GOLGOTĄ

PASITINKANT

V. Svirskis. Paskutinė vakarienė.

Vienuoliktas skyrius

DAUG KVIESTŲ -MAŽA IŠRINKTŲ

29 m. rugsėjis-gruodis

Jeigu net Petrui išpažinus Jėzų apaštalai nebuvo pasirengę suvokti dievažmogiškos paslapties, ką tąsyk jiems reiškė žodis “Mesijas”? Kas jiems, treti metai besimokantiems, buvo Jėzus?

Kiekviena diena, kurią Dvylika praleisdavo su Juo, teikė Dievo artumo pojūtį, tačiau tikroji šio stebuklo prasmė vis praslysdavo pro akis. Apaštalams buvo svetimas zelotų (uoliųjų) politinis radikalizmas, vis dėlto jie tebetikėjo, kad Kristus yra Tas, Kuris turi išgelbėti Izraelį (žiūr. Lk 24,21). Mintis apie kenčiantį pasaulio Išganytoją tiesiog netilpo galvoje. Rūstus apokaliptikų Mesijas jiems buvo suprantamesnis, ir jie vylėsi, kad, įkūręs Jeruzalėje Dievo Karalystę, Žmogaus Sūnus apsireikš tautoms kaip galingas žemiškasis triumfatorius. Kitaip sakant, tuo metu Dvylika buvo sustoję pusiaukelėje tarp liaudiškojo mesianizmo ir Evangelijos mesianizmo.

Pats Kristus neneigė, kad Jo atėjimas išpranašautas, kad Jis pavers tikrove Senojo Testamento lūkesčius; Savo tarnavimą Jis dažnai aiškino pasitelkęs šventuosius Biblijos tekstus. Tai padėjo Jo pasekėjams išsaugoti ryšius su tradicija, o kartu tolydžio gilinti savo požiūrį į Mesiją.

Tiesa, mąstant apie Raštą jiems kartais kildavo neaiškumų. Štai apaštalai teiravosi apie pranašą Eliją. Manyta, kad šis senovės kovotojas dėl tikėjimo ne mirė, o buvo paimtas į dangų; atėjus skirtam metui, jis grįšiąs tam, kad parodytų Izraeliui Išganytoją. Mokiniai negalėjo suprasti: jeigu Jėzus - Mesijas, kodėl nesirodo Elijas? “Aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo”, - atsakė Jėzus. (Mt 17,10-13; Mk 9,11-13).

Buvo aišku, kad kalbama apie Joną Krikštytoją. Tačiau mokiniai sunerimo, išgirdę po to Mokytojo ištartus žodžius: “Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus”. Kodėl Jis vėl apie tai užsimena? Kas jam gresia? Ar Erodas Antipas išdrįs padaryti dar vieną nusikaltimą? Tačiau jis jau sukėlė liaudies pasipiktinimą! O jeigu ne tetrarchas, tai kas? Nejaugi Dievo skirti ganytojai! Tiesa, daugelis iš jų nepatikliai žiūri į Jėzų, tačiau ar Dievas leis, kad Jo tarnai sukiltų prieš Mesiją? Gal praėjus kuriam laikui jie atsitokės ir supras, kad Mokytojas iš Galilėjos tikrai yra Dangaus pasiuntinys?

Žinodamas apie šias mintis, Kristus paaiškino mokiniams, kad nuo šiol yra “pirmų, kurie bus paskutiniai” (Lk 13,30), ganytojai pavirto vilkais. Tam, kad įtikėtų Jėzų kaip įkūnytą Dievo Apsireiškimą, hierarchai ir Rašto aiškintojai iš pradžių turėjo pripažinti Jį bent Pranašu. Tačiau jie net ir to neįstengė padaryti dėl sustabarėjusių pažiūrų ir įžeistos luominės savimeilės. Jie tenorėjo vieno - kuo greičiau atsikratyti Nazariečio.

Ryšium su tuo Kristus vėl, naujaip papasakojo palyginimą apie kviestuosius į pokylį (Mt 22,1-14). Vienas karalius kėlė sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti garbingų svečių į pokylį. Tačiau šie, užuot atėję, įžeidė, išniekino pasiuntinius, o kai kuriuos ir užmušė. Užsirūstinęs karalius nubaudė skriaudėjus, tačiau vestuvių pokylio nepanoro atšaukti. Jis liepė tarnams kviesti į rūmus visus, ką tik sutiks, net atsitiktinius praeivius, net ir elgetas, kad tik menė būtų pilna svečių.

Mokytojai ir ganytojai nepriėmė Evangelijos, o vietoj jų pas Mokytoją plūdo “am haarec” - varguomenė, “muitininkai ir nusidėjėliai” (Mt 11,18).

Tiesa, ne visi atsiliepusieji į kvietimą sulauks Dievo palaiminimo. Tai liudija paskutinysis palyginimo epizodas. Karalius, pamatęs, kad vienas iš svečių sėdo prie stalo nepersirengęs švariu vestuvių drabužiu, kaip to reikalavo paprotys, palaikė tai nepagarba sau bei įpėdiniui ir įsakė tarnams išmesti neišmanėlį iš rūmų! Vadinasi, Dievo Karalystė skiriama ne už tai, kad žmogus yra “vargšas”, ji skirta tiems, kurie pasirengę vykdyti Jėzaus priesakus. Štai kodėl “daug pašauktų, bet maža išrinktų”!

Į klausimą, “ar maža bus išgelbėtų”, Jėzus atsakė:

Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!

Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.

Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke, jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: “Viešpatie, atidaryk mums!”

O Jis atsakys: “Aš nežinau, iš kur jūs”.

Tada imsite dėstyti:

“Mes valgėme ir gėrėme Tavo akivaizdoje,

Tu mokei mūsų gatvėse...”

O Jis jums tars:

“Aš nežinau, iš kur jūs.

Eikite šalin nuo Manęs, visi piktadariai!”

Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo Karalystėje pamatysite

Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan (Lk 13,22-28).

Kristus iš kiekvieno reikalavo dvasinio ir dorovinio žygdarbio, pastangų. Jis visai nebuvo “demokratas”, kaip kartais mėginta vaizduoti. Jis nelaikė nuopelnu paties buvimo vargdieniu. Tuo galime paaiškinti šaltą Jėzaus požiūrį į triukšmingą liaudies entuziazmo prasiveržimą. Masės lengvai susižavi, šiam jausmui noriai pasiduoda tie, kurie trokšta paklusti ir ieško sau stabų. Tačiau Karalystės vaikai neturėtų būti tokie.

Atsisakęs kurstyti minios aistras ir nesutikęs imtis populiaraus vado vaidmens, Jėzus kartu, matyt, bus praradęs ir įtaką Galilėjoje. Tuo paskubėjo pasinaudoti Jo priešininkai, ir jiems tai lengvai pavyko. Mokytojui grįžus į Galilėją, čia jau buvo visai kita atmosfera. Tapo aišku, kad kažkas kursto žmones prieš Jį. Jam jau nebeleido laisvai pamokslauti sinagogose. Viešai Jis nebuvo atskirtas nuo Bažnyčios, tačiau šia bausme grasinta visiems Jo pasekėjams.

Jėzui teko visam laikui apleisti Kafarnaumą. Tačiau ir kaimyniniuose pajūrio miestuose pabijota Jį priimti. Mes nežinome, kas ten įvyko, tačiau iš Kristaus žodžių matyti, kad Jo priešai veikė labai energingai (Mt 11,21-24):

Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida!

Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine bei pelenuose.

Todėl gi sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums!

Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?

Tu nugarmėsi iki pragaro!

Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien.

Todėl sakau jums:

Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau.

Kelias į Nazaretą Kristui taip pat buvo užkirstas. Kai Jis antrą kartą pabandė ten pamokslauti, Jo vos neužmušė. Apsupties žiedas sparčiai mažėjo. Dabar jau buvo galima laukti, kad ir tetrarchas įsikiš, bet atsargusis Antipas nutarė verčiau likti nuošalyje. Iš savo prievaizdo, kurio žmona buvo Jėzaus mokinė, Erodas galėjo žinoti apie Jėzų ištikusius sunkumus. Vienu metu tetrarchas net buvo benorįs pamatyti Nazarietį, bet po to nutarė, kad būtų geriausiai, jei Šis išvyktų iš jo valdų.

To siekdamas Erodas pranešė kai kuriems fariziejams ketinąs

suimti ir nuteisti Jėzų. Šie nuskubėjo pas Mokytoją įspėti Jo: “Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori Tave nužudyti”. Tačiau Jėzus išsyk perprato tetrarcho gudrybę:

Eikite ir pasakykite tam lapei:

“Štai Aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną³² būsiu visa atlikęs...”

³² Lk 13,31-33. Kai kurių teologų nuomone, šios trys dienos - tai apokaliptinis išbandymų laikas. Žiūr. Dan 7,25, kur minimi trys šio laiko tarpsniai.

Fariziejai suprato, kad Jėzus ir Pats nutaręs iškeliauti iš Galilėjos ir kad Jo tikslas - Dovydo miestas, kur Jis rengiasi mirti kankinio mirtimi.

Sunku pasakyti, kur Kristus keliavo tapęs persekiojamu klajūnu. Jis rasdavo prieglobstį čia viename, čia kitame kaime, niekur ilgiau neužtrukdamas. Vienam Rašto aiškintojui pasakius: “Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu esi!”, Jėzus su kartėliu tarė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8,19-20).

Artimieji ėmė nerimauti dėl Jėzaus. Broliai skeptiškai vertino Jo veiklą, bet jie tikrai nelinkėjo Jam blogo. Jėzaus populiarumas veikiausiai netgi glostė jų savimeilę. Na, o dabar, matydami, kad Galilėjoje Jėzus patyrė nesėkmę, jie pasiūlė Jam drauge keliauti į Jeruzalę, į Palapinių šventę, ir ten viešai pasirodyti.

-    Keliauk iš čia į Judėją, kad Tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus Tu darai, - kalbėjo broliai, nesistengdami paslėpti pašaipos.

- Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia, slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui...

-    Aš į šitą šventę neisiu, - atsakė Jėzus, - nes Mano metas dar neatėjo.

Vis dėlto, kai broliai išėjo, Jėzus taip pat susiruošė keliauti į Jeruzalę, tačiau “ne viešai, o tarsi slapčiomis” (Jn 7,3-10).

Savo norą aplankyti sostinę Jis paaiškino mokiniams tokiu palyginimu.

“Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirdinsi’”. (Lk 13,6-9).

Taigi, Jėzus panoro dar sykį išbandyti Jeruzalę prieš ateinant lemtingoms dienoms.

Nenorėdamas atkreipti į Save dėmesį, Jis pasirinko kelią, kuriuo maldininkai retai keliaudavo. Jie baiminosi priešiškų samariečių, todėl eidavo rytine Jordano pakrante. Jėzus su mokiniais išvyko ne aplinkiniu keliu, o tiesiai per Samariją.

Atėjus vakarui, Jis pasiuntė apaštalus į priekį paieškoti vietos nakvynei. Tačiau samariečių kaime žydus maldininkus atsisakė priimti. Pavargę ir sudirgę Jonas ir Jokūbas pasiūlė Mokytojui:

-    Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas darė!

-    Nežinote, kokios dvasios esate, - nesutiko Jėzus! - Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.

(Lukas šį epizodą (9,54-55) priskiria paskutiniajai Viešpaties kelionei į Jeruzalę, tačiau tąsyk Jis ėjo iš Užjordanės ir pro Jerichą. O iš Galilėjos tiesus kelias vedė per Samariją. Paskutiniųjų Jėzaus žodžių nėra seniausiuose rankraščiuose, bet jie atitinka Jėzaus mokymą, ir Jo kalbėseną.)

Galiausiai juos vis dėlto apnakvindino viename kaime, ir po kelių dienų niekieno nepastebėti keliaunininkai, įsilieję į minią, įėjo pro sostinės vartus.

Palapinių šventė tęsėsi jau keturias dienas, buvo pats jos įkarštis. Skambėjo muzika, nustelbdami minios šurmulį gaudė pučiamieji, virš Morijos kalno vinguriavo deginamųjų atnašų dūmai. Javapjūtės pabaigą švenčianti liaudis linksminosi ir dainavo, puotavo ir meldėsi. Visus laisvus miesto plotus užėmė paskubom iš šakų sustatytos palapinės. Greta jų stovėjo kupranugariai, vežimai, asilėnai. Jeruzalė atrodė kaip klajoklių stovyklą.

Vakarais maldininkai rinkdavosi į Šventovės priestatus, kurių buvo gausybė, pasiklausyti išminčių, pailsėti, pasidalyti naujienomis. O jų nestigo. Aleksandrijoje žydai vis susiremdavo su egiptiečiais; Sabiną nuteisė už “jo didenybės įžeidimą”; sukilo fryzai; Pilotas susidorojo su galilėjiečiais... Karštai ginčytasi ir dėl Rabio iš Nazareto. Vieni sakė: “Jis geras!” Kiti traukė pečiais: “Jis tik klaidina žmones”. Tiesa, Jeruzalėje šia tema jau kuris laikas buvo pavojinga viešai kalbėti. Žmonės bijojo užsitraukti seniūnų nemalonę.

Staiga susirinkusiųjų dėmesį patraukė Rašto aiškintojų ginčas, kilęs viename galerijos kampelyje. Visus nustebino Nežinomasis, kalbąs galilėjiečių tarme. Rašto aiškintojai stebėjosi: “Iš kur Jis išmano Raštą, visai nesimokęs?” Šis atsakė: “Mano mokslas - ne Mano, bet To, Kuris yra Mane siuntęs” (Jn 7,12,15-16).

“Ar tik ne Šitą nori nužudyti? - sumetė miestelėnai. Tačiau kodėl Jis viešai kalba? Tie, kuriems terūpėjo valdančiųjų nuomonė, sukruto: “Gal vyresnybė įsitikino, kad Jis Mesijas?” Šiuos samprotavimus nutraukė atvykusieji iš Galilėjos.

-    Mes žinome, iš kur Jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur Jis.

-    Išties, jūs Mane pažįstate ir žinote, iš kur Aš kilęs, - atsisukęs į juos tarė Mokytojas. - Ne Pats nuo Savęs atėjau, bet tiesakalbis yra Tas, Kuris Mane atsiuntė. O jūs Jo nepažįstate.

Nuomonės nesutapo. Vieni siūlė čiupti eretiką ir vesti pas aukštuosius kunigus. Kiti, mačiusieji Nazarietį gydantį, užtarė Jį. Tuo tarpu Jis toliau kalbėjo apie jiems nežinomą kelią, kuriuo Jam teks eiti vykdant Tėvo valią.

-    Jūs Manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsite nueiti.

-    Kurgi Jis žada keliauti? - šaipėsi Rašto aiškintojai. - Gal Jis rengiasi išvykti pas žydus, išsiskirsčiusius tarp graikų, ir mokyti graikus? (Jn 7,25-35).

Jie nuskubėjo pas Kajafą pranešti, kad Jėzus mieste. Šis išsyk liepė Šventyklos sargybiniams suimti Jį. Pagaliau apsišaukėlis jų rankose! Tačiau sargybiniai grįžo tuščiomis.

-    Kodėl neatvedėte? - rūsčiai paklausė jų.

Šie teisinosi:

-    Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!

-    Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki Jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo.

Fariziejus Nikodemas, matęs šią sceną, tarė:

-    Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?

-    Gal ir tu iš Galilėjos? - atsakė jam. - Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos (žiūr. Jn 7,34-35, 45-52).

Tačiau šįkart vyriausiasis kunigas Kajafas nedrįso imtis naujų žygių. Tuo tarpu Jėzus sutemus išėjo iš miesto pro rytinius vartus, vedančius į Alyvų kalną.

Jeruzalėje Jį supo svetima ir priešiška atmosfera, o Alyvų kalne Jis veikiausiai jautėsi taip, kaip anomis šviesiausiomis dienomis Galilėjoje. Čia, alyvmedžių giraitėse skendinčiuose kaimeliuose, gyveno Jo draugai ir pasekėjai. Betanija jau seniai, nuo pirmojo Jo apsilankymo Jeruzalėje, tapo savotišku krikščionybės centru. Čia rinkosi ištikimi Jėzui žmonės. Lozoriaus ir Simono Raupsuotojo namuose Jis galėjo pailsėti tarp artimų ir mylinčių Jį žmonių.

