Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

III. PIRMOJI IR GIMTOJI NUODĖMĖ.

Pirmoji nuodėmė vadinosi ta, kurią pirmą pirmasis žmogus padarė. Gimtoji nuodėmė yra ta, kurią mes atsinešame į šį pasaulį užgimdami. Pirmoji nuodėmė vieną kartą įvyko ir tai buvo labai seniai. Gimtoji nuodėmė įvyksta visais laikais ir visais atvejais, kada žmonės gema. Pirmoji nuodėmė yra gimtosios nuodėmės pradžia ir šaknis. Gimtoji nuodėmė visai negalėtų būti, jei nebūtų buvę pirmosios nuodėmės. Ta visiška gimtosios nuodėmės priklausomybė nuo pirmosios ir padaro, kad daugelis žmonių neatskiria nei tų dviejų pavadinimų.

Negali būti katalikas, kas nepripažįsta šitų tiesų apie pirmąją ir gimtąją nuodėmę: 1-a kad Adomas rojuje sunkiai nusidėjo, 2-a kad ta jo nuodėmė sunkiai pakenkė jam ir visiems iš jo gemantiems ir gimsiantiems iki pasaulio pabaigai žmonėms, 3-ia kad dėl tos nuodėmės ir pats kaltininkas ir visi kas iš jo kyla:

a) nustojo visų antgamtinių dovanų ir nemarumo, b) turi kentėti skausmo ir vargus, c) valios susilpnėjimą ir proto sumenkėjimą. 4-a kad gimtoji nuodėmė, ateinanti su kiekvienu žmogum į pasaulį, yra tikra nuodėmė, o ne vien geidulių aistra ir ne vien tik blogojo pavyzdžio kenksmas.

Šitas tiesas, nors ne visas susyk 418 metais paskelbė Kartaginos Santaryba, kurią patvirtino popiežius Zosimas, Arauziko antroji Santaryba, buvusi 529 m. ir popiežiaus Bonifaco II patvirtinta, pagalios visotinasis Tridento Santarybos šeštasis posėdis, buvęs 1547 m. sausio 13 d. popiežiaus Pauliaus III patvirtintas. Šv. Raštas pirmąją nuodėmę aprašo Gimimų knygoje III perskyrime.

Tas tiesas šičionai išdėstau šitaip paskirstęs: 1-a Pirmųjų tėvų pagunda, 2-a Jųdviejų nuopuolis, 3-ia Pirmosios nuodėmės tiesioginiai vaisiai. 4-a jos plitimas 5-a jos kenksmas mums ir 6-a Atpirkimo pirmasis prižadas.

1. Pirmųjų Tėvų Pagunda.

Šventasis Raštas pirmoje savo dalyje, būtent Gimimų Knygoje, šitaip apsako:    „Bet ir kirmėlė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Ji tarė moteriškei: Kodėl Dievas liepė judviem valgyti ne nuo visą rojaus medžių? Moteriškė jai atsakė: Medžią esančią rojuje vaisių valgova, tik nuo medžio esančio rojaus viduryje Dievas liepė mudviem nevalgyti ir nelytėti jo, kad kartais nenumirtuva. Bet kirmėlė tarė moteriškei: Visai nemirsita mirte, nes Dievas žino, jog kurią dieną valgysite iš jo, atsidarys jųdviejų akys ir būsita kaip dievai, žiną gerą ir blogą.” 1)

Įsakymas nevalgyti vieno nurodytojo medžio vaisių buvo aiškus. Dievas jį buvo paskelbęs Adomui, kaip tik jį sutvėrė.2) Įsakymo svarbą Dievas pažymėjo, pridėdamas, kad už to įsakymo sulaužymą bus mirtis.3) Ieva tą įsakymą ir jo didžiąją svarbą žinojo, nes ji tą pasakė ir kirmėlei.

1)    Gim. 3, 1-5.

2)    Gim. 2, 17.

3)    ten pat.

Lietuviai, kalbėdami apie rojaus gundytoją, jį vadina žalčiu. Daug yra kirmėlių veislių; žaltys yra tarp jų. Žaltys yra geresnis už daugelį kitų kirmėlių, nes jis paprastai nekanda žmogaus, o ir įkandimas jo nėra žymiai kenksmingas, nes žaltys neturi nuodų. Šventasis Raštas lotynų, grekų ir žydų kalbose minėja ne žaltį, bet apskritai kirmėlę. Todėl ir aš versdamas aukščiau padėtuosius Šv. Rašto žodžius parašiau lietuviškai „kirmėlė” ten, kur lotyniškai buvo „serpens,” žydiškai „nachaš,” bet kitur aš laikysiuos lietuvių įpročio ir rojaus gundytoją vadinsiu žalčiu.

Nei žalčiai, nei kitos kirmėlių veislės nešneka, o rojaus gundytojas šnekėjo. Visos kirmėlės: ir nekenksmingieji žalčiai ir pikčiausios gyvatės yra Dievo sutvėrimai negavusieji proto. Jiems nerūpi ką žmonės valgo, ar laikosi Dievo įsakymų, ar juos laužo, o šitam gundytojui rūpėjo įkalbinti žmones, kad Dievo neklausytų. Taigi čia buvo viršaus negu žaltys. Gundytojas turėjo gyvatės piktumą, bet turėjo dar ir liežuvį, mokantį kalbėti ir žinojo žmonių santykį su Dievu. Tas santykis buvo geras ir gundytojas norėjo jį sugadyti. Iš to visa lengva suprasti, kad tikrasis gundytojas buvo piktoji dvasia.

Mes šiandien negalime tikrai įspėti, ar piktoji dvasia apsidengė tikru gyvu žalčiu, įšliuožusiu į medį, ar pati sau pasidarė tiktai kirmėlės išvaizdą, nors ten jokios nebuvo. Kaikurie dailininkai, tapydami rojaus pagundos paveikslus, gundytoją žaltį vaizduoja su žmogaus galva. Tokios kirmėlės nėra. Jeigu taip gundytojas būtų pasirodęs Ievai, tai būtų aišku, kad tai buvo jo paties susidarytoji tam kartui išvaizda. Bet nei patys dailininkai nemintija, kad taip būtų buvę, kaip jie vaizduoja. Veikiausiai piktoji dvasia panaudojo tikrąją kirmėlę, o kalbos garsus sudarė be liežuvio ir be burnos. Piktoji tat dvasia įsikūnijo į žaltį, kad žmones pražudytų. Tą darydama ji nemanė, kad Dievo Sūnus galėtų įsikūnyti, begelbėdamas nusikaltėlius.

Pagunda buvo pati gudriausia, nes nemeluodama prigavo, tik pražūtį taip masinančiai pastatė moteriškei į akis, kad išrūdytų labai geistina: „žinosita gerą ir blogą,” „būsita kaip dievai.” Iki tol abudu žmonės tebuvo prityrę tik gero. Blogą juodu žinojo, kad yra, bet nebuvo patyrę. Dievas nors nėra daręs nei prityręs blogo, bet, būdamas tobuliausia išmintis, žino blogą nemažiau už prityrusius ir dariusius.

Gundytojas norėjo, kad Ieva užsimanytų būti lygi Dievui, bet žinojo, kad moteriškė atmestų tą nedoriausiąją pagundą, jei tiesiog į ją kreiptų domę. Gundydamas į prasižengimą didesnį už stabmeldystę ir bedievystę, velnias savo pagundą įvyniojo į mokslo padidėjimo skarmalus: „žinosita gero ir blogo skirtumą.” Visokiems nelabiems tikslams velnias naudoja mokslą ir šiandien. Del to mokslas nepraranda gerumo, bet žmonėms reikia žinoti pragaro gudrybę ir nesiduoti prigauti.

Pereitame straipsnyje minėta, kad Adomo išmintis buvo tokia šviesi, jog negalima buvo jo apgauti jį liečiančiuose dalykuose. Kadangi Adomo ir Ievos vienokia buvo padėtis ir tos pačios gamtinės bei antgamtinės dovanos buvo tekusios abiem, tai išeitų, kad nei moteriškės negalėjo apgauti gudriausioji velnio pagunda. Bet Šv. Paulius rašo:    ,,Adomas netapo apgautas, moteriškė-gi nusikaltime tapo apgauta” 1). Šv. Apaštalo žodžiai negali būti nei klaidingi, nei tušti. Jie reiškia arba tą, kad Adomas šviesiau įžiūrėjo į pagundą, kas atskirame atsitikime gali įvykti ir lygaus stiprumo protui, arba tą, kad Apaštalo pavartotasis žodis „apgauta tapo” reiškia, jog velnias į Ievą kreipė savo pastangas apgauti. Bet tikroji Šv. Pauliaus mintis veikiausiai buvo ta, kad Ieva iš ištikrųjų davėsi prigauti. Tas sumažino jos kaltę, bet neišteisino.

1) 1 Timotiejaus 2, 14.

Tik tiek ji, gal, tapo apgauta, kad įtikėjo būk Dievas iš pavydo buvo uždraudęs valgyti pažinimo medžio vaisių. Bet ji aiškiai žinojo, kad to vaisiaus valgymas yra Dievo valios peržengimas. Ji aiškiai norėjo būti lygi Dievui. Ji suprato, kad tas noras yra didžiausias nedėkingumas ir nedoriausias išdidumas. Bet ji norėjo dar aukštyn iškilti, nepaisydama, kad tas iškilimas labiausiai nedoras.

Tas noras jau buvo nuodėmingas. Ir Ievos akys ėmė gėrėtis uždraustojo vaisiaus išvaizda:    „Taigi moteriškė matė, kad medis geras valgyti ir gražus akims ir malonus pažiūrėti” 1)

1) Gim. 3, G.

Ieva gerai žinojo su kuo ji kalba. Iš Šv. Rašto nematyt, ar Adomas tada buvo arti, ar toli nuo savo žmonos, bet jis, nepaprastą išmintį turėdamas, vistiek žinojo, kad jau eina derybos su buvusiu angelu, su nelabųjų dvasių vadu. Piktajai dvasiai pasiūlus valgyti to, ką Dievas buvo draudęs, Adomas suprato, jog dabar reikia išsirinkti ko klausyti: ar Dievo, ar Jo nelabojo priešo. Adomas aiškiai žinojo, kaip svarbi ta valanda. Jis suprato ir savo pareigą apsaugoti žmoną nuo nuodėmės. Bet jis nesiskubino tą padaryti.

Jeigu teisinga būtų spėlionė, kad dėl žmogaus tikslo nelabieji angelai ėmė neklausyti Dievo, nors prie to galėjo būti ir kitų dalykų, tai Adomas žinojo šitą svarbią jam aplinkybę. Kaip Ieva taip ir jisai norėjo prityrimu padidinti savo žinias apie blogą. Drauge su ja jis taip-gi norėjo būti lygus Dievui. Turėdamas daug šviesesnę už mus išmintį, daug geriau žinodamas Dievą, Adomas negalėjo tikėtis visai būti lygus Dievui, nes žinojo, kad dviejų, ar daugiau dievų negali būti. Kas kita būti nepriklausomam nuo Dievo.

Adomas žinojo kokias nei protu neiškakimas gausybes gamtinių jėgų buvo gavęs maištininkų angelų vadas, ir kaip daug angelų jis su savim patraukė maištan, bet visa ta jėgos daugybė toli šaukė iki Dievo visagalybei. Adomo gudrumas, gal, norėjo turėti sau tikslą mažesni, kad veikiau galėtų jo nepaisyti. Ir tas noras jau buvo nuodėmė. Norėti būti nepriklausomam nuo Dievo yra visvien, ką norėti turėti vieną labai dievišką savybę. Taigi tas noras beveik nesiskiria nuo noro būti lygiam su Dievu. Gal tat kitokiu keliu, bet prie to paties noro suėjo Adomo ir Ievos valios.

