Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

 

MESIJAS

Nukryžuotasis (XIX a).

Šeštas skyrius

“NE RAMYBĖS, O KALAVIJO...”

28 m. pavasaris

“Jėzaus gyvenimas - veržlus it žaibas. Tai drama, tai išsipildymas. Jeigu Jėzus būtų tik vaikščiojęs po pasaulį ir aiškinęs tiesą, Jis nebūtų įvykdęs to, kas buvo sumanyta. Net išoriškai vertinant negalima pasakyti, kad Jis klajojo kur papuola, pamiršęs tikslą... Kristaus istorija - tai kelionės, sakyčiau, netgi žygio istorija”, - rašo Čestertonas (G.K.Chestėrton. Everlasting Man. London, 1927, p. 238). Ir iš tikrųjų, nors Jėzus nemažai laiko praleido kaip klajojantis pamokslininkas, mokiniai negalėjo nejausti Jį turint ypatingą, nelyginant perspektyvinį kariuomenės vado planą. Jėzus reikalavo iš mokinių pasiryžimo ištverti iki pabaigos. Jo Evangelija neturėjo nieko bendra su svajingu geraširdiškumu ir minkštakūniškumu.

Dabar teisiamas šitas pasaulis.

Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan (Jn 12,31). Nelengva bus kovoti su demoniškomis galiomis, su blogio karalyste. Prieš Mesiją sukils visi žmonių sąmonėje įsišakniję prietarai, visos nuodėmės ir beprotybės.

Gal manote, kad Esu atėjęs atnešti žemei ramybės?!

Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.

Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris (Lk 12,51-52; Mt 10,34-36). Kartais Mokytojas leisdavo artimiesiems suprasti, kaip stipriai Jo siela trokšta audros, pradėsiančios valyti pasaulį:

Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!

Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! (Lk 12,49-50).

Šie žodžiai tarsi tolumoje sugriaudėjusi perkūnija praneša apie artėjančią Golgotą.

Jėzaus kryptingumas žavėjo, bet kartu ir gąsdino mokinius. Tiesa, jie savaip suprato Jo žodžius, jie manė, kad Mokytojas užsimena apie revoliucinį sprogimą, po kurio Jį karūnuos Jeruzalėje. Todėl jie tikėjosi, kad artimiausiu metu Jis savo veiklą perkels į Izraelio sostinę. O kai Jėzus susiruošė ten švęsti Velykų, mokiniams atrodė, kad ši kelionė gali visai priartinti dieną, kai Dievo Karalystė bus “užkariauta jėga”.

Tuo metu Jeruzalė buvo įkaitusi iki raudonumo. Visi piktinosi Piloto veiksmais. Šis kariškis nė nemanė paisyti vietos papročių. Savo valdymą Pilotas pradėjo nurodymu įnešti naktį į Jeruzalę Tiberijaus atvaizdus. Tai dar sykį priminė tautai romėnų jungą ir buvo panašu į sąmoningą pasityčiojimą iš Mozės Įstatymo (Dekalogas draudė vaizduoti žmones). Šis Piloto įsakymas vos nesukėlė maišto sostinėje. Didžiulė miestelėnų minia nuvyko į Cezarėją, kur buvo Piloto rezidencija, ir reikalavo pašalinti portretus. Prokuratorius atsisakė, ir žmonės keletą dienų išsėdėjo priešais jo rūmus. Tuomet Pilotas liepė nuvesti minią į stadioną ir pagrasino liepsiąs išžudyti visus, kurie priešinsis jo valiai. Ginkluoti kariai apsupo žydus, tačiau šie pareiškė verčiau mirsią, bet neišduosią Įstatymo. Galiausiai vietininkui teko nusileisti. Tačiau nuo to meto jis naudojosi menkiausia proga keršyti žydams. Pilotas plačiai pagarsėjo beribiu žiaurumu, godumu ir savivale. Jo nemėgo net romėnų draugas tetrarchas Antipas. Prokuratoriaus neteisėtų veiksmų išprovokuoti incidentai dažnai baigdavosi masinėmis žudynėmis. Tačiau visagalio imperatoriaus parankinio Sejano užtarimas ilgai padėjo Pilotui išvengti bausmės (I.Flavij. Arch.XVIII, 8-9; Judeiskaja voina, II, 9,2; Filon. Legatio ad Caium, 38; Lk 13,1).

Per kiekvienas Velykas Pilotas, būgštaudamas dėl galimo sukilimo, stengėsi atvykti į Jeruzalę, kad galėtų pats prižiūrėti tvarką. Vietininko būgštavimai buvo visiškai pagrįsti. Jo kariuomenėje buvo vos trys tūkstančiai karių. O zelotai ir jų šalininkai tik ir laukė vado, kuris pašauktų tautą į kovą su romėnais.

Jėzaus mokiniai, matyt, slapčia vylėsi, kad Jis taps tuo vadu. Tačiau jų lūkesčiai neišsipildė. Mokytojas, regis, visiškai nekreipė dėmesio į okupantų problemą. Jam rūpėjo ne politinė, o dvasinė tautos būklė. Visi tai suprato Jėzui atėjus į aikštę priešais Dievo Namus.

Šventykla buvo visų žydų religinis centras. Šis statinys, apsuptas dantytomis sienomis, papuoštas kolonomis ir auksiniu šelmeniu, dunksantis ant Morijo kalno kaip regimas Dievo buvimo Izraelio širdyje ženklas, buvo šventas milijonų tikinčiųjų Palestinoje bei už jos ribų kelionių tikslas.

Miestas gyveno iš Šventyklos. Patarnautojai, aukojamųjų gyvulių pardavėjai, viešbučių šeimininkai turėdavo iš švenčių gražaus pelno. Sadukiejai, kurių partijai priklausė daug aukštųjų kunigų, nesuko galvos dėl to, kad kultas kartais pavirsta komercija. Jie sudarė nerašytinį susitarimą su prekijais, kurie Šventyklos pašonėje įtaisė prekystalius, pinigų keityklas, galvijų prekyvietes. Visi seniai apsiprato su tuo, kad šventoje vietoje nuolat gaudžia turgaus šurmulys.

Bet štai vartuose pasirodo Jėzus Nazarietis, lydimas grupės pasekėjų. Naujasis Mokytojas išsyk visus sutrikdo. Susukęs iš virvių rimbą Jis varo už vartų avis ir jaučius; Jis valdingai reikalauja nustoti bjaurojus šventą vietą: “Iš Mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!..” (Jn 2,16).

Jam negalima prieštarauti. Religingi žmonės ir anksčiau skundėsi netvarka Šventykloje. Tačiau aukštuosius kunigus užgavo tai, kad šis niekam nežinomas Galilėjietis šeimininkauja jų valdose ir dar pretenduoja į ypatingą artumą su Dievu, vadindamas Jį Savo Tėvu:

-    Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti? -paklausė jie Jėzaus.

-    Sugriaukite šitą Šventovę, o Aš per tris dienas ją atstatysiu! -atsakė Jėzus.

Jie pamanė, kad Jėzus šaiposi:

-    Keturiasdešimt šešerius metus Šventovę statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?! - paprieštaravo jie (Jn 2,18-20).

Net mokiniai neįstengė suvokti Jėzaus žodžių prasmės. Nematoma Šventykla, iškilsianti viršum pasaulio per tris dienas, skiriančias Nukryžiavimą nuo Prisikėlimo, nuo jų taip pat dar buvo paslėpta.

O koks buvo fariziejų, šių tradicinio pamaldumo šulų, požiūris į Jėzų?

Mes jau galėjome įsitikinti, kad fariziejų pažiūros nesikirto su tuo, ko mokė Kristus, Jis pritarė pagrindinėms fariziejų skelbiamoms tiesoms. Be to, daugelio fariziejų moralinės nuostatos buvo labai taurios, artimos Evangelijai. Tai matyti jau iš šių rabinų posakių, įtrauktų į Talmudą: “Mylėk taiką ir visur ją diek”; “Kas slapta duoda išmaldą, pranoksta patį Mozę”; “Geriau trumpa dievobaiminga malda, nei ilga, kalbama atsainiai”; “Neskubėk pykti”; “Stenkitės būti panašūs į Dievą: Jis mielaširdingas, būkite ir jūs mielaširdingi”; “Veidmainius reikia viešai smerkti, nes jie žemina Dievo vardą”. Kai skaitai šias eilutes, supranti, ką turėjo omenyje Kristus sakydamas apie fariziejus: “Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės” (Mt 23,3). Evangelijos “papildymai” nepanaikino senojo Įstatymo. Pasak Kristaus, “kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus Karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų” (Mt 13,52). Šnekėdamasis su vienu teologu Jėzus pasakė, kad šis esąs “netoli nuo Dievo Karalystės” (Mk 12,34).

Tad kodėl tarp Jo ir fariziejų kilo konfliktas?

Svarbiausia jo priežastis buvo daugumos fariziejų požiūris į dievotumą. Jų “ištikimybė Įstatymui” buvo ne tik gyvenimo filosofija, bet ir smulkmeniškas jo planas, kuriame viskas iki menkausių detalių buvo iš anksto numatyta. Kristus negalėjo peikti ir nepeikė šio plano tikslo - pašventinti kiekvieną kasdienybės aspektą ir visuomet vykdyti Dievo valią. Tačiau Rašto aiškintojų pasirinkti būdai šiam tikslui pasiekti grėsė religijos sustabarėjimu. Negana to, visos “tėvų” taisyklės nekritiškai buvo laikomos šventomis, jos reikalaudavo nuolatinio žmonių dėmesio, o tai menkino tikėjimo esmę, likdavo vien forma.

Rašto aiškintojams nedavė ramybės mintis, kad esama tam tikro “darbų sąrašo”, kurį išpildžius galima tapti visišku teisuoliu. Jie lenktyniaudavo tarpusavyje norėdami kuo tiksliau laikytis visų laiko pašventintų papročių. Ir, kaip ne sykį yra buvę religijos istorijoje, dievobaimingumas pavirto niūriu grotesku.

Kai kuriuos fariziejus žmonės vadino “šikmi”, “tvirtanugariais”, nes jie nuolat vaikščiojo susikūprinę, norėdami parodyti nešioja milžinišką dvasinių žygdarbių naštą. Atėjęs į Šventyklą Jėzus galėjo matyti, kaip fariziejai braunasi pro žmones aikštėje vis susidurdami su jais, nes bijojo eiti pakelta galva, kad jų žvilgsnis atsitiktinai neužkliūtų už moters. Juos pašaipiai vadinta “hicaj” - “neprasiskelk kaktos” (Talmud, Sota, 111,2; V, 7; Berahot, 9).

Suprantama, kad tokius žmones Kristaus laisvė turėjo erzinti ir bauginti, jie čia įžvelgė pagundą ir pavojų geriems papročiams. Pasak vieno žydų istoriko, tuo metu Samajaus pasekėjai uoliai skelbė asketizmą ir ragino atsiriboti nuo pasaulio. Pavyzdžiui, jeigu kas, skaitydamas teologijos knygą, žvilgteltų į šalį ir pasakytų: “Koks nuostabus šis medis!” - tai būtų laikoma mirtina nuodėme. Fariziejai labai daug dėmesio skyrė pasninkams (T.Grec. Istorija jevreiskogo naroda, t.4, p.197; Avot, III, 7(8). Pasak J.Flavijaus, fariziejai “atsisakydavo gyvenimo malonumų ir niekino patogumus”. Arch. XVIII, 1,3). Tuo tarpu Jėzus, nors ir nepeikė šių išorinių tikėjimo apraiškų, tačiau nelaikė jų religinio gyvenimo esme.

Kai Jis aiškino Įstatymą taip, kaip mokė pranašai, Rašto žinovai kaltino Jį kėsinantis griauti “tėvų papročius”. Kai Jis sakė, kad mielaširdystė Dievui mielesnė už apeigas, fariziejams atrodė, kad taip griaunama visa papročių sistema, papildanti Įstatymą.

Ši akla ištikimybė formai ir raidei daugeliui gali pasirodyti keista. Tačiau neišleiskime iš akių to, kad perdėtas prisirišimas prie apeigų yra sunkiai pagydoma liga, nes jos šaknys - žmogaus psichikos gelmėse. Todėl praeityje tiek aistrų kildavo dėl ritualų ir tiek daug kraujo pralieta dėl ceremonialo. Panaši liga, nelyginant lipni neurozės būsena, neretai pakirsdavo ir krikščionis, primiršusius, jog Kristus meilę Dievui ir žmonėms vertino kur kas labiau nei visokias išorines prievoles.

Visais laikais raidės, ritualų bei senienų gynėjai pasižymėjo tokiu pačiu ribotumu. Fariziejų drama susijusi su tipišku pasireiškimu to, ką vėliau ir imta vadinti “fariziejiškumu”. Jeruzalės seniūnai, kaip Indijos brahmanai ar Rusijos sentikiai, nuolat baiminosi “susitepti”. Sakyta, kad jie norėtų “nuvalyti saulę”. Izraelio vadai savo pamaldumu tikėjosi priartinti Mesijo atėjimą, tačiau, nesuvokdami, ką darą, nusigręžė nuo To, Kuris atnešė jiems žinią apie išganymą.

Derėtų paminėti dar vieną Rašto aiškintojų priešiškumo Jėzui priežastį. Evangelistas Matas įžvalgiai pastebi, kad tai buvo pavydas (Mt 27,18). Fariziejai įprato manyti esą dievobaimingumo matas, o čia staiga ateina niekam nežinomas provincialas ir kėsinasi į jų privilegijas. Jo veiklos nepripažino nė vienas iš autoritetų, Jis nesimokė jų mokyklose, nestudijavo teologijos ir Įstatymo.

Žmonės, kurie remiasi šimtmetinėmis tradicijomis, dažnai pasižymi tam tikra puikybės forma. Todėl net Krikštytoją, nors šis buvo asketas, fariziejai laikė apsišaukėliu, na, o Nazarietis jiems atrodė tikras akiplėša.

Jėzus sakė, kad tai Jam primena vaikišką dainelę:

Mes jums grojome, o jūs nešokote.

Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote.

Iš tikrųjų, “buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’” (Mt 11,17-19; Lk 7,31-34).

