti?“ Jie nieko neatsakė, nors jau daugeliu atvejų klausimas buvo svarstomas Įstatymo mokytojų ir daromos išvados (§71). Kadangi visi dar vis tylėjo, Jėzus paima už rankos vandens liga sergantįjį, pagydo ir paleidžia. O tada tarė tylintiems žiūrovams: „Jei kieno jūsų asilas ar jautis įkrenta į šulinį, ar ne tuojau subatos dieną jį ištraukiate?“ Bet, pagal Luką, jam nė šįkart niekas nieko neatsakė.

Pirmą kartą skaitant, abu atvejai atrodo labai panašūs, tiktai tiek, kad pastaruoju atveju Jėzaus priešai neparodo savo gaižumo ir pasitenkina tylėjimu. Taigi mus ima pagunda darytis išvadą, kad Transjordanijos fariziejai ir Įstatymo žinovai, būdami toliau nuo Jeruzalės, buvo mažesni fanatikai ir užsispyrėliai, negu anie iš Judėjos, kurie buvo tiesioginėje sostinės įtakoje.

457.    Trūkumas kandumo tuose Užjordanio fariziejuose, ryškėjo dar iš tos aplinkumos, jog pokylis nusitęsė ir ten buvo svarstoma daug klausimų, bet be pykčio ir pagiežos, pradedant tuo klausimu dėl pirmųjų vietų.

Tie gerieji fariziejai nebūtų buvę fariziejai, jei nebūtų pradėję tarp savęs kelti klausimo, kas turi užimti garbės vietą šalia šeimininko: Tai yra kilimas man! — Tau? Ne, jis man, nes aš garbingesnis! — Garbingesnis? Kas gi tu toks esi? — Aš esu senesnis ir mokytesnis! Pasitrauk iš tos vietos!—Ir taip toliau, žmonėms, kurių gyvenimą tvarkė išorinės taisyklės, tokie etiketo klausimai buvo pirmaeilės reikšmės. Jėzus pasinaudojo proga pareikšti savo nuomonei dėl ginčo ir sugėdinti visus juos, parodydamas jiems, kad ir jų tuštybėje nėra pakankamai įžvalgumo pasitikrinti tikrajai socialinei pergalei: „Pakviestas į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave, kad tas, kurs tave ir jį kvietė, atėjęs nesakytų tau: Užleisk šitam vietą! Tuomet tu turėtumei nuraudęs sėstis paskutinėje vietoje, kad atėjęs tas, kurs tave kvietė, tau sakytų: Prieteliau, slink aukščiau! Tuomet tau bus garbės akivaizdoje sėdinčiųjų drauge prie salo. Nes kiekvienas, kurs save aukština, bus pažemintas, ir kurs save žemina, bus paaukštintas“.

Svečių tuštybę sugėdinus, parodžius jų nepatyrimą, liko tiktai šeimininko laikysenos klausimas ir apskritai šeimininkų, perdaug dažnai besivaikančių tuščios garbės ir medžiaginės naudos sumetimų. Be to, vieni ir kiti laimėtų iš tos pamokos žymiai aukštesnėje srityje, priminus jiems tam tikro dvasinio pokylio tvarką ir panašumus. Todėl Jėzus, atsigrįžęs į šeimininką, tęsė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk savo prietelių, nei savo brolių, nei giminių, nei turtingų kaimynų, kad kartais ir jie nepakviestų tavęs ir taip būtų tau atsilyginta. Bet, keldamas pokylį, pasikviesk beturčių, luošų, raišų ir aklų. Tai tu būsi palaimintas, nes jie neturi, kuo tau atsilyginti; bus gi tau atsilyginta teisiųjų prisikėlime“. Labai artima šiam dėsniui yra šv. Povilo perduotoji ir Jėzui priskiriamoji „logion“, kurios nėra evangelijose, būtent: „Laimingesnis dalykas duoti, kaip imti“ (§98). Visų šių dėsnių bendras pagrindas, kaip ir visada, yra Kalno pamokslas, dėsnis ne su žemiškuoju atpildu, bet su antgamtiniu (§319). Čia jis pavadintas „teisiųjų prisikėlimu“, kitur „dangaus karalyste“ arba „žmogaus Sūnaus atėjimu“, bet esmėje yra tas pats pamatų akmuo, kuris paremia visą Jėzaus mokslo pastatą ir be kurio tasai pastatas griūtų ir mokslas nebeturėtų prasmės. Pagonys, apie kuriuos kalba šv. Povilas, buvo perdėm nuosaikūs ir logiški žmonės, o kai jie neigė antgamtinius pagrindus, tai jiems tada ir pats mokslas darėsi paikybė1).

