Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

II. PIRMYKŠTĖ ŽMONIŲ LAIMĖ.

Nors „Apaštalų Sudėjime” nėra nieko minėta apie tai, koki buvo pirmieji žmonės, tačiau V. Jėzaus tikyba apima tą visa, ką Dievas buvo apreiškęs Senąjame Įstatyme, o to Įstatymo pirmoje knygoje aprašyta yra, jog pirmieji du žmonės buvo labai laimingi, jog juodu nebuvo gimę iš tėvų, bet pats Dievas buvo juodu sutvėręs. Tuos Šv. Rašto žodžius galima rasti pirmoje šito veikalo knygoje.1). Apaštalai į savo Tikybos Sudėjimą to neįtraukė dėl to, kad jie rūpinosi trumpai suimti tik tą, ką V. Jėzus buvo apreiškęs nauja. Mūsų pareiga yra tikėti ir tomis tiesomis, kurias Dievas buvo apreiškęs prieš V. Jėzui užgemant. Nors tų tiesų nėra užrašyta „Apaštalų Sudėjime,” bet jos yra įtrauktos į kitus vėlesnius tikybos išreiškimus.

Šitame straipsnyje mes kalbėsime: 1. apie tai, kad pats Dievas sutvėrė pirmuosius du žmones, 2. kad jųdviejų visa prigimtis buvo tobula, 3. kad prie prigimties Dievas buvo jiedviem pridėjęs antgamtinių dovanų, ir pats Save Dievas pasistatė žmonių tikslu, 4. kad juodu buvo dideliai laimingi.

1. Pats Dievas sutvėrė pirmuosius du žmones.

Pirmoje šio „Katalikų Tikybos” išdėstymo knygoje yra įrodyta, jog klysta kas sako, būk žmogus savaime išdygęs iš gyvulių vienomis tik gamtos jėgomis.2). Bet

1) I t. p. 138 ir 130.

2) I t. p. 143-180.

devynioliktame šimte metų buvo mokslininkų, gerai tikinčių į Dievą ir pripažįstančių Šv. Rastą, kurie bet-gi sakė, kad žmogaus kūną pagamino Dievo sutvertoji gamta, pamažėli tobulindama vabalus, žuvis, paukščius ir gyvulius iki kol iš jų padarė bezdžionę, o iš bezdžionės paskui, sulig Dievo nustatytąja tvarka, pagamindama žmogaus kūną, į kurį paskui Dievas įdėjo savo sutvertąją sielą. Šitos nuomonės laikėsi prancūzas Leroy ir vokietys Zahm. Ir vienas ir kitas savo pažiūras išdėstė tam tikrose knygose. Bažnyčios Vyriausybė jas ištyrus, uždraudė katalikams skaityti, pripažindama minėtųjų pažiūrų pavojingumą. Šitas Bažnyčios nuosprendis nėra galutinas, bet ieškantiems tiesos gana ryškus.

Šv. Tėvo įkurtai Šventajam Raštui aiškinti Komisijai buvo pastatytas klausimas, ar tas Šv. Bašto vietas, kur kalbama apie žmogaus sutvėrimą, galima kitaip aiškinti, negu išrodo kiekvienam tiesiog skaitančiam. Komisija 1909 birželio 30 d. atsakė kad ne. Ponų Leroy ir Zahm’o pažiūrų negalima suderinti su tiesiogine Šv. Rašte prasme.

Šv. Raštas šitaip sako: „Taigi V. Dievas padarė žmogų iš žemės dumblo ir jam į veidą įkvėpė gyvybės kvapą ir žmogus tapo gyvoji siela”. 1) Šitie žodžiai tarsi aiškiai rodo, kad pats Dievas padarė žmogaus kūną ir kad į jį įkvėpė sielą, kuri duoda kūnui gyvybę.

Iš Šv. Rašto žodžių matyt, kad Dievas, darydamas Adomui kūną, pavartojo medžiagą: žemės dumblą. Darydamas moteriškę Dievas pavartojo kitą medžiagą, būtent, Adomo šonkaulį.2) Kai kam rodosi, kad Šv. Raštas nebūtų minėjęs medžiagos, jei pirmųjų tėvų kūnai būtų buvę taip iš nieko sutverti, kaip kad Dievas sutvė-

1)    Gim. 2, 7.

2)    Gim. 2, 21.

rė dangų ir žemę. O jeigu Dievas pavartojo medžiagą, tai reiškia, kad Jis tik padėjo gamtos jėgoms įvykdinti tą, ką Dievas buvo joms užbrėžęs, būtent, pagaminti kūnus pirmąjai žmonių porai.

Šita pastaba yra labai svarbi, bet ji nerodo, kad Leroy ir Zahm’o nuomonė būtų teisinga. Juk ir vartojant medžiagą dar yra nors dvi galimybės. Pirmoji, kad gamta pati tiek buvo stipri, jog galėjo pagaminti žmogui kūną. Tą stiprybę Dievas būtų jai davęs, sutverdamas ją. Antroji galimybė buvo ta, kad pati gamta nebuvo gavus iš Dievo tiek jėgos, kad galėtų pagaminti žmogaus kūną, bet kad Dievas, suvartojęs visa, kas buvo gamtoje tinkama žmogaus kūnui, dar pridėjo ko trūko ir taip susidarė žmogaus kūnas.

Iš tų dviejų galimybių antroji daug arčiau tiesos, nes gamtos mokslai rodo didelį šuolį tarp bezdžionės kūno ir žmogaus. Matyt tą šuolį padarė tiesioginis Dievo veikimas. Jeigu Dievas, sutverdamas gamtą, būtų jai davęs galybę iš ne žmonių daryti žmones, tai gamta būtų daug kartų pagaminusi žmonių. Ji jų gamintų ir dabar, nes jos įstatymai nesikeičia. Tačiau dabar gamta žmonių negamina iš nežinomų, ir dagi matyt iš tų pačių mokslų, kad žmonių giminės pradžia šiame žemės pasaulyje tebuvo tik viena. Tik vieną sykį tereikėjo pagaminti pirmą žmonių porą, o tas pagaminimas vis-gi negalėjo būti be didelių jėgų, šiaip gamtai nereikalingų. Taigi geriau buvo neduoti tų jėgų gamtai. Taip Dievas ir pasielgė, Sau pasilikdamas pirmųjų žmonių padarymą.

Nors Dievas, sutverdamas įvairius daiktus ir darydamas vienus menkesnius, kitus geresnius, įvairius jų gerumo laipsnius gana arti sugretino, tačiau tarp grynai kūninio gyvulio ir dvasinės sielos liko tiek daug skirtumo, jog ir menkiausiai žmogaus sielai pats geidausiąs gyvulio kūnas dar buvo permenkas.

Nepaniekinus Šv. Rašto, negalima sakyti, kad pirmos moteries kūnas buvo gamtos jėgų padaras. Pripažinus-gi, kad Ievą pats Dievas tiesiog padarė, reikia pripažinti, kad ir Adomui teko ta pati garbė.

Senovėje buvo pasireiškusi spėlionė, būk pirmųjų mūsų tėvų kūnus padarė kokis nors angelas; bet ta nuomonė yra tuščia, nes nei Šv. Rašte to nėra pasakyta, nei šiaip kokiame nors moksle nėra nei nurodymo į tą pusę.

Šv. Tamas Akvinietis 1) ir kaikurie naujų laikų mokslininkai 9) sako, kad sutvėrimas sutvėrimą gali pagaminti tiktai gamtoje įsigyvenusiu būdu. Tiek angelas tiek piktoji dvasia yra sutvėrimai, todėl žmogų pagimdyti galėtų tik darydami įtakos į jo tėvus. Kadangi pirmieji žmonės negalėjo turėti tėvų, tai nei gerosios nei piktosios dvasios neturėjo į ką daryti įtakos, kad pagamintų juodu.

Iš to viso išeina, kad pirmieji du žmonės yra paties Dievo padaryti.

1) Sumina Theol. 1. q 92 a. 4. c.

2)   E. Hugon, De Deo Creatore et Gubernatore etc. Parisiis, Lethielleux
(Tractatus Dogmatici voi. V) p. 137.

 

2. Pirmųjų tėvų prigimties tobulumas.

a. Kūnas.

