Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

X. LAIMĖ IR GARBĖ.

5. Trečią dieną kėlėsi iš numirusių, 6. Užžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, 7 iš ten ateis gyvų ir numirusių teistų,.

Apaštalų Sudėjimas.

Po sunkių gyvenimo vargų, po skaudžiosios kančios, po karčiausios mirties žmogiškoji V. Jėzaus prigimtis susilaukė laimės ir garbės. Trimis Apaštalų Sudėjimo skiemenimis buvo išreikšta V. Jėzaus Dievybė, jo užgimimas, kančia ir mirtis. Lygiai taip pat kitais trimis skiemenimis išrekšta laimė, garbė ir galybė.

Iki šiol šitoje knygoje buvo straipsnių dėstančių vieno skiemens tiesas, buvo straipsnių įterptų į Apaštalų Sudėjimo skiemenų tarpus. Dabar štai yra straipsnis, kurs vienas apima tris Apaštalų Sudėjimo skiemenis. Kai kas gal stebėtis, kodėl susidarė ta nelygybė, bet lengva suprasti, kad būsimos tėviškės, t. y. dangaus dalykai, kurių pritirsime ateityje, kai mirties slenkstį peržengsime, dabar mums nelabai prieinami, todėl Dievo apreikštąsias apie dangaus laimę tiesas nelabai galime paaiškintį savo prityrimu. V. Jėzaus atsikėlimo ir dangun užžengimo įvykiai suprantami be plačių aiškinimų ir išreiškiami trumpais žodžiais. Nėra nei reikalo apie juos plačiai rašyti. įvykio svarba ne nuo to pareina, kaip daug prirašyta apie jį.

Tai-gi šitame straipsnyje bus šitie posmai: 1-as Jėzaus atsikėlimas iš numirusių, 2-as Išganytojo užžengimas į dangų ir sėdėjimas Dievo Tėvo dešinėje, 3-čias paskutinysis pasaulio teismas. Prie tų posmų aiškinančius tris aukščiau išrašytus Apaštalų Sudėjimo skiemenis, pridėsiu 4-ą posmą apie Šv. Marijos gyvenimą V. Jėzui užžengus į dangų, kad visas Dievo Motinos gyvenimas būtų aprašytas šioje knygoje.

1. V. Jėzaus atsikėlimas iš numirusių.

Penktasis Apaštalų Sudėjimo skiemuo sako, kad V. Jėzus trečią dieną kėlėsi iš numirusių. Penktadienyje po pietų V. Jėzus mirė, sekmadienio rytą bešvintant Jis atsikėlė iš numirusių. Tai-gi buvo numiręs devynias valandas pirmosios dienos, ištisą parą antrosios dienos ir šešias ar septynias valandas trečiosios dienos, viso labo keturiasdešimts valandų. Tą minėja keturiasdešimties valandų pamaldos Katalikų bažnyčiose.

A t s i k ė l i m o  l i u d i n n k a i. V. Jėzaus atsikėlimo įvykį žinome iš keturių Evangelistų: Mato,

Morkaus, Luko ir Jono. Lukas tą atsitikimą minėjo ir antrame savo veikale, kuris vadinosi ‘‘Apaštalų Darbai.” Prie tų keturių liudininkų dar reikia pridėti Šv. Petro apaštalo raštą ir šv. Pauliaus laišką Korinto krikščionims. Pagalios V. Jėzaus atsikėlimas yra minėtas netikėjusio į V. Jėzų žydo Juozapo Flavijaus rašte, vadinamame “Žydų Senovė.”

Reikia pažymėti, kad iš minėtųjų penki liudininkai taip stipriai buvo įtikėję į Jėzaus atsikėlimą iš numirusių, jog už tą tikėjimą davėsi nužudyti. Tai buvo: Matas, Morkus, Lukas, Petras ir Paulius. Šeštasis Jonas savo mirtimi mirė, bet vienu tarpu ir jam buvo tekę, arba Kristaus atsižadėti, arba būti įmestam į verdantį aliejų. Jis davėsi įmesti. Tik stebuklas Joną išgelbėjo iš mirties tada, bet jis metamas nežinojo, kad tas stebuklas pasidarys. Tai-gi mes galime sakyti, kad yra šeši liūdininkai, kurie mirtim paliudijo Kristaus atsikėlimą iš numirusių.

Keturi buvo patys matę Kristų prieš mirsiant ir paskui gyvą po mirties. Tie buvo Matas, Jonas, Petras ir turbūt, Paulius. Apie Paulių yra abejonės, ar jis pažinojo Kristų prieš mirsiant, bet nėra abejonės, kad jis susitiko su Kristum atsikėlusiu iš numirusių. Lukas savo akimis nebuvo matęs V. Jėzaus nei prieš mirtį nei po atsikėlimo iš numirusių, bet jisai surankiojo ir savo veikaluose surašė žinias iš tų, kurie buvo pažinoję Kristų. Apie Morkų yra abejonės, ar jis tik surašė, ką kiti mačiusieji sakė, ar buvo matęs ir pats. Jei aš neklystu manydamas, kad paskutinė Kristaus vakarienė buvo Morkaus tėvų namuose, kad Morkus nakvojo mažame kambarėlyje greta didžiosios salės, kurioje buvo paskutinė Kristaus Vakarienė, ir kad, Apaštalams išėjus į Alyvų Daržą, tamsoje nusekė paskui juos apsisiautęs vien tik paklode; tai jisai buvo tas vaikinas, kuris, palikęs paklodę, nuogas parbėgo namo V. Jėzaus sugavimo naktyje, ir jisai tat pažinojo V. Jėzų prieš mirtį ir po atsikėlimo iš numirusių.

Paulius buvo Kristaus ir Jo mokytinių priešas iki kol susitiko su gyvu atsikėlusiu iš numirusių Jėzum. Tada jis virto krikščioniu ir apaštalu. Juozapas Flavius netaip karštai rūpinosi tiesa kaip Paulius: ir patyręs Kristaus atsikėlimą, net užrašęs jį savo knygoje, visgi krikščionim netapo. Persunkus jam buvo Kristaus mokslas, ypač Jojo įsakymai, kurie reikalavo iš žmogaus veikiau netekti patogumų, turtų ir gyvybės, negu nusidėti tiesai.

Prie šitų žmonių, kurie savo liudijimus patys raštu parašė, dar reikia pridėti daugybę kitų, kurie tik žodžiu liudijo Kristų kėlus iš numirusių ir už tą liūdymą nužudyti tapo. Tokių yra visa devynetą apaštalų: Andriejus, du Jokūbai, Simanas, teisusis Judas, Pilypas arba Tadas, Baltramiejus, Tamas, Motiejus ir nesuskaitoma daugybė kitų.

Žydų rabinų knygos V. Jėzaus atsikėlimą iš numirusių neminėjo lygiai taip pat, kaip Egipto raštai nutylėjo dešimtį bausmių ir Izraelio tautos išėjimą iš Egipto, kaip Rusijos generalinis štabas 1915 m. nutylėjo, kad vokiečiai paėmė Kauno tvirtovę.

Trumpai paminėjęs atsikėlimo liudininkus, dabar aprašysiu kaip tas atsikėlimas įvyko ir kas buvo po jo.

T u š č i a s  g r a b a s. V. Jėzui mirus Jo mokytinių mintys pakriko, nes jie nesitikėjo, kad Jo pradėtasis darbas galėtų eiti toliau. Nors Jis buvo daug kartų sakęs, kad Jam reikia mirti ir keltis, bet jie niekad nenorėjo klausyti mirties pranašysčių, ir dėl to nemintydavo apie atsikėlimą iš numirusių, nors Jėzus nebereikalo buvo prikėlęs tris numirėlius. Gerosioms moterims gaila buvo neteisingai nužudyto Mokytojo, bet ir jos nesitikėjo Jį gyvą matyti. Prisipirkusios brangių tepalų jos laukė šventės pasibaigiant, kad galėtų Jo Kūną tinkamai paruošti amžinam atilsiui.

Tik parizėjai, sugrįžę iš Kalvarijos kalno atsikvošėjo, jog mirtis Jėzui nebuvo netikėta, jog Jis jiems reikalaujant stebuklo vis vienaip atsakydavo, kad mirsiąs ir trečią dieną kelsiąs. Jie nesitikėjo, kad kas galėtų pats keltis iš numirusių, tik jie užtatai pasirūpino gerai saugoti Jo Kūną, kad gudraus Mokytojo drąsus mokytiniai nepadarytų kokios suktybės, kūną išvogę. Taigi grabo sargyba buvo gerai prižiūrima, kad budėtų. Ne vienas, o keli ginkluoti kareiviai saugojo tą grabą, nors šiaip ir dideliems brangių daiktų sandėliams užtenka vieno kareivio daboti.

Subatos vakare sutemus pasibaigė pirmoji Velykų šventės diena. Marija Magdelena, Jokūbo Marija, Saliomė prisipirko kvepalų šermenims. Kitos moters buvo suskubusios tą padaryti penktadienyje prieš sutemstant. Susitarusios kelios sekmadienio rytą dar prieš auštant jos nešėsi tuos kvepiančius tepalus. Kaip tik šiek tiek prašvito kareiviai atkėlė miesto vartus ir moters su savo kvepalais išėjo Kalvarijos kalno linkui, nes Jėzaus kapas buvo netoliese nuo tenai. Ėjo netik Jokūbo motina Marija, Saliomė ir Joana ir dar tur būt, viena kita. Marija Magdalena jų nelaukdama buvo nubėgusi pirma.

Šitoms beeinant užėjo abejonė, kas joms atris akmenį nuo grabo, nes buvo labai didelis ir sunkus. Tik štai smarkiai sudrebėjo žemė ir žybtelėjo lyg žaibas. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, prisiartinęs nurito akmenį ir ant jo atsisėdo. Jo pažvelgimas buvo kaip žaibas ir jo drabužiai kaip sniegas. Dėlei jo baisumo sargai nusigando ir pasidarė lyg numirę. 1) Nustebęs moterų pulkelis sustojo, bet Magdelena, kuri ėjo skyrium ir buvo pralenkus kitas, pribėgo prie grabo, rado akmenį atimtą, ir susisukus greitai nubėgo pranešti apaštalams Petrui ir Jonui. Ji jiedviem sakė: Paėmė Viešpatį iš kapo ir nežinome kur jį padėjo. 2) Tuom tarpu priėjo anos moters ir išvydusios angelą nusigando.

1)    Mat. 28,    2-4.

2)    Jon. 20, 2.

Jos nematė, kad kareiviai pabėgo iš sargybos, nes jos nežinojo, kad parizėjai tą sargybą buvo pastatę.

Angelas joms maloningai tarė: Jūs nesibijokite, nes aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kurs buvo prikaltas prie kryžiaus. Jo čia nėra, nes jis atsikėlė, kaip yra sakęs. Ateikite ir apžiūrėkite vietą, kame Viešpaties būta paguldyto. 1) Moters įėjo į grabo vidų ir ten išvydo kitą angelą, sėdinti dešinėje pusėje, apvilktą baltu drabužiu. 2) Ir to jos nusigando, bet jis joms tarė: Nesibijokite. 3) Kai jos apžiūrėjo grabo vidų, jis pridėjo: Eikite, pasakykite jo mokytiniams ir Petrui, kad jis eina pirm jūsų į Galilėją; tenai jį matysite, kaip jis yra jums sakęs. 4) Išėjusias iš grabo moteris vėl apėmė baimė ir jos bėgo namo. Bebėgdamas sutiko V. Jėzų. Jis joms tarė: “Sveikos.” Jos-gi prisiartino apkabino Jo kojas ir Jį pagarbino. Tuomet Jėzus joms tarė: Nebijokite, eikite, apskelbkite mano broliams, kad eitų į Galilieją, ten jie mane matys. 5)

Tuotarpu apaštalai Petras su Jonu, iš Magdelenos patyrę, kad V. Jėzaus Kūno nėra grabe, skubinosi pažiūrėti, kaip yra ištikrųjų. Jaunesnysis Jonas bėgo greičiau už Petrą ir pirmas atvyko pas kapą. Pasilenkęs jis pamatė padėtas drobules, tačiau į vidų neėjo. Atėjęs Simanas Petras, kurs jį sekė, įėjo į kapą ir matė padėtas drobules, taip pat skepetą buvusią ant jo galvos. Ji buvo padėta ne su drobulėmis, bet atskirai suvyniota kitoje vietoje. 6) Jonas taip-gi įėjo į kapo vidų ir jį apžiūrėjęs rado taip pat, kaip ir Petras. Juodu grįžo atgal ir rado kitus, nors ne visus, apaštalus be-

1)    Mat. 28, 5-6.