Mūsų laikais labai plačiai pasaulyje viešpatauja demokratija. Pagrindinis jos dėsnys yra, kad piliečiai renkasi sau vyriausybę. Jeigu jie ją išsirinkę pabandytų ją nuversti, vyriausybė juos baustų labai skaudžiai, dažniausiai mirtimi. Pagundos metu Adomas taip-gi turėjo rinktis ko klausyti. Dievas buvo liepęs nevalgyti draustojo vaisiaus, velnias neliepė, tik patarė valgyti. Ne balsavimo kortelėmis, tik pačiu paklausymu, kurs yra svarbesnis už kortelę, Adomas turėjo išsirinkti sau ir visai žmonių giminei ko klausyti. Dievas, kaip aukščiau pažymėjau, labai brangino savo protingųjų sutvėrimų laisvę ir netrukdė jos rinkimuose, kuriuos nedorasis angelas buvo surengęs.

2. Nuopuolis.

,,Ir ėmė jo vaisių ir valgė ir davė savo vyrui, kurs valgė.” 1) Taip trumpais žodžiais Šv. Raštas išreiškia pačią didžiausią nelaimę, kokia tik yra įvykus žmonėms šiame pasaulyje. Šv. Raštas nepasako, ar uždraustasis vaisius labiau panešėjo į obuolį, ar į kriaušių, ar į kokią nors uogą, tik taria bendrą žodį „vaisius.” Visai nesvarbu to vaisiaus išvaizda ir didumas. Pats svarbiausias daiktas, tai tas noras neklausyti Dievo, būti lygiam su Juo. Tą norą abudu pirmieji gimdytojai įsileido į savo širdis ir sielas ir tą norą pareiškė veiksmu: valgydami uždraustąjį vaisių.

Išdidumas tat buvo pirmosios nuodėmės branduolys. Tą mes matome įsižiūrėję, kaip toji nuodėmė įvyko. Tą patvirtina ir Šv. Raštas sakydamas; „Visų nuodėmių pradžia yra išdidumas.” 2) Šita Adomo nuodėmė yra visų šios žemės nuodėmių šaltinis ir pradžia, nes šv. Paulius sako:    „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į šį pasaulį.” 3) Jeigu net imtume, kad išminčius Sirach kalba ne vien apie žmonių, bet ir apie piktųjų dvasių nuodėmes, sakydamas, jog jos kyla iš išdidumo, tai vis-tiek bus tiesa. Del savo išdidumo piktoji dvasia pakėlė maištą prieš Dievą ir tą maištą platindama gundė žmones į tą pačią nuodėmę.

 1) Gim. 3, 6

2) Eccii 10, 15.

3)   Rom. 5, 12.

 

Tas išdidumas pirmiausiai pasireiškė nepaklusnybe: pirmieji mūsų gimdytojai sulaužė Dievo įsakymą. Taigi šv. Paulius sako: „Per vieno žmogaus nepaklusnybę esame nusidėjėliais tapę daugelis.” 1) Prisidėjo taip-gi skaudžiai įžeidžiantis Dievą įtarimas, būk iš pavydo uždraudęs kenksmingąjį vaisių, kad žmonės netaptų Dievui lygūs. Šitas įtarimas, matomai, smigo Ievai į širdį iš velnio žodžių, bet Adomas veikiausiai to nepripažino. Prisidėjo kenksmingas ir neprotingas žingeidumas, norįs išbandyti blogą, jau žinant, kad tai bloga. Pagalios galima matyti šiek-tiek ir valgio godumo, nes Ieva ėmė gėrėtis vaisiaus išvaizda ir jo skanumu dar prieš paragausiant.

Tarp jaunuomenės vietomis sklinda kalba, būk gero ir blogo pažinojimo medžio vaisius esąs paminėtas tiktai kuklumo dėlei, nenorint aiškiai pasakyti, kad pirmoji žmonių nuodėmė buvęs jųdviejų lyties veiksmas. Šita kalba yra tuščia ir aiškiai klaidinga. Adomas ir Ieva buvo vyras ir moteris. Jųdviejų moterystę pats Dievas buvo palaiminęs ir liepęs daugintis. 2) Taigi moterystės veiksmas jiedviem nebuvo nuodėmė. Vaisius nėra kokis nors pakeistos prasmės žodis, bet tas, kas auga ant medžio valgoma. Visiems katalikams yra privaloma Šv. Rašto Komisijos ištarmė 1909 m. birželio 30 d. sakanti, kad pirmųjų tėvų nuopuolio aprašymas Gimimų Knygoje reiškia imti tiesiogine prasme taip, kaip aprašyta, nepakeičiant kitaip.

1) Rom. 5, 19.

2)  Gim. 1. 28.

Žiūrint obuolio, ar kitokio vaisiaus vertės, gali rodytis, būk pirmųjų mūsų gimdytojų pirmoji nuodėmė buvusi nedidelė, nes vaisius nedidelis; bet mes jau pažymėjome, kad obuolys tame nusikaltime tebuvo tik smulkmena. Žymus mūsų laikų tikybos mokslininkas E. Hugon O. P. rašo: „Katalikams privaloma tikybos tiesa yra, kad pirmųjų tėvų nuodėmė buvo sunki.” 1) Tą patį pasakytų visi kiti katalikų teologai, nors senovėje buvo mintijusių, kad jųdviejų nuodėmė tebuvo tik atleistina. Tačiau, toji pažiūra yra aiškiai klaidinga, nes dėl atleistinosios nuodėmės žmogus nepraranda pašventinančios Dievo malonės, o pirmieji mūsų gimdytojai jos neteko ir sau ir mums. Juodu tapo  p r a ž ū t i e s   m e d ž i a g a,  a n o t   Karisiako Santarybos. 2) Dar senesnė Arauziko Santaryba paskelbė, kad pirmoji nuodėmė buvo mirtis sielai. 3)

1 ) Ad dogma fidei etiam pertinet grave fuisse peccatimi protoparentum (De Deo Creatore etc. Tractatus Dogmatici v. V. Parisiis Lethiel-leux p. 154).

2)    Denzinger—Bannwarth XI laida n. 316.

3)    ib. n. 175.

Ne visai vienoki buvo Adomo ir Ievos kūnai, ne visai vienokia buvo jųdviejų dvasia, todėl šiek-tiek skirtumo buvo ir jųdviejų kaltėje. Jau aukščiau pasakyta, kad Ieva buvo truputį apgauta, o Adomas ne. Klaida sumažina kaltę, o apgaulė sudaro klaidą. Taigi Ievos kaltėje buvo sumažinančių aplinkybių, bet tos neišteisina pirmąją moteriškę. Už tat buvo ir tokių žvilgsnių, kuriais ji kaltesnė pasirodė už vyrą, nes ji pirma apsiėmė kalbėtis su piktąja dvasia, ji įtarė Dievą, būk pavydus, ji smalsiai žiūrėjo į uždraustą vaisių.

Kitais žvilgsniais Adomas buvo kaltesnis, nes jis pilniau suprato velnio mintį ir labiau jai pritarė. Jis turėjo pareigos apsaugoti save, žmoną ir visą žmonių giminę nuo neištikimybės Dievui ir nebandė to daryti. Taigi vienais žvilgsniais jis lyg mažiau kaltas už Ievą, bet kitais jis kaltesnis už ją. Galutiną ištarmę tuose dalykuose tik Dievas gali išspręsti.

Yra žvilgsnių, dėl kurių galima sakyti, kad Adomo pirmoji nuodėmė buvo už vis didžiausia, nes nuodėmės sunkumas didėja, kuomet didėja lengvumas išsisaugoti jos. Šv. Augustinas sako:    „Didelė buvo nedorybė nusidėti, kuomet taip lengva buvo nuodėmės nedaryti.” 1) Taip lengva buvo apsieiti be uždraustojo vaisiaus, taip daug buvo gauta iš Dievo pačių brangiausių dovanų, taip aiškiai žinota Dievo šventybė ir gerumas, taip ryškiai suprasta nuodėmės šlykštumas, taip matyta pagundos kilmė iš velnio, o bet-gi drįso Adomas nusidėti. Nepasitaiko kitam žmogui turėti kada nors daugiau patogumų kovai su pagunda, kaip Adomui kad buvo jų duota. Nesinaudojimas tais patogumais, nepaisymas daugumo gautųjų dovanų ir palengvinimų prie kito ko pridėjo nedėkingumo kaltę ir pasunkino nuodėmę.

1) De civit. Dei XIV, 15.

3. Nuodėmės vaisiai.

Nelaimingoji nuodėmė atvedė labai daug ir stambių vaisių. Jie visi buvo neapsakomai skaudūs. Tuos pragaro vaisius galime suskirstyti į tris: a) permainos įvykusios pačiuose kaltininkuose, b) Dievo paskelbtosios bausmės ir c) nuodėmė perėjimas į visus jųdviejų vaikus ir vaikų vaikus.

a. PERMAINOS KALTININKUOSE.

Po nuodėmės pirmuose mūsų gimdytojuose susyk pasidarė permainų: vienos buvo jųdviejų kūnuose, kitos sielose, kitos santykiuose. K U N U O S E pirmiausiai pasireiškė aistrų sukilimas. Apie tai Šv. Raštas sako: „Ir atsidarė judviejų, akys: ir pažinę, kad buvo nuogi, susisiuvo pygos lapus ir pasidarė sau juostas.” 1) Išsyk gali rodytis, kad buvo gera įgyti drovingumo dorybė, nes prieš nuodėmę, nuogi būdami nesigėdėjo vienas kito. Bet ištikrųjų tai nebuvo pagerėjimas tik pablogėjimas. Kol nebuvo padarę nuodėmės, tol neturėjo aistrų. Visi kūno norai būdavo visuomet tvarkingi ir nebuvo ko gėdėtis. Po nuodėmės juodu susyk pajuto kiekvienas savyje geidulių, kuriuos protas vargiai valdė, o gal ir visai nevaldė. Tą pajutę, susigėdo ir ėmė drovėtis vien kito.

Gėdos jausmas yra geras ir reikalingas nusikaltusiems žmonėms. Iš to galima numanyti, kas dar ne visai galutinai nusmukęs. Taigi ir mūsų pirmieji gimdytojai labai nusmuko, bet ne iki pačiam dugnui.

Antra permaina jųdviejų kūnuose įvyko, kad nuo tos valandos s k a u s m a i , vargai ir ligos galėjo juodu pasiekti. Didėji Dievo duotoji jųdviejų kūnams nekentėjimo dovana išnyko. Nėra tikros žinios, bet galima spėlioti, kad su obuoliu rišosi kokiu nors būdu jųdviejų skausmų ir ligų pradžia.

M i r t i n g u m a s buvo trečioji permaina jųdviejų kūnuose. Skubotai Šv. Raštą skaitant gali kai kam rodytis, būk gundytojas arčiau išreiškęs tiesą, negu Dievas. Viešpaties buvo pasakyta:    „Kurią dieną valgysita iš jo, mirte numirsita.” 2) O gimdytojas buvo sakęs: „Anaiptol mirte nemirsita.” 3) Tačiau iš skuboto skaitymo yra pasidarę ir darosi daug klaidų. Nuo tos valandos, kaip nuodėmė įvyko, Ardomo ir Ievos kūnai pradėjo senti t. y. artintis prie mirties, o pirma prieš nuodėmę nei ilgas nei trumpas laikas neartindavo jųdviejų prie mirties, kitaip sakant juodu nesęsdavo. Toje pa

1)    Gim. 3, 7.

2)    Gim. 2, 17.

3)    Gim. 3. 4.

čioje dienoje, kada pasidarė nuodėmė, kentėjimai ėmė leisti savo šaknis pradžioje nejaučiamas į žmonių kūnus. Iš mažų ir didelių kentėjimų susidarė ligos, iš ligų mirtis. Taigi Dievas teisingai buvo pasakęs, jog žmonės virs mirties kąsniais toje dienoje, kada nuodėmę padarys. Priešingai gundytojas buvo ištaręs tiesiog, kad juodu nemirs, o juodu numirė. Anksčiau, ar vėliau mirti netaip svarbu, kaip mirti, ar nemirti. Piktoji dvasia melavo, žadėdama, kad nemarumo dovana nebus prarasta. Viešpaties maloningas gerumas savo paskelbtąją mirties bausmę švelniai vykdė, nesusyk nutrenkdamas prasikaltėlius. Už tokį elgesį mes turėtume būti labai dėkingi Dievui, nes tie nusikaltėliai, su kuriais Visagalis Teisėjas taip maloniai apsėjo, buvo mūsų tėvas ir motina.