Prieš sutversiant Adomą ir Ievą V. Dievas paruošė vietą jiedviem gyventi. Tai buvo žemės rojus, visokių linksmybių pilnas. „Užveisė Viešpats Dievas iš pradžios linksmybių rojų... Ir užugdė Viešpats Dievas iš trąšios žemės visokių gražių pažiūrėti medžių ir skanių valgyti: net gyvybės medį rojaus viduryje bei gero ir blogo pažinimo medį.” 1) Keturios upės tą rojų gaivino. Aukso ir brangiųjų akmenų ten buvo, ir tai paties gerojo aukso. Visais gyvuliais žmogus galėjo naudotis ir visus medžių vaisius galėjo valgyti, išskyrus vieną medį. Leistųjų skintis medžių vaisių pilnai pakako abiem žmonėm maitintis. 2) Kūnas žmogui yra artimesnis už gyvenamąją vietą. Jeigu jau vietą Dievas taip rūpestingai įrengė žmonėms, tai dar rūpestingiau sudarė jiedviem kūnus. Iš to suprantame, kad pirmųjų mūsų tėvų kūnai turėjo būti taip geri, kaip tik gali būti žmonių kūnai.

1)    Gim. 2, 8. 9.

2)    Gim. Knyg. 2, 10-16; 1, 28.

Žmogus turėjo būti Dievo atvaizdas. Menkas būtų išėjęs atvaizdas, jei viena jo dalis būtų buvusi bloga. Kūnas yra žmogaus dalis. Jei tat kūnas būtų buvęs negeras, tai ir Dievas būtų negerą pasidaręs atvaizdą šiame pasaulyje.

Bet Dievas negerų daiktų nedaro. Visa ką Jis daro išeina tiek gera, kiek daromojo dalyko prigimtyje gali tilpti gerumo. Dievas, tiesa, nedavė žmogui angelo gerumų, bet užtatai suteikė visus žmogiškosios prigimties gerumus: ir sveikatą, ir grožybę, ir stiprybę, ir miklumą ir k. t.

Gražumo Dievas nesigailėjo kalnams, upėms, ežerams, girioms, klonims ir kitiems negyviems daiktams. Taigi reikia numanyti, kad ir pirmiesiems žmonėms to gražumo Dievas suteikė tiek daugiau, kiek labiau Jis juodu mylėjo už negyvąją gamtą.

Pirmieji mūsų tėvas ir motina pirma savo gyvenimo diena susyk buvo užaugusio žmogaus stiprume. Dievas nesutvėrė jųdviejų kūdikiais, nes kūdikius reikia auklėti, o nebuvo kas juodu auklėja. Nesutvėrė jųdviejų seniais, nes senatvė turi daug mažiau gerumų už jaunatvę, o Dievas davė Adomui ir Ievai visus žmogaus prigimties gerumus. Iš to matyt, kad juodu buvo subrendusios jaunatvės gerume.

Žmogaus gyvybės jėgas mažina šios žemės vargai. Dabar žmonės turi išradę visokių prietaisų tiems vargams mažinti. Yra daug gydytojų ir vaistų, kovojančių su ligomis. O vis-gi žmogaus gyvybė sunyksta per 80 ar 90 metų ir žmogus miršta. Pirmieji du žmonės neturėjo nei vaistų nei kitokių išradimų, nei patogumų, palengvinančių gyvenimą. Tačiau Dievo sutvertasis Adomo kūnas išgyveno devynis šimtus trisdešimts metų, 1) t. y. dešimtį kartų ilgiau negu dabar gyvena stipriausieji žmonės.

Dievas liepė Adomui dirbti, saugoti rojų ir viešpatauti ant visų gyvulių. Adomas nebūtų galėjęs dirbti jei nebūtų buvęs užaugęs, jis nebūtų užvaldęs gyvulių, jei nebūtų turėjęs nepaprastos stiprybės daugiau už mus, šių amžių žmones. Nors ir mes viešpataujame ant gyvulių, bet tas viešpatavimas mums liko iš senovės. Adomui reikėjo jis įgyti.

Ko mes šiandien neturim, tą turėjo pirmieji mūsų gimdytojai, kol buvo nenusikaltę: liga ir nuovargis nesiekė jųdviejų. Tuodu dalyku ir mirtį žmogus pažino tik tada, kada nuodėmę padarė, o prieš nuodėmę to viso nebuvo žmonėms.

Įsakymas dirbti ir saugoti rojų buvo duotas pirma negu nuodėmė atsirado, 2) bet tas darbas ir saugojimas nuovargio nedai'ė ir buvo malonus. Dar ir dabar mylinčiai motinai neveržia rankų jos vaikelio sunkumas.

1)    Gim. 5, 5.

2)    Gim. 2, 15.

Stora pradalgė sultingoje pievoje maloni šienpjuviui, jei jis jos savininkas yra. Dar yra malonumo kaikuriuose darbuose, bet nemanau, kad nors vienas būtų išvengęs darbo prakeikimo.

Kaip visų žmonių, taip ir pirmųjų dviejų kūnai turėjo būti išvien su sielomis. Taigi tokis kūno dalių sutvarkymas buvo geriausias, kuris labiausiai tiko veikti drauge su siela. Būdamas iš medžiagos, kitaip sakant, iš materijos, žmogaus kūnas turėjo tinkamų neatidalinamų nuo medžiaginės prigimties, bet to negalima vadinti nei trukumais. Mes nežinome kiek svarų svėrė Adomo kūnas, bet žinome, kad svėrė. Kai kam gal rodytis, kad sunkumas yra trukumas, bet kūno negali būti be svorio, todėl ir pirmųjų tėvų svoris nebuvo trukumas.

Ragai yra geras ginklas jaučiams, uoslė labai naudinga šunims, sparnai paukščiams. Adomas su Jėva neturėjo nei ragų, nei sparnų, o ir uoslė jųdviejų, veikiausiai, nebuvo taip smarki, kaip gyvulių, bet tie daiktai nepagerina ir nepalengvina sielai jos uždavinių kūne. Norint šitos rūšies visus gerumus sukrauti į žmogaus kūną, būtų reikėję į jį sudėti dramblio, bangžuvės, tigro, liūto ir net kirmėlės savybes. Tą bedarant priešingų kita kitai savybių labai didelė kupeta būtų susikrovusi žmoguje. Priešingumai visuomet būva palinkę atsiskirti vieni nuo kitų. Norint juos laikyti krūvoje, būtų reikėję prie jų pridėti tą, kas vienija, kaip kad šulus aptraukia lankais, idant jie laikytųsi išvien. Medžiagos gerumų pastovumas žmoguje būtų užėmęs pirmąją vietą, o sielos reikalai būtų nuslinkę tolyn. Kaip amatninkas, darydamas piūklą, nebando į jį įtraukti stiklo gerumų, taip ir Dievas, rengdamas žmogui kūną, ne viską į jį sukimšo, o tik tą, kas geriausiai tiko bendram sielos ir kūno gyvenimui.

Daugelis peikė žmogaus kūną, kad žiūrint į žvaigždes reikia dėtis prie akių žiūronus, kad norint čiuožti reikia po kojomis pasisegti pačiūžas, norint greitai nuvykti tolyn, reikia užsisėsti ant arklio, arba ant mašinos. Tačiau žmogus beveik negalėtų gyventi, jeigu Dievas būtų kojų vietoje prisegęs prie kūno apačios automobilį, o prie pečių lėktuvą ir prie akių žiūronus po 100 santimetrų pločio. Su tais žiūronais negalėtume matyti arti esančių daiktų, padidinančiais stiklais negalėtume naudotis visai ir nežinotume viso smulkyčių daiktų pasaulio, kurį parodo mikroskopai, ir nebeapsigintume užkrečiamųjų ligų nes jie mums parodė tų ligų priežastį ir išmokino gintis. Dievas, neduodamas mums tų kūninių tobulybių, davė kūną, galinti naudotis įvairiais įrankiais reikale, atidedant juos į šalį, kada jų nebereikia. Pats didžiausias gerumas, duotas kūnui, buvo tas, kad jame galėtų gyventi protas, išrandąs tuos prietaisus ir tobulinąs juos be paliovos. Prietaisais žmogus sustiprina savo jautulius į tą šalį kur reikia. Reikiant ištirti smulkiausius daiktus, prisistatome prie akių padidinančius stiklus ; reikiant pamatyti toli esančius didelius daiktus, imame žiūronus. Akis geriausia yra tuomi, kad gali naudotis abejais instrumentais, nors jie nepaneši vieni į kitus.