Kartkartėmis Mokytojas nueidavo į Jeruzalę, kuri buvo tik už trijų kilometrų. Ten Jis stengėsi likti nuošalyje, tarsi būtų vienas iš daugelio kitų mokytojų ir rabinų. Greta Jo tebuvo mokiniai ir keletas galilėjiečių, kartais dar prisijungdavo atsitiktinių klausytojų. Valdžia kol kas nebandė suimti Jėzaus. Gal nerado patogios progos, o gal tikėjosi, kad nauja sekta savaime iširs.

Tik vieną sykį Jėzaus pamokslas sukėlė atvirą konfliktą.

Palapinių šventė baigėsi rudens mėnesio tišri 22 dieną. Tuomet levitai paskutinį sykį uždegdavo milžiniškus šviestuvus, kurių ugnies žara nutvieksdavo šventinį miestą. Sėdėdamas viename iš prieangių, Kristus kalbėjo apie šventės simbolius - šviesą ir vandenį. Vandens liejimo apeiga priminė klajones po dykumą, kai Mozė atvėrė šaltinį ištroškusiems. Vanduo - Viešpaties Išminties dovanotas gyvybės ženklas. Tačiau nuo šiol Pats Mesijas duos amžinojo gyvenimo vandens. Jis kviečia žmones - taip, kaip andai kvietė Dieviškoji Išmintis: “Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria” (Jn 7,37).

Šviestuvai simbolizuoja Įstatymo šviesą. Tačiau Mesijo skleidžiama šviesa dar ryškesnė. “Aš - pasaulio šviesa. Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą” (Jn 8,12).

Išgirdę tokius žodžius, dievobaimingi žmonės nepanoro toliau klausytis ir pasipiktinę pasišalino. Liko tik pasiryžusieji klausyti Mokytojo. Tačiau ir šie ilgai neištvėrė.

-    Jei laikysitės Mano mokslo, - pasakė Jėzus, - jūs iš tikro būsite Mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,31-41).

Šis posakis pasirodė jiems keistas ir įžeidus.

-    Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: "Tapsite laisvi?”

-    Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.

-    Mūsų tėvas Abraomas! - užsispyrę kartojo jie išdidų patriotų šūkį, nesuprasdami pokalbio esmės. Jų susierzinimas kaskart vis stiprėjo.

-    Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. Deja, jūs norite nužudyti Mane - Žmogų, Kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savojo tėvo darbus.

Jie vėl nesuprato. Vieniems atrodė, kad Jis perdeda Jam iškilusį pavojų: “Ar velnias Tave apsėdo, kas gi tyko Tave nužudyti?” (Jn 7,20). Kiti pasijuto giliai įžeisti.

-    Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą - Dievą.

-    Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, - paprieštaravo Jėzus, - jūs mylėtumėte Mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau!.. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite Mano žodžių klausyti? Jūsų tėvas - velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus.

Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys... (Jn 8,41-44).

-    Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir velnio apsėstas?! (Jn 8,48). - Jie jau visai įsiuto.

-    Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu Savo Tėvą, o jūs niekinate Mane. Aš neieškau Sau garbės: yra, Kas ieško ir teisia. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis Mano žodžio, neragaus mirties per amžius.

-    Dabar mes žinome, kad Tu velnio apsėstas... Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė. Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?

-    Jei Aš Save šlovinčiau, Manoji šlovė būtų niekai. Bet yra Mano Tėvas, Kuris Mane šlovina, Kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu... Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs Manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.

-    Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir Esi regėjęs Abraomą?

-    Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu! (Jn 8,49-58).

AŠ ESU... Taip galėjo kalbėti tik Praamžis. Tai - slaptas Jo vardas, kurį vyriausiasis kunigas ištardavo per Palapinių šventę, kai šventus žodžius nustelbdavo trimitų gausmas ir minios šūksniai.³³ Ir štai dabar juos ištarė Nazarėnas! Štai Jis stovi prieš žmones kaip ir senovės pranašai, kupinas nežemiškų galių. Toliau dvejoti nevalia. Arba Jis melagis ir šventvagis, arba Pats Dievas byloja Jo lūpomis.

³³ Posakis “Aš Esu” (žydiškai “Ani-chu”) Senajame Testamente vartojamas kaip “Dievo” sinonimas. Apie tai, kad vardas Ani-chu būdavo ištariamas per Palapinių šventės apeigas, rašo rabis Jehudas ben Jelajus, gyv. II a.; žiūr. Ch.Dodd. The Inteipretation of the Fourth Gospel, p.94-95. Evangelijoje pagal Joną Jėzus daug sykių taip Save vadina (6,35; 10,9; 11,25; 14,6; 15,1,5). Tačiau panašių posakių esama ir kitose Evangelijose. Žiūr. R.Brovvn. The Gospel According to John, VI, p. 533.

Ir jie pasirinko. Įtikėjusieji glaudžiau apspito Jėzų, o likusieji grasindami griebėsi akmenų...

Matyt, žmonių, pripažinusių Nazarietį Dievo Pasiuntiniu, buvo ne taip jau mažai, ir tai apsaugojo Jį nuo užpuolimo per Palapinių šventę. Tiesa, dauguma buvo maldininkai, atvykę į miestą iškilmėms. Jonas mini tik vieną jeruzalietį, kuris tuomet atsivertė (Jn 9,1-41). Tai įvyko nepaprastomis aplinkybėmis.

Sykį pasklido gandas, kad gimusis aklas praregėjo Jėzaus dėka. Daugelis pažinojo tą neregį, nes jis visuomet sėdėjo prie vartų prašydamas išmaldos. Iš pradžių manyta, kad tai tik gandas, tačiau netrukus abejonės išsisklaidė. Fariziejai pasišaukė buvusį neregį ir pareikalavo papasakoti, kaip viskas vyko.

-    Žmogus, vardu Jėzus, patepė man akis purvo košele, aš nusiprausiau, jr dabar regiu.

-    Tas Žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo, - paaiškino jam (stebuklas įvyko šventą poilsio dieną). Tačiau kai kurie fariziejai patys abejojo: “Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!” Po ilgų ginčų jie vėl kreipėsi į praregėjusįjį:

-    O ką tu pasakysi apie Vyrą, atvėrusį tau akis.

-    Jis pranašas.

Tąsyk liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus.

-    Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi? - paklausė išsigandusių senelių.

-    Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.

Fariziejai, nutarę nekeisti savo nuostatų, ėmė įtikinėti pagydytąjį:

-    Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.

-    Ar Jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.

-    Ką Jis tau darė? Kaip Jis tau atvėrė akis?

-    Aš jau sakiau, - atsiliepė išradingasis jeruzalietis, - tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?

-    Tai tu esi Jo mokinys, o mes - Mozės mokiniai, - apmaudžiai sušuko Rašto aiškintojai. - Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur Šitas, mes nežinome.

-    Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur Jis. O juk Jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik Savo garbintojus, kurie vykdo Jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei Šitas nebūtų iš Dievo, Jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.

-    Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?! - nesitvėrė pykčiu fariziejai ir išvarė jį lauk. Jėzus, sužinojęs apie tai, susirado pagydytąjį ir paklausė:

-    Ar tiki Žmogaus Sūnų?

-    O kas Jis, Viešpatie, kad Jį tikėčiau?

-    Tu jau esi Jį matęs, ir dabar Jis su tavimi kalba.

-    Tikiu, Viešpatie! - atsakė šis, nusilenkdamas Jėzui...

Vis dėlto šis įvykis privertė kai kuriuos fariziejus suabejoti. Tai, kad keistasis Mokytojas turėjo tokių galių, negalėjo būti atsitiktinumas. Tačiau iš kur Jis gavęs šią dovaną? Jie nutarė pasišnekėti su Jėzumi, ir išgirdo rūsčius žodžius:

-    Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, - kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.

-    Tai gal ir mes akli? - nustebo fariziejai.

-    Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: “Mes neakli!” - taigi jūs kalti (Jn 9, 39-41).

Iš tikrųjų, jie tarėsi esą Papročių ir Įstatymo sergėtojai, didžių pirmtakų - Simono, Abtaliono ir Gilelio - darbų tęsėjai. Jie neabejojo, kad Dievo Dvasia padeda jiems itin tiksliai aiškinti Torą, tikėjo, kad Ji ir skyrė jiems būti Izraelio dvasiniais ganytojais. Tačiau, apsvaigę nuo savo įsivaizduojamo pranašumo, šie žmonės neįstengė atpažinti pačios Tiesos, atėjusios pas juos Jėzaus Nazariečio asmenyje.

O juk Jis - Dievo tautai siųstas dangiškasis Ganytojas - nė kiek nepanašus nei į išpuikėlius Rašto aiškintojus, nei į zelotų tariamąjį mesiją.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

Aš - avių vartai.

Visi, kurie pirma Manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys...

Aš - gerasis Ganytojas.

Geras Ganytojas už avis guldo gyvybę.

Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko.

Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

Aš - gerasis Ganytojas:

Aš pažįstu Savąsias, ir Manosios pažįsta Mane, kaip Mane pažįsta Tėvas ir Aš pažįstu Tėvą.

Už avis Aš guldau Savo gyvybę.

Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas Man reikia atvesti; jos klausys Mano balso,

ir bus viena kaimenė, vienas Ganytojas (Jn 10,7-16).

“Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių”, - pasakoja evangelistas Jonas. - Daugelis sakė: ‘Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam Jo klausote?’ Kiti tvirtino: ‘Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!”’ (Jn 10,19-21).

Iki gruodžio vidurio Jėzus nekliudomas ateidavo iš Betanijos į Šventyklą, apsuptas mokinių minios. Paprastai jie rinkdavosi Saliamono stoginėje, prie rytinės sienos. Tačiau per Šventyklos pašventinimo iškilmes (Hanuka) vėl įvyko susidūrimas.

Ši šventė, primenanti Makabiejaus pergalę prieš pagonis (žiūr. Įvadą), visuomet pakeldavo kovinę tautos dvasią. Didūs išlaisvintojų žygdarbiai teikė peno svajonėms jei ne apie Mesiją, tai bent apie galingą vadą, kuris sutriuškins Romos galybę. Štai kodėl Jėzus vėl patraukė dėmesį. Imta atkakliai Jį kamantinėti:

-    Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!

-    Aš jums pasakiau, tik jūs netikite, - tarė Jėzus. - Mano darbai,, kuriuos Aš darau Savo Tėvo vardu, liudija apie Mane (Jn 10,24-25).

Tačiau jie laukė kitų “darbų”. Jeigu Jis sukeltų riaušes kaip Jėzus bar-Abas (Barabas), jeigu Jis suburtų ginkluotų žmonių būrius ir išžygiuotų prieš Piloto garnizoną, jie sektų paskui jį. Tačiau, užuot tai daręs, Jis kalba jiems apie nelabai suprantamus ir sunkiai įvykdomus dalykus.

Jūs netikite, - pasakė Jėzus, -nes jūs - ne Manosios avys...

Manosios avys klauso Mano balso;

Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui Mane.

Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

jos nežus per amžius,

ir niekas jų neišplėš iš Mano rankos.

Tėvas, Kuris Man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10,26-30).

Minia pasibaisėjusi suūžė: Jis skelbiasi esąs Dievo Sūnus! Reikia tučtuojau nubausti Jį už šventvagystę. Jėzus bergždžiai bandė jiems priminti Rašto žodžius, kur visi tikintieji vadinami “Dievo sūnumis”. Fanatikai nenorėjo klausytis jokių aiškinimų. Jie težinojo vieną argumentą - akmenis. Šįkart Jėzus tik per stebuklą liko gyvas ir pasitraukė į Alyvų kalną.

Jis liūdnai atsisveikino su miestu:

Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti.

Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!

Štai paliekami jums jūsų namai.

Ir Aš sakau jums: jūs Manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite:

“Garbė tam, Kuris ateina Viešpaties vardu!” (Lk 13,34-35).

Dvyliktas skyrius

VALANDA ARTĖJA

29 m. gruodis - 30 m. balandžio 2

Iki Velykų buvo likę maždaug trys mėnesiai, tačiau Jėzus jau negalėjo gyventi šalia sostinės. Nenorėdamas grįžti į Galilėją, Jis žiemos liūčių sezonui iškeliavo į Užjordanės sritį. Ją valdė Antipas, tačiau jo rezidencija buvo toli, Tiberiadoje, tad Mokytojui su mokiniais už Jordano buvo gana saugu.

Atvykęs į Betabarą, Jėzus paskutinį sykį apsilankė ten, kur pradėjo Savo tarnavimą. Dar visai neseniai čia skambėjo Krikštytojo balsas, ir Dievo Dvasia nusileido ant Žmogaus Sūnaus; čia Jis pirmą kartą ėmė skelbti apie atėjusią Karalystę. Dabar Jordano pakrantėse viešpatavo tyla trikdoma tik lietaus šniokštimo; minios, kurios rinkosi klausytis Krikštytojo, išsisklaidė...

Ketvirtoji Evangelija labai šykščiai aprašo Kristaus viešnagę miestelyje, kur beveik prieš trejus metus du žvejai pirmą sykį priėjo prie Jo ir nedrąsiai paklausė: “Rabi, kur gyveni?” (Jn 1,38). Tuomet Andriejus ir Jonas puoselėjo didžias viltis, tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Pasikeitė ir patys apaštalai. Jie tapo neregėtų įvykių liudytojais, daug ką ėmė vertinti kitaip. Vis dėlto nesėkmė Galilėjoje ir Jeruzalėje buvo jiems netikėta. Tai, kas įvyko per Palapinių ir Pašventinimo šventes, regis, rodė visišką pralaimėjimą. Žinoma, mokiniai buvo pasiryžę dalytis visomis Mokytojo negandomis, vis dėlto jie džiaugėsi, kad Jis atvedė juos į šį ramų kraštą, toliau nuo nedraugiško miesto.

Tačiau netrukus jų ramybę sutrikdė aplinkiniai gyventojai. Sužinoję, kad atvykęs Kristus, jie ėmė plūsti į Betabarą. Visi buvo girdėję, kad Mokytojas yra persekiojamas, bet tai nesulaikė ieškančiųjų Dievo Žodžio. Daugelis prisiminė, koks likimas ištiko Krikštytoją, kartojo jo žodžius apie Jėzų ir sakė: pranašas, tiesa, nepadarė nė vieno stebuklo, bet jis teisingai liudijo (Jn 10,40-42). Žmogus iš Nazareto, išvaduojantis iš negalios ir padaręs tiek įstabių ženklų, tegalėjo būti siųstas dangaus.

Pavasarį, vis dar būdamas prie Jordano, Kristus papildomai, be Dvylikos, išrinko dar Septyniasdešimt apaštalų. Jie turėjo apeiti gyvenvietes, kurias Jam teks aplankyti pakeliui į Jeruzalę. Šis skaičius priminė, kad visos pasaulio tautos kilusios iš septyniasdešimties protėvių, be to, tai buvo tarsi nurodymas plėsti naujosios Bendruomenės veiklą. Pasiuntiniams buvo suteikta galia gydyti, ir jie buvo pašaukti skelbti Dievo Karalystę.

Matyt, kelionė neilgai truko, bet grįžo jie “su džiaugsmu” - sėkmė suteikė sparnus:

-    Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo.

- Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus, - pasakė Jėzus.

- Štai Aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. (Lk 10,17-19).

Ėmę tarnauti Žmogaus Sūnui, jie tapo šventosios kareivijos, pakilusios prieš tamsą, kovotojais. Nors pasauliui jų Mokytojas - paniekintas ir benamis Klajūnas, tačiau kaip tik dabar atėjo Jo “šlovės” metas. “Skausmo vyras” (Jz 53,3), Rūpintojėlis, kurio neįstengė paveikti jokios šėtono pagundos; Jis ir pažemintas triuškina priešo galybę...

Apaštalai neturi didžiuotis jiems suteikta galia. Didžiausia dovana - pajusti Karalystės šviesą. “Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”.*

* Lukas, vienintelis pasakojantis apie Septyniasdešimties išrinkimą, sieja šį įvykį su paskutiniu Kristaus veiklos tarpsniu, tačiau tiksliai nenurodo, kada tai buvo. Kadangi iš Golano (Jordano aukštupys) į Galilėją grįžusiam Kristui buvo kliudoma mokyti, galima manyti, kad Septyniasdešimt buvo išrinkti Viešpačiui esant Perėjoje. Posakis “įrašyti danguje” (Lk 10,20) susijęs su Biblijos simboliais. Senovės miestų gyventojai būdavo surašomi, taip ir “dangaus Jeruzalėje” yra savo “gyvenimo knyga” (Apr 13,8), kurioje įrašyti tikinčiųjų vardai.