Padėtis nėra pasikeitusi iki pat mūsų dienų, ir Jėzaus mokslas yra laikomas arba paiku, arba dievišku, sprendžiant pagal tai, ar tasai kertinis akmuo atmetamas, ar priimamas.

458. Antgamtinio atpildo suminėjimas nukėlė svečių mintis — o tai Jėzus kaip tik ir norėjo — į dvasinį pokylį. Vienas jų pareiškė: „Palaimintas, kas valgys duonos Dievo karalystėje!“ Jėzus pasinaudojo proga pristatyti Dievo karalystei, kaip pokyliui, tame prilyginime, kurį perduoda ir Lukas (14,16-24) ir Matas (22,21-14). Tarp abiejų tekstų esama neesminių skirtumų, o pagrindinis skirtumas yra gana ilgas Mato nupasakojimas aplinkybių (22,11-14), kurių neduoda Lukas. Ar Jėzus šį prilyginimą sakė tiktai kartą ir Matas atžymėjo jį ilgesne forma, kuri Luko sutrumpinta? Ar jis kalbėjo taip, kaip Lukas pateikia, o Matas prideda dar dalį kito panašaus prilyginimo? O gal jis nekartą sakė tą prilyginimą ir darė tai įvai-riaip? Tais klausimais nemaža buvo ginčytasi, ir labiausiai tikėtinas atsakymas yra tas, kad Jėzus pokylio įvaizdį panaudojo keliais skirtingais atvejais — kaip ir rabinai tokiais atvejais darydavo — nusakyti įvairiems dalykams, priklausomai nuo tų aplinkybių, kurioms esant jis kalbėjo. Mato tekstas gal atstovauja junginiui dviejų tokių prilyginimų apie pokylį: vienas jų (22,2-10) yra iš esmės tas pats, kaip ir Luko perduotasis; antrasis (22,11-14) yra tiktai kito prilyginimo pabaiga, ir šio pirmosios dalies trūksta, nes pateikiamoji yra panašaus prilyginimo redakcija, pažymėtojo taip pat ir Luko, atrodo pakankama užimti ir ano vietą. Luko atpasakotasis prilyginimas yra šitoks.

459. Vienas žmogus ruošė puikią vakarienę ir pakvietė daug svečių. Artėjant jos laikui, jis išsiuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems, kad jau ateitų, nes visa paruošta, bet visi ėmė atsikalbinėti. Vienas sakė: Pirkausi ūkį ir turiu eiti jo apžiūrėti; prašau tave laikyti mane išteisintu! Kitas tarė: Pirkausi penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti; prašau tave laikyti mane išteisintu! Trečiasis trumpai prisipažino: Vedžiau moterį ir todėl negaliu ateiti! — Tarnas persakė savo šeimininkui jų atsakymus, šeimininkas labai supyko ir įsakė jam eiti gatvėmis ir miesto aikštėmis ir suvesti vakarienei beturčius, luošus, aklus ir raišus. Tarnas įvykdė, ką įsakytas, o paskui pranešė: Visi šie nelaimingieji suėjo, bet dar yra vietos. Tai šeimininkas išsiuntė jį vėl, liepdamas surinkti visus iš pakelių ir patvorių, nes jis buvo nusprendęs, kad jo namai būtų pilni šių vargšų ir kad nė vienas tų kviestinių svečių negautų nė paragauti jo vakarienės.