S I E L O S E įvyko didžiausia permaina, nes abudu kaltininku susyk neteko visų antgamtinių malonių, kurių taip daug buvo suteikęs Dievas, sutverdamas juodu. Taigi juodu paliovė buvę Dievo vaikais ir Jam mylimais asmenimis, o beliko tik Jo padarais. Dalyvavimas Dievo prigimtyje išnyko. Dingo ir aukštosios antgamtinės dorybės. Jųdviejų sielos liko kaip ataušusioji geležis be tos dieviškos ugnies, kuri taip gražiai ir karštai spindėjo prieš nuodėmę. Užgęso ir dieviškoji šviesa juodviejuose. Kaip stiklas nepajunta, kad saulė paliauja švietus per jį ir į jį, taip, gal, ir pirmieji mūs gimdytojai nesusyk pajuto tų antgamtinių malonių netekimą.

Galutinasis panašumas į Dievą likosi jiedviem, bet suterštas, nes nusikalstant susiteršė prigimtis. Portretas, apneštas dulkių ir net supurvintas, arba pajuodavęs nuo dūmų, vis-gi liekasi panašus į atvaizduojamą asmenį. Todėl negalima sakyti, kad Dievo panašumas būtų išnykęs iš jųdviejų. Bet tas antgamtinis paveikslas, kuris buvo labai patobulinęs gamtinį panašumą, išnyko visai.

Vienas beliko nusikaltusiam žmogui antgamtinis dalykas, būtent tikslas. Dievas pasiliko žmonėms tikslu, nes nuodėmę darant keitėsi žmonių valia, o nesikeitė Dievo valia. Toji valia buvo paskyrusi žmonėms tikslą Patį Sutvėrėją, toji valia ir likosi. Tiktai žmogus po nuodėmės jau buvo daug toliau nuo savo tikslo, prie kurio jis buvo taip arti, kol nebuvo nusikaltęs. Nusidedamas žmogus neteko pačių geriausių ir labai daugelio priemonių tam savo tikslui pasiekti.

Valia nusikreipė nuo Dievo į velnią, nuo gero į blogą. Tas krypties pakeitimas labai ir labai ją susilpnino, bet laisvės ji vis-gi neprarado. Šešioliktame šimte metų buvo Martynas Liuteris. Jis sakė, kad žmogus po pirmosios nuodėmės netekęs valios laisvės ir dabar žmonės, Adomo vaikai, jos neturį. Bet ta pažiūra yra klaida. Ji kilo iš asmeninių Liuterio dvasios vargų. Jis, ilgai ir nuoširdžiai bandęs suvaldyti savo aistras, nepajėgė jų pažaboti. Tada jam kilo mintis, kad žmogus jau nebeturi liuosos valios, kad nuodėmė jau ne nuodėmė, kad visas nuodėmes Kristaus kančia panaikino, kad dabar vienas tikėjimas į Kristų daro žmogų teisingą, o elgesys ir geri darbai nėra reikalingi. Šv. Jokūbas apaštalas aiškiai priešingai mokė, bet Liuteris sakė, būk to apaštalo laiškas nesąs Šv. Rašte.

Katalikų pasaulio vyskupai, popiežiaus sukviesti į Visuotinę Santarybą Tridento mieste, Liuterio klaidas pasmerkė, o katalikų tikybos tiesą apie valios laisvę 1547 m. sausio 13 d. šitaip išreiškė:    „Pirmiausiai Šv. Santaryba skelbia, kad norint gerai ir nuoširdžiai suprasti nuteisinimo mokslą reikia kiekvienam pripažinti ir išpažinti, jog visiems žmonėms per Adomo nuodėmę netekus nekaltybės, nešvariais ir anot Apaštalo, rūstybės vaikais tapus, kaip tat išdėta ištarmėje apie gimtąją nuodėmę, ir net virtus nuodėmės vergais bei patekus velnio ir mirties valdžion, ne vien stabmeldžiai įgimtomis jėgomis, bet nei žydai Mozės Įstatymo raštu nebūtų galėję iš to pasiliuosuoti bei atsikelti, tačiaus v a l i o s  l a i s v ė  a n a i p t o l  n e i š n y k o, n o r s  j o s  j ė g o s  s u m a ž ė j o  i r  n u l i n k o.” 1)

Tą pati dalyką Santaryba pakartojo penktuoju savo ištarmių kanonu, skelbdama:    „Jei kas sakytų, kad po Adomo nuodėmės  ž m o g a u s  v a l i o s  l a i s v ė  p r a r a s t a  t a p o  i r  u ž g e s i n t a, a r b a  k a d  t a i  y r a  t i k t a i  v a r d o  d a l y k a s,  a r b a  k a d  t a i  t i k  v a r d a s  b e  d a i k t o, a r b a  k a d  t a i  v e l n i o  p r a m a n y m a s  į b r u k t a s  į  B a ž n y č i ą, t a s  t e b ū n i e  a t s k i r t a s .” 2)

Truputį vėliau už Liuterį Mykolas Bajus, arba Du Bay, skelbė, kad po pirmųjų gimdytojų nuodėmės „Valios laisvė be Dievo malonės pagelbos tinka tik nuodėmėms daryti.” Tą nuomonę su kitomis Bajo klaidomis popiežius Šv. Pijus V teisingai pasmerkė 1567 m. spalio 1 d. raštu „Ex omnibus afflictionibus” (Iš visų skaudžių rūpesčių 3).

Katalikų mokslas neslepia, kad Adomo nuodėmė buvo labai didelė, kad ji padarė jam ir visiems žmonėms labai daug blogo, bet Bažnyčia nesako nieko viršaus to, kas yra ir neįpuola į vienpusiškumą, todėl, skelbdama nuodėmės vaisių sunkumą, nesako, kad valios laisvė panaikinta, bet sako, kad ji susilpnėjo.

1)    Denzinger Bannwarth XI n. 793.

2)    Denzinger Bannwarth XI n. 815.

3)    ib. n. 1027.

Ir ant p r o t o nuodėmė paliko savo kenksmingų žymių pirmiesiems mūsų gimdytojams bei mums, jųdviejų vaikams. Tas protas prarado visą antgamtinę šviesą, bet ir gamtinio miklumo bei tikrumo sumažėjo jam žymiai. Tačiau ir protas, kaip valia, ne visai užgeso. Žmogus likosi žmogum. Jei būtų proto netekęs visai, tai būtų virtęs gyvuliu. To bet-gi nepasidarė. Ir tai buvo Dievo gerumo dėka.

A t m i n t i s nepražuvo, nes žmogus tebežinojo gyvulių ir kitų daiktų vardus po nuodėmės, kaip buvo jiems paskyręs prieš nuodėmę. Kalbos taip-gi neužmiršo. Gamtinėms proto ir atminties jėgoms prieinamos tiesos apie Dievą, angelus, sielą liko pirmiesiems gimdytojams jųdviejų sumažėjusioje, bet neišnykusioje atmintyje tiek, kiek joje tilpo. Kurios tiesos netilpo, tas juodu užmiršo. Šiandien mes negalime susekti, kas buvo užmiršta, kas ne. Dievas nepaliovė būti geras ir po pirmųjų žmonių nuodėmės. Jis neleido pasidaryti pilnai betvarkei pirmųjų gimdytojų sielose, todėl galime be baimės sakyti, kad jųdviejų atmintyje liko pakankamai žinių, kad galėtų gyventi, atgailą daryti ir galutinai savo tikslą Dievą pasiekti.

S A N T Y K I U O S E permainos įvyko labiausiai dėl to, kad nusikaltusieji žmonės paliovė būti Dievo vaikai. Bet tai dar nebuvo viskas. Aukščiau minėtoji Tridento Santarybos ištarmė sako, kad dėl nuodėmės žmonės pateko „velnio valdžion.” Mes galime nežinoti ir ginčytis, kokiu būdu ir dėl ko tas patekimas įvyko, bet mes negalime nepripažinti, kad jis įvyko.

Nusidėjėlis žmogus tapo nusidėjėlio angelo vergu. Daug žalos nuodėmė padarė žmogui, bet kada angelas pakėlė maištą prieš Dievą, tai taip-gi turėjo nuostolių. Angelo virstančio velniu nuostoliai buvo didesni už nu-sikalstančio žmogaus nuostolius, nes angelas buvo aukščiau stovėjęs už žmogų ir daugiau dovanų gavęs iš Dievo. Bet nusidėjėlis žmogus, tapęs nelabojo vergu, buvo daug silpnesnis už savo žiaurųjį valdovą. Pasmerktam maištininkui angelui buvo likę jėgų daug daugiau negu nusikaltusiam žmogui. Savo jėgų perviršiu velnias galėjo, mokėjo ir norėjo priversti žmogų vergauti.

Vergijos yra buvę žmonėse. Nei vienas valdovas negalėjo užviešpatauti ant savo vergų valios taip, kad ją kraipytų sulig savo nuožiūra. Nei velnias negalėjo paveikti tiesiog į žmogaus valią. Ji buvo likusi liuosa. Bet valdovai labai gali įvargyti savo vergų kūnus, nes ant jų jie turi galią. Velnias, būdamas dvasia, galėjo veikti į žmonių sielas ir jas vargyti, nepasiekdamas valios. Savo įgytąja galybe į žmonių kūnus ir jų sielas velnias naudojosi blogiems tikslams, nes pats buvo blogas. Nusikreipęs nuo Dievo nelabasis angelas negalėjo niekur kitur kreiptis, tik į blogybę, nes visa kas gera yra Dievuje, o ne Dievuje yra tik blogybė.

Dievas buvo žmogaus Viešpats prieš nuodėmę. Savo viešpatavimą Dievas vykdė meilingai, gerbdamas žmogaus valios laisvę. Velnias tapęs žmogaus valdovu, savo viešpatavimą vykdė žiauriai, visai nepaisydamas žmonių valios ir dar rūstaudamas, kad negali jos laisvės pasiekti. Dievas neprarado Savo teisių. Viešpatim jis liko vistiek, bet velnias įsibruko tarp Dievo ir tarp žmogaus ir tai dėl to, kad žmogus panorėjo veikiau velnio klausyti, negu Dievo. Reikėjo tikėtis, kad Dievas paliaus rūpinęsis žmogum. To, gal, ir tikėjosi velnias, rengdamas pagundą.

Jei Dievas būtų atsisakęs visai naudotis Savo viešpatavimo teisėmis, tai velnias būtų likęs vienatinis žmogaus valdovas. Turėdamas daug daugiau jėgų už žmogų, būtų niekad neišleidęs jo iš savo vergijos. Ne susyk tą suprato Adomas su Ieva, bet juodu būtų tą supratę ilgainiui iš prityrimo, iš to prityrimo, kuriuomi juodu buvo norėję pažinti blogą.

Dievas tą pažinimą pagreitino, sutrumpindamas ir sumažindamas nelaimingojo prityrimo skausmus, pavartodamas vienatinį nedėkingiems ir neištikimiems nusikaltėliams tinkamą būdą, būtent bausmes. Jos išrodė skaudžios, bet jos buvo meilės vaisius. Mylėjo Dievas žmones ir bausdamas juos. Prieš imsiant kalbėti apie bausmes, gerai įsidekime į širdį, kad Dievas, leisdamas velniui viešpatauti ant žmonių, bet-gi neatsižadėjo Savo viešpatavimo teisių ir nemanė liautis naudojęsis jomis. Tas viešpatavimo teisių pasilaikymas Dievui naudos nedavė, bet žmonėms jis buvo vilties šaltinis.

b. DIEVO PASKELBTOSIOS BAUSMĖS UŽ PIRMĄJĄ NUODĖMĘ.

