Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Palestinos keliais, keldamos dulkių debesis, žygiavo Romos legionierių kolonos. Karių šarvai spindėjo saulėje, plazdėjo karinės vėliavos, girgždėjo gurguolės vežimai, lydintys kariuomenę, dundėjo sunkios apgulties mašinos. Buvo 63 m.pr.Kr. pavasaris.

Armijai vadovavo Gnėjus Pompėjus. Sis keturiasdešimt trejų metų vyriškis slapčia svajojo tapti pasaulio valdovu. Jis mielai dėjosi taikdariu ir skelbėsi atvykęs į Siriją ne užkariauti svetimų žemių, o ginti taikos ir išlaisvinti pavergtųjų. Gnėjus Pompėjus tuo metu buvo pasiekęs šlovės viršūnę. Valdiniai jį mylėjo. Jo padėtį Romoje bei už jos ribų sutvirtino tai, kad pavyko susidoroti su piratais - tikra jūreivių rykšte - ir sėkmingai baigti karą su Ponto valdovu Mitridatu bei armėnų - Tigranu.

Artimieji Rytai buvo apimti karo gaisrų, kuriuos kurstė besivaržantys tarpusavyje vietos karaliukai ir kiti valdovai. Pompėjus nedelsdamas paskirstė karūnas bei titulus ir įvedė taiką. Kartu jis paskelbė Romos provincija visą Sirijos pajūrį.

Tuo metu Jeruzalėje dėl sosto varžėsi du broliai - Aristobulas ir Girkanas. Jie paprašė Pompėjaus išspręsti jų kivirčą. Tačiau, vykstant deryboms Damaske, vienas iš pretendentų, Aristobulas, netikėtai apsigalvojo ir atsisakė romėnų pagalbos. Tai sužinojęs, Pompėjus užsirūstino ir skubiai išžygiavo Jeruzalės link...

Palestina arba Izraelio žemė, kuria dabar žygiavo romėnų kohortos ir kurioje po šimto metų nuo aprašomų įvykių pasigirs Kristaus žodis, yra Europos, Azijos ir Afrikos kryžkelėje, todėl ji nuolat buvo nesantaikos obuolys. Užkariautojai amžius po amžiaus gviešėsi užgrobti šį kraštą, nors jis niekuomet negarsėjo itin dideliu derlingumu ar gamtos turtais.

Tai siauras žemės rėželis, nutįsęs išilgai Jordano ir Negyvosios jūros. Dėl klimato ir reljefo įvairovės jis vadinamas kontrastų šalimi. Izraelio kalnų viršūnes dengia amžinasis sniegas; žiemą neretai pasninga net šalies pietuose, o vasarą kai kur būna vos ne tropikų kaitra. Palmės ir granatmedžiai, figmedžiai ir kėnys auga šalia lazdynų ir gluosnių; greta žaliuojančių lygumų stūkso atšiaurios uolėtos kalnų keteros, kur nėra jokios augmenijos.

Senovėje labiausiai klestėjo šiaurinė sritis - Galilėja, besidriekianti į vakarus nuo Genizareto (Kineret) ežero, dar vadinamo Galilėjos jūra. Šioje vietovėje šalia žydų gyveno daug kitataučių, todėl Galilėją kartais vadino pagoniška. Pietuose Galilėja ribojosi su Samarija. Anksčiau abi šios sritys sudarė šiaurinę Izraelio karalystę, kurią sunaikino užkariautojai asirai 722 m. pr.Kr. Asirai išvarė į nelaisvę miestų gyventojus, o jų vieton atkėlė kolonistų iš Mesopotamijos bei Sirijos. Atvykėliai susimaišė su izraeliečiais, perėjo į jų tikėjimą, tačiau neatsisakė ir savo senų papročių. Žydai nenorėjo pripažinti šių samariečių gentainiais, laikė juos pusiau stabmeldžiais. Dėl to kildavo konfliktų, kuriuos mini ir Evangelijos. Keletas šimtų samariečių iki šiol gyvena Izraelyje. Kaip ir protėviai, jie laiko šventu Garizimo kalną, kur senų senovėje stovėjo jų šventovė.

Pietinė šalies dalis, t.y. Judėja (romėnai visą Palestiną vadino Judėja), yra visiška Šiaurės priešingybė. Nesvetinga, nejauki ir bevaisė Judėjos žemė - tai nelyginant kalnuota dykuma su oazėmis. Atšiaurus, tačiau sveikas klimatas užgrūdino žydus, padarė juos ištverminga, neišlepinta tauta.

... Paskutinė vieta, kur žygiuojantys į Jeruzalę romėnai dar galėjo mėgautis švelniu Šiaurės klimatu, buvo Jerichas. Jis garsėjo gydomaisiais šaltiniais bei palmių giraitėmis. Ten Pompėjus įkūrė savo stovyklą, iš kurios ir atvedė karius prie Judėjos sostinės sienų.

Penkiolika šlovės ir nuosmukio amžių seniai padarė Jeruzalę legendiniu miestu. Jis įsikūręs ant kalno ir buvo neįveikiama tvirtovė. Tai, kaip atrodė gynybinės sienos, sutrikdė Pompėjų, išmanantį apsiausties meną. Tačiau nesantaikos aistros, kunkuliuojančios mieste, padėjo Pompėjui: Aristobulas pasidavė, o jo brolio Girkano šalininkai atvėrė romėnams vartus. Šventyklos citadelėje užsidarė tik tie, kurie nenorėjo taikytis su ateiviais ir buvo pasiryžę verčiau žūti, bet nepasiduoti.

Ištisus tris mėnesius tęsėsi apgultis, kol romėnai vargais negalais įstengė sugriauti vieną bokštą. Įsiveržę į Šventyklos kiemą, kariai gavo nustebti pamatę, jog dvasininkai nenutraukė apeigų. Visą apsiausties laiką jie išbuvo prie altoriaus ir žuvo drauge su Šventovės gynėjais.

Naudodamasis nugalėjo teise, Pompėjaus panoro apžiūrėti garsiąją Šventovę, įskaitant ir Šventų Švenčiausiąją, Debirą, - vietą, į kurią įžengti tegalėjo vyriausiasis kunigas, ir tai tik kartą per metus.

Peržengti draudžiamą slenkstį romėną pastūmėjo nenumaldomas smalsumas. Juk apie žydų religiją buvo pasakojami fantastiški dalykai. Pasak vienų, Debiroje buvo laikoma auksinė asilo galva; kiti tikino, kad ten slepiamas žmogus, pasmerktas aukoti. Kas gi ten yra iš tikrųjų? Visokiausių siurprizų pateikdavo Vakarų žmonėms slėpiningi Rytai!

Tvyrant įtemptai tylai buvo atitraukta uždanga ... Ir ką gi? Pompėjus ir jo karininkai didžiai nustebo. Jie tikėjosi kažin ko nepaprasto, bent jau kokio nors paveikslo - nuostabaus ar atgrasaus. Tačiau ten buvo tuščia. Ten buvo Neregimasis...

Apimti keisto nerimo, o sykiu lyg ir prietaringos baimės, romėnai apleido Šventovę, nieko joje nepalietę. Tačiau jie tikriausiai būtų buvę dar labiau sukrėsti, jei būtų žinoję, kad likimas leido jiems susidurti su religija, kuriai buvo skirta tapti ištakomis mokymo, užkariausiančio Rytus ir Vakarus, marmuru puoštą Eladą ir jų gimtąją Romą.