Aišku, kad pokylis simbolizuoja Dievo karalystę, nepanorėjusieji ateiti svečiai — žydus, o vargšai, kurie jų vietą užima, tai pagonys. Tai dar aiškiau matyti iš Mato evangelijos2). Luko pasakojimas čia ir baigiasi, o Matas turi dar vieną sceną. Kai pokylio salę užpildo vargšai ir nelaimingieji, šeimininkas (Matui jis yra karalius, kuris suruošė vestuvių pokylį savo sūnui) pats įeina pasižiūrėti svečių. Staiga tarp jų jis pastebi tokį, kuris nėra apsivilkęs taip, kaip tokia proga reikia. Tad karalius ir sako jam: Prieteliau, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvinio drabužio? Šis tylėjo. Tuomet karalius įsakė tarnams: Surišę jam rankas ir kojas, išmeskite jį laukan į tamsybes; ten bus verksmo ir dantų griežimo! Jėzus užbaigia: „Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų!“

Tokios vienintelės pastraipos pabaiga jau nebeturi simbolizmo ir tiesiogiai nusako tikrąją prilyginimo moralę („verksmas ir dantų griežimas“). Be to, ji įveda naują dalyką į Lukui ir Matui bendrąjį prilyginimą, būtent, tai, kad ne visi naujieji svečiai yra verti pokylio, o tiktai tie, kurie yra apsivilkę vestuviniu drabužiu. Taigi ne visi pagonys yra verti karalystės, kurie Mesijo karalystėje užims žydų vietas, o tiktai tie, kurie yra dvasiškai tinkamai nusiteikę. Jėzus iš tikro buvo įspėjęs Nikodemą, kad jei kas neatgims iš vandens ir šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę (§288). Tas sielos atgimimas yra esminė sąlyga teisėtai įeiti į mesijinį pokylį.

Drauge su Jėzum prie stalo sėdėjusio svečio šūktelėjimas: „Palaimintas, kas valgys duonos Dievo karalystėje!“ taip pat buvo klausimas, kuriuo norėta kaip nors sužinoti, kas gi galės pasinaudoti tokia palaima. Į paklausimą Jėzus atsakė prilyginimu, parodydamas, kas atsisakys ir kas priims mesijinį kvietimą ir kas tarp tų, kurie priims, pasirodys vertas, o kas nevertas.


1) Apaštalų darbų 17,32; I Korint. 1,23
2) Lygiagretėje Mato vietoje yra tokia skirtinga pastraipa: šeimininkas yra karalius, kuris ruošė savo sūnui vestuvių pokylį. Karalius išsiunčia keletą tarnų sukviesti svečių, tačiau ir pirmąjį ir antrąjį kartą tuščiai; antrąjį kartą iš tiesų kai kurie kviečiamieji sučiumpa tarnus, sumuša ir nužudo juos. Tada karalius išsiunčia savo kariuomenę žudikų sunaikinti ir sudeginti jų miestų. Pagaliau jis išsiunčia kitus tarnus į kryžkeles pakviesti, ką tik sutiks, ir tie naujieji svečiai užpildo salę. Iš šio teksto istorinės užuominos yra dar aiškesnės ir labiau pabrėžtos: karalius yra Izraelio Dievas; tarnai yra pranašai, kurie buvo nužudyti; kariuomenė, kuri žudo ir degina, yra romėnų legionai, kurie 70 m. po Kr. sudegino ir sunaikino Jeruzalę; nelaimingieji, kurie vietoje kviestinių svečių užpildo pokylio salę, yra pagonys, kurie įeina į Mesijo karalystę vietoje nenorinčių tai daryti žydų.

Statistika

Vartotojai
3
Straipsniai
312
Straipsnių peržiūrėjimai
1647000
Design by Joomla