Tačiau dera priminti, jog ne visi fariziejai buvo riboti ir bukapročiai mokslinčiai. Ir tarp jų būta nemaža nuoširdžiai ir giliai tikinčių žmonių, ir tarp jų būta bandančiųjų kelti balsą prieš veidmainystę ir davatkiškumą (pvz., Sota, III,4). Todėl pirmasis Kristaus pamokslas Jeruzalėje kai kuriems Rašto aiškintojams padarė gilų įspūdį.

Tuo metu fariziejams vadovavo Gilelio vaikaitis Gamalielis. Iš Apaštalų darbų žinome, kad jis buvo labai pakantus naujajam mokymui, o daugelis jo auklėtinių fariziejų vėliau perėjo į Naujojo Testamento Bažnyčią. Pasak legendos, Gamalielis į gyvenimo pabaigą taip pat tapo krikščioniu ir mirė kankinio mirtimi. Be abejo, tai prasimanymas, tačiau, matyt, jam būta pagrindo.28

28 Apd 5,34; 15,5. Ir 21,20, matyt, kalbama apie fariziejus, tapusius krikščionimis. Epizodai, aprašyti Apd 5,34-39; 23,6-9 rodo, kad apaštalų laikais fariziejai buvo pakantūs krikščionims. Legenda apie Gamalielio perėjimą į krikščionybę - iš “Zytija sviatych” (M., 1904,5, p.172).

Rabinai mėgo sakyti: “Jeigu žmogus bijo Dievo, jo žodžiai, bus išgirsti” (Berachot, 66). Tai, kad Jėzus gydė žmones, privertė susimąstyti dorus fariziejus. Jų vardu į Jėzų kreipėsi seniūnų tarybos narys Nikodemas. Tačiau jis panoro susitikti su Juo naktį, bijodamas, kad kitaip manantys fariziejai neimtų iš jo šaipytis. Įžengęs į vidų Nikodemas tarė:

-    Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.

-    Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės, - atsakė Jėzus. (Kitaip sakant, maža pripažinti Jėzų - reikia dvasinio perversmo, iš esmės keičiančio gyvenimą.)

-    Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? - nesuprato Nikodemas. - Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?

-    Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.

Nikodemas vis negalėjo suprasti:

-    Kaip tai gali būti?

-    Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?.. (Jn 3,2-9)

Kristus neatsitiktinai paminėjo vėją. Žmogaus, tikrai pažinusio

Dievą, vidinę būseną Jis lygino su veržliu vėjo gūsiu. Tam, kas “gimė iš Dvasios”, tikėjimas yra kur kas daugiau nei paprasta apeigų sistema. Jis - Viešpaties sūnus, Jo Karalystės įpėdinis.

Po šio pokalbio Nikodemas, matyt, tapo slaptu Jėzaus pasekėju.* Tarp jų Evangelija mini ir garbingą Jeruzalės seniūną Juozapą Arijnatietį bei dar kai ką iš žydų “vyresnybės”, kurie veikiausiai buvo fariziejai (Mt 27,57; Mk 15,43, 45; Lk 23,50; Jn 12,42; 19,38). Ir vis dėlto jų buvo nedaug. Didžioji dauguma Rašto aiškintojų sutiko Jėzų nepalankiai. Ir juo daugiau jie sužinojo apie Jo mokymą, juo labiau stiprėjo jų nepasitenkinimas ir priešiškumas.

* Vėliau Nikodemas dalyvavo laidojant Jėzų (Jn 19,39). Talmude (Sanchedrin, 43 a) tarp Jėzaus pasekėjų minimas toks Nikis ar Nikajus. Tai gali būti sutrumpintas Nikdimono (Nikodemo) vardas.

Jėzui iškeliavus iš Jeruzalės, mokiniai suprato, jog Jis ne tik kad nepriartėjo prie karaliaus sosto, bet ir nuteikė prieš save įtakingas miesto grupuotes. Šie paprasti valstiečiai buvo įpratę reikšti pagarbą dvasininkijai ir Rašto aiškintojams. Matydamas jų nerimą, Mokytojas pasakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino Mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris” (Mt 15,13-14).

Nuo to laiko Jėzus dar ne sykį lankysis Jeruzalėje, tačiau ten Jis nepelnys pripažinimo. Jo bendruomenės daugumą sudarys galilėjiečiai, o Pietų, Judėjos, gyventojams Jis liko svetimas. Pažymėtina, kad evangelistui Jonui žodis “judėjas” (žydas) yra kone priešiško Kristui žmogaus sinonimas.

Keliaudamas atgal į Kafarnaumą, Jėzus pasuko prie Jordano. Ten Jis vėl pamokslavo, o mokiniai krikštijo žmones. Nazarietis gydė, tad Jis patraukė daugiau žmonių nei Jonas, kuris nedarė stebuklų (Jn 10,41). Krikštytojo mokinius nejučia apėmė noras varžytis. Jie atvyko į dešiniame upės krante įsikūrusį Enono kaimą, kur tuomet gyveno pranašas, ir ėmėjam guostis. “Rabi, Vyras, kuris buvo su tavimi anapus Jordano, kurį tu paliudijai, - Jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas Jį”.

Tačiau ši žinia negalėjo nuliūdinti Jono. Juk jis savęs nelaikė nei pranašu, nei Mesiju. Jeigu Galilėjietis atsiųstas iš aukščiau, jeigu Jis ir yra Tas, Kuris turi ateiti, reikia ne pavydėti, o džiaugtis. Pats pranašas jautėsi esąs tik svečias Jo šventėje. “Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, - pasakė Jonas, - o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man - mažėti” (Jn 3,26-30).

Kristaus pirmtakas tarsi nujautė savo likimą. Netrukus valdžia prievarta nutraukė jo veiklą. Galilėjos valdovą apėmė nerimas dėl religinio bruzdėjimo prie Jordano. Tetrarchas pabūgo, kad ilgiau delsiant gali būti per vėlu. Erodui Antipai galėjo būti pranešta ir apie Jono išpuolius prieš jo asmenį bei apie pranašo pažadą “parodyti tautai, kaip galima išsivaduoti iš visų žemiškų valdovų” (žiūr. slavišką Flavijaus “Judėjos karo” versiją, II,7, 14-15).

Žodžiu, pretekstų areštui pakako.

Jėzus vis dar buvo prie Jordano, kai į Enoną atžygiavo kareiviai suimti Krikštytojo. Jį surakino grandinėmis ir nugabeno pas tetrarchą. Antipas įkalino pranašą Macheronto tvirtovėje, esančioje Negyvosios jūros pakrantėje, dykumos pakraštyje (J.Flavij. Arch. XVIII, 5,2).

Mes nežinome, kodėl valdovas neįsakė suimti ir Jėzaus. Iš fariziejų jis galėjo būti girdėjęs apie Nazarietį “daugiau už Joną susilaukiant mokinių ir gausiau krikštijant” (Jn 4,1). Tačiau, matyt, Antipas naujojo Pamokslininko nelaikė pavojingu ir nutarė kol kas palikti Jį ramybėje.

Sužinojęs, kad Krikštytojas suimtas, Jėzus išvyko iš Jordano srities.

Jo kančios metas dar nebuvo atėjęs.

Septintas skyrius

KARALYSTĖS ŽENKLAI

28 m. pavasaris-vasara

Evangelistai liudija, kad “žmonės stebėjosi Jo mokslu” (Mk 1,22), tačiau ne mažesnį įspūdį jiems darė ir tai, kad Jėzus gydo bei “įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie Jo klauso” (Lk 8,25). Apie Jį pirmiausia kalbėta kaip apie Stebukladarį. Vėliau ir krikščionys dažnai būdavo linkę stebuklus laikyti svarbiausiu antgamtiškos Jėzaus prigimties įrodymu. Tačiau Jis pats nedviprasmiškai atmetė šią mintį:

Turėkime tikėjimą Dievu!

Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui:

“pasikelk ir meskis į jūrą”,

ir savo širdyje nesvyruotų,

bet tikėtų įvyksiant, ką sako, -

tai jam ir įvyktų (Mk 11, 22-23; Mt 21,21)

Taip Jėzus leido suprasti, kad Dievas skyrė žmogų gamtos valdovu, tai įeina į jo pašaukimą. Jeigu žmogui pasiseka susivienyti su Dvasia, jam “viskas galima” (Mk 9,23; Jn 14,12; Ps 8; Pr 1,26).

Tačiau stebuklas - tai kur kas daugiau nei paprastas natūralios įvykių raidos pažeidimas. Stebuklas atskleidžia visa ko gelmes, parodo esant kitą būties klodą, kur nustoja galioję šio laikinojo pasaulio dėsniai ir viešpatauja laisvė. Jeigu žmonės pajunta šį išmatavimą, tai, pasak Kristaus, pas juos tikrai “atėjo Dievo Karalystė” (Lk 11,20).

Tikrus Savo mokinius Jėzus išvaduoja iš vergijos materijai, “kūnui”.

Štai ženklai, lydintys tikrai įtikėjusius:

Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks.

Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks (Mk 16,17-18).

Tai kosminio masto užduotis, pradėta vykdyti apaštalų, o vėliau - didžių šventųjų bei mistikų, tačiau visiškai ji bus įvykdyta tik Dievo Karalystėje, žmogui pagaliau tikrai tapus kūrinijos viršūne.

Kai kurie komentatoriai įrodinėja, kad Šventajame Rašte minimus stebuklus reikia suprasti ne tiesiogiai, o perkeltine prasme. Biblijoje esama metaforų, kurias laikyta tikrais faktais. Tačiau tai nereiškia, kad visa, kas Senajame ir Naujajame Testamente rašoma apie stebuklus, - prasimanymas ar “simbolis”. Jeigu taip mano dogminio materializmo šalininkai (“to negali būti, nes to niekuomet negali būti”), tąsyk nėra ko stebėtis, bet keisčiausia, kad ir kai kurie teologai visus Evangelijos stebuklus primygtinai nori laikyti alegorija.

Štai palinkęs ties bedvasiu kūnu Jėzus ištaria: “Talita kum!” (mergaite, kelkis!) ar, palietęs kurčnebylio ausį, sako: “Efata!” (atsiverk!). Tai visai ne simboliai, o tikrai Viešpaties aramėjų kalba ištarti žodžiai, įsirėžę į liudytojų atmintį (Mk 5,41; 7,34).

Tas, kuris nori įrodyti, jog negali būti reiškinių, vadinamų stebuklais, nepagalvoja, kad mes labai mažai težinome apie būties paslaptis. Tačiau kodėl žmonės, mielai tikintys įstabiausiomis istorijomis apie Indijos jogus, skeptiškai žiūri į Naujojo Testamento stebuklus? Tai galima paaiškinti dvasinėmis priežastimis: tam, kad patikėtum Evangelija, reikia ryžto, reikia rinktis, keisti visus gyvenimo orientyrus.

Jėzus Savo stebuklus vadino “ženklais”, rodančiais naujosios epochos pradžią. Būdamas Tobulas Žmogus, Jis įveikia puolusio pasaulio dėsnius ir rodo, kaip reikia kovoti su dorovinėmis ir fizinėmis ydomis (žiūr. 10 skyrių).

Jo galia dažnai atsiskleisdavo kasdieniame gyvenime, tarsi probėgomis, netikėtai, įvarydama mokiniams baimės. Antai sykį, dar prieš tapdamas apaštalu, Petras su draugais visą naktį nesėkmingai žvejojo; Jėzus parodė, kur mesti tinklą, ir, visų nuostabai, jį ištraukė pilną. Galilėjos jūroje visuomet būdavo didelių žuvų santalkų ir įgudę žvejai tai žinojo (Lk 5,3-11. Iš ežero dugno kylančios dujos verčia žuvis kilti paviršiun.) Tačiau kaip Mokytojas sugebėjo vandens gelmėse aptikti reikiamą vietą? Simonas taip apstulbo, kad puolė Jėzui į kojas prašydamas išlipti iš jo valties. Jis pasijuto esąs nusidėjėlis, nevertas būti šalia Viešpaties...

O kitą kartą Kristus su mokiniais temstant plaukė per ežerą (Mt 8,23-27; Mk 4,35-41; Lk 8,22-25). Jie skubėjo trauktis nuo minios, todėl išvargintas Jėzus sėdo į valtį kaip stovi, palikęs ant kranto apsiaustą. Jis įsitaisė valties gale ir išsyk užmigo. Staiga pakilo smarki vėtra, tačiau nei milžiniškų bangų šniokštimas, nei sūpavimas nepažadino Mokytojo. Tuomet išsigandę žvejai patys nutraukė Jo poilsį. “Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?” Jėzus atsikėlė ir, žvilgtelėjęs į bangas, įsakė: “Nutilk, nusiramink!” Visi pamatė, kad vėjas išsyk aprimo.

Audrai nutilus, Kristus priekaištavo mokiniams: “Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” Tačiau dabar juos baugino stojusi ramybė: “Kas gi Jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!” (Mk 4,35-41).

Vis dėlto dažniausiai Jėzaus galia atsiskleisdavo bendraujant su žmonėmis. Jo stebuklai buvo mielaširdystės darbai. Fizinę negalią ir beprotybę Jis aiškino Šėtono valdžia, kurią Jam reikia sutriuškinti (Lk 13,16). Vergaujanti blogiui žmonija yra ligonis, laukiantis gydytojo. Gydyti - tai priešintis Šėtono galiai. Jėzus norėjo, kad ir Jo pasekėjai įsitrauktų į šią didžią kovą, ištiestų ranką kenčiančiam pasauliui. “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių” (Jn 14,12). Kai mokiniai neįstengė padėti ligoniui, Jis, giliai liūdėdamas, pavadino juos “netikinčia ir sugedusia gimine” (Mt 17,14-17; Mk 9,14-29; Lk 9,37-42).

Jėzus ne sykį atkreipė dėmesį į tai, jog kūno ir sielos būklė glaudžiai susijusios. Pagydęs paralyžiuotąjį Jis įspėjo: “Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!” (Jn 5,14).

