Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

 

PER KANČIAS IR MIRTĮ

Į AMŽINĄJĄ ŠLOVĘ.

Pieta, fragmentas (XIX a. pabaiga)

Septynioliktas skyrius

SADUKĖJŲ TRIBUNOLAS

Balandžio 7-osios naktis ir rytas

Praėjo penkiolika metu nuo to laiko, kai romėnai nušalino vyriausiąjį kunigą Ananiją ben Setą; nepaisant to, valdžia faktiškai liko jo rankose. Jo sūnūs ir giminės paeiliui užimdavo tautinės žydų valdžios Judėjoje vadovo postą. Ano žentas Kajafas taip pat buvo uošvio statytinis. Įtakinga sadukėjų grupuotė paklusdavo tik prokuratoriui.

Liaudis nemėgo Ano. Aukštieji kunigai iš viso nelabai mėgti. Šie savo ruožtu įtariai stebėjo kiekvieną opozicijos žingsnį. Jėzaus pasirodymą mieste ir maldininkų entuziazmą sadukėjai laikė neramumų, kuriuos reikia užgniaužti užuomazgoje, pradžia. Regis, paprasčiausia būtų buvę pranešti Pilotui apie naują mesijinę sektą ir leisti jam susidoroti su Galilėjiečiu. Tačiau Anas, matyt, bijojo paleisti iš rankų vadžias ir norėjo veikti užtikrintai, iš anksto surinkęs visus įkalčius. Kad Jėzaus suėmimas neatrodytų kaip savivalė, apie tai buvo pranešta Pilotui, ir šis nusiuntė būrį savo karių talkinti Šventyklos sargybiniams. (Pasak Jn 18,12, į Getsemanę buvo nusiųsta karininko vadovaujama kohorta. Iš to galima spręsti, kad areštas buvo suderintas su Pilotu.) Šių priemonių valdžia ėmėsi baimindamasi, kad Nazariečio šalininkai priešinsis.

Arešto naktį Anas, matyt, nesumerkė akių laukdamas, kuo baigsis jo sumanyti veiksmai. Tik sargybai atvedus surištą Kalinį, jis nusiramino.

Iki šiol sadukėjai nelabai domėjosi pačiu Jėzaus mokymu. Iš fariziejų jie buvo girdėję, kad Jis pažeidė kai kuriuos religinius papročius, tačiau dėl to nebuvo prasmės vesti Jį pas prokuratorių. Todėl Anas ėmė klausinėti Jėzų “apie Jo mokinius bei mokslą” (Jn 18,19). Senajam žyniui rūpėjo sužinoti apie tai detaliau, kad būtų galima pagreitinti tardymą ir baigti jį dar iki Velykų religinių iškilmių.

-    Aš viešai kalbėjau pasauliui, - atsakė Jėzus. - Aš visuomet mokiau sinagogose ir Šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad Mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs.

Greta stovėjęs tarnas smogė Jėzui per veidą:

-    Šitaip Tu atsakai vyriausiajam kunigui?!

-    Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, - kam Mane muši? (Jn 18,20-23.)

Anas žinojo papročius, žinojo, kad tardyti galima tik viešai, todėl atidėjo bylą iki ryto, kai bus galima sušaukti Kajafo vadovaujamą Sinedrioną. (Kristų iš pradžių atvedė pas Aną - taip nurodo Jn; tačiau kitose Evangelijose minimi du tardymai, ir vienas iš jų vyko Sinedriono būstinėje - Mt 26,57-68; 27,1-2; Mk 14,53-65; 15,1; Lk 22,54-71; 23,1)

Likusiąją nakties dalį Jėzus kentėjo nuo vyriausiojo kunigo tarnų patyčių. Jam spjaudė į veidą ir, uždengę akis, smaginosi mušdami Jį ir klausinėdami: pranašauk, kas Tave užgavo!..

Tuo tarpu Petras ir Jonas pasiekė vyriausiojo kunigo namus. Joną čia pažinojo, tai jis paprašė, kad ir Petrą kartu su juo įleistų į kiemą. Ten kūrenosi ugnis, prie jos šildydamiesi sėdėjo tarnai. Sužvarbęs Petras taip pat prisėdo šalia. Viena durininke įtariai įsistebeilijo į jo veidą.

-    Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi, - staiga pasakė ji.

-    Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai, - sumurmėjo Petras ir perėjo į kitą vietą. (Apie Petro išsigynimą pasakojama visose keturiose Evangelijose. Iš to galima spręsti, kad Anas tardė Jėzų tuose pačiuose rūmuose, kur vyko Sinedriono teismas. Mt 26,69-75; Mk 14,66-72; Lk 22,54-62; Jn 18,15-27.)

Išaušo rytas. Miestas budo. Kajafas sukvietė Mažąjį Sinedrioną, į kurį įėjo dvidešimt trys žmonės (Didįjį Sinedrioną sudarė 70 narių. Romos laikais valdžia buvo sadukėjų rankose. Mažąjį Sinedrioną kviesdavo ypatingais atvejais, žiūr. Sanchedrin, 1,1-16). Mažojo Sinedriono nariai buvo kunigai ir seniūnai. Į Didįjį įsileisdavo ir fariziejų partijos atstovų, bet dabar teisėjai buvo vien sadukėjai. Todėl bergždžia ieškoti Talmudo kodeksuose detalių, kurios padėtų geriau įsivaizduoti, kaip vyko šis procesas. Apie sadukėjų teisę težinoma viena - pasižymėjo ypatingu žiaurumu.

Jeigu būtų dalyvavę fariziejai, neišvengiamai būtų kalbama apie šabą ir Toros komentarus. Be to, fariziejų požiūris į Jėzų nebuvo vienareikšmis, būta ir abejojančiųjų. Po metų fariziejų Tarybos vadovas Gamalielis45 pasakys apie apaštalus: “Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!” Vėliau fariziejų partija Sinedrione atvirai ims ginti apaštalą Paulių. Tačiau visai kita atmosfera tvyrojo 30 metų balandžio 7 d. skubiai sukviestame Mažojo Sinedriono posėdyje. Visi jo nariai iš anksto buvo vieningai apsisprendę dėl Nazariečio likimo.

45 Apd 5,34-39; 23,1-10. Pažymėtina, kad prasidėjus Jėzaus tardymui Evangelijos toliau nebeužsimena apie fariziejus. Paskutinį syk jie minimi Jn 18,3: “Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus...” Tai gali reikšti, kad Jėzaus areštui buvo pasitelkti ne tik Šventyklos sargybiniai, bet ir asmenys, palaikantys tvarką Jeruzalės mokyklose. Gali būti, kad ir Mažajame Sinedrione buvo keli fariziejai, tačiau labiau tikėtina, kad jų ten visai nebuvo, nes tarp kaltinimų nėra įprastų fariziejų kaltinimų Jėzui: atleidžiąs nuodėmes, nepaisąs šabo, darąs stebuklus (žiūr. Lk5,21; Jn9,16; Mt 12,24).

Matyt, tribunolas kartu norėjo išsaugoti teisėtumo regimybę ir diskredituoti Jėzų žydų akyse. Jeigu Jis liktų kaltas tik Romos valdžios požiūriu, tai pelnytų Jam liaudies simpatijas.

Tardymas prasidėjo liudytojų parodymais. Tačiau čia Sinedrioną ištiko nesėkmė. Reikėjo, kad sutaptų bent dviejų asmenų liudijimai, tačiau šito ir neįstengė išsyk pasiekti. Matyt, skubotas areštas vis dėlto sukliudė kruopščiai parengti teismo scenarijų. Tik vieną kaltinimą nutarė laikyti įrodytu: Jėzus žadėjo “sugriauti šitą rankomis pastatytą Šventyklą”. Tačiau šių žodžių aiškiai nepakako, kad būtų galima priimti teismo nuosprendį,46 o juo labiau - kreiptis į Pilotą dėl mirties bausmės Jėzui. Kajafas tikėjosi, kad Kaltinamasis gindamasis nevalingai pateiks prieš Save įkalčių. Tačiau Jėzus neištarė nė žodžio. Tuomet vyriausiasis kunigas išėjo į salės vidurį ir paklausė:

-    Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?

Jėzus ir toliau tylėjo.

Kajafas nebegalėjo delsti.

-    Prisaikdinu Tave Gyvuoju Dievu, - sušuko jis, - kad mums pasakytum, ar Tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?

-    Taip, Aš esu, - nuskambėjo atsakymas. - Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!47

Tai buvo neregėtas liudijimas. Jėzus retai kada taip atvirai kalbėjo apie Save kaip Mesiją. Jis tai slėpė net tuomet, kai liaudis buvo benorimi paskelbti Jį karaliumi. Tačiau dabar, šią baisią akimirką, surištas, paniekintas, įžeidinėjamas, būdamas melagingo teismo auka, Jis atvirai skelbia nežemišką Žmogaus Sūnaus šlovę; išgananti kančia iškels Jį į Valdovo sostą...

46 Šventyklos sugriovimą skelbė ir kiti pranašai. Esėnai taip pat tikėjo, kad Dievas vietoj esamos Šventyklos įrengs naują (žiūr. Teksty Kumrana, t.I, p.393).

47 Matyt, šie Kristaus žodžiai reiškia ne antrąjį atėjimą, o Mesijo apsireiškimą pasauliui, kaip rašo pranašas Danielius (7,13).

Kajafas, kaip ir visi sadukėjai, nelabai paisė pranašysčių apie Mesiją. Be to, žmogaus ir nebuvo galima kaltinti tik tuo, kad jis skelbiasi esąs Mesijas. Tačiau pretekstas nuosprendžiui buvo: teisiamasis ištarė švenčiausiąjį Viešpaties vardą “Aš esu”. O kas Jis toks? Niekam nežinomas prasčiokas, maištininkas, burnojantis prieš Šventyklą, nepaisąs Įstatymo. Ir Jis dar drįsta pretenduoti į dieviškąją valdžią! Ar tai ne pasityčiojimas iš šventų tautos lūkesčių?

-    Tai Tu esi Dievo Sūnus? - paklausė Kajafas.

-    Taip yra, kaip sakai.

Vadinti Mesiją Dievo Sūnumi nebuvo draudžiama, tačiau vyriausiajam kunigui šių žodžių pakako, kad apkaltintų Jėzų.* Persiplėšęs drabužius, kaip buvo įprasta daryti sužinojus liūdną žinią ar girdint piktžodžiavimą, Kajafas sušuko veidmainingai dėdamasis pasibaisėjęs:

* Nė vieno iš šios epochos tariamų mesijų žydai neteisė, o Bar-Kochbą (maždaug 130 m.) mesiju pripažino net žymus rabinas Akibas. Ryšium su tuo kyla klausimas: kuo remiantis buvo nuteistas Jėzus Kristus? Sprendžiant iš Evangelijos, Jį apkaltino ne už tai, kad Jis pasiskelbė esąs Mesijas, o už tai, kad Jis - Dievo Sūnus (Jn 19,7). Šį titulą žydai galėjo suprasti dvejopai: taip galėjo vadintis karalius arba antgamtiškos prigimties Mesijas (apie tai žiūr. 10 skyriaus tekstą). Pirmoji reikšmė dar nebuvo pagrindas laikyti šio titulo savinimąsi nusikaltimu, tačiau. Sinedriono nuomone, apsišaukėlis mokytojas negalėjo pretenduoti į mesijo vaidmenį. Kita “Dievo Sūnaus” prasmė jau davė galimybę teigti, kad čia esama religinio nusikaltimo. Nors žydų teisėje nebuvo tokių precedentų, bet Kajafas visą kaltinimą grindė Jėzaus žodžiais, kuriais Jis prisipažino esąs Dievo Sūnus. Priešiškumo atmosferoje šito pakako. Juk viskas buvo iš anksto nuspręsta, ir tą nisano 14 d. rytą vyko ne objektyvus teismas, o juridinė žmogžudystė.

-    Kam dar mums liudytojai?! Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?

-    Vertas mirties! - nutarė Sinedriono nariai.

Taip sadukėjų kaltinimai buvo įsprausti į paragrafus apie piktžodžiavimą. Nusikaltėlį derėjo užmušti akmenimis, tačiau aukštesniųjų kunigų taryba neturėjo teisės bausti mirtimi. Beliko perduoti Jėzų į Piloto rankas, kad Jį nuteistų pagal Romos įstatymus.

Petras visą šį laiką išbuvo kieme. Tačiau jis bergždžiai tikėjosi likti šešėlyje; jį pažino tarnas, kuris buvo tarp atėjusiųjų į Getsemanės sodą.

-    Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su Juo?

-    Tikrai tu vienas iš jų, - patvirtino stovintieji greta, - nes ir tavo tarmė tave išduoda: juk tu irgi galilėjietis?

Simoną Petrą užvaldė paniška baimė. Jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: “Aš nepažįstu to žmogaus”. O viršuje atvira galerija kaip tik vedė Jėzų. Jis pažvelgė į Petrą, jų žvilgsniai susitiko. Apaštalą persmelkė gėda ir skausmas. Vos sulaikydamas raudą jis išbėgo į gatvę...