Nespėjo mokiniai atgauti viltį ir įgyti pasitikėjimo, kai atėjo naujas išbandymas. Draugai iš Judėjos pranešė, kad sunkiai serga Lozorius, Mortos ir Marijos brolis.

“Šita liga ne mirčiai”, - tarė Jėzus. Tačiau praėjus dviem dienom pareiškė, kad rengiasi keliauti į Betaniją.

-    Rabi, - nusiminė mokiniai, - ką tik žydai kėsinosi užmušti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?

Tačiau, supratę iš Jo žodžių, kad Lozorius mirė, ir Mokytojas žūtbūt nori apsilankyti jo namuose, apaštalai nusileido. Jeigu Viešpačiui iškilęs pavojus, jie nepaliks Jo.

-    Eikime ir mes numirti su Juo, - ryžtingai pareiškė Tomas.

Jie užtruko ne daugiau kaip dvi dienas, kol pasiekė Betaniją. Jėzus dar nebuvo įžengęs į gyvenvietę, kai Morta išbėgo Jo pasitikti.

-    Viešpatie, - raudodama ištarė ji, - jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs...

-    Tavo brolis prisikels! - atsakė Jėzus.

-    Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.

-    Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. Kas tiki Mane, - nors ir numirtų, bus gyvas... Ar tai tiki?

- Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu Mesijas, Dievo Sūnus, Kuris turi ateiti į šį pasaulį...

Tuo tarpu Marija su giminėmis ir kaimynais, atėjusiais paguosti, buvo likusi namuose. Įėjo sesuo ir jai pašnibždėjo: “Mokytojas atėjo ir šaukia tave”. Marija atsikėlė ir išskubėjo iš namų. Draugai nusekė iš paskos manydami, kad ji eina prie kapo. Jie rado ją prie Jėzaus kojų; Marija ašarodama kartojo tai, ką buvo sakiusi sesuo: “Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”. Iš Jėzaus veido buvo matyti, kaip giliai Jis susijaudino. Visi pastebėjo, kad Jis verkia. “Štai kaip Jis jį mylėjo”, - kalbėjo betaniečiai. O kažkas pasakė: “Argi Tas, Kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?”

“Kur jį palaidojote?” - paklausė Jėzus. Žmonės nuvedė Jį prie kapo olos, kuri, kaip įprasta, buvo užrista akmeniu. Praėjo jau keturios dienos, kai Lozorius buvo čia palaidotas.

“Nuriskite akmenį!” - paliepė Mokytojas. Morta nedrąsiai paprieštaravo sakydama, kad velionio kūnas jau pradėjo dūlėti. “Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!” - atsakė Viešpats.

Akmenį nuo olos nurito. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir paniro į maldą...

Kas įvyko toliau? Ką mes apskritai žinome apie gyvybės ir mirties paslaptį? Apie dvasios, palikusios savo apvalkalą, būklę? Mes žinome, kad kūnas veikia dvasią, tačiau ar galime tiksliai apibūdinti priešingo poveikio - dvasios kūnui - galią? Juoba kad Vienatiniam Tėvui nėra kliūčių ir negrįžtamų procesų...

“Lozoriau, išeik!” - sušuko Jėzus, ir Jo balsas tarsi žaibas griaustinio aidu nuaidėjo kituose pasauliuose.

Ant olos slenksčio pasirodžius numirėliui, apimti siaubo žmonės atatupstom atšlijo. O jis stovėjo kaip baisus vaiduoklis, nuo galvos iki kojų apmuturiuotas laidojimo drobule. “Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti”, - pasakė Kristus, visiems nuščiuvus.³⁴

³⁴ Jn 11,1-45. Egzegetai nuo seno bandė išsiaiškinti, kodėl apie Lozoriaus prisikėlimą nekalbama sinoptinėse Evangelijose. Tačiau dabar, sukaupę pakankamai tyrimų duomenų, mokslininkai galėjo daryti išvadą, kad Evangelijos - tai ne “memuarai”, jos rašytos remiantis įvairiais šaltiniais. Sinoptikai galėjo pasinaudoti palyginti nedidele tekstų apimtimi ir žodžiu perduodamais pasakojimais. Čia galėjo ir nebūti pasakojimo apie tai, kas įvyko Betanijoje. Antai Morkus neįtraukė į savo Evangeliją Viešpaties maldos bei kitų svarbių dalykų, esančių kitose Evangelijose.

Skaitant šį Evangelijos pasakojimą, nejučia kyla klausimas: kam Viešpats prikėlė Savo draugą? Juk jis, kaip ir kiti žmonės, vis vien liko pasmerktas mirčiai. Yra daug bandymų paaiškinti Betanijos stebuklą. Tačiau veikiausiai teisūs tie, kurie mano, kad Jėzus šiuo įvykiu norėjo parodyti Savo mokiniams turįs galią gyvenimui ir mirčiai. Lozoriaus prikėlimas turėjo parengti juos būsimai Velykų paslapčiai.

Betanijoje ir anksčiau daugelis tikėjo Dievo Karalyste. Na, o dabar beveik visa gyvenvietė žiūrėjo į Jėzų kaip į Mesiją. Tačiau ir ten atsirado žmonių, kurie laikė savo pareiga apie viską pranešti Sinedrionui. Jo nariai, žinoma, pamanė, kad tai apgavystė, tačiau kartu šis pranešimas rodė, kad Nazarėno populiarumas vėl auga.

Jie tučtuojau sušaukė teismo Tarybą. Į ją buvo pakviesti ir fariziejai, tačiau jie kaltino Jėzų tik dėl religijos dalykų; tuo tarpu valdančiąją partiją jaudino kas kita: sadukiejai baiminosi, kad šis galilėjiečių sąjūdis gali peraugti į maištą, ir romėnai imsis prieš jį griežtų priemonių. Juozapas Kajafas pareiškė, kad šį apsišaukėlį mesiją reikia nedelsiant pašalinti. Verčiau tegul vienas žmogus miršta, negu kad visą tautą ištiktų negandos. Nors fariziejai ir nesutarė su dvasininkija, tačiau šįkart, matyt, pritarė Kajafui ir buvo patenkinti, kad hierarchai nusprendė veikti ryžtingai. Taip savaime atkrito būtinybė atskirti Jėzų nuo Bažnyčios, nes Sinedrionas pats ėmėsi tvarkyti šį reikalą.

Nežinia, ar sargybos būrys išsyk buvo nusiųstas į Betaniją, ar valdžia atidėjo savo sumanymą, sužinojusi, kad Jėzus išvyko iš kaimo. Tačiau sprendimas buvo priimtas. Niekas neabejojo, kad Galilėjietis per Velykas būtinai ateis į Jeruzalę, todėl vyriausiasis kunigas nurodė, kad kiekvienas, sužinojęs apie Jo buvimo vietą, praneštų valdžiai (Jn 11,46-53; Mt 26,5; Mk 14,2).

Tuo tarpu Jėzus iš Betanijos išvyko į menkai apgyvendintą vietovę Judėjos dykumos pakraštyje. Kovo vidurį Jis praleido atkampiame Efraimo miestelyje, o vėliau vėl nuėjo į Perėją, už Jordano.

Stebuklas Betanijoje dar labiau pakėlė apaštalų dvasią. Jeigu Viešpats gali daryti tokius darbus, vadinasi, visi Jo priešų kėslai bus bergždi. Jie tik stebėjosi, kaip žmonės gali netikėti Jėzų, padariusį tiek ženklų. O Jis papasakojo tokį palyginimą.

Gyveno kartą vienas turtuolis, bejausmis, abejingas kitų skausmui. Jis dieną ir naktį puotavo, o prie jo namų vartų sėdėjo elgeta Lozorius, kuris džiaugėsi gavęs išėdų nuo turtuolio stalo. Abu mirė, ir vienas pateko į Abraomo prieglobstį, o kitas gavo kentėti už nuodėmes. Turtuolis ėmė gailėti savo brolių ir pradėjo maldauti Abraomo, kad šis nusiųstų į žemę Lozorių įspėti brolių apie kančios vietą, į kurią atveda blogis. Tačiau Abraomas paprieštaravo: “Jie turi Mozę bei Pranašus, tegul jų ir klauso!” Turtuoliui atrodė, kad to dar maža:

-    Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.

-    Jeigu jie neklauso Mozės nei Pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.

Šiuo palyginimu Kristus norėjo pasakyti, kad jokie stebuklai negali atversti žmogaus, kurio širdyje įsišaknijo netikėjimas. (Lk 16,19-31. Lozoriaus vardas, matyt, rodo esant ryšio tarp šio palyginimo ir to, kas įvyko Betanijoje.)

Likus maždaug dešimt dienų iki Velykų, Jėzus pareiškė mokiniams nutaręs atvykti į Jeruzalę dar prieš šventes. Į kelionę susiruošė greit ir ėjo beveik nesustodami. Jėzus tarsi skubėjo pasitikti mirties. Jo rūstus susikaupimas kėlė apaštalams baimę, tačiau jie vis dėlto tikėjosi einą paskui Jį pasitikti pergalės.

Kelias vinguriavo tarp nuožulnių kalvų. Jie ėmė sutikti žmonių, keliaujančių į Jeruzalę. Tarp galilėjiečių buvo ir Mergelė Marija, tačiau Ji nuolankiai laikėsi nuošaliai nuo Sūnaus. Maldininkų vis gausėjo, ir Kristus atsidūrė didelės minios priešakyje. Daugelis Jį atpažino ir džiaugsmingai sveikino. O kai kurie prieidavo ir prašydavo priimti į mokinius. Tačiau dabar Jėzus išsyk pradėdavo jiems kalbėti apie aukas, kurias teks aukoti vardan Dievo, Karalystės, ir apie tai, kad laiko dvejonėms nebeliko. Vienas žmogus, norėjęs dėtis prie Jėzaus, pasakė prieš tai turįs palaidoti tėvą. “Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo Karalystę”, - atsakė Jėzus. Kitą, nutarusį pirmiau atsisveikinti su namiškiais, įspėjo: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo Karalystei” (Lk 9,59-62).

Paskui Kristų einanti minia vis didėjo. Eitynės tapo tikru me-sianišku žygiu. Upę perėjo prie Jericho. Miesto gyventojai ginčijosi dėl teisės suteikti Jam pastogę, bet Jėzus pasirinko ne žymaus, visų gerbiamo žmogaus, o muitininko Zachiejaus (Zacbėjaus) namus (žiūr. 5 skyrių). Neregys elgeta, sėdėjęs prie miesto vartų, šaukė: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Jį bandė sudrausti, bet Kristus priėjęs pasakė: “Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave...” (Lk 18,37-42.)

Pamačius šį stebuklą minios entuziazmas įsiliepsnojo. Visi pamiršo valdžios grasinimus. Jis vėl tapo jų Galilėjos Mesijas, Karaliaus Dovydo Sūnus, siųstas pasauliui. Aplink pasigirdo šūksniai: “Garbė Tam, Kuris ateina Viešpaties vardu!..” (Mk 11,10).

Apaštalai jau neabejojo, kad “netrukus turinti apsireikšti Dievo Karalystė” (Lk 19,11). Šio stebuklingo įvykio artumas tapo jiems toks tikras, kad Jono ir Jokūbo motina Salome paprašė Viešpaties pasodinti sūnus Jo “šlovės” dešinėje ir kairėje. (Mt 20,20-23). Atsigręžęs į brolius, Jėzus paklausė:

-    Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš būsiu krikštijamas?

-    Galime, - naiviai, patikliai atsakė šie.

-    Taurę, kurią Aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne Mano reikalas duoti vietą Savo dešinėje ar kairėje, - tai bus tiems, kuriems paskirta.

Kiti mokiniai ėmė murmėti. Visi norėjo užimti šias garbingas vietas. Tačiau Jėzus juos nuramino:

Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią.

Tarp jūsų yra ne taip!

Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas,

ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.

Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti

Ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 38-45). Nepaisant to, mokinių mintys sukosi apie būsimą jų šlovę.

Tuo metu Jėzus tarp jų buvo vienišas kaip niekuomet anksčiau... Penktadienį, kovo 31 dieną, keliautojai įėjo į Betaniją, kur Mokytojo atvykimo proga buvo surengtos šventės. Susirinko daugelis Jo draugų. Prie stalo patarnavo Morta, o jos sesuo, nežinodama, kaip išreikšti savo meilę ir dėkingumą, patepė Jėzaus kojas ir galvą brangiais gryno nardo aliejais. Kambaryje pasklido puikus aromatas, ir Judui išsprūdo nepasitenkinimo šūksnis: “Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams”. Ir keisčiausia, kad Judui pritarė kiti mokiniai. Matyt, jie manė, kad, nepaisant visų stebuklų, busimajam monarchui derėtų pasirūpinti pinigų, kad iš pat pradžių galėtų rodyti liaudžiai savo dosnumą...

-    Palikite ją ramybėje! - pasakė Jėzus. - Kam ją skaudinate? Ji Man padarė gerą darbą... Ji iš anksto patepė Mano kūną laidotuvėms.³⁵

³⁵ Mt 26,6-16; Mk 14,3-9; Jn 12,1-8. Sinoptikai šį epizodą priskiria Didžiajai savaitei, tačiau yra argumentų, rodančių, kad Jono chronologija priimtinesnė.

Tačiau apaštalai nesuprato liūdnos šių žodžių prasmės.

Praėjus šeštadieniui, Kristus ėmė rengtis įžengimui į miestą. Anksčiau Jis niekuomet nekeliaudavo raitas, tačiau ši diena buvo išskirtinė. Raitelį ant žirgo būtų galima susieti su karais, su senovės karaliais, grįžtančiais iš kruvinų žygių, su Romos kareiviais, šuoliuojančiais pavergtos Jeruzalės gatvėmis, todėl Jėzus pasirinko gyvulį, nuo seno laikytą taikos simboliu. (Asilą, kaip taikaus Mesijo pasirodymo simbolį, pirmas mini pranašas Zacharijas - 9,9). Atėjęs į kaimyninį Betfagės kaimą, Jis nusiuntė mokinius ieškoti asilaičio. Šeimininkai, sužinoję, kad jo reikia Mokytojui, su džiaugsmu jį atidavė. Vietoj balno asilo nugarą apdengė apsiaustais. Užsėdęs ant jo, Jėzus ėmė leistis nuo Alyvų kalno.

Jis, Karalius, skelbiąs taiką, keliavo beginklis, apsuptas piligrimų, šaukiančių: “Osana Dovydo Sūnui!” Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!..”

Galilėjiečiai ir betaniečiai kaip įmanydami stengėsi papuošti Mesijo triumfo procesiją. Po kanopomis klojo alyvmedžių šakeles, ant kelio tiesė drabužius; vaikai bėgo paskui Jėzų mojuodami palmių šakomis.

Apaštalai džiūgavo. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena! Jie balsiai šlovino Dievą pritardami miniai.

Kai tik išniro Jeruzalės panorama, nutvieksta besileidžiančios saulės, nuaidėjo Mesiją šlovinanti psalmė:

Garbė Karaliui, Kuris ateina Viešpaties vardu!

Ramybė danguje, šlovė aukštybėse.

Jų pasitikti išbėgo kiti maldininkai. Čia būta ir fariziejų. Išgirdę šaukiant “Osana Dovydo Sūnui”, jie pasibaisėjo. Vadinasi, iš tikrųjų kiekvieną valandėlę gali įsiliepsnoti maištas!

-    Rabi! - šaukė jie. - Sudrausk Savo mokinius!

-    Sakau jums, - atsiliepė Jėzus, - jei šitie tylės - akmenys šauks!

Tačiau nepaisant aplink trykštančio džiugaus jaudulio, Jėzaus veidas buvo liūdnas. Einantieji šalia matė iš Jo akių ištryškusias ašaras. Jis verkė Jeruzalės - Pažadėtojo miesto ir aklųjų miesto.

-    O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! - pasakė Jis. - Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto... (Mt 21,1-11; Mk 11,1-10; Lk 19,29-38; Jn 12,12-18).