Viena iš svarbiausių išgijimo sąlygų Mokytojui buvo ligonio tikėjimas, jis pats turėjo aktyviai prisidėti prie gydymo. Tikėjimo stygius trukdo įveikti ligą. Mokiniai tuo galėjo patys įsitikinti Jėzui apsilankius “savo tėviškėje”, Nazarete. Kurį laiką Jis vengė lankytis miestelyje, kur buvo užaugęs, tačiau dabar, matyt, nutarė, kad atėjo metas išbandyti nazariečius (Lk 4,16).

Buvo šeštadienis, ir į maldos namus sugužėjo beveik visi miestelio gyventojai. Atėjus metui skaityti Bibliją, Jėzus užlipo į pakylą, ir Jam ištiesė Rašto ritinį. Jis atvyniojo ir perskaitė šias pranašo Izaijo knygos eilutes:

Viešpaties Dvasia ant Manęs,

nes Jis patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,

akliesiems - regėjimo;

siuntė vaduoti prislėgtųjų

ir skelbti Viešpaties malonės metų (Iz 61,1-2).

Grąžinęs knygos ritinį patarnautojui, Jėzus atsisėdo. Visi nuščiuvę stebeilijo į Jį. Jis žinojo, kad susirinkusiuosius kankina abejonės, net čia esantys broliai netiki Jo misija. Nepaisant to, Jėzus prabilo aiškindamas pranašystę: “Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai...” (Lk 4,16-21).

Sėdinčiųjų eilėmis nuvilnijo nepasitenkinimo banga. Kada šis Žmogus, andai vykdęs jų užsakymus, spėjo tapti mokytoju, rabinu? Daugelis su panieka traukė pečiais: “Argi Jis ne dailidė, ne Marijos Sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” (Mk 6,3-6).

Atsirado ir norinčiųjų patikrinti, ar gandai, atklydę iš Kafarnaumo, teisingi, tad jie pasiūlė Jam padaryti kokį nors stebuklą. Jie netgi atvedė ligonių. Tačiau šie nepagijo. Jėzaus galiai pasipriešino nepralaužiama netikėjimo siena. Jis pats nustebo regėdamas beviltišką šių žmonių rambumą.

“Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje”, - pasakė Jis apleisdamas Nazaretą (Lk 4,24; Jn 4,44).

Kartais gydydamas Jėzus imdavosi išorinių veiksmų: uždėdavo rankas ant skaudamos vietos ar tepdavo ją suvilgytomis žemėmis, o po to liepdavo jas nuplauti. Kartais Jis norėdavo likti vienas su ligoniu (Mk 7,33; Jn 9,6-7). Tačiau visa tai buvo daroma tik tam, kad sustiprėtų žmonių tikėjimas. “Tavo tikėjimas išgydė tave...”, “Nebijok, tiktai tikėk”, - sakė Mokytojas (Mt 9,22; Lk 8,50).

Kartais pakakdavo silpnos tikėjimo žiežirbėlės. Štai epilepsija sergančio berniuko tėvą kankino abejonės, tačiau jis iš visų jėgų stengėsi jų atsikratyti: “Tikiu, Viešpatie! - dejavo jis. - Padėk mano netikėjimui!” Ir jo nuoširdi aimana buvo išgirsta (Mk 9,24). Tai rodo, kad artimųjų pasitikėjimas gali tarsi atstoti paties ligonio tikėjimą. Sykį Kafarnaume žmonės atnešė paralyžiuotą giminaitį, tačiau negalėjo pro minią prasibrauti į namus. Tada jie praardė plokščią namo stogą ir nuleido neštuvus su ligoniu prie pat Jėzaus kojų. Ir įvyko stebuklas, nes, kaip sako evangelistas Morkus, Viešpats “išvydo jų tikėjimą” (Mk 2,5). O romėnų šimtininkui ir vienam iš Antipos dvariškių prašant, Kristus pagydė jų tarnus net nematęs jų. Tačiau nereikia manyti, kad Kristui visuomet būdavo lengva gydyti. Per žemiškąjį gyvenimą Jam nebuvo “duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Mt 28,18); be to, gerokai kliudė pačių žmonių abejonės ir menkas tikėjimas. Mes skaitome, kad Jis “pažvelgė įdangų, atsiduso” (Mk 7,34), tarsi įveikdamas kliūtį, ir ėmė gydyti.

Jėzus beveik fiziškai juto iš Jo išeinančią energiją. Sykį Jis ėjo apsuptas didžiulės minios, ir viena moteris, serganti kraujoplūdžiu, nemačiom prisilietė prie Jo apsiausto apvado. Jėzus išsyk atsigręžė ir paklausė:

-    Kas Mane palietė?

-    Mokytojau, - nustebo Petras, - minia Tave spaudžia ir stumia.

-    Mane kažkas palietė, - paprieštaravo Jėzus, - nes Aš pajutau, kad iš Manęs išėjo galia.

Tąsyk sutrikusi moteris parpuolė Jam po kojų ir prisipažino, jog tai ji padarė.

-    Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, - pasakė Jėzus, - eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos (Mk 5,25-34; Mt 9,20-22; Lk 8,43-48).

Tą audringą lūžio epochą, kaip ir mūsų laikais, buvo daug sergančiųjų psichinėmis ligomis. Senasis Testamentas jų beveik niekur nemini, tuo tarpu skaitant Evangeliją kyla mintis, kad būta netgi dvasios ligų epidemijos. Itin baisi buvo paslaptinga beprotybės atmaina, vadinama apsėdimu. Apsėstasis jausdavo kankinantį asmenybės susidvejinimą: atrodydavo, kad jį užvaldęs kažin kas svetimas ir priešiškas. Ligonis rėkdavo nesavu balsu, kalbėdavo jį užvaldžiusių velnių vardu, kartais tikindavo, kad jame gyvena ištisas legionas demonų. Daugelį apsėstųjų priepuoliai vargindavo tik retkarčiais, o kai kurie nė trumpam neatsitokėdavo, pabėgdavo iš gyvenviečių į dykynes. Kartais jie apsigyvendavo apleistuose kapų rūsiuose ir naktimis šiurpindavo žmones klyksmais ar kvatojimu.29

29 Karlais sunku atskirti, ar žmogus serga įprasta psichikos liga, ar jį apsėdo netyra dvasia. Tačiau manantys, jog visi Jėzaus pagydyti “apsėstieji” buvo tiesiog psichiniai ligoniai, išleidžia iš akių tai, kad daugumos psichikos patologijų ištakos vis dar tebėra mįslė. Čia labai dažnai pasitaiko nuodėmės hipertrofija (savimeilės, puikybės, egocen-trizmo), ir gydymo sėkmė labai priklauso nuo ligonio dvasinio gyvenimo bei dorovės. Į tai atkreipė dėmesį Dž.Fergiusonas, išradęs psichinių ligų gydymo insulinu metodą. Be to, nevalia pamiršti, kad Evangelijoje visos ligos laikomos destruktyvių Visatos jėgų pasireiškimu.

Jau pats Kristaus artumas stebuklingai paveikdavo nelaiminguosius; kartais Jam pakakdavo valdingai ištarti vieną žodį ar prisiliesti, ir tamsiosios jėgos liaudavosi kankinusios sielą.

Grąžinęs ligonius į gyvenimą, Jėzus iš jų reikalavo visiškos vidinės pertvarkos. Demonai parazituoja nuodėmių dėka. Ir jeigu naujojo gyvenimo dvasia neužvaldys žmogaus, jam gresia dar baisesnis apsėdimas.

Kristaus amžininkai velnius įsivaizdavo natūralistiškai - piktavalių klastingų būtybių, gyvenančių dykumoje, pavidalu. Todėl, norėdamas būti suprastas, Mokytojas savo mintį išreiškė tokiu palyginimu: “Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma”. (Mt 12,43-45; Lk II, 24-26).

Jeruzalės Įstatymo aiškintojai, išgirdę apie išgijimus Galilėjoje, iškart sunerimo. Ką tik buvo nutraukti įtartini susibūrimai prie Jordano ir štai vėl tenka imtis priemonių neišmanėlių protinimui ir tėvų tikėjimo apsaugai. Jau ne pirmą sykį Galilėja kėlė rūpesčių sostinei. Kai kas dar gerai prisiminė Judo Galilėjiečio (Havlonito) partizanus. Tamsi liaudis Šiaurėje visuomet skuba tikėti apsišaukėliais pranašais ir šarlatanais.

Tačiau, atvykę į Kafarnaumą, Rašto aiškintojai suprato, kad jiems bus sunku paneigti buvus stebuklų. Todėl jie bandė prasimanyti visokiausių sau parankių paaiškinimų. Argi jie galėjo kaip Nikodemas patikėti, kad Dievas apsireiškė jų niekinamo Nazariečio asmenyje? Dalis fariziejų nutarė, kad Jėzus išmoko magijos Egipte, o kiti bandė įtikinti žmones, jog Jam pavyksta išvaryti velnius dėl to, kad Jis yra sudaręs sąjungą su jų “kunigaikščiu” Belzebulu (Baalis - Zebulas, t.y. Rūmų valdovas buvo senovinis pagonių filistinų dievaitis. Vėliau taip imta vadinti piktųjų dvasių valdovą). Tačiau Jėzus išsyk prirėmė prie sienos šiuos gudragalvius prasimanėlius. Jis paklausė Rašto aiškintojų: kaip gali velnias išvaryti velnią? Juk tai būtų panašu į tarpusavio karą, pražūtingą visai demonų karalystei. Jis tiesiai apkaltino savo priešininkus piktžodžiavimu prieš Šventąją Dvasią, kurios galia atliekami įstabūs mielaširdystės darbai. Kaip jie gali vadintis tikėjimo tarnais, jeigu neįstengia atskirti gėrio nuo blogio?

Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant netikusį ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių.

Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?!

Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Mt 12,33-34).

Strėlė pataikė į tikslą. Pasipūtę teologai buvo sugėdyti žmonių akivaizdoje. Jie negalėjo tverti iš apmaudo ir slaptai susirinkę nutarė, kad reikia užkirsti kelią Jėzaus sėjamai pagundai.

Dar didesnį pasipiktinimą Mokytojo poelgiai ir kalbos sukėlė per antrąjį apsilankymą Jeruzalėje. Šį sykį Jis atvirai paskelbė, kad stebuklai yra Jo dieviškosios pasiuntinystės ženklas. Kovodamas su blogio karalyste, Jis vykdo Tėvo valią; Dievas yra gyvybės ir malonės šaltinis, todėl ir Jo Siųstasis pašauktas gydyti ir nešti gyvybę.

Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir Aš darbuojuosi...

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

Sūnus nieko negali daryti iš Savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus...

Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

kas Mano žodžių klauso

ir Mane Atsiuntusį tiki,

tas turi amžinąjį gyvenimą... (Jn 5,17-24).

Tokių kalbų tikratikiai jau negalėjo pakęsti. Negana to, kad Nazarietis pažeidinėja Įstatymą, Jis dar ir vadina Save Dievo Sūnumi. Rašto aiškintojai apspito Jį reikalaudami tokio “ženklo” iš dangaus, kuris galutinai visus įtikintų. Tačiau Jėzus atmetė šį reikalavimą: “Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas”. (Jona - Senojo Testamento pranašas, raginęs atgailauti.) “Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai, - tęsė Jėzus. - Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Joną” (Mt 12,38-42; Lk 11,29-32).

Ar Žmogaus Sūnus dykumoje atmetė gundytojo pasiūlymus tam, kad dabar demonstratyviais stebuklais įrodinėtų Savo galią? Priešingai, Jis nuolat slėpė nuo minios daromus stebuklus. Jis dažnai prašydavo išgydyto žmogaus: “Žiūrėk, niekam nepasakok” (Mt 8,4). Paprastai garsas apie neįtikėtinus pagijimus pasklisdavo po apylinkes prieš Jo valią (Mt 9,30; Mk 7,36). Juo labiau Jėzus nenorėjo, kad stebuklai taptų propagandos įrankiu, ir taip priverstų priešus paklusti Jam. Tesprendžia apie Jį taip, kaip liepia jų sąžinė. Tik įtikėjusieji Kristų, tik dvasiškai pagijusieji regės stebuklus - kaip Dievo atėjimo pasaulin ženklą.

“Karalystės ženklai” rūpėjo ne tik mokytiems teologams. Tuo metu buvo žmogus, kurio siela kentėjo blaškydamasi tarp abejonių ir vilties. Tas žmogus mąstė apie Jėzų ir klausė savęs: “Kas gi Jis?” Macheronte Krikštytojas buvo laikomas kaip savotiškas garbės kalinys. Antipas net vesdavo pokalbius su Jonu ir kantriai klausydavo jo kaltinamųjų kalbų. Kartais į tvirtovę įleisdvo Krikštytojo mokinių. Jie pranešdavo, kas vyksta šalyje. Taip Jonas sužinojo apie įvykius Galilėjoje, apie Žmogaus iš Nazareto pamokslus ir stebuklus. Pranašas, be abejo, prisiminė, ką jis regėjo prie Jordano, ir buvo tikras, kad Jėzus - tikrai Dievo Pasiuntinys. Tačiau ar Jis ir yra Mesijas? Juk praėjo daug mėnesių, o Nazarietis vis dar gyvena Kafarnaume tarp žvejų ir paprastų žmonių. Kurgi žadėtosios Karalystės, kurią ateisiant skelbė Jonas, didybė ir šlovė?

Norėdamas išsklaidyti abejones, Jonas nusiuntė du savo mokinius pas Jėzų paklausti: “Ar Tu esi Tas, Kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?”30

30 Pasak kai kurių senovės komentatorių, Jonas tenorėjo įtikinti savo mokinius, kad Jėzus yra Mesijas (žiūr. citatas S. Višniakovo knygoje “Sv. Velikij prorok, Predteča i Kres-titel Gospoden Joan.” M., 1879, p. 316). Tačiau buvo ir tokių (pavyzdžiui, Tertulijonas), kurie manė, kad ir patį Krikštytoją buvo apnikusios abejonės. “Nors Evangelijos tekstas tiesiogiai ir nepaneigia minties, kad atsakymas į Jono klausimą rūpėjo tik mokiniams, o ne jam pačiam, bet jis ir neduoda jokio pagrindo taip manyti”, - sake S. Bulgakovas (Drug Ženicha. Pariž, YMCA, 1927, p. 128). Pastarąjį požiūrį netiesiogiai patvirtina tai, kad Jono mokiniai vėliau neįėjo į Kristaus Bažnyčią, o liko atskira bendruomenė... (Žiūr. J.Steinmann. St.Jean-Baptiste et la spiritualite du desert. “Maitres spirituels”, II, Paris, Seuil, 1956, p.125).