Pirmųjų tėvų kūnai rojuje nežinojo skausmo. Visa kas galėjo tiem kūnam kenkti buvo prašalinta. Nei vabalai, nei šliužai negylė, nei žvėrys nekando, nes ant visų gyvų daiktų pirmieji tėvai viešpatavo. Ypatinga Dievo globa saugojo rojaus gyventojus nuo šalčio, karščio nepatogumų, nuo žaibų ir kitokių nelaimių. Juodu patys savo proto rūpestingumu apsisaugodavo nuo susižeidimo į akmenis, medžius ir kitus kietus arba šiaip kenksmingus daiktus.

Nei baimės, nei pykčio, nei kitų širdį ardančių jausmų juodu nežinojo. Nors rojuje buvo vynuogių ir lengva buvo iš jų pasidaryti svaigalas, tačiau pirmieji tėvai neturėjo nei mažiausio patraukimo prie to, nes svaigalai yra kenksmingi, o nuo jųdviejų toli buvo tas visa, kas kenkia žmogaus tobulybei. Jųdviejų jausmų tvarkingumas matyt iš to, kad būdami nuogi, nejautė nešvarių geidulių ir skaistybė viešpatavo abiejose širdyse.

Juodu turėjo visų gerųjų jausmų. Linksmybė ir džiaugsmas buvo jiedviem gyventi ir dirbti rojuje. Juodu gėrėjosi gamtos gražumais ir karštai mylėjo Dievą, už ką buvo sutvėręs tą visa. Ir viens kitą juodu mylėjo tikra, skaisčia artymo meile. Jųdviejų širdys būdavo pilnos kilniųjų jausmų, kuriais žmogus tobulėja.

Šv. Raštas aiškiai sako, kad valgio jiedviem reikėjo, bet rojaus medžiai tiekdavo to užtektinai. Ir Dievas buvo liepęs valgyti vaisių nuo visų medžių, išskyrus vieną. 1) Taip pat Šv. Raštas sako, kad Adomas miegojęs. 2) Ir valgis ir miegas yra žmogaus prigimties dalykai, o žmogiškoji prigimtis pirmuose mūsų gimdytojuose buvo pilna. Nei valgis nei miegas skausmo nedarė, bet dar priešingai didino jėgas darbui.

1) Gim. 2, 16. 17.

2) Gim. 2, 21.

Bedirbdamas žmogus dalį savo jėgų sudeda į darbą. Jei valgis ir miegas nebūtų atnaujinę tų jėgų, tai suirimas būtų turėjęs pasidaryti kūne, o tas suirimas vadinasi liga. Tačiau Dievas apsaugojo pirmuosius žmones ir nuo trumpų skausmų ir nuo ligų tiek sopulingų, tiek nesopulingų.

Visi iki šiol minėtieji gerumai teko pirmų dviejų žmonių kūnams dėl to, kad pats Dievas buvo juodu sutvėręs ir tuodu kūnu padaręs taip gerai, kaip tik kūnai gali būti geri, nepalikęs jūdviejuose nei jokių trukumų. Nesant trukumų nėra nei ligų.

b. Nemarumas.

Katalikų Bažnyčia aiškiai mokina, kad pirmieji tėvai nebūtų mirę, jei nebūtų padarę nuodėmės. Tas mokslas yra paties Dievo apreikštas. Šv. Raštas sako, kad Dievas tarė Adomui: „Nuo gero ir blogo pažinimo medžio nevalgyk: nes kurią dieną valgysi nuo jo, mirte numirsi.” 1) Taip pat ir Ieva pati sakė:    „Nuo medžio esančio rojaus viduryje Dievas liepė mudviem nevalgyti ir nelytėti jo, kad kartais nenumirtuva.” 2) Ir Naujajame Įstatyme šv. Paulius rašo: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į šį pasaulį ir per nuodėmę mirtis.” 3)

1)    Gim. 2. 17.

2)    Gim. 3, 3.

3)    Rom. 5, 12.

Bet buvo žmonių kitaip maniusių, ir štai kaip protavusių: Adomo bei Ievos kūnai buvo sudėti iš daugelio įvairių medžiagos dalelių, kurios nuolatai juda ir ilgainiu skiriasi vienos nuo kitų. Del to miršta kitų žmonių bei gyvulių kūnai, dėl to būtų turėję mirti ir pirmieji tėvai. Mirtingumas yra pačioje žmogaus prigimtyje: juodu būtų buvę nežmonės, jei būtų buvę nemarūs. Dabar žmonės turi visą žmogišką prigimtį, o neturi nemarumo. Tai jo žmonės neturėjo iš prigimties ir prieš nuodėmę padarant. Tas dovanas, kurias Dievas buvo suteikęs pirmiesiems tėvams iš malonės, mes atgavome po V. Jėzaus mirties, bet nemarumo neatgavome, tai matyt, kad nei malonė nebuvo suteikus nemarumo Adoniui su Ieva. Jeigu nei iš prigimties, nei iš Dievo malonės juodu nebuvo gavę nemarumo, tai jo nė neturėjo. — Nors šitas protavimas išrodo gana sklandus, vis-gi jis yra klaidingas.

Gyvulių prigimtis, tiesa, yra tokia, kad mirtis jiems tenka savaime, be jokios jų kaltės. Taip pat ir medžiai nudžiusta nenusidėjo. Bet yra skirtumo tarp augalų bei gyvulių, iš vienos pusės, ir žmonių — iš kitos pusės. Žmogaus prigimtį Dievas sustatė ir galėjo į ją įdėti dovanų daugiau ar mažiau. Tarp tų sudėtųjų į prigimtį ypatybių galėjo būti ir nemarumas. Dabar žmonės turi žmogišką prigimtį, bet su trukumais, o pirmieji gimdytojai prieš nusikalstant turėjo ją be trukumų, todėl juodu turėjo ir nemarumo dovaną.

Del V. Jėzaus nuopelnų mes atgauname visa, ko Adomas neteko per nuodėmę, bet ne susyk. Ir mūsų kūnai kelsis iš kapų, ir nebemirs daugiau. Tada jie neturės nei aistrų, kurios šiandien mus vargina ir po krikšto. Atpirktieji žmonės jaučia ir darbe sunkumą, nors darbas prieš nuodėmę žmonių nevargindavo. Taigi nemarumas pirmiesiems tėvams galėjo tekti ir iš prigimties ir iš Dievo malonės. Mirtingumas nedaro žmogaus esmės. Mūsų esmė susideda iš kūno ir iš sielos. Kas turi kūną ir protingą sielą, tas yra žmogus. Dėlto tikri žmonės buvo Adomas su Ieva rojuje. Tikri žmonės būsime ir mes, kai atsikėlę iš numirusių būsime nemirtingi. Taigi pirmieji du žmonės galėjo būti nemarūs, o Šv. Raštas liudija, kad juodu buvo toki. Mes neturime pagrindo abejoti apie tai.

Sunkiau yra susekti iš kur buvo tas jųdviejų nemarumas: ar iš to, kad Dievas juodu sutvėrė, ar iš prigimties, ar iš antgamtinės malonės. Rodosi, kad ne iš antgamtinės malonės, nes Šv. Rašte pasakyta, kad po nuodėmės Dievas nedavė Adomui ir Ievai valgyti gyvybės medžio vaisių, kad negyventų, amžinai.1) Iš to spėjama, kad pirmųjų tėvų nemarumas rojuje buvęs ne iš prigimties, nei ne iš antgamtinės Dievo malonės, o iš gamtinio gyvybės medžio. Kas netiki Šv. Raštu, tas gali ir nepripažinti, kad žmogaus nemirybė galėtų būti iš medžio vaisių valgymo. Bet gamtos mokslai mūsų laikais parodė, jog didelę daugybę ligų sukelia mažulyčiai nematomi vabaliukai ir grybeliai, kuriuos vadina bacilomis, vibrionais ir kitokiais vardais. Jei žinotume, kad ligų perų pradžia buvo gero ir blogo pažinimo medyje, o gyvybės medžio vaisiuje buvo syvų neduodančių tiems perams veistis, tai galėtume sakyti, kad nemarumas buvo skirtas žmogaus prigimčiai, o pats žmogus sau mirtį pasidarė, valgydamas uždraustą vaisių, nors žinojo, kad su tuo valgymu surišta jo mirtis.

1) Gim. 3, 22.