2)    Mrk. 16, 5.

3)    Mrk. 16, 6.

4)    Mrk. 16, 7.

5)    Mat. 28, 9-10.

6)    Jon. 20, 4-7.

klausinėjant moteris. Tos pasakojo, ką buvo mačiusios grabe, ką girdėjusios iš angelų ir iš paties Jėzaus, kurį buvo sutikusios. Tos žinios pasirodė jiems lyg tuščios pasakos ir jie joms netikėjo. 1)

Magdelenos tada nebuvo. Pasakius Petrui ir Jonui, kad kapas tuščias, ji taip-gi grįžo prie kapo, bet jau apaštalai buvo išėję namo. Atėjus pas kapą Magdelena stovėjo tenai ir verkė. Beverkdama ji pasilenkė ir pažvelgė į kapą. Tenai ji pamatė du baltai apsivilkusiu angelu vieną galvų gale kitą kojų gale, kame būta padėto Jėzaus Kūno. Juodu jai tarė: Moteriške, ko verki? Ji jiems atsakė: kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo. Tai pasakius ji atsigręžė atgal ir pamatė stovintį Jėzų, bet nežinojo, kad tai Jėzus. Jėzus jai tarė: Moteriške, ko verki? ko ieškai? Manydama, kad tai daržininkas ji jam atsakė: Viešpatie, jei tu jį išsinešei, pasakyk man kur jį padėjai, aš jį pasiimsiu. Jėzus jai tarė: Marija. Atsigręžus ji jam tarė: Rabboni (tai yra Mokytojau). Jėzus jai tarė: Neliesk manęs, nes aš dar neužžengiau pas savo Tėvą. Eik velyk pas mano brolius ir sakyk jiems: Aš žengiu aukštyn pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas mano Dievą ir jūsų Dievą. Marija Magdelena nuėjo ir apskelbė mokytiniams: Aš mačiau Viešpatį ir jis man tai pasakė. 2) Apaštalai, žinoma, netikėjo ir ja, kaip ir kitomis moterimis.

1) Luk. 24, 11.

2) Jon. 20, 11-18.

Mums gali rodytis nesuprantama, kodėl V. Jėzus lyg ant juoko palaikė Magdeleną, kad nesusyk davėsi jai pažintį. Bet Išganytojas jokių juokų nevarinėjo. Tik Magdelenos mintis taip stipriai buvo Jėzaus mirties apimta, kad matant gyvą Jėzų mintijo, jog tai ne Jis, o kas kitas. Taip dažnai ir mums pasitaiko nepažinti artimo žmogaus, jei netikėtai jį sutinkame ten, kur mūsų nuomene jis negalėjo būti.

Vyrai paprastai pergreit įtaria moteris bereikalo tuščius paskalus leidžiant ir netiki jomis, kai kas sunkiai tikėtina pasitaiko ištikrųjų. Taip buvo ir V. Jėzaus atsikėlimo dienoje. Su sargais, stovėjusiais prie grabo apaštalai negavo pasikalbėti, nes sargai, pamatę gyvą numirėlį išeinant iš grabo, pradžioje lyg apmirė, o atsipeikėję leidosi bėgti miestan. Pirmiausiai jie pasiskubino, pas kunigų vyresniuosius, kuriems tarnavo, ir pranešė, kas buvo atsitikę. Kunigų vyresnieji, susirinko ir pasitarę davė kareiviams daug pinigų, tardami: Sakykykite, kad jo mokytiniai atėjo naktį ir jį pavogė mums bemiegant. Ir jei apie tai išgirstų valdovas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo pavojaus. Tai-gi jie ėmę pinigus padarė kaip buvo pamokyti ir tas gandas paplito pas žydus iki šiai dienai.1)

I r  v y r a i  m a t o  a t s i k ė l u s į  i š  n u m i r u s i ų. Pirma negu parizėjų pramanytasis ir kareivių skleidžiamasis melas pasiekė apaštalus V. Jėzus pasirodė Simanui Petrui. Tą trumpai minėja šv. Luko Evangelija, 2) nesakydama nei kur, nei kaip šv. Petras pirmą kart susitiko su atsikėlusiu iš numirusių V. Jėzum.

1) Mat. 28, 12-15.

2) Luk. 24, 34.

Beveik pridurmui po to du tolimesnieji V. Jėzaus mokytiniai, t. y. ne apaštalai, ėjo vieškeliu iš Jeruzolimos į Einmaus. Vieno tų dviejų keleivių vardą žinome: jis buvo Kleopas, kitaip Alpiejus, tur būt Marijos vyras, Jokūbo ir Simano apaštalų tėvas V. Jėzaus tetėnas. Antrojo keleivio vardą Evangelija neminėjo, nei mes negalime tikrai įspėti. Eidami juodu kalbėjosi tarp savęs apie visa tai, kas buvo įvykę. Atsitiko, kad jiedviem bešnekant ir tarp savęs besikalbant, pats Jėzus prisiartino ir ėjo draug su jiedviem. Jų dviejų akys buvo sulaikytos, kad jo nepažintų. Jis jiedviem tarė: Koki tie dalykai, apie kuriuos eidami šnekate tarp savęs ir esata nuliūdę? Atsakydamas vienas, kurs buvo vardu Kleopas jam sakė: Tu vienas esi svečias Jeruzalėje, kad nepatyrei kas joje atsitiko šiomis dienomis? Jis juodu paklausė: Kas-gi? Juodu atsakė: Jėzui Nazaretiečiui, kurs buvo pranašas galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse, kaip vyriausieji kunigai ir mūsų vyresnieji išdavė jį, kad būtų pasmerktas nužudyti ir prikalė jį prie kryžiaus. Mes-gi tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to šiandien trečia diena, kaip tai įvyko. Tiesa, kaikurios moterys iš mūsiškių, kurios prieš išauštant buvo prie kapo, nustebino mus, neradusios jo kūno. Jos parėjo ir sakė mačiusios net pasirodžiusius angelus, kurie sakė jį esant gyvą. Kaikurie mūsiškiai buvo ir-gi nuėję pas kapą ir rado taip, kaip moterys sakė, jo-gi paties nematė. 1) Pakeliui Jis jiedviem dėstė Senojo Įstatymo pranašystes apie Mesijo kančią ir įrodinėjo, kad taip turėjo viskas būti kaip įvyko. Taip jie prisiartino prie miestelio, į kurį juodu ėjo. Jis-gi sakėsi toliau einąs. Bet juodu privertė ji, sakydami: Pasilik su mudviem, nes artinasi vakaras ir diena jau baigiasi. Tai-gi jis ėjo su jiedviem. Atsitiko, kad sėdėdamas su jiedviem prie stalo, jis ėmė duonos, laimino, laužė ir jiem davė. Dabar jųdviejų akys atsivėrė ir juodu pažino jį, bet jis pražuvo iš jųdviejų akių. Tuomet juodu kalbėjo vienas kitam: Ar-gi mudviejų širdis nebuvo užsidegus mumyse, kuomet jis kal-

1) Luk. 24, 14-24.

bėjo kelyje ir aiškino Raštą. Pakilę juodu grįžo į Jeruzolimą ir rado susirinkusius vienuoliką ir kitus draug su jais buvusius, kurie sakė: Viešpats ištikrųjų atsikėlė ir pasirodė Simonui. 1) Kas buvo pasitaikę Magdelenai, kad žiūrėdama į Jėzų Jo nepažino, tas pasitaikė ir šitiemdviem. Tik juodu ilgiau nepažino Mokytojo, nes mažiau už ją buvo apie tai mintiję pirma.

Turėjo būti gana vėlu, kada juodu sugrįžo į Jeruzolimą, nes miestelis Emmaus buvo 60 varsnų toli nuo sostinės. Bet jiedviem atvykus, kur apaštalai laikėsi, Jėzaus mokytiniai dar nebuvo sugulę. Visiems rūpėjo tos dienos įvykiai ir rodėsi nesuprantami. Po didžiojo kančios ir mirties nusiminimo dabartinės šnekos apie atsikėlimą, nors nedaugino skausmo, bet nemažino rūpesčio. Miegas neėmė apaštalų. Kleopas su draugu, parvykę iš Emmaus nepigiai įėjo pas apaštalus; nes jie buvo gerai užsirakinę, kad kartais parizėjų tarnai neužpultų. Bet juodu galų gale įsibeldė. Visi susėdo valgyti ir šnekėjo.

Jiems taip bekalbant 2) durims, kame buvo susirinkę mokytiniai, esant uždarytoms dėl žydų baimės, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė jiems: “Ramybė jums.3) Tai aš nesibijokite. Nusigandę ir pilni baimės jie tarėsi matą dvasią. Tuomet jis jiems tarė: Ko esate nusigandę ir kodėl mintys kilsta jūsų širdyse. Žiūrėkite mano rankas ir kojas, jog aš tas pats. Palytėkite ir veizėkite. Juk dvasia neturi kūno nė kaulų, kaip kad matote mane turint. Tai pasakęs jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems dar netikint ir besistebiant iš džiaugsmo, jis tarė: Ar neturite čia ko valgyti! Jie padavė

1)    Luk. 24.

2)    Luk. 24, 36. 

3) Jon. 20, 19.

jam keptą žuvies dalį ir medaus korį. Paėmęs jis valgė jų akyvaizdoje ir kas liko jiems atidavė. 1) Paskui jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokytiniai pamatę Viešpatį džiaugėsi. Jis vėl jiems tarė: Ramybė teesie su jumis. Kaip Tėvas mane-siuntė, taip ir aš jus siunčiu. Tai pasakęs jis kvėpė į juos ir jiems tarė: Imkite Šventąją Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, tam jos sulaikytos. 2) Po to jis jiems tarė: Tie yra mano žodžiai, kuriuos esu jums pasakęs dar tebebūdamas su jumis. Reikia, kad įvyktų visa, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse. Tuomet jis davė jiems išmanymo, kad jie suprastų Raštus ir jiems tarė: Taip parašyta ir taip turėjo Kristus kentėti ir trečioje dienoje keltis iš numirusių. Reikia jo vardu atgaila ir nuodėmių atleidimas skelbti tarp visų, tautų pradedant nuo Jeruzolimos. Jūsgi esate tų dalykų liudytojai. Aš atsiųsiu ant jūsų kas mano Tėvo pažadėta. 3)

1) Luk. 24, 36-43.

2) Jon. 20, 20-23.

3) Luk. 24, 44-49.

Ž a i z d ų  p a t i k r i n i m a s. Atsikėlimo dienos vakare, Vakarienbutyje pribuvo, Išganytoją matė ir su juo kalbėjo tiktai dešimt apaštalų. Šv. Lukas rašo, “vienuolika” dėl to, kad išdavikui Judui žuvus vienuolikos vardu vadinosi apaštalų visuma. Šv. Lukas nekreipė domės į tai, kad vieno nebuvo. Vieno trūkstant visuma vis-gi tebėra. Tasai vienas buvo apaštalas Tamas. Jis laikėsi nuošaliai nuo kitų.

Nors V. Jėzus ir angelai buvo sakę apaštalams eiti į Galilėją, bet tas nereiškė, kad jie turėtų tuojaus bėgti iš sostinės. Buvo pasakyta, kad V. Jėzus į Galilėją nuvyko pirma jų. Jiems-gi pavojinga buvo vieniems eiti tuščiais keliais. Priešai būtų lengvai juos išgaudę. Dideliame mieste pilname svetimų žmonių jiems buvo daug lengviau ir patogiau slapstytis. Todėl jie nėjo į Galilėją prieš Velykų švenčių pabaigą, o tos šventės tęsėsi aštuonias dienas. V. Jėzus juos pamokino neiti iš Jeruzolimos drauge su kitais namo grįžtančiais meldžionimis, sakydamas: Pasilikite mieste iki būsite apvilkti galybe iš aukštybės. 1) Valgydamas su jais jis jiems liepė neišeiti iš Jeruzalės ir laukti Tėvo pažadėjimo. Apie jį, sakė jis, jūs girdėjote iš mano burnos, nes Jonas krikštyjo tik vandenimi, jūs-gi nedaugeliui dienų praslinkus, būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. Tai-gi jie buvo susėję ir klausė jį sakydami: “Viešpatie, ar šiuo metu tu atstatysi karalystę Izraeliui? Jis jiems atsakė: Ne jūsų dalykas žinoti laikus ir valandas, kurias Dievas nustatė savąja valdžia, bet kaip tik Šventoji Dvasia ant jūsų ateis, jūs gausite galios ir būsite man liūdytojai Jeruzolimoje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės kraštų.” 2)

Per tą savaitę dešimts apaštalų ir kiti mokytiniai nekartą suseidavo su Tamu, kurs vadinosi Dvynas, ir klausinėdavo jo, kodėl jis nebuvo draug su jais, kuomet Jėzus buvo atėjęs. Todėl kiti mokytiniai jam sakė: “Mes matėme Viešpatį.” Bet jis jiems atsakė: “Jei

nepamatysiu jo rankose vinių perdūrimų, neįdėsiu savo piršto į vinių vietą ir neįdėsiu savo rankos į jo šoną, neįtikėsiu.” Po aštuonių dienų 3) jo mokytiniai vėl buvo viduje ir Tamas draug su jais. Jėzus atėjo durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir tarė: “Ramybė teesie jums.” Po to jis tarė: “Įdėk čia savo pirštą, apžiūrėk

1) Luk. 24, 49.

2) Ap. Darb. 1, 4-8.

3) Nuo atsikėlimo dienos.

mano rankas, ištiesk savo ranką ir įdek į mano šoną ir nebūk netikėlis bet tikintis.” Tamas atsakė jam ir tarė: “Mano Viešpats ir mano Dievas!” Jėzus-gi jam tarė: “Kadan-gi matei mane, Tamai, įtikėjei; palaima tiems, kurie nematė ir tikėjo.” 1)

Trumpai po to apaštalai išėjo į Galillieją. Jie tą padarė, turbūt, pasiskirstę po vieną, kad niekeno domės nekreiptų. Jei Sinedrijos šnipai tykojo apaštalų vieškeliuose, kuomet «meldžionys grįžo iš Jeruzolimos į Galijieją, tai jų nematė iki meldžionių pulkams išsiskirstant visai. Dabar būtų pradėta gaudyti apaštalus Jeruzolimoje, bet ir čia jų nerasta, nes jie įvairiais keliais išvyko iš Judėjos į šiaurę ir niekas jų nepastebėjo.

P e t r a s a  u k š č i a u s i a s  g a n y t o j a s. Sugrįžę į tėviškes apaštalai vėl pradėjo savo įprastuoju darbu — žveja — pelnytis duoną. Žvejodavo jie, kaip paprastai, Genazareto ežere, kurs kitaip vadindavosi Tiberiados jūra. Vieną kartą pas ežerą buvo draug Simonas Petras, Tamas vadinamas Dvynu, Natanaelis, kurs buvo iš Kanos Galiliejoje, du Zebedėjaus sūnų ir kitu du jo mokytiniu. Simonas Petras jiems tarė: “Einu žvejoti.” Jie jam atsakė: “Ir mes einam su tavim.” Jie išėjo ir sėdo į laivą, bet tą naktį nieko nepagavo. Jau praaušus, Jėzus stovėjo ant kranto; tačiau mokytiniai nepažino, kad tai Jėzus. Jėzus jiems tarė: “Vaikai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne.” Jis jiems tarė: “Įleiskite tinklą dešinėje laivo pusėje ir rasite.” Jie įleido ir jau nebegalėjo jo patraukti dėl žuvų daugybės. Tuomet tas mokytinis, kurį Jėzus mylėjo, 2) tarė Petrui: “Tai Viešpats.” Simonas Petras, kaip tik išgirdo, kad tai Viešpats, apsisiautė jupa, nes buvo nuogas, ir įšoko

1)    Jon. 20,    24-29.

2)    Jonas. Jis aprašė šitą atsitikimą.

į jūrą. Kiti-gi mokytiniai atplaukė laivu, nes buvo netoli nuo kranto, tik apie du šimtu mąstų, vilkdami tinklą su žuvimis. Išėję ant žemės jie pamatė sukurtą ugnį, padėtą ant žarijų žuvį ir duonos. Jėzus jiems tarė: “Atneškite žuvų, kurių daug sugavote.” Simanas Petras nuėjo ir ištraukė ant kranto tinklą pilną didelių žuvų, kurių buvo šimtas penkiasdešimts trys. Nors jų taip daug buvo, bet tinklas neplyšo. Jėzus jiems tarė: “Eikite šen ir valgykite.” Nei vienas sėdusiųjų valgyti nedrįso paklausti jį: Kas tu, nes jie žinojo, kad tai Viešpats. Jėzus priėjo, paėmė duoną ir davė jiems, taip pat ir žuvį. 1)

1) Jon. 21, 2-13.

Nėra abejonės, kad tą rytą buvo labai tiršta migla ant ežero, nes per du šimtu mąstų žvejai nematė degančios ugnies. Nuo miglos tirštumo, kartais ir balso skambėjimas kiek pasikeičia. Kai apaštalai Jėzaus sukviesti suėjo pas ugnį, Jis buvo kiek toliau nuo jos, todėl kaikurie abejojo, kas jis. Bet nei Jonas, nei Petras tos abejonės neturėjo. Ji išnyko ir aniems keturiems, kai V. Jėzus priėjo prie ugnies. Taip jie ir liko nepaklausę, kas jis, nors pirma buvo ketinę klausti. Stebėtina, kad Jonas pirmiausiai pažino, nors būdamas toli. Jis prisiminė, kad tai antra tokia stebuklingoji žveja. Ko akys nematė, tą protas regėjo ir širdis jautė.

Jiems pavalgius Jėzus tarė Simanui Petrui: “Jono sūnau Simanai, ar myli mane labiau kaip šitie?” Jis jam atsakė: “Taip, Viešpatie, tu žinai, kad aš tave myliu.” Jis jam tarė: “Ganyk mano avinėlius.” Jis vėl ji klausė: “Jono sūnau Simanai, ar myli mane?” Jis jam atsakė: “Taip, Viešpatie, tu žinai, kad aš myliu tave.” Jis jam tarė: “Ganyk mano avis.” Jis klausė jį trečią kartą: “Jono sūnau Simanai, ar myli mane?”

Petras nuliūdo, kad jis jį trečią kartą klausė: “Ar myli mane” ir jam atsakė: “Viešpatie, tu viską žinai; tu žinai, kad aš tave myliu.” Jis jam tarė: “Ganyk mano avis.” 1) ?

1) Jon. 21. 15-17.

V. Jėzus buvo Simano vardą pakeitęs į Petrą, nors reiškė uolą, buvo kitais būdais pažymėjęs, kad jį išskiria iš kitų apaštalų, buvo žadėjęs ant jo, kaip uolos, pastatyti Savo Bažnyčią ir duoti jam dangaus karalystės raktus su galybe surišti ir paliuosuoti viską šiame pasaulyje. Tą teisę ir drauge sunkią pareigą V. Jėzus pakartojo šv. Petrui šitą pavasario rytą. Visi kas tik yra V. Jėzaus avelės, yra Šv. Petro pavaldiniai. Jis gano ir aveles ir avinėlius, ne vien vyrus ir moteris, bet ir aukštus ir žemus, be jokio skirtumo. Duodamas tą aukštą valdžią šv.. Petrui V. Jėzus nieko neišskyrė, niekuomi neapribojo Petro vyriausybės.

Šv. Petras dėlto nesiliovė buvęs žmogum. Jis negali Dievo apreikštųjų tiesų pakeisti, nei prie apreiškimo pridėti kas neapreikšta. Jis negali nedorą daiktą padaryti doru, nei permainyti Dievo įsakymus. Bet jam duota teisingai suprasti, kas V. Jėzaus apreikšta, išspręsti visus galinčius kilti ginčus dėl apreiškimo prasmės. Visa, kas žmonėms pavesta tikybos srityje, visas Bažnyčios valdymas ir tvarkymas, visa apaštalų ir žemesnių dvasiškių darbuotė yra šv. Petro valdžioje ir jo tvarkoma. Kad jis nesuklystų taip svarbiuose dalykuose, kad piktos dvasios niekojami krikščionys galėtų išsilaikyti prie tiesos, tam pačiam Simanui Petrui V. Jėzaus žadėta ir duota, kad jo tikėjimas niekuomet neišklys.

Suteikęs tą aukštą ir didžią valdžią dvasios srityje V. Jėzus pakreipia Petro mintis į rimtą ateitį. Ištikrųjų, ištikrųjįį sakau tau, kuomet buvai jaunesnis, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėdavai. Kai pasęsi, ištiesi savo rankas; kitas sujuos tave ir ves kur tu nenori. Tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jis turėjo padaryti Dievui garbės. 1) Ištikrųjų, praslinko kelios dešimtys metų. Petras jau gyveno didžiausiame tuomet pasaulio mieste Romoje ir valdė krikščionių daugybes. Bet Nerono įsakymu sugautas, surakytas pančiais ir virvėmis, ir pasmerktas mirti, labai senas būdamas žuvo prikaltas prie kryžiaus žemyn galva. Jo kaulų likučiai ir dabar tebėra Romoje Šv. Petro bažnyčioje. Karti V. Jėzaus pranašystė apie Petro mirtį buvo tinkamiausias vaistas apaštalo sielai apsaugoti nuo išdidumo nuodėmės ir visų jos blogųjų vaisių. Jei kada Dievo apveizda išaukština žmogų, nepridedama skaudžių kartumynų, tai pats žmogus turėtų tų kartumynų pasigaminti, kad pragaro pavojų išvengtų.

Kitas V. Jėzaus pasirodymas Galiliejoje.

Bebūdamas su Apaštalais Jeruzolimoje V. Jėzus buvo pasakęs jiems, kada ir kur žmonės turi suseiti, kad Jį pamatytų. Tą žinią apaštalai paskleidė Galiliejoje. Pa skirtą dieną, paskirtoje vietoje susėjo daugiau kaip penki šimtai žmonių. Tą skaitlinę minėja šv. Paulius savo laiške Korinto krikščionims. 2) Į tą V. Jėzaus paskirtąjį kalną atėjo ir vienuolika apaštalų. Iš tolo matydami Jį ateinant kai kurie abejojo ar Jis, bet priėjus Jam artyn jie Jį pagarbino. Prisiartinęs Jėzus jiems kalbėjo šiuos žodžius: “Man duota visa valdžia danguje ir

1) Jon. 21, 18. 19.

2) 1 Cor. 15, 6.

žemėje. Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir mokydami juos laikyti visa, ką tik ėsu jums sakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigai. 1) Kas įtikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, kas-gi netikės, bus pasmerktas. Tuos kurie tikės lydės tokie stebuklai: mano vardu jie išvarinės velnius, kalbės naujomis kalbomis, ims kirmėles ir jei ką mirtingą gertų, tai jiems nekenks, jie dės rankas ant ligonių ir tie pasveiks.” 2)

Kaikurie sako, kad šitas paskutinis V. Jėzaus susitikimas su Galilėjos žmonėmis buvo Tabaro kalne, bet Evangelijos pasako, kad tai buvo kalne, neišvardydamos to kalno.

V. J ė z u s  p a s i r o d o  J o k ū b u i  i r  M a r i j a i  s k y r i u m. Iš šv. Pauliaus pirmojo rašto Korinto krikščionims žinome, kad V. Jėzus, atsikėlęs iš numirusių apsireiškė šv. Jokūbui apaštalui, bet ten nėra pasakyta nei kada, nei kaip tas buvo. Nors ir labai būtų įdomu susekti to pasirodymo smulkmenas, bet, turbūt, liksim jų nežinoję iki kol danguje nepatirsim iš paties šventojo apaštalo. Du apaštalu buvo Jokūbo vardais, vienas Kleopo sūnus, kitas Zebedėjaus. Neturime tikros žinios katram V. Jėzus apsireiškė skyrium. Spėjame, kad Zebedėjaus sūnui, kurs vadindavosi senesniuoju Jokūbu.

Šv. Paulius minėja ir pats matęs V. Jėzų atsikėlusi iš numirusių. Kitą pasirodymą gerai ir smulkiai aprašė apaštalo mokytinis šv. Lukas Evangelistas “Apaštalų Darbų” knygoje. 3) Čia trumpai atpasakoja tą aprašymą. Į metus, maždaug, po V. Jėzaus mirties pari-

1) Mat. 28, 17-20.

2) Mrk. 16, 16-18.