Kai saulė priartėjo prie horizonto, procesija pasiekė miesto sieną.

Tryliktas skyrius

TĖVO VYNUOGYNAS

Balandžio 2-4

Triukšmas, kilęs prie rytinių vartų, sužadino daugelio miestiečių smalsumą. Pamatę Žmogų, jojantį procesijos, giedančios himnus, priešakyje, jie nustebę klausinėjo: “Kas Jis toksai?” O maldininkai didžiuodamiesi jiems aiškino: “Tai Pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto...” (Mt 21, 10-11.)

Hierarchai visiškai sutriko. Tokio audringo liaudies meilės protrūkio jie niekaip nesitikėjo. “Štai visas pasaulis eina paskui Jį”, -sunerimę kalbėjo jie vieni kitiems (Jn 12, 19). Atrodė, kad visos jų pastangos nuėjo perniek. Kol kas nebuvo galima griebtis jokių atvirų veiksmų prieš Nazarietį, nes jie tik skatintų liaudį maištauti. Į Jeruzalę Velykoms atvyko šimtai tūkstančių žydų; perpildytame įsiaudrinusių žmonių mieste vienas neteisingas žingsnis galėjo sukelti sprogimą.

Tuo tarpu Jėzus perjojęs šventiško miesto gatvėmis nusėdo nuo asilo ir įėjo su mokiniais į Šventovės kiemą. Iš Jo laukta ypatingų žodžių ir poelgių, bet Jis tylėdamas apžiūrėjo Šventyklą, nelyginant karalius, tikrinantis savo valdas, o artėjant nakčiai vėl išvyko į Betaniją.

Jėzaus palydovai, matyt, pasijuto kiek apvilti. Nieko neįvyko, nebuvo jokių ženklų. Tačiau jie tikėjosi, kad, sutikęs būti pagerbtas kaip karalius, Jėzus veikiai parodys Mesijo galią ir atskleis Savo sumanymus.

Pirmadienio rytą Kristus vėl atėjo į Šventyklą. Tačiau, užuot pakvietęs Savo pasekėjus kovai su pagonimis, Jis padarė tą patį, ką darė prieš trejus metus: liepė prekiautojams išeiti iš Dievo namų. Parduodamieji ir perkantieji bandė piktintis, tačiau Jėzus, nepaisydamas jų, išvartė pinigų keitėjų stalus ir paukščių pardavėjų suolus. Jis pareikalavo nustoti laužius Įstatymą, draudžiantį įnešti prekes į Šventyklos kiemą. Matyt, dauguma susirinkusiųjų aikštėje pritarė šiems ryžtingiems veiksmams (Mt 21,12-13; Mk 11,15-17; Lk 19,45-46).

Tai buvo pirmasis Mesijo, atvirai apsireiškusio tautai, poelgis. Jis buvo nukreiptas prieš tikėjimo pažeminimą ir kulto išniekinimą. Juk daugelis manė, kad, atnešus atnašą ir atidavus ją dvasininkams, apsivaloma nuo nuodėmių. Todėl turgus šalia altoriaus jiems nekliudė.

Antras darbas buvo ligonių gydymas. Jie iš visų pusių apspito Jėzų. Jis, kenčiančiųjų Išganytojas, atėjo skelbti naujo gyvenimo, Tėvo mielaširdystės...

Kunigai neišmanė, ko griebtis, tad jie tik paklausė Jėzaus, kas Jam leido šeimininkauti Šventykloje?

-    Ir Aš noriu jus paklausti vieno dalyko. Pasakykite, ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?

-    Nežinome, - bandė išsisukti sadukiejai. Juk jie vadino Joną apsėstuoju, bet dabar, liaudies akivaizdoje, jie nedrįso viešai smerkti nužudyto atsiskyrėlio.

-    Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau.

Jėzus ne šiaip sau užsiminė apie Krikštytoją, kurį dvasininkija ir Rašto aiškintojai atsisakė pripažinti Dievo pasiuntiniu (Lk 20,2-8).

-    Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, - tęsė Jėzus, - bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo (Mt 21,32).

Visi pranašai sukeldavo netikrų ganytojų pasipriešinimą ir neapykantą. Puikybė ir valdžios meilė persekiojo Dvasios išrinktuosius. Tad dar mažiau tikėtina, kad seniūnai įtikės Žmogų, kurį prastuomenė paskelbė Mesiju.

Kaip buvo pratęs, Jėzus Savo mintį paaiškino palyginimu, kurio turinys buvo susijęs su Izaijo pamėgtais įvaizdžiais: Izraelį jis mėgo vadinti vynuogynu, o Dievą - jo šeimininku.

Sykį didelio vynuogyno šeimininkas susiruošė keliauti, pasakojo Jėzus. Šeimininkas tikėjosi, kad darbininkai uoliai triūs vynuogyne. Atėjus metui rinkti derlių, jis nusiuntė tarnus “atsiimti savosios vaisių dalies”. Tačiau darbininkai, nutvėrę tarnus, vienus primušė, kitus pavarė, o trečius užmušė. Taip atsitiko keletą kartų. Galiausiai šeimininkas pasiuntė savo įpėdinį, sakydamas, kad “jie drovėsis mano sūnaus”. Tačiau vynininkai neapsigalvojo. Jie nutarė užgrobti visą dvarą ir, išvydę atėjusį sūnų, nutvėrę išvilko jį iš vynuogyno ir užmušė.

-    Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais? - paklausė Jėzus Šventyklos tarnų.

Šie atsakė:

-    Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.

-    Ar niekada nesate skaitę Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė,

tapo kertiniu akmeniu.

Tai Viešpaties padaryta

ir mūsų akims tai nuostabą kelia (Mt 21,32,34,37;40-42).

Seniūnai suprato, kad palyginimas taikomas jiems,³⁶ kad iš jų bus atimtas Dievo tautos vynuogynas. Ir “anie suko galvą, - rašo Morkus, - kaip Jį suimti, tačiau bijojo minios” (12,12). Tuo tarpu Jėzus jau be užuolankų pareiškė: “Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių”. Viešpats ne tik atima valdžią iš Izraelio dvasinių vadų, bet ir padaro Karalystės vaikais visus, vykdančius Jo valią, nepriklausomai nuo kilmės.

³⁶ Mt 21,43. Analogiškas palyginimas, tačiau išreikštas pranašams įprastu “simbolišku veiksmu”, buvo nevaisingo figmedžio prakeikimas. Figmedis - simbolis tų, kurie neatnešė “atsivertimo vaisių” (žiūr. Iz 8,1-14; Jer 19,1-15; Ez 4,4-8; Mt 21,19; Mk 11,14; Lk 13,6-9).

Ir, tarsi patvirtindamas pranašystę, Pilypas ir Andriejus pranešė netikėtą žinią: kažkokie graikų prozelitai, šventėms atvykę į Jeruzalę, sužinojo apie Kristų ir paprašė Pilypo nuvesti juos pas Jėzų.

“Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus”, - pasakė Jėzus. Tačiau, kad mokiniai nepamanytų Jį kalbant apie žemišką šlovę, vėl priminė, kas Jo laukia: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jeigu apmirs, jis duos gausių vaisių” (Jn 12,23-24). Vardan išganymo žygdarbio Mesijas atsižada visko, kas žmonėms brangu šioje žemėje, net paties gyvenimo...

Na, o kaip buvo su prozelitais? Evangelija to nemini, bet pokalbis veikiausiai įvyko ir gali būti, kad jie tapo pirmaisiais Jo mokiniais kitataučiais. Tai netiesiogiai patvirtina Juozapo Flavijaus žodžiai, kuriuos galima laikyti autentiškais. Jis rašo, kad Jėzus “mokė žmones, mylinčius tiesą; Jis daugelį patraukė, įskaitant ir graikus” (Arch. XVIII,3).

Tačiau Kristaus ir Jo mokinių džiaugsmą dėl šių “kitų avių” atsiradimo temdė mintys apie savimylas vadus, užvaldžiusius tėvo vynuogyną. Jie nenorėjo klausytis Viešpaties, ir vėl niūrus šešėlis užslinko ant Dievo tautos. Tarp dviejų Sandorų atsirado plyšys.

Kristus neslėpė nuo apaštalų Savo skausmo: “Dabar Mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk Mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą!..” (Jn 12,27.)

Jam ištarus šiuos žodžius pasigirdo lyg ir griaustinio trenksmas. Kai kas pamanė, kad artėja pavasario audra, tačiau kitus apėmė mistinis siaubas: jiems pasigirdo neregimo Dievo pasiuntinio balsas.

“Tėve, pašlovink Savo vardą!” - meldėsi Jėzus. Atsigręžęs į žmones, Jis kalbėjo apie Teismo dieną, apie šėtoną, kurį Sūnus nuvers nuo sosto. Tačiau Mesijas pelnys pergalę prieš jį tik tapęs Auka. “Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie Savęs” (Jn 12,27-31).

Tuo tarpu Kajafo rūmuose tarsi pamiršo apie Jėzų. Ten kas valandą laukė atvykstant Piloto su dideliu būriu. Apskritai per Velykas kleras turėjo daug rūpesčių. Tačiau tai nereiškė, kad Sinedrionas atsisakė minties susidoroti su pavojingu Pranašu. Jie tik nutarė atidėti bylą, kol pasibaigs šventės ir bus galima išvengti neramumų. (Kaip pamatysime, vėliau jie pakeitė savo ketinimus. Mt 26,4-5; Mk 14,1-2.) Na, o Jėzus, pašalinęs iš Šventyklos turgų, nesiėmė kitų žygių. Tai nuramino sadukiejus (sadukėjus), jie galėjo neskubėti.

Tačiau priešiškiausiai Jėzui nusiteikusi grupelė žmonių ir toliau rezgė Jam pinkles. Jie labiausiai norėjo išprovokuoti Jį kokiam nors žingsniui ar posakiui, kuris turėtų politinį atspalvį ir patrauktų prokuratoriaus dėmesį. Tąsyk Pilotas pats imtų Galilėjietį į nagą, o religiniai vadovai liaudies akyse liktų niekuo dėti.

Vykdyti šį sumanymą ėmėsi vadinamieji “erodininkai” - partijos, linkusios bendradarbiauti su romėnais, šalininkai. Prie jų šliejosi ir fariziejų mokyklų auklėtiniai, nors jie nuolat nesutardavo su “erodininkais”. Atėję pas Jėzų, šie žmonės apsimetė, kad gerbia Jį ir nori sužinoti Jo nuomonę apie mokestį imperatoriui. Klausti tokių dalykų Mokytojo šiaip būtų buvę įprasta - Rytuose išminties gelmes vertino pagal gebėjimą spręsti ginčytinas problemas. Tačiau šiuo atveju aiškiai buvo spendžiami spąstai. Jeigu Jėzus pasakys, kad reikia mokėti, vadinasi, Jis Izraelio priešas, o jeigu patars nemokėti, - bus galima pasakyti Pilotui, kad Jis kursto liaudį prieš Romą (Mt 22,15-22; Mk 12,13-17; Lk 20,20-26).

-    Mokytojau, - gerindamiesi prabilo apsimetėliai, - žinome, jog Esi tiesakalbis ir niekam nepataikauji. Tu nepaisai žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?

-    Kam spendžiate Man pinkles? - atsakė Jėzus. - Atneškite Man pažiūrėti denarą.

Jam padavė monetą, tokią, kokiomis mokėdavo mokesčius. Ant jos buvo pavaizduotas imperatoriaus profilis su užrašu: “Tiberijus, ciesorius, dievo Augusto sūnus”.

-    Kieno čia atvaizdas ir įrašas?

-    Ciesoriaus.

-    Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo - Dievui.

Atsakymas juos be galo nustebino. Jie suprato, kad pinklių paspęsti nepavyko. Jėzus pats juos įvarė į kampą parodydamas pagonišką monetą. Kadangi žydai vartoja pagoniškus denarus, geriausias šių pinigų pritaikymas - atiduoti juos pagonims. Na, o kas priklauso Dievui? Atsakymas aiškus ne tik iš Jėzaus mokymo, bet ir iš visų Senojo Testamento knygų. Dievui žmogus turi atiduoti visą save.

Vėliau Kristaus žodžiai “Kas ciecoriaus - ciesoriui, o kas Dievo - Dievui” buvo aiškinami plačiąja prasme, siejant juos su Bažnyčios ir valstybės santykiais. Tačiau kažin, ar šis aiškinimas pagrįstas. Vienintelė išvada, kurią buvo galima padaryti iš Kristaus atsakymo “erodininkams” - tai atsisakymas siekti laisvės zelotų pasirinktu keliu. Situacija buvo kita nei Makabiejų laikais. Roma nesikišo į dvasinį tautos gyvenimą. Tuo tarpu sukilimas galėjo atnešti Izraeliui naujų negandų. Tai tapo akivaizdu praėjus keturiasdešimčiai metų, kai “uoliųjų” sukurstyti žydai įsivėlė į beprasmį karą ir prarado ir Šventyklą, ir valstybę.

Apaštalai vis aiškiau suvokė, kad, nepaisant iškilmingo sutikimo, Jeruzalėje Mesijas yra tarsi priešų stovykloje. Jie pasijusdavo saugūs tik vakare, kai, perėję Kedrono slėnį, kildavo į Alyvų kalną.

Nakvodavo įvairiose vietose: dažniausiai Getsemanėje, kartais Lozoriaus ar jo draugų namuose. Tačiau rytais Jėzus vėl ateidavo į triukšmingą miestą, kur Jo laukė klausytojai ir tykojo priešininkai.

Rašto aiškintojai, priklausantys sadukiejų partijai, nenorėjo bendrauti su Galilėjiečių laikydami tai savo orumo pažeminimu. Tik vieną sykį, sutikę Jį Šventykloje, šie pasipūtę savimylos nutarė suriesti Jį į ožio ragą klastingu klausimu. Jie žinojo, kad Jėzus, kaip ir fariziejai, pripažįsta būsimą mirusiųjų prisikėlimą, o sadukiejams tai atrodė tuščias prasimanymas. Pasak jų, šis tikėjimas prieštaravo Raštui; na, o tas Biblijos knygas, kuriose buvo kalbama apie prisikėlimą, jie atmetė.

Kas bus, paklausė sadukiejai, jei moteris pergyveno septynis vyrus, kurie vienas po kito mirė. Kieno žmona ji bus prisikėlus mirusiems?

Neabejodami, kad mužikų Rabis nežinos, ką atsakyti, jie jau buvo bepradedą iš jo juoktis, bet Jėzus tarė: “Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?! Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves. nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. O kad mirusieji keliasi, - ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą, - kaip Mozei Dievas yra pasakęs: Aš Esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas?! Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate (Mt 22,23-33; Mk 12,18-27; Lk 20,27-40).

Čia pat buvę fariziejai negalėjo nesidžiaugti, kad jų senus varžovus privertė užsičiaupti. Dabar Jėzus jiems pasirodė esąs vertas pagarbos Mokytojas. Fariziejai apsupo Jį ir ėmė šnekučiuotis. O kai Jėzus pasakė, kad Įstatymo pagrindas - Dievo ir artimo meilė, kai kurie iš jų buvo besirengią laikyti Jį savo bendraminčiu (Mk 12,28-34).

Tačiau tie, kurie neskubėjo keisti nuomonės apie Pranašą iš Galilėjos, panoro dar kartą Jį išbandyti. Jie atvedė prie Jėzaus moterį, sugautą svetimaujant, ir paklausė, ar ją reikia užmušti akmenimis, kaip nurodoma senoviniame Įstatyme?

Tuo metu šio papročio jau kažin ar buvo paisoma. Jį galėjo ginti nebent sadukiejai, griežtų nuosprendžių šalininkai (žiūr. J.Flavij. Arch. XX, 9,1). Tačiau fariziejai norėjo pasinaudoti šiuo incidentu. Jie tikėjosi, kad Jėzus, skelbęs mielaširdystę, dabar nedviprasmiškai pasisakys prieš Įstatymą.

Mokytojas ilgai tylėjo ir, nuleidęs galvą, kažką mąstydamas ėmė pirštu rašyti ant žemės. Tačiau fariziejai nesiliovė kamantinėję, tad Jėzus atsakė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį”, ir vėl ėmė braižyti ant žemės kažkokius ženklus. Stojo tyla. Kai po kurio laiko Jėzus vėl atsitiesė, Jis pamatė, kad moteris prieš Jį stovi viena. Sąžinės priekaištų graužiami kaltintojai nemačiom pasitraukė.

-    Moterie, - paklausė Jėzus. - kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?

-    Niekas, Viešpatie.

-    Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.³⁷

³⁷ Jn 8,1-11. Šio epizodo nėra ankstyviausiuose IV Evangelijos rankraščiuose. Matyt, jis buvo paimtas iš kokio nors senovinio pamesto teksto. Šis epizodas pagal savo pobūdį labiau dera prie pirmųjų Didžiosios savaitės dienų atmosferos, o ne prie Palapinių šventės, kuriai jis priskiriamas vėlesniuose rankraščiuose.

Nė vienas iš fariziejų po to nebedrįso bandyti Jėzaus. Atrodė, kad jie netgi buvo besutinką su Juo susitaikyti. Vienintelis nepriimtinas jiems dalykas buvo toks: kaip paprastas Žmogus, iš liaudies, gali manyti esąs Mesijas ar bent leidžiasi taip minios vadinamas? Žinodamas, kad fariziejams tai rūpi, Jėzus pasikvietė juos ir paklausė:

-    Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno Jis Sūnus?

-    Dovydo, - atsakė šie.

-    O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:

Viešpats tarė mano Viešpačiui:

sėskis Mano dešinėje,

Aš patiesiu Tavo priešus

tarsi pakojį po Tavo kojų.

Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?! (Mt 22,42-45.)

Taigi žmogiškoji Mesijo kilmė - antraeilis dalykas. Mesijo paslaptis susijusi ne tiek su priklausymu karališkajai giminei, kiek su tuo, kad Išganytojas yra Tėvo dešinėje ir yra Dievo Sūnus, pasaulio Viešpats.

Fariziejai neturėjo kaip prieštarauti. Psalmės žodžiai iš tikrųjų buvo mįslingi. Tačiau ir sutikti su tuo, ką pasakė Jėzus, jiems buvo labai sunku.

Keturioliktas skyrius

MESIJO TEISMAS

Balandžio 5

Kitą dieną Jėzus atėjo į Šventyklos vidinį, vadinamąjį “Moterų kiemą” ir atsisėdo po stogine šalia aukų skrynios. Per Velykų šventes žmonės paprastai aukodavo kasmetinę auką Bažnyčiai. Daugelis eidami pro šalį saujomis berdavo monetas, tačiau Jėzaus dėmesį patraukė suvargusi, skurdžiai apsirengusi moteris, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Pasišaukęs mokinius, Jis pasakė: “Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius” (Mk 12,41-44; Lk 21,1-4). Vargšės moters auka - vienintelis dalykas, nudžiuginęs ir sujaudinęs Kristų Jeruzalėje.

Būdamas pačiame bažnytinio gyvenimo centre, Jis matė jo negandas, pridengtas išorine puikybe. Pro Jį, atsainiai atsakydami į sveikinimus, ėjo pasipūtę Rašto aiškintojai. Kiekvienas iš tolo galėjo matyti ant jų kaktos užrištas maldos juostas (“tefilin”) su Toros tekstais bei kitus pamaldumo atributus. Tačiau šių žmonių dvasios būklė nė iš tolo neatitiko jų išorės. Jėzus matė ir mokslo vyrų, kurie valandų valandas aptarinėjo menkiausius elgesio kodekso niuansus; matė ir fariziejų, vis užkliūvančių už grindinio akmenų - kad tik visi matytų, kaip visiškai jie atsižadėję žemiškų dalykų. Jėzus žinojo, kad į šią veiklos sritį lengvai prasiskverbia garbėtroškos ir, pasiekę savo, jie mėgaujasi valdžia sieloms. Dar pranašas Jezekielis (Ezekielis) apie tokius ganytojus sakė, kad jie “ganė patys save” (Ez 34,2). Net Biblijos Apreiškimo šviesa, regėjos, blėso šioje slogioje puikavimosi ir veidmainystės atmosferoje.

Kodėl dar Galilėjoje dauguma Rašto aiškintojų priešinosi Jėzui? Juk tuomet jis slėpė esąs Mesijas. O mokymas apie Tėvą, kviečiantį klystkeliais nuklydusius vaikus, lyg ir turėjo pažadinti visus, dar neatsižadėjusius to, ko mokė pranašai. Vadinasi, Rašto aiškintojai nebesuvokė pranašų skelbto mokslo esmės. Žodžiais pripažindami, kad Toros pagrindas - meilė Dievui ir žmogui, jie ir toliau vietoj Dievo Įstatymo dvasios diegė formalių pareigų bei kulto taisyklių sistemą.

Pranašas Michėjas (Mikhėjas) mokė:

Aš pasakysiu tau, o žmogau, kas yra gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs, būtent: vykdyti teisybę, mėgti gailestingumą ir rūpestingai vaikščioti su savo Dievu (Mch 6,8).

Tuo tarpu fariziejai, ypač Šamajo mokiniai, iki ausų pasinėrė į ritualus ir kazuistiškus aiškinimus; puikiai žinodami kanonus, pavertė juos valdžios “neišmanėliams” įrankiu. Čia būta daugybės piktnaudžiavimo faktų, kai kurie iš jų dvelkė cinizmu.

Kristus norėjo apsaugoti Bažnyčią nuo šios pagundos, nuo “fariziejų raugo”, ir, pasitelkęs Izraelio ganytojų pavyzdį, norėjo parodyti, koks pavojus gali jai iškilti. Kreipdamasis į mokinius Jis prabilo: Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai.

Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi.

Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus.

Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose

bei pirmuosius krėslus sinagogose,

mėgsta sveikinimus aikštėse

ir trokšta, kad žmonės vadintų juos “rabi”.

Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda.

Jų laukia itin griežtas teismas...

O jūs nesivadinkite “rabi”,

nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai.

Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu,³⁸ nes turite vienintelį Tėvą danguje.

Taip pat nesivadinkite mokytojais,

nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.

Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas.

Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

³⁸ Mt 23,1-23; Mk 12,40. Tuo metu, kai Evangelija buvo platinama tik žodžiais, apie tiesioginį draudimą vadintis “tėvu” daugumoje bažnyčių, matyt, nežinota. Maždaug 57 m. ap. Paulius rašo: “Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje” (1 kor 4,15)., Vėliau paprotys vadinti Bažnyčios vadovą “tėvu” įsitvirtino, nepaisant Viešpaties žodžių. Šv.Jeronimas šią situaciją bandė aiškinti taip: “Jeigu vieno Dievo bei vieno Sūnaus buvimas netrukdo kitiems vadintis dievais ir sūnumis, Vienatinis Tėvas bei Mokytojas taip pat nekliudo kitiems vadintis šiais nebūdingais jiems vardais” (Tolkovanije na Matfeja, IV).

Atsisakęs autoritarinės valdžios žmonėms, Jėzus ir Savo apaštalams skyrė tik vieną valdžią - meilės ir tarnavimo valdžią.

Tačiau tai nereiškia, kad Jis buvo linkęs taikytis su veidmainyste ir neteisybe. Įjodamas į Jeruzalę aidint šūksniams “Osana!”, Jis parodė esąs romus taikos Karalius; atsakinėdamas į teologų klausimus, buvo išmintingas Auklėtojas; o dabar atėjo metas, kai Jis turėjo veikti kaip blogybes demaskuojantis Pranašas.

Savo kalboje Jis neminėjo nei zelotų, nei sadukėjų, kurių laikas ir taip jau buvo besibaigiąs. Pirmieji patys rengė sau pražūtį kurstydami karo liepsną, o antrieji tebuvo saujelė turtingų klerikalų, kuriuos liaudis vis mažiau gerbė. Tikrieji Senojo Testamento Bažnyčios atstovai buvo Rašto aiškintojai, mokytojai, rabinai iš fariziejų tarpo. Jėzus neneigė ir nemenkino jų nuopelnų. Jis atvirai pareiškė, kad apaštalai sėjo į dirvą, išpurentą tikėjimo mokytojų: “Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą” (Jn 4,38). Tačiau kaip tik šis Rašto aiškintojų pašaukimas ir buvo susijęs su didžiule atsakomybe, todėl jų nuodėmės padvigubėdavo.

Kristaus kaltinimai buvo tikras Mesijo teismas tiems, kurie tikėjosi įsiteikti Dievui apeigomis ir aukomis, kurie laikė save vienintele kasta, turinčia išganymo raktą.

Virš miestų, viršum religijų ir bažnyčių amžiams nuaidėjo Dievo Sūnaus žodis, duriantis kaip aštrus kalavijas:

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!

Jūs užrakinate žmonėms Dangaus Karalystę

ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate...

Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį,

O kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką,

dvigubai blogesnį už jus pačius...

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!

Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, -teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę.

Reikia tai daryti ir ano neapleisti!

Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį!..

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!

Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo.

Aklasai fariziejau!

Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!

Jūs panašūs į pabaltintus antkapius,

kurie iš paviršiaus gražiai atrodo,

o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.

Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!

Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote:

“Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju”.

Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai.

Pripildykite gi savo tėvų saiką!

Gyvatės! Angių išperos!

Kaip jūs ištruksite nuo pasmerkimo į pragarą?!

Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi:

“Štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų.

Vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite,

kitus plaksite sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto,

kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas,

pralietas žemėje,

pradedant teisiojo Abelio krauju

ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo,

kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro”.

Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą.³⁹

³⁹ Mt 23,13-36; Lk 11,42-52. Dešimtinę reikėjo duoti nuo visokio maisto, įskaitant ir prieskonius (žiūr. Maasrot, 141). “Dievo Išmintis”, matyt, yra neišlikusios apokaliptinės knygos pavadinimas. Abelis ir Zacharijas - pirmasis ir paskutinis iš Biblijoje minimų nužudytų teisuolių.

Jėzaus klausytojams iš baimės tikriausiai užgniaužė kvapą. Smūgis sutriuškino kaukę, o už jos žiojėjo dvasinė tuštuma.

Jėzus apie nieką dar nebuvo taip rūsčiai kalbėjęs. Jis gailėjo nusidėjėlių ir paklydusiųjų; vėliau Jis atleis mokiniams jų bailumą, o Petrui - atsižadėjimą. Jis nepriekaištavo net Judui. Pasak Jėzaus, “kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista” (Lk 12,10). Jis negali atleisti tik vieno - fariziejiškos pamaldumo karikatūros, kuri tolygi piktžodžiavimui Šventajai Dvasiai...

Evangelijoje neparašyta, kaip mokiniai reagavo į kaltinamąją Viešpaties kalbą, tačiau ji, matyt, sukėlė jų nerimą. Nors apaštalai ir anksčiau buvo girdėję panašių Mokytojo minčių, tačiau viena -sakyti tai Kafarnaume ir visai kas kita - čia, Jeruzalėje, kur fariziejai buvo įtakinga partija. Dabar neverta tikėtis net dalinio susitaikymo.

Tačiau ar gali būti, kad visą laiką tęstųsi Mesijo ir pripažintų tautos vadų konfliktas? O gal pranašystė, kad Jeruzalė bus ateisiančios Karalystės sostinė, yra neteisinga? Tuomet kam Jėzus atėjo į šį miestą?

Apaštalai taip norėjo tikėti, kad šventoji vieta ir Dievo Namai taps Kristaus valdos, kuriose Jis įsteigs Savo Karalystę! Juk Jis Pats išvalė Šventyklą nuo išniekintojų ir pavadino ją “Maldos namais”.

Nedrįsdami atvirai prisipažinti savo abejonių, jie ėmė kalbėti su Jėzumi apie Šventyklą. Vienas iš Dvylikos, tikėdamasis, kad Jėzus ims žavėtis grandioziniais šventovės pastatais, pasakė:

-    Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!

-    Matai šituos didžiulius pastatus? - rūsčiai atsakė Jėzus. - Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta (Mk 13,1-2).

Apaštalai buvo sukrėsti; tokio atsakymo jie mažiausiai tikėjosi. Jiems tapo aišku, kad tai nuosprendis, neatšaukiamas nuosprendis.

Prislėgti, nuščiuvę jie nusekė paskui Kristų už miesto vartų. Juos apėmė niūrios mintys, o Judo sieloje, matyt, pakilo tikras maištas. Jau ir anksčiau jo tikėjimas Mokytoju vos ruseno, o dabar ši žiežirba visai užgeso. Žmogus, pranašaująs Šventyklos žūtį, negali būti Mesijas! Jis žadėjo Savo mokiniams šlovę, o iš tikrųjų Jis tik įžeidė Įstatymo sergėtojus ir nuteikė prieš Save visą miestą. Jis arba beprotis, arba apgavikas! Anksčiau ar vėliau valdžia susidoros su Nazariečiu. Na, o kas bus jiems, Jo pasekėjams? Be abejo, ir jų nepasigailės. Reikia kuo greičiau pasirūpinti savo saugumu ir padėti aukštiesiems dvasininkams suimti Jėzų...

Tuo tarpu Kristus ėmė kilti į Alyvų kalną. Pakeliui Jis stabtelėjo ir prisėdo. Dauguma mokinių, nesulaukę Jo, nuėjo, liko tik Simonas, Andriejus ir Zebediejaus (Zebedėjaus) sūnūs.

Jėzus tylėdamas žvelgė į poilsiui besiruošiantį miestą, nusidriekusį po Jo kojomis. Vakaro tyla gaubė kalvas; saulėlydžio žaros atšvaitai liepsnojo ant Šventyklos stogo, auksu žėrėjo ant bokštų viršūnių; oras buvo prisodrintas jaunos lapijos ir pavasario žolynų kvapų.

Mokiniai suprato, kad Jėzus mąsto apie Jeruzalę. Jiems buvo baisu ir ilgu. Miestas, kurio kiekvienas akmuo mena išminčius ir pranašus, bausmes ir kovas, karštas maldas ir lūkesčius, - šis miestas taip ilgai laukė Išganytojo, o sulaukęs nepažino Jo!..

Galiausiai apaštalai sutrikdė tylą. Kada tai įvyks? Kada Šventykla bus nubausta? Gal iškart po to ateis Diena, kurios jie taip karštai laukė: Žmogaus Sūnus apsireikš šlovėje ir įkurs pasaulyje amžiną Mesijo Šventyklą?

Tuomet Kristus prabilo apie Pabaigą.

“Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu, - pasakė Jis. - Kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara” (Mt 24,32). Taip ir Senojo Testamento pasaulio žlugimą rodys ištisa ženklų grandis. Atsiras netikrų pranašų ir mesijų, kurie daugelį suklaidins. “Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. Bet tai dar ne galas.” Ištikimi Jėzaus pasekėjai bus žiauriai persekiojami. “Daugelis nupuls, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti... Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals” (Mt 24,6-12).

Ir galiausiai - paskutinis kraupus ženklas: “Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai” (Mt 24,28). Lavonas - tai pasmerktoji Jeruzalė, kuriai pristigo jėgų dvasiškai atgimti, o vanagai (tiksliau, “ereliai”, nes šis žodis minimas originale) - tai Romos imperijos karinės vėliavos.

Gali būti, kad Jėzui minint romėnus, prie vakarinių miesto sienų kaip tik atžygiavo Piloto būriai, kurie paprastai atvykdavo į miestą Velykoms. Tarp kareivių buvo ir tie, kurių rankos po dviejų dienų pakils kalti prie kryžiaus Žmogaus Sūnų, o galbūt kai kuriems iš jų lemta po keturiasdešimties metų nubausti ir Dovydo miestą...

“Kai matysite Jeruzalę supamą kariuomenės, - tęsė Jėzus, - žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus” (Lk 21,20-21). Už žmonių nuodėmes Dievo apleisto altoriaus vietoje vėl atsiras “sunaikinimo pabaisa” (Mt 24,15), kurią mini Danieliaus knyga; pagonys užgrobs ir išniekins šventyklą. Jie valdys tol, kol “baigsis pagonių laikai” (Lk 21,24).

Priminsime, kad Danielio knygoje “sunaikinimo pabaisa” arba “nuoboda”, (12,11) vadinamas pagonių altorius, kurį karalius Antiochas IV liepė įrengti Jeruzalės šventykloje (1 Mak 1,54).

Senojo Testamento tvirtovės žlugimą dar spės pamatyti apaštalai bei jų amžininkai. “Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks” (Mt 24,34).