Mums gali rūpėti, kodėl Dievas nusikaltusiam žmogui pavydėjo gyvybės medžio vaisiaus, kodėl nenorėjo leisti išvengti mirties? Bet mes žinome, kad Dievas nieko niekam nepavydi. Jis nedavė žmogui naudotis gyvybės medžiu po nuodėmės dėl to, kad tas būtų išėję žmogui į dar didesnę nelaimę. Šiandien, po tokios daugybės tūkstančių metų, praėjusių nuo anos nelaimingos dienos, mes negalime tikrai atspėti Dievo tikslų, bet spėlioti be tikrybės vis-gi dar galime. Adomas su Ieva po nuodėmės suvalgę gyvybės medžio vaisių būtų nemirę ir būtų nejutę viso baisumo tų sėkmių, kurias jųdviejų nuodėmė nešė žmonių kūnams. Kūnai būtų buvę išgelbėti. Bet gyvybės medžio vaisius nebūtų galėjęs atitaisyti tų nelaimių, kurias jųdviejų nuodėmė nešė jųdviejų ir jų dviejų vaikų sieloms. Tas valgymas nebūtų atitaisęs aistrų, kurios įsigalėjo žmonėse paragavus uždraustojo vaisiaus.

Gyventi amžinai su aistromis su pražudytomis sielomis, būtų buvusi didesnė nelaimė negu mirtis. V. Dievas rengė atpirkimą: ir sieloms, ir aistroms, ir mirčiai, dėl to, turbūt, nedavė tenkintis vienu tik dalinuoju atpirkimu, mirties sustabdymu. Aistrų valdomi, mirties neturėdami bijotis žmonės, veikiausiai, nebūtų naudojusi sielų atpirkimo priemonėmis, nors Dievas būtų jų ir tiekęs. Tą matydama V. Dievo amžinoji išmintis meilingai padarė, neprileisdama nusikaltusių žmonių prie gyvybės medžio.

Šv. Augustinas sako, o šv. Tamas Akvinietis pritaria:    „Valgio turėjo žmogus (rojuje), kad ne alktų, gėralo, kad ne trokštų, o gyvybės medis buvo tam, kad senatvė nesuardytų.” 1) Du Didžiausieji Bažnyčios mokytojai, turbūt, mintijo, kad pirmųjų tėvų nemarumas rojuje darėsi žmogaus prigimtį sustiprinant gamtos dėsniu — gyvybės medžio vaisium. Ta jųdviejų mintis ir šiandien teisinga. Prigimties ir gamtos suderinimas buvo Dievo dovana žmogui. Ją Dievas davė tada, kada Adomą sutvėrė. Bet duodamas nemarumą žmogui V. Dievas dar neiškėlė jo iš kūninių sutvėrimų eilės, nepaaukštino į Savo vaikų skaičių. Todėl, man rodos, kad pirmųjų tėvų kūnų nemarumas nebuvo antgamtinė malonė, o brangiausia ir aukščiausia, antgamtybei arčiausia gamtinė dovana kūno srityje.

   1) Sum. Theol. I q. 97. a. 4 c. ir De Civitate Dei XIV, 26.

e. Sielos tobulybė.

Pirmoje šio rašto knygoje 2) išdėsčiau, kad žmogus turi sielą. Dabar lieka paaiškinti, kad pirmųjų tėvų sielos rojuje buvo taip geros, kaip tik sielos prigimtis gali būti gera. Siela pasireiškia proto veiksmais, atminties žiniomis ir valios norais. Todėl ir čionai kalbėsime pirmiau apie tai, kaip šviesų protą turėjo Adomas ir Ieva prieš nuodėmę, o paskui apie tai, kaip gera buvo judviejų valia.

 2)  I t. 171-180 p.

P r o t o  gerumas pareina nuo to, kaip daug jis žino reikalingų daiktų ir kaip teisingai jis daro išvadas iš žinomųjų tiesų. Nereikalingų daiktų žinojimas retai pagerina išmintį, dažnai tik pildyte ją užpildo, kartais trukdo reikalingąjį žinojimą. Kalbėdami tad apie Adomo išminti, mes nekalbėsime apie tuštųjį nereikalingų daiktų žinojimą. Galime net sakyti, kad jis nežinojo kiek kokios rūšies akmenukų buvo tose keturiose upėse, kurios bėgo per rojų. ‘Tuščias būtų daiktas teirautis, ar Adomas žinojo, kiek bus gyventojų Kaune 1929 m. po Kristaus, nes tas žinojimas buvo jam be naudos. Rimtesnis dalykas būtų klausti, ar Adomas žinojo visus tuos technikos išradimus, kuriais mūsų amžius taip didžiuojasi. Bet ir čia galime spėti, kad šie daiktai Adomo laikams netiko ir jo išmintyje būtų buvę be reikalo, taigi jų jis, veikiausiai, nežinojo.

Bet mes galime neklysdami sakyti, kad jisai žinojo visa, kas jam ir jo laikams buvo naudinga žinoti. Pasaulio, žemės ir joje esančiųjų daiktų pradžią, žmonių giminės kilmę, santykius su dvasių pasauliu pirmieji mūs tėvai žinojo aiškiai, įsakmiai ir tvirtai. Būdami žemės valdovai juodu, veikiausiai, žinojo ir gamtos jėgas veikiančias į žemę ir tos žemės santykius su žvaigždžių pasauliu.

Šv. Raštas sako:    „Taigi Viešpats Dievas, padaręs iš dirvos visus žemės gyvūnus ir visus dangaus lakūnus, atvedė juos pas Adomą pažiūrėtų, kaip juos vadins: nes visos gyvosios sielos kaip Adomas pavadino taip ir yra jų vardai. Ir pavadino Adomas savais vardais visus gyvulius ir visus dangaus sparnuočius ir visus žemės žvėris.” 1) Adomas turėjo žinoti kiekvienos gyvulių ir paukščių veislės panašumus ir skirtumus, kad galėtų jiems paskirti vardus. Vardai buvo tinkami, nes jie ir liko toki, kokius jis buvo paskyręs.

1) Gim. 2, 19. 20.

Iš to matyt, kad Adomo atmintyje buvo tokia daugybė žinių apie gyvulius, kokia yra jų įvairybė, o ta įvairybė yra taip didelė, jog dabar sudaro visą zoologijos mokslą. Pripažinus tą, ką Šv. Raštas minėjo apie gyvulius, reikia manyti, kad ir apie augalus Adomo žinios buvo nemažesnės. Su augalais jis turėjo darbo nemažiau kaip su gyvuliais, ypač kad augalais ir maitinosi. Taip pat ir apie negyvąją gamtos dalį, apie orą, vandenį, akmenis, geležis ir kitokius daiktus jis turėjo žinių pilnybę.

Artimiausia Adomui buvo žmogaus prigimtis ir apie ją jis turėjo daugiausiai naudingiausių žinių. Anatomai, fiziologai ir kiti mūsų kūną tyrinėjantieji mokslininkai daug smulkmenų suseka. Adomas, veikiausiai, turėjo visas stambiausias žinias, kurias iš tų smulkmenų galima bus išvesti, kada jos jau bus visos surinktos. Jo mokslas, skyrėsi nuo dabartinių mokslininkų žinojimo, bet nebuvo menkesnis, o pilnesnis.

Angelai neturi kūno, negali turėti nei akių. Vieni kitus jie regi išmintimi. Adomo regėjimas buvo kūninis, kaip ir mūs, taigi jis matydavo tą, ką akys gali matyti. Angelai nematomi kūno akims ir jų Adomas nematydavo. Bet jis žinojo, kad angelų yra, ir kas jie yra. Protu jis susižinodavo su jais, kiek jam reikėdavo ir apie juos jis turėjo daug daugiau žinių, negu mes dabar turime.

Dievą matyti veidas į veidą žmonės galės, kurie gerai užbaigs šį gyvenimą. Tokis Dievo regėjimas yra šventųjų laimė danguje. Adomas su Ieva dar nebuvo užsipelnę tos laimės, todėl juodu Dievo veido neregėjo, būdami rojuje. Bet žmogus gali pažinti savo Sutvėrėją iš Jo darbų. Tas pažinimas Adomui buvo juo lengvesnis, nes pirmojo žmogaus protas buvo šviesesnis negu dabar žmonių protai. Pats Adomas buvo tiesiog Dievo sutvertas ir žinojo visą savo atsiradimą. Jei suolas protą turėtų, tai lengvai pažintų dailidę, kurio padarytas yra. Adomas protą turėjo ir pažino savo Sutvėrėją. Jį pažino pirmieji gimdytojai dar ir dėl to, kad jiedviem pats Dievas daug daiktui apreiškė, daug žinių suteikė. Ir apie Save Dievas žinių nespulėjo pirmiesiems žmonėms.