Šv. Raštas sako:    „Ir išgirdę balsą Viešpaties Dievo, vaikščiojančio rojuje po pietų atvėsiui, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties veido rojaus medžio viduje. Ir pašaukė Viešpats Dievas Adomą ir tarė jam: kur esi? Tas atsake: Tavo balsą išgirdau rojuje: ir bijojau, nes nuogas esmi, ir pasislėpiau. Ir tarė jam: Taigi kas tau parodė, kad esi nuogas? Bene valgei nuo medžio, nuo kurio buvau liepęs tau nevalgyti? Ir tarė Adomas: Moteris kurią man davei, kad draugautų, davė man nuo medžio ir valgiau. Ir tarė Viešpats Dievas moteriškei: Kodėl taip padarei? Ji atsakė: Kirmėlė mane apgavo ir valgiau. Ir tarė Viešpats Dievas kirmėlei: Kadangi taip padarei, būsi prakeikta tarp visų žemės gyvūnų ir žvėrių:    savo krūtine vaikščiosi ir žemę ėsi visomis savo gyvenimo dienomis. Netaiką padėsiu tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo sėklos ir jos sėklos. Ji sutreikš tau galvą, ir tu tykosi jos kulnies. Ir moteriškei tarė: Padauginsiu tavo vargus ir tavo pastojimus: skausmuose gimdysi vaikus ir vyro valdžioje būsi ir jis valdys tave. O Adomui tarė: Už ką paklausei savo pačios balso ir valgei niuo medžio, nuo kurio buvau uždraudęs tau nevalgyti, prakeikta žemė tavo darbe: darbuose valgysi iš jos visomis savo gyvenimo dienomis. Erškėčius ir usnis daigins tau ir žemės žolėmis misi. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol grįši į žemę, iš kurios imtas esi, nes esi dulkė ir dulke vėl virsi.” 1)

1) Gim. 3, 8-19.

Čia pakartotuose Šv. Rašto žodžiuose yra įžanga apie tai, kaip pirmieji mūsų gimdytojai prisipažino Dievui, jog nusikaltę, ir paskui paduoti Dievo žodžiai, kuriais uždedamos bausmės. Tarp tų bausmių yra įpintas būsimo išganymo pažadas. Pridėjęs keletą paaiškinimo žodžių prie įžangos, kalbėsiu apie bausmes, o išganymo pažadą iškelsiu į tam tikrą posmą.

Apie Įžangą.

Joje mums keista išrodo, kad Dievas, lyg kokis žmogus popiečiais išeidavęs į rojų pasivaikščioti, atvėsiu pasinaudoti. Bet mes turime žinoti bendrąją taisyklę, kad visose tose Šv. Rašto vietose, kur Dievas aprašomas lyg žmogus, tikroji Šv. Rašto prasmė yra aukštesnė negu žodžiai išrodo, nes žinia, kad Dievas nėra žmogaus išvaizdos. Šv. Raštas Jį vaizduoja lyg žmogų tais atvejais, kada nori kad žmonėms lengva būtų suprasti. Šituo atveju Šv. Rašto mintis yra: Dievas nors susyk žinojo kas pasidarė, bet nesiskubino su bausmėmis, tik palaukė paprastos progos.

Ta proga buvo įprastas Dievo pasirodymas pirmiem dviem žmonėm. Juodu ne nuolat Dievą regėdavo, bet, rasi, kasdien vieną kartą Jis jiedviem apsireikšdavo. Ir tais atvejais juodu nematydavo Jo, kaip Jis yra, kaip šventieji Jį mato danguje. Veikiausiai Jis tais atvejais prisiimdavo žmogaus pavidalą. Labai galimas daiktas, kad tie Dievo apsireiškimai būdavo popiečiais, kuomet jau saulės karštis būdavo žymiai mažesnis negu vidudienyje, kuomet gamta paprastai išrodo ypatingai graži ir maloni.

Prieš Dievui apsireiškiant, turbūt, būdavo ypatingai balsų, kuriuos išgirdę Adomas su Ieva, kol buvo nekalti, žinodavo, jog Dievas bus veikiai matyt, ir bėgdavo ten, iš kur girdėdavo balsą. Tas balsas savuoju laiku pasigirdo ir po nuodėmės, bet nusikaltusieji žmonės jau nebėgo prie jo, tik slėpėsi tarp tankesniųjų medžių. 1) Jau sąžinė juodu graužė ir juodu gėdėjosi netik viens kito, bet ir Dievo: netik dėl nuogumo, bet ir dėl nuodėmės.

Kai kurie žmonės randa, kad Dievui nepritiko siūti rūbus mūs pirmiesiems gimdytojams iš gyvulių kailių. Bet siuvimo neminėta Šv. Rašte ir mums nėra reikalo ką nors pridėti iš savo galvos. „Padarė” 2) nereiškia „pasiuvo.” Po nuodėmės pirmųjų žmonių išmintis tiek buvo sumažėjus, kad neprisiprotėjo naudotis gyvulių odomis. Dievas, veikiausiai, davė jiedviem žinoti, kad oda atskiriama nuo maitos, o žmonės jau paskui mokėjo ją siūti, kaip mokėjo siūti lapus.

1)    Taip mano A. Martini veikale: La Sacra Biblia, Firenze 1842 t. 1 p. 26.

2)    Gim. 3, 21.

Bausmių Dievas paskyrė trims asmenims: Adomui, Ievai ir gundytojui. Įsižiūrėkime į jas arčiau.

Adomo bausmės.

Tų bausmių Dievas paskelbė tris.

Pirmoji bausmė buvo darbo sunkumas. Jau mes matėme, kad darbas buvo pirmojo žmogaus pareiga, duota jam be jokio sąryšio su nuodėme. Nemarumo dovaną žmogus buvo gavęs tada, kada tapo sutvertas. Toji dovana tiek suteikė kūnui stiprybės, kad ir darbas jam buvo nesunkus. Po nuodėmės žmogus neteko nemarumo, kūno jėgos susilpnėjo ir darbas savaime pasidarė sunkus bei įkyrus. Bet - galėjo Dievas pridėti taip-gi sunkumo ir bausmę didindamas. Žmogus buvo tą užsipelnęs.

Antroji bausmė buvo nederlingumas: „Erškėčius ir usnis daigins tau.” Dievo malonė buvo paskyrusi Adomui gyventi linksmybės darže—rojuje. Tai buvo tiek derlinga vieta, kad vienų vaisių užteko žmonėms išmisti. Bet ne visa žemė buvo tokia. Po Adomo nuodėmės „išmetė jį Viešpats Dievas iš linksmybės sodo, kad dirbtų žemę, iš kurios imtas buvo, ir išmetė Adomą ir pas linksmybės rojų pastatė cherubiną ir liepsningą kalaviją bei sūkuriuojantį, kad saugotų kelią į gyvybės medį.” 1) Išmestas iš rojaus Adomas pateko į nederlingąsias vietas, bet jis galėjo jas savo darbštumu pakeisti derlingomis. Tik grįžti į rojų jau nebegalėjo.

1) Gim. 3, 33. 24.

Cherubinas su sūkuriuojančiu ugniniu kardu neleido Adomą atgal į rojų. Kai kam tas cherubinas išrodo pasakiškai. Ne taip tat išrodė pirmiesiems vargšams žmonėms. Juodu matė kaitaliojančias liepsnas, per kurias negalima buvo grįžti į rojų. Trumpi Šv. Rašto žodžiai neišdeda tiek smulkmenų, kad iš jų galėtume susekti tų liepsnų prigimtį, todėl mes nei nebandysime to daryti. Tik Šv. Raštas pasako, jog tos ugnys buvo išvien su Cherubinu. Nepasakyta nei to, kad liepsningasis kardas buvo Cherubino rankose, nes paprastai Cherubinais vadiname angelus, kurie pasirodo ne žmogaus pavidalu. Taigi Šv. Rašto prasmė yra, kad tas liepsnas valdė Dievo paskirtasis geras ir aukštas angelas. Jis jas valdė tol, kol buvo reikalo, kol žmogus paliovė bandęs grįžti į prarastąją laimę.

Trečioji bausmė buvo mirtis: „Nes dulkė esi ir dulke vėl virsi” Ta bausmė buvo pati sunkiausia, bet ji buvo nenauja. Dievas buvo ją pasakęs tada, kada liepė nevalgyti draudžiamojo vaisiaus. Darbo sunkumas buvo sąrišyje su mirtim ir negalėjimu naudotis derlingojo rojaus vaisiais, nei svarbiausiu — gyvybės medžiu. Šv. Tamas Akvinietis sako, kad žmogus nebūtų galėjęs išvengti mirties, nors būtų ir gavęs to medžio vaisių valgyti, 1) nes ir prieš nuodėmę to medžio valgymas ne amžinai darydavo žmogų nemariu, o tiktai ribotam laikui saugodavo jį nuo mirties. Po nuodėmės to vaisiaus valgymas būtų pailginęs gyvenimą ir vargus, o nemarybė jau buvo prastota nuodėmę bedarant ir dėl to buvo prastota teisė nuolatai naudotis to medžio vaisiais.

Kai kas senovėje sakydavo, būk Dievas pasityčiojęs iš Adomo sakydamas: „Štai Adomas tapo kaip vienas iš mūs, žinąs gerą ir blogą.” 2) Bet tie žodžiai nėra pasityčiojimas, tik į Šv. Raštą įstatytas persergėjimas žmonėms, kad neitų pirmojo tėvo pavyzdžiu ieškoti blogybės pažinimo.

1)    S. Th. 2-2, q. l64a. 2ad. 6.

2)    Gim. 3, 22.

Ievos bausmės.

Ievai tik dvi bausmes Dievas paskelbė: gimdymai su sopuliais ir vyro vyriausybė.

Kai kas sakydavo, kad moteries kūnas yra tokis, jog gimdant vistiek reikia sopulių kentėti, ir kad skausmų būtų buvę motinoms gimdant, nors nuodėmė nebūtų įvykus šiame pasaulyje. Bet Šv. Augustinas sako, kad nuodėmei neįvykus, moterys būtų gimdžiusios be skausmų, nes vaisiaus užaugimas būtų pilniau jį atidalinęs nuo motinos kūno.1) Net ir dabar, nors nedažnai, bet pasitaiko, kad gimdytojos taip mažai serga, jog pagija bevaikščiodamos. Medicinos mokslas išrado prietaisų beveik visai prašalinančių gimdymo skausmus. Jei nebūtų buvę nuodėmės, Dievas būtų patiekęs moterims priemonių geresnių už medicinos radinius. Ir moteriškojo kūno jėgos veikiau būtų buvusios žymiai geresnės ir tinkamesnės negu dabar.

1) De civit. Dei XIV c 26.

Moteris po vyro valdžia turi būti dėl to, kad Dievas taip pasakė, bet iš to yra joms ir naudos, nes vyras turi pareigos aprūpinti moterį ir vaikus maistu, rūbu ir butu. Jis taip-gi turi pareigos ją apginti nuo skriaudos ir paniekos. Jei nuodėmė nebūtų įvykus, tai moteris nesirgtų pagimdžius, vaikams nereikėtų nei maisto, nei rūbo, nei buto gaminti, kaip nereikėjo rojuje. Taip nebūtų nei moteries priklausomybės nuo vyro, nes ta priklausomybė ir atsirado dėl to, kad nuodėmė panaikino tas sąlygas, kuriose moteris galėjo būti nepriklausoma. Dabar ji yra reikalinga vyro globos netik pagimdžius kūdikį, kol jį užaugina, bet ir prieš pagimdant, kada jos rankos nebegali sunkaus darbo dirbti. Atydžiai įsižiūrėją į moteries priklausomybę, matome, kad nuodėmė ją padarė, o Dievas nieko nauja nepridėjo, tik pasakė tą kas buvo įvykę.

Beveik visos bausmės, paskelbtosios abiem pirmiem žmonėm yra tokios pat. Gimdymo sopuliai nėra naujas daiktas, tik netekimas nemarumo, kurs saugodavo nuo mirties ir nuo skausmų. Iš to paties susidarė darbo sunkumas Adomui, o žemės nevaisingumas iš pat pradžių buvo anapus rojaus. Pati mirtis buvo Dievo paskelbta už įstatymo sulaužymą, todėl ir Ieva turėjo mirti, nors Dievas jai nekalbėjo apie pavirtimą į dulkes.