3) Ap. Darb. 9, 1-17.

zėjai nužudė šv. Steponą, už ką tas skelbė Kristaus atsikėlimą iš numirusių. Tarp žudytojų buvo Stepono draugas, kuris buvo dviem vardais: žydiškai vadindavosi Saulius, o graikiškai ir lotyniškai Paulius. Jis norėjo išžudyti visus krikščionis. Daug jiems pakenkęs Jeruzolimoje, su Sinedrijos įgaliotiniais raitas išvyko į Damaską, nes ir ten norėjo išgaudyti krikščionis. Su Paulium jojo keletą kitų vyrų. Netoli Damasko ypatingai skaisti šviesa apsiautė Paulių. Jis nukrito nuo arklio ir išgirdo balsą: “Sauliau, Sauliau, už ką mane persekioji?” Saulius paklausė: “Kas tu esi, Viešpatie?” Čia pat Saulius išvydo Jėzų ir išgirdo jo atsakymą: “Aš esu Jėzus, kurį persekioji, bet tau sunku spardyti į akstiną.” Saulius klausė, ką daryti? Jėzus atsakė: eiti į Damaską ir ten laukti, kol bus pasakyta. Saulius pakilo nuo žemės, bet pasijuto nieko neregįs. Jis praregėjo po trijų dienų Damaske, kad Anonijas jį pakrikštyjo.

Šv. Marijai, be abejonės, Sūnus apsireiškė pirmiausiai, bet apie tai nei vienoje Evangelijoje nieko neminėta. Jei kitų moterų žodžiais apaštalai netikėjo, tai motinos liudijimas būtų buvęs dar toliau įtariamas. Kaip ji nepasigyrė šv. Juozapui iš Dvasios Šventos pradėjus savo Kūdikėlį, taip ji niekam neminėjo Jį regėjus atsikėlusį iš numirusių.

P a s t a b o s  a p i e  a t s i k ė l i m ą. Nors čionai sutraukti visi V. Jėzaus pasirodymai po atsikėlimo iš numirusių minėtieji Evangelijoje, tačiau būtų klaida pasakius, kad daugiau Jis niekam nesirodė. Ne viskas yra užrašyta Evangelijose, kas yra įvykę. Šv. laikas rašo: Per keturias dešimtis dieną davėsi jiems matyti ir kalbėjo apie Dievo karalystę. 1) Numanu, kad tos kalbos kartais būdavo ir ilgokos, bet jų nei pats Lukas, nei kiti neaprašė. Kristaus Bažnyčioje daug yra likę įvairių tiesų, niekur neminėtų Šventose Knygose. Tas tiesas, jei ne visas tai bent jų daugelį, tada V. Jėzus paskelbė, kada jie aiškiausiai tikėjo Jo Dievybe, kada jie jau suprato, jog Jis nėra įsikūnijęs politinei Žydų Valstybei atsteigti, o naujai šventai tikinčiųjų bendruomenei Dievo Karalystei, kitaip sakant Bažnyčiai įkurti. Tik V. Jėzui atsikėlus iš numirusių apaštalai pilnai suprato Jo Dievybę ir Jo Karalystės dvasiškumą.

1) Ap. Darb, 1, 3.

Aprašytaisiais Naujame Įstatyme atvejais V. Jėzus tik pasirodydavo ir vėl išnykdavo. Bet iš ką tik minėtųjų šv. Luko žodžių galime numanyti, kad ilgiausia V. Jėzus pabūdavo su mokytiniais per keturiasdešimt dienų po atsikėlimo. Kad taip sudėjus visą laiką, kurį V. Jėzus išbuvo drauge su mokytiniais per tą 40 dienų, ir vėl suėmus į vieną visą laiką, kada atsikėlusio Mokytojo nebuvo su mokytiniais, nežinia katras išeitų ilgesnis. Nors paskubomis Evangelijas skaitant išeina, kad ilgesnis buvęs šis pastarasis, bet skuboto skaitymo įspūdžiai būva klaidingi.

Stebėtina, kad V. Jėzus atsikėlęs iš numirusių 1-a išėjo iš grabo nesulaužęs antspaudų ir 2-a nuritus akmenį nuo grabo angos antspaudai ant to akmens išliko sveiki. Paskui V. Jėzus 3-a iš lauko įėjo nekartą į vidų per uždarytas ir užrakintas duris, 4-a kad Jis čia pasirodydavo, čia išnykdavo, neateidamas nei neprasišalindamas iš vietos, 5-a kad neišgijusiomis nuo perdurimų kojomis Jis galėjo pėsčias nueiti į Emmaus, nors tai yra daugiau kaip dviejų valandų kelias, 6-a kad ragotinės perdurta ir neužgijusia krūtine Jis galėjo būti gyvas.

Tie visi stebėtini dalykai labai mums aiškėja atsiminus, kad mirtis labai ir labai pakeičia žmogaus kūną. V. Jėzaus Kūnas, atsikėlęs iš numirusių, buvo perėjęs mirtį, bet giltinės padarytoji žalingoji permaina buvo Dievo malonės ir galybės atitaisyta. Viešpaties tat Jėzaus Kūnas nešiojosi ir ardymo ir taisymo vaisius. Abeji tie ženklai sudarė pačią geriausio, to Kūno tobulybę. Dabar trumpai įžiūrėsime čia pažymėtus šešis stebėtinumus.

1-a Antspaudų grabe buvo padėta pakankamai. Grabas buvo urvas, iškaltas kalno akmenyje. To nedidelio urvo ąslos viduryje buvo paliktas truputį, bet nedaug, pakilęs lyg slenkstis tokio didumo, kad ant jo išsitektų lavonas. Ant to slenksčio ir buvo paguldę V. Jėzų. Parizėjai, atėję antspauduoti, padarė, kas paprastai darosi tais atvejais: iš laibų virvučių padarė retą tinklą sumegsdami vienas virvutes išilgai lavono, kitas skersai ir visų galus antspaudais pritvirtindami prie akmeninio slenksčio galų ir šonų. Užteko dviejų tokių virvučių išilgai lavono. Galva buvo tarpe pryšakinių jų dviejų galų, antspauduotų galų gale. Kiti du jųdviejų galu, be-abejonės, buvo antspaudais pritvirtintu kojų gale. Kojos taip pat buvo tųdviejų išilgainių virvučių tarpe. Keturių trumpesnių virvučių užteko skersai pertiesti. Jos buvo sumegstos su išilgainiais. Tų skersinių virvučių abeji galai buvo prilipinti antspaudais prie slenksčio šonų. Taip viso labo turėjo būti dvylika antspaudų, sergėjusių V. Jėzaus Lavoną grabe. Tuos antspaudus buvo pridėję aukščiausieji kunigai pačioje didžiausioje Velykų Šventėje. Kas nori gali prisiminti dvyliką Izraeliaus giminių.

V. Jėzaus sielai grįžus į Lavoną ir Kūnui atgijus, tas Kūnas negalėjo pasijudinti nesulaužęs antspaudų arba nesutraukęs virvučių. Bet tas Kūnas gimdamas buvo išėjęs iš Motinos vidurių, neliesdamas jos mergystės žiedo. 1) Tai buvo stebuklas užgemant. Panašus stebuklas pasikartojo atsikeliant iš numirusių. V. Jėzaus Kūnas pakilo ir perėjo pro virvučių tarpus, kaip vanduo pereina pro tinklo akis. Šituo atveju V.Jėzaus Kūnas, be abejonės, panaudojo Savo sutverto vandens savybėmis.

1) Cfr. S. Gregorii Homilia 36 in Evangelia.

2-a Vyriausieji kunigai, dvyliką antspaudų padėję prie V. Jėzaus Kūno grabo viduje, išėjo ir liepė kareiviams užristi akmenį. Tiems taip padarius užteko du galu vienos trumpos virvutės antspaudais pritvirtinti: vieną prie užritamojo akmens, kitą prie uolos, kurioje buvo iškaltas grabas. Jei kas būtų pabandęs nors truputį paristi akmenį, panašų į girnas, pastatytas ant šono, tai antspaudai būtų susyk sugedę.

Žemės drebėjimas įvyko Kristui atsikeliant iš numirusių, bet akmuo su antspaudu nekrutėjo ir antspaudai išliko sveiki. Angelas netaip atrito akmenį, kaip ritamos girnos, bet jis jį atidarė, kaip duris, pakabintas ant vąšų. Virvutė sulinko. Abu antspaudai dabar buvo viens ties kitu. Kokios jėgos reikėjo, kad taip padarius, tai inžinieriai numano. Jėgos neužtenka, dar reikėjo ir atsargumo. Mechanikos prietaisas begu būtų taip tiksliai įvykdęs šitokį sunkų ir drauge smulkaus atsargumo reikalingą uždavinį.

Aukščiausieji kunigai buvo nekvaili. Jie nedavė kareiviams pinigų, kol nepatikrino, kad antspaudai neliesti, kad kareiviai nekalti. Man rodosi, kad ir Pilotas turėjo patikrinti antspaudus, nes parizėjams daug patogiau būtų buvę kaltinti kareivius, negu duoti jiems pinigų. Tačiau kareivių nekaltina dėl to, kad antspaudai buvo išlikę sveiki, ir kad abejoti apie tai nebuvo galima.

3-ia Išaiškinus antspaudų išlikimą jau savaime suprantama galėjimas pereiti per užrakintas duris. Tik šitą progą norėčiau pridėti, kad gamtoje yra gana daug kūnų pereinančių per kitus kūnus ir nepaliekančių žymės. Elektros kibirkštis kiaurai eina netik per lapą, bet ir išilgai varines vielas bėga lyg vanduo vamzdžiu, Prof. Čepinskis bet-gi rašo, kad elektros prigimtis esant atominė, kitaip sakant, kad ji yra kūnas.

Gamtininkai žino, kad kūnai susideda iš atomų, atomai iš dar mažesnių dalelių. Jei mes galėtume tas daleles sulig savo noru tvarkyti, kaip kada reikiant, tai netik per uždarytas duris galėtume pereiti, bet ir perlystume per kiekvieną kiečiausią akmenį ir skaudžiausią plieną, kada tik panorėtume. V. Jėzus tą galybę turėjo ant visų atomų ir jų dalelių. Jis juos tvarkė kaip norėjo ir galėjo pervesti ir per sienos ir per durų atomų tarpus.

   4-a Ta pačia galybė suderint Savo Kūno daleles sulig noru lengvai atliekamas pasirodymas ir išnykimas. Užtenka savo kūno daleles sutvarkyti taip, kaip jos yra sutvarkytos stikle arba ore, ir pasidarysi permatomas, kaip stiklas, ir nematomas kaip oras.

5-ta Atsikėlęs iš numirusių V. Jėzus negydė Savo žaizdų. Jos Jo Kūne tebėra dabar ir liksis amžinai. Bet tos žaizdos Jam neskauda ir neskaudėjo nuo pat mirties valandos. Atsikėlęs iš numirusių V. Jėzaus Kūnas jau nebėra vergas šio pasaulio sąlygų. Jau Jam nereikia laiptų, kad pakiltų aukštyn, nei kaulų, kad nesudribtų Jo raumens. Ir valgyte Jis valgė, kad įrodytų Savo Kūno tikrenybę, bet Jo gyvybė jau nebepriklauso nuo maisto, nei nuo kraujo bėgimo gįslose.

6-a Turėdamas valdžią ant visų ir kiekvienos Savo Kūno dalelių, Jis galėtų vienu akymirksniu užsigydyti Savo žaizdas, bet Jis jų negydė, nes žinojo, kad Tamas atsikėlimu netikės, kol tų žaizdų nepalytės. Šv. Augustinas teisingai sako, kad Tamo netikėjimas mūsų tikėjimą sustiprina labiau, negu visų kitų apaštalų dorybė. Be tikėjimo mes negalėtumėm būti išganyti. To mūs išganymo trokšdamas V. Jėzus negydė Savo žaizdų. Jo Krūtinė ir Širdis likosi perdurtos, bet dėl to Jis gyvena ir gyvens. Tik jis jau nebuvo fizinių sąlygų viešpataujančių ant žemės vergas, o jų Viešpats.

