Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

viršelis

NIHIL OBSTAT:

     P. Cornelius Bučmys, O.F.M., I.C.D.,
            Censor deputatus

     P. Benedictus Bagdonas, O.F.M.,
            Censor deputatus

IMPRIMI POTEST:

     P. Leonardus Andriekus, O.F.M.,
            Custos Regiminis

IMPRIMATUR:

     Ričardus Cardinalis Cushlng,
            Archlepiscopus Bostoniensis

            Bostonii, die 16 auguati anno 1966

EMILE GUERRY

Cambrai Arkivyskupas

PILNUTINIS KRISTUS   

„ . . . Kristaus kūnui plėtoti, iki visi pasieksime
tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, pilną
žmogaus subrendimą, Kristaus pilnybės amžiaus
saika . . — Efez. 4, 12-13.

Vertė

Tėvas Kęstutis Marija Butkus, O. F. M.

pemkaus

 

Originalas

„DANS LE CHRIST TOTAL
Cambrai arkivyskupo
Emile Guerry

Vertimo kalbą peržiūrėjo
Vladas Kulbokas ir dr. Antanas Kučas

Išleido
Agota Mikulėnienė

Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė
      361 W. Broadway, So. Boston, Mass. 02127

ĮVADAS

„Ad Patrem, in Christo, cum Maria“

„Prie Tėvo, Kristuje su Marija,“

Šie žodžiai — pilni šviesos bei gyvenimo — paimti iš Šventojo Rašto. Tai religijos samprata — gyvųjų santykiai su gyvaisiais Asmenimis, ne taip kaip grynai moralinėje arba teisinėje religijos sampratoje.

Ši knyga siūlo skaitytojui pamaldžiai apmąstyti In ChristoKristuje. Knygą pavadinome „Pilnutinis Kristus“. Tą posakį pirmas pavartojo šv. Augustinas, o Pijus XII įrašė Mystici Corporis Christi enciklikoje (1943).

Šv. Povilas įsakmiai to posakio nevartoja, bet visas jo mokslas — visų žmonių kartu žydų ir pagonių, vienybė su Dievu. Tą krikščionių su Kristumi ir Kristuje vienumo paslaptį daugeliu požiūrių pateikiame šioje knygoje pamaldžiai apmąstyti, Čia nėra nauja ir teorinė Mistinio Kūno studija. Yra daug tokių gilių ir vertingų veikalų, deja, neprieinamų tikinčiųjų visumai.

Bet gilesnis tikėjimo paslapčių pažinimas negali likti tik mokytųjų privilegija. Tad čia stengiamės tą reikalą patenkinti, tenorėdami būti paprastu skaitytojo asmeninės maldos vadovu. Niekas negali prilygti vertingumui maldos, savaime prasiveržiančios sieloje. Skaitytojas savo malda iš Kristaus turi gauti vidinio gyvenimo šviesą. Mūsų pageidavimas, kad ši knyga duotų progos pamaldžiai apmąstyti apie čia dėstomą tiesą, dogmą, doktriną, teologiją ir liturgiją. Čia svarbu sielos pakilimas prie Kristaus ir jo Paslapties misija bei kilimas joje.

Šios paslapties nestudijuojame grynai intelektualiai. Mes artinamės prie jos su pagarba ir šventu pasitikėjimu, kaip prie gyvos antgamtinės tikrovės, šviesos pasaulio, toli pralenkiančio mus, bet kartu labai artimo mūsų sieloms. Nusižeminę gilinamės į tą paslaptį, jusdami savo bejėgiškumą, bet klusniai pasiryžę leisti apšviečiami to grožio, kiek tat patiks begalinei Dievo meilei.

Šalia Kristaus žemiškojo gyvenimo ir to, kurį jis gyvena dabar savo Tėvo garbėje, yra trečias Kristaus gyvenimas, kurį apaštalas šv. Povilas mums apreiškė kaip paslaptį — todėl jis vadinamas „mistiniu“ — tikras vis dar paslaptingas gyvenimas, kurį gyveno Kristus per Šv. Dvasią savo kūne — Bažnyčioje.

Tai mistinio Kristaus gyvenimas, kur Asmeninis Kristus ir jo Bažnyčia taip susivieniję, jog sudaro „tam tikra prasme vieną atskirą (mistinį) asmenį“ (Šv. Tomas Akvinietis III, q. 49. a. 1). Šv. Povilas tą sąjungą vienur vadina paprastai „Kristumi“, apimdamas Kristų—Galvą ir jo Kūną. Kitur jis sako: „Nes jūs visi esate vienas asmuo Jėzuje Kristuje“ (Gal. 3, 28). Mes sudarome tik vieną tą patį gyvenimą, kurį jis duoda ir kurį mes gauname iš jo Bažnyčioje ir per ją.

*

Pirmoji dalis

Jos tema — asmeninio Kristaus paslaptis, Galvos paslaptis, nagrinėjanti jo didybę, asmeninę pilnatvę, pirmumą, visuotinį autoritetą ir aukščiausią valdžią — vienintelį gyvenimo šaltinį.

Dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimo viename asmenyje dėka, būdamas Dievo Sūnus, kaip žmogus Kristus pirmauja, yra visų žmonių protų, širdžių ir valių Karalius ir turi aukščiausią visos kūrinijos ir visos visatos valdžią. Per to susivienijimo malonę Kristus turi gyvenimo pilnybę, yra vienintelis gyvenimo šaltinis. Visas Išganymas yra jame; jis yra Galva, gaivinanti visą Kūną ir jam vadovaujanti, jį statanti Šv. Dvasios jėga.

Todėl Kristų - Galvą reikia garbinti, kad jį geriau pažintume, karščiau mylėtume, kilniau jam atsiduotume ir geriau suprastume, kuria prasme Bažnyčia yra jo „papildymas“ ir kuria prasme galime kalbėti apie Pilnutinį Kristų.

Tuoj pat atmetame mintį, kad Kristus savo asmeninei pilnatvei pasiekti reikalingas papildymo. Nieko Bažnyčia negali pridėti prie tos gyvenimo pilnybės, kurią asmeninis Kristus turi savyje. Iš tik-rųjų priešingai: Bažnyčia viską gauna iš jo. Ji yra tik visiems amžiams skelbimas gausybės malonės turtų, kurie yra Mistinio Kūno Galvoje. Ta prasme teisinga vadinti Bažnyčią Kristaus papildymu ir perdavimu, Kristaus gyvenimu, platinimu ir tęsimu jo Kūno nariuose.

Šv. Povilo vartojama Kūno metafora perduoti krikščionių vienybės su Kristumi idėjai yra perdaug sugestyvi: žmogaus kūne galva nieko negali, nebūdama išvien su kūnu. Priešingai, Kristus pats savyje turi gyvenimo pilnybę nepriklausomai nuo savo narių. Be to, šioje gilioje vienybėje Kristaus asmenybė yra visiškai atskira nuo narių asmenybės.

Kristus tiek gerbia kiekvieno asmenybę, kad savo valdžios nenori uždėti išoriniu būdu. Jis trokšta laisvos mylinčios valios pagarbos. Jis kviečia į kilnų bendradarbiavimą savo išganymo misijoje.

*

Antroji dalis

Čia pradeda veikti Pilnutinis Kristus atsiskleisdamas sielai. Tai labai svarbi fazė, kurią reikia pasiekti dvasiniame gyvenime. Laikydamasi jos visu meilės įkvėptu tikėjimu, Mistinio Kūno doktrinos pagilėjimo dėka siela paliks individualinę gyvenimo ir religijos sampratą, o prisiims bendruomeninę, didžiojo Kūno nario sampratą. Visai kas kita mylėti kitus Kristuje, juose mylėti Pilnutinį Kristų viena ir ta pačia meile. Meilė yra įsakymas išreiškiąs visą Krikščionybę, yra „visas Įstatymas“, apima visas kitas dorybes ir yra jų siela. Meilė nėra vien davimas kitiems. Vienybė ir bendras gyvenimas su kitais Kristuje yra kažkas kita.

Kristus kviečia mus kartu su kitais nariais veikti, melstis, kentėti, dvasiškai tobulėti Kristuje ir kartu atsiduoti Dievui.

Labai paplitusi individualistinė samprata, jog kiekvienas atsako tik už savo išganymą. Iš tikrųjų turime ieškoti išganymo kartu su kitais.

Antroji knygos dalis tiria intymią Kristuje sudaromos krikščionių bendruomenės prigimtį. Dalyvavimas Kristaus teikiamose malonėse ir pačiame Kristaus gyvenime stačia linija plinta iš Kristaus jos nariams; taip pajuntame Mistinio Kūno vienybę. Gulstine linija šis gyvenimas auga nuo kiekvieno nario kitiems visomis asketinio ir teologinio gyvenimo formomis. Taigi, čia nagrinėjama Pilnutinio Kristaus kaip jo Kūno narių gyvosios bendruomenės ir gilios vienybės paslaptis.

*

Trečioji dalis

Ši gyvoji krikščionių bendruomenė Kristuje, sudaranti Šventosios Dvasios gaivinamą Kūną, tas Mistinis Kūnas — tai pati Bažnyčia: matoma, hierarchiška, sakramentinė Bažnyčia. Tai kitas Pilnutinio Kristaus požiūris: Katalikų Bažnyčios paslaptis. Trečioje dalyje ji ir svarstoma. Paskutiniais dešimtmečiais katalikų teologija didžiai atskleidė ir pagilino Bažnyčios paslaptį, atidengdama pačios Bažnyčios ir krikščionių gyvenimui turtingą gyvenmo vaizdą.

Tai Bažnyčios esmės, bendrų savybių, jos transcendencijos paslaptis; jos „žymių“ ir jos savybių paslaptis gilinantis iš vidaus; jos hierarchijos ir sakramentinės tvarkos paslaptis, per kurią Krikštas savo gyvybę teikia mums ir įgalina mus dalyvauti jo paties paslaptyse, jas atnaujindamas mumyse; Šv. Dvasios paslaptis, kuri gaivina Bažnyčią ir Kristuje krikščionių gyvenimui įspaudžia tam tikrus bruožus, čia svarstysimus.

Visose trijose dalyse nuosekliai pateikėme šį krikščionišką gyvenimą Kristuje kaip esmiškai teologinį — dievišką gyvenimą, tikėjimo, vilties ir meilės, jungiantį su Kristumi, Pilnutiniu Kristumi, o per Kristų mūsų sielas pakeliantį su juo dalyvauti Švč. Trejybės gyvenime.

Nuosekliai svarstėme šį Pilnutinio Kristaus gyvenimą jo išganymo ir apaštalavimo misijoje, pabrėždami vyriškumo, drąsos, savęs apvaldymo charakterį, tiek reikalingą dabar dalyvaujant Bažnyčios gyvenime.

Knygos tikslas — daugeliui sielų perduoti Kristaus kvietimą kartu su juo darbuotis jo Mistinio Kūno išplėtime, apaštalauti, bendradarbiauti su juo Pilnutiniam Kristui plėtoti.

„Mūsų susijungimas su Kristumi Bažnyčios Kūne... yra toks intymus, jog sena ir bendra Bažnyčios Tėvų tradicija, sutikdama su šv. Povilo žodžiais: „Kristus yra Bažnyčios Kūno Galva“ (Kolos. 1,18), moko kad dieviškasis Išganytojas sudaro su bendruomenės kūnu vienintelį mistinį asmenį, arba, kaip šv. Augustinas išreiškia, Pilnutinį Kristų...“

(Pop. Pijaus XII Enciklika De Corpore Christi Mystico antros dalies pradžioje).


PIRMOJI DALIS

ASMENINIO KRISTAUS PASLAPTIS

JĖZAUS KRISTAUS VIEŠPATAVIMAS

MŪSŲ GALVA

Vienintelis jo Mistinio Kūno Gyvybės šaltinis

JO DIDYBĖ

JO AUKŠČIAUSIA VALDŽIA JO GALIOS

JO GAIVINANTIS VEIKIMAS

,,Vienas Viešpats" — Efez. 4, 5.


ĮŽANGA

Krikščionis, norįs įsigilinti į Pilnutinio Kristaus paslaptį, už vis labiau turi rinitai ir ilgai stebėti mūsų Viešpates Jėzaus Kristaus Asmenį kaip Mistinio Kūno Galvą. Jis turi apmąstyti asmeninio Kristaus misteriją.

Pirmosios šių mąstymų dalies pagrindinis tikslas yra, kad krikščionio siela aiškiai ir su meile pažintų Mistinio Kūno Galvą. Pažįstanti siela gėrisi jo grožiu, jo tobulumais ir jo galiomis. Ypatingu būdu ji pajunta jo aukščiausią valdžią ir pirmumą visoje žmonijoje. Ji gilinasi į Kristų, kaip visų sielų gyvybės šaltinį, kuris savyje turi Dievybės ir žmogiškosios prigimties pilnumą. Ji jaučia Pilnutinio Kristaus paslapties verčiančią jėgą ir girdi pirmą meilės šnabždėjimą, kuriuo į jį kreipiasi Kristus - Galva, kviesdamas sielą bendradarbiauti su juo didingame pasaulio atpirkimo darbe.

Pirmoji dalis siekia sielą pakreipti karštai ir kilniai atsiduoti Mistinio Kūno Galvai. Krikščionis jaučia, kad palaipsniui jis pats įtraukiamas, kaip Kristaus narys, į tokį didelį uždavinį, kad į šalį nustumia savo menkus planus ir pakeičia visą savo gyvenimo sampratą. Jis dar nežino, kiek Mistinio Kūno Galvai patiks jį „pritraukti“ prie savęs.

Tačiau jis gerai supranta, kad toliau negali būti patenkintas vien savim, savanaudiškumu ir savo siaurais siekimais. Jis jaučia, jog ilgiau nebegali atsisakyti visai atsiduoti Jėzui Kristui, kad bendradarbiautų jame ir su juo žmonijos išganyme. Po kiekvieno mąstymo jo sieloje kils tos pačios rūšies malda, tik skirtingos formos, prašydama malonės, geisdama šviesos, kad geriau suprastų kiekvieną tiesą, trokšdama nusiteikimo, reikalingo atsakyti į Mokytojo kvietimą. Jis pasijunta pašauktas būti didžiojo Kūno nariu. Jau šios knygos pradžioje jis supranta, kad tas Kūnas yra gyva bendruomenė, giliai vieninga aukščiausios Galvos valdžioje, kuri yra Gyvenimo šaltinis.


PIRMAS SKYRIUS

KRISTAUS KVIETIMAS

„Jis padėjo visa po jo kojomis ir davė jį galva visai Bažnyčiai, kuri yra Jo kūnas ir pilnybė to, kurs visu papildomas visame“ — Efez. 1, 22-23.


KRISTAUS AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA IR
GAIVINĄS VEIKIMAS ŽMONIŲ PROTUOSE

1. MOKYTOJAS

„Nesivadlnklte mokytojais, nes jūsų mokytojas vienas, Kristus“ — Mato 23, 10.

Romanų rašytojai Kristų atvaizdavo kaip sentimentalų svajotoją, saldžiameilį ir nuolankų. Priešingai, Evangelija jį mums rodo kaip mokytoją. Ar tas titulas turi ypatingą svarbą mūsų dvasiniam gyvenimui ir ar jis gali mums padėti intymiau pažinti Kristų?

1. Minios

Minia, išklausiusi Jėzaus Kalno pamokslą, „stebėjosi“ (Mato 7, 28). Kodėl? Atsakymą duoda Evangelija.

Pirmiausia stebėtasi dėl jo mokslo: „minios stebėjosi jo mokslu“ (Mato 7, 28), nes tas mokslas buvo naujas ir patrauklus: skelbė palaiminimus, ypatybes Naujojo Įstatymo, kuris reikalavo sielos nuoširdumo, paprastumo ir pasitikėjimo Dievu, dangiškojo Tėvo apreiškimą ir visą programą santykių su savo artimu ir net su savo priešu. Jis atrodė pilnas išminties. Ir labiausiai prislėgtose sielose jis pažadino naują viltį.

Taip pat nustebimas dėl jo autoriteto, su kuriuo kalbėjo Jėzus. Tai buvo jo pamokslų savybė, kuri buvo nustebinusi mokyčiausius Įstatymo daktarus, kai dvylikos metų amžiaus Jėzus kalbėjo su jais šventykloje (Luko 2, 46). Tą patį įspūdį paliko Kalno pamokslas: „nes juos mokė kaip tas, kuris turi galios“ (Mato 7, 29). Argi jis ne drąsiai savo Naująjį mokslą statė prieš Senąjį Įstatymą — tą gerbiamą Įstatymą, kuriame nė vienas įžūlus piktžodžiautojas nedrįso pakeisti bent vieną žodį? Jėzus išdrįso sakyti: „Jūs girdėjote, kad buvo sakyta... Aš gi jums sakau“ (Mato 5, 43-44).

Galiausiai jo klausytojus pagavo iškilus originalumas Jėzaus pamokslų, palyginti su tuo, prie ko jie buvo pripratę. Evangelija tai irgi pabrėžia: „ir ne kaip jų Rašto žinovai ir fariziejai“ (Mato 7, 29). Ir fariziejai netruko pastebėti tą skirtumą. Ir, be abejo, ironiškai jie sakė apaštalams: „Jūsų Mokytojas“, kai jie klausė, kodėl Jėzus nesielgė kaip kiti (Mato 9, 11, 17, 24).

2.    Jėzaus draugai: apaštalai ir mokiniai

Jėzaus draugų lūpose tas gražusis vardas Mokytojas įgavo gilesnę ir intymesnę prasmę.

Gilesnę, kadangi tuo vardu jie prisiėmė ir skelbė savo visišką pasidavimą aukščiausiam autoritetui, nebe vien jo mokslui, bet ir jo žaviam Asmeniui. Taip pat juos pavergė ir jo mokymas, radęs kelią į jų širdžių gelmes. Jie prisiminė, kad jo pamokslų jėga ir priverčiamoji galia ištraukė juos iš tėviškės, iš šeimos, iš darbo. Juos apvaldė ypatinga Kristaus įtaka. Kiekvieną dieną jie įžvelgė vis didesnę jo valdžią asmenims ir daiktams. Kada ežere kyla audra ir jų laivas pavojuje, jie šaukia: „Mokytojau... mes žūname“ (Morkaus 4, 38). Jie šaukiasi jo turimos galios suvaldyti gamtos gaivalus.

Vėl, ar ne visišką meilės priklausomumą Jėzui išreiškia apaštalai ir mokiniai vartodami tą vardą? Jie atidavė jam save ir savo gyvenimą. Tai Mokytojas jais naudojasi savo planui, kurio jie nesupranta. Jie nebepriklauso sau, yra jo. Taip pat su kokiu švelnumu ir pagarba jie taria tą vardą, kalbėdamiesi apie jį.

Lozorius miręs. Jėzus ateina apraudoti savo draugo kūno. Pranešdama jo atvykimą Marijai, Morta sako: „Mokytojas čia ir tave šaukia“ (Jono 11, 28). Evangelija sako mums, kad tuos žodžius ji kalbėjo „tylomis“, su prislopintu susijaudinimu, pilnu paguodos, džiaugsmo, meilės, nustebimo dėl tokios garbės, dėkingumo už tą jaudinantį mostą, kur pasirodė Mokytojo begalinis meilumas.

3.    Jėzaus laikysena

Pats Jėzus prisiėmė Mokytojo vardą. „Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš esu“ (ono 13, 13): „Vienas yra jūsų Mokytojas, Kristus“.

Jėzus pasirodo esąs naujas ir vienintelis toks įstatymų leidėjas. Jis nediskutuoja; jis duoda apgalvotų argumentų įrodyti savo mokslui. Jei jis daro stebuklus kaip ženklus, kuriuos pats parenka, tai tam, kad apreikštų savo Asmenį, savo Dievybę, savo misiją. Jis nėra kalbėtojas, pasirengęs ginčytis, nei rabinas mokytojas, kartojąs iš kito daktaro išmoktą pamoką. Jis yra Pranašas, kuris skelbia Dievo planus. Dažnai minios tą vardą suteikia jam (Mato 21, 11 ir 46). Kaip mokytojas, jis tiesos moko paprastai ir viešai, daug nekalbėdamas, be užuolankų, nei mažindamas nei švelnindamas: „Jūsų šneka tebūnie: Taip, taip; ne, ne“ (Mato 5, 37). Jis yra vadas, kuris reikalauja, kad juo sektų, ir kad prisirišę prie jo asmens, paliktų visus daiktus ir pasiduotų vadovaujami.

Jėzau, mūsų Mokytojau, išvilk mus iš viso tuščio pasitenkinimo savim, kuris mus galėtų sulaikyti nuo sėdėjimo prie tavo kojų ir nužeminto klausymosi tavo žodžių. Prieš aukštas paslaptis, kurias tu atskleidi mums, mes esame tik vargšai ir nemokšos. Mokyk mus tiesos, savo tiesos; uždek mus noru įgauti tavo tiesos, kad tavo Vardu ją skleistume savo broliams.

2. TIESOS MOKYTOJAS

    „Viešpatie, pas ka mes eisime? Tu turi amžinojo
gyvenimo žodžius" — Jono 6, 68.

Evangelija mums rodo, kad tiesos turtus dalydamas Viešpats elgiasi kaip Vyriausias Mokytojas. Taip jis apreiškia vieną karališkosios laisvės požiūrį, kuriuo dabar, kaip ir anksčiau, Jėzus Kristus, Mistinio Kūno Galva, teikia tiesą savo Kūno nariams, kada jis nori, kaip jis nori, ir pagal kiekvieno pajėgumą priimti.

1. Kada jis nori

Dieviškąją tiesą skelbdamas žmonėms, Jėzus pasirinko vadovautis pilnu protingumo ir išminties saiku. Jis nepaskelbė savo Atpirkimo misijos visos iš karto. Žmonių protai turėjo būti paruošti ją sutikti, o jų sielos bei širdys — ją priimti.

Jėzus nepasireiškė kaip Dievo Sūnus staiga, bet palaipsniui. Pirma ėjo stebuklai nustebinti žmonėms, kad susidomėtų juo. Paskui sekė numanomi pareiškimai, vis mažiau ir mažiau pridengti. Galiausiai jis kalbėjo aiškiai ir suprantamai, ypač mokinių draugėje.

Pats Mokytojas apaštalams atskleidė atsargią ir laipsnišką mokymo paslaptį: „Daug dar aš turiu jums sakyti, bet dabar jūs negalite pakęsti“ (Jono 16, 12). Kaip dažnai jie stebėjosi jo žodžiais! Jie nesuprato, ir už tai Jėzus prikaišiojo jiems (Morkus 7, 18; 8, 18). Jis norėjo, kad palaipsniui jie patys, veikiami dangiškojo Tėvo (Jono 16, 13) ir intymiai bendraudami su juo pačiu, susektų jo Asmens paslaptį. Kad suprastų visa, ką jis sakys, jie buvo reikalingi naujo ir galutinio apšvietimo; ir tai jis prižadėjo per Šventąją Dvasią, kurią jis atsiųs jiems (Jono 16, 13).

Viešas Apreiškimas baigėsi paskutiniu apaštalu. Bet kiekvienas Mistinio Kūno narys turi pats susivienyti su Kristaus paslaptimi, savo Galva. Tai jis gali tik padedamas Jėzaus Dvasios, kuri dabar ir visada formuoja kiekvieną sielą kiekvienam pritaikytu metodu.

2. Kaip jis nori

Būdamas mokymo meno mokytojas, Jėzus vartoja visiškai laisvai, ir kaip jam atrodo tinkamiausia, labai įvairius mokymo būdus.

Trumpus tvirtinimus, tyčia neaiškius, kad priverstu mastyti; sukrečiančias sentencijas; staigiai tiesa atskleidžiančius palyginimus; pamokomas alegorijas, kurioms suprasti betgi reikia tinkamo sielos nusiteikimo (Morkaus 4, 12); galiausiai — tiesiog moko.

Jėzus moko apaštalus ieškoti išminties trijose didelėse knygose. Pirma — Šventojo Rašto knyga, kuria gaivinamas jo paties protas. Su gilia pagarba Dievo žodžiui, bet visada kaip Mokytojas savo paties tikslui jis naudoja šventuosius tekstus — ištraukas. Jis juos primena; juos įgyvendina; jis atsako savo priešams tekstas į tekstą; jis prisitaiko sau jų pranašystes ir jų simbolius; jis prieš juos stato savo paties Įstatymą, ne kad panaikintų Įstatymą ar Pranašus, bet kad juos patobulintų (Mato 5, 17). Antra yra gamtos knyga. Ežerai ir kalnai, vynmedžiai ir javai, dangaus paukščiai ir ganyklų kaimenės, visa tai jam proga įkvėpti ir pamokyti žmonių protus.

Galiausiai yra žmogaus gyvenimo knyga, susidaranti iš kasdieninio gyvenimo nuobodžios tikrovės, gyvenimo džiaugsmų ir bandymų, įvairių užsiėmimų ir darbų, kurie yra žmonių gyvenimo kasdieninis pavyzdys. Visa tai jis matė, visa stebėjo ir visa panaudojo savo apaštalų protui formuoti, kaip būdą jų klaidoms pataisyti: „Bet savo mokytiniams jis visada skyrium išdėstydavo“ (Morkaus 4, 34). Jis rado pamokymo medžiagos visame gyvenime aplink save: darbininkuose ir piemenyse, prekiautojuose ir mokesčių rinkikuose, žvejuose ir vynuogynų savininkuose, samdiniuose ir persekiojamuose skolininkuose, moteryse, kur deda į tešlą raugą arba eina su ąsočiais prie šaltinio, vestuvėse ir laidotuvėse.

Tos trys didelės knygos dar tebėra atviros prieš mūsų akis šiandieną. Ir Jėzus, mūsų Galva, visada mus moko savo Dvasia ir savo Bažnyčios mokslu jas skaityti, apmąstyti ir suprasti jų pamokymus.

3. Pagal kiekvieno pajėgumą priimti

Šiandien, kaip visada, Jėzus Kristus savo šviesą duoda tik garbingoms geros valios sieloms, nusižeminusioms ir paprastoms. Dievo žodžio sėkla turi kristi į gerai paruoštą dirvą, be akmenų ir erškėčių (Morkaus 4).

Už vis labiau Jėzus nori sielų, kurios trokšta ir ieško jo. Toks buvo Nikodemas (Jono 3). Jis buvo „žydų vyresnysis“, kurs „nakčia atėjo pas Jėzų“ (Jono 3, 1—2). Tai gal būt nelabai didvyriška. Bet kokį šviesos troškulį atidengė šis poelgis! Be to, Jėzus ypatingai stengėsi apšviesti jį ir pamokyti, kad žmogus turi „atgimti iš naujo“, jei jis nori „matyti Dievo karalystę“. Kai Nikodemas to nesuprato, Jėzus kantriai išaiškino jam, kad jis kalbėjo apie atgimimą „iš vandens ir Šventosios Dvasios“ (Jono 2, 5).

Pasvarstykime apie samarietę. Jėzus nusprendė tą moterį padaryti viena iš pirmųjų liudininkų savo Dievystės. Jis pradėjo joje sukeldamas tyresnių dalykų troškimą: „Jei tu pažintumei Dievo dovaną“ (Jono 4, 10).

Fariziejai visiškai neturėjo geros valios ir sąžiningai Dievo neieškojo, nes išdidžiai tikėjo, kad jau turi tiesos pilnumą. Todėl Jėzus atstūmė juos, sukaupė jiems panieką ir atsisakė atsakyti jų klastingus klausimus.

Jėzau, mūsų Viešpatie, kiekvienas iš mūsų gali sekti tas praeities nušvitimo akimirkas, kurios žymi mūsų kilimą prie tavęs. Tu, kuris žinai, ligi kol vesi mūsų sielas pagal savo paties planus, mokyk mus kasdien daryti pažangą mylinčiame pažinime ir tavo tiesos pritaikyme per tikėjimo, antgamtinės išminties ir tavo dieviškosios Dvasios dovanų šviesą.

3. TIESOS LIUDYTOJAS

,, Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau
apie tiesą“ — Jono 18, 37.

Pats mūsų Viešpats aiškiai pareiškė, kad viena iš Įsikūnijusio žodžio užduočių yra „liudyti tiesą“. Ir tą liudijimą duoda visa Evangelija. Ar ta Kristaus misija baigėsi jo mirtimi? Kaip jis tai atlieka šiandien, būdamas Tėvo Garbėje?

1. Tiesos liudininkas savo žemiškojo gyvenimo metu

Liudininką galime apibrėžti kaip asmenį, kuris matė ir liudija, ką jis matė. Jėzus puikiai išpildo tas dvi sąlygas, kaip jis pats tai patvirtina: „Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau tau, mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme“ (Jono 3, 11).

Jėzus matė. Jo žinojimas apima dangų ir žemę. Jis mato Tėvą, Švenčiausiąją Trejybę, antgamtinę ir dieviškąją tikrovę, kurios negali matyti žmonės, paslaptis, kurių prigimtį, net kurių buvimą negali žinoti vienas pats žmogaus protas.

Tačiau tą nematomą tikrovę jis perduoda žmonių kalba. Jis jiems liudija; jis apreiškia jiems; jis laiduoja ją. Jis tik sau palieka tą privilegiją ir vaidmenį, nes „Niekas neužžengė į dangų, kaip tik tas, kurs nužengė iš dangaus“ (Jono 3, 13). Jis danguje karaliavo lygioje garbėje su Tėvu. Bet savo įsikūnijimu jis nužengė gyventi tarp žmonių, kad jiems galėtų kalbėti apie „dangiškus dalykus“ (Jono 3, 12) ir juos paruošti dalytis su juo dangaus garbe.

Tų dieviškųjų paslapčių širdis yra jo paties Asmens paslaptis. Jis yra Dievo Sūnus. Jo visas žemiškas gyvenimas buvo praleistas tam, kad liudytų tiesą. Jis ją tvirtino prieš teisėjus ir mirė už tą tiesą kaip kankinys.

2. Šiandien, kaip Mistinio Kūno Galva

Dabar, pasislėpęs savo Tėvo garbėje, Kristus liudija savo Mistiniu Kūnu — savo Bažnyčia, savo hierarchija ir kiekvienu savo ištikimu nariu. Kristus pasitiki kiekvienu krikščioniu, kad jis liudys pasauliui ir visų tų akivaizdoje, kurie jo nepripažįsta. „Būsite man liudytojai“ (Apd. 1, 8). Čia yra minčiai brangaus maisto, kurį Kristus davė apaštalams tuo įsakymu, kada jis buvo pakeltas aukštyn ir debesis uždengė jį nuo jų akių (Apd. 1, 9).

Pirmiausia liudijimo dalykas nebėra abstrakti tiesa: tai asmuo, tai pats Kristus. „Jūs būsite man liudytojai“ (Apd. 1, 8) — liudytojai mano gyvenimo ir ypač mano Prisikėlimo. Liudininkai turi būti tie, kurie matė jo gyvenimą, ir ta prasme apašatalai suprato Mokytojo įsakymą (Apd. 2, 32; 3, 15; 5, 32; 10, 39).

Toliau Kristus reikalavo savo apaštalus būti liudininkais jo vietoje, kadangi jis pats ilgiau nebegalėjo būti matomu liudininku. Jo misija žemėje turėjo būti tiesos liudijimas. Ir dabar jis pavedė apaštalams vietoj jo ir jo vardu įvykdyti šią misiją. Todėl jie turėjo būtiną pareigą būti jo įrankiais viešo liudijimo. „Jūs būsite man liudininkai“.

Galiausiai Kristaus Mistinio Kūno nariai, kuriuos Kristus pašaukė dalyvauti savo misijoje, turi išpildyti dvi sąlygas, reikalaujamas iš liudininkų. Pirma, jie turi turėti tikėjimo akis — mąstančius protus, kurie, pilni Šventosios Dvasios Šviesos, išmoko matyti Dievo veikimą praeinančioje žmonijos istorijoje, savo pačių gyvenimo įvykiuose, gamtoje ir žmonių širdyse. Bet taip pat jie turi liudyti: jei reikalinga — žodžiu, visada ir ypač savo gyvenimo pavyzdžiu. Jie turi būti Dievo akivaizdos liudininkai — ramybės ir jėgos, kurią jie gauna iš įsitikinimo, kad mylimas Asmuo tikrai yra su jais ir kad jie glaudžiai susivieniję su juo. Jie turi liudyti galingos meilės jėgą, kuri yra apėmusi juos ir verčia nepaliaujamai aukotis dėl kitų.

Jėzau, kuris mus pašaukei tęsti savo liudijimą žemėje mūsų tiesos tarnyba, duok mums ugningą tos tiesos meilę. Padėk mums nesvyruojamai jos ieškoti visada ir visur; ištvermingai ją ginti: ją išpažinti be nuolaidų; jai tarnauti su šventais norais; apie ją liudyti kitiems savo begaline meile jiems ir ją mylėti iki visiško savęs išsižadėjimo iš meilės tau.

4. TIESOS TARPININKAS

„Nes vienas yra Dievas, vienas taip pat tarpininkas
tarp Dievo ir žmonių, žmogus, Kristus Jėzus" — 1 Tlmot. 2, 5.

Tarpininko vaidmuo yra sutaikyti ir suvienyti du kraštutinumus su bedugne tarp jų: Dievą ir žmones, Šviesą ir tamsybę. Tas „vienas tarpininkas“ yra „Žmogus, Kristus Jėzus“, kadangi jis yra žmogus ir Kristus, todėl atlieka tą misiją. Tiesos tarpininkas pirmiausia yra liudytojas: Apreiškėjas - Atskleidėjas. Bet jis yra daugiau negu tik tai.

1. Tarpininko asmuo

Tarpininkavime tarpininko asmuo dalyvauja tiesiogiai ir esmiškai, kadangi pats tarpininkas yra centras, susidūrimo taškas, susivienijimo židinys. Tarpininkas nėra vien tarpinis asmuo ar tik jungtis. Jame, jo asmenyje, įvyksta susitaikymas ir sudaroma vienybė. Jis tiesos tarpininkas, kuriame žmonės randa tiesą.

Kristuje turi būti ieškoma tiesa, nes jame yra Šviesa. Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jono 8, 12).

Jame žmonės gali susivienyti su pačiu Dievo gyvenimu, nes jis yra Dievas tapęs žmogumi. Jame jie gali susitikti su Tėvu, nes Tėvas yra jame ir jis Tėve (Jono 14, 10). Jame jie gali dalyvauti Švenčiausios Trejybės gyvenime, nes jis yra vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų.

Kristus, Mistinio Kūno Galva, į Švenčiausią Trejybę žvelgia veidas į veidą. Jis yra Tėvo garbė. Jo išaukštinta žmogystės spindi triumfuojančia šviesa. Jis meldžiasi — garbina už mus, kurie skausmingai veržėmės į viršūnes per savo sielų tamsumą. Betgi mes žinome, kad jis mato ir pažįsta Tėvą ir, kad jis mums apskelbs Tėvo paslaptis. Tikėjime mes turime atverti savo sielas jo paslaptims, kurios mums perduodamos Bažnyčios ir kurias Tiesos Dvasia mus moko suprasti mūsų sielų tyloje; dar daugiau mes turime visa savo būtimi tikėjime pasiduoti Kristui. Taip elgdamiesi, mes esame pasiruošę priimti visus įkvėpimus, kuriuos jam patiks suteikti mums, kad įvykdytume savo asmeninę misiją Mistiniame Kūne.

2. Tarpininko veikimas

Tiesos tarpininko asmuo nėra vien vieta, kur randama tiesa „dirvoje paslėpto lobio“ prasme, apie kurią kalba Evangelija (Mato 13, 44). Asmeninis veikimas išeina iš Kristaus Asmens ir siekia kiekvieną sielą visame Mistiniame Kūne. Nors Kristaus tarpininkavimas yra kiek panašus į žemišką tarpininkavimą, tačiau jis pagrindinai skiriasi nuo tokio tarpininkavimo. Žmoniškame tarpininkavime abi pusės daro nuolaidas: partijos susitaria, sutikdamos ko nors atsisakyti abi. Bet tiesos tarpininkavime nėra vietos nuolaidai, nes koks gali būti kompromisas tarp šviesos ir tamsos? Šviesa turi perskverbti tamsą; ir tamsa turi pasiduoti šviesai, pati pasidarydama šviesi.

Kristaus Mistiniame Kūne iš Galvos spinduliuoja apšviečianti jėga, kuri per tikėjimą, dorybes ir Šventosios Dvasios dovanas turėtų supanašinti su Tarpininko asmenimi, padaryti jo turtų dalininku, sutapatinti su tuo, kuris yra Šviesa. „Aš, šviesa, atėjau į pasaulį, kad kiekvienas, kuris tiki mane, nepasiliktų tamsybėje... Kas vaikščioja tamsybėje, nežino kur jis eina. Kolei turite šviesą, tikėkite šviesą, kad būtumėte šviesos vaikai“ (Jono 12, 46, 35-36).

Viešpatie Jėzau, kai tavo šviesa ateina į mūsų sielas, suranda mūsų būties slapčiausias gelmes. Kaip saulės šviesa, staiga pripildydama kambarį, parodo jame slypinčias dulkes, taip tavo šviesa atidengia mūsų skurdo gelmes. Tada iš tikrųjų žvynai krinta nuo mūsų sielos akių, ir mes matome patys kokie tikrai esame. Mes toliau nebegalime vaidinti šventąjį su malonumu žvelgti į savo tamsiąsias dorybes. Tavo šviesos sukrėtimas parodo mūsų sieloms tiesą.

5. PATI TIESA

,,Aš esu tiesa“ — Jono 14, 6.

Tapdamas žmogumi Žodis savo priimtą žmogišką prigimtį panėrė į Gyvybės bedugnę, kuri yra jis pats kaip Tėvo Sūnus. Todėl jo žmogystė visiškai nušviesta tos dieviškos Šviesos. „Jis viešpataus žmonių protuose, nes jis yra Tiesa“ (Popiežius Pijus XI: Enciklika apie Kristų Karalių).

1.    Doktrina

„Aš esu tiesa“. Niekada joks žmogus nedrįso taip sakyti. Didžiausi mąstytojai ir mokslininkai aukščiausia garbe laikė nužemintai tarnauti tiesai... Kiek jų ilgus metus jos ieškojo, lyg patamsyje, per abejonių skausmus ir išalkusių sielų kančias!

Pats Kristus pasakė, kad jis yra Tiesa: jis tapatina save su ja. Ieškoti jo reiškia ieškoti Tiesos; mylėti jį reiškia mylėti Tiesą. Nes Jėzus yra dieviškasis Žodis, Tėvo Sūnus, Tėvo Išmintis, „jo garbės atšvaita ir jo esmės paveikslas“ (Žyd. 1, 3), „Šviesa iš Šviesos“ (Nikėjos susirinkimas). Jėzus yra Žodis, kuriame kalba Tėvas savo būties gelmėse; Žodis, per kurį pažindamas save, Dievas taip pat pažįsta visus savo kūrinius.

Sūnus yra Tėvo išraiška, los pačios esmės ir lygus su Tėvu; ir kartu jis yra visų kūrinių ideali išraiška, būdamas jų kūrėjas (Šv. Tomas 1, q. 34, a. 3). Jie egzistuoja vien todėl, kad jie buvo Žodyje kaip savo tipinėje Priežastyje... Iš jo jie turi gyvybę. „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jono 1, 4). Todėl daiktai tiek tėra tikri, kiek sutampa su savo idėja, kurią jų dieviškasis Pirmavaizdis,, Tėvo amžinasis Sūnus, yra turėjęs. Jie tiek tikri, kiek atstovauja ir atgamina tą idėją.

2.    Doktrinos pritaikymai

Jėzaus žodžiai, kad jis yra Tiesa, aiškiai apibrėžia jo mokslą ir mūsų santykį su juo.

Todėl krikščionybė nėra pirmiausia abstrakčių tiesų rinkinys: ji yra prijungimas prie gyvos Būties, kuri įkūnija Tiesą savo dieviškajame Asmenyje. Taip pat ji nėra pirmiausia rašytos etikos kodeksas: ji atstovauja modeliui, sektinam istorijos galingiausios Asmenybės pavyzdžiu. Ir taip pat krikščionybė visų pirma nėra dieviškojo įkūrėjo žemiškasis gyvenimas, kad ir koks kilnus buvo tas gyvenimas: ji yra sąjunga su Asmeniu, kuris dabar gyvena ir gyvens per visus busimuosius amžius ir amžinai.

Norinti Kristų mylėti siela turi sunkų uždavinį ne tiktai patapti jo mokslo ir pavyzdžio sekėja, bet ir maldos tyloje klausytis pačio dieviškojo žodžio. Nuolat medituodama, tirdama ir gilindamasi į Bažnyčios, vienintelės dieviškosios tiesos aiškintojo, mokslą, tobulėjanti siela turi vis labiau stengtis savo gelmėse išgirsti Šviesos žodžius, kuriuos šią akimirką jai kalba pats dieviškasis Žodis.

Tokiu būdu siela, prieš pasidarydama tikra dieviškojo žodžio mokinė, turi išsivaduoti iš visų žmogiškų troškimų ir žemiškų prisirišimų, kad galėtų suvokti tiesą, nepaisydama kiek tai beatsieitų. Siela taip pat turi suprasti savo visišką Dievui priklausomumą ir nusižeminusi pasiduoti visame Tiesos Mokytojui. Tik taip elgdamasi siela gali atsiduoti į jo rankas, kad jo būtų formuojama šventa.

Galiausiai, degąs tikėjimas į dieviškojo Žodžio visagalybę yra būtinas tokiai sielai. Pagal to tikėjimo stiprumą bus sielos įsitikinimo jėga, kad tas, kuris yra Šviesa, siųs šviesos tam, kuris jos ieško, suteikdamas ją kaip atlyginimą už jos tikėjimą bei amžinos tiesos alkį.

Jėzau, ne iš mokslo knygų ir gryno proto pastangomis žmogus gali pažinti Aukščiausią Tiesą. Nes tu pats esi gyvoji Tiesa. Tu, kuris apsireiški sielai, laisvai nuo žemiškų dalykų, kurie tavęs ieško su visu nuoširdumu ir gyvu tikėjimu, alkdama tavęs, pasiruošusi plačiai atsiverti tavo užliejančiai šviesai ir pasiduoti tavo vadovavimui šventumo kelyje.

6. KRISTAUS VISAŽINOJIMAS

„Kuriame yra paslėpti visi išminties ir žinojimo
turtai“ — Kolos. 2, 3.

„Prakartėlėje, ant kryžiaus, amžinojo Tėvo garbėje Kristus mato ir apima visus savo Bažnyčios narius, ir jis juos mato daug aiškiau, apkabina daug meiliau, negu motina savo širdies vaiką, daug geriau negu žmogus pažįsta ir myli pats save“. (Popiežius Pijus XII: Mystici Corporis Chrsti).

Kaip tikrai Jėzus Kristus pažįsta kiekvieną savo Mistinio Kūno narį? Dviem būdais: įkvėptu žinojimu ir savo palaimintu regėjimu dangaus garbėje.

Savo įkvėptu žinojimu

1. To pažinimo dalykas

Iš dangaus aukštybių Jėzus mato savo žmogiško proto akiratyje visus šios žemės įvykius savo įkvėptu žinojimu. Tas žinojimas yra visuotinis, pasiekiąs visus dalykus — dabartinius, būtus ir būsimus.

Evangelija rodo, kad Jėzus, kaip žmogus, žinojo natūralius reiškinius, istorijos įvykius, būsimus dalykus. Jis buvo galingasis Regėtojas, didysis Pranašas. Jau Nazarete, Getsemanėje ir per savo žemiškąjį egzistavimą jis žinojo visas mūsų gyvenimo smulkmenas. Jis žinojo visa iš anksto, kas atsitiks su mumis.

Lygiai tuo įkvėptu pažinimu Jėzus žinojo visas žmonių širdžių paslaptis, nes jis galėjo skaityti slapčiausias mintis tų, kurie kalbėjosi su juo, atidengti priešų nedorus planus ir nagrinėti minios intymius jausmus. Žinodamas iš patyrimo savo Mokytojo gilų žvilgsnį, su pilnu įsitikinimu Petras galėjo sakyti Kristui: „Viešpatie, tu visa žinai; tu žinai, kad aš tave myliu“ (Jono 21, 17).

Galiausiai šiuo įkvėptu pažinimu Jėzus žinojo antgamtinę sielų gyvenimo tikrovę ir stebuklingą pakeitimą, kurį jose atlieka pašvenčiamoji malonė. Jis matė savo paties žmogišką sielą, pilną malonių ir Šventosios Dvasios dovanų. Dėl to jis patirtiniu būdu pažino dieviškąjį savo sielos gyvenimą.

Dabar, šią pačią akimirką, Jėzus tai kiaurai mato savo garbinga Žmogyste. Kaip giliai paguodžia mus žinojimas, kad tokiu būdu kiekvienu metu gyvename mūsų triumfuojančio Išganytojo žmogiškoje proto šviesoje!

Kaip Žmogus-Dievas, jis pažįsta mūsų kiekvieną su kiekvieno temperamentu ir charakteriu, kartu gerais ir blogais siekimais, trūkumais ir geromis pusėmis. Jis žvelgia į mūsų kiekvieno širdį. Čia jis skaito mūsų nuoširdžius jausmus ir kilnius akstinus, mūsų bailumą ir nepasisekimus. Jis skaito mūsų sielas su žvilgsnio tyrumu, kuris daug labiau pralenkia mūsų pačių, nes mes linkę matyti patys save per iliuzijų šydą. Nė pati slapčiausia mintis negali išvengti to įsigilinančio žvilgsnio.

Jis mato visus mūsų gyvenimo įvykius, jų ryšius ir jų pasekmes; Jis mato mūsų bandymus ir džiaugsmus, mūsų pasisekimus ir nelaimes... Jis žino tikrą mūsų mirties akimirką ir aplinkybes.

2. To pažinimo būdas

Jėzus žinojo ir žino šiandieną visus žmogiškus atsitikimus jų žmogiškoje perspektyvoje iš idėjų ir vaizdų, įgytų savo žemiškojo gyvenimo metu, ir kurie dabar jo išaukštintoje Žmogystėje jam teikiami tiesiai Dievo, kaip juos angelas gauna savo tyroje dvasioje, ... kaip juos pranašai gavo apie nežinomus ir ateities įvykius. Tačiau pranašų žinojimas apėmė tik ateities ribotus ir praeinančius aspektus, o Kristaus pranašiškas žinojimas apima kiekvieną smulkmeną visos ateities, liečiančios visą pasaulį ir kiekvieną mūsų. Taip Eucharistijos Kristus pažįsta mus. Daugelis įsivaizduoja, kad Jėzus, tikrai esąs Meilės Sakramente, mus mato kūno akimis; bet tai netiesa. Vaizduotė toje tikėjimo paslaptyje neturi vietos: ji linkusi pažeisti tą aukštą Paslaptį, iškreipdama ir sumažindama ją iki mūsų pačių vargingo išmanymo. Tikėjimas yra paslaptis, kuria mes tiesiogiai pasiekiame Kristų, nes tikėjimas šalina begalinį nuotolį, skiriantį mus nuo jo. Tikėjimu mes įeiname į tai, ką Kristus net dabar galvoja apie mus, į jo mums skirtų planų pilnybę tą akimirką, kai mes jį priimame Šventoje Komunijoje arba jį aplankome altoriuje.

Jėzau, mūsų Viešpatie, daugiau nesistengsime įsivaizduoti, ką tu darytum arba galvotum mūsų vietoje. Svarbiausia yra, ką tu apie mus galvoji ir ko iš mūsų nori čia ir dabar. Todėl visas mūsų rūpestis yra tikėjimu įeiti į tavo mintis ir su meile įvykdyti visus tavo pageidavimus atliekant savo luomo pareigas, kurios laukia mūsų.

7. JO ŽINOJIMAS IŠ TIESIOGINIO DIEVO REGĖJIMO

,.Dievo nė vienas niekados nėra matės; viengimusis
Sūnus, kurs yra Dievo prieglobstyje, jis suteikė apie
jį žinių" — Jono 1, 18.

Kristaus tiesioginis Dievo regėjimas — „visio beatifica“ nėra jo dieviškasis pažinimas — pažinimas, kurį jis turi kaip Dievas. Vien tuo dieviškuoju pažinimu jis apima dieviškąją esmę ir žino dieviškosios jėgos dydį, kartu kas ji yra ir visa, ką ji gali sukurti. Nuo savo pirmos įsikūnijimo akimirkos Jėzus turėjo pažinimą, kuri turi palai

mintieji danguje — tiesioginį Dievo regėjimą: žemesnį pažinimą už dieviškąjį pažinimą ir aukštesnį už įkvėptąjį. Dabar Tėvo garbėje jis pažįsta savo garbinga Žmogyste.

1.    To regėjimo objektas

Pirmiausia, Jėzaus žmogiškas protas žinojo visus sukurtus daiktus ir juos žino dabar tiesioginiu Dievo Regėjimu — „visio beatifica“, žodžio šviesoje... „visa, kas yra, buvo arba bus galvojama, sakoma arba daroma bet kurio asmens bet kada“ (Šv. Tomas). Jėzus visus tuos dalykus matė ir mato Dievuje, jų pirmoje Priežastyje jų tobulame pavyzdyje, dieviškajame Žodyje, kuris yra jis pats.

Dabar, kaip ir savo žemiškojo gyvenimo metu, Jėzus mato Dievystę kaip ji yra pati savyje. Jis stebi jos visus begalinius tobulumus ir jų harmoningą sąjungą-vienumą dieviškoje Esmėje...

Kristaus žmogiškasis protas, apšviestas tiesioginio Dievo regėjimo, gėrėdamasis stebi tris dieviškuosius Asmenis. Jis mato Tėvą, kuris pažindamas save, amžinai gimdo Sūnų — tą Sūnų, kuris yra pats Jėzus... Jis (Kristaus žmogiškasis protas) mato Tėvą ir Sūnų, kurie mylėdami viens antrą yra vienas ir tas pats Šventosios Dvasios Šaltinis...

Jis (Kristaus žmogiškasis protas) stebi egzistuojančius jų santykius, kurie sudaro Švenčiausios Trejybės gyvenimą... Jis atskleidžia Žodžio šviesoje visą begalinės Meilės išganymo planą; ir jis (Kristaus žmogiškasis protas) garbina Dievo Gerumą, Išmintį ir Gailestingumą, kuris žmoniją norėjo išganyti bet kuria auka.

2.    To regėjimo pasekmės Kristaus sieloje

Visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzaus siela buvo užtvindyta neapsakomo tiesioginio Dievo regėjimo džiaugsmo, tiesiog veidas į veidą matant Tėvą, stebint Švenčiausios Trejybės laimę ir labai glaudžiai susivienijus su ta laime; džiaugsmo — žavintis ir garbinant dieviškąsias tobulybes, kaip jos yra pačios savyje.

Tačiau iš kitos pusės tas tiesioginis Dievo regėjimas buvo jo sielai neišmatuojamo skausmo priežastis. Juo labiau ta siela skendo tiesioginiame dieviškųjų tobulybių ir Dievo šventumo regėjime, juo labiau matė pilną nuodėmės baisumą ir nuodėmingos žmonijos pasibaisėtiną nelaimę. Juo labiau siekė begalinės meilės bedugnę ir vienu šviesiu žvilgsniu apėmė dieviškąjį gerumo ir pasigailėjimo planą kiekvienam žmogui bei visai žmonijai, juo didesnė darėsi jos kančia matant žmonių nuodėmingą nedėkingumą Tėvui ir neišmatuojamą žmonių nelaimę, kai jie nuklysta nuo Dievo arba sukyla prieš jį. Juo labiau Kristaus Siela nusilenkė Dievo teisėms ir jo teisingumui, juo grynesnis darėsi jos visos aukos ir atnašos išgyvenimas, kuri bus reikalinga pasaulio Atpirkimui.