Tačiaus nebereikalo Dievas žmonėms kalbėjo apie bausmes. Kol juodu nebuvo padarę nuodėmės, tol Dievas smulkiai nedėstė tos nuodėmės vaisių. Jiedviem ją padarius Dievas pažymėjo įsakmiai tuos nuodėmės vaisius, dėl kurių juodu, gal, būtų ėmę kaltinti vienas kitą. Žmonės paprastai rūstauja vieni ant kitų už tą bendrą nelaimę, kurią kenčia, nežinodami jos priežasties. Kadangi nuodėmės vaisiai turėjo vienaip pasireikšti Adomui, kitaip Ievai, tai tokio paaiškinimo jiedviem dar labiau reikėjo. Iš to viena bendra išvada, kad net bausmes minėdamas Dievas parodė žmonėms tėvišką širdį. Bausmės buvo didelės, bet tai buvo Tėvo bausmės vaikams.

Gundytojo bausmės.

Jau aukščiau pažymėjau, kad gundytojas buvo piktoji dvasia, panaudojusi kokią nors kirmėlę, arba žaltį. Skirdamas bausmę gundytojui, Dievas pirmiausiai kalba žalčiui: „Prakeiktas esi tarp visų žemės gyvulių ir žvėnų, savo krūtine vaikščiosi ir žemę ėsi visomis savo gyvenimo dienomis.” 1) Tie žodžiai velniui netinka. Jis nėra žemės gyvulys, neslankioja ištisas žeme, neminta tuomi ką randa joje.

1) Gim. 3, 14.

Visi tie žodžiai tinka visoms kirmėlių rūšims, ypač gyvatėms ir nuodingoms angims. Jos yra prakeiktos, nors ne Dievas jas prakeikė, o žmonės. Adomo vaikai, kirmėlę pamatę, prisimena visų savo nelaimių pradžią ir nekenčia kirmėlių. Net ir tie stabmeldžiai, kurie nėra girdėję nei Adomo vardo, nei jo nuodėmės, vis-gi jaučia įgimto pasibiaurėjimo kirmėle. Tačiau kirmėlei iš to nei šilta nei šalta. Ji nesupranta nei žmonių keiksmo, nei jų jausmų.

Šliaužioja ji žeme dabar ir šliaužiodavo rojuje dar prieš pirmųjų tėvų kaltę ir po kaltės niekas nevirto kitaip.

Kai kas stebisi, kodėl Dievas sako, kad žeme kirmėlė turės misti, kuomet ji žemės neėda, o minta tuomi, ką randa pažemėje, būtent augalais, arba gyvulėliais. Tačiaus žodis „žemė” Šv. Rašte nereiškia mineralo, o tą, kas randama prie pat žemės. Šliužai daugiausiai tokiais daiktais ir minta. Taip buvo prieš žmonių nuodėmę, taip yra ir po to. Taigi ir kirmėlė, tiesiog sakant, bausmės negavo. Taip ir reikėjo, nes ji nekalta, kad velnias po ja pasibruko.

Bet Dievas ne bereikalo tuos žodžius kalbėjo į žaltį. Prakeikimas buvo velnio dalis ir kirmėlės panieka teko velniui nuo visų šiek-tiek padorių žmonių. Visas jo veikimas žmonėse yra tiktai žemų, paniekos vertų priemonių graibymas. Atvirai jis negali stoti į kovą nei su žmonėmis, ir tik slapstydamas savo tikslus, užsigindamas savęs, meluodamas ir prigaudinėdamas ardo Dievo ir geruosius žmonių darbus. Ir minta jo dvasia tik niekiausiais sumyniotais norais bei žemiausiais pageidavimais.

Numanu, kad žmonėms nusidėjus, Dievo galybė nebeleido velniui atsitraukti nuo žalčio iki kol Sutvėrėjas teikėsi savo ištarmę paskelbti visiems trims kaltininkams. Velnias, girdėdamas Dievo žodžius, sakomus žalčiui, suprato dvasinę jų reikšmę sau. Ta reikšmė, man rodos, buvo dvilinka. Pirmiausiai, velnias turėjo liktis žaltyje tol, kol tas žaltys buvo gyvas ir drauge su juo šliaužioti žeme, maitytis kirmėlių maistu, atkelti žmonių pasibjaurėjimą. Didžiausia ir skaudžiausia bausmė velniui vis-gi buvo ne ta, o kita, būtent atpirkimo pažadėjimas žmonėms. Tą pažadėjimą Dievas davė sakydamas, kad žalčio galva bus sutreikšta ir kad tai padarys moteriškės sėkla. Apie tai kalbėsiu paskutiniame šio straipsnio posme, nes tas pažadėjimas yra palaima, o ne bausmė žmonėms. Dabar-gi grįšime prie nuodėmės ir pažiūrėsim, kaip ji plito Adomo ir Ievos vaikuose.

4. Gimtoji nuodėmė arba pirmosios nuodėmės plitimas.

Aukščiau pažymėjau, kad Adomas buvo visos žmonių giminės galva. Vieni mokslininkai sako, kad jis tą pirmenybės ir sąryšio teisę turėjęs dėl to, kad buvo pirmutinis žmogus ir visų žmonių tėvas, kurio asmenyje visi buvo pakelti į antgamtinę aukštybę 1). Kiti sako, kad Adomo valdžioje buvo visų jo vaikų valios, nes jas Dievas buvo perkėlęs į pirmąjį žmogų. 2) Dar kiti prideda, kad Dievo patvarkymu Adomas buvo visų žmonių teisminis atstovas, kaip dabar kad tėvas veda nepilnamečių vaikų reikalus teismuose. Visų tų pažiūrų skirtumai maži, neteologams beveik nepastebimi.

1) E. Hugon, Tractatus Dogmatici vol. V, De Homine et de peccato originali. Parisiis, I.ethielleux p. 186.

2) Billuart, F. C. R., Summa S. Tomae, hodiernis academiarum moribus accommodata t. II, tractatus de passionibus virtutibus, dissertano VI art. 1. Parisiis, Letouzey et Anę’, p. 497.

Bendrosios tiesos yra visų katalikų tikybos mokslininkų skelbiamos ir visiems katalikams privalomos, 1-a kad Adomas buvo visų žmonių tėvas, 2-a kad ne tik sau vienam, bet ir visiems žmonėms buvo gavęs iš Dievo nemarumą bei antgamtinių malonių daugybę su jų pagrindu pašventinančia ja malone, 3-ia kad nusidedamas neteko to viso nevien sau, bet ir visiems žmonėms.

Adomo ir žmonių sąryšis.

Iš tų tiesų matyti dar viena viršaus, būtent, kad sąryšis tarp Adomo ir visų žmonių buvo, nes tuo sąryšiu būtų turėję eiti iš tėvo vaikams didelė laimė ir nemarumas su antgamtės dovanomis, o dėl nuodėmės ėjo skausmai, mirtis ir nuodėmė.

Sutverdamas žmones Dievas būtų galėjęs padaryti vienaip, arba kitaip. Būtų galėjęs palikti mus kiekvieną skyrium kaip akmenukus paupyje, ir būtų galėjęs padaryti, kad visi būtume viena bendruomenė. Nėra abejonės, kad Dievas išrinko šitą antrąją galimybę ir sutvėrė žmones taip, kad vieniems reikėtų kitų. Vienas žmogus negali pagimdyti kito žmogaus, o reikia tėvo ir motinos sutarties. Jųdviejų bendro rūpesčio ir darbo reikia kad vaikai užaugtų. Sęstantiems tėvams reikia vaikų globos. Akmenų pasaulyje to visko nereikia.

Daugeliu atvejų mes nei nemintijame kaip labai esame surišti krūvon mūsų gyvenimo reikalais. Nėra žmogaus, kuriam nereikėtų važiuoti, ar eiti keliu, o keliai — daugelio žmonių padaras. Kur juos vyriausybė nutiesia, ten taip pat daugelis žmonių dalyvauja, arba vyriausybę rinkdami, arba jos įsakymus pildydami, arba jai mokesčius sudedami.

Nei marškinių žmogus sau vienas negali pasigaminti, nes vienas sėja linus, kitas juos mina, dar kitas bruka, verpia ir audžia. Nei pasėti linų negali nearęs žemės geležiniu noragu, nei lininės drobės negali kirpti be plieninių žirklių, nei sukirptų marškinių negali siūti be adatos. Tūkstančiai žmonių dirba, kol iškasa iš kalnų geležį, kol ją padaro plienu, kol iš jo nukala noragą arba padaro žirkles, ar adatą. Maža kaulinė sagutė mąstyse taip-gi daugelio žmonių padaras, per daugelio pirklių rankas atėjęs iki mūs. Gerai pamintyję, greitai matome, kad su savo drabužiais nešiojame ant savęs daugybės žmonių darbą.

Retą kurį daiktą valgome be druskos. Ji mums ateina iš svetimų šalių. Nepažįstami žmonės ją kasa iš kalnų, arba gamina, džiovindami jūros vandenį. Kiti veža druską geležinkeliais, ar laivais į mūs šalį. Dar kiti atvežtą pardavinėja. Valgio uždaras pipiras auga tolymose žemėse. Mes nesusikalbėtume su žmonėmis, kurie sodina jo medžius, skina ir džiovina mums tų medžių karčiasias uogas. Ne patys pasidarome nei tą duobenį, iš kurio sriubą semiame. Ir puodžius, kuris jį daro, paliavai medžiagą ima iš įvairių kraštų. Padarytąjį iš molio indą jis degina, dažniausiai, ne savo augintų medžių malkomis.

Ką-gi kalbėti apie triobą, kurioje gyvename? Joje sukrauta begalės įvairiausio darbo. Mokinamės patys, jei ne daugiau, tai nors skaityti, o mūsų mokytojas buvo daugelio žmonių mokinys. Susirgę šaukiamės gydytojo, kuris savo mokslą suėmė iš ne vienos dešimties profesorių; perkame vaistus, kuriuos sustatė vaistininkas, taip pat nevieno mokytojo klausęs, iš medžiagą, kurias ne vienos rankos jam sunešė.

Trumpai sakant, mes žmonės, nors dažnai pykstamės, bet gyvename visi išvien, vieni kitų darbu naudodamiesi. Taigi esame surišti visi vienon krūvon, lyg vieno tinklo mazgeliai. Retai žmonės mintija apie tuos ryšius, kurie juos laiko krūvoje, bet tų ryšių negalima nepripažinti kūno gyvenime. Katalikų tikyba mus mokina, kad tokių ryšių yra ir sielos gyvenime, kad tais dvasios ryšiais mes susisiekiame su mūs pirmuoju tėvu Adomu.

Didžiojo žmogaus arba karaliaus patikimas tarnas gauna iš jo valdyti didelius turtus ir, pelnydamas gausią algą, apgyvendina savo pačią ir vaikus gražiame bute, maitina juos skaniais valgiais, rėdo gerais rūbais. Kuomet tas tarnas susigriebdina beparduodąs savo viršininko ir geradario slėpinius jo priešams, tuomet netenka garbės, vietos ir algos. Tuomet jo pačiai ir vaikams tenka maitytis sudžiovusios duonos kriaukšlėmis, dėvėti senais jau plyštančiais kitados gražių rūbų skarmalais, gyventi lūšnoje. Nei pati, nei vaikai nieko nežinoję, ką tėvas nedorai darė, vis-gi turi dalį jo nuodėmės vaisiuose. Taip pasidarė ir mums. Tik nusikalto ne vienas mūs pirmasis tėvas, bet ir pirmoji motina drauge. Prieš nusikalsiant ir nusikalsdami juodu žinojo, kad ir mums, jųdviejų vaikams, reikės netekti to, ką Dievas buvo pridėjęs prie prigimties ir visų antgamtinių dovanų. Tas mūsų dalyvavimas pirmoje pirmųjų tėvų nuodėmėje vadinasi mūsų gimtoji nuodėmė. Ją mes atsinešame į šį pasaulį, gimdami ir atsinešame dėl to, kad iš Adomo ir Ievos gemame.