K r i s t a u s  K ū n a s  i r  ž m o n i ų  k ūn a i. Šv. Paulius apaštalas užrašė Kristaus apreikštąją tiesą, kad Išganytojo atsikėlimas iš numirusių laiduoja žmonių kūnų iš numirusių atsikėlimą. Apie tai plačiau bus trečioje šio rašto dalyje, kur bus aiškinamas Apaštalų Sudėjimo skiemuo: “Tikiu... kūno iš numirusių atsikėlimą.” Šičionai tik trumpai pažymiu, kad buvo skirtumo tarp V. Jėzaus Kūno, atsikėlusio iš numirusių ir tarp kūnų tų žmonių, kuriuos Jis buvo prikėlęs iš numirusių. Lozoriaus, Jaunikaičio Naimiečio ir Jayro dukters kūnai buvo prikelti iš numirusių ir grąžinti į šitą patį gyvenimą, kuris turi baigtis mirtimi. V. Jėzaus Kūnas atsikėlė į nemirybę. Iš to susidarė dar ir kitas skirtumas, kad anų trijų kūnai prikelti iš numirusių buvo toki, kaip mūs visų mirsiančių žmonių kūnai, o V. Jėzaus Kūnas antrosios mirties neturės. Jis tiktai pirma kitų žmonių atsikėlė amžinosios nemirtybės atsikėlimu. Ateis laikas, kad visi žmonės bus išmirę ir visi kelsis iš mirties. Ir tada gerųjų Dievą mylėjusių žmonių kūnai, nors iš tolo bus panašūs į V. Jėzaus Kūną, kėlusį iš numirusių.

Tas panašumas bus ketveriopas, būtent: 1-a kad kūnas bus neliečiamas nei skausmui nei mirčiai, tai reiškia nei ugnyj, nei vandenyj žūti negalės. Visos kankinimo priemonės negalės sudaryti nei mažiausio skausmo kūnams kėlusiems iš numirusių, 2-a kad galės pereiti per kietus ir nekietus daiktus, kaip V. Jėzus per užrakintas duris. 3-ia kad vienu minties ir valios veiksmu galės persikelti iš vienos vietos į kitą, kaip V. Jėzus iš Emmaus į Jeruzolimą ir be palyginimo toliau. Žemės ribos nesulaikys atsikėlusi o iš numirusių kūno. Erdvių tolumo jam nebus, ir 4-a kad kūnas žibės ypatinga malonia šviesa panašia į tą, kuri spindėjo iš V. Jėzaus Taboro kalne persimainymo metu ir paskui užžengiant į dangų. Tai-gi šv. Paulius rašo, kad mirštant sėjamas gendąs kūnas, kelsis negendąs. Sėjamas negarbėje, kelsis garbėje. Sėjamas silpnybėje, kelsis galybėje. Sėjamas gyvulinis kūnas, kelsis dvasinis kūnas. 1)

Kitų gana svarbių dalykų apie V. Jėzaus atsikėlimą iš numirusių galima pasiskaityti kitoje mano knygoje. 2)

   1) Cor. 15, 42-44.

   2) Trumpoji Apologetika III laida. Mariampolė. 1926 p. 62-73.

2. V. Jėzaus užžengimas į dangų.

Užžengė į dangų, sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje.

Nenorėdamas daryti stebuklų, o bet-gi norėdamas apsaugoti savo apaštalus nuo perankstybų persekiojimų V. Jėzus patarė jiems grįžti Jeruzoliman pirma, negu prasidės žmonių ėjimas į Sekminių šventę, kurios būdavo 50 dienų po Velykų. Išbuvę ne pilną mėnesį Galilėjoje apaštalai vėl kiekvienas skyrium atvyko į Jeruzolimą. Čia jie turėjo kur būti. Jei Lozoriaus, Nikodemo ir Arimatėjos Juozapo namuose buvo pavojinga jiems laikytis, tai jaunučio Jono Morkaus motinos senos našlės dideliuose kambariuose jiems visai buvo saugu. Čia jų susirinko vieną dieną gana daug: šimtas su viršum žmonių.

a) Užžengimas į Dangų ir Šv. Dvasios nusiuntimas.

U ž ž e n g i m a s. Viešpats Jėzus taip-gi buvo jų tarpe. Su Juo jie nieko nesibijojo. Pakalbėjęs su jais apie reikalą atsiskirti ir apie Šv. Dvasios atėjimą netrukus, V. Jėzus juos išsivedė iš miesto į Betaniją, kur buvo Alyvų Kalnas. Nors einančiųjų buvo labai didelė krūva, ir nors juos visi pastebėjo, bet nieks nedrįso stabdinti. Miestas jau žinojo, kad Jėzus kėlėsi iš numirusių. Pamačiusieji Jį tarp didelio būrio nei nemanė užkabinti. Ne tas pulkelis turėjo bijotis miesto, liet miestas bijojosi to pulkelio.

Užėjus ant kalno viršūnės, netoli tos vietos, kur Viešpats buvo krauju prakaitavęs, o gal ir visai ten pat Išganytojas sustojo. Visi mokytiniai susiteikė apie jį. Jis dar kartą pasisakė grįštas pas Tėvą, gal, atkartojo ir įsakymą skelbti Jo mokslą visoms tautoms, rasi, patvirtino pažadėjimą būti su Savo mokytiniais iki pasaulio pabaigai ir, iškėlęs rankas, ėmė laiminti susirinkusius.

Tos laiminančios rankos nusileido žemyn, bet Jis pats palengvėle ėmė kilti į orą. Jo rankos jau buvo aukščiau jų galvų, paskui aukščiau Getsemanio daržo medžių, paskui Jėzus vis kilo ir kilo aukštyn. Jo rūbai skaisčiai švietė, Jo veidas spindėjo neapsakomu malonumu. Apaštalų, mokytinių, šventųjų moterų akys Jį lydėjo kas kart aukščiau į padangę, o Jo rankos vis buvo pakeltos ir laimino žemę. Dangaus mėlynėje tik vienas Jo Asmuo baltai žydėjo ir kaskart ankštyn kildamas vis išrodė mažesnis. Tuom tarpu iš dangaus ėmė leistis žemyn mažytis ką tik matomas šviesus, baltas, skaistus debesėlis. Tas rodėsi einąs didyn tąja mota, kaip leidosi žemyn.

Kylantis aukštyn mylimiausiasis Mokytojas ir Viešpats susitiko su besilendžiančiu jau didokai išrodančiu debesėliu. Iš žemai jau nebegalima buvo išmatyti iškilusio V. Jėzaus Veido. Debesėlis apėmė Išganytoją ir vėl pradėjo kilti aukštyn dar gražiau žibėdamas. Kas žin, ar tai būta debesies, ar angelų pulko išėjusio pasitikti savo Karalių ir Vadą.

Stovintieji Alyvų Kalno viršūnėje žmonės nepastebėjo kaip tas debesėlis vis aukštyn kildamas ir mažėdamas išnyko. Jiems bežiūrint į dangų ir besiilgint mylimiausiojo Jėzaus štai pasigirdo balsas: “Galiliejos vyrai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tas Jėzus, kurs yra paimtas nuo jūsų į dangų, taip pat sugrįš, kaip matote jį einant į dangų.” 1) Žmonės sužiuro, kas kalba, ir išvydo du angelu bestovint, baltais rūbais dėvint. Veikiai išnyko ir angelai. Ir jiedviem buvo skubu į dangų pas Viešpatį.

Buvusieji Alyvų kalne žmonės meilės ir ilgesio pilnomis širdimis subatos keliu sugrįžo į Jeruzolimą. Sugrįžę užėjo į aukštą kambarį, kame jie paprastai būdavo. Tai buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tamas, Baltramiejus ir Matas, Alpiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Jokūbo brolis Judas. Visi šitie būdavo širdingai sutaną maldoje, o išvien su moterimis, su Jėzaus motina Marija ir su jo broliais. 2)

1)    Ap. Darb. 1, 11.

2)    Ap. Darb. 1, 13-14.

M o t i e j a u s  i š r i n k i m a s. Iki Sekminių dar buvo ištisa dešimtis dienų. Jėzaus mokinių būrelis buvo neperdidžiausias, bet jų visų širdis buvo tarsi viena. Jie mylėjo kits kitą ir visi suseidavo drauge pasimelsti į tą kambarį, kuriame V. Jėzus buvo pirmą kart padaręs Švenčiausiąjį Sakramentą. Iš to kambario Mokytojas buvo išėjęs į Savo kentėjimus, iš to paties Jis buvo išsivedęs Savo aveles į Alyvų kalną, žengdamas dangun.

Tų avelių ganytojas likęs dabar Simanas Petras. Jis tuo pastebėjo, kad apaštalų skaitlius nepilnas ir visam susirinkimui, arti šimto dvidešimties žmonių pasakė, kad reikia išrinkti geresnį į nelaimingojo išdaviko vietą. Petras priminė, kad galima rinkti tokį, kuris yra V. Jėzų matęs, Jo pamokslus girdėjęs, Jo stebuklus, ypač atsikėlimą regėjęs, idant galėtų, tą visa liudydamas, eiti apaštalo pareigas. Būrelis nurodė Petrui du: Juozapą, vadinamą teisingu ir Motiejų. Abudu buvo lygiai tinkami ir geri. Tada visi sutarė melstis, kad Dievas parodytų, kurį Jis išrenka ir traukė burtus. Burtą ištraukė Motiejus. Šventasis Petras jam suteikė apaštalui reikalingą kunigystės pilnybę, t. y. vyskupišką šventinimo galę. Tat įvyko po V. Jėzaus užžengimo į dangų, prieš Šventosios Dvasios nužengimą. Ir vėl apaštalų skaitlius buvo pilnas.

Š v e n t a s i o s D v a s i o s n u ž e n g i m a s. Žydų tautoje prieš V. Jėzui užgemant būdavo Sekminių šventė. Jie ją vadindavo penkiasdešimtos dienos švente. Tada jau būdavo javai nunokę ir juos žmonės aukodavo Dievui. Mat žydų žemė yra daug šiltesnė už Lietuvą ir dėl to javai daug greičiau noksta. Ta šventė, kaip ir daugelis kitų švenčių, buvo podraug ir pranašystė. Kaip žydų Velykos pranašavo būsimą Kristaus mirtį ir atsikėlimą iš numirusių, taip Sekminės pranašavo Šventosios Dvasios atėjimą. Tas įvyko dešimtą dieną po V. Jėzaus užžengimo į dangų.

Švenčiausioji Jėzaus Motina, apaštalai ir kiti mokytiniai buvo susirinkę tame pačiame vakarienbutyje, į kurį jie buvo grįžę iš Alyvų kalno V. Jėzui užengus į dangų. Buvo gana anksti: dar prieš trečią valandą, t. y. prieš devintą, mūsiškai skaitant. Štai ūmai pasigirdo iš dangaus ūžimas lyg kad laistančio smarkaus vėjo ir pripildė visus namus, kuriuose jie sėdėjo. Jiems pasirodė pasidalinę tarsi ugnies liežuviai ir ant kiekvieno ties jais nusileido po vieną. Visi jie pasidarė pilni Šv. Dvasios ir ėmė kalbėti visokiomis kalbomis taip, kaip Šventoji Dvasia davė jiems prabilti. Jeruzolimoje buvo apsigyvenusių žydų, dievobaimingų žmonių iš visų po dangumi esančių tautų tarpo. Kilus ūžimui susiėjo minia ir nežinojo ką manyti, nes kiekvienas girdėjo juos kalbančius savo kalba. 1)

Žinoma, kad nustebimas buvo didis. Atsirado ir piktos širdies žmonių, sakiusių, būk kalbantieji įvairiomis kalbomis yra girti. Šv. Petras apaštalų pryšakyje būdamas pirštu prikišamai įrodė to šmeišto neteisingumą. Petras stojo viešai kaipo V. Jėzaus vietininkas ir pasakė pamokslą, po kurio apsikrikštyjo tą dieną apie tris tūkstančius sielų. 2) Šventoji Dvasia ėmė veikti Bažnyčioje. Bailūs apaštalai įgavo drąsos. Stebuklų ėmė darytis labai daug. Atsirado nepaprastas sielų pakilimas į tikėjimą ir kitas dorybes. Krikščionių būrys greitai augo. Vis tai buvo Šv. Dvasios darbas.

1) Ap. Darb. 2, 2-6.

2) Ap. Darb. 2, 41.