Po savo Prisikėlimo ir Įžengimo į Dangų ir amžinai Kristaus triumfuojanti siela daugiau nebegali patirti jokios kančios pati savyje. Bet, kaip savo Mistinio Kūno Galva, Kristus pageidauja iš visų savo narių, kurie stengiasi Jį mylėti ir savo gyvenimą formuoti pagal ją, kad jie priimtų aukų ir atnašų dalį, kurios reikalingos šiandieninio pasaulio išganymui. Taip elgdamiesi jie seks jo keliu, kuriuo ėjo jis, kad laimėtų savo paties Kūno ir savo Mistinio Kūno garbę. Kristus žinojo visas tas kančias ir nešė visus tuos kryžius, nešdamas savąjį. Bet, kaip savo Mistinio Kūno Galva, Kristus pageidauja iš visų savo kasdieninius kentėjimus kaip iš Tėvo rankos, kad bendradarbiautume su juo savo brolių Išganyme.

Jėzau, kuris Tėvo garbėje visus daiktus matai dangaus šviesos pilnybėje, duok mums kuo stipriausią nuodėmės blogybės pergyvenimą ir aštrią širdgėlą prisimenant visą netvarką ir nelaimę, į kurias įstumiami tie, kurie užmiršo, kad turi Atpirkėją ir pašaukti su tavim amžinai džiaugtis laimės gyvenimu garbės regėjime.

KRISTAUS AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA
IR GAIVINĄS VEIKIMAS ŽMONIŲ ŠIRDYSE

8. JO BEGALINĖ MEILĖ

,,Aš mylėjau tave amžina meile, todėl aš pasigailėdamas
pritraukiau tave prie savęs" — Jer. 31, 3.

„Jis buvo žmonių širdžių Karalius dėl savo begalinės meilės, kuri pralenkia bet kokį žmogaus žinojimą“ (Popiežius Pijus XI, Kristaus Karaliaus Enciklika).

Dievybės paslapties Dievas neapreiškė žmonėms, kad juos laikytų atstu nuo savęs, duodamas jų protams tiesas, kurios jį daro neprieinamą. Bet kartu tos paslaptys yra apčiuopiama begalinės Meilės apraiška, kad nuo amžių Dievas norėjo savo Sūnuje mylėti žmoniją ir ją pritraukti prie savęs. Tos paslaptys duodamos tikėjimo apšviestam ir meilės gavinamam protui.

Visos Kristaus paslaptys yra meilės paslaptys

Įsikūnijimo paslaptis esmėje yra ir meilės paslaptis. „Jau prieš pasaulio pradžią viengimis Dievo Sūnus mus apglėbė savo amžinu ir begaliniu žinojimu ir nesibaigiančia meile. Ir kad matomai nuostabiausiu būdu parodytų tą meilę, pats susijungė su mūsų prigimtimi“ (Mystici Corporis Christi). Filosofai negali suprasti, kaip gali būti užpilta bedugnė tarp begalybės ir ribotumo, kad Dieviškasis Žodis taptų kūnu, kad Jis gimtų, augtų ir gyventų kaip žmogus. Jie sako, kad tai negalima ir nesuprantama. Visa galima Dievui; bet, ko negali suprasti išmintingojo išmintis, tai yra neatskleidžiamumas begalinės Meilės, kuri įkvepia ir valdo visą šią paslaptį. Jai suprasti šv. Povilas duoda raktą: Propter nimiam caritatem — „dėl savo begalinės meilės“ (Efez. 2, 4). Jis mus pamilo neišmatuojama meile.

Išganymo paslaptis esmėje yra meilės paslaptis. Geros valios žmones, kurie stengiasi suprasti Kristaus religiją, piktina ir kartais sulaiko ant tikėjimo slenksčio tai, kad tas, kuris yra be nuodėmės, norėjo išpirkti ir atitaisyti žmonijos nuodėmę; kad pats norėdamas pergyventi visas žmonijos sąlygas, jis prisiėmė jų nuodėmės pasekmes — kančią ir mirtį; kad jis, gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas, sutiko pasirodyti kaip nusikaltėlis žmogaus teisme ir būti prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų piktadarių, išstatytas suvedžiotos minios piktžodžiavimui. Į visa tai pats Kristus duoda atsakymą: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris guldo savo gyvybę už savo draugus“ (Jono 15, 13). Jis mus pamilo be saiko „iki mirčiai, mirčiai gi kryžiaus“ (Pilyp. 2, 8).

EucharistijosŠvč. Sakramento paslaptis esmėje yra meilės paslaptis. Mus pamilęs, Jėzus norėjo gyventi mūsų tarpe savo tikra būtimi, aukotis kartu su mumis ir mus maitinti savo Švenčiausiu Kūnu ir brangiausiu Krauju. Bet čia vėl pats vienas žmogaus protas nebūtų galėjęs įsivaizduoti ar suprasti tokio nepaprasto dalyko. Dievas-Žmogus, visos kūrinijos Viešpats, pasislėpęs mažutėje ostijoje! Ir vėl Evangelija išriša problemą: „Mylėjęs savuosius, kurie buvo pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galui“ (Jono 13, 1).

Bažnyčios paslaptis yra iš esmės meilės paslaptis. Mylėdamas žmones, Jėzus norėjo apsaugoti jų protus nuo abejonės kančios ir nedorumo klaidos. Kadangi jis mylėjo juos, vadovavo Petro laivui audrų sūkury ir per visas istorijos staigmenas, kad žmonija būtų vedama į Šv. Dvasios vadovaujamos bendruomenės uostą ir kad jų sielos būtų gaivinamos sakramentų teikiama gyvybe.

Švenčiausios Trejybės paslaptis esmėje yra meilės paslaptis. Begalinė Tėvo meilė Sūnui ir Sūnaus Tėvui, pasireiškianti jų Šventosios Dvasios vieningume. Čia yra visas pasaulis tiesų, kurios prašoka žmogaus proto jėgas. Nors tai mums buvo apreikšta Kristaus, filosofai—išminčiai skęsta mąstydami šią paslaptį, kur jie žavisi begaliniu vaisingumu meilės, Asmens save duodančio Asmeniui intymiame Švenčiausios Trejybės gyvenime. Bet nuostabiausia, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus nepasitenkino vien apreikšdamas šią Švenčiausios Trejybės Paslaptį kaip abstrakčią tiesą be ypatingos reikšmės mums. Todėl Kristus priėmė mūsų prigimtį, kad mus įvestų į trijų dieviškųjų Asmenų giminingumą, kad mes pradėtume dalyvauti jų begalinės Meilės gyvenime.

Galiausiai, kur gali ši begalinė Meilės suliepsnoti galingiau, jei ne Pilnutinio Kristaus paslaptyje? Jėzus Kristus kiekvieną žmogų norėjo pakelti iki Dievo Sūnaus kilnumo ir jam leisti dalyvauti jo begaliniuose turtuose, kaip ir Amžinojo Tėvo Sūnų. Jis savo žmones norėjo surinkti į savo Mistinio Kūno vienybę, gaivinamą jo meilės ir gyvą jo meilės Dvasia. Tik tada Kristus bus „Pilnutinis“, kai jis galės savo Tėvo akivaizdoje pastatyti visus savo žemiškuosius brolius, laimėtus Meile, „kad visas Dievas būtų visuose“.

Jėzau, mūsų Išganytojau, padidink mūsų tikėjimą į tavo Meilę, kad ir mes galėtume sakyti su tavo mylimuoju Apaštalu savo sielos gelmėse: „Mes pažinome ir tikėjome meilei, kuria Dievas mus myli“ (1 Jono 4, 16). Padaryk tai, maldaujame tave, visame mūsų gyvenime ir ypač tą akimirkoj, kai niekas mums nesiseka ir mūsų žmogiški planai sudūžta.

9. JĖZAUS MEILĖS GELMĖS IR ĮVAIRŪS POŽIŪRIAI

„Aš jus mylėjau — Jono 15, 12.

Kristuje, Mistinio Kūno Galvoje, yra tokia meilės pilnybė, kad mūsų vargšės ribotos ir menkos širdys nepajėgia tuojau pilnai suprasti ir apimti, ką šv. Povilas vadina „neištiriamais turtais“ (Efez. 3, 8), — jo švenčiausios Širdies. Ir kadangi mūsų nuomonės yra šališkos ir menkos, mes manome, kad čia yra kontrastas arba net prieštaravimas. Su degančiu tikėjimu įsigilinkime į begalinės Meilės harmoningą sintezę šioje didžiausios meilės verčiausioje Širdyje, Dievo Širdyje.

Kristaus meilė mums yra asmeninė meilė, pasiekianti kiekvieną iš mūsų individualiai, lyg tarytum mūsų siela būtų vienintelė pasaulyje. Betgi jis mus myli kaip savo Mistinio Kūno narius. Nors Kristus ta pačia meile apima mus visus, kiek mes visi susijungę jo Mistinio Kūno vienume, tačiau tos meilės stiprumas yra proporcingas kiekvieno nario misijai ir įtakai viso Kūno tarnyboje.

Kristaus meilė mums yra perteklius, kuris visiškai patenkina mūsų širdies siekimus ir atrodo, kad suima visą mūsų meilės pajėgumą tiek, kiek visa nugali mumyse. Ir vis dėlto ta meilė mūsų širdyse sužadina nepasotinamą troškimą ją pasitikti su meile, kuri auga vis labiau, kartu būdama mūs kančios priežastis, kadangi niekada nemylime pakankamai karštai.

Kristaus meilė mums yra nesavanaudiška, nes Jėzus mūsų nemyli dėl paties savęs, bet dėl savo Tėvo ir dėl mūsų pačių, dėl mūsų labo ir mūsų laimės. Vis dėlto ji yra labai pavydi meilė, kuri nori viešpatauti širdyje be varžovo ir visa traukia prie savęs.

Kristaus meilė mums yra begalinio švelnumo, kuris širdžiai neša neapsakomą džiaugsmą ir pilną ramybės malonumą. Betgi ta meilė natūraliam mūsų tinginiui stato baisius reikalavimus ir primygtinai šaukia mus išsižadėti savęs.

Kristaus meilė mums yra begaliniai gailestinga, naikina pasaulio nuodėmes, apvalo visus mūsų sielų sutepimus-išniekinimus. Tačiau jau perimdama mūsų sielas ta meilė vis labiau akinančiu aiškumu mums atidengia mūsų pačių skardo bedugnę.

Kristaus meilė mums yra begaliniai kantri, niekad neprislėgta dėl mūsų tingių atidėliojimų, mūsų silpno neryžtingumo ir mūsų žemų atstūmimų. Betgi tai meilė, kuri mus verčia veikti, kuri nuolat mus persekioja ir reikalauja tiesioginio ir praktiško atsakymo.

Kristaus meilė mūsų sieloms duoda ramybę — „visokį išmanymą pralenkiančią“ (Pilip. 4, 7) ramybę, kurią gali duoti tik vienas Jėzus. Vis dėlto ta meilė sukuria nepasitenkinimą bei persekiojantį susirūpinimą pasaulio Išganymu ir nuolatinį nepasitenkinimą, kad nesame pakankamai uolūs bendradarbiai Atpirkimo darbe.

Kristaus meilė pažadina širdyje troškimą išsivaduoti „iš mirtingo kūno“, kuris labai trokšta susitikti Mokytoją veidas į veidą, kad jį paveldėtų amžinai. Betgi ta meilė padidina užsidegimą prisirišimo prie gyvenimo, kad galėtume susikrauti daugiau nuopelnų ir darbuotis Kristaus Karalijos išplitimui pasaulyje tiek ilgai, kiek patiks mūsų Dangiškajam Tėvui mums leisti.

Kristaus meilė apvalo ir išvaduoja širdį nuo visa, kas nėra Kristaus darbas. Ji rodo visų mūsų žmogiškųjų pastangų silpnumą ir tuštumą. Tačiau ta meilė mūsų mažiausiems veiksmams suteikia neįkainojamą vertę, kiek jie yra priemonės įrodyti meilei ir prisidėti prie sielų išganymo.

Kristaus meilė mums yra begaliniai galinga, kad mūsų širdys palenkiamos jo mielam aukščiausios valdžios jungui, jo nelaisvei. Tačiau ji išvaduoja mus, išlaisvina mūsų širdis iš žmogiškųjų aistrų vergijos pančių ir prisirišimo prie visų kūrinių.

Jėzau, pripažinti tavo viešpatavimą mūsų širdyse, reiškia išpažinti pareigą pasiduoti tavo Meilei, kadangi tu turi visas mūsų pasidavimo ir meilės teises. Bet kartą pajutus tavo Meilės malonumą ir jėgą, ta pareiga patenkina mūsų vargšių žmogiškų širdžių primygtinį reikalavimą. Mes džiaugiamės leisdamiesi laimimi tau ir nugalimi tavo Meilės.

10. JO ROMUMAS

,,Aš esu romus — Mato 11, 29.

Jėzaus romumas turi nepalyginamą traukos jėgą, ir yra savybė, kurią jis ypatingai pasirinko pačiam sau apibūdinti: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mato 11, 29).

1.    Patsai romumas

Ypatingai įsižiūrėkime į jo romumą ir švelnumą su savo apaštalais — tai parodys mums jo švelnumo savybę kiekvienam iš mūsų čia ir dabar, jo malonumą kaip Galvos Mistinio Kūno, kurio kiekvienas esame narys.

Per trejus metus Jėzus gyveno su savo apaštalais visišką bendruomenės gyvenimą. Jis juos pažino intymiai ir skaitė jų sielų gelmes. Jis pažino jų visus žmogiškus silpnumus, kartu tuos, kuriuos jie būtų norėję laikyti paslėptus nuo jo ir tuos, kurių jie patys nežinojo. Ne, dar daugiau, jis matė jų visą ateitį: Petro išganymą, Judo išdavimą, kad visi tie paliks jį, kuriuos jis taip labai mylėjo. Ir vis dėlto jis niekada nenustojo gausiai rodęs begaliniai švelnios, nenuilstamai kantrios meilės. Su ypatingu romumu jis juos formavo ir drąsino, stiprino ir taisė bei švietė jų neaiškiai, apgraibomis ieškančius, lėtai suprantančius protus.

Tiesa, mes nebegirdime Kristaus balso skambėjimo. Mes nebematome jo mostų ir visos laikysenos švelnios šilumos, kuri parodytų Kristaus prigimties švelnumą mums. Bet žinome iš tikėjimo ir mokslo, kad jo laikysena lieka nepasikeitusi. Nei vakar, nei šiandien Jėzus nėra nekantrus arba susierzinęs; nei jis atstumia mus. Priešingai, šiandien, kaip ir vakar, jis kviečia mus, traukia ir nori laimėti mūsų sielas, jom apreikšdamas neišsemiamus savo švenčiausios Širdies turtus. Iš tikrųjų, jei jis skundžiasi, tai vien, kad nepakankamai mylimas; ir — kaip anksčiau psalmėse ir savo apreiškimuose šventiesiems — jis prašo, kad žmonės neatstumtų jo meilės. Tyras ir gyvas tikėjimas sielą įgalina visuose gyvenimo įvykiuose pažinti nepaprastai jautrius Kristaus meilės pasireiškimus savo Mistinio Kūno nariams. Pranokstančiomis malonėmis jis parengia ir palenkia sielas skaudžiam arba džiugiam įvykiui. Yra šviesos, tvirtumo ir ramybės malonės, kuriomis jis mus apšviečia, sustiprina ir paguodžia visokiose aplinkybėse. Sielas lydi tikrumas, kad Kristaus meilės žvilgsnis visur jas mato.

2.    Kristaus meilumo elementai

a) Tas meilumas buvo pirmiausia stebuklingos pusiausvyros išraiška, kuri viešpatavo visoje jo būtybėje.

Mūsų romumas gali būti tik vaisius kantraus ir nuolatinio nugalėjimo blogų mūsų prigimties polinkių, tironiškų savimeilės reikalavimų. Jėzaus romumas yra ypatingo savęs apvaldymo ir tobulos tvarkos ženklas: žmogiškos valios tobulumas — pilnas aistrų apvaldymas ir visiškas paklusnumas Dievo Valiai. Taip, jo romumas yra jėga ir valdanti įtaka mums, kurie visada priklausome savo aistrų.

Stengiantis suprasti Kristaus sielą, mus pirma nustebina kaip tik jo aukščiausia valdžia. Mirties ir žmonių nedorumo Pergalėtojas; dabar triumfuojąs savo Tėvo garbėje, iš kurio jis gavo visos žmonijos ir viso pasaulio valdžią; išsilaisvinęs iš kūno ir erdvės medžiaginių varžtų — Kristus pasirodo visoje savo garbėje, kaip norėdamas elgiasi su dieviškaisiais turtais, juos duodamas kiekvienai sielai, kaip jam patinka. Tačiau tas neribotas autoritetas jokiu būdu nepribloškia mūsų. Susižavėję mąstome apie jį, ir pavergti Kristaus aukščiausios pusiausvyros grožio, mes stengiamės pasekti jo romumu. Prašome jį, kad mums leistų būti dalyviais savo sielos jėgos, jog galėtume nugalėti visa, kas mums atima vidaus ramybę ir sunkiai išlaikomą pusiausvyrą.

b) Kristaus meilumas taip pat buvo vaisius jo perimančio žmonių pažinimo su jų ribotumais ir didybe, kartu būdamas vaisius jo karštos meilės jiems.

Išvaduotas iš visų laiko ribotumų tas Kristaus romumo esminis elementas tebėra tas pat toliau šiandien jo išaukštintoje žmogystėje, kaip Mistinio Kūno Galvoje.

Kristaus pažinimas intymiai siekia mus visus. Todėl jo meilė pasirodo kaip gailestingas supratimas, mylįs pasigailėjimas ir kantrus romumas. Su tokiu ryžtumu ir griežtumu pasmerkdamas nedorumą ir nuodėmę, jis žino, kaip turi būti kantrus ir pakelti mūsų silpnybes. “Jis nesulaužys sutrintos nendrės ir neužgesins gruzdančio dagties“ (Izaijas 42, 3). Jo romumas yra amžino Dievo kantrumo atspindys.

Bet kaip jis žino žmogiškosios prigimties skurdą, taip pat aiškiai mato kiekviename iš mūsų dieviškosios malonės indą, begaline meile Dievo mylimą asmenį, savo dangiškojo Tėvo vaiką. Visu savo meilės uolumu jis stengiasi tą asmenį laimėti Tėvui. Žmogaus sielai jis turi aukščiausio švelnumo pagarbą, tą stebinančią pagarbą, kurią Dievas rodo savo kūriniui ir jo laisvės kilnumui.

Jėzau, valdyk mūsų širdis savo meilės jėga ir malonumu, kad išmoktume savo širdis atidaryti visam tam, kas yra dieviška asmenyse, gyvenančiuose su mumis ir su romumu priimti Tėvo valią mūsų kasdieninio gyvenimo mažiausiose smulkmenose.

11. JO GERUMAS

„Ar tu niekini jo gerumo, kantrumo ir neskubumo
turtus?“ — Rom. 2, 4.

Gerumas yra tas vidinis nusiteikimas, kuris asmenį palenkia apie save skleisti laimę. Gera yra ta siela, kuri galvoja, nori ir daro tik gera. Visiškai užmiršdama save, tokia siela tik siekia užtikrinti kitiems gėrį, laimę ir džiaugsmą; ir galvoja vien apie davimą, niekada apie gavimą. Toks buvo Jėzus Kristus; toks jis yra šiandieną kaip savo Mistinio Kūno Galva.

1. Savo žemiškajame gyvenime

Jėzus darė gera, kaip kad sako Šv. Raštas: „Jis perėjo gera darydamas“ (Apd. 10, 388). Tai įrodo Evangelija.

a) Jėzus rodė gailestingą ir užjaučiantį gerumą visiems kenčiantiems fizinius, dorovinius ir dvasinius vargus. „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus... gydydamas visokias ligas ir visokias negalias“ (Mato 9, 35). Palestinos keliuose arba įžengęs į jos miestus, jis buvo apsuptas sergančių, silpnų, paraližuotų, apsėstų, aklų, kurčių ir nebylių nelaimingos minios. Jie visą savo viltį buvo sudėję Jėzuje, kadangi jie jautė jo palankumą. Jis jų neatstūmė šaltumu, nesidomėjimu, panieka arba nepasitikėjimu, kaip daugelis kitų kad darė. Jis juos mylėjo ir jų gailėjosi. Jis norėjo juos pagydyti. „Matydamas gi minias, jis jų gailėjosi, nes buvo nuvargintos ir gulėjo kaip avys, neturinčios piemens“ (Mato 9, 36).

Kas tikrai nuostabu Jėzaus laikysenoje susitinkant su žmogaus širdgėla ir nelaime, tai jo kilnus supratimas ir tikra užuojauta. Jėzus pats kenčia dėl kitų nelaimės ir jų širdgėlą padaro sava. Jis atsistoja jų vietoje. Jo širdis pilna žmogiško ir dieviško meilumo. Kristaus ašaros prie Lozoriaus kapo, jo ašaros dėl Jeruzalės likimo ir dėl motinų, kurios prarado savo vaikus — visa tai rodo iškalbingiau, negu bet kokie žodžiai, kaip tikrai jis buvo žmogus, besidalijąs savo brolių širdgėlomis. „Gaila man minios“ (Morkaus 7, 2); „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mato 11, 288). Tie žodžiai, kuriuos Dievas ištarė Žmogumi tapusio savo Sūnaus lūpomis, jų švelni užuojauta aidės iki laiko pabaigos ir pačių žemės pakraščių.

Jėzaus gerumas yra šiltas ir spinduliuojąs. Todėl nenustembame skaitydami Evangelijose, kaip artimas yra Jėzus savo tautai ir kaip ypatingai jis patraukė visus tuos, kurie atėjo pas jį. Jis apsuptas minių, kurios nori matyti jį, paliesti, būti arti ir kurios niekada nepavargsta jo besiklausydamos. Jie sudeda į jį visą savo pasitikėjimą ir viltį. Nuostabu, kaip lengvai visi gali prieiti prie jo — gamtos ir žmonių labiausiai pažeminti, vargingiausi, atstumtieji. Tie yra minių šventųjų pirmieji, kurie per būsimus šimtmečius prisiriš prie Kristaus ir atsiduos jam, kadangi jis juos pirmas mylėjo ir jiems atsidavė.

2. Šiandien kaip Mistinio Kūno Galva

a)    Jėzus trokšta gėrio kiekvienam savo Kūno nariui. Šiandien kaip ir vakar, visoms sieloms jis neša savo Atpirkimo, laisvės ir laimės naujieną. Jis šaukia juos į laimę: „Palaiminti tie...“ Žinoma, laimė, kurią jis pažada jiems nėra šio pasaulio tuščių ir praeinančių malonumų miražas. Ji kilniausių ir giliausių žmogaus prigimties siekimų visiškas patenkinimas: žmogaus aukštesnių gabumų realizavimas; sielos ramybė, kuri pasiekė savo poilsio vietą. Bet ta laimė netroškina ir nedraudžia leistinų pasaulio džiaugsmų: ji juos nuskaidrina, padidina ir padaro nuopelningus amžinam gyvenimui.

b)    Jėzus, kaip savo Mistinio Kūno Galva, yra neišsemiamas šaltinis visų antgamtinių ir dieviškųjų malonų, kurias jis teikia savo nariams kiekvienu momentu. Vienas iš mūsų džiaugsmų danguje bus amžinojo Žodžio šviesoje regėti nesuskaitomas malones kiekvieno Dievo išrinktojo sielai, Švč. Mergelei Marijai ir visiems didiesiems šventiesiems šimtmečių būvyje. Visos tos malonės išryškėjo iš Kristaus Širdies; ir ekstazėje siela stebės plačiu tikėjimo žvilgsniu tą begalinį gėrį, kuris dabar ir kiekvieną akimirką nepaliaujamai liejasi visiems Mistinio Kūno nariams.

c) Nors ir kažkaip gausios Kristaus dovanos, tačiau visų didžiausias stebuklas yra dabar, kaip ir pirma, nors kita forma, kad jis dovanoja mums patį save. Jėzus nebegali savo garbingame Kūne patirti gailesčio jausmų arba paaukojimo kančių; bet vistiek jis mums duoda savo gyvybę. Šventojoj Eucharistijoj jis mums teikia savo dieviškąjį gyvenimą ir savo Žmogystės dangiškąjį gyvenimą; pašvenčiamąja malone jis mums leidžia dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Savo Mistiniame Kūne jis formuoja ištikimą gyvenimo draugystę su mumis, kad mes kartu su juo galėtume džiaugtis neapsakoma dalia trijų dieviškųjų Asmenų gyvenime.

Jėzau, Danguje esančiojo Tėvo begalinio Gerumo paveiksle, padaugink visuose saw Mistinio Kūno nariuose nepajudinamą tikėjimą tavo Dieviškosios Širdies gerumu. Suteik jiems, ypač širdgėlos ir bandymo metu, tvirtą įsitikinimą, kad tu juos vedi ir kad nori tik jų tikros gerovės ir laimės.

KRISTAUS AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA IR GAIVINĄS
VEIKIMAS ŽMONIŲ VALIOSE

12. KRIKŠČIONIO PAŠAUKIMAS

„Sek mane“ — Jono 1, 43, Mato 9, 9.

Krikščionio pašaukimas yra kvietimas dalyvauti Kristaus Paslaptyje. Kristaus Misterija yra Dievo Sūnaus Paslaptis, kad tapdamas žmogumi, paaukodamas savo gyvybę ir įsteigdamas savo Mistiškąjį Kūną išganytų pasaulį. Todėl krikščionio pašaukime yra keturi esminiai dalykai.

1. Dalyvavimas Sūnaus GYVENIME

Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad per jį, kaip ir jis, visi žmonės taptų Dievo sūnumis. Todėl pirmoje vietoje krikščionio pašaukimas yra įsūnystės pašaukimas. Krikščionis yra tas, kuris per krikštą tampa Dievo vaiku, dalyvaudamas Jėzaus dieviškoje sūnystėje. Tačiau tai nėra dalyvavimas viename kūne, esminiame susivienijime, kuris yra vienintelis ir Dievo Sūnaus absoliučiai neperduodama privilegija. Tačiau tai yra dalyvavimas dieviškame gyvenime, kurį turi Jėzus Kristus savo žmogiškoj sieloj per pašvenčiamąją malonę. Tai dalyvavimas Galvos pašvenčiamoje malonėje, kurios gausybę ji gali perduoti savo Kūno nariams.

2.    Dalyvavimas Sūnaus MISIJOJE

Jėzus Kristus nepašaukia sielų, kad jos galėtų džiaugtis Dievo Sūnaus Gyvenimo malonėmis ir ilsėtis jo draugystės paguodoje ir malonume. Jis patraukia jas prie savęs ir joms duoda savo Gyvenimo gausą, kad jos taptų jo atpirkimo misijos bendrininkėmis. Sūnus tapo kūnu, kad išganytų pasaulį, todėl jo, Atpirkėjo, misija yra neatskiriama nuo jo pačios būties.

Dvylika apaštalų Jėzus pašaukė: „Eikite paskui mane“ — bet tuoj pat jis pridūrė: „aš padarysiu, kad būtumėte žvejai žmonių“ (Morkaus 1, 17). Įvykis, kad dvylika apaštalų buvo pašauktų tarnauti Mistiniam Kūnui, neabejotinai yra vienas iš tų atsitikimų, kuris aiškiausiai parodo Kristaus, Galvos, valdžią ant jo Kūno sąnarių.

Tam tikra prasme tai yra to paties Kristaus kiekvieno krikščionio kvietimas. Tai yra tas pat pašaukimas — tas pat bendradarbiavimas Kristaus Išganymo misijoje. Nes Kristaus pašaukimas esmėje yra apaštalavimas ir atpirkimas.

3.    Dalyvavimas Sūnaus AUKOJE

Kaip Kristus išgelbėjo pasaulį? Kiekviena savo malda ir kiekvienu savo veiksmu. Bet visi jo veiksmai nukreipti į jo Auką, kuri yra jo viso gyvenimo vainikas ir prasmė.

Kristų sekti tik iki Kalvarijos papėdės, bet nenorėti dalyvauti jo aukoje — tai sužaloti krikščionio pašaukimą ir jam atimti visą reikšmę.

Tačiau kiek yra tų, kurie, apsisprendę sekti Mokytoju iki visiško jo kvietimo išpildymo, įžvelgia, kad krikščionio pašaukimas yra pašaukimas aukotis ir savęs išsižadėti? Iš tikrųjų, daugelis pareiškia norą tapti įsūnytais Dievo vaikais, nes žmogaus širdžiai malonu žinoti, kad jis yra mylimas Dangiškojo Tėvo. Bet įsūnystės pašaukimas neišvengiamai veda į Golgotą: „Kad pasaulis pažintų, kad aš myliu Tėvą... kelkitės, eikime iš čia“ (Jono 14, 31) — tarė Jėzus leisdamasis į savo aukos vietą.

Daug yra siely, kurios nori bendradarbiauti pasaulio išganyme. Bet jos nesupranta, kad apaštalavimas nėra tik kilnios prigimties išsiskleidimas arba atsidavimo pasitenkinimas. Tikrieji apaštalai Mokytoju sekė iki visiško savo gyvybių išsižadėjimo savo brolių išganymui.

4. Dalyvavimas PILNUTINIO KRISTAUS FORMAVIME

Galiausiai krikščionio pašaukimas yra sielos kvietimas giliai ir pilnai gyventi Kristaus Mistinio Kūno nario gyvenimą. Todėl tai yra pašaukimas būti nariu, kuris gali būti pilnai įgyvendintas tik vienybėje su Mistiniu Kūnu ir to Kūno gyvenimu. Tai nesumažina sielos didybės, kad tarytum ji būtų tik maža ląstelė begaliniame organizme. Priešingai, tas susivienijimas su Mistiniu Kūnu iškelia sielos nuostabų vaisingumą ir didesnę aukštumą. Ką mano pati viena siela galėtų daryti pasaulio išganymui, kad ir labai kilni ir apaštališka bebūtų? Tačiau toje vienybėje ji pasidaro galinga ir pilna visų Mistiškojo Kristaus Kūno turtų ir galybės.

Tokiai sielai gyvenimas įgauna savo pilną šviesią prasmę kaip asmeninis bendradarbiavimas Pilnutinio Kristaus formavime. Šis didingas darbas laisvas nuo riboto laiko: siela amžinai nepertraukiamai vykdys jį garbei Kristaus, kuris teikėsi ją pašaukti į tobuliausią susijungimą su juo. Šios tiesos įsisąmoninimas leidžia krikščioniui suprasti, kad jo asmenybė iki savo intymiausių sugebėjimų ir talentų gelmių yra beprasmė, jei ji nesusijungia su misija, jai skirta Kristaus Mistiniame Kūne.

Mūsų Viešpatie Jėzau, duok savo mokytiniams suprasti begalinę atsakomybę, kuri glūdi krikščionio pašaukimo pasirinkime. Neleisk jiems laikyti menku to aukščiausio pašaukimo.

13. KUNIGO PAŠAUKIMAS

„Ne jūs mane, bet aš jus pasirinkau — Jono 15, 16.

Kunigo pašaukimas yra visiškai laisva begalinės Dievo meilės dovana. „Niekas tos garbės negali savintis: reikia būti tam Dievo pašauktam“ (Žyd. 5, 4). Atsiliepimas į tą pašaukimą yra laisvas asmens veiksmas. Bet taip pat ir veiksmas aiškiai parodąs (Kristaus) laimėjimą savo narių valios ir jo rūpestį Mistinio savo Kūno socialiniais reikalais.

1.    Kristaus šaukimas vyskupo pakvietime

Kadangi čia svarbiausia tarnavimas Mistiniam Kristaus Kūnui, tad kunigo pašaukimas iš esmės yra Bažnyčios šaukimas. Vyskupas, būdamas atsakingas už visas savo vyskupijos sielas, ir žinodamas jų reikalus, kviečia įvairaus laipsnio šventimais kandidatą į kunigus. Bet jis negali parinkti vien savo valia. Bažnyčios sąlygos yra išoriniai ir vidiniai ženklai, leidžią atskleisti Dievo valią — kandidato pašaukimą.

Vidiniai ženklai yra tikra intencija ir reikalingos fizinės, moralinės ir protinės ypatybės, kaip Kūrėjo duotos dovanos, galinčios padėti atspėti jo dieviškąjį planą. Išoriniai ženklais — įvairios kandidato gyvenimo aplinkybės, kurios gali parodyti, ar Apvaizda jį veda.

Šie dėsniai yra nuostabiai išmintingi, nes padeda išvengti dviejų kraštutinumų: iš vienos pusės, asmeninio „įkvėpimo“ individualizmo, kada kai kurie žmonės įsivaizduoja turį pašaukimą ir įšventinimo teisę; iš kitos pusės, saugo nuo vyskupo užgaido ir neteisėto įsikišimo.

Čia vyskupas, atsakingas Dievui ir Šv. Tėvui už vyskupijos gerovę, veikia kaip Kristus. Bet jis tai daro Dievo vardu ir atstovauja Jėzui Kristui.

2.    Kristaus šaukimas pasireiškia asmeninėmis išrinktojo malonėmis

Tikra intencija pasirodo įvairiais būdais: troškimas kilniam idealui paaukoti savo gyvenimą ir vaisingiau praleisti... Aukos ir pasiaukojimo kitiems patraukimas... Karšta meilė Kristui ir nenugalimas troškimas juo sekti ir dalyvauti jo Atpirkimo misijoje... Įsitikinimas, kad negali būti naudingesnės, svarbesnės ir reikalingesnės misijos visuomenėje už kunigo misiją, nes ji atsako kilniausiems, giliausiems, esmingiausiems žmonių proto, sielos ir visuomeninio gyvenimo reikalams... Tai aštri sąmonė žmonijos vargo be Dievo.

Vis tiek kokia bebūtų šių troškimų prasmė, Jėzus šaukia sielą jais: jo malonė tuos troškimus pažadina. Jėzus bet kokį gyvenimo įvykį panaudoja jaunuolio sieloje iškelti šiai problemai: švento kunigo pavyzdys, krikščioniškos šeimos dvasia, nusivylimas žemiškųjų dalykų trapumu, pamokslininko žodis, kuriame pajuntamas Dievo balsas, liturginių apeigų grožis... Pagaliau, kai jaunuolis apgalvotai ir tvirtai nusprendžia būti kunigu, pilnai suprasdamas einąs kietu savęs išsižadėjimo ir aukos keliu, bet ne pamaldžios vaizduotės ar praeinamo įkarščio veikiamas, tada yra tikriausias ženklas, kad Dievo malonė jame yra stipresnė už žmogaus prigimties šiaušimąsi ir kad Kristus jį pasirinko savo apaštalu.

3. Sielų ir Bažnyčios reikalai — Kristaus šaukimas

Kai kurie nepajėgia išspręsti kunigo pašaukimo problemos, kadangi ją sprendžia asmeniniame plane: pagal patrauklumą, skonį ir saugumą. O čia yra visuomeninė problema: tarnavimas Mistinio Kristaus Kūno ir Bažnyčios reikalams. Klausimas, kurį sau statosi sprendžią savo likimą, ir klausimai, kurių turi juos klausti jų sąžinių vadovai, yra: „kokie šios dienos svarbiausieji Bažnyčios reikalai? į kurias apaštalavimo sritis piūties Šeimininkas labiausiai kviečia darbininkus? kurios pareigos Mistinio Kūno vystymesi yra svarbiausios?“ Šiuo būdu kilniose širdyse ras atgarsį skausmingi balsai avių be ganytojo, maldavimai alkstančių sielų, kurioms niekas neduoda Gyvenimo Duonos. Gili tragedija paliktų bažnyčių ir tuščių tabernakulų jų širdyse pasidarys gyvas skausmas; ir jų sielų gelmėse Kristus pažadins Gerojo Ganytojo karšto šauksmo aidą: „Tiek daug yra avių, kurios nėra mano kaimenės; kas padės jas surinkti?“

O Jėzau, leisk daugeliui jaunų širdžių išgirsti savo meilės šauksmą. Tegul jie supranta, kad ištroškusiems idealo, nėra didesnės laimės ir vaisingesnio darbo už tą, dėl kurio tavo sutiktasis pačioje jaunystėje visko atsisako, pasiduodamas tavo Šventai Valiai.

14. VIENUOLIO PAŠAUKIMAS

„Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok, ka tik
turi, ir duok beturčiams, taip tu turėsi turtą danguje,
paskui ateik ir sek mane“ — Morkaus 10, 21.

Jaudina vienuolijų visuomeninės veiklos istorija. Maldos ir atgailos vienuolynais, jų auklėjimo įstaigomis ir labdaros bei apaštalavimo institucijomis, Kristaus Mistinis Kūnas atlieka savo išganingą misiją žmonijoje. Tai Jėzus Kristus, Mistinio Kūno Galva, meldžiasi, moko, veikia, gydo ir neša suraminimą žmonėms. Bet vienuolio pašaukimas turi kitą prasmę Mistiniame Kūne: būtent, savo esmiškai dvasinės prigimties visuomeninį požiūrį.

1.    Vertybių hierarchija

Pasaulyje, kuris galvotrūkčiais metasi į žemės turtų ir medžiaginių daiktų gaudymą, labai reikalingi tie, kurie savo neturto ir atsižadėjimo pavyzdžiu skelbia vertybių hierarchiją — dvasinių, antgamtinių ir dieviškųjų dalykų pirmumą. Liudijimas vienuolių visiško atsidėjimo Vienam Reikalingam Dalykui antgamtiškai padeda patiems krikščionims, kurie žino vertybių tvarką, bet yra pavojuje ją apleisti per savo perdidelį uolumą aprūpinti savo šeimas medžiaginiais dalykais.

Bet kad turėtų pilną prasmę, vienuolio pašaukimas turi pasireikšti kažkuo daugiau, negu praktiškas atsiskyrimas ir tikras žemiškųjų turtų atsižadėjimas; tokį atsiskyrimą ir atsižadėjimą ne visada gali pasiekti pasauliečiai, nebent dvasioje. Toks išsižadėjimas yra tikra auka Dievui savo visą būtį pašvenčiant skelbti, jog jis tėra vienintelis Aukščiausias Gėris, vertas sielos prisirišimo. Kaip žavingai spindi Mistiniame Kūne tie, kurie ištikimi savo vienuoliniam pašaukimui, išpažįsta dvasinių vertybių pranašumą ir pasauliui atidengia „begalinius Kristaus turtus!“ (Efez. 3, 8).

2.    Išskirtinė Meilė Kristui

Jausmų ir kūno malonumų užgožtame pasaulyje būtinai reikia tų, kurie viso savo gyvenimo pavyzdžiu įrodo, kad skaistybė galima, naši ir laiduoja didesnę laisvę tarnauti žmonėms. Krikščionių susituokusioms poroms, kurios pergyvena žmogiškos meilės didingumą visišku atsidavimu vieno antram, kurie taip pat supranta visą jėgą ir paramą sakramento ir Kristaus meilės, teikiamą jų amžinai vienybei, — pašvęstų sielų artimumas yra skaidrinanti šviesa ir įkvepiąs pavyzdys.

Tačiau, kai jauna siela suprato, kad ji galėtų mylėti kitą asmenį tuo pačiu metu taip pat mylėdama Kristų, bet kad jos širdis būtų „padalyta“ (1 Kor. 7, 33), -— tada ji atrado pilną Kristaus meilės išskirtinumą. Toks atradimas yra vienas iš tikriausių ženklų, kad Kristus išsirinko tą sielą, leisdamas jai suprasti savo meilės teises ir reikalavimus.

Todėl vienuolinis pašaukimas nėra nuslopinimas širdies jėgų, o greičiau pilnas jų išsiskleidimas kreipiant į tą, kuris nori visiškai būti mylimas ir dėl jo paties. Kadangi tokios sielos pasišvenčia Kristui visa savo širdimi ir visa savo būtimi, jų meilės jėga Mistiniame Kūne yra didesnė, ir Kristus džiaugiasi jomis.

3. Paklusnumas Dievui

Pasaulyje, kuris ieško atsipalaiduoti bet kokio autoriteto ir net Dievo įstatymų, labai reikalingi tie, kurie visu savo gyvenimo turiniu skelbia paklusnumo kilnumą ir drausmės reikalingumą visuose žmonių santykiuose.

Paklusnumo kilnumas glūdi tame, kad jis nėra pasidavimas kitam asmeniui kaip asmeniui, kadangi visos sielos džiaugiasi lygiu asmeniniu kilnumu Dievo akyse, nė vienas neturi vidinės teisės valdyti kilus. Mes pasiduodame pačiam Dievui, kai esame paklusnūs tiems, kurie vykdo autoritetą tik jo Vardu ir bendram labui. Nes niekas žmogaus labiau neišaukština, kaip kilimas prie Dievo ir savo nepastovios valios suvienijimas su visagale ir begaliniai išmintinga savo Kūrėjo ir Tėvo Valia.

Kad duotu visose vienuolinio gyvenimo aplinkybėse tą pavyzdį ir nepaisant puikybės, savanaudiškos ir maištaujančios žmogiškos prigimties prieštaravimų, į tą gyvenimą įsijungusios sielos turi gyventi giliu pasiaukojimu, kurį jos padarė Dievui, savo Tėvui, Švenčiausiai Trejybei visa savo būtimi. Savo pasišventimo dieną jos grąžino jam ne tik tai, ką jos buvo gavusios iš jo rankų, bet ir pačią esmę savo žmogiškos asmenybės.

Tokia valios auka tik tuomet galima, kai pasiaukojusias sielas palaiko Kristus savo didžiausia malone. Jos perleido į jo rankas savo visą asmeninę laisvę, kad jis su jomis pasielgtų pagal savo paties valią bendrai viso Mistinio Kūno gerovei.

Jėzau, dėkojame tau, kad savo Mistinio Kūno tarnybai teikeisi išrinkti tiek daug tobulumą ir šventumą pamilusių sielų. Džiaugiamės malonumu, kurį jos tau teikia, būdamos įrankiais tavo kaip Galvos veikimo, tau tokio brangaus santykiuose su žmonėmis. Šios sielos yra visiškai tavo rankose, ir per jas tu gali išplėsti savo meilės viešpatavimą visoje žmonijoje ir paruošti savo Tėvo Karalijos atėjimą.

15. KRIKŠČIONIŠKAS GYVENIMAS

„Viešpatie, ko nori, kad daryčiau?“ — Apd. 9, 6.

Kiekvienam Mistinio Kūno nariui krikščioniškas gyvenimas yra nepaliaujanti kova: garbingos žmogaus dvasios kova prieš žmogaus prigimties nedorus palinkimus ir aistras, kad Kristaus Karalija būtų įkurta juo didesniame sielų skaičiuje ir kiekvieno nario santykiuose su kitu.

1. Krikščioniškojo gyvenimo prigimtis

Jėzus yra aukščiausias sielos Valdovas, kai ta siela yra pasiryžusi vykdyti Kristaus Valią, nežiūrint, kaip žmogiška prigimtis besitrauktų nuo to, ko reikalaujama. Čia svarbus įprastinis pasidavimas tai dieviškajai Valiai. Žmogiško trapumo praeinančios silpnybės ir klaidos nepaliečia Kristaus autoriteto, kai siela pasirengusi prisipažinti savo suklydimus ir trūkumus, nusižemina ir ieško Kristaus gailestingo viešpatavimo prieglobsčio. Bet Kristaus karaliavimui didžiausia kliūtis tai maištaujanti valia, kuri priešinasi mūsų Išganytojo vadovavimui, tai bloga valia, kuri atsisako pasiduoti dieviškajam planui. Jėzus iš kiekvieno mūsų nori tiesos, geros ir klusnios valios.

Taip pat Jėzus viešpatauja sielose kaip Mistinio Kūno Galva, reikalaudamas išsižadėjimo ir atsisakymo savimylos, kovojančios prieš jo meilės viešptatavimą sieloje. Ypač grumtynėse su savo egoizmu yra stiprinama mokinio valia ir tiriama jo tikra meilė Mokytojui. Tos kovos gali trukti, ir sieloje gali būti imtynės, visiškas sukilimas prieš auką ir kančią. Bet jei,-nepaisant žmogiško išsisukinėjimo ir sielvarto, bandymo laiku siela pasiryžusi pilnai priimti Dievo Valią, tai Kristus galiausiai laimės.

Pagaliau Jėzus viešpatauja sieloje, kai ji jau pajėgia išreikšti malonės nugalėto Povilo klausimą: „Viešpatie, ko nori, kad aš daryčiau?“ Negali būti mūsų Viešpačiui malonesnių žodžių, kadangi jie išreiškia kilnu ir besąlyginį jo visų norų priėmimą. Mokinys nežino, kur jo mokytojas nori jį vesti; bet jau iš anksto jis pasiduoda visiems jo meilės reikalavimams. Tai rodo kilnų valios polėkį, jos visišką sutapimą su Kristaus Valia, leisti jos pilnai vadovaujama.

2. Kaip Dievo malonė veikia mūsų sielose?

„Be manęs jūs nieko negalite padaryti“, sako Kristus. Tik su dideliu sunkumu galime pažinti tą esminį mūsų prigimties nepajėgumą atlikti ką nors nuopelninga amžinam gyvenimui. Mums sunku pilnai suprasti, kad patys esame visiškai bejėgiai antgamtiniuose dalykuose, kadangi negalime suvokti to malonės reikalingumo kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Iš tikrųjų, tik su dieviškosios malonės pagalba suprasime tą tiesą. Savo įkvėpimu Kristus turi numatyti mūsų veiksmus; jo pagalba turi juos palydėti; ir vien tik per jį mes galime juos sėkmingai atlikti.

Iš jo dieviškosios energijos kilusia jėga, o ne iš mūsų pritarimo, Kristaus dieviškoji malonė „galingai ir maloniai“ mus pažadina laisvai pasirinkti ir apsispręsti už gėrį, dorybę ir pareigą.

Tai Kristaus malonė, per kurią mes patys laisvai apsisprendžiame už tai, kas teisinga ir gera. Ta malonė ne tik skatina vykdyti Dievo Valią, kviesdama mus tarti savo sutikimą „taip“, bet ji įgalino tą sutikimą išreikšti. Iš tikrųjų tai Jėzus, kuris, savo Šventosios Dvasios jėga žadindamas malonę mumyse ir gyvendamas kaip Sūnus savo nariuose, vėl nori tarti savo Tėvui mūsų sielose: „Tėve, teesie tavo valia“. Iš savo pusės mes visada galime priešintis ir tarti „ne“, bet „jis savo norams palenkia ir pajungia net atkakliausias valias“ (Mystici Corporis Christi).

Suteik mums, meldžiame, Viešpatie, malonę visuomet galvoti ir daryti, kas dora, kad mes, kurie be tavęs negalime būti, įstengtume gyventi pagal tavo valią (8-tojo sekmadienio po Sekminių kolekta).

16. PAŠAUKIMAS TOBULYBĖN

..Būkite tad tobuli" — Mato 5, 48.

Viešpats kreipiasi į visas sielas be išimties, kviesdamas į tobulumą. Tobulumas yra mūsų valios su Dievo Valia sutapimas meilėje. Kaip Kristus, Mistinio Kūno Galva, tuo kvietimu vykdo valdžią žmonių valiose?

1. Pavyzdys

„Jis viešpatavo žmonių valiose, kadangi jo žmogiškoj valioj yra tobulas dorumas ir tobulas pasidavimas Dievos Valios Šventumui“ (Kristaus Karaliaus Enciklika).

Savo žemiškojo gyvenimo metu įsikūnijęs Dievo Sūnus turėjo dvi valias, kaip ir dvi prigimtis: savo dieviškąją Valią ir savo žmogišką valią. Kadangi žmogiškoji Kristaus valia buvo sukurta kaip ir kiekvieno žmogaus, tad priklausė nuo dieviškosios valios ir dvasiškai galėjo veikti tik sutapdama su dieviškąja. Dieviškasis Žodis buvo atsakingas už Kristaus troškimus ir norus, kadangi, kaip Dievas tapęs žmogumi, Kristus veikė savo žmogiška valia sutartinai su prisiimtąja žmogiška prigimtimi.

Tarp tų dviejų valių buvo visiška darna. Kaip žmogus Kristus negalėjo nieko trokšti, kas pilnai nesiderino su dieviškąja Valia, nes, būdamas Tėvo Sūnumi, jis negalėjo nusidėti. Kristus sutiko savo instinktine prigimtimi patirti prieštaravimą, kada stovėjo prieš savo kančios taurę, kad būtų panašus į savo brolius; bet jo laisva žmogiškoji valia niekada nejautė nė mažiausio abejojimo priimdama savo Tėvo Valią. Jėzus galėjo norėti tik to, ko jo Tėvas norėjo ir kaip jo Tėvas norėjo. Jis pats yra pasakęs: „Mano valgis yra daryti valią to, kurs mane siuntė“ (Jono 4, 34).

Žemiškieji dalykai mus stumia ir traukia tūkstančiais skirtingų krypčių. Įsigilinimas į šį tiesumą žmogiškos Kristaus valios, kuri visiškai pasidavė dieviškajai, neša mūsų sieloms ramybę ir pusiausvyrą, kviesdamas sekti tuo paklusnumu, visiškai pasitikint Kristaus malone.

2.  Galva, kuri vadovauja ir įkvepia

Savo Tėvo Garbėje, kur jis vykdo tarpininko ir Galvos pareigą, Kristus nėra neveiklus, bet savo nuostabiai peržvelgiančiu ir veikliu protu bei valia reiškiasi išaukštintoje Žmogystėje. Bet ar užtenka pasakyti, kad jo valia visiškai sutampa su dieviškąja Valia? Ji greičiau pasinėrusi toje Valioje, ji dabar yra viena su dieviškąja Valia. Danguje, kur jis daugiau nebegali kentėti, jo šventoji Žmogystė yra laisva nuo tų žmogiškos prigimties silpnumų, kuriuos jis stengėsi patirti gyvendamas žemėje. Jo valia skendi meilės palaimoj, kuri būtinai lydi garbės regėjimą danguje, o žemėje Kristus atsisakė tos palaimintos meilės pergyvenimo, kad galėtų kentėti tarp mūsų ir dėl mūsų.

Kristus nori, kad jo Mistinio Kūno šventumas didėtų, nes to kūno dėsnis yra nuolatinis tobulėjimas. Todėl Jis reikalauja mūsų tobulumo. Taip mes turime prisidėti prie Pilnutinio Kristaus formavimo, nes su mūsų ištikimybe jo dieviškajai Malonei Kristus atlieka tą formavimą. Kristus trokšta, kad kiekvienas narys vienytų savo valią su jo valia taip, kad jame būtume nuolatinėje vienybėje su Dievo Valia. Tą kvietimą jis nuolat atnaujina mūsų sielose. Matydamas savo Mistinio Kūno reikalus, Kristus uoliai skatina sielas siekti tobulumo idealo, kurį jis paskyrė joms. Jis neleidžia joms sustoti pakelėj, nes žino, kad ilsėjimasis tai slydimas atgal. Taip pat jis nepaliaujamai teikia malones, kurių reikalinga kiekviena siela atlikti savo uždaviniui Mistiniame Kūne.

3. Kristaus reikalavimai ieškantiems tobulybės

Tie, kurie supranta Kristaus pašaukimą, turi pilnai pažinti reikalavimus, kuriuos jis stato savo Kūno nariams, apsisprendusiems gyventi kaip jis ir jo veikiamiems.

Kokia jų sielų veikla, kurias Kristus nori priimti, laiminti, padaryti vaisingas, našias ir pripažinti savomis? Tai tokia, kuri eina iš jo ir yra jo įkvėpta; ta, kurią sielos atlieka jo ir jo Dvasios teikiama dvasine tvirtybe; žodžiu, ta, kuri turi jo žymę taip, kad jis gali apie ją sakyti: „Aš tuos dalykus atlikau jumyse ir su jumis“. Iš kitos pusės, tie veikimai, kurie kyla ne iš jo įkvėpimo ir šaltinio, kurie daugiau eina iš mūsų savanaudiškos, išdidžios, geidulingos prigimties, negali remtis Mistinio Kūno Galva, nes tai vaisiai savo aistroms paliktos arba neapvaldytos prigimties.

Jėzau, mūsų Viešpatie, pasigailėk mūsų krikščionių brolių, kurie per tingumą, bailumą arba šio gyvenimo slopinančius rūpesčius nebejaučia tobulybės troškimo savo širdyse. Prašome dar labiau pasigailėti tų, kurie patenkinti savimi, sustingo patogaus, savęs apgaudinėjimo, paviršutinio, be idealo, be neramumo ir pastangų tikėjimo sampratoje, kurie iškreipia tavo Mistinio Kūno išvaizdą ir išduoda savo misiją.