5. Gimtosios nuodėmės kenksmas mums.

Bonifaco II patvirtintoji Antroji Arauziko (Orange) Santarybą 529 m. paskelbė ištarmę: „J e i  k a s  s a k y t ų, k a d  t i k  v i e n a m  A d o m u i  t e p a k e n k ė  j o  n e i š t i k i m y b ė, o  n e  d r a u g e  i r  j o  p a d e r m ei, a r b a  k a d  t i k t a i  k ū n o  m i r t i s, k u r i  y r a  n u o d m ė s  b a u s m ė, o  n e  p a t i  n u o d ė m ė, k u r i  y r a  s i e l a i  m i r t i s, p e r ė j o  i š  v i e n o  ž m o g a u s  į  v i s ą  ž m o n i ų  g i m i n ę, t a s  p a s i p r ie š i n t ų  D i e v o  t e i s i n g u m u i, p r i e š t a r a u d a m a s  A p a š t a l u i,  s a k a n č i a m „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per nuodėmę mirtis ir taip mirtis perėjo į visus žmones, kuriname visi nusidėjo.” 1)

Arauziko Santaryba nepramanė gimtosios nuodėmės plitimą, o tik priminė tą, ką buvo užrašęs Šv. Paulius Apaštalas,2) kurs tą tiesą žinojo iš V. Jėzaus apreiškimo. Priminti reikėjo, nes šeštojo šimtmečio pradžioje Pelagius skelbė, kad Adomo nuodėmė tebuvo pakenkus tik Adomui, ir kad žmonės, kaip dabar miršta, taip būtų mirę, nors Adomas nebūtų nusidėjęs. Prieš Pelagiaus klaidas pakilo kovoti Šventieji Bažnyčios Tėvai, ypač šv. Augustinas. Vienu atveju jis rašė, kad krikščionių tikyba tikrai sakant stovi ant gimtosios nuodėmės mokslo 3). Kitoje vietoje jis pridėjo: „kas to nepripažįsta, tas bando išgriauti krikščionių tikybos tvirtumą” 4). Kaip kituose dalykuose taip ir šitame Katalikų Bažnyčios

1)    Can. 2, Denz. Banmv. XI, IT*

2)    Rom. 5, 12.

3)    De pecato originali 1. II c. 24.

4)    Contra Iulianum i. I, c. 2.

mokslas nepasikeitė. Kaip V. Jėzus mokino, taip šv. Paulius rašė. Eretikams ėmus tą tiesą niekinti, šv. Augustinas su jais kovojo, o Arauziko Santaryba. iškilminga ištarme visiems katalikams parodė, kad reikia laikytis to, ką šv. Augustinas skelbė, o ne to, ką Pelagius pramanė. Šešioliktame šimtmetyje, atsiradus kitų klaidų, popiežius Paulius IV 1564 m. lapkr. 13 d. pagarsino katalikams privalomą tikybos išpažinimą, kuriame sakoma:    „K ą   š v e n t o j i   T r i d e n t o   S a n t a r y b a   n u s p r e n d ė   i r   p a s k e l b ė   a p i e   g i m t ą j ą   n u o d ė m ę   i r   i š t e i s i n i m ą   p r i i m u   i r   p a s i s a v i n u   v i s a   d r a u g e   i r   k i e k v i e n ą   d a l į   s k y r i u m ”1) Tridento Santaryba pakartojo tą, kas buvo Arauzikos Santarybos paskelbta, ko mokino visa Katalikų Bažnyčia iš pradžių. Tridento Santarybos tikybos išpažinimą patvirtino Vatikano Santaryba. Ši yra paskutinė visatinoji. Pijus IX 1877 m. sausio 20 d. įsakė naujai pagarsinti: Pauliaus IV paskelbtąjį Tridento Santarybos Tikybos Išpažinimą. Pijus X 1910 m. rugsėjo 1 d. paskelbė įsakymą, kuriuomi einant visi dvasiškiai, apimdami kokias nors pareigas bažnyčioje, ar mokykloje, privalo atkartoti minėtąjį Tridento ir Vatikano Santarybų tikybos išpažinimą, o juomi jie pasižada laikytis tų ir senesniųjų Santarybų mokslo apie visus dalykus ir apie gimtąją nuodėmę. Pijaus X įsakymas ir šiandien yra privalomas. Katalikų Bažnyčios mokslas nesikeičia dėl to, kad jis yra tiesa.

1) Denz. Bann. XI n. 996.

Gimtosios Nuodėmės kaltė.

Geras daiktas susideda iš gerų ypatybių, o blogas iš blogų. Gimtoji nuodėmė yra bloga ir iš blogų ypatybių susideda jos prigimtis.

Pirmutinė gimtosios nuodėmės ypatybė yra ta, kad mes užgemame be antgamtinės pašventinančios Dievo malonės. Tą malonę Dievas buvo davęs pirmiesiem dviem žmonėm. Juodu ją prarado ir mes iš jųdviejų gemame be jos. Dievo valia buvo, kad mes gimtame su ja, o dabar darosi priešingai. Taigi kiekvieno žmogaus užgimime yra tūlas priešingumas Dievo valiai. Tas priešingumas yra ne tame, kad žmogus gema, o tame, kad gema be antgamtinės pašventinančios Dievo malonės. Prieš užgemant mes nežinome gyvybės, bet užgimę mes branginame gyvybę ir nekenčiame mirties. Tame gyvybės branginime yra dalinai paslėptas noras gimti. Negalima sakyti, kad glūdantis prigimtyje noras gyventi būtų vėlesnis už užgimimą. Bet su mūsų užgimimu neatidalinamai susijęs Įvykis, pašventinančios malonės neturėjimas, priešingas Dievo valiai ir mes to priešingumo nepajėgiame išvengti.

Jeigu mes gimdami turėtume taip aiškų protą, kaip dabar užaugę ir tikybos mokslą išėję, ir jeigu mes norėtume gimti, nepaisant gimimo sąryšio su atsitraukimu nuo Dievo valios, tai užgimimas mums būtų labai didelė asmeninė nuodėmė. Bet mumyse užgemant išminties tėra tik užuomazga, o ne pilnybė galinčioji veikti; dėl to mūsų kaltė užgemant mažai tepriklauso nuo mūsų nepasireiškusios valios. Todėl mokytasis E. Hugon O. P. teisingai rašo: „Gimtoji nuodėmė mažiausia priklauso nuo valios, dėl to mažiau užtraukia ir uždedamosios bausmės, mažiau net už atleistinąją nuodėmę.”1) Uždedamoji bausmė vadinasi ta, kurią skiria teisėjas, ištyręs kaltę. Užsitraukiamoji bausmė yra ta, kurią žmogus gauna kentėti, padaręs blogą veiksmą, visvien ar su kalte, ar be kaltės būtų padaręs. Jei kas, būdamas sveiko proto, tyčia padega namus ir užtatai teisme gauna keletą metų sunkių darbų kalėjimo, tai yra uždedamoji bausmė. Jei beprotis, pykdamas, kad namiškiai ji užrakino trioboje, padega tą triobą ir sudega pats, tai jo mirtis yra užsitraukiamoji bausmė. Taipgi mes už gimtąją nuodėmę iš Dievo gauname labai mažai paskirtos bausmės. Visas jos sunkumas yra užsitraukiamoji bausmė. Šitoji ant mūsų užeina tik del to, kad gemame iš Adomo, kuris ją ant mūsų užtraukė. Netekęs pats pašventinančios malonės, jis negalėjo mums jas perleisti.

1) Tractatus Dogmatici t. V p. 1S8. De homine ac de Peccato Originali. Paris Lethielleux.

Mums užgimus, antgamtinis mūsų tikslas, būtent, Dievas, liekasi, bet mes, neturėdami antgamtinės malonės, negalime jo pasiekti. Tokiu būdu mūsų padėtyje susidaro prieštaravimas. Ir tas taip-gi Dievui nepatinka. Dievui nenorint jis susidarė. Reikalas tą prieštaravimą prašalinti verčia Dievą duoti mums antgamtinių malonių po to, kaip mūsų tėvas Adomas tiek daug jų paniekino. Ta prievartos rūšis, nėra tiesioginė, bet Dievui nepatinka, nes yra neprotinga ir negera.

Antroji gimtosios nuodėmės ypatybė yra ta, kad geniame vargams bei skausmams kentėti ir turime galutinai numirti. Šita yra mūsų pirmojo tėvo mums užtrauktoji nelaimė. Nemarumas mums buvo duotas sąryšyje su ištikimybe Dievui. Tas sąryšis nutrūko ir nebesumezgamas liko. Jausdami mirties baisumą ir skausmų daugybę, mes kartais nerimstame, kodėl Dievas taip padarė, kad žmonių nemirybė surišta tapo su jų ištikimybe Dievui. Bet pagalvokime, kas būtų išėję, jei Dievas būtų davęs nemirybę nepaisydamas žmonių elgesio gerumo. Juk tada, visi žmogžudžiai, prispaudėjai, skriaudėjai, viešos tvarkos ardytojai nemirtų amžinai. Norėdamas apsaugoti pasaulį nuo jų nedorybės, Dievas turėtų nesiliauti daręs stebuklus jų prasižengimams atitaisyti. Dievo užvestoji išmintingiausioji tvarka turėtų išnykti, o jos vietą turėtų užimti betvarkis stebuklų darymas. Aiškiai sakau „betvarkis,” nes Dievas turėtų daryti tokius stebuklus, kurie niekšų daromąją žalą atitaiso, o niekšai tą žalą darytų be tvarkos ir da didžiuotųsi priverčią Dievą be tvarkos elgtis. Esant daugeliui nedorų žmonių, skausmai, mirtis ir pragaras žymiai apsaugoja pasaulio tvarką.

Trečioji gimtosios nuodėmės ypatybė yra proto sumažėjimas ir valios susilpnėjimas. Pusę savo turtų išgaišinęs tėvas, negali palikti vaikams daugiau kaip tą pusę, kuri dar liko neišgaišyta. Protas ir valia yra žmogaus dvasinės jėgos. Jos sumažėjo dėl Adomo kaltės ir sumažėjusios teko jo vaikams. Pakartoju ką esu aukščiau pasakęs, kalbėdamas apie pirmąją nuodėmę, kad valios laisvė susilpnėjo, bet neišnyko. Taip pat ir protas pasidarė prieinamesnių klaidoms, bet jo šviesa anaiptol nevisai užgeso. Dar ir dabar galima daug ir gerų tiesų patirti tiek gamtos srityje, tiek tikybos reikaluose. Bet labai didelėje pačių svarbiausių dalykų daugumoje turime tenkintis nepilnai įrodytomis nuomonėmis.

Ketvirtoji gimtosios nuodėmės ypatybė yra aistrų smarkumas. Aistromis arba geiduliais mes vadiname tuos kūno geismus ar dvasios norus, kurie proto neklauso, daugiau ar mažiau pasipriešindami jam, kartais užviešpataudami jį. Tos aistros visos išvien lotyniškai vadinasi „coneupiscentia”; lietuviškai jas gal reikėtų vadinti aistringumu. Valgydami uždraustąjį vaisių, pirmieji gimdytojai tiek susilpnino savo protą ir valią, kad nešvarūs kūno geiduliai pasidarė stipresni už protą ir pagamino gėdą. Mes iš pirmųjų gimdytojų gavome jau apardytą prigimtį su silpnoka valia, su labai stipriomis aistromis. Taip susidarė, kad mums dabar lengvai atseina padaryti nuodėmę, o dorybė nesidaro be pastangų, be pergalėjimo savęs.

Kaip iš keturių sienų susidaro trioba, taip iš keturių minėtųjų ypatybių susidaro gimtoji nuodėmė. Kaip ant sienų būva stogas, taip ant gimtosios nuodėmės iškilo velnio viešpatavimas ant žmonių. Viso ko pamatas ir pradžia yra kaltė. Adomo kaltė buvo didelė, pilnai priklausanti nuo jo valios. Mūsų kaltė gimtoje nuodėmėje mažai priklauso nuo mūsų valios, bet šiek tiek priklauso, jei ne vienu, tai kitu aukščiau minėtu būdu.

Visos čia minėtosios ypatybės, žyminčios ir sudarančios gimtąją nuodėmę yra sunkios ir skaudžios. Jas bile kas pavadina bausmėmis. Tačiau jos yra veikiau keturi šonai tos nuodėmės, o ne bausmės už ją. Jei jas kas vadina bausmėmis, tai turi atsiminti, kad tai yra užsitrauktosios, o ne uždėtosios bausmės.

Pavyzdyje, kur minėtas beprotis sudegęs drauge su savo padegtąja trioba, bausmė užsitraukta paties to žmogaus, kurs kenčia ją. Gimtoji nuodėmė skiriasi nuo to, nes Adomas užsitraukė ir kentė, o mes neužsitraukę kenčiame. Čia geriau tinka pavyzdys neištikimojo tarnautojo, kuris susigriebdinęs kenčia pats ir kenčia jo vaikai.

Kalbant apie gimtosios nuodėmės prigimtį vis reikia atsiminti tas sąryšis, kokis yra tarp Adomo bei jo vaikų ir tarp visų žmonių.

Gimtosios Nuodėmės vaisiai.

Gimtosios nuodėmės vaisiai yra trys: negalėjimas užsipelnyti dangų šiame gyvenime, amžinas neregėjimas Dievo po mirties ir piktosios dvasios viešpatavimas ant žmogaus.

Negalėjimas pelnytis dangų begyvenant šiame pasaulyje yra tol, kol sieloj tebėra gimtoji nuodėmė. Tas negalėjimas buvo visatinas prieš V. Jėzui mirštant ant kryžiaus. Tada pasaulyje buvo tik dvi rūšys žmonių: žinojusieji tikrąjį Dievą ir stabmeldžiai, garbinusieji pramanytus dievus, arba ir visai negarbiausieji nieko.

Nors žydai žinojo tikrąjį Dievą, buvo gavę iš Jo Įstatymą ir gaudavo pamokų per pranašus, tačiau dangaus užsipelnyti negalėdavo nei geraisiais darbais. Abraomas, Jokūbas, Mozė, Dovydas ir daugybė kitų buvo nepaprastai geri žmonės, uoliai garbindavo tikrąjį Dievą ir net nepaprastai kilnių gerų darbų buvo padarę, bet tais darbais neužsipelnė dangaus. Jiems mirus jų sielos nepateko dangun. Drauge su Adomo ir Ievos, kuriuodu buvo gerą atgailą padarę, sielomis visų dorųjų Senojo Įstatymo žmonių sielos buvo paskanduose tol, kol Kristaus mirtis nuėmė nuo jų gimtosios nuodėmės kliūtį.

Stabmeldžiai nepažinojo tikrojo Dievo, Jo įstatymo jie nebuvo girdėję. Dorybės, pasišventimo ir ypač tikybos darbai tarp jų buvo reti. Įstatymo ir pranašų nemokinami, jie kas kart tolyn nutoldavo nuo tiesos ir doros. Tačiau žmonėmis jie nepaliovė buvę ir gerų, dorų darbų pasitaikydavo kartais tarp jų. Bet ir tie savo pasišventimu taip pat negalėdavo užsipelnyti dangaus. Jų mirusios sielos taip pat negalėjo regėti Dievo.

Šešioliktame šimtmetyje Mykolas Bajus (du Bay) sakė: „Visi stabmeldžių darbai ir nuodėmės ir visos filosofų dorybės yra ydos.” Pijus V tą Bajaus sakinį tiesioginiai pasmerkė 1567 spalio 1 d.1) Tridento Santaryba 1547 m. sausio 13 d. buvę paskelbus ištarmę: „J e i  k a s  s a k y t ų, k a d  v i s i  p r i e š

 

1) prop. 25; žiur. Denz. Bann. XI 1025.

n u t e i s i n i m ą  d a r o m i e j i  d a r b a i, n e p a i s a n t  k a i p  b ū t ų  d a r o m i, y r a  t i k r o s  n u o d ė m ė s, a r b a  p e l n o  D i e v o  n e a p y k a n t ą, a r b a  k a d  ž m o g u s  j u o  l a b i a u  n u s i d e d a  l a b i a u  r ū p i n d a m a s i s  p a s i r u o š t i  m a l o n e i, t a i  t e b ū n i e  a t m e s t a s. 1) Tarp nuodėmės ir darbo pelnančio dangaus karalystę dar yra tarpas, būtent gerieji darbai negalintieji jos užpelnyti. Dviejų reikia sąlygų, kad užaugęs žmogus galėtų danguje džiaugtis begaline laime, regėdamas Dievo veidą. Pirmoji sąlyga, kad turėtų antgamtinę pašventinančią malonę, antroji — kad turėtų gerų darbų. Tik kūdikis gali turėti pašventinančiąją antgamtinę malonę be gerų darbų, jei jis yra krikštytas. Užaugęs žmogus neišlaiko tos malonės, jei nedaro gerų darbų. Bajus savo amžiaus klaidatikiais sekdamas neganėtinai vertino geruosius darbus ir težiūrėjo tik antgamtinės malonės. Stabmeldžių ir nekrikštytų žydų gerieji darbai yra geri, bet nesant antgamtinės malonės, nepelno dangaus.

1) Sessio VI can. 7, Denz. Bannw. XI, 817.

Kūdikiai, mirusieji be krikšto, taip-gi neturi tos antgamtines malonės ir dėl to negali regėti Dievo veido. Tiek kūdikiai, tiek gerieji stabmeldžiai, tiek žydai ar turkai nepadariusieji stambaus nusikaltimo ir numirę, neregi Dievo veido dėl tos antgamtinės malonės neturėjimo, o jie jos neturi dėl to, kad yra užgimę su gimtąja nuodėme ir mirę be krikšto. Todėl gimtosios nuodėmės vaisius yra negalėjimas regėti Dievą.

Bet jie nekenčia pragaro kančių. Pragaro kančios yra bausmės ir tai uždedamosios. Dievas jas uždeda tiktai už sunkias nuodėmes ir tik už tas, kurias žmogus padaro liuosa valia. Todėl be krikšto mirusieji kūdikiai, dorieji stabmeldžiai ir žydai, jei išgyventų visą savo amžį, be stambios nuodėmės, Dievo veido neregėtų, bet nei pragaro ugnies nekentėtų. Kaip su vežimu negali pavažiuoti per jūrą ir laivu negali plaukti išilgai sauso plento, taip nei geriausiais gamtiniais darbais negali užsipelnyti antgamtybės, kurioje yra V. Dievo veido regėjimas. Vieta ir padėtis tų žmonių, kurie numirė be krikšto ir be stambios kaltės yra tiesioginis gimtosios nuodėmės vaisius.

Gimtosios Nuodėmės Visatinumas.

Šv. Paulius yra parašęs: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per nuodėmę mirtis ir taip į VISUS žmones mirtis perėjo, kuriame VISI nusidėjo.” 1) Kas skaito Senojo Įstatymo Šv. Raštą, kaip jame apsakyta pirmųjų dviejų žmonių laimė, paskui nuodėmė, paskui jųdviejų ir visų kitų žmonių ne vien vargai, bet ir nuodėmės, tas mato, jog Šv. Paulius tik trumpu sakiniu atkartoja, kas matyt iš visos žmonių giminės gyvenimo, būtent, kad gimtoji nuodėmė perėjo ant visų žmonių.

Vienas žmogus, skaitydamas šv. Raštą kartais suklysta, bet Bažnyčia nesuklysta, nes V. Dievas jai davė neklaidingumo dovaną. Taigi Bažnyčia Tridento Santaryboje V posėdyje 1546 m. birželio 17 d. paskelbė: „K a d  A d o m o  n u o d ė m ė, p r a d ž i o j e  b u v o  v i e n a  i r  g i m i m u, n e  p a v y z d ž i u, p e r d u o t a  t a p o  v i s i e m s  i r  k i e kv i e n a m e  y r a  s a v a. ” 2)

1)    Rom. 5, 12.

2)    Denz. Bannw. XI 790.

Ta taisyklė neapėmė tik dviejų žmonių ir išimčių iš jos daugiau niekad nebus. V. Jėzus neturėjo gimtosios nuodėmės dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai dėl to, kad Jo Asmuo buvo Dievo Asmuo, o nuodėmė negali siekti Dievo Asmens dar labiau negu karštas vanduo negali būti tuopat laiku kietas ledas. Vanduo gali ataušti, Dievas negali iki nuodėmės nusmukti. V. Jėzus visu kuomi buvo mums panašus tik ne nuodėme.1) Taip parašė šv. Paulius ir tas yra aišku kiekvienam išmintingam protui. Nei gimtoji nuodėmė negalėjo siekti V. Jėzaus, nes ji visgi yra nuodėmė. Mes prieš gimdami nežinome, kad nedera gimti be Dievo malonės. V. Jėzus prieš gimdamas turėjo pilną išminti ir žinojo viską. Jei jis būtų matęs, kad turi gimti be Dievo malonės, tai būtų negimęs.

Antra, V. Jėzus netaip užgimė kaip visi žmonės. Jis buvo vienos tik skaisčios ir nekaltos mergelės pradėtas iš Šv. Dvasios. 2) Kas gema. iš Adomo, tas iš jo atsineša ir gimtąją nuodėmę. Kas gema iš Šv. Dvasios, tas negali būti be Dievo malonės. Dievo malonė nesibūva su gimtąja nuodėme ir nuodėmė su malone.

Taip pat ir toji Mergelė, t. y. Švenčiausioji Marija, V. Jėzaus motina, išliko visai nepaliesta gimtosios nuodėmės. Tridento Santaryba tuo pačiu atveju, kada skelbė, jog visi žmonės ateina į šį pasaulį su gimtąja nuodėme, pridėjo pastabą: „T o j i  p a t i  Š v e n t o j i  S a n t a r y b a  p a r e i š k i a  n e t u r i n t  m i n t i e s  t o j e  i š t a r m ė j e, k u r  k a l b a m a  a p i e  g i m t ą j ą  n u o d ė m ę , a p i m t i  š v e n t ą  i r  n e s u t e p t ą  M e r g e l ę  M a r i j ą  D i e v o  m o t i n ą . ” 3) Praėjo trys

1)    Žyd. 4, 15.

2)    Uiuk. 1, 55.

3)    Denz. Bann. XI 792.

šimtai metų po to ir popiežius Pijus IX 1854 gruodžio 8 d. paskelbė, kad „Š v e n č i a u s i a  M e r g e l ė  M a r i j a  n u o  p a t p i r m o s  s a v o  p r a s i d ė j i m o  p r a d ž i o s  y p a t i n g a  D i e v o  m a l o n e  i r  i š m i n t i m i, a t s i ž v e lg i a n t  į  ž m o n i ų  g i m i n ė s  I š g a n y t o j o  J ė z a u s  K r i s t a u s  n u o p e l n u s, t a p o  v i s i š k a i a p s a u g o t a  n u o  g i m t o s i o s  n u o d ė m ė s  s u t e r š i m o. ” 1) Nors Šv. Marijos kūnas gimė ne iš Šv. Dvasios, tik iš tėvo ir motinos, tačiau Dievo Motinos siela turėjo išlikti nebuvus velnio vergijoje. Dievo Sūnus negalėjo gimti iš buvusios pragaro vergės.

1) Raštas "Ineriabilis Deus,” Denz. Ban. XI, 1641.

Įstatymas būva geras, kol jis naudingai tvarko daugelio žmonių veiksmus. Bet pasitaiko, kad įstatymas naudingas visiems ir visada, tampa kenksmingas vienu atveju pritaikomas vienam asmeniui. Tada reikia daryti išimčių, kurios vadinasi kartais privilegijomis, kartais dispensomis. Štai pavyzdis. Paūgėjusių bernaičių mokykla yra netoli sraunios ir gilios upės. Mokyklos vyriausybė griežtai uždraudė eiti mokiniams prie vandens ties ta vieta, kur upė labiau pavojinga negu kitur. Tas uždraudimas yra labai protingas. Bet štai vienas mokinys pamatė, kad jo mokytojas, kurs plaukė luotu iš kitos pusės, išvirto iš luoto ir skęsta. Ant kranto yra virvė su kumštiniu ratu. Reikia tik pribėgus tą ratą mesti skęstančiam ir jis pats išlips. Jeigu mokinys, pildydamas draudimą eiti prie upės, neišgelbėtų mokytojo, tai būtų nedora. Tokiais atvejais reikia išimties iš įstatymo.

Žmonių padėtis velnio vergijoje buvo blogesnė negu skęstančio žmogaus. Gimtosios nuodėmės įstatymas buvo naudingas, teisingas ir protingas visuomet ir visiems. Bet tik Dievo Sūnus tegalėjo išgelbėti žmones iš nuodėmės. Dievo išmintis buvo nustačius, kad tam tikslui Jis turi gimti žmogumi, bet iš moteriškės, kurią lietė nuodėmė Jis gimti negalėjo. Taigi reikėjo rinktis vieną iš dviejų: arba palikti žmonių giminę žūvant, arba padaryti išimtį gimtosios nuodėmės įstatyme. Dievas įvykdė tą antrąją galimybę.

V. Jėzus užgimė keliolika metų vėliau negu Marija. Jo Motina. Bet apie Dievo Sūnų Jo Dieviškos malonės jėga veikė plačiau negu keliolikos metų laikotarpis. Marija, kaipo Jo Motina, buvo artimiausia Jam. Taigi Jo malonė turėjo ją siekti Jo Motiną tada, kada ji turėjo prasidėti. Žmonių jėga nesiekia į praeitį anksčiau jų. Bet Jėzus buvo taip-gi ir Dievas. Kaipo Dievas Jis buvo amžinas. Jis buvo pirma negu Abraomas užgimė, tai buvo ir pirma Savo Motinos. Jis duodavo įkvėpimų pranašams, tai be abejonės turėjo duoti ir Savo Motinai malonę, kurios reikėjo Marijai, idant galėtų tapti tinkama motina Pačiam Malonių Davėjui.

Tarp V. Jėzaus ir Švenč. Marijos šitame dalyke yra tas skirtumas, kad gimtosios nuodėmės įstatymas V. Jėzaus neapėmė nei negalėjo Jo siekti. Mariją-gi tas įstatymas apėmė, bet jai padaryta tapo išimtis. Kitų išimčių nebuvo.

Šv. Jonas Krikštytojas užgimė be gimtosios nuodėmės, bet buvo pradėtas su nuodėme. Nuo jos jis pasiliuosavo trimis mėnesiais prieš užgemant ir šešiais mėnesiais po prasidėjimo, būtent, kuomet Šv. Marija, V. Jėzum nėščia, atėjo pas Šv. Elzbietą, šv. Jonas Krikštytojo motiną. Šv. Raštas taip sako: „Elzbietai išgirdus Marijos pasveikinimą, pradžiugo kūdikis jos viduriuose ir Elzbieta pasidarė pilna Šventosios Dvasios.” 1) Taigi Šv. Dvasia įėjus į Elzbietą, pripildė ne vien ją, bet ir jos kūdikį šv. Joną, suteikdama tokiu būdu pašventinančiąją malonę ir panaikindama gimtąją nuodėmę. Tą malonę kūdikis šv. Jonas taip pajuto, kad stebuklingai pašokėjo savo motinos viduriuose.

Keliais šimtais metų pirma to gyveno didis pranašas Jeremijas. Jam Dievas tarė: „Prieš sudarant tave iščiuje, žinojau tave, ir prieš tau išeinant iš motinos vidurių pašventinau tave.” 2) Iš tų žodžių numanu, kad ir Jeremijas užgimė jau su pašventinančia Dievo malone, t. y. kad gimtoji jo nuodėmė tapo prašalinta prieš jam užgemant. Bet jo prasidėjimas, kaip ir šv. Jono Krikštytojo, buvo su gimtąja nuodėme.

Taigi aišku, kad gimtosios nuodėmės įstatymas yra visatinas. Jis neapėmė tiktai V. Jėzaus, kuris neturėjo ir negalėjo turėti tos nuodėmės. Neapėmė Švenčiausios Marijos nes Dievas jai padarė išimtį, atsižvelgdamas į jos Sūnų. Visi kiti žmonės buvo tos nuodėmės paliesti ir tiktai du pranašai: Jeremijas bei šv. Jonas Krikštytojas tapo nuo jos paliuosuoti po prasidėjimo prieš užgimimą. Šiaip tiktai V. Jėzaus įstatytasis Krikšto sakramentas tepaliuosuoja nuo gimtosios nuodėmės. Taip mokino V. Jėzus, sakydamas: „Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, negali įeiti Dievo karalystę.” 3) Krikštas paliuosuoja mus iš velnio vergijos ir suteikia pašventinančiąją malonę. Krikšto galybė yra iš V. Jėzaus kraujo.

1)    Liuk, 1, 41.

2)    Jer. 1, f>.

3)    Jon. 3. 5.

Šešioliktame šimtmetyje Jonas Kalvynas (Calvin arba Chauvin) iš to padarė klaidingą išvadą, kad krikštytų tėvų vaikai gema be gimtosios nuodėmės. Keliais šimtais metų pirma Kalvyno buvo žmonių sakiusių, būk krikštytų tėvų vaikai turi gimti ir prasidėti be nuodėmės, nes gimtoji nuodėmė yra iš tėvų, o tėvai po krikšto neturi tos nuodėmės ir negali jos perleisti vaikams. Bet šitas protavimas yra tiek klaidingas, kad gimtoji nuodėmė yra iš pirmojo tėvo, būtent iš Adomo, o ne iš paskutinių tėvų. Krikštytieji tėvai gimdo vaikus kūnu, kūnuose tebėra ir mirtingumas ir aistringumas, nes krikštas to nepanaikina. Gimtoje nuodėmėje yra, nors nedaug, liuosos valios. Gimdymo veiksmu tėvai pareiškia tik valią gimdyti žmogų. Valia paliuosuoti gimusio kūdikio sielą nuo nuodėmės pasireiškia jo pristatymu Bažnyčiai, kad pakrikštytų. Kadangi gimtoje nuodėmėje maža yra asmeninės valios, tai užtenka, kad tėvai pareikštų valią už kūdiki ir Krikšto sakramentas Dievo vardu atpildytų trūkumus ir pakeltų į antgamtybę. Tridento Visatinė Santaryba 1546 birž. 17 d. paskelbė ištarmę: „J e i g u  k a s  s a k o, k a d  n e r e i k i a  k r i k š t y t i  k ū d i k i u s  k ą  t i k  g i m us i u s  i š      m o t i n ų į š č i ų, n o r s  t i e   k ū d i k i a i  b ū t ų  k i l ę  i š  k r i k š t y t ų  t ė v ų, a r b a  t a r i a, k a d  j i e  k r i k š t y j a m i  n u o d ė m ė m s  a t l e i s t i, t a č i a u  n i e k o  n e t u r i  i š A d o m o  p i r m o s i o s  n u o d ė m ė s, k a s  b ū t ų  r e i k a l i n g a  a t i t a i s y t i  a t g i m i m u  p l o v i m u  a m ž i n a j a m  g y v e n i m u i  p a s i e k t i, k a d a n g i  i š  t o  i š e i n a, k a d  K r i k š t o  ž o d ž i a i  n u o d ė m ė m s  a t l e i s t i  n e s ą  t e i s i n g i, b e t  k l a i d i n g i, t a i  t a s  t e b ū n i e  a t s k i r t a s . ” 1)

1) Sess. V, 4; Denz. Bann., XI 791.

6. Pirmasis Atpirkimo Pažadas.

Apsvarstę bausmes Dievo paskelbtas visiems pirmosios nuodėmės dalyviams, patyrę tos nuodėmės perėjimą ant mūs ir jos žalingumą, grįžkime vėl prie to įvykio, kada Dievas barė ir baudė pirmuosius nusikaltėlius.

Adomas ir Ieva buvo norėję prilygti Dievą, buvo užsigeidę patyrimu pažinti blogą. Dievo baudžiami juodu pamatė ir savo kaltės nedorybę ir jos žalingumą jiedviem bei visiems žmonėms. Paniekinę tėvišką Dievo valdžią, juodu pasijuto esą žiaurioje velnio valdžioje. Naujojo pono nelabumą juodu žinojo iš seniau; atsiminė ir tą, kad jis daug galingesnis už juodu ir jųdviejų vaikus, neduos žmonėms ištrūkti iš savo vergijos. Tą supratusiems pirmiesiems gimdytojams ir prakaitingas darbas, ir sopulingi gimdymai, ir pati mirtis išrodė maži sulyginus su ta amžinąja vergija. Juodu pasigedo Dievo malonės, kuri būtų padėjus kovoti su pragaru, bet tos malonės jau nebeturėjo, nes patys buvo ją paniekinę, imdami velnio klausyti, o ne Dievo. Kaip skaudu tada buvo jiedviem, kas apsakys?

Bet Dievas, bausdamas žaltį, sako: „Nesutikimą padėsiu tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo sėklos ir jos sėklos. Ji sutreikš tau galvą, o tu tykosi įgilti jai į kulnį.” 1) Lietuviškas žodis „nesutikimas” yra persilpnas. Lotyniškai čia pasakyta „inimicitiae, ” kurs reiškia nuolatinę kovą su piktumu. Taigi Dievas pasakė, kad tarp velnių ir žmonių bus nuolatinė kova su įnirtimu. Velnio sėkla reiškia pragaro dvasias; moteriškės sėkla reiškia žmones, gimusius iš jos. Sunkus ir nemalonus daiktas yra kova su neapykanta ir įnirtimu, bet visgi geresnis už amžiną vergiją be vilties išsiliuosuoti.

1) Gim. 3, 15.

Tolesnieji žodžiai dar labiau sustiprina viltį, nes sako, kad velnias tykos įkasti į kulnį, o moteriškės sėkla sutreikš jam galvą. Tai reiškia, kad velnias padarys žmonėms žaizdų, o žmonės sunaikins jį visai. Kitaip sakant, velnio ir žmonių kova pasibaigs kai žmonės laimės.

Pragaro žalčiui ta buvo didžiausia bausmė, nes jis buvo surengęs sau galutiną laimėjimą be kovos, o čia patyrė, kad kova bus ir baigsis jo pražūtim. Už tat pirmiesiems tėvams tie žodžiai atsvėrė visą bausmių skaudumą.

Apsigavęs velnias smarkiai stojo kariauti su žmonėmis. Žaizdų jiems padaryti jis pasirūpino kuo daugiausiai ir kuo skaudžiausių. Kainui, pirmajam Adomo ir Ievos sūnui, užgimus, velnias nukreipė jo širdį nuo Dievo ir nuo teisybės, paskui savo įtaka pasinaudodamas padarė, kad Kainas užmušė brolį Ablių. 1) Ievai ta buvo dvilinkai skaudi žaizda: vienas sūnus užmuštas, kitas žmogžudys. Adomas su savo žmona per ašaras suprato, kad ne visos jųdviejų sėklos, ne visi jųdviejų vaikai treikš galvą pragaro žalčiui, o bus tik vienas kas nors, kurs tą padarys kada nors vėliau.

1) Gim. 4, 8.

Velnias, labiau įvertindamas savo jėgas, gal, geriau už juodu suprato, kad tas pragaro pergalėtojas turės būti galingesnis už gryną žmogų, nes ir vieno ir visų žmonių jėgos mažesnės už pragaro galybę. Mes neturime žinios, ar mintijo apie tai Adomas su Ieva, ar juodu nujautė, kad Dievas sujungs Savo galybę su žmogumi ir galutinai pergalės velnią. Gal dar buvo likę jiedviem išminties šviesos tiek, kad tą suprato, o gal Dievas ir pridėjo tos išminties antgamtiniu būdu, idant juodu suprastų būsimą Dievo įsikūnijimą. Jeigu to pilnai ir nesuprato, tai visgi žinojo, kad galų gale pragaro vergija pasibaigs, nes Atpirkėjas bus. Didelė iš to paguoda laivo pirmiem nusikaltėliam jųdviejų varguose, didelė nauda mums.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1887659
Design by Joomla