Pasiuntiniai nuvyko į Kafarnaumą ir ten rado Jėzų, kaip paprastai, apsuptą minios. Jis neatsakė tiesiai į klausimą, bet tarė: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins Manimi” (Lk 7,20-23; Mt 11,3-6).

Pasiuntiniams nuėjus, Jėzus kreipėsi į minią ir ėmė kalbėti apie Joną,

Pas ką žydai ėjo į dykumą? Pas pranašą? Taip, Jonas buvo pranašas, bet ir daugiau nei pranašas: jo pašaukimas buvo tapti Mesijo pirmtaku. Jis - Dangaus siųstasis šauklys. “Sakau jums: tarp gimusių iš moteries nėra buvę didesnio už Joną”. (Šie žodžiai netaikytini Mergelei Marijai, nes originalo tekste turimi omenyje tik vyriškosios lyties asmenys.) “Įstatymas ir Pranašai”, t.y. Senasis Testamentas su Jono atėjimu baigiasi. Toliau prasideda naujas tarpsnis, kai žmonėms atskleidžiama Karalystė. Tačiau Jonas sustojo ant dviejų Sandorų ribos ir jos neperžengė. Todėl “mažiausiasis Dievo Karalystėje didesnis už jį” (Lk 7,24-28). Matyt, Kristus turėjo omenyje tai, kad Jonas įsivaizdavo Pateptąjį ir kaip šios žemės valdovą, jis neįstengė išsivaduoti iš žemiškojo mesianizmo idėjų. Vadinasi, ir Jėzus negalėjo jam tiesiai pasakyti: “Taip, Aš - Tas, kurio tu laukei”. Tikrasis Mesijas atėjo ne valdyti, o tarnauti; ne bausti, o gydyti ir skelbti Gerąją Naujieną. Jis -Išganytojas, ir Jo darbai yra Karalystės ženklai.

Aštuntas skyrius

DVYLIKA APAŠTALŲ. PRANAŠO MIRTIS

28 m. ruduo - 29 m. pavasaris

Jeigu neminėsime trumpų išvykų į Judėją, Jėzus ištisus metus praleido prie Genezareto pamokslaudamas gyvenvietėse, įsikūrusiose į šiaurės vakarus nuo ežero. Erodo Antipo sostinėje Tiberiadoje, kurios gyventojų dauguma buvo pagonys, Jis nesilankė. Gadaros apylinkėse Jį sutiko priešiškai. Vienintelis miestas rytinėje pakrantėje, kur Jis nekliudomas mokė, buvo Betsaida. Tačiau Kristus iš anksto ėmė pratinti mokinius prie minties, kad Evangeliją reikės skelbti kituose kraštuose: “Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus - jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai... Pjūtis didelė, o darbininkų maža” (Jn 4,35; Lk 10,2). Ištikimi klausytojai turės pradėti “žvejoti žmones” (LK 5,10), turės tapti veikliais savo Mokytojo bendražygiais.

Šiuo tikslu ir buvo pašaukti Dvylika.

Senojo Testamento Bažnyčioje buvo “šeluchim”, pasiuntiniai, o graikiškai - apaštalai. Jie atstovavo bendruomenėms, vežiodavo laiškus, spręsdavo ginčytinus reikalus, rinkdavo aukas, pranešdavo apie švenčių dienas. Jie poromis keliaudavo iš miesto į miestą, susiedami išsibarsčiusius Izraelio vaikus į viena (Berachot, V,5; Pesachim, 86; Avot rabi Natana, VIII; Enufanij. Panarion, I, 128). Naujojo Testamento Bažnyčiai taip pat reikėjo tokių apaštalų.

Prieš rinkdamas apaštalus Jėzus visą naktį meldėsi užkopęs ant nuošalaus kalno, o ryte pakvietė mokinius, išvardijo Dvylika ir paaiškino, kokia jų misija. Jis kalbėjo apie Dievo Karalystę, apie naują gyvenimą, kurį ji teikia, apie pašauktųjų palaimą. (Iš Lk 6,12 matyti, kad Kalno pamokslas buvo pasakytas prieš paskelbiant Dvylikos apaštalų misiją.) Tą dieną iš tiesų buvo padėti pamatai Gerosios Naujienos Bažnyčiai. Jai buvo skirta įkūnyti pasaulio lūkesčius.

Evangelistas Matas rašo, kad prieš pašaukdamas Dvylika Jėzus, matydamas minias, “gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens” (9,36). Apaštalai eis pas šiuos vargdienius ir gydys juos dvasiškai ir fiziškai. Nuo tol kiekviena jų diena, kiekviena akimirka priklausys tik Dievui ir žmonėms. Jie taps laisvais keliauninkais ir gyvens tarsi padangių paukščiai. Jiems nereikės imti nei pinigų, nei maisto atsargų, nei atliekamo drabužio. Pastogę ir duonos jie gaus iš tų, kurie priglaus pasiuntinius, nes darbininkas vertas savo valgio (Mt 10,10).

Misionierišką žygį apaštalams dera pradėti nuo Viešpaties tautos. Pasaulis bus atverstas vėliau, o tuo tarpu Jėzus nurodo: Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis (Mt 10,5-6). Net Sau Jis nubrėžia šią ribą. Žydai per Mozę ir pranašus pirmieji sudarė Sandorą, todėl jiems pirmiesiems buvo suteikta galimybė rinktis: priimti Gerąją Naujieną ar atmesti ją?

Mokiniai neturėtų manyti, kad jiems duota užduotis lengva. Daugelis mielai juos priims, tačiau dar daugiau bus nusiteikusiųjų priešiškai.

Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų.

Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Sergėkitės žmonių,

nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose.

Jūs būsite dėl Manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims.

Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite...

Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.

Brolis išduos mirti brolį ir tėvas - sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.

Jūs būsite visų nekenčiami dėl Mano vardo.

Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas...

Nebijokite tų. kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos.

Verčiau bijokite to,

kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.

Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką?

Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.

O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.

Tad nebijokite!

Jūs vertesni už daugybę žvirblių (Mt 10,16-31).

Tie, kurie pasitiki Kristumi, atsiduoda Jo globai, išsivaduoja iš vergijos “šiam pasauliui”. Viešpats visuomet su jais, Jis padarė juos savo “draugais” (Jn 15,15) nuo tos akimirkos, kai jie nusekė paskui Jį. Karalystė, kurią jiems reikia skelbti, yra Žmogaus Sūnaus Karalystė. Tikėti Dievą - reiškia tikėti Jėzų.

Kas išpažins Mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu Savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

O kas išsigins Manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsiginsiu Savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje (Mt 10,32-33). Neretai posakis, kad “žmogaus namiškiai taps jam priešais” būna teisingas (Mt 10,36). Net jeigu artimiausi žmonės bandytų atitraukti apaštalus nuo jų tarnavimo, jie turi prisiminti radę kitų, aukštesnės pakopos giminių ir pirmiausia privalo likti ištikimi šiai dvasios giminystei. “Kas myli tėvą ar motiną labiau negu Mane -nevertas Manęs” (Mt 10,37).

Šie rūstūs žodžiai, galimas daiktas, privertė suvirpėti net drąsiausius iš apaštalų, tačiau jie įstengė suvokti jų prasmę; jie suprato, jog Mokytojas kalba tik apie tai, kad jie privalo apsispręsti visiškai ir galutinai.

Jeigu pasiuntiniai persiims Jėzaus dvasios, Jis Pats veiks per juos ir juose. “Kas jus priima, tas Mane priima... Kas jūsų klauso, Manęs klauso” (Mt 10,40; Lk 10,16).

Apaštalai gaus galią vienyti sielas su Dievu.

Kaip Mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu...

Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos,

o kam sulaikysite, - sulaikytos... (Jn 20,21-23)

Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje,

ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje (Mt 18,18).

Kaip ir Žmogaus Sūnus, Jo mokiniai ims sėti Žodį ir gydyti. Nuo šiol jų gyvenimas, kaip ir jų Mokytojo bei Viešpaties gyvenimas, taps tarnavimu. Vėliau apaštalas Paulius, kad ir nebūdamas vienu iš Dvylikos, paliudys šią “atsimainymo Kristuje” paslaptį: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus”, - sakė jis, - sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi” (Gal 2,20; IKor 11,1). Ir tai buvo ne puikavimasis, o raginimas pasiaukoti Dievui ir pasauliui - taip, kaip aukojosi Jėzus Nazarietis.

Kai Dvylika, pasiskirstę po du, iškeliavo į aplinkinius miestus, Jėzus liko vienas. Ir netrukus Jam buvo pranešta apie Macheronte įvykusią tragediją.

Jonas Krikštytojas turėjo priešą, seniai troškusį jo mirties - An-tipo žmoną Erodiadą. Pirmasis jos vyras buvo Antipo brolis, kuriam Erodas Didysis nedavė palikimo. Garbėtroška moteris bodėjosi savo žeminančia padėtimi ir svajojo tapti valdove. Kai 26 metais Antipas viešėjo brolio namuose, ji sugebėjo pakerėti valdovą. Šiam jau buvo per penkiasdešimt, tačiau jis įsimylėjo giminaitę ir nutarė ją vesti. Tačiau tam reikėjo įveikti daug kliūčių. Teko skirtis su pirmąja žmona, kuri buvo jo sąjungininko, Nabatėjos karaliaus Areto IV duktė. Sužinojusi apie Antipo norus, jo žmona, padedama ištikimų beduinų, pabėgo pas tėvą. Diplomatiniai santykiai su Nabatėja nutrūko. Judėjoje Erodo poelgis taip pat buvo visuotinai smerkiamas: Erodiada buvo Antipo dukterėčia ir brolienė, vadinasi, tetrarchas du kartus pažeidė Įstatymą vesdamas ją (žiūr. Kun 18,6.16). Tačiau valdovo niekas negalėjo sulaikyti.

Jonas Krikštytojas dar būdamas laisvėje atvirai smerkė šią kraujomaišą. Ir įkalintas tvirtovėje jis nenustojo priekaištavęs Erodui. Todėl kalinys tebekėlė pavojų Erodiadai. Ji ieškojo preteksto susidoroti su pranašu, tačiau matė, kad bevalis vyras kažin ar ryšis nuteisti ir nubausti Joną. Ir vis dėlto jai pasitaikė ilgai laukta proga.

Erodas šventė savo gimtadienį, ir Macheronto rūmuose susirinko daug garbingų svečių - Galilėjos aukštųjų karininkų ir seniūnų. Įpusėjus puotai, į menės vidurį išbėgo Erodiados duktė Salome ir visus didžiai sužavėjo ugningu siriečių šokiu. “Prašyk iš manęs, ko tik nori!” -rėkė girtas tetrarchas. Jis kvietė susirinkusiuosius būti liudytojais ir prisiekė išpildysiąs bet kurį merginos prašymą. Salome, pasitarusi su motina, pakartojo Erodiados pasufleruotus žodžius: “Tuojau pat duok man dubenyje... Jono Krikštytojo galvą”.

Antipo veidas apsiniaukė. Jis visuomet jautė pagarbą pranašui, be to, bijojo liaudies pasipiktinimo. O ir romėnai nemėgo, kai būdavo susidorojama be teismo. Vis dėlto, nenorėdamas laužyti prie garbingų svečių duoto žodžio, įsakė apsaugos kareiviui leistis į rūsį. Netrukus šis grįžo nešinas kruvina Jono galva. Ją padėjo ant dubens, ir Salome nunešė siaubingą dovaną motinai... (Žiūr. Mt 14,3-11; Mk 6,18-28.)

Taip žuvo didžiausias “tarp gimusių iš moteries” (Lk 7,28). Jam buvo šiek tiek per trisdešimt. Ar jam spėta perduoti Jėzaus atsakymą? Mes to nežinome. Tačiau jis mirė taip, kaip ir gyveno: jis buvo bebaimis Dievo Tiesos liudytojas.

Pranašo kūną atidavė mokiniams. Jį palaidoję, jie nuskubėjo į Galilėją pranešti Jėzui, kas įvyko. Jono pasekėjai žinojo, kad jų mokytojo mintys paskutinėmis gyvenimo dienomis nuolat sukosi apie Žmogų iš Nazareto.

Nuo to laiko Antipą ėmė kankinti baimė. Išgirdęs apie Jėzų, jis įtikinėjo aplinkinius, kad tai prisikėlęs iš numirusių jo nuteistas teisuolis. Kai Arėtas IV užpuolė Erodą ir užėmė Macherontą, žmonės sakė, kad Dievas nubaudė tetrarchą už Jono nužudymą (J.Flavij. Arch. XVIII, 7,1; Mt 14,1-2; Mk 6, 14-16).

Tuo tarpu į Kafarnaumą grįžo Dvylika. Sėkmė suteikė jiems sparnus, ir jie karštai pasakojo Jėzui apie tai, “ką buvo nuveikę ir ko mokę” (Mk 6,30). Tačiau jų džiaugsmą temdė liūdna žinia. Dabar, kai Jonas buvo nužudytas, kiekvienam iš jų grėsė pavojus. Tetrarchas galėjo griebtis priešiškų veiksmų ir prieš naujus pamokslautojus. Mokytojas privalėjo išsaugoti besikuriančią Bažnyčią, todėl tarė apaštalams: “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite” (Mk 6,31). Na, o Jis sėdo į valtį ir persikėlė į rytinį krantą, prie Erodo Pilypo valdų ribos.

Netrukus prie Jo prisijungė ir mokiniai.

Devintas skyrius

“GYVYBĖS DUONA”

29 m. pavasaris-vasara

Tuo metu, kai mažajai bendruomenei pirmą sykį iškilo realus valdžios represijų pavojus, Jėzus buvo pasiekęs didžiausių pamokslininko laimėjimų. Jį nuolat lydėjo Galilėjos ir Dekapolio, Judėjos ir Užjordanės, ir netgi Finikijos gyventojai (Jn 4,35; Mt 9,37-38; Lk 10,2). “Net visoje Sirijoje pasklido apie Jį garsas” (Mt 4,24). Niekad anksčiau Mokytojo nelydėjo tokios minios. Nors ir nežinome, kiek iš šių žmonių vėliau įėjo į pirmąją Bažnyčią, tačiau neabejotina, kad šis pavasaris atnešė Evangelijai gausų derlių.

Jėzui išvykus iš Kafarnaumo, žmonės ėmė Jo ieškoti. Nors artėjo Velykos (Pascha), daugelis galilėjiečių, užuot vykę į Jeruzalę, iškeliavo aplink ežerą į Betsaidą tikėdamiesi ten rasti Mokytoją. Ir vėl Jėzus pamatė “Izraelio namų avis”, klajojančias tarsi banda be piemens (Mt 10,6). Tarp dykvietės kalvų Jis atrodė Jiems tarsi naujas Mozė, kuris imsis vesti juos laisvės keliu. Jėzui “pagailo žmonių”, ir Jis ilgai su jais bendravo, gydė atvestus ligonius (Mk 6,34).

Diena nepastebimai krypo vakarop, dar kiek ir pakrantę apgaubs nakties tamsa. Mokiniai sunerimo:

-    Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas, - pasakė jie Jėzui. - Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti.

-    Tai jūs duokite jiems valgyti, - atsakė Jis.

-    Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti? - paklausė vienas iš apaštalų.

Juk bendruomenė turėjo santaupų, be to, kai kurie iš atėjusiųjų veikiausiai buvo pasiėmę pinigų. Tiesa, Pilypas suabejojo, ar pakaks tokios sumos. Tada Jėzus paklausė:

-    O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite.

-    Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis, - pasakė Andriejus. - Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!

Užuot atsakęs, Mokytojas liepė jiems susodinti žmones eilėmis ant vešlios pavasario žolės ir, paėmęs duonos kepaliukus, sukalbėjo padėkos maldą. Iškilmingu judesiu sulaužęs duoną davė mokiniams. Šie sumišę ėmė nešioti sėdintiesiems šį menką maistą, bet veikiai nustebo pamatę, kad jo pakaks visiems... (Mt 14,13-21; Mk 6,34-42; Lk 9,12-17; Jn 6,5-11.)

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiuo atveju Kristus tarsi nusileido gundytojui, andai siūliusiam Jam paversti akmenis duona. Tačiau šis Jo poelgis nebuvo joks kompromisas. Jis neatšaukė žodžių: “Žmogus gyvas ne viena duona” (Mt 4,4). Mokytojas norėjo, kad minia pas jį eitų pirmiausia dėl dvasinio peno. Jeigu žmonės ieškos Dievo Karalystės, visa kita “bus jiems pridėta” (Mt 6,33). Padavimas išsaugojo tokius reikšmingus Kristaus žodžius: “Prašykite didžių dalykų, o Dievas viršaus jums pridės ir mažų”. (Tai neišlikusios senovinės Evangelijos žodžiai; žiūr. Origen. Na Psalmy, 4,4; Kliment Aleksandrijskij. Stromaty, I, 24; Amvrosij Mediolanskij. Poslanija, I, 36.)

Mes niekuomet nesužinosime, kaip buvo padauginta duonos, bet ne tai svarbiausia. Pamaitindamas žmones Jėzus parodė, kad tikras, gilus tikėjimas ir sielas vienijanti malonė gali būti ne tik dangiškosios, bet ir žemiškos palaimos laidas.

Neatsitiktinai šis įvykis aprašytas visose keturiose Evangelijose, o pirmieji krikščionys mėgo vaizduoti jį ant katakombų sienų. Šventinio brolijos pokylio misterija buvo Eucharistijos, Padėkos Sakramento pirmavaizdis, o šį Sakramentą Jėzus Savo Bažnyčioje padarė esminiu.

Tą vėlyvą vakarą Betsaidos apylinkėse buvo žengta atviro Karalystės pripažinimo link. Tikėjimas, tegul ir trumpam, paėmė viršų. Tuo, Kurį teologai laikė netikru pranašu ir šventvagiu, o politikai - pavojingu tamsuolių kurstytoju, žavėjosi tūkstančiai žmonių, praleidusių su Juo kelias dienas prieš Velykas ir dalyvavusių duonos Laužyme.

Stojo naktis, slėnyje įsižiebė laužų liepsna, bet žmonėms buvo sunku užmigti. Visus apėmė džiugus jaudulys. Pasigirdo šūksniai: “Jis tikrai yra tas Pranašas, Kuris turi ateiti į pasaulį! (Jn 6,14.) Nors Jėzus ir nenorėjo, kad Jį garbintų kaip Karalių, galilėjiečiai buvo benorį Jį sučiupti ir paskelbti savo valdovu. Jų mintys pakrypo įprasta vaga. Karalystės šviesą, Euharistijos “ženklą”, liudijantį ryšį su Dievu, vėl nustelbė atgimusios iliuzijos...

Minios entuziazmas galėjo užkrėsti ir mokinius, o tai buvo pavojingiau nei visi Erodo persekiojimai. Ir vėl reikėjo slėptis, bėgti. Jėzus nė valandėlės nedelsia. Jis liepia Dvylikai sėsti į Simono valtį ir plaukti išilgai kranto Betsaidos link. Nors ir nesuprasdami tokio skubėjimo priežasties, jie be žodžių pakluso, o Jis pasinaudojo nakties priedanga ir, niekieno nepastebėtas, pats vienas užkopė į kalną, iš kur mėnulio šviesoje buvo matyti valtis, besigrumianti su priešiniu vėju.

Mokiniai tikėjosi, kad Jėzus netrukus nusileis prie kranto, tačiau Jis nesirodė. Iki trečios valandos nakties vėjas juos nunešė kone į ežero vidurį. Dabar visas jų dėmesys buvo prikaustytas prie bangų blaškomos valties, kuri lengvai galėjo apvirsti. Staiga apaštalai pamatė reginį, privertusį juos surikti iš baimės. Įsiaudrinusio ežero paviršiumi judėjo žmogaus figūra, kuri, kaip jiems atrodė, ėjo link jų. Nustėrę žvejai metė į šalį irklus. Jie prisiminė visus liaudies mituose minimus siaubus. Ar tik šios šmėklos pasirodymas nereiškia, kad jie netrukus žus?.. Ir tuomet tamsoje pasigirdo pažįstamas balsas: “Tai Aš. Nebijokite!..” (Jn 6,20; Mt 14,27.)

Kiti dar nebuvo spėję susivokti, ar džiaugtis, ar baimintis to, kas įvyko, kai karštasis Petras, įsižiūrėjęs į tamsoje boluojančią figūrą, sušuko: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu” (Mt 14,28).

Kas Petrą paskatino taip pasielgti? Vaikiškas smalsumas? O gal noras paliesti Mokytoją ir išsklaidyti baimę? Veikiausiai žvejas nesuvokė, ką darąs, kai, išgirdęs “eik!”, drąsiai žengė už borto. Ir atsitiko neregėtas dalykas. Keletą akimirkų tikėjimo galia iš tikrųjų laikė Petrą virš vandens. Tačiau, pajutęs po kojomis bangas, jis suvokė, kur esąs, nusigando ir ėmė skęsti.

-    Viešpatie, gelbėk mane! - iš visų jėgų sušuko Petras Simonas.

-    Silpnatiki, ko suabejojai?! - pasakė Jėzus tiesdamas jam ranką (Mt 14,30-31).

Mokiniai, sugulę ant valties dugno, nedrįso nė krustelėti. Dabar jie pagaliau suvokė, kad likimas susiejo juos su Kažin kuo nečionykščiu.

Niekas iš jų nepastebėjo, kada valtis atsitrenkė į pakrantės akmenis...

Tuo tarpu minia, ryte sužinojusi, kad Dvylika išplaukė be Mokytojo, suko galvą spėliodama, kur Jis galėjo dingti. Sutrikusių galilėjiečių būriai slankiojo ežero pakrante. Kai kurie išplaukė jūron ir persimetė keliais žodžiais su Tiberiados žvejais. Galiausiai kažkam kilo mintis keliauti į “Jo miestą”.

Ir iš tikrųjų, jie rado Nazarietį Kafarnaume.

Kas Jį paskatino grįžti į Antipo tetrarchiją? Ar Jis panoro dar sykį pabandyti būti suprastas ir todėl delsė išvykti iš Galilėjos? Tai labiausiai tikėtina prielaida. Jėzus tarsi slėpė nuo Savęs, kas Jo laukia. Čia ir glūdi mums nesuvokiamas Jo gyvenimo tragizmas. Nors Evangelijos grūdai dažnai krito į bergždžią dirvą, Sėjėjas ir toliau triūsė, kad išgelbėtų daugelį (Mt 20,28). Pasak įžvalgių rusų rašytojo Merežkovskio žodžių, Kristus “privalėjo iki pabaigos, iki kryžiaus išsaugoti vilties kibirkštėlę” (“Jisus Neizvestnyj”, 2 t, I d., p. 165).

Tuo tarpu į Kafarnaumo sinagogą vėl atvyko Rašto aiškintojų iš Jeruzalės. Šį sykį jie kaltino Jėzų ne burtais, o nepagarba “prosenių papročiams”. Kaip Jis galįs pretenduoti į mokytojo vardą ir kartu pro pirštus žiūrėti į tai, kad laužomi papročiai? Juk visi matė, kad Jo mokiniai sėsdavo prie stalo neatlikų ritualinio apsiplovimo. Jėzus nė nebandė teisintis. “Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, - atsakė Jis, - kaip parašyta:

Ši tauta šlovina Mane lūpomis,

bet jos širdis toli nuo Manęs.

Veltui jie Mane garbina,

mokydami žmonių išgalvotų priesakų.

Apleidę Dievo įsakymą,

jūs įsikibę laikotės žmonių papročių” (Mk 7,6-8).

Ko vertos apeigos, jeigu nepaisoma to, kas svarbiausia Įstatyme? Mokytojas tuoj pat pateikė tokio tariamo, netikro dievotumo pavyzdį. Neretai žmonės, užrašę savo turtą Šventyklai, tuo remdamiesi atsisakydavo padėti tėvams. Tardamiesi esą dievobaimingi, iš tikrųjų jie nusidėdavo, nes pažeisdavo vieną iš pirmųjų Mozės įsakymų.

Jėzaus ir fariziejų ginčą nutraukė galilėjiečiai, atvykę iš Betsaidos apylinkių (Jn 6,25). Nustebę ir susijaudinę jie apsupo Mokytoją:

-    Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?

Tačiau šis susitikimas jau nedžiugino Kristaus:

-    Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote Manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas - Dievas Savo antspaudu yra pažymėjęs.

Jų sielose “ženklas” - Dievo artumo stebuklas, įvykęs per vakarienę, - išblėso, nes jį nustelbė tai, kad Jėzus sugebėjo juos pamaitinti dykynėje. Vis dėlto galilėjiečiai bandė išsiaiškinti, ko iš jų tikisi ir reikalauja Mokytojas:

-    Ką mums veikti, - paklausė jie, - kad darytume Dievo darbus?

-    Tai ir bus Dievo darbas, - atsakė Jėzus, - tikėkite Tą, Kurį Jis siuntė.

Bet argi jie netikėjo? Argi nenorėjo paskelbti Jo karaliumi už tai, kad Jis, kaip ir Mozė, davė jiems naujos dangiškos manos?

-    Tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, - paprieštaravo Jėzus. - Nes Dievo duona yra Tas Kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.

-    Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos! - vėl nesuprato jie.

Kaip ir ta samarietė moteris, žmonės Jėzaus įvaizdžius suprato tiesiogine prasme, nors kai kurie iš jų ir galėjo žinoti, kad Rašto aiškintojai “duona” vadina Dieviškąją Išmintį.

Ir tuomet Jėzus ištarė žodžius, kurie visiškai išmušė iš vėžių susirinkusiuosius:

-    Aš esu gyvybės duona!

Kas ateina pas Mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki Mane, niekuomet nebetrokš...

Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų...

Duona, kurią Aš duosiu,

yra Mano kūnas už pasaulio gyvybę...

Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas pasilieka Manyje, ir Aš jame.

Duona, vanduo, vynas simbolizuoja maistą, kuris būtinas gyvybei išsaugoti. Na, o pokylis su Žmogaus Sūnumi yra dvasios maistas. Per Jį, kūnišką Būtybę, susivienijame su dieviškąja būtimi, ir išsipildo Sandora tarp Kūrėjo ir kūrinijos.

Duonos padauginimo dieną minia tapo šios Sandoros ženklo liudytoja ir dalyve, tačiau neatsispyrė žemiškai pagundai. Na, o dabar pakili šios nepaprastos nakties būsena, kai Jėzų norėta paskelbti karaliumi, jau buvo išblėsusi. Jie pasijuto tarsi būtų pabudę iš sapno ir atsitokėję. “Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame Jo tėvo ir motinos? - traukė pečiais vieni, o kiti jautėsi esą apgauti: “Kaip Jis gali mums duoti valgyti Savo kūną?!”

Net mokiniams tai, ką jie išgirdo, buvo netikėta ir nemalonu. Kai kurie iš jų piktinosi: “Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!” Jėzus bandė jiems aiškinti, kad tai, kas pasakyta, reikia suprasti dvasine prasme: “Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki”.

Evangelistas Jonas patikslina, kad Viešpats “turėjo omenyje Judą” (6,23-71). Iš tiesų, visiškai tikėtina, kad šis garbėtroška, įsitikinęs, jog Jėzus nesirengia tapti karaliumi, kaip tik tuomet suprato žlugus jo puoselėtas viltis. O kaip jis aiškino tai, kas tą naktį įvyko plaukiant valtimi? Kilus abejonei, visuomet atsiranda jai patvirtinimas: sapnas, burtai, liguistos vaizduotės regėjimai. Tačiau Jėzumi liovėsi tikėti ne tik Judas. Evangelistas Jonas sako, kad “nuo to meto nemaža Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo”.

-    Gal ir jūs norite pasitraukti? - paklausė Jėzus Dvylikos.

Visi tylėjo, tik Petras įstengė išreikšti juos apėmusius jausmus:

-    Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius...

Apstulbinti to, ką matė ir girdėjo, mokiniai tarsi patyrė naujo gimimo kančią. Daugelio dalykų jie dar neįstengė suprasti. Tačiau kuo gi jie galėjo pasitikėti, jei ne Mokytoju? O Jis liūdnai žvelgė į Savo pasekėjus, susimetusius į krūvelę.

-    Argi ne Aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias.

Gal Judas ir krūptelėjo išgirdęs šiuos žodžius, bet jis neparodė, kad jie skirti jam; na, o likusieji nustėro iš siaubo.

Jiems buvo nelengva, bet dar sunkiau buvo Jėzui. Jam reikėjo dvasiškai perkurti šiuos žmones, tebeturinčius nemaža jų aplinkai būdingų ydų, trūkumų. Nors ir išrinkti Karalystės apaštalais, jie vis dar buvo nepaprastai toli nuo Kristaus. Išgirdę Jo įspėjimą: “Saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”, jie nutarė, kad Mokytojas draudžia valgyti Jo priešų duoną. “Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate?” - nusiminė Jėzus (Mk 8,15-17).

Nepaisant to, Jis netaikė jiems Savo galių, nes nenorėjo prievartauti sielų. Jis nepaliovė jų mokęs, stebėjęs jų abejones. Ir laukė, kantriai laukė. Jiems teks patirti antrą atsivertimą ir dar kartą pripažinti rabi Ješua Mesiju, tačiau ne zelotų ir ne dykinėjančios minios Mesiju, o Tuo, Kuris yra pasaulio dvasinis penas, Duona, nužengusi iš dangaus...

Dešimtas skyrius

ŽMOGAUS SŪNAUS PASLAPTIS

29 m. vasara-ruduo

Matyt, norėdamas išlaukti, kol žmonės nurims, Jėzus iškeliavo iš Izraelio žemių. Jis pasitraukė į kaimyninę Sirofinikiją ir kurį laiką ten gyveno stengdamasis likti neatpažintas. Tuo metu Jis nepamokslavo: aplink gyveno vien pagonys, kurių valanda dar nebuvo atėjusi.31 Iš ten Jis iškeliavo į pietryčius, į Dekapolį ir tik iš ten galiausiai grįžo į Pilypo tetrarchiją. Tačiau prie Betsaidos Jo laukė minia. Tiesa, ji buyo gerokai skystesnė, tačiau Jėzus vis vien buvo priverstas slėptis. Šį sykį Jis iškeliavo į Golaną, o po to toliau, į Jordano aukštupį.

31 Prie Tyro Kristus išgydė sirofinikietės dukterį (Mt 15,21-28; Mk 7,24-30), nors iš pradžių buvo atsisakęs. Šis epizodas dažnai kėlė nuostabą. Iš tiesų, kodėl Kristus buvo toks rūstus, juk Jis nedvejodamas išgydė romėnų šimtininko tarną ir neatsisakė susitikti su graikais. Į šį klausimą iš dalies atsako tai, ką žinome apie sirofinikiečių religiją. Tai buvo itin atgrasi pagonybės forma, pagarsėjusi masinėmis ritualinėmis žmogžudystėmis, vaikų aukojimu, gašliomis apeigomis. Žydams jų artimiausių kaimynų religija buvo visiško nepadorumo simbolis. Gali būti, jog Kristus norėjo parodyti, kad negalima vienodai vertinti Vienatinio Dievo išpažinėjų ir šios demoniškos religijos atstovų, todėl ir buvo toks rūstus su finikiete. Ir tik tuomet, kai moteris nuolankiai su Juo sutiko, Jis išgydė jos dukterį, nes moteris didžiai Juo pasitikėjo.

Jis keliavo po sniegu stūkstančio Hermono kalno papėde, Cezarėjos (Pilypas šį miestą taip pavadino Augusto garbei) apylinkėmis.

Apaštalai klusniai lydėjo Mokytoją, nors ir nesuprato, kodėl Jis nepasinaudojo galilėjiečių entuziazmu. Tiesa, dabar, keliaudami po Užjordanę, jie turėjo progą ramiai apmąstyti praėjusių mėnesių įvykius ir galutinai pasiryžti niekuomet nesiskirti su savo Viešpačiu. Jie jautė, kad Mokytojas nori atvirai pasikalbėti, nes atėjo metas aiškiai apibūdinti jų santykius.

Sykį, atskirai pasimeldęs, Jėzus kreipėsi į Dvylika:

-    Kuo Mane laiko žmonės?

-    Vieni - Jonu Krikštytoju, - atsakė jie, - kiti - Eliju, kiti - Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.

-    O jūs kuo Mane laikote?

Mokytojas niekuomet anksčiau nereikalavo iš apaštalų tokio tiesioginio išpažinimo. Tačiau Jo žodžiai jau nebuvo netikėti. Visų vardu Simonas Petras atsakė:

-    Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!

-    Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, - iškilmingai ištarė Jėzus, - nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet Mano Tėvas, Kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras - Uola; ant tos uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje (Mt 16,13-20; Mk8,27-30; Lk 9,18-21).

Šie žodžiai apie Bažnyčią buvo tarsi atsakas į jų sąmonėje įvykusį lūžį. Kai kurie apaštalai ir anksčiau vadino Savo Mokytoją Mesiju, tačiau tuomet jie tai įsivaizdavo klaidingai. Kas kita dabar. Net pamačius, kad Jėzus paniekino žemišką valdžią ir klajoja po svetimą šalį, jiems vis dėlto pakako tikėjimo ir narsos pripažinti Jį Kristumi. Ir nors Simonas kol kas neįstengė suvokti visos jo paties ištartų žodžių gelmės, jo išpažinimas tapo visos Naujojo Testamento Bažnyčios tikėjimo simboliu.

Jėzaus klausimas: “Kuo Mane laiko žmonės?” - aktualus ir šiandien; ir šiandien, kaip ir prieš du tūkstančius metų, nemaža žmonių, linkusių Jį laikyti tik pranašu ar dorovės mokytoju. Jie negali suvokti, kodėl milijonai būtent Jėzų Nazarietį pripažino esant “vienos prigimties su Dievu”, kodėl Jį, o ne Izaiją ir netgi ne Mozę.

Kuo Kristus toks ypatingai patrauklus? Ar tik skelbiama moralės doktrina? Juk ir Buda, ir Jeremijas, ir Sokratas, ir Seneka mokė taurių etikos dalykų. Kaipgi krikščionybei pasisekė įveikti savo varžovus? Ir galiausiai, svarbiausias dalykas: Evangelija toli gražu nepanaši į paprastą dorovės pamokslą.

Čia mes įžengiame į slėpiningiausią ir esminę Naujojo Testamento sritį, čia staiga atsiveria praraja tarp Žmogaus Sūnaus ir visų filosofų, moralistų, religijų įkūrėjų.

Nors Jėzus gyveno ir veikė kaip pranašas, tačiau tai, kaip Jis apsireiškė, neleidžia Jo minėti lygia greta su kitais žmonijos mokytojais. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs tik žmogus, pažinęs tiesą ir pašauktas ją skelbti. Jie aiškiai jautė nuotolį, skiriantį juos nuo Amžinojo. (Indijos išminčiai kartais kalbėdavo apie susiliejimą su dievybe, bet tai buvo susiję su jų teologija, skelbiančia Dievą esant viso. ko esme). Na, o Jėzus? Kai Pilypas nedrąsiai paprašė Jo parodyti mokiniams Tėvą, Jis atsakė taip, kaip negalėjo atsakyti nei Mozė, nei Konfucijus, nei Platonas: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!” (Jn 14,9). Ramiai, nedvejodamas šis Mokytojas, kuriam buvo svetimas falšas ir egzaltacija, pasiskelbia esąs vienatinis Dievo Sūnus. Jis kalba jau ne kaip pranašas - Dievo vardu, - o kaip Pats Dievas.

Nenuostabu, kad Kristus ir dabar daugeliui atrodo neįmenama mįslė. Galima netgi suprasti tuos, kurie bandė Jį laikyti mitu, nors šie mėginimai ir buvo nesėkmingi. Iš tikrųjų, sunku patikėti Izraelyje gyvenus Žmogų, išdrįsusį pareikšti: “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10, 30); kur kas lengviau įsivaizduoti, kaip graikai ar sirai, pasinaudodami rytų prietarų fragmentais, supynė legendą apie Dievo Sūnų.

Pagonys manė, kad dievai kartais gimsta žemėje ir lanko mirtinguosius; tačiau Jėzus pamokslavo visuomenėje, kur į tokius mitus niekas rimtai nežiūrėjo, kur žinota, kad Dievybė nelygintina su žmogumi. Senojo Testamento Bažnyčia sumokėjo pernelyg didelę kainą už šią tiesą ir pernelyg ilgai kovojo su pagonybe, kad galėtų prasimanyti buvus Pranašą, teigusį: “Aš esu Tėve ir Tėvas yra Manyje” (Jn 14,10). Dar mėginta aiškinti, esą šv. Paulius prasimanęs Įsikūnijimo dogmą. Tačiau “apaštalas pagonims” (1 Tim 2,7) buvo iki pašaknių žydas, ir jam pačiam tikrai negalėjo kilti dieviškosios žmonijos, dievažmonijos idėja.

Jėzaus Apsireiškimo paradoksas tas, kad Jis - neįtikėtinas, o kartu Jis - istorijos realija. Paviršutiniškas “euklidiškas” protas bergždžiai pluša stengdamasis įminti Jo mįslę. Kai žymaus antikos žinovo Teodoro Momzeno paklausė, kodėl savo darbuose nemini Kristaus, jis atsakė: “Aš negaliu Jo suprasti, todėl nutariau tylėti”. Nors filosofas Spinoza ir nebuvo krikščionis, bet jis pripažino, kad “dieviškąją Išmintį geriausiai atskleidė Jėzus Kristus” (B.Spinoza. Perepiska. Pismo 73). Napoleonas tremtyje daug mąstė apie istorijos vingius ir prieš mirtį jis yra pasakęs: “Kristus trokšta žmogaus meilės, vadinasi, Jis nori to, ko sunkiausia sulaukti iš šio pasaulio, to, ko išminčius bergždžiai reikalauja iš keleto draugų, tėvas - iš savo vaikų, žmona - iš vyro, brolis - iš brolio; žodžiu, Kristus nori širdies. Jis šito nori, ir neribotai gauna... Jam vieninteliam pavyko pakylėti žmogaus širdį taip aukštai prie to, kas neregima, kad žmogus atsisako to, kas laikina, ir tuo būdu Jis sujungė dangų ir | žemę” (žiūr. F.Šaff. Jisus Christos - čudo istorii. Vert. iš vok. M., 1906, p.252). “Pagonis” Gėtė lygino Jėzų su Saule. Jis sakė: “Jeigu manęs paklaus, ar mano prigimčiai tinka Jį garbinti, aš atsakysiu: ‘Žinoma!’ Aš žemai Jam lenkiuosi kaip dieviškajam aukščiausiojo dorovės principo apreiškimui” (J.Ekkerman. Razgovory s Gete, p. 847). Induistas Mahatma Gandis rašė, kad jam Jėzus - tai “kankinys,) pasiaukojimo įsikūnijimas, dieviškasis mokytojas” (M.Gandi. Moja žizn. M„ 1959, p.143).

Tokios istoriko, filosofo, politiko, poeto ir išminčiaus mintys apie Kristaus asmenybę. Bet jeigu Jis ne mitas ir jeigu Jis ne tik reformatorius, kas gi Jis? Atsakymą į šį klausimą gal galėtume rasti išklausę tuos, kurie buvo arčiausiai Jo, kurie vaikščiojo su Juo po Galilėjos miestus ir kaimus, kuriems Jis atskleidė pačius slapčiausius dalykus? O jie į klausimą, “kuo mane laikote?” - atsakė Simono Petro žodžiais: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus...”

Norint geriau suprasti šio išpažinimo esmę, teks dar sykį grįžti į tolimą praeitį.

Mesijas: Karalius ir Išganytojas

Mozės religija gimė drauge su išganymo idėja. Pirmasis Dekalogo įsakymas primena, kad Jahvė išvadavo Savo tautą iš varginančios nelaisvės. Paprasti žmonės išganymą dažniausiai suprato konkrečiai - kaip apsaugą nuo priešų ir stichinių nelaimių. Tačiau pranašai išganymo vilčiai įkvėpė dvasingumo, nes suteikė jai eschatologinę prasmę.

Pasak Biblijos, pasaulis seniai yra puolęs ir reikalingas pagalbos. Žmogaus gyvenimas trumpas nelyginant sapnas ir prabėga tuščiai kovojant. Žmonės gyvena tuštybe. “Kaltėje gimę” jie neišvengiamai artėja į pražūtį (Ps 50; Job 14,1-6). Ši tamsos ir kančios karalystė nė iš tolo nepanaši į tai, kas sumanyta Dievo!..

Panašią išvadą padarė ir daugelis Vakarų bei Rytų filosofų. Jų nuomone, mirtingasis - tai aklų aistrų bei aplinkybių žaisliukas; visa valdo nenumaldoma lemtis, verčianti Visatą suktis uždaru ratu.

Suvokus pasaulio netobulumą, pradėtos kurti išganymo teorijos. Jas galima suskirstyti į tris tipus.

Vieni (Platonas) manė, kad išeitis - geriau organizuoti visuomenę; kitiems (Buda) tai buvo mistinė pagava ir bėgsmas nuo gyvenimo. Abi šias nuostatas siejo viena išvada: nei žmogus, nei Dievybė negali iš esmės pakeisti pasaulio sąrangos. Galima pasiekti tik kančių palengvinimo arba laukti, kol neliks pačios būties.

Trečiasis soteriologijos, t.y. mokslo apie išganymą, tipas susiformavo Izraelyje ir Irane. Tik ten buvo tikima, kad blogį įmanoma įveikti, kad galiausiai viskas atsimainys, ir šis atsimainymas yra aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas. Tiesa, persai manė, kad Gėris ir Blogis yra lygiareikšmiai būties poliai, tarsi du varžovai Dievai, tačiau Biblijos pranašai atsisakė šios viliojančios teorijos. Jahvė apsireiškė jiems kaip vienas vienatinis. Jis nesukūrė mirties. Jo valia - suteikti pasauliui visišką, harmoningą darną.

Tačiau kaip tąsyk radosi priešingas Dievo sumanymui netobulumas? Senasis Testamentas moko, kad tai atsiskyrimo nuo Dievo padarinys. Dievo valdžia ne tokia kaip diktatorių. Dievas leidžia kūrinijai laisvai rinktis kelią. Pasaulis pašauktas pats patirti, kad tikrasis gyvenimas įmanomas tik su Tuo, Kuris jį dovanoja; atitolus nuo Jo, prasmengama į nebūties prarają. Tik savanoriškai atsiliepdama į Kūrėjo kvietimą, kūrinija bus Jo verta.

Biblijos autoriai griovimo dvasią, besipriešinančią Dievo Išminčiai, vaizdavo pasitelkę sakralinės Rytų poezijos įvaizdžius - Gyvatę ar Drakoną, maištingus ir nevaldomus kaip jūros bangos. Vėliau Raštas šią juodą demonišką tėkmę, iškilusią kūrinijoje, pavadino Šėtonu, t.y. Priešininku. Per jį “mirtis įėjo į pasaulį” (Išm 2,24; t.p. žiūr. Iz 51,9-10; Ps 73 ir 88; Job 9,13).

Gamta, kurią dabar regime, nevisiškai atitinka Kūrėjo sumanymą. Todėl joje klesti naikinimas, kova, mirtis ir dūlėjimas. Į tokį iškreiptą dvilypį pasaulį ir pateko pirmovinis žmogus, kurį Biblija vaizduoja Adomo asmenyje.

Jis tapo Dievo atspindžiu gamtoje, “panašumu” į patį Kūrėją.

Senovės psalmių autorius, pagautas nakties dangaus didybės, negalėjo atsistebėti: “Kas gi yra žmogus, kad Tu jį atsimeni?.. “Kodėl jis taip aukštai iškeltas? (Ps 8). Pradžios knygoje kalbama, kad Adomas yra valdovas, jam skirta valdyti kūrinius. Pasak Biblijos, jis gyveno Rojaus sode, t.y. Dievo artumas saugojo jį nuo gamtiško blogio. Tačiau, būdamas laisvas ir galingas, Adomas pasidavė pagundai iškelti savo valią aukščiau Kūrėjo valios.

Šventasis Raštas šią dvasinę katastrofą vaizduoja pasakojime apie žmonių nuopuolį. Jie paklausė Žalčio ir panoro valdyti pasaulį nepriklausomai nuo Kūrėjo. Kitaip sakant, užsigeidė tapti “kaip dievai” (Pr 3).

Taip buvo nutraukta pirmoji Sandora tarp žmonių ir Dievo.

Nuodėmė panaikino arba susilpnino daugelį žmogui duotų dovanų; nuodėmė plito kaip epidemija, ji visur leido savo nuodingas šaknis. Adomas, kuriam buvo skirta “įgyventi ir sergėti” gamtą (Pr 2,15), tapo jos priešas ir ėmė ją prievartauti. Na, o žmonių giminė savo ruožtu pateko tamsiųjų stichijų valdžion, jos pavergė žmogų, ir žemė virto pragaru...

Ir vis dėlto nei Šėtonas neįstengė visiškai iškreipti pasaulio pavidalo, nei nuodėmės sėkla nenustelbė žmogaus veržimosi prie Aukščiausiojo, ilgesio to, kas prarasta.

Esminis Biblijos apreiškimas buvo tai, kad Dievas neapleido puolusio pasaulio. Teisuoliai, išsaugoję ištikimybę Dievui, nepaisant pasaulio tamsybių ir beprotybės, atsiliepdavo į Dievo kvietimą, ir Dievas per juos atnaujindavo šventąją Sandorą. Šie žmonės ir buvo išrinktosios tautos užuomazga, o pati tauta, Izraelis, tapo įrankiu siekiant Apvaizdos tikslų.

Šių tikslų esmė tik palengvėle aiškėjo Izraelio sąmonei. Iš pradžių jis privalėjo tiesiog pasitikėti Viešpačiu, atsiduoti Jo globai. Karta po kartos vadai, pranašai ir išminčiai puoselėjo tikėjimą ateitimi, gilino Karalystės sampratą. Jie žinojo, kad ateis diena, kai Chaoso pabaisa bus nugalėta, ir subyrės pertvara, skirianti pasaulį nuo Dievo (Iz 27,1; Jn 12,31). Prieš prasidedant šiai Visatos pertvarkai apsireikš Mesijas - Kristus. Jis bus Dovydo, Jesės sūnaus, palikuonis, tačiau Jis gims tuomet, kai karaliaus šeima bus praradusi žemiškąją šlovę:

Bet Atžala išdygs iš Jesės kelmo ir pakils Žiedas iš jo šaknies.

Viešpaties Dvasia ilsėsis ant Jo: išminties ir supratimo Dvasia!.. (Iz 11,1-2).

Dievo širdyje Mesijas gyveno iš pat pradžių, o busimoji Jo Karalystė “stovės per amžius” (Dan 2,44). Jo apsireiškimas sutaikins žmones su gamta, suvienys pasaulį ir Kūrėją.

Tačiau pranašų eschatologija neapsiribojo Kristaus laukimu. Jie sakė, kad “Viešpaties diena” (Iz 2,12) bus didis Dievo Apsireiškimas (žiūr. Avvakum, 3). Pats Aukščiausiasis įeis į pasaulį, Pats slėpiningasis taps regimas ir atsivers žmogui.

Tačiau ar ne akiplėšiška, ar ne beprotiška to tikėtis? Juk tai, kas sukurta, negali lygintis su Dievu, Jis visa pranoksta. Tas, kas regėjo Viešpatį, turi mirti (žiūr. Iz 6,5). Tačiau Senojo Testamento Bažnyčios išminčiai atsakė ir į šį klausimą. Jie aiškino, kad Nepažinusis tarsi stebi gamtą ir žmogų. Simboliškai, žmonių kalba tuos į kūriniją atgręžtus veidus galima vadinti Dvasia, Išmintimi ir Viešpaties Žodžiu. Jų dieviškumo lygmuo jau atitinka kūriniją. Jie dovanoja Visatos būtį ir per Juos Praamžis apsireiškia žmogui.

Tačiau, bandydami pavaizduoti Žodžio ar Dvasios apsireiškimą, pranašai teigė būsiant pasaulinį kataklizmą, sukrėsiantį dangų ir žemę. Ir Mesiją dauguma iš jų regėjo galingą triumfatorių, vadovaujantį dangaus kareivijai. Tik kai kurie pranašai, pavyzdžiui, Izaijas Antrasis, vaizdavo Jį be išorinės šlovės aureolės.

Štai Mano išrinktasis Tarnas,

Mano mylimasis, kuriuo gėrisi Mano siela.

Aš suteiksiu Jam Savo Dvasią, ir Jis skelbs tautoms teisingumą.

Jis nesiginčys, nešauks ir negirdės niekas gatvėse Jo balso.

Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio (Mt 12,18-20).

Iki pat Evangelijos laikų tikėjimas Mesiju Karžygiu liaudžiai buvo kur kas artimesnis nei mistiškasis mesianizmas. Valdant Romai karinga revoliucinė dvasia ėmė aiškiai vyrauti. Svajonės apie Išganytoją tapo žemiška utopija, įkvėpusia Hablonito (Judo Galilėjiečio) partizanus.

Kodėl Jėzus atvirai nepasmerkė šios tėkmės?

Veikiausiai todėl, kad ir jai peno teikė pranašų knygos. Žmonės dar nebuvo pasirengę atskirti, kas šiose knygose yra tikrai pranašiška, o kas - tradicinės metaforos, kuriomis buvo reiškiamos šios pranašystės. Todėl Kristus nekalbėjo apie pranašysčių formą, o tik stengėsi pabrėžti jų dvasinę prasmę, parodyti tai, kas Biblijos eschatologijoje yra svarbiausia. Vadindamas Save Žmogaus Sūnumi, sakydamas atėjęs skelbti laisvę ir gydyti, leisdamas suprasti buvęs “pirmiau, negu gimė Abraomas” (Jn 8,57), Jis ir norėjo parodyti esąs Tas, Kurį ateisiant skelbė pranašai.

Tačiau Kristus atskleidė ir tai, ko nė vienas iš jų nebuvo numatęs. Per Jį, per žadėtąjį Mesiją, apsireiškė ir Dievas. Begalinis ir Visa apimantis gavo žmogaus, Štaliaus iš Nazareto, “Gyvojo Dievo Sūnaus”, vardą ir balsą.

Dievo Sūnus

Biblijoje gana dažnai pasitaiko tokių posakių kaip “malonės sūnus”, “rūstybės sūnus”, “pranašystės sūnus”. Jie reiškia žmogaus bruožus, charakterį ir pašaukimą. Sakydami “Dievo sūnus”, žydai paprastai turėjo omenyje dvasines esybes, angelus, o kartais - Viešpaties tautos teisuolius arba monarchus, pateptuosius valdovus. Todėl “Dievo Sūnaus” vardas, aišku, taikytas ir Mesijui.

Kristus nuolat vadino Save Dangiškojo Tėvo Sūnumi. Tačiau iš Jo žodžių aiškėjo, kad Jo santykis su Dievu ne toks, kaip kitų. “Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus” (Mt 11,27). Sakydamas “Mano Tėvas”, Jis parodydavo esant unikalią Jo vidaus gyvenimo paslaptį: “Tėvas Manyje ir Aš Jame” (Jn 10,38). Tačiau tai - ne aistringas mistiko sąlytis su dieviškąja gelme, o visai kas kita.

Kristaus asmenyje Dievo Sūnus tampa Dievažmogiu...

Karalių knygoje pasakojama, kaip pranašas Elijas ant Sinajaus kalno laukė apsireiškiant Dievo Šlovės. Siautėjo liepsnos, riaumojo viesulas, visa aplink virpėjo nuo žemės drebėjimo, tačiau tai nebuvo Dievas. Ir tik tada, kai įkaitusioje dykynėje netikėtai padvelkė švelnus, vėsus vėjelis, pranašas pagaliau pajuto Dievo artumą. Kažkas panašaus įvyko ir šventojoje istorijoje. Laukta katastrofų, krintančių žvaigždžių, o vietoj to žemėje gimė Kūdikis, silpnas, kaip ir visi kiti pasaulio kūdikiai. Laukė dangiškojo karžygio, triuškinančio priešus, o atėjo Stalius iš Nazareto ir pakvietė visus, kurie vargsta ir yra prislėgti (žiūr. Mt 11, 28). Laukė galingo Mesijo ir rūstaus Dievo Apsireiškimo, o pamatė Dievažmogį, sumažinusį Save, priėmusį “žemės kūną ir kraują”...

Žinia apie Kristų trikdė ir žydus, ir graikus. Norėdami įsprausti Jį į įprastus rėmus, vieni teigė, kad Jėzus tebuvo paprastas mirtingasis, gavęs Dievo Dvasios, o kiti - kad Jo kūnas tik atrodęs toks kaip žmogaus, o iš tikrųjų Jis buvęs dieviškoji esybė (žiūr. Irinej Sionskij. Protiv jeresei, I, 7, 25, 26; Kliment Aleksandrijskij. Stro-maty, VII, 17). Tuo tarpu Evangelijos pasakoja apie Žmogų, Kuris valgė ir gėrė, džiaugėsi ir kentėjo, buvo gundomas ir nužudytas; o kartu Jis, būdamas be nuodėmės, atleido nusidėjėliams, kaip atleidžia Dievas, ir neskyrė Savęs nuo Tėvo. Todėl Bažnyčia skelbia ir tiki Jėzų, Dievo Sūnų, Aukščiausiojo Žodį, veikiantį Dievą, tarsi prasiskverbiantį į pačias kūrinijos gelmes.

Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

   ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė,

ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė...

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo Šlovę -Šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,

pilno malonės ir tiesos...

Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas,

Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė (Jn 1,1-18).

Kristaus Dievažmogiškumas yra Dievo Apsireiškimas ir Apreiškimas atskleidžiantis žmogų.

Jau pranašai žinojo, kad visa ko Pirmoji priežastis - ne beasmenė Galia ar bejausmė, kaip visos kitos Visatos jėgos, kosminė Tvarka, bet - Gyvas Dievas, kalbąs su žmonėmis, dovanojęs jiems Savo “paveikslą ir panašumą”. Jis nori sandoros su žmogumi ir siūlo jam amžinąjį gyvenimą. Tiesa, Senajame Testamente Dievo sumanymas ir Jo veidas buvo tarsi už uždangos, tik Jėzaus atėjimas priartina Kūrėją prie žmonių. Mesijas turi parodyti pasauliui, kad Dievas yra Meilė, kad Jis kiekvienam gali tapti Tėvu. Palaidūnai žemės vaikai kviečiami į Tėvo namus, kad ten vėl įgytų prarastą įsūnystę.

Vardan to pasaulyje gimsta Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus, kuris Savyje sutaiko žemę ir dangų. Naujajame Testamente realybe tapo tai, ko Senajame tik nedrąsiai tikėtasi. Nuo šiol vienovė su Jėzumi bus vienove su Dievu.

“Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume dievais”, - šie šventojo Afanasijaus žodžiai perteikia Įsikūnijimo paslapties esmę.

Išganytojas

Kristus sakė: “Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mk 10,45). Žodis “išpirka”, “išpirkimas” Biblijoje buvo vartojamas kaip išganymo sinonimas, nes išpirkos sąvoka susijusi su išvadavimu iš vergijos ir įsigijimu sau. Praeityje Viešpats išgelbėjo Senojo Testamento Izraelį ir padarė jį “savo tauta”, taip ir dabar Naujojo Testamento Bažnyčia turi tapti Jo “dalimi” (žiūr. lPt 2,9-10; Gal 1,4; Tit 2,14).

Išganymas yra ir šis tas daugiau - kūrinijos grįžimas į skirtąjį iš aukščiau kelią. Ėmusi vergauti blogiui, visa ji, pasak apaštalo Pauliaus, su “ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai” (Rom

8,19). Išganytas žmogus nebus atskirtas nuo likusios kūrinijos, o ves ją į “naują dangų ir naują žemę” (Apr 21,1).