KRISTAUS AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA IR GAIVINĄS
VEIKIMAS ŽMONIŲ SĄŽINĖSE

17. SĄŽINIŲ APVALYMAS

,,Viešpatie Dieve, Dievo Avinėli, Tėvo Sūnau, kurs
naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų“.
                  (Iš
Gloria in excelsis Deo)

Viena iš labiausiai jaudinančių ir palaimingų Kristaus aukščiausios ir gaiviančios valdžios formų yra jo gailestinga sąžines apvalanti ir joms ramybę nešanti jėga. Tą autoritetą jis vykdo tiek dabar, tiek ir savo žemiškojo gyvenimo metu.

1. Jėzus patvirtina savo galią apvalyti žmonių sąžines

Jėzui Kristui valgant fariziejaus Simono namuose, įėjo moteriškė ant savo pečių nešina „alebastriniu indu tepalo“, tai yra brangių kvepalų. „Atsistojusi užpakalyje prie jo kojų, ėmė laistyti jo kojas asaromis, šluostė savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė tepalu“ (Luko 7, 38). Simonui nepatiko, kad Kristus išdrįso kalbėti su ta, kuri visame mieste buvo žinoma „nusidėjėlė“ (Luko 7, 36 sek.).

Tačiau dieviškasis Mokytojas norėjo spręsti laisvai nuo bet kokios viešos nuomonės ir tai jis patvirtino viešai, kad pabrėžtų savo aukščiausią autoritetą žmonių sąžinėms. Nes jis įžvelgia į jų gelmes ir jose skaito jų veiksmų motyvus. Kristus žino, kad prieš jį yra tiesi sąžinė, gailesčio apvalyta, nuoširdžiai atgailojanti ir gilios meilės įkvėpta. Jis tokioje sieloje mato jautrumą, kuris veda prie padarytos kaltės išpirkimo, kad net pačius nuodėmės įrankius padaro meilės permaldavimu, kaip gerai yra pastebėję kai kurie Bažnyčios Tėvai. Evangelijos moteris atnešė atgailos mokestį savo akimis, pilnomis ašarų, savo plaukais, savo kvepalais. Ir Jėzus matė daugiau negu tų veiksmų nuoširdumą — jis palygino kiekvieną nusidėjėlės mostą su šaltu, savimi patenkinto elgesiu to, kuris išdrįso kritikuoti ir pasmerkti tą moterį.

Jėzus gali elgtis taip užtikrintai, nes jis gali pasiekti pačias žmogaus sielos gelmes. Jis taip pažįsta žmonių sielas, kaip mes negalime jų pažinti, nes mes priklausome nuo daugiau ar mažiau tikrų psichologinės analizės išvadų, ar intuicijos, kuri gali suklaidinti. Kristus sielas mato tokias, kokios jos iš tikrųjų yra. Jis įsiveržia į pačius užkampius ir gelmes, kurios dažnai pridengtos išorine veidmaininga ir apgaulinga laikysena. Jis mato anapus pasakytų motyvų tuos, kuriuos sąžinė žino, bet gėdisi prisipažinti. Dar toliau tirdamas slaptus motyvus, kurie nesąmoningai veikia sielą, Kristus pasiekia tikras sąžinės gelmes. Jei sąžinė yra nuoširdi, jis sielą apvalo nuo visų jos padarytų nuodėmių: „Eik sau ramybėje... tavo nuodėmės atleidžiamos tau“. Matydami tokį pilną savimi pasitikėjimo autoritetą, sėdėjusieji drauge prie stalo ėmė sakyti patys sau: „Kas yra tas, kuris nuodėmes atleidžia?“ (Luko 7, 49).

2. Dabar Kristus, Mistinio Kūno Galva, iš dangaus aukštybių apvalo sąžines per savo Bažnyčią

Išganytojo garbingo Prisikėlimo dienos vakare apaštalai, be Tomo, buvo susirinkę „viršutiniame kambaryje“. Staiga Jėzus pasirodė jiems, rodydamas savo rankas ir šoną. Besidžiaugiantiems Kristus tarė: „Ramybė tebūnie su jumis. Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“. Jis paskelbė, kad jiems patiki panašią misiją, kokią jis buvo gavęs iš Tėvo — misiją tuo pačiu tikslu, bet priklausomą nuo jo. „Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir jiems tarė: Imkite Šventąją Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, jos sulaikytos“ (Jono 20, 19, 24).

Šiais žodžiais klystantiems žmonėms Kristus davė žemėje nuostabią galią — išpažinties teisme ištarti sprendimą, kuris patvirtinamas Danguje. Tai jis yra aukščiausias Mokytojas, kuris duoda žmonių sąžinių valdžią. Tik iš jo kunigai gauna tokią valdžią, kurią vykdo tik per jį ir jo vardu pagal jo Evangelijos įstatymus, jo Bažnyčios ir dorovės įsakymus. Galiausiai jie turės jam duoti to apyskaitą.

Jėzau, duok, kad visi tavo kunigai aiškiausiai suprastų, kokią aukštą atsakomybę jie neša, teikdami šį šventą Išpažinties sakramentą, kad jie visiškai pasiduotų Šventosios Dvasios veikiami. Padidink krikščionių sielose tikėjimą savo buvimu ir savo meilės paslaptimi jame, nes tikrai tu čia dalyvauji (nors skirtingai negu Švč. Eucharistijoje) toje sakramentinėje galioje, savo malone ir savo Šventąja Dvasia nematomu ir paslaptingu būdu.

18. SĄŽINIŲ IŠLAISVINIMAS

,,Nes tas yra mūsų gyrius: mūsų sąžinės
liudijimas“ — 2 Kor. 1, 12.

Mūsų sąžinė yra pareigos jausmas, kas turi būti daroma ir nedaroma. Moralinė sąžinė yra protingas sprendimas, kuriuo mes įvertiname savo asmeninius veiksmus dorovės dėsnio šviesoje. Kaip Kristus, Mistinio Kūno Galva, dalyvauja savo narių sąžinių lavinime?

1. Šventosios Dvasios įstatymas

Krikščioniškas įstatymas pirmiausia nėra rašytas įstatymas, kodeksas, dorovės traktatas: visų pirma jis yra Šventosios Dvasios, Kristaus Dvasios, kuri yra Mistinio Kūno Siela, dėsnis, įkvepiąs, formuojąs ir vadovaująs savo Kūno nariams. Taip pat tas įstatymas pirmiausia nereiškia išorinio paklusimo aiškiai apibūdintoms taisyklėms. Esmėje jis reiškia ištikimybę Šventajai Dvasiai, paklusnumą malonei, platų sąžinės atsivėrimą Kristaus veikimui, kuris savo Dvasia viešpatauja savo Mistinio Kūno nariuose.

Juo glaudžiau narys susijungęs su Kristumi ir juo labiau jis atsiliepia Kristaus ir jo Šventosios Dvasios įkvėpimams, juo lengviau Kristus pripildys jo sielą šviesos, kuri jam tiesiai parodys jo pareigą. Begalinė vidinio gyvenimo nauda yra ta, kad ji sieloms aiškiai parodo eitiną kelią.

Tvirtindami Šventosios Dvasios pirmumą dorovinio formavimo srityje, kaip ir visose kitose, teigdami tikėjimo dieviškuoju veikimu ir pasitikėjimo malonės pirmenybę, kaip būtinas to formavimo priemones, mes nė kiek nepaneigiame apsimarinimo pratybų ir pirminio nuo nuodėmės apvalymo reikalingumą, kad siela darytųsi vis jautresnė Šventosios Dvasios įtakai. Askezė reikalinga kiekviename dvasinio gyvenimo periode. Ji yra įvairių formų. Yra moralinių dorybių askezė, kuri kartu yra griežtas apsimarinimas ir nuostabus išsilaisvinimas, ir jį siela jau iš pat pradžių turi prisiimti.

O kiek daug klaidų ir nepasisekimų yra sąžinės formavime, kadangi sielai buvo pateiktas dorovės katalogas, kviečiant kovoti prieš silpnybes ir nepasisekimus. Pirmiausia siela turi būti pastatyta prieš tą, kuris yra gyvybės šaltinis, ir turi būti pamokyta, kad pirma taisyklė yra paklusnumas jam.

2. Rašytieji įstatymai

Evangelijos įstatymas, Bažnyčios kodifikuotas pamokymų, patarimų ir nurodymų forma, yra Šventosios Dvasios įkvėpimo ir veikimo išraiška sieloje. Centrinis ir pirmasis to įstatymo yra meilės įsakymas, tos meilės, kurią Apaštalas mums užtikrina, jog ji liejama nuolatos į mūsų sielas Šventosios Dvasios. Nereikia bijotis priešinimosi nei prieštaravimo tarp dviejų įsakymų. Šventoji Dvasia ragina sielą savo sąžinę formuoti rašyto įsakymo šviesoje; ir rašytasis įsakymas siekia išlavinti Dievo vaikų, Kristaus narių antgamtinę sąžinę, vis labiau ją padarydamas priklausomą Šventosios Dvasios.

Yra kitas įstatymas, natūralusis, parašytas Kūrėjo ne popieriuje, arba knygose, bet kiekvienos protingos būties gelmėse. Vaizduotis, kad Šventoji Dvasia nepaisytų natūralaus įstatymo arba prieštarautų sąžinei, reikštų dėsnių atmetimą, kurie valdo gamtos ir malonės santykius. Be abejonės, sąžinės balsas yra skirtinga nuo Dvasios balso: jis kalba net tuose, kuriuose Šv. Dvasios balsas nuslopintas arba dar negirdimas.

Bet turime saugotis pavojingų iliuzijų, kurios kyla šioje srityje iš supainiotos galvosenos. Turime galvoje klaidingą antgamtiškumo idėją, kuri pagrįsta žmogaus klaidinga sąžine, angeliško dvasiškumo iliuzija, kuri linkusi pasmerkti visa, kas bent kiek pasaulietiška, ir atmesti kaip netinkamus menkų kasdieninių savo luomo pareigų reikalavimus, profesinės sąžinės, tiesumo, teisingumo, ištikimybės pareigas, žodžiu, žmogiškąsias dorybes.

Įsikūnijęs Žodis atėjo išgelbėti viso žmogaus ir kartu su savim ir iškelti iki aukščiausio bendravimo su Švenčiausiąja Trejybe. Bendradarbiavimas Pilnutinio Kristaus gyvenime nesutaikomas su sąžinės nurodymų apgalvotu pažeidimu žmonių tarpusavio santykiuose ir bendruomenės gyvenimo normalioje eigoje. Negali būti tikrai šventas tas, kuris nusikalsta savo eilinėms pareigoms.

Jėzau, mūsų Išganytojau, kai tu įkvėpei savo apaštalui mintį, kad mūsų garbė yra sąžinės liudijimas, nepatvirtinai individualistinio dėsnio, kuris kiekvieną padarytų savo elgesio vieninteliu teisėju. Tu norėjai aiškiausiai parodyti, kaip aukštai vertini tu, vienintelis ir aukščiausias mūsų Teisėjų, tą nuoširdų, aiškų ir tiesų žvilgsnį, kuriuo asmeninė sąžinė žvelgia į save pačią tavo Dvasios šviesoje.

19. AUKŠČIAUSIAS SPRENDIMAS

„Jis yra Dievo pastatytas teisėjas gyvųjų ir
mirusiųjų“ — Apd. 10, 42.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kaip Dievas ir Žmogus, bus mūsų auščiausias Teisėjas savo Mistinio Kūno Galvos vaidmenyje. Kadangi Kristus yra Dievo sūnus, iš Tėvo amžinai gimusi Išmintis, kuriam jis yra lygus visuose dalykuose, tad Teisėjo galia nuostabiai jam tinka. Bet taip pat ir savo išaukštintoje Žmogystėje jis mus teis paskutinę dieną. Kokia paguoda, kad jo, kaip žmogaus, teismas tada bus švelninamas jo gailestingumo! Be to, jo Aukščiausio Teisėjo, vaidmuo paskutinę dieną mums geriau padeda suprasti jo, kaip Galvos, valdžią mūsų sąžinėms žemiškojo gyvenimo metu.

1. Jo sprendimo teisingumas

Jėzus Kristus nėra kaip tie žemiškieji teisėjai, kurie visada gali klysti, kurie yra aukos nepakankamo aplinkybių žinojimo, kuriems aistros arba išorės spaudimas gali daryti įtaką, ir kurie įpareigoti taikyti įstatymą ir reikalauti jam paklusnumo, ne visada atsižvelgdami, kad jie patys silpni žmonės, pasodinti teisti savo vargšo artimo.

Priešingai, Kristus turi visas savybes, kurios užtikrina teisingą sprendimą: išmintį, kadangi jis yra „pilnas malonės ir tiesos“ (Jono 1,    14); tiesumo uolumą, kuris garantuoja, kad sprendimas bus ištartas tik su mylinčia pagarba tiesai, be neapykantos arba pagiežos. Žinoma, kaip tik dėl to tie, kurie visą savo gyvenimą maištavo prieš Kristų, jo nepaisė arba atmetė jį, su baime ir drebėjimu gali laukti pasirodymo prieš Aukščiausią Teisėją tą dieną, kai apsireikš jo teisingumo galybė. Bet tie, kurie nepaisant savo klaidų, žinodami savo menkumą, nuolatos stengėsi grįžti prie savo dieviškojo Mokytojo, su pasitikėjimu turėtų laukti tos akimirkos, kuri tokia siaubinga, kai bus ištartas galutinis sprendimas.

Būdamas Teisybė ir Tiesa, Kristus teis pagal savo tikrą pažinimą žmogaus prigimties ribotumo ir silpnybių. Jis neteis žmonių, kaip jis teisia angelus. Tik vieno dalyko jis nori, kad žmogus pažintų tą valandą ir per savo žemiškąjį gyvenimą, jog jis yra žmogus, tai yra kūrinys ir nuodėmingas kūrinys. Tą tiesą mielai skelbs tie, kurie, nepaisant savo klaidų, nužemintai jo ieškojo visą savo gyvenimą ir staiga atsidūrė veidas į veidą su Kristaus garbinga Žmogyste. Jie patys prašys, kad nuodėmės, kurias jie nužemintai išpažino žemėje, būtų atskleistos; jie patys patvirtins jo šventumo šviesoje visas savo nuodėmes ir visą savo skurdą, kad aiškiau pasireikštų Kristaus begalinis gerumas; su visišku pasitikėjimu jo Gailestingumu jie puls prie kojų garbingojo Mokytojo, kurį galiausiai jie stebi visame jo garbės spindėjime.

2.    Jo sprendimo įžvalgumas

Mūsų Viešpats nėra kaip vienas žmogiškųjų teisėjų, kuris tik pagal išorės įrodymą priverstas teisti bendruomenės vardu ir bausti veiksmus, iš išorės blogus ir visuomenei žalingus, nežiūrint dėl ko kaltinamasis tai padarė.

Kristus mato vidų: „Dievas, kuris tyrinėja širdis ir inkstus“ (Psalmė 7, 10). Niekas nepasislepia nuo šio Teisėjo viską matančių akių:

„Soste sėdintis Teisėjas,

Nedorybėms paaiškėjus,

Baus, kas rasis nusidėjęs“ (Dies Irae).

Kadangi jis yra Mistinio Kūno Galva, Kristus pirma mus teis pagal mūsų elgesį su kitais to Kūno nariais. Savo Mistinio Kūno bendrosios gerovės požiūriu, jis teis pagal „mūsų nesuskaitomas nuodėmes, nusižengimus ir apsileidimus“. Pats Kristus pareiškė, kad jis mus teis pagal mūsų meilės darbus artimui (Mato 25, 31-46). Bet tą valandą jis vertins ne triukšmą, kurį tie veiksmai sukėlė tarp žmonių arba atkreipė dėmesį: jis žiūrės grynos intencijos, širdies kilnumo ir mūsų nusiteikimų bei motyvų, kurių pasaulis nepastebi. Slaptai duotos kuklios išmaldos, našlės skatikas, jo vardu paduotas vandens stiklas ir visi kiti meilės darbai, nematomi žmonių, tada turės savo tikrą svorį Teisingojo Teisėjo svarstyklėse.

Tą baisią dieną tos Teisėjo tiriančios akys sukels siaubą veidmainiams, fariziejams ir visiems tiems, kurie slėpė savo palaidas ydas dorybės kauke. Bet visi tie, kurie pagausino savo vidinės meilės aktus, kurie praktikavo paslėptas dorybes ir savo kančias paaukojo savo artimo išganymui, tą didžią valandą girdės savo nuopelnus viešai paskelbtus savo dieviškojo Mokytojo. Ne, dar daugiau, jis pakvies juos sėstis šalia jo, kad jie kartu su juo teistų pasaulį (Mato 19, 28).

3. Mūsų artimumo ir solidarumo ryšiai su mūsų Teisėju

Galiausiai Jėzus Kristus nėra kaip tie žmogiški teisėjai, kuriems kaltinamieji yra tik svetimi, mažai verti jų dėmesio arba net niekingi jų akyse.

Dieviškasis Žodis priėmė mūsų žmogiškąjį prigimtį. Jis gyveno mūsų tarpe ir užjautė mūsų kentėjimus. Jo žmogiškoji Širdis pasigailėjo mūsų silpnybių, kaip apaštalas šv. Povilas užtikrina: „Nes mes turime vyriausią kunigą ne tokį, kurs negalėtų užjausti mūsų silpnybių, bet gundytą visais atžvilgiais panašiu būdu, tačiau be nuodėmės. Todėl artinkimės su pasitikėjimu į malonės sostą, kad gautumėm pasigailėjimo ir rastumėm malonės tinkamai pagalbai“ (Žyd. 4, 15-16).

Be to, kadangi Kristus yra Mistinio Kūno Galva, jis teis savo paties narius: tuos, už kuriuos jis paaukojo savo gyvybę; tuos, kuriuos jis įjungė savo Bažnyčion, kad jie intymiai gyventų su juo; tuos, kuriuos jis vedė per visus pavojus, pats pasidaręs jų nuolatinis bendrakeleivis ir jų gundymų, šaltumo, nuopuolių liudytojas, bet taip pat ir jų geros valios, jų pastangų ir jų pergalių.

Jėzau, koks nepajudinamas pasitikėjimas žinant, kad tas, kuris vieną dieną mus teis aukščiausiame teisme, yra tas pats, kuris taip dažnai mus lankė ir kurį mes sakramente priėmėme į savo sielas; tas pats Viešpats, kuris mus guodė, palaikė ir stiprino. Niekas kitas, kaip tu, mūsų nepalyginamasis Vadove, mūsų Atpirkėjau, mūsų vyresnysis Broli!

KRISTAUS AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA IR GAIVINĄS
VEIKIMAS ŽMONIŲ KŪNUOSE

20. JŲ PAŠVENTINIMAS

,,Ar jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus
nariai? . . Ar jūs nežinote, kad jūsų nariai yra
šventovė jumyse esančios šventosios Dvasios, kuria
turite iš Dievo, ir nebesate savo pačių?“ — 1 Kor. 6, 15, 19.

Galvos narius gaivinąs veikimas yra dvasinės kilmės: jis yra vykdomas žmonių sielose. Tad, ar galima sakyti, kad Kristus taip pat yra mūsų kūnų Galva? (Šv. Tomas III, q. 8, a. 2).

1. Evangelijos

Jėzus padarė daug stebuklų žmonių kūnuose. Evangelistai užrašė per keturiasdešimt tokių stebuklų; kartais jie pasitenkina bendru išsireiškimu: „Pagydė visus ligonius“ (Mato 8, 16). Kodėl Jėzus darė tuos stebuklus?

Pirmiausia, kad įrodytų savo dieviškąją galią. Jis norėjo įrodyti savo dievišką ir nematomą veikimą sieloje aiškiai savo matoma galia kūne: „Bet kad žinotumėte žmogaus Sūnų turint žemėje galios atleisti nuodėmes (jis tarė stabo ištiktajam): „Sakau tau: Kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus“ (Morkaus 2, 10—11).

Labiausiai Jėzus troško įžiebti gyvą tikėjimą savo Dievybe tuose, kurie buvo jo stebuklų liudininkai. Taip pat jis norėjo apreikšti savo pilną užuojautos gerumą kenčiantiems, kad pasiektų jų sielas išgydydamas jų kūnus ir sužadintų juose stiprų tikėjimą jo Visagalybe ir dievišku Gailestingumu. Galiausiai dieviškasis Mokytojas norėjo įrodyti, kad jis, kaip Dievo Sūnus, turi aukščiausią žmonių kūnų ir jų visos būties valdžią. Visi žmogiški pojūčiai paklusnūs jo jėgai: jis aklam davė regėjimą, kurčiam girdėjimą, nebyliui kalbą, judėjimą tiems, kurie buvo paraližuoti.

Santykiuose su žmonėmis Kristus nėra angeliška dvasia. Jis regi žmogų susidedantį iš sielos ir kūno, dvasios ir medžiagos. Jis mums rodo pusiausvyrą, kurios turėtume laikytis tarp dviejų prieštaraujančių klaidų: tarp materializmo, kuris žmogų laiko tik medžiaga, vienu kūnu, ir angeliškumo, kuris žmones laiko paprastai tik sielomis. Negalima paneigti kūno įtakos dvasiniam gyvenimui, kuri veikia paveldėjimu, temperamentu, ir ryšio tarp žmogaus prigimties ir visatos dėsnių. Bet, iš kitos pusės, žmogaus tikroji laisvė yra ne paneigimas tų įtakų, nuo kurių jis priklauso, bet dvasinis jų apvaldymas, jų protingas priėmimas, sielai sutvardant kūną ir pasiduodant Kristaus suverenumo valdžiai.

2. Dabar Kristus, kaip Galva, valdo mūsų kūnus per Švč. Sakramentą

Šv. Povilas davė mūsų kilnumo gilų išaiškinimą ir iš to išveda mūsų pareigą juos gerbti: „Jūsų nariai yra šventovė jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo“ (Kor. 6, 19)... „Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne!“ (Kor. 6, 20).

Pirmą kartą mūsų kūnas buvo paaukotas Kristui, Mistinio Kūno Galvai, per Krikštą. Kol Dievo malonė gyvena mūsų sielose, mūsų kūnai yra Šventosios Dvasios šventovės. Šv. Povilas priduria, kad jie yra „Kristaus nariai“. Bet ta nuostabi tiesa tvirtinama apaštalo įvyksta per Švč. Sakramentą: „Jūsų kūnai yra Kristaus nariai“.

Negalime prileisti šiurkščią mintį, kad Kristaus Kūnas susilieja su mūsų kūnu, sudarydami medžiaginį vienetą. Vis dėlto, kadangi yra labai intymi, paslaptinga ir gyvybinė vienybė tarp viso asmens priimančio Komuniją ir Jėzaus Kristaus, krikščionio siela ir kūnas yra Eucharistijos pašventinami. Tam tikra prasme galima sakyti, kad Komuniją priimančiojo kūną Kristus laiko savo paties Kūnu. Kristus tikrai veikia jį.

Argi Bažnyčios liturgija nedažnai moko, kad Šv. Eucharistija veikia mūsų kūnus ir sielas? Ji Švč. Sakramentui priskiria keleriopus padarinius mūsų kūnui: įtaką sveikatai, kūno atnaujinimą, pagalbą ir globą, apvalymą, pašventinimą ir išganymą.

Šv. Eucharistija tiesiogiai valo mūsų kūnus, kaip kūniškų geidulių vietą. Tas sakramentas nuramina kūno impulsus, numalšina jo geidulius ir palaipsniui sudvasina jį Švč. Kristaus Kūno įtaka.

Taip pat netiesiogiai Šv. Eucharistija sielai duoda ypatingą malonę, kuri jai padeda apvaldyti gašlumą ir kūną padaryti tarnu. Švč. Sakramentas ypatinga savo įtaka sieloje padidina meilę. Juo labiau Dievo meilė apvaldo sielą, juo mažiau vietos belieka blogiems geiduliams. Mūsų aistrų netvarka gimė iš žmogaus sukilimo prieš Dievą; meilė vėl jas sutvarko.

Be to, kada tikėjimu siela tikrai pažino savyje Kristaus tikro buvimo paguodą ir gausius džiaugsmus, kai tikra ir dosnia Kristaus meile tikrai pajunta su juo gyvenimu dalijimosi laimę, — tada žemiški dalykai ir jausmų malonumai atrodo menki ir tušti. Tada siela, trokšdama tyrumo, bežino tik vis augantį troškimą labiau ir labiau atsiduoti Viešpačiui Jėzui Kristui.

Jėzau, tvirtai tikime, kad tavo Prisikėlimas yra priežastis, pavyzdys ir laidas mūsų prisikėlimo. Tau apreiškus, taip pat tikime, kad mus prikelsi Paskutinio Teismo dieną, ir kad tas, kuris valgo tavo Kūną ir geria tavo Kraują, jau turi savyje amžiną gyvenimą. Šv. Komunijoje tu įdiegi į mūsų sielas prisikėlimo dėsnį ir nemirtingumo sėklą. Ir tu reikalauji iš mūsų, kad, kiekvieną kartą priimdami Komuniją, mes vis labiau ir labiau pasiduotume tavo garbingo Kūno perkeičiami.

KRISTAUS AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA IR JOS GAIVINĄS
VEIKIMAS VISOJE KŪRINIJOJE

21. VISATOS REIKŠMĖ

„Jis paliepia vėjams ir Jūrai, Ir tie jo klauso" — Luko 8, 25.

Visata yra milžiniška knyga, kuri įrodo Dievo visagalybę ir gerumą. Jėzus Kristus moko skaityti tą knygą, kad žinotume visatos stebuklų prasmę ir dėl to garbintume aukščiausią Dievo valdžią visoje kūrinijoje.

1. Kristus valdo visą kūriniją

Laivas su Kristumi ir apaštalais palengva slinko prie ramaus Genezereto ežero kranto. „Jiems plaukiant, Jėzus užmigo“. Staiga „ežere užėjo audra, juos apipylė vanduo, ir jie atsirado pavojuje“ (Luko 8, 23). Milžiniškos vandens bangos, aukštesnės už nedidelį laivą, įsibėgėjusios suduždavo į jį, grasindamos nuskandinti. Išsigandę apaštalai pažadino savo Mokytoją, šaukdamiesi jo pagalbos: „Mokytojau, mes žūstame“ (Luko 8, 24). Jėzus atsikėlė ir tvirtu balsu „sudraudė vėją ir vandens bangas“ (Luko 8, 24). Vienas jo įsakąs žodis sutramdė vėją ir nutildė vandenis: „Pasidarė tyla“. Tada Jėzus parodė viso to reikšmę. Jis švelniai subarė apaštalus dėl jų menko tikėjimo: „Kur jūsų tikėjimas?“ Bet jie, apimti nustebimo ir baimės, sakė vienas kitam: „Kas gi jis, kad paliepia vėjams ir jūrai, ir tie jo klauso?“ (Luko 8, 25).

Ta scena rodo Kristaus viešptavimą visai kūrinijai ir išryškina jos elementų apvaldymą. Prieš drebančią apaštalų baimę stovi jo ramybė ir tiesioginė jo žodžių galia bei jo elgesys, pilnas ramaus autoriteto. Jis elgėsi kaip Valdovas savo paties galia, be jokios žmogiškos pagalbos. Jis neprašė Tėvo jėgos tam stebuklui padaryti, bet tą jėgą turėjo savyje ir tinkamu laiku parodė. Gamtos elementai, matyti, tarnavo jam ir lenkėsi jo įsakymams. Kristus elgėsi be menkiausios abejonės ir svyravimo, būdamas tikras, kad visa klausys jo.

Vėjai ir bangos pažino savo Viešpatį, ir staigi tyla buvo pagarbus paklusnumas jam.

Kita proga Kristus žengė viršum ežero vandens, kurs atrodė pasidaręs tvirtas po jo kojomis jam praeiti... Vėl kita proga jis padaugino duoną ir žuvis, ir vandenį pavertė vynu. Todėl Evangelija Kristų parodo kaip visatos Karalių. Visa gamta klausojo įsakymų, kad padėtų įvykdyti jo misiją ir įrodytų jo dievybę.

2. Mokslas

Visos kūrinijos pirmasis tikslas yra žmogui apreikšti Dievą. Liturgija moko, kad mes, „regimai pažindami Dievą, jo būtume patraukti mylėti neregimuosius dalykus“ (Kalėdų prefacija). Jėzus kviečia įsižiūrėti į dangaus paukščius ir laukų lelijas, kad juose matytume mūsų dangiškojo Tėvo meilės įrodymą (Mato 6, 26-30). Visa savo būtimi, savo gyvybe, savo grožiu, kiekvienas kūrinys apreiškia Dievo darbą. Tai jo meilės dovana, jo tobulybės šešėlis, jo ženklas ir kūrybos autoriteto ženklas, — vienu žodžiu, tai Dievo paveikslas. Dėl to Kristus mylėjo visą kūriniją: visame jis rado jam kalbantį savo Tėvo balsą.

Taip pat iš gamtos jis ėmė tuos puikius palyginimus, kurie taip gerai padėjo žmonėms suprasti jo skelbiamą tiesą: „Aš esu šviesa... Aš esu gyvenimas... Aš esu vynmedis...“ Vanduo ir ugnis tapo jo misijos simboliais - ženklais: „Vanduo, kurį aš jums duosiu, bus jame šaltinis vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jono 4, 14). „Aš atėjau ugnies siųsti į žemę“ (Luko 12, 49). Kalnai tampa simboliu, ką gali pajudinti tikėjimas (Mato 17, 19). Prinokusiuose javuose jis įžvelgė kitos piūties vaizdą — dvasinę sielų piūtį (Luko 10, 2). „Piūtis, tiesa didelė, o darbininkų maža. Taigi, prašykite piūties Viešpatį siųsti darbininkų į savo piūtį“ (Luko 10, 2). Kristaus akimis, aiškiu ir tyru žvilgsniu mes turime matyti pasaulį; tik tada jis įgaus pilną savo prasmę.

Kūrinija dar turi kitą tikslą: tai žmonių iššaukimas, jų kvietimas ją atbaigti ir padaryti, kad tarnautų aukštesniems žmogaus sielos tikslams. Gamtos daiktai patys savyje nėra baigti, bet laukia žmogaus darbo, kuris jiems duotų pilną reikšmę pasaulio visumoje, lenkti Dievo ir Jėzaus Kristaus planui. Žmonijos misija laike yra kaip tik bendradarbiavimas Dievo kūrybos veiksme ir realizavimas Apvaizdos plano, kuris per Jėzų Kristų vadovauja pasauliui.

Galiausiai kūrinija turi trečią ir dar kilnesnę prasmę, nes Bažnyčia moko, kad pasaulis „sukurtas Dievo garbei“ (Vatikano susirinkimas). Žmogaus užduotis yra kūriniją grąžinti Dievui, kad joje ir per ją būtų garbinamas Dievas. Savo protais ir širdimis, savo maldomis ir pasiaukojimu, žmonės turėtų visą kūriniją iškelti Dievo garbinimui, pagarbai ir padėkai. Kūrinija, negyvi ar gyvi daiktai, turėtų žmonijoje įgauti balsą, kuriuo jie giedotų garbę savo Kūrėjui ir skelbtų atsidavimą tam, kuris juos sukūrė. Bet kadangi ir kūrinija buvo pažeista per gimtąją nuodėmę, buvo reikalingas Išganytojas, kad kūrinija atliktų savo misiją. Ir kadangi tik per vieną Jėzų Kristų žmogaus malda kyla prie Dievo, Amžinojo Tėvo Sūnus atsistojo visos kūrinijos viršūnėje, kad ją paverstų didinga liturgija — tarnyba ir kūrinijai duotų aukščiausią prasmę.

Jėzau, kai tu atėjai į pasaulį kaip žmogumi tapęs Dievas, visa kūrinija įgavo naują prasmę. Tu ją padarei tyrą, išvaduodamas „iš sugedimo vergijos“ ir pašventinai ją, sujungdamas dieviškuosius ir žemiškuosius dalykus. Tu norėjai, kad kiekvienas kūrinys vaitotų ir kentėtų „su išsiilgimu laukdamas Dievo vaikystės“ saulėtekio, tos dienos, kada žmonija tavyje ir per tave, Amžinąjį Sūnų, taps tobulais Dievo vaikais Dievo garbei „išlaisvinti iš sugedimo vergijos į Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom. 8, 19-24).

22. KŪRINIJOS ATNAUJINIMAS KRISTUJE

„Taip visa yra jūsų, jūs gi Kristaus, o Kristus
Dievo“ — 1 Kor. 3, 23.

Kaip gali Kristus, Mistinio Kūno Galva, išplėsti Viešpatavimą visai gamtai ir visai kūrinijai?

1. Nuodėmė iškreipė kūrimo dieviškąjį planą

Nuostabi tvarka turėjo būti pirminiame Dievo plane, ne tik santykių tarp žmonių ir jų Kūrėjo, bet taip pat pačiame žmoguje, tarp jo jausmų ir proto ir — nuostabus dalykas — tarp žmogaus ir kūrinijos.

Dievas žmonijai prirengė žavingą pasaulį, papuošė augalais ir apgyvendino gyvuliais, kurių tikslas buvo tarnauti to reikalams, kuriam Dievas davė žemę, kaip „linksmybių Rojų, kad jį įgyventų ir sergėtų“ (Prad. 2, 15) bei apvaldytų. Tada darbas buvo lengvas ir džiaugsmingas, kaip visos kūrinijos teikiama garbė Dievui.

Nuodėmė, nutraukdama priklausomumo ir meilės jungtį, kuri vienijo žmogų su Dievu, jo Kūrėju ir Tėvu, sugriovė visą dieviškąją tvarką. Pačiame žmoguje tas skilimas buvo jausmų prieš protą sukilimas; tuo pačiu metu darnos ryšys tarp žmogaus ir gamtos taip pat buvo susilpnintas ir sugadintas.

Pirmiausia gamta, užuot buvusi žmogaus tarnaitė, jam pasidarė nuodėmės, sunkių kovų, darbo ir kančios pastangų priežastis; arba, priešingai, ji tapo jo savanaudiškų, geidulingų ir netvarkingų malonumų šaltiniu. Tai vienas vaisių tos gamtos, kuris buvo pirmosios žmogaus nuodėmės priežastis. Žemėje kerojo erškėčiai ir dagiai. Žmogus turėjo ją nukariauti savo veido prakaitu.

Užuot Dievą atidengus žmogui, kūrinija pasidarė lyg tamsi uždanga tarp jo ir Kūrėjo. Dėl jos žmogus pamiršo Dievą, nes jis pradėjo skirti pačiai gamtai gyvybės galias, kurias jis čia rado. Be to, jis pradėjo vaizduotis, kad galėtų pasidaryti visos kūrinijos viešpačiu savo paties proto ir mokslo pažanga. Išdidęs ir patenkintas savimi, ėmė tikėti, kad Dievo viešpatavimas žemėje yra atgyvenęs.

Galiausiai, nuodėmė pastatė žmogų prieš žmogų, o Dievas sutvarkė visus daiktus, kad bendradarbiaujant vienybėje, pasaulio turtai būtų išnaudojami ir gaminami žmogaus buičiai pagerinti. Kainui nužudžius savo brolį Abelį, prasidėjo tarp žmonių ilga brolžudybės istorija.

Žemėje ir ore, jūros potvyniuose ir kalnų srautuose, žemėje slypinčiuose mineraluose, dangaus skliauto turtuose, Dievas sudėjo pakankamai reikalingų išteklių žmogaus maistui, drabužiams ir prieglaudai, jo kūno ir sielos gerovei, aukštesnei civilizacijai, labiau vertai jo pasiekti. Nuodėmė visus tuos dalykus vertė karo, pavydo ir neapykantos priežastimi tarp žmonių.

2. Atnaujinimas Kristuje

Įsikūnijęs Žodis atėjo atnaujinti žmonijos ir visos kūrinijos dieviškojo plano pavyzdį. Jis atstatė tvarką visose srityse, pats kaip

Galva vadovaudamas, kad visa nuo dabar turėtų apvalymo, išsižadėjimo ir atitaisymo ženklą.

Visų pirma jis atstatė santykius tarp žmogaus ir kūrinijos. Jis patvirtino žmogaus pirmumą tarp visų sukurtų būtybių. Visi daiktai, tiek gamtos turtai, tiek žmogaus atradimų, išnaudojimo, gamybos ir orgnizacijos vaisiai, turėtų tarnauti žmogui — mokslas, medžiaginės gėrybės, pinigai, darbas, technika ir pati visuomenė. Žmogus turi paliauti buvęs vergu sukurtų daiktų, į kuriuos traukia jo aistros. Jis turi juos vartoti, apvaldyti, kad pats apsivaldytų ir pasiektų aukštesnio tobulumo.

„Nes visa yra jūsų“.

Kartu Kristus atstatė tvarką paties žmogaus būtyje. Jis paskelbė dvasios pirmumą. Organizuoti žemiškąjį Miestą vien, kad žmogų pavergtų jo jausmai ir žemos aistros, tikrai nėra būdas užtikrinti pilnutinio žmogaus laimei; priešingai, tokiu būdu ta laimė statoma į pavojų. Visi daiktai turėtų tarnauti esminiams žmogaus asmenybės elementams: laisvei, protingumui, sielos apvaldymui, kad pasiaukotų aukštesniam idealui, kuris begaliniai pralenkia žmogaus prigimtį. „Jūs esate Kristaus“.

Galiausiai Jėzus Kristus atstatė tvarką tarp žmonių savo meilės Evangelija, savo teisybės ir gailestingumo įsakymu, savo malone ir savo Bažnyčia. Jie jau vieni pakankamai galingi padėti žmonėms nugalėti savanaudiškus polinkius, broliškai mylėtis ir sujungti visą žmoniją jame — jo Mistiniame Kūne.

Bet Mistinis Kūnas nėra primestas žmogaus gyvenime, lyg kažkas svetima ir abuoja. Meilė, kurios nuolatinis šaltinis yra Kristaus Širdis ir jo Mistinis Kūnas, įeina į glaudžius santykius, būtinai egzistuojančius tarp žmonių kaip bendradarbių didžiojo uždavinio — visatos panaudojimo. Tai Dievas, kuris gamtos dėsniu valdydamas žmonių bendruomenės darbą ir net patį gyvenimą, norėjo įsteigti tarp žmonių tarpusavio ryšius, kurių jie negali atmesti, nepakenkdami sau ir visuomenei.

Jėzau, kai mes kiekvieną rytą prie aukos altoriaus savo rankose laikome Ostiją ir Vyną, vaisius gamtos ir žmogaus triūso, tai tuo apimama visa kūrinija ir atstovaujama tiems elementams, kuriuos tu žadi padaryti savo Auka. Tame galingame Šventų Mišių veiksmetu patvirtini savo aukščiausią valdžią visatoje, pakeisdamas tą duoną ir vyną į savo Švenčiausią Kūnąvisiško mūsų pačių ir tavo Mistinio Kūno pasiaukojimo atvaizdus. Taip pat Šventose Mišiose tu vadovauji didžiam pagarbinimui, padėkai, aukai ir atsiteisimui, kurie kyla prie tavo Dangiškojo Tėvo - per tavo Bažnyčią ir tave. Tokiu būdu tu grąžini Tėvui visa tai, ko jis yra pradinė priežastis ir kas jam priklauso.

23. VISOS ŽMONIJOS GALVA

„Visa sutverta per ji ir jam; jis yra pirm visu.
ir visa juo laikosi. Jis yra Bažnyčios kūno galva, jis,
kurs yra pradžia, pirmagimis numirusiųjų tarpe, kad
visame jis turėtų pirmininkyste" — Kolos. 1, 16-18.

Mintis apie žmonių daugybę, kurie nepažįsta Kristaus ir niekada nėra girdėję apie jį, savo dieviškąjį Mokytoją, mylinčiam mokiniui yra didelė kančia. Ir vis dėlto Kristus yra vienintelė Galva, jų Išganytojas ir Atpirkėjas. Jis nori juos vesti į jų tikslą, į tikrąją laimę. Matant tą žmonių nežinojimą ir abejingumą Kristui, kaip būtina įsisąmoninti, kad Galva — aukščiausias visų žmonių valdovas!

1. Jam

Visi daiktai sukurti jam — „pirmagimiui“, Kristui kaip Žmogui, kad jis galėtų būti pirmas. Kodėl?

a) Gyvenimo principo pirmenybė. Žmonės sukurti, kad dalyvautų antgamtiniame gyvenime. Amžinajame kūrinio plane buvo nuspręsta, kad Kristus būtų „pirmgimis“, jog galėtų būti antgamtinio gyvenimo vienintelis šaltinis, kuris žmones padaro panašius į Dievą.

Tačiau, ar mes nesakome „Tikiu“, kad dėl mūsų ir mūsų išganymo“ Kristus atėjo į pasaulį? Taip, bet turime suprasti, ką tai reiškia.

Kristus nėra priemonė; jis yra principas — išganymo šaltinis. Jis duoda gyvybę savo Mistinio Kūno nariams. Jie išrinkti jam, kad taptų jo nariais, kad pasiduotų jo viešpatavimui ir vadovavimui, taip jį įgalindami pasireikšti Mistiniame Kūne savo pilnybės grožiu.

Bet nariai pasiekia savo pačių tobulybę, gyvendami kaip jo nariai. Ta prasme teisingai galima sakyti, kad jis atėjo dėl jų, kad papildytų, ko trūko juose. Jie nieko nepridėjo jam; priešingai, kaip tik iš jo jie gauna viską.

Dievas sudarė šį planą, kad Kristus turėtų pirmumą.

b)    Pranašumo pirmenybė. Kristus yra įžymiausias Dievo kūrinys žmogaus prigimtyje, visos kūrinijos tobulybė... Žmogus - Dievas... tikras Dievas; pilnas žmogus... tobulybės ir šventumo pilnutinumas.

„Aš... visa patraukiu prie savęs“ — sakė Kristus (Jono 12,32). Per šimtmečius Kristus buvo traukiąs centras visiems, kurie ieškojo idealo, gyvo pavyzdžio. Toks jis lieka šiandieną ir toks pasiliks per amžius. Net tie, kuriems trūksta drąsos juo sekti, žavisi juo ir laiko jį visos žmonijos garbe.

Sielos, kurios pasiduoda Kristaus traukiamos, priartės prie savo šventumo idealo. Kristus yra aukščiausia šventumo viršūnė. Jei viskas galutinai yra skirta jam, tai tam, kad jis viešpatautų kaip aukščiausias Mokytojas pilname savo garbės spindesy. Bet tik amžių pabaigoje, kai bus suformuotas Pilnutinis Kristus, pilnai bus apreikštas ir atbaigtas tas Kristaus pirmenybės dieviškasis planas. „Jam“, Pilnutiniam Kristui!

c)    Pergalės pirmenybė. Kristus yra Galva nukariavimo teise, nes jis savo aukščiausią valdžią laimėjo savo auka ir savo kraujo praliejimu. Jis tą kraują praliejo už visą žmonių giminę. Todėl jo, kaip Galvos, misija apima visą žmoniją.

2. Jame

a) Visų žmonių susitaikymas su Dievu jame.

Dievas norėjo visų žmonių susitaikymą su juo pačiu įvykdyti Jėzuje Kristuje. Naujajame Testamente ta susitaikymo idėja yra kartu pagrindinė ir esminė, kadangi joje yra įgyvendinti Senojo Testamento pažadai. Per nuodėmę nutraukta vienybė buvo atstatyta Kristuje: vienybė su Dievu, ir kaip pasekmė — vienybė tarp pačių žmonių, ir vidinio darnumo vienybė kiekviename asmenyje.

Kristus, vienintelis Tarpininkas, yra visų žmonių Atstovas prieš Dievą. Jame pats Dievas atsiduoda žmonėms, kad juos išganytų, jiems dovanotų, duotų savo gyvybe. Tai naujas titulas Kristaus pirmumo tarp visų žmonių, aukščiausio autoriteto, kurį jis vykdo juose kaip jų Galva.

b) Jame visi žmonės pasiekia savo tikrą pašaukimą.

„Visa juo laikosi“ — apaštalo, žodžiai pilnai pritaikomi žmonėms, nes Kristus kiekvienam žmogui suteikia jo tikrąją reikšmę. Jame žmonės sugrįžta patys į save ir savo pašaukimą tam uždaviniui, kurį jie turi Dievo plane ir iš kurio jie išjungti per nuodėmę. Žodis, Tėvo kūrybingoji Mintis, juos visus amžinai nešiojosi savyje. Nuo savo įsikūnijimo laiko Kūnu tapęs Žodis juos nešiojo savo žmogiškame prote, savo Žmogaus—Dievo sąmonėje; jis žinojo visų jų būtį ir matė vietą, kurią kiekvienam buvo skirta užimti visame Mistiniame Kūne.

Žmonijos uždavinys yra suprasti Kristuje ir per Kristų planą, kurį Dievas turėjo amžinai kiekvienam žmogui: vieta, kurią jis turės užimti Mistiniame Kūne. Šis planas išreiškia jų būties planą. Jį vykdydamas žmonėse, Kristus juos grąžina į pačius save, į jų gyvenimo prasmę.

Tokiu pat būdu ir pagal tai, kaip kiekvienas asmuo atlieka savo misiją kaip Mistinio Kūno narys, visas pastatas jame įgauna ryšį, harmoniją, vidinę jėgą. O tos ypatybės priklauso Kristui, kuris kaip Galva vadovauja ir valdo visą Mistinį Kūną.

3. Per jį

a) Sukūrimas. „Visa per jį padaryta, kas padaryta ir be jo nepadaryta nieko“ (Jono 1, 3). Žmonija sukurta Kristaus. Aišku, kaip dieviškojo žodžio, kūrimas yra bendras Švenčiausios Trejybės trijų dieviškųjų Asmenų darbas; bet taip pat kaip Žmogaus — Dievo, kaip „įrankio susijungusio su Žodžiu“ ir pasidariusio veiksmingu savo Žmogyste per dieviškąjį Žodį.

Tačiau siela, kuri garbina tą triumfuojančią Žmogystę visoje jos galioje ir kuri trokšta pilnos jos garbės, jaučia, kad reikia tą dalyką dar toliau ištirti. Kaip toji Žmogystė pati įsikiša į kūrimo darbą? Čia atsiduriame prieš Paslaptį. Bažnyčios mokslui apie tai nepasisakant, užtenka, kad mes prašytume Dievo šviesos, kai mąstome Apaštalo žodžius: „vienas Viešpats Jėzus Kristus, per kurį yra visi dalykai ir mes per jį“ (1 Kor. 8, 6). Ar ne Kristus vadovauja visiems pasaulio įvykiams? Ir kadangi jis yra galutinė ir pavyzdinė priežastis, kaip jis turėtų nedalyvauti kūrimo veiksme?

b) Išganymas. Jis atnešė išganymą visiems žmonėms. Todėl Kristus yra visų žmonių Galva, tik skirtingo laipsnio.

Pirma, jis yra savo Mistinio Kūno visų gyvųjų narių Galva: tų, kurie įėjo į dangų ir tų, kurie gyvena ant žemės malonėje ir meilėje.

Jis taip pat yra visų savo narių Galva, kurie tiki, bet yra nuodėmėj. Gyvybės sultys daugiau nebekyla tose nuvytusiose šakose, nors jos pasilieka susijungusios su vynmedžio kamienu. Tie nariai pasilieka išvien su Kūnu neišdildoma savo Krikšto jungtimi ir savo besitęsiančiu tikėjimu; tad Kristus galėtų juose atgaivinti gyvybę.

Galiausiai savo teise ir savo galia Kristus yra visų tų Galva, kurie dar nėra jo Mistinio Kūno dalis. Jis trokšta juos laimėti; nes „jis yra visų žmonių Gelbėtojas“ (1 Timot. 4, 10). Neabejotina, jog jo Bažnyčia tik pradėjusi plėstis. Esmėje ji yra misininke. Ji yra didelis ženklas (Sacramentum) spinduliuojančio Kristaus už septynių sakramentų, kurių tie žmonės negali priimti. Jie yra „susiję su Mistiniu Kūnu“ (Mistinio Kūno Enciklika).

Viešpatie, vis labiau įvertindami tavo Misiją kaip visuotinės Galvos, prisimename visą nesuskaitomą daugybę tų, kurie nepažįsta tavęs, ir kai mes gundomi abejoti, leisk mums karštai tikėti tavo, kaip Galvos, galia įvykdyti pilną planą tavo meilės. Sėkmingam darbui tu lauki iš savo mokinių gyvo tikėjimo, degančio uolumu skleidžiant tavo viešpatavimą visoje žmonijoje.


ANTRAS SKYRIUS

KRISTAUS-GALVOS PASLAPTIES
DOGMINIAI PAGRINDAI


Tu vienas šventas!
Tu vienas Viešpats!
Tu vienas Aukščiausiasis!

              (Gloria)

24. ĮSIKŪNIJIMO PASLAPTIS

,,Nes jame gyvena kūniškai visa dievystės pilnybė,
ir jūs esate pripildyti jame, kurs yra visokio viešpatavimo
ir valdžios galva” — Kolos. 2, 9.

Tad, kas yra šis Kūdikis, kuris gimė vargingame Betliejaus tvartelyje, kurio tėvai — du nežinomi skurdžiai, atstumti miestelio užeigų? Ar akivaizdoje tokio visiško skurdo ne juokinga mąstyti apie to Kūdikio didybę ir jį laikyti žmonijos Galva? Kaip įsikūnijimo Paslaptis pati savyje gali būti Kristaus visuotinės aukščiausios valdžios pagrindu?

1. Jis yra Dievo Sūnus, Įsikūnijęs Žodis

Kas pirmiausia Įsikūnijime krinta į akis, tai pažeminimo, menkumo ir sunaikinimo paslaptis, pasireiškianti jame. „Jis pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą, pasidaręs panašus į žmones“ (Pilyp. 2, 7).

Bet žvelgiant iš kito taško, Įsikūnijimas yra Kristaus didingumo paslaptis -— didingumo, kuris yra jo dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimas.

Kaip Dievas, Kristus yra Tėvo Sūnus, dieviškasis Žodis lygus Tėvui, turįs tą pačią dieviškąją prigimtį, kurią Tėvas jam visiškai duoda amžinai. Kristus taip pat begaliniai tobulas, kaip ir Tėvas, turi tą pačią galią ir todėl tą patį Kūrėjo autoritetą visiems kūriniams.

Be to, kaip Žmogus, Kristus yra tikras Dievo Sūnus, vienintelis Tėvo Sūnus savo žmogiškoje prigimtyje, kadangi giminingumas priskiriamas asmeniui, o ne prigimčiai. Kaip Žmogus Kristus yra ne kas kita, kaip pats Žodžio asmuo egzistuojąs žmogiškoje prigimtyje; ir jis yra Dievo Sūnus per dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimą. Čia yra jo tikroji garbė, einanti iš Dieviškojo gimdymo Tėvo prieglobstyje.

Todėl Jėzus, būdamas tikras žmogus, turi teisę gauti visa, kas priklauso jam kaip Dievo Sūnui ir kas neprieštarauja jo žmogiškai prigimčiai. Todėl Jėzus kaip žmogus, bet kartu būdamas ir Sūnaus Asmuo, turi teisę būti garbinamas, kaip garbinamas tik vienas Dievas. Taip pat jis turi aukščiausio autoriteto teisę visiems kūriniams.

Tačiau tai nėra nesuderinama su žmogiška prigimtimi; priešingai, tobuliausiai su ja sutinka. Nes Kristaus Šventoji Žmogytės yra iškelta iki Sūnaus žmogystės išskirtinės didybės ir su Tėvo Sūnumi sudaro vieną Asmenį. Todėl ta šventoji Žmogystė turi malonės, šventumo, grožio ir daugelio kitų titulų pilnumą mūsų gėrėjimuisi ir mylinčiam paklusnumui; ir todėl ta šventoji Žmogystė turi teisę aukščiausios visų kūrinių valdžios.