Kuo gi ši religija skyrėsi nuo kitų?

Atsakyti į šį klausimą galima tik pradėjus iš tolo.

Kai tik proto šviesa nušvietė žmogų, jis pajuto, kad yra tam tikra Aukštesnioji Jėga, persmelkianti Visatą. Pirmykščiai medžiotojai šią Jėgą tapatino su tuo, ką dabar vadiname gamta, todėl jie visur - debesyse ir žvaigždėse, upėse ir gyvose būtybėse ieškojo Dieviškosios būties.

Iš pradžių tai stūmė žmogų į primityvią stabmeldystę, į daiktų bei reiškinių sudievinimą. Vėliau Indijoje, Graikijoje ir Kinijoje gamtos kultas išsirutuliojo į tikėjimą, kad regimas pasaulis ir yra vienintelis, tikras. Tačiau šis požiūris prieštaravo žmonių dvasinei patirčiai, todėl jis nepaplito.

Priešingai, didėjant religinei bei filosofinei kultūros brandai, stiprėjo įsitikinimas, kad aukštesnioji Realybė iš esmės skiriasi nuo žemiškosios - dalinės, ribotos. Paskutinis ikikrikščioniškosios minties laimėjimas buvo mokymas apie Dievybę, kurios slėpininga, nepažini būtis yra už regimojo pasaulio ribų. Nesvarbu, kaip Ją vadinsime - Dangumi, Tėvu, Likimu - Jos gelmės nepažinios jokiam mirtingajam. Ši idėja - ne vien mistinių išgyvenimų išdava - logiškai pagrįsta. Iš tiesų - koks protas įstengtų aprėpti Begalybę?

Tačiau slėpiningas žmogaus veržimasis į aukštybes neužgeso. Jis visą laiką troško įveikti nuotolį, skiriantį nuo Dangaus, ir susieti savo gyvenimą su kitu, antgamtiniu pasauliu. Todėl visą laiką gyvavo du glaudžiai savitarpyje susiję tikėjimai. Tikėjimas į Nesuvokiamąjį ir į stichijos dievaičius. Pastarieji žmogui atrodė artimesni, su jais buvo tikimasi užmegzti tiesioginį ryšį. Manyta, kad esama slaptų magijos priemonių, kuriomis žmonės gali paveikti demonus ir dvasias. Toks vartotojiškas požiūris vyravo tūkstantmečius.

Daugdievystė ir magija bergždžiai bandė užpildyti prarają, skiriančią dangų nuo žemės.

Pirmą sykį šis susidvejinimas įveiktas Biblijos Apreiškime. Jis moko, jog Dievas - “Šventas”, tai yra Jo negalima net lyginti su kūriniu, o sykiu aiškina, kad žmogus yra Jo “paveikslas ir panašumas”. Dėl begalinės Dvasios ir ribotos dvasios paslaptingos giminystės ir galima jų Sandora, - aiškina Biblija.

Sandora ar Sąjunga yra kelias, jungiantis žmogų ne su dievais, o su pačiu aukščiausiuoju Pradu, esančiu aukščiau Visatos. Pažymėtina, jog Sandoros religiją išpažino tauta, nesukūrusi didžios civilizacijos, niekuo nepasižymėjusi politiškai ir tik trumpam laikui pasiekusi nepriklausomybę. Tačiau per ilgus savo skausmingos istorijos amžius ji sugebėjo likti ištikima Dievui.

Šios tautos protėviai nuo neatmenamų laikų klajojo tarp Sirijos ir Egipto. Tautos atmintyje išliko pasakojimas apie žydų genties vadą Abraomą (maždaug 1900 m.pr.Kr.). Su šiuo vardu siejama Senojo Testamento religijos pradžia. Pirmasis jos įsakymas rodo, kad žmogaus poelgiai labai rūpi Dangui. “Aš esu Viešpats, tavo Dievas; vaikščiok Mano akivaizdoje ir būk tobulas”. Abraomui buvo pažadėta, kad “visos žemės giminės bus tavyje palaimintos”, nors ir nebuvo atskleista, kaip šis palaiminimas reikšis (Pr 17,1; 12,3).

Septynioliktame amžiuje pr.Kr. badas privertė žydus keltis į rytinę Nilo deltos dalį. Ten jie ilgainiui tapo despotiškų faraonų valdiniais. Abraomo tikėjimas buvo beveik visai pamirštas.

Maždaug 1230 m.pr.Kr. žydų gentis “Izraelio sūnus” ar tiesiog Izraelis (Israėlis) suvienijo didysis jų pranašas bei įstatymų skelbėjas Mozė. Jis grąžino tautą prie “tėvų Dievo”, prie “Abraomo Dievo, Isaoko ir Jokūbo Dievo” - (Iš 4,5) ir išvedė gentainius iš “vergijos namų”. Mozės vadovaujamam “išėjimui” ir išsivadavimui prisiminti buvo įkurta Velykų šventė (Paskha).

Pasitraukę į Sinajaus dykumą, izraeliečiai kurį laiką gyveno prie Šventojo Sinajaus kalno ir Kadeso (Kadeš) oazėje, kur pranašas iškilmingai paskelbė Sandoros religijos pagrindus.

Mozė prisakė tautai garbinti tik vieną Dievą, pasaulio Kūrėją ir Valdovą Jahvę1, tą, kuriam priklauso būtis, nors Jis Pats yra virš šio jutiminio pasaulio. Pranašas uždraudė garbinti gamtos dievybes ir netgi daryti paties Jahvės atvaizdus. Jo buvimo tarp tikinčiųjų ženklas tebuvo Sandoros skrynia, papuošta sparnuotų būtybių cherubinų2 figūromis. Per mūšius ją nešdavo priešais karius, paėmę už ilgų per žiedus perkišamų ranktūrių.

1 Nuo IV a. pr.Kr. Jahvės vardą iš pagarbos Jam draudžiama minėti (išskyrus ypatingas progas). Vietoj šio vardo sakyta Adonaj, t.y. Viešpats. Tekstuose po raidėmis, žyminčiomis Dievo vardą, rašydavo šio žodžio santrumpą. Taip atsirado iškraipytas vardas “Jehova”, kuris gana ilgai buvo vartojamas biblistikoje. (Čia ir toliau - autoriaus pastabos. Prie vertėjos pastabų nurodoma - “Vert.past.”)

2 Cherubinai simbolizavo gamtos jėgas, paklūstančias Dievui. Jie atrodė panašiai kaip senovės Rytų mene vaizduojami sparnuoti liūtai ar jaučiai. “Kerubini” ar “cheru-bim” - žodžio “Kerub” daugiskaita. Nuo renesanso epochos mene cherubinai vaizduojami sparnuotų kūdikių pavidalu, taip kaip antikos kupidonai.

 

Mozė mokė, kad Viešpaties valia Izraelis turįs tapti Jo išrinktuoju įnagiu, “šventa tauta ir dvasininkų karalyste”, t.y. žmonių, kurių paskirtis - tarnauti tikrajam Dievui, bendruomene.

Klajoklių izraeliečių religiniame kulte, skirtingai nuo kitų senovės religijų, buvo nedaug apeigų. 3 Pranašo mokymas glaustai išdėstytas Dekaloge, Dešimtyje įsakymų, kurie buvo įrėžti dviejose akmens plokštėse. Jų esmė - tai ištikimybė Viešpačiui Išvaduotojui bei pagrindinės dorovės normos: gerbk tėvą ir motiną, neužmušk, nevok, nesvetimoteriauk, nešmeižk, nepavydėk. Iš kulto papročių Dekaloge minimas tik vienas - įsakymas skirti šeštadienį Dievui.