Mes tik negalim sakyti, kad juodu žinoję, jog Dievas yra Trimis Asmenimis. Šv. Trejybės žinojimas, veikiausiai, yra pirmą kart V. Jėzaus žmonėms atneštas. Ir kitas svarbiausias Kristaus tikybos tiesas Dievas, man rodos, nebuvo apreiškęs pirmiesiems gimdytojams. Vis-gi Adomo žinių apie Dievą gausumas ir aiškumas buvo tokis, kad mūsų šiandieninis mokslas neprineša iki to dalyse neliečiančiose Kristaus apreiškimo.

Visa daugelio dabartinių mokslininkų žinijos pilnybė teko Adomui dėl to, kad Dievas jį sutvėrė užaugusiu ir išauklėtu žmogumi. Duodamas jam užaugusiojo asmens rankų stiprybę, Dievas davė ir suaugusius smegenis, nepalikdamas juos tuščius. Dievas juos pripildė žiniomis taip, kaip tik galima pripildyti geriausiai. Kad mokytas turtingas inžinierius sumaino žemės sklypais su savo kaimynu bemoksliu vargšu daržininku, pasižadėdamas jo triobas pastatyti naujai kitoje vietoje, tai tas triobas pastato daug geresnes ir gražesnes negu galėtų padaryti pats savininkas. Taip ir Dievas, atstodamas Adomui mokslų ėjimo amžį, teikė pirmąjam mūsų tėvui tiek žinių, kiek negalėtų duoti nei geriausioji pasaulio mokykla. Taip pat ir dėl tos pačios priežasties Dievas padarė ir Ievai. Mokslu ir protu ji buvo lygi savo vyrui.

 A t m i n t i s  žmonėse buvo dvejopa: kūninė ir protinė. Kaip viskas Adomo prigimtyje buvo kuogeriausia, taip ir abidvi atmintys. Mes šiandien negalime atskirti vienos nuo kitos, prisimindami tuos dalykus, kuriuos jis žinojo. Dažnai tą patį daiktą prisimena ir kūninė ir dvasinė atmintis. Mes žinome, kad Adomas visiems gyvuliams paskyrė vardus, ir kad sykį paskirti tie vardai taip ir liko. Reikėjo nepaprastai didelės atminties tam, kad liktų galvoje kiekvieno sykį matyto gyvulio išvaizda ir jam vieną kart paskirtas vardas.

Daiktų vardai sudaro medžiagą kalbai. Mums ilgai trunka išmokti seniai žmonių sudarytos kalbos, o Adomas su Ieva turėjo pasigaminti kalbą. Kalbotyros mokslo žinovai teisingai sako, kad daug lengviau yra išrasti painiausią mašiną, negu sustatyti kalbą. Ištisos tautos šimtais metų išsidirba sau kalbas. Pirmieji mūsų gimdytojai tą darbą atliko dviesia labai trumpu laiku. Dievui sutverus Ievą, Adomas jau prakalbėjo į ją. 1). Ne viena atmintis sudaro kalbą: joje veikia ir išmintis. Abi jiedvi buvo tobulos pirmuose mūsų tėvuose.

1) Gim. 2, 23.

 V a l i a.  Palietus paparčio šakutės viršūnę, visa šakelė nudžiūsta. Taip pat jautri yra žmogaus valia. Jai truputį sugedus, genda ir visa žmogaus prigimtis. Valia yra aukščiausia ir lepiausia žmogaus dvasios ir visos jo prigimties gale. Lepiausia ji yra ne dėl to, kad reikėtų ją lepinti, o dėl to, kad dažnai ir greitai sugenda, jei tik žmogus nesergsti jos. Ne lepinti ją reikia, o saugoti.

Kaip atmintis žmoguje yra dvejopa: kūninė ir dvasinė, taip ir norų mumyse atsiranda iš kūno ir iš dvasios. Iš kūno atsiradusieji norai vadinasi tiesiog norais. Dvasios norai kyla iš mūsų sielos, kurios jėga, gaminančioji juos vadinasi valia. Jos uždavinys yra vienus norus vykdinti, kitus ne. Valia vykdanti vienus tik gerus norus yra, gera, o vykdančioji bloguosius yra nelaba. Dažnai būva nepastovių valių, svyruojančių tarp gero ir blogo, labiau palinkusių į vieną, arba į kitą pusę.

Gera valia visuomet būva išvien su išmintim, nes šioji jai parodo kas yra gera. »Gerai valiai neužtenka gero žingsnio ir gero noro: dar reikia ir jėgos geram norui įvykdinti.

Pirmųjų mūsų tėvų kūnai, paties Dievo padaryti, ir visos tų kūnų dalys buvo geros, todėl ir norai iš kūno kildavo tiktai geri. Adonio ir Ievos protai, aiškūs ir šviesūs, gražiai ir gerai mintydavo apie tolimesnesniuosius daiktus, dar geriau ir gražiau įvertindavo patys savo kūno norus. Geri kūno norai geros išminties apsvarstyti pakildavo į aukščiausią jųdviejų sielos galią — į valią. Toji visuomet norėdavo tik to, kas yra gera. Trukumų nebuvo žmogaus kūne, klaidų nebuvo jo prote, blogo nebuvo jo valioje vis dėl tos pačios priežasties, kad pats Dievas buvo sutvėręs ir kūną, ir protą, ir valią.

Kaip elektros jėgą galime pavartoti arba žiburiams žibinti, arba valgiams virti, arba dulkėms rinkti iš ąslos, arba mašinoms sukti, arba kitiems tikslams, taip ir žmoguje visuomet yra jėgų, kurias valia pavartoja savo tikslams vykinti, bet reikia, kad valia galėtų pasiekti tas jėgas. Kuomet gerai sutvarkyta žmogaus prigimtis, tuomet jo valia visuomet gali pavartoti savo sielos ir kūno jėgas, kad įvykintų savo tikslus. Pirmųjų žmonių prigimties ir dalis kiekviena buto kuogeriausia, ir jų sutvarkymas buvo tobuliausias, nes pats Dievas jas suderino. Todėl pirmųjų žmonių valia turėjo priemonių įvykinti tą, ką norėdavo.

Dabar žmonėms geruosius valios norus dažnai sutrukdo trys kliūtys: I-a savųjų kūno aistrų smarkumas, 2-a visuomenės blogoji tvarka ir 3-ia piktosios dvasios žabangai. Pirmiesiem žmonėm nei vienos kliūties nebuvo. Piktoji dvasia pirmą kart ėmė gundyti Ievą, kad paragautų uždrausto vaisiaus. Prieš tai velnias nebuvo gundęs žmonių. Visuomenės kitokios nebuvo, tiktai vienu du žmonės. Tikrų blogųjų aistrų jiedu neturėjo, nes ir iš kūno, ir iš sielos jiedviem kildavo tik gerieji norai. Trumpai sakant, Adomo ir Ievos valia buvo kuogeriausia ir kuostipriausia, be mažiausio palinkimo į blogą.

Toji valia buvo pilniausiai liuosa. Neturėdami palinkimo Į blogą pirmieji gimdytojai vis-gi turėjo galimybės elgtis blogai. Jųdviejų valia nebuvo rište pririšta prie gerumo. Juodu žinojo, jog yra skirtumo tarp gero ir blogo. Parodęs gero ir blogo pažinimo medį, Dievas davė jiedviem suprasti, jog blogumo yra, tik to blogumo nereikia vykinti. Tąja mintimi Dievas jiedviem ir uždraudė valgyti minėtojo medžio vaisių. Gero ir blogo skirtumą juodu žinojo protu, bet nežinojo prityrimu. Pažinti, ar nepažinti blogą prityrimu, padaryti nuodėmę, ar nepadaryti jos priklausė nuo jųdviejų laisvos valios.

Šitą laisvę pirmiesiems žmonėms Dievas davė ne be reikalo. Jis juodu mylėjo. Ta meilė matyt iš to, kaip rūpestingai Jis jiedviem rengė gyvenamą vietą, kaip tobulai padarė abiem kūnus, kaip gausiai teikė žinių ir šviesos jųdviejų protams, kaip daug ir kaip reikalingų daiktų įdėjo į jųdviejų atmintį. Mylėdamas Savo žmo-nes, Dievas norėjo meilės iš jųdviejų. Jeigu juodu nebūtų turėję laisvės, tai ta jųdviejų meilė būtų, galų gale, paties Dievo Sau pasidarytoji. Ji būtų lyg giesmė įgiedota į gramafoną ir kartojanti „Aš myliu Tave.” Ne tokios meilės norėjo Dievas, o nei trupučio nepriverstos, pilnai kylančios iš liuoso žmogaus laisvos valios.