2. Kristus savyje apima visą žmoniją

Ar Įsikūnijimas yra tik dar vieno žmogaus atėjimas tarp kitų žmonių, kuris yra taip pat žmogus, bet kuris yra Žmogus - Dievas, skirtas gyventi labai trumpai pasaulio nežymioje dalyje? Tas žmogus, kadangi jis yra Dievo Sūnus, be abejo, gyvens pavyzdingai; jis bus savo brolių modelis. Paskui savo darbais, savo kančiomis ir savo auka jis bus Atpirkėjas. Bet visa tai ir yra Atpirkimas.

Šalia nuopelningų savo žmogiškų veiksmų, Žodis, priimdamas kūną, pasiekė žmogiškosios prigimties gelmes ir visuotinumą.

Kristus iš tikrųjų yra žmogus, panašus į kitus žmones, tikras ir pilnas žmogus. Jis prisiėmė žmogišką prigimtį: tikrą savo kūną, sielą, sąmonę, protą ir valią.

Ir vis dėlto šis žmogus nėra kaip visi kiti. Kadangi kaip Žmogus -Dievas jis savyje apima visą žmoniją, jis negali būti statomas šalia kitų. Jis įvykdys savyje transcendentinį planą — visos žmonių giminės vienumą.

Adomas, ne Kristus, įkūrė žmonių rasės natūralų vienumą, kadangi tas vienumas kyla iš pirmojo žmogaus. Tai yra kaip tik todėl, kad žmonės jau sudarė visetą dėl prigimties vienumo, kad Kristus juos galėtų sujungti Kūne, kurį jis gaivintų savo Šventąja Dvasia; Kūnas, kurio Galva būtų jis. Kristus yra antrasis Adomas, kuris apima naują atgimusią žmoniją.

Bet kaip?

Žmonės gyvena greta ir tarp savęs bendrauja pažinimu ir meile. Tačiau kiekvienas turi savą asmenybę, kuri jį išskiria iš kitų, net jungdama jį su kitais. Kiekvienas asmuo turi ypatingus savo bruožus ir ribotumus. Kiekvieno žmogaus prigimtis yra suindividualinta žmogiškosios asmenybės — tai „aš“, kiekvieną iš mūsų išskiriąs iš visų kitų.

Kristuje tos ribos, tie ypatingi bruožai, tie prieštaravimai neegzistuoja, nes jame žmogiškoji prigimtis nesuindividualinta žmogaus asmens. Jame žmogiškoji prigimtis neturi bendros žmogiškos asmenybės; bet nuo pirmosios pradėjimo akimirkos ji turi dieviškąją Asmenybę. Kai Jėzus sako „aš“, tas „aš“ liečia patį dieviškąjį Žodį, kadangi Jėzus turi dieviškąją Asmenybę. Ir štai kodėl ta Kristaus Asmenybė yra tokia galinga, vykdanti valdžią visuose žmonėse, pralenkiant juos visus, galinti plačiai atsiverti visiems žmonėms, apimti juos visus, visiems atsiduoti dalyvavimu.

3. Kristus yra žmonijos gyvenimo šaltinis

Dieviškasis žodžio Asmuo, kuris yra Gyvenimas ir kuriame ir kurio buvo sukurti visi daiktai, negalėjo tapti žmogumi, kartu nepasidarydamas visos žmonių giminės Gyvybės šaltinis.

Savo kilimu, kaip Dievo Sūnus, Jėzus Kristus žmogiškąją prigimtį nepaprastai išaukština. Dieviškasis Žodis, prisiimdamas žmogišką prigimtį, joje visoje įdiegia pakėlimo daigą į dievišką padėtį. Bažnyčios Tėvai pareiškia, jog Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu — Dievo vaiku dalyvaujančiu dieviškoje prigimtyje. Šv. Jonas sako: „O kas jį priėmė, tiems jis davė galios būti Dievo vaikais“ (Jono 1, 12). Jie tokie netapo automatiškai dėl Kristaus Įsikūnijimo, kadangi gimtosios nuodėmės kliūtis priešinosi jų įėjimui į dieviškąją šeimą. Tą kliūtį turėjo pašalinti Išganymas.

Bet su Įsikūnijimu jau įvyko pagrindinis pasikeitimas Dievo ir žmogaus santykyje. Dievas visą žmoniją matė savo Sūnuje Jėzuje vargingo tvartelio prakartėlėje. Jis juos matė sujungtus su juo, susivienijusius jame. Įsikūnijime pagrindinai sudarytas gemalas Mistinio Kūno, nes Įsikūnijimas yra dieviškumo ir žmogiškumo susijungimas; šis susijungimas yra šaltinis mūsų žmogiškojo pašaukimo į Dievo įsūnystę.

O Jėzau, mūsų Išganytojau, juo labiau maldos tyloje mes stengiamės suprasti tavo, kaip Dievo Sūnaus, Asmenybės didybę, juo labiau, svaigsta mūsų galvos prieš tokią šventumo, jėgos ir meilės bedugnę. Tačiau tu mus kvieti glaudžiausiai susijungti su tavim; tai tikras dalyvavimas tavo, Dievo Sūnaus, gyvenime, kurį tu duodi mums; jis yra nesutraukomas ir visiškas prisirišimas prie tavo Asmens, kaip tu trokšti iš mūsų. Teikis ryškiau atskleisti mūsų, krikščionių, tikrąjį grožį.

25. IŠGANOMOJI KRYŽIAUS AUKA

„O aš, kai būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės, visa
patrauksiu prie savęs“ — Jono 12, 32.

Nuostabiais žodžiais Jėzus Kristus paskelbė pergalinčą jėgą savo išganomosios Aukos ir teisę tapti savo Mistinio Kūno Galva. „Kryžiaus pergale Jėzus nusipelnė galią ir aukščiausią valdžią ant visos žmonijos“ (Šv. Tomas, III, q. 42). Koks nuostabus paradoksas!

1.    Tariamas Nukryžiuoto Kristaus pralaimėjimas

Žmogiškai kalbant, pirmojo Didžiojo penktadienio vakarą viskas atrodė, kad Kristaus misija žemėje baigėsi liūdnu nepasisekimu.

Gėdingiausiai mirčiai pasmerktas iš priešų susidariusio teismo, kurie džiūgavo savo pergale prieš jį, Kristus mirė ant kryžiaus visko nustojęs, apleistas net savųjų.

Matydama šį sužalotą Kūną, apimtą kančios agonijos, kai Kristus balsu šaukėsi savo Tėvo, kad pasigailėtų ir atleistų jo budeliams, minia niekinamai tyčiojosi iš jo, kad jo pažadai esą tušti, o misija — melas: „Še tau, kurs griauni Dievo šventyklą ir per tris dienas vėl ją pastatai, gelbėk pats save, nužengdamas nuo kryžiaus“ (Morkaus 15, 29—30). Ir vyriausieji kunigai su Rašto žinovais bei vyresniaisiais tyčiojosi iš jo ir jo tariamos Išganytojo ir Dievo Sūnaus misijos: „Kitus išgelbėjo, pats savęs negali išgelbėti; jei jis Izraelio karalius, tegul dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes jam tikėsime. Jis pasitikėjo Dievu: tegul jis dabar jį išvaduoja, jei jo nori; nes jis yra sakęs: Aš Dievo Sūnus“ (Mato 27, 42-43).

Taip, užuot iš šios kruvinos tragedijos pasimokę, pergalvodami savo klaidas, šie žmonės šaukdami tyčiojosi iš kiekvieno jo tvirtinimo, jog jis Atpirkėjas, Izraelio Karalius, Dievo Sūnus, kad labiau pabrėžtų tų titulų tuštumą ir įrodytų apgavystę.

2.    Nukryžiuotojo Kristaus tikrosios pergalės

a) Nuodėmės ir jos pasekmių pergalė. Nuodėmė buvo nugalėta, kadangi Kristus sunaikino nuodėmę kaip kliūtį į pašvenčiamąją malonę. Pradinis puolimas buvo sunaikintas ir visiškai atsilyginta. Dievo teisės buvo apgintos: jo Teisingumas įvykdytas. Sūnus aukščiausia dovana Tėvui atidavė visų didžiausią garbę. Begalinė Meilė, kuri pradėjo Atpirkimą, siųsdama mylimąjį Sūnų į pasaulį, dabar galėjo atsiduoti visiškai laisvai.

Nuodėmės pasekmės — kančia ir mirtis — taip pat buvo nugalėtos. Kristus norėjo pasidaryti ir to viešpačiu, visa siela sutikdamas su Tėvo noru. Dievas norėjo, kad Jėzus laisvai įsijungtų į žmonių gyvenimo įvykius, kurie jį ves į mirtį dėl to, kad jis tvirtins esąs Dievo Sūnus. Jis nesitraukė nuo savo aukos, bet ją padarė savo triumfo įrankiu. Savo herojišku dieviškosios valios priėmimu jis nusipelnė savo šventos Žmogystės išaukštinimą ir visiems kitiems žmonėms laimėjo išvadavimą iš nuodėmės vergijos.

b)    Santykių tarp žmonių ir Dievo pakeitimas. Senasis Įstatymas buvo panaikintas: Kristus išganytai žmonijai atnešė naują gyvenimą. Savo mirtimi jis nupelnė jiems visiems dvasines ir dieviškas dovanas, antgamtinius turtus ir visas malones, kurios turi sudaryti šį atnaujintą gyvenimą. Esmėje jis jiems laimėjo naują būseną: užuot Senojo Įstatymo žmonijos vergiškų santykių su Dievu, Dievo Sūnus atnešė sūnystės būseną, įgytą savo Auka ir jiems duotą dieviškojo Gailestingumo. Ir visi tie, kurie per ilgus amžius turės būti permainyti ir sudievinti susivienijimu Kristuje, šitą sūnystės gyvenimą įgis tik per išganomąją Kristaus mirtį.

c)    Bažnyčios, Mistinio Kūno, gimimas. Bažnyčia gimė Kryžiaus papėdėje: gimusi iš Kristaus Širdies degančios meile, sutrintos liūdesio, pervertos ietimi. Jo Kraujas atvėrė šaltinį dieviškųjų malonių, kurios turėjo Bažnyčiai duoti gyvybę, užtikrinti jos mokymo, valdymo ir pašventinimo galių vaisingumą ir taip pat ją padaryti Kristaus sąjungininke — jo „papildu“ Išganymo misijoje.

Mano Atpirkėjau, saugok mane, kad aš niekad nebūčiau iš tų, kurie nepaiso arba piktžodžiauja ir žemina tavo Kryžių; arba iš tų, kurie juo piktinasi ir nedrįsta apie jį kalbėti, kaltindami, jog jis meta šešėlį ant jų žmogiškų malonumų ir godumo. Suteik man malonę, kad vis labiau suprasčiau Kryžiaus paslapties gilią prasmę. Leisk man mylėti tą kryžių, kuris man duoda gyvybę; leisk man apmąstyti jame tavą pasaulio, mirties ir nuodėmės pergalę.

26. IŠGANYMO PASLAPTIS

„Jis mus išrinko jame pirm pasaulio Įkūrimo . . .
Jame mes turime atpirkimą jojo krauju, nuodėmių
atleidimą pagal turtus jo malonės“ — Efez. 1, 4 ir 7.

Kaip Išganymo paslaptis duoda naujos didybės mūsų Galvai — Kristui? Įsikūnijimas ir Išganymas iš tikrųjų yra glaudžiai susiję. Įsikūnijimas jau yra išganąs: prakartėlėje Kristus aukojasi Kryžiaus atnašai. Bet kadangi mūsų protai iš karto negali suprasti visos Kristaus paslapties gilumo ir kilnumo, turime prie tos paslapties artintis palaipsniui. Kai mūsų supratimas gilėja, sutvirtėja ir mūsų tikėjimas; nes kiekviena paslaptis, giliau apmąstyta, mūsų sieloms duoda ypatingą šviesą.

1. Pats Dievas savo meilės ir teisingumo išganymo plane pasirinko ir siuntė Jėzų Kristų, kad jis per Atpirkimą būtų išganytos žmonijos Galva

—    Jo meilės išganymo planas: „Tuo Dievo meilė pasireiškė mumyse, jog Dievas siuntė savo viengimį Sūnų į pasaulį, kad mes būtume per jį gyvi. Tame yra meilė; ne kad mes mylėjome Dievą, bet kad jis pirmas mus mylėjo ir siuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už nuodėmes“... „Dievas pirmas mus mylėjo“ (1 Jono 4, 9—10 ir 19).

Todėl nesivaizduokime Dievo įniršusiai laukiančio su atleidimu, iki žmogus pasiryš pasitaisyti. Dievas pirmas rūpinasi Išganymu, į pasaulį siųsdamas savo Sūnų išganyti pasaulio. Bet kokia kaina, net Sūnaus Krauju, Dievas nori išganyti visus žmones.

Meilė valdo visą Atpirkimo pasaulį: Tėvo meilė savo pranokstančiu gailestingumu ir savo Sūnaus auka; Jėzaus meilė savo gyvybės atidavimu išganymo planui įvykdyti.

Kadangi pats Dievas pasirinko Atpirkėju savo viengimį Sūnų, esame tikri, jog jame ir jo esame išganyti. Jis yra šventoji Auka, Dievo norėta ir išrinkta Atpirkėju.

—    Jo teisybės planas. Reikėjo visiškai tyros ir be nuodėmės aukos atlyginti už žmogaus nuodėmę.

Nesivaizduokime, kad Dievas tiesiog panaikino nuodėmę išoriniu ir savavališku savo gailestingumo sprendimu. Nuodėmė yra siaubingas blogis. Ji yra pats blogis, kuris sugriovė viską. Pirmiausia turėjo būti atstatyta tvarka pačiame žmoguje visišku jo ydingos valios pertvarkymu, apvalymu ir visiškai nauju gyvenimu. To reikalavo teisybė. Dievo teisės turėjo būti atstatytos.

Argi Meilė ir Teisybė susikerta? Jokiu būdu ne, kadangi ši Teisybė nėra baudžiamoji teisybė. Tai Meilės teisybė, Teisybė, kuri reikalauja ir išreiškia Meilę. Tikrai šioje Teisybės tvarkoje Dievo begalinė Meilė yra išreikšta aiškiausiai tuo, kad jis myli nusidėjėlius, kad jis ieško nuodėmingos žmonijos skurde ir vergovėje, norėdamas išvaduoti ir pakelti; ir net dar daugiau, — jis norėjo žmonėms leisti dalyvauti jų pačių atpirkime jų Galvoje Kristuje ir per Kristų.

2. Dievo norėta tikroji Išganymo prigimtis reikalavo, kad Kristus būtų Galva

a)    Kadangi Išganymas yra solidarumo paslaptis. Jėzus Kristus yra Galva, kadangi jis yra žmonijos atstovas prieš Dievą. Jis nėra kaip gynėjas, kuris kreipiasi savo klientų vardu, bet tiems klientams ir jų reikalams jaučiasi svetimas. Būdamas Dievas, mistiškai jis visą žmoniją apima savo šventoje Žmogystėje; būdamas tikras Žmogus, jis yra žmogiškosios bendruomenės Galva. Kai jis aukoja savo gyvybę ir mirtį mūsų išganymui, mes susivienijame su juo ir jame.

Išganymo paslaptis esmiškai yra žmonijos antgamtinis įjungimas Galvoje Kristuje, kuris laisva savo gyvenimo auka, kaip meilės įrodymu, atlygina už žmonijos nuodėmę. Jame žmonija yra išpirkta ir išganyta.

b)    Kadangi Atpirkimas pats savyje yra mirties ir gyvybės paslaptis. Mirties paslaptis, kadangi Kristaus mirtis už nuodėmę buvo mūsų mistinė mirtis nuodėmei. Kiekvienam iš mūsų pasilieka atnaujinti šią mirtį nuodėmei ir savanaudiškumui. Kiekvienam iš mūsų Išganymo paslaptis ateina per Krikštą, kuris mus padaro sakramentiniais Kristaus mirties dalyviais. Išganymas ateina meilės gaivinamu tikėjimu, kuris atriša ir išlaisvina. Taigi, be Kristaus pagalbos mes nieko negalime daryti, kad šią mirties paslaptį panaudotume savo sieloms. Per jo malonę ir Sakramentą, mums laisvai bendradarbiaujant, miršta mūsų nuodėmingasis „aš“.

Taip pat jis savo malone ir sakramentais, ypač Krikštu ir šv. Eucharistija, mumyse atlieka savo Prisikėlimo ir gyvenimo paslaptį.

Taigi dėl šio viso išganymo darbo, nuolatos vykstančio mumyse, mes nepaliaujamai priklausome Kristaus ir jo veikimo. Tai kita teisė, jog jis yra mūsų Galva.

c) Kadangi atpirkimas yra bendro gyvenimo paslaptis. Visi kartu esame išganyti Kristuje; visi esame susivieniję Bažnyčioje, jo Kūne; visi susijungę Šventųjų Bendravime; susivieniję veiklia meile, pavyzdžiu to, kuris įrodė didžiausią meilę, kad mus suvienytų tarpusavio meilėje. Pašlovinęs Dievo meilę, kaip parodytą jo Sūnaus auką net iki Kryžiaus mirties, šv. Jonas moko: „Mylimieji, jei Dievas taip mylėjo mus, ir mes turime mylėti vienas kitą“ (1 Jono 4, 11).

Taigi, yra vienintelis, kurį nuo amžių Dievas skyrė vadovauti ir gaivinti šiam bendram visos žmonijos išganymui. Dievas pasirinko Kristų vieninteliu gyvenimo šaltiniu ir todėl Vadovu, kuris veda savo Šventąja Dvasia Bažnyčioje susivienijusią žmoniją į Atpirkimo išpildymą, antrąjį Kristaus atėjimą Atpirkimui atbaigti, jau principe įvykdytam ant Kalvarijos kalno visai žmonijai.

Jėzau, mūsų Galva, iš visų tavo nuopelnų labiausiai tave mylime kaip žmonijos Atpirkėją, mūsų Išganytoją, kaip tą, kuriam žmonių giminė turi būti dėkinga už savo išganymą, sutaikymą su Dievu, už ramybę, laimę, dalyvavimą pačiame Dievo gyvenime. Sužadink visų savo mokinių sielose kilnią ir liepsnojančią meilę tau, Atpirkėjui, ir tavo išganymo misijai, kurioje mes visi pakviesti dalyvauti.

27. PRISIKĖLIMAS IR ĮŽENGIMAS DANGUN

„Jis pats save pažemino, pasidaręs klusnus iki
mirčiai, mirčiai gi kryžiaus. Todėl ir Dievas išaukštino
 jį ir dovanojo jam vardą, viršesni už visus
vardus“ — Pilyp. 2, 8-9.

Prisikėlimas žymi Kristaus triumfą — mirties ir savo priešų pergalę. Savo nustatytu laiku jis gyvas pakilo iš kapo. Šiuo jo dievystės įrodymu remiasi krikščionių apologetai. Bet kitu, labiau dogminiu ir vidiniu, požiūriu turime apmąstyti šį įvykį, jei norime geriau suprasti Kristaus paslaptį.

1. Prisikėlimas, Dangun Žengimas, žmonijos Išganymas

Prisikėlimas ir Dangun Žengimas kartu yra vainikas ir pradžia.

Jie yra vainikas darbo, kurį Sūnus atbaigė savo misija ant žemės. „Atlikta“ — tarė Kristus mirdamas ant kryžiaus. Savo kančios išvakarėse jis kalbėjo: „Tėve, ... aš pašlovinau tave žemėje, baigdamas darbą, kurį tu man davei daryti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią aš turėjau pas tave, pirma nekaip atsirado pasaulis“ (Jono 17, 4^5).

Prisikėlimas ir Dangum Žengimas yra tiesioginiai ir pilni atsakymai į prašymą, kuriuo Jėzus kreipėsi į savo Tėvą. Tėvas savo mylimąjį Sūnų nuoširdžiai priėmė į savo Garbę. Jis priėmė jo auką. Sekdamas Mokytoju, šv. Povilas pabrėžia glaudu ryšį tarp paklusnumo „iki mirčiai gi kryžiaus“ ir Jėzaus Kristaus aukščiausio išaukštinimo Prisikėlime ir įžengime į dangų. Evangelija taip pat pabrėžia ryšį tarp dviejų įvykių: „Argi nereikėjo, kad Kristus tai kentėtų ir taip įeitų į savo garbę?“ (Luko 24, 26). Ir vėl šv. Povilas išsireiškia: „Savo krauju įėjo vieną kartą už visus į šventyklą, radęs amžiną atpirkimą“ (Žyd. 9, 12).

Kaip atlyginimą už jo auką, Tėvas savo Sūnui perleidžia aukščiausią visų žmonių valdžią. Jau Psalmininkas buvo aprašęs šį dieviškosios galios triumfinį perdavimą ir Kristaus visuotinį viešpatavimą: „Sėskis mano dešinėje, kolei aš nepadarysiu iš tavo nepritelių tavo kojoms pakojo... Tu mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave" (Psalmės 109 ir 2).

Būdami Jėzaus Kristaus žemiškosios misijos vainikavimas, Prisikėlimas ir Įžengimas kartu yra pradžia to darbo, kurį iš savo garbės vietos Kristus nuo tol atliks tarp žmonių ir savo Mistiniame Kūne. Tas iš mirusiųjų prisikėlęs ir į Garbę įžengęs Kristus, kaip savo Kūno Galva, savo nariams duoda amžinąjį gyvenimą. Tai šlovina Velykų prefacija: „nes jis mirdamas mūsų mirtį sugriovė ir prisikeldamas grąžino mums gyvybę“. Prisikėlimu ir Dangun Žengimu Kristus tapo „gyvybę teikiančia Dvasia“, kaip jį vadina šv. Povilas; ir nuo to laiko, kai jo išaukštinta Žmogystė yra išlaisvinta iš erdvės ir laiko ribotumo, užkrauto mūsų kūnui, Jėzus Kristus, Galva, gali perduoti savo gyvybę visam Mistiniam Kūnui ir savo Šventąja Dvasia padaryti savo narius dieviškosios Sūnystės dalininkais.

Be to, Prisikėlimas ir į Dangų Žengimas neatskiriami nuo jau atlikto Išganymo. Atpirkimas yra sintezė Jėzaus Kristaus trijų paslapčių, kurios glaudžiai sujungtos viena su kita, kaip tvirtina Mišių liturgija dviem progom (aukojimo maldoje Sancta Trinitas ir maldoje tuoj po Pakylėjimo): „Passionis, Resurectionis et AscensionisKančios, Prisikėlimo ir Įžengimo“. Tie trys ¡vykiai yra neperskiriami ir sudaro pilną Kristaus Atpirkėjo paslaptį.

2. Kristaus, mūsų Galvos, triumfas jo narių Prisikėlime ir Įžengime

Mistinio Kūno Galvos Prisikėlimas ir įžengimas neabejotinai pirmiausia yra jo narių prisikėlimo ir įžengimo laidas. Šv. Povilas mus moko, kad tai yra nepajudinamas mūsų krikščioniškojo tikėjimo pamatas: mes esame tikri, kad vieną dieną kelsimės iš mirusiųjų, kadangi mūsų Galva Kristus tikrai prisikėlė: „0 jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų skelbimas yra tuščias, tuščias ir jūsų tikėjimas... Bet iš tikrųjų Kristus yra prisikėlęs iš mirusiųjų kaip užmigusiųjų pirmuonis“ (Kor. 15, 14 ir 20).

Be to, Kristaus Prisikėlimas ir Įžengimas yra mūsų prisikėlimo ir įžengimo pavyzdinė priežastis. Kaip tik jo prisikėlimo paslaptis yra mūsų sielų iš nuodėmės gelmių tiesioginė prisikėlimo priežastis ir jėga bei viltis mūsų kūnų prisikėlimo ateityje. Jo Įžengimo paslaptis bus mūsų įžengimo, mūsų į garbę įėjimo priežastis; nuo dabar ta paslaptis užtikrina tą nuolatinį kilimą, kuriuo mūsų sielos kasdien stengiasi pasiekti vis didesnį šventumą. Tai Galvos garbė vesti į galutinį atlyginimą visus savo narius, kuriuos jis lydėjo ir stiprino visą gyvenimą ir kuriems jis suteikė gyvybę (Žyd. 2, 10).

Kristus nepasitenkino vien pirma mūsų įeidamas į Dangų: jis nuėjo pas Tėvą, kad mums laimėtų vietą, ir ten jis į savo Tėvą kreipiasi žodžiais, kuriuos jis kalbėjo Tėvui savo kančios išvakarėse: „Tėve, aš noriu, kad ten, kur aš esu, būtų su manim ir tie, kuriuos tu man davei, kad jie matytų mano garbę, kurią tu man suteikei“ (Jono 17, 24).

Galiausiai šv. Povilas eina dar toliau: „Mus drauge prikėlė ir drauge pasodino danguje, Kristuje Jėzuje, kad gerumu mums Kristuje Jėzuje parodytų apsčių ateinančių amžių savo malonės turtus“ (Efez. 2, 6—7).

Mūsų tikėjimo ir vilties tikrumas yra toks tvirtas, kadangi mes jau Dievo mintyje esame prikelti gyvenimui; kadangi, kaip nariai neatskiriami nuo Galvos, mes jau turime triumfuojančios Galvos asmenyje teisę vieną dieną paveldėti tuos amžinuosius turtus, kuriuos Kristus nupelnė savo nariams. Todėl dabar viskas priklauso nuo mūsų — nuo ištikimybės, kuria, malonės padedami, leidžiame tam dieviškajam planui realizuotis mūsų gyvenime. Bet Dievo mintyje, kuris mus mato savo Sūnuje, ir Kristaus, mūsų Galvos, įsakmioje valioje mes jau esame prikelti ir pasiekę pergalę.

Dieviškasis Atpirkėjau, duok, kad vietoj nevilties nusiminimo dėl savo ydų mūsų tikėjimas ir viltis stiprėtų, apmąstant savo dangiškąjį triumfą, jog su nauja drąsa toliau atliktume didžiuosius meilės darbus, jau dabar atnešančius tavo meilės pergalę sielose.

28. BAŽNYČIA — KRISTAUS PAPILDYMAS IR PILNYBĖ

„Bažnyčia, kuri yra jo kūnas ir pilnybė to, kurs
visų papildomas visame" — Efez. 1, 22-23.

Visada bus tokių, kurie Bažnyčią paprastai laiko nereikalinga tarpininke ir reikalauja eiti tiesiog prie Kristaus be jokios kliūties. Tai yra tikras paneigimas Išganytojo plano. Bažnyčia yra gyvas Kūnas, kurio Galva yra jis. Jis ir Bažnyčia yra tik viena. Be Bažnyčios Pilnutinis Kristus neegzistuoja, nes Bažnyčia yra jo „papildymas“, jo pilnybė. Kokia to prasmė?

1. Kristus atlieka savo Išganymo Misiją Bažnyčioje ir per Bažnyčią

Bažnyčia nėra nauja tarpininkė tarp Kristaus ir žmonių, nes jos tarpininkavimas nėra kažkas pridėta prie Kristaus. Jis yra „Vienintelis Tarpininkas“. Bet jis susijungia su Bažnyčios misija įvykdyti savo paties misijai, nes be Bažnyčios jis nenorėjo nešti išganymo vaisių. Neabejotina, kad jis tiesiogiai kiekvienai sielai būtų galėjęs duoti antgamtinį gyvenimą, kurį jis nupelnė visai žmonijai savo mirtimi ant Kryžiaus. Bet jis pasirinko kitą planą tam įvykdyti — Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Jis nori, kad Bažnyčia „atbaigtų“ jį, panaudodamas Bažnyčią įrankiu išdalyti dvasiniams turtams viso lobyno, esančio jame, ir visam gyvenimui perduoti sieloms.

2.    Kristus norėjo suvienyti visus žmones Bažnyčioje ir per Bažnyčią

Jėzaus Kristaus norėtas Atpirkimo planas yra kolektyvinis ir socialus. Ne pavienį asmenį, bet visą žmoniją pasirinko, kad prirengtų pasaulį Išganymui. Išrinktoji Izrelio tauta buvo tikras Bažnyčios atvaizdas, nes Bažnyčia yra Dievo Tauta. Tačiau Bažnyčios misija nesiriboja tik viena tauta, bet apima visą žmoniją. Bažnyčios misija bus sujungti visus žmones vienybėje vieno Kūno, gaivinamo Kristaus Dvasios.

Priežastys, kodėl Kristus įsteigė savo Bažnyčią ir jai vadovauja, yra, kad garbintų Dieviškąjį Tėvą jo vaikų vienybėje, jame, jo Sūnuje; kad patenkintų žmonių giminės gilų vienybės troškimą; kad skaldančią nuodėmę nugalėtų vienijančia meile.

Yra kitas požiūris, kuriuo Bažnyčia yra Kristaus „papildymas“. Bažnyčioje Kristus pasireiškia kaip Pilnutinis Kristus. „Pilnutiniu Kristumi“ laikome Jėzų Kristų jo išaukštintoje Žmogystėje, kaip Galvą kartu su jo laimėtomis sielomis, sujungtomis Bažnyčioje ir jo Mistinio Kūno sąjungoje. Galva ir Kūnas sudaro nematomą visumą.

3.    Kristus savo žmogiškojo šventumo pilnybę pareiškia Bažnyčioje ir per Bažnyčią

Tobulybės pilnumas Kristaus šv. Žmogystėje gali būti išreikštas tik skirtingų žmonių daugybe. Nesuskaitomos daugybės šventųjų per Bažnyčios visus amžius turi savo misiją sekti, atkurti ir įkūnyti Kristaus šventumo vieną ar kitą požiūrį arba kurią nors jo dorybių. Net kai visos žmonijos kartos bus iškeliavusios į amžinybę, pasaulyje nebus didesnio šventumo kiekio, negu kad buvo Išganytojo nuostabioje Žmogystėje. Viso pasaulio šventumas bus atėjęs iš Kristaus pilnybės, kaip iš jo šaltinio. Stebėdami Bažnyčią čia dabar ir amžinai Danguje, mes atskleidžiame ir intymiau išmokstame pažinti patį Kristų.

Mano Išganytojo Bažnyčia, aš nebegaliu toliau savo širdyje atskirti savo meilės tau ir Kristui, nes tavyje aš randu Kristų. Tu man duodi jo gyvybę ir teiki visas malones, kurias jis man įgijo savo mirtimi ant Kryžiaus. Bet aš prisimenu visus savo brolius, kurie dar tų malonių negauna. Dėl to viso ir visuotinio žmonijos Atpirkimo padaryk mane bendradarbiu savo Misijos, kuri kartu yra ir mano Misija.

29. AMŽINOJI KRISTAUS KUNIGYSTĖ

„Taigi, turėdami didi vyriausiąjį kunigą, kurs įėjo
į dangų, Jėzų, Dievo Sūnų, laikykimės išpažinimo —
Žyd. 4, 14.

Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jo misija yra Dievui duoti žmones ir žmonėms Dievą. Šis tarpininko vaidmuo turi dvigubą aspektą: vieną liturginį, o kitą ganytojo. Kaip Mistinio Kūno Galva, Jėzus Kristus šį tarpininko dvigubą uždavinį atlieka tobulai, kaip jis jį vykdė ant žemės.

1. Liturginė tarpininko funkcija

Kunigas yra iš žmonių išrinktas ir nuo jų atskirtas žmogus dvejopam tikslui. Iš vienos pusės jis Dievui už žmones atnašauja jų maldas, aukas, atleidimo prašymus, ir iš kitos pusės dieviškosios palaimos, atleidimas ir malonės ateina per jį iš Dievo žmonėms.

Visą savo žemiškąjį gyvenimą mūsų Viešpats Dievui didžiausią garbę duodančia liturgija aukojo savo maldas, prašymus, savo kiekvieno veiksmo šventumą ir visas aukas, pasibaigusias ant Kalvarijos kilniausia ir vienintele jo gyvenimo aukos atnaša žmonių išganymui. Be to, per Kristų žmonijai atėjo Tėvo gailestingumas ir malonės. Savo auka jis sutaikė Dievą ir žmones.

Kristaus kunigystė buvo tokia veiksminga, kadangi, kaip Dievo Sūnaus, jo visa būtis buvo pilna kunigiško kilnumo, gerumo ir jėgos. Kunigai, kurie yra tik žmonės, Šventų Aliejų patepimu ir rankų uždėjimu turi gauti konsekraciją, kuri jų liturginiams veiksmams suteikia vertę, juos padaro Dievui malonius ir pačius kunigus padaro Kristaus tarnais ir įrankiais. Kristui nereikėjo jokio patepimo. Jo esminis Pašventinimas yra ana dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių sąjunga viename asmenyje. Ta sąjunga nuo savo prasidėjimo pirmosios akimirkos dieviškasis Žodis prisiėmė žmogiškąją prigimtį, pakeisdamas tos prigimties ribotumą ir sujungdamas savo dieviškojo Asmens, kaip Dievo Sūnaus, vienybėje prigimtį, žmogiškąją ir dieviškąją, privalias Žmogui-Dievui. Jo žmogiškoji prigimtis buvo visiškai Dievystės perimta, pašventinta ir pakonsekruota. Todėl Kristaus kunigystė esmiškai kyla iš jo Dieviškosios Sūnystės, perduotos Kristaus žmogystei — tai Žmogystei, kuri atėjo atlyginti už žmoniją per Kristaus auką. Todėl šv. Povilas galėjo rašyti: „Taip ir Kristus ne pats sau pasisavino vyriausiojo kunigo garbę, bet tasai, kurs jam pasakė: Tu mano Sūnus; aš šiandien pagimdžiau tave“. Kaip ir kitoje vietoje sako: „Tu kunigas per amžius Melkizedeko būdu“ (Žyd. 5, 5-6).

Taip šio įžymaus ir vienintelio kunigo liturginė funkcija atbaigiama aukos atnašavimu, kurį jis atliko savo Kūnu ir Krauju už nuodėmių atleidimą ir pasaulio išganymą. Užteko, kad ši auka kartą būtų atnašauta Dievui Tėvui jo mylimiausio Sūnaus. Šv. Povilas tai išreiškia: „Mes esame pašventinti Jėzaus Kristaus Kūno paaukojimu vieną kartą už visus“ (Žyd. 10, 10).

Bet Vyriausias Kunigas norėjo liturginės Aukos sakramentine apeiga tęsti toliau Kryžiaus išganymo Auką, kurią pakartotų kunigai, kad paskleistų jos veiksmingą galią ir jos nuopelnus pritaikytų sieloms ir jo Bažnyčiai. Be to, tų žmonių kunigystė ir visos jų atnašaujamos mišios teturi vertę Dievo akyse tik dėl jų dalyvavimo dabartinėje ir amžinoje kunigystėje Aukščiausiojo Kunigo, kuris nuolatos aukoja savo Tėvui Danguje visą savo Mistinio Kūno liturgiją.

2. Ganytojiškoji funkcija

Būdamas tarpininkas, kunigas turi būti gerasis ganytojas, kuris eina ieškoti prarastų avių, kad jas grąžintų į avidę. Kristus tobulai įvykdė Gerojo Ganytojo misiją. Kristus laimėjo sielas Evangelijos skelbimo tarnyba tiek savo viešais pamokslais, tiek bendraudamas su žmonėmis.

Kristus, Gerasis Ganytojas, nuolatos rūpinosi savo avių būriu. Jis jas visas žinojo jų vardais; jis jas vedė; už jas jis atidavė savo gyvybę. Bet jis ypatingai buvo susirūpinęs sielomis, kurios dar nepriklausė jo avidei: „Aš turiu ir kitų avių, kurios ne iš šitos avidės“ (Jono 10, 16).

Toliau Kristus išreiškia šią meilę avims, kurios nėra iš jo avidės keliais ryškiais žodžiais, kurie atskleidžia jo tvirtą ryžtą jas surasti ir pritraukti prie savęs: „Man reikia ir jos atvesti“. Tai yra jo kunigiškos sielos, kaip jo Mistinio Kūno Galvos, didysis uždavinys. Šiandien, savo Tėvo garbėje, jis be pertraukos kartoja tuos pačius žodžius dabar kreipdamasis į visus savo kunigus, į visas šventas sielas ir į visus pasauliečius. Jis apeliuoja į jų apaštalavimą, bet iš tikrųjų yra jis pats, kuris veda savo avis į avidę per jų apaštalavimą. Kristaus, Mistinio Kūno Galvos, galutinis uždavinys yra tas: visas sielas surinkti į vieną kūną: „Ir bus viena avidė ir vienas ganytojas“ (Jono 10, 16). Galva visada, ir pirma viso ko, rūpinasi savo Bažnyčios vieningumu.

Kristau, kuris savo gailestingumo malone pašaukei visus krikščionis, savo Mistinio Kūno narius, kad įvairiopų laipsniu dalyvautų tavo kunigystėje, duok jų sieloms savąjį misininko susirūpinimą visais tais, kurie dar toli tebėra nuo tavo Bažnyčios. Suteik, kad visose tavo narių maldose ir visuose liturginiuose tavo kunigų sakramentinės tarnybos veiksmuose visada būtų misijinis siekimas tavo Mistinio Kūno augimo ir atgaivintų visą jų elgesį su savo artimu ir įkvėptų vienybės entuziazmą su tavim.

30. KRISTAUS MALONĖ

,,Iš jo pilnybės mes visi ėmėme malonę po
malonės" — Jono 1,16.

Hipostatinės unijos (dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimo Kristaus Asmenyje), per kurią Kristaus Žmogystė, tobulai susivienijusi su dieviškuoju žodžiu, visiškai vienintelė privilegija yra Išganytojo šaltinis visų dvasinių turtų. Pirmiausia ji yra pašvenčiamosios malonės šaltinis, kuris gausiai pripildo Kristaus žmogiškąją sielą: ji sudarė Kristaus asmeninį šventumą ir buvo priežastis, kad Tėvas labai pamilo jį. Galvos santykiuose su savo nariais yra ta pati malonė, kuri sudaro „pagrindinę“ malonę — jo kaip Galvos Malonę. Ši malonės paslaptis vyrauja visoje Mistinio Kūno doktrinoje.

1. Gausumo paslaptis

Koks malonės perteklius yra šventojo sieloje — šv. Jono arba šv. Povilo! Koks visiškai neįsivaizduojamas malonės lobis visų šventųjų sielose per visus amžius! Ir koks palaimintosios Mergelės, kurią angelas sveikino žodžiais: „Malonės pilnoji?“

Kristaus malonės pilnybė yra tokia, kad apima visą veikimą, kuris atliekamas malonės tvarka Bažnyčios prieglobstyje. Joks malonės aktas negali įvykti be Kristaus malonės. Jo malonė apima antgamtines pastangas, skirtas Kristaus Kūno ugdymui — visų daiktų „pakartojimui“ Jame.

2. Vieningumo paslaptis

Galvos malonė teikia gyvybę nariams. Nereikia manyti, kad tokia malonė veikia tik kaip moralinė priežastis, kaip užtariąs tarpininkavimas pas Dievą, bet ta prasme, kad ji yra tikras dieviškojo gyvenimo perdavimas. Galvos malonė pati savyje yra taip galinga, kad ji užlieja sąnarius, duodama galią atlikti nuopelningus veiksmus.

Taigi, ta gyvybę teikianti jėga, vykdoma Kristaus—Galvos savo Kūno nariuose, gali būti išaiškinama tik šia vienybės paslaptimi, kuri yra tarp jo ir jų.

Žinoma, visa eina iš jo Dievybės, visų antgamtinių veiksmų svarbiausios Priežasties. Tačiau ne savo Dievybe Kristus vykdo savo malonę kaip Galva, bet jis tai daro savo Žmogyste, kadangi per savo Žmogystę jis yra sąlytyje su mumis ir mes susijungę su juo.

Kalbėdami apie šią Galvos ir jos narių vienybę, turime atidžiai saugotis dviejų prieštaraujančių klaidų: pirma, pasakyti per mažai; antra, pasakyti per daug. Neužtektų Mistinį Kūną laikyti paprasta moraline sąjunga, pagrįsta bendrai turimais jausmais ir norais. Tokia sąjunga tikrai turi būti, bet Mistinis Kūnas yra pagrįstas gilesniu susivienijimu. Iš kitos pusės klystame perdėdami, jei prileistume savotišką fizinį susivienijimą, kuris padarytų tokį sąnarių ir Galvos lydinį, kad jų klaidos atsispindėtų jame, kai jie turi teisę gėrėtis visiškai jų Galvos neperduodamomis privilegijomis (Mistinio Kūno Enciklika).

Sąjunga, kuri yra tarp Kristaus ir mūsų, yra gyvenimo vienybė. Ji yra paslaptinga — mistinė vienybė: „Visa Bažnyčia, kuri yra Kristaus Mistinis Kūnas, susidaro, lyg ji būtų vienas asmuo (Quasi una persona) su savo Galva, Kuris yra Kristus“ (šv. Tomas III, q. 49, a. 1). Kristus ir mes esame tik viena ta prasme, kad jis mus įgalina naudotis visais jo perduodamais turtais ir mums gali duoti galią dalyvauti jo paslaptyje, palikdamas mums mūsų pačių asmenybę ir net tą asmenybę privesdamas iki jos galutinio tobulumo, bet bandymais ir kryžiais.

3. Intymaus būvio paslaptis

Kad Kristaus Šventoji Žmogystė vykdytų šią gyvybę teikiančią veiklą savo nariuose, reikalinga, kad Kristus būtų su sielomis glaudžiai susijęs ir būtų paslaptingu būdu jose. Ir vis dar skyrium nuo sakramentinės Komunijos ir tikro buvimo altoriaus namelyje. Kristaus Šventoji Žmogystė yra danguje, ir begalybė yra tarp mūsų ir Dangaus.

Tokius vaizdus ir galvojimo būdą išmeskime iš savo galvų, kaip priklausančius vien medžiaginei ir fizinei tvarkai. Tačiau net šioje fizinėje tvarkoje, ar ne visa mokslinė pažanga siekia įrodyti, kad yra abipusiškas priklausomumas tarp įvairių visatos dalių ir kad nuotoliai toliau nebegalioja? Stebėk žodžių ir idėjų perdavimą bangomis nuo vieno pasaulio galo iki kito ir vis augantį tokio bendravimo greitį ir apimtį. Vis dar tai yra tik silpnas vaizdas tų sąlyčių, kurie egzistuoja Mistiniame Kūne. Čia yra malonės tvarka. Kristus čia yra Vyriausias Šeimininkas: Jis veikia visur ta pačia galia ir tuo pačiu sėkmingumu, joks nuotolis neturi reikšmės. Daug aukščiau už visus daiktus, kurie mūsų protams atrodo perskirti, yra mistinė vienybė visų narių su savo Galva, kuri sudaro labiau pagrįstą tikrovę už šio pasaulio daiktų medžiaginius ir matomus ryšius.

Tikėjimas turi mus įsąmoninti, kad Kristus yra intymiausias mūsų sielose.

Jėzau, garbiname tavo nematomą veikimą tavo Bažnyčios matomoje veikloje. Padaryk, kad mes suprastume, jog paklusti Bažnyčiai, tai paklusti tau; ir kad negali būti tikresnio sielų meilės ženklo tau už norą pasiduoti Bažnyčios vadovavimui ir tavo Dvasiai, kuri ją gaivina.

31. VIENINTELIS VIEŠPATS

„Kristus yra Bažnyčios galva“ — Efez. 5, 23.

Savo viešo tarnavimo metu Bažnyčios pirmuosius pamatus Kristus padėjo skelbdamas savo Evangeliją. Kalvarijoje jis pagimdė Bažnyčią. Prisikėlęs, jis ją suorganizavo, įsteigdamas hierarchiją. Sekminių dieną jis iškilmingai paskelbė tą įkūrimą ir savo Dvasios siuntimu viešai ir iškilmingai atidarė Bažnyčio apaštališkąją misiją. Jis šiandien jai vadovauja ir veda į tikslą.

1. Vienintelis Viešpats

„Tai yra jis vienintelis, kuris veda ir valdo Bažnyčią“ (Kristaus Mistinio Kūno Enciklika).

Pirmiausia, jis tai daro nematomai. Mes matėme jį vykdant aukščiausią autoritetą visos žmonijos protuose ir valiose, širdyse ir sąžinėse. Šiuo vidiniu vadovavimu“, rašo Pijus XII (loc. cit.), „jis ne tik pats rūpinasi kiekvienu mūsų, kaip mūsų sielų Ganytojas ir Vyskupas (1 Petro 2, 25), bet jis taip pat rūpinasi ir visos Bažnyčios reikalais“. Jis apšviečia ir stiprina savo Bažnyčios vyskupus ir kunigus taip, kad jie galėtų ištikimai ir našiai atlikti savo ypatingas pareigas. Jis krizės laikais pažadina šventųjų, kad savo pavyzdžiu jie gelbėtų jo Mistinio Kūno augimui.

Taip pat jis veda ir valdo Bažnyčią matomai kasdieniniuose mokymo ir valdymo reikaluose per hierarchiją. Visos Bažnyčios turimos galios eina iš Kristaus ir vykdomos jo vardu. Popiežius yra Jėzaus Kristaus Vietininkas. Jis neturi autoriteto skirtingo nuo Kristaus. Kristus pats, toliau valdydamas Bažnyčią paslaptingu būdu, tuo pačiu metu jai matomai vadovauja per popiežių, kuris užima jo vietą žemėje. Kristus yra vyriausias Vyskupas, matomas vienybės pagrindas.

Jėzus Kristus valdo skyrium kiekvieną vyskupiją jos vyskupo balsu ir jurisdikcija. Kiekvienas vyskupas gano ir valdo tą jam Kristaus avidės patikėtą dalį Kristaus vardu ir paklusdamas Popiežiui. Ir Kristus apšviečia hierarchijos narius taip, kad jie ištikimai galėtų išsaugoti Tikėjimo lobyną, energingai jį gintų, aiškintų ir išlaikytų su pagarba ir uolumu.

Kristus dalyvauja Bažnyčios susirinkimuose apšviesdamas. Jis lieka su savo Bažnyčia per visą laiką net iki pasaulio pabaigos, kaip prižadėjo savo Apaštalams, apšviesti, remti ir vesti Bažnyčią iki galo.

2. Viešpaties ypatybės

Tu solus sanctusTu vienas šventas: visi tie, kurie yra šventi, yra šventi vien per jį, dalyvaudami jo šventume. Ir kas yra jų šventumas, palyginus su jo? Kristaus šventumas yra visai kitas. Tai yra esminis šventumas, kadangi Jėzaus Žmogystė realiai susivienijusi su žodžio dieviškuoju Asmeniu Kristuje.

Jei šventumas reiškia sąjungą su Dievu, tai jis drauge reiškia atsiskyrimą nuo kūrinių. Tikrai Jėzus darė visa, kad būtų arti savo brolių ant žemės, kad juos suprastų, mylėtų, gyventų su jais ir tarp jų. Tačiau jo ypatingas Šventumas išaiškina moralinę izoliaciją, kurioje jis gyveno žemėje. Jis buvo vienišas, baisiai vienišas šioje žemėje. Net jo Apaštalai jį suprato klaidingai; pati Marija stebėjosi ir klausinėjo jį Jeruzalės šventovėje ir Kanoje. Jis buvo vienas su savo Tėvu. Tu solusTu vienas.

Tu solus Dominustu vienas Viešpats. Visi, kurie turi autoritetą, turi jį iš Kristaus. Jis vienas yra tikrai Viešpats ir nėra žmogaus autoriteto be jo Autoriteto. Visi žmogiškieji viešpačiai ir vadai atsidurs prieš jį, kad duotų savo valdymo apyskaitą, net ir iš laikinio valdymo, ir kiek jie pasižymėjo savo luomo dorybėmis.

Jis vienas yra Viešpats savo Įstatymu, savo Evangelija, savo Bažnyčia.

Jis vienas yra Viešpats savo malone, kuri perima žmonių sielas; savo Dvasia, kuri apšviečia, įkvepia, veda ir stiprina juos; savo Eucharistija, kuri pakeičia jų širdis ir išvaduoja iš savanaudiškumo.

Tu solus Altissimus— tu vienas Aukščiausiasis: Jis vienas yra didis.

Jis valdo visą žmoniją. Jis sujungia visus žmones savo aukščiausiu Autoritetu, atstato žmonijos subyrėjusią vienybę.

Jis viešpatauja laikui ir amžinybei. Per visus amžius jis atlieka savo darbą, nes visi daiktai tarnauja jam.

Jis viešpatauja mirčiai: jis nugalėjo mirtį, prisikeldamas iš mirusiųjų. Jis yra Gyvenimas.

Jis nugalėjo nuodėmę, ją sunaikindamas savo mirtimi ant Kryžiaus; Jis užtikrino savo Karaliavimo triumfą.

Jėzau mūsų Viešpatie, duok savo Mistinio Kūno nariams suprasti Bažnyčios paslaptį. Kad jie liautųsi ją laikę grynai valdomąja ir žmogiškąja bendruomene. Kad visi tavo Bažnyčios vadovai semtųsi iš tavęs, savo Galvos, reikalingos šviesos ir patarimo, ir visada atsimintų tikrą tavo Bažnyčios prigimtį, amžiną ir dievišką tikslą, į kurį tu ją nuolatos vedi.

TREČIAS SKYRIUS

GYVO NARIO ATSILIEPIMAS
Į KRISTAUS KVIETIMĄ

„Viešpatie, ko nori, kad daryčiau?“ — Apd. 9, 5-6. „Kas tu, Viešpatie? .

ĮŽANGA

Ėmęs svarstyti Jėzaus Kristaus didybę, krikščionis pajunta troškimą visiškai atsiduoti Mūsų Viešpačiui. Bet tuo pačiu metu, pasijutęs, kad imasi didžiulio, dieviškai gražaus ir baisiai daug reikalaujančio darbo, jis pradeda drebėti. Visa jo būtybė nerimsta, ir jis mėgina trauktis. Savyje jis junta trigubą įtampą, kartais tiesiog jį draskančią.

Įtampą, iš vienos pusės, tarp matomų dalykų, kurie jį nenugalimai traukia dilgindami jo aistras, ir nematomų, kurių grožį ir artumą jis nujaučia Kristuje, bet kurie jam pasprunka.

Taip pat įtampą tarp šio pasaulio ir laiko dalykų, kuriuos jis tariasi turįs, ir amžinųjų dalykų, kurie jį traukia, kadangi patenkina giliausius jo sielos reikalavimus.

Pagaliau įtampa tarp jo savanaudiškumo ir artimo reikalų, tarp jo asmeninių teisių ir teisių tos bendruomenės, kuriais jis priklauso.

Bet Dangaus Tėvas dėl begalinio savo gerumo visuomet duoda savo vaikams jėgos atsiliepti į savo šaukimą, kai tik į jo meilę jie atsako sava meile.

Teologinėmis dorybėmis, kurios visuomet yra šių įtempimų pradžioje, Kristus duoda jėgos, kuria jo Mistinio Kūno nariai pajėgia nugalėti tas įtampas ir pasiaukoti Kristui.


ATSIDAVIMAS JĖZUI KRISTUI, MŪSŲ VIEŠPAČIUI

32. TIKĖJIMAS

,,Tikėjimas yra pasitikėjimas tuo, ko viliamės,
tvirtas įsitikinimas apie tai, kas neregima“ — Žyd. 11, 1.

Tikėjimas yra Dievo dovana, kuri tikinčiojo sieloje įdiegia jo visos būties pastovią įtampą: jis šaukiamas nematomo pasaulio ir viliojamas matomo. Įtampa, ir dėl to, kad iš vienos pusės tikėjimas neša ramybę, kuri remiasi Dievo liudijimu ir užtikrina sielai tiesą, iš kitos pusės sieloje sukelia troškimą vis labiau įsigilinti į paslaptį, kuri nesiduoda suprantama. Bet taip pat tikėjimas yra išganinga jėga tiek, kiek krikščionis visa savo būtimi atsiduoda Jėzui Kristui.