3 “Ar jūs, Israėlio namai, aukojote Man gyvulių ir duonos aukas tyrumoje per keturias dešimtis metų?” - klausia Dievas per pranašą Amosą (Am 5,25). O pranašo Jeremijo lūpomis Jis sako: “Aš nekalbėjau su jūsų tėvais ir nedaviau jiems įsakymo tą dieną, kurią išvedžiau juos iš Egipto žemės, apie deginamąsias ir pjaunamąsias aukas, bet tai Aš jiems įsakiau, tardamas: Klausykite Mano balso, ir Aš būsiu Jums Dievas, ir jūs būsite Man tauta, ir vaikščiokite kiekvienu keliu, kurį jums paliepiau, kad jums būtų gera”. (Jer 7,22-23). Šiuos žodžius, regis, sunku suderinti su ritualais, nurodytais Penkiaknygėje. Tačiau tradicinė nuomonė, kad Mozė parašė visą Penkiaknygę, buvo sukritikuota dar XVII a., o dabar jos atsisakė visi rimti Biblijos tyrinėtojai.

Be Dešimties įsakymų, iš šios epochos, matyt, išlikusi ir malda -tikybos išpažinimas, prasidedąs žodžiais: “Klausyk, Israėli! Jahvė -mūsų Dievas, Jahvė - vienas. Ir mylėk Jahvę, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis savo jėgomis”! (žiūr. Iš 20,2-17; 2 Krn 6,4-9).

Didingas Mozės religijos ir jos įsakymų paprastumas (o vykdyti šiuos įsakymus ir dabar labai sunku) liudijo įvykus esminį pokytį religinėje sąmonėje. Nenuostabu, kad Mozei teko išgyventi nesuprasto pranašo tragediją.

Biblija pasakoja, kad buvę vergai nenorėjo klausyti savo mokytojo, jie vis maištavo prieš jį, juos buvo stipriai užvaldę įprasti prietarai. Tačiau pranašas nenusileisdavo net tada, kai jam atrodė, jog viskas žlugo. Ir jo pastangos neliko bergždžios. Sandoros religija tapo dvasinio tautos tvirtumo bei jos vienybės pamatas.

Dar Mozei esant gyvam, izraeliečiai ėmė skverbtis į Kanaaną -taip tuomet vadino Palestiną, - o po jo mirties diduma jų perėjo Jordaną ir užkariavo šalį. Išsipildė daugelio kartų svajonė gyventi “Abraomo žemėje”.

Judo (judėjų) gentis įsikūrė kalnuotuose Pietuose, o likusios gentys - Šiaurėje. Netrukus paaiškėjo, kad nugalėtojus, šiuos dykumos vaikus, įveikė pralaimėjusiųjų kultūra. Kanaaniečių civilizacija buvo panaši į finikiečių. Abi jos tam metui buvo labai išplėtotos. Nepaisant to, kanaaniečių religiniuose kultuose išliko archaiško žiaurumo. Čia būta ir žmonių aukojimo, ir ritualinių vaikų žudynių, ir žynių prostitučių. Derliaus švenčių proga rengtos juslinės apeigos bei orgijos.

Gyvendamas šalia šios tautos, Izraelis ėmė sparčiai keistis prarasdamas savo dvasinį savitumą. Baalas bei kiti žemdirbių kanaaniečių garbinami dievai nejučiom tapo savi žydų valstiečiams, įėjo į jų buitį. Kaip sakoma Biblijoje, “Israėlio sūnus... paliko Viešpatį, savo Dievą” (Ts 2,11-12).

Maždaug 1100 m. pr.Kr. į Kanaano pakrantę išsilaipino kariai, atvykę iš Egėjo salų. Tai buvo filistinai, tauta, įvaldžiusi geležies lydymo paslaptį. Neilgai trukus filistinai jau valdė visą šalį, kurią vėliau graikiškai imta vadinti jų vardu - Palestina. Izraeliečiai bei kanaaniečiai, turėję tik bronzinius ginklus, neįstengė priešintis užkariautojams.

Praėjo beveik pusė amžiaus, kol buvo suvokta, kad svetimšalių priespauda - tai dangaus bausmė už išdavystę. Atsirado pamokslininkų, raginančių grįžti prie tėvų tikėjimo. Jie pažadino tautą iš snaudulio ir ėmė vadovauti sukilimui prieš filistinus.

Karas tęsėsi ilgai, vis dėlto jis baigėsi žydų pergale. Tada buvo įkurta nepriklausoma karalystė. Maždaug 1000 m.pr.Kr., valdant karaliui Dovydui, karalystė vienijo kelias giminiškas gentis, ir jos sienos nusidriekė “nuo Euphrato upės iki Pilistinų žemei ir iki Egipto riboms” (2 Krn 9,29). Karalius Dovydas šalies religine bei politine sostine padarė kanaaniečių tvirtovę Jeruzalę. Jam įsakius, čia buvo pernešta ir Sandoros skrynia. Pranašas Natanas paskelbė karaliui, jog už religinę ištikimybę jam bus atlyginta: vienas iš Dovydo palikuonių įkurs amžinąją karalystę (2 Kar 7,12-13).

Rytų papročiu skelbiant žmogų monarchu dvasininkas ant jo galvos pildavo taurę alyvų aliejaus. Šį aliejų laikyta tvarumo, tvirtumo simboliu. Na, o “patepimo” apeiga priminė, kad valdovu tampama Dievo dėka, ir kad Jo Dvasia toliau globos Išrinktąjį. Todėl kiekvienas Izraelio valdovas ( o kartais ir pranašas) vadinosi Pateptuoju, Mesiju, o graikiškai - Kristumi. Ilgainiui šį epitetą imta taikyti tik didžiajam ateities Valdovui.

Pranašystė apie Mesiją buvo neatsiejamai susijusi su tuo, jog žydai tikėjo, kad Viešpaties sumanymai nežinomi, bet jie būtinai išsipildys. Šis tikėjimas iš pat pradžių buvo Senojo Testamento bažnyčios savastis. Jau Abraomas tuo įtikėjo. Vėliau geidžiamu tikslu tapo Pažadėtoji žemė, į kurią vedė Mozė, ir galiausiai Natano pranašystė nukreipė tautos viltis nauja kryptimi.

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad dvasinis Izraelio gyvenimas tuo metu buvo tyras tarsi šaltinio vanduo. Kiekviename istorijos tarpsnyje yra dramatiškų puslapių, bylojančių apie kovas ir pagundas, nuopuolius ir išdavystes. Politikų aistros, nedori poelgiai, polinkis į svetimus kultus bei savanaudiški motyvai ne sykį ardė tikėjimo pamatus.

Valdant Dovydo palikuonims, glaudesni ryšiai su Finikija bei Egiptu vėl sustiprino pagonybės įtaką. Nors karaliaus Saliamono pastatytoje Šventovėje ir nebuvo Dievo atvaizdo (to reikalavo Mozės įsakymai), tačiau greta buvo kitataučių šventyklos. Kai 922 m. (kiti šaltiniai nurodo 931 m. - Vert. past.) žydų karalystė suskilo į dvi dalis - Šiaurę ir Pietus, Izraelį ir Judėją, stabmeldystė tapo dar gajesnė. Visur buvo statomi aukurai Baalui bei Astartei, jiems skiriamos šventosios giraitės. Regėjos, dar kiek, ir pagonybė taps antra oficiali Izraelio religija.

Dvasinę krizę lydėjo socialinė. Patvaldžiai monarchai vis labiau plėtojo savo privilegijas; gilėjo turtinė nelygybė; valstiečiai skurdo dėl milžiniškų mokesčių ir valdžios savivalės, o diduomenė mėgavosi iš finikiečių perimta prabanga. Visa tai kėlė nerimą žmonėms, tikėjusiems Izraelio misija. Jie baisėjosi tokiu nuosmukiu. Šiems žmonėms buvo brangūs Sinajaus idealai, tyras patriarchališkos senovės tikėjimas.

Iš šios opozicijos iškilo pranašai, - Dievo pasiuntiniai, raginantys tautą pabusti iš snaudulio.

Paprastai pamokslauta Šventovėje. Pranašai nenorėjo kurti naujos religijos, jiems rūpėjo atgaivinti ir apvalyti paveldėtąją iš Mozės laikų. Pranašams buvo svetimas tariamas patriotizmas, skatinąs pataikauti miniai; jie nedvejodami ėmėsi perkainoti visą tautos gyvenimo sanklodą.

Pranašai prabilo tuo metu, kai daugumoje civilizuotų šalių prasidėjo religinių revoliucijų epocha. Tai buvo istorinis persilaužimas, kurio reikšmė lygintina tik su krikščionybės atsiradimu. Senoji pasaulėžiūra, kur svarbiausia buvo ritualas, burtai, magija, nustojo tenkinusi protus. Visur, nuo Kinijos iki Italijos, atsirado žmonijos mokytojų, bandančių rasti naujų atsakymų į opiausius gyvenimo bei religijos klausimus. Upanišadų autoriai, Buda, Machavira, Lao Dzė, Konfucijus, Zaratustra bei graikų filosofai - štai kas dvasiškai ugdė pasaulį, į kurį atėjo Jėzus Nazarietis. Tai buvo Jo pirmtakai, nors tikrąja šio žodžio prasme taip galime vadinti tik Izraelio pranašus.

Juos daug kas sieja su didžiaisiais Rytų bei Vakarų išminčiais. Panašiai kaip Indijos atsiskyrėliai, jie žinojo, kad Dievas yra absoliutus visos būties šaltinis, ir Jis pranoksta visa, kas žemiška; panašiai kaip persų reformatorius Zaratustra, pranašai tikėjo, kad Dievas yra tobula Šviesa ir Gėris; kaip ir Heraklitas, jie regėjo Jo veržlią, “ugninę” galią; kaip ir Anaksagoras bei Platonas, jie vadino Dievą visatos Protu ar Išmintimi. Tačiau kartu pranašai nė nemanė pritarti Budai, laikiusiam šį pasaulį blogiu, o gyvenimą jame - varginančiu slogučiu; skirtingai nei graikų metafizikai, pranašai nemokė, jog Kūrėjas ir pasaulis sudaro nedalomą vienovę.

Pranašai žinojo, kad Dievas, nepaisant visos Jo didybės, yra susijęs su savo kūrinija meilės saitais, kad žmogus yra Jo išrinktasis, kuriam Jis atsiskleidžia.

Dėl pranašų - tai sunkiausia suvokti jų įkvėpimo paslaptį. Jie nekėlė hipotezių, nekūrė abstrakčių sistemų. Dievas tiesiogiai skelbė Savo valią jų lūpomis. Pranašai savo kalbą pradėdavo žodžiais: “Štai ką sako Viešpats”.

Dievo Dvasia užvaldydavo juos nenumaldoma galia, ir žmonės klausėsi jų tarsi bylotų Dangus. Šis stebuklas sukrėsdavo net pačius pranašus. Kartais jiems net būdavo sunku suvokti tai, kas jiems atsiskleisdavo.

Pranašai puikiai suvokė esą Aukščiausiojo įnagiai bei pasiuntiniai, skelbiantys Jo valią. Tačiau kartu jie skyrėsi nuo pagonių pranašų, tokių kaip pitijos, kurios kalbėdavo apimtos transo. Biblijos pranašų patirtis - tai praskaidrėjusios žmogaus dvasios bendravimas su Visagaliu, atsiskleidusiu kaip Asmenybė. Dievas bylojo pasauliui ir laukė jo atsakymo. Taip per pranašus kūriniai vienijosi su Kūrėju, ir buvo vykdoma Sandora - Izraelio tikėjimo pagrindas.

Pranašai ne tik kad jautė gilų asmeninį ryšį su Dievu, bet ir regėjo Jo ranką, kreipiančią tautų gyvenimą. Tai buvo unikalus, kitų religijų nepatirtas apreiškimas.

“Amžinasis dėsnis”, kurio buvimą graikai įžvelgė darnioje materijos raidoje bei jos judėjime, žydams atsiskleidė permainingoje žmonijos istorijoje. Tuo metu, kai Indijos bei Graikijos filosofai mąstė apie kosminių procesų iliuzoriškumą ar priešingai - amžinumą, Izraelio pranašai teigė esant dorovinį istorijos tikslą ir aiškino, kaip laikini to meto įvykiai siejasi su Dievo valia”, - rašo anglų mąstytojas Kristoferis Dausonas (Ch.Dawson. Progress and Religion. New York, 1960, p. 125).

Stebėdami nekintantį gamtos ritmą - saulėtekius ir saulėlydžius, metų laikų kaitą bei planetų judėjimą, dauguma senovės filosofų priėjo išvadą, jog būtis yra cikliškos prigimties. Jie manė, kad viskas sukasi ratu, viskas kartojasi, ir nieko negalima iš esmės pakeisti. Visata ir žmogus pasmerkti amžinai gimimų ir mirčių kaitai. Tuo tarpu Biblija moko visai ko kito: kūrinija veržiasi aukštyn į tobulybę; tiesa, kartu su gėriu stiprėja ir blogio jėgos, tačiau galiausiai jos bus įveiktos, ir pasauliui atsivers laisvas kelias į Dievo Karalystę. Kitaip sakant, pranašams pirmiesiems atsiskleidė istorijos kryptis ir prasmė.

Pranašų dėka Mozės mokymas įgavo pasaulinės religijos bruožų (t.y. universalios religijos, ne tokios kaip senoviniai išimtinai tautiniai kultai). Pasak Paskalio, vienintelė Biblijos skelbiamos religijos išraiška - “tai meilė Dievui, ir Dievas smerkia visa kita” (B.Paskal. Mysli o religiji. M.1902, p.126). Šiai meilei reikėjo ne tiek bažnytinių apeigų, kiek žmogiškumo, gėrio ir tiesos. Todėl pranašų pamoksluose tiek daug dėmesio skiriama socialinio teisingumo idėjai.

Nors Izraelio mokytojai labai skyrėsi temperamentu, charakteriu bei visuomenine padėtimi, tačiau nė vienas iš jų nėjo į kompromisą su pamynusiaisiais religiją: su tironais ir veidmainiais, kurie tikėjosi “įsiteikti” Kūrėjui dovanomis ir aukomis.

Štai ugningasis Elijas (maždaug 850 m.pr.Kr.), skriaudžiamųjų ir bedalių gynėjas, nedvejodamas meta priekaištą pačiam karaliui.