Tačiau ne vien Judėja patirs didį sukrėtimą. “Netrukus po tų nelaimių dienų “ (Mt 24,29) visą pasaulį sukrės audros. Kristus vaizdavo jas vartodamas apokaliptikų įvaizdžius. Ateis tamsybių, siaubo ir agonijos metas. “Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų... Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus... O žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.” (Mt 24,7; Lk 21,11,25-26. Jūros bangos Biblijoje yra Šėtono simbolis.)

Jeruzalės žūtis tėra “gimdymo skausmų pradžia”, o kosminės katastrofos - tik Paskutinio Teismo ženklas. Jis ateina netikėtai. Niekas, net angelai, nežino tos dienos ir valandos. Net Dievo Sūnus, sumažinęs Save, atsisakė šio žinojimo. Ir išrinktiesiems nereikia aiškintis meto ir laiko, o reikia nuolat budėti, melstis ir būti pasirengusiems atsiskaityti savo Viešpačiui. Jiems Jėzaus atėjimas šlovėje - tai susitikimo džiaugsmas, galutinis susivienijimas su Viešpačiu. Išvysite “Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti” (Lk 21,27-28).

Kristaus pranašystė, apreikšta Alyvų kalne, - viena iš mįslingiausių Evangelijos vietų. Pirmieji krikščionys, įkvėpti žydų apokaliptikos, viską aiškino paprastai: sugriuvus Jeruzalės Šventyklai netrukus apsireikšiąs Jėzus ir valdysiąs pasaulį. Netgi įsitikinę, kad neteisingai suprato Jo žodžius, daugelis tebetikėjo veikiai ateisiant pasaulio pabaigą. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų sektantai skelbdavo artėjant Paskutinį Teismą ir netgi nurodydavo jo laiką. Mistiško siaubo apimti žmonės mesdavo visus darbus, palikdavo namus, išeidavo į miškus, dykumas. Kartais eschatologinėmis nuotaikomis užsikrėsdavo beveik visa Bažnyčia.⁴⁰ Tačiau visuomet išsipildydavo Kristaus žodis, kad paskutiniosios valandos paslaptį težino Tėvas.

⁴⁰ Žiūr. 1 Tęs 5,1-6. Pirmaisiais krikščionybės amžiais kilo daugybė eschatologinių sąjūdžių (pvz., montanistų). Viduramžiais pasaulio pabaigos laukta 1000,1033,1260 metais. Daugybę nelaimių (epidemijų, karų) laikyta Pabaigos ženklu. Dėl eschatologinių motyvų atsirado anabaptistų, sentikių, adventistų, Jehovos ir kt. bendruomenės. Keletą kartų Jėzaus Antrojo atėjimo terminai buvo “skiriami” ir XIX bei XX a.

Kas skatina šį šimtmečius besitęsiantį nesusipratimą?

Kai kurie egzegetai mano, kad apie artėjančią pabaigą pranašavo ne Kristus, bet evangelistai, o tiksliau - ši pranašystė buvusi šaltiniuose, kuriais jie naudojosi. Kristaus žodžiai galėję susilieti į viena su pasaulio pabaigos idėja. Iš tikrųjų - Evangelija juk ne stenograma, atpasakojant Viešpaties žodžius tikrai galėjo turėti įtakos tai, kuo tikėta pirmosiose krikščionių bendruomenėse. Tačiau kuo rėmėsi šis tikėjimas? Ar vien liaudies fantazija? Ar tokiu pagrindu susiformavęs tikėjimas būtų galėjęs taip ilgai išlikti, jeigu Kristaus žodžiai nebūtų teikę jam peno? Nepamirškime, kad pradėjęs mokyti Galilėjoje, Jis pirmiausia paskelbė Gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę. Išbraukti eschatologijos temą iš Jo mokymo - to jau per daug.

Kiti teologai, laikęsi nuomonės, kad Jėzus Kristus kaip žmogus galėjo ir klysti, linkę manyti, jog šiuo atveju taip ir buvę. “Jėzus, -sako jie, - gyveno artėjančios pabaigos nuotaikomis”. Tačiau šis požiūris nepriimtinas krikščioniškajai pasaulėjautai, jis prieštarauja Evangelijai. Įsigilinę į visą Jėzaus mokymą, matysime, kad ten numatomas ilgas laiko tarpas iki Dievo Karalystės atėjimo. Tai akivaizdu iš jau minėtų palyginimų apie garstyčios grūdą, raugą, dirvą. Be to, ir Viešpaties kalboje ant Alyvų kalno jaučiame tolimą perspektyvą. Jo nurodyti “pagonių laikai” - visai neapibrėžtas periodas. Jeruzalės sunaikinimas ir pasaulį apėmusios katastrofos pavadintos tik “kentėjimų pradžia” (Mk 13,8). Na, o žodžius “jau arti, prie slenksčio” (Mk 13,30) veikiausiai reikia suprasti taikant pranašysčių mastelį, kur tūkstantis metų paprastai vaizduojamas kaip viena diena. Tai ne žemės, o dangaus mastai.

Kristaus žodžiais, Jis apsireikš ne anksčiau nei “bus paskelbta ši Karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms” (Mt 24,14). Sunku patikėti, kad šiam darbui Kristus būtų skyręs vos kelis dešimtmečius. Mes žinome, kad ir dvidešimties amžių tam nepakako. Juk net vadinamosiose krikščioniškose šalyse Evangelijos esmė dažnai lieka nesuvokta.

Bet jeigu Kristus kalbėjo apie tolimą ateitį, kodėl Jis ragino mokinius budėti? Ką jie turėjo bendra su įvykiais, būsiančiais po tūkstančių metų?

Nemaža autoritetingų nūdienos tyrinėtojų mano, kad Evangelijoje pateikiama vadinamoji “įvykusi eschatologija”. Tai, ką Kristus vadino “Žmogaus Sūnaus atėjimu” teisti pasaulio, yra Jo paties gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas*. Dievo Sūnaus atėjimas iš tiesų buvo teismas, besitęsiantis amžius.

* Pirmasis šią mintį aiškiai suformulavo Čarlzas Dodas. Jis sakė: “Žmogaus Sūnaus diena - tai virš laiko iškilęs faktas. Jis susijęs su istorija, nes jo šaknys - istorijos krizė, kilusi atėjus Jėzui”. (Ch. Dodd. The Parables of the Kingdom, p.81).

Šią mintį, atrodo, galima pagrįsti daugeliu Jėzaus posakių: “Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo” (Jn 9,39), “Dabar teisiamas šitas pasaulis” (Jn 12,31). Ir vis dėlto atidžiai skaitantieji Evangelijas turėtų pripažinti, kad Kristus apie Teismą kalba ne tik savo tarnavimo prasme. Jo Geroji Naujiena neatsiejama nuo Senojo Testamento pranašysčių, kuriose skelbiama, kad žmonijos laukia išsipildymo metas, visiška Karalystės pergalė.

Kodėl Senojo Testamento pabaiga Evangelijose siejama su Teismo diena ir istorijos pabaiga? Matyt, Kristus sąmoningai suartino šiuos įvykius, nes esama paslaptingo ryšio tarp trijų įvykių: Įsikūnijimo, Šventyklos sunaikinimo ir paskutiniosios pasaulio krizės.

Išganytojo atėjimas buvo “Mesijo eros” pradžia. Dievas įėjo į žmonijos gyvenimą, priartėjo prie jo taip arti, kaip niekad iki tol. Šis susitikimas ir buvo Teismas, prasidėjęs tada, kai paniekintas Mesijas, meilės ir tiesos šauklys, privertė žmones rinktis: priimti Jį ar atmesti.

Dievas jau ne sykį teisė Senojo Testamento Bažnyčią, kuriai Jis Apsireiškė. Kai žmonės atsisakydavo klausytis Jo žodžio, skelbto per pranašus, jie netekdavo Dievo globos ir patekdavo į vergiją pagonims. Septyniasdešimtaisiais metais ši tragedija vėl turėjo pasikartoti, nes Jeruzalė “nepažino savo aplankymo meto” (Lk 19,44). Tačiau Jeruzalės likimas yra tebevykstančio Dievo Teismo pirmavaizdis; taip nutiks ir krikščioniškajam pasauliui: Romai, Aleksandrijai, Konstantinopoliui...

Naujajai Dievo tautai, priėmusiai Kristaus Sandorą, uždėta tokia pati atsakomybė, kaip ir senovės Izraeliui. Todėl ši tauta nuolat gyvens “teismo dienas”, kol gėrio kova su blogiu nepasieks didžiausios įtampos, ir tada įvyks paskutinis Teismas, istorijos lūžis, protrūkis, išvedantis už jos, istorijos, ribų, kai pasaulis apsivalys ir persikūnys...

Senovės žmonės neįstengė įsivaizduoti Dievo Apsireiškimo be kosminių katastrofų aureolės. Todėl ir Kristus, kaip kiti pranašai, mini krentančias iš dangaus žvaigždes, blėstančią Saulę. Tačiau šio simboliško apokaliptinio paveikslo nereikia laikyti tiksliu įvykių aprašymu.

Iš esmės Evangelijos eschatologijai aiškūs Teismo ženklai nėra pagrindinis dalykas. Teismas vyksta tarsi nepastebimai. Nuo to meto, kai Dievas tapo žmogumi, teisiama kiekviena siela. Dykinėtojai ir lengvabūdžiai stoja prieš teismą netikėtai, nepasirengę - taip atsitiko ir Jeruzalės seniūnams. Kalbėdamas apie tai, Jėzus turi galvoje ne tolimą ateitį, o šios ir kiekvienos kitos dienos darbus. “Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai, it žabangai...” (Lk 21,34-35). Dievo artumą jaučia tik budintieji; likusieji lieka akli ir nepasirengę. “Kaip yra buvę Nojaus dienomis, ...prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą.” Taip ir kitų epochų žmonės gyvena, neįtardami, kad Teisėjas - čia pat (Mt 24,37-38).

Priesaką nuolat budėti ir būti pasirengusiam atsiskaityti Viešpačiui Jėzus pakartojo keliuose palyginimuose, kuriuos papasakojo tuoj po pranašystės apie Pabaigą. Pagrindinis šių palyginimų motyvas - netikėtas Išvykusiojo sugrįžimas, atėjimas. Tai buvo susiję ir su turinčiu ateiti Mesiju, ir su pasaulio Teismu, kai Jis baigs žemiškąjį kelią. Kristus tarsi rengė mokinius išsiskyrimui, nes ir tam metui atėjus jiems nevalia atsipalaiduoti, dvasiškai apsnūsti.

“Jeigu šeimininkas žinotų, - sakė Jis, - kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus” (Mt 24,43). Reikia būti panašiam ir į tarną, kurį šeimininkas paliko tvarkyti namų. Jis bus palaimintas, jeigu vykdys nesančio šeimininko valią. “Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ir ims mušti tarnus, savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, - to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mt 24, 48-51; Lk 12,42-46).

Netikėtai ateinančią Dievo Karalystę Kristus palygino ir su jaunikiu, kurio sykį laukė nuotakos draugės. Paprotys liepė pasitikti jį paėmus degančius žibintus. Tačiau iš dešimties merginų tik penkios pasiėmė žibintams alyvos. Jaunikis užtruko kelyje, ir visos užsnūdo. Vidurnaktį psigirdo šauksmas: “Jaunikis pareina!” Rūpestingosios išėjo jo pasitikti, o kitų žibintai užgeso, nes pasibaigė alyva. Jos nuskubėjo pirkti alyvos, bet grįžusios rado duris jau uždarytas, ir jaunikis jų neįleido (Mt 25,1-13).

Budėti - vadinasi triūsti Viešpačiui. To moko ir ketvirtasis eschatologinis palyginimas. Šeimininkas, iškeliaudamas į tolimą šalį, paliko trims tarnams skirtingą talentų skaičių (talentas - piniginis vienetas, lygus maždaug 26 kg sidabro). Du tarnai pasistengė pagausinti jiems patikėtą turtą, o trečias užkasė talentą į žemę. Grįžęs šeimininkas dosniai atlygino sumaniesiems tarnams už triūsą, o netikusį tarną nubaudė (Mt 25,14-30).

Koks gi šis triūsas? Atsakymą į šį klausimą randame palyginime apie Karalių, Žmogaus Sūnų, kuris atskiria blogus nuo gerų, kaip piemuo atskiria baltas avis nuo juodų ožių.

Ir tars Karalius stovintiems dešinėje:

“Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji,

paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!

Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs Mane pavalgydinote,

buvau ištroškęs, ir Mane pagirdėte,

buvau keleivis, ir Mane priglaudėte,

buvau nuogas - Mane aprengėte,

ligonis - Mane aplankėte,

kalinys - atėjote pas Mane”.

Tuomet teisieji klaus:

“Viešpatie, kada gi mes Tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?

Kada gi mes matėme Tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?

Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?”

Ir atsakys jiems Karalius:

“Iš tiesų sakau jums,

kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte”.

Paskui Jis prabils į stovinčius kairėje:

“Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs Manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir Manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir Manęs nepriglaudėte, nuogas - neaprengėte, ligonis ir kalinys - ir jūs Manęs neaplankėte”.

Tuomet jie atsakys:

“Viešpatie, kada gi mes Tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?” Tuomet Jis pasakys jiems:

“Iš tiesų sakau jums:

kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė Man nepadarėte”.

Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą” (Mt 25,32-46).

Taigi, nors pasaulis ir negali žinoti “nei dienos, nei valandos”, tačiau kiekvienas žmogus jau šiandien stovi priešais Žmogaus Sūnų, ir kiekvieną Jis bando. Jo Karalystė jau čia, “tarp mūsų” (Lk 17,21). Nuo Dievo žaizdro mus teskiria plona pertvara. “Nežinote,

- sako Kristus mokiniams, - kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: BUDĖKITE!” (Mk 13,35-37).

Penkioliktas skyrius

NAUJOJO TESTAMENTO VELYKOS

Balandžio 5-osios vakaras -7-osios naktis

Tuo metu, kai Kristus Alyvų kalne šnekučiavo su mokiniais apie paskutiniąsias dienas, Judas nusigavo į Kajafo rūmus susitikti su valdžios atstovais. Jis pasiūlė sadukėjams savo planą: sučiupti Jėzų nakčia už miesto ribų, neatkreipiant minios dėmesio. Judą, aišku, ėmė klausinėti apie Mokytojo bei Jo pasekėjų planus. Gali būti, jog Iskarijotas pranešė, kad Jėzus, jo nuomone, rengiasi paskelbti Dievo Karalystę per Velykas. (Kristus daug kartų sakė mokiniams apie kančią ir šlovę, laukiančią Jo Jeruzalėje per Velykas. Kaip matyti iš Salomės prašymo, apaštalai tikėjosi sulauksią tik Jo pergalės. Judas galėjo pranešti Sinedriono nariams, kad Mokytojas nori per Velykas paskelbti Dievo Karalystę. Tuo galima paaiškinti, kodėl hierarchai netikėtai pakeitė planus Jo atžvilgiu.)

Pabūgę kokio nors naujo įžūlaus poelgio, tokio, kaip prekijų išvarymas iš Šventyklos, hierarchai nepraleido progos laiku užkirsti kelią į pagundą vedantiems veiksmams. Nors buvo nutarta atidėti Jėzaus areštą po švenčių, bet Judo įsikišimas paskatino Sinedrioną pakeisti šį sprendimą, juoba kad jis pasisiūlė nuvesti sargybinius į nuošalią vietą, kur paprastai pasitraukdavo Jėzus. Pasukęs išdaviko keliu, Iskarijotas jau negalėjo sustoti. Dabar jis panoro dar ir pasipelnyti iš savo išdavystės. “Ką man duosite?” - paklausė jis. Aukštieji kunigai išsyk sumokėjo jam už pagalbą.* Gavęs pinigų Judas tarsi niekur nieko grįžo pas Mokytoją.

* Pasak Mato (26,15), Judas gavo trisdešimt sidabrinių. Tiek kainavo vergas (Iš 21,32). Dalies teologų nuomone, aukštieji kunigai tokią sumą skyrė kaip paniekos Jėzui ženklą. Kitų nuomone, tai simbolinė suma, reiškianti Dievo išdavystę (žiūr. Zch 11,12-13. S.Bulgakov. Juda Iskarijot-Apostol Predatel. Put, 1932, Nr.26, p.30-31).

Ketvirtadienio rytą Jėzus liepė apaštalams ruoštis Sederui, Velykų pokyliui. Jį derėjo rengti nisano mėnesio 14 dienos vakarą, kuris tais metais išpuolė penktadienį; tačiau Viešpats žinojo apie išdavystę, žinojo, kad Jam liko mažiau nei para būti laisvam, todėl norėjo suspėti sutikti Velykas su savo mokiniais. Jis teikė ypatingos prasmės šiai paskutinei Jo žemiškojo gyvenimo šventei.

“Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas, - pasakė Jis. - Sakau jums, nuo šiol Aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje”.⁴¹ Apaštalai savaip suprato šiuos žodžius. Net kai išvakarėse Jis pasakė: “Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”, - jie netikėjo tragiška baigtimi ir tebemanė, kad ši vakarienė yra Jo triumfo išvakarės (Mt 26,2).

⁴¹ Lk 22,15-16. “Trokšte troškau” - žydų posakis, reiškiąs aukščiausią troškimo laipsnį. Trijose pirmose Evangelijose minima, kad slaptoji Velykų vakarienė sutapo su Velykomis ir buvo Sederas, t.y. šventinis pokylis. Tačiau iš Evangelijos pagal Joną, kurios chronologija, matyt, tikslesnė, aiškėja, kad vakarienė vyko Velykų išvakarėse, nisano 13 d. Be to, ir sinoptinėse Evangelijose esama netiesioginių nurodymų, kad ketvirtadienio vakarą nebuvo Velykų. Penktadienio rytą Simonas Kirėnietis grįžo iš lauko; kažin ar jis būtų galėjęs ten praleisti Velykų naktį (Mk 15,21). Talmude nurodoma, kad visi darbai nutraukiami jau iš vakaro (Mišna, Pesachim, IV, 5). Neįtikėtina, kad Sinedrionas būtų liepęs suimti Jėzų Sedero vakarą. Velykų dieną (iki saulėlydžio) Juozapas Arimatietis nebūtų galėjęs nupirkti to, ko reikėjo laidojimui (...) Mes žinome, kad Kristus niekuomet neatmetė visuotinai pripažinto Bažnyčios kalendoriaus... Kol kas labiausiai priimtina nuomonė, jog Kristus sąmoningai paankstino Velykų vakarienę, nes žinojo, kad Jį netrukus suims (žiūr. J.Zlatoust. Besedy na Matfeja 81,1).

-    Kur paruošti Velykų vakarienę? - paklausė mokiniai.

Betanijoje būtų buvę saugiau, tačiau Jėzus nusiuntė juos į miestą pas vieną iš slaptų savo mokinių. Velykos, kaip reikalavo Įstatymas, turėjo būti švenčiamos Jeruzalėje. (Gali būti, kad namai, kuriuose buvo švenčiamos Velykos, priklausė Jono Morkaus tėvams, žiūr. Apd 12,12.)

-    Eikite į miestą pas tokį žmogų, - paliepė Jis Petrui ir Jonui, - ir sakykite jam: “Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su Savo mokiniais” (Mt 26,17-18).

Norėdamas, kad niekas netrikdytų šių brangių valandų, Jis ėmėsi atsargumo priemonių: namo šeimininko vardą žinojo tik du mokiniai. Kristus jiems nurodė, kaip jį rasti: prie miesto vartų juos pasitiks žmogus, nešinas ąsočiu, ir nuves, kur reikia.

Slaptumo atmosfera ėmė kelti mokinių nerimą: du iš jų net apsiginklavo netikėto užpuolimo atvejui.

Nežinia, ar dieną iki švenčių buvo galima nusipirkti ėriuką ir atlikti privalomą atnašavimą. Gali būti, kad tai nebuvo draudžiama, nes tūkstančių tūkstančiai maldininkų norėjo atlikti šias apeigas. Kad ir kaip ten būtų, tačiau nežinomas Mokytojo draugas viskuo pasirūpino. (Pasak J.Flavijaus, I a. septintąjį dešimtmetį per vienas Velykas buvo paaukota 256 500 ėriukų. Nors apeigą atlikdavo patys maldininkai, vis vien tiek jų būtų neįmanoma atlikti, jeigu nebūtų buvę leidžiama pradėti anksčiau.)

Į pavakarę Jėzus su mokiniais atėjo į Jeruzalę. Pirmą kartą per šią savaitę Jis rengėsi ten praleisti naktį. Seimininkas jau jų laukė. Didelis viršutinis kambarys buvo iššluotas ir nuklotas dembliais. Kaip ir derėjo, visi raugintos duonos likučiai buvo sunaikinti. Ant stalo stovėjo tik molinės lėkštutės su neraugintos duonos paplotėliais, ąsočiai su vynu, taurės. Ėriuko, tai yra pačios “paschos” evangelistai nemini, tačiau, jeigu ankstesnė mūsų prielaida teisinga, buvo ir šis tradicinis patiekalas. Kiekvieną maldos lydimą pokylį žydai laikė savotiška apeiga. Joje dalyvaudavo tik šeimos nariai ar nedidelės brolijos - “chabu-rot”. Prie stalo per tokias vaišes sėsdavo griežtai nustatyta tvarka -vyresniesiems tekdavo garbingiausios vietos. Todėl ir apaštalai, įėję vidun, ėmė ginčytis, kas sės arčiau Mokytojo. Tačiau Jėzus priminė jiems, kad ne tik šią iškilmingą valandėlę, bet ir visuomet jie privalą vengti garbėtroškos (Lk 22, 24-30).

Senojo Testamento pranašystėje Mesijo Karalystė neretai būdavo vaizduojama kaip puota (Iz 25,6; 55, 1; Pat 9,1-6; Mt 8,11). Sprendžiant iš daugelio Kristaus palyginimų, Jam šis įvaizdis buvo brangus. Susirinkusieji prie šventinio stalo broliai simbolizavo mesianišką bendruomenę, kuriai Jis Pats vadovavo.

Kaip tuomet buvo įprasta, visi įsitaisė ant žemų gultų: Jonas greta Viešpaties, Petras - priešais Jį; netoliese buvo ir Judas.

Šventasis Didžiojo Ketvirtadienio įvykis, kuriam bus lemta gyvuoti Liturgijos Sakramente ir tapti Bažnyčios šerdimi, kurį vėliau apdainuos himnai ir šlovins maldos, kurį atspindės Džoto, Dionisi-jaus, Leonardo kūriniai, vyko nepretenzingai, paprastai. Tik Iskarijoto buvimas (jeigu apaštalai būtų žinoję apie jo išdavystę) būtų galėjęs aptemdyti vakarienę. Tačiau jie kol kas nieko neįtarė.

Nors tikrasis sedero laikas buvo kitą dieną, tačiau Kristus tikriausiai atliko visas Velykų apeigas.⁴² Tai buvo Jo šventė, Jo “naujosios Velykos”, ženklinančios jau ne vienos tautos išlaisvinimą iš vergijos ir įsūnijimą, o išganytojišką Dievo dovaną visam pasauliui.

⁴² Lyginant ritualinės Velykų vakarienės aprašymą Talmude, “Berachot” ir “Pesa-chim”, su tuo, kas rašoma Evangelijose, matyti, kad laikytasi visų tradicijų. L.Buijė rašo: “Kristus ne išranda, o tik pritaiko jau esančią apeigą, kuri turi išlikti (L.Buije. O Bibliji i Evangeliji. Briusel, 1965, p.225).

Prieš vakarienę pagarbos Dievui ženklan derėjo nusiplauti rankas. Po to Jėzus netikėtai pakilo ir, nusivilkęs viršutinius drabužius, persijuosė rankšluoščiu. Dvylika nuščiuvo iš nuostabos. Tuo tarpu Jis įpylė į ąsotį vandens ir rengėsi mazgoti mokiniams kojas. Rytuose tai darė tarnai, pasitinkantys svečius, keliavusius dulkėtu keliu. Tačiau Kristaus bendruomenėje nebuvo ir neturėtų būti tarnų. Vergo pareigų ėmėsi Pats Viešpats.

Neįmanoma aprašyti sumišimo, kurį sukėlė Jėzaus veiksmai. Kai Jis priėjo prie Uolos - Petro, šis sušuko:

-    Nejau Tu mazgosi man kojas!?

-    Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi.

-    Tu nemazgosi man kojų per amžius! - priešinosi Simonas Petras.

-    Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su Manimi.

Petras dar labiau nusiminė.

-    Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!

-    Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, - atsakė Jėzus, -nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi.⁴³

Tą dieną tai buvo pirma užuomina, kad tarp jų yra išdavikas.

Sugrįžęs į savo vietą prie stalo Jėzus pasakė: “Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate Mane “Mokytoju” ir “Viešpačiu”, ir gerai sakote, nes Aš toks ir esu. Jei tad Aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį...

Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja... Bet jūs ištverėte su Manimi Mano išbandymuose, todėl Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir Man yra ją skyręs Tėvas. Mano Karalystėje jūs valgysite ir gersite už Mano stalo...⁴⁴

⁴³ Jn 13,1-11. Žodis “švarus” šiuo atveju susijęs ir su ritualiniu apsiplovimu, ir su sielos būkle. Jonas pasakoja tik apie kojų mazgojimą ir nemini Eucharistijos. Matyt, tuo metu, kai buvo rašoma IV Evangelija (10-as 1 a. dešimtmetis), jau buvo savaime suprantama, kad Eucharistija vyko per šią Velykų vakarienę. Jonas galėjo jos neminėti ir dėl ezoterinių sumetimų. Apie šio sakramento esmę Jn kalba kitoje vietoje. (Žiūr. 10-ą šios knygos skyrių, taip pat R.Brown. NewTestament Essays. New York, 1968, p.108 ir J.Giblet straipsnį leidinyje Consilium, Nr.40,1968. gruodis.)

⁴⁴ Jn 13,12-15; Lk 22,27-30, Mt 26,20-30; Mk 14,20-25. Iki šiol tebesvarstoma, ar Judas dalyvavo Eucharistijoje. Tačiau daugelis duomenų netiesiogiai rodo, kad jis išėjo iki jos. Žiūr. A.Alfejev. Judapredatel. Riazan, 1915, p.52.

Vyną, kaip buvo įprasta, atskiedė vandeniu ir kiekvienas, pripildęs savo taurę, sukalbėjo virš jos padėkos maldą: “Palaimintas Tu, mūsų Viešpatie Dieve, Visatos Valdove, sukūręs vynmedžio šakelės vaisių”. Po to išklausė Velykinės Dievą šlovinančios maldos, pasakojimo apie Išėjimą ir valgė ėriuką su karčiomis žolelėmis.

Stojo naktis. Svetainėje uždegė žibintus. Visi pastebėjo, kad Mokytojas apimtas gilaus liūdesio. Kai Jis ištarė psalmės žodžius: “Tas, kuris valgė Mano duoną, taikėsi Mane sutrypti”, apaštalai suprato, kad Jam gresia nežinoma, bet reali grėsmė. Galiausiai Jėzus tiesiai pasakė: “Vienas iš jūsų, valgančių su Manimi, išduos Mane” (Mk 14, 18-19). Labai susirūpinę ir išsigandę mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą spėliodami: “Nejaugi aš?” Judas, draskomas prieštaringų jausmų, taip pat drįso paklausti: “Nejaugi aš?..” Niekas negirdėjo, ką Viešpats jam atsakė, bet Judas suprato: jo sumanymas išaiškėjo. Tuo tarpu Jėzus, kreipdamasis į likusiuosius, pasakė: “Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti” (Mt 26,24).

Petrą kankino nežinia. Neištvėręs jis davė ženklą jaunajam draugui, gulėjusiam šalia Mokytojo, kad šis paklaustų, kas išdavikas. Jėzus Jonui tyliai atsakė: “Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį”.

Kąsnis atiteko Iskarijotui. Šis žestas puotaujant buvo laikomas palankumo ir meilės ženklu. Viešpats paskutinį sykį pabandė išgelbėti žūstančią sielą. Tačiau Judo širdis dar labiau užkietėjo. “Įėjo į jį šėtonas”, - sako evangelistas (Jn 13,17,27). Dabar išdavikas jau nekentė savo Aukos.

“Ką darai, daryk greičiau”, - tvirtai ištarė Jėzus žiūrėdamas į Judą. Visi pamanė, kad Jis siunčia Judą nupirkti to, ko reikia rytdienos šventėms. Judas atsistojo ir tylėdamas išėjo. Jį prarijo nakties tamsa. Tiltai buvo sudeginti. Aukštieji kunigai jau laukė savo bendro.

Išėjus Judui, Petrą ir Joną apėmė nerimas. Tačiau niūrus debesis, prislėgęs mokinius, netrukus kiek pašviesėjo. Gali būti, kad ir Jėzus pajuto palengvėjimą.

Vėl nusiplautos rankos ir taurės vėl pripildytos vyno. Kristus sukalbėjo maldą, pašventindamas priešais Jį gulinčius paplotėlius: “Palaimintas Tu, mūsų Viešpatie Dieve, Visatos Valdove, duodantis mums duonos iš žemės”. Tą akimirką, kai Jis laužė duoną, apaštalai tarsi vėl pajuto gaivų Galilėjos vėjelio dvelksmą. Regėjos, jie vakarieniauja ne Jeruzalėje, o Galilėjos jūros pakrantėje, kur Jėzus pasotino penkis tūkstančius. Tačiau apeiga priminė ir kitką: “Tai kančios duona, kurią mūsų tėvai valgė Egipto žemėje”, - pakartojo Mokytojas tradicinius Sedero apeigos žodžius. Tačiau šį kartą Velykos skelbia Dievo Tarno, Mesijo kančią. Taip, kaip laužoma ši šventoji duona, taip ir Jo kūnas bus atiduotas į budelių rankas:

“Imkite - tai yra Mano kūnas, kuris už jus atiduodamas, - ištarė Kristus ir pridūrė: - Tai darykite Mano atminimui...”

Kiekvienas su pagarbiu jauduliu paėmė savąją Velykinio paplotėlio dalį. Vėliau stovėdami sugiedojo giesmės (“chalela”) pradžią:

Šlovinkite, Viešpaties tarnai, šlovinkite Viešpaties vardą! Tebūnie Viešpaties vardas pašlovintas šiandien ir per amžius,

Nuo saulėtekio iki vakaro tebūna šlovinamas Viešpaties vardas.

Aukštai virš visų tautų iškilęs Viešpats, virš debesų Jo šlovė...

Bet štai Kristus paima į rankas “bendrą padėkos taurę”, iš kurios paprastai gerdavo baigdami vakarienę.

-    Pašlovinsime mūsų Dievą, - ištarė Jis.

-    Tebūnie pašlovintas mūsų Dievas, Izraelio Dievas, Kareivijų Viešpats, Kurio sostą supa cherubinai, už maistą, kuriuo mus pasotino, - atsakė apaštalai tradiciniais padėkos žodžiais.

-    Pašlovinsime Tą, Kurio malonė mus sotino.

-    Būki pašlovintas Tu, Kieno malonė mus sotino ir Kieno malone mes gyvename...

Baigdamas maldą Jėzus tarė:

-    Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujuje. Gerkite iš jos visi, nes tai yra Mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti... Tai darykite Mano atminimui.

Apaštalai iš rankų į rankas siuntė taurę ratu... (Mt 26, 22-28; Jn 13,17;27; Lk 22,19-20.)

Taip įvyko Sandoros Velykos Avinėlio kraujuje.

Jėzus neatsitiktinai išsaugojo aukos simboliką šioje apeigoje, nes visi senovės altoriai buvo šauksmas į dangų ir išreiškė troškimą bendrauti su Aukščiausiuoju; na, o paskutinioji Kristaus vakarienė susiejo ištikimuosius su Juo, įsikūnijusiu Dievo Sūnumi (Biblijos kalba “kraujas ir kūnas” - gyvos būtybės sinonimas).

Biblijoje kraujas - tai gyvybės simbolis, o gyvybė priklauso tik Kūrėjui. Todėl buvo draudžiama vartoti kraują maistui... Na, o dabar Pasaulio Išganytojas Pats atiduoda Savo gyvybę, Savo kraują žmonėms.

Nuo seno Sandoros sudarymą ženklino tikinčiųjų apšlakstymas Dievui aukojamo gyvulio krauju. Visi, ant kurių krisdavo jo lašai, tapdavo dvasios giminėmis ir būdavo susiejami su Dievu. (Iš 24,3-8). Tokia buvo Velykų avinėlio aukojimo prasmė. Panašios apeigos buvo atliekamos ne tik Izraelyje, bet ir daugumoje kitų senovės tautų. Kristus aukos kraują pakeitė vynuogių šakelės syvais, vynu, išgertu per pokylį, ženklinantį dievažmogio auką, kančią ir Mesijo Išganytojo pergalę.

Per Velykas minint Išėjimą jo įvykiai tarsi būdavo atkeliami iš praeities į dabartį. Izraelio išminčiai aiškino, kad kiekvienos Velykos yra vis pasikartojantis išlaisvinimas iš vergijos (Pesachim, X,5).

Ir Naujojo Testamento Eucharistija taip pat reiškia dalyvavimą išganyme, Kristaus dovanotame žmonėms, Viešpaties buvimą su mylinčiais Jį. “Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis”, - vėliau pasakys apaštalas Paulius (1 Kor 11,26).

Laikas įveiktas. Lieka tik Įsikūnijimo paslaptis. Dievo, atėjusio į šį pasaulį, artumas...

Tik gilios Eucharistijos šaknys Senojo Testamento tradiciniame kulte padėjo apaštalams išgyventi ją tą didžiąją naktį kaip šventą vyksmą, kaip sakramentą. Nors jie dar neįstengė išreikšti to žodžiais, tačiau Viešpaties ir tarpusavio artumo pilnatvė tapo jiems realybė.

“Vaikeliai, - pasakė Jėzus, - Aš jau nebeilgai būsiu su jumis... Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13,33-38).

Tai skambėjo kaip atsisveikinimas. Apaštalai nusiminė. Jie ilgai nedrįso klausinėti, tačiau šiandien, per Sederą, pats Įstatymas liepia klausti (Pesachim, X,4). Pirmasis įsidrąsino Petras:

-    Kur eini, Viešpatie?

-    Kur Aš einu, tu dabar negali Manęs palydėti, bet vėliau palydėsi.

-    Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar Tavęs lydėti?

-    Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius! (Lk 22,31-33.)

-    Viešpatie, - karštai, kaip buvo pratęs, sušuko Petras, - aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį! Aš ir gyvybę už Tave guldysiu!

-    Tu guldysi už Mane gyvybę? - liūdnai atsiliepė Jėzus. - Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus Manęs išsiginsi!

Kiti mokiniai taip pat klausinėjo. Jėzus atsakė į visų klausimus. Jis guodė Savo sutrikusius draugus: “Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. Kur Aš einu, jūs žinote kelią”.

-    Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, - pasakė Tomas, - tai kaipgi žinosime kelią?

-    Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane. Jeigu pažinote Mane, tai pažinsite ir Mano Tėvą. Jau dabar Jj pažįstate ir esate matę.

-    Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana, - pasakė Pilypas.

-    Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!.. Tikėkite Manimi, kad Aš esu Tėve, ir Tėvas Manyje... Jei Mane mylite, - Jūs laikysitės Mano įsakymų; Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, Kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais - ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis Manęs nebematys. O jūs Mane matysite, nes Aš gyvenu, ir jūs gyvensite (Jn 14,1-19).

Judas (Tomas) paklausė:

-    Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?

-    Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas Manęs nemyli, Mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne Mano, bet Tėvo, Kuris yra Mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas -Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, - Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jn 14,22-26).

Iš tikrųjų, visa Mokytojo žodžių gelmė jiems atsivėrė daug vėliau. Jis žinojo, kad apaštalai Jį supranta tik širdimi, kad jų protuose - sumaištis, o valia svyruoja. Jis norėjo juos parengti. Atėjo kiti laikai, priešakyje - kova ir pagundos.

-    Ar jums ko nors trūko, kai Aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių? - paklausė Jis.

-    Nieko netrūko, - pripažino mokiniai.

-    Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.

-    Viešpatie, štai čia pora kalavijų... (Lk 22,35-38).

-    Gana! - nutraukė Jis, matydamas, kad šie nesupranta. - Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, nors jis neturi Man galios... Kelkitės, eikime iš čia! (Jn 14,30-31.)

Giedodami psalmę jie išėjo iš namų ir miegančio miesto gatvėmis nuėjo vartų link.

“Šią naktį jūs visi Manimi pasipiktinsite, - pasakė eidamas Jėzus, - nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys’. O kai prisikelsiu, Aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją”.

Petras vis tvirtino:

-    Jei net visi Tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!

Apie ištikimybę Mokytojui tą patį kalbėjo ir kiti mokiniai (Mt

26, 31-35).

Šešioliktas skyrius

GETSEMANĖS SODE

Balandžio 6-7 naktis

Velykų naktį derėjo likti namuose, tačiau Jėzus pažeidė šią taisyklę, matyt, rūpindamasis mokiniais. Svetainėje juos būtų galėję suimti kartu su Juo. Gali būti, kad Judas iš pradžių įsitikino, ar namai ištuštėjo, ir tik po to nuvedė sargybinius į nuošalų sodą už Kedrono slėnio, kur Mokytojas su Dvylika dažnai atsiskirdavo.

Pakeliui Jėzus tęsė pokalbį su mokiniais. Jis paaiškino jiems Taurės sakramento esmę - visi gėrusieji iš jos tapo viena. “Aš esu tikrasis vynmedis, - aiškino Viešpats, - o Mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną Mano šakelę, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių... Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami Manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės” (Jn 15,1-5).

Jėzus kalbėjo apie Dvasią - Globėją ir Guodėją. Kai Žmogaus Sūnaus nebebus greta, šios Dvasios galia atmainys apaštalus. “Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus Ji ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16,8-13).

Bažnyčiai, kaip ir Kristui, teks patirti kančios krikštą ir išgerti skausmo taurę. Tačiau išsiskyrimas netruks ilgai. Mokiniai neturėtų liūdėti išsiskirdami su Kristumi. Jis netrukus grįš. “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus. Taip ir jūs dabar nusiminę, bet Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. Tą dieną jūs Mane nieko neklausinėsite” (Jn 16,20-23).

Mesijo pasiuntiniai išrinkti didžiam tarnavimui, ir Jis atves juos į Tėvo Karalystę. “Patsai Tėvas jus myli, nes jūs Mane pamilote ir įtikėjote, jog Aš esu iš Dievo atėjęs. Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą” (Jn 16,27-28).

Jie pamanė, kad pagaliau pradeda praregėti:

- Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar matome, kad Tu viską žinai ir nereikia Tave klausinėti (t.y. tikrinti abejojant išmintimi). Todėl mes ir tikime, kad Tu esi išėjęs iš Dievo.

- Pagaliau tikite? - tarė Jėzus. - Štai ateina valanda, - ir net yra atėjusi, - kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite Mane vieną. Tačiau Aš ne vienas, nes su Manimi yra Tėvas.

Jis nepriekaištavo mokiniams. Priešingai, norėjo įkvėpti jiems ištvermės. “Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” (Jn 16,29-33.)

Jiems einant pro Šventyklą Jėzus stabtelėjo. Masyvūs tvirtovės ir šventovės mūrai stūksojo nakties tyloje. Rytą čia bus meldžiamasi, ir tūkstančiai žmonių atnašaus Velykų avinėlius. Tačiau miegantis miestas neįtarė, kad prie Dievo namų sienų šią naktį meldėsi Aukščiausiasis Visatos Kunigas ir Išganytojas, lydimas vienuolikos nedrąsių galilėjiečių. “Ne tik už juos Aš meldžiu, - kalbėjo Jis, pakėlęs akis į žvaigždėtą dangų, - bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs” (Jn 17,20-21). Busimosios Kristaus Bažnyčios Šventyklą nušvietė dieviškosios Trejybės spinduliai...

Jeruzalėje iki šiol išlikę nudilę senoviniai akmeniniai laipteliai. Gali būti, jog jais ir leidosi Jėzus, eidamas iš miesto į Alyvų kalną. Perėjęs Kedrono slėnį, Jis nepasuko į Betaniją, o panoro pasilikti Getsemanėje. Tai buvo nedidelė privati, siena apjuosta valda, kur augo alyvmedžių giraitė (žydų kalba “Gat-semanim” reiškia aliejaus spaustuvą; matyt, jis ten buvo spaudžiamas).

Mėnulio pilnatis sidabru nužėrė medžių lapus, kreivais medžių kamienais raibuliavo šešėliai. Niekas netrikdė šios vėsios pavasario nakties tylos. Mokiniai įėjo pro aptvarą į vidų ir ėmė taisytis poilsio. “Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos”, - pasakė Jėzus rodydamas į sodo gilumą (Mt 26,36).

Petras, Jokūbas ir Jonas, kuriuos Jis pasiėmė kartu, negalėjo nepastebėti, kad Mokytojas staiga persimainė. Ką tik Jis buvo kupinas jėgų ir giedros ramybės, o dabar visa Jo išorė bylojo apie beribę kančią: “Mano siela mirtinai nuliūdusi, - ištarė Jis. - Likite čia ir pabudėkite kartu su Manimi”. Pirmą kartą apaštalai pajuto, kad Jam reikia žmogiškos paramos, tačiau neįstengė išpildyti Jėzaus prašymo. Juos sukaustė nevalingas snaudulys - taip kartais esti apėmus stipriam nerimui (Mt 26,36-46; Mk 14,32-42; Lk 22,40-46; Jn 18,1-11).

Kristus paėjo toliau ir, parpuolęs kniūpščias, ėmė karštai melstis. Mokiniai buvo netoliese, “maždaug per akmens metimą”, sako Evangelija, todėl iki apaštalų atsklisdavo kai kurie Jėzaus tariami žodžiai. “Aba, Tėve, - girdėjo jie pusiau pro miegus, - Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo Manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu...”

Jis meldėsi. Apaštalai miegojo.

O Jeruzalės gatvėmis jau aidėjo sargybinių žingsniai...

Ką išgyveno sielvarto apimtas Žmogaus Sūnus, parkritęs ant šaltos žemės? Ar tai buvo tik savaime suprantama kankinimų ir mirties baimė? Tačiau ją įveikdavo ir kur kas silpnesni. Kodėl tad susvyravo Tas, Kuris taps milijonų ramsčiu?..

Mums neduota prasiskverbti į mirtinos kančios gelmes, kurios nebylus liudytojas buvo senas alyvmedžių sodas. Tačiau tie, kuriems Jėzus apsireiškė meilėje ir tikėjime, žino tai, kas svarbiausia: Jis kentėjo už mus. Jis prisiėmė per visus amžius susikaupusį skausmą ir prakeiksmus, visą žmogaus nuodėmių tamsą; Jis patyrė visą gyvenimo be Dievo siaubą ir pragarą. Jį apgaubė visiškos nevilties naktis; Kristus Savo valia leidosi į prarają tam, kad, pasiekęs jos dugną, išvestų mus iš ten į neblėstančią šviesą...

Kokie vaizdai iškilo prieš Jo dvasios akis? Ateities įvykiai? Persekiojimai, karai, prievarta? Jo pasekėjų išdavystės, jų nedėkingumas ir mažatikystė, kietaširdiškumas ir fariziejiškumas? Tai buvo didesnės pagundos nei tos, kurias Jam teko patirti dykumoje. Dar niekuomet žmogiškoji Kristaus sąmonė taip stipriai nesipriešino Jo laukiančiam kryžiui, kaip tą maldos Getsemanės sode valandą. Todėl Jis ir prašė mylimų mokinių nepalikti Jo.

“Simonai, tu miegi? - bandė žadinti Simoną Petrą. - Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?” Šis pabandė atsikelti, pamatė kančios kupiną Mokytojo veidą, nusėtą kraujo lašus primenančiu prakaitu, tačiau snaudulys vėl lenkė galvą žemyn. Kitos jo pastangos išsibudinti taip pat buvo bevaisės.

Taip kentėjo Jėzus visų apleistas, o tamsybės, užgulusios Jį, vis tirštėjo. Evangelistas Lukas sako, kad tik angelas Jį stiprino. Vadinasi, nesulaukęs paramos Žemėje, Jis sulaukė jos iš Dangaus.

Galiausiai Jėzus pakilo. Meilė Tėvui paėmė viršų ir sutvirtino Jo žmogiškosios ir dieviškosios valios darną.

Dabar Jam terūpėjo apaštalai. Priėjęs Jis privertė juos pabusti: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!.. Eime! Štai Mano išdavėjas čia pat”. Jie pakilo ir nustebę dairėsi aplink.

Tuo metu sodą nušvietė žibintai ir fakelai, pasigirdo triukšmas ir žmonių balsai. Prie įėjimo pasirodė minia žmonių. Priekyje ėjo romėnų tribūnas su kareiviais, už ju - ginkluoti šventyklos sargybiniai (Mt 26,46-56; Mk 14,43-50; Lk 22,47-53; Jn 18,3-11).

Jėzus žengė jų link:

- Ko ieškote? - paklausė Jis.

Kristaus kryžiaus kelias. Medžio raižinys (XVIII a.).

-    Jėzaus Nazariečio!

-Aš esu, - atsakė Jėzus šventąja Dievo vardo formule.

Žydų sargybiniai, išgirdę ją, atšoko į šalį. O Jis tarė:

-    Jei Manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti.

Tuo tarpu Judas prasispraudė į priekį. Jis žadėjo duoti ženklą, kad areštuojant sode, naktį, neįvyktų klaida:

-    Sveikas, Rabi! - tarė jis, bučiuodamas Mokytoją.

-    Bičiuli, štai ko tu atėjai! - ištarė Jėzus. - Pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?

Sargybiniai tučtuojau apsupo Kristų.

-    Viešpatie, gal kirsti kalaviju? - paklausė Petras ir, nelaukdamas atsakymo, puolė vieną iš tų, kurie ėmė rišti Mokytoją. Smūgis buvo netaiklus. Žvejas tik nukirto ausį vyriausiojo kunigo tarnui. Be abejo, apaštalą būtų išsyk suėmę, tačiau visų dėmesys buvo nukreiptas į Kristų.

“Liaukitės! Gana! - sudraudė Jis apaštalus. - Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas Man yra davęs?!” Jis pasisuko į sargybinius: “Ar Aš koks plėšikas, kad išėjote prieš Mane su kalavijais ir vėzdais?! Kai būdavau kasdien su jumis Šventykloje, jūs nepakėlėte prieš Mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas”.

Gali būti, kad mokiniai tą akimirką laukė stebuklo, tačiau stebuklo nebuvo. Šiurkščios rankos rišo Jėzų virvėmis...

Judas, bijodamas, kad triukšmas nepritrauktų nereikalingų liudytojų ir nesukeltų piktinimosi, skubino karius: “Suimkite Jį ir sergėdami veskite!” Po to bandyta sulaikyti ir likusius, bet jie, pasinaudoję tamsa ir sumaištimi, išsibėgiojo.

Vedant Jėzų iš sodo, regis, buvo ramu. Priešams puikiai pasisekė įvykdyti savo sumanymą. Tačiau netikėtai pasirodė kažkoks jaunuolis. Jis sekė iš paskos, susisupęs į drobulę. Sargybiniai, pamanę, kad tai vienas iš mokinių, sučiupo jį, tačiau jis išsprūdo ir, palikęs drobulę, nubėgo nuogas. Matyt, jis buvo ką tik pakilęs iš patalo. Gal tas jaunuolis buvo busimasis evangelistas Jonas Morkus? Tik jis ir užsimena apie šį epizodą.

Pasak slaviškosios Juozapo Flavijaus “Žydų karo” versijos, suimant Jėzų, žuvo daugybė žmonių (IX,3). Gal netoliese būta galilėjiečių, mėginusių išlaisvinti Mokytoją? Tačiau Evangelijose tiesiai pasakyta, kad suėmus Jėzų, visi Jo draugai išsislapstė. Pamatę išvedamą Mokytoją, kuris nuolankiai ėjo nesipriešindamas, jie puolė į paniką ir pamiršo pažadus eiti su Juo mirti. Tik Petras ir Jonas, atsigavę po pirmojo sukrėtimo, išdrįso per saugų nuotolį sekti paskui sargybą.

 

Ketvirtoji dalis