Retas kas supranta, kaip dideliai brangina Dievas laisvę tų Savo sutvėrimų, kuriems davė protą. Dievui geriau buvo matyti angelus virstant velniais, žmones paskęstant nedorybėse, Antrąjį Švenčiausios Trejybės Asmenį įsikūnijant ir mirštant kryžiaus kankynėse, negu atimti laisvę iš Savo sutvėrimų. Didis ir brangus daiktas yra liuosoji valia. Ji buvo viršūnė ir brangiausias vainikas ant tų visų gausiųjų ir didžiųjų dovanų, kurias Dievas buvo suteikęs pirmųjų gimdytojų prigimčiai. Bet Jis nepasitenkino tuomi, kas galėjo tilpti į prigimtį, o pridėjo dar daugiau.

3. Pakėlimas į antgamtę.

Suolas yra dailidės padaras, o ne vaikas, ir puodas yra puodžiaus padaras, o ne giminė. Amatninkas gal savo padarą sudeginti, ar sukulti, aukštiems vartoti tikslams, arba sąšlavoms dėti ir niekas amatninko negali tais atvejais peikti už jo elgesį su jo paties padarais. Nors dailininkas, padaręs paveikslą, ar iškalęs stovylą, nepažemina nei nepaniekina savo kūrinio, tačiau kūrinys vistiek yra dailininko padaras ir jo nuosavybė, o ne jo šeimynos narys. Taip ir žmogus, nepaisant visų nepaprastai didelių ir gausių gerumų, gautų iš Dievo, vis-gi tebebūtų likęs tik Dievo padaras ir vergas, Jo nuosavybė.

Kaip meno kūriniui yra garbė būti didžio dailininko padaru, taip ir žmogui garbinga yra būti Dievo nuosavybė. Kaip aukštųjų asmenų: popiežių, karalių, didžiavyrių tarnai didžiuojasi savo tarnyba, taip ir žmogui prieš visą gyvąją ir negyvąją gamtą yra garbė būti Dievo vergu. Bet Dievas taip mylėjo pirmuosius žmones, jog iškėlė juodu daug aukščiau, iš gamtinės padaro ir vergo būklės išaukštindamas į daug kilnesnę srytį, būtent į antgamtę.

Tikybos dalykų žinovai, aiškindami gamtos ir antgamtės skirtumą dažnai sakydavo, kad būti gamtoje yra taip kaip vaikščioti žeme, o būti antgamtėje yra taip kaip gyventi didžioje ir gražioje aukštumoje. Dangaus aukštuma, nėra taip toli nuo žemės, kaip antgamtė yra aukštesnė už gamtą.

Ir gamta ir antgamtė abi yra to paties Dievo sutvertos, tik viena sutvėrimo rūšis yra gamtoje, kita aukščiau jos. Nors gamta kas-žin kaip tobulėtų ir stieptųsi aukštyn, nors ji iškiltų į neapsakomą, neįžiūrimą aukštį, tačiau ji niekuomet negalėtų pasiekti antgamtės, nes toji yra visai kitokios rūšies. Tą galima suprasti iš pavyzdžio; misingė niekuomet negali tapti auksu. Nors labiau šveičiama daugiau į jį panėši, bet prigimtis skiria tas dvi nauges. Vertybės skirtumas daug didesnis tarp antgamtės ir gamtos, negu tarp aukso ir misingės.

Nepilnai ištyręs gamtą dabartinių žmonių mokslas dar nepilniau težino antgamtę, bet vis-gi žino iš jos keletą pačių reikalingųjų dalykų.

Pirmutinė antgamtės dovana, tekusi žmogui, buvo ta, kad Dievas su juomi ėmė elgtis, kaip su draugu, arba prietelium, o ne kaip su nuosavybe, vergu ir padaru. Nors žmogus niekaip negali būti lygiomis su Dievu, bet Dievo malonė ėmė elgtis su žmonėmis, kaip su asmenimis. Ne tas pats buvo Dievo Asmenų santykis tarp Jų Pačių, kaip su žmonėmis, bet vis-gi tai buvo santykis su asmenimis, o ne su daiktais. Šitam žmogaus išaukštinimui nebuvo nei kokio pagrindo žmogaus prigimtyje ir dėlto tas išaukštinimas yra antgamtinė dovana.    

Toliau, Dievas su žmogum elgėsi ne kaip su bile kokiu asmeniu, o kaip su artimuoju. Kaip motina rengia kūdikiui lopšelį, taip Dievas parengė žmogui rojų. Kaip tėvai maitina vaikus, taip Dievas netik tiekė vaisių Adomui, bet dar rūpinosi, kad Adomui vienam nebūtų nuobodu. Sutvėrėjas kaip Tėvas persergėjo žmogų, kokio vaisiaus reik saugotis, kad nepasidarytų nelaimės. Kaip gimdytojai mokina vaikus šnekėti, taip Dievas atvedė Adomui gyvulius, kad šis vadintų juos vardais. Trumpai sakant, Dievas Savo sutvertąjį žmogų pasavino sau vaiku. Tikrasis Dievo Sūnus buvo Antrasis Švenčiausios Trejybės Asmuo, o žmonės tapo pasavintaisiais Dievo vaikais, Dievo šeimynos nariais. Tai buvo dar didesnis išaukštinimas, negu iškėlimas iš padarų sryties į asmenis. Bet tai dar ne viskas.

Prie pasavintos sūnybės malonių Dievas pridėjo išaukštintai žmogaus sielai tokių jėgų, kokių iš prigimties ji negalėjo gauti. Mes tiktai paveikslais ir palyginimais galime įsivaizduoti tas antgamtines sielos jėgas. Štai stiklas, kol gludo tamsoje, nors turi visą stiklo prigimtį, bet yra nematomas. Kuomet-gi saulės spinduliai jį peršviečia, jis ima žėrėti ir spinduliai tryška iš jo. Šalta geležis turi visą savo prigimtį, bet įkaitus iki raudoniui ir baltumui ji tampa ugninga ir virsta tarsi visai kitu daiktu. Taigi Sutvėrėjas, iškėlęs pirmųjų gimdytojų sielas į asmenų ir pasavintų Dievo vaikų srytį, tom sielom davė antgamtinės malonės tokių jėgų, kurios tas sielas patobulino ir pagražino daugiau negu spinduliai stiklą ir ugnis geležį. Tos jėgos ir vadinasi pašventinančioji malonė, nes jose yra Dievo šventybės pradas.

To negana. Pašventinančioji malonė žinomų sielose gavo antgamtinio vaisingumo tokio, kad asmuo pasinaudojęs tąja malone, galėjo gauti iš Dievo dar daugiau jos, ir sunaudojęs gautąjį priedą kas kart aukščiau kilti antgamtybėje, kas kart labiau didėti dvasia, kas kart arčiau prieiti prie Dievo. Kitaip sakant pašventinančioji malonė atsinešė su savim į žmogaus sielą galimybę įgyti kas kart daugiau ir didesnių nuopelnų antgamtybėje. Tiems nuopelnams nebuvo užbrėžta nei kokios stabdančios ribos. Priešingai buvo pažadėta, kad tuo būdu žmogus galutiniai susivienys su Dievu, regės Jį veidas į veidą ir įgys berybę amžinąją laimę.

Pašventinančioji malonė į žmogaus sielą atnešė Dievo prigimties dalyvavimą. Visa gamta buvo iš nieko sutverta, o pašventinančioji malonė buvo Dievo šventybės kibirkštėlė suteikta mylimam sutvėrimui, 1) sulig tuo, ką V. Jėzus vėliau pasakė:    „Pas jį ateisime ir ja

me sau buveinę padarysime.” 2) Pašventinančios malonės atgaivintąsias sielas Šv. Paulius vadina Šv. Dvasios bažnyčiomis.3)

1 ) Šito sakinio amžiną, dieną nereikia imti emanacionizmo prasme, nei negretinti su įsikūnijimu.

2)    Jon. 14, 23.

3)    1 Co r. 6. 19.

4)    I t. p. 186.