Štai paprastas piemuo Amosas (maždaug 770 m.pr.Kr.), net nenorėjęs vadintis pranašu, vis dėlto negalėjo tylėti, kai Viešpats paliepė jam keliauti po miestus ir skelbti ateisiant Teismo Dieną. Tenesiguodžia izraeliečiai esą išrinktųjų tauta. Būti išrinktaisiais nusipelno tik tie, kurie paiso Dievo teisingumo įsakymo.

“Argi jūs, Israėlio sūnūs, man ne tokie kaip Etijopų vaikai, sako Viešpats? argi ne Israėlį aš išvedžiau iš Egipto žemės, Palestiniečius iš Kapadokijos ir Sirus iš Kirenės?” (Am 9,7).

Štai levitas (kunigas), Ozėjas (Ošėjas, maždaug 750 m.), apraudantis dvasinį Šiaurės karalystės išsigimimą. Jis skelbia, jog žmonių tarpusavio meilę Dievas vertina labiau nei pačius puošniausius ritualus. “Nes Aš noriu pasigailėjimo, ne aukos”, - sako Viešpats pranašo lūpomis |(Oz 6,6).

Štai kilmingos Jeruzalės giminės atstovas, įtakingas karaliaus patarėjas Izaijas (maždaug 730 m.). Jo nežavi išorinis rūmų blizgesys, jo nedžiugina minios Viešpaties Namų kieme. Jokios deginamosios aukos ir maldos negali atstoti tyros širdies bei teisingų poelgių.

“Kam man jūsų pjaunamų aukų daugybė? sako Viešpats...

Kai jūs ateinate Mano akivaizdon,

Kas to reikalauja iš jūsų, kad mindytumėte Mano šventorius? Nebeneškite Man daugiau tuščių aukų...

Atimkite iš po Mano akių savo veiksmų piktumą, liaukitės darę pikta!

Išmokite daryti gera;

ieškokite teisumo, padėkite prislėgtam,

darykite teisybę našlaičiui, ginkite našlę” (Iz 1,11-17).

Pranašai dažnai vadinami socialiniais utopistais. Tačiau iš tikrųjų jie nesiūlė jokių politinių reformų. Štai Platonas sukūrė projektą tokio valdymo režimo, kuriame valdžia kontroliuotų visas gyvenimo sritis, o turtas būtų bendras; filosofas Jambulas svajojo apie Saulės Miestą, kur visi būtų lygūs. Tuo tarpu pranašai į pirmą vietą kėlė tikėjimą ir dorovinius reikalavimus. Jie žinojo, kad vien išorinių pokyčių nepakanka - harmonija šiame pasaulyje galėtų įsivyrauti tik suderinus žmonių valią su Dievo valia.

Tačiau kaip tik todėl pranašai ir negalėjo taikstytis su visuomenės piktžaizdėmis. Jų aistringas protestas kilo iš tikėjimo žmogaus pašaukimu. Jie kalbėjo apie “Viešpaties Dieną” (Iz 2,12), kai žlugs blogio karalystė žemėje. Dvasios akimis Izaijas išvydo ateisiantį Pateptąjį, kuris įtvirtins Viešpaties Karalystę. Tuomet visos tautos pažins amžinąją tiesą, nustos garbinusios stabus ir dariusios nusikaltimus. Dievas “atims ašaras nuo kiekvieno veido” (Iz 25,8), ir žemėje vėl bus Rojus. Pranašas Jeremijas (maždaug 630 m.) senojo pasaulio pabaigą siejo su Nauja Sandora, kuri bus surašyta ne ant akmens plokščių, o įrašyta į žmonių širdis (Jer 31,31-33).

Dėl eschatologinių4 vilčių pranašai jautėsi atsakingi už tautos likimą. Tautai buvo duotas Dievo apreiškimas, todėl jos nuodėmės dvigubai nusikalstamos. Tautai patikėta misija atvesti žmoniją prie Dievo, bet jeigu išrinktieji bus neverti šios garbės, jie neteks dangaus globos. Iš tolimų kraštų atplūs stabmeldžiai ir sugriaus Izraelio bei Judėjos karalystes.

4 Eschatologija - tai religinių, filosofinių pažiūrų sistema, nagrinėjanti pasaulio paskirtį, galutinį jo tikslą bei pomirtinį žmogaus likimą. - Vert, past.

Rūsti pranašystė netruko išsipildyti. Šiaurės karalystę nuo Žemės paviršiaus 722 metais nušlavė Asirija, o 586-aisiais Chaldėjos monarchas Nabuchodonosaras šturmu užėmė Jeruzalę, sudegino Šventovę ir išvarė didumą žydų į Babiloną.

Regis, tokia katastrofa turėjo baigtis visiška Izraelio bei jo religijos žūtimi. Tačiau taip neatsitiko. Pranašų raugas buvo toks stiprus, kad žydai, nors ir nublokšti toli nuo tėvynės, tebesijautė Dievo tauta. Išbandymai sustiprino jų atgailos poreikį, ir nuo to meto stabmeldystės vilionės nustojo juos taip stipriai traukusios. Pranašai, gyvenę tarp tremtinių - Ezechielis (Ezekiėlis, maždaug 580 m.) ir Izaijas Antrasis 5 (maždaug 550 m.), - tęsė savo pirmtakų darbus. Jie pamokslavo maldos namuose, dalyvavo pašnekesiuose, rašė knygas. Jų įtakojami žydai palengva būrėsi į darnią Bendruomenę - Senojo Testamento Bažnyčią.

5 Izaiju Antruoju vadinamas nežinomas pranašas, gyvenęs VI a.pr.Kr. Babilono nelaisvėje. Jo raštai įtraukti į pranašo Izaijo knygą (40-55 bei kiti skyriai).

Praėjus pusei amžiaus, vergija “prie Babelės upių” (Ps 136) pasibaigė, persai užkariavo Chaldėją. Karalius Kiras, didžiausios Rytų imperijos įkūrėjas, 538 metais visiems atkeltiesiems į Babiloną leido grįžti tėvynėn. Daugelis žydų, pranašų pamokslų įkvėpti, išsirengė į tėvų žemę. Entuziastai manė, kad ten išsyk apsireikš Mesijas, tačiau ši viltis sudužo pamačius, jog vietoj ankstesnio Izraelio buvo įkurta nykštukinė, Persijai pavaldi kunigaikštystė. Ją sudarė tik Jeruzalė su priemiesčiais. Dovydo tvirtovė buvo pavirtusi griuvėsiais, atvykėliai skurdo.

Pranašų epocha pasibaigė; atėjo metas mokytis gyventi taip, kaip jie prisakė, tačiau tam stigo jėgų, energijos ir tikėjimo ateitimi. Kai iš Babilono maždaug 400 metais atvyko kunigas Ezdras (Esdras), Jeruzalėje jau buvo vargais negalais atstatyta šventovė, tačiau tauta buvo apimta apatijos.

Ezdras atvežė visą Dievo Įstatymo tekstą, vadinamąją Torą ar Mozės Penkiaknygę. Tora išsirutuliojo iš Dešimties Dievo Įsakymų per daugelį amžių juos vis papildant. Kunigai užrašinėjo tautos padavimus ir priesakus, išlikusius iš Mozės laikų, be to, jie papildė knygą apeigų aprašymu. Nuo Ezdro laikų Tora tapo Izraelio doroviniu ir civiliniu kodeksu.