V. Jėzaus apreikštąjį ir Bažnyčios paskelbtąjį mokslą apie Šv. Dvasią išdėstysiu trečioje šio rašto knygoje. Dabar tik teprimenu, kad nuo Šv. Dvasios nužengimo valandos V. Jėzaus Bažnyčia ėmė pilnai veikti, skleisdama savo Atpirkėjo ir Mokytojo apreikštąjį mokslą, teikdama žmonėms Jo paliktuosius sakramentus, per kuriuos kiekvienas gali gauti išganymą ir užsipelnyti amžinąjį laimės gyvenimą. Adomo ir Jievos užtrauktoji ant žmonių nelaimė tapo išvengiama. Beliko kiekvienam tik norėti išsiliuosuoti iš jos.

b) Žmoniškoji V. Jėzaus prigimtis danguje.

Bet mums reikia dar grįžti prie V. Jėzaus, apie Kurį Apaštalų Sudėjimas sako, kad užžengęs į dangų sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Šv. Morkaus Evangelijos užbaigoje yra beveik tie patys žodžiai: Buvo paimtas į dangų ir sėdi Dievo dešinėje. 1) Šv. Pauliaus raštuose ta tiesa nemažiau trijų sykių pakartota. 2) Bet mums kartais gali išrodyti sunkiai suprantamas tas sėdėjimas.

1)    Mrk. 16, 19.

2)    Rom. 8, 34; Epez. 1, 20; Žyd. 1, 3.

Taigi turime atsiminti, kad namų šeimininkas pagerbia svečią, kuomet jį pasisodina į dešinę pusę nuo savęs. Juo aukštesnis yra tas šeimininkas, juo didesnė garbė yra sėdėti jo dešinėje. Čia ne pats sėdėjimas svarbu, o garbė. Taip ir Saliomė Zebediejienė, kuomet ji savo sūnum prašė, kad V. Jėzus juodu pasisodytų šale savęs vieną dešinėje, kitą kairėje, tai prašė ne paties sėdėjimo, o garbingosios vietos. Nors ir kairėje vieta greta aukšto asmens yra garbinga, bet dešinėje yra dar garbingesnė. Dievas Tėvas yra pats aukščiausias Asmuo. Sėdėti Jo dešinėje reiškia būti aukščiau už visus kitus asmenis.

Mes jau žinome, kad yra trys Dievo Asmens, ir kad jie visi trys yra lygūs ir bus. Tačiau ne apie tą lygybę kalba Apaštalų Sudėjimas, nes jis minėja tik tokį pagerbimą, kurs įvyko V. Jėzui užžengus į dangų, būtent apie žmoniškosios V. Jėzaus prigimties pagerbimą. Žmoniškoji V. Jėzaus prigimtis buvo Dievo sutverta ir, lygiai kitiems sutvėrimams, neturėjo teisės būti Dievo Tėvo dešinėje. Skirtumas tarp Sutvėrėjo ir sutvėrimo yra taip didis, jog šale Dievo stoti nebegali.

Kaip žmogaus prigimtis yra aukštesnė už gražiausio gyvulio prigimtį, taip angelo prigimtis yra aukštesnė už geriausio ir švelniausio žmogaus prigimtį. Tačiaus ne angelų vadą Dievas Tėvas pasodino Savo dešinėje, o žmogiškąją V. Jėzaus prigimtį. Šv. Paulius aiškiai rašo, kad Jėzus apvalęs mus nuo nuodėmių sėdosi Didenybės dešinėje aukštybėse, pasidaręs tiek kilnesnis už angelus, kiek žymesnį už jų jis paveldėjo vardą, nes kuriam kuomet nors angelui yra Dievas pasakęs: Tu mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave. 1) Tai-gi sėdėjimas Dievo Tėvo dešinėje pirmiausiai reiškia žmogiškos V. Jėzaus prigimties pakėlimą aukščiau visų tobuliausiųjų Dievo sutvėrimų, suteikimą jai pirmosios vietos šale Dievo.

1) Žyd. 1, 3-5.

Jei kas klaustų, už ką ta aukštybė teko V. Jėzui, tai pirmutinis atsakymas bus: už tatai, kad Jo Asmuo buvo Dievo Sūnaus Asmuo. Taip mokina Šv. Paulius ką tik minėtais žodžiais. Bet žmogiškai prigimčiai ta aukštoji vieta atateko ne tada, kada Dievo Sūnus stojosi žmogum nekaltos mergelės viduriuose, o tada, kada Jis užžengė į dangų, padaręs didžiausiąjį nelaimingos žmonių giminės atpirkimo darbą. Dėl žmogaus ir žmogui buvo sutverta: žvaigždės, planetos, mėnuliai ir jo gyvenamoji žemė su visais negyvaisiais ir gyvaisiais padarais. Bet tas žmogus, viso pasaulio tikslas, paniekinęs Savąjį tikslą, nusikreipė į blogą, pateko į pražūtį ir taip buvo bepaverčiąs niekais visą Dievo surengtąją tvarką ir pats bežūstąs. Žmogiškoji Jėzaus prigimtis išgelbėjo žmones, atitaisė jų ir viso kūninio sutvėrimo tikslą. Tai buvo nuopelnas, už kurį galima buvo tikėtis pagerbimo iš Amžinojo Teisėjo. Tas nuopelnas nepigiai atsiėjo Padariusiam jį, nes reikėjo ilgus metus vargti, sunkiai dirbti, baisiai kentėti kūnu ir siela, pagalios mirti piktadarbių mirtimi. Taigi V. Jėzus aukščiausiąją ir garbingiausiąją vietą Dievo Tėvo dešinėje užėmė ne vien aukštu paveldėjimu, bet didžiausio ir karžygiškiausio nuopelno teise.

Jam tat garbė ir šlovė per amžių amžius!

3. Gyvų ir numirusių Teisėjas.

Apaštalų Sudėjimas sako: Iš ten ateis gyvų ir numirusių teistų. Dievas, kaipo teisingiausias amžinasis Teisėjas pripažino Jėzui Kristui aukščiausią ir garbingiausią vietą. Tą ištarmę pirmiausiai ir geriausiai pagerbė šventieji angelai. Visa nesuskaitoma jų daugybė ir įvairybė pagerbė V. Jėzų su Jo žmoniškąja prigimtimi ir linksmai Jį pripažino savo vadu, karalium ir Viešpačiu. Jie tą džiaugdamiesi padarė, nors tarp jų ir Dievo stojo sutvertoji Jo žmogiška prigimtis. Deja, žmonės ne visi pripažino Jėzų savo vadu ir karalium, nors Jo darbas jiems tiesiog buvo naudingas. Žmones tat reikės teisti.

Amžinasis Teisėjas žmonių teisėjo galę paveda žmogiškajai Jėzaus prigimčiai. Savasis savuosius teis. Teistas, kuris taip mus mylėjo ir pats save davė už mus. 1)

1) Epez. 5, 2.

Teisėju žmonėms V. Jėzus būva dukart kiekvienam. Vieną sykį, kaip tik žmogus miršta. Tada teismas būva kiekvienam skyrium ir išsprendžia jo likimą: vieniems į pragarą, kitiems į skaistyklą, kur reikia atkentėti už savo padarytas blogybes iki pilnai atsiteisiant už nuodėmes, tretiems į dangų. Į šitą laimingąją amžinąją tėviškę patenka ir atlikusieji savo apsivalymą skaistykloje.

Kitas teismas bus pasaulio pabaigoje. Tas bus visiems žmonėms viešas. Tada pasirodys vieno asmens kaltės ir nuopelno priklausomybė nuo kitų asmenų. Tada taip-gi pasirodys kiekvienam, kokiais takais Dievas vedė žmones į jų laimę. Paskutiniame teisme paaiškės daugelis dabar nesuprantamų dalykų ir tie Dievo takai pasirodys meilės, gerumo ir išminties pilni. Nei blogiausias negalės nepripažinti tos tiesos. Geriems ji padaugins laimę, niekšams ji parodys, jog jie netik blogi buvo, bet ir paiki, kad Dievo neklausė ir sau nelaimę rengėsi.

Plačiau apie abudu teismu, apie dangų, skaistyklą ir pragarą bus parašyta trečioje šio rašto knygoje.

4. Šv. Marijos gyvenimas V. Jėzui užžengus dangun.

Šeštame šios knygos straipsnyje aprašiau Švenčiausios Marijos gyvenimą prieš V. Jėzui užgemant. Paskui, aprašant V. Jėzaus kūdikystę, slaptąjį ir viešąjį gyvenimą, kančią, mirtį ir atsikėlimą, buvo minėta Šv. Marija tais atvejais, kuriais apie ją paminėdavo Evangelistai. Dabar reikia pridėti dar žinios apie Marijos gyvenimą šiame pasaulyje V. Jėzui jau užžengus į dangų.

Taip Dievo Motinos visas gyvenimas bus įimtas į knygą aprašančią jos vienatinį Sūnų.

Atėjus į Velykų šventę Marija perkentėjo su V. Jėzum visą Jo kančią. Jis kentėjo Kūnu, o ji širdimi. Jai stovint po kryžium V. Jėzus pavedė šv. Joną į sūnus Savo vieton. Nuo tos valandos mokytinis paėmė ją pas save. 1). Tai-gi Marija gyvendavo ten, kur gyvendavo šv. Jonas. Nėra aiškios žinios, kur juodu būdavo, ar Jeruzolimoje, ar kitur. Taip pat negalima numanyti, ar Marija buvo grįžusi į Galilėją po Velykų, bet tikrai žinia, kad ji buvo Jeruzolimoje keturiasdešimtoje po atsikėlimo dienoje ir matė savo Sūnų žengiant į dangų. Galima numanyti, kad per tą keturiasdešimt dienų po atsikėlimo iš numirusių V. Jėzus su Marija būdavo dažniau ir ilgiau negu su Savo mokytiniais. Ji daugiau už visus mokytinius buvo kentėjusi, tai pritiko ir pasidžiaugti atsikėlusiu daugiau už juos.

1) Jon. 19, 27.

V. Jėzui užžengus į dangų, visi krikščionys ją gerbė ir mylėjo. Ji buvo tarp apaštalų ir mokytinių tada, kada į išdaviko vietą išrinktas tapo apaštalu šv. Motiejus, bet ne ji pirmininkavo tame susirinkime, tik šv. Petras. Jis pirmininkaudavo susirinkimuose ir rūpindavosi jaunutės kirkščionių bendruomenės reikalais ir valdydavo Bažnyčią. Nėra abejonės, kad Marija tuos reikalus šelpė savo maldomis. Daugelis protingai mintija, kad Dievas ją paliko gyventi ant žemės tam, kad savo pavyzdžiu, dvasios stiprybe ir nesulyginamąją išmintimi sustiprintų Bažnyčios pradžią. Visi krikščionys dažnai melsdavosi ir Jėzaus Kūno Sakramentą valgydavo, bet ji būdavo pavyzdys visiems.

Marija buvo be nuodėmės iš pat savo prasidėjimo pradžios. Ji tapo malonės pilna, kad V. Jėzų pradėjo.

Jau beveik sunku suprasti, ar begalėjo ji gauti daugiau Dievo malonės tada, kada Šventoji Dvasia nužengė ant jos kaip ir ant kitų Sekminių Dienoje. Tačiau tas nužengimas ir jai buvo naudingas. Kiti gavusieji tądien Šventosios Dvasios malonių nepakilo taip aukštai, kaip Marija buvo iškilusi seniau, bet ji tądien pakilo dar aukščiau, negu buvo, buvusi pirma. Jai nereikėjo apaštalams skirtos kalbų malonės, bet į to vietą ji gavo kitokių dar aukštesnių ir geresnių malonių, kurių mes nė įvardyti nesugebame.

Šv. Jonas taip gerbdavo Švenčiausią Mariją, kad jis minėdamas ją, niekuomet nevadindavo jos vardu, o sakydavo Jėzaus Motina. 1) Būdamas Patmo saloje, jis regėjo jos dangišką garbę ir šitaip aprašė: Danguje pasirodė didelis ženklas: saule apsiausta moteriške, mėnulis po jos kojomis ir ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. 2) Kaikurie mokslininkai abejoja, ar tais žodžiais minima Marija, ar Kristaus Bažnyčia. Man rodosi, kad Marija. 3) Iš to aš taip-gi spėju, kad šv. Jonui gyvenant saloje Patmos, Marija jau buvo danguje. Jai besant ant žemės vargu būtų pasirodęs tas ženklas, kurį Apaštalas regėjo. Juk Marija gyvendavo Jono namuose.

1) Jon. 2,1. 3; 19, 25-26

2) Apreiškimas, 12, 1.

3) Įrodymų žiūrėk straipsnyje “Virgin” leidinyje: The Catholic Encyclopedia XV tom. p. 469.

Vieni sako, kad tie namai buvę, Jeruzolimoje, kiti kad Epeze, o Abulparagius, kitaip vadinamas Bar-Hebraėus sako, kad Patmo saloje ji gyvenus pas šv. Joną ir ten esant palaidota.

Bet Abulparagio žodžiais sunku tikėti. Jis gyveno tūkstančiu trimis šimtais metų vėliau už Mariją ir nežinia, iš kur jis ėmė savo pasaką.

Šv. Jonas, iš Patmo sugrįžęs, gyveno Epeze. Regėjimais pagarsėjusi maldingoji Dievo tarnaitė Katarina Emmerich sakydavo, kad Šv. Panelė gyvenusi šale Epezo šv. Jono apaštalo namuose. Patikrinėjant Katarinos regėjimus apie 18 kilometrų nuo Epezo sodžiuje Panagia Kapuli rasta seniai buvusios triobos likučiai ir sakoma, kad toje trioboje gyvenęs Apaštalas ir Švenčiausioji Marija, ypač kad Epezfe buvusioji visatinė santaryba 431 metais savo rašte lyg minėjo Šv. Marijos kapą tame mieste.

Dvidešimt metų vėliau Jeruzolimos vyskupas Juvenalis atvykęs į Chalkedono visatinę santarybą sakė ciesoriui Markioniui ir ciesorienei Pulcherijai, kad Dievo Motinos kapas esąs Jeruzolimoje Alyvų Kalne. Imperatorius prašė vyskupą atsiųsti Švenčiausios Panelės Kūną į Kastantinopolį, bet vyskupas atsakė negalįs to padaryti, nes kūno nesą. Jį paėmė angelai ir nunešė į dangų trumpai po Švenčiausios Marijos palaidojimo. Toje vietoje, kur būta kapo pastatyta bažnyčia. Taip mes nei nežinome galutinai, kur Švenčiausioji Marija perleido paskutinius savo žemiško gyvenimo metus.

Ji buvo apie 15 metų, kada V. Jėzų pagimdė. Jam mirštant ji turėjo eiti 48 ar 49 metus. Senovės raštininkai nevienaip sako, kaip ilgai ji dar gyveno šiame pasaulyje. Anot vienų ji su ašarų pakalne persiskyrė trims metams praėjus nuo V. Jėzaus mirties; anot kitų ji gyveno 15 metų pas šv. Joną. Šitos pastarosios nuomonės laikosi dauguma žmonių. Ir “Karunkoje” giedame, kad Šv. Panelė viso labo išgyveno 63 metus. Šv. Jonas į Patmo salą pateko imperatoriui Domitijonui viešpataujant. Tai-gi buvo praėję daugiau negu 15 metų po V. Jėzaus mirties, todėl Šv. Marija jau buvo danguje.

Pasaulyje niekur nėra Šv. Marijos Kūno relikvijų. Jei krikščionys išdabojo šv. Petro kūno relikvijas, tai dar labiau būtų išdaboję Dievo Motinos kaulus, nes ją gerbė labiau už apaštalus. Tai nepramanyta yra šneka, o tikra tiesa, kad Marijos kūną josios Sūnus atsiėmė į dangų. Šv. Jonas Damoskietis šitaip aprašo Šv. Marijos ėmimą į dangų: “Iš seno padavimo esame patyrę, kad šventajai Mergelei užmiegant paskutiniuoju miegu visi apaštalai, kurie vaikščiojo po pasaulį tautų išganymo dėlei, vienu tarpu pakilę suėjo Jeruzoliman. Jiems jau ten besant pasirodė angelų reginys ir pasigirdo dangaus galybių giesmės. Taip Marija su dieviška garbe šventą savo sielą įteikė Dievui į rankas. Josios kūnas, kurs neapsakomu būdu buvo Dievą priėmęs, angelams ir apaštalams begiedant buvo išneštas ir palaidotas grabe Getsemanyje. Toje vietoje angelai giedojo per tris dienas be paliovos. Po trijų dienių angelų giesmėms pasiliovus, kuomet atvyko Tarnas, kurio vieno pirm trijų dienų nebūta, ir jam norint pagarbinti tą Kūną, kurs buvo Dievą pagimdęs, visi ten buvusieji apaštalai atidarė grabą, bet šventojo kūno jame niekur negalėjo rasti. Kadan-gi rado jo įkapes, kurios neapsakomai maloniai kvepėjo, vėl uždarė kapą.” 1)

1) S. Joannes Damascenus, Oratio secunda de dormitionc Deiparae.

Apie porą šimtų metų prieš šventam parašant tuos žodžius Marijos į dangų ėmimo diena buvo švenčiama įvairiose vietose: pietinėje Prancūzijoje, Egipte ir, turbūt Romoje. Iki šiol Bažnyčia nereikalauja, kad katalikai būtinai tikėtų, jog Šv. Marijos kūnas yra paimtas į dangų, bet katalikų visuomenė taip tiki ir neverčiama. Jei kada nors Bažnyčia to tikėjimo pareikalaus, tai bus ne dėl šv. Jono Damaskiečio žodžių, o dėl to, kad tai tiesa.

Bet jau ir šiandien Bažnyčia reikalauja tikėti, kad Šv. Marijos siela yra imta į dangų. Jei kas nepripažintų Šv. Marijos sielos laimingą gyvenimą danguje, tas negalėtų būti katalikas. 1)

1) Chr. Pesch, Praelectiones dogmaticae, ed IV et V, tom. IV p. 362 ir 614.

Ražančiaus garbingoje dalyje mes kalbame apie Šv. Marijos vainikavimą danguje. Tas vainikavimas reiškia Marijos sielos ypatingą pagerbimą. V. Jėzus sėdi Dievo dešinėje. Jis yra aukščiau už Savo Motiną, nes Jis yra Atpirkėjas ir Dievas. Ji nėra nei Dievas nei atpirkėja, bet ji yra Dievo ir Atpirkėjo gimdytoja. Ji yra motina to Kūno, kuriuomi Dievo Sūnus mus atpirko. Už visus šventuosius žmones ji yra aukštesnė tuomi, kad niekuomet nei mažiausios nuodėmės nepadarė. Tuomi ji yra lygi angelams. Už angelus ji yra aukštesnė tuomi, kad nekalta būdama kentėjo ir dar aukštesnė tuomi, kad Dievo Motina tapo. Tą jos išaukštinimą virš visų angelų ir visų sutvėrimų minėjame, kada Marijos vainikavimą danguje garbiname.

Būdama grynu žmogum ir vien tik žmogum, o betgi taip aukštai iškilusi, ji yra tarpininkė tarp Dievo ir mūsų. Kristus yra pirmutinis ir aukščiausias tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jis yra tarpininkas iš pusės Dievo. Marija yra tarpininkė iš pusės mūsų. Tiktai būtų didelė klaida, jei mes ją ir Jį pastatytume lygiomis. Nors ji yra Jo motina, bet ji yra sutvėrimas, o Jis — Sutvėrėjas. Saulė šviečia savo spinduliais, o mėnulis — saulės spindulius į žemę pakreipia nakties metu. Kristus tai saulė, o Marija — mėnulis. Kada dėl mūsų nuodėmių mūsų sielose pasidaro tamsu, kada saulės Kristaus spinduliai mūs nesiekia, tada mūsų globėja gailestingoji Marija savo Sūnaus malonių spindulius pakreipia į mus ir padaro, kad vėl atsisukame į dorybes ir teisybės šviesą V. Jėzų.

Leonas XIII popiežius 1891 m. rugsėjo 22 d. rašė: ‘‘Galima tikrai sakyti, kad iš didžiausiosios malonių galybės, kurią mums Viešpats atnešė, nes malonė ir tiesa mums teko per Jėzų Kristų, viskas mums teikiama per Mariją. Taip jau Dievas sutvarkė, kad kaip prie Tėvo niekas negali prieiti kitaip kaip per Sūnų, tai beveik taip pat tiktai per motiną tegalima prieiti prie Kristaus.” 1)

1) Ražančiaus enciklika.

Ji buvo tarpininkė Galilėjos Kanoje, tarp jaunavedžių ir savo Sūnaus, kad Jis stebuklą padarė vandenį permainydamas į vyną. Ji tokių malonių ypatingai daug padaro dabar būdama danguje žmonėms tebesantiems šiame pasaulyje.

Stabmeldžių persekiojamieji krikščionys slapstėsi olose po žeme ir ten žvakėmis pasižibindami ant sienų piešė mylimiausios Dievo Motinos paveikslus. Kaikurie tie paveikslai labai seni — antrojo šimtmečio pradžios — ir labai rūpestingai padaryti. Jie tuos paveikslus darė iš atminties. Beveik visi tie tapytojai buvo niekad nematę Švenčiausios Mergelės, bet mylėdami Jėzų, jie mylėjo Jo motiną ir tapindavo jos atvaizdą taip, kaip katras įsivaizduodavo.

Yra dvidešimt septyni paveikslai, apie kuriuos sakoma, būk jie šv. Luko Evangelisto tapyti. Bet nei vienas nėra ankstybesnis už šeštą šimtmetį, o Evangelistas juk negyveno šešių šimtų metų. Tai-gi mes neturime Švenčiausios Marijos portreto. Juo didesnis bus džiaugsmas, kada ją išvysime danguje.

Ją garbindavo senovė, garbina ir mūs laikai. Jos garbinimo santrauka yra Litanija. Kiekvienas katalikas tą Litaniją girdi ir kalba dažnai; pats turėdamas daugiausia naudos iš to ir kitokio Marijos garbinimo. Jai didžiausias džiaugsmas būva, kada mes ją garbiname geru doringu elgesiu.

M a r i j a  m a l o n ė s  p i l n o j i. Tais žodžiais ją pasveikino arkangelas Gabrielius atvykęs apreikštų, jog ji skirta būti Dievo Motina. Naudinga ir mums persvarstyti tų žodžių reikšmę, peržiūrėjus visą jos gyvenimą.

Dievas teikia savo malones tik sutvėrimams. Vienas Dievo Asmuo kitam malonių neteikia. Tai-gi Marija, malonių gavėja, yra sutvėrimas. Bet ji yra pilna malonių. Ta pilnybė reiškia tokią gausybę, kad jau jos padidinti nebegalima. Bet tas negalėjimas didinti dar nereiškia, begalybės. Nors indas neva be galo didelis, bet ji pilną pripildžius daugiau jau nieko į jį įpilti negalima. Jei-gi tat mes žmones ir Mariją prilygintume indams, tai turėtume sakyti, kad Marija buvo Dievo malonės sklidina, kuomet kituose žmonėse dar vis šio-to trūksta, kuomet yra tuščių malonei vietų.

Marijos malonių pilnybė prilygo jos gyvenimo valandos. Pirmutinėje prasidėjimo valandoje Marija buvo malonių pilna dėl to, kad ji tapo paliuosuota nuo gimtosios nuodėmės, bet ji tuo atveju dar neturėjo asmens nuopelnų. Užgimusi ji turėjo pilną protą ir iš pirmos kūdikystės jau galėjo daugintis pas Dievą nuopelnus. Ji juos ir dauginosi kasdien ir kas valandą. Kiti vaikai per 7 ar 8 metus negali nei nuodėmės nei dorybės padaryti, nes išmanymo neturi. Marija išmanymą pilną turėjo, nes mūs mažų neišmanymas iš gimtosios nuodėmės kyla. Ji buvo liuosa nuo nuodėmės ir nuo neišmanymo. Dėl to ir kūdikystės metai jai nebuvo tušti, o nuopelnų pilni. Bet ji dar neturėjo Dievo Motinybės malonės. Tą ji gavo Arkangelui Gabrieliui apsilankius Nazarete. Prie tos nei vienai kitai netekusios malonės prisidėjo dar viena, būtent skaistybės ir motinystės susėjimas viename asmenyje. Tat įvyko V. Jėzų pagimdžius. Prie tų malonių po 30 metų prisidėjo dalyvavimas pasaulio atpirkimo kančiose. Šv. Dvasios nužengimas Mariją dar aukščiau pakėlė Dievo malonėje. Mirdama Dievo Motina amžinosios skaistybės lelija pražydo. Kol žmogus gyvas tol jo skaistybė yra laikina; tik mirštant ji tikrai tampa amžina. Tai-gi malonės pilnybė reiškia, kad kiekvienu laiku, kiekvienoje padėtyje Marija turėjo tiek malonės, kiek tik galima tuo laiku toje padėtyje malonės turėti.

Jei Marija būtų padariusi nors vieną mažiausią nuodėmę, tai būtų netekusi malonių pilnybės, nes būtų susidariusi tuščia vieta be malonės. Malonė nesubūva su nuodėme. Katalikų Bažnyčia mokina taip, kaip Arkangelas Gabrielius kalbėjo, t. y. kad Marija yra malonės pilnoji, kitaip sakant, kad ji niekad nei mažiausios nuodėmės nėra padarius.

Tačiau bandoma įrodinėti, būk Marija turėjusi nuodėmių, nes neprižiūrėjusi bernaičio Jėzaus ir Jis, jai nežinant, likęs Bažnyčioje. Bet tas kaltinimas yra tuščias, nes niekas negali rimtai sakyti, kad Jėzus būtų likęs dėl Marijos nepriežiūros. Jis liko dėl to, kad tokia buvo Dievo valia. Jis pasakė, kad tuo atveju Jam reikėjo būti Jo Tėvo daiktuose. Dievo apveizda leido, kad tas įvyktų Marijai nežinant, bet ne Marijai nusikalstant. Nežinojimas nėra kaltė. Leisdama Sūnelį į tą Bažnyčios dalį, į kurią jai, kaipo moteriškei, nevalia buvo įeiti, ji pasitikėjo Sūnum, ir nebereikalo pasitikėjo. Jos negalima kaltinti už tatai, kad Jis nenuėjo pas šv. Juozapą, kada ji tikėjosi, kad nueis, grįžęs iš Bažnyčios. Negalima kaltinti nei Jėzaus, nes Jis turėjo tuo elgesiu pamokinti žmones, kad pašaukimo dalykus brangintų labiau už giminystės jausmus.

Kaltina Mariją, kad ji Kanoje privertus V. Jėzų daryti stebuklą, kada Jis nenorėjo. Bet ir tas kaltinimas yra neteisingas. V. Jėzus jai stebuklo prašant pasakė, kad dar neatėjo Jo valanda. Ji pasakė tarnams daryti, ką Jis lieps. Jis liepė pripilti vandens pilnus indus ir tas vanduo virto vynu. Tiesa, ji nenusileido V. Jėzaus žodžiams, bet kas gali tikrai sakyti, kad tie žodžiai reiškė, jog nelaikąs stebuklą daryti. Mano valanda dar neatėjo galėjo reikšti: “Aš dar nepradėjau savo viešųjų uždavinių,” o kol jų nepradėjęs, tol Jėzus kaipo Sūnus klausė Marijos, kaipo Motinos. Ji niekada iki šiol nebuvo prašiusi iš Jo, kad stebuklą padarytų. Šituo atveju ji paprašė. Mums iš to paaiškėjo tiesa, kad Marija yra žmonių užtarytoja pas V. Jėzų. Tai-gi jos valanda buvo atėjusi prieš Jo valandai ateinant.

Labiausiai Mariją kaltina, kad ji V. Jėzų bepročiu pavadinus, kuomet Jis rengėsi į pavojingą kelionę. Bet ji Jo bepročiu nevadino. Ji tik atėjo pas V. Jėzų, kada Jo pusbroliai ir jos sesers vaikai jai pranešė, į kokį pavojų žengia jos vienatinis Sūnus, kurį ji labiau už savo gyvastį mylėjo. Atėjus ji nieko netarė ir, Sūnų išvydusi, nė kokios nekantrybės neparodė. — Tai-gi tuščia yra ieškoti kaltybių Marijos elgesyje.

Dievas didžiausią išimtį padarė paliuosuodamas Mariją nuo gimtosios nuodėmės dėl to, kad negalima buvo leisti nuodėmei suteršti tą, kuri turėjo būti Dievo Motina. Bet ji Dievo Motina buvo ir yra visuomet, todėl niekuomet nuodėmė, nei didelė nei maža neturėjo jos suteršti. Tik ji viena iš žmonių buvo tokia šventa. Taip skelbė Tridento Santaryba. 1) Taip buvo mokinę šventieji Bažnyčios Tėvai. Čia paminėsiu vieną šv. Augustiną. 2)

Priešingai, Marija pilna buvo visokių dorybių, kokių tik žmogus gali turėti jos padėtyje. Popiežius Pijus IX, skelbdamas nekalto prasidėjimo tiesą 1854 gruodžio 8 d. rašė: “Ji visuomet buvo visai liuosa nuo bet kokios nuodėmės, visa graži ir tobula, ir taip nekaltybės bei šventybės pilna, kad aukštesnį laipsnį tik Dievuje tegalime mintyti, ir, Dievą išskyrus, šiaip kitas to laipsnio negali pasiekti mintim.”

Nei kūno aistrų varginančių geruosius žmones, tų aistrų, kurioms blogieji pataikauja, Marija neturėjo visai. Vieni mokslininkai kaip ana šv. Tamas Akvynietis, sako, kad Marijos kūno aistros buvo tik surištos malonių daugybe iki Kristui įsikūnijant, įsikunijus-gi jos visai išnyko. 3). Bet yra tikybos mokytojų sakančių, kad aistros buvo išnaikintos Marijos kūne nuo pat jos prasidėjimo. Veikiausia ši antroji pažiūra yra teisinga, nes Marija nebuvo menkesnė už Jievą dar nenusikaltusią rojuje, o Jieva prieš nuodėmę aistrų neturėjo visai. Tos atsirado tik iš nuodėmės. Marija-gi nei gimtosios nuodėmės neturėjo.

1) Deus. Banms. XI, 8 33.

2) De natūra et: gratia c. 36, n. 42; Migne 44, 267.

3) S. T. 3 g. 27, a. 3.

A m ž i n o j i  M a r i j o s  m e r g y s t ė. Blogiausiai Mariją įžeidė antrojo šimtmečio stabmeldys Celsus, kaltindamas Mariją, būk ji svetimoteryste susiteršus. Tą šmeižtą jis, veikiausiai, buvo girdėjęs iš tų, kurie tuo laiku ar vėliau rašė Talmudo dalis vadinamas “Sanhedrin,” “Toledath” ir “Ješnah.” Tas šmeižtas yra piktos valios padaras. Kai krikščionys tikėjo Evangelijų žodžiais, jog Marija V. Jėzų pradėjo iš Dvasios Šventosios, tai krikščionių priešai iš neapykantos tą pamainė į svetimoterystę. Kentėjo V. Jėzus, kada Jį šmeižė turint sutartį su velnių vyresniuoju, kentėti šmeižto teko ir Švenčiausiajai Motinai.

Bet dažniau negu tą šmeižtą nekatalikai skelbia, būk Marija netekusi mergystės V. Jėzų gimdydama ir paskui turėjusi daugiau vaikų. Bet iš Evangelijų mes žinome, kad V. Jėzų Marija pradėjo nepraradus skaistybės. Kaip ji buvo nekalta pirma, taip nepaliesta jos skaistybė ir po to. Šv. Juozapas jos vyras tą patyrė iš angelo lūpų. Dievas buvo angelą siuntęs. Katalikams yra privaloma tikėti į Marijos nekaltybę V. Jėzui gemant, nes Apaštalų Sudėjime yra aiškiai pasakyta, kad Jėzus gimė iš Panos Marijos.

Kai kam rodosi nesuprantama, kaip moteriška gali pagimdyti kūdikį, neprarasdama mergystės. Tačiau jau aš pažymėjau, kad V. Jėzus išėjo iš grabo, nesužeidęs antspaudų, įėjo į kambarį per užrakintas duris. Taip pat Jis išėjo iš Motinos įščiaus, nesužeidęs jos mergystės.

Šventieji Bažnyčios Tėvai iš pačių seniausiųjų laikų liudija, kad Marija ir Jėzų pagimdžius saugojo savo skaistybę ir išsaugojo ją kol tik gyveno šiame pasaulyje. Taip šv. Ignotas apie 107 metus rašė, kad velnias “šio pasaulio kunigaikštis nežinojo Marijos mergystės.” 1) Smirniečiams tas pats šv. Jonas apaštalo mokytinis ir kankinys rašė, kad Jėzus tikrai gimęs iš mergelės. 2)

1) Epeziečiams 19, 1.

2) Smirn. 1.

Sunku būtų paminėti visus Bažnyčios Tėvus, kurie stipriausiai skelbė, jog Marija išlaikė amžinąją skaistybę, nes tų Tėvų yra daug. Stambiausieji Aristydis, Justinas, Epifanius, Ipolytas, Jeronimas, Ambraziejus. Taip pat skelbė ir nešventieji senovės raštininkai: Aleksandrijos Klemensas, Origenis, Tertulionas.

Prieš tą katalikams aiškią tiesą žmones sukelia priekaištų: būtent kad Jėzus turėjęs brolių, bet aukščiau yra išrodyta, kad keturi žmonės, kuriuos Evangelija kartais vadina V. Jėzaus broliais, buvo Jo pusbroliai: Alpiejaus arba Kleopo ir jo žmonos Marijos vaikai. Ar toji buvo Šv. Marijos tikra sesuo, ar tik pusseserė, tą sunku sužinoti.

V. Jėzų Evangelija kartais vadina Marijos pirmagimiu Sūnum, bet iš to negali daryti išvados, kad ji būtų turėjusi daugiau vaikų. Senasis Įstatymas liepdavo pirmagimius aukoti Bažnyčioje, bet nereikėdavo laukti, kol užgims antras vaikas, tik aukojimą atlikti 40 po užgimimo dienoje. Tai-gi visi vienturčiai būdavo pirmagimiai, bet ne visi pirmagimiai būdavo vienturčiai. V. Jėzus buvo pirmagimis ir vienturtis. Mūsų tautoje dažnai minėjami vienturčiai, nes mūsų laikais pirmagimis beveik netur daugiau teisių už jaunesnius savo brolius. V. Jėzaus laikais pirmgimystė daug reikšdavo, o vienturtystė mažai, todėl V. Jėzų nevadindavo vienturčiu, o pirmagimiu.

Negali būti katalikas, kas nepripažįsta tos tiesos, kad Marija amžinai išbuvo skaistybėje iki kol šiame pasaulyje gyveno. Marijos amžinąją skaistybę galima numanyti iš Šv. Rašto. Ją aiškiai skelbia čia minėtieji Bažnyčios Šventieji Tėvai ir senovės garbingieji raštininkai. Pagalios ta tiesa yra užrašyta Bažnyčios ištarmėse. Čia paminėsiu ta dvi tokias ištarmes, būtent šv. Leono pirmojo popiežiaus raštą Cbalkedono Visatinei Santarybai 451 metais1) ir Antrosios Kastantinopolio visotinės Santarybos šeštąjį kanoną 553 metais. 2)

1)   Denz. Bann. Xl. n. 143.

2)  Denz. Bann. XI n. 218.

 

T r u m p a  s a n t r a u k a  katalikams privalomų tiesų apie Šv. Mariją. 1. Ji buvo be gimtosios nuodėmės pradėta. 2. Jauna būdama sužiedota tapo su šv. Juozapu. 3. Neprastojus skaistybės pradėjo ir pagimdė V. Jėzų ir tapo Dievo Motina, nors likosi grynu žmogum. 4. Savo Sūnų aukojo Bažnyčioje ir su Juo bėgo į Egiptą. 5. Neapsakomai kentėjo žiūrėdama į Jėzų prikaltą prie Kryžiaus. 6. Pribuvo su kitais prie V. Jėzaus žengimo į dangų ir Šv. Dvasios atsiuntimo. 7. Po to dar kiek laiko gyveno šiame pasaulyje. 8. Skaistybę išlaikė amžinai, 9. Užmigus mirties miegu tapo su kūnu paimta į dangų. 10. Per visą savo amžį nepadarė nei mažiausios nuodėmės, 11. buvo malonių ir dorybių pilna, 12. per jos rankas Dievas teikia žmonėms malonių daugybes.

Jokia knyga neapimtų stambiausių stebuklų, kuriuos ji jau danguje būdama padarė žmonėms, begelbėdama ir bešelpdama juos. Ir mūsų kraštą jau bežlungantį klaidose išgelbėjo iš jų septyniolikto šimtmečio pradžioje. Turime vilties, kad per jos užtarymą praeis ir tos nelaimės, kurios dabar gresia žmonių sieloms Lietuvoje. Visus šios knygos skaitytojus kviečiu pasimelsti į Mariją, kad ji mus ir mūsų tėvynę apsaugotų nuo pragaro žabangų.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1885558
Design by Joomla