 

Iš to susigretinimo su Dievu žmogus darosi panašesnis savo Sutvėrėjui. Pirmutinėje šio rašto knygoje 4) jau minėta gamtinis Dievo paveikslas žmoguje. Pašventinančioji malonė suteikia antgamtinio panašumo, šv. Raštas, kalbėdamas apie tai rašo du žodžiu:    „paveikslas” ir „panašumas.” 1) Gal tas nėra pripuolamas pasikartojimas, o reikšmingas priminimas, kad Dievas sutvėrė žmogaus prigimtį sulig Savo panašumu, o pridėdamas antgamtinę malonę tą panašumą padarė paveikslu.

Dorybės labiau už viską žmogų priartina prie Dievo ir padidina panašumą. Patys didieji tikybos mokslininkai: šv. Augustinas 2) ir šv. Tamas Akvinietis 3) sako, kad Adomas turėjęs visas jo padėčiai tinkamas dorybes. Tą pati atkartoja ir rimtieji naujausių laikų raštininkai, kaip E. Hugon 4) Kaikurios dorybės galėjo būti pražydusios iš tobulos prigimties ir didelių antgamtinių malonių, bet tikėjimas, viltis ir meilė, pačios aukščiausiosios dorybių eilėje, buvo tiesioginė antgamtinė Dievo dovana. Kaip nei vienas sutvėrimas, taip nei žmogus negali būti be tikslo. Dievas galėjo skirti žmogui arba gamtinį tikslą, arba aukštesnį. Paskirdamas save žmogaus tikslu, Dievas pakėlė žmogų į antgamtę. Bet tos dorybės, ypatingu būdu liečiančios V. Dievą, tik iš antgamtinės Jo malonės tenka žmogui.

1) Gim. 1, 26.

2) Ad cathechumenos c. 2.

3) S. Th. I. q. 95 a. 3. c.

4) De Deo creatore etc. p. 146 (Tractatus Dogmatici vol. V.).

Tikėjimas apima Dievo apreikštąsias tiesas. Sutvėrėjas, be abejo, buvo apreiškęs pirmajam žmogui ne vieną dalyką. Aukščiau kalbant apie gamtinę žmogaus proto tobulybę minėta daug žinių, Dievo duotų Adomui. Nors negalima tikrai sakyti, kad visos ten minėtos žinios būtų buvusios vien tik gamtiniu būdu suteiktos, bet prie jų dar reikia pridėti nemaža ir svarbių neabejotinai ir grynai antgamtinių žinių, kurias Dievas davė savo mylimam pasavintam vaikeliui. Vienos žinios galėjo būti apie Dievą, kitos apie paties Adomo sielą, kitos apie amžinąją laimę ir jos įgijimo sąlygas. Nors mes neturime iš ko patirti Adomui suteiktąsias žinias, bet žinome, jog jis buvo jų gavęs. V. Jėzus apaštalams kalbėjo:    „Pavadinau jus draugais, nes visa ką esu girdėjęs iš Tėvo pasakiau jums.” 1) Dievas buvo padaręs Adomą Savo lyg draugu, taigi bent tą jam pasakė, kas jam naudinga buvo žinoti.

1) Jon. 15, 15.

Galutinai Dievas pats Save pastatė žmogui  t i k s l u. Einant gamtos dėsniais reikėjo, kad žmogaus tikslas būtų aukštesnis už žmogų, nes visuomet tikslas būva aukštesnis už tą, kas jam skiriama. Namas yra aukštesnis už savo duris, mokslas aukštesnis už knygą, žmogus už savo gyvenamąją triobą yra aukštesnis ne mastu, bet vertybe. Žmogus buvo aukščiausias tarp visų kūninių Dievo sutvėrimų, bet angelai buvo aukštesni už žmogų ir būtų galėjęs Dievas angelus pastatyti žmonėms tikslais. Gal kai kurie angelai ir tikėjosi to, bet ne juos, tik Save, Dievas pastatė žmogaus tikslu.

Mes numanome, kad blogųjų angelų nuodėmė buvo išdidumas, bet mes nežinome to išdidumo aplinkybių ir išvaizdos. Galimas daiktas, kad jų išdidumas nepakentė to, kad žmogus tapo ne jiems skirtas. Šiandien matome, kaip jie, piktomis dvasiomis virtę, visas jėgas stato, kad tik viešpatautų ant žmogaus. Rasi, jie tebevykdo geismą, buvusį jų nuodėmės šaknyje, tapti žmogaus tikslu ir viešpatauti ant Adomo ir jo vaikų. Tas geismas buvo nuodėmė dėl to, kad jis buvo priešingas Dievo teisei ir valiai. Jei Dievas būt skyręs angelus tikslais žmonėms, tai angelams nebūtų buvę nuodėmės būti tais tikslais.

Nuo tikslo žymiausiai pareina daikto vertybė. Ir žmogus, turėdamas Dievą tikslu, yra vertesnis, negu būtų, jei angelą turėtų savo tikslu. Kiek Dievas yra aukštesnis už angelus, beveik tiek aukščiau pakilo žmogus, gavęs Dievą savo tikslu. Didelės buvo visos antgamtinės dovanos suteiktos žmogui, bet tikslo paskyrimas išrodo kuone didžiausia už jas visas. Ji netik leido žmogui artintis prie Dievo, bet uždėjo pareigą tą daryti, uždėjo pareigą kilti ir kilti kaskart aukščiau iki susivienijant su pačiu Sutvėrėju. Amžinoji laimė Dievuje tik tos pareigos išpildymo vaisius ir įvykdymas tos meilės, kurios Dievas tikėjosi iš žmogaus sutverdamas jį. Ta meilė turėjo būti atsakymas Dievui į tą meilę, kuri buvo žmogaus sutvėrimo priežastis.

Senovėje buvo nuomonių skirtumo apie tai, kada Dievas suteikė Adomui antgamtines malones, ar sutverdamas, ar vėliau, šiandien jau nusistovėjo pažiūra, kad abejas t. y. gamtos ir antgamtės malones Dievas suteikė Adomui sutverdamas jį.

4. Pirmieji žmonės buvo dideliai laimingi.

Suimant krūvon visa, kas pasakyta apie pirmų dviejų žmonių kūno gražumą, sveikatą ir nemarybę, apie jųdviejų proto šviesą ir jo žinių daugybę, apie valios gerumą ir stiprybę, apie antgamtinių dovanų aukštumą ir brangumą, jau matyt, kad juodu turėjo būti laimingi. Šv. Raštas, vadindamas jųdviejų gyvenamąją vietą linksmybių daržu, 1) duoda suprasti, kad juodu jautė savo laimę.

1) Gim. 2, 8.

L a i m ė s   l a i p s n i ų  gali būti daug. Laimingas jaučiasi nusikaltėlis iš kalėjimo ištrukęs, nors neturi nei vietos, nei valgio, nei tinkamo rūbo. Tas yra žemiausias laimės laipsnis. Laimingas yra ūkininkas, turįs daug geros žemės, kurioje kas metai užauga daugybė brangių javu, turįs darbščią bei meilingą žmoną ir užauginęs keletą sveikų, protingų, dorų vaikų, kurių elgesiu žmonės gėrisi. Tas yra daug aukštesnis laimės laipsnis. Prie jo gali prisidėti nepaprasta laimė, jei, sakysim, to ūkininko žemėje būtų atrasta brangiųjų akmenų kasykla, o sūnus, mokslininku tapęs, išrastų visam pasauliui naudingą gyvenimo pagerinimą, ir duktė taptų šventąja. Visi šitie trys laimės laipsniai yra prieinami į nuodėmę įpuolusiems žmonėms ir yra žemiški.

Atsiminę Adomo ir Ievos padėtį matome, kad jųdviejų laimė buvo dar didesnė. Jiedviem priklausė ir aukso, ir brangiųjų akmenų laukai rojuje, ir visi žvėrys su gyvuliais bei paukščiais, ir visi augalai. Juodu buvo visos šios žemės viešpačiai. Vaikų juodu dar neturėjo, bet jųdviejų moterystė buvo paties Dievo palaiminta. Bereikėjo tik laiko ir, ištikimybę Dievui išlaikant, visas pasaulis būtų galėjęs prisipildyti jųdviejų vaikais ir vaikų vaikais taip laimingais, kaip ir juodu.

 A d o m o   a s m e n y j e   b u v o   v i s a   g i m i n ė. Jo veiksmai buvo visos žmonių giminės veiksmai. Jo nuopelnai buvo naudingi visai žmonių giminei, bet ir jo kaltė turėjo būti visų žmonių kaltė. Adomas buvo visos žmonių giminės galva dėl to, kad jisai turėjo būti jos visos tėvas. Nors Ieva nebuvo jo duktė, bet ji buvo iš jo imta. Visas krikščionių tikybos mokslas būtų nesuprantamas, jei nepripažintume Adomui teisės būti žmonių giminės galva.

Šv. Paulius rašo:    „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į    pasaulį ir per nuodėmę mirtis ir taip ant visą žmonių užėjo mirtis, nes jame visi nusidėjo.” 1) Šitie Šv. Pauliaus žodžiai yra Šv. Dvasios žodžiai, nes jie yra Šventajame Rašte. Iš jų matyti dvi tiesos: 1) kad Adomo nuodėmė pakenkė visiems žmonėms, ir 2) kad pakenkti ji galėjo tik tuo atveju, kai Adomas buvo visų žmonių tėvas ir galva.

1) Rom. 5, 12.

Apgailestaudami Adomo nuodėmės kenksmingumą būsimoms kartoms, mes linktume manyti, kad ta galvos teisė, duotoji Adomui, buvo didelė nelaimė, nes visus žmones pabruko po vienu nusikalstančių asmenim. Bet vėliau mes pamatysim, kad tas visų žmonių surišimas su vienu asmenim buvo laimė ir jam ir mums visiems. Del to pabrukimo vienas asmuo nusikalsdamas mus į didžiausią nelaimę įklampino, bet ir vienas Asmuo mus atpirko taip-gi dėl to, kad visa žmonių giminė buvo surišta su vienu Asmenim. Tas pats Šv. Paulius Šv. Dvasios įkvepiamas rašo:    „Jei vienam nusikaltus turėjo mirti daugelis, daug dangum Dievo malonė ir dovana vieno žmogaus Jėzaus Kristaus malonėje gausi pasidairė daugeliui.” 1) Nuodėmę padaryti mes būtume sugebėję kiekvienas skyrium, bet atsipirkti savęs nebūtume galėję. Nei Dievas—Žmogus nebūtų mus atpirkęs, jei nebūtų buvę to ryšio, kuriuomi iš vieno asmens kaltė ir nuopelnas pereina kitiems. Tas ryšys susidarė Adomo laikais ir jo asmenyje. Tas pats ryšys buvo V. Jėzaus laikais ir Jo Asmenyje. Tą mums pasako tas pats Šv. Paulius: „Kaip del Adomo visi miršta, taip dėl Kristaus visi gyvybę atgaus.” 2)

1)    Rom. 5, 15.

2)    1 Cor. 15, 22.

Jeigu tat Adomas nebūtų paklausęs piktosios dvasios ir nebūtų padaręs nuodėmės, nors ir gundomas, tai Adomo gerumu visi jo vaikai su visa žmonių gimine būtų buvę geri. Adomo rankose buvo jo vaikų doros gerumas. Kaip daugelis tėvų šiandien labai džiaugtųsi, jei jų vaikų gerumas priklausytų nuo tėvų valios. Ta laimė, kurios taip pasigenda daugybė gerų tėvų, verkiančių dėl vaikų išklydimo, Dievas buvo davęs Adomui.

Ta teisė būtų buvusi laimė ir vaikams. Nors Adomui buvo lengvių lengviausia nepaklausyti gundytojo, bet vis-gi pagunda buvo. Daugelis žmonių mūsų dienomis net kaltina Dievą, burnodami, kam leidęs tą pagundos galimybę. Dievas matė tos galimybės reikalą, bet drauge norėjo nuo jos apsaugoti Adomo vaikus ir vaikų vaikus. Tam tikslui ir buvo toji žmonių giminės galvos teisė duota Adomui. Jam liuosai nustačius žmonių giminės valios krypti į Dievą, mums nebūtų reikėję eiti erškėčiuotu pagundų taku. Tos laimės netekom dėl to, kad Adomas mūsų valią nustatė netaip, kaip reikėjo. Bet nesmerkiame jo, nes atsimename ir savo silpnybę, pasireiškiančią net tais atvejais, kada mums dar lengviau negu Adomui buvo jos neturėti.

Nustatymas valios į Dievą, prašalinimas pagundų dar nėra tas pats, kas yra negalimybė padaryti nuodėmės. Negalimybė padaryti nuodėmės žmogui tenka tada, kada žmogus ima regėti Dievo veidą. Amžinai laimingojo regėjimo dovana tenka žmogui tada, kada jis užbaigia šio gyvenimo kelionę ir pradeda naudotis amžinąja linksmybe. Mes dabar prie tos linksmybės prieiname vien tik per mirtį. Adomui nepadarius nuodėmės ir jo vaikams, jei jų būtų gimę prieš jam nusikalstant, nebūtų reikėję pereiti per mirti į amžinąją laimę. Todėl kai kam rodydavosi, būk Adomo laimė rojuje, buvusi tos pačios rūšies, kaip ir šventųjų laimė danguje. Bet ta pažiūra neteisinga.

 S k i r t u m a s   t a r p   ž e m ė s   i r   d a n g a u s   r o j a u s   yra didelis ir svarbus. Pirmiausiai žemės rojuje žmogus galėjo padaryti nuodėmę ir netekti savo laimės, o dangaus rojuje nuodėmė yra negalima ir jo laimė neprarandama. Antra, į žemės rojų Adomas pateko be savo noro, t. y. savo valiai neprisidedant. Į dangaus rojų gali patekti tiktai norintieji ir pastangų darantieji sulig tais V. Jėzaus žodžiais: ,,Dangaus karalystė varu įgijama ir tiktai smarkuoliai pagriebia ją.” 1) Ir Adomo vaikai, jei jis būtų nenusidėjęs, būtų turėję kokiomis nors pastangomis užsipelnyti amžinosios neprarandamos laimės teisę. Ta pastanga, veikiausiai nebūtų buvusi neigiama pagundų pergalė, bet teigiamas veiksmas, pagerinąs gamtoje esančią medžiagą, arba kokis kitas, kuriuo nekalto Adonio vaikai, būtų užsipelnę regėti Dievą veidas į veidą. Taigi trečias žemės ir dangaus rojų skirtumas yra tas, kad žemės rojuje žmogus nematė Dievo veidas į veidą, o dangaus rojuje neliauja regėjęs.

Šv. Augustinas yra parašęs, kad „Pirmajam žmogui nieko netrūko, ką gali įgyti geroji valia.” 2) Kadangi Dievo regėjimas užpelnomas gerąja valia, tai kai kurie, pasigaudami šv. Augustinu, sakydavo, būk Adomas regėdavęs Dievą veidu į veidą ir turėdavęs tokią laimę, kaip dabar šventieji danguje. Bet šv. Augustino ne ta buvo mintis, kaip tai matyti iš jo žodžių parašytų aštuoniais perskyrimais žemiau, 3) kur jisai sako, jog Adomo laimė rojuje buvo apribota žmogiškos gamtos galimybe ir siekė tiek, kiek išneša gamtos pilnybė ir tobulybė.

Didis viduramžio mokslininkas Petras Lombardas yra parašęs, kad Adomas rojuje regėdavo Dievą be tarpininko ir be mįslės. 4) Iš to buvo išvedama, kad

1)    Mat. 11. 12.

2)    De civitate Dei, XIV, 10.

3)    ib. XIV, 18.

4)    Sententiarum lib. IV, d. 1.

Adomas regėjęs Dievą veidu veidan. Bet ta išvada buvo klaidinga, nes Adomas be tarpininko pažindavo Dievą tąja prasme, jog jam nereikėjo įrodymų, kad Dievas yra. Paties Dievo tiesioginiai padarytas iš Dievo gavęs svarbių tiesų apreiškimą ir įsakymą, Adomas, žinojo, kad Dievas yra. Tas žinojimas nebuvo painus kaip mįslė, bet ir nebuvo taip pilnas, kaip danguje šventųjų.

Mes galime atkartoti šv. Jono Damaskiečio žodžius, jog Adomas „gyvendamas rojuje gyveno laimingą ir visokios gerybės pilną gyvenimą” 1), bet tai dar nebuvo amžinosios tėviškės berybė laimė. Žemės rojaus laimę ir linksmybes Adomas gavo vienkart su gausiomis gamtinėmis ir antgamtinėmis dovanomis. Ji buvo jų vaisius. Taigi jis buvo laimingas iš pat pirmos gyvenimo valandos iki kol nebuvo padaręs nuodėmės.

 

1) De orthodoxa fide I. II, c. 11.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1885550
Design by Joomla