1. Tikėjimas yra gyvas Dievo buvimo pergyvenimas

Tikėjimas to buvimo nesukuria, bet jį atidengia ir jį jaučia. Tikėjimas tą buvimą pergyvena taip gyvai, lyg jis būtų apčiuopiama tikrovė. Tai Švč. Trejybės buvimas sieloj! Kristaus buvimas apaštaluose (Mato 10, 40) ir jo Mistinio Kūno nariuose (Mato 25). Dar yra kita apraiška. Mistinio Kūno narys jaučia, kad Jėzus Kristus joje veikia savo malone ir savo Dvasia. Bet jo meilė Kristui sukelia nenumalšinamą troškimą dar labiau susijungti su dieviškojo Atpirkėjo Žmogyste. Greta trumpų palaimių šv. Komunijos valandėlių, siela žino, kad Atpirkėjo Šventoji Žmogystė yra Danguje. Kaip tik čia tikėjimas pasireiškia visa savo gyvybę teikiančia jėga. Tikėjimas nėra vien įsivaizdavimas, kuris pažįsta tik kliūtis savo kelyje. Tikėjime nėra atstumo; ir tikėjimu Mistinio Kūno narys yra tiesiai ir betarpiškai susijungęs su Kristumi. Jėzaus Kristaus Asmenyje siela pasiekia Kristaus Dievystę ir jo Žmogystę. Tikėjimu narys jaučia Kristaus buvimą, kuris veda ir formuoja Savo Mistinį Kūną.

2.    Tikėjimas yra dvasinis sąlytis su Kristaus Asmeniu

Tikėjimas yra pažintis su pačiu Kristaus Asmeniu: ne šalta ir abstrakti pažintis, bet gili, artima ir asmeninė. Per jo mums kalbėtus žodžius, tikėjimas pasiekia Kristaus paslaptis ir troškimus, jo širdį ir jo sielą, ir jo meilės planą kiekvienam iš mūsų ir visai žmonijai, susivienijusiai su jo Mistiniu Kūnu. Pagal savo kilnumą ir tikėjimo didumą, siela atskleidžia mūsų Viešpaties tobulumus, jo ypatybes ir jo paties asmenybę, kadangi pats Kristus apsireiškia ir save atiduoda sielai. Tokiu būdu tikėjimas sudaro nepaprastai galingą tikinčiojo ir Kristaus „dvasinį sąlytį“: pažinimą, kuris sukelia meilę, ją supranta, ir jos reikalauja, kuris sužydi meilėje ir ištobulėja garbinime ir abipusėj meilėj.

3.    Tikėjimas yra visiškas pasiaukojimas Jėzui Kristui

Susivienijimu Jėzus Kristus apvaldo pakrikštytą sielą; o tikėjimas atiduoda tikinčią sielą visiškai Kristaus aukščiausiai valdžiai.

Tikįs savo protu pasiduoda Jėzui Kristui. Pirmiausia, jis tai padaro priimdamas visą Kristaus mokslą, įtikėdamas jo žodžiu apreikštas tiesas, kurios pralenkia mūsų žmogiško supratimo galią. Bet jis tai daro ir kitu atveju. Tikinčiojo išmanymui ir gyvenimui tikėjimas duoda sprendimo, įvertinimo ir krypties dėsnį, leidžiantį žvelgti anapus įvykių ir išorės daiktų, apvaldyti savo grynai natūralius atoveiksmius savo artimui, kad pakiltų viršum žemiškų horizontų ir suprastų dieviškus planus, kad matytų Dievą ir jo valią visuose matomuose dalykuose ir galiausiai pats pasiduotų Jėzaus Kristaus aukštesniems pasaulio planams.

Todėl tikėjime nusilenkia ne tik vien protas, bet ir valia ir taip pat visa asmenybė. Valia turi aktyviai pasireikšti tikėjimo akto pačioje pradžioje, kad protas priimtų Kristaus žodžius vien tik todėl, kad jie yra Dievo žodžiai. Bet kadangi tikėjimas yra gyvenimo, įtampos ir veikimo principas, kadangi jis prieštarauja mūsų prigimties palinkimam? ir įpareigoja žmogų nuolatos kilti aukščiau paties savęs, kad jis galėtų vaikščioti Dievo šviesoje, todėl jis (tikėjimas) reikalauja visiškai paaukoti savo valią Jėzui Kristui kiekvieną mūsų dvasinio prie jo kilimo akimirką.

Jėzau, kadangi tave mylėti pirma reikia tave pažinti tikėjimu, kaip karštai iš tikrųjų turime mylėti tave, jei mes norime tikėti tave ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tavo mokslą? Tu esi Dievo Amžinasis Žodis, pats Žodis, įsikūnijusi Tiesa. Išmokyk mus, kad mūsų tikėjimas būtų mūsų pačių visiškas pasiaukojimas tavo Asmeniui, kad įgytume tavo Gyvenimą ir Meilę ir tave patį.

33. VILTIS

,,Viltimi mes esame išgelbėti. Bet viltis, kuri
matoma įvykusi, nėra viltis; nes kaipgi kas gali
tikėtis to, ką mato įvykusi“ — Rom. 8, 24.

Krikščionis savo žemiškajame gyvenime yra palenktas kitai įtampai. Savo žmogiškąja prigimtimi jis yra pasaulio gyventojas. Bet savo pašaukimu ir jame esančia malone jis yra dangaus pilietis, jau būdamas Kristaus tėvainis, narys Mistinio Kūno, kurio Galva danguje. Nors dar keleivis vidury pavojų, krikščionis yra jau išganytas vilties. Kiek jis atsiduoda mūsų Atpirkėjui Jėzui Kristui, prisikėlusiam iš mirties, tiek viltis bus krikščionio sielai išganymo dorybė.

1. Viltis yra tikrumas

Tikintysis nuolat bijo nepajėgsiąs išlaikyti jam tikėjimo apreikštų nematomų ir amžinų turtų. Žvelgdamas į savo sielą, jis randa tik netikrumą, skurdą, savo silpnybės pažinimą, savo aistrų nuodingumą, visokeriopų pagundų jėgą, kovą tarp kūno ir dvasios ir nuolat grasinančią mirtį. Visa tai sukelia baimę ir abejonių, ar siela ištesės.

Bet viltis jam duoda milžinišką ir nepajudinamą tikrumą. Su Dievu visa yra tikra: pažadai to, kuris yra Tiesa, Sūnaus dovana, Bažnyčios buvimas, Šventosios Dvasios veikimas, begalinis Tėvo gailestingumas, Motinos švelnumas, Išganytojo nuopelnai, tikrumas, kad žmonija jau išganyta Atpirkėjo ir per jį; galiausiai tikrumas, kad Dievo paskirtą valandą triumfuodamas antrą kartą ateis Kristus.

Iš vienos pusės netikrumas, iš kitos pusės saugumas.

Bet tada kyla krikščionio vidinė drama, kai jis pasiduoda pagundai, pradėdamas ieškoti pats savyje pagrindo patogesniam saugumui žemiškume ir žmogiškume; saugume nuo visų rizikų ir bandymų, jis nustoja Dievo teikiamo tikrumo. Juo jis labiau bando įsitvirtinti apsidrausdamas savanaudiška ramybe, juo mažiau jis bepasitiki Dievu, ir todėl visas jos tikrumas atsiduria pavojuje.

Vilties užduotis yra ne kita, kaip žmonių protus atgręžti į Dievą, kad tik jame viename ieškotų sau reikalingos pagalbos, nepalaužiamos jėgos ir atleidimo. Viltis reikalauja, kad tikintysis visiškai atsiduotų Kristui, vieningai su juo stotų į didžiąją pasaulio išvadavimo kovą, ruoštų jo Karalijos atėjimą ir kad dalyvautų begaliniuose Atpirkėjo nuopelnuose, malonės jėgos ir jame gyvenančios Šventosios Dvasios pakeliamas prie visų Tėvo malonių.

2. Ar viltis yra vien tikėjimas

Krikščioniui nereikia pasirinkti tik vieną iš dviejų nepageidaujamų galimybių: arba žemėje prarasti amžinas malone, arba nuolatos darbuotis joms įsigyti, o jos jam tepriklausys tik tolimoje ateityje.

Amžinas gyvenimas jame jau yra prasidėjęs malone. Krikščionis turi Švenčiausią Trejybę. Dievas yra jau jo Gėris — Aukščiausiasis Gėris, duodamas visiems, kurie ieško Dievo. Ar yra tad dar vietos vilčiai? Taip, ir dėl trijų priežasčių.

Pirmoje vietoje, nors tiesa, kad Dievo buvimas net jau dabar yra tikinčiojo pasiekiama tikrovė, tačiau amžinuosius ir begalinius turtus jis pasiekia tik neaiškiu būdu per tikėjimą. Tik danguje palaimintu regėjimu jis pasieks juos visiškai. Tada jis pamatys begalinę prarają tarp to, ką tikėjosi gauti, ir kas iš tikrųjų jam buvo duota. Kiek daug sielų tikrai ir intensyviai ilgisi dangaus! Ir argi tas ilgesys nėra viena iš galingiausių apsivalomųjų priemonių ir stipriausių paskatų į tobulybę? Iš tikrųjų, tas ilgesys yra sumažėjęs pasaulyje dėl nusilpnėjusios vilties dorybės. Vilties savybė yra žmonių širdyse uždegti, kaip naikinančią liepsną, dangaus troškimą, troškimą matyti Švenčiausią Trejybę veidas į veidą, išvysti Jėzų Kristų visoje jo triumfo garbėje — jo Mistinio Kūno pilnybėje, su Nekaltąja Mergele Motina visų šventųjų priekyje. Jei yra įtampa krikščionio sieloje, tai todėl, kad siela jau paveldėdama tuos begalinius turtus, kuriai švystelėjo jų puošnumas, vis dar negali tiesiogiai matyti jų ir gyvena šventoje jų praradimo baimėje. Prie to dar prisideda kančia, žinant, kad tiek daug sielų tų turtų visai nepažįsta ir laiko juos nieku.

Antra, kadangi net jau dabar Dievas yra mūsų vienintelis Gėris, jis taip pat yra „sunkiai pasiekiamas Gėris“ (šv. Tomas). Mes turime žengti per daugelį kovų. Su skausmu įžvelgiame savo silpnumą ir bejėgiškumų vien tik žmogiškomis priemonėmis pasiekti galutinį tikslą; tik tokiu būdu mes galime laimėti kelią į Dievą, kad mes jį laikome savo vieninteliu Gėriu. Todėl mums duota viltis, kad mus palaikytų tų visų pavojų sūkuryje, kad galėtume ieškoti Aukščiausio Gėrio, nepasiduodami per dideliam pasitikėjimui savimi arba nusivylimui.

Galiausiai, kaip ir visos krikščioniškosios dorybės, viltis yra visuomeninė dorybė, Kristaus narių dorybė. Jam rūpi pavienių asmeninis krikščionių išganymas, asmuo įžvelgiamas tarp asmenų, nes vilties tikslas yra Pilnutinio Kristaus atbaigimas, Dievo Karalijos išplatinimas. Ta karalija yra jau prasidėjusi: ji turi augti ir išsivystyti, nežiūrint visų trukdymų ir jai priešingų jėgų. Krikščioniui duota viltis, kad per šią dorybę jis savyje palaikytų ir išugdytų ramų įsitikinimą, kad Dievo Karalija auga visuose žmogaus gyvenimo bandymuose ir jo asmeninėse sunkenybėse, kad mūsų Viešpats visus dalykus tvarko, — kreipdamas savo Karalijos kūrimui savo Bažnyčios pasisekimus ir persekiojimus, kurie bando ją sunaikinti; savo mokinių klaidas ir jų dorybes, žmoniją skaldančius karus, ir pastangas atstatyti taiką bei vienybę tarp žmonių; taip pat paskirų žmonių nepasisekimus ir laimėjimus.

Mūsų Viešpatie Jėzau, mus liūdina mintis, kad tiek daug mūsų artimų pasidavę apatiškai nevilčiai pilname kančios pasaulyje. Suteik, kad visi tavo nariai būtų uždegti nenugalimos vilties drąsa linksmai laukti pergalės valandos, kada tu parodysi Tėvui savo Mistinį Kūną,Pilnutinį Kristų Meilės vienybėje. Mūsų viltis viename tavyje. Ir tą viltį visose mūsų gyvenimo aplinkybėse, ypatingai kentėdami, norime paversti atsidavimu tavo aukščiausiai Galiai, mūsų Išganymo Galvai, kuri žmones veda į jų paskirtį per visas žmonijos istorijos staigmenas.

34. A. PANAŠĖJIMO Į KRISTŲ MEILĖ

,,Aš daviau jums pavyzdi, kad, kaip aš jums darau
taip ir jūs darytumėte“ — Jono 13, 15.

Krikščionio gyvenimas yra ne kas kita, kaip sekimas, atnaujininimas ir tąsa Jėzaus Kristaus gyvenimo kiekviename jo Mistinio Kūno naryje. Apaštalai labai gerai žinojo, kad Jėzus juos pašaukė sekti visuose dalykuose jo didingo šventumo pavyzdžiu, kurį jis jiems davė. „Sekdami tuo Šventuoju, kuris juos pašaukė, ir jūs visame pasielgime būkite šventi“, rašė šv. Petras (1 Petro 1, 15). Tačiau panašėti į Kristų reikalauja pats meilės įsakymas.

1.    Žavėjimosi reikalingumas

Kiekviena tikra meilė reikalauja susižavėjimo — vyro meilėje žmonai, vaikų tėvams, mokinių Mokytojui.

Kai mylimas asmuo yra pats Jėzus Kristus, ta meilė pasireiškia entuziastišku žavėjimusi. Kristaus tobulumo ir didybės, jo šventumo ir grožio siela visai patraukiama jo pėdomis, sekti tuo keliu, kuriuo ėjo jis, galvoti spręsti kaip jis, jausti ir mylėti kartu su juo. Kiekviena tikra meilė, kaip sakėme, kyla iš pamėgimo. Ir tik Jėzaus meilė yra vienintelė, žavėjimasis gali būti be ribų, nesuvaržytas baimės pančių, kaip kad žmogiškoje meilėje, kur varžo mylimojo ribotumas. Mūsų žavėjimasis Kristumi auga, juo kaskart intymiau jį pažįstame. Kristaus siela yra begalinės didybės. Juo labiau leidžiamės į tą begalybę, juo didesni stebuklai joje atsiveria mums. Bet kartu įžvelgiame, kad nors mes žengiame nuo pažinimo prie didesnio pažinimo stebuklų, tačiau pasilieka vis neatidengta dar didesnė Kristaus Sielos didybė ir grožis.

2.    Susivienijimo reikalingumas

Jau pačioj pradžioj tikra meilė reikalauja tam tikro giminiškumo dviejų asmenų, kuris veda į sąjungą. Ji sukuria ir išvysto savitarpinį panašumą, kuris pilnai pražysta gyvenimo ir gėrybių bendrume. Meilė verčia mylintįjį pasidaryti panašų į mylimąjį, kad būtų tobulesnis minčių, troškimų, širdžių ir gyvenimo susivienijimas.

Iš dalies ir Įsikūnijęs Žodis turėjo pasiduoti šiam meilės dėsniui. Jis tapo žmogumi ir žmogiškai gyveno tarp žmonių. Jis norėjo būti panašus į savo brolius: „Todėl jis turėjo pasidaryti visu kuo panašus į brolius... tačiau be nuodėmės“ (Žyd. 2, 17; 4, 15). Bet kadangi jo meilė yra Pilnybė, kuri duoda, ir spontaniškai yra duodama, dosniai ir be ribų — nugalinti nuotolius, išsitiesianti per prarajas, kad suvienytų Dievystę ir Žmogystę savo dieviškojo Asmens sąjungoje; jo meilė yra pasigailėjimo meilė: „Pasidarė visu kuo panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas vyriausias kunigas Dievui, kad permaldautų už tautos nuodėmes“ (Žyd. 2, 17).

Iš kitos pusės, ir mūsų meilė turi būti supanašėjimo meilė, nors mes vieni patys savyje esame vargšai ir visuose dalykuose priklausą Dievo. Žinoma, tai nereiškia, jog mes tariamės galį pasiekti iki mūsų dieviškojo Pavyzdžio tobulybės viršūnės. Panašumo meilė reiškia, kad mes nuolatos stengtumėmės save formuoti pagal jį, vengdami savo klaidų, kildami aukščiau savo silpnybių ir sekdami juo, kad mūsų valia susijungtų su jo dieviška Valia.

Šios nuolatinės pastangos, kurios rodo, kad norime jį mylėti, nepaisydami savo silpnybių, patinka Viešpačiui.

3. Supanašėjimo dėsnis

Supanašėjimas yra tas laipsniškas kitimas, kurį Kristaus Šventoji Dvasia atlieka jo Mistinio Kūno nariuose. Jėzus Kristus trokšta sielą pakeisti į save patį, jei ji tikrai atsiduoda jam. Pagal amžiną Dievo planą krikščionis turi būti „tos pačios išvaizdos, kaip jo Sūnaus paveikslas“ (Rom. 8, 29). Krikščionybė tobulai apibrėžiama kaip Dievo vaikų supanašėjimas į Viengimį Dievo Sūnų.

Kad taptų antru Kristumi, pirmiausia Kristaus Mistinio Kūno narys turi sekti savo dieviškojo Mokytojo nusiteikimais ir vidiniais polinkiais, kad jis savyje turėtų „tokius jausmus, kokius turėjo Kristus Jėzus“ (Pilyp. 2, 5). Pagal Kristaus pavyzdį ir jo vadovaujamas, jis privalo gyventi tomis dorybėmis, kurias Kristus apreiškė savo šventoje Žmogystėje. Ypatingai jis turi ugdyti tą Meilę, kurią Kristus parodė savo Tėvui ir savo broliams. Galiausiai ir dar labiau krikščionis turi įsijungti į Kristaus būseną ir jo paslaptis, į jo Sūnystės ir jo Mistinio Kūno gyvenimą.

Jėzau, labiausiai trokšdami įrodyti, kad tikrai tave mylime, visomis jėgomis stengiamės sekti tavimi. Kaip galime drįsti tvirtinti, kad mylime tave, jei tikrai nesistengiame tvarkyti savo gyvenimą pagal tavo, kad mūsų širdis plaktų kartu su tavo Švč. Širdimi?

35. B. AUKOS MEILĖ

„Ne ramybės atnešti aš atėjau, bet kalavijo“ —
Mato 10, 34.

Auka yra esminis meilės reikalavimas. Kiekviena meilė — santuokos, tėvo, motinos arba draugystės meilė asmeniui ar bendruomenei — reikalauja aukos, kad ji savo tikrumą įrodytų veiksmais, bet ypač todėl, kadangi meilė esmiškai yra atsidavimas kitiems ir kitų tarnavimui.

1. Meilė pati savyje reiškia auką

Tas, kuris myli, stengiasi užmiršti pats save, atsisakyti savanaudiškumo, kad užtikrintų mylimojo laimę ir siektų jo gėrio. Žmonės, priešindamiesi ir atmesdami aukos dvasią, iškraipė meilę ir degradavo ją iki savimeilės malonumo lygio, tuo jai atimdami pačią gyvybę ir jėgą.

Kaip gali Kristaus meilė būti be aukos? Jei mūsų meilė jam yra tikra ir ne vien savimeilės kaukė, tikrai reikia laukti, kad auka visada palydės tą meilę. Bet mūsų santykių su Jėzumi Kristumi pati prigimtis tą reikalavimą daro dar labiau primygtinį, kadangi ji tampa iš pačių gyvenimo gelmių trykštančiu reikalavimu. Mūsų dvasinis tikslas yra tapti tikrai permainytais į Kristų taip, kad mūsų gyvenimas būtų pakeistas į jo, ir jeigu mes norime atrasti sūnystės gyvenimą Kristuje, reikia, kad mūsų pačių asmenybė užleistų vietą Kristaus Asmeniui. Šv. Povilas nustato tą dėsnį šiais žodžiais: „Tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus“ (Gal. 2, 20). Jei mes plačiai turime atsiverti jo Gyvenimui, tai negalime statyti aplink save savimeilės užtvaros.

Ir tuo pačiu metu tai yra mylimojo Kristaus gėrio, garbės ir džiaugsmo ieškojimas! Nes jo garbė, jo gėris, jo džiaugsmas reiškia jo Mistinio Kūno augimą — rasti tuos, kurie pasiaukoja jo meilei, kad jis juos pripildytų savo gyvenimo turtų.

2.    Išganymo meilė

Kadangi nuodėmė įėjo į pasaulį, sumaišydama dieviškąjį planą ir sužeistoje žmogaus prigimtyje įdiegdama palinkimą į blogį, meilė ir auka pasidarė neatskiriamos.

Auka atriša: ji sulaiko žmogų nuo prisirišimo prie kūrinių ir ieškojimo juose savo tikslo. Ji parodo žmonių silpnumą, jų tuštumą, nepajėgumą pasitenkinti ir taip pat pavojų bei kliūtis pakilti prie Dievo. Kol siela pati per auką nepatyrė, kad visa yra nebūtis, kas nėra Dievas, tol meilė svyruoja ir gali nukrypti į kūrinius.

Auka skaidrina: nuodėmingas žmogus visada linkęs savęs ieškoti net kilniausioje ir dvasiškiausioje vidinio gyvenimo srityje. Siekiant savo tikslo, jo gabumus drumsčia aistrų siautėjimas, egoizmo tironija, pojūčių viliojimai. Kiekvienas jo sugebėjimas turi pereiti per aukos ugnį ir per sielos tamsią, skaistinančią naktį.

Auka taiso: prisiminimas savo paties praeities nedėkingumo ir regėjimas įžeidžiamo žmonių abejingumo tam, kuris yra visas Meilė, Kristų mylinčiai širdžiai yra skaudus liūdesys. Tokia širdis labai jaučia atlyginimo, atitaisymo ir išpirkimo reikalingumą. Kiekviena kuklių kasdienių pareigų auka pasidaro proga pareikšti ir atnaujinti savo meilę. Mylinti širdis laukia, mielai priima ir ieško tokių progų.

3.    Tarnavimo meilė

Kristus kviečia visus savo Mistinio Kūno narius bendradarbiauti visomis savo išgalėmis milžiniškame visos žmonijos išganymo darbe. Tai nėra tik kitas tikslas, prijungtas prie mūsų gyvenimo tikslo. Jis yra tikras viso krikščioniško gyveno tikslas, vistiek koks bebūtų mūsų pašaukimas ir pasirinktos priemonės jam pasiekti.

Taigi tas visuotinio išganymo užsimojimas reikalauja meilės, pasireiškiančios įvairios rūšies auka. Tiems, kurie išgirdo nedalijamos meilės nenugalimą kvietimą, ji yra širdies, turtų, valios auka. Visiems krikščionims ji turėtų būti patogumų, egoistiško saugumo ir pasinėrimo žemiškuose turtuose auka.

Jėzau, išmokyk mus suprasti, kad tavo meilė ateina sudrumsti mūsų gyvenimo patogumų ir sugriauti mūsų planų, sutelktų saugumo ieškojime, kurį mes tariame nepaliečiamą audrų ir kliūčių. Tu neatėjai nešti tingios taikos, bet kardo, kuris piausto, genėja ir grūdina sielas išganymo kovoms.

36. C. PAKLUSNUMO MEILĖ

„Kas turi mano įsakymų ir juos laiko, tas mane
myli“ — Jono 14, 21.

Kiekviena meilė reikalauja pasidavimo mylimajam. Ką nors mylėti reiškia stengtis jam patikti ir patenkinti jo mažiausius norus, arba dar labiau — tuos norus atspėti iš anksto. Meilė sujungia: ji suriša mylintį su mylimuoju.

1. Paklusnumas Kristaus Įsakymams

Jėzus Kristus mus moko, kad mylėti jį reiškia laikytis jo įsakymų. Tie dieviškojo Mokytojo žodžiai pašalina dvi prieštaraujančias klaidas. Iš vienos pusės, tiems, kurie mano, kad Dievo meilė yra vien jausmas, Jėzus nurodo, kad jo meilė esmiškai yra proto ir valios veiksmas, pasireiškiąs praktišku įsakymų vykdymu.

Iš kitos pusės yra tokių, kurie mano, kad Dievo meilė yra tik jo įsakymams pasidavimas. Tai greičiausiai jų nusistatymas galima būtų suprasti: kaip Senasis Įstatymas buvo vykdomas paklusnumu jo įsakymams, taip Kristaus religija turėtų būti laikoma vien Evangelijos įsakymų vykdymu.

Mūsų Viešpats tiksliai nustatė santykius, kurie yra tarp paklusnumo ir meilės. Jis meilę pastato pradžioje, centre ir kaip visos tos tvarkos tobulumą. Pradžioje—jis nori, kad paklusnumas būtų įkvėptas meilės; centre, kadangi jis Meilės įsakymą pastato tarp visų įsakymų, reikalaudamas, kad pasiduotume jam; ir kaip tobulumą, kadangi jis nori, kad būtų klausoma jo, jog toji meilė triumfuotų. Tai labai kilni ir didžiai praktiška meilės apraiška: ji yra meilės išraiška, įrodymas ir laidas. Bet meilė yra aukštesnės prigimties už paklusnumą ir pasireiškia kitokiais būdais. Tarp jų yra aiškus skirtumas: meilė nukreipta į asmenį; paklusnumas žiūri tik įsakymo. Gali būti paklusnumas be meilės; bet nėra tikros nuoširdžios meilės be atsidavimo, kai mylimasis Asmuo yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

2. Visos mūsų būties pasidavimas Kristaus Asmeniui

Šalia paklusnumo įsakymams, meilė kviečia mus visa savo būtimi atsiduoti Kristaus Asmeniui, Mistinio Kūno Galvai.

Pirmiausia Kristaus Asmeniui kaip Dievui, kaip Dieviškajam žodžiui. „Visa per jį padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko“ (Jono 1, 3). Mes esame visiškai atsitiktinumo būtybės: mes skolingi nuolatiniam Dievo kūrimo veiksmui kiekvieną akimirką ne tik savo būtį, bet savo sukurtą esminę būtybę, savo veikimą, visa, ką mes turime ir kas esame. Mes galime tą atsitiktinumą ignoruoti, jį paneigti, prieš jį sukilti. Bet kada žmogaus protas supranta, kad tas radikalus atsitiktinumas žmogų laiko saviškai nepriklausomą nuo Būtinos Būtybės, nuo „to, Kuris yra“, kaip Dievas save aptaręs Senajame Testamente; kai per tikėjimą siela suprato, tiesiai apšviesta paties Kristaus, kad tas pat Dievas, Kūrėjas ir Tėvas, yra apreikštas kaip Begalinė Meilė, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4, 9) ir kad tas jo visas kūrybos veikalas yra meilės veikalas, — tada iš tikrųjų sielos įsitikinimas, kad ji priklauso Dievui sužydės pilno dėkingumo meile. Dar daugiau, ta pati meilė vers sielą skelbti tą priklausomumą ir jį išreikšti savaimingu, laisvu ir džiugiu paklusnumu.

Tas meilės pasidavimas taip pat nukreiptas į Šventą Kristaus Žmogystę, dabar išaukštintą, triumfuojančią ir turtingą jo, kaip Sūnaus, gimimo teise ir Atpirkėjo nugalėtojo teise visa didybe ir jėga, reikalinga Galvai, kad valdytų savo Mistinį Kūną, jį gaivintų ir vestų iki Pilnutinio Kristaus sudarymo.

Bet turime eiti dar toliau. Koks žvilgsnio pasikeitimas įvyksta asmenyje; kuris suprato savo pašaukimą kaip Mistinio Kūno narys! Jis žino, kad jis sukurtas Jėzui Kristui, jog jis būtų jo kiekviena savo būtybės gyslele; kad jis, tam tikra prasme, taptų Kristaus dalimi jo Mistinio Kūno vienume. Todėl jis toliau nebegali ką nors daryti be Kristaus; atskirtas nuo Kristaus, jis nebegali tikrai gyventi; nes tik Kristuje susitelkęs jo visas gyvenimas ir jis gyvena vien jame. Kristus nustoja jam paprastai būti tuo Aukščiausiu Mokytoju, kuris toli nuo jo ir daug aukščiau už jį valdo ir vadovauja visiems daiktams. Jėzus jam pasidaro jame gyvenąs Mokytojas, kuris nuolatine savo gyvenimo įtaka jį palaiko jo antgamtinėje būtyje kaip Mistinio Kūno narį; ir kuris savo Šventosios Dvasios įkvėpimu verčia jį Mistiniame Kūne atlikti savo asmeninę misiją Pilnutinio Kristaus tarnyboje.

Mylėti Kristų — tai nėra vien tik priimti, bet su džiaugsmu norėti nuolat ir visiškai priklausyti jam, kad Pilnutinis Kristus būtų įgyvendintas visame spindėjime ir grožyje.

Jėzau, kaip apgailėtini yra tie, kurie nesupranta, kad siekdami išsaugoti savo nepriklausomybę nuo tavęs, labiau vykdydami savo pačių valių, jie nuslopina meilę! Meilė nežūsta priklausoma, ji reikalauja priklausomumo. Mylėti tavereiškia atsisakyti savo paties valios ir savo laimę rasti paklusniame pasidavime tavo vadovavimui. Štai aš esu prieš tave! Aš pilnai, visiškai ir išimtinai priklausau tau. Elkis su manim kaip nori savo Mistinio Kūno labui.

ANTROJI DALIS

GYVOJI MISTINIO KŪNO NARIŲ
BENDRUOMENĖ

„Vienas kūnas ir viena dvasia. . .
Vienas Viešpats, vienas tikėjimas,
Vienas krikštas“ — Efez. 4, 4-5.

ĮŽANGA

Jėzus Kristus kalba: „Ateikite ir pasižiūrėkite“ (Jono 1, 39)... „Aš nenorėjau vienas pats sau pasilaikyti visų turtų, kuriuos gavau iš Tėvo. Aš kviečiu jus visus kartu džiaugtis su manim. Kaip Galva savo Mistinio Kūno, aš tariau savo Tėvui: Visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo, yra mano“ (Jono 17, 10); ir todėl jie yra jūsų, mano Kūno nariai, kad kaip mano Kūno nariai, galėtumėte dalytis jais.

Jūsų yra sukurtieji turtai, kurie puošia mano šventą Žmogystę; jūsų mano malonė, mano nuopelnai, mano dorybės, mano paslaptys, mano Kunigystė, mano Auka. Visa tai jūsų, kad iš jų semtumėtės mano Žmogaus — Dievo gyvenimo apstumo.

Jūsų mano šventos Žmogystės turtai: mano Kūnas, mano Kraujas, mano Siela.

Jūsų dieviškieji turtai mano gyvenime, kaip Dievo Sūnaus! Jūsų mano Tėvas, mano Šventoji Dvasia ir prie dieviškosios Šeimo slenksčio jus sutinkanti mano Motina. Jie visi jūsų, kad įgalintų jus dalyvauti manyje Švč. Trejybės gyvenime.

Kad galėtumėte su manim dalytis dieviškaisiais turtais ir dieviškųjų Asmenų draugyste. Aš... ir jūs, nežiūrint mano Asmens ir jūsų visiško skirtingumo, bet su manim intymiausioje vienybėje.

Kad galėtumėte naudotis ne paskirai, ne savanaudiškai, bet kartu vieni su kitais.

Dalyvavimas tame pačiame gyvenime, naudojimasis tuo pačiu turtų šaltiniu,, dieviškųjų ir antgamtinių gėrybių bendrumas, mano Kūno narius padaro gyva bendruomene, glaudžiausiai susijungusia su Galva.

37. ĮSIJUNGIMAS Į PILNUTINĮ KRISTŲ

„Mes visi esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad
būtume vienas kūnas“ — 1 Kor. 12, 13.

Krikštas yra visų krikščionio turtų pamatas. Pirmas krikšto padarinys yra inkorporacija — susivienijimas. Logiškai galime laikyti skirtingais Krikšto padariniais inkorporacją- įsijungimą, įsūnystę, apvalymą, atgimimą, tačiau su sąlyga nepamiršti, kad visi tie turtai suteikiami sielai kartu krikšto akimirką.

1. Priklausomybės ryšys

Būti įjungtam — reiškia tapti Kristaus ir jo Mistinio Kūno nariu, „kad sudarytume vieną kūną su visais“. Įsijungimu visa savo būties gelme pakrikštytas asmuo priklauso Kristui ir Bažnyčiai. Krikšte Kristus visiškai apima krikščionį, kurį jis įjungia į savo žmogiškąją prigimtį ir per savo šventą Žmogystę veda į sąlytį su savo Įsikūnijusio žodžio dieviškuoju Asmeniu, padarydamas jį vienu iš savo narių.

Ta inkorporacija ne tik sujungia pakrikštytą asmenį su Kristumi, bet kartu su visu Kūnu, kuris yra Bažnyčia, ir tokiu būdu su Pilnutiniu Kristumi. Tai tikras ir oficialus įsijungimas į Bažnyčią. Tai sąjunga su Kristumi-Galva jo Kūne, per jo Kūną ir su jo Kūnu.

Ta inkorporacija yra pagrindas vienybės su Jėzumi Kristumi, taip pat ir su jo Bažnyčia, tai ištikimybės pagrindas visoms meilės ir bendruomenės gyvenimo pareigoms, kurios plaukia iš priklausymo Mistiniam Kūnui.

Tas įsijungimas mus padrąsina — įkvepia mielai daryti atgailą po žmogiško silpnumo nuodėmių, kadangi siela įžvelgia, jog yra „susijungusi“ ir „susirišusi“ su Kristumi ir jo Kūnu ryšiais, kurie negali būti sutraukyti atsitiktinių nusikaltimų.

Galiausiai, kada tikėjimas išbandytas sunkių apvalymo bandymų, kai siela vaizdavosi atmesta arba palikta, kokia paguoda ir ramybė būti užtikrintai, kad niekas negali tos sielos atskirti nuo Kristaus! „Kas gali mane atskirti nuo Kristaus?“ — sušunka Apaštalas. Ir koks vilties šaltinis yra žinoti, kad Kristus ne tik toliau geidžia tos sielos, bet dar nusprendė savo mokinį padaryti tam tikra prasme paties savęs dalimi — nariu savo Kūno, su kuriuo nuo to laiko mokinys yra susisjungęs neperskiriamai.

2.    Bendravimo ryšys tame pačiame bendrame Pilnutinio Kristaus gyvenime

Įsijungimas nėra vienos dienos darbas: tai skiepijimas į gyvenimą, į gyvenimą Jėzaus Kristaus Asmens, kuris tebegyvena savo Bažnyčioje. Kadangi mes visi esame inkorporuoti Kristuje, mes, kurie sudarome jo Kūną, gyvename jo gyvenimą. Tą sąjungą sukuria Krikštas.

Būti Kristaus ir jo Bažnyčios gyvu nariu reiškia būti papildytam jo malonės ir meilės gyvenimo, kuris nuolatos trykšta iš Kristaus, ir kuris paplinta po visą Mistinį Kūną per Šventąją Dvasią, kuri yra Kristaus Dvasia, Bažnyčios Siela.

Todėl būti gyvu nariu nereiškia užsidaryti pačiam savyje, bet visai įsijungti į bendrą gyvenimą visuose Pilnutinio Kristaus turtuose, visa gaunant iš jo... Ir kiekviena siela gauna tiek, kiek ji jam atsiveria.

Taip pat būti gyvu nariu nereiškia ieškoti visos paguodos tik vien savo dvasios savanaudiškam džiaugsmui, bet reikia pridėti savo gyvybinga veikla ir asmeniniu pasiaukojimu prie augimo ir išsiplėtojimo Pilnutinio Kristaus gyvenimo.

Galiausiai būti gyvu nariu—tai nėra Kristaus „sumažinimas“ iki siaurų ir asmeninių mūsų dvasinio gyvenimo reikalavimų apimties, bet Kristaus įgalinimas gyventi mumyse jo Mistinio Kūno statymui.

3.    Bažnyčios dalyvavimas Krikšte

Mistiškasis Kūnas dalyvauja vaiko Krikšte. Per bendruomenę Kristaus gyvybė suteikiama pakrikštytam asmeniui. Bažnyčios bendruomenėje įvyksta gyva sąjunga Galvos su nauju nariu. Be to, apeigose yra atstovaujama visai Bažnyčiai: pirmiausia per sakramento teikėją, kuris elgiasi „pagal Bažnyčios intenciją“ ir nustatytas apeigas; paskui per krikšto tėvus, kurie apsiima naują krikščionį globoti ištikimai tam tikėjimui, kuriame jis arba ji yra pakrikštyti. Taip visa bendruomenė dalyvauja naujo nario priėmime, kad būtų užtikrinta, jog jis arba ji bus gyvas narys.

Be to, „visos Bažnyčios tikėjimas pakrikštytam asmeniui suteikia labdaros galią Šventosios Dvasios dėka, kuri vienija Bažnyčią ir per kurią kiekvieno asmens dvasiniai turtai tampa visų bendra nuosavybe“ (Šv. Tomas, II, q. 61, a. 1). Koks nuostabus Bažnyčios Tikėjimo spinduliavimas ir gyvenimo bendrumas Bažnyčioje!

Viešpatie Jėzau, neleisk savo krikščionims užkietėti fariziejiškame pasitenkinime vien savimi arba nesidomėjime visais tais, kurie dar negavo tavo išganymo dovanos; bet suteik, kad atidengimas jų Krikšto turtų pripildytų jų širdis deginančios kančios, prisimenant milijonus sielų, kurios dar nepažįsta tavęs, ir įkvėpk juose troškimą ir nusistatymą, kad neatidėliodami įvykdytų savo Krikšto pašaukimą savo brolių tarnyboje.


PIRMAS SKYRIUS

STATMENA LINIJA:

KRIKŠČIONIŲ, MISTINIO KŪNO GYVŲJŲ
NARIŲ, SANTYKIS SU KRISTUMI, JŲ GALVA

„Mes pasidarėme Kristaus dalyviai“ — Žyd. 3, 14-

„Mūsų Atpirkėjas savo Bažnyčiai duoda tuos turtus,
kurie jai labiausiai reikalingi“.   (Mistinio Kūno Enciklika)


KRIKŠČIONYS KARTU DALYVAUJA KRISTAUS PASLAPTYJE
IR JO IŠGANYMO TURTUOSE

38. KRISTAUS MALONĖ

„Kaip vynmedžio šakelė negali nešti vaisiaus pati
savaime, jei nepasilieka vynmedyje, taip ir jūs, jei
nepaliekate manyje“ — Jono 15, 4.

Pašvenčiamoji malonė, kuri puošia mūsų sielą, tikrai yra toks turtas, kuris pakeičia pačią sielos esmę. Ji nėra užbaigta būtis, kuri pati savaime galėtų egzistuoti šalia sielos, nėra tai, kas sielai būtų galima pridėti iš šalies: ji yra mūsų sielos pakeitimas; per ją mūsų siela pasidaro Dievui maloni — grata, derinasi su antgamtiniais dalykais, prisitaiko prie dieviškosios dvasios ir sugeba dalyvauti pačiame Dievo gyvenime. Bet mūsų malonės negalima atskirti nuo Kristaus malonės; taip pat mes jų negalime perskirti savo mintyse arba tikėjime. Todėl visai teisingai galime sakyti, kad mūsų malonė yra Kristaus malonė, ne tik todėl, kad jis ją mums nupelnė, bet kadangi ji mums ateina iš jo. Jo malonė yra visuomeninė malonė.

1. Jos kilmė

Malonę mes semiamės iš to pačio šaltinio — Sūnaus malonės, Kristaus malonės. Ta malonė mus visus padaro Dievo vaikais Sūnuje, to paties Kūno nariais. Nors ji yra skirtinga kiekviename asmenyje, tačiau ta malonė Dievo vaikų nestato skyrium vieno šalia kito, kad kiekvienas skyrium rūpintųsi savo tobulybe. Yra tik vienas Sūnus. Malonė mus sujungia su juo, kad mus, dalyvaujančius jo Sūnystėje, padarytų sūnumis tame pačiame gyvenime vieno Gyvojo Asmens ir tame pačiame Kūne.

Venkime netikslių vaizdų, kaip šitokių pasitaikančių išsireiškimų: „Malonė eina iš jo, teka iš jo“. Tie išsireiškimai būtų tikslūs, kiek jie pabrėžia bendrą malonės kilmę. Jie tiek netikslūs, kiek jie primena reiškinį, kuris yra Kristui išorinis, o malonė yra Kristaus įsisavinimo reiškinys. Malonė mus veda į vidų. Kristuje ji mus leidžia gerti iš to paties dieviškojo šaltinio.

2.    Jos prigimtis

Malonė, kuri iš Kristaus ateina mums, yra ta pati, kuri pašventina Kristaus Žmogystę. Jo malonė gaivina jo Sielą ir sudievina mūsų sielas. Jame nėra dviejų skirtingų malonių, kad viena būtų tik jam pačiam, o kita mums. Tai yra jo asmeninė malonė, jo malonė kaip Galvos ir dėl jo pilnybės suteikiama mums.

Čia turime naują pagrindą labai gilaus intymumo tarp Kristaus ir mūsų sielų. Ta malonė yra ne tiktai malonė iš Dievo: ji perduoda Kristaus žymę. Ji padaro mus panašius į Kristų, ji mus suvienija su juo, mumyse ugdydama tuos dorybės ir šventumo vaisius, kurie kaskart labiau mūsų sieloje įspaudžia Kristaus atvaizdą. Tai Kristaus malonė, kuri jo jėgomis ir sugebėjimais visiškai nori užvaldyti visą mūsų būtį, kad mes galvotume, jaustume, mylėtume ir elgtumėmės kaip jis, kad mes galėtume tapti lyg antruoju Kristumi, panašūs į Sūnaus paveikslą. Mūsų Viešpats trokšta savo gyvenimą tęsti kiekviename iš mūsų.

Taip pat čia yra labai intymus gyvenimo bendravimas tarp to paties Kūno narių: sielų bendravimas veikiamas tos pačios malonės, kuri jas pakeičia pagal tą patį pavyzdį ir veikiamas to pačio sudievinimo vyksmo, kuris jas kelia ir stumia ta pačia kryptimi ir prie to paties tikslo.

3.    Jos tikslas

Kristaus malonės tikslas yra žmonijos sudievinimas suformuoti jo Kūnui, plačiai paskleisti visiems nariams, jog jie galėtų naudotis Išganymo vaisiais. Tai yra visą pasaulį išgananti malonė. Jos vaisiai mūsų sieloje yra mūsų savanaudiškumo nuslopinimas ir pabudimas susirūpinimo kitais, nuolat prieš akis turint tą darbą, kuris turi būti atliktas visų kartu — Pilnutinį Kristų. Jo malonė mumyse įdiegia savęs išsižadėjimo palinkimą, kuris išauga malonėj. Malonė, atėjusi į sielą, ją antgamtiškai suvienija su visais.

Jėzau, duok, kad mes vis didėjančiu tikėjimu įžvelgtume tavo intymų buvimą mumyse per savo malonę. Ja mes gyvename tavyje ir tu mumyse. Suteik, kad tos malonės veikimu pasidarytume panašūs į tave, jog tavyje galėtume padėti atbaigti Pilnutinį Kristų.

39. KRISTAUS NUOPELNAI

„Taigi, kaip per vieno nuodėme pasmerkimas atėjo
visiems žmonėms, taip ir vienu teisumu gyveninio
nuteisinimas ateina visiems žmonėms“ — Rom. 5, 18.

Nuopelnas yra amžinojo gyvenimo paveldėjimo teisė. Tai teisė gauti danguje Dievo garbės regėjimo atlyginimą. Bet garbė bus pilnas malonės žydėjimas: amžinas gyvenimas mūsų sielose jau prasidėjo čia, žemėje. Įsigyti nuopelną — tai laimėti teisę pagausinti pašvenčiamąją malonę. Bet patys iš savęs mes nieko negalime gauti: tik viename Kristuje ir per Kristų mes galime įsigyti nuopelną. Ir tai yra jo nuopelnai, kurie suteikiami mums jo Mistiniame Kūne.

1.    Jėzus Kristus pats sau įsigijo nuopelnus ir pamokė mus, kaip jų įsigyti

Įsikūnijęs Žodis būtų galėjęs būti savo Mistiniam Kūnui atngamtinio gyvenimo šaltiniu be nuopelnų įsigijimo sau. Kaip viengimis Dievo Tėvo Sūnus, jis turėjo teisę į garbę, ir jam nebūtų reikėję kentėti ir mirti. Bet iš meilės mums jis norėjo įgyti nuopelnus mirtingame kančiai pasidavusiame kūne. „Todėl jis turėjo pasidaryti visu kuo panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas vyriausias kunigas Dievui, kad permaldautų už tautos nuodėmes“ (Žyd. 2, 17). Į galą savo žemiškojo gyvenimo jis nutraukė tiesioginį Dievo garbės regėjimą danguje ir garbės teise naudojimąsi, kurį turėjo jo žmogiškoji jėga per žmogystės ir Dievystės susivienijimą Kristaus Asmenyje. Jis norėjo per kančią užsitarnauti savo išaukštinimą, savo Kūno Prisikėlimą, savo dvasinį viešpatavimą žmonijai ir savo Mistinio Kūno Galvos vaidmenį.

Taip jo gyvenimas gali būti kiekvieno nuopelnų gyvenimo pavyzdžiu. Žinoma, kad yra didžiulis skirtumas tarp jo nuopelnų ir mūsų. Pirmiausia, jo veiksmai ir jo kančios yra Žmogaus-Dievo, ir todėl nuopelnas begalinės vertės. Toliau, mūsų nuopelnas įgyja vertę tik per jį: mes galime nusipelnyti tik per jį ir jame.

Tačiau Kristus mums parodė, kaip galime nusipelnyti. Jis mums parodė, kad didesnio nuopelno paslaptis yra meilė, kuria visuose mūsų kasdieniniuose veiksmuose pasiliekame ištikimi Dievo Valiai, ir taip pat didžiadvasiškumas bei vaiko meilė, kurią parodome, ir paaukojame mūsų gyvenimo bandymus ir kryžių pasaulio Išganymui. Jis savo pavyzdžiu mus mokė nešti savo kryžių.

2. Jėzus Kristus įgijo nuopelnus mums

Nusipelnydamas sau pačiam išaukštinimą, mums jis pelnė mūsų išteisinimą. Iš tikrųjų, tas pat nuopelnas pasiekia mus. Jėzus įgijo savo malones, kurias, kaip aukščiausias Mokytojas, pritaikė savo gyvenimą teikiančios Galvos misijai. Tai tos malonės, kurias jis, kaip Mistinio Kūno Galva, paskleidžia mūsų sielose pripildyti jas savo gyvybės.

Bet kaip jis galėjo įgyti nuopelnus mums? Nuopelnas yra asmeninis, ir niekas negali užsitarnauti pašvenčiamosios malonės, kaip tik sau. Atsakymas yra, kad jis ir mes esame tik viena: mūsų ir jo gyvenimas susijungę tikroje vienybėje, vieno Kūno tikrame vieningume, kuriame jo gyvenimas tampa mūsų. Todėl jo nuopelnai gali būti mūsų: „Tiek jis apima žmones, kiek jie yra jo nariai“ (Šv. Tomas, III, q. 19, a. 4). Visa, ką Kristus padarė, jis padarė kaip Galva, kuri neša mus pati savyje; kuris, iš anksto žinodamas kiekvieno mūsų visą dvasinį gyvenimą su kiekvieno asmeniniais trūkumais, jau gyveno tą gyvenimą, nupelnydamas mumyse visa tai, kas reikalinga, kad mes patys jį galėtume gyventi.

Žinoma, ant Kryžiaus, kur jis tapo mūsų Atpirkėju, tik Kristus vienas atnašavo save savo Tėvui aukščiausioje meilės aukoje. Bet kadangi jis įgijo nuopelnus mūsų vardu ir mums atstovavo kaip mūsų Galva, tam tikra prasme galima sakyti, kad ir tada mes buvome jame ir dalyvavome jo Aukoje. Tėvas mus visus jau matė savo Sūnuje, ir Jėzus mus visus jau turėjo savo sieloje.

3. Jėzus Kristus, kaip Galva, leidžia mums dalyvauti savo nuopelnuose savo Mistinio Kūno bendrume

Kristaus nuopelnai turi būti pritaikyti mūsų sieloms, kad iš jų veikimo mes turėtume naudos. Krikštas, kuris mus sujungia su Kristumi, yra pirmas tų nuopelnų pritaikymas. Tapę Kristaus nariais, mes patys galime įgyti nuopelnų, kadangi mūsų žmogiškoji prigimtis dabar įsijungusi į savo dvasinio gyvenimo atstatymo darbą. Išganomosios Aukos nuopelnų negalima skirstyti automatiškai ir individualiai. Iš tikrųjų, tas pritaikymas priklauso nuo mūsų geros valios, mūsų asmeninio didžiadvasiškumo, mūsų paklusnumo malonei; bet taip pat priklauso nuo mūsų vienybės su Bažnyčios bendruomene. Tai įvyksta šv. Mišių Aukoje, per sakramentus ir visus Šventųjų Bendravimo turtus, maldą ir per mūsų nuopelningus veiksmus, visas mums Jėzaus suteikiamas malones. Bet tai yra vien todėl, kad Jėzus Kristus, įgijęs nuopelnus mums ir mūsų vardu, per savo malonę ir mūsų susivienijimą su juo, mums duoda galios patiems įsigyti nuopelnų.

Vietoj žmonijos vieningo nupuolimo Naujasis Adomas pastato žmonijos vieningą Išganymą. Bet savo brolių Išganymui Jėzus kviečia kiekvieną dirbti kartu su juo ir jame tą darbą, kuris laiduoja jo paties Atpirkimą.

Tačiau Jėzus jų nekviečia savo nuopelnais prisijungti, lyg jo nuopelnų nepakaktų ir juos reikėtų papildyti. Kaip tik priešingai, kadangi jo nuopelnai begaliniai ir perdaug gausūs jam pačiam, jis nori, kad žmonių veiksmai irgi būtų nuopelningi.

Jėzau, duok mums tvirtą ir nesugriaunamą pasitikėjimą tavo nuopelnų galia. Kiekvienas iš mūsų tikrai gali sakyti: „Tavo nuopelnai yra mano... jie priklauso man“. Jei kartais mūsų sielos svyruoja, tai tik todėl, kad jos nesupranta, kiek mes esame susijungę su tavim, ir kaip neišsemiami tavo turtai, kuriuos nuolatos turi, kad, kaip Išganytojas, mums juos suteiktum pagal mūsų tikėjimo dydį ir mūsų norą bendradrabiauti meilės dvasioje.

40. KRISTAUS DORYBĖS

..Per jį jūs esate Kristuje Jėzuje, kuri Dievas
mums padarė išmintimi, teisumu, pašventinimu ir
 atpirkimu“ — 1 Kor. 1, 30.

Mūsų dorybės yra Jėzaus ne tik ta prasme, kad Jėzus Kristus visas dorybes praktikavo tobulai ir kad be jo pavyzdžio mes nežinotume kaip jas praktikuoti. Mūsų dorybės yra Jėzaus visai raidiška prasme, nes jis jas įkvepia arba formuoja savo Dvasia savo Mistiniame Kūne.

1.    Mūsų dorybės nėra mūsų pačių

Apaštalas draudžia mums didžiuotis, lyg mūsų dorybės būtų mūsų pačių.

Viena iš didžiausių kliūčių dvasiškame gyvenime yra pasitenkinimas savimi, didžiavimasis savo tariamomis dorybėmis.

Žmonės įsivaizduoja, kad jie turi dorybių, kurių iš tikro jiems visiškai trūksta. Jie laiko dorybe savybes, kurios tuo visai nėra: bailumas palaikomas nusižeminimu, charakterio silpnumas laikomas romumu, smarkumas, arba despotiškumas, — tvirtos valios dorybe, o kas laikoma meilumu, yra tik tuščias pagarbos ir gyriaus troškimas.

Pagaliau yra tokių, kurių dorybės tikros, bet kurie didžiuojasi, lyg patys būtų pasiekę tas dorybes arba jas praktikuotų savomis jėgomis, niekieno nepadedami.

„Nes kas gi tave išskiria? Ką turi, ko nesi gavęs? 0 jei gavai, ko giriesi, lyg kad nebūtumei gavęs?“ (1 Kor. 4, 7).

2.    Mūsų dorybės yra tam tikra prasme Jėzaus, kuris yra šventumo Tarpininkas

Tikrai kiekviena dorybė reikalauja asmeninio bendradarbiavimo, valios pastangų, pasiaukojimo.

Jėzuje yra visas šventumas. Pirmiausia, tiesą sakant, mes negalime nė pradėti siekti šventumo, nes tai mums neįmanoma. „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jono 15, 5). Tai ne mūsų jėga įgyti išmintį, pasiekti tiesą, išganyti save pačius. Visa tai jau atlikta Kristuje. Jis įkūnija visą šią šventumo tvarką: jis tai turi pats savyje, kadangi jis yra, kaip šv. Povilas sako „išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas...“ ir jis priduria, kad visa tai mums, kad mūsų išmintis, mūsų teisingumas, mūsų pašventinimas, mūsų atpirkimas. Kodėl? „Kad, kaip parašyta, kas giriasi, girtųsi Viešpatyje“ (1 Kor. 30-31).

Todėl iš Kristaus, iš to ypatingo šaltinio, mes turime gauti visas dorybes. Jo Šventumas ypatingu būdu turi visas Mistinio Kūno dorybes. Tai jo Švetumas, kuris pasireiškia jo Kūno narių dorybėse ir visame Kūne.

Jėzus yra savo Šventumo Įsteigėjas savo Mistiniame Kūne. Be to. kadangi Kristus yra ypatingas Šventumo ir Gyvenimo Tarpininkas, kaip kad ir vienintelis Tiesos Tarpininkas, tai jis yra visų dorybių Teikėjas savo Mistiniame Kūne.

Mūsų pačių pastangos turėtų būti nukreiptos padėti Kristui jo dorybes įtvirtinti, pritaikyti ir padidinti jo nariuose. Mes turime būti „apsivilkę Kristumi“ — bet ne taip, lyg galva apdengtų savo narius iš oro, ant jų užmesdama savo dorybių apsiaustą. Tą posakį turime suprasti ta prasme, kad būdami susivieniję su Kristumi Mistiniame Kūne, mes iš vidaus būtume pakeičiami į jį, mes supanašėtume su juo per jo Dvasios perkeičiamąjį veikimą, kad taptume jo teisybės, jo šventumo ir jo išganymo gyvenimo dalyviais.

Tai jo malonė pasidaro mūsų sielos pačia esme, mūsų sugebėjimuose šviečia dorybėmis ir apima visą mūsų būtį.

Tai jo meilė gaivina narių meilę, kad tampa siela jų visų kitų dorybių. Tai jis savo Dvasia padidina meilę mūsų širdyse.

Tai jo Dvasia įkvepia, palaiko, veda ir apvaisina kiekvieno pastangas praktikuoti moralines dorybes; įkvepia dieviškąsias dorybes ir jo dovanas padaro mumyse vaisingas. Jo Šventoji Dvasia pašventina visą Mistinį Kūną.

3. Pilnutinio Kristaus dorybės

Dar yra kita priežastis, kodėl nė vienas iš mūsų negali didžiuotis savo asmeninėmis dorybėmis. Tos dorybės turi būti vertinamos Mistinio Kūno vieningumo perspektyvoje. Mūsų šventumas yra Mistinio Kūno narių — narių, kurie jau daug gavo ir kiekvieną akimirką gauna iš kitų narių maldų, nuopelnų ir pavyzdžių. Mus nuolatos palaiko visas Kūnas, nuolat atnaujindamas, paskatindamas ir atbaigdamas. Kiekvienas mūsų yra tik mažutis spindulėlis Pilnutinio Kristus Šventumo saulėje. Šis Šventumas vienas turi reikšmę prieš Dievą. Kiekvienas iš mūsų yra tik mažytė Mistinio Kūno dalelė, ir vienybėje kartu su broliais mes turime pasiekti Kristaus Šventumą, ištikimai užpildydami kiekvienam mums skirtą vietą Kristaus Kūnui statyti. Nė vienas negali tikėtis pasiekti Pilnutinio Kristaus Šventumo sau vienas.

Tvirtas nusižeminimo pagrindas — mūsų silpnybės ir klaidos yra mūsų pačių. O mūsų dorybės ir nuopelningi veiksmai yra Pilnutinio Kristaus.

Čia yra ir tvirtas meilės pagrindas: teisdami kitą, darykime tai su meile, priklausančia Kristaus nariui, su kuriuo mes drauge sudarome vieną Kūną, ir iš visų jėgų bendradarbiaukime Mistinio Kūno pašventinime.

Jėzau, neleisk mums nė trupučio didžiuotis savo menkomis pastangomis, kuriomis siekiame tavo dorybių. Bet kadangi tu gyveni mumyse ir kartu su mumis atlieki šventumo darbus, duok, jog visa savo siela prisidėtume prie tavo Dvasios pašventinamojo veikimo, kad paskubintume tavo Mistinio Kūno augimą.

41. KRISTAUS PASLAPTYS

„Dievas. . . kai mes buvome mirę nuodėmėmis,
atgaivino mus drauge su Kristumi. . . drauge prikėlė
ir drauge pasodino, Kristuje Jėzuje“ — Efez. 2, 4-6.

Toks intymus gyvenimo bendradarbiavimas yra tarp Jėzaus, jo Mistinio Kūno Galvos, ir jo narių, jog tam tikra prasme galime sakyti, kad Evangelija yra ne tik jo istorija, bet iš anksto kartu ir visų mūsų. Bažnyčios liturgija nėra vien tik mūsų švenčių rinkinys, bet paslapčių pritaikymas mums patiems.

1. Mes dalyvavome Kristaus paslaptyse, kai jis jas pergyveno dėl mūsų

Kada Jėzus pergyveno neturto prakartėlėje savo Gimimo paslaptį, paslaptį savo nužeminto ir paslėpto, darbštaus ir paklusnaus gyvenimo Nazartete, savo apaštališko gyvenimo paslaptis Palestinos miestuose ir kaimuose, paslaptis savo Kančios ir Mirties, ir garbingas paslaptis savo Prisikėlimo ir į dangų Įžengimo, mes dalyvavome kiekvienoje iš jų. Dalyvavome ne tik kaip visuma, bet pavieniui, kaip Kristaus Mistinio Kūno nariai, užimdami savo pačių vietą.

Labiausiai mes buvome tose paslaptyse, kadangi Jėzus, pergyvendamas jas, kiekvieną iš mūsų turėjo savo sieloje, kaip Bažnyčios Galva. Tiesiogiai Dievuje jis matė mus. Jis matė, kaip mes būsime pašaukti pergyventi tas pačias paslaptis, žengdami jo eitu keliu. Jis matė, kokios bus reikalingos malonės kiekvienam iš mūsų, kad ta pačia dvasia, kaip ir jis, pergyventume jo paslaptis.

Jo paslaptys nebuvo vien tik jo, bet jau tada kartu ir mūsų. Krislus jas pergyveno ne vien dėl savęs, bet ir dėl mūsų. Kadangi jis yra Dievo Sūnus, jam nereikėjo neturte, pažeminime gyventi ir kentėti: kaip Sūnus jis turėjo teisę gyventi garbėje ir triumfe. Bet „dėl mūsų ir mūsų išganymo“ jis norėjo priimti mirtingą kenčiantį kūną. Jis norėjo praktikuoti dorybes, kuriose mes patys turėsime lavintis, kad mums paliktų pavyzdį. Kas tik atsitinka mums ir kokia tik forma pasireiškia mūsų gyvenimo paslaptis, visada galime sakyti: „Jėzus tai pergyveno pirma manęs... Jis ją pergyveno už mane, kad man parodytų, kaip ją pašventinti ir gauti malonę jai pergyventi, kai ateis mano eilė“.

Be to, mes dalyvavome Jėzaus paslaptyse, kadangi Dievo mintyje mes buvome jose. Kada Tėvas džiaugėsi savo Sūnumi Betliejuje, Jordano vandenyse, ant Taboro kalno, ant Kryžiaus, Jis mus visus matė Jėzuje. Savo Mintyje jis nedarė skirtumo tarp Jėzaus ir mūsų, nes jis matė tik vieną Kristų, Pilnutinį Kristų, Kuriame mes dalyvavome visi, su juo sudarydami tik vieną vienetą.

Kadangi Tėvas matė Bažnyčios Galvą —Sūnų, kurį jis mylėjo, siuntė į pasaulį išganyti pasaulį per Bažnyčią. Dievo plane Išganytojo viešos pareigos buvo neatskiriamos nuo jo asmeninio Sūnaus titulo.

2. Jėzaus paslaptys yra tikrai dovana mums

Jėzus gyvena Bažnyčioje. Jį savo liturginių švenčių cikle turi eilę paslapčių, kurios apima visą Kristaus žmogišką gyvenimą. Bet šis liturginis ciklas yra daugiau negu judrus priminimas istorinio įvykio, kuris atsitiko prieš du tūkstančius metų. Liturginės šventės matomuose ženkluose mūsų siela pergyvena tikrovę, jeigu su tikėjimu ir meile įsigiliname į paslapties dvasią, jai atverdami savo sielą, ją pasisavindami ir pergyvendami su tuo pačiu vidiniu nusiteikimu, su kokiu ją pergyveno Kristus.

Per savo Bažnyčią ir savo Dvasios veikimą, kuri gaivina Bažnyčią, paslapties liturgiško šventimo metu Jėzus tikrai mums suteikia ypatingą malonę, kurią jis nupelnė mums, pergyvendamas tą paslaptį. Atgimimo malonę jo dieviškajam gyvenimui gauname per Kalėdų šventę; Kristaus apsireiškimo malonę mumyse ir tikėjimo pagausinimą—Trijų Karalių oktavoje; malonę vidinio atstatymo ir dvasinio atsinaujinimo gavėnios apvalomuoju laikotarpiu, prisirengiant didžiajam Velykų eucharistinio Kristaus sutikimui; malonę nekęsti nuodėmės ir lavintis aukos dvasioje — per liūdną Kančios savaitę; malonę džiaugsmo, ramybės, laisvės — triumfuojančią Prisikėlimo Dieną ir per ištisą šviesų Kristaus pasirodymo laikotarpį; mūsų sielų pakėlimo malonę su karštu dangaus troškimu — garbingoje Dangun Žengimo šventėje; malonę labiau atsidavus bendradarbiauti Bažnyčios gyvenime gauname per ilgas savaites po Sekminių.

Kiekvienas šventas metinis Jėzaus gyvenimo minėjimas mums reiškia glaudesnį dalyvavimą jo šventos Žmogystės įvykiuose, jo žemiškame ir jo dieviškame gyvenime. Bet tas dalyvavimas kiekvienam ir visiems iš mūsų įvyksta tik Bažnyčioje ir su Bažnyčia.

Jėzau, kaip iš tikrųjų laiminga yra siela, kuri visada atvira tavo dieviškosios Dvasios veikimui, leidžiasi formuojama tavo Bažnyčios! Ji liturgijos žodžiuose gauna kasdien visą sau reikalingą dvasinį maistą. Taip nuolatos ji atsinaujina, ragaudama tyriausių džiaugsmų, gyvendama tavo gyvenimą ir, dalyvaudama tavo paslaptyse, randa šviesą ir jėgą, kuri pakeičia visą jos būtį.

42. KRISTAUS MALDA

,,Visuomet gyvas, kad mus užtartų“ — Žyd. 7, 25.

Visas mūsų Viešpaties gyvenimas buvo malda. Evangelija, norėdama išmokyti ir padrąsinti mus melstis, kelis kartus pažymi apie Kristaus Sielos pakilimą glaudžiame pasikalbėjime su savo Tėvu. Evangelijoje matome, kaip Kristus pasitraukia į kalną ir ten visą naktį praleidžia maldoje. Bet šalia tų kartų praleistų tyloje, Jėzus savo apaštalavimo gyvenime nuolat pasiliko maldos būvyje ir nuolatiniame pasidavime savo Tėvo valiai. Kokiu būdu Kristus leidžia mums dalyvauti savo maldoje danguje?

1. Per jį: „Per Ipsum“

Mūsų malda pati savyje neturi galios pasiekti Dievą. Ji kyla prie Dievo per Kristaus maldą ir turi remtis jo malda, kad patiktų Tėvui, kurs yra Danguje.

To priežastis yra, kad Kristaus malda yra mylimojo Sūnaus malda, malda to, kuris yra pasakęs: „Tėve... tu visuomet mane išklausai“ (Jono 11, 42). Jis, kuris meldžiasi, iš tikrųjų yra Įsikūnijęs Žodis, viengimis Sūnus savo šventoje Žmogystėje ir per ją. Tai dėl to Jėzus visada kalbasi su savo Tėvu, kai jis meldžiasi.

Šiandien Bažnyčia, Sužieduotinė ir Kristaus Mistinis Kūnas, savo maldas ir prašymus siunčia Tėvui ir Švč. Trejybei „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kurs su tavimi, Tėve, gyvena ir viešpatauja šventosios Dvasios vienybėje“.

Ta liturginė formulė labai prasminga ir įnešanti šviesos. Išmokę suprasti jos turtingumą, mes nekalbėtume menkaverčių savo susigalvotų maldų — tuščių maldų, nes jos kyla iš sielos vis dar pilnai pasikliaujančios savimi. Ta maldos formulė padaro galą nusiminimui ir nuovargiui, kurie tiek daug krikščionių nugręžia nuo maldos, kadangi jų maldos lieka neišklausytos. „Per Christum Dominum... Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. Nusižeminimas, būtinai reikalinga sąlyga, kad malda patiktų Dievui, bus tvirtai pagrįstas įsitikinimu, kad mūsų malda turi būti sujungta su Kristaus malda, priimta į jo maldą, turi tapti malda Kristaus, kuris yra Vienintelis Tarpininkas.

2.    Jame: „In Ipso

Bet ypač mūsų malda gali tikrai vadintis Kristaus malda arba jo malda gali vadinti mūsų malda tik todėl, kad Jėzus Kristus yra Žmogus-Dievas, kuris, kaip Mistinio Kūno Galva, mus visus apima savyje, meldžiasi kartu su mumis savo maldoje ir prie savęs pritraukia visą savo besimeldžiančią Bažnyčią.

Tai jis meldžiasi mumyse, savo nariuose. Tai jo Dvasia įkvepia maldą Mistiniame Kūne. „Ir kadangi jūs esate sūnūs“, rašo šv. Povilas, „Dievas siuntė savo Sūnaus Dvasią į jūsų širdis, kuri šaukia: Abba, Tėve!“ (Gal. 4, 6). Tai jis vadovauja Mistiniam Kūnui maldose: „Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnybei; nes mes nežinome, ko turime melsti, kaip pridera; bet pati Dvasia prašo už mus neišsakomais dūsvimais“ (Rom. 8, 26). Tai Jis Mistinį Kūną gaivina savo meile ir savo malone, jai duoda vertę ir vaisingumą Dievo akivaizdoje.

Tikrai laiminga siela, kuri bent kartą patyrė tikrai iš Kristaus kylančios maldos palaimą! Tokia siela atsipalaiduoja laiko ir laikinių dalykų, kad dalyvautų Amžinojo Kunigo maldoje. Ji skęsta garbinimo , meilės, dėkojimo alsavime, kuris veržiasi iš Jėzaus Širdies ir kyla į Tėvą. Ji pradeda suprasti, kad per šią maldą, pakilusi ir susivienijusi su Kristumi, tą pačią akimirką pasiekia tikslą, kuriam ji buvo sutverta: ji laimi „tik vieną reikalingą dalyką“.

3.    Su Juo: „Cum Ipso“

Krikščionio, Kristaus nario, malda negali būti izoliuota ir individuali malda. Melstis su Jėzumi — reiškia melstis su kitais Mistinio Kūno nariais. Mes turime savo maldą padaryti katalikišką, visuotinę.

Pirmas esminis dalykas — nusikratyti maldoje rūpinimusi savimi. Tikrai kiekvienas iš mūsų turi teisę ir pareigą patikėti Dievui savo asmeninius rūpesčius ir savo šeimos bei draugų reikalus. Bet tai darydamas, jis visada turi atsiminti esąs narys, kad jo maldos yra nario, kuris savo gyvenimą gauna iš Mistinio Kūno, ir kad jo malda jam turi padėti tobuliau gyventi nario gyvenimą.

Kol krikščionis vis dar būkštauja, kad maldos gali jam nepadėti, jam pačiam, jei jis savo mažus reikalus nustums į šalį dėl Kristaus ir Mistinio Kūno didelių intencijų, jis dar nežino, ką reiškia būti kataliku... Jis dar nepažįsta Pilnutinio Kristaus. Be to, čia, kaip ir visur, tinka Mokytojo žodžiai: „Kas dėl manęs paguldytų savo gyvybę, atras ją“ (Mato 10, 39). Kas tik kalba katalikišką - visuotinę maldą, tam pagausinama malonė, meilė ir šventumas.

Melstis su Kristumi katalikiška —visuotine malda reiškia vienytis su Bažnyčios oficialia malda, meldžiantis kaip Kūnas, kaip matoma hierarchiška visuomenė. Jei mes ir nemokame džiaugtis liturgijos grožiu, tačiau mes turime melstis liturgijos dvasia, dvasiškai susijungdami su visais tais, kurie dieną ir naktį, vienuolynuose ir bažnyčiose, klebonijose ir koplyčiose siunčia Dievui Bažnyčios gyrių ir maldavimą. Kaip gera žinoti, kad taip mes esame susijungę su visu Mistiniu Kūnu, su visais šventaisiais danguje ir žemėje, kad mes esame nešami galingo garbinimo judėjimo ir meilės, kuri Šventosios Dvasios įkvėpime ir Kristaus vadovaujamame impulse visą pasaulį kelia prie Dievo! Koks atlyginimas, supratus, kokiu būdu mūsų malda yra narių malda! Iš vienos pusės, mes įžvelgiame, kodėl neturime stebėtis mūsų maldos paprastumu, arba nusiminti dėl jos menkumo. Iš kitos pusės, tai atskleidžia mūsų maldos didingumą ir jėgą. Tai Pilnutinio Kristaus malda, vertinga Dievo akivaizdoje ir garbinanti Tėvą: pati susivienydama su ta malda, supanašėdama su ta malda — narių malda dalyvauja Pilnutinio Kristaus veikime.

Jėzau, tu nori, kad mūsų širdys pasidarytų panašios į tavo Širdį, ir kad pasisavindami tavo švenčiausios Širdies intencijas, troškimus ir siekimus, leistume savyje ir tavo Mistiniame Kūne tavo Dvasios jėgai tęsti savo maldos amžiną misiją už tavo Tėvo Karalijos išsiplatinimą žemėje, už paplitimą tavo Bažnyčios ir visos žmonijos atpirkimą.

43. KRISTAUS KUNIGYSTĖ

,,Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji
kunigystė" — 1 Petro 2, 9.

Jėzus Kristus Galva ir Vyriausias Kunigas sakramentiniu būdu leidžia savo Kūno nariams dalyvauti savo kunigystėje. Tai nuostabus kilnumas. Tik gaila, kad tiek daug krikščionių to neįvertina. Jei jie suprastų tą begalinį kilnumą, jų visas religinis gyvenimas būtų pakeistas; jų pagarba labai padidėtų tam, kas šventa; ir jų supratimas sakramentų reikšmės didingumo Bažnyčios bendruomenėje nušvistų ir labai pagilėtų.

1. Kas yra sakramentinis pobūdis?

Sakramentinis pobūdis, arba žymė, yra dvasinė realybė, kurią sieloje įspaudžia trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai. Tai yra neišdildomas ženklas, kuris amžinai žymi Mistinio Kūno narius ir parodo, kad jie priklauso Kristui ir kartu su juo sudaro vieną Kūną. Tai Kristaus antspaudas, kuris pažymi, jo Kūnui priklausančius narius.

Tai yra vidinis ženklas, kuris pažymi narius išorinės ir matomos visuomenės, kurią pasaulyje įsteigė Kristus, kad patį pasaulį pakeistų iš vidaus. Dokumentai ir statistika parodo pakrikštytųjų, sutvirtintųjų ir kunigų skaičių.

Tačiau to ženklo didingumas yra vidinis, sielos gelmėse. Tai konsekracija, kuri nariuose atgamina tai, kas sudaro Kristaus, Žmogaus—Dievo, kilnumą. Kad bent kiek tai suprastume, turime įsigilinti į Įsikūnijimo Paslaptį. Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo esmiškai pakonsekruota per jos sąjungą su dieviškuoju Asmeniu. Panašiu būdu Mistinio Kūno narių sielos pakonsekruojamos per dalyvavimą Galvos kilnume, Įsikūnijusiame Žodyje, jo kunigystėje, jo Aukoje, ir tuo būdu pasidariusios panašios į Kristų - Kunigą. Sakramentinis pobūdis įveda narius į matomą Kristaus religiją — į didįjį tobulos religijos ir šventumo sąjūdį, kuris kyla iš Aukščiausiojo Kunigo sielos atiduoti atitinkamą garbinimo ir meilės gyrių Švenčiausiajai Trejybei, aukojant Tėvui dievišką Auką.

Galiausiai, būdama ženklas, konsekracija — pašventinimas Dievo garbinimui — sakramentinis pobūdis sieloje sukuria sugebėjimą atlikti šventas pareigas Mistiniame Kūne ir duoda jėgos jų praktikavimui. Jis suteikia sielos garbinimo veiksmams tikrą šventumo vertingumą, kuris jas padaro malonias Dievui vien dėl pačios konsekracijos ir mylimiausiojo Sūnaus antspaudo jose.

2. Visuomeninis požiūris

Religinis individualizmas yra pašalintas ir subjektyvizmas, kuris kyla iš vien savim pasitenkinimo jausmo, nugalėtas. Asmeninė religija tik tada tikrai vertinga, jei sutampa su viso Mistinio Kūno religija — jos narių religija. Tik Pilnutinio Kristaus religija vertinga Dievo akyse.

Tai visuomenė, kuri sutinka ir įsijungia naują narį, kad jis galėtų dalyvauti bendrame gyvenime, jo išganymo misijoje ir jo garbinime per krikšto pobūdį, kuris jam duoda teisę ir galią priimti kitus sakramentus. Ginti bendruomenei ir jos tikėjimui, kuris puolamas iš visų pusių vyskupas pakrikštytą asmenį padaro Kristaus kariu, įsakydamas, kad jis būtų savo tikėjimo liudininkas. Visos krikščioniškosios visuomenės dėlei diakonui įspaudžiamas kunigystės charakteris, kad jis atliktų sakramentų apeigas tikinčiųjų pašventinimui ir suvienytų bendruomenę Šventoj Eucharistijoj. Jis atnašauja Mišių Auką ir konsekruoja Šventą Ostiją už visą Bažnyčią. Jis vadovauja bendruomenės viešoms pamaldoms.

Bet yra vienas — didysis Vyriausias Kunigas, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, — kuris valdo visą sakramentų tvarką. Jis savo nariams įspaudžia sakramentų charakterius, kurie jiems leidžia dalyvauti jo Kunigystėje įvairiais laipsniais, kilusiais iš jo kunigiškos galios. Jis įgalina tuos skirtingus sakramentų charakterius pasireikšti pačius, duodamas jiems gyvybės veikiamosios malonės įtaką. Čia viskas eina iš Kristaus — iš jo šventos Žmogystės, nuostabiai galingo Švenčiausios Trejybės įrankio, iš jo Tarpininkavimo, iš jo Kunigystės. Viskas siunčiama per jį, kad pasiektų Švč. Trejybę. Jis yra Vienintelis Kunigas: kiti yra jo pasiuntiniai. Per juos jis toliau krikštija, konsekruoja Ostiją, atleidžia nuodėmes, teikia sieloms gyvybę. Jis įjungia į savo religiją savo kunigiškų narių ir visų pakrikštytųjų religiją; jis liturginį atnašavimą suvienija su savo Aukos atnašavimu, kad padarytų didingą Pilnutinio Kristaus Auką.

Jėzau, Amžinasis Kunige, garbinu tave ir prašau priimti mano padėką, kad teikės mums leisti dalyvauti savo kunigystėje. Kaip dažnai esame prislėgti apgailėtino menkumo mūsų asmeninių tikėjimo veiksmų, o tačiau ilgimės gyventi „dvasios ir tiesos“ tikėjimu, Ir tu nuramini mūsų sielvartą užtikrindamas, kad per tave ir tavo įspaustą charakterį mūsų sielose, mūsų garbinimo veiksmai yra vertingi Tėvo akyse ir jam patinka. Bet tuo pačiu metu, kokį traukimą į tikrą šventumą ir tavo malonę nuolatos mumyse palaiko tas sakramentinis pašventinimas!

44. KRISTAUS AUKA

„...Jėzus turėjo mirti, kad surinktų draugėn
išsklaidytuosius Dievo vaikus" — Jono 11, 51-52.

Per Paskutinę Vakarienę Kristus savo Išganymo Auką ant Kryžiaus paliko toliau sakramento apeigose, kad savo išganymo jėgą pratęstų per visus amžius ir visose vietose. Mišios yra sakramentinės apeigos, kurios vaizduoja, išreiškia, apima simbolišku būdu, sudabartina ir padaro veiksmingą aktualiai pritaikydamos tą pačią vienintelę Kryžiaus Išganymo Auką, kad per ją sudarytų Kristaus Mistinį Kūną.

1. Gili Mišių Aukos prasmė

a.    Mišios simboliškai sudabartina praeities įvykį — kruviną Kristaus Auką ant Kryžiaus. Tas įvykis neturi būti pakartojamas ar imituojamas: jis atsitiko tik kartą. Be to, tai buvo budelių padarytas baisus nusikaltimas. Skyrium ant altoriaus konsekravimas duonos ir vyno vaizduoja Kristaus smurto mirtį ant Kryžiaus, kai per jo pasiaukojimą ant Kalvarijos, Kristaus Kraujas pralietas ant žemės buvo atskirtas nuo jo Kūno, kuris negyvas ir bekraujis kabojo ant kartuvių medžio. Tiko, kad ta drama būtų sudabartinama mums kiekvienose Mišiose, kad nuolatos primintų mūsų Atpirkėjo meilę ir Kryžiaus Auką, nuo kurios priklauso visas mūsų kirkščioniškas gyvenimas; bet taip pat, kad mus pamokytų, jog „Jėzus Kristus yra aukos būvyje“ ant altoriaus (Pop. Pijaus XII Enciklika Mediator Dei).

b.    Čia išreiškiama paslaptinga ir didinga tikrovė, įvykusi Jėzaus Kristaus Sieloje jo kančios ir jo viso žemiškojo gyvenimo metu. Bet ta tikrovė dabar tęsiasi Jėzaus Sieloje, kuris tikrai per konsekraciją dalyvauja Mišiose. Ta tikrovė yra meilės paslaptis, per kurią mūsų Viešpats savo Tėvui atnašavo savo gyvenimą pasaulio išganymui. Tame atnašavime Mišios tęsia Kristaus Auką toliau.

Todėl mišiose išreikšta paslaptis nėra nei mirusio kūno padėjimas ant altoriaus, nei naujas nukankinimas ar paprasta auka... Tai Jėzaus Kristaus paslaptis, kuris kaip Galva ir Vyriausias-Auščiausias Kunigas, aukojasi iki mirties dėl žmonių išganymo, kad sekančias žmonijos kartas, išsklaidytas per nuodėmę, surinktų į gyvą savo Mistinio Kūno vienybę.

c. Galiausiai išreiškiamas ir veiksmingai atliekamas mūsų gilus ir intymus dalyvavimas Kristaus Aukoje ir jo meilės paslaptyje. Žinoma, tas aukos veiksmingas atlikimas nebėra Kristaus natūralioje Sieloje ir Kūne, kuris dabar yra Garbės Auka, nebegalinti kentėti ar mirti; bet mumyse, jo Mistinio Kūno nariuose. Sakramento ženklas įgauna savo pilną prasmę tik tada, kai aiškiai suprantame, ką jis reiškia, kad mumyse sukeltų nusiteikimus, reikalingus mūsų sieloms ir mūsų gyvenime, bendradarbiaujant Pilnutinio Kristaus atbaigime.

Iš kitos pusės, sakramentinio ženklo svarba pilnai išryškėja, jei mes į jį žvelgiame nukreiptą į ateitį, į jau dabar siekiamą tikslą ir palaipsniui gyvendinamą Bažnyčioje nuo Kalvarijos laiko — Mistinio Kūno formavimą.

2. Kokio nusiteikimo iš mūsų reikalauja Mišios

Mišiose Jėzus mums duoda malonių, kurios mus įgalina įsijungti į jo Išganymo Auką ir bendradarbiauti Pilnutinio Kristaus formavime.

Pirmiausia yra ypatinga malonė, kuri mums padeda iš mūsų gyvenimo pašalinti kliūtis didžiajam Kristaus meilės veikimui mumyse: pašalinti mūsų prigimties savanaudiškumą. Žodžiu, ta malonė yra dvasios aukos malonė, kitaip sakant, asmeninis dalyvavimas Kristaus Aukoje, kuri buvo atnašauta dėl pasaulio išganymo. Reikalinga, kad mes patys įsijungtume į didžiąją Kryžiaus paslaptį, jei norime bendradarbiauti Pilnutinio Kristaus formavime. Kryžiaus paslaptis turi tapti mūsų gyvenimo dalimi ir turi perimti mūsų sielas, nes per šią paslaptį yra tęsiamas išganymas. Mišios yra „mūsų Išganymo sakramentas“ — „Sacramentum Redemtionis“ (Šv. Tomas, III, q. 83, a. 4). „Kiek kartų švenčiamas šios aukos paminėjimas, — vykdomas mūsų atpirkimo darbas“ (9-to sekmadienio po Sekminių sekretą). Mišiose yra tas pats Kristus, kuris per kunigus atnašauja tą pačią pagarbinimo ir gyriaus auką, atitaisymo ir kaltės išpirkimo, maldos ir padėkos, kaip buvo jo atnašauta ant Kryžiaus. Tai yra ta pati Auka, tas pats Kunigas, kuris aukoja pats save, bet šį kartą su mumis, savo Mistinio Kūno nariais. Kai ieškome mūsų aukos ir mūsų Komunijos reikšmės Mišiose, mes ją randame aukos atnašavime, per kurį Kristus buvo paaukotas savo Tėvui už viso pasaulio išgaynmą („Pro nostra et totius mundi salute“ — kunigas sako, aukodamas taurę), kad visą žmoniją sujungtų savo Kūno vienybėje. Kalvarijos auka tikrai yra ant altoriaus, bet gyva: jam nebereikia kentėti nužeminimo ir kančios. Jis yra savo Prisikėlimo ir dangun Įžengimo triumfuojančioje garbėje. Auka, savanaudiškumo išsižadėjimas, Kryžius ir pažeminimas dabar yra dėl mūsų, jo narių.

Toliau, tikroji Eucharistijos sakramento malonė yra meilės padidinimas, kuri iš vienos pusės sielą apvalo nuo pirmykščio individualizmo, iš kitos pusės uždega meilės ugnį ir uolumą kitiems, ir taip pat išugdo visam Mistiniam Kūnui atsidavimo jausmą.

Šalia to, visa Bažnyčia dalyvauja kiekvienose Mišiose, atnašaudama Kristaus Auką ir pati aukodamasi su ta Auka: Dangaus Bažnyčia — „Communicantes“ — žemės Bažnyčia, visas Mistinis Kūnas. Mišios yra Pilnutinio Kristaus Auka, jo savęs atnašavimas Tėvui per Šventąją Dvasią; tai Auka Galvos ir jo narių, kutrie dalyvauja jo Meilėje.

Jėzau, mūsų Atpirkėjau, Paskutinėje Vakarienėje per pirmąsias pasaulio Mišias už vienybę tu aukojai savo didžiąją maldą: „Prašau. .. kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi mumyse ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena“ (Jono 17, 20-21). Tai darydamas, tu tikrai norėjai mums parodyti Eucharistinės Aukos gilią prasmę, pamokyti, su kokiu nusiteikimu mes turėtume joje dalyvauti, ir mums atskleisti savo Mistinio Kūno didįjį formavimo planą per Mišių Auką, kurią davei Bažnyčiai. Argi ne mišios išreiškia ir sukuria visų tavo narių vienybę tarp savęs tavo meilėje?

45. KRISTAUS BUVIMAS EUCHARISTIJOJE

„Ir štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio
pabaigai“ — Mato 27, 20.

Su Švč. Sakramentu mūsų sieloms duotos ne vien sukurtos dovanos, bet ir pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ateina į mūsų sielas, dovanodamas save mums. Tai nebėra vien malonė, bet pats malonės autorius. Tai Galva, kuri ateina formuoti, sudaryti ir išvystyti savo Mistinio Kūno susivienijimą su savo nariais.

1. Buvimas

Meilė nori būti kartu su mylimuoju, ir išsiskyrimas yra didelis bandymas tiems, kurie myli vieni kitus. Vakare, kada jis turėjo atsiskirti su savo mylimaisiais Apaštalais, dieviškasis Mokytojas savo Širdyje jautė tą širdgėlą, kurią pergyvena paliekantieji savo mylimuosius. Jis troško grįžti pas savo Tėvą; bet taip pat jis norėjo pasilikti tarp savųjų žemėje. Jo meilė surado kelią, kad sutaikytų tuos aiškiai prieštaraujančius troškimus: jis įsteigė Šv. Eucharistiją, kad galėtų pasilikti su tais, kuriuos jis mylėjo žemėje. Tame Sakramente jis pasiliks gyventi tarp jų „visas dienas“, kad juos paguostų savo Buvimu. Jis priims juos aplankančius, apšvies ir sustiprins, suartins juos savyje ir sujungs vienybėje.

Kristų mylinti siela nepaprastai jaučia jo tikro Buvimo būtinumą. Ji laiminga, būdama su juo, esančiu altoriaus namelyje, pasilikdama, lyg Magdalena, ilgas tylaus garbinimo valandas prie jo kojų. Tokiai sielai nereikia žodžių: ji klūpo tyloje, laiminga būdama kartu su juo, džiaugiasi paskendusi ir pagauta savo dieviškojo Mokytojo tikrojo buvimo. Jis yra čia: sielai užtenka to, ir ji netrokšta nieko daugiau. Turėdama jį, ji turi visa. Jo buvimas yra pilnuma ir visiškas pasitenkinimas.

Dviem būdais galima džiaugtis jo Buvimu. Pirma, siela dvasiškai yra susitelkusi savyje ir tokiu būdu nustoja turtingesnio gyvenimo. Ji paskendusi vien pati savyje, ir tik sau pačiai ieško paguodos. Kitu atveju, kaip narys, tikėjime susijungęs su Kristumi, ieško priemonių, kad intensyviau gyventų nario gyvenimą, jog tobuliau galėtų atsiduoti Kristui ir jo broliams.

2. Keitimasis ir bendravimas

„Visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo, yra mano“ (Jono 17, 10). Tie Jėzaus maldos žodžiai savo Tėvui gali būti laikomi jo kreipimusi į kiekvieną sielą malonės būvyje; ir tokioms sieloms jie įgauna pilną prasmę Šv. Eucharistijoje.

„Kas mano, yra tavo“... „Per savo Švč. Sakramentą aš duodu tau visa, ką aš turiu, kas priklauso man ir visa, kas Aš esu. Visa, ką aš turiu,: savo malonę, savo šviesą, savo jėgą, savo nuopelnus, savo šventumą, savo Kraują, savo Sielą. Visa, kas aš esu: aš, Sūnus, įeinu į tavo sielą kartu su Tėvu ir Šv. Dvasia, kad vis kaskart giliau kiekvienu savo Eucharistiniu apsilankymu tave labiau įvesčiau į mūsų dieviškąją Šeimą; Aš, Mistinio Kūno Galva, ateinu kasdien stipriau tave įjungti į savo Kūno gyvenimą.

„Mylėti, yra kartu džiaugtis bendra laime. Aš kviečiu tave dalytis kartu gėrybėmis, gyvenimu ir laime. Aš trokštu visa tai turėti kartu su tavim ir kiekvienu iš tavo brolių — su jumis visais, sudarančiais vieną šeimą. Nes jei aš kviečiu, kad tu gautum mano malonių, tai ne tam, kad tu naudotumeisi jomis savanaudiškai, bet, kad turėdamas jas, dalytumeisi su savo broliais.

„Mylėti—reiškia trokšti mylimajam laimės ir jo visiško tobulumo. Tos laimės ir tos tavo būties atbaigimo. Aš siekiu atsiduodamas tau ir tavo broliams ir taip pat padėdamas, kad jūs vieni kitiems atsi-duotumėte“.

Prieš tokius meilės turtus ir gausą siela tampa tarytum nieku. Ji jaučiasi, kad tik gali priimti išsiliejančias Kristaus dovanas ir joms plačiai atsiverti. „Viešpatie, kaip aš galiu išdrįsti tarti: ir visa, kas mano, yra tavo? Aš neturiu nieko daugiau, kaip skurdą ir savo nuodėmes. Visa, ką aš savyje galėčiau paaukoti tau, gauta iš tavęs. Net pati meilė, kuri mane verčia pilnai atsilyginti tau, tavo uždegta manyje. Nors žinau savo bejėgiškumą, vis dėlto aš nepaprastai trokštu įrodyti tau savo gerą valią ir meilę“.

Jėzus atsako: „Tik geros valios laukiu iš tavęs; aš prašau tik tavo meilės. Aš ieškau tavęs paties su visu tavo skurdu ir tavo bejėgiškumu, kadangi aš myliu tave už visa, ką aš tau galiu duoti ir iš tavęs padaryti. Tai yra būvis, kurį aš myliu, nes tai yra tas būvis, kuris tave daro mano Kūno nariu, kuriame galiu išvystyti savo sūnystės gyvenimą, tave galiu panaudoti savo veikimo įrankiu, kad mano meilė šviestų mano Tėvo garbei ir visų tavo brolių išganymui. Prie manęs tu nesiartini vienas; tu susijungęs su kitais mano Mistinio Kūno nariais, ir aš tave matau savo Bažnyčioje“.

Jėzau, mano Atpirkėjau, ar ne pasinėrimas savyje parbloškė mane dėl asmeninio bejėgiškumo? Aš tvirtas visa tavo galybe tavo Bažnyčios. Ir tai yra man gilios ramybės šaltinis. „O Viešpatie Jėzau Kristau, kuris tarei savo Apaštalams: Aš palieku jums ramybę, savo ramybę jums duodu; nežiūrėk mūsų nuodėmių, bet Bažnyčios tikėjimo, ir jai pagal savo valią teikis duoti ramybės bei ją suvienyti. Kuris, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius. Amen“ (Mišių kanono pirmoji malda prieš šv. Komuniją).

46. JO KŪNAS, JO KRAUJAS, JO SIELA

„... o duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas dėl
pasaulio gyvybės" — Jono 5, 52.

Šv. Eucharistija yra visų sakramentų centras. Nors Krikštas mus sujungia su Kristum, tačiau ne tiesiogiai, bet per švč. Sakramentą, kuris vienintelis pats savyje yra gyvenimo šaltinis, kadangi jis turi tą, kuris sako: „Aš esu gyvenimas“.

1. Šv. Eucharistijos tikslas

Švč. Sakramento tikslas yra mūsų sieloms leisti dalyvauti pačiame Jėzaus Kristaus gyvenime, kad mes taptume „antruoju Kristumi“. Bet kas yra Kristaus gyvenimas, kurį mums teikia Šv. Eucharistija? Gyvenimas jo dabar garbingos Žmogystės — gyvenimas Aukos, kuri buvo atnašauta ant Kalvarijos ir įžengė į Tėvo garbę. Bet tai ne viskas. Jėzus norėjo mus suvienyti ne vien savo šventa Žmogyste, bet per tą Žmogystę ir su savo dieviškuoju gyvenimu.

Jėzus yra pasakęs: „Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas, ir aš esu gyvas per Tėvą, taip ir tas, kurs mane valgo, bus gyvas per mane“ (Jono 6, 58). Tie žodžiai daug pasako. Turime gerai į juos įsigilinti. Jėzus nepateikia vien dviejų palyginimo terminų: iš vienos pusės, sūnų gyvą per Tėvą; iš kitos pusės, priimantį Komuniją gyvą per Jėzų. Du terminai sujungti į vieną per Jėzaus Kristaus Asmens vidinę jungtį. „Kas valgo“ Eucharistinį Kristų, gyvens per Kristų tą patį gyvenimą, kurį Kristus gyvena „per Tėvą“. Tas gyvenimas pilnybėje suteiktas Kristaus šventai Žmogystei, gyvenimas, kuris iš Tėvo eina Sūnui, Gyvenimas, kuris amžinai buvo Tėvo prieglobstyje, tikrasis dieviškojo Gyvenimo šaltinis, kurį Tėvas amžinai teikia savo Sūnui. Tai šį gyvenimą gauname Šv. Komunijoje: tikrą Sūnaus gyvenimą. Mes pašaukti dalyvauti Sūnaus gyvenime, kad jame ir per jį mes taptume irgi Tėvo sūnumis. Todėl Kristus nori, kad mes įsigilintume ir suprastume tą ryšį tarp Šv. Eucharistijos ir jo, kaip Sūnaus, amžino iš Tėvo Gimimo paslapties.

Bet tą sūnystės gyvenimą galima suprasti per Šv. Eucharistiją vien tik Mistiniame Kūne: pirma, kadangi Jėzus Kristus kaip Dievo Sūnus tapo Mistinio Kūno Galva; toliau, kadangi vien per viengimį Dievo Sūnų mes tampame Dievo vaikais; galiausiai, kadangi Šv. Eucharistija yra maistas, centras ir ryšys Mistinio Kūno. Todėl Kristus—Galva turi gyvenimą, kad jį suteiktų savo nariams ir glaudžiausiai vienytų save patį, Kūno Galvą, su nariais. Tai susivienijimas, kuris jo narius įgalina gyventi jo gyvenimą, ir kuris juos kartu įjungia į Mistinį Kūną per gyvenimą, kuris eina iš jo.

2. Priemonės

Priemonės, kuriomis Šv. Eucharistija atlieka tą gyvybę teikiantį veikimą sieloje, yra ne kas kita, kaip susivienijmas tarp šv. Komuniją priimančio sielos ir Jėzaus Kristaus: dvasinis ryšys per sakramentinį susivienijimą.

Gerai apsvarstykime to gražaus žodžio reikšmę: Komunija -Bendravimas.

Priimti Komuniją pirmiausia reiškia dalyvauti Jėzaus Kristaus Kūne ir Kraujuje — jo švč. Kūne, paaukotame dėl pasaulio išganymo; bet tai kartu reiškia ir dalyvavimą jo Mistiniame Kūne, jo Bažnyčios gyvenime, Pilnutiniame Kristuje.

Priimti Komuniją toliau reiškia dalyvavimą dieviškosios Aukos Sieloje ir pačioje Širdyje, ir todėl tos Sielos nuotaikose ir jausmuose, kurie pripildė Jėzaus Širdį, jo meilės gyvenime, kada jis atnašavo Aukščiausią Auką pasaulio išganymui; tie jausmai ir nusiteikimai vis tebėra jo, kada jis ateina ir leidžia mums dalyvauti, priėmus Komuniją, jo Eucharistijos paslaptyje.

Galiausiai priimti Komuniją reiškia dalyvauti pašvenčiamajame ir permainomajame veiksme, kurį mumyse atlieka Kristaus šventoji Žmogystė tą laimingą akimirką, kai mes jį, priėmę šv. Komunijoje, turime savo sielose. Ne mes pašventiname save, bet Kristaus švč. Žmogystė pašventina mus. Tos po Komunijos palaimintos akimirkos todėl nėra laikas baimės, gausių žodžių, atkalbėjimo daug maldų, mažų intencijų; tai akimirkos, kad mes vienytumėmės savo sielos dieviškojo Svečio pašvenčiamajame veikime. Tikėjimu mes tiesiogiai turime susijungti su jo Dievyste ir Žmogyste. Nuo visų kliūčių laisva valia mes turime leistis apimami jo meilės taip, kad jis turėtų pilną teisę veikti mumyse ir mus įvesti į savo Sielos paslaptis.

3. Būdas

Būdas, kuriuo šv. Eucharistija tampa mūsų sielų esminiu maistu, yra permainomasis veikimas per supanašėjimą, kad Komuniją priimančiojo siela palaipsniui yra pakeičiama į Jėzaus iki to, kad visa, kas joje yra — mintys, troškimai, siekimai, nuotaikos — linksta supanašėti į Kristaus mintis, troškimus, siekimus ir nuotaikas.

Čia iš tikrųjų yra paslaptingas asimiliacijos dėsnio pritaikymas, pagal kurį stipresnis, energingesnis ir gyvybingesnis užviešpatauja silpnesnį. Ugnis sunaikina malkas ir pakeičia krosnin įmestą metalą. Taip ir su šv. Eucharistijos ugnimi: šiame sakramente ne Viešpats apsivelka mūsų silpnybėmis, bet mes jam atnešame tas silpnybes, kurios, tarytum dulkės, kurias mes sumetam į jo švč. Širdies žaizdą, kad jos būtų sunaikintos jo meilės liepsnos. Ne mes Kristų pakeičiame į savo esmę, bet patys tampame jo tobulybių ir dorybių dalyviais. Tai jis, Galva, savo narius pakeičia į save, sužadina juose gyvybę, sujungia juos savo meile. Jame, „Kristuje“, jie gali mylėti vieni kitus.

Jei mes norime pasiduoti tam supanašėjimo dėsniui, turime kaskart labiau užmiršti patys save. Turime nesistengti nesąmoningu savanaudiškumu ir tos meilės paslapties tikru nesupratimu siaurinti Kristų mūsų pačių ribose, mūsų asmeniniame gyvenime, vien savo siekimuose. Priešingai, kaip tik ta meilės paslaptis turi mums padėti giliau įeiti į Kristaus gyvenimą, kad mes kartu su juo dalyvautume

jo Išganymo Misijoje ir galėtume ragauti atpirkimo vaisių, bei kartu su juo per Šv. Dvasią būtume vedami prie Tėvo.

Dieve, kurs nuostabiame Sakramente palikai mums savo kančios atminimą, duok, meldžiame, kad šventąsias tavo Kūno ir Kraujo paslaptis taip garbintume, jog nuolatos jaustume savyje tavo atpirkimo vaisių. Kurs gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen. (Tantum ergo malda),

47. SŪNAUS GYVENIMAS

„O kas Jį priėmė, tiems Jis davė galios būti Dievo
vaikais, būtent, tiems, kurie tiki į Jo vardą" — Jono 1, 12.

Posakis: Dievo vaikas labai gerai išreiškia mūsų priklausomybę nuo dangiškojo Tėvo, kurio akyse mes esame mažučiukai. Titulas įsūnytas Dievo vaikas labai pabrėžia krikščionio subrendimą, kadangi jis pažymi prakilnią tikrovę — mūsų dalyvavimą Kristaus Sūnystėje, Tėvo viengimyje Sūnuje.

1. Mūsų įsūnijimas

Būti sūnumi — reiškia būti susivienijusiam su Sūnumi, ne tiesiai su Amžinuoju žodžiu. Tiesiogiai neįmanoma, nes tėra tik vienas dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susivienijimas Kristaus asmenyje, kuris yra neperduodamas, bet Kristaus žmogiškojoje prigimtyje ir per tą prigimtį visame Kristaus Asmenyje. Taip iš Įsikūnijusio Žodžio mes gauname ne savo natūralų gimimą, bet sūnystės gimimą malonėje ir savo antgamtinį veikimą.

Todėl nepaprastai glaudūs ir neperskiriami ryšiai jungia krikščionių sūnyste su Kristaus Mistiniu Kūnu. Jie yra sūnūs, nes jie yra nariai. Jie yra „visi sūnūs Sūnuje“ (Tėvas Mersh, Filii in Fillio — La Nouvelle Revue thėologique, 1936) ir be to, juo labiau jie yra Sūnaus nariai, juo labiau jie yra sūnūs jame.

Todėl būti sūnumis reiškia savyje turėti Sūnaus gyvenimą, kad dalyvautume jame. Kad savyje turėtume Sūnaus gyvenimą, tą gyvenimą turime gauti per Krikštą, kuris mus įjungia į Kristų, ir per tikėjimą, kuris mūsų sielas atveria Kristaus gyvenimo malonei. „Jis davė galios būti Dievo vaikais“ visiems, kurie jį priėmė per tikėjimą.

Galiausiai būti sūnumis reiškia Sūnaus gyvenimu sekti, jį atgaminti ir tęsti, kad Kristus mumyse galėtų gyventi savo gyvenimą per vis didesnį supanašėjimą į jo dievišką Sūnystę. Kad aiškiau suprastume, kaip giliai mūsų sūnystė pasinėrusi Kristuje, mes į dalyką turime žvelgti ne žemišku, bet dangišku požiūriu. Savo paskutinėje maldoje į savo Tėvą mūsų Viešpats kviečia mus įsigilinti į jo amžiną Sūnystę, kad jame mes turėtume pavyzdį ir šaltinį mūsų sūniško gyvenimo. Tuo pačiu metu Dieviškasis Mokytojas aiškiai atskleidė Mistinio Kūno prasmę. „Kad jie būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje“ (Jono 17, 11, 21).

Šv. Tomas, ištikimas Šv. Rašto ir Tradicijos perdavėjas, įrodinėja, kad čia yra panašumo tarp amžino žodžio Sūnystės ir mūsų pačių įsūnystės; tam tikras natūraliame Sūnuje dalyvavimas ir supanašėjimas1).

1) įsūniai formuojami pagal tikrą Sūnų" (III, q. 39, a, 8, ad 3). „įsūnijimas yra tam tikras panašumas dalyvavime žodžio Sūnystėje" (III, 2, 3, a. 5, ad 2). „įsūnijimo veiksmu sielai suteikiamas natūralios sūnystės panašumas" (III, q. 45, a. 4). „Mes tapome Dievo vaikais per natūralaus Sūnaus panašumą, kaip pasakyta Rom„ VIII, 29) Gent., IV, 24, 1).

2. Kaip Kristaus Sūnystė skiriasi nuo mūsą

Žinoma, kad yra begalinis skirtumas tarp mūsų įsūnystės ir Kristaus amžinos Sūnystės.

Pirmiausia, Žodis yra Dievo Sūnus iš prigimties. Jis iš Tėvo gauna dievišką prigimtį pagal teisę ir visoje pilnybėje per būtiną gimdymą dėl begalinės dieviškosios prigimties tobulybės ir dėl begalinės Tėvo meilės, kuris norėjo leisti dalyvauti savo visiškame tobulume. O mes esame Dievo vaikai įsūnijimu, jo gailestingumo malone: „Nes jis savo valia... pagimdė mus“ (Jok. 1, 18). Mes tapome sūnumis, bet be natūralios sūnystės teisės.

Galiausiai, žvelgiant iš vienybės taško, Šv. Dvasia vienija Sūnų su Tėvu Švč. Trejybėje. Šv. Dvasia yra tarp Tėvo ir Sūnaus tarpusavės meilės vaisius ir jų vienybės atbaigimas. Ji dalyvauja, kad Žodžio natūrali sūnystė būtų suteikta Kristaus Žmogystei. O mes gi esame per Šv. Dvasią sujungti su Tėvu Sūnuje. Ketvirtame šimtmetyje tą didelį skirtumą tarp natūralios Sūnystės ir įsūnystės aiškiai išreiškė šv. Atanazas: „Per Šv. Dvasios malonę mes esame Dievuje ir jis mumyse... Todėl mes nesame Tėvuje tuo pačiu būdu, kaip Sūnus yra Tėve; Šv. Dvasiai nereikia įsikišti, kad Sūnus būtų Tėve, ir jis negauna Šv. Dvasios. Labiau jis pats kitiems teikia Šv. Dvasią. Ir ne Šv. Dvasia vienija Sūnų su Tėvu, bet Šv. Dvasia gaunama per Sūnų. Pats Sūnus yra Tėve, kaip Tėvo Žodis ir Tėvo Garbė; be Šv. Dvasios mes esame svetimi Dievui ir toli nuo jo. Per Šv. Dvasios tarpininkavimą mes esame susijungę su Dievybe tokiu būdu, kad Tėvuje buvimas nėra mūsų pačių teisė, bet eina iš Šv. Dvasios, kuri yra mumyse (Šv. Atanazas [Buoyer: „L’incarnation et Eglise corps du Christ dans la théologie de St. Athanase, p. 116]).

3. Panašumai

Žodžio amžina Sūnystė yra pirmavaizdis ir pavyzdinė priežastis mūsų sūnystės. Kaip šiuo atveju galima išdrįsti kalbėti apie panašumą? Jėzaus žodžiai nušviečia dalyką: tai Sūnaus ir Tėvo vienybė, kurią turėtų atgaminti ir pasekti mūsų įsūnystė.

Vienybė Sūnaus su Tėvu yra prigimties vienybė Dievo Prigimtyje. O mes turime siekti malonės ir meilės vienybės su Tėvu, bet Sūnuje ir per Šv. Dvasią. Kaip pagal prigimtį Sūnus yra viena su Tėvu, taip ir mes turime Sūnuje kartu su juo tapti sūnumis ir per malonę siekti vienybės su Tėvu Šv. Dvasioje. Mūsų sielos yra apakintos tų didžių perspektyvų šio prakilnaus pašaukimo: jos nedrįsta tikėti, kad visa tai yra tikrenybė. Metėme žvilgsnį į didelę vienybės ir meilės paslaptį, kai Kristus mums tarė: „Aš ir Tėvas esame Viena“. Ir Kristaus žmogystės pagrindinis santykis su Tėvu jo žemiško gyvenimo metu, jo sūniškas atsidavimas, jo dosnus savęs išsižadėjimas, jo visiškas pasiaukojimas Tėvui — mums atidengė tikrą Sūnų vienybėje su Tėvu. Ir štai, mūsų sielos yra kviečiamos įsigilinti į šią paslaptį, kaip mūsų pačių gyvenimo idealą; dar daugiau, kaip tik toje paslaptyje mūsų įsūnystė leidžia dalyvauti mums!

Tirdamas prasmę, kuria mūsų įsūnystė savotiškai panaši į žodžio Sūnystę, šv. Tomas rašo: „Kūrinys sukurtas Dievo žodžio panašumu, pagal žodžio su Tėvu tikros vienybės pavyzdį (II, q. 23, a. 3).

Kristus, mus įsigijęs per Krikštą, susivienija su mumis, kad galėtume dalyvauti jo malonės gyvenime ir visose jo dovanose, kurias jis nori duoti mums, jo asmeninėse savybėse, jo Sūnystėje, ir jis mus padaro panašius į save pagal savo paties amžiną Sūnystę. Susijungę su jo amžina Sūnyste jame, mes todėl esame vienybėje su Tėvu per Šv. Dvasią. Jėzuje, su kuriuo mes susijungę, jo Tėvas tampa mūsų Tėvu, kadangi mes esame nariai to, kuris yra Tėvo Sūnus.

Jėzau, garbingasis Tėvo Sūnau, dėkojame tau už neapsakomą visų asmeninių tavo turtų dovaną, suteiktą mūsų sieloms. Taip pat dėkojame tau, kad savo gailestingumo malone panorai visus savo Mistinio Kūno narius patraukti į savo sūniškos meilės užsidegimą Dievui, savo Tėvui. Ateik pas mus, kad tavyje mes būtume viena tarp savęs tavo Bažnyčios prieglobstyje, tavo Dvasios Sūnystės vienybėje; ateik ir gyvenk mumyse savo Sūnaus gyvenimą Tėvo garbei ir sielų Išganymui. kad tavyje mes visi sudarytume KristųPilnutinį Kristų.

48. ŠVČ. TREJYBĖS GYVENIMAS

„Ir mano Tėvas ji mylės; mes pas jį ateisime ir
padarysime pas jį savo buveinę“ — Jono 14, 23.

Per Krikštą tapęs Sūnaus nariu, tuo pačiu metu dėl susivienijimo su Jėzum pakrikštytasis įsisavinamas Švč. Trejybės. Jis įeina į Dievo Šeimą ir dalyvauja joje.

1. Tikras buvimas

Tą pačią akimirką, kai ant krikštijamojo kaktos užpilamas vanduo ir ištariami sakramento žodžiai, mūsų Viešpaties pažadas yra raidiškai išsipildęs.

Mes ateisime pas jį. Tai Švč. Trejybės naujas Buvimas — naujas ne iš nesikeičiančio Dievo pusės, bet kadangi gali susikurti nauji santykiai tarp sielos ir intymaus Dievo gyvenimo: trijų dieviškųjų Asmenų Buvimo.

Mano Tėvas jį mylės. Tas buvimas nėra šaltas, abstraktus, bespalvis, bet meilės buvimas kartu. Iškart tuo pačiu veiksmu 3 dieviškieji Asmenys myli atgimusią sielą meilės Dvasia, Šv. Dvasia.

Mes pasiliksime su juo. Tas buvimas nėra praeinąs arba besikaitaliojąs, bet pastovus ir nuolatinis, iki pati siela pasiliks reikiamose sąlygose, vertose dieviškojo Svečio.

Kai tikėjimo šviesoje siela pradeda pažinti tą Dievo dovaną, visi jos santykiai su Švč. Trejybe atsiduria to pažinimo šviesoje. Todėl, kad rastų Dievą, sielai neužtenka jo ieškoti išorėj ir toli nuo savęs pačios, gamtoje, kuri nuolatos kalba apie savo Kūrėją, bet ji turi susitelkti savo pačios gelmėse, kad Dievą rastų gyvenantį savyje. Būti garbingai pakviestam santykiauti su Dievu ir jį intymiai pažinti, galėti savo sielos slaptose gelmėse priartėti prie to, kuris savo aukščiausia Didybe valdo visatos begalybę, galėti jį pagarbinti, į jį melstis, jam dėkoti šventovėje, kurioje jis sau išsirinko buveinę; žinoti, kad esi apsuptas ir perimtas begalinės meilės, galėti savo sielai leisti šildytis jo neužgesinamos meilės ugnimi, kada tik patinka, — tai nuostabios privilegijos (malonės), kuriomis gali džiaugtis pakrikštytas asmuo.

2. Įsijungimas į dieviškąją šeimą

Trijų dieviškųjų Asmenų Buvimas ir pasilikimas tai pirmas Švč. Trejybės dovanos būdas sielai. Antras būdas, glaudžiai susijęs su pirmuoju: susivienijimas su Švč. Trejybe, dalyvaujant trijų Dieviškųjų Asmenų gyvenime. Buvimas ir pasilikimas kaip tik egzistuoja dėl tos vienybės. „Kad jie visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena“ (Jono 17, 21).

Tie Kristaus žodžiai sielą saugo nuo suklydimo, kuris jai gresia šiame dvasinio gyvenimo būvyje:

a. Iliuzija, kad siela apimanti Dievą savyje. Čia vaizduotė visai gali suklaidinti mus. Vaizduotis, kad mūsų siela apima Švč. Trejybę savyje, lyg altoriaus namelyje, tai reiškia tvirtinti, kad Begalybė gali būti apribota, tai juk sąvokų prieštaravimas. Tai būtų Dievo idėjos susiaurinimas iki mūsų vaizduotės ribų. Kaip neišmintinga būtų prileisti, kad siela Begalybę gali varžyti savo individualybe! Tikrovė visai priešinga: tai Dievas apima sielą... „Jame mes gyvenam, judame ir esame“ (Apd. 17, 28). Atsivėrusi Begalybei, siela energingai gali kilti prie jos, kad pagarbintų dieviškąją Transcendenciją — jos iškilimą virš visko. Žvelgiant iš sielos pusės, malonė galiausiai veda prie Dievo, koks jis yra savyje — prie kiekvieno ir visų trijų dieviškųjų Asmenų.

b.    Antra sielos iliuzija yra vaizdavimasis, kad ji pati yra galutinis tikslas, lyg ateinąs dieviškasis Asmuo pasiektų savo pilną tikslą vien joje apsigyvenę. Čia vėl priešinga yra dieviškai tvarkai, nes tik Dievas vienas yra tikslas, aukščiausias Tikslas (Finis Ultimus). Jei Tėvas ateina pats savaime ir Sūnus bei Šv. Dvasia siunčiami į sielą, tai tam, kad paimtų sielą, pritrauktų ją prie savęs, įsūnytų, — kitais žodžiais, kad įvestų į Švč. Trejybės gyvenimą ir į dieviškąją Šeimą.

c.    Tuo pačiu metu siela pamato, kad jos sudievinimas neįvyksta atstu nuo Dievo, atskirai nuo Švč. Trejybės draugystės, tai yra, ad extralauke; bet atliekama iš vidaus, įvedant į dieviškosios Šeimos prieglobstį. „Mumyse“. Dievas, mus sutverdamas, norėjo mus pritraukti prie savęs, mus sujungti su savim savo Švč. Trejybės bendravime.

Bet čia vėl negalima galvoti, kad visa tai liečia tik paskirą sielą. Kristaus mintimi, jo Mistinis Kūnas nuolatos liečiamas. „Kad jie visi būtų viena... mumyse“, — buvo jo malda. Kad būtų viena, tikriausiai didžiajam susijungime Danguje; bet šiuos Kristaus žodžius seka kiti, kurie aiškiai rodo, kad įsijungimas į dieviškosios Šeimos gyvenimą neatidedamas vėliau, bet jau pradedamas čia žemėje. Nes Kristus priduria: „kad ir jie būtų mumyse viena, kad pasaulis įtikėtų...“ (Jono 17, 21). Krikščionybės vieningumo reginys atvers pasaulį, bet tas vieningumas pagrįstas Tėvo ir Sūnaus vienybės pavyzdžiu Švč. Trejybėje... „Kad jie visi būtų viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje...“ kad ta vienybė remtųsi dalyvavimu dieviškosios Šeimos vienybėje... „kad ir jie būtų mumyse viena“. Čia yra visa Bažnyčios paslaptis.

Švč. Trejybe, duok, kad mes apšviesti tavo Buvimo maldoje, pajustume laimę gyventi su tavim vienoje šeimoje. Padėk mums tai suprasti mūsų kasdieniniuose darbuose ir atliekant savo luomo pareigas, kad mūsų svarbiausias uždavinys yra gyventi su tavo dieviška Šeima; kad kiekvieną akimirką mes būtume pasirengę santykiauti su savo artimu ta broliška meile, kurią Šv. Dvasia teikia mūsų sieloms, ir kuri yra ne kas kita, kaip šeimos dvasios žydėjimas.

49. JO TĖVAS

„Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą — Jono 20, 17.

Kai mes ieškome Dievo ir trokštame su juo susivienyti, susiduriame su dieviškąja prigimtimi. Tačiau ta dieviškoji prigimtis egzistuoja tik dieviškuosiuose Asmenyse; ir už tos užtvaros yra Dievo begalinio gyvenimo paslaptis, Gyvenimas Švč. Trejybės. Ten Tėvas gyvena neprieinamoje jo vargšams kūriniams šviesoje, kad nė vienas pats negali prisiartinti prie jo. Bet atėjo Sūnus, ir visa pasikeitė.

1. Per Jėzų prieiname prie Tėvo

Be Kristaus apreiškimo, kuris yra vienas iš trijų Asmenų, mes niekada nebūtume žinoję apie Tėvą nė du kitus Švč. Trejybės Asmenis.

Be Išganymo mes niekada nebūtume galėję įeiti į santykį su kiekvienu iš Švč. Trejybės Asmenų. Mes būtume pasilikę dieviškosios Šeimos išorėj. Žinoma, kad iš Jėzaus mokslo mes būtume galėję žinoti, kad Dievas yra vienas trijuose Asmenyse; bet ta didi paslaptis mums būtų pasilikusi šalta bei abstrakti ir netapusi gyva asmenine tikrove mūsų gyvenime. Per tikėjimą mes būtume galėję ją turėti, kaip prakilnią tiesą, tačiau ta Tiesa nebūtų mums tapusi Gyvenimu.

Ir tai yra kaip tik tai, ko Jėzus norėjo: atnešti mums gyvenimą, mums patiems dalyvaujant tame, kas yra Gyvenimas, ir kad jame mes taptume dalyviai paties dieviškojo gyvenimo, gyvenimo, trijų dieviškųjų Asmenų, turėdami visus ir kiekvieną iš jų.

Taip, mes turime Jėzaus Tėvą. Per Kristų ir Kristuje „mes turime priėjimą prie Tėvo“ (Efez. 2, 18). Per tikėjimą mes žinome, kas yra Tėvas pats savyje Švč. Trejybėje: amžinai trykštąs dieviško gyvenimo šaltinis. Mes galime jį mylėti ir garbinti kaip Tėvą, Švč. Trejybės Šaltinį, kaip Jėzaus Tėvą. Kildami prie jo, savo ribotu protu mes labiau įžvelgiame dieviškosios Šeimos gyvenimo paslaptį. Mes galime pasilikti ryšyje su juo, kuris yra visos Trejybės gyvenimo pradžia. Mes kviečiame džiaugtis jo Asmeniu, būti laimingi jo begalinėje Meilėje, kuri jį sieja su Sūnumi ir verčia Sūnų atsiduoti Tėvui. Mes esame kviečiami duoti Tėvui garbę per jo Sūnų jo Tėvystės paslaptyje. Džiaugdamiesi turėdami Tėvą, jokiu būdu mes nesieksime jo atskirti nuo kitų dieviškųjų Asmenų, nes toks atskyrimas visai neįmanomas. Priešingai, kadangi jis yra Tėvas, kurį mes pažįstame ir mylime, jis pats ves mus pažinti ir mylėti kitus du Asmenis, kurių Šaltinis yra jis: Šaltinis savo Sūnaus ir kartu Šaltinis su savo Sūnumi Šv. Dvasios.

Pažinti Tėvą — reiškia pažinti Sūnų. Jėzus yra pasakęs: „Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas, kurs yra mane siuntęs, jo nepatrauks“ (Jono 6, 44). Kad Trejybės paslaptis mums taptų Šviesa ir Gyvenimu, dažnai ir ilgai turime mąstyti Pirmojo Asmens Tėvystės paslaptį.

2. Kristuje ir su Kristumi mes galime turėti ir mylėti Tėvą kaip savo Tėvą

Ne patys per save ir iš savęs mes turime Tėvą, o su Jėzumi, Jėzuje ir per jo Šv. Dvasią. Jėzus mums duoda Tėvą, kad mes su juo kartu turėtume tą begalinį Gėrį. Kristus nori, kad mes dalyvautume pačiame susivienijime su jo Tėvu, ir ne vien sukurtose savybėse, kurios puošia jo šventąją Žmogystę. Jis mus sujungia su savo dieviška Sūnyste. Iš vienos pusės, jame, Sūnuje, mes gauname gyvenimą, kuris Tėvo jam duotas pilnybėje; iš kitos pusės, jis mus kelia Sūnaus meilės pagavime į visišką išsilaisvinimą, kuris jį neša prie Tėvo.

Be abejonės, niekas labiau nejaudina ir nėra verta didesnio mūsų meilės dėkingumo bei kilnumo, kaip ta neišreiškiama Tėvo dovana, kuri mums suteikiama per Kristų ir kurioje mes dalyvaujame Jo vienybėje su jo Tėvu. Atrodo, kad Jėzus mums taria: „Su jumis pasidalyti savo gyvenimu aš labiau nebegalėjau. Aš negalėjau jums geriau įrodyti savo meilės, kaip duodamas savo Tėvą, kad jūs su Juo būtumėte viena per mano Dvasią. Aš nenorėjau pats vienas džiaugtis Tėvo Buvimu ir begaline Meile. Mes visi kartu džiaugsimės juo. Kartu mes mylėsime Tėvą ir pasiliksime susivieniję su juo, priklausydami jam. Mes jį turėsime kartu“. Taip šeimos bendrumas, kurį atėjo įkurti dieviškasis Atpirkėjas, yra įsteigtas nepajudinamo tikėjimo vienybėje: kiekvienas sūnus tame pačiame Sūnuje, kadangi visi turi tą patį Tėvą.

Tikrai čia mes turime dvejopo paveldėjimo tobulybę, paveldėjimą kartu su Sūnumi, kuriame yra mūsų Išganymas. Turėti kartu su juo, turėti bendrai, abu kartu turėti tą patį gyvenimą, tuos pačius turtus, kartu džiaugtis bendru lobynu, toks yra viešpataująs draugystės ir meilės dėsnis, per kurį du asmenys suartėja, susivienija ir susilieja taip, lyg nebebūtų du, bet vienas.

Tą dėsnį Jėzus apibūdino mums visiems, savo Mistinio Kūno nariams. Jis norėjo, kad visa, kas jo, būtų mūsų, taip, kad kas gera yra mumyse, atsilyginant būtų duodama jam ir būtų jo. Pagal prigimties teisę Tėvas yra jo ir tik jo vieno. Bet Jis mums davė Tėvą, kad per Atpirkimo malonę mes irgi taptume Sūnaus nariais ir galėtume mylėti jo Tėvą kartu su juo kaip savo Tėvą.

Tėve, kurs gyveni neprieinamoje Šviesoje, begalinės Didybės Tėve, prie kurio drįsta artintis tiek daug krikščionių tik su baime ir drebėdami, tu esi mūsų, tu priklausai mums. Tą laimę mes jaučiame su Jėzumi. Kiek mes esame susivieniję su juo, ir savo gyvenimu jo nariai, tiek Jėzus mums apreiškia, kas tu esi ir kiek tu pamilai mus, kad mums davei net savo Sūnų. Todėl begalinis ir nesulaikomas dėkingumo himnas tekyla iš mūsų širdžių tau, Tėve, visų dovanų Davėjau Aukščiausioje Dovanoje, savo Švč. Sūnuje. Mūsų sielos netrokšta nieko daugiau, kaip tik panašiai, kaip tavo Sūnus, būti nuolatinė auka tavo Asmeniui pagarbinti per Šv. Dvasią.

50. JO ŠVENTOJI DVASIA

„Jei aš neisiu, Ramintojas neateis pas jus, o jeigu
aš ateisiu, aš ji jums atsiusiu. . . Jis ims iš to,
kas mano,, ir paskelbs jums“ — Jono XVI, 7, 14.

Atsiųsdamas savo Šventąją Dvasią, Jėzus mums davė nepalyginamą dovaną. Jis savo Ramintoją nesiuntė tik kartą iškilmingą Sekminių, mūsų Krikšto ir Sutvirtinimo dieną. Mistinio Kūno nariui gyvenimas yra nuolatinės Sekminės.

1. Kodėl Jėzus gali sakyti, kad Šventoji Dvasia yra jo Dvasia?

Pirmiausia, kadangi Jėzus kaip Dieviškasis Žodis kartu su Tėvu yra Šaltinis Šventosios Dvasios, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus tarpusavės meilės.

Toliau, kadangi Jėzus, kaip žmogus, buvo pilnas Šv. Dvasios. Jo šventoji Žmogystė buvo perimta Dvasios pilnybės: visuose savo užsimojimuose ir veiksmuose, kad ir mažiausiuose, savo apaštališkos tarnybos metu Kristus buvo vedamas Šv. Dvasios.

Galiausiai, kadangi, kaip Galva, mūsų Viešpats vadovauja savo Mistiniam Kūnui per Šv. Dvasią. Organizuoti mūsų išganymo darbą yra pavesta Kristui - Galvai, kad visus žmones kartu vestų į jų gyvenimo tikrąjį tikslą — susivienijimą su Dievu.

Dabar Jėzus visą tą darbą atlieka per Šv. Dvasią. Jis siunčia Šv. Dvasią ir teikia Šv. Dvasios malones ir dovanas savo viso Mistinio Kūno gyvybei. Jis yra tų dovanų ir malonių lobynas. Jis bendrauja ir dalija Dvasios turtus kiekvienam nariui ir visai Bažnyčiai.

2. Šv. Dvasiabendras turtas

Tėvas ir Sūnus siunčia Šv. Dvasią į sielą, kad siela galėtų džiaugtis ja. Siela gėrisi ja, kuo ji yra pati savyje — Meilės Ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus. Ji ateina valdyti sielos, kad ją įvestų į Šviesos ir Meilės gyvenimą, kuris yra Švč. Trejybės gyvenimas.

Siela gėrisi Šventąja Dvasia dėl visos šviesos, kurią ji išlieja ant jos. Siela iš jo Dvasios laukia tos šviesos, kad ji būtų vedama visuose savo keliuose, jog visada galėtų žengti teisumo taku ir labiau paskęstų Dievo Šviesoje.

Sielai patinka Šv. Dvasia dėl visos meilės, kurią ji uždega sieloje ir kuri jai leidžia dalyvauti pačioje Dievo meilėje, kuria jis myli save ir žmoniją.

Bet labiausiai sielą pripildo ramybė ir džiaugsmas, kad Šventoji Dvasia yra Jėzaus dvasia, kad ji tą Dvasią turi kartu su Jėzumi ir su kitais jo Mistinio Kūno nariais.

Su Jėzumi! Supraskime šį posakį teisingai. Jis reiškia, kad Jėzus ir siela Šv. Dvasią turi kartu, bet begaliniu skirtumu, kuris yra tarp turėjimo, kuris duoda, ir turėjimo, kuris gauna; tarp Asmens, kuris turi pagal teisę, ir asmens, kuris turi kaip malonę. Tiksliau būtų sakyti, kad krikščionis, kuris yra ištikimas ir paklusnus Šv. Dvasios veikimui, yra apimtas Jėzaus Dvasios. Tai yra tas Dvasios užviešpatavimas, kuriuo mes gėrimės Šventųjų sielose, taip, kaip mes žavimės Evangelijoje Žmogaus - Dievo veiksmuose ir užsimojimuose. „Tuomet Jėzus buvo vedamas Dvasios...“ (Mato 4, 1).

Bet visai teisingai galima sakyti, kad tai ta pati Dvasia, kuri yra Jėzuje ir jo Mistinio Kūno nariuose. Jie gyvena tą patį gyvenimą, kaip ir jų Galva. Suteikdamas savo Dvasią, Jėzus nepadalija, ką jis turi pilnybėje: jis sielai leidžia dalyvauti visame Aukščiausiame Gėryje.

Sakėme, kad siela Šventąją Dvasią turi kartu su kitais Mistinio Kūno nariais. Kaip tik tai virš visų rasių ir tautų skirtumų, nežiūrint visos erdvės ir viso laiko, sudaro gilų Mistinio Kūno vieningumą. Krikščionis, intensyviai tikįs Šv. Dvasią, įsigilina į šv. Povilo laikus, šv. Augustino Išpažinimus, kiekvieno šimtmečio Šventųjų dvasinę istoriją, įsitikina, kad tai yra tas pat pergyvenimas, kurį jis mato Kristaus sekėjuose, tik skirtingo laipsnio juose spinduliuojančio šventumo; tai tas pat pergyvenimas, kurį jis pastebi savo paties sieloje. Kaip tamsiausioje pagonybėje misininkai džiaugėsi krikštydami karštus atsivertėlius, tai tas pat ramybės, gėrio, meilės, nusižeminimo ir aukos dvasios veiksmas, kurį jie pastebi tose sielose. Apaštalas nurodė gilią to paslaptingo reiškinio priežastį: malonių... patarnavimų... veikimų įvairume (1 Kor. 12, 4-6) yra ta pati Dvasia. Kristaus Dvasia, kuri Kūno nariams teikia tą patį Galvos gyvenimą. Jiems duodama Dvasia, kad jie būtų susijungę su kitais nariais, jog kartu su jais sudarytų šventovę, kurioje Dievas sau išsirenka buveinę: „Viešpatyje ir jūs esate drauge statomi, kad būtumėte Dievo buveinė Dvasioje“ (Efez. 2, 22), — tai yra Krikščionių Bendruomenė.

Jėzau, padidink mūsų tikėjimą savo dieviškosios Dvasios Buvimu ir veikimu mūsų ir mūsų brolių sielų gelmėse. „Siųsk Savo Dvasią, ir ji atnaujins žemės veidą“. Suteik savo Mistinio Kūno nariams gyvą sąmonę jėgos, kuria jie gali pakeisti pasaulį, jei jie tikrai tiki juose gyvenančios tavo dieviškosios Dvasios pakeičiančią galybę.

51. JO MOTINA

,,Štai tavo motina" — Jono 19, 27.

Dieviškasis Atpirkėjas ne tik atstatė galimumą intymių santykių su Dievu, bet dar juos norėjo padaryti lengvus, malonius ir patrauk-lius, paversdamas juos šeimos santykiais. Jis mums davė savo Tėvą; bet jis turėjo dar suteikti kitą dovaną — dovaną taip artimą ir brangią mūsų širdims — savo Motiną. Ant dieviškosios Šeimos slenksčio, į kurią įvedė savo Kūno narius, jis norėjo, kad juos pasitiktų jo paties Motinos švelnumas.

Pirmasis tarpsnis: Marijos dvasinės motinystės pradžia ir pagrindas

Ryšys su įsikūnijimo paslaptimi yra Marijos motinystės pradžia ir pagrindas. Tos motinystės šaltinis yra jos kilniame ir visiškame FiatTesie, kuriuo ji atsakė Apreiškimo Angelui, atėjusiam atsiklausti, ar ji sutiks su Dievo noru tapti jo Sūnaus Motina. Dievo plane pasaulio išganymas priklausė nuo Marijos apsisprendimo tą akimirką. Jos dalyvavimas išganymo Įsikūnijime buvo ne vien netiesioginis: ji ne tik sutiko, bet ir norėjo. TesieFiat. Ji to norėjo, aiškiai suprasdama dalyką ir pasiuntinybės prasmę, kuri buvo patikėta jai. Ji ilgai mąstė Raštus ir jai suteiktų ypatingų malonių šviesoje giliai įžvelgė Pranašystes. Jos buvo atsiklausiama ne vien, kad ji padėtų ir pagimdytų Žmogų - Dievą, kuris būtų žmogus tarp žmonių, nors ir visų žmonių didžiausias, bet kad ji taptų žmonijos Atpirkėjo Motina, Išganytojo Motina. Ji suprato, kad tas Sūnus duotas jai mūsų, visų žmonių giminės, Atpirkimui.

Ar ji tą apsisprendimo akimirką regėjo visus mus individualiai? Taip galvoti neturime pagrindo. Bet kam gaišti spėliojant? Daug tikriau, kad tą didžiąją akimirką žmonių giminė Marijai tapo viena; ji regėjo visus žmones kartu naujoje Dievo Tautoje, susitaikiusioje su Aukščiausiu per Naująją Sandorą, išganytą vienybėje su tuo, kuris bus jos Sūnus. Su tuo planu Marija sutiko ne sumišusi, bijodama, kaip vaizduoja didieji menininkai, norėdami išreikšti jos nusižeminimą. Ji visiškai atsidavė valios ir meilės aktu, kuris yra jos Motinystės esmė ir pilnutinė jos asmenybės išraiška. Ji norėjo būti mūsų Motina, tapdama Išganytojo Motina.

Antras tarpsnis: paskelbimas ant Kalvarijos Kalno. Marija paskirta būti mūsų Molina

„Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina...“ (Jono 19, 25). Ji vienijosi su savo Sūnaus auka, dalyvaudama toje meilės atnašoje, — visiškame Kristaus gyvybės atidavime, kad išganytų pasaulį. Tos sąjungos apimtis nebuvo privatus santykis tarp sūnaus ir motinos. Ant Kryžiaus Kristus viešai veikė kaip Naujosios Sandoros Tarpininkas, — tai esminis Jo vyriausios Kunigystės veikimas. Tą valandą buvo įkurta Bažnyčia. Tada, agonijoje paskendęs Kristus, dar sutelkęs jėgas, ištarė tuos sukrečiančius žodžius: „Štai tavo motina“. Jis juos tarė Jonui, visų žmonių atstovui.

Įsikūnijime Marija mums duoda Jėzų. Ant Kalvarijos kalno Jėzus Kristus mums davė savo Motiną. Jis, veikdamas kaip Vienintelis Tarpininkas, nustatė naują Išganymo planą. Kaip Mokytojas, jis savo Motinai paskyrė vietą arti savęs, kad ir antrą po jo; bet ta vieta liečianti visus žmones, yra ypatinga, visagalė, vienintelė, nes ji paskirta pačios Galvos, kad būtų Motina Viso Pilnutinio Kristaus. Ji tapo mūsų Motina, veikdama kaip atpirkimo dalininkė.

Trečiasis tarpsnis: tikrasis Marijos Motinystės pasireiškimas

Nuo dabar Marijos Motinystės uždavinio tikslas, kad visi žmonės kaip galima intymiau dalyvautų gyvenime to, kuris kartu yra jos Sūnus ir kartu Tėvo Sūnus. Tai tikslas, kad Pilnutinis Kristus augtų iki savo pilno ūgio, kad būtų gausesnis skaičius Dievo vaikų ir kad juose didėtų malonės ir meilės gyvenimas.

Priemonės, kuriomis Marija nuolatos mus kaip motina veikia, yra įvairios: jos malda, aukojimas savo praeities kančių, jos buvimo spinduliavimas. Bet yra veiksmas, kuris apima juos visus. Kaip per Apreiškimą, — tik dabar kiekvienam nariui ir visam Mistiniam Kūnui, — Marija vykdo savo motinišką valią. Dievo vardu Sūnaus skirtoje vietoje ji užtaria ir dalija malones kaip Motina, žodžio šviesoje, kurioje ji dabar buvoja, ji žino kiekvieno savo vaikų reikalus, kuriuos ji perteikia savo Sūnui ir su juo Tėvui. Ji tai atlieka visiškai pasiduodama Dievo Valiai, bet su visu švelnumu, visa širdies šiluma, visa užuojauta, visu prašymo primygtinumu, kaip gali tik motina, kuri labiau už viską trokšta savo vaikui išganymo ir šventumo. Taip per sėkmingą Marijos valios veiklą Šv. Dvasia veikia sieloje, jai duodama savo malonių, padidindama pašvenčiamąją malonę, įkvėpdama dorybę ir padarydama veiklesnes savo dovanas, suteiktas sielai.

Galiausiai Marijos motiniška valia veikia Dievo Širdį todėl, kad jos siela visiškai pilna malonės, turėdama Šventosios Dvasios pilnybę, gėrisi neišreiškiamu artimumu su visais Švč. Trejybės Asmenimis. Iš tikrųjų, tai visas jos gyvenimas. Tą visą gyvenimą ji įtraukia į savo motiniškos valios veikimą. Todėl, kaip tikra Motina, Marija mums duoda ne tik gyvybę, bet ir savo gyvenimą.

Jėzau, dėkojame tau, kad davei savo Motiną būti mūsų Motina. Tu mus pakvietei dalytis su savim savo sūniško intymumo neišreiškiamais džiaugsmais su savo Motina. Ji mus myli ta pačia meile kaip tave. Ji taip lygiai myli Pilnutinį Kristųtave, Galvą, ir mus, narius. Kartu su tavim, mes turime tą pačią Motiną. Per savo Šventąją Dvasią maldos tyloje mokyk mus pažinti savo Motinos kilnumą, šventumą, nepaprastą sielos tyrumą, jos nuolatinį rūpestį ir neišsemiamą užuojautą mums.

52. DIEVO DOVANOS

„Jei tu pažintum Dievo dovaną — Jono 4, 10.

Jei kas tikėtųsi bendravimo pačiame Dievo gyvenime, tai būtų baisus įžūlumas ir savotiškas Dievo Didybės ir Transcendencijos įžeidimas. Ir vis dėlto tai geriausia pašvenčiamosios malonės aptartis tikriausiame Bažnyčios moksle. Tad kodėl ta aptartis lieka daugeliui grynai abstrakti ir vien žodžių dalykas? Jei begalinio gailestingumo Dievui patiko mums duoti tą neapsakomą dovaną, ar mes galime garbinti Dievą nesilaikydami jo plano? Ir iš kitos pusės, kaip gali būti išsaugota pagarba Dievo Didybei ir Transcendencijai?

1. Kai siela įsijungia į bendravimą su Tėvu ir Sūnumi per Šventąją Dvasią ir Kristuje, jos gyvas nusiteikimas, apėmę jausmai ją pakelią į būvį, tam tikra prasme panašų į dieviškąją transcendenciją.

Pirmiausia, plačiai atsiskleidusi Begalybei, siela jaučia savo nepaprastą mažumą, silpnumą ir bejėgiškumą. Tą akimirką labiau, negu ilgus metus mąstydama apie žmonių menkumą, ji pergyvena, kad ji yra visiškas niekas. Žvelgdama į Jėzaus dieviškumą, kaip Petras, siela nori sušukti: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus“.

Dievo šviesoje ji savyje nemato nieko daugiau, kaip tamsą ir sugedimą: peržvelgdama savo nuodėmių apsunkintą praeitį, neištikimybės ir pasipriešinimo Meilei, ji skausmingai pergyvena, kad tuščiomis rankomis stovi prieš Dievą. Nėra sėkmingesnio ir skaidresnio sielos apvalymo už įsitikinimą buvimu, artumu ir turėjimu Švč. Trejybės, vieno Dievo trijuose dieviškuose Asmenyse, kuris sielą kviečia ateiti ir susivienyti su juo meilėje.

2.    Toliau, tą akimirką siela pergyvena, kad Dievo dovana yra visai veltui duodama. Iki tol ji protu nežinojo, kad antgamtinėje srityje ji neturi teisių ir toje srityje visa yra tik begalinio gailestingumo dovana. Tačiau iš tikrųjų, kai reikėjo pergyventi grynai tikėjimo bandymus ir patirti apverktiną dvasinę sausrą, siela, ne visada pajėgdama susilaikyti nuo pagiežos ir kartumo Dievui, jau nori priekaištauti, kad jis ją palieka sausroje. Ir jei iš tikrųjų kartais kokia šviesa prasiveržia per dvasinės tremties tamsumą, tai sielai atrodo gana natūralu, kad įprastoje įvykių tvarkoje Dievas jai duoda šį suraminimą. Ji dar nebuvo supratusi, kad krikščionybėje visa yra duota: „kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok. 1, 17). Ji nesuprato, ką reiškia „Dievo dovana“.

Dabar ji pasinėrusi Dievo gyvenime! Ji pasyviai leidžiasi Dievo apglėbiama, suprasdama, kad plačiai gali atsiverti Dievo dovanai, gauti iš jo ir visiškai atsiduoti Begalinės Meilės įsiviešpatavimui. Ji tyli, neišdrįsdama kalbėti. Dreba prisiminus, kad per savo prigimties netvarkingą elgesį gali tą Meilę prarasti. Įsitikinimo akimirką, kad gali artėti ir pasisavinti Dievą, pati viena siela tikrai pasijus sumišusi, įžvelgs, jog ji tik savo noru negali pasiekti Dievo, ir kad Dievas slepiasi nuo akiplėšos. Dievas atsiduos sielai, kada jam patinka ir kaip jam patinka. Be abejo, kad nėra kitos sferos, kur siela gali geriau suprasti Dievo transcendencijos prasmę. „Jei tu pažintumei Dievo dovaną...“

3.    Galiausiai, ir gal labiausiai kaip tik tą akimirką, siela įžvelgia, kad ji visai gali priartėti prie Dievo tik per Jėzų Kristų, Jėzuje Kristuje ir su Jėzumi Kristumi. Siela žino, kad ji pati bejėgė, kad Kristus visa permaino joje.

Jis sielą pakėlė iki dieviško gyvenimo lygio, kad ją įvestų į Gyvenimą; ta ypatinga malonė, kuri nuolatos pritaikoma ir suteikiama sielai, yra įgyta jo.

Jėzus, susijungęs su siela, jai leidžia dalyvauti savo paties gyvenime jo Mistiniame Kūne. Jame siela atsiduria ant Švč. Trejybės gyvenimo slenksčio, jame, kaip vienas jo narių, vienybėje su visais kitais, su visais Šventaisiais, su visa triumfuojančia, kovojančia ir kenčiančia Bažnyčia, ir apimąs tą visą vienybę Kristuje, susijungusį su Jėzaus Motina Marija, patapusia sielos Motina.

Kristuje siela išdrįsta kreiptis į Tėvą, dalyvaudama Sūnaus maldoje, jo aukoje, jo Sūnaus meilėje; ir įkvėpta Jėzaus Dvasios, mokančios sielą pažinti Tėvą ir Sūnų, bei su jais kalbėtis paprastai ir su begaliniu pasitikėjimu. Siela jau daugiau nebijo. Ji jaučiasi priklausanti dieviškajai Šeimai, kad ji yra tikras Tėvo vaikas.

Jėzau, juo labiau mes pašaukti dalyvauti tavo turtuose ir garbėje, juo mažiau besame gundomi didžiuotis savimi. Juo labiau mes suprantame Tėvo dosnumą, kuriame jis mums suteikė visas savo dovanas, juo labiau įžvelgiame, kad nieko mes neturime patys iš savęs, bet viską esame gavę. Bet ypatingu būdu tada suprantame Tėvo aukščiausią Dovaną, kuri yra nepaneigiamas jo begalinės Meilės įrodymas; tuo labiau įžvelgiame, kad nieko mes neturime patys iš savęs savyje ir esi pats savo Asmenyje visų turtų Perteklius.

PABAIGA

53. VISI KARTU

.....kad jūs, Įsišakniję ir sutvirtėje meilėje,
galėtumėte suprasti drauge su visais šventaisiais,
koks yra plotis, ilgis, aukštis ir gylis, taip pat pažinti
visokį žinojimą pralenkiančia Kristaus meile. . —
Efez. 3, 17-19.

Jei tiesa, kad kiekvienas Mistinio Kūno narys džiaugiasi ir tampa pilnutinis, paveldėdamas Kristaus turtus, kokiu būdu ir kiek jo asmeninė laimė gali būti didesnė, visus tuos turtus turint kartu su kitais Kūno nariais?

1. Asmuo

Bažnyčioje, Kristaus Kūne, nereikia bijotis jokio konflikto tarp asmens ir bendruomenės. Kiekvienas asmuo turi tarnauti visam Kūnui, kad jam padėtų ¡gyvendinti jo misiją — Pilnutinio Kristaus suformavimą. Iš kitos pusės, visas Mistinis Kūnas tarnauja kiekvienam asmeniui pasiekti antgamtinį tikslą ir gyventi tikrai Kristaus pašaukto ir jam priklausančio žmogaus gyvenimą.

Pavienis asmuo, užsidaręs savyje, nėra pilnas. Jam reikalingi kiti ne vien todėl, kad papildytų savo natūralius trūkumus, bet esmiškai jis yra atvira būtybė, kadangi yra dvasia: atviras Dievui, kurio atvaizdas yra jo siela; atviras taip pat žmonėms, su kuriais jis gyvena kartu ir nori, kad su jais galėtų pasidalyti žinojimu ir meile, galėtų praturtinti, pagerinti ir patobulinti pats save. Be to, pavienis asmuo turėtų santykiauti su kitais, kad bendradarbiautų tame pačiame kolektyviniame uždavinyje, kurį vieningai turi atlikti žmonių giminė.

Natūrali plotmė leidžia žvilgterti, kaip dalykai sutvarkyti antgamtinėje plotmėje. „Dievas yra ištikimas; jūs esate jo pašaukti į jo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, draugystę“ (1 Kor. 1, 9). Visi yra pašaukti priklausyti Kristui; visi sukurti jam, kad būtų jo Mistinio Kūno nariai. Kristuje kiekvienas asmuo pajunta esąs pašauktas būti nariu. Tobulėdamas Kristuje, pats kartu su kitais nariais formuoja Pilnutinį Kristų ir kartu su jais Kristuje dalyvauja Švč. Trejybės gyvenime. Pavienis asmuo tobulėja tik Mistinio Kūno bendrume.

„Dievas... viskas visame“ (1 Kor. 15, 28). Šv. Povilas, rašydamas tuos žodžius, galvojo apie Mistinio Kūno vienybę. Dievas bus viskas kiekvienam asmeniui, bet taip pat viskas visuose, sudarydamas tik viena: kitaip tariant, ta Mistinio Kūno vienybė taps tikrenybe, kai visi kartu turės aukščiausią Gėrį ir kartu dalyvaus tame pačiame gyvenime.

Amžinasis gyvenimas prasideda žemėje dabar. Todėl čia ir dabar turėtų būti krikščionių džiaugsmas kartu su savo broliais kurti Dievo karaliją. Jei tiesa, kad tas krikščionių džiaugsmas žemiškojo gyvenimo metu ne visada yra be tam tikrų širdgėlų, ir dažnai labai didelių, tai todėl, kad didelis brolių krikščionių skaičius neragauja aukštesnių džiaugsmų.

2.    Meilė kitiems nariams

Ta meilė kviečia džiaugtis tais malonumais kartu su kitais savo broliais. Meilė kitiems nariams nėra tik davimas arba net atsidavimas jiems: tai troškimas svarbiausio gėrio — bendravimo tame pačiame aukščiausiame Gėryje ir jų tikrosios laimės vienybėje su tuo pačiu palaimos šaltiniu — Dievu. Tai troškimas jų pilnos asmens tobulybės, pradedant jiems dirbti bendrą darbą, kad jie įsijungtų' patys, kad įneštų savo dalį Pilnutinio Kristaus formavime. Taip aukodamiesi, jie gauna paramos iš kitų narių, kad patys galėtų siekti tobulybės ir įvykdytų savo asmeninį pašaukimą.

3.    Dievo Meilė

Galiausiai mūsų meilė pačiam Dievui reikalauja, kad kartu su visais kitais nariais dalytumėmės Kristaus turtais, nes džiaugsmas yra meilės vaisius.

Mūsų tikroji laimė turėtų būti dalyvavimas Dievo laimėje. Švč. Trejybė savo vidinę ir pakankamą laimę randa pati savyje, ir vien tik pati savyje; bet dangiškojo Tėvo Gerumas ir Gailestingumas norėjo visiškai laisvu meilės aktu gėrėtis drauge su visa žmonija, kad visus žmones sujungtų kūrybos darbu ir Mistinio Kūno vienybe, kad Kristuje jie taptų jo Išganymo darbo bendradarbiais.

Mūsų meilė Dievui reikalauja, kad laikytumėmės jo viso plano ir visiškai sutiktume su jo norais. Mūsų džiaugsmas turėtų kilti iš Dievo džiaugsmo. Mūsų meilė yra dalyvavimas toje pačioje meilėje, kuria Dievas myli mus ir visus žmones. Todėl, jei norime gyventi meile, mūsų džiaugsmas turi būti melstis su kitais Mistinio Kūno nariais, kartu su kitais dirbti tą patį darbą ir kartu kilti Dievo Šviesoje ir Meilėje.

Mūsų Viešpatie Jėzau, kuris visus žmones kartu su mumis norėjai suburti į vieną savo Mistinį Kūną, duok, kad net tarp šio pasaulio bandymų kartu dalytumėmės laime, bendraudami — dalyvaudami tavo Meilės gyvenime, kuris tęsis visą amžinybę.

ANTRAS SKYRIUS

GULSTINĖ LINIJA:

KRIKŠČIONIŲ, MISTINIO KŪNO GYVŲJŲ
NARIŲ, SANTYKIAI TARP SAVĘS IR SU
VISAIS KITAIS PAGAL YPATINGĄ IR
VISUOTINĮ MEILĖS ĮSAKYMĄ

,,Mes, laikydamiesi tiesos meilėje, augsime visais
atžvilgiais tame, kurs yra Galva, Kristus. Jo yra
visas kūnas sudėtas ir sujungtas, ir taip jis visais
susišelpimo sunėrimais, kaip atitinka kiekvienam
nariui skirta veikimą, vykdo savo augimą sau statyti
meilėje“ — Ezef. 4, 15-16.

ĮŽANGA

YPATINGAS IR VISUOTINIS MEILĖS ĮSAKYMAS

Ypatingas ir visuotinis meilės įsakymas apvaldo ir gaivina bendruomenės narių santykius tarp savęs ir su kitais žmonėmis. Turime suprasti tą įsakymą ir visus jo mums statomus reikalavimus.

Pirmiausia tai jo santūrumo reikalavimai. Meilės askezė, kaip ir kitos dvi dieviškosios dorybės, yra labai griežta. Iš esmės ji įjungia savęs atsižadėjimo praktikavimą. Yra tokių, kurie tvirtina, kad žmogiškasis „aš“ turi būti pasmerktas, paniekintas ir nuslopintas. Tačiau daugumui išmintingų žmonių atrodo, kad sielai atpratinti nuo savanaudiškumo, didesnis ir veiksmingesnis nusižeminimas yra pastangos užmiršti save ir rūpinimąsi savimi, o tarnauti kitiems. Eidami tuo keliu, jie išvengia pagundų pasikelti į dvasinę puikybę, iliuzijos, kad jie yra save aukoją kankiniai, ir pavojaus, kad savo „aš“ neiškeltų dar labiau, smulkmeniškiau jį tyrinėdami, kad labiau jį sutriuškintų. Savęs pamiršimas kitų dėlei yra išsigelbėjimo askezė.

Nors apsivalymas yra tokia galinga jėga, tačiau meilei išsiskleisti jo neužtenka. Kai tik pradedame santykiauti su kitais ir norime kilniai kasdien socialiai gyventi, tuoj sutinkame kliūčių, kurias turime nugalėti. Tam ir reikalinga dorybių praktika. Pagal teisybės dorybę reikia gerbti kitų teises. Yra dalykų, prieštaraujančių mums ir griaunančių mūsų planus, — turime tuos dalykus panaudoti geram, iškildami virš jų, kad mūsų užimamose pareigose ir visuose didesniuose ir mažesniuose gyvenimo įvykiuose mums vadovautų išminties dorybė. Yra bandymų, kuriuos turime nugalėti jėga, kitaip — jie nugalės mus. Tai visas vidinis nerimas mūsų pasąmonės gelmėse, kurį mes turime mokėti pažaboti ir apmalšinti. Būtų tuštybė ir apgaulė dėtis, kad savęs išsižadėjime, bet savęs neapvaldę, laimėtume tarp tų vidinių ir išorinių bandymų. Tas kliūtis meilė nugali, lenkdama sielą daryti „kas tik yra tiesa, kas tik gerbtina, kas teisinga, kas šventa, kas meilinga, kas turi gerą vardą“ (Pilyp. 4, 8), kaip mums pataria šv. Povilas. Asmuo, kuris bandytų atsiduoti kitiems, nepasiekęs savęs išsižadėjimo ir apvaldymo, atsidurtų labai dideliame tik savęs ieškojimo pavojuje net tada, kai įsivaizduoja ir gal tikrai mano atsiduodąs kitiems.

Žinoma, to negalima siekti neleidžiant sielai palaipsniui veržtis prie kito, kol pilnai nepasiektas aukštesnis tikslas. Meilės gyvenimas negali būti padalytas į tikslius skyrius, nes jis veržiasi sieloje, gaivinamoje malonės, kai tik siela pareiškia tikrą intenciją, gerą valią ir ryžtą kilniai siekti to meilės idealo, kurį ji pasirinko — arba geriau, kurį pats dieviškasis Mokytojas davė mums. į kurį mus kreipia meilė (2 Kor. 5, 14). Todėl meilė viskam teikia žėrintį grožį ir spinduliuojančią jėgą atsiduoti kitiems visomis gerumo formomis: kantrumu, maloningumu, meilumu, kuklumu, patarnavimu, — kokia tik forma toks atsidavimas begali pasireikšti.

Ar tai jau yra aukščiausia meilės viršūnė? Visai ne„ nes meilė neturi ribų. „Visada aukštyn širdis...“ Kristaus mokinys čia nesustos. Jau pats meilės įsakymas reikalauja, kad tame ir per tą pasiaukojimą mokinys stengtųsi paraginti kitus plačiai atsiverti šviesai ir meilei, kad jie patys atsiduotų ir atliktų savo asmeninę misiją visos bendruomenės tarnyboje, Mistiniame Kristaus Kūne. To mokinys trokšta ir ieško. Todėl meilė apima sielų, protų, valių, širdžių ir asmenų bendravimą: ji apima „Šventųjų Bendravimą“ Bažnyčioje su visa kovojančia, kenčiančia ir triumfuojančia Bažnyčia.

I

SAVĘS IŠSIŽADĖJIMAS IŠ NUŽEMINTOS IR
NESAVANAUDIŠKOS MEILĖS

54. SAVĘS IŠSIŽADĖJIMO SĄLYGOS

„Jei kas nori eiti paskui mane, tegul pats savęs
išsižada" — Mato 16, 24.

Kiekviena dvasinė doktrina, nesiremianti tvirta askeze, išstato sielą pavojingoms iliuzijoms. Ta askezė pasireiškia įvairiomis formomis. Yra viena, kurią Mistinio Kūno mokslas mus kviečia pasisavinti iš Evangelijos: Mūsų Viešpats nuolatos skelbė savęs paties išsižadėjimą. Bet pirmiausia turime aiškiai nurodyti sąlygas, kuriose tas apsimarinimas neštų pilną vaisių.

1. Savęs išsižadėjimas pirmoje vietoje yra Dievo dovana

Yra daug kilnių tikrai pamaldžių sielų, kurios visai sąžiningai stoja į žūtbūtinę kovą su savim ir stebisi, kad taip sunku laimėti pergalę. Per dažnai jos vaizduojasi, kad savęs išsižadėjimas yra tik vien jų pačių uždavinys siekiant šventumo; ir kad paskui tą įžanginį bei skaudų apsimarinimo laikotarpį seks kitas, kuriame jie galės džiaugtis Kristaus artumu, kai pasibaigs rungtynės su savim.

Tai klaida, kuri yra didelio dvasinio nepasisekimo priežastis. Pats dieviškasis Mokytojas turi duoti tą savęs išsižadėjimo dovaną, nes esmiškai tai jo meilės dovana. Staiga jis sielą padarys laisvą paties pasirinktą akimirką, bet su dviem sąlygom: siela, suprasdama tą tiesą, turi nužemintai ir ištvermingai maldauti tos nesavanaudiškumo dovanos; ir ji turi tvirtai būti įsitikinusi, kad ji visiškai priklauso nuo Dievo taip, kad nebepasitiki vien savo pačios pastangomis apvaldyti save. Tas „aš“ nedings, bet nebebus daugiau kliūtis: jis užims jam tinkamą vietą lyg nebūtis — menkystė akivaizdoje to, kuris yra Visa. Jis gali tapti net tikro pasišventimo įrankiu.

2.    Kovoje su savim pirma reikia proto apšvietimo

Kitas klaidos atvejis yra manyti, kad vidinis apsivalymas pirmiausia ir labiausiai priklauso nuo asmeninės valios griežtų asketinių pastangų. Žinoma, kad valia turi atlikti savo vaidmenį, ir iš tikrųjų labai svarbų! Bet ji yra tik aklas sugebėjimas. Yra daug nepakankamai apšviestų sielų, kurios aklai ieško savo kelio pirmyn vien valios pastangomis, kurios tikrai pagirtinos, bet labai griežtos ir menkai atlyginamos. Kaip visuose žmogaus darbuose, Dievas nori, kad dvasiniame gyvenime vadovautų supratimas, vedamas proto, tikėjimo ir Šv. Dvasios dovanų šviesos.

Žmogaus protas pats pajėgia įtikinti žmogų, kad jis labai ribotas. Tikrieji mokslininkai ir mąstytojai yra kuklūs žmonės. Bet tikras nusižeminimas yra būdinga krikščionio dorybė; ir vien žmogaus protas negali vesti į savęs išsižadėjimą.

Savęs išsižadėjimui pasiekti pirmiausia reikia tikėjimo šviesos. Ja siela atidengia Kristaus didingumą, tobulybę, jo teises, Dievo begalybę ir žmogaus menkumą bei vargą. Ta šviesa trykšta ir rodo kelią, kuriuo reikia eiti. Jėzaus gyvenimas gali augti mumyse tik tada, jei mūsų „aš“ visai neužvaldo mūsų.

Dar daugiau, tikėjimo dorybė reiškia savęs išsižadėjimo praktikavimą. Gyventi tikėjimu — tai pirmiausia užmiršti savo vaizduotę ir jausmus, bet taip pat iškilti aukščiau savo proto.

Galiausiai Šv. Dvasia Savo dovanomis išlieja aiškią šviesą, per kurią siela įgauna labai aštrią ir kartais skaudžią savo nebūties menkystės ir jos skurdo sąmonę, žvelgdama į Dievo Šventumą ir Begalybę.

3.    Savęs užmiršimas yra sąlyga, kad galėtume gyventi kaip Mistinio Kūno nariai

Trečias klaidos šaltinis yra nežinojimas — arba praktiškas dėmesio nekreipimas į Mistinio Kūno mokslą — doktriną. Yra sielų, kurios nė nesijausdamos ką darančios, kokiu nors būdu save pastato visatos centre; ir tai ne tik ta prasme, kad mato visa kita sukantis apie save, bet net ir ta prasme, kad jos vaizduojasi, jog Dievas pasaulio įvykius tvarko jų asmeniniam labui. Jos nueina net taip toli prileisdamos, jog Dievas pakeičia natūralią daiktų tvarką, kad pasisektų jų menki planai.

Tai dieviškojo plano apvertimas. Tikriausiai, kiekviena siela Dievo akyse turi savo asmeninę vertę; Dievas kreipia dėmesį į kiekvienos sielos jam siunčiamas maldas tame amžiname plane, kuriuo jis tvarko pasaulio įvykius. Bet jis kiekvieną sielą mato kaip savo Mylimojo Sūnaus Mistinio Kūno narį. Dieviškajame plane kiekvienas narys turi tarnauti Mistiniam Kūnui: jo paties pasišventinimas turėtų prisidėti prie viso Kūno papildymo ir pašventinimo. Toliau, kadangi kiekvienas gauna iš viso Kūno, — ir pirmoje vietoje iš Galvos, — tą visą gyvenimą, kuris yra jo šventumo prasmė, kiekvienas narys gaus tą gyvenimą tiek, kiek jis atskleidžia savo sielą per meilę kolektyviniam Kūno gyvenimui ir jame dalyvauja dosniu pasiaukojimu visame Dieviškosios Galvos kolektyviniame plane.

Todėl šis atsidavimas iškyla kaip logiškas reikalavimas dalyvauti šiame gyvenime. Mistinio Kūno doktrina sielą vėl išvaduos iš religinio individualizmo — iš atskiro asmens interesų statymo aukščiau už visuomenės interesus.

Mano Dieve, mano garbingoji Trejybe, padėk man visiškai pamiršti save, kad pastoviai ir ramiai, tarytum mano siela jau būtų amžinybėje, atsilsėčiau tavyje. Niekada tenebūna sudrumsta daugiau mano ramybė, kad būčiau atskirtas nuo tavęs, tu mano vienintele Nekintamybe; kiekviena minutė tegu neša mane toliau į tavo Paslapties gelmes“ (Sesers Elzbietos iš Švč. Trejybės malda).

55. SAVĘS IŠSIŽADĖJIMAS

A. VIDINIAME NUSITEIKIME

„Žiūrėdami kiekvienas ne to, kas jam naudinga,
bet kas kitiems. Turėkite savyje tokius jausmus,
kokius turėjo Kristus Jėzus“ — Pilyp. 2, 4-5.

Kiekviename kūne visi nariai gyvena ta gyvybine akimirka, kurią jiems teikia Galva. Krikščionis, kaip Kristaus narys, turėtų savo gyvybės šaltinį rasti savo Galvos Gyvenime ir turėtų juo sekti savo viduje, formuotis pagal Kristų, kad Kristaus galvosena taptų jo. Bet kai tikras krikščionis su gilia pagarba panagrinėja dieviškojo Atpirkėjo Širdį ir jos jausmus palygina su savo širdies jausmais, su skausmu randa labai didelį skirtumą, ir dažnai net prieštaravimą, kuris pasireiškia tarp Kristaus Širdies ir jo paties.

1. Faktai

Kas valdo širdį žmogaus, kuris yra pasidavęs savo prigimčiai. Dažnai tai savanaudiškas, geidulingas ir išdidus „aš“ bei atsidavimas jam. Egoizmas daro begalinę žalą žmogaus širdyje, kuri sukurta meilei. Jis suardo vedybas, paraližuoja ir trukdo visą visuomeninį gyvenimą ir sukrečia tvarką bendruomenių, kurių gyvybės kraujas yra kaip tik tarpusavis sielų bendravimas.

Savanaudiškasis „aš“ yra visuotinis jo paties centras, visa kita siejąs su savimi, kad tarnautų jo reikalams. Jis pats savyje yra bejėgis, kad su meile gręžtųsi į kitus arba jiems padėtų.

Geidulingasis „aš“ savo pasitenkinimo ir malonumo ieško sukurtose būtybėse ir daiktuose. Jis reikalauja, kad jie patenkintų jo aistras. Geidulingasis „aš“ išniekina ir numarina meilę.

Išdidusis „aš“ pasireiškia įvairiomis formomis. Iš vienos pusės jis pasireiškia perdėtu savęs vertinimu, kuris stengiasi sukelti įspūdį kituose, rodydamas pasitikėjimą savimi, gėrėjimąsi, didžiąvimąsi ir vyravimą. Jis kritikuoja kitus, kad išaukštintų save. Aštriu, užsispyrusiu ir šiurkščiu būdu reikalauja nusilenkti savo valiai ir visur siekia vyrauti. Jis visada neklaidingas, be pasigailėjimo mindžioja kitų žmonių jausmus ir idėjas, žeminamai nekreipdamas dėmesio į jas.

Iš kitos pusės, išdidusis „aš“ pasirodo tuščias, perdėtai trokšdamas kitų įvertinimo, nori stovėti dėmesio centre, būti mėgiamas, pritariamas, giriamas, net jei tas gyrimas aiškiai yra netikras ir su išskaičiavimu, nes tuštybė yra savęs apgaudinėjimas. Jis tuoj rodo ryžtingumą apginti savo teises netikru būdu prieš kitus. Baimė netekti kitų įvertinimo padaro jį bailų, silpnadvasį ir prislėgtą. Toliau, savęs apgaudinėjimas užsideda išskirtinumo kaukę, siekdamas visa monopolizuoti — perduoti visa, kaip savo paties; užkietėdamas savo paties nuomonėse ir planuose, neprisipažindamas, kad aiškiai klysta; linkdamas į savarankiškumą, kuris jam padeda išsisukti iš visų taisyklių. Vėl savimyla pasidaro reiklus—irzlus, greit supykstąs, įtarinėjantis ir pavydi pasisekimo kitiems. Jis tampė savo pavydo, niūrios nuotaikos ir pagiežos kalinys, kadangi kiti jo nesuprato arba jo neįvertino.

2.    Kristaus Širdies nusiteikimai

Priešingai tam chaosui, kuris dilgina žmogaus širdį, Kristaus Širdį kontempliuojančiam žmogui krinta į akis, kad ta Širdis plaka tik kitam ir kitiems.

Sūnaus Širdis plaka tik jo Tėvui, nes jo Širdis gaivinama ir pilna vien tos Sūnaus meilės, kuri jį verčia ieškoti tik Tėvo Garbės. „Mano valgis yra daryti valią to, kurs mane siuntė“ — sakė Kristus (Jono 4, 34): Jo laimė yra įtikti Tėvui, kad Tėvas jį paskelbtų savo „mylimuoju Sūnumi“, kuriame jis „turi pamėgimą“ (Mato 3, 17). Ir tyliose maldos valandose tarp žmonių Kristus palaikė intymiausią ryšį su Tėvu, kadangi jo Švč. Širdis buvo visai atsidavusi Tėvui.

Kristaus Asmuo yra dieviškojo Žodžio Asmuo, kuri būdamas Sūnaus Asmuo visiškai gyvena savo Tėvui Trejybės dieviškajame prieglobstyje.

Iš kitos pusės, Jėzus Kristus yra Atpirkėjas. Jis atėjo žmonijos apšviesti, mylėti, išganyti. Visa jo misija yra nukreipta savo brolių atpirkimui; čia vėl galima sakyti jog jis gyvena vien kitiems, kad už juos paguldytų savo gyvybę (Jono 10, 15).

3.    Kristaus nario,
kuris visą savo gyvenimą nori gyventi kaip Mistinio Kūno narys, visų minčių ašis yra visiškai perkelta ir pakeista. Jis jau neberanda savo centro savyje, bet Kristuje, Pilnutiniame Kristuje.

a. Jis gyvena per Kristų ir Kristuje. Jis taip pat turi gyventi už Kristų. Viešpataujanti idėja, kuri nuolatos turi šviesti visose jo mintyse ir jausmuose, yra Jėzaus Kristaus karalystės išplitimas, troškimas, kad Kristus būtų žinomas, mylimas ir jam būtų tarnaujama. Savasis „aš“ jam nebeturi reikšmės. Jo vienintelė svarba glūdi atsidavime Kristui, kad jo Dvasia visiškai viešpatautų jo sieloje. Jo vertybės dabar bėra būti „Kristaus“ (1 Kor. 3, 23), kad būtų laisvas ir pamokymui atsidavęs įrankis Atpirkėjo ir mylimojo Sūnaus rankose, jo aukščiausio plano įgyvendinimui — jo Tėvo Garbei per sielų išganymą Pilnutiniame Kristuje.

b. Kristaus nario mintys yra įpratusios telktis apie Pilnutinį Kristų, Visuotinę Bažnyčią ir apie visus kitus Mistinio Kūno narius, kurie kartu su juo gyvena tą patį gyvenimą. Jo mintys krypsta visų tų sielų linkme, kurios trokšta visiškai gyventi kaip nariai, dosniai atsiduoti visiems Šventosios Dvasios įkėpimams, kad išaukštintų visą Kūną entuziazmu ir meilės uolumu; bet jo mintys taip pat susidomėjusios kartu visais tais, kurie nors priklauso Bažnyčiai, bet nedalyvauja jos gyvenime, ir visai tais, kurie dar nėra Kristaus Mistinio Kūno dalyviai. Tų dalykų tikras krikščionis turėtų nepaleisti iš akių. Kai krikščionis pasieks idealą „galvoti... kaip Jėzus Kristus“, jis palengva net ir tyrą savanaudišką mintį ir veiksmą laikys vertu pasigailėjimo, — arba net tai staiga pamatys jam duotos Šventosios Dvasios šviesoje; ir jis išmoks žvelgti į savanaudišką egoizmą — asmeninį, šeimos arba žmonių grupės — kaip apgailestavimą ir prieštaravimą Dievo planui.

Dieviškasis Atpirkėjau, suteik visiems krikščionims supratimo malonę, kad savęs išsižadėjimas nėra aukštesnis apsimarinimas, skirtas tik išrinktosioms sieloms, kurios alksta ir trokšta tobulybės, nei aukos išraiška, deranti lik dideliems bandymams. Mokyk juos įžvelgti, kad tai yra normalus ir pastovus proto nusistatymas tavo mokinio, kuris nuolatos trokšta gyventi kaip tavo Mistinio Kūno narys.

56. SAVĘS IŠSIŽADĖJIMAS

B. SPRENDIMUOSE

„Todėl neišteisinamas esi, kiekvienas žmogau,
kurs teisi; nes, kitą beteisdamas, pats save smerki;
Juk tu darai tą pat, ką teisi“ — Rom. 2, 1.

Jėzus Kristus pasiliko visos žmonijos galutinį teismą sau. Tik vienai Galvai priklauso teisti savo Kūno narius. Ir vis dėlto teisimas yra reikalingas aktas ir kilni žmogaus proto privilegija. Kaip tad galima teisti kitus, nenusikalstant Kristaus įsakymui ir jo teisės pirmumi! Reikia teisti kaip Mistinio Kūno nariui; ir savęs pamiršimas padarys teisingesnius ir laisvesnius sprendimus.

1.    Sprendimas turi būti apvalytas nuo žemu aistrų, kurios gadina ir iškraipo jį

Todėl jis turi būti apvalytas nuo išdidumo, kadangi išdidus žmogus perdėtai įsivaizduoja savo pranašumą, ir todėl linkęs nepakankamai įvertinti kitų žmonių vertę. Per didelis įsitikinimas savo gudrumu veda prie skubių ištarmių, neturint pilnai įrodymo arba sprendžiant staigiai. Pavydas ir nepasitikėjimas kyla iš susierzinimo arba prislėgtos nuotaikos dėl savybių, kurios kokiu nors būdu kitiems suteikia pranašumą... Pyktis praranda rimtį, kuri yra būtina nešališkam sprendimui... Trumpai tariant, sprendimas turi būti laisvas nuo visų aistrų — neapykantos, pykčio, keršto, nepatikimo, slapto pasibiaurėjimo, nes tai prieštarauja teisybei ir meilei.

Bet kuris asmuo, pažindamas save, nesistengdamas atsižadėti savęs su visu raizginiu aistrų, negali daryti tikro sprendimo. O ką besakyti apie tuos, kurie niekada nesirūpino tikrai ištirti savęs! Galime iš anksto būti tikri, kad aistros, kurioms jie aklai vergauja, nulems ir įkvėps visus jų sprendimus. Šv. Povilo žodžiai jiems turėtų būti išganingas įspėjimas, nes apaštalas pareiškia, kad ką jie tiesia ir smerkia kituose, kaip tik daro patys. Žmonės, kuriuos jie teisia, yra tarytum daugybė veidrodžių, kuriuose jie regimi ir teisiami patys. Mums patiems nejaučiant, natūralus mūsų pasąmonės giliausias polinkis verčia kituose ieškoti trūkumų, kurie sukelia chaosą mumyse pačiuose. To fakto žinojimas sako, kad būtume atsargūs viešuose sprendimuose. Tai turėtų nustumti į šalį savanaudiškumą ir padėtų pažinti save pačius, kokie iš tikrųjų esame.

2.    Sprendimas turėtų būti laisvas net nuo paprasto prigimties egoizmo, jau visai nekalbant apie bet kokią žemą aistrą

Kad galėtume teisingai teisti, turime stengtis pamiršti save, išeiti iš savęs, nustumti į šalį savo nuomones ir požiūrius, kurie mums diktuoja, kad mes galėtume atsistoti kitų vietoje ir į dalyką žvelgti iš jų taško. Ta drausmė reikalinga pirmiausia santykiuose su žmonėmis, su kuriais kartu gyvename, kad juos suprastume ir pažintume akstinus, kurie juos paskatino taip elgtis, tuo pačiu metu esant įsitikinus, jog jų akstinų ir jų giliausių tikslų visai nepavyks atskleisti. Tik vienas Dievas gali įžvelgti žmogaus širdies gelmes. Pamiršimas savęs ir meilės pastangos įgalins mus išvengti trumpų, paviršutiniškų ir skubių sprendimų ir tokių, kurie remiasi silpna intuicija arba nepagrįstais įtarimais.

Savo „aš“ pamiršimas turėtų kiekvieną iš mūsų paskatinti saugotis savo temperamento įtakos sprendimuose, kad jų nepakreiptų pagal nuotaikos polinkius. Kaip begrupuotume nuotaikas (temperamentus) pagal anatominius, fizinius ir cheminius požiūrius, visada bus temperamentų, ypatingai pasiduodančių išorės įtakoms, arba jautrių fizinėms reakcijoms. Gana tikra, kad natūralus palinkimas į jaudinimąsi, veiklumą ir nepastovumą gali turėti pavojingų įtakų mūsų sprendimams. Ir flegmatiški temperamentai dėl palinkimo į pastovumą, abejingumą, tingumą, šaltumą irgi nėra nuo to laisvi, turi savo pavojus. Koks temperamentas bebūtų, į jį turime žiūrėti ramiai ir nesikarščiuodami, nes kiekvienas iš mūsų turi nužemintai prisiimti savo temperamentą tokį, koks jis yra. Tarp kitko, yra gerai žinoma, kad jei temperamentas gali būti kliūtis, tai teisingai pakreiptas, jis taip pat gali labai mums padėti spręsti ir nujausti.

Taip pat turime nepamiršti, kad sprendžiame ne vien apie asmenis, bet ir apie pačius įvykius. Todėl taip sunku juos laisvai svarstyti! Mes dažnai linkę į tuos įvykius žvelgti mums laimingų ar nesėkmingų išdavų šviesoje arba jų nesvarstyti tokių, kokie jie yra, bet kokius norėtume turėti. Taip įsikiša mūsų vaizduotė, kuri paveikia mūsų stebėjimą ir sprendimų bešališkumą.

Taip pat svarbu ne vien saugotis įtakų, kurias gali padaryti mūsų prigimties ydos, kūno sudėtis, temperamento trūkumai, kurie gali veikti mūsų sprendimus. Tam tikri dori polinkiai gali irgi būti reikšmingi.

Švelnus žmogus bus pasiruošęs nematyti kitų trūkumų ir klaidų net ir ten, kur jo pareiga reikalauja aiškaus žvilgsnio. Iš prigimties malonaus temperamento žmogus turėtų neslopinti teisėto pyčio, kylančio prieš klaidą ar blogybę, kai jis įpareigotas protestuoti dėl jų. Palinkimas pasitraukti yra dorybė pati savyje, ir gali būti tikra savęs atsižadėjimo dorybė. Bet kai pareiga reikalauja, kad prisiimtume atsakomybę ir apgintume savo teisę, savęs atsižadėjimas reikalauja pasisakyti ryžtingai, nes čia savęs pamiršimas turi pasireikšti nustūmimu į šalį savo tendencijų, savęs pamiršimo ir nieku laikymo.

Jėzau, aš drebu pagalvojęs, kad Paskutinio Teismo Dieną aš turėsiu pasirodyti prieš tave kaip savo Galvą ir Teisėją, kada man priminsi sprendimus, kuriais aš gyvendamas teisiau savo brolius. Padėk man nuo šio laiko tokius sprendimus daryti nario dvasia, visai laisvus nuo apgaulingo asmeniškumo, susirūpinus visada išsaugoti tavo Kūno vienybę ir su užsidegimu teisybei ir tiesai, pilnus meilės savo broliams. Taip darydamas, tavo gailestingume tą baisią Dieną užtikrinsiu tavo pritarimą visiems savo sprendimams, kuriais teisiau žmones.

57. SAVĘS IŠSIŽADĖJIMAS

C. APAŠTALIŠKOJE VEIKLOJE

„Jis nebuvo Šviesa, bet turėjo liudyti apie Šviesa“ — Jono 1, 8.

Kiekvienas krikščionis turėtų būti apaštalas. Apaštalas pats nėra šviesa. Jei jis tiki savo šviesa ir viliasi ja, jis apgaudinėja pats save, ir iš tikrųjų jo veiksmai yra beverčiai, dažnai kenksmingi. Jo uždavinys yra būti liudytoju, nejučiomis išnykti prieš tą, kurį jis skelbia, kaip pirmatakas šv. Jonas Krikštytojas, kuris „menkėjo“ ir išnyko, kai paliudijo apie tą, kuris yra šviesa.

1. Prieš sutinkant sielas

Apaštalas turi artintis su gilia pagarba ir dideliu švelnumu prie tų sielų, su kuriomis jis susiduria: pagarba jų asmeniui, paslapčiai, kuri glūdi kiekvienoje iš jų, jų laisvei. Tokiam susitikimui jis turi pasirengti iš širdies, stengdamasis pamiršti pats save. Atidėjimas į šalį savojo „aš“ ir savo egoizmo jį apsaugos nuo dviejų prieštaraujančių klaidų:

Iš vienos pusės, nuo per didelio pasitikėjimo savo asmenine verte ir sėkmingomis savo veikimo priemonėmis. Tai yra aiškus ženklas, kad jis nesimeldė, jei neturi tinkamo savo bejėgiškumo pažinimo; kad jis dar nežino, jog vien Dievo malonė gali paliesti sąžines, apšviesdama protus ir išjudindama žmonių valią. Jis per daug pasitiki savimi bei savo paties idėjomis ir vaizduojasi pakankamai turįs dvasinių ir dorovinių jėgų susidurti su visais sutinkamųjų reikalais ir atsakyti visus jų klausimus. Jis daro, skelbia neapgalvotus sprendimus labai sudėtingų dalykų ir sunkių problemų, kurios reikalauja aiškaus žinojimo ir tikrų sprendimų. Kadangi jis niekada giliai netyrė, tai nejunta savo nežinojimo. Šitos „ignoracijos puikybės“ pasekmės gali būti labai rimtos, kai reikės liudyti mokslinę tiesą.

Iš kitos pusės, savęs pamiršimas apaštalą saugos nuo mažavertiškumo komplekso klaidos, kuri pančioja jo veiklą. Jis negali išsivaduoti iš savo bejėgiškumo jausmo ir asmeninės negalios tiek, kad jis atsiduotų vien Kristaus malonei. Šio bailumo pagrinde yra per didelis rūpinimasis savimi ir savęs išsižadėjimo trūkumas, kuri juo pavojingesnis, juo subtilesnis ir paslėptas. Asmuo, būdamas baikštus, vaizduojasi esąs nusižeminęs; išsisukinėdamas nuo savo pareigų ir uždavinio, pareikalaujančio nemažai pastangų, jis apgaudinėja save, tardamasis esąs kuklus; priblokštas nepajėgumo, vaizduojasi, kad jo sieloje nėra išdidumo. Apaštalas, kuris remiasi vien Kristumi, nugali savo trūkumus. Daugiau nebesistebėdamas arba jau nesumišęs dėl jų, jis išsivaduoja iš jų, kad būtų paklusnus įrankis to rankose, kuris jį veda ir įkvepia.

2. Bendraujant su sielomis

Tai tikra akimirka, kada apaštalas turėtų visai „išnykti“ pats. Jei Dievo ieškąs asmuo prašo apaštalą, kad jam atskleistų Dievą, ir tame apaštale randa tik kitą egocentrinį asmenį, tai tik jį suerzina. Kodėl jis turėtų savęs išsižadėti dėl reikalavimų kito žmogaus, kuris jam tik lygus, — ir dažnai žmogiškomis savybėmis dar žemiau stovįs už jį? Iš kitos pusės, kaip galingai toks asmuo bus patrauktas Gyvojo Dievo paslaptingo buvimo, kurį jis jaučia Kristui atstovaujančio apaštalo sieloje?

Kuris tikrai nori būti pirmatakas, — nesilenkia žmonių įpročiams, kad laimėtų kitų įvertinimą ir pagyrimą. Jis vengia per didelio uolumo, kadangi taip lengva būti pavergtam savo veiklos ir į ją sudėti savo viltį. Iš tikrųjų tik labai retai tepasitaiko nesavanaudiškos veiklos, kur nebūtu savęs priemaišų. Tokių priemaišų ženklai lengvai matomi. Apaštalas yra apimtas nerimo, perdaug baimingas ir besikarščiuojąs savo veikloje, praranda saiko jausmą. Jis pradeda pasitenkinti savo sugalvotomis idėjomis, savo pasiektais sprendimais, savo praktikuojamomis dorybėmis. Palaipsniui jis praranda pagrindą ir labai greitai pats pasisavina darbo garbę, kuri priklauso tik vienam Dievui.

Juo apaštalas nesavanaudiškesnis, juo įspūdingiau jį įkvepiančioji malonė, jo žodžių nesuklastota, perduodama kitiems ir juo šviesiau ji spindi visame jo gyvenime. Tada Dievas savo apaštalo širdyje randa savo tikrus planus, kad viskas būtų daroma Dievo Garbei. Jis laimina jo apaštalavimą, gėrisi juo ir jį padaro vaisingu.

Pirmatakas paruošė kelius savo Viešpaties atėjimui, ir sielos, su kuriomis jis bendravo, atidaro savo duris tam, kuris beldžiasi, norėdamas įeiti.

3. Paskui

Susidūrimas baigtas. Bet apaštalas, žengdamas prie kitų uždavinių, turi nesiliauti savęs išsižadėjęs. Jis turi rūpestingai vengti pagundos su pasigėrėjimu žvelgti į tai, ką yra padaręs, arba gėrėtis, ką dabar pasiekia: „Broliai, aš užmirštu, kas yra mano užnugaryje, tiesiuosi gi prie to, kas yra priešais; aš bėgu į paskirtą tikslą...“ (Pilyp. 3, 13—14) — tie žodžiai turėtų būti kiekvieno apaštalo šūkis.

Apaštalas turi negaišti besidžiaugdamas rezultatais, kuriuos tikisi pasiekęs, ir dažnai dar gana klaidingai tikisi. Jis turi atstumti tuščiagarbius pasitenkinimo ir malonumo jausmus, kaip ir kiekvieną pagundą kitiems kalbėti apie pasisekimą arba jį priskirti sau pačiam. Mūsų viešpaties žodžiai apie fariziejus, kurie kilniais aktais, malda, išmalda, atgaila ieškojo savo pačių garbės, yra jau sukrečiantis pasmerkimas tų, kurie seka jų pavyzdžiu: „Iš tikrųjų, sakau jums, jie atsiėmė savo užmokestį“ (Mato 6, 5). Tad tokiu būdu žūva daugelis apaštališkų veiksmų, kurie atlikti kilnia intencija.

Lygiai, iš kitos pusės, savęs pamiršimas apaštalui draudžia sustoti prie kokio nepasisekimo ir tuo būdu pasiduoti savo įžeistai tuštybei; arba, kad nerimautų dėl kokio nors pažeminimo, kurį jis turi pakelti, arba dėl kokio apsirikimo, kurį jis padarė bendraudamas su siela. Tokiose aplinkybėse jis ramiai ir nužemintai turi viską palikti to rankose, kuriam nereikia mūsų pagalbos, ir kuris žino, kaip pasielgti, kad „visi dalykai išeitų į gerą“ (Rom. 8, 28), kada jam taip patinka — net mūsų mokymo klaidos ir trūkumai.

Jėzau, išmokyk mus kitiems atsidavimo, visiško savęs išsižadėjimo džiaugsmo. Įdiek mūsų sielose įsitikinimą, kad mes patys esame tik „nenaudingi tarnai“; ir jeigu savo begaliniu gerumu teikeisi mus pašaukti savo bendradarbiais Dievo Karalijos steigime, ir tik tiek, kiek mes tave įgaliname pasinaudoti mumis, kaip savo įrankiais, mūsų savęs išsižadėjusiomis, tikrai, apaštališkomis sielomis.

II

SAVITVARDA

58. JAUSMŲ VALDYMAS

,,Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį,
o savo sielai kęstų nuostolį“ — Mato 16, 26.

Mes nerandame kitų Viešpaties žodžių, kurie labiau pabrėžiamai patvirtintų sielos pirmenybę. Visi žmogaus laimėjimai visatoje yra beverčiai, jei jam nepasiseka laimėti savo paties sielos, tapti jos viešpačiu, kad pavestų jo aukščiausiam viešpatavimui, kuris vienas ją gali išganyti.

1. Šventasis Raštas

Šv. Povilas griežtais pasmerkimo žodžiais prieš neskaistybę aiškiai pareiškia, kad „nei paleistuviai... nepaveldės dangaus karalystės“ (1 Kor. 4, 9; Efez. 5, 5—7; 1 Kor. 15, 50), o dieviškasis Atpirkėjas prižada laimę amžinybės šviesoje tiems, kurie yra tyros širdies. Kristus sako: „Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą“ (Mato 5, 8). Jie jį matys net čia, žemėje, savo sielų tyru ir permatomu žvilgsniu savo artimo sielose ir savo kūno vidinėje šventovėje, kur gyvena Švč. Trejybė.

Evangelija patvirtina, kad siela pranašesnė už jausmus ir kūną. Kai fariziejai pirmoje vietoje statė išorės veiksmus, Jėzus mokė, kad visa nulemia, kas yra žmoguje (Morkaus 7, 15), jo dvasia, jo siela. Tai žmogaus atsakomybės centras ir jo svarbiausias dalykas. Jėzus reikalauja iš kiekvieno žmogaus apyskaitos, ne tik iš jo veiksmų, bet taip pat iš jo troškimų, minčių, sielos nuotaikų, kadangi jo siela turi tapti kūno valdove ir viešpatauti jam. Iš tikrųjų siela priežastis visai to, kas vyksta žmoguje ir ką jis padaro: „Nes iš širdies išeina piktos mintys, žmogžudystės, svetimoterystės, paleistuvystės, vagystės, neteisingi liudijmai, piktžodžiavimai“ (Mato 15, 19).

Šv. Povilas apsako konfliktus tarp kūno ir dvasios: „Aš matau savo nariuose kitą įstatymą, prieštaraujantį mano proto įstatymui ir darantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kurs yra mano nariuose“ (Rom. 7, 23). Apaštalas įrodinėja prieštaravimą tarp „to, kas yra kūno“ — „kūno pastanga yra mirtis“; ir „to, kas yra dvasios“ — „dvasios pastanga yra gyvenimas ir ramybė“ (Rom. 8, 5-6).

2. Mokslas

Kodėl žmogus turi apvaldyti savo jausmus ir kūną?

a. Kadangi žmogaus asmens kilnumas reikalauja to apvaldymo. Tyras žmogus yra tas, kuris dvasiai, žmogaus protui užleidžia jam prideramą vietą. Tokio žmogaus protas valdo jausmus ir dvasia tvarko kūną taip, kad dvasiai suteikiamas pirmumas. Priešingai, ar begali būti baisesnė vergija už tų nelaimingų žmonių, kurie tampa aistrų vergais, negalėdami atsispirti jausmų tironijai, daugiau nebepajėgdami galvoti, apmąstyti, laisvai spręsti, — trumpai, — tinkamai atlikti tuos žmogiškus veiksmus, kurie yra žmogaus asmens kilnumas ir didingumas. Jie daugiau to nebegali padaryti, kadangi jų mintys aptemdytos, jų protas trukdomas primygtinių kūno reikalavimų, pagundų jėgos, aistrų įžūlumo. Gyvulys palaipsniui juose nužudė žmogų ir nusilpnino dvasios gyvenimą.

Atstatydamas gražią skaistybės dorybę kartu su nusižeminimu ir meile, Jėzus apsaugo žmogaus asmens kilnumą ir žmogui grąžina tikrą prigimtinį tobulumą. Kristaus dieviškasis mokslas žmogaus išmintį pakelia į jos pilną didybę ir nustato sąlygas, kurios laiduoja žmonėms pusiausvyrą ir laimę.

b.    Bet nors ir kažkaip kilnus tas rūpestis žmogaus orumu pats savyje, jis turi paklusti aukštesniam meilės įsakymui. Mes turime vengti pasiduoti savotiškai išdidžiam fariziejiškumui, tardami „ne kaip kiti žmonės“ ir nuslopindami savyje visą užuojautą nelaimingoms kūno su siela kovos aukoms. Taip pat turime saugotis, kad mumyse neįsivyrautu pagoniško stoicizmo laikysena — užsidarymas savo egoizmo pilyje, kad išvengtume žmogaus gyvenimo didžiojo vieškelio, kur vyksta kova tarp kūno ir dvasios.

Žmogus turi būti savo jausmų viešpats, kad jo širdis būtų laisva apaštalauti ir kad jo atsidavusi siela atsilieptų į kiekvieną kreipimąsi į jo brolišką meilę. Širdies vergija užgesina jausmo didžiadvasiškumą ir švelnumą. Dėl to žmogus savanaudiškai užsidaro savyje; jį bepatraukia tik šio pasaulio būtybės ir daiktai, kurie patenkino jo kūno egoistinį apetitą.

Tie, kurie žemina kunigų ir vienuolių celibatą, nesupranta atsidavimo jėgos, išsižadėjimo gelmių, entuziastiškos šilumos šventų aukų. kurias nuolatos įkvepia skaistybė ir gaivina Kristaus apaštalų širdis savo brolių tarnybai ir Mistinio Kūno plėtimui.

c.    Šv. Povilas parodė, kad jei dvasios pergalė turi būti užtikrinta kovoje prieš kūną, tai dėl aukštesnio tikslo: leidžiant Šv. Dvasiai viešpatauti Kristaus Mistinio Kūno nariuose taip, kad vadovaujami Dievo Dvasios, jie tikrai būtų Dievo vaikai. („Jūs tačiau nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia jumyse gyvena... Nes kurie tik yra Dievo Dvasios vedami, tie Dievo vaikai... Pati dvasia duoda liudijimą mūsų dvasiai, kad mes esame Dievo vaikai“ — Rom. 8: 9, 14, 16). Tapę vaikais ir vis labiau dalyvaudami Sūnaus giminingume, Mistinio Kūno nariai nori visuose daiktuose būti panašūs į savo Galvą, priklausyti Kristui be sąlygų, mylėti jį ypatinga meile dėl jo paties, ir kartu su juo mylėti Dievą už vis labiau, kaip tyrą Dvasią ir begalinį Grožį. Čia yra krikšioniškos skaistybės galutinis tikslas, kad skaistybė yra užvaldoma to meilės, kuris pats yra Begalinė Meilė. Šv. Povilas ryškiai parodė skaistybės tobulybę ir skaistaus asmens pranašumą, kuris visiškai atsiduoda Viešpačiui. Toks yra „nepasidalijęs“, bet „galvoja apie Viešpaties dalykus, kaip įtiktų Dievui“ (1 Kor. 7: 33, 32).

Jėzau, duok visiems savo Mistinio Kūno nariams suprasti, kad susivienijimo prasmė yra, jog jie neperskiriamai būtų susijungę su tavo garbingo Asmens Galva. Tavo visas Grožio, Tyrumo ir Šventumo patrauklumas teatitraukia juos nuo kūno ir jausmų viliojimų. Suteik jiems savo dieviškąją Dvasią, kad jie, palaipsniui sudvasinti, taptų panašūs į tavo neapsakomą skaistybę.

59. TEISINGUMO MEILĖ

„Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes
jie bus pasotinti" — Mato 5, 6.

Teisingumas yra moralinė dorybė, kuri mus ragina gerbti kitų teises. Kadangi artimas yra mokinys ir brolis, Mistinio Kūną narys, ir kadangi jis turi gyvuoti meile, krikščionis turi kultyvuoti karštą teisingumo uolumą, kuris jį ves į kietą kovą prieš kiekvieną neteisybę, bet pirmiausia prieš patį save ir savo paties egoizmą. Tai meilė, kuri įžiebs, gaivins ir kontroliuos tą teisingumo dorybę.

1. Pagarba svarbiausioms žmogaus asmens teisėms

Tai teisė gyvenimo ir darbo sąlygų, kurios atitiktų žmogaus būtybę; žmogaus asmens teisė, kad būtų gerbiamas jo orumas, geras vardas ir profesija; pagrindinių žmogaus, protingos ir socialios būtybės, privilegijų teisės, kurias krikščionis privalo gerbti kituose, jei jis nori gyventi su Dievu ir su savo artimu nesudrumstoje taikoje, vistiek kokiai žmonių, šeimos, socialinei ar religinei bendruomenei jis priklausytų.

Kiekvieną akimirką yra praktikuojamas teisingumas mūsų santykiuose su kitais. Jis reikalauja savitvardos nugalėti esminį nuodėmingos prigimties savanaudiškumą.

Savanaudiškumas despotiškos puikybės, kuri džiaugiasi pranašumu prieš kitus, pasireiškia asmens kalbos būde ir elgesy su kitais, juos teisiant ir jais naudojantis.

Neapdairumo ir tingumo egoizmas, kuris nesistengia tinkamu laiku atsilyginti skolų, grąžinti paskolinto daikto arba sutvarkyti savo reikalų ir savo korespondencijos.

Klasės, socialinės subordinacijos arba paprastai gyveninio būdo savanaudiškumas, kur rytojum rūpinamasi daugiau, negu reikia. Tai tos rūšies egoizmas, kuris asmenį padaro nejautrų kitų nelaimėms, nekreipiant dėmesio į vargą ir kančią tų, kurie nesaugiai gyvena diena iš dienos, ir kuris asmenį padaro šiurkštų bei neteisingą kitus teisiant, kurių gyvenimas yra nuolatinė kova.

Garbės troškimo egoizmas, kuris yra priežastis, kad asmuo negerbia arba peržengia kitų teises, kurių konkurencijos jis bijosi, arba kuriems jis tiek pavydi, kad net pažeidžia jų reputaciją ir su savo kaimynais bando juodinti jų gerą vardą.

Įpratimo ir rutinos savanaudiškumas, kuris asmenį verčia nesirūpinti bendruomenės gyvenime, kur jis nuolatos susitinka su tais pačiais žmonėmis. Toks nesirūpinimas yra pagarbos trūkumas žmonių kilnumui, jų individualiai asmenybei, jų didingumui, kaip mylimiems Dievo kūriniams, jų didžiadvasiškumui, kaip Tėvo vaikams, ir jų pašaukimui, kaip pašvęstiems asmenims.

Užkietėjusios širdies egoizmas, kurios niekas nejaudina, jei tiesiogiai neliečia jo paties arba jo reikalų, ir kurioje matoma neteisinga priespauda neįžiebia nė mažiausios susidomėjimo kibirkšties tokios neteisybės versme arba vieta, kur ji pasitaiko.

Tingėjimo savanaudiškumas, kuris asmenį sulaiko nuo dalyvavimo kovoje, nežiūrint koks teisėtas ir šventas būtų reikalas.

Krikščionys turėtų būti priešakyje tų, kurie pasiryžę įsijungti į teisingesnės ir labiau žmogaus kilnumą atitinkančios socialinės tvarkos kūrimą.

2. Pagarba kitų žmonių teisei

Kitų teisę žinoti tiesą pagerbiame būdami tiesiakalbiai, atviri ir nuoširdūs. Tai vienas iš tvirtų socialinių santykių ir kiekvieno bendruomenės gyvenimo pagrindų. Meilė tiesos dėl jos pačios pasirodys didele pagalbininke krikščionims kitų teisės gerbime, o ypatingai Dievo ir artimo meilė. Bet ta pagarba teisingumui yra susijungusi su energinga asketine laikysena: ji reikalauja labai žymaus savęs apvaldymo.

a. Savitvarda teisingiausiai tiesą perduodant arba bent padarant visa, kas galima. Dėl nuoširdumo ir atvirumo kalboje Dieviškasis Mokytojas paduoda šį dėsnį: „Jūsų šneka tebūnie: Taip, taip; ne, ne; o kas viršaus to, tai eina iš pikta“ (Mato 5, 37).

Savitvarda, kad kontroliuotume natūralų palinkimą į netikslumą, išsigalvojimą, apsimetimą. Turime vengti kiekvienos neteisybės, kiekvienos kalbos, kiekvieno pagražinimo, ką mes turime pasakyti, kiekvieno faktų iškraipymo, kad tiktų įvykiui, bet kokių dviprasmiškų išsireiškimų, visų vingiuotų išsisukinėjimų.

Savitvarda pasipriešinti viešajai opinijai, suvedžiotai tendencingos propagandos, teigiant tiesą apie žmones ir įvykius, nors reikėtų tai ir vienam apginti.

b.    Savitvarda mūsų atviroje laikysenoje su kitais. Čia irgi mūsų Viešpats nurodė mūsų pareigą. Jis pasmerkė fariziejus dėl jų dviveidiškumo, dėl jų netikros, apgaulingos elgsenos. Reikalingas susivaldymas, jei norime išugdyti tą puikų atvirumą, kuriuo mes kitiems pasirodome tokie, kokie iš tikrųjų esame, nebandydami užsidėti kaukės jiems apgauti, lyg mes esame visai kažkas kita.

Savitvarda, kad išvengtume pasaulio dvasios ir to fariziejiško aplinkos laikymosi, kur tik išorė, išvaizda, paviršutiniškumas, konvencionalumas laikomas svarbiu; ir be to, kad mes nepasiduotume pataikavimų pagundoms, gyriams ir vergiškam laikymuisi bei žodžiams, su visomis tomis nedoromis apgaulėmis ir klastingais nenuoširdumais, kuriais ieškoma kitų palankumo. Jei nesistengiama to pašalinti, toji dvasia siekia įsipiršti įvairiais švelniausiais būdais į kiekvieną žmonių bendruomenę. Visada yra pagunda įsigyti kitų pagarbą nesąžiningomis priemonėmis, prisiderinant prie nuotaikų, aplinkybių ir įvairiomis sugalvotomis gudrybėmis užtikrinti savo draugų simpatiją.

c.    Savitvarda savo jausmų nuoširdume. Mūsų išoriniai santykiai su kitais yra visiškai bergždi, jei mūsų asmeninis nusiteikimas nėra nuoširdus ir tikras. Nuoširdumas pasmerkia melą ir net apgaulės intenciją. Toks pasmerkimas reikalingas, bet dar labai negatyvus. Kiti turi teisę, kad mes pozityviai padėtume surasti tiesą ir kartu bendrautume tiesoje. Nuoširdumo reikalingumą mūsų Viešpats trumpai išreiškė savo Kalno pamoksle. „Tavo Tėvas, kurs yra slaptoje... tavo Tėvas, kurs mato slaptoje“, sako Kristus, žino tavo intymiausias mintis, ir tu jo neapgausi. Jis laukia iš tavęs santykiuose su savo broliais to paties, ko jis nori santykiuose su juo: sąžiningumo, sielos skaidrumo ir jausmų tyrumo.

Jėzau, suteik malonę visiems, kurie trokšta tikrai mylėti tave, kad jie suprastų, jog jų santykiai su tavim labai priklauso nuo to, kaip jie elgiasi su savo broliais, ir kad savo vidiniame gyvenime jie negali būti abejingi teisingumo dorybės nustatytoms taisyklėms visuose žmonių santykiuose ir net visiškai medžiaginiuose dalykuose. Išmokyk juos suprasti, kad, kaip vidiniame gyvenime, taip ir visur, jie turi degti teisingumo uolumu. Pripildyk jų sielas savo meilės, kad jie nuolatos alkių ir trokštų teisingumo.

60. KANTRYBĖ KENČIANT

,.Meilė yra kantri. . . visa pakelia“ — 1 Kor. 13: 4, 7.

Kantrybė nėra vien tik pasyvus pasidavimas likimui, kaip mano kai kurie žmonės. Krikščionių dorovė ją laiko vienu tvirtumo dorybės požiūrių. Ji gali būti labai naudinga savitvardos pratyba, jeigu įkvėpta Kristaus meilės.

1. Kantrybė bandymuose, kylančiuose iš mūsų prigimties

Ta antrašte mes apjungiame savo kūno, temperamento, nuotaikų kryželius; kryželius savo charakterio, savo įpročių, savo aistrų, nuodėmių ir jų pasekmių. Mes turime nešti kryžių, kai nuolatos stumiami savo žinojimo, troškimo, susekame proto ribas ir trūkumus visose mokslinio tyrinėjimo srityse; kryžius savo jautrumo, kankinamo tikrų ar įsivaizduotų bandymų; kryžius, kuriuos mums uždeda silpnybė ir mūsų valios stoka; kryžius nuovargio, monotoniškumo ir mūsų kasdieninio darbo nepasisekimų; kryžius, kylančius iš dalykų, kurių mes visai negalime kontroliuoti — ligos, nuostolių, finansinių katastrofų, tautos nelaimės.

Susitikus su tais kryžiais, viena laikysena turi būti svetima krikščioniui: tuos visus dalykus pasitikti tingiu sužlugimu, aimanuojant po jais ir netenkant drąsos. Priešinga tam, yra išdidi stoikų laikysena, kuri, susidurdama su žmogaus prigimties tiesa, elgiasi lyg niekindama kančią ir jai nepasiduoda.

Taip pat sūniška meile, dieviškojo Sūnaus nario meile, krikščionis stengiasi pasekti Kristaus visišku valios atsidavimu savo Tėvui, kad kančios taurė buvo teikiama jam: „Ne mano, bet tavo tesie valia“. Kai kurie tų kryžių krikščioniui kyla iš jo paties prigimties: jis juos gavo gimdamas. Kiti yra tik antroji pusė dovanų, Dievo suteiktų. O dar kiti leidžiami dangiškojo Tėvo, kad savo vaiką laikytų nusižeminusį ir priklausomą.

2. Bandymai einą iš kitų

Kiti turi nešti savo kryžius lygiai, kaip ir mes savo. Jei jie ir pasireiškia skirtingu būdu kaip mūsų, jų priežastys yra tos pačios. Santykiai su kitais, — ypač žmonių bendruomenėje, kur kasdien ir nuolat susiduriama, — kartais gali tapti net heroiškomis progomis praktikuoti krikščioniškąją kantrybę. Pakanka tik prisiminti, kaip kiekvieno asmeniniai kryžiai gali pasidaryti bandymu kantrybės tų, kurie susiduria su jais. Visa kituose gali mums būti susierzinimo priežastis: kaip jie galvoja, nervinasi dėl kurio įvykio, sprendžia; arba net visai paprastai, kaip jie atlieka kasdieninius eilinius reikalus, jų ypatingas charakteris, — ekcentriškumas ir jų manijos, — jų plepumas arba jų tylumas. Tie visi dalykai kituose gali mums pasidaryti nebepakeliami be jokios kaltės iš jų pusės arba be jokio apgalvoto noro įkyrėti.

Todėl krikščioniška kantrybė iškyla vyraujamai, kaip socialinė dorybė, gyvenimo bendruomenės sąlyga. Filosofinės ir moralinės sistemos, esmiškai siekiančios išaukštinti „aš“ ir individualybę, pasirodo bejėgės, kai reikia palaikyti žmogų, susitikusį su gyvenimo prieštaravimais, ir sustiprinti jo savitvardą sunkumus nugalėti. Iš kitos pusės, krikščioniškoji meilė moka būti kantri. Mylėdama kitus, ji neduoda kitiems pajusti, kad jie kokiu nors būdu yra mums našta; ji mumyse nuslopina mūsų nusiskundimus, vienų kaltinimus kitiems ir murmėjimus; ji kontroliuoja mūsų instinktyvaus pykčio bangas, arba mūsų nepaprastą susierzinimą. Iš meilės Kristui, ir kad mes kartu dirbtumėme Pilnutinio Kristaus ugdymui, ji pakeičia trūkumus į tikrai išganingus nuopelnus. Meilė gali pasiekti net dar didesnių aukštybių: ji nesusvyruos už tuos, kurie yra susierzinimo ir vargų šaltinis, paaukoti visą atlyginimą ir maldas dėl tos meilės pergalės.

Galiausiai, neieškodama jokio atlyginimo, meilės įkvėpta kantrybė net čia jau gaus atlyginimą paguodoje, kurią duoda kenčiantiems broliams mūsų pavyzdys ir bendradarbiavimas, kad vieni kitus paremtume didesniu kantrumu ir supratimu, ir kartu neštume jų kryžius su Kristaus dvasia ir kantrybe.

Jėzau, kuris savo bendravimu su žmonėmis ir tyla kančios metu mus pamokei kantrybės dorybę padaryti esminiu išganymo dalyku, duok mums malonę, kad kasdieninį gyvenimą priimtume be nusiskundimo arba maištavimo su tokiu kantrumu, kur susivieniję nusižeminimas, tikėjimas ir viltis, kad būtų rami mūsų siela, tavo pakeičiančios meilės veikiama.

61. NARSUMO MEILĖ

„Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos,
meilės ir blaivumo“ (t.y. savitvardos) —2 Timot. 1, 7.

Jėzaus Kristaus religijoje negali būti vietos silpnabūdiškumui, neryžtingumui ir bailumui. Krikščionybė yra vyriškumo, tvirtumo ir drąsos religija, nes Mistinio Kūno Galva kviečia savo narius kasdien siekti šventumo, tikrai praktikuojant dorybes ir heroiškai lavintis meilėje. Jis reikalauja būti jo liudininkais iki žemės pakraščių.

1. Narsumas kovoje už Kristaus tiesą

Yra tautų, kurios tariasi galinčios tvarkyti žmoniją visai nepaisydamos Dievo. Tai piktžodžiavimas ir beprotybė; nes „jei Viešpats nestatys namo, veltui vargsta tie, kurie jį stato“ (Psalm. 126, 1). Tokios tautos nusideda prieš žmoniją, nes kol žmonės nebus vedami aukštesnio dorovės įstatymo, negu jie patys, jie bus plėšomi savo pačių aistrų ir bus nesibaigianti nesantaika tarp jų. Kiek yra tų protingų, šviesiaregių ir katastrofą jaučiančių protų, kurie savo asmeniniu, šeimos ir visuomeniniu gyvenimu drįsta skelbti šias esmines tiesas ir savo tikėjimą vien Dievu, jo begalybe ir teisingumu?

Pasaulyje, kuris ne tik užmiršo Dievą, bet ieško laimės pagal dėsnius, tiesiog paneigančius krikščioniškuosius, reikalingas narsumas liudyti Viešpaties Jėzaus Kristaus Tiesą ir jo aukščiausią Valdžią.

Daugelis nori, kad Kristus vadovautų humaniškumo religijai, iš kurios pašalinta aukos dvasia. Keikia narsumo, jei mes nenorime „padaryti tuščio“ Kristaus kryžiaus ir jei mes norime pasaulį supažindinti su Pilnutiniu Kristumi, visomis jo paslaptimis, o ypač Aukos misterija.

Kiti linkę savo širdyje ir savo išorės laikysenoje skirti Kristų ir Bažnyčią. Tam tikroj aplinkumoj reikia drąsos kalbėti ne tik apie Kristų, bet taip pat ir apie jo Bažnyčią, ir tvirtinti, kad Bažnyčia priklauso Kristui ir Kristus Bažnyčiai. Tokiose sąlygose reikalinga drąsa ginli hierarchiją, dvasininkus ir Bažnyčios įsakymus.

Kur Bažnyčia nekenčiama, reikalinga drąsa išklausyti Mišių ir atlikti visus viešus kataliko pamaldumo veiksmus. Kur dėl tradicijos ir papročio yra konformizmo pavojus, reikalinga drąsos būti Kristaus ir Bažnyčios liudininku gyvenime pagal katalikų tikėjimo tiesas ir Evangelijos dvasią. Neturėti tos drąsos tai patekti į „pagarbos žmogaus“ pinkles, kurios subtiliai įsiskverbia visur; tiesiai kalbant, yra tikras bailumas viešos opinijos akivaizdoje ir vergiškas pasidavimas kitų žmonių nuomonei. Jis yra taip gudrus, kad net gali įsiskverbti į sielas, kurios pagal pašaukimą ir misiją savo gyvenimą pašventė Kristui.

2. Krikščionio dorybės šaltiniai kovoje už tikėjimą

Krikščionio atsparumas pirmoje vietoje yra jo meilė Jėzui Kristui. Kas myli savo dieviškąjį Mokytoją vyriškai jautria meile, tas nestovės indeferentiškai nuošaliai, kada matys puolamą Mokytojo Asmenį ir jo žmonijos išganymo darbą visiškai paraližuotą. Kad savo Atpirkėjui įrodytų savo meilės tikrumą, krikščionis yra pasiryžęs stoti į jo gynėjų eiles, kompromituoti pats save, išsižadėti savo interesų, savo gero vardo ir net atiduoti gyvybę.

Ta krikščionio meilė apima visą Kristaus Mistinį Kūną. Ji nepasireiškia vien aktyvia meile kiekvienam Mistinio Kūno nariui atskirai: jos tikslas yra bendra Bažnyčios, viso Mistinio Kūno gerovė. Kai narys, krikščionis, jaučiasi atsakingas už visą Kūną, jis turi drąsos Bažnyčią ginti ir už ją kovoti.

Nors pati savyje taip galingai stumianti krikšionį pirmyn jo kovose, meilė betgi turi būti stiprinama dvasinių jėgų, kurios krikščionį padaro savęs viešpačiu vidury pavojų. Jis gali turėti tvirtą ir užsidegusią gerą valią, bet jo žmogiškoji prigimtis su savo silpnumu ir bailumu akivaizdoje aukos vis šauks, kad būtų palikta ramybėje ir vis drebės prieš pastangas, kurių reikalaujama iš jo. Bet krikščionis pirmiausia ir labiausiai turi tvirtybės dorybę, kuri jam leidžia tvirtai stovėti ir parodyti drąsą, sutikus sunkenybes krikščioniškajame gyvenime ir viešame savo tikėjimo išpažinime. Žmoniškos jėgos, natūraliomis priemonėmis įgytos energijos čia nepakanka. Čia kitokia kova.

Be to, tam tikrose aplinkybėse tos rūšies kova yra taip pavojinga, kad turime bijotis nuovargio mūsų prigimties, kuri visada linkusi suglebti dėl nuolatinio jos pastangų reikalavimo. Krikščionis yra apsiginklavęs tokiai žmogaus jėgų išsekimo akimirkai, nes jis gavo antgamtinę tvirtybės dorybę. Tokią akimirką meilės dorybė krikščionio sieloje pasidaro nerami ir vien Dievuje ieško reikalingos pagalbos; ir atsakydama į tą šauksmą, Šv. Dvasia teikia sielai dieviško atsparumo. Tai Šventosