Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

 

NUO BETLIEJAUS IKI

KAFARNAUMO

V. Svirskis. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi.

Pirmas skyrius

KARALIAUS ERODO DIENOMIS”

4 m. pr.Kr.

Mintimis persikelkime į Judėją paskutiniais Erodo valdymo mėnesiais.

Jeruzalės gyventojai, įpratę prie piligrimų, atkeliavusių iš tolimų kraštų, tikriausiai nekreipė dėmesio į svetimšalių karavaną, traukiantį miesto gatvėmis 750-ųjų metų nuo Romos įkūrimo žiemą. Tačiau netrukus apie juos imta kalbėti, nes sužinota, kad atvykėliai ieško Judėjos karaliaus, ir visai ne Erodo, o kito, neseniai gimusio. “Mes matėme užtekant Jo žvaigždę8 ir atvykome Jo pagarbinti”, - aiškino jie (Mt 2,2). Pasirodė, kad tai buvo Rytų magai (magiai), aptikę danguje didžio Valdovo ženklą. Niekas nenustebo, kad jo imta ieškoti Jeruzalėje. Visi girdėjo pranašystes apie paslaptingą Žmogų iš Judėjos, kuriam lemta užkariauti pasaulį (žiūr. Tacit. Istorija, V. 13; Svetonij. Vespasian, 4; J.Flavij. Judeiskaja voina, VI,5,4.).

8 Yra keli šios žvaigždės pasirodymo aiškinimai. 1. Tai būta antgamtinio reiškinio. 2. Kometa. 3. Vadinamoji supernova - žvaigždė, kurios pasirodymą mini to meto kinų astronomai. 4. “Karališkųjų” planetų Jupiterio ir Saturno suartėjimas, įvykęs 7 m. pr.Kr. Pastarąją hipotezę iškėlė XVII a. astronomas J.Kepleris. Iki šiol ji turi daugiausia šalininkų. Be to, yra manančiųjų, kad pasakojimas apie tris karalius - tai alegorija, kuria norėta parodyti pagonių dalyvavimą Kalėdų įvykiuose. Tačiau nėra neginčijamų įrodymų pastarajai prielaidai paremti. Graikiškame Evangelijos tekste karaliai vadinami magais. Taip vadinti Irano žyniai. Erodui valdant, tarp Judėjos ir Irano būta dažnų kontaktų, nes Iraną valdė partai, su kuriais Erodas palaikė gerus ryšius.

“Kur yra gimusis Žydų karalius”? (Mt 2,2) - klausinėjo magai, tačiau miestelėnai, užuot atsakę, išgąstingai skubėjo šalin. Pakako tik šiek tiek žinoti, kas tuomet dėjosi Jeruzalėje, kad suprastum, koks provokuojantis ir neatsargus atrodė šis klausimas. Tačiau iš toli atvykę keliauninkai kažin ar įtarė darą akibrokštą. Veikiausiai jie visai nesigaudė, kas dėjosi Judėjoje valdant Erodui.

Šio monarcho, pataikūnų praminto Didžiuoju, gyvenimas galėtų tapti siužetu kelioms tragedijoms, panašioms į “Makbetą”. Romėnų padedamas, prieš liaudies valią užgrobęs valdžią, Erodas bergždžiai bandė pelnyti populiarumą. Per trisdešimt trejus lyg ir sėkmingo valdymo metus priešiškumas Erodui tik sustiprėjo (Apie Erodo gyvenimą žiūr. Josif Flavij. Arch. XIV-XVII ir Judeiskaja voina 1 kn).

Erodas buvo žiaurus garbėtroška, nuolat draskomas aistrų; religijos problemos, tuomet jaudinusios žydus, jam nerūpėjo. Visą dėmesį jis skyrė rūmų intrigoms ir moterims, karams ir statyboms. Erodui valdant, šalis atgavo autonomiją. Jis pastatydino dešimtis tvirtovių, o miestuose iškilo daugybė vakarietiško stiliaus pastatų. Jis vienodai uoliai rūpinosi teatrų, hipodromų, savo globėjui Augustui skirtų šventyklų statyba bei Jeruzalės Šventovės remontu. Tiesa, pastaroji sulaukė išskirtinio valdovo dėmesio. Garbėtroška Erodas panūdo užtemdyti patį Saliamoną. Jis didžiavosi Šventove, kuriai skyrė milžinišką turtą ir kurią pavertė vienu iš pasaulio stebuklų. Tačiau net tai nepadėjo užkariauti valdinių prielankumo.

Erodo tėvas buvo Idumėjos didžiūnas, o motina - arabų kilmės, todėl jis negalėjo pretenduoti į karūną. Kaip ir visi uzurpatoriai, karalius pasižymėjo liguistu įtarumu, jam visur vaidenosi išdavystės. Labiausiai nepasitikėjo savo nuverstos Chasmonėjų dinastijos palikuonimis, todėl naudojosi kiekviena proga jais atsikratyti.

Lemtingas Vaidmuo karaliaus likime teko jo žmonai Mariamnai (Miriam ar Miriamnei), Chasmonėjų giminės kunigaikštytei. (Regis, ji vienintelė būtybė, kurią Erodas nuoširdžiai mylėjo.) Ši išdidi ir drąsi gražuolė paveldėjo protėvių, kovojusių dėl šalies nepriklausomybės, dvasią. Ji nemokėjo slėpti paniekos vyrui, o jos motina Aleksandra, kuri dažnai kišdavosi į dukters šeimyninį gyvenimą, dar labiau kurstė ir be to įtaraus Erodo būgštavimus.

Aleksandra, pasinaudojusi Egipto karalienės Kleopatros įtaka, pasiekė, kad jos septyniolikmetis sūnus užimtų vyriausiojo kunigo postą, ir tuo netyčia pastūmėjo jį į pražūtį. Erodas pastebėjo, kad jaunuolis pelnė Jeruzalės gyventojų simpatijas, o šito jis negalėjo pakęsti. Mariamnos brolis 35 m.pr.Kr. šventės metu, naktį buvo paskandintas paties karaliaus akivaizdoje. Paskelbta, kad tai nelaimingas atsitikimas, tačiau sesuo ir motina puikiai žinojo, kas iš tikrųjų įvyko.

Erodo pozicijos 30 metais buvo dar tvirtesnės nei anksčiau. Oktavianui laimėjus mūšį prie Akcijaus ir tapus absoliučiu valdovu, Judėjos karalius gavo patikimą politikos orientyrą. Augustas pasitikėjo Erodu ir jį rėmė, o tai buvo jo sosto tvirtumo garantas. Tačiau juo sėkmingiau Erodas tvarkė politikos reikalus, juo labiau nepakenčiamas darėsi jo šeimyninis gyvenimas.

Ši drama pasiekė kulminaciją prasidėjus 29 metams pr.Kr. Mariamnos neapykanta vyrui tapo tokia akivaizdi, kad Erodas ėmė įtarinėti ir ją prisidėjus prie sąmokslo. Giminių kurstomas, Erodas per vieną įsiūčio priepuolį pasmerkė myriop tą, kuri jam buvo brangesnė už viską. Klusnūs teisėjai skubiai įvykdė karaliaus nuosprendį.

Mariamna neprašė pasigailėti. Ji sutiko bausmę nepaprastai oriai. Tuo tarpu motina, drebėdama dėl savo gyvybės, viešai plūdo dukterį. Ši scena sukėlė pasidygėjimą visiems karalienės mirties liudytojams.

Erodas skausmingai išgyveno tą lemtingą dieną. Kai viskas buvo baigta, jis vos neišėjo iš proto. Jį persekiojo nužudytosios paveikslas, jis nuolat kvietė Mariamną, rėkė, kad ją atvestų, gėrė iki sąmonės netekimo, kėlė naktimis orgijas, beprotiškas lenktynes, tačiau šmėklos nenustojo jo persekiojusios. Karaliaus sveikata taip pablogėjo, jog atrodė, kad jis stovi prie mirties slenksčio.

Vis dėlto Erodas atkuto ir su dviguba energija tęsė žudynių bakchanaliją. Jis nuteisė mirti Aleksandrą, savo sesers vyrą, daugelį kitų artimųjų ir dvariškių. Savo sūnus, Mariamnos vaikus Aleksandrą ir Aristobulą, grįžusius iš Romos po ilgo nebuvimo, Erodas sutiko šiltai, tačiau netrukus ir jie prarado tėvo pasitikėjimą. Suklastoti laiškai, šnipų pranešimai, kankinamų tarnų parodymai - visko buvo griebtasi šioje šlykščioje istorijoje, kuri baigėsi tuo, kad abu karalaičius pakorė Samarijoje.

Ypač niūrūs buvo paskutinieji Erodo gyvenimo metai. Nors “erodininkų” partija laikė jį idealiu valdovu, vos ne Mesiju, tačiau jis pats žinojo, kad tautos neapykanta tik sustiprėjo. Šias nuotaikas šalyje kurstė fariziejai, boikotuodavę visus karaliaus sumanymus. Daugelis iš jų buvo nuteisti myriop už tai, kad pranašavo veikią nusikalstamo valdymo pabaigą.

Nesunku numatyti, kaip sutriko septyniadešimtmetis karalius, išgirdęs, kad kažin kokie pasiuntiniai iš Rytų teiraujasi miestelėnų apie “gimusįjį Žydų Karalių”. Kas šis, dar vienas pretendentas į sostą? Kokios jėgos jį remia?.. Pats nemaloniausias dalykas šiame pranešime buvo tai, kad jis tik dabar išgirdo apie naująjį sąmokslą.

Susitikęs su svetimtaučiais, Erodas išsiaiškino, kad čia veikiausiai kalbama apie Kūdikį, laikomą busimuoju Mesiju. Su tokio pobūdžio pretendentais į valdžią karalius jau ne sykį buvo susidūręs ir žinojo, kad tokiu atveju reikia veikti greitai ir ryžtingai. Jis ėmė teirautis kunigų, kur turėtų gimti Mesijas. Išgirdęs apie Betliejų, nusiuntė ten magus viską sužinoti ir nuodugniai jam papasakoti apie naujai apsireiškusį Žydų Karalių. Erodui mažiausiai rūpėjo Biblijos pranašysčių išsipildymas. Aptemęs senio protas rezgė naujus susidorojimo planus.

Betliejus buvo netoli sostinės. Kai svetimšaliai atvyko į miestelį, ten jau seniai žinojo apie paslaptingą Kūdikį, gimusį avių pašiūrėje. Vietiniai piemenys - pirmieji mačiusieji Jį, - pasakojo apie nepaprastus ženklus, paskatinusius juos nueiti į olą.

Kūdikio tėvai, stalius Juozapas ir Marija, buvo kilę iš Galilėjos; jie atvyko į Betliejų maždaug prieš pusantrų metų, vykstant surašymui, kuris buvo surengtas kartu su priesaika9 Augustui (Lk2,l).

9 J.Flavijus nurodo, kad paskutiniais Erodo valdymo metais Augustui atsisakė prisiekti 6000 fariziejų (Arch. XVII, 2,3). Vadinasi, tuo metu vyko kažin koks surašymas, ir jį galėjo turėti omenyje evangelistas Lukas. Jis sako, kad surašymas vyko Kvirinui valdant Siriją. Kvirinas buvo Sirijos legatas pirmaisiais m.e. metais, tačiau užrašai, rasti Antiochijoje, rodo, jog Kvirinas valdė Siriją ir kelis metus pr.Kr. Tuomet nebuvo tikslaus kalendoriaus, tad tiksli Kalėdų data nežinoma. VI a. vienuolis Dionizas apskaičiavo, kad Kalėdos įvyko 754 m. nuo Romos įkūrimo. Nuo šios datos ir pradėta skaičiuoti “naujoji era”. Tačiau vėlesni tyrinėjimai parodė, kad Dionizas keleriais metais suklydo. Pasak Mato (2,1) ir Luko (1,5), Jėzus gimė prieš Erodo Didžiojo mirtį. Tačiau astronomų tyrinėjimai parodė, kad Mėnulio užtemimas, įvykęs prieš pat Erodo mirtį, buvo 4 m, pr.Kr., kovo mėnesį. Evangelijoje pagal Joną (2,20) Jėzaus priešininkai sako, kad Šventovę statė 46 metus, o statyba prasidėjo 20 m. pr. Kr. Vadinasi, šie žodžiai galėjo būti pasakyti ne anksčiau kaip 26-27 mūsų eros metais. Lukas (3,23) sako, kad tuo metu Jėzui “buvo apie trisdešimt metų”, o imperatorius Tiberijus valdė jau penkioliktus metus (Lk 3,1). Tai turėtų būti tarp 27 ir 28 metų rudens. Pasak Luko (3,2), Abilėnės tetrarchu buvo Lisanijas (žiūr. J.Flavijaus Arch. XIX, 5,1). Šį valdovą Štrausas bei kiti kritikai supainiojo su Lisanijumi, Erodo amžininku.

O Lukas turi omenyje kitą Lisaniją. R.Pokoko rastas užrašas liudija, kad jis buvo tetrarchas tarp 14 ir 29 metų. Visi šie netiesioginiai duomenys leidžia istorikams daryti išvadą, kad Jėzus gimė maždaug 7-6 m.pr.Kr.

 

Pasakota, kad Motinai su Kūdikiu atėjus į Jeruzalę atlikti apsivalymo ir pirmagimio pašventinimo apeigų, Jos Sūnui buvo išpranašauta didi ateitis. Senolis Simeonas, paėmęs Kūdikį iš Motinos rankų, padėkojo Dievui ir pasakė dabar galįs ramiai mirti, nes išvydo Išgelbėjimą, kurį Dievas prirengė, - “šviesą pagonims apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę” (Lk 2,32). Teisuolis palaimino nustebusius tėvus ir pridūrė kreipdamasis į Mariją: “Štai Šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - ir Tavo pačios sielą pervers kalavijas” (Lk 2,34-35).

Apie šią pranašystę išgirdo daugelis buvusiųjų Šventykloje. Laukusieji ateinant “Izraelio paguodos” perdavinėjo ją iš lūpų į lūpas. Be abejo, pranašystė pasiekė ir Betliejų, todėl svetimšaliai galėjo be vargo rasti Juozapą ir Mariją. Įėję į jų namus, jie padėjo prie Kūdikio kojų savo dovanas, nusilenkė Jam ir iškeliavo...

Erodas bergždžiai laukė žinių: magai nutarė grįžti į tėvynę kitu keliu, aplenkdami Jeruzalę.

Įsitikinęs, kad jo sumanymas žlugo, karalius nutarė vienu ypu pašalinti galimą pavojų. Į Betliejų buvo išsiųstas kareivių būrys, kuriam liepta išžudyti visus dvejų metų ir mažesnius kūdikius.

Nežinia, kaip šis įsakymas buvo vykdomas. Erodas, be abejo, liepė laikyti jį paslaptyje. Net Juozapas Flavijus, rašęs apie tuos laikus, nemini Betliejaus tragedijos. Tačiau jis galėjo palaikyti ją smulkmena, palyginti su daugybe kitų, žiaurų Erodo nusikaltimų.

Kad ir kaip ten būtų, Tas, kurio ieškojo žudikai, jau buvo toli. Išvykus magams, galilėjiečių šeima taip pat veikiai prapuolė. Juozapas suprato, kad protingiausia būtų išvykti iš Erodo valdomo krašto, ir iškeliavo į Egiptą - vieną iš artimiausių “išsklaidytųjų” žydų centrų.

Taigi matome, kad nuo pat pirmųjų dienų pasaulis sutiko Mesiją neapykanta ir grasinimais. Tačiau tai nebuvo visas pasaulis. Tie, kurie tikėjo ir laukė, - tyros širdies, kupini vilčių žmonės sutiko Kristų kitaip. Betliejaus piemenys, senolis Simeonas ir Rytų išminčiai pripažino Jį būsiant Karaliumi.

Tų pačių metų pavasarį sunki liga prikaustė Erodą prie patalo. Jį tebekankino įtarumas, jis vis klausė slaptų pranešimų, keletą sykių keitė testamentą. Karaliui nedavė ramybės mintis, kad tauta nekantraudama laukia jo mirties. Sužinojęs, kad kažin kokie jaunuoliai, rabinų pakurstyti, Šventovėje sudaužė Romos emblemą -paauksuotą erelį, jis liepė juos nedelsiant suimti ir kuo griežčiausiai nubausti. Nepaisydamas negalios, Erodas net įstengė dalyvauti teismo procese. Kaltinamuosius nuteisė sudeginti ant laužo, ir tai sukėlė Jeruzalėje pasipiktinimo audrą.

Merdintį karalių išgabeno į Jerichą, kur bandė gydyti vandeniu. Užėjus stipriam skausmo priepuoliui, Erodas mėgino nusižudyti, jį vos pavyko išgelbėti. Išgirdęs šurmulį ir dvariškių riksmus, vyresnysis karaliaus sūnus, kuris buvo suimtas, pamanė, kad tėvas mirė, ir paprašė sargybinio jį paleisti. Tačiau sargas įskundė karalaitį Erodui, ir šis įsiutęs liepė tučtuojau nugalabyti sūnų. Na, o po penkių dienų mirtis ištiko ir patį monarchą.

Jo agonija buvo baisi; jis svaidė prakeiksmus, kliedėdamas reikalavo naujų bausmių. Sako, jog Erodas liepęs nužudyti grupę kilmingų įkaitų, kad bent taip galėtų apkartinti tautai džiaugsmą ir priversti ją raudoti. Erodo mirties diena vėliau tapo žydų nacionaline švente.

Karaliaus artimieji surengė prašmatnias laidotuves. Purpuro drabužiais aprengtą velionį nešė ant aukso neštuvų. Už jų, lydimi gvardiečių, ėjo sūnūs: Archelajas, Antipas, Pilypas ir kiti, gimusieji iš daugybės Erodo žmonų. Tačiau, nespėjus nutilti samdytų giesmininkių raudoms, prasidėjo įpėdinių kova dėl valdžios (J.Flavij. Arch. XVII,7-13). Jordanės sritį ir Galilėją testamentas skyrė Antipui; šiauriau esančias žemes - Pilypui, o Jeruzalės sostą, Judėją ir Samariją - Archelajui. Tačiau šioms dalyboms turėjo pritarti Roma. Prieš išvykstant karaliaus šeimai, Jeruzalėje kilo neramumai: liaudis reikalavo nubausti Erodo nusikaltimų bendrininkus. Archelajas atmetė visas peticijas ir išvyko palikęs miestą romėnų globai. Šie negailestingai susidorojo su maištininkais. Nepaisant to, šalis virte virė, o pas imperatorių buvo nusiųsti delegatai su prašymu visiškai nušalinti nekenčiamą dinastiją.

Augustas patvirtino Erodo testamentą. Kiekvienas iš trijų jo sūnų gavo savąją palikimo dalį. Tačiau Archelajas bergždžiai tikėjosi gauti karaliaus titulą. Cezaris suteikė jam tik “etnarcho” - tautos valdovo titulą, tačiau pažadėjo paskelbsiąs jį karaliumi, jeigu jis įrodysiąs savo lojalumą senatui.

Antras skyrius

NAZARETAS

3 m. pr. Kr. - 27 m.

Kai žinia apie Erodo mirtį pasiekė Egiptą, stalius Juozapas, tikėdamasis, kad pavojus praėjo, ėmė ruoštis kelionei į Tėvynę. Tačiau jis būgštavo, kad Archelajas gali juos persekioti, ir negrįžo į Betliejų, o nutarė apsigyventi Šiaurėje, Nazareto miestelyje, kur anksčiau gyveno su Marija.

Tuo metu Galilėja buvo tankiai apgyvendinta, o geografinė padėtis darė ją atvirą visiems pasaulio vėjams. Frederikas Fararas rašo: “Netoliese buvo Finikija, Sirija, Arabija, Babilonas, Egiptas. Už žėrinčių Vakarų (Didžiosios) jūros vandenų beveik galėjai įžiūrėti pagonių salas ir visas žymiąsias Europos šalis. Šioje lygumoje

plazdėjo Romos vėliavos... Faraonai ir Ptolemėjai, emirai ir arsakidai, teisėjai ir konsulai - visi kovojo trokšdami valdyti šį nuostabų kraštą. Čia žėrėjo amalekiečių ietys, čia žemė dundėjo nuo Sisaros (Sezostrio) karo vežimų, ja žygiavo makedoniečių falangos, čia žvangėjo platūs romėnų kardai, čia buvo lemta skardėti kryžiuočių šūksniams, dundėti Anglijos ir Prancūzijos pabūklams. Regėjos, šiame Jezrahelio slėnyje vis susidurdavo Europa ir Azija, judaizmas ir pagonybė, barbariškumas ir civilizacija, Senasis ir Naujasis Testamentas, senovės istorija ir ateities lūkesčiai” (F.Farrar. Žyzn Jisusa Christa, p.120).

Tiesa, Nazaretas buvo įsikūręs nuošaliau nuo šių plačių istorijos vieškelių; tuo metu jį laikė užkampiu. Buvo net toks posakis: “Ar iš Nazareto gali būti kas gero?” (Jn 1,46). Ir tarsi tam, kad pamatytume, ko verti visi žmonių vertinimai, kaip tik ši skurdi gyvenvietė tapo Kristaus “gimtinė” - čia prabėgo didžioji Jo gyvenimo dalis. Beveik ketvirtį amžiaus Jis vaikščiojo akmenuotomis miestelio gatvėmis, takeliais kopė į aplinkines kalvas. Tik nedaugelis žinojo, kur tikroji Jo gimimo vieta, tačiau ir girdėjusieji apie tai vadino Jį Hanocri, Nazariečiu.

Jei galėtume apsilankyti to meto Nazarete, pamatytume maždaug šimtą baltų plokščiastogių namų, išsidėsčiusių ant kalno, kurį supa vynuogynai ir alyvmedžių giraitės. Nuo neaukštų kalvų atsiveria vaizdinga panorama, į kurią tikriausiai ne sykį žvelgė Jėzus: kalnų viršūnių mėlis, žaliuojantys slėniai, įdirbti laukai.

Daug kas pasikeitė, tačiau Galilėjos gamta tebėra beveik tokia pati, kaip ir prieš du tūkstančius metų. Keliauninkai vienu balsu tvirtina, kad Nazaretas bei jo apylinkės - tai unikalus šventosios žemės kampelis; jį vadina “kalnų rože”, “žemės rojumi”. Oras čia tyras ir skaidrus. Pasibaigus žiemos liūtims, Nazareto kalvų šlaitai pavirsta žydinčiu sodu, kur auga įvairiausios švelniausių atspalvių gėlės: lelijos, tulpės, plukės. Jėzus mėgo gėles. Jis sakė, kad netgi karaliaus Saliamono papuošalai neprilygsta joms grožiu.

Pavasarį laukuose aplink Nazaretą čyruoja vieversiai, burkuoja karveliai, ryškiai mėlynu dangaus skliautu praplaukia rausvų pelikanų pulkai. Paukščiai ir gėlės dažnai minimi Kristaus kalbose kaip sielos, be išlygų pasitikinčios Dievu, įvaizdis. Jie rodomi pavyzdžiu žmonėms, paskendusiems smulkiuose, nereikšminguose rūpesčiuose.

Galilėjiečiai - sveiki, stiprūs, nuoširdūs žmonės. Dauguma iš jų vertėsi žemdirbyste. Jie augino vynmedžius, figmedžius, alyvmedžius, ganė ožkas ir avis, dirbo žemę. Rytais Nazareto moterys, nešinos ąsočiais, ėjo prie šaltinio, iš kurio ir šiandien aplinkiniai gyventojai semia vandenį. Prie jo eidavo ir Marija. Šulinys ir dabar vadinamas Jos vardu.

Kaip Marija gyveno Nazarete? Kaip gyveno Jėzus? Apokrifų legendose apie šiuos metus pasakojama daugybė smulkmenų. Tačiau jų negalime laikyti tikromis jau vien dėl visiškai svetimos Evangelijoms dvasios. Na, o Matas ir Lukas apie šį Kristaus gyvenimo periodą linkę kalbėti santūriai, lakoniškai ir mini tik tai, ką gerai žinojo. Iš apokrifuose minimų faktų tik du galėtume laikyti tikrais. Vienas teigia, kad Juozapas mirė, kai Jėzui buvo devyniolika metų (Staliaus Juozapo knyga, XIV). Tuo tarpu legendose paprastai pateikiami simboliniai skaičiai (3,7,12,40). Jėzų, pradėjusį viešą veiklą, vadino “Marijos Sūnumi”, vadinasi, Juozapo jau nebuvo tarp gyvųjų. Pasak kito pasakojimo, Jėzus, būdamas paauglys, ganė avis (žiūr. Justin Gnostik - U sv.Ippolita. O filosofskich umozrenijach, XV,26). Tai, kaip Jėzus palyginimuose pasakoja apie piemenis, netiesiogiai patvirtina šį faktą.

Kad ir kaip ten buvo, Jaunikaitis Nazarete nuolat matė žmones, rūpestingai prižiūrinčius savo bandas. Jis matė ir vynininkus, parišančius šakeles, stebėjo pavasario sėją, pjovėjus su pjautuvais prinokusių javų laukuose. Vėliau visi šie vaizdai tapo Jo palyginimų įvaizdžiais. Jie perkelia mus į ramaus Galilėjos miestelio pasaulį, kuris nuo jaunumės supo Jėzų.

Šeštadieniais Juozapo šeima eidavo į Nazareto maldos namus, sinagogą, kur susirinkusieji klausydavosi Šv. Rašto ir jo mokytojų pokalbių. Skaitovas ištardavo šiai progai skirtų maldų žodžius, o visi susirinkusieji juos kartojo. Jėzus mėgo šiuos nuoširdžius tikėjimo liudijimus, ir vėliau Jo pamoksluose ne sykį nuskambės maldų, nuo jaunumės girdėtų Nazarete, atgarsiai (žiūr. K.Gejki. Žyzn i učenije Christa. t.1,224; R.Aron. Les anne’es obscures de Jesus. Paris, 1960).

Tačiau būtų klaidinga Galilėjos gyvenimą įsivaizduoti kaip šviesią idiliją. Ir čia kunkuliavo aistros, ir čia svajota apie laisvę. Nuo tautos lupti du ar net trys kailiai; muitininkai spaudė mokesčius imperijai, Jeruzalė ėmė savo dešimtinę, o vietos žemvaldžiai išnaudojo valstiečius. Vis dėlto žmonės tikėjo, kad anksčiau ar vėliau teisingumas triumfuos. Pranašų knygos, skaitomos sinagogose, ir iš rankų į rankas perduodami apokaliptikų kūriniai puoselėjo viltį, kad senojo pasaulio pabaiga jau ne už kalnų.

Erodui mirus, per Galilėją nuvilnijo sukilimo banga. Jam vadovavo zelotų, “uoliujų” partijos lyderis Judas Havlonitas. Religinės pakraipos anarchistas Judas ir jo bendramintis fariziejus Sadokas nepripažino jokios valdžios Dievo tautai, išskyrus paties Kūrėjo valdžią. Viskam pasiryžusių galilėjiečių minia, pagauta teokratijos idėjų, sudarė ištisą armiją ir šturmu užėmė Seforio miestą, kur buvo arsenalas. Kvinto (Kvintilijaus) Varo legionieriams vos ne vos pavyko nuslopinti maištą. Šimtai sukilėlių buvo nukryžiuoti.

Archelajas, paveldėjęs tik tėvo ydas, bet neturėjęs jo gebėjimų valdyti, 6 metais buvo nušalintas nuo sosto ir ištremtas. Jo žemės buvo perduotos Jeruzalės vyriausiojo kunigo priežiūrai, o bendra srities kontrolė tapo prokuratoriaus Koponijaus pareiga. Kaip ir Pompėjaus laikais, sritis vėl tapo Sirijos provincijos dalimi. Antipas ir Pilypas išsaugojo tetrarchų titulą, tačiau tai buvo marionetės, tapusios dar labiau priklausomos nuo imperijos.

Nuvertus Archelają Širijos gubernatorius Kvirinas, norėdamas nustatyti mokesčių dydį, pradėjo naują visos Palestinos gyventojų surašymą. Judas Havlonitas, pasinaudojęs šia aplinkybe, vėl sukurstė Galilėją sukilti prieš romėnus, tačiau jis netrukus žuvo mūšyje. Tai nenuslopino karingojo mesianizmo dvasios. Galilėjos valdovas Erodas Antipa, labiausiai branginęs savo ramybę, labai dažnai ją prarasdavo. Vos tik iškildavo naujas vadas, raginantis tautą griebtis ginklų, galilėjiečai tuoj pat atsiliepdavo į šį kvietimą tikėdamiesi, kad lemiamu momentu iš dangaus nusileis angelai ir padės sutriuškinti romėnų erelį. Flavijus rašė: “Šiems kariams niekuomet nebuvo galima priekaištauti dėl didvyriškumo stygiaus”. (Judeis-kaja voina, III, 3,2; apie zelotus žiūr. J.Flavij. “Arch.” XIV, 9,2, XVIII, 1,1, “Jud. vojna”, I, 10.5; II, 8,1). Nenuostabu, kad praėjus šešiasdešimčiai metų, Vespasiano (Vespasjano) armijai, žygiuojančiai per Galilėją, teko šturmuoti beveik kiekvieną kaimą.

Jėzaus namuose tikriausiai žinota apie Judo sukilimą, nes Seforis buvo netoli Nazareto. Gali būti, jog ten lankėsi kai kurie partizanai, ir Marijos Sūnus juos matė. Jis pats vėliau kalbės apie laisvę ir Dievo valdžią, tačiau tarp Jo ir žmonių, pasirinkusių prievartos kelią, iškils praraja. Nazarete brandintas dvasinis perversmas, kurio prasmės zelotai nepajėgs suvokti.

Apokrifų autoriai nešykštėjo stebuklų, kuriais vaikelis Jėzus neva visus stulbinęs. Tačiau iš Evangelijų matyti, jog Jis niekuo nerodė esąs pranašesnis už kitus žmones; priešingai Jis tarsi slėpė nuo pašalinių Savo paslaptį. Tik vieną sykį Jis leido suprasti tėvams, kad priklauso ne jiems, o kitam, aukščiausiajam pasauliui. Tai įvyko per Velykas, matyt, prieš pat Galilėjos sukilimą.

Kaip ir visi dievobaimingi žydai, Juozapas kasmet per šventes lankydavosi Jeruzalėje. Moterys neprivalėjo to daryti, tačiau Marija mylėjo Šventovę ir visuomet vykdavo į Jeruzalę. Kai Jos Sūnus religiniu požiūriu tapo pilnametis, Jį paėmė drauge.

Švenčių dienomis visais keliais, vedančiais į sostinę, tįsojo margos maldininkų voros, slėniai gaudė nuo giedamų psalmių. Jeruzalėn suplūsdavo tūkstančiai tikinčiųjų, sargyba vos įstengė palaikyti tvarką. Minia užtvindydavo aikštę priešais Šventovę, buvo nuolat aukojamos aukos, o vakarais šeimos rinkdavosi namuose šventinėn puoton.

Pasibaigus iškilmėms, Juozapas ir Marija iškeliavo namo. Jie ėjo drauge su giminėmis ir kaimynais, todėl iš pradžių nesijaudino nematydami šalia Jėzaus. Tačiau, supratę, kad Jis liko mieste, tėvai sunerimo ir nuskubėjo į Jeruzalę. Laikai buvo neramūs, ir Marijos širdis spurdėjo iš baimės.

Sausakimšame mieste buvo nelengva rasti Sūnų. Juozapas su Marija ilgai vaikščiojo gatvėmis, kol pagaliau pateko į galeriją, juosiančią Šventovę. Ten paprastai Rašto aiškintojai ir rabinai leido laiką aptarinėdami teologijos reikalus, komentuodami Įstatymą. Tarp jų Motina ir pamatė Jėzų. Jis sėdėjo klausydamasis mokslo vyrų kalbų ir Pats jų klausinėdamas. Rašto žinovai “stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais” - juk tai buvo niekam nežinomas Paauglys iš Galilėjos, nesimokęs jų mokyklose...

-    Vaikeli, - sušuko Marija, - kam mums taip padarei?! Štai Tavo tėvas ir Aš su sielvartu ieškome Tavęs.

-    Kam gi Manęs ieškojote? - atsakė Jėzus. - Argi nežinojote, kad Man reikia būti savo Tėvo reikaluose?

Šie žodžiai sutrikdė tėvus. Atrodė, kad Jis staiga tapo paslaptingas ir neprieinamas. Jie nesuprato, ką Jis turi omenyje. Tačiau Jėzus tučtuojau pakilo ir nusekė paskui tėvus. Tą vienintelį kartą nežemiškos šviesos spindulys blykstelėjo pro debesis ir išnyko. Jis vėl buvo paprastas Vaikas, kaip ir kiti vaikai.

Po šio atsitikimo Jeruzalėje Jėzus, pasak evangelisto, buvo “klusnus” tėvams ir “augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse”. Tuo tarpu Marija išsaugojo “Savo širdyje” šį pirmą besipildančios pranašystės ženklą. (Lk 2,41-52. Šv.Justinas rašo, kad Jėzus “augo, kaip auga visi žmonės, atiduodamas kiekvienam amžiui deramą duoklę”. Šv.Justin. “Dialog s Trifonom Judejem, 88).

Jėzus nesimokė teologijos mokykloje, kaip Jo amžininkai, jaučiantys religinį pašaukimą. Jis tapo staliumi ir mūrininku10 ir, mirus Juozapui, pelnė Motinai duoną savo triūsu.

10 Graikiškas žodis (TEXTOV), nurodąs Jėzaus užsiėmimą, reiškia ir “stalius”, ir “mūrininkas”. Žiūr. gausybę įvaizdžių, susijusių su statybininko darbu, Kristaus kalbose ir palyginimuose.

Evangelistas Lukas sako, kad žmonės mylėjo Jėzų, tačiau jiems Jis tebuvo kaimo vaikinas, tiesa, gal kiek keistokas, dažnai paskendęs kažin kokiose vien Jam težinomose mintyse. Net ir gerai JĮ pažinoję, beveik kasdien matę Nazareto gyventojai nepastebėjo Jame nieko antgamtiško. Kai Jis pradėjo skelbti Dievo Karalystę, tai buvo jiems netikėta, visi negalėjo tuo atsistebėti. Veikiausiai tėviškėje Jėzus neturėjo artimų draugų. Niekas iš nazariečių, išskyrus dvi ar tris moteris, nenusekė paskui Kristų.

Nazariečių netikėjimas stebino patį Kristų (Mk 6,6). Jo žodžiais, nazariečiai patvirtino posakį: “Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje” (Lk 4,24).

Marija ir Jos Sūnus turėjo daug giminių Nazarete. Marijos sesuo su šeima, Jėzaus pusbroliai bei pusseserės.11 Tačiau ir šie žmonės dvasiškai buvo Jam svetimi. Jų pasaulėlis ribojosi namais, darbu, kaimynais. Vėliau, sužinoję apie Jėzaus pamokslus ir veiksmus Kafarnaume, Jo broliai sunerimo ir nutarė, kad Jis išprotėjo.

Dvasinę Kristaus vienatvę atspindi ir žodžiai, nepatekę į Evangelijas: “Tie, kurie šalia Manęs, Manęs nesuprato”.12

11 Jau vien tai, kad Jėzus prieš mirtį paliko Savo Motiną mokinio globai (Jn 19,25-27), liudija, jog Jis buvo vienintelis sūnus. (Žiūr. Hillarii. In Matt, IX,92). Jokūbas, Jozė, Judas ir Simonas Evangelijoje vadinami “broliais” (Mk 6,3), bet neaišku, ar jie buvo Mergelės Marijos seserėnai (Jn 19,25), ar Juozapo vaikai iš pirmos santuokos, kaip teigia apokrifai (pavyzdžiui, Juozapo Staliaus knyga”, II). Gali būti, kad ir vienus, ir kitus vadinta “Jo broliais”. Ir graikų, ir žydų kalbose žodis “brolis” gali reikšti skirtingą giminystės laipsnį.

12 Tai citata iš apokrifo “Petro darbai”, X sk. Pasak žymaus nūdienos Naujojo Testamento žinovo I.Jeremiaso, šie žodžiai veikiausiai yra autentiški.

Vienintelė artima būtybė tebuvo Jo Motina.

Evangelistai mažai kalba apie Mariją, tačiau net jei jie nebūtų pasakę apie Ją nė vieno žodžio, tai nebūtų sumenkinę Mesijo Motinos didybės. Jis augo Jos akivaizdoje, Ji pirmoji motiniškai mokė Sūnų, Ji buvo vienintelė įvykusio Jame stebuklo liudytoja.

Marijai buvo apreikšta, jog Jos Sūnus - Dievo Pateptasis, bet mums dabar sunku įsivaizduoti, kiek dvasios jėgų Jai prireikė, kad tikėjimas tuo neišblėstų; mes juk žvelgiame iš kito taško. Jei pamėgintume įsivaizduoti kasdienį gyvenimą Nazarete, suvoktume, kad Marijai teko įveikti sunkų išbandymų kelią, skiriantį Apreiškimą nuo Prisikėlimo.

Subtilus žmogaus sielos žinovas Fransua Moriakas pabandė apžvelgti šį kelią: “Vaikas tapo jaunuoliu, suaugusiuoju. Jis nebuvo didis, Jo nevadino Aukščiausiojo Sūnumi; Jis neturėjo sosto, o sėdėjo ant taburetės prie ugniakuro varganoje trobelėje. Motiną galėjo apnikti abejonės, tačiau Lukas (2,51) liudija: “Motina laikė visus įvykius Savo širdyje...” Ji saugojo širdyje pranašystes ir niekam, gal net ir Savo Sūnui apie jas nesakė” (F.Mauriac. La vie de Jesus. Paris. 1962, p. 33).

Kaip formuojasi asmenybė, ypač nepaprasta asmenybė, visada lieka mįslė, o juo labiau neįmanoma perprasti Jėzaus sielos paslapties. Argi galime žinoti, apie ką Jis mąstė dirbdamas ankštose dirbtuvėlėse, ko meldė Viešpatį? Tik vienas dalykas nekelia abejonių: Jo nekamavo vidiniai konfliktai, kurie nuo pat vaikystės kankina žmogų; demoniškos stichijos neturėjo Jam jokios valdžios. Jeigu Jis ir patyrė kokią vidinę tragediją, ji galėjo kilti tik dėl vienatvės, gailestingumo ar skausmo prisilietus prie blogio pasaulio, bet tai nebuvo kančia dėl savo nuodėmių ar dėl kovos su žemaisiais instinktais. Tai liudija visa, ką žinome apie Jėzaus charakterį.)

Net toks krikščionybei priešiškas mokslininkas kaip Dovydas Štrausas, ilgai mąstęs apie Evangelijas, pripažino, kad Jėzaus dvasios harmonija atsiradusi ne po išgyventos vidinės krizės, o dėl natūralios Jam duotų galių raidos. Štrausas rašė: “Kai charakteris kristalizuojasi kovojant, patiriant sukrėtimus, visuomet lieka neišdildomų šios kovos pėdsakų, be to, juntamas rūstumas, aršumas, niūrumas. Tokie buvo Povilas, Augustinas, Liuteris. Tačiau Jėzui tai visai nebūdinga. Jis išsyk iškyla prieš mus tobulos prigimties, paklūstančios tik savo pačios įstatymui, pripažįstančios ir sąmoningai teigiančios save; jai nereikia keistis ir pradėti naują gyvenimą” (D.Štraus. Žyzn Jisusa, t.l, p.195.)

Jis nesijautė nuodėmingas, o tai būdinga visiems šventiesiems, Jis buvo be ydų. Nors Jis dažnai likdavo vienišas ir nesuprastas, tačiau tai netemdė Jo šviesios dvasios; Jėzus nuolat buvo su Tuo, Kurį Jis vadino Savo Tėvu.

Laisvomis nuo darbo valandėlėmis, kaip ir vėliau, pamokslavimo metais, Jėzus veikiausiai mėgo lankytis nuošaliose vietose, kur tyloje Jame skambėdavo Dangaus balsas. Ten, ant Nazareto kalvų, nepastebimai brendo pasaulio ateitis...

Kas tuomet tai galėjo numatyti? Romos politikai nė neįtarė, kad ateis diena, kai jų ainiai atsiklaups prieš Stalių iš tolimos Rytų provincijos.

Didūs ir menki įvykiai sekė vienas po kito. Germanai sutriuškino legionus Teutoburgo miške; kildavo riaušės čia prie Dunojaus ir Reino, čia Galijoje ir Frakijoje. Mirė Augustas, paskelbęs save dievu, o jo įpėdiniu tapo niūrus ir įtarus Tiberijus. Mirė Ovidijus, Titas Livijus, Hilelis. Gimė Plinijus Vyresnysis; filosofas Seneka grįžo iš Egipto į Romą. Judėjai paskirtas penktasis prokuratorius Poncijus Pilotas.

Tuo tarpu Nazarete iš pažiūros viskas liko po senovei. Tačiau ilgas parengiamasis Jėzaus gyvenimo periodas ėjo į pabaigą. Jam buvo maždaug trisdešimt metų ir, kupinas dvasios bei kūno jėgų, Jis telaukė ženklo, kad galėtų mesti į pasaulio dirvą pirmas Gerosios Naujienos sėklas.

Ir ženklas buvo duotas.

Trečias skyrius

TAISANTYSIS KELIĄ. JĖZUS DYKUMOJE

27 m.

... Grupė žmonių, kunigų ir Rašto aiškintojų, išėjo pro Jeruzalės vartus ir pasuko keliu, vedančiu prie Jordano krantų. Išsirengti į šią kelionę juos paskatino kalbos apie jauną atsiskyrėlį Joną. Per trumpą laiką jis pagarsėjo visoje šalyje. Delegacijai buvo nurodyta išsiaiškinti, ką šis žmogus sumanęs, ko jis moko, ar jis nekursto liaudies prieš valdžią.

Jonas save vadino “šaukiančiojo (t.y. pasiuntinio, šauklio) balsu”, o tai daug pasako apie jį.

Prieš penkis šimtus metų, pasibaigus tremčiai, kai žydai galėjo grįžti iš Babilono, didysis religijos mokytojas Izaijas Antrasis sukūrė himną apie Dievo Apsireiškimą. Jame pasakojama apie Velykinę eiseną per bevaisę dykumą, kuri pražysta Viešpaties akivaizdoje pavirsdama sodu. Priekyje - šauklys. Jis ragina taisyti kelią Einančiajam (Jz 40,3).

Nuo to meto viltis sulaukti Mesijo buvo siejama su šiuo regėjimu. Tikėtasi, kad Išganytojo šaukliu taps pats pranašas Elijas, vėl atsiųstas į žemę.

Esėjų vienuoliai, gyvenusieji prie Negyvosios jūros, tikino, kad šauklių vaidmuo teks jiems (žiūr. Kumranskij ustav, VIII,12-14).

Tačiau jiems atrodė, kad pasaulis taip giliai nugrimzdęs į nuodėmių liūną, kad tik “Šviesos sūnūs” verti sutikti Mesiją. Kumrano gyventojai laikė save vieninteliais išrinktaisiais. Esėjų nuomone, pasaulio istorija nenusisekė, ir visi, išskyrus juos, pasmerkti. Jie gyveno už savo kaimelių sienų, kruopščiai atlikinėjo apeigas ir tikėjo, kad Jeremijo išpranašauta Naujoji Sandora bus sudaryta tik su jais (žiūr. Įvadą).

Žinoma, ir tarp sektantų buvo žmonių, neabejingų “tamsos sūnų” likimui. Ne visi galėjo džiaugtis pasaulio žūtimi ar ramiai taikstytis su šia perspektyva. Vienas iš Kumrano teologų rašo: “Argi ne visos pasaulio tautos neapkenčia skriaudos?.. Argi ne iš visų tautų lūpų skamba Tiesos balsas?” (Kniga Tain, 8-11). Tačiau čia pat su kartėliu pripažįsta, kad niekas nesivadovauja Dievo tiesa. Vadinasi, nusidėjėliams nėra ko tikėtis. Šventieji privalo budėti. O ar verta krimstis, jeigu nedorėliai gaus, ko nusipelnę?..

Jono pamokslai tikriausiai sukėlė sumaištį esėjų gretose. Jie negalėjo jam nieko prikišti, o juo labiau negalėjo šio atsiskyrėlio priskirti prie “tamsos sūnų”. Jonas buvo dar didesnis asketas nei kumraniečiai. Jis vilkėjo šiurkščiu kupranugario vilnų apdaru, kokį dėvi piemenys, jis vykdė naziro* įžadus, tai yra nesikirpo plaukų, negėrė vyno. Jis mito saulėje džiovintais skėriais ir lauko medumi. Tačiau šiam atsiskyrėliui buvo svetimas pasipūtėliškas esėjų didžiavimasis savimi, jis nenusigręžė nuo pasaulio, o ėmė pamokslauti Judėjai ir visiems Jeruzalės gyventojams bei Pajordanei, t.y. visai Izraelio tautai.

* Mt 3,4; Mk 1,6; Šv.Justin. Dialog s Trifonom Judejem, 88; sv. Epifanij. Panarion, 30. T.p. žiūr. Josif Flavij. Judeiskaja voina, slaviška versija, 11,2. Nazirais ar nazorėjais senovėje vadinti žmonės, pasiaukoję Dievui ir davusieji įžadą negerti vyno ir nesikirpti plaukų, (žiūr. Sk 6,1-21). Tarp Nazareto miestelio pavadinimo (žydiškai “Nocerat”) ir žodžio “naziras” (“nazirit”) nėra nieko bendro.

Jonas kilęs iš kunigų luomo. Jis anksti liko našlaitis ir augo pas svetimus žmones. Tikėtina, kad jį buvo įsūniję ne kas kitas, o esėjai, kurie dažnai imdavo auklėti našlaičius (žiūr. J.Flavij. Judeiskaja voina, II, 8. J.Danielou. Jean-Baptiste, temoin de l’Agncau. Paris. 1964, p.42). Tačiau Jonui sukakus trisdešimt, Dievas nurodė palikti dykumą. Jam buvo apreikšta misija tapti “šaukiančiojo Balsu”, Išganytojo pirmtaku.

Jonas nuėjo į Jordano slėnį, esantį šalia dykumos ir ėmė pamokslauti. “Atsiverskite,** - sakė pranašas, - nes prisiartino Dangaus karalystė” (Mt 3,2). Jo žodžiai buvo tarsi grūdai, nukritę į supurentą dirvą - jie išsyk sulaukė plataus atgarsio. Prie upės iš aplinkinių miestų ir kaimų plūdo minios žmonių. Ėjo Rašto aiškintojai ir kareiviai, valdininkai ir valstiečiai. Pranašo žodžiai ir pati jo išvaizda darė milžinišką įspūdį. Jis kalbėjo apie pasaulio Teismą ir, regėjos, visa Jono aplinka dvelkia artėjančių didžių įvykių nuojauta.

* Rusiškame Evangelijos tekste yra ne “atsiverskite”, o “atgailaukite". Šį žodį vartoja ir autorius. Toliau, vietoj žodžių “Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų”, autorius rašo: “Dievas gali pažadinti Sau Abraomo vaikų”. - Vert.past.

Prasidedančios mesianiškos eros simboliu Jonas pasirinko apsiplovimo Jordano upėje apeigą. Jordaną nuo seno laikyta Šventosios žemės riba. Atgaila apvalo sielą, panašiai kaip vanduo nuplauna kūną. Kai pagonis įeidavo į Senojo Testamento Bažnyčią, jam atlikdavo tevilą, apiplovimą (žiūr. Mišna, Pesachim, VIII,8). Na, o pranašas reikalavo, kad šią apeigą atliktų patys žydai, tuo paliudydami, jog jie gimė naujam gyvenimui. Todėl Joną ir vadino Hamatvilu, Krikštytoju (“tevila” - graikiškai “baptisma” - reiškia panirimą, apsiplovimą. Šis žodis verčiamas “krikštas”).

Daugelis žydų užsigavo, kad jiems siūloma atlikti tevilą, tarsi jie būtų ką tik atsivertę kitatikiai. Argi jie, Dievo tautos nariai, savaime nėra pašvęsti? Tačiau Krikštytojas nedvejodamas pareiškė, kad toks požiūris klaidingas. Pamatęs ant kranto stovinčius Rašto aiškintojus, jis kreipėsi į juos griežtai ir rūsčiai: “Angių išperos! Kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?.. Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas - Abraomas.’ Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų” (Mt 3,7-9. Čia esama žodžių žaismo: aramėjų kalba “banaija” - sūnus, o “abnaija” - akmuo). Sandoros vaikais ne gimstama, o tampama vykdant Viešpaties Įsakymus.

Jonas kaltino lengvabūdiškumu ir tuos, kurie tikėjosi pelnyti nuodėmių atleidimą vien atlikdami tevilos apeigą. Jis reikalavo perkainoti visą gyvenimą ir nuoširdžiai atgailauti. Prieš krikštą žmonės “išpažindavo nuodėmes” (Mt 3,6). Tačiau ir to nepakanka. Reikėjo realių vidinio atsimainymo rezultatų. “Duokite tikrų atsivertimo vaisiui.. - ragino pranašas. - Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį” (Mt 3,7-10).

Ko Jonas siekė? Ar jis ragino tautą užsisklęsti nuo pasaulio už vienuolyno sienų? Asketo lūpose tai skambėtų visai suprantamai. Tačiau Jonas troško didesnio dalyko: kad žmonės, likdami ten, kur jie gyvena, išsaugotų ištikimybę Dievo žodžiui.

Pasak Juozapo Flavijaus, Jonas mokė tautą “tyros gyvensenos, teisingumo vienas kitam ir dievobaimingumo” (Arch. XVIII, 5,2). Pabrėždamas etinių Įstatymo normų reikšmę, Krikštytojas tęsė senovės pranašų tradicijas. Jis nedaug tekalbėjo apie ritualus, į pirmą vietą kėlė dorovines žmogaus pareigas: “Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro”. (Lk 3,11). Pranašas nesiūlė kariams mesti tarnavus, jis sakė, kad jiems kur kas svarbiau vengti prievartos ir įdavinėjimo. Visų nuostabai jis nepasmerkė net niekingojo mokesčių rinkėjų, muitininkų amato, tik reikalavo, kad šie neimtų daugiau nei nustatyta (rinkdami imperijos mokesčius muitininkai paprastai lobdavo gyventojų sąskaita).

Na, o šio pasaulio galingųjų Jonas visai nepaisė, todėl veikiai sukėlė jų nepasitenkinimą. Pasak legendos, Krikštytojas sykį apsilankė Jeruzalėje ir pasakė kalbą, nukreiptą prieš Tarybos narius. Kai jo paklausė, kas jis ir iš kur, Jonas atsakė: “Aš žmogus ir gyvenau ten, kur vedė Dievo Dvasia, maitindama mane šaknelėmis ir medžių ūgliais”. Pagrasintas susidorojimu, jeigu nenustos kurstęs minios, Jonas atsakė: “Tai jums reikia nustoti darius niekingus darbus ir priglusti prie savo Viešpaties Dievo.” Taryboje tąkart buvęs esėjas vardu Simonas paniekinamai metė: “Mes kasdien skaitome šventas knygas, o tu ką tik kaip žvėris išėjai iš miško ir drįsti mus mokyti bei vesti į pagundą žmones savo maištingomis kalbomis”. Po šio įvykio Krikštytojas nė sykio nesilankė Jeruzalėje.13

13  Žiūr. Flavijaus “Žydų karo” slaviškąją versiją, 11,2. Esėjo dalyvavimas rabinų Taryboje buvo visiškai įmanomas dalykas. Kai kurie esėjai gyveno miestuose ir buvo gana įtakingi. Erodas buvo jiems palankus. Vieną iš esėjų, Menahemą, jis net padarė rabinų Tarybos vadovu (J.Flavij. Arch. XV, 10,5; Mišna, Hagiga, 11,2).

Jonas paprastai gyveno netoli Betanijos (Betabaros) - perkėlos per upę, ten ir krikštijo ateinančius žmones.** Per trumpą laiką prie Jono susitelkė bendruomenė, kuriai jis sudarė taisykles ir išmokė savo maldų. Mes žinome tik dviejų Jono mokinių vardus -Andriejaus iš Betsaidos ir Jono, Zebediejaus sūnaus. Abu buvo žvejai, atkeliavę nuo Galilėjos jūros pakrančių.***

Kaip joanitai vertino savo mokytoją? Veikiausiai laikė jį eschatologijos Pranašu, kurio daugelis laukė ateinant.**** Tačiau kai kurie ėmė manyti, kad Krikštytojas ir esąs žadėtasis Mesijas.

Jono poveikis kasdien stiprėjo. Savo kalbose jis ėmė smerkti ir Erodą Antipą, kuriam priklausė Jordano sritis. Flavijas rašo, kad galiausiai tetrarchas “ėmė būgštauti, kad dėl Jono įtakos masėms nekiltų kokių nors neramumų” (Arch. XVIII, 5,2).

**  “Betabara” reiškia “perkėlos vieta” (palyginti su “Vifavara”,Ts 7,24). O “Betanija” (ar “Vifanija”, taip šis miestelis vadinamas seniausiuose Jn rankraščiuose) reiškia “laivo (ar valties) vieta”. (Jn 1,28). Tuo tarpu šalia Jeruzalės esanti Betanija, matyt, reiškia “Vargšo namai”. (Betani).

*** Jn 18,15. Akivaizdu, kad Jonas išskyrė Andriejų ir Joną iš savo mokinių tarpo (žiūr. Jn 1,35).

**** Įst 18,15. Apie šį žydų eschatologijos aspektą žiūr. S.Trubeckoj. Uienčje o Logose v jego istoriji. M., 1906, p. 282-284.

Jonas Krikštytojas (XIX a. liaudies skulptura.)

Sunerimo ir Sinedrionas, jis ir nusiuntė grupę kunigų prie Jordano.

-    Kas tu? Gal esi Mesijas? - paklausė atvykusieji Krikštytojo.

-    Aš nesu Mesijas, - atsakė šis.

-    Tai kas gi? Gal Elijas?

-    Aš ne Elijas.

-    Pranašas?

-    Ne!

-    Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą atsiuntusiems mus? Ką sakai apie save?

-    Aš - šaukiančiojo balsas: “Tyruose taisykite Viešpačiui kelią!”, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.

-    Tai kam tu krikštiji, - klausė jo, - jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei Pranašas?

Ir tuomet jie išgirdo kupiną nuolankumo ir gilaus tikėjimo atsakymą, kuris aiškiai rodė, jog Jono pašaukimas - būti Kristaus pirmtaku:

-    Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi Tas, Kurio jūs nepažįstate, Kuris po manęs ateis, už mane galingesnis, Kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio... Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: Jis išvalys Savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi (Jn 1,19; Lk 3,16-17; Mt 3,11-12).

Visi suprato, ką tai reiškia. Pasaulis turės išlaikyti išbandymą Dievo tiesos ugnimi, o Jonas tėra šios apvalančios audros šauklys.

Mesijo nuo seno laukta, tačiau mokytojas prie Jordano paskelbė, kad pagaliau atėjo Jo dienos. Klausantis Jono, žmonių lūkesčiai tolydžio stiprėjo (Lk 3,15). Daugelis žinojo, kad Išganytojas ilgai liks neatpažintas, todėl Jono žodžiai: “Jis stovi tarp jūsų” privertė greičiau plakti širdis.

Ir kaip tik tuo metu ant kranto minioje pasirodė Žmogus iš Nazareto.

Kažin ar Jo atėjimas atkreipė kieno nors dėmesį, juk Jis drauge su kitais rengėsi krikštytis. Tačiau visus nustebino keisti pranašo žodžiai, ištarti Galilėjiečiui, priėjusiam prie vandens: “Tai turėčiau būti Tavo pakrikštytas”. Ar Jonas ir anksčiau žinojo, ar tik dabar pajuto, kad priešais stovi ne paprastas žmogus, o Tas, Kuris galingesnis už jį? Jėzaus atsakymas: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui”, - nieko nepaaiškino aplinkiniams. Ar Jis norėjo pasakyti, jog “mudviem”, tai yra visiems žmonėms, reikia pradėti nuo atgailos? Norėjo parodyti pavyzdį? O gal krikštą laikė Savo misijos pradžios ženklu? Kad ir kaip ten būtų, šie žodžiai įtikino Joną, ir jis sutiko atlikti apeigą.

Tai buvo simboliškas susitikimas.14 Atsiskyrėlis, vilkintis šiurkščią vilnos drapaną, pajuodusiu nuo saulės veidu, su besidraikančiais it liūto karčiais, įkūnijo erškėčiais klotą ikikrikščioniškosios religijos kelią. Tuo tarpu naująjį Apreiškimą skelbs Žmogus, išore, regis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų Galilėjos prasčiokų.

14 Mt 3,14-15. Pasak Lk, Jono motina buvo Mergelės Marijos giminaitė, tad Krikštytojas galėjo pažinoti Kristų iš vaikystės. Tačiau tam prieštarauja pranašo žodžiai: “Aš Jo nepažinojau”. Matyt, Jono tėvai anksti mirė, ir Jonas, augęs dykumoje, nepažinojo Marijos Sūnaus. Šiaip ar taip, žodžiai “aš Jo nepažinojau” rodo, kad pranašas, net jeigu jis ir pažinojo Jėzų, nebuvo girdėjęs apie Jėzaus Mesijo paslaptį.

Kai Jėzus stovėjo upėje ir meldėsi, įvyko kažin kas slėpininga. Vėliau Jonas pasakė savo mokiniams: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir Ji pasiliko virš Jo. Aš Jo nepažinojau, bet Tas, Kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs; Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, Tas ir bus, Kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad Šitas yra Dievo Sūnus.” (Jn 1,32-33).

Pasikrikštijęs Jėzus išsyk iškeliavo iš Betanijos ir pasuko į dykumą, esančią į pietus nuo Jordano. Ten, Negyvosios jūros apylinkėse, tarp plynų, be jokios gyvybės kalvų, tyloje, kurią trikdė tik šakalų lojimas bei plėšriųjų paukščių klyksmai, Jis išbuvo pasninkaudamas daugiau nei mėnesį. Pasak evangelistų, tomis dienomis, viešo tarnavimo išvakarėse, Jis buvo “velnio gundomas” (Mt 4,1).

Ar tai buvo regėjimas, kaip dažnai mėgsta vaizduoti dailininkai, ar koks atsiskyrėlis bandė Jį nukreipti į klystkelius, o gal viskas vyko Kristaus sieloje? Apie tai niekas, išskyrus patį Jėzų, negalėjo papasakoti. Tačiau Jis mokiniams atskleidė tik įvykio esmę (Mk 1,12-13; Lk 4,1-13; Mt 4,1-11). Šėtonas pasiūlė Mesijui tris pasaulio užkariavimo būdus. Pirmuoju masės pavergiamos žemiškųjų gėrybių pažadais. Pamaitink jas, “liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”, ir jos eis paskui Tave, kur panorėsi, - sakė gundytojas. Tačiau Jėzus atsisakė griebtis tokio masalo: “Žmogus gyvas ne viena duona...”

Kitą sykį Nazarietis stovėjo ant labai aukšto kalno. Apačioje, po Jo kojomis, pilkavo dantytos uolų viršūnės, už kurių tūnojo “šio pasaulio karalystės”. Kažin kur tolumoje žygiavo nenugalimi romėnų legionai, jūra plaukė laivai, kilo liaudies masių bruzdėjimai. Kam jos paklūsta? Kas valdo pasaulį? Argi ne aukso galia, ne ginklo jėga, ne egoizmo, žiaurumo, prievartos stichija? Imperatorius tik todėl ir valdo tautas, kad pripažįsta tamsiųjų gaivalų galią žmogui. Šėtonas tarė: “Duosiu Tau visą šią valdžią ir didybę: ji man atiduota, ir kam noriu, tam ją dovanoju”. Tapk toks, kaip imperijų valdovai, ir žmonės puls Tau po kojų. Tokio karžygio Mesijo ir laukė žydų zelotai. Tačiau Jėzus nepasidavė kardo pagundai; Jis ne tam atėjo, kad sektų engėjų pėdomis. “Eik šalin, Šėtone! Juk parašyta: “Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!” - Toks buvo Jėzaus atsakymas.

Išėjęs iš dykumos, Jėzus pasuko į Jeruzalę. Tačiau ir ten blogio dvasia neatstojo. Kristui, stovėjusiam ant vieno iš aukštų Šventyklos aikštelių, ji pasiūlė: “Pulk žemyn!” Jeigu žmogus, nukritęs nuo šelmens ant akmenų, liktų gyvas, minia, be abejo, palaikytų jį didžiu stebukladariu. Tačiau ir rėksmingo stebuklo kelias, kuriuo pasuko tiek tariami mistikai, tiek “technikos stebuklų” šalininkai, nebuvo priimtinas Jėzui. Jis visuomet stengsis slėpti savo galią vengdamas dvasinės prievartos žmonėms.

Evangelijose sakoma, kad nugalėtas Šėtonas “iki laiko” atsitraukė nuo Kristaus. Kitaip sakant, gundyta ne vien tik šiomis reikšmingomis Jo gyvenimo lūžio dienomis.

Grįždamas į Galilėją, Jėzus vėl trumpam užsuko į Betaniją. Pamatęs Jį, Jonas kreipėsi į aplink esančius žmones: “Štai Dievo Avinėlis, Kuris naikina pasaulio nuodėmę”*! Žodis “Avinėlis” priminė klausytojams persekiotus ir nužudytus pranašus, be to, Izaijo knygoje Viešpaties Siųstasis, Kuris kentės dėl to, kad išpirktų nuodėmingą žmoniją, taip pat vadinamas Avinėliu.

* Jn 1,29. Iš konteksto matyti, kad šis Krikštytojo liudijimas nuskambėjo prieš Jėzui grįžtant į Galilėją, vadinasi, jau pasibaigus pasninkui dykumoje. Evangelija pagal Joną faktiškai pradedama nuo įvykių, besiklostančių, Kristui pasikrikštijus ir atmetus Šėtono gundymus.

Krikštytojas pakartojo šį liudijimą artimiesiems mokiniams ir po to Andriejus su Jonu panoro susitikti su Jėzumi (Jn 1,35). Sykį, pamatę Jį, jiedu nedrąsiai nusekė iš paskos, nežinodami, kaip pradėti pokalbį. Jėzus atsisuko ir paklausė:

-    Ko jūs norite?

-    Rabi, kur Tu gyveni? - kiek sutrikę pasiteiravo šie.

-    Eime ir pamatysite.

Jie nuėjo paskui į namus, kur Jis apsistojo, ir visą dieną praleido su Jėzumi. Mes nežinome, apie ką ten buvo kalbama, bet kitą dieną Andriejus susieškojo savo brolį Simoną ir susižavėjęs pareiškė: “Mes radome Mesiją...”

Įstabi žinia akimoju pasklido tarp galilėjiečių, atkeliavusių prie Jordano. Kai kurie abejojo. Visa tai labai jau skyrėsi nuo pranašysčių. Vienas iš Andriejaus kraštiečių - Natanaelis nepatikliai purtė galvą: Mesijas iš Nazareto? Tačiau jam pasiūlė paprastą dalyką: “Eik

ir pasižiūrėk”! Natanaelis sutiko, ir jau pirmieji Nazariečio žodžiai persmelkė jo sielą. Užuomina, rodanti Jėzaus aiškiaregystę, išsklaidė visas jo abejones:

-    Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio Karalius! - sušuko Natanaelis.

-    Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus, -atsakė Jėzus.

Jis nepaminėjo žodžio “Mesijas”, tačiau pakako “Žmogaus Sūnaus” - tai reiškė, kad naujasis Mokytojas yra Tas, Kurio visi seniai nekantraudami laukė.

Veikiausiai šie paprasti žmonės nutarė, kad jų atrastas Karalius tik laikinai slepia, kas esąs, bet, atėjus metui, aplink susiburs drąsūs žmonės, dangaus galybės iškels Jį ant sosto, o tada jie, pirmieji atpažinę Kristų, pelnys šlovę Mesijo Karalystėje...

Taigi į Šiaurę Jėzus atkeliavo jau ne vienas, o lydimas sekėjų.

Ketvirtas skyrius

GALILĖJA. PIRMIEJI MOKINIAI

27 m. pavasaris

Iš pradžių galėjo atrodyti, kad Kristaus pamokslai tėra Jono Krikštytojo misijos tąsa. Abu kalbėjo apie Dievo Karalystės artumą, abu ragino tautą atgailauti ir abu pasirinko krištijimo vandeniu apeigą (Mt 3,2; Mt 4,17; Jn 3,26). Vis dėlto išsyk atsirado kai kurių akivaizdžių skirtumų. Antai Jonas laukė, kol prie jo susirinks klausytojų, o Jėzus Pats ėjo pas žmones. Jis keliavo po miestus ir kaimus; šeštadieniais Jo balsas skambėdavo maldos namuose, o kitomis dienomis - kur nors ant kalvos ar prie jūros po atviru dangumi. Kartais susirinkdavo tokia didelė minia, kad Jėzus sėsdavo į valtį ir iš ten prabildavo į liaudį, įsitaisiusią ant kranto.

Gyvendamas Galilėjoje, Mokytojas visuomet keldavosi labai anksti ir dažnai saulėtekį pasitikdavo užkopęs į nuošalią viršūnę (Mt 14,23; Mk 1,35; Lk 5,16). Mokiniai Jį ten surasdavo ir prašydavo tęsti pokalbius su atvykusiaisiais. Jėzus ištisomis dienomis įtemptai triūsė: ligi pat išnaktų įkandin Jo sekiojo ligoniai, tikėdamiesi kančios palengvinimo, tikintieji godžiai gaudė kiekvieną Jo žodį, skeptikai klausinėjo visokių niekų arba imdavo su Juo ginčytis - Rašto aiškintojai reikalavo, kad Jis paaiškintų sudėtingus Biblijos tekstus. Kartais Jėzus ir Jo mokiniai net neturėjo kada pavalgyti. Tačiau Evangelijoje tik du kartus paminėta, kad Mokytojas labai pavargo (Mk 4,38 ir Jn 4,6). Paprastai regime Jį nepailstantį ir kupiną energijos. “Mano maistas - vykdyti valią To, Kuris Mane siuntė, ir baigti Jo darbą,” - sakė Jis (Jn 4,34).

Mūsų neturėtų stebinti, kad amžininkai nepaliko Kristaus atvaizdo. Juk nėra ir Budos, Zaratustros, Pitagoro bei daugumos kitų religijos reformatorių autentiškų portretų, o Judėjoje iš viso nebuvo priimta vaizduoti žmones.

Pirmieji krikščionys taip pat neišsaugojo prisiminimų apie Jėzaus išorę, jiems pirmiausia rūpėjo dvasiniai Žmogaus Sūnaus bruožai. Apaštalas Paulius sako: “Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip Jo nebepažįstame” (2Kor 5,16).

Pačios seniausios freskos, kur Jėzaus veidas pavaizduotas toks, kokį vėliau tapo įprasta vaizduoti bažnytiniame mene, yra iš II ar net iš III a. Sunku pasakyti, ar šis atvaizdas susijęs su žodine tradicija. Šiaip ar taip, Mokytojas, kuris toli keliaudavo pėsčias kepinant kaitriai Palestinos saulei, kuris dirbo sunkų fizinį darbą, kažin ar galėjo būti panašus į Italijos meistrų vaizduojamą Kristų. Ir vilkėjo Jis ne antikos laikų togą, o paprastą galilėjiečių drabužį - ilgą dryžuotą apsiaustą (hitoną) ir buvo užsimetęs skraistę; Jo galvą, matyt, nuolat dengė balta skarelė, perrišta vilnone virvute.

XIX a. rusų dailėje autentiškiausia Polenovo tapyto Kristaus išvaizda, tačiau jo drobės neperteikia dvasios galių, sklindančių iš Žmogaus Sūnaus.

Kaip tik jas ir įamžino evangelistai. Iš jų pasakojimų jauti, kad Jėzus pavergdavo įvairiausių žmonių sielas. Jis vos ne akimoju užvaldė savo busimųjų apaštalų širdis. Šventovės sargybiniai, nusiųsti suimti Nazariečio, sukrėsti Jo pamokslo, neįstengė išpildyti įsakymo. Buvo justi kažin kas, vertęs net priešus elgtis su Juo pagarbiai. Rašto aiškintojai vadino Jį Rabi, Mokytoju. Vien išvaizda ir keliais žodžiais Jėzus net Pilotą privertė prieš jo valią pajusti slaptą pagarbą.

Kažin kokia jaudinanti mįslė, nepaaiškinamas patrauklumas sukeldavo aplink Jį meilės, tikėjimo, džiaugsmo atmosferą. Tačiau neretai mokinius šalia Jėzaus apimdavo šventa pagarba, beveik baimė, juntama tik Nesuvokiamojo kaimynystėje. O juk Jėzus nė trupučio nepanėšėjo į žynį. Jis visai nesipuikavo. Jis nelaikė nederamu

Sau dalyku nueiti į vestuves ar puotauti su muitininkais Mato namuose, aplankyti fariziejų Simoną, Lozorių. Jis visai nebuvo panašus į atsiribojusį nuo aplinkos asketą ar niūrų Rašto žinovą, mechaniškai kartojantį skaitytas tiesas. Šventeivos sakė apie Jį: “Štai rijūnas ir vyno gėrėjas” (Mt 11,19). Pasakojama, kad vienas viduramžių vienuolis važiavo pro vaizdingą ežerą ir nepastebėjo jo. Kas kita Jėzus. Nuo Jo žvilgsnio nepasislėpdavo net buities smulkmenos; tarp žmonių Jam buvo jauku.

Evangelistai rodo Kristų labai žmogišką. Jie matė Jo akyse ašaras, matė, kaip Jis gedi, stebisi, džiaugiasi, myluoja vaikus, gėrisi gėlėmis. Jo kalbos dvelkia atlaidumu žmogaus silpnybėms, tačiau Jis niekuomet nešvelnina savo reikalavimų. Jis gali kalbėti labai geranoriškai, o gali būti ir griežtas, net aštrokas. Kartais Jo žodžiuose šmėsteli karti ironija (“jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį...” Mt 23,24). Kristus romus ir kantrus, tačiau su šventeivomis Jis negailestingas; prekijus Jis išvaro iš Šventovės, Jis demaskuoja Erodą Antipą ir Rašto aiškintojus, priekaištauja mokiniams dėl silpno tikėjimo. Jis ramus ir santūrus, bet kartais Jį apima šventas pyktis. Ir visi dėlto čia nėra vidinės nedarnos. Jėzus visuomet lieka savimi. Jeigu neminėsime kelių tragiškų momentų, Jis visuomet lieka šviesios, skaidrios dvasios. Net būdamas ten, kur gyvenimas virte verda, Jis tuo pat metu tarsi pakilęs į kitą pasaulį, susivienijęs su Tėvu. Artimieji Kristų laikė Žmogumi, Kurio vienintelis troškimas tebuvo vykdyti “valią to, Kuris Jį siuntė” (žiūr. Jn 6,38).

Kristui svetima liguista egzaltacija ir aklas fanatizmas, būdingas daugeliui kovotojų dėl tikėjimo ir religijų įkūrėjų. Skaidrus, įdvasintas blaivumas - vienas iš esminių Jo charakterio bruožų. Pasakodamas apie įstabius dalykus, ragindamas būti ryžtingiems ir imtis sunkių darbų Jis lieka natūralus, be dirbtinio patoso ir perdėjimo. Jis galėjo bičiuliškai šnekučiuotis su žmonėmis prie šventinio stalo ar prie šulinio, ir Jis galėjo ištarti visus sukrečiančius žodžius: “Aš esu Gyvybės Duona” (Jn 6,35)! Jis kalba apie išbandymus ir kovą, ir Jis visur skleidžia šviesą laimindamas ir keisdamas gyvenimą.

Rašytojams niekuomet nepasisekdavo sukurti įtaigaus herojaus, jeigu jo dorybių neatsverdavo trūkumai. Evangelistai čia išimtis, tačiau ne talentingos plunksnos dėka, o todėl, kad jie vaizdavo tobulą, nepakartojamą Asmenybę.

Negalima nesutikti su Ruso, teigusiu, kad būtų neįmanoma išgalvoti Evangelijų. Pasak Gėtės, “visos keturios Evangelijos tikros, nes visos jos atspindi tas dvasines aukštumas, kurių ištakos - Kristaus asmenybė, o ji yra labiau dieviška nei visa kita, kas yra Žemėje” (I.Ekkerman. Razgovory s Gete. Vert.iš vok. M., 1934, p.847).

Skirtingai nei Kumrano atsiskyrėliai, Jėzus nenusigręžė nuo pasaulio, neslėpė nuo jo Savo dvasios lobių, o dosniai dalijo juos žmonėms. Jis sakė: “niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose” (Mt 5,15). Dievo Žodis turi būti “skelbiamas nuo stogų” - tokia Jo valia (Lk 12,3). Senovės žydų kalba tuo metu dažniau vartota raštams, o šnekamąja tapo aramėjų tarmė. Šia kalba Jėzus ir bendravo su liaudimi. Tai rodo aramėjiški žodžiai bei posakiai, išlikę Naujajame Testamente.*

* Pavyzdžiui, Aba, etata, talita kum ir kt. Priešmirtinis Jėzaus šauksmas (Eloji, Eloji, lema sabachtani) taip pat yra aramėjų kalba, tai 21 psalmės žodžiai. Jau Rašto aiškintojai suvokė, kad tikėjimo reikia mokyti aramėjų kalba, todėl jie vertė į šią kalbą Bibliją (targumai). Apie Hilelį sakoma, kad jis “moko paprastų žmonių kalba” (Talmud, Baba Mecija, 104 a). Tačiau visa tai dar nereiškia, kad senovės žydų kalba buvo pamiršta. Jos mokėsi visi, kas lankė mokyklą ir skaitė Bibliją. Ji vartota raštams, ja kurta naujos maldos.

Jėzaus pamokslai buvo tradicinės Šventojo Rašto poezijos formos. Neretai didingi Jo žodžių rečitatyvai priminė senovės pranašų himnus. Be to, Jis, kaip ir Rašto aiškintojai, kalbėdavo aforizmais, užduodavo klausimus, nevengė ir loginių įrodymų. Jėzus ypač mėgo palyginimus iš kasdienio gyvenimo. Juose išsamiausiai atsispindi Jo mokymas.

Palyginimų žanras nuo seno žinomas Izraelyje, tačiau Jėzus padarė juos pagrindiniu savo minčių reiškimo būdu. Jis apeliavo ne vien į intelektą, bet norėjo paveikti visą žmogaus esybę. Piešdamas visiems žinomus gamtos ir buities vaizdus, Kristus dažnai leisdavo patiems klausytojams daryti išvadas iš to, ką Jis pasakojo. Antai vengdamas abstrakčių žodžių apie visų žmonių brolybę, Jis pasakoja įvykį kelyje į Jerichą, kur nuo plėšikų nukentėjusiam žydui padeda kitatikis samarietis. Tokios istorijos smigo į širdį ir jaudino labiau nei visokie samprotavimai.

Galilėjos jūros (Genezareto ežero) pakrantės vėliau labai nukentėjo per karus; tik palyginti neseniai šis kraštas vėl ėmė panėšėti į ankstesnįjį. Evangelijų laikais Genezaretas, kaip sako Flavijus, pasižymėjo “nuostabia gamta ir grožiu” (J.Flavij. Judeiskaja voina. III, 10). Vaismedžių sodas, vynuogynai, palmės pabrėžė vandens mėlį. Sklypuose augo akacijos, oleandrų, baltais žiedais nusėtų mirtų krūmai. Derlių rinko ištisus metus. Ežeras buvo labai žuvingas. Dieną ir naktį jo vandenis skrodė žvejų valtys.

Giliai prasminga tai, kad Geroji Naujiena pirmą sykį buvo paskelbta ne tvankiose, dulkėtose sostinėse, o šiame krašte, prie ežero žydrynės, tarp žaliuojančių giraičių ir kalvų, primenant, kad žemės grožis yra amžinojo Dangaus grožio atspindys.

Aplink Genezaretą driekiasi keli pajūrio miesteliai, iš kurių Jėzus labiausiai pamėgo Kafarnaumą. Evangelistai net vadina Kafarnaumą “Jo miestu”. Jėzus gyveno greta sinagogos, kurią pastatydino prozelitas romėnas, Simono, Andriejaus brolio, namuose; iš ten Jėzus pakrante eidavo pamokslauti į Betsaidą, Choraziną, Magdalą; iš ten Jis per šventes keliaudavo į Jeruzalę ir grįždavo atgal. Kafarnaume žmonės tapo pirmųjų Jo pagydymų liudytojais, matė, kaip Jis vienu žodžiu nuramino konvulsijų tampomą apsėstąjį, rėkusį: “Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi. Dievo šventasis!..” (Lk 4,34). Giminės, sužinoję apie Jėzaus pamokslus ir stebuklus, nutarė, kad Marijos sūnus “galvos netekęs” (Mk 3,21). Jie nuskubėjo į Kafarnaumą norėdami jėga parsivesti Jėzų į Nazaretą, tačiau jiems taip ir nepasisekė prasimušti į namus, kur Jis viešėjo, nes šie buvo gulte apgulti minios.

Nuo to meto Marijai tapo nepakenčiama likti tarp nazariečių, laikiusių Jėzų bepročiu. Buvo iškelta hipotezė, kad Ji kuriam laikui išvyko į Kaną; prieglobstį Jai veikiausiai bus suteikę giminės (Jn 2,1). Iš Kanos Marija atvyko pas Sūnų į Kafarnaumą (Jn 2,12). Tačiau ten Ji, matyt, neužsibuvo. Paskutinį sykį prieš išsiskiriant ilgam Ji veikiausiai matė Jėzų Kanoje (Jn 4,46). Jos nebuvo tarp moterų, lydėjusių Kristų Jo viešo tarnavimo metu.

Sykį giminaičiai, švenčiantys vestuves, pakvietė į svečius Jėzų su mokiniais, ir Motina vėl galėjo Jį pamatyti (Jn 2,1-11).

Per patį kuklios vestuvių puotos įkarštį, didžiam šeimininkų liūdesiui ir gėdai, pasibaigė vynas. Matyt, visos krautuvėlės jau buvo uždarytos, ir susirinkusiųjų nebuvo kuo vaišinti. Marija tai pastebėjo ir kreipėsi į Sūnų: “Jie nebeturi vyno”. Ar Ji tikėjosi kokios pagalbos? O gal tiesiog norėjo sulaukti paguodos žodžio? Ir Jėzaus atsakymas, ištartas tarsi su atodūsiu, atrodo nesuprantamas. “Ką Man su Tavimi daryti? Mano valanda dar neatėjo” - maždaug taip galime perteikti Jo žodžių prasmę. Nepaisant to, Marija suprato, kad Jis vis dėlto pasirengęs kažkaip padėti ir pasakė tarnams: “Darykite, ką tik Jis jums lieps”. Jėzus liepė pripilti vandens į šešis didelius akmeninius indus, skirtus apsiplovimams, semti iš jų ir nešti stalo prievaizdui. Tarnai tiksliai įvykdė keistą įsakymą. Kai stalo prievaizdas paragavo gėrimo, jis nustebęs tarė jaunikiui: “Kiekvienas pirmiau stato geresnio vyno, o tu laikei gerąjį vyną iki šiolei...”

Jėzaus valdžia gamtai pasireiškė ne siaubą keliančiais ženklais, o prie šventinio stalo, skambant vestuvių giesmėms. Jis pasinaudojo ja tarsi netyčia, norėdamas, kad neaptemtų linksmybės diena. Juk Jis atėjo, kad žmonės turėtų “apsčiai” gyvenimo, kad jam nestigtų džiaugsmo ir pilnatvės (Jn 10,10).

Įvykiai Kanoje sukrėtė Galilėjos žvejus iki širdies gelmių. Evangelistas Jonas sako, kad kaip tik nuo to meto jie iš tikrųjų įtikėjo Jėzų. Todėl jie nedvejodami paliko tinklus ir visiškai pakluso Mokytojui, kai šis, sutikęs juos ant kranto, pakvietė eiti su Juo.

Naujai susibūrusi bendruomenė, kurią po kelerių metų imta vadinti “nazariečiais”, skirtingai nuo Budos ar Pranciškaus ordinų, neelgetavo. Ji turėjo lėšų ir netgi įstengė paremti vargšus. Pinigų duodavo mokiniai, ir jie priklausė visai brolijai. Šiuo principu vėliau vadovavosi Jeruzalės Bažnyčia*.

* Žiūr. Mt 20,20; Lk8,3; Mk 14,5; 15,40,41. Jono motina šelpė bendruomenę. Kad ši šeima buvo pasiturinti, galima spręsti iš to, kad Zebediejus (ar Zabdijus, ar Zabediejus) samdė darbininkus (Mk 1,20). Yra pakankamai duomenų, rodančių, kad pirmoji Jeruzalės Bažnyčios bendruomenė tvarkė turtą bendrai (Apd 2,44-45), nes taip darė ir apaštalų brolija. Krikščionys pirmą sykį vadinami “nazariečiais” (“nazorėjai”, o žydiškai - “noc-rim”) Apd 2,4,5. Sis pavadinimas veikiausiai kilęs iš žodžio Hanocri (Nazarietis).

Visi pirmieji Jėzaus mokiniai, matyt, buvo jauni. Vyriausias iš jų buvo Simonas bar-Jona (t.y. “Jonos sūnus”, nors kai kuriuose rankraščiuose yra “Jono”). Jis minimas pirmas visuose apaštalų sąrašuose. Kai Mokytojas ko nors klausdavo mokinių, Simonas paprastai atsakydavo jų vardu. Kristus praminė Simoną “Kefas” - Uola, akmeniu; graikiškai - Petras. Šio vardo prasmę Jėzus paaiškino Savo mokiniui vėliau. Simonas buvo karšto būdo, o kartu jam stigo drąsos. Tačiau jis labiau nei kiti mokiniai buvo prisirišęs prie Mokytojo, ir ši meilė padėjo Simonui-Petrui įveikti silpnadvasiškumą.

Simonas Kafarnaume gyveno su broliu, žmona ir uošve. Jėzus nuolat pas juos viešėdavo, naudojosi Petro valtimi. Simono namai ilgam tapo Jo namais.

Pas Mokytoją Petrą nuvedė jo brolis Andriejus, apie kurį žinome tiek pat nedaug, kiek ir apie Jokūbą, žvejo Zebediejaus sūnų. Užtat apie kitą Zebediejaus sūnų, jauniausią apaštalą Joną, Evangelijose papasakota daug smulkiau. Tikriausiai jis buvo panašus į savo motiną Salomę (Salomėją), energingą, nuoširdžiai tikinčią moterį, kuri vėliau taip pat tapo Jėzaus pasekėja. Jonas Mesijo Karalystės artumu įtikėjo klausydamasis Jono Krikštytojo. Šis “paprastas, beraštis” (Apd 4,13) jaunuolis vis dėlto, matyt, buvo susipažinęs su esėjų mokymu, o tai sustiprino jo apokaliptinius lūkesčius. Jonas norėjo, kad Jėzus svaidytų žaibus ir nutrenktų Savo priešus. Jonas ir Jokūbas slapčia svajojo užimti garbingiausias vietas prie Kristaus sosto. Jėzus abu brolius vadino Benegeres*, “griaustinio vaikais”. Karštasis Jonas tapo mylimu Jėzaus mokiniu.

* Tai aramėjiška žodžio “banerges” transkripcija (Mk 3,17). Ši pravardė galėjo atsirasti dėl epizodų, panašių į aprašytąjį Lk 9,51-56. Tai, kad apaštalas buvo susipažinęs su esėjų idėjomis, matyti iš jo raštų.

Kafarnaumo pakrantėje buvo muitinė. Užsukęs ten Jėzus pamatė muitininką Levį pravarde Matas ir pasakė jam: “Sek paskui Mane!” Matas ne tik kad išsyk nusekė paskui Mokytoją iš Nazareto, bet ir atvedė pas Jį kitus muitininkus. Vėliau šis žmogus veikiausiai pirmasis ėmė užrašinėti Jėzaus žodžius.15

15 Mt 9,9; Mk 2,13-15; Lk 5,27-29. Mk vadina muitininką Leviu, Alfiejaus (Halpa-jaus) sūnumi, o Lk tiesiog Leviu. Iš to galima spręsti, kad Matas (Matajia, t.y. “Viešpaties dovana”) buvo Levio pravardė.

Šalia keturių žvejų bei Mato artimiausiųjų Jėzaus mokinių grupei priklausė ir Tolomiejaus sūnus Natanaelis (Natanajil bar-Tolomej, o graikiškai Bartalamiejus) iš Kanos, jo draugas Pilypas iš Betsaidos, geriau nei kiti mokėjęs graikų kalbą; Simonas Uolusis, dėl Kristaus išėjęs iš karingų ekstremistų zelotų (uoliųjų) grupuotės, ir žvejas Tomas (aramėjų kalba, o graikiškai Didimas. Šis vardas reiškia “dvynys” ir veikiausiai yra tiesiog pravardė. Pasak legendos, tikrasis apaštalo vardas buvo Judas). Kitas Judas (Jokūbo sūnus) dar vadinamas Tadu; be to, buvo Alfiejaus sūnus Jokūbas. Visi jie kilę iš Galilėjos, tik Simono sūnus, Judas buvo pietietis, gimęs Karijoto mieste (Iš - Kertot, Iskarijotas). Pastarajam mokiniui Jėzus patikėjo savo bendruomenės pinigus. Gali būti, kad taip Jis norėjo pabrėžti pasitikįs Judu.

Šio žmogaus vardas seniai tapo išdaviko ir niekšo simboliu. Tačiau abejotina, kad Jėzus būtų panorėjęs priartinti prie Savęs moralinį išsigimėlį, doroviškai visiškai smukusį asmenį. Veikiausiai Judo požiūris į Mokytojo veiklą buvo neteisingas, tačiau tuo jis ne ką tesiskyrė nuo Petro ir kitų apaštalų. Jiems visiems buvo sunku įveikti iliuzijas, giliai įsišaknijusias sąmonėje. Daugelis mokinių paliko Mokytoją, pamatę, kad Jis nepanašus į jų lauktąjį Mesiją. Judo drama taip pat susijusi su tuo, kad jis nustojo tikėti Mokytoju. Nusivylimas čia gimdė pagiežą, pyktį, o tai ir pastūmėjo į išdavystę. Gali būti, kad taip jis norėjo atkeršyti už sužlugdytas garbėtroškiškas viltis. Šiaip ar taip, manydami, kad Judo veiksmus diktavo godulys, nepagrįstai supaprastiname šią Evangelijos tragediją.

Visi evangelistai teigia, kad žmonės, kuriuos Jėzus pasirinko, iš pradžių menkai tesuprato Jį ir Jo tikslus. Kartais jiems būdavo sunku suvokti net paprastą Mokytojo mintį. Tai, be abejo, negalėjo neskaudinti Jėzaus, tačiau Jis kantriai auklėjo mokinius ir visuomet džiaugdavosi, kai jiems šis tas paaiškėdavo: “Šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, - sušukdavo tuomet Jėzus, - kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams!” (Mt 11,25). Jeigu Geroji Naujiena pirmiausia būtų buvusi patikėta “gudriesiems”, būtų kilęs pavojus, kad jos esmė bus iškreipta. Taip ir įvyko praėjus šimtmečiui, kai Rytų okultistai atsivertė į naująjį tikėjimą ir sujungė krikščionybę su gnostine teosofija. Neiškreiptą Evangeliją sugebėjo išsaugoti kaip tik paprasti “mažutėliai” - nesipuikuojantys, nesiveržiantys “vadovauti”, sausa kazuistika bei metafizikos teorijomis neapnuodyti žmonės, kurie tik labai nežymiai nuo savęs papildė Jėzaus mokymą. Viešpaties asmenybė, mintys, valia buvo vienintelis ir brangiausias jų lobis. (Nejučia kyla klausimas: jeigu apaštalai ilgai nesuvokė daugelio Jėzaus mokymo dalykų, kaip jie įstengė perteikti jį kitoms tikinčiųjų kartoms? Yra du papildantys kits kitą atsakymai: 1) Rytuose žmonės nuo seno pasižymėjo išlavinta atmintimi ir sugebėjo per daugelį amžių išsaugoti žodines tradicijas; 2) visiškai tikėtina, kad kuris nors iš mokinių, pavyzdžiui, Matas, užrašinėjo Kristaus žodžius, ir iš šių užrašų buvo sudarytos pirmosios Logijos, Jo posakių rinkiniai. Patenkinus šias dvi sąlygas visiškai įmanoma išsaugoti tikrą Jėzaus Evangeliją.)

...Jėzus mylėjo savo dvasinę šeimą ir ryšį su ja brangino labiau nei kraujo giminystę. Sykį, kai Jis kalbėjo minioms, kažkas pranešė, kad lauke, prie durų, Jo laukianti Motina su broliais. Jis ištiesė ranką į mokinius ir tarė: “Štai Mano Motina ir Mano broliai!” (Mt 12,49).

Garsas apie Galilėjos Mokytoją ir Gydytoją pasklido po visą apylinkę. Jėzui iš paskos nuolat sekė minios žmonių. Tereikdavo Jam pasišalinti, kad galėtų pabūti vienas, ir mokiniams tekdavo Jį kviesti: “Visi Tavęs ieško” (Mk 1,37). Ir Jėzus vėl grįždavo prie laukiančiųjų.

Tačiau šiame pasiaukojamame gyvenime retkarčiais pasitaikydavo ir poilsio dienų, o tiksliau - valandų. Kai bandai jas įsivaizduoti, nejučiomis prieš akis iškyla Genezareto pakrantė. Vakaras, saulė leidžiasi už miesto... Žaros nutvieksto dangaus fone ryškėja masyvus sinagogos siluetas. Švelnus vėjelis šiurena nendres, judina medžių šakeles. Rytuose driekiasi violetinės kalvos. Iš tolo sklinda parplaukiančių žvejų dainavimas...

Jėzus sėdi ant pakrantės riedulių ir žvelgia į aprimusius ežero vandenis. Pasirodo Simonas su kitais mokiniais. Jie pagarbiai sustoja ir tyli bijodami trukdyti Mokytoją. O Jis nejudėdamas sėdi, nušviestas blėstančios vakaro žaros, ir meldžiasi. Ar tokią akimirką į Jėzų žvelgiantys mokiniai suvokia, ar jie bent įtaria, kad regi Tą, Kuriame jiems apsireikš Aukščiausiasis, sukūręs ir valdąs Visatą?..

Pietuose greit sutemsta, ir štai jau virš jūros sužiba žvaigždės. Visi eina į Simono namus. Kambarį nušviečia blyksinti molinio šviestuvo liepsnelė. Moterys taiso kuklią vakarienę prie stalo susėdusiems mokiniams ir Mokytojui. Jėzus sukalba padėkos maldą ir perlaužia duonos kepalėlį. Jis kalba apie Karalystę, vardan kurios reikia drąsiai ir ryžtingai visko atsisakyti, nes tas, “kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal”, netinka Dievui tarnauti (Lk 9,62).

Simonui tikriausiai kyla daug klausimų, tačiau teirautis nedrįsta, nors jis ir pasiryžęs sekti paskui savo Viešpatį į pasaulio kraštą. Jono akys dega: jis regi pasaulio Teismą ir Žmogaus Sūnų, apvainikuotą Dovydo karūna...

Jėzus pasakoja toliau.

Kafarnaumą apgaubia nakties skraistė.

Penktas skyrius

GEROJI NAUJIENA

Kristaus mokymas - tai Geroji ar Džiugioji Naujiena. Jis Pats taip jį vadino: aramėjiškai Besora, o graikiškai - Evangelija.

Jis neatnešė pasauliui naujų filosofijos teorijų, visuomenės reformų projektų, nemokė pažinti antgamtinio pasaulio paslapčių. Jis iš esmės pakeitė patį žmonių požiūrį į Dievą, atskleisdamas tokius Jo bruožus, kuriuos anksčiau buvo galima tik miglotai įsivaizduoti. Jėzaus Geroji Naujiena skelbia aukščiausiąjį žmogaus pašaukimą ir didį susivienijimo su Kūrėju džiaugsmą.

Nelengva glaustai aptarti neišsemiamus Evangelijos lobius, todėl paminėsime tik esminius dalykus.

Dangiškasis Tėvas ir Dievo sūnūs

Senasis Testamentas dažniausiai kalba apie Dievo ir tautos santykius. Tuo tarpu Evangelija į pirmą vietą iškelia Dievo ir pavienės sielos santykius.

Jėzus kreipiasi ne į mases, ne į nuasmenintą skruzdėlyną, bet į asmenybę. Minioje dvasinis žmonių lygis smunka, juos ima valdyti bandos instinktai. Todėl Jėzus tiek dėmesio skiria pavienių žmonių likimui. Kiekvienas žmogus - tai ištisas pasaulis, kuris Dievui yra didžiausia vertybė. Tiesa, Jėzus vartojo žodį “kaimenė”, bet Jo lūpose jis skambėjo visai kitaip nei mūsų dienomis. Jėzaus klausytojams kaimenė, banda buvo nuolatinių rūpesčių ir dėmesio, meilės objektas: į avis žiūrėta beveik kaip į šeimos narius. Geras ganytojas “šaukia savąsias avis vardais” ir “už avis guldo gyvybę”, - sakė Jėzus (Jn 10, 3,11).

Kai Rašto aiškintojai stebėjosi, kodėl Mokytojas bendrauja su abejotinos reputacijos žmonėmis, Jis atsakė palyginimu: “Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15,1-10).

Kalbėdamas apie Aukščiausiąjį, Jėzus turėjo omenyje “Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą” (Mt 22,32), t.y. Senajame Testamente apreikštą Dievą. Be to, kaip ir Biblijos pranašai, Kristaus Evangelija moko ne tiek apie Dievą “Savyje”, kiek apie Dievo santykį su pasauliu ir žmonija.

Iš visų Kūrėjo vardų, minimų Rašte, Jėzus teikė pirmenybę žodžiui “Tėvas”. Jo maldose skamba kreipinys “Aba”. Taip aramėjų kalba vaikai kreipdavosi į savo tėvus.

Tai nepaprastai reikšmingas pasirinkimas.

Pasaulio religijose Aukštesnysis Pradas neretai vadinamas Tėvu. Tačiau paprastai Jį įsivaizduodavo kaip despotišką ir valdingą valdovą. Tokiam požiūriui turėjo įtakos būties bei žemiškųjų valdovų baimė, paveikusi net Senojo Testamento Dievo sampratą. Kai žydas tardavo žodį “Tėvas”, jis paprastai turėdavo omenyje rūstų Valdovą ir visos tautos Globėją.

Tik Jėzus prabyla apie Tėvą, kurį gali atrasti kiekvieno žmogaus siela, jeigu tik panorės. Evangelija dovanoja žmonėms galimybę tapti Dievo sūnumis. Kristaus pažadai išsipildys priėmusiesiems šią dovaną: jie patirs, kad su Visatos Kūrėju galima kalbėti akis į akį, kaip su “Aba”, kaip su mylinčiu Tėvu, laukiančiu meilės atsako.

Dievo meilė neperšama, ji gerbia žmogaus laisvę. Viešpats panašus į namų šeimininką, kviečiantį visus į puotą ir besidžiaugiantį kiekvienu atsiliepusiu į šį kvietimą. Dar aiškiau šią mintį Jėzus išreiškė palyginimu apie neklusnų sūnų (Lk 15,11-32).

Jaunuolis pareikalavo, kad tėvas duotų jo palikimo dalį, ir išvyko svetur. Išsiskiriant tėvas neištarė nė vieno priekaišto žodžio. Jis nenorėjo prisiverstinės meilės, todėl ir nebandė sulaikyti sūnaus. Kai šis, viską iššvaistęs, grįžo atgal visiškas elgeta vildamasis, kad namuose bus priimtas bent paprasčiausiu tarnu, tėvas ne tik kad priėmė jį, bet ir surengė puotą sūnaus palaidūno sugrįžimo garbei.

Tai sukėlė vyresniojo sūnaus pavydą ir apmaudą:

-    Štai jau tiek metų tau tarnauju, - pasakė jis, - ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.

-    Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo, -atsakė tėvas. - Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!

Ten, kur nėra Dievo, nėra ir tikro gyvenimo; tolstant nuo Jo, žmogui tenka pajusti kartų nuodėmės vaisių skonį. Tačiau Viešpats visuomet pasirengęs priimti atgailaujantįjį - tokia šio palyginimo prasmė. Dangaus valią čia simbolizuoja ne reiklus šeimininkas, rūstus karalius ar griežtas teisėjas, o žmogus, gerbiąs kito laisvę - mylintis ir atlaidus tėvas. (Nepamirškime, kad Kristaus amžininkai gyveno patriarchalinėse šeimose, kur sūnaus noras išeiti iš tėvo namų laikytas nuodėme, nurodyta 4 Dievo Įsakyme.) Šis tėvo paveikslas labiausiai atitinka Kristaus apreikštąjį Dievą. Tėvas, sėdėdamas prie slenksčio, kantriai laukė grįžtant sūnaus - taip ir Viešpats trokšta laisvos žmogaus meilės.

Kartą moterys atvedė pas Jėzų grupelę vaikų, kad Jis palaimintų juos. Mokiniai, nenorėdami Jo varginti, neleido vaikų į vidų. Tačiau Mokytojas pasakė: “Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo Karalystė” (Lk 18,16). O kai mokiniai pasiteiravo Kristaus, kuris iš jų didžiausias Dievo Karalystėje, Jis pasikvietė vaikutį, pastatė tarp mokinių ir, apkabinęs jį, tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę” (Mt 18,1-4; 19,13-15; Lk 9,46-48; Mk 9,33-37). Vaiko sielos atvirumas ir patiklumas yra žmogaus pasitikėjimo savo dangiškuoju Tėvu simbolis. Štai kodėl Jėzus taip mėgo vaikišką kreipinį “Aba” (Pats žydų žodis “Omuna”, tikėjimas, reiškia ne tikėjimą kokia nors abstrakčia tiesa, o pasitikėjimą Dievu, ištikimybę Dievui. Iš šio žodžio kilęs ir “amen” - “tai tiesa”).

Apaštalas Paulius sako: “Dievas atsiuntė į mūsų širdis Savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!’ Taigi tu jau, nebe vergas, bet įsūnis”16 Tas, kuris patyrė laimę būti Dievo sūnumi, tarsi kitomis akimis ima žvelgti į pasaulį. Jis išsprūsta iš mirtį nešančių atsitiktinumo gniaužtų. Viešpats arti jo ir stebi kiekvieną jo žingsnį, be Jo žinios nė plaukas nuo galvos nenukris...

16 Gal 4,6-7; Rom 8,15. Iš šių žodžių matyti, kad Dievo sūnumis ne gimstame, o tampame. Pažymėtina, kad žydų religinėje literatūroje į Dievą nesikreipiama žodžiu “Aba”. Žiūr. J.Guillet. The Consciousness of Jesus. New York, 1972, p.206.

Pasitikėjimas turi būti besąlygiškas, visiškas, nes negalima “tarnauti dviem šeimininkams” (Mt 6,24). Jeigu žmogus gyvena pasaulio tuštybe, jo širdis prisiriša prie Mamonos stabo (Mamona - senovės sirų turto dievukas, aramėjų kalba reiškė turtą). “O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo sielai?” - sakė Jėzus (Mk 8,36).

Pasitikinti Tėvu siela išsivaduoja iš rūpesčių - ne kasdienių neišvengiamų rūpesčių, o iš varginančio, įkyraus, temdančio protą susirūpinimo.

Jeigu Tėvas rūpinasi netgi mažais paukšteliais, jeigu Jis lauko gėles apdovanojo tokiu įstabiu grožiu, nejaugi Jis pamirš Savo vaikus? Juk jie brangesni Jam už visus kitus kūrinius.

Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: “Ką valgysime?”, arba: “Ką gersime?”, arba: “Kuo vilkėsime?”

Visų tų dalykų vaikosi pagonys.

Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia (Mt 6,31-32).

Gyvenant šalia Tėvo, išblėsta baimė ir netikrumas. Melsdamiesi Dievo vaikai atskleidžia Jam savo mintis, viltis ir skausmus. “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta” (Mt 7,7; Lk 11,9).

Jeigu net beširdis teisėjas, kaip sakoma Jėzaus palyginime, buvo priverstas išpildyti vargšės našlės prašymą, nes ji nedavė jam ramybės, tai negi mylintis Tėvas atsisakys išklausyti meldžiančiųjų Jo? Meldžiantis labai svarbu tikėti, kad būsime išklausyti.

Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?!

Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę?

Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7,9-11; Lk 11,11-13). Pagonys manė, kad dievai trokšta jų aukų. Nieko panašaus nerasime Senajame Testamente. Visa gamta priklauso Dievui. Pati vertingiausia dovana Jam - žmogaus širdis. Apeigos prasmingos tik tuomet, kai jos išreiškia meilę Kūrėjui. Todėl ir Jėzus neatmetė papročio aukoti deginamąsias aukas. Jis netgi nurodinėjo, kad negalima nešti aukos nesusitaikius su broliu (Mt 5,23-24). Tačiau pažymėtina, kad evangelistai niekur nemini Kristų dalyvavus tokiose aukose. Šventykla Jam pirmiausia buvo “maldos namai”.

Tačiau apeigos Šventykloje, ir netgi bendra malda negali atstoti pavienio bendravimo su Tėvu, atviro pokalbio vien tik su Juo.

Dievui nereikia formalaus garbinimo prievolės, Jam nereikia išorinio, demonstratyvaus religingumo - šios duoklės papročiams. Jėzus įspėja:

Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi...

Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.

Nedarykite taip kaip jie.

Jums dar neprašius,

jūsų Tėvas žino, ko jums reikia (Mt 6,5-8).

Jeigu ko ir prašome Dievo, darome tai tik todėl, kad išsakome Jam visa, kas slegia mūsų širdį.

Jėzus moko melstis paprastais žodžiais, reiškiant meilę ir pasitikėjimą:

TĖVE MUSŲ, KURIS ESI DANGUJE! Mes - Tavo vaikai, ir musų Tėvynė - ten, kur Tu.

TEESIE ŠVENTAS TAVO VARDAS. Tebūnie mūsų širdys apimtos giliausios pagarbos Tavo švenčiausiajai paslapčiai.

TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ, TEESIE TAVO VALIA KAIP DANGUJE, TAIP IR ŽEMĖJE. Mes laukiame, kad išsipildytų Tavo sumanymas, kad Tu imtum karaliauti Savo kūrinijai ir taptum vieninteliu mūsų Valdovu ir Viešpačiu.

KASDIENĖS MŪSŲ DUONOS DUOK MUMS ŠIANDIEN. Palaikyk mūsų gyvastį šiandien, nes tikime, kad rytdiena Tu pasirūpinsi.

IR ATLEISK MUMS MŪSŲ KALTES, KAIP IR MES ATLEIDŽIAME SAVO KALTININKAMS. Mylėti Tėvą - tai sūnaus pareiga, kurią mes taip blogai vykdome. Išmokyk mus mylėti ir atleisti kits kitam, kaip Tu myli ir atleidi mums.

IR NELEISK MŪSŲ GUNDYTI, BET GELBĖK MUS NUO PIKTO (Mt 6,9-13; Lk 11,2-4.). Saugok mus nuo blogio, esančio aplink, ir mumyse.

NES TAVO YRA VALDŽIA IR GALYBĖ, IR GARBĖ PER AMŽIUS. AMEN (Ši malda buvo plačiai paplitusi tarp krikščionių dar prieš atsirandant Evangelijų tekstams. Skirtingi maldos variantai įsitvirtino, matyt, taip pat anksčiau. Tačiau kuris iš variantų senesnis, iki šiol nėra visiškai aišku, nors daugelis egzegetų pirmenybę teikia Lk. Šios maldos paralelių esama ir judajizmo raštuose.).

Pažymėtina, kad šioje maldoje į pirmą vietą iškeliami ne žmogaus norai, o Viešpaties valia. Kreipdamiesi į Jį žmonės neturėtų galvoti vien apie tai, kas jiems rūpi. Sūnus visada ir visur pasitiki Tėvu.

Žodžiai “Teateinie Tavo Karalystė” rodo, kad ji dar ne visiškai atėjo. Kristus tiesiai sako, kad žemę tebevaldo demoniškos jėgos. Šėtonas tebėra “šio pasaulio kunigaikštis” (Jn 12,31; 14,30; 16,11).

Kristus neaiškino, iš kur atsirado blogis, vadinasi, Jis manė, kad tai pakankamai atskleista Senajame Testamente. Žmogaus pašaukimas - ne tiek mąstyti apie blogį, kiek kovoti su juo. Blogio problema Evangelijoje - tai praktinė problema, gyvenimo užduotis, iškelta tiems, kurie trokšta vykdyti Dievo sumanymus.

Meilės priesakas

Blogis, su kuriuo žmogus glaudžiausiai susiduria, yra jo paties blogis: pirmiausia - tai noras valdyti, pajungti, priversti, antra - tai aklas maištiningumas, kai terūpi iškelti save ir duoti valią instinktams. Šie demonai tūno sielos gelmėse ir telaukia progos išsprūsti išorėn. Šių demonų penas - požiūris į savąjį “aš” kaip į vienintelį centrą, kuris laikomas vertybe. Mūsų “aš” tirpstant visuomenės stichijoje, individo maištas slopsta, tačiau kartu, deja, niveliuojasi, nyksta ir asmenybė. Išeitį iš šio akligatvio nurodo Biblijos priesakas: “Mylėk artimą kaip save patį”. Jis ragina kovoti su egocentriškais žvėries pradais, skatina pripažinti kito “aš” kaip tolygią vertybę. Šios kovos rezultatas - tobulesnis žmogus, “naujas kūrinys” (2 Kor 5,17). Tik meilė gali įveikti Šėtoną.

Žmogaus aplinkoje ir jo paties viduje kyla nemažas priešinimasis meilės priesakui; jėgų jam vykdyti žmonės semsis iš To, Kuris Pats yra Meilė, Kuris Jėzaus Evangelijoje apsireiškė kaip gailestingas, mielaširdingas Tėvas.

Tikras tikėjimas neatsiejamas nuo žmogiškumo. Pamirštantieji šią tiesą panašūs į statytojus, statančius namą be pamatų, tiesiog ant smėlio. Toks statinys neišvengiamai sugrius nuo pirmos audros (Mt 7,25; Lk 6,47-49).

Jėzaus dorovinio mokymo pagrindas yra tai, ko moko ir Dešimt Dievo įsakymų. Turtingam jaunuoliui Jis sakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų” (Mt 19,17). Be to, Jis pritarė Hilelio skelbtam principui: “Nedaryk kitam to, kas tau pačiam nemiela”, tačiau šiam posakiui Jis suteikė daugiau gyvumo, veikmės: “Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt 7,12).

Evangelijai svetimas viską neigiantis moralizavimas ir su juo susijusi formali “dorybių” schema, apsiribojanti vien draudimais. Šventasis Augustinas rašė: “Mylėk Dievą, ir elkis, kaip nori” - tai yra požiūris į žmones turi būti organiška tikėjimo išdava. Pažinęs Tėvą negali nemylėti ir Jo kūrinių. Negana to, Jėzus tiesiai sako: “Tai, ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte” (žiūr. Mt 25,34-40). Jis teis žmones ne pagal jų “įsitikinimus”, o pagal jų darbus. Tas, kas tarnauja artimam, - tarnauja Dievui, net jei pats jis to ir nesuvokia.

O kaip elgtis Kristaus mokiniams, kai susiduria su blogais žmonių darbais?

Daugelis žydų Rašto mokytojų pasisakė prieš smerkimo nuodėmę (Hilelis sakė: “Nesmerk savo artimo, kol nebuvai patekęs į jo padėtį” - Avot, 11,4). Jėzus visiškai pritarė šiai nuostatai.

Tikintis Viešpaties atlaidumo, reikia ir pačiam mokytis atleisti. Ar dera žmogui, kuriam valdovas dovanojo didžiulę skolą, pačiam spausti savo nemokų skolininką tol, kol šis jo bičiulis pateks į kalėjimą?

Matydami artimųjų silpnybes, turėtume ne smerkti juos, o gailėti, nes ir patys esame nuodėmingi. “Neteiskite, - įspėja Jėzus, -kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!” (Mt 7,1-3).

Fariziejai įprato iš aukšto žiūrėti į neišmanančius Rašto. Žodis “am-haarec” (netašytas kaimietis) jiems buvo nedorėlio sinonimas. Su tokiu žmogumi jie nenorėjo turėti nieko bendra. Su juo buvo nevalia drauge melstis, sėsti prie vieno stalo ir netgi pamaitinti jį išalkusį. “Neišmanėlis nebijo nuodėmės, “am haarec’as” negali būti teisuolis”, - sakė mokslo vyrai (Avot, 11,6). Jėzus šiuo požiūriu laikėsi priešingos nuomonės. Jis, ko gero, netgi mieliau bendravo su paprastais žmonėmis. Maža to, Jis buvo visų vargdienių bei visuomenės parijų draugas ir užtarėjas. Mokesčių rinkėjai, kurie nelaikyti žmonėmis, laisvo elgesio moterys neretai patekdavo į būrelį, kuris Jį supo. Tai šokiravo padorius Rašto aiškintojus, besididžiuojančius savo teisuoliškumu. Išgirdęs jų priekaištus, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9,12-13).

Nuoširdžią atgailą Kristus vertino labiau nei ramų pasitenkinimą, kai žmogus tariasi įtinkąs Dievui. Sykį Jis papasakojo apie du žmones, besimeldžiančius Šventykloje. Vienas - teisuolis fariziejus - dėkojo Dievui už tai, kad jis nėra “toks, kaip kiti žmonės”: dažnai pasninkauja, aukoja Šventyklai ir yra visai nepanašus į tokį kaip “šis va muitininkas”. O muitininkas stovėjo atokiai, nedrįsdamas pakelti akių, tik mušėsi sau į krūtinę ir nužemintai kartojo: “Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!” “Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”, - tarė Jėzus baigdamas palyginimą (Lk 18,9-14).

Aišku, atgaila neturi apsiriboti žodžiais. Juk ir Jonas Krikštytojas kalbėjo apie atgailos , “atsivertimo vaisius”. Ir vėl Jėzus pateikia pavyzdį iš kasdienio gyvenimo: “Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsį į pirmąjį sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Katras iš jų, įvykdė tėvo valią?” (Mt 21,28-31).

Tai, kad Jėzus apsilankė Mato namuose, kur rinkosi jo draugai muitininkai, sukėlė pasipiktinimo audrą. Mokytoją apipylė priekaištais: kaip Jis galįs sėsti prie stalo su tokiais niekingais žmogeliais?! Tačiau Jėzus dar kartą priminė, jog kiekviena siela verta dėmesio ir pasigailėjimo. Nepaisantieji šio priesako panašūs į vyresnįjį brolį iš palyginimo apie sūnų palaidūną, brolį, kuris nesidžiaugė klajūno grįžimu.

Suartėdamas su nusidėjėliais Kristus siekė paskatinti juos atgailauti ir keisti gyvenseną. Jo gerumas ir pasitikėjimas dažnai darė tikrus stebuklus.

Vieną kartą Mokytojas keliavo pro Jerichą. Prie miesto vartų Jį sutiko didelė minia. Kiekvienas norėjo, kad Jėzus apsistotų jo namuose. Vienas iš jerichiečių, Zachiejus (Zachėjus), “muitininkų viršininkas”, norėdamas nors akies krašteliu žvilgtelėti į Mokytoją, bandė prasiskverbti pro minią, bet, būdamas mažo ūgio, neįstengė to padaryti. Tąsyk Zachiejus, numojęs ranka į gero tono taisykles, užbėgo priekin ir įlipo į medį, pro kurį turėjo praeiti Viešpats.

Jėzus iš tikrųjų atėjo į tą vietą ir, pažvelgęs aukštyn, pamatė žmogų, tupintį šilkmedyje: “Zachiejau, - netikėtai tarė Jėzus, - greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”.

Nesavas iš džiaugsmo muitininkas nubėgo namo pasirengti priimti Viešpatį, o aplinkiniai ėmė murmėti: “Jis apsistojo pas tokį didelį nusidėjėlį!”

Tačiau šis Mokytojo žingsnis buvo veiksmingas.

-    Viešpatie, - pasakė Zachiejus pasitikdamas Jį, - pusę savo turto atiduodu vargšams, o jei neteisėtai paėmiau ir ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.

-    Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, - atsakė Kristus, - nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Nes Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19,1-10. Iš Zachiejaus žodžių galima spręsti, kad jis ir anksčiau, sąžinės priekaištų genamas, labdariavo, o šis pažadas susijęs su piktnaudžiavimais renkant mokesčius).

Kafarnaume vienas fariziejus, vardu Simonas, pasikvietė Jėzų į svečius. Per pietus į kambarį įėjo moteris, visoje apylinkėje garsėjusį palaidu elgesiu. Ji atsinešė alebastrinį indą brangių kvepalų. Netardama nė žodžio ji priėjo prie Mokytojo, pravirkusi puolė prie Jo kojų, laistė jas ašaromis, tepė kvapiąja mira ir šluostė palaidais plaukais. Ar ši moteris buvo girdėjusi, kad Jėzus atleidžia nusidėjėliams? O gal ji norėjo atsidėkoti Jam už mielaširdystę puolusiems? Tačiau ši scena nemaloniai nustebino šeimininką. “Jeigu šis būtų pranašas, - su panieka pagalvojo fariziejus, - Jis žinotų, kas tokia moteris, kuri Jį liečia.” Jėzus perskaitė šias mintis:

-    Simonai, turiu tau ką pasakyti.

-    Sakyk, Mokytojau.

-    Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?

-    Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.

-    Tu teisingai nusprendei, - atsakė Jėzus, ir paaiškino, kodėl papasakojo šį palyginimą. Jis nurodė ir tai, kuo Simonas skyrėsi nuo šios moters. Simonas jautėsi esąs teisuolis, pokalbis su Jėzumi jam tebuvo proga pasiginčyti, o moteris suvokė žemai puolusi ir ieškojo To, Kuris gali jai atleisti ir išvaduoti ją nuo ankstesnio gyvenimo.

Tačiau, kai Kristus pasakė nusidėjėlei: “Atleidžiamos tau nuodėmės”, - visi susirinkusieji dar labiau pasipiktino. Keistasis Pranašas užminė jiems naują mįslę. Argi kas gali atleisti nuodėmes? Jas atleidžia tik Dievas. Kas šiam Nazariečiui davė galią taip kalbėti?17

17 Lk 7,36-50. Evangelijose yra keli šio pasakojimo variantai (Mt 26,6-13; Mk 14,3-9; Jn 12,1-8). Kai kurie egzegetai mano, kad tai įvairūs to paties įvykio atgarsiai. Tačiau labiau tikėtina, kad būta dviejų “patepimų” - vienas fariziejaus Simono namuose, o kitas - Betanijoje.

Tačiau jie būtų dar labiau pasipiktinę, jei būtų išgirdę, kaip Jėzus aiškina šventus Rašto įsakymus.

Sena ir nauja

Žydų teologai karta po kartos stengėsi tiksliai nustatyti, kiek įsakymų yra Toroje, o kai kurie iš jų manė, kad esama tokių įsakymų, kurie išreiškia pačią tikėjimo esmę (Talmud, Makot, 24). Todėl vienas iš Rašto aiškintojų nutarė sužinoti Jėzaus nuomonę ir kartu išsiaiškinti paties Galilėjiečio pažiūras:

-    Mokytojau, - paklausė jis, - koks įsakymas yra didžiausias.

-    Pirmasis, - atsakė Kristus, - yra šis: “Klausyk, Izraeli. - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis”. O štai antrasis: “Mylėk savo artimą kaip save patį”. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu. Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai (“Įstatymas ir Pranašai” - Senojo Testamento sinonimas).

-    Gerai, Mokytojau, - teko sutikti Rašto aiškintojui. - Tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia Jo; o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas (Mt 22,35-40; Mk 12,28-33; Lk 10,25-28).

Iš atsakymo Rašto aiškintojui matyti Kristaus požiūris į senąjį Mozės Įstatymą, ir iš tų Jo žodžių tampa aišku, kodėl Jis norėjo išsaugoti jį. Kai prasidėdavo kalbos apie Raštą, Jėzus tiesiai pareikšdavo:

Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų.

Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.*

* Mt 5,17-20; Lk 16,17. Graikiškas žodžio “įvykdyti” analogas reiškia ir pripildyti, baigtį, pridurti, suteikti pilnatvę. Jis ir kilęs iš žodžio “pilnatvė”.

Iš tiesų sakau jums:

kol dangus ir žemė nepraeis,

nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys...

Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų -neįeisite į Dangaus Karalystę.

Taigi, Kristus mokė, kad Biblija - tai Dievo Apreiškimas, ir pripažino žodinės Bažnyčios tradicijos būtinumą, nes taip geriau atskleidžiama Rašto prasmė. Todėl Jis ir sakė liaudžiai apie fariziejus:”Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės” (Mt 23,3). Tačiau, skirtingai nuo fariziejų, kurie dažnai papildydavo Įstatymą šimtais naujų taisyklių, Jėzus grąžindavo jį prie ištakų, prie Sinajaus Dešimties Dievo Įsakymų, prie tikrojo Mozės palikimo, kurį išsaugojo Pranašai. Kartu Jis gerbė ir smulkesnius priesakus, nenorėdamas leisti gundyti “šitų mažutėlių” ir laužyti tradicijų. “Niekas, gėręs seno vyno, - pažymi Jėzus, - nenori jauno; jis sako: “Senasis geresnis!”18 Nepaisant to, aiškindamas Torą, svarbiausią akcentą iš ceremonijų, apeigų sferos Jis perkelia į dorovinę, dvasinę sritį. Jis taip pat pagilino ir papildė etines Įstatymo normas.

Įstatymas draudė žudyti, o Jėzus ragina apskritai išrauti iš širdies neapykantą - nusikaltimo šaknį. Įstatymas smerkė sutuoktinių neištikimybę, o Jėzus kalba apie nedorų geidulių pavojų. Įstatymas reikalauja nelaužyti priesaikos, o Jėzus iš viso laiko ją nereikalingą: Verčiau jūs sakykite:

“Taip”, jei taip, “Ne”, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.19

Pagoniškuose Įstatymų kodeksuose bausmė dažnai būdavo sunkesnė nei pats nusikaltimas. Senasis Įstatymas rėmėsi teisingumo principu: “Akis už akį - dantis už dantį”. Jėzus atskiria kriminalinę teisę nuo dorovinių normų, kurios yra kitos prigimties. Žmonėms būdinga neapkęsti priešų, tačiau Dievo vaikai privalo blogį įveikti gėriu. Jie privalo kovoti su savo kerštingumu. Negana to, jie turi linkėti gero savo skriaudėjams. Tai didžiausias žygdarbis ir tikros dvasinės jėgos požymis, darantis mus panašius į Patį Kūrėją. Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,20 kad būtumėte savo Dangiškojo Tėvo vaikai;

Jis juk leidžia Savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?

Argi taip nesielgia ir muitininkai?!

Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius,

kuo gi viršijate kitus?

Argi to nedaro ir pagonys?!

Taigi būkite tokie tobuli,

kaip jūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas.

Štai kvapą gniaužianti aukštuma, į kurią Kristus kviečia žmogų.

18 Lk 5,39. Apie Jėzaus Kristaus nenorą vesti į pagundą ryžtingai atmetant tradicijas liudija ir Jo žodžiai Evangelijoje pagal Matą 17,27.

19 Mt 5,21-37. Pažymėtina, jog "nauju" tikslia šio žodžio prasme Kristus pavadino tik pasiaukojančios meilės įsakymą. (Jn 13,34). Komentatoriai, manantys, kad Senajame Testamente kalbėta tik apie žmogaus poelgius, o ne apie jo vidines paskatas, ignoruoja faktus (žiūr., pvz., Pr 4,5-7). Net toks trumpas Dekalogo kodeksas mini dvasinę nuodėmę (pavydą). Talmude sakoma: “Aistra iš pradžių esti tarsi svetima, vėliau - viešnia, o galiausiai - namų šeimininkė” (Sukka, 52). Taip pat pridursime, kad Evangelijos požiūris į priesaiką sutampa su tuo, ką aiškino esėjai (žiūr. J.Flavij. Judeiskaja voina, II.8,6).

20 Mt 5,44-48. Kristaus žodžiai apie nesipriešinimą blogiui kartais būdavo suprantami kaip raginimas likti visiškai pasyviems (taip manė ir L.ToJstojus). Tačiau matome, kad pats Kristus nebuvo pasyvus. Jis rimbu išvaikė prekijus iš Šventyklos; Jis protestavo, kai vyriausiojo kunigo tarnas smogė Jam per veidą (Jn 18,22); Jis kalbėjo, kad “nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Todėl Jo žodžius apie atlaidumą skriaudėjams reikia suprasti kaip raginimą įveikti blogį gėriu (žiūr. ir Rom 12,21). Šiuo požiūriu Evangelijos mokymas sutampa su tuo, ko mokė ir geriausi Rašto aiškintojai: “Stenkitės mėgdžioti Dievą:_Jis mielaširdingas, tad būkite ir jūs mielaširdingi” (Sota, 14), “mokėk gėriu už blogį” (Semot Rabba, 22).

 

Įstatymas laikė “artimu” tik tos pačios tautos ir tikėjimo žmogų. Tačiau Kristus praplečia šiuos ankštus rėmus. Kai vienas Rašto aiškintojas paklausė Jo: “Kas mano artimas?”, užuot atsakęs, Jis papasakojo apie žydą, kuriam atsitiko pakliūti į plėšikų nagus. Nusilpęs nuo žaizdų jis gulėjo prie kelio ir su nuoskauda žiūrėjo, kaip pro šalį abejingai praėjo kunigas ir Šventyklos tarnautojas. Jis visai nesitikėjo užuojautos iš samariečio, atjojančio paskui anuos. Negi šis kitatautis ir eretikas galėtų būti geresnis už kunigą ir levitą? Tačiau tas sustojo ir, nieko neklausinėdamas, padėjo nukentėjusiajam: aptvarstė žaizdas ir, užkėlęs ant savo mulo, nugabeno į užeigą, o ten iš anksto sumokėjo už jo slaugymą.

-    Kas iš šitų trijų, - paklausė Jėzus Įstatymo aiškintojo, - tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?

-    Tas, kuris parodė jam gailestingumą, - negalėjo nepripažinti šis.

-    Eik ir tu taip daryk!

Kristus privertė jį patį padaryti išvadą, kad “brolis” ir “artimas” gali būti kiekvienas žmogus (Lk 10,25-37).

Jis nuosekliai pratino savo mokinius prie naujo, neįprasto požiūrio į pagonis. Antai Jis neslėpė savo džiaugsmo sužinojęs, kad su Juo nori pabendrauti graikai (Jn 12,21), o savo kančios išvakarėse Kristus pasakys, kad Jo Evangelija “turės būti visoms tautoms paskelbta” (Mk 13,10; Mt 24,14).

Kafarnaumo garnizono karininkas, romėnas, prašė pagydyti jo tarną sakydamas, jog šiam pasveikti pakanka Jėzaus ištarto žodžio. Kristus nusistebėjo: “Nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo”, o po to pridūrė: “Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės Dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes...” (Mt 8,5-12; Lk 7,1-9). Šie žodžiai skambėjo kaip iššūkis tiems, kurie tik izraelitus laikė vertais Dievo meilės.

Priešiškumas “svetimiesiems”, kad ir kokia priedanga jį dangstytume, yra instinktas, kurį žmonėms nepaprastai sunku įveikti. Tuo tarpu Evangelija nedviprasmiškai ragina kovoti su nacionaliniu išskirtinumu ir kartu tęsia Amoso, Izaijo ir Jono Krikštytojo mokymą.

Iškeldamas į pirmą vietą dvasinę Įstatymo esmę, Kristus ir nurodymui švęsti šeštadienį (šabą) grąžino pradinę prasmę.

Nūdienos žmogus ne visuomet gali suvokti šio priesako reikšmę. Įpratę prie nustatytų poilsio dienų, pamirštame, kas senovėje buvo šeštadienis. Jis neleido sielai paskęsti kasdieniuose rūpesčiuose duodamas laiko maldai ir apmąstymams; jis suteikdavo poilsį visiems: ir laisviesiems, ir vergams, ir netgi naminiams gyvuliams.

Tačiau būta ir kitos medalio pusės. Daugelis pamaldžių žmonių, gerbdami “sekmos dienos” šventumą, pernelyg jį sureikšmino.

Vykstant Makabiejų karui, grupė sukilėlių nutarė verčiau mirti nei kautis per šabą, ir visi iki vieno buvo išžudyti. Tąsyk sukilimo įkvėpėjas kunigas Matatijas nutarė, kad reikia veikti kitaip. “Kausimės ir šeštadienį”, - pasakė jis. Ir tarp fariziejų būta bandžiusių kelti balsą prieš formalų požiūrį į poilsio dieną. Vienas iš jų sakė: “Šeštadienis skirtas jums, o ne jūs - šeštadieniui” (Ioma, 85a, 1; Mak 2,32-41). Nepaisant to, apribojimų, draudimų gausėjo, todėl šios maloningosios Dievo dovanos paskirtis darėsi vis sunkiau suvokiama. Pedantai šeštadieniais tiesiog paraližuodavo gyvenimą. Itin uolūs čia buvo esėjai. Antai jie manė, kad žmogų ar gyvulį, šeštadienį įkritusį į duobę, gelbėti galima tik kitą dieną.

Kristus tokį požiūrį laikė Mozės priesakų iškraipymu. “Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui”, - sakė Jis (Mk 2,27).

Vieną šeštadienį praalkę Jėzaus mokiniai, eidami per javų lauką, ėmė skabyti varpas, trinti jas ir valgyti grūdus. Fariziejai nutarė, kad tai yra savotiškas grūdų malimas, ir paklausė: “Kodėl Tavo mokiniai daro per šabą tai, kas draudžiama?” Tuomet Jėzus priminė jiems, kad ir Dovydas, likęs su savo kariais be maisto, paėmė iš Dievo namų padėtinės duonos, nors tik kunigai turėjo teisę jos valgyti. Karalius pasielgė teisingai, nes tenkinti gyvybines žmogaus reikmes svarbiau nei paisyti ritualinių draudimų (Mk 2,23-28; Mt 12,1-6; Lk 6,1-5).

Keletą sykių Jėzus gydė per šabą, tuo sukeldamas Įstatymo aiškintojų protestus. Jie ėmė atidžiai Jį stebėti, kad galėtų viešai apkaltinti nepagarba Įstatymui. Veltui Jis priminė, jog kai kurios svarbios apeigos atliekamos ir per šabą, veltui aiškino, kad padėti žmonėms visuomet yra dievobaimingumo darbas. Jis klausė fariziejų: “Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!” (Lk 14,5). Fariziejai neturėjo pagrįstų prieštaravimų, tačiau nenustojo laikęsi savo.

Kartais Jėzus sąmoningai skatindavo Rašto aiškintojus ginčytis. Į sinagogą atėjo žmogus su paraližiuota ranka vildamasis, kad Mokytojas jį pagydys. Buvo šabo diena, ir šventeivos stebėjo, ką darys Nazarietis. Jis liepė ligoniui stoti į vidurį ir paklausė susirinkusiųjų: “Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” “Anie tylėjo”, - rašo evangelistas Morkus. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: “Ištiesk ranką!” Šis ištiesė, ir ranka atgijo. “Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti” (Mk 3,1-6).

Didžiausią pasipiktinimą sukeldavo Jėzaus žodžiai: “Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats” (Mk 2,28). Tai reiškė, kad Jėzus turi galią vertinti ir Įstatymą.

Gali pasirodyti, kad šitaip elgdamasis Jėzus kėsinosi į Bažnyčios tradiciją ir užkirto galimybę tradiciškai tikintiems priimti Jo mokymą. Tačiau iš tikrųjų Jėzus nepažeidė šios tradicijos pagrindų, esmės. Senajame Testamente pripažįstamas ne tik raidės, bet ir asmeninio Apreiškimo autoritetas. Kaip tik šios išskirtinės dovanos bei misijos dėka ir mokė visi pranašai (žiūr. Am 7,10-15). Tai, kad atėjo Rašto aiškintojų era, dar nereiškia, kad Dievo Dvasia nustojo veikusi. Todėl Talmude tiek daug reikšmės teikiama pavienių mokytojų nuomonėms. Jų posakiai neretai buvo vertinami ne mažiau kaip Tora (Penkiaknygė) ir netgi labiau už ją. Pasak Toseftos (senovinio rabinų komentarų rinkinio), rabinai netgi turėjo teisę panaikinti dalį taisyklių, nurodytų Įstatyme.

Vadinasi, Kristaus mokymas nebuvo priešingas Senojo Testamento Bažnyčioje galiojusiems mokymo principams net tuomet, kai Jis reikalavo atsisakyti kai kurių Toros taisyklių. Tai pasakytina apie ritualinius maisto apribojimus. Jie buvo įvesti senų senovėje dėl to, kad Bažnyčia būtų apsaugota nuo kitatikių. Tačiau ilgainiui draudimai darėsi vis sudėtingesni ir galiausiai susidarė ištisa tabu sistema, kurios buvo sunku paisyti.

Nors jau Biblijoje maistas skirstomas į “švarų” ir “nešvarų”, Jėzus nedvejodamas paskelbė šį skirstymą pasenusiu. “Nešvarios” gali būti tik žmonių mintys, jų norai ir poelgiai.

Klausykite ir supraskite!

Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų,

bet kas išeina iš burnos...

Nes iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai,

paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.

Šitie dalykai suteršia žmogų (Mt 15,10-20; žiūr. Rom 14,14)

Taip aiškiai išreikšta mintis pasirodė esanti sunkiai suvokiama net artimiausiems Jėzaus mokiniams. Ir po daugelio metų Petras vis dar bijojo laužyti draudimus, susijusius su “nešvariu” maistu (Apd 10,9-15).

Jėzus neteikė daug reikšmės ir ritualiniam rankų mazgojimui, kurį pamaldūs žydai laikė būtinu. Be to, Jis nenorėjo, kad pasninkavimą žmonės laikytų dideliu nuopelnu. Senų senovėje pasninkas buvo gedulo, liūdesio ženklas, tačiau Jėzaus laikais jį laikyta dievobaimingumo požymiu.

Jono Krikštytojo mokiniai stebėjosi, kad Jėzus, skirtingai nuo jų mokytojo, neverčia savo pasekėjų paisyti pasninkų. “Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?!” - paprieštaravo Jėzus (Lk5,34). Juk askezė yra priemonė, o ne tikslas; tikslas - priartėti prie Dievo. Tie, kurie yra šalia Žmogaus Sūnaus, pasiekė šį tikslą, todėl jiems nereikia pasninkauti. Suprantama, Jėzus nesmerkė askezės ir Pats pasninkavo gyvendamas dykumoje. Jis žinojo, kad ir Jo mokiniams ateis sunkios dienos, kai pasninkas taps būtinas.

Taip iš Senojo Testamento komentarų ryškėjo Naujojo kontūrai. Evangelijos šviesoje blėso, neteko prasmės daugelis senų taisyklių bei apeigų. Jos tapo atgyvenomis, nors Rašto aiškintojai atkakliai tam priešinosi tapatindami Tiesą su vienos tautos religine nacionaline sankloda. Jėzus sakė: “Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko” (Mt 9,16-17; Mk 2,21-22).

Tai, kas sena, neatmetama ištisai, tačiau šalia statomas kitas pastatas, kuriam senasis yra tarsi prieangis. Jėzus neneigia religijos formos, tačiau visuomet pabrėžia, kad meilė, tikėjimas, vidinė dvasinė nuostata yra svarbiausia.

Buvo dar vienas dalykas, kur Evangelija iškeliama kaip priešingybė Senajam Testamentui. Įstatymas leido vyrui mesti žmoną radus paprasčiausią, net visai menką pretekstą. Tai buvo patriarchalinės teisės, viešpatavusios Rytuose, atspindys. Nors Biblijoje labai vertinama meilė bei moters dora, o motina itin gerbiama, tačiau moters situacija, įteisinta Įstatyme, nelabai skyrėsi nuo tos, kuri buvo kitose šalyse. Vyrą vadinta “baalu”, viešpačiu; žmona laikoma kone jo nuosavybė, tokia, kaip ir tarnai ar namų apyvokos daiktai. Šios realijos ir atsispindėjo Įstatymo paragrafe, kuriuo vyrui buvo leidžiama lengvai nutraukti santuoką.

Rašto aiškintojai, numatydami, kad Jėzaus požiūris į skyrybas skiriasi nuo minėtojo, įtraukė Jį į diskusiją. Mokytojo atsakymas turėtų ne tik religinį, bet ir politinį atspalvį, nes ir tetrarchas Antipas paliko savo žmoną ir vedė Erodiadą. Jonas Krikštytojas ir buvo nužudytas todėl, kad išdrįso pasmerkti šį valdovo poelgį.

Jėzus kategoriškai atmetė mintį, jog Mozės Įstatymas pritaria skyryboms. Pasak Jo, Mozė šiuo atveju tik padarė nuolaidą, atsižvelgdamas į žmonių “širdies kietumą”. Tai labai svarbus liudijimas, rodantis, kad žydų tautos tikėjimas, jog Mozė tiesiogiai iš Dievo gavęs visą Torą, yra neteisingas.

Jėzus savo klausytojams apibūdino idealią santuoką. Santuoką įvedė Kūrėjas, ir, priešingai paplitusiai nuomonei, ji nėra vien priemonė vaikams gimdyti. Kai du tampa “vienu kūnu” (o žodis “kūnas” Biblijoje paprastai reiškia “žmogus”), - tai yra stebuklas, Dievo dovana, kurią gauna tik žmonės. “Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”. Sutuoktinių vienovę gali sugriauti tik neištikimybė (Mt 19,3-12; Mk 10,2-12).

Šis reikalavimas net mokiniams atrodė neįvykdomas. Tada jau verčiau likti nevedusiam, nusprendė jie. “Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti”, - atsakė Jėzus. Jis, kaip ir Mozė, matė, koks netobulas ir silpnas žmogus, tačiau dėl to nesirengė menkinti idealo. Jis pripažino ir viengungišką skaistų gyvenimą, tačiau laikė jį ypatingu pašaukimu. Tuo tarpu daugelis Jo apaštalų buvo vedę (pavyzdžiui, Petras ir Pilypas). Pirmieji krikščionys šeimą vadino “namų Bažnyčia”. Pats Kristus liko nevedęs ne todėl, kad būtų norėjus sumenkinti santuoką, o pirmiausia dėl to, kad visiškai priklausė Tėvui ir Savo misijai. Jo meilė gaubė kiekvieną žmogų.

Naują požiūrį į moterį Kristus įtvirtino jau pačioje Savo viešosios veiklos pradžioje.

Eidamas iš Jeruzalės į Galilėją, Jis keliavo per samariečių žemes (Jn 4,3-34). Karštą vidudienį, nuvargęs po kelionės, Jėzus prisėdo pailsėti prie seno šulinio, iš kurio vietos gyventojai nuo neatmenamų laikų sėmė vandenį. Mokiniai palikę Jį nuėjo nusipirkti maisto.

Tuo metu viena samarietė, nešina ant galvos ąsočiu, atėjo prie šulinio pasisemti vandens. Ji labai nustebo keliaunininkui paprašius gerti. Juk žydai, kaip ir nūdienos sentikiai, negerdavo su kitatikiais iš to paties indo. Nepažįstamasis atsakė moteriai, kad Pats gali duoti jai “gyvojo vandens”, kurio išgėrusi ji niekuomet nejaus troškulio.

Paprasta moteris šiuos žodžius suprato tiesiogine prasme:

-    Viešpatie, - pasakė ji, - duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.

-    Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.

-    Aš neturiu vyro.

-    Gerai pasakei: “Neturiu vyro”, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.

Samarietė suprato, kad liūdna jos gyvenimo istorija - ne paslaptis Pašnekovui. Ir jai išsyk toptelėjo mintis paklausti Jo apie seną nesantaiką tarp samariečių ir žydų:

-    Viešpatie, matau, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia Jį garbinti.

-    Moterie, tikėk Manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.

-    Aš žinau, kad netrukus ateis Mesijas, - atsakė moteris. - Atėjęs Jis mums viską paskelbs.

-    Tai Aš, kuris su tavimi kalbu, - tarė Jėzus...

Tuo metu prie šulinio priėjo mokiniai. Jie nustėro pamatę Mokytoją besišnekučiuojantį su samariete. Tuo tarpu ši susijaudinusi nuskubėjo į miestą papasakoti gentainiams apie susitikimą.

-    Rabi, pasistiprink! - pasiūlė mokiniai.

-    Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.

Mokiniai susižvalgė. Kas galėjo duoti Jam maisto šioje nesvetingoje vietovėje? Tačiau jie dar labiau nustebo sužinoję, kad ne jiems, o šiai paprastai moteriai, be to, dar nusidėjėlei ir eretikei, Jis pirmajai tiesiai pasakė esąs Mesijas ir paaiškino amžinosios dvasios religijos esmę...

Sokratui moteris tebuvo buka, įkyri būtybė. Buda savo pasekėjams draudė net žiūrėti į moteris. Prieš krikščionybės epochą moterys dažniausiai būdavo bebalsės vergės, kurių gyvenimas ribojosi alinančiu darbu ir šeimos rūpesčiais. Neatsitiktinai vienoje žydų maldoje buvo sakoma: “Dėkoju Tau, Dieve, kad Tu nesukūrei manęs moterimi...”

Kristus grąžino moteriai atimtą žmogiškąjį orumą ir teisę į dvasinius poreikius. Nuo šiol moters vieta - ne tik prie šeimos židinio. Todėl tarp artimiausių Jėzaus pasekėjų matome ir nemažai moterų, daugiausia iš Galilėjos. Evangelija išsaugojo kai kurių iš jų vardus. Tai Marija iš Magdalos (Magdalietė), kurią Viešpats išvadavo nuo “septynių demonų”, Jono ir Jokūbo motina Salome; Mergelės-Marijos sesuo Marija, Kleopo žmona; Zuzana; Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana (Lk 8,2-3). Turtingosios Jėzaus pasekėjos šelpė mažąją bendruomenę.

Tačiau Jėzus nenorėjo, kad jų vaidmuo tuo ir baigtųsi.

Lankydamasis Jeruzalėje Jis suartėjo su tokio Elizaro (ar Lozoriaus) šeima. Lozorius su seserimis Morta ir Marija gyveno šalia Jeruzalės, Betanijos kaime. Mokytojas pamėgo šiuos namus, Jis čia dažnokai užsukdavo pailsėti. Sykį, vėl Jam apsilankius Betanijoje, Morta nuskubėjo taisyti vaišių, o Marija atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių. Tai matydama vyresnioji sesuo kreipėsi į Jėzų:

-    Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.

-    Morta, Morta, - atsakė Jėzus, - tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta (Lk 10,39-42).

Pažymėtina, kad net Jėzaus priešininkai, matydami Jį apsuptą moterų, nedrįso Jo šmeižti. Tai vienas iš įstabių Evangelijos bruožų. “Tas, Kuriam pakluso vėjas ir jūra, - rašo Fransua Moriakas, -turėjo galią teikti didžią ramybę ir žmonių širdims... Jis malšindavo bekylančias širdies audras, nes priešingu atveju Jį būtų garbinę ne kaip Dievo Sūnų, o kaip žmogų tarp žmonių” (F.Mauriac. La vie de Jesus, p.41).

Vėliau, atėjus išbandymų metui, pirmosios moterys krikščionės, skirtingai nuo kitų mokinių, nepaliko Viešpaties. Jos buvo ant Golgotos Jo mirties valandą, lydėjo Mokytoją į rūsį, kur Jis buvo palaidotas, ir joms pirmosioms buvo atskleista Velykų paslaptis...

Evangelija griovė sienas, nuo seno skiriančias žmones. Sienas tarp paisančių Įstatymo apeigų ir jų nežinančių; tarp žydų ir kitataučių, tarp vyrų ir moterų - visiems ji atvėrė kelią į Kristaus Karalystę, kurioje tautybė, luomas, lytis, amžius tapdavo antraeiliai dalykai. Regėdamas šį stebuklą, apaštalas Paulius sušuko: “Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus” (Kol 3,11)..

Žemiškasis gyvenimas ir amžinasis gyvenimas

Nuo žilos senovės žmonės tikėjo, kad po mirties, suirus kūnui, žmogus ir toliau gyvena, tik kitaip. Tokie mąstytojai kaip Platonas ir Posidonijus pirmieji filosofiškai pagrindė šį tikėjimą. Jie teigė, kad mūsų žemiškasis kelias tėra amžinybės preliudija. Platonas sugebėjimą pasirengti mirčiai netgi vadino pagrindine išminčiaus dorybe. Senojo Testamento religija šiuo požiūriu buvo išimtis. Ji labai ilgai negalėjo atsakyti į klausimą, koks žmogaus pomirtinis likimas. Galiausiai žydai buvo priversti perimti kitų tautų pomirtinio pasaulio sampratą. Chaldėjai ir Homero tautiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizdavo kaip požemį, kur slankioja snūduriuojančios vėlės. Remiantis šiais vaizdiniais ir aprašomas Senojo Testamento Šeolas (Pragaras). Tačiau tikrąja “gyvenimo tąsa” pirmiausia laikyti palikuonys (žiūr. Ist 32,22; Ps 87,6-13; Job 10,21-22; 26,5; 30,23-34; 38, 17).

Tol, kol asmenybė nesuvokė savęs atskirai nuo genties, žmogus galėjo taikstytis su gentinio nemirtingumo idėja. Tačiau plečiantis individualiai sąmonei, šiai idėjai imta priešintis. Jobo šauksmas -stulbinantis religinės krizės, kurią teko išgyventi Izraeliui, liudijimas. Teisuoliai kenčia, o piktieji klesti. Tad kur ieškoti Dievo teisybės? Ar tik anapus? Senasis Testamentas atmetė šią pagundą. Tačiau ir atsižadėti tikėjimo Dievo teisingumu ir gerumu nebuvo galima. Vadinasi, maloningoji Kūrėjo valia kažin kokiu, dar nežinomu būdu turėjo būti apreikšta čia, žemėje...

Tokios mintys buvo užvaldžiusios protus Izraelyje, kai maždaug IV a. pr.Kr. čia pirmą syki pasigirdo geroji naujiena apie amžinąjį gyvenimą. Tačiau atsivėrė ne “sielos nemirtingumas”, o būsimasis atgimimas,, viso žmogaus prisikėlimas, kai ir dvasia, ir kūnas, ir visa Dievo kūrinija galės tapti amžinybės dalininkais (žiūr. Ps 72, Iz 25,8; 26,14-19).

Žydų teologai ne išsyk priprato prie šio jiems naujo požiūrio. “Ekleziasto” (Eklesiasto) autorius ir Jėzus, Siracho sūnus (Ješua ben-Sira) taip ir negalėjo tuo patikėti. Tik II a.pr.Kr. šis požiūris tapo žydų tikėjimo dogma, įėjo į Bažnyčios žodinę tradiciją. Tik sadukiejai ryžtingai atmetė naująjį požiūrį į pomirtinį gyvenimą ir laikėsi senojo mokymo apie Šeolą.

Jėzus Kristus visiškai patvirtino tikėjimą į mirusiųjų prisikėlimą. Tačiau, nuolat pabrėždamas jį ateisiant ir kalbėdamas apie būsimą Dievo pergalę prieš mirtį, Jis neskelbė spiritualizmo, kuriam žemiškasis gyvenimas tėra miražas.

Evangelija moko ne tik apie aną, bet ir apie šį gyvenimą. Nemirtingumas, prisikėlimas, Dievo Karalystė neatsiejamai susiję su tuo, kas vyksta šiame pasaulyje. Jeigu žmogus nustos čia vykdęs savo pareigas, tai bus jo pašaukimo išdavystė. Kita vertus, tie, kurie visas jėgas skiria tik materialiems dalykams, neišvengiamai patiria katastrofą.

Gyvenimas trumpas. Kiekvieną akimirką iš mūsų gali būti pareikalauta ataskaitos. Primindamas tai, Jėzus pasakė palyginimą apie turtuolį, besirūpinantį tik tuo, kaip pripildyti savo aruodus. Sykį, derlingais metais, jis nutarė statyti naujus aruodus, tačiau kaip tik tada atėjo jo mirties valanda, ir visi rūpesčiai nuėjo perniek. “Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”, - baigia Jėzus (Lk 12,16-21).

Godumas, žemiškųjų gėrybių vaikymasis paverčia nepilnaverčiu; pamiršdamas nedūlėjančias dvasios brangenybes žmogus apvagia save. Nėra nieko baisesnio už tokį trumparegiškumą.

Vargas jums, turtuoliai... Vargas jums, kurie dabar persisotinę!.. Vargas jums, kurie dabar juokiatės!

Nes jūs liūdėsite ir verksite...

Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.

Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,

nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Lk 6,24-25; Mt 6,19-21). Kristus ragino būti dvasiškai nepriklausomiems nuo to, kas laikina. “Tiesa padarys jus laisvus”, - sakė Jis (Jn 8,32).

Praeityje, pranašų laikais, apie juos grupavosi žmonės, niekinantys lupikavimą, turto troškimą. Jie vadino save “dvasios skurdžiais”, nors ir nebuvo vargšai įprasta šio žodžio prasme. Tai buvo teisuoliai, trokštantys išsivaduoti iš šio pasaulio tuštybės varžtų.

Tokie, Kristaus žodžiais, turi būti ir Jo mokiniai. “Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė” (Mt 5,3). Jie “vargdieniai”, nes suvokia esą reikalingi maloningųjų Dvasios dovanų ir viliasi jų sulaukti.    

Sykį prie Jėzaus priėjo jaunuolis iš kilmingos šeimos ir nusilenkęs tarė:

-    Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?

-    Kam vadini Mane geru? - atsakė Jėzus. - Niekas nėra geras, tik Dievas. (Kristus atmetė kreipinį “gerasis” nenorėdamas, kad jaunuolis reikštų pernelyg didelę pagarbą, nes jis laikė Jėzų tik žmogumi.) - Tu žinai įsakymus: “Nežudyk, nesvetimauk, neapgaudinėk, gerbk tėvą ir motiną...”

-    Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės. Ko dar man trūksta?

Jėzus atidžiai pažvelgė į jaunuolį, kuris Jam išsyk patiko, ir tarė:

-    Tau trūksta vieno dalyko. Jeigu nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį Danguje; tuomet ateik ir sek paskui Mane.

Jaunuolis buvo labai turtingas, ir atsisakyti įprastos gyvensenos jam buvo pernelyg didelė auka. Jėzaus siūlymas buvo jam netikėtas.

Stengdamasis pažadinti jo sąžinę, Jėzus pridūrė:

-    Kaip tu gali sakyti, jog laikaisi Įstatymo ir Pranašų?! Pasakyta: “Mylėk savo artimą taip kaip patį save”, - o juk daugybė tavo brolių, Abraomo vaikų, apsirengę varganais skudurais ir miršta nuo alkio, o tavo namai pertekę turto, bet iš jų nieko neatitenka vargšams...21

21 Mt 19,16-22; Mk 10,17-31; Lk 18,18-30. Paskutinioji frazė paimta iš nekanonizuotosvsenovinės Evangelijos pagal Nazariečius. Jeremijas šiuos žodžius priskiria prie tikrų. Žiūr. J.Jeremias. Les paroles inconnues de Jesus. Paris. 1970, p.47-50)..

Ar Evangelija yra asketiškas, neigiantis šį pasaulį mokymas, ar priešingai - teigiantis pasaulį? Vienareikšmiškai į šį klausimą negalima atsakyti. Vyskupas Kasianas rašo: “Teigiamas krikščionybės požiūris į pasaulį susijęs su Dievo Kūrėjo ir Jo Apvaizdos samprata (žiūr. Apd 17,24-28). Ap.Paulius mokė, jog Dievą pažįstame iš Jo kūrinių (Rom 1,20). Kaip priešingybę dualistinės pakraipos eretikų asketizmui jis pateikia tokį argumentą: “kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras” (1Tim 4,4). Todėl ir geras, kad jis Dievo kūrinys. Atmetus nuostatą, jog Dievo sukurtas pasaulis yra geras, tampa neaiški ir Kristaus žemiškojo tarnavimo bei Evangelijoje įamžinto Jo mokymo prasmė. Jeigu pasaulis yra blogas, kokia Jo stebuklų prasmė: alkanųjų pasotinimas, ligonių gydymas? Kristus mylėjo pasaulį... Tačiau ir teigiant pasaulį, krikščionybė palieka galimybe jį neigti. Jeigu aš atsižadu pasaulio tam, kad be išlygų tarnaučiau Dievui, vadinasi, vardan didesnės vertybės atsisakau mažesnės. Taigi kalbama ne apie visišką pasaulio neigimą, o apie vertybių hierarchiją. Jeigu aš renkuosi didžiausią vertybę, mažesnioji nenustoja buvusi vertybė. Bažnyčios asketizmas įgauna savo tikrąją prasmę tik tuomet, kai pasaulis laikomas vertybe” (Kassian. Carstvo Kesaria pered sudorri Novogo Zavėta. Pariž, 1949, p.6,8).

Tačiau jaunuolis pasišalino paskendęs liūdnose mintyse.

- Vaikai, - kreipėsi Jėzus į mokinius, - kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę!

Šie žodžiai Sukėlė mokinių nerimą. Juk ir jie tikėjosi sulauksią privilegijų ir malonių Mesijo namuose. Nuoširdusis Petras garsiai išreiškė jų susirūpinimą. Skirtingai nei turtingas jaunuolis, jie metė viską ir nusekė paskui Jėzų. Ko gi jie gali tikėtis už tai?

Jėzus atsakė giliaprasme ir mįslinga fraze: kiekvienas dėl Jo ir Evangelijos palikęs motiną, tėvą, vaikus, namus, ateityje “gaus šimteriopai” namų, motinų ir brolių!..

Kristus pareikalavo, kad turtingasis jaunuolis išdalytų viską, ką turi vargšams, nes buvo numatęs padaryti jį savo apaštalu. Kitiems žmonėms -fariziejui Nikodemui, Sinagogos vyresniajam Jajirui, Juozapui Arimatiečiui, Chuzos žmonai Joanai - Jis nesiūlė skurdžiai gyventi. Vadinasi, skurdas - nebūtina išganymo sąlyga. Nepaisant to, Jėzus dažnai kalbėjo apie žemiškų gėrybių troškimo pavojus. Ne pats turtas yra blogis, o tai, kad jis užvaldo žmogaus širdį, aiškino Jėzus.

 Tai, ką žmogus turi, privalu naudoti kitų labui. “Palaimingiau duoti negu imti”, - sakydavo Jėzus (Apd 20,35). Jo mokinio pareiga - tarnauti artimiesiems čia, Žemėje. Tai dar sykį pabrėžia Evangelijos etikos pobūdį: žmonės bus teisiami pagal jų darbus. Viešpats pirmiausia klaus ne “kaip tiki”, o kaip elgeisi su savo broliais: ar pamaitinai alkstančius, ar lankei ligonius bei nelaimės ištiktuosius? (Mt 25,31-46). Kristui socialinės problemos - tai dorovinės problemos. Štai kodėl apaštalai ir Bažnyčios Tėvai taip karštai protestavo prieš vargšų priespaudą (Jok 5,1-6; I.Zeipel. Ghoziaistvenno -etičeskije vzgliady Otcov Cerkvi. Versta iš vok. M., 1913). Štai ko-. dėl krikščioniškųjų tautų istorija rodo, kad pamynus Evangeliją, atsižadėjus jos priesakų vardan pomirtinio gyvenimo, neišvengiamai sulaukiama bausmės, o laisvės, teisingumo ir brolybės principus perima priešiškos Bažnyčiai jėgos...

Tačiau nereikia manyti, kad Kristus siūlė konkrečią visuomenės pertvarkos programą. Jis paliko žmonėms patiems kurti tuos projektus remiantis Jo mokymu. Kai du broliai paprašė Jėzaus padalyti palikimą, Jis atsisakė: “Žmogau, kas gi Mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?” (Lk 12,14). Tikintieji Jį. patys, be tiesioginių nurodymų pasuks teisingu keliu. “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta” (žiūr. Mt 6,33). Dėl tos pačios priežasties Kristus neskyrė dėmesio ir to meto politikos problemoms - Jis kalbėjo apie tai, kas aktualu visuomet.

Dievo Karalystė

Kas yra Dievo Karalystė, kuriai skiriama tiek daug vietos Jėzaus mokyme?

Vulgariojo mesianizmo šalininkai Dievo Karalystę siejo su akivaizdžia Izraelio pergale ir fantastišku suklestėjimu šioje žemėje: saulė ims skaisčiau spindėti, upės taps vandeningesnės, derlius taps nepaprastai didelis. Tuo tarpu pranašai tikėjo, kad Žemėje įsiviešpatavus Dievui bus įveiktas visas blogis ir atmainyta Visata. Apokaliptinėje literatūroje, rašytoje paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą, abu šie požiūriai susipynė (1 Henochas 84,2; 90,30; 92,4, 103,1; Mozės paėmimas į dangų, 10,1-10). Na, o tuo, kad Dievo Karalystę įkurs atėjęs Mesijas, tikėjo beveik visi žydai.

Jėzus apie Dangaus Karalystę kalba kaip apie Savo Karalystę. Viešpaties valdžią Jis iškelia kaip priešingybę visoms šio pasaulio karalystėms, visoms žmonių valdžios formoms. Dievo Karalystė -“ne šios žemės”, ji iškilusi viršum viso to, kas laikina, ji triuškina Šėtono valdžią ir diegia žemėje Dangaus įstatymus.

Šios dvasinės realijos negalima lyginti su jokia žemiškąja laime. Žemiška laimė trapi: menkiausias mažmožis, ir ji išnyksta kaip sapnas, tačiau Evangelijos skelbiamas džiaugsmas ir ją daro patvaresnę bei prasmingesnę, nes Evangelija įkvepia drąsos, vilties ir pasitikėjimo.

Net, regis, gyvenimo sunkumų ar savo nuodėmių palaužti žmonės, tikėjimo dėka įveikę pagundas, pateks į pažadėtąją Dievo Karalystę ir pajus palaimą. Dievo Karalystę paveldės taikdariai ir gailestingieji, tyraširdžiai ir persekiojami dėl teisybės. Ten bus paguosti liūdintys, ten praturtės turintys “vargdienio dvasią”, bus pasotinti trokštantys Teisybės.22

22 Mt 5,3-12. Jau minėta, kad “dvasios skurdžių” idėja perimta iš Senojo Testamento, kur žodžiai anavim ir ebionim (vargdieniai) dažnai vartoti kalbant apie teisuolius, be išlygų pasitikinčius Dievu. Pats posakis “turintys vargdienio dvasią” pirmą sykį paminėtas Kumrano tekstuose (Svitok Voiny, 14,7). Žiūr. F.Gelin. Les pauvres de Yalive. Paris, 1953, p. 92-97.

Taigi Geroji Kristaus Naujiena - tai žinia apie išganymą, apie busimąjį pasaulio dalyvavimą dieviškajame gyvenime, kuris yra aukščiausias jo tikslas.

Kai fariziejai, kurie daug mąstė apie “laikų pabaigą”, paklausė Jėzaus, kaip ateis Dievo Karalystė, Jis atsakė: “Dievo Karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes

Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų.23 Karalystė nemačiomis jau yra tarp žmonių, jeigu jų sielas užvaldo Viešpats. Ši Karalystė įžengiantiems į ją suteikia ne užsimiršimą, o šviesų, džiugų dangiškojo Tėvo artumo pojūtį.

23 Lk 17,20-21. Paskutinieji graikų kalbos žodžiai, kurie čia išversti į “tarp jūsų”, gali būti verčiami ir į “jumyse”. Pranašai taip pat mini abu šiuos Dievo Karalystes aspektus. Viena vertus, jos laukiama ateityje (Sof 3,15; Mch 4,1-4, Iz 2,1-4), o kita vertus, ji yra amžinybėje (Iz 6,5; Ez 8,19; Ps 92,1; 95,10).

O ilgainiui ateis diena, kai Karalystės Šlovė bus apreikšta kaip žaibas, kuris “tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų” (Mt 24,27). Kalbėdamas apie tai, Jėzus kartais vartojo apokaliptinių knygų įvaizdžius, ir iš kai kurių Jo žodžių mokiniai padarė išvadą, kad Šlovės diena jau ne už kalnų.

Tačiau kur kas dažniau Jėzus nedviprasmiškai aiškindavo, jog Karalystė artėja iš lėto ir tolydžio, ji tarsi auga, bręsta (žiūr. C.Dodd. The Parabjes of the Kingdom. London, 1965).

Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą.

Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.

Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą,

pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.

Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo...

Su Dangaus Karalyste yra kaip su garstyčios24 grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.

24 Mk 4,26-32; Mt 13,31-33; Lk 13,18-21. Mes nežinome, kokį aramėjišką žodį Kristus pavartojo šiame palyginime. Galimybė suvienodinti augalų pavadinimus atsirado tik XVIII a., Linėjui sudarius jų “nomenklatūrą”. Gali būti, kad vertėjas, versdamas į graikų kalbą, netyčia suklydo ir pavartojo žodį “sinaps” vietoj kito. Vieni mano, jog Kristus turėjo omenyje kažkokį medį, kurio sėklos vartotos prieskoniams panašiai kaip garstyčios. Kiti mano, jog kalbama apie juodąsias laukines garstyčias, kurios kartais išauga aukštesnės nei 3 m. Šiaip ar taip, nereikia stebėtis, kad Kristus pavadino garstyčių sėklas mažiausiomis. Jis mėgo vartoti hiperboles (pavyzdžiui, frazė apie kupranugarį ir adatos auselę).

Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose...

Su Dangaus Karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo

Turint omenyje šiuos palyginimus, galime manyti, kad ir dabartis tėra krikščionybės istorijos pradžia. Du tūkstančiai metų - akimirka Dievo sumanymams įvykdyti. Augama lėtai. Raugas ne išsyk paveikia.

Dangaus dovana neduodama dykinėjantiems. Todėl Jėzus Reikalauja nenuilstamai kovoti. “Dangaus Karalystė jėga puolama”, -sakė Jis (Mt 11,12). Labai retai ko nors reikšminga pasiekiama nesiaukojant, neatsižadant kitų dalykų, neplušant; o vardan Dievo Karalystės verta atlikti ir didžiausią žygdarbį. Žmogus privalo veikti, ieškoti, rinktis.

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platūs kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.

Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!

Tik nedaugelis jį atranda (Mt 7,13-14).

Padavimas išsaugojo ir kitus Kristaus žodžius, rodančius, kad neišvengiamai tenka rinktis:

Kas arti Manęs, tas arti ugnies,

kas toli nuo Manęs - toli nuo Karalystės (Evangelija pagal Tomą, 86).

Vienovė su Tėvu pranoksta visas kitas vertybes ir idealus, pranoksta visus, švenčiausius ir garbingiausius žmonijos tikslus. Pasiekę jį laimime viską.

Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, -nusikirsk ją!

Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą (Mk 9,43-47).

Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.

Vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų.

Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį (Mtl3,44-46). “Negerai žmogui būti viėnam”, - moko Biblija. Žmonės sukurti taip, kad jie reikalingi kits kito. Ir Paties Dievo sumanymą jie turi vykdyti išvien. Senoji Sandora buvo sudaryta su to meto Bažnyčia, tai yra su ištikimųjų Bendruomene. Ji buvo išrinkta, kad taptų “šventąja tauta, karališkąja kunigyste”, - žmonių, pasišventusių tarnauti Dievui, brolija (lPt 2,9; Iš 19,5; Iz 43,20-21). Kai Sandoros tauta tapdavo neverta šio pašaukimo, pranašai savo viltis siedavo su tais, kurie nepuolė; juos vadino “Šearom”, Likučiu. Tačiau Jėzus jau kalba ne apie likutį, Jis kuria tarsi naują Dievo tautą (Iš 4,3-4; 10,20; t.p. Rom 9,27; Gal 6,16).

Kai kurie teologai yra pareiškę, kad Kristus nebuvo numatęs steigti Bažnyčios ir kad šis noras esąs tik vėliau Jam priskirtas. Tačiau Evangelijoje daug kas prieštarauja šiai nuomonei. Argi galima laikyti atsitiktinumu tai, kad Jėzus pasirinko dvylika apaštalų? Jis, be abejo, laikė juos Naujojo Testamento bendruomenės pradininkais, juk ir senasis Izraelis kilęs iš dvylikos patriarchų. Kristus kalbėjo apie sostus, į kuriuos dvylika Jo mokinių atsisės “teisti”, t.y. vadovauti Izraeliui.25 Pažymėtina, kad Judui išdavus. Jėzų, apaštalai laikė esant būtina jo vieton išrinkti kitą, kad jų vėl būtų dvylika. Be jų, Jėzus buvo išrinkęs dar septyniasdešimt apaštalų (Lk 10,1). Tai irgi reikšminga, nes tradiciškai laikyta, kad visos žemės tautos kilusios iš septyniasdešimties protėvių (per Palapinių šventų Šventovėje aukodavo 70 aukų - tiek, kiek būta tautų).

25 Mt 19,28; Lk 22,30; Jok 1,1. Matyt, 24 senoliai, sėdintys prie Dievo sosto (Apr 4,4), Apokalipsėje - tai Senojo ir Naujojo Testamento pradininkai. Palyginti su Apr 21,14, kur kalbama apie “dvylika Avinėlio apaštalų”.

Patį žodį “Bažnyčia” (aramėjų kalba - Kenalla) Jėzus vartojo retai, matyt, dėl to, kad tuomet jis siejosi su Senojo Testamento Bendruomene. Tuo tarpu Kristaus Bažnyčia dėjo naujos dvasinės bendrijos pamatus, nors jie ir iškilo Senojo Testamento dirvoje. Jėzus davę jai Savo įstatymus, kurie skyrėsi nuo žemės karalysčių įstatymų (“Jūs taip nedarykite...” Lk 22,25; Mt 20,25-26). Jis drąsina: '“Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!” (Lk 12,32).

Maži upeliai turi pavirsti vandeninga Bažnyčios upe. “Jūs žemės druska, - sako Kristus, - jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno” (Mt 5,13-14).

Todėl svarbiausia Kristaus Bažnyčios pareiga - skelbti Gerąją Naujieną. Tačiau čia jai iškyla daug sunkumų. Žmonės gyvena tuštybe, pasiduoda pagundoms, jie lengvabūdiški ir vangios sielos, o visa tai trukdo Karalystei stiprėti šioje žemėje. Tačiau visuomet atsiras “alkstančių ir trokštančių teisybės” (Mt 5,6). Skelbiantieji Gerąją Naujieną turėtų džiaugtis net tais, kurie bent nejaučia jiems priešiškumo. Jiems derėtų vengti uždarumo ir sektantiškos puikybės.

Sykį Zebediejaus sūnus Jonas pasakė Jėzui:

- Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, Tavo vardu išvarinėjantį demonus ir draudėme jam tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.

- Nedrauskite jam! - atsakė Viešpats. - Nėra tokio, kuris Mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie Mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! (Mk9,38-40; Lk 9,50).

Daugybė žmonių, net nepriklausančių Bažnyčios bendruomenei, neprarado galimybės įeiti į Karalystę: “Tas, kas toli nuo jūsų šiandien, rytoj bus arti” (J.Jeremias. Op. cit., p.95).

Įvairiai priimdavo ir Žmogaus Sūnų, o juk “mokinys nėra aukštesnis už savo Mokytoją” (Mt 10,24). Argi Jo žodžiams neliko kurčia tokia daugybė žmonių? Nepaisant to, Jis nenutilo. Nors “kviestieji” į Dievo Karalystę atsisakė atvykti, Jis toliau kantriai ieškojo tų, kurie seks paskui Jį.

Sykį, kai Jėzus aplankė vieną fariziejų, kažkuris iš jo svečių, klausydamasis Jo žodžių, sušuko: “Palaimintas, kas vaišinsis Dievo Karalystės pokylyje!” Tąsyk Jėzus papasakojo tokį palyginamą: “Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.., Jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: Ateikite, jau viskas surengta.’ Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo išsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti’. Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti’. Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’. Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus’. Tarnas ir vėl pranešė: ‘Seimininke, kaip buvai liepęs, - padaryta, bet dar yra vietos’. Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni. Sakau jums, - nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių?” (Lk 14,15-24). Žinodami, kad toli gražu ne visi žmonės pasirengę atsiliepti į kvietimą, Kristaus mokiniai turėtų elgtis taip, kaip jų Mokytojas, kuris, nelyginant valstietis, bėrė grūdus į išpurentą dirvą.

Štai sėjėjas išsirengė sėti.

Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė.

Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės.

Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

Kiti krito tarp erškėčių.

Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių:

Vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą,

dar kiti trisdešimteriopą (Mt 13,3-8; Mk 4,3-8; Lk 8,5-8).

Evangelijos dirvoje gali suvešėti ir piktžolės. Tačiau tai neturėtų bauginti tikrų Kristaus mokinių. Jie tik turi išlikti blaivūs ir budrūs.

Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.

Jūs pažinsite juos iš vaisių.

Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!.

Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: “Viešpatie, Viešpatie!”, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano Dangiškojo Tėvo valią (Mt 7,15-21).

Piktžolės į Bažnyčios dirvą prasiskverbs nemačiom, ir kartais jas bus sunku atskirti nuo tikro Dievo javo: “Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’” (Mt 13,24-30).

Tik Dievo teismas galutinai atsijos ir atskirs tai, kad gera, nuo to, kas bloga. Na, o teismas, kaip ir Karalystė, jau prasidėjo. Evangelijoje sakoma, kad šio teismo esmė tokia: “Atėjo šviesą į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą...” (Jn 3,19). O šio pasirinkimo padarinys yra nesibaigianti krizių ir katastrofų grandinė. Ji tęsiasi dėl žmogaus blogio sandūros su Dievo Tiesa. Paskutinio Teismo ugnis apvalys pasaulį, ir istorijos rūda bus perlydyta Dievo Karalystei. Tai bus naujas gimimas - sunkus, kaip visada esti gimdant, tačiau jo dėka kūrinija atsinaujins...

Su Dangaus Karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.

Kai jis pilnas, jį išvelka į,krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta.

Taip bus ir pasaulio pabaigoje:

išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį.

Ten bus verksmas ir dantų griežimas (Mt 13,47-50).

Šie palyginimai priartina mus prie temos, kuri nuo seno keldavo skausmingą krikščioniškajai pasaulėžiūrai klausimą: Ką Jėzus turėjo omenyje kalbėdamas apie “amžinąjį kentėjimą” (Mt 25,46).

Jėzus vartojo žydų apokaliptikos įvaizdžius - amžinąją “negęstančią ugnį”, “kirminą” (Mk 9,48), tačiau šis faktas nedaug tepaaiškina. Tiesa, Kristus nebūtų jų vartojęs, jeigu jie nieko konkretaus nereikštų. Be abejo, žodžiai “išmeskite į tamsybes” (Mt 25,30) nereiškia konkrečios erdvės ar “vietos”, kur žioruotų regima, materiali ugnis. Tai simbolis, perteikiąs nykią atmosferą, tai užuomina apie būseną likus be Dievo, be šviesos ir tikros būties.

Tačiau svarbiausia Štai kas: ar Kristaus apreikštas meilės Dievas gali už trumpalaikio gyvenimo nuodėmes nubausti amžinąja bausme? Nejaugi blogio galybė tokia didelė, kad jis visuomet gyvuos, - net tuomet, kai Dievas bus “viskas visame kame”? (1Kor 15,28). Tiesa, mūsų laiko samprata kažin ar tinka amžinybei.26 Juk Dievo Žodis skelbia, kad “laiko daugiau nebėra” (Apr 10,6).

26 Kristaus žodžius apie “amžinąjį kentėjimą” sunku suprasti dėl to, kad žydų kalba “amžinybė” yra daugiareikšmis žodis. Dalies teologų nuomonei, kad net blogis būsiąs  perkurtas ir išganytas, pagrįstai prieštarauta (žiūr. S.Bulgakov. Nevesta Agnca. Pariž, 1945, p.493).

Rašto aiškintojai seniai pastebėjo, kad Kristaus palyginimo apie “avis” ir “ožius” (Mt 25,33), apie gerus ir blogus nereikėtų suprasti tiesiogine prasme, nes riba tarp šviesos ir tamsos dažniausiai kerta vieno ir to paties žmogaus širdį (žiūr. 14 šios knygos skyrių). Tačiau juo daugiau šviesos, juo didesnė asmenybės dalis ištvers Teismo ugnį, naikinančią visą purvą.

Žmogaus, kaip Kūrėjo paveikslo ir panašumo į Jį, didybė reiškiasi tuo, kad jis gali prisidėti prie Karalystės kūrimo. Kai blogis bus galutinai nugalėtas, įvyks tai, apie ką svajojo, ko troško ir ką artino milijonai išmintingų būtybių. Visas jų sukurtas gėris ir grožis įeis į Amžinąją Karalystę. Prasidės Dievo vaikų era, apie kurią Biblijoje tik užsimenama.

Tačiau ir dabar, šį netobulą ir kupiną siaubo, kančios metą, galime pajusti Ateisiančiojo šlovę ir galią. Jėzus sakė. kad Jo mokiniai dar šiame pasaulyje regės Karalystę. Ir Ji atėjo į žemę Žmogaus Sūnaus asmenyje, per Jo mokymą, Jam įveikus mirtį ir per Šventosios Dvasios atėjimą Sekminėse.

Kviečianti Karalystės šviesa žėri tolumoje, tačiau kartu jos atšvaitai pasiekia ir mus: paprastuose gyvenimo reikaluose ir įvykiuose, džiaugsme ir liūdesyje, pasiaukojime ir pergalėje prieš pagundas. Karalystės nuojauta dvelkia žvaigždės ir gėlės, pavasarėjanti gamta ir auksinis ruduo, bangų muša ir liūtys, vaivorykštės spalvos ir muzika, drąsi svajonė ir kūryba, kova ir pažinimas, meilė ir malda...

“O Aš sakau jums...”

Ar įmanoma, ar žmonių jėgoms tai, ką skelbia Evangelija? Juk net pamilęs idealą žmogus dažnai nepajėgia iki jo pakilti... Žmogų -valdo, lenkia prie žemės kita galinga trauka: jis tarnauja Mamonai; jam ant kaklo, tarsi girnų akmuo, užkrauti rūpesčiai, ir brangų jam skirtą laiką jis švaisto niekams. Žmogui suprantamesnis balsas to, kuris dykumoje gundė Jėzų: žmogus pasirengęs gyventi “viena duona”, jis reikalauja stebuklų, jį svaigina prievarta. Žmogus eina prie Dievo savanaudiškumo ir savimeilės kupina širdimi, todėl šiame besiblaškančiame ir paklydusiame pasaulyje keistai skamba žodžiai: “Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas...” (Mt 5,48).

Tad kas gali tiesti kelius į Dievo Karalystę? Kas gali ten vesti žmogų?

Senojo Testamento žmonės tikėjo, kad tik Visagalis įstengia tai, kas neįmanoma. Kai Jis yra su savąja tauta, Jis taurina, teikia jai dvasios galių. Rabinai šį mistinį Artumą vadino Šechina, neregimu Dieviškojo prado įsiveržimu į šį pasaulį. Išminčiai sakė: “Jeigu dviese ar trise susirinks nagrinėti Įstatymo, Šechina bus tarp jų” (Avot, 111,2). Tai buvo paslaptis, kurios neįstengė perprasti didžiausi Izraelio išminčiai. Juk Dievo artumas nepakeliamas žmogui. Tik Jo meilė, įveikianti visas kliūtis, galėjo susieti tai, kas nesuvienijama.

Ir štai žmonės girdi Jėzaus Nazariečio žodį: “Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų...” (Mt 18,20).

Kas gi Jis toks, kad iškelia Save vietoj Viešpaties Šechinos? Jis vadina Save Žmogaus Sūnumi, kaip dažnai vadindavo paprastus mirtinguosius, tačiau Mokytojas Pats aiškiai liudija esąs pranašysčių išsipildymas.

Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

Sakau jums:

daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo (Lk 10,23-24).

Vadinasi - Mesijas? Ilgai lauktas Izraelio Globėjas? Tačiau ar Jėzus, net ir būdamas Mesijas, gali atleisti nuodėmes? Ar Jis gali būti “daugiau negu šventykla”? (Mt 12,6). Kodėl Jis vadina Save “šabo Viešpačiu” (Mt 12,8) ir atšaukia tėvų bei paties Mozės priesakus?

Visi matė, kad Jėzus moko “kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai” ir fariziejai (Mk 1,22; Mt 7,29). Kafarnaumo gyventojai iš pat pradžių “labai stebėjosi Jo mokslu, nes Jo žodis dvelkė galybe” (Lk 4,32). Jie negalėjo suprasti, iš kur ši valdžia, pranokstanti žymiausių Rašto aiškintojų ir Bažnyčios žodinės tradicijos žinovų autoritetą? Ir ką reiškia Jo žodžiai: “O Aš jums sakau...” (Mt 5,22-44). Kas Jam suteikė teisę panaikinti Toros priesakus ir kaip priešingybę jai iškelti Save?

Išmintingo, romaus, kupino nuolankumo ir meilės Mokytojo nebuvo galima įtarti vadovaujantis tuščia savimana. Ko tąsyk vertas noras, dėtis “mylimuoju Tėvo Sūnumi” (Mt 3,17; Jn 10,17)? Tiesa, Jis vadina “sūnumis” visus ištikimuosius, tačiau nedviprasmiškai leidžia pajusti esąs visai kitoks Sūnus. Jėzus niekuomet nesako “mūsų Tėvas”. Jis - vienintelis Sūnus ir Karalystės Viešpats, nėra lygaus Jam žmogaus. Jo valdžia išskirtinė.

Viskas Man yra Mano Tėvo atiduota; -ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:

Aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, Mano našta lengva.27 .

27 Mt 11,27-30. Žodis “jungas” čia gali reikšti dvasinę veiklą ir žygdarbį. Kartu žinotina, kad žydų kalba šis žodis atitiko mūsų sąvokas “mokymas”, “tai, kas paskelbta”.

Jėzus - ne tik Ganytojas. Jis ir durys, vartai, pro kuriuos įeina “mažosios kaimenės” (Lk 12,32) avys; Jis Rūpintojėlis, Tarpininkas, jungiąs Dangų ir Žemę. “Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane”, - sakė Jis (Jn 14,6).

Daugelis žydų tikėjo, kad ateis ne tik Mesijas Karalius, bet ir Mesijas Aukščiausiasis Kunigas, bei Mesijas Pranašas. Tuo tarpu Jėzaus asmenyje regime visus tris: Jis yra ir Pranašas, ir Kunigas, ir Valdovas. Jis - Pateptasis, kuriam duota visa valdžia.

Tačiau tąsyk neaišku, kodėl Jis toks atsargus, kodėl Jis slepia nuo tautos, kas esąs, nesileidžia vadinamas Mesiju?

Mokiniai nežinojo, ką bemanyti: nuostabą keitė nerimas, pasitikėjimą - abejonės. Tačiau meilė, gilus žmogiškas prisirišimas ir pasitikėjimas Mokytoju visuomet imdavo viršų. Ir jie kantriai laukė, kas bus toliau...

 

Antroji dalis

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2655029
Design by Joomla