Logos liepsna “spindi tamsoje” (Jn 1,5) tolydžio apimdama Visatą. Nesantaikos ir dūlėjimo karalystei Dievas teikia gaivinančios jėgos - vienovės, harmonijos ir meilės. Ir nelyginant augalas, besistiebiantis į saulę, visa gamta atsiliepia į šį kvietimą ir paklūsta Žodžiui.

Juo daugiau sužinome apie Visatos sąrangą, juo labiau aiškėja, kad čia viskas tolydžio kyla aukštyn. Iš pradžių susiformuoja struktūros, po to atsiranda gyvybė ir, galiausiai - žmogus. Kova nenurimsta nė akimirkai. Chaoso Drakonas žingsnis po žingsnio traukiasi į tamsą, o šviesa sklinda vis plačiau.

Žmogui pamynus savo paskirtį, Pats Žodis apsireiškė pasauliui, tapdamas įsikūnijusiu “naujuoju Adomu”.

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų...” (Jn 3,16).

Tačiau Jėzaus pasiaukojimas negalėjo netapti tragedija. Tas, Kuris susivienija su puolusiu pasauliu, neišvengiamai susisieja ir su jo kančia. Nuo tol kiekvienos būtybės skausmas - Jo skausmas, Jo Golgota. Tarp žmonių Jėzaus laukia ne iškilmės, o kančia ir mirtis.

Būdamas be nuodėmės, Jis ima Sau visus nuodėmės padarinius. Todėl Bažnyčia visus, einančius paskui Jį, ragina: “Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo Vadovą ir Ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj Sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo Kryžių” (Žyd 12,1-2).

Jo pirmtakai buvo ankstesniųjų amžių šventieji ir kankiniai, kuriuos persekiojo ir žudė. Jų veidai susiliejo viename Mesijo paveiksle, kurį Izaijas Antrasis regėjo mistiko akimis. Karaliai ir tautos, pasikliaudamos žemiškąja galia, su panieka žvelgė į tikrąjį Viešpaties Tarną. Tačiau jiems teko patirti, kad kaip tik šis paniekintas Kankinys ir buvo Dievo Išrinktasis.

Kas tikėjo tam, ką mes girdėjome?

Ir kam buvo apreikšta Viešpaties petys?

Jis kyla aukštyn kaip atžala Jo akivaizdoje ir kaip šaknis iš ištroškusios žemės; nėra Jam išvaizdos ir gražumo; mes žiūrėjome į Jį, ir nebuvo ko žiūrėti, kad Jis patiktų mums.

Buvo paniekintas ir paskutinis iš žmonių, skausmo vyras ir kurs pažinęs negalią;

Jo veidas buvo lyg paslėptas ir paniekintas, todėl mes nekreipėme į Jį dėmesio.

Tikrai Jis ėmė Sau mūsų skausmus

V. Svirskis. Nukryžiuotasis (1890 m.)

ir Jis nešė mūsų sopulius, o mes laikėme Jį tarsi raupsuotu,

Dievo užgautu ir pažemintu.

Jis buvo sužeistas dėl mūsų neteisybių, sumuštas dėl mūsų kalčių; plakimas dėl mūsų ramybės krito ant Jojo, ir Jo randais mes esame pagydyti.

Mes visi klydome kaip avys,

kiekvienas pasuko į savo kelią,

o Viešpats uždėjo Jam visų mūsų neteisybę.

Jis buvo paaukotas, nes Pats norėjo,

ir neatvėrė Savo burnos;

ir kaip avis, vedama pjauti,

ir kaip avinėlis nutyla prieš tą, kurs jį kerpa,

taip ir Jis neatvėrė Savo burnos (Iz 53,1-7).

Mesijas - kankinys!.. Tai atrodė nepriimtina, neįtikėtina, nesuprantama. Tik nedaugelis Senojo Testamento žmonių išdrįso viešai prabilti apie tokią neįtikėtiną galimybę. Atrodė, kad tai šventvagystė. Tačiau žodis buvo tartas ir liko Rašte, trikdydamas ir vesdamas žmones į pagundą. Žydų Rašto aiškintojai stengėsi apeiti šią vietą, tarsi norėdami ją pamiršti. Tuo tarpu Jėzus priešingai - aiškino Savo misiją remdamasis pranašyste apie Dievo Tarną. “Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai...” (Lk 4,21.)

Per Savo žemiškąją kelionę Jis nesistengė pavergti žmonių akivaizdžia Savo galia. Jis buvo sumažintas “pasaulio akyse”, nes nenorėjo pažeisti žmogaus laisvės. Jėzus ieškojo ne vergų, o sūnų, brolių, kurie nesavanaudiškai pamiltų ir nueitų paskui Jį, paniekintą ir pažemintą. Jeigu Mesijas būtų apsireiškęs “šlovėje”, jeigu niekas nebūtų pajėgęs nuo Jo nusigręžti, tai būtų buvusi prievarta. Tačiau Kristus mokė kitko: “Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8,32).

Vardan žmogaus laisvės Jis apsiribojo mirtingojo galiomis, Jis tapo “mažesnis nei Tėvas” (žiūr. Jn 14,28), Jis alko, jautėsi pavargęs, Jis uždengė nuo Savęs ateitį ir Pats iškentėjo visą pasaulio kančią.

Provincijos miestelio amatininkas, apsuptas netašytų, o dažnai ir nuodėmingų žmonių, leido Savo dienas tarp skurdžių, muitininkų, pasileidėlių ir raupsuotųjų. Jis neturėjo nei ginkluotų būrių, nei įtakingų sąjungininkų. Argi tai Mesijas, kurio tiek amžių ilgesingai laukė žmonės?

Kliudė ir tai, kad Nazariečio pamokslai nesulaukė Bažnyčios oficialios vadovybės pritarimo. Fariziejai priekaištavo, kad Jis “Pats apie Save” liudija (Jn 8,13). Jis į tai atsakė: “Liudiju Aš Pats apie Save, ir apie Mane liudija Mane atsiuntęs Tėvas” (Jn 8,18). Priimti Žmogaus Sūnų reikia tikėjimo žygdarbio. Tik tyraširdžiai “regės Dievą” (Mt 5,8). Jis atsiskleis jiems Jėzaus Kristaus asmenyje, kurį “vyresnybė” pasmerkė kaip netikrą mokytoją.

Senojo Testamento Bažnyčios teologai ir hierarchai liko kurti Jo Evangelijai, ir tai nėra atsitiktinumas. Jie tapo tradicijos vergais, nes laikė ją duota visiems laikams. Jie nė trupučio neabejojo savo teisumu, o iš tikrųjų tapo Dievo darbų priešai. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad Anas ir Kajafas buvo prasčiausi iš visų vyriausiųjų kunigų. Pats hierarchų paskelbto teismo nuosprendžio Jėzui faktas yra didžiausia religinės pasaulio istorijos tragedija, įspėjimas amžiams. Dostojevskio “legendoje”, vaizduojančioje vėl atėjusį žemėn Kristų ir vėl nuteistą Jo Bažnyčios “kunigaikščių”, yra baisios tiesos...

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino.

Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė.

Visiems, kurie Jį priėmė,

Jis davė galią tapti Dievo vaikais -tiems, kurie tiki Jo vardą (Jn 1,10-12).

Mokiniams iškilusi paslaptis

Jeigu net Rašto aiškintojai ir teologai Jo neatpažino, tai kaip Jėzui pavyko rasti mokinių? Žmogiškoji logika, “kūnas ir kraujas” čia iš tiesų buvo bejėgiai. Šventų švenčiausioji tikėjimo paslaptis: kur siela sutinka savo Išganytoją? Apaštalų protą kankino abejonės, tačiau tyros meilės dėka tikėjimas paėmė viršų, ir jie nusilenkė persekiojamam Keliautojui, pripažino Jį Mesiju, Gyvojo Dievo Sūnumi.

Atsakydamas į Simono Petro išpažinimą, Kristus pranašavo apie Bažnyčią, kuri nepalūš, net jeigu ją puls visos blogio jėgos. (Mt 16,18. “Pragaro vartai” reiškia blogio galybę. Semitų kalbose “vartai” buvo jėgos sinonimas, nes stiprūs vartai padėdavo apsaugoti miestą nuo priešų.) O patį Simoną Jėzus pavadino Uola, ant kurios bus pastatyta Jo Bažnyčia. “Uola” - aramėjiškai Kifa, Kefas; graikiškai Petros, Petras.) Kad ir kaip suprastume šiuos žodžius, neabejotina, kad Viešpats skyrė apaštalui tam tikrą išskirtinę misiją. Todėl ir Bažnyčia pripažino Jį pirmuoju, vyriausiuoju. Kartais su tuo nesutinkama - atseit Petras neturėjo absoliutaus autoriteto pirmojoje bendruomenėje. Iš tikrųjų, jis nebuvo nei diktatorius, nei Bažnyčios “kunigaikštis” žemiškąja šio žodžio prasme. Tačiau ar pats Kristus ryžtingai neatmetė visų pretenzijų būti tokiais vadovais? Jėzus sakė - tegul karaliai valdo tautas, o “jūs taip nedarykite” (Lk 22,26). Todėl ne garbėtroškai “lyderiui”, o kukliam žvejui buvo pasakyta: “Ganyk Mano avinėlius” (Jn 21,15). Tik Šventosios Dvasios paveiktas jis vėliau tapo Kristaus avinėlių ganytojas. Na, o per pokalbį prie Pilypo Cezarėjos Petras dar toli gražu nebuvo tapęs Bažnyčios “uola”. Todėl Jėzus išsyk nukreipė jo mintis kita linkme. Uždraudęs skelbti mesijinę paslaptį, ėmė aiškinti apie Savo kančią ir mirtį.

Išgirdęs tai, Petras nuliūdo. Jis pasivadino Jėzų į šalį ir su jam būdingu nuoširdumu ėmė Jį guosti:

-    Dievas Tau mielaširdingas, Viešpatie! Tau neturi taip atsitikti!

Tačiau mokinio žodžiai tik žeidė Jėzaus sielą. Argi Jis Pats nenorėtų, kad “taurė Jį aplenktų?” Argi Jis troško, kad žmonės taptų Mesijo žudikais? Tačiau Jo laukė išganymo taurė, kurią teks išgerti laisva valia...

-    Eik šalin, šėtone! - pasakė Jis atsisukęs į mokinius. - Tu Man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis (Mt 16,21-23. “Šėtonas”, “aram” - priešininkas, besipriešinąs).

Petras sutrikęs nutilo, o Jėzus prašneko kreipdamasis jau į visus Dvylika. Jie turi būti viskam pasirengę. Artėja išbandymo metas. “Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka Manimi” (Mt 16,24). Kelias į Karalystę prasideda nuo pergalės prieš save. Mesijas taps auka, bet ir Jo pasekėjai turi mokytis sekti Jėzumi. Tik tada jie galės tapti mesijinės pergalės dalininkais. “Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su Savo Karalyste” (Mt 16,28).

Ar tai reiškė, kad pasaulio pabaiga ateis dar gyvenant šiai kartai? Daugelis mokinių taip ir suprato Jėzų. Tuo tarpu Jis kalbėjo ne tiek apie ateitį, kiek apie tai, kas jau vyksta, kas prasidėjo dar pirmomis Jo pamokslavimo dienomis. Kristaus pasėta sėkla auga, grūdas tampa medžiu, o tuo tarpu Teismas jau vyksta, nauja era jau prasidėjo.

Praėjo kelios dienos. Artėjo Palapinių šventė, Sukot, kurią buvo įprasta praleisti iš šakų suręstose stoginėse. Maldininkai rengėsi keliauti į Jeruzalę. Tuo tarpu Jėzus pasiliko kitapus Jordano. Ir ten įvyko dar vienas nepaprastas reiškinys. Trims apaštalams - Petrui, Jokūbui ir Jonui - buvo leista akimirką žvilgtelėti už pertvaros ir regėti antžmogišką Kristaus šlovę. Gali būti, kad Jis norėjo prieš kančią dvasiškai sustiprinti pačius artimiausius, žinodamas, kokie išbandymai jų laukia.

Sykį, pasiėmęs juos su Savimi, Jėzus pakilo į aukštą kalną, o likusieji tuo metu ilsėjosi apačioje. Kol Jis meldėsi, Petras, Jokūbas ir Jonas, įsitaisę greta, užsnūdo. Na, o kai jie pabudo, nustėro pamatę, kaip jų Mokytojas atsimainęs. Po maldos Jo veidas sužibo nežemiška šviesa, net drabužiai tapo akinamai balti. Su Juo šnekučiavosi du nepažįstamieji. Nežinia kaip, bet apaštalai suvokė, kad tai iš kito pasaulio atėję senovės pranašai. Baimė atslūgo, juos apėmė ramybė, jie pasijuto laimingi, pajuto Dievo artumą... Pamatę, kad tuodu nueina, mokiniai sujudo bijodami netekti neapsakomos šios akimirkos palaimos. “Rabi, - ištarė Petras, - gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, antrą Mozei, trečią Elijui” (Mk 9,5). Jis nesižinojo, ką sakąs, jam pasirodė, kad atėjo Palapinių šventės apeigų metas...

Nė vienas iš mokinių tiksliai neprisiminė, kas vyko toliau. Tai buvo pati Praamžio Šlovė, Šviesus Dievo artumo debesis, ir iš viršaus pasigirdo balsas: “Šitas Mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!” (Mk 9,7).

O dar po akimirkos švytėjimas išblėso, apaštalai pamatė Jėzų tokį kaip anksčiau.

Jis stovėjo vienas ant kalno viršūnės.

Petras, Jokūbas ir Jonas negalėjo atsitokėti, o Jėzus priėjęs pasakė: “Kelkitės, nebijokite!” (Mt 17,7) - ir ėmė leistis žemyn. Mokiniai tarsi sapnuodami nusekė paskui. Pakeliui Jėzus nutraukė tylą ir liepė niekam nepasakoti apie tai, ką jie matė, “kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių” (Mt 17,9).

Nedrįsdami kreiptis į Jį, mokiniai klausinėjo kits kito: “Ką reiškia ‘prisikelti iš numirusių’?..” (Mk 9,10.)

Trečioji dalis

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1911765
Design by Joomla