Tarp žmonių, laukiančių prie vartų, buvo dar vienas iš Dvylikos. Ką jis jautė, pamatęs savo rankų darbą? Viskas buvo baigta. Šaltas parsidavėlio įtūžis išblėso, Judą pagavo nuoširdus gailestis. Nors jis ir jautėsi apviltas, tačiau ar Jėzus nusipelnė Jo laukiančių kankinimų? Ar Jis nusipelnė mirties? Gali būti, jog Judas slapta tikėjosi, kad šalininkai išvaduos Kristų ar Jis Pats stebuklingai išsprūs iš priešų rankų. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Buvęs mokinys iš tarnų galėjo sužinoti nuosprendį, be to, jis galėjo matyti, kaip surištą Mokytoją vedė į prokuratoriaus būstinę. Negalėdamas kęsti šio vaizdo, Judas nuėjo pas davusius jam pinigų, norėdamas grąžinti juos atgal.

-    Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują, - pareiškė jis.

Tačiau jam buvo abejingai atsakyta:

-    Kas mums darbo?! Tu žinokis!

Nusviedęs pinigus Šventykloje, Judas pasikorė. (Kol kas sunku suderinti tai, kas rašoma Mt 27,3-9 ir Apd 1,16-20. Gali būti, kad Naujajame Testamente atpasakotos tik kalbos apie Judo baigtį, kurios sklido Jeruzalėje.)

Aštuonioliktas skyrius

PROKURATORIAUS TEISMAS

Balandžio 7

Laikinąją Poncijaus Piloto rezidenciją, pretorijų, supo storos sienos, tačiau tvirtovės vidus buvo įrengtas taip, kaip ir dera karaliaus rūmams. Ten buvo erdvios galerijos, menės, prabangiai išpuoštos priėmimo salės. Brangūs indai bei papuošalai buvo likę dar iš Erodo Didžiojo laikų. Juozapas Flavijus, lankęsis ten dar prieš sugriaunant rūmų kompleksą, susižavėjęs aprašė šį paskutinį Judėjos tirono statinį (Arch. XX, 9,1). Dabar čia įsikurdavo prokuratorius, kai reikalai versdavo jį išvykti iš Cezarėjos.

Penktadienio rytą Pilotui pranešė, kad ginkluota sargyba atvedė Maištininką, kuris, jam leidus, areštuotas naktį. Liepęs sergėti Jį pretorijuje, Pilotas išsikvietė kaltintojus ir liudytojus. Tačiau jam pranešė, kad šie atsisako įeiti: įžengę į pagonių namus Velykų apeigų dieną, žydai rituališkai susitepdavo. Susierzinęs valdytojas buvo priverstas pats išeiti pas juos į atvirą pakylą, nuo kurios Pilotas paprastai kreipdavosi į liaudį (Mt 27,11-31; Mk 15,2-15; Lk 23,2-25; Jn 18,28-40; 19,1-16).

Prie pakylos stovėjo aukštieji kunigai ir seniūnai, lydimi minios. Nors miestelėnai buvo užsiėmę šventine ruoša, aukštiesiems kunigams pasisekė surinkti dykinėjančių žioplių, kad šie šūksniais paremtų jų peticiją.

-    Kuo jūs kaltinate šitą Žmogų? - paklausė Pilotas.

Supratęs, kad Nazarietis, jų nuomone, skelbia neteisingą mokslą, jis tarė:

-    Imkitės ir teiskite Jį pagal savo Įstatymą.

Tačiau Anas ir Kajafas buvo pasirengę tokiai įvykių eigai. Jie paaiškino prokuratoriui, kad čia esama politinio nusikaltimo, nes Jėzus “draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir Karalius”. Pilotas sukluso. Jo nestebino, kad aukštieji kunigai rūpinasi Romos valdžios prestižu. Išgyvenęs Judėjoje ketverius metus, jis jau žinojo, kad aukštųjų kunigų interesai sutapo su Romos interesais. Jie bijojo savo tautos. Matyt, čia tikrai būsiąs rimtas procesas.

Pilotas grįžo į pretorijų iškvosti Areštuotąjį. Susirinkusieji įtemptai laukė. Laikas tarsi sustojo.

Tardymo rezultatas buvo netikėtas. Atsistojęs pakyloje, Pilotas pareiškė:

-    Aš nerandu jokios šito Žmogaus kaltės.

Tai galėjo pasirodyti keista. Prokuratorius garsėjo žiaurumu, tad kodėl jis tą dieną buvo neįprastai mielaširdingas? Kas įvyko pretorijuje?

Piloto pokalbis su Jėzumi negalėjo likti paslaptis. Jis vyko prie liudytojų - tarnų ir sargybos. Kažkas iš jų ir papasakojo detales, kurias pirmosios krikščionių kartos rūpestingai išsaugojo.

Pirmiausia valdytojas paklausė:

-    Ar Tu esi žydų Karalius?

-    Ar nuo savęs šito klausi? - savo ruožtu pasiteiravo Jėzus. - Ar kiti apie Mane tau pasakė?

-    Bene aš žydas?! - su panieka atrėžė Pilotas. - Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man Tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?

-    Mano Karalystė ne iš šio pasaulio, - atsakė Jėzus. - Jei Mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, Mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet Mano Karalystė ne iš čia.

Iš šių žodžių prokuratorius tesuprato viena: Kaltinamasis vis dėlto pretenduoja į kažkokią valdžią.

-    Vadinasi, Tu esi Karalius? - panoro patikslinti jis.

-    Tu sakai, jog Aš Karalius.

Tai buvo įprasta Rytuose teigiamo atsakymo forma. Tačiau, norėdamas išsklaidyti neteisingą Piloto nuomonę, Jėzus pridūrė:

-    Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso Mano balso.

Jėzaus žodžiai romėnui pasirodė beprasmiai. Kaip ir daugelis jo tėvynainių, Pilotas buvo skeptikas.

-    O kas yra tiesa? - šyptelėjo jis.

Pilotas nutarė turįs reikalą su Pamokslininku, kažin ar galinčiu kelti pavojų režimui. Be to, prokuratorius visai nenorėjo kištis į religinius nesutarimus, o juo labiau - nusileisti Jeruzalės intrigantams. Pakaks nuolaidžiauti šiems barbarams! Štai puiki proga parodyti jiems, ką reiškia tikras Romos teisingumas. Jį dažnai kaltino už neteisėtus susidorojimus. Tad štai dabar jis elgsis nepriekaištingai ir parodys, kas tikrasis Jeruzalės šeimininkas.

Tačiau Sinedrionas nesirengė atsiimti skundo. Vėl pasipylė kaltinimai, buvo pateikti nauji įkalčiai. Jie rėkė, kad Jėzus “savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia”.

-    Ar tas Vyras Galilėjietis? - paklausė Pilotas.

Jam kilo mintis jei ne atsikratyti šio teismo proceso, tai bent sužinoti kito, geriau išmanančio vietos papročius asmens nuomonę. Jis įsakė nuvesti Jėzų į Chasmonėjų rūmus, kur Velykoms apsistojo Galilėjos tetrarchas.

Visus šiuos metus santykiai tarp valdytojo ir Antipo buvo įtempti. Abu jie buvo pavaldūs Sirijos legatui, tačiau Antipas troško būti vienintelis šalies valdovas. Siųsdamas Galilėjietį pas Erodą, Judėjos valdytojas Pilotas tikėjosi dvejopos naudos: susitaikymo su priešininku, kurio intrigos jam buvo pavojingos, ir kartu nuomonės dėl šios painios bylos.

Romėno gestas paglostė tetrarcho tuštybę. Jis džiaugėsi ir proga pamatyti Nazarietį, nes gandai apie Jį kėlė Erodo nerimą ir žadino smalsumą. Ir štai pagaliau mįslingasis Pranašas, kaip sako, pranokęs patį Joną, stovi priešais! Gal Jis padarys kokį ženklą, kuris paįvairins nuobodžiai Jeruzalėje slenkančias dienas? Tačiau Erodui teko nusivilti. Jėzus neatsakė nė į vieną jo klausimą, ir jokio stebuklo iš Jo nepasisekė išreikalauti. Antipas išsyk nustojo Juo domėtis. Aukštųjų kunigų kaltinimus jis praleido negirdomis. Išsityčiojęs su savo kareiviais iš Jėzaus, liepęs pajuokai aprengti Jį klouniškais karaliaus drabužiais, nusiuntė Jėzų atgal Pilotui. Tai buvo abiejų valdžios atstovų susitaikymo ženklas.

Pilotas nutarė, kad dvasininkija paprasčiausiai iš pavydo keršija populiariam Pamokslininkui, o pasmerkti Jį pagal Romos įstatymus nėra pagrindo. Jis vėl išėjo į paaukštinimą ir, sėdęs į teisėjo krėslą, paskelbė: “Jūs atvedėte man Šį Žmogų, kaltindami Jį liaudies kurstymu. Bet aš, Jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos

Jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino Jį atgal. Taigi Jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad Jį nuplakdinsiu ir paleisiu”.

Šios bausmės, jo nuomone, pakako įbauginti Žmogui, Kuris Savo žodžiais pažeidė viešąją tvarką.

Vyriausieji kunigai suprato, kad jų sumanymas žlunga. Jie ėmė audringai protestuoti. Tuo tarpu Pilotas, tikėdamasis sulauksiąs minios pritarimo, pasakė paleisiąs Jėzų kad ir švenčių proga. Kalėjime nukryžiavimo bausmės laukė trys maištininkai. Vienas iš jų buvo Jėzus bar-Aba (Barabas), ir šį kalinį miestiečiai gerai pažinojo.48 Kaltintojai tuo pasinaudojo ir ėmė reikalauti, kad paleistų ji. Kunigų kurstoma minia ėmė šaukti Barabo vardą. Jį ne tik kad gerai pažinojo Jeruzalėje, bet ir laikė didvyriu, o Jėzus buvo ateivis, Kurio vardas nedaug ką tesakė miestelėnams. Net kai Pilotas pavadino Galilėjietį “Žydų Karaliumi”, tai nepakeitė minios nuotaikų - ji norėjo išvaduoti Barabą.

48 Tai, kad Barabo vardas buvo Jėzus, rodo senoviniai Mt rankraščiai; į šį vardą dar Origenas atkreipė dėmesį. Jonas (18,40) vadina Barabą tiesiog “plėšiku”, o kai kuriuose rankraščiuose yra “plėšikų vadas”. Tačiau Mt ir Mk patiksima, kad šis žmogus buvo “suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų” (Mk 15,7), o Matas pažymi, kad Barabas buvo “garsus kalinys” (27,16). Visa tai rodo, kad Barabas buvo vienas iŠ kalinamų partizanų zelotų, todėl suprantama, kodėl minia taip aistringai troško jo laisvės. Paleisti kalinius, matyt, buvo romėnų paprotys (Livij. Istorija, V,13).

Tačiau Pilotas neskubėjo. Prieš savo valią jis ėmė užjausti Kaltinamąjį. Noras laikytis savo dar sustiprėjo, kai žmona per tarną užtarė Teisųjį. Ji teigė sapne mačiusi rūstų įspėjimą apie Jį, o romėnai, netgi netikintys, paisė sapnų. Žodžiu, visa liudijo, kad Pilotui nereikia keisti savo nuosprendžio.

Jam įsakius, Kalinį nuvedė į rūmų kieme esančią sargybos būstinę ir perdavė budeliams. Ten susirinko visas būrys, matyt, tas pats, kuris dalyvavo suimant Jėzų. Jį pririšo prie stulpo ir ėmė plakti romėniškais rimbais su įtaisytais spygliais, iki kraujo draskančiais kūną. Matyt leisgyvį, po tokios egzekucijos beveik praradusį sąmonę žmogų kareiviams būdavo vienas malonumas.

Pas Pilotą tarnavo daugiausiai graikai, samariečiai ir sirai, kurie neapkentė žydų (J.Flavij. Arch. XX. 8,7; Judeiskaja voina, 11,12,5). Šie žmonės pasinaudojo proga išlieti savo tūžmastį. Vienas iš karių užmetė Kankiniui savo raudoną apsiaustą, kitas įspraudė Jam į rankas pagalį, kad Jis atrodytų kaip karaliaus parodija. Ant galvos užmovė “karūną”, nupintą iš erškėčių. Visą šį laiką Jis netarė nė žodžio. Tuo tarpu kareiviai lankstėsi iki žemės ir šaukė: “Sveikas, žydų Karaliau!” Kiti spjaudė į Jėzų ir talžė Jį pagaliu per veidą ir galvą.

Pilotas buvo nusprendęs apsiriboti šia bausme, bet, kol ji vyko, vyriausieji kunigai negaišo laiko ir dar labiau įkaitino minią. Dabar jau visi vienu balsu reikalavo Nazarietį nukryžiuoti vietoj Barabo.

Kai ant pakylos pasirodė žiauriai sumuštas, žaizdotas Jėzus kruvinu apsiaustu, aikštėje nuaidėjo riksmas: “Ant kryžiaus! Ant kryžiaus Jį!”

“Štai - Žmogus!..” - sušuko prokuratorius, matyt, bandydamas pasakyti, kad kaip tik Jis vertas laisvės. Tačiau minia šaukė: “Bara-bą! Paleisk mums Barabą!..” Pilotas nežinojo, ką ir galvoti. Jis įsakė išvesti Jėzų.

-    O ką gi pikta Jis yra padaręs? Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu Jo kaltės, - apmaudžiai ištarė Pilotas.

-    Mes turime Įstatymą, - atsakė Rašto aiškintojai, - ir pagal Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė Save Dievo Sūnumi.

Romėną apėmė prietaringa baimė. Jis negalėjo suprasti, kas čia vyksta. Grįžęs į pretorijų, jis paklausė Kristaus: “Iš kur Tu?” Jėzus tylėjo.

-    Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią Tave paleisti ir turiu galią Tave nukryžiuoti?!

-    Tu neturėtum Man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris Mane tau įdavė.

Šie žodžiai patiko Pilotui. Jis nesirengė toliau derėtis su minia ir menkinti savo prestižo. Tačiau kai Pilotas, nutaręs paskelbti galutinį nuosprendį, vėl atsisėdo į teisėjo krėslą, jo laukė nemaloni staigmena. Kaltintojai pateikė dar vieną, šįsyk labai svarų argumentą: Galilėjietis vadino save Mesiju, vien už tai Jį reikia laikyti maištininku. “Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kuris skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas.”

Pilotas puikiai pajuto grasinimą ir suprato, kad kalbama jau apie jo paties gerovę. Jis žinojo, koks griežtas yra Tiberijus, kaip akylai jis stebi, ar provincijose, ramu. Pilotas ir be šio įvykio turėjo pagrindo nerimauti. Romą vis dažniau pasiekdavo skundai dėl jo savivaliavimų. (“Jis bijojo, - rašo Filonas, - kad pasiuntiniai gali pranešti Romai apie visus jo nusikaltimus, apie jo imamus kyšius ir grobuonišką elgesį; jis nuskurdino ištisas šeimas, be jokio teismo mirtimi nubaudė daugybę žmonių, buvo padaręs daugybę kitų baisių nusikaltimų”. Filon. Posolstvo k Kajų, 38.) Prokuratoriaus priešai galėjo pasinaudoti šiuo procesu, o Pilotas visai nebuvo linkęs prarasti pelningos vietos ir aiškintis Sirijos legatui ar net stoti prieš patį imperatorių. Jau dvejodamas jis dar kartą bejėgiškai pabandė paveikti minios jausmus. Prokuratorius liepė atvesti Jėzų ant paaukštinimo, vadinamosios Gabatos ar Lifostrotono (akmeninio grindinio), ir, rodydamas į Jį, sušuko:

-    Štai jūsų Karalius!

-    Šalin, šalin! Ant kryžiaus Jį! - sukaukė padugnės.

-    Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų Karalių?

-    Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių! - atsiliepė aukštieji kunigai.

Toks ištikimybės pareiškimas atėmė iš Piloto galimybę rinktis. O galiausiai argi jam turi rūpėti kažkokio žydų Pranašo likimas, kai ant kortos pastatyta jo paties gerovė? Norėdamas parodyti, kad veikia ne pagal Įstatymą, o tik tenkindamas prašymus, valdytojas liepė atnešti vandens ir, kaip reikalauja Rytų paprotys, demonstratyviai nusimazgojo rankas - atseit: “Aš nekaltas dėl šio Teisiojo kraujo”. Tačiau žmonės prie pakylos tebešėlo, teisėjo gestas jų nė kiek nesutrikdė. “Jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!” - šaukė jie patvirtindami, kad viskas vyksta taip, kaip jie reikalauja.

Žinia, kad Jėzus Barabas paleistas, sukėlė audringas ovacijas. Jos nustelbė nuosprendžio žodžius, ištartus Jėzui Nazariečiui: “Ibis ad crucem” (“Tu būsi nukryžiuotas”).

Kareiviai išvedė Nuteistąjį.

Devynioliktas skyrius

GOLGOTA

Balandžio 7

Jeruzalėje ir dabar rodomas “Kryžiaus kelias” (Via Dolorosa), kuriuo žmonės vedė mirti pasaulio Išganytoją. Miesto topografijoje nuo to laiko daug kas pasikeitė, tad sunku pasakyti, ar tai tikrai tas pats kelias. Tačiau nekyla abejonių, kad nisano 14-ąją, Velykų penktadienio vidudienį49, iš pretorijaus išėjusi procesija pajudėjo tokia pat siaura Rytų miesto gatvele. Šalia Kristaus nebuvo nė vieno iš artimųjų. Jis ėjo tarp niūrių kareivių; du nusikaltėliai, matyt, Barabo bendrai, taip pat keliavo į bausmės vietą. Kiekvienam buvo užkabinta lentelė, titulum, su jo kaltės aprašu. Kabančioji ant Kristaus trimis kalbomis (žydų, graikų ir lotynų) skelbė: “Jėzus Nazarietis, žydų Karalius”.

49 Jonas sako, kad nuosprendis Kristui buvo priimtas apie šeštą valandą” (19,14). Rytuose para prasideda vakare, tad mūsų laiku tai būtų maždaug pirma dienos. Dauguma Biblijos tyrinėtojų Jono duomenis laiko tikslesniais nei Morkaus (15,25), kuris sako, kad Kristus buvo nukryžiuotas trečią valandą. Tarp Sinedriono posėdžio ir Piloto teismo nuosprendžio turėjo praeiti bent kelios valandos. Žiūr. P.Benoit. The Passion and Resur-rection of Jesus Christ. New York, 1970, p.175.

Sinedrionas bandė protestuoti prieš tokį užrašą įžvelgdamas čia patriotinių tautos jausmų įžeidimą, bet šįkart Pilotas buvo neperkalbamas. “Ką parašiau, parašiau!” - atrėžė jis jausdamas pasitenkinimą, kad bent taip pasisekė įgelti žmonėms, privertusiems jį nusileisti.

Žiaurus paprotys vertė pasmerktuosius pačius nešti kryžiaus skersinius, patibulum, ant kurių juos nukryžiuodavo... Iškankintas plakimo, išsekintas bemiegės nakties Jėzus vos paėjo. Tuo tarpu valdžiai rūpėjo kuo greičiau, dar iki iškilmių, viską baigti, todėl šimtininkas sulaikė tokį Simoną, iš Kirėnės bendruomenės kilusį žydą, grįžtantį iš savo lauko į Jeruzalę. Jam ir liepė nešti Nazariečio kryžių. Vėliau šio žmogaus sūnūs tapo krikščionys; galbūt iš Simono pasakojimo ir žinomos pagrindinės Golgotos tragedijos detalės50.

50 Morkus mini, kad Simonas buvo Aleksandro ir Rufo tėvas (15,21), vadinasi, Morkaus amžininkai krikščionys juos pažinojo. Matyt, šį Rufa tarp kitų krikščionių bendruomenės narių mini ir ap. Paulius (Rom 16,13). Mk, Mt ir Lk liudijimu, Simonas buvo kilęs iš Egipto miesto Kirėnės. Atvykėliai iš ten Jeruzalėje turėjo savo sinagogą (Apd 6,9). Simonas ir kiti nukryžiavimo liudytojai, be abejo, įsidėmėjo šio įvykio detales, kurios vėliau ir atsispindėjo Evangelijose. Pažymėtina, kad apie nukryžiavimą jose kalbama griežtai santūriu tonu. Šis pasakojimas visai nepanašus į liaudies legendas, kuriose apraudama didvyrio mirtis. Evangelijose tai aprašoma beveik kronikos stiliumi (žiūr. Mt 27,31-5$; Mk 15,20-41; Lk 23,26-49; Jn 19,16-30).

Ties Efraimo vartais eitynes apsupo žmonės. Moterys verkė, aimanavo. Jėzus atsigręžė į jas ir pirmą sykį po ilgos pertraukos prabilo: “Jeruzalės dukterys! Verkite ne Manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! - pasakė Jis. - Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?” Ir šias paskutines valandas Jis tebemąstė apie tai, kas ištiks Jeruzalę po keturiasdešimties metų...

Išėję iš miesto, pasuko prie stačios kalvos, stūksančios šalia kelio netoli miesto sienų.v Dėl savo formos kalva gavo Golgotos (kaukolės) pavadinimą51. Šios kalvos viršūnėje ir turėjo iškilti kryžiai.

51 Šiuo metu beveik neabejojama, kad ši vieta buvo už Efraimo vartų. Tai, matyt, būta apleisto akmenų karjero. Golgota anksti tapo šventa vieta krikščionims. Ji neišblėso iš atminties ir tada, kai imperatorius Adrianas II a. ketvirtąjį dešimtmetį ten pastatydino naują statinį. Netoliese buvo Viešpaties kapo rūsys, virš kurio IV a. iškilo Prisikėlimo bažnyčia.

Romėnai visuomet kryžiuodavo nuteistuosius šalia judrių kelių, norėdami įbauginti neklusniuosius. Ant kalvos nuteistiesiems pasiūlė gėrimo, kuris slopindavo pojūčius. Šį gėrimą taisė žydų moterys stengdamosi palengvinti nukryžiuotųjų kančią (Sanchedrin, 43a). Tačiau Jėzus atsisakė gerti, pasirengęs viską iškęsti blaivia sąmone.

Nukryžiavimas buvo laikomas gėdinga mirtimi, be to, tai - viena nežmoniškiausių antikinio pasaulio bausmių. Fizinę kančią didindavo moralinis pažeminimas. Neatsitiktinai nuo šios “siaubingiausios ir bjauriausios” mirties buvo apsaugoti visi Romos piliečiai. Paprastai kryžiuodavo maištaujančius barbarus ir vergus. Šią bausmę Roma perėmė iš Kartagenos ir plačiai ją taikė jau Respublikos laikais (žiūr. Polibij, 1,86; Appian. Graždanskije voiny, 1,120; V, 132. Cicero.De officio, III, 27).

Nuteistąjį nuogą pririšdavo, o kartais ir prikaldavo prie stulpo su skersiniu ir palikdavo iš lėto merdėti52. Nukryžiuotasis duso, saulė kepino galvą, visas kūnas tirpo dėl nenatūralios padėties, žaizdos degė nepakeliamu skausmu. Nelaimingasis šaukėsi mirties kaip išsivadavimo, tačiau ji neskubėjo. Kartais žmonės kabėdavo ant kryžių daug dienų; būdavo, kad dar gyviems paukščiai iškapodavo akis...

52 Matyt, Kristų nukryžiavo ant romėniškojo “crux comissia”, t.y. “T” formos kryžiaus. Apie tai byloja įvairūs senovės šaltiniai (pvz., Tertulian. Protiv Markijona. III. 22). Užrašas “viršum Jo galvos” (Mt 27,37) tikriausiai buvo pritvirtintas ant tuo tikslu prikalto strypo. Todėl ir imta manyti, kad kryžiaus būta kitos, “†” formos (žiūr. Irenėj, II, 24). Vėliau krikščioniškoji simbolika pastarosios formos kryžių sutapatino, suvienijo su senovine amžinojo gyvenimo emblema (pavyzdžiui, su egiptiečių).

Kad artimieji nemėgintų gelbėti nukryžiuotųjų, šalia budėdavo ginkluota sargyba. Ir šįkart keturiems kareiviams buvo nurodyta įvykdyti nuosprendį ir likti prie Golgotos budėti. Sargybiniams vadovavo jau ne pulko vadas, tribūnas, o tik šimtininkas. Valdžia suprato, kad baimintasi be reikalo: jokių neramumų šis procesas nesukėlė. Galilėjiečio šalininkai išsibėgiojo, o daugelis tikriausiai per vėlai sužinojo apie tai, kas įvyko. Kaip aukštieji kunigai ir norėjo, viskas - areštas, teismas ir bausmė - buvo atlikta greit. Jei kas ir buvo patikėjęs, kad Jėzus - Mesijas, dabar liko skaudžiai nusivylę. Juk kryžius tereiškė viena: Jėzus - netikras Mesijas. Apie Jo pretenzijas dabar tepriminė prie kryžiaus prikaltas ironiškas užrašas.

Bausmę iš tolo stebėjo grupelė moterų iš Galilėjos. Ten buvo Marija Magdalietė, Marija Kleopo žmona, Salome ir kitos. Tarp jų buvo ir Viešpaties Motina su savo seserimi. Jas buvo apėmęs beribis skausmas ir neviltis. Štai jis - “Dovydo sostas”, parengtas Mesijui! Iš visų pranašysčių išsipildė tik viena - Marijos “sielą pervėrė kalavijas” (Lk 2,35). Kaip Dievas galėjo tai leisti? Jėzus, įsikūnijęs

Tikėjimas ir įsikūnijusi Meilė, stovėjo beginklis prieš Savo budelius. Ar seniai Salome prašė Jo garbingiausių vietų savo sūnums? O dabar Jis turės mirti kartu su nusikaltėliais.

Moterys matė, kaip kareiviai nuplėšė nuo Jo drabužius palikę tik klubų raištį; matė, kaip taisė kryžių ir guldė ant jo Nuteistąjį. Pasigirdo baisūs plaktuko dūžiai - į rankų riešus ir pėdas kalė didžiules vinis. Tai buvo pats siaubingiausias dalykas. Netoliese stovintis Simonas Kirėnietis išgirdo Jėzaus žodžius: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Išties, nei beširdžiai budeliai, nei aukštieji kunigai, reikalavę nuteisti Jėzų, nesuprato, kas šią valandą vyksta. Vieniems nuosprendžio vykdymas buvo tiesiog nuobodžios kareivinių kasdienybės paįvairinimas, o kiti buvo įsitikinę, kad gina tautą nuo “mesito”, apsišaukėlio mesijo, pavojingo piktžodžiautojo ir suvedžiotojo53.

53 Žiūr. Apd 3,17. Paprastai kryžiuodavo nuogus, bet Judėjoje palikdavo klubų raištį (Sanchedrin, VI, 3). Evangelijose rašoma, kad Kristų ne pririšo, o prikalė prie kryžiaus (Jn 20,25). Kai kurie kritikai tuo abejojo, tačiau archeologiniai radiniai netoli Jeruzalės įrodė, kad Judėjoje šitaip kryžiuota.

Kryžius su pasmerktaisiais pakėlė, pastatė ir iš apačios apkrovė akmenimis. Dabar sargybai beliko laukti paskutinio kabančiųjų atodūsio. Kad laikas neprailgtų, kareiviai pokštavo, žaidė kauliukais. Mirtininkų drabužiai pagal paprotį atitekdavo jiems. Drabužius perplėšė ir pasidalijo. Tik Jėzaus tunikos, austos ištisai, nutarė negadinti ir metė burtus, kuriam ji teks.

Kartais pabrėžiama, kad to meto pasaulis beveik neatkreipė dėmesio į Kristaus mirtį. Iš tiesų, net praėjus šimtui metų Romos istorikas Tacitas šiam įvykiui tepaskyrė kelis žodžius - jis tik paminėjo, kad “krikščionybės įkūrėją nuteisė mirti prokuratorius Poncijus Pilotas valdant imperatoriui Tiberijui” (Analai, XV, 44). Jeruzalėje Kristaus Nazariečio nukryžiavimui taip pat neteikta daug reikšmės. Maldininkų perpildytas miestas gyveno savo reikalais. Per ketverius Piloto valdymo metus liaudis įprato prie dažnų bausmių.

Skubantys į Jeruzalę žmonės nesistebėjo matydami ant kalvos kryžius. Parodomieji susidorojimai nebuvo retenybė švenčių dienomis (Sanchedrin, XI,4). Praeiviai stabtelėdavo ir abejingai skaitydavo užrašus. Kai kurie, girdėję apie Nazarietį, piktdžiugiškai šaukė: “Ei! Kuris sugriauni Šventyklą ir per tris dienas atstatai! Gelbėkis Pats, nuženk nuo kryžiaus!”

Kerštingieji Sinedriono nariai, negalėję atsisakyti malonumo pamatyti Nuteistojo žūtį, taip pat atėjo ant Golgotos: “Kitus gelbėdavo, - šaipėsi jie turėdami omenyje šauksmus “Osana!” (“Gelbėk mus”), - o Pats negali išsigelbėti! Izraelio Karalius... Tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime. Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Jį dabar, jeigu Juo rūpinasi. Nes Jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’

Tuo tarpu pakilo vėjas, ir niūrūs debesys užtraukė dangų54. Atrodė, jog net saulė pasislėpė, kad nematytų žmonių beprotybės. O jie tebesityčiojo iš Kristaus, tylomis kentėjusio nežmonišką kančią. Tyčiojosi kareiviai, tyčiojosi seniūnai, tyčiojosi atsitiktiniai praeiviai. Net vienas iš greta Jo kabančių maištininkų įsijungė į šį piktą chorą...

Trejus metus Jėzus vaikščiojo šia žeme mokydamas žmones būti Dangiškojo Tėvo sūnumis, lengvindamas kančias, skelbdamas Karalystės Evangeliją. Tačiau žmonės nepanoro įeiti į šią Karalystę. Ir pagonys, ir žydai tikėjo šios žemės karalyste, o Kristaus Karalystė nužengė iš Dangaus ir vedė į Dangų.

Bet štai dabar Jis nutilo. Jis nugalėtas ir jau niekuomet nevers jų nerimastauti.

Staiga įvyko netikėtas dalykas. Antras nuteistasis sudraudė draugą, įsitraukusį į minios patyčias iš Galilėjiečio: “Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o Šitas nieko blogo nėra padaręs”. Gal šis žmogus anksčiau buvo girdėjęs Kristų, o gal jis tik šią akimirką pajuto kažin kokią jėgą, sklindančią iš šalimais Nukryžiuotojo, bet jo sielą staiga nušvietė tikėjimo spindulys, pažadintas priešmirtinės kančios.

-    Prisimink mane, - pasakė jis, pažvelgęs į Kristų, - kai ateisi į Savo Karalystę.

Jėzus pravėrė sukepusias lūpas ir tarė:

-    Iš tiesų sakau tau: šiandien su Manimi būsi rojuje.

Minia po truputį tirpo. Atstu stovėjusios moterys, nepaisydamos kareivių, išdrįso prieiti arčiau. Kryžius buvo aukštas, tačiau su Nukryžiuotuoju buvo galima kalbėti55. Pamatęs Savo Motiną, priėjusią su Jonu, Jėzus paskutinį sykį kreipėsi į Ją tardamas: ’’Štai Tavo sūnus!” O paskui pažvelgė į mylimą mokinį ir pasakė: “Štai tavo Motina!” Ir Jis vėl nutilo...

54 “Tamsa”, aprašyta Evangelijoje (Mt 27,45), negalėjo būti saulės užtemimas, nes Velykos sutapo su pirmąja pavasario pilnatimi (žiūr. J.Zlatoust. Besedy na Matfeja, 88). Matyt, virš Jeruzales susikaupė daug debesų, o gal saulė aptemo pakilus vėjui, vadinamajam chamsin.

55 Dažniausiai kryžiai būdavo žmogaus ūgio. Tačiau Kristaus kryžiaus, matyt, būta aukšto, maždaug 3 m, nes kareivis, norėdamas paduoti Jėzui suvilgytą kempinę, buvo priverstas užmauti ją ant vytelės.

Debesys vis tirštėjo. Trečią valandą tapo taip tamsu, tarsi jau būtų vakaras. Neapsakomas sunkumas, slėgęs Jėzų dar naktį Getsemanėje, dabar užgriuvo visu smarkumu. Mesijas jau seniai laukė šios paskutinės akistatos su pasaulio blogiu, ir dabar jis tarsi juoda migla apgaubė Jį iš visų pusių. Jis išties leidosi į pragarą, sukurtą žmogaus rankų.

-Eloji, Eloji, lema sabachtani! (Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai).

Šiuo psalmės kūrėjo šūksniu Kristus išliejo visą savo beribę kančią. Jis nebaigė maldos žodžių...

Stovintieji ant Golgotos nesuprato, ką Jis sako. Kareiviams atrodė, kad Nukryžiuotasis kviečiasi Saulę (Helios), o žydams pasigirdo pranašo Elijo vardas56: “Matai, Jis šaukiasi Elijo”, - pasakė kažkuris iš jų.

Prasidėjo agonija. “Trokštu!” (Šachena!) - sudejavo Jėzus.

Vienas iš kareivių pajuto gailestį ir nubėgo prie ąsočio su “poska”, rūgščiu gėrimu, kurį kareiviai nuolat nešiojosi. Primirkęs kempinę užmovė ant vytelės ir padavė Mirštančiajam. Kiti, kietesnės širdies, atkalbinėjo: “Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti”.

Kai sukepusios Jėzaus lūpos buvo suvilgytos, Jis ištarė: “Atlikta!” Jis žinojo, kad mirtis jau arti, ir vėl ėmė melstis kartodamas žodžius, kuriuos Motina mokė Jį kalbėti prieš miegą: “Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią...”

Staiga Kankinys skardžiu balsu sušuko. Po to Jo galva nusviro ant krūtinės. Širdis sustojo. Jis buvo negyvas.

Žmogaus Sūnus iki dugno išgėrė Savo taurę.

Tą akimirką žmonės pajuto, kad žemė sudrebėjo ir uolos ėmė skeldėti. Buvo tvanku kaip prieš audrą. Šimtininkas, ilgai žvelgęs į Nukryžiuotojo veidą, sušuko: “Iš tikro Šitas Žmogus buvo Dievo Sūnus!” Kažin kas slėpiningo atsiskleidė romėnui per paskutiniąsias bausmės minutes57.

56 Žydiškai ši psalmės eilutė skamba taip: “Eli, Eli, lama azabtani!” Sprendžiant iš graikiškos šių žodžių transkripcijos (Mt 27,46; Mk 15,34), Kristus ištarė maldos žodžius kasdiene kalba, aramėjiškai.Tai rodo, kad Jis labai giliai buvo įsijautę į šį psalmės tekstą. Pranašo Elijo vardas tariamas “Elijahu”, todėl stovintieji prie kryžiaus ir galėjo pamanyti, kad Jėzus šaukiasi Elijo. Kai kuriuose senoviniuose rankraščiuose sakoma: “Kviečia Saulę”. Pagonims ši asociacija artimesnė. “Helios” skamba - “Elios”.

57 Mt 27,54. Pagoniui romėnui būtų labiau tikę sakyti “dievų sūnus”. Iš Mk 15,39 matyti, kad šimtininką nustebino, kaip Jėzus atrodė ir ką Jis sakė prieš mirtį. Mt (27,51-53) kalba apie ženklus, lydėjusius Jėzaus mirtį (perplyšusi Šventyklos uždanga, žemės drebėjimas ir kt.). Senovinė Evangelija pagal Nazariečius patikslina, kad žemės drebėjimas išjudino Šventyklos durų siją (žiūr. Jeronimas, 120 laiskas Ebdijui). Kai kurie egzegetai šiuos pranešimus laiko tiesiog Senojo Testamento pabaigos ženklu. Tačiau visai tikėtina, kad tą dieną iš tikrųjų būta žemės drebėjimo. Judėjoje jie nebuvo retenybė.

Grėsmingi gamtos reiškiniai prislėgė visus. Žmonės grįžo į miestą sutrikę ir išsigandę. Jie mušėsi į krūtinę gedulo ženklan, nujausdami, kad įvyko kažin kas baisaus. Niūraus dangaus fone bolavo trys kryžiai. Tačiau jie bylojo ne vien apie žmonių žiaurumą ir pyktį. Nuo šiol šis bausmės įrankis taps Išganymo simboliu, pasiaukojamos Dievo meilės puolusiai žmonijai simboliu...

Dvidešimtas skyrius

PO NUKRYŽIAVIMO

Balandžio 7-8

Golgota ištuštėjo. Žmonės išsiskirstė į namus, jų laukė artimieji, susirinkę šventinio pokylio. Kalvos papėdėje liko budėti tik kareiviai. Jie neturėjo teisės palikti posto, kol nemirs visi nuteistieji.

Romėnai dažnai palikdavo palaikus kaboti ant kryžiaus, kad jų priešai, matydami lavonus, žinotų, kokia bausmė jiems gresia. Tačiau Sinedrionas kreipėsi į Pilotą prašydamas nukabinti nuteistuosius iki saulėlydžio, nes šabas prasidėdavo penktadienio vakarą. Be to, žydų papročiu kūną reikėjo palaidoti dar saulei nenusileidus, juoba kad artėjo ne tik šabas, bet ir Sederas (J.Flavij. Judeiskaja voina, IV, 5,2; Sanehedrin, IV, 4-5). Bausmės įrankius derėjo užkasti (Sanchedrin, VI, Tosefta, 9,8). Tai netiesiogiai patvirtina pasakojimą, kaip imperatorienė Elena atrado Viešpaties kryžių.

Pilotas patenkino prašymą.

Du plėšikai dar buvo gyvi. Kareiviai, vykdydami įsakymą, sulaužė jiems blauzdikaulius, kad šie greičiau mirtų. Likę be atramos, nukryžiuotieji pakibo ant rankų ir po kelių minučių užduso. Nors buvo aišku, kad Jėzus miręs, tačiau vienas iš karių tikrumo dėlei ietimi perdūrė Jam šoną. Iš žaizdos ištekėjo “kraujo ir vandens” - tikras mirties ženklas58. Dabar beliko, ištraukus vinis, užkasti visus bendroje kapų duobėje. Taip paprastai laidojo nusikaltėlius (Sanchedrin, VI, 5-6).

58 Jn 19,34. Kaip sako medikai, “vanduo” - tai skystis, kuris kaupiasi prie širdies, plyšus jos pertvaroms. O pertvaros plyšta dėl širdies nekrozės. Iš taip mirštančio žmogaus krūtinės išsiveržia nevalingas riksmas. Žiūr. Mt 27,50; Mk 15,37. Išganytojo nuėmimas nuo kryžiaus ir laidojimas panašiai aprašytas visose keturiose Evangelijose: Mt 27,57-66; Mk 15, 42-47; Lk 23,50-56; Jn 19,38-42.

Kaip tik tuo metu Juozapas iš Arimatėjos - turtingas, gerbiamas mieste žmogus, Tarybos narys - atėjo pas prokuratorių. Juozapas nedalyvavo Mažojo Sinedriono posėdyje teisiant Jėzų, nes pats buvo slaptas Jo mokinys. Kaip ir apaštalai, Juozapas “laukė Dievo Karalystės”, bet dabar tarėsi klydęs. Nepaisant to, jis įveikė baimę ir nuėjo pas Pilotą prašyti leidimo pasiimti Velionio kūną ir Jį palaidoti. Juozapas nenorėjo, kad Jėzus liktų be atskiro kapo.

Pilotas nustebo išgirdęs, kad Nazarietis taip greitai mirė. Gal Jis tik apalpo? Tačiau šimtinininkas patvirtino, kad Jėzus iš tikrųjų mirė trečią valandą po pietų. Pilotas nematė reikalo atmesti Juozapo prašymą. Gali būti, kad vietininkas, kaip buvo pratęs, paėmė mokestį už paslaugą. Kad ir kaip ten buvo, jis leido Juozapui daryti su kūnu, ką jis nori.

Liko labai nedaug laiko būtiniems pasirengimams. Jeigu jau būtų sutemę, laidotuves tektų atidėti parai. Tačiau Juozapas dar spėjo nupirkti drobulę, o fariziejus Nikodemas, tas, kuris nakčia buvo atėjęs pas Jėzų pasikalbėti, atgabeno didelius indus su kvapiųjų aliejų - alavijo ir miros mišiniu, kuriuo ir įmirkę drobulę.

Padedant tarnams, kūną padėjo ant neštuvų ir nunešė į gretimą sodą. Jis priklausė Juozapui, kuris čia neseniai buvo įsirengęs naują kapo rūsį. Nebuvo kada gaišti, tad kitos laidojimo vietos nė neieškota. Bet Juozapas tikriausiai buvo patenkintas galėdamas bent taip paskutinį sykį pasitarnauti Mokytojui.

Velionį įvyniojo į kvapias drobules, įnešė į olą, sukalbėjo laidojimo maldas ir specialiai iškaltu grioveliu užritino olos angą apskritu akmeniu. Atlikę šią liūdną pareigą, Juozapas ir Nikodemas nuėjo švęsti Prisirengimo dienos apeigų (sedero).

Per laidojimo apeigas sode buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, Jozės motina. Jos “sėdėjo priešais kapą” ir ašarodamos stebėjo paskubom atliekamas apeigas. Jos norėjo pačios patepti Viešpaties kūną aliejais ir iki valiai paraudoti dėl šios baisios netekties. Tačiau buvo pernelyg vėlus metas. Tiesa, dabar jos žinojo, kur kapas, ir tikėjosi čia ateiti pasibaigus šabui.

Tuo tarpu aukštieji kunigai sunerimo išgirdę, kad Nazarietis palaidotas sode prie Golgotos, o ne bendrame kape su kitais nuteistaisiais. Gerbėjai gali imti plūsti prie Jo kapo, pagrobti kūną, o paskui paskelbti neva Jis gyvas. Kunigai norėjo išrauti Jį iš atminties, todėl grupė aukštųjų kunigų vėl nuėjo pas Pilotą prašyti, kad kapas pirmas kelias dienas būtų saugomas59.

59 Mt 27,62-66. Pasak Evangelijos pagal Petrą (II a.), sargybiniai buvo romėnai (IX, 45). Tačiau veikiausiai tai buvo samdyti prižiūrėtojai, kuriuos prokuratorius skyrė Šventyklai (žiūr. Mt 27,65). Romėnai nebūtų galėję teisintis užmigę, nes kariams už tai grėsė mirties bausmė. Mt 27,62 sakoma, kad kunigai buvo atėję pas Pilotą šeštadienį. Ar jie galėjo tai daryti per šabą? Šis klausimas atkrenta, jeigu atsižvelgsime į tai, kad rimties metas baigiasi šeštadienio vakarą (praėjus valandai po saulėlydžio).

“Turite sargybą - eikite ir saugokite, kaip išmanote”, - nepatenkintas atsakė prokuratorius. Jis nebenorėjo turėti nieko bendra su šiuo nemaloniu reikalu.

Tačiau iš Piloto laukta tik leidimo. Gavęs jį, Anas įsakė užantspauduoti rūsį ir sode pastatyti sargybą.

Aukštieji kunigai pagaliau galėjo ramiai švęsti ir siųsti savo maldas Dievui. Viskas klostėsi sklandžiau nei jie tikėjosi. Na, o mokiniai? Jie nieko nežinojo nei apie laidojimo vietą, nei apie sargybinius prie kapo. Jie buvo kaip nesavi iš siaubo. Jie būgštavo, kad valdžia kiekvieną valandėlę gali suimti visus Mokytojo šalininkus. Kol kas juos paliko ramybėje. Tačiau ar ilgam? Jei ne šabas ir šventė, jie, be abejo, būtų viską metę ir išskubėję atgal, į gimtąją Galilėją.

Tai buvo niūriausios Velykos jų gyvenime.

Apokrifinėje Evangelijoje pagal Petrą rašoma: “Aš ir mano bendražygiai apimti nevilties, prislėgta širdimi slėpėmės, idant mūsų nesurastų, nes buvome ieškomi kaip nusikaltėliai, kėsinęsi padegti Šventyklą. Mes dieną ir naktį pasninkavome, gedėjome ir raudojome” (VII, 26-27). Gal apaštalas ir nesakė šių žodžių, tačiau jie tiksliai perteikia galilėjiečių būseną po nukryžiavimo. Mintis, kad iš jų atimtas Žmogaus Sūnus, aitrino širdį labiau nei persekiojimų baimė ir sąžinės priekaištai. Jis, keliavęs su jais aplink ežerą žaliuojančiomis kalvomis, Jis, buvęs toks geras ir galingas, gebėjęs išgydyti vienu žodžiu, skelbęs tiesą ir žadėjęs nuvesti mokinius į Dievo Karalystę, Jis dabar guli bedvasis. Jie niekada nebeišgirs pažįstamų žodžių: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums”, nebematys Jo rankų, laužiančių duoną...

Mokinius užvaldė neviltis: kodėl Dievas Jį apleido, kodėl juos visus paliko?

Kai kurie rabinai sako, kad Mesijas turi būti mirtingas, kaip ir kiti žmonės (3 Ezdr 7,29). Tačiau kodėl Jėzus žuvo pačiame jėgų žydėjime, kodėl Jis negalėjo mirti ramiai, pasisotinęs gyvenimu? Kodėl Jis tiek nedaug tenuveikė? Juk Jis nepaliko akmens plokščių, kaip Mozė, neparašė knygų, kaip pranašai, nesukūrė mokyklos, kaip Hilelis. Vienintelis Jo palikimas - jie patys, paprasti, silpni žmonės, kurie pasirodė esą neverti Mokytojo, nes metė Jį išbandymų valandą. Aukštieji kunigai žinojo, ką darą, kai nutarė skubėti. Medis nukirstas dar nespėjęs pakilti aukštai virš žemės ir subrandinti vaisių.

Jis mirė. Mirė ne kaip Dievo Pateptasis, o kaip paniekintasis, atstumtasis, nes ir Įstatymas laiko prakeiktais tuos, kuriuos ištinka tokia mirtis (Įst 21,23). Jį pasmerkė ir žydų, ir romėnų teismas.

Jis mirė net ne kaip išminčius, pakilęs virš įprastų žmogiškų jausmų, dvasios galiomis įveikęs kančią. Jis kankinosi, kaip ir milijonai kitų žmonių kankinosi, taip, kaip kenčia kiekvienas sužeistas vaikas ar paukštis, kaip kiekviena gyva būtybė. Niekas Jam nepadėjo, kai Jis plūdo krauju ant baisaus kryžiaus. Joks angelas nepalengvino Jo agonijos. Sakiusieji “Kitus gelbėdavo, o Pats negali išsigelbėti” (Mk 15,31) pasirodė esą teisūs.

Vadinasi, Jėzus ne tas, kuo jie Jį laikė? Ne Izraelio ir pasaulio Išganytojas? Vadinasi, ir jie be reikalo Jį tikėjo, o Petras, pasakęs “Tu Mesijas”, teištarė tuščius, nieko nereiškiančius žodžius? Tai buvo galutinė, visiška katastrofa. Žlugo visos viltys ir kerinčios svajonės. Žmonės dar niekuomet nebuvo patyrę tokio gilaus nusivylimo.

Kas jiems beliko? Bėgti! Greičiau bėgti iš šio grėsmingo, baisaus miesto! Grįžti į Galilėją, į savo namus, prie savo tinklų. Pamiršti Žmogų, Kuris Pats klydo ir suklaidino Savo naivius pasekėjus...

Dvidešimt pirmas skyrius

PERGALĖ PRIEŠ MIRTĮ

Balandžio 9-14

Balandžio 8-ąją, saulei nusileidus, pasibaigė šeštadienio poilsis, tačiau dar reikėjo nupirkti kvapiųjų aliejų ir miltelių, iš kurių gamintas mišinys tepimui. Todėl moterys nutarė aplankyti kapą tik kitą rytą. Jos nežinojo apie sargybą, joms terūpėjo, kas nuritins nuo angos sunkų akmenį.

Marija Magdalietė atėjo pirmoji, vos ėmus brėkšti. Priėjusi prie kapo rūsio, ji sutrikusi sustojo: akmuo buvo nuverstas. Ką tai reiškia? Nejaugi priešai net mirusio Mokytojo nepalieka ramybėje?..

Tuo tarpu atskubėjo Salome ir Marija Klopietė. Žvilgtelėjusios į olą pamatė, kad ji tuščia. Magdalietė ašarodama nubėgo pas Petrą ir Joną pranešti liūdnos žinios: “Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur Jį padėjo”. Abu mokiniai tučtuojau išbėgo iš namų, kuriuose slapstėsi, ir nuskubėjo paskui ją į Juozapo sodą (Jn 20,1-18).

Iš pradžių jie bėgo kartu, bet netrukus Simonas Petras atsiliko, ir Jonas pirmasis pasiekė kapo rūsį. Įsitikinęs, kad Magdalietė sakė tiesą, jis visaip spėliojo, kas galėjo, pamynęs Įstatymą, išniekinti amžinojo poilsio vietą? Jaunuolis pasilenkė prie angos, bet vidun eiti nesiryžo.

Tuo tarpu sunkiai kvėpuodamas pasirodė Petras. Jis nebuvo iš linkusių ilgai dvejoti žmonių, tad, net nestabtelėjęs, išsyk nusileido į tamsų rūsį. Jonui tai įkvėpė drąsos, ir jis nusekė iš paskos. Jie pamatė drobules ir skarą veidui, paliktas šalia akmeninio gulto.

Palaidotasis dingo.

Mokiniai nedrįso klausinėti, protestuoti ar ieškoti kūno. Didžiai nuliūdę, suglumę jie nugūrino atgal į miestą. Matyt, priešai nutarė tyčiotis iš jų iki galo...

Prie kapo liko tik Magdalietė. Paskendusi savo sielvarte, ji nė nepastebėjo, kad kitos moterys kažkur nuėjo. Tarsi netikėdama tuo, kas įvyko, Marija dar kartą prisiartino prie įėjimo į olą ir netikėtai pamatė viduje du nepažįstamus jaunuolius baltais drabužiais.

-    Moterie, ko verki? - paklausė jie.

-    Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo.

Širdyje įsižiebė vilties kibirkštėlė: gal šie žmonės paaiškins, kas čia atsitiko? Tačiau tą pačią akimirką Magdalietė pajuto Kažką stovint jai už nugaros ir atsigręžė:

-    Moterie, ko verki? Ko ieškai? - paklausė Nepažįstamasis.

Panirusi į savo mintis, Marija nutarė, kad tai - sodininkas, kuris turėtų žinoti, kur yra kūnas.

-    Gerbiamasis, - ėmė maldauti ji, - jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš Jį pasiimsiu.

-    Marija! - nuskambėjo skaudžiai pažįstamas balsas, ir ji visa suvirpėjo. Abejonių neliko. Tai Jis...

-    Rabuni! - sušuko Magdalietė ir parpuolė prie Jo kojų.

-    Neliesk Manęs, - įspėjo Jėzus, - Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas Mano brolius ir pasakyk jiems: “Aš žengiu pas Savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas Savo Dievą ir jūsų Dievą”.

Tarsi pamišusi iš džiaugsmo, nelabai suvokdama, kas įvyko, Marija skriete išskriejo iš sodo.

Ji puolė į namus, kur tvyrojo gedulo nuotaika, pranešti negirdėto neregėto dalyko, tačiau nė vienas iš draugų nepriėmė jos džiaugsmingos žinios už tikrą pinigą. Visi nutarė, kad vargšei moteriai nuo netekties skausmo pasimaišė protas. Tą patį jie pagalvojo ir tada, kai įkandin jos įėjusios Chuzos žmona Joana, Marija Klopietė bei Salome taip pat ėmė viena per kitą tikinti, kad Mokytojas gyvas, kad mačiusios Jį savo akimis. Jos papasakojo, kad, Marijai nuėjus pakviesti mokinių, nusileidusios į kapo rūsį ir išvydusios ten jaunuolį baltais drabužiais. “Nenusigąskite! - pasakė jis. - Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs”. Moterys prisipažino, kad iš pradžių joms buvo baisu kalbėti apie tai, ką regėjo, bet vėliau, kelyje, jos išvydo Jėzų, ir Jis pakartojo nurodymą visiems keliauti į Galilėją.

Apaštalai susižvalgė klausydamiesi šio pasakojimo. “Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, - pažymi šv.Lukas, - ir jie moterimis netikėjo.” Po to, kas įvyko, mokiniai visai nesitikėjo sulauksią stebuklo ir nė manyt nemanė, kad netrukus Dievas juos pačius, virpančius iš baimės, katastrofos sugniuždytus, pavers naujojo tikėjimo skelbėjais.

Istorijos analuose įamžinta daugybė nesuvokiamų įvykių, tačiau galima drąsiai teigti, kad pats neįtikimiausias - tai Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir jį vainikuojanti paslaptis.60 Teisūs sakantieji, kad šios paslapties žmogaus protu neįmanoma perprasti. Tačiau čia esama ir apčiuopiamų faktų, kuriuos gali nagrinėti istorikas. Atrodė, kad ką tik gimusi Bažnyčia buvo galutinai sužlugdyta, kad Jėzaus iškeltas pastatas virto griuvėsiais, o mokiniai prarado tikėjimą, bet staiga, akimoju viskas iš pagrindų pasikeičia. Nevilties ir nusiminimo tarsi nebūta, tie, kurie ką tik buvo metę Mokytoją ir atsižadėję Jo, netveria iš džiaugsmo ir drąsiai skelbia Dievo Sūnaus pergalę.

Įvyko tai, be ko nebūtų buvę ir pačios krikščionybės...

Pirmasis, be to, tiesiogiai, apie šį įvykį paliudijo žmogus, kurio gyvenimą susitikimas su Jėzumi pakreipė visai kita vaga. Šis susitikimas įvyko praėjus penkeriems-šešeriems metams po Golgotos61. Tai buvo Saulius iš Taršo. Vėliau, tapęs Pauliumi, jis rašė Korinto krikščionims: “Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią”.

60  Evangelijų pasakojimuose apie Prisikėlusiojo pasirodymą yra nesutapimų. Taip esti, kai kalbama ne apie išgalvotą dalyką, o apie įvyki, kurį matė daug liudytojų. Kažin ar įmanoma, kad visi jie vienodai papasakotų visas smulkmenas. Tačiau pagrindinė įvykių raida aiški: 1) auštant prie kapo rūsio eina Marija Magdalietė ir kitos moterys; 2) Marija aplenkė jas ir atėjo pirmoji, kai buvo dar beveik tamsu. Ji mato, kad kapas tuščias, ir eina kviesti Petrą bei Joną; 3) Marijai nuėjus, kitos moterys, žvilgtelėjusios į olą, pamato jaunuolį, o vėliau, kelyje, joms pasirodo ir Jėzus; 4) Magdalietė, grįžusi prie kapo, pamato Jėzų ir praneša apie tai apaštalams; 5) Jėzus tą pačią dieną pasirodo dviem mokiniams, einantiems į Emausą, taip pat Petrui ir Vienuolikai; 6) baigiantis švenčių savaitei, Jėzus antrą kartą pasirodo Vienuolikai.su jais esant ir Tomui (Mt 28,1-10; Mk 16,1-14; Lk 24,1-43; Jn 20,1-29; 1 Kor 15,5).

61 1 Kor 15,3-9. Paulius atsivertė maždaug 36 metais. Laiškas rašytas šeštąjį dešimtmetį, jau žinant Velykų įvykių detales iš Petro, Jono ir Jokūbo. Paulius nemini Marijos Magdalietės ir kitų moterų dėl suprantamos priežasties: tuo metu moterų liudijimų nepaisyta. II a. Celsas su panieka rasė apie “pusiau išprotėjusią moterį”, kuriai “pasivaideno”, kad ji matė Prisikėlusįjį (Origen. Protiv Celsa. 11,55).

Šis Pauliaus liudijimas bei Evangelijų pasakojimai apie Velykas rodo buvus konkretų faktą, kurio dėka mokiniai dvasiškai atgimė ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną.

Aukštieji kunigai tarėsi susidoroję su Mesiju iš Galilėjos, tačiau paaiškėjo, kad jie nepajėgia užgniaužti naujojo sąjūdžio. Sargybinių pasakojimai apie neįtikimus reiškinius, vykusius dingstant kūnui, be abejo, galėjo sukelti sumaištį Sinedrione. Prireikė savos, oficialios įvykių versijos. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Petrą, žyniai nutarė meluoti, kad tik “žydų tauta nesučiuptų jų ir neužmuštų akmenimis”. Buvo paskelbta, kad naktį, sargybiniams užsnūdus, Jėzaus mokiniai pagrobė Jo kūną ir ėmė skelbti, esą Jis gyvas. Net praėjus amžiams šį kaltinimą tebekartojo norintieji “racionaliai” paaiškinti krikščionių tikėjimą Velykomis.62 Šie teoretikai neatkreipė dėmesio į vieną psichologinį kliuvinį: jeigu apaštalai būtų pagrobę kūną ar bent būtų žinoję, kad kiti tai padarė, iš kur jie būtų sėmęsi dvasios jėgų ir drąsos ginti sąmoningą melą net gręsiant mirties bausmei? Už tai, kad skelbė Prisikėlusįjį, Petras buvo nukryžiuotas, Jokūbui, Zebedėjaus sūnui, nukirto galvą, Jokūbą Teisųjį užmušė akmenimis; daugelis kitų apaštalų už tai buvo kalinami, plakami, juos persekiojo Romos ir Judėjos valdžia, jie paaukojo gyvybę.

62 Evangelija pagal Petrą, XI,49. Sargyba prie kapo minima vienintelėje iš kanonizuotų Evangelijų-Evangelijoje pagal Matą. Mt taip pat sako, kad Kristui prisikeliant sargai išsigando prasidėjusio žemės drebėjimo ir į žaibą panašaus angelo pasirodymo. Jie “pastiro lyg negyvi”, t.y. prarado sąmonę. Pasak Mt, akmenį nuo angos nurito žėrintis angelas (28,2-4). Matas sako, jog sargybiniai buvo papirkti skelbti versiją apie kūno pagrobimą, ir šis “gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos” (28,15). XVIII a. šią versiją bandė atgaivinti vokiečių deistas G.S.Reimarus.

Tačiau ar Nukryžiuotojo kūno negalėjo paimti kas nors nežinomas? Suprantama, ne Pilotui ir ne Sinedrionui įsakius, nes tuo atveju jie lengvai būtų galėję atskleisti apgaulę. Šios versijos šalininkai išleidžia iš akių tai, kad ir mokiniai, pamatę ištuštėjusį kapą, pamanė, jog tai valdžios darbas, ir šios mintys juos dar labiau prislėgė.

Jie atsimainė tik po to, kai patys savo akimis išvydo Viešpatį.

Haliucinacija? Sutrikusios vaizduotės padarinys? Taip teaiškina manantieji, kad viską šiame pasaulyje galima paaiškinti moksliškai (Haliucinacijos hipoteze rėmėsi E.Renanas, o vėliau ir daugelis kitų racionaliosios pakraipos kritikų.) Tačiau iš tikrųjų hipotezė, kad krikščionybė atsirado išprotėjus keliems galilėjiečiams, yra mažai tikėtina. Jėzų matė labai skirtingi žmonės. Jis pasirodė daugelyje vietų ir įvairiomis aplinkybėmis, pavieniams asmenims, grupelėms ir didelei miniai. Mačiusieji Jėzų buvo visiškai įsitikinę, kad mirtis neturėjo Jam galios, nes “buvo neįmanoma, kad Jis liktų mirties grobis” (Apd 2,24). Jeigu tai būtų buvęs bepročių kliedesys, negi šimtai žmonių būtų sakę tą patį ir taip giliai tuo tikėję. Galiausiai ar būta rimtų priežasčių tokio pobūdžio iliuzijoms? Juk Jėzaus mirties sukrėsti mokiniai nustojo laikų Jį Mesiju (žiūr. Lk 24,19). Jie nesuprato Mokytojo žodžių apie Prisikėlimą, o Jėzaus tarnavimo prasmę suvokė kur kas vėliau. Viską aiškinant subjektyviais apaštalų išgyvenimais, perdedamas jų vaidmuo krikščionybės atsiradimui. Nors Evangelijos buvo rašomos ten, kur neabejota apaštalų autoritetu, tačiau vis dėlto evangelistai nė nebandė teigti, kad Petras ir jo draugai - tai labai stiprios, genialios asmenybės, apdovanotos pranašystės galia, gebančios įkurti pasaulinę religiją. Taip, jie mylėjo savo Rabi, tačiau vien meile neįmanoma paaiškinti įvykusio lūžio. Nepakanka ir Jėzaus asmenybės jiems padaryto “įspūdžio” (taip mano daugelis “liberaliosios teologijos” atstovų, tarp jų ir Adolfas Hamakas). Niekas neteigė, kad Izaijas, Buda ar Konfucijus prisikėlė. O juk šiuos žmones jų sekėjai taip pat mylėjo - tai rodo ir jų palaikus priglaudę sarkofagai.

Tik apie Viešpaties kapą pasakyta: “Jo čia nėra...”

Kai kurie skeptikai aiškino, kad Jėzus nemirė ant kryžiaus, o tik prarado sąmonę ir, atsigavęs oloje, nuėjo pas Savo mokinius (šią nuomonę gynė vokiečių kritikas G.Paulius). Tačiau kaip iškankintas, praradęs tiek kraujo, leisgyvis, reikalingas slaugos žmogus būtų galėjęs atrodyti kaip triumfatorius? Kur tąsyk Jis slapstėsi vėliau? Ir apskritai nukryžiuotasis vinimis pradurtomis kojomis nebūtų įstengęs nė žingsnio žengti.

Be to, apaštalo Pauliaus bei kiti liudijimai aiškiai rodo, kad Jėzus ne šiaip sau atgijo nelyginant Lozorius per stebuklą Betanijoje, o visiškai atsimainė. Jo veidas kartais būdavo taip pakitęs, kad daugelis ne išsyk pažindavo Mokytoją. Apaštalas Paulius matė tik akinančią šviesą ir girdėjo Prisikėlusįjį, kalbantį su juo (Apd 26,13-18). Kristus galėjo įeiti pro uždarytas duris. Jis staiga pasirodydavo ir staiga išnykdavo. Žodžiu, tai nebuvo ankstesnis Mokytojas, kuris, kaip ir kiti žmonės, paklusdavo šio pasaulio dėsniams. Netgi kai kurie mokiniai, išvydę Prisikėlusįjį, iš pradžių tarėsi matą šmėklą, ir Jam teko įtikinėti juos, kad Jis iš tikrųjų prisikėlęs ir turi kūną.

Pauliaus posakis “dvasinis kūnas”, matyt, yra pagrindas, kuriuo remiantis galima suvokti Velykų paslaptį (1 Kor 15,35-44; Fil 3,21). Posakio “dvasinis kūnas” sinonimas Pauliui yra “dangiškasis kūnas”. Sis posakis reiškia, kad Juozapo iš Arimatėjos sode įvyko kol kas vienintelė Dvasios pergalė, kai, nesunaikinant kūno, jam buvo suteikta kita, aukščiausioji egzistencijos forma. Akmuo buvo nuritintas tik tam, kad mokiniai įsitikintų, jog kapas tuščias, jog Prisikėlusiajam nebeliko jokių kliūčių. Patyręs agoniją ir mirtį, Jis kažin kokiu mums nesuvokiamu būdu gavo kitą, dvasinį kūną. Apaštalas kalba apie jį kaip apie būsimą visų žmonių būties pakopą, ir čia Dievažmogis buvo pirmasis, Jis - visuotinio atsimainymo pradininkas. Gali būti, kad Jėzus todėl ir pasakė Magdalietei: “Neliesk Manęs”. Tik išimtiniais atvejais žmogus galėjo užmegzti tiesioginį kontaktą su Jo nuskaidrinta esybe.

Tai buvo Dievo Sūnaus apsireiškimas šlovėje, kurį Jis pranašavo Kajafo teisme. Vyriausiasis kunigas šiuos žodžius palaikė piktžodžiavimu, ir negarbinga Nazariečio mirtis turėjo patvirtinti Sinedriono nuosprendį. Tuo tarpu apaštalai per Velykų įvykius įsitikino šios pranašystės teisingumu. Jėzus dabar jiems atsiskleidė ne tik kaip Kristus ir Mokytojas, bet ir kaip Viešpats, Maran’as, Gyvojo Dievo įsikūnijimas.

Prisikėlusiojo nematė nei tribunolo nariai, nei Pilotas. Akivaizdus stebuklas būtų privertęs Jį pripažinti, o tai būtų buvęs dvasios, besipriešinančios Dievui, prievartavimas. Tik mylėjusieji Kristų, tik Jo išrinktieji tarnystei galėjo regėti “Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1,14).

Prisikėlimas apaštalams reiškė ne tik naujo susitikimo su Mokytoju džiaugsmą, tai buvo ir pergalė prieš tamsos jėgas; jis parodė, kad Dievo Tiesa galiausiai paims viršų, kad Gėrio, kurį įkūnijo Jėzus Nazarietis, neįmanoma įveikti. Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai “tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas”, - sako ap. Paulius (1 Kor 15,14). Krikščionybė gyvens šia mintimi, nes per Velykas Bažnyčia skelbia ne tik tikėjimą į sielos nemirtingumą, bet ir pergalę prieš mirtį, tamsą ir dūlėjimą.

“Mirtis neišvengiamai įveikia fizinę jėgą, bet ir proto galių nepakanka mirčiai įveikti, tik beribė dorovinė galia suteikia gyvenimui absoliučią pilnatvę, kai negali būti jokio dvylipumo; vadinasi, ir gyvas žmogus negali visiškai susiskaidyti į dvi atskiras dalis: nemirtingą dvasią ir dūlančią materiją. Nukryžiuotas Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus, net ir pasijutęs apleistas žmonių ir Dievo, bet besimeldžiąs už Savo priešus, akivaizdžiai turėjo beribių Dvasios galių, ir jokia Jo esybės dalis negalėjo likti mirties grobiu... - sako Vladimiras Solovjovas. - Kristaus Prisikėlimo Tiesa yra visiška, absoliuti tiesa - ne tik tikėjimo, bet ir proto požiūriu. Jeigu Kristus nebūtų prisikėlęs, jeigu Kajafas būtų buvęs teisus, o Erodas ir Pilotas -išmintingi, pasaulis būtų buvęs nesąmonė, blogio, apgaulės ir mirties karalystė. Čia svarbiausia ne tai, ar nutrūko vieno asmens gyvybė, o tai, ar pasibaigė tikras gyvenimas, visiško teisuolio gyvenimas. Jeigu toks gyvenimas neįstengtų įveikti priešo, ar beliktų vilties ateičiai? Jeigu Kristus neprisikėlė, tai kas galėtų prisikelti?” (Sobr. soč.,t.lO, p.36-47).

Mesijas Išganytojas. Jis savanoriškai pasidavė griovimo stichijos valdžiai, ir Dievažmogio galia įveikė ją, o kartu atskleidė mums ateities perspektyvą. Nuo tos šventos dienos žemėje netyla balsai, skelbiantys Gerosios Naujienos laisvę ir išganymą. “Tegul niekas nedrįsta skustis esąs menkas, nes visiems apreikšta Karalystė. Tegul niekas nerauda dėl savo nuodėmių - iš karsto nušvito išganymas. Tegul niekas nebijo mirties - mus išvadavo Išganytojo mirtis. Mirties Pavergtasis įveikė mirtį, Nužengusis į pragarus pavergė pragarus.

Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?

Pragare, kurgi tavoji pergalė?

Prisikėlė Kristus, ir tu nugalėtas, prisikėlė Kristus, ir demonai nublokšti, prisikėlė Kristus, ir angelai džiūgauja, prisikėlė Kristus, ir įsiviešpatavo gyvenimas” (Šv.Jonas Auksaburnis).

Velykų šviesa nušviečia ne tik ateities horizontus. Prisikėlimas reiškia, kad Kristus tikrai yra kartu su tais, kurie Jam ištikimi. Daugelis vadų ir pranašų skelbė žmonėms “mokymus”, “idėjas”, tuo tarpu Jėzus Pats lieka Bažnyčioje kaip Brolis ir Pašnekovas, kaip Draugas ir Išganytojas, kaip amžinybės veidas, nuolat žvelgiantis į pasaulį...

Evangelijų pasakojimuose apie Kristaus pasirodymą daug dėmesio skiriama tam, kad naujai įgyta patirtis atskleidė mokiniams Biblijos pranašysčių prasmę. Jie tik dabar suprato, kodėl Žmogaus Sūnaus pažeminimas ir kryžius yra Mesijo ženklas. Tik dabar jie įstengė tarsi kitomis akimis pažvelgti į Biblijos eilutes apie išganančią Dievo Tarno kančią. Išsamiausiai šio praregėjimo eigą aprašė šv.Lukas pasakojime apie Kleopo63 ir kito mokinio susitikimą su Prisikėlusiuoju kelyje į Emausą (Lk 24,13-33).

63 Tarp artimiausių Jėzaus mokinių moterų Evangelijoje minima Mergelės Marijos sesuo Marija Klopienė (Jn 19,25). Ji galėjo būti arba Kleopo duktė, arba žmona. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Alfiejaus sūnus Jokūbas (Mt 10,3; Mk3,18; Lk 6,15) buvo Marijos ir Kleopo sūnus, nes aramėjiškas Chalpajaus (Alfiejaus) vardas graikiškai galėjo būti tariamas kaip Kleopas (Klopas).

Mokiniai išsirengė keliauti baigiantis tai pačiai dienai, kai moterys pranešė apie tuščią kapą ir nepaprastus reiškinius sode. Tačiau, kaip ir kiti, šiedu jų žodžius palaikė kliedesiu. Išėję iš Jeruzalės, jie pasuko į kaimą, kur vienas iš jų, matyt, gyveno. Iki Emauso buvo dvi valandos kelio, ir mokiniai visą šį laiką šnekučiavosi apie savo neišsipildžiusias viltis. Kleopas ir jo artimieji buvo nuoširdžiai prisirišę prie Jėzaus. Tačiau dabar jiems beliko apraudoti lemtingą klaidą, pražudžiusią Mokytoją ir sujaukusią jų šeimos gyvenimą.

Saulei besileidžiant prie jų prisiartino nepažįstamas Keleivis, taip pat vykstantis iš miesto. Jis paklausė, koks rūpestis juos slegia.

-    Nejaugi Tu būsi vienintelis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko! - nustebo Kleopas.

-    O kas gi?

-    Su Jėzumi Nazarėnu, Kuris buvo Pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo Jam mirties bausmės ir atidavė Jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys nuėjusios pažiūrėti kapo ir neradusios Jo kūno, sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakė Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo nematė...

Keistos kūno dingimo aplinkybės nė kiek jų nedžiugino. Kas galėjo patikėti tokiais neregėtais dalykais!? Visiškas nusivylimas - štai pastarųjų įvykių rezultatas.

Tačiau Nepažįstamasis, jų nuostabai, tarė:

-    O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! - papriekaištavo Jis. - Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į Savo garbę?!

Ir paslaptingasis Žmogus ėmė žodis po žodžio aiškinti, kas Biblijoje rašyta apie Mesiją. Apie ką Jis kalbėjo? Gal apie Avinėlio ir Jo kraujo simbolį, apie Akmenį, kurį atmetė statytojai, apie Teisuolio gėlą, sielvartą ir Jo išgelbėjimą, apie Dievo žadėtą Naująjį Testamentą? Bet turbūt daugiausia - apie pranašystę iš Izaijo knygos, kur kalbama apie Viešpaties Tarną, kentėjusį dėl to, kad pagydytų pasaulio žaizdas ir taptų “šviesa tautoms”. Beklausant Kleopui ir jo draugui tarsi migla nuo akių nukrito. Tragiški pastarųjų dienų įvykiai tapo prasmingi. Jeigu taip, vadinasi Jėzaus mirtis -dar ne pabaiga...

Taip mąstydami jie priėjo Emausą. Pakeleivis, regis, buvo besirengiąs su jais atsisveikinti. Tačiau apaštalai nenorėjo paleisti Žmogaus, Kuris beveik atgaivino jų viltį: “Pasilik su mumis! Jau vakaras arti...” Nepažįstamasis sutiko. Visi trys įėjo į namus ir sėdo prie stalo vakarieniauti. Mokiniai nejučiom pripažino savo Bendrakeleivį vyresniuoju ir paprašė sukalbėti įprastą maldą. Jis ištarė padėkos žodžius ir perlaužė duoną. Pažįstamas gestas! Tiek kartų girdėtas balsas! Ir abu išsyk suprato, Kas sėdi su jais prie vieno stalo. Iš nuostabos juodu nespėjo ištarti nė žodžio, o Jis jau “pranyko jiems iš akių...” (Lk 24,13-32).

Atsitokėję apaštalai ėmė karštai aptarinėti stebuklingą susitikimą: “Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” Argi dabar galima pasilikti Emause? Greičiau atgal į Jeruzalę, pasidalyti neregėtu džiaugsmu su kitais! Nors jau buvo tamsu, draugai nuskubėjo į miestą. Deja, juos sutiko taip pat, kaip ir moteris - niekas nenorėjo jais tikėti (Mk 16,13). Tačiau tuo metu gauta nauja žinia: Viešpats pasirodė Petrui (Lk 24,34). Negi vyriausiasis apaštalas galėjo apsigauti? Kai kurie beveik patikėjo, kiti dar abejojo. Iki gilios nakties ginčytasi, svarstyta. Staiga visi išgirdo pažįstamą sveikinimą: “Šalom!” (“Ramybė jums!”) Mokiniai išvydo Jėzų...

Jie sustingo iš siaubo. Vaiduoklis! O Jis žiūrėjo į Savo virpančius “brolius” laukdamas, kol jie atsitokės. Ko jie baiminasi ir abejoja? Tarp jų - ne bekūnė šmėkla, o jų Mokytojas. Tegul prisiliečia, kad nustotų manyti matą dvasią. Ir ramiai, tarsi niekur nieko, Jis paklausė: “Ar neturite čia ko nors valgyti?” (Lk 24,41).

Vėl, kaip ir anksčiau, Jis sėdo su jais prie stalo.

Jie negalėjo patikėti savo akims.

Sukalbėjęs padėkos maldą, Jėzus prabilo. Apaštalams ateina nauji laikai, prasidėjo jų tarnavimo valanda. “Kaip Mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu” (Jn 20,21). Išganytojas veiks per Savo pasiuntinius, kuriuos atmainys Savo Dvasios galia. “Imkite Šventąją Dvasią. - pasakė Jis. - Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite - sulaikytos” (Jn 20,22-23).

Per šias džiugias dienas apaštalai galutinai įtikėjo. Iš Dvylikos tik Tomas nebuvo regėjęs Viešpaties...64 Klausydamasis susižavėjimo kupinų žodžių, jis negalėjo jausti to paties, ką jautė kiti broliai. Pernelyg jau neįtikėtina buvo ši džiugi žinia. Ar tik jie neklysta? Gal vis dėlto tai buvo tik Mokytojo šešėlis, atėjęs iš ano pasaulio jų paguosti? “Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono - netikėsiu!” -tvirtino Tomas.

64 Po Judo išdavystės apaštalų liko vienuolika, bet sakome "Dvylika”, nes taip yra ir Naujajame Testamente (žiūr. 1 Kor 15,5). Dvylika - šventas skaičius, todėl netrukus vėl buvo išrinktas dvyliktas apaštalas (Apd 1,15-26).

Šventės pasibaigė. Mokiniai rengėsi keliauti į Galilėją, kur Viešpats žadėjo pas juos ateiti. Paskutinį sykį jie visi susirinko, matyt, Marijos, Jono Morkaus motinos, namuose. Duris rūpestingai uždarė: jie tebebijojo persekiojimų. Ir vėl, kaip ir pirmą sykį, visi staiga pamatė Jėzų, stovintį tarp jų. Jis atsigręžė į Tomą: prieik, ištiesk ranką, patikrink! “Mano Viešpats ir mano Dievas”! - teįstengė ištarti apaštalas. Jam nebereikėjo įrodymų...

“Tu įtikėjai, nes pamatei, - pasakė Kristus. - Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20,29). Šitie pasirodymai turėjo padėti mokiniams įveikti neviltį, išsklaidyti tamsą, parodyti, kad mirtis bejėgė prieš Mesiją. Tačiau netrukus Viešpaties artumas taps kitoks, prieinamas kiekvienam, kuris atvira širdimi eina Jo pasitikti.

Dvidešimt antras skyrius

“AŠ SIUNČIU JUS...”

Balandžio 14 - gegužės 18

Vienuolika tarsi ant sparnų grįžo į Kafarnaumą.65 Ten daugelis žmonių jau buvo girdėję apie nukryžiavimą iš maldininkų. Bet Nazariečio mokiniai visus stebino. Užuot gedėję, jie spinduliavo giedrą džiaugsmą, beveik ekstazę. Pažįstami laužė galvas, kas galėjo taip paveikti Simoną ir jo draugus. Gali būti, kad apaštalai tik tada ir suprato, kodėl Mokytojas liepė jiems išvykti iš Jeruzalės. Ten jų kiekviename žingsnyje tykojo pavojus, o namuose, toli nuo priešų, jie galėjo vėl suburti išsisklaidžiusius Viešpaties pasekėjus ir pranešti jiems įstabią žinią: “Jis prisikėlė!”

Apaštalų gyvenimas palengva grįžo į ankstesnes vėžes. Žvejai ėmėsi įprasto darbo, tačiau mintys apie Jėzų neišėjo iš galvos. Jį priminė kiekvienas pakrantės takelis, kiekvienas nuošalus kampelis. Čia, sėdėdamas ant kalvos, Jis mokė palyginimais, ten kalbėjo miniai, o šioje žvejų miestelio gatvėje pagydė ligonį. Apaštalai tarsi iš naujo išgyveno tų trejų metų stebuklą, atvėrusį jiems Dangų. Tačiau pats Viešpats vis dar nesirodė. Mokiniai laukė tikėdami Jo pažadu.66

65 Pasak padavimo, Jėzus pirmą sykį Galilėjoje pasirodė netoli Kafarnaumo. Tai tikėtina, nes kažin ar mokiniai galėjo rasti kitą, tinkamesnę vietą.

66 Iš Lk 24,33-53 galima padaryti išvadą, kad kitą dieną po to kai pasirodė Prisikėlusysis, įvyko Dangun žengimas. Tačiau vėliau pats evangelistas padarė pataisą paminėdamas “keturiasdešimt dienų” (Apd 1,3). Apie pasirodymus Galilėjoje pasakoja Mt ir Jn. Kaip jau sakyta, sunku nustatyti tikslią įvykių eigą. Č.Dodas rašo: “Susidaro įspūdis, kad aprašyti įvykiai buvo ne tokie, kuriuos būtų galima nuosekliai papasakoti. Jie buvo sporadiški, sunkiai apibūdinami, tęsdavosi neilgai; vis dėlto jie paliko liudytojų sąmonėje tokį pėdsaką, kad šie neabejojo trumpą valandėlę tikrai regėję gyvą Viešpatį (Ch.Dodd. The Founder of Christianity, p. 169).

Vieną vakarą Simonas Petras, Zebedėjaus sūnūs Tomas ir Natanaelis išplaukė į ežerą. Žūklė buvo nesėkminga, ir ryte jiems teko sumesti ant dugno tuščią tinklą. Iki kranto buvo likę maždaug šimtas metrų, kai melsvoje brėkštančio ryto prieblandoje žvejai pamatė prie pat kranto stovintį Žmogų. Jis garsiai sušuko jiems: “Bičiuliai, ar neturite kokios pavilgos prie duonos?” Šis klausimas nieko nenustebino: aplinkiniai gyventojai dažnai pirkdavo žuvų tiesiai iš valčių. Išgirdęs, kad jie nieko nesugavo, Žmogus pasiūlė jiems užmesti tinklą į dešinę nuo valties ir, vos tik jie taip padarė, tinklas išsyk pasunkėjo nuo žuvų gausybės.

Visus apėmė keistas jausmas. Juk praeityje jau būta panašaus dalyko: ir krantas, ir tuščias tinklas, ir netikėtas laimikis... Jonas, bandydamas įžiūrėti, kaip atrodo Stovintysis, staiga šnabžtelėjo Simonui: “Tai Viešpats”. Šis, kaip Galilėjos žvejai buvo įpratę, sėdėjo valtyje neapsirengęs. Netardamas nė žodžio jis persijuosė klubų raištį, šoko į vandenį ir nuplaukė į krantą. Likusieji užgulė irklus skubėdami paskui jį. Nepažįstamasis, regėjos, jų laukė. Tarp akmenų rusėjo laužas, ant žarijų kepė žuvis. Žvejai sutrikę sustojo. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad šie įdegę pusnuogiai žmonės pavergs pasaulį, o jų tinklai taps dvasinės žūklės simboliu?

“Atneškite ir ką tik pagautų žuvų”, - pasakė Nepažįstamasis. Jie nuėjo prie tinklo, ir netrukus pusryčiai buvo paruošti. Valgė tylėdami. Virš ežero kilo saulė. Tyloje skardeno paukščių balsai, buvo girdėti bangų mūša. Kvepėjo laužu, vandeniu, žuvimis ir žolėmis. Nė vienas nedrįso klausti: “Kas tu?”, tačiau sielas užliejo nežemiško džiaugsmo banga. Kiekvienas buvo visiškai tikras, kad tai Jėzus laužia su jais duonos, nors Jo išvaizda ir buvo pasikeitusi.

Pavalgę visi atsistojo. Viešpats pasikvietė Simoną Petrą ir pavedėjo jį į šalį.

- Simonai, Jono sūnau, ar myli Mane labiau negu šitie? - paklausė Jis, kaip ir tuomet, Pilypo Cezarėjoje, iškilmingai kreipdamasis į jį visu vardu.

-    Taip, Viešpatie, - atsakė šis. - Tu žinai, kad Tave myliu.

-    Ganyk Mano avinėlius, - tarė Jėzus. Paskui, vėl bandydamas, paklausė: - Simonai, Jono sūnau, ar myli Mane?

-    Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad Tave myliu.

-    Tu būsi vadinamas Mano avių ganytoju.

Bandymas tuo dar nesibaigė. Kristus trečią kartą paklausė:

-    Simonai, Jono sūnau, ar myli Mane?

Apaštalas pajuto kartėlį. Tris kartus pakartotas klausimas, matyt, priminė, kaip jis iš baimės tris kartus atsižadėjo Mokytojo.

-    Viešpatie, - liūdnai pasakė Simonas. - Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu.

-    Ganyk Mano avis.

Norėdamas, kad Petras suprastų, jog tai ne privilegija, o kvietimas kryžiaus keliui, Kristus pridūrė:

-    Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, - kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.

Iš paskos priėjo Jonas.

-    Viešpatie, o kas šitam bus? - paklausė Petras.

-    Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui Mane.67

67 Žiūr. Jn 21,1-22. Šį Evangelijos skyrių veikiausiai pridūrė vienas iš Jono mokinių jau jam mirus. Tačiau iš teksto justi autentiški liudytojo prisiminimai. Žodžių “ar myli Mane” įvairavimo graikų kalba aiškinimai kažin ar turi pagrindo, nes aramėjų kalba nėra žodžio “mylėti” sinonimų, atitinkančių graikiškuosius.

Vėliau, mąstydami apie šiuos žodžius, pirmieji krikščionys nutarė, kad Jonas sulauks antrojo Kristaus atėjimo. Tačiau iš Evangelijos aišku, kad Jėzus tik nurodė, kad abiejų apaštalų likimai skiriasi. Mylimajam mokiniui lemta iki žilos senatvės skelbti Viešpaties žodį, o Petras turėjo būti nukryžiuotas už tikėjimo liudijimą. Šalia Žydų Karaliaus išganytojiško kryžiaus iškils kryžius žmogaus, kurį Kristus pavadino Uola ir Ganytoju ir kuriam buvo skirta “sugrįžus stiprinti brolius” (Lk 22,32).

Virš Genezareto brėško Bažnyčios rytas. Kasdien čia rinkosi vis daugiau tikinčiųjų. Galilėjoje jiems niekas nekliudė. Kartais šimtai žmonių eidavo į dykynes melstis tikėdamiesi išvysti Viešpatį.

Šeimai iš Nazareto, ypač Išganytojo Motinai Marijai, visi reiškė gilią pagarbą. Netrukus prie bendruomenės prisidėjo net tie Jėzaus giminės, kurie anksčiau Jo šalinosi... Atsivertė ir Jokūbas, vyriausias iš Kristaus pusbrolių (ar Juozapo sūnų iš pirmųjų vedybų). Jokūbas buvo tikintis žmogus. Pasak senovinio padavimo, jis davė įžadus nieko nevalgyti, kol pats nepamatys Prisikėlusiojo. Ir tąsyk Jėzus pasirodė Jokūbui, palaimino duonos kepalėlį ir ištiesė jam tardamas: “Mano broli, valgyk šios duonos, nes Žmogaus Sūnus prisikėlė;’68.

Šio pasakojimo detalės kažin ar tikroviškos. Tačiau visai tikėtina, kad busimasis Jeruzalės Bažnyčios vadovas girdėjo apie Jėzaus pasirodymus ir, kaip ir Tomas, norėjo pats įsitikinti, ar tai tiesa.

Kiek laiko pirmoji bendruomenė išbuvo Galilėjoje? Lukas mini keturiasdešimt dienų, per kurias rodydavosi Kristus. Po to apaštalai vėl susirinko Jeruzalėje derliaus nuėmimo šventei (Ševuot) ar Sekminėms. Kai kurie aiškintojai mano, kad praėjusios dienos - tai tik tam tikras pasirengimo simbolis (Izraelis keturiasdešimt metų išbuvo dykumoje, Mozė ant Sinajaus meldėsi keturiasdešimt dienų ir Kristus dykumoje pasninkavo keturiasdešimt dienų). Pasak šių aiškintojų, per mėnesį Bažnyčia negalėjo suburti kelių šimtų žmonių, vadinasi, Lukas turėjo omenyje ne 30-ųjų, o 31 metų Sekmines. Nors tai ir nėra svarbu, vis dėlto labiau tikėtina pirmoji data, kuri tradiciškai ir minima. Iš aukščiau įkvepiami pamokslininkai galėjo būti tokie įtaigūs, kad jų veikla greit davė gausų derlių. Be to, abejotina, ar apaštalai būtų delsę vykdyti Jėzaus nurodymą skelbti Gerąją Naujieną.

Regėjimas prie Damasko pavertė Saulių ne paprastu Jėzaus mokiniu, o naujojo Apreiškimo misionieriumi. Tas pats atsitiko ir Vienuolikai.

Tikriausiai buvo gegužės vidurys, kai tikintieji užlipo ant vieno iš Galilėjos kalnų, kur jiems liepė ateiti Jėzus. Ten Jį išvydo stovintį ant viršūnės. Susirinko maždaug penki šimtai žmonių. Visi atsiklaupė, nors kai kurie vis dar negalėjo patikėti, kad Jis iš tikrųjų gyvas69. Ir tuomet virš minios nuskambėjo žodžiai, kurie tebeaidi šimt-metis po šimtmečio, ir jų įdėmiai klausomasi: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.

68 Šis padavimas išliko senovinėje “Evangelijoje pagal žydus”, kurią cituoja Jeronimas (O znamenitych mužach, 2). Ten, matyt, pasakojama, kad Jėzus pasirodęs Jokūbui Šventykloje. (Pasak Egezipo, Jokūbas nuolat ten būdavo, žiūr. Evsevij. Cerk. istorija, 11,23). Eidamas pas Jokūbą Kristus “atiduoda viršutinius drabužius kunigo tarnui”. Tačiau iš 1 Kor 15,7 galima manyti, kad Jokūbas išvydo Jėzų Galilėjoje. Jokūbas į pirmą vietą taro Jeruzalės krikščionių iškyla tik po Sekminių..

69 Žiūr. Mt 28,16-20, kur sakoma, kad “kai kurie dar abejojo”. Tai leidžia manyti, kad ant kalno, be Dvylikos, buvo ir daugiau žmonių ir kai kurie Prisikėlusįjį regėjo pirmą sykį. Dauguma egzegetų šį pasirodymą tapatina su aprašytu 1 Kor 15,6.

Žmogaus Sūnus baigė Mesijo kelią, o Jo pasekėjų laukė ilgas žygis, jie buvo siunčiami skelbti Evangelijos “visoms tautoms”.

Prieš aštuonis amžius iki šių didžių dienų Izraelis, iš visų pusių spaudžiamas galingų priešų, išgirdo pranašystę, kuria tuo metu buvo sunku patikėti:

Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas bus patalpintas kalnų viršūnėje ir bus iškilęs viršum kauburių.

Į jį plauks visos tautos...

Nes iš Siono išeis įstatymas

Ir Viešpaties žodis - iš Jerusalės (Iz 2,2; Mch 4,2).

Dabar pranašystė išsipildė. Bažnyčios pamatus reikėjo dėti pranašų mieste, ten, kur Mesijas paaukojo Save.

Į Jeruzalę susiruošta įpusėjus gegužei. Be vienuolikos, buvo dar Septyniasdešimt apaštalų, o iš viso - drauge su moterimis ir kitais mokiniais - susidarė maždaug šimtas dvidešimt žmonių (Apd 1,15). Iš šalies žiūrint, ši pirmoji Kristaus kareivija atrodė kaip paprastas piligrimų būrys, vykstąs į Ševuot šventę.

Į miestą jie ėjo nejausdami baimės, žinodami, kad Prisikėlusysis neapleis jų. Kai susirinko namuose, kur dar neseniai šventė Naujojo Testamento Velykas, kur išgyveno žlugimo siaubą ir atgimimo džiaugsmą, Išganytojas vėl pasirodė pašventinti brolių vakarienės. Jis dar sykį paaiškino jiems pranašystės prasmę: “Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant prie Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs Mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”(Lk 24,46-49).

Paskui, rašo Lukas, Jėzus “nusivedė juos palei Betaniją”. Mes nežinome, ar Jis ėjo su mokiniais kitiems nematomas, ar tik liepė jiems eiti į kaimą, kurį buvo pamėgęs. Užkopus į Alyvų kalną, daugeliui reginčių Jį valandėlę atgijo ankstesnės iliuzijos: jie pamanė, kad štai ir atėjo šlovingasis Mesijo apsireiškimas pasauliui.

-    Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?

-    Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė Savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (Apd 1,6-9).

Prisikėlusysis iškėlęs rankas palaimino Savo pasiuntinius ir iš lėto “atsiskyrė nuo jų” (Lk 24,51).

Tačiau apaštalai nejautė liūdesio. Jau ne tris išrinktuosius, kaip ant Atsimainymo kalno, o visus susirinkusiuosius nušvietė dangiška šviesa, Dievo Šlovės debesis. Nugalėtojas įžengia į Dangų.

Nuo tol Jis tampa visur esantis: ir sielos gelmėse, ir žemės bei dangaus platybėse, ir Visatos begalybėje. Jis lieka Bažnyčioje ir Savo apaštaluose, kuriems yra pasakęs: “Aš siunčiu jus...”

Žmogus žengia žeme. Jis įveikia dykumas, upes, jūras, kalnų viršūnes. Alkis ir valdžios troškimas, gobšumas ir smalsumas gena jį vis tolyn. Jis gabena brangias prekes ir knygų ritinius, jis atima laisvę ir skleidžia išmintį, neša atradimus ir pražūtį. Bet štai prie šių nesibaigiančių vilkstinių prisijungia nauji keleiviai. Juos veda meilė ir tikėjimas, Kristaus valia ir Dievo Dvasia; jie neša žmonėms džiugią žinią apie Žmogaus Sūnų.

Kol gyvuoja pasaulis, tol tęsis ir apaštališka kelionė.

EPILOGAS

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2655051
Design by Joomla