Baimindamasis kaimynų pagonių įtakos, Ezdras bei jo įpėdiniai Rašto aiškintojai sumanė atskirti žydus nuo viso pasaulio. Šio vienintelio tikslo buvo siekiama griežtu reikalavimu paisyti šabo, maisto apribojimais ir kitais papročiais.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Rašto aiškintojai aibe smulkmeniškų reikalavimų užgožė, palaidojo pranašų palikimą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog griežtos bendruomenės atsiribojimo priemonės tuomet buvo tikslingos. Jos tapo galingais šarvais, kurie apsaugojo Biblijos religiją nuo audros, įsisiautėjusios Palestinoje valdant graikų kilmės karaliui Antiochui Epifanui.

Graikija jau seniai nustojo buvusi demokratijos sala. Ją pražudė partijų kovos, karai ir nesantaika. Liaudis visur troško stiprios centralizuotos valdžios. Aleksandrui Makedoniečiui (IV a.pr.Kr.) pasiskelbus monarchu, procesai, prasidėję prieš šimtmeti, priėjo logišką baigtį.

Norėdamas suteikti karaliaus valdžiai didžiausią autoritetą, Aleksandras pasiskelbė esąs vienas iš dievų. Taip darė ir jo įpėdiniai, tarp kurių buvo ir Antiochas Epifanas (175-163). Šis karalius ne juokais įtikėjo esąs antžmogis. Jis norėjo suvienyti pavaldžias tautas diegdamas vieną, helenistinę, civilizaciją, jos stilių, vertybes, religiją. Antiocho sumanymui niekur nesipriešinta. Vieninteliu akmenėliu, už kurio užkliuvo helenizmo vežimas, tapo Izraelio religija.

Kunigai, Rašto aiškintojai ir tauta iš pradžių priešinosi pasyviai. Tačiau karalius išniekino Šventovę įrengdamas joje aukurą Dzeusui ir ėmęs prievarta diegti daugiadievystę, tuomet prasidėjo sukilimas. Jis veikiai peraugo į išsivaduojamąjį karą, kuriam vadovavo Judas Makabiejus, kilęs iš Chasmonėjų giminės.

Kovos metais vėl pasigirdo pranašo žodis. Nežinomas regėtojas, pasivadinęs Danieliu, parašė knygą, smerkiančią tironiją bei religinę priespaudą. Autorius didžiąsias valstybes vaizdavo kraugeriškais žvėrimis, pabaisomis. Jis pranašavo, kad ateis laikas ir iš dangaus pasirodys Išganytojas, kuris susidoros su grobuoniškomis imperijomis. Šio pasaulio karalystes įkūnija monstrai, o Mesijas, pasak Danieliaus, bus panašus į žmogų, “Žmogaus Sūnų”. (Dan 7,13)6 Šis kontrastas rodo, kad pasaulyje laukiama esminio persilaužimo.

6 Tyrimai parodė, kad Danielio knyga parašyta ne VI a.pr.Kr., kaip manyta seniau, o IIa. nors į ją buvo įtraukti ir senesni tekstai. Apie Mesiją kalbama ir Henocho knygoje, rašytoje beveik tuo pačiu metu kaip ir Danielio knyga.

Įkvėpimo pagauti sukilėliai darė stebuklus. Antiocho armija patyrė nemažai skausmingų smūgių. Makabiejus išlaisvino Jeruzalę ir išmetė iš Šventovės “bjaurastį” - taip žydai vadino stabmeldžių altorių. Judui žuvus kovoje, jo vieton stojo broliai. Simonas Chasmonėjus 140 m. buvo įšventintas karaliumi ir vyriausiuoju kunigu. Izraelis išsikovojo nepriklausomybę, jo teritorija išsiplėtė ir buvo tokia, kaip Saliamono laikais.

Sustiprėjo ir žydų bendruomenės už Izraelio ribų. Šios “išsklaidymo bažnyčios” (diasporos) tapo Judėjos jungtimi su likusiu pasauliu. Diasporos pastangomis Biblija pirmą kartą buvo išversta į graikų kalbą. Tuo metu, kai gimė Kristus, iš keturių milijonų žydų beveik trys milijonai gyveno svetur. Vėliau šios visur pasklidusios bendruomenės nemažai pasitarnavo krikščionybės apaštalams.

Chasmonėjų dinastija nepateisino tautos vilčių. Naujieji valdovai veikiai virto paprasčiausiais despotais, nelinkusiais paisyti Dievo Įstatymo. Valdžios savivalė stropius tikėjimo šalininkus privertė vengti karališkosios giminės. Juolab kad teisėtais karaliais tradiciškai laikyta vien Dovydo palikuonis. Chasmonėjus pakentė tik kaip laikinus valdovus.

Dvaro opozicijos šerdimi tapo grupė dievobaimingų žmonių, kuriuos imta vadinti “atsiskyrusiaisiais”, arba fariziejais. Iš pradžių jie bandė nuversti dinastiją, bet 88 metais jų maištas buvo negailestingai nuslopintas. Karalius Aleksandras Janajus nukryžiavo šimtus fariziejų.

Janajui mirus fariziejų pozicijos sutvirtėjo. Tačiau ilgainiui jie nutolo nuo politikos ir ėmė rūpintis išimtinai religijos reikalais. Daugelis fariziejų tapo Rašto aiškintojais ir mokytojais, rabinais. Mokyklose ir sinagogose jie darė sunkų, bet labai svarbų darbą: stiprino žmonių tikėjimo ir dorovės pamatus. Visiška ištikimybė Dievui, tvirta šeima, humaniškumas, meilė laisvei bei teisingumui - štai bruožai, kuriuos tautai įskiepijo geriausieji iš fariziejų, o iškiliausias tarp jų buvo romus išminčius Hilelis, atvykęs į Jeruzalę maždaug 40 m.pr.Kr. Pasak Hilelio, Įstatymo esmė glūdi auksinėje taisyklėje: nedaryk kitam to, ko nelinki sau. Visa kita jis laikė tik “komentarais” (žiūr. Vavilonskij Talmud, Sabat, 31 a.).

Tačiau tarp Rašto aiškintojų būta ir kitos krypties. Jos vadovu tapo Hilelio varžovas Šamajis. Pirmasis mielai mokė kitataučius žydų religijos, o antrasis su panieka varė juos šalin. Šamajis nepaprastai daug reikšmės teikė vadinamiesiems senolių priesakams. Šamajo mokiniai plėtojo apeigų reikalavimus ir mėgo viešai demonstruoti savo pamaldumą.

Tauta labai gerbė fariziejus. Tuo tarpu sadukiejai - aukštieji kunigai, susiję su karaliaus rūmais, - buvo priešiški fariziejams ir nepritarė jų pažiūroms. Priešingai nei fariziejai, sadukiejai teigė, kad mirtis yra žmogaus būties pabaiga. Sadukiejai pripažino tik Penkiaknygę, o pranašų raštus laikė antraeiliais.7 Šie turtingi ir pasipūtę žmonės nelabai tikėjo pranašystėmis apie Mesiją ir rūpinosi tik žemiškąja politika.

7 Nė vieno sadukiejų partijai priklausiusio autoriaus kūrinio neišliko. Jie minimi Flavijaus darbuose, Talmude, Naujajame Testamente ir kituose šaltiniuose (...) Išsamiausiai jie pateikti J. Le Moine knygoje “Les sadduceens”. Paris, 1972.

Tuo metu, kai būrėsi fariziejai - maždaug 160 metais, Palestinoje įsikūrė pusiau vienuoliškas “Šviesos sūnų”, arba esenų (esėjų) ordinas. Jie nenorėjo turėti nieko bendra su nuodėmingu pasauliu, todėl nutarė atsiskirti nuo jo ir gyventi dykumoje. Maždaug 140 metais ordino vadovas, kurį esenai vadino Teisingumo Mokytoju, Įkūrė bendruomenę Kumrane, Negyvosios jūros pakrantėje. Ten, atsiriboję nuo pasaulio tuštybės ir triukšmo, esenai išvien triūsė, o laisvalaikiu meldėsi, skaitė Bibliją, rengė ritualines vaišes. Esenu bendruomenėse iš viso buvo beveik keturi tūkstančiai žmonių (tai daug tokiai mažai šaliai). Tarp jų buvo daug visokių svajotojų bei pavargusių, nusivylusių gyvenimu žmonių. Dauguma esenų buvo nevedę, nors kai kurie ir išsaugojo šeimas.

“Šviesos sūnūs” tikėjo, kad netrukus apsireikš Kristus, todėl jie rengėsi deramai Jį sutikti. Jie neabejojo, kad Teismo Dieną visų, išskyrus juos, laukia pražūtis.

Dėl sektantų išpuolių prieš Chasmonėjus pradėta persekioti Teisingumo Mokytoją. Jo gerbėjai skelbė, kad monarchija už tai bus žiauriai nubausta.

Esenų pranašystė išsipildė praėjus pusei amžiaus nuo jų vado mirties. Pompėjaus kariai 63 m. užėmė Palestiną. Ją prijungė prie imperijos, o Girkanui II teko tik karališkosios valdžios regimybė. Na, o 40 metais Romos senatas Judėjos karaliaus titulą suteikė idumėjiečiui, karvedžiui Erodui, kuris Dovydo sostą užėmė po trejus metus trukusio pilietinio karo.

Tuo tarpu žydų diaspora vis noriau periminėjo graikų kultūros elementus. Labiausiai išsimokslinę iš šių žydų troško antikinę filosofiją suderinti su Biblija. Ypač daug čia nuveikė Erodo amžininkas Pilonas Aleksandrietis. Jis kalbėjo apie dieviškąją valią, kurią, Elados išminčių pavyzdžiu, vadino Logos, Žodžiu.

Filonas sakė, kad Dievo paslapties neįmanoma nei aprėpti, nei išreikšti, tačiau Dievas, panorėjęs išreikšti Savo galią ir mielaširdystę, pasitelkia Žodį. Visagalio Žodis kuria ir palaiko Visatą. Žodis apreiškia Dievą mirtingiesiems. Filono idėja, kad Logos yra tarpininkas tarp Kūrėjo ir kosmoso, vėliau padėjo aiškinti Evangeliją filosofų kalba. (Filonas padarė didelę įtaką Bažnyčios Tėvams ir Mokytojams, ypač Klimensui Aleksandriečiui, Origenui, šv.Bazilijui Didžiajam, šv.Grigaliui Nazianziečiui. Žiūr. V.Ivanickij. Filon Aleksandrijskij. Kijev, 1911.)

Žydams suartėjus su helenizmo pasauliu, daugelis pagonių ėmė domėtis jų religija. Stabmeldystės neigimas, sveika moralė, uolus pamaldumas pelnė žydams pirmuosius atsivertėlius. Pagaliau ėmė pildytis pranašų žodžiai, kad tautos ateis prie tiesos, gėrio ir teisingumo Dievo. Kai kur žodis “žydas” (judėjas) įgavo tikybos, o ne tautinės priklausomybės reikšmę.

Prozelitų, t.y. žmonių, perėjusių į žydų tikėjimą, įvairiose Romos imperijos vietose pagausėjo II, o ypač I a. pr.Kr. Kai kurie atsivertė paveikti knygų, parašytų graikų aiškiaregės Sibilės vardu. Šiuo pseudonimu pasirašinėjo žydų misionieriai, gyvenę Egipte. Jie pranašavo pasauliui žūtį, nes šis leidosi valdomas stabų ir despotų. Iš lūpų į lūpas buvo perduodama žinia, kad iš Judėjos kils Tas, Kuriam lemta tapti tautų valdovu.

Tuo tarpu tikrovė buvo tokia, kad pasaulyje vis labiau įsigalėjo romėnai.

Roma ėmė virsti imperija jau maždaug 200 m.pr.Kr., kai įveikė Kartageną - savo didžiausią varžovę. Tačiau karinė galia pasirodė esanti pražūtinga pačios Italijos respublikai. Pernelyg dideles teritorijas Romai teko laikyti klusnias, armija tapo pernelyg įtakinga, kad galėtų išlikti demokratiškos santvarkos elementų. Diktatoriai papirka, prievarta, pažadais nepastebimai pavertė niekais didumą politinių laisvių. Respublika buvo sugniuždyta, ir Roma tarsi laivas su iškeltomis burėmis visu greičiu skriejo vienvaldės tironijos link.

Pasibaigus pilietiniam karui ir kruvinam terorui, siautėjusiems ketvirtąjį dešimtmetį pr.Kr., Julijaus Cezario sūnėnas Augustas Oktavianas gana lengvai įvedė patvaldystę. Pasak Tacito, Augustas “pasiskelbė konsulu ir, tenkindamasis tribūno teisėmis liaudžiai ginti, karius į savo pusę patraukęs dovanomis, liaudį - duona, o visus kartu - taikos saldumu, pamažu pradėjo kelti galvą, savintis senato magistratų, įstatymų galią” (žiūr. “Analai” 1,2).

Dar Julijus Cezaris buvo uždraudęs visas sąjungas bei organizacijas, net pačias nekalčiausias; na, o Augusto režimas nuolatinį piliečių šnipinėjimą padarė įprastu dalyku. Dėdamasis demokratu, Oktavianas budriai stebėjo, kad neįsiliepsnotų joks nepasitenkinimo židinys. Šiam tikslui puikiai tarnavo platus šnipų tinklas.

Vis dėlto daugelis manė, kad absoliutizmas - visai prieinama kaina už ramybę, stabilumą ir ilgam įsivyravusią visuotinę taiką. “Augusto amžių” imta vadinti sėkmingiausiu Romos istorijoje, jos kultūros aukso amžiumi. Valdant Augustui, Kapitolijus išdidžiai iškilo viršum pasaulio, keldamas pagarbą ir baimę. Romos erelis plačiai išskleidė sparnus - nuo Atlanto iki Artimųjų Rytų ir nuo Britanijos iki Afrikos krantų. Miestas, įsikūręs ant septynių kalvų, tapo centru, į kurį “vedė visi keliai”.

Puiki karinė technika, organizuotumas ir drausmė padarė romėnus Viduržemio jūros valdovais. Valstybės valdininkai veždavo iš užkariautų šalių nesuskaitomus turtus. Jie plūdo į Romą iš visų kraštų: Numidija (dabartinė Alžyro teritorija. - Vert.past.) teikė vergų, dramblio kaulo, žvėrių cirkui; Graikija - marmuro; Egiptas - duonos; Finikija - purpuro ir stiklo. Pirklių vilkstinės gabeno kilimus, audinius bei brangenybes iš Babilono, Arabijos, Indijos ir netgi Kinijos. Romoje kilo nauji statiniai. Buvo sakoma, kad Cezaris perėmė ją molinę, o paliko marmurinę.

Puikūs keliai sujungė Romą su provincijomis; pagyvėjo prekyba ir ryšiai. Juridinė visų, tapusių “Romos piliečiais”, lygybė suartino Rytų ir Vakarų tautas. Regėjos, pildosi filosofų stoikų svajonė apie valstybę, kur kiekvienas žmogus - Visatos pilietis.

Nenuostabu, kad rūmų poetai liaupsino Augustą ir nešykštėjo jam panegirikų. Cezaris pats skatino pataikūnus ir visaip stengėsi stiprinti savo autoritetą. Pamažu, pradedant Rytų provincijomis, imta diegti imperatoriaus kultą. Veikiai visoje šalyje iškilo Augusto šventovės; jam giedojo šlovinančias giesmes, jį titulavo “Tėvynės tėvu”, “Tautos išgelbėtoju” (“Soter”).

Amžininkams darė milžinišką įspūdį žmogiadievio vadovaujamos imperijos suklestėjimas. Ėmė sklisti kalbos apie “amžinąją karalystę”, kuriai - nebus galo. Tačiau pavergtos tautos nenorėjo taikstytis su tokia perspektyva. Baigiantis Augusto valdymui, daugelyje provincijų, kur Roma laikyta užkariautoja, prasidėjo neramumai. Žydai tikėjo, kad šis apokalipsės Žvėris žus nuo Mesijo kardo.

Užkariavimai neišvadavo Romos nuo sudėtingų vidaus konfliktų. Valdančiosios oligarchijos rankose kaupėsi žemės valdos bei finansiniai ištekliai. Nusigyvenusių Italijos valstiečių minios plūdo į Romą, kur manėsi atsitiktiniais uždarbiais bei valdžios paaukomis. Ilgai besitęsią karai tiesiog užtvindė sostinę vergais (jų ten buvo beveik milijonas). Vergai daug sykių bandė sukilti trokšdami grįžti į gimtinę, tačiau šie mėginimai neišvengiamai baigdavosi susidorojimu. Antai sutriuškinus Spartako gladiatorius, šeši tūkstančiai sukilėlių buvo nukryžiuoti išilgai kelio, vedančio iš Kapujos į Romą.

Ne ką mažesnė buvo ir dvasinė krizė. Daugelis ėmė šaipytis iš senųjų mitų ir tikėjimo. Religija neteko ankstesnės reikšmės, ji tapo tiesiog viena iš piliečio pareigų. Dar Ciceronas sakė, kad oficialus religinis kultas reikalingas tik masėms drausminti.

Atsirado tokių, kurie buvo pasirengę žengti dar toliau. Poetas Lukrecijus religiją laikė tiesiog kenksmingu paklydimu. Savo knygoje “Apie daiktų prigimtį” jis atgaivino senųjų graikų filosofų Demokrito ir Epikūro materializmą. Pasak jų doktrinos, Visata tėra atsitiktinis darinys, atsiradęs dėl atomų judėjimo. Anksčiau ar vėliau ji žus. Lukrecijus visur regėjo pasaulio rudens simptomų, pranašaujančių jo pabaigą ir irimą. Panašios idėjos plačiai paplito ne tik Vakaruose, bet ir Indijoje bei Kinijoje.

Tačiau žmogaus dvasios prigimtis neleidžia pernelyg lengvai taikstytis su beprasmybe. Net viskuo nusivylę žmonės nenorėjo pripažinti, kad gyvybė tėra atsitiktinis materijos pliūpsnis, kuriam išblėsus užeis tamsa.

Todėl, susipažinę su Rytų religijomis, romėnai ėmė karštai jomis domėtis. Svetimi kultai užplūdo Vakarus. Egiptiečių Izidę imta garbinti visur - nuo Britanijos iki Balkanų; Romoje kilo žydų sinagogos, Frygijos deivės motinos Kibelės, persų dievo Mitros šventovės. Gatvėse pamokslininkai skelbė tiesas, atrastas prie Gango krantų, Partijoje bei Vidurinėje Azijoje. Vėl grįžta prie graikų misterijų, kurių dalyviai tikėjosi tapti nemirtingi ir pažinti aukštesniuosius pasaulius. Okultizmas, astrologija, magija ir burtai pelnė gerbėjų visuose visuomenės sluoksniuose. Stebuklų geismas skatino šarlatanus, stiprino prietarus.

Skeptiškai nusiteikę žmonės, matydami, kas dedasi, nelabai betikėjo, kad iš viso įmanoma rasti gyvenimo prasmę. Jie manė, kad neįmanoma atsakyti į klausimą: “Kas yra tiesa”? Žodžiu, žmonių protai buvo apimti sumaišties. Mistiniai ieškojimai ir bedvasiškumas, noras būti tyram ir dorovinis nuosmukis - visa tai galėjai rasti vienoje šeimoje. Gana dažnai tėvas užsisklęsdavo nuo pasaulio jausdamas jo tuštybei stoišką panieką; motina vaikščiojo į naktinius sektantų susibūrimus, o sūnus vaikėsi vis naujų malonumų ir aštrių pojūčių.

Žmogus stovėjo kryžkelėje, ir iš visų pusių skambėjo raginimai: “Atsiribok nuo gyvenimo liūdesių ir džiaugsmų, panirk į ramią savistabą”, - sakė budistai ir stoikai; “Gyvenk paklusdamas gamtai, kaip kitos būtybės”, - mokė kinikai ir epikūriečiai; “Pažinti ir mąstyti - štai kas yra laimė”, - prieštaravo jiems filosofai natūralistai; “Lankyk apvalančiąsias slaptas apeigas ir tapsi nemirtingas”, - tikino misterijų žinovai; “Būk ištikimas vienatiniam Dievui ir vykdyk Jo įsakymus”, - skelbė Izraelio religija. Ir Romos erelis ieškojo tinkamo grobio sklandydamas virš šio dvasios sūkurio, kuriame tarsi pirmoviniame chaose susimaišė priešybių pradmenys.

Kartkartėmis atgydavo viltis, kad pasirodys tas, kuris išves pasaulį iš labirinto. Poetas Vergilijus pranašavo gimsiant kūdikį, pradėsiantį naują Saturno erą. Budistai laukė Budos Maitrėjos, induistai - dar vieno dievo Višnaus įsikūnijimo, persai - Išganytojo Saošiantos, žydai - Mesijo...

Palestinoje metai po metų vis labiau kaito mistinių lūkesčių atmosfera. Tikėtasi, kad neilgai trukus iš dangaus nusileis pranašas Elijas ir pateps Dievo Pasiuntinį. Daugelis manė, kad Jis bus didis karžygys ir sutriuškins pagonių karalystes. Kiti tikėjosi galutinės gėrio pergalės prieš blogį, šviesos - prieš tamsą, nemirtingumo -prieš mirtį, tikėjo, kad “Dievas aplankys savo tautą” (Lk 1,68).

Kai viskas, regis, jau buvo išbandyta ir išsemta, virš tamsaus istorijos horizonto pagaliau nušvito ryto žara. Dvidešimtaisiais Augusto valdymo metais mažoje Nazareto gyvenvietėje Mergelė išgirdo žinią: “Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi JĖZUMI. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir Jo viešpatavimui nebus galo” (Lkl,31-33).

Pirmoji dalis

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2662838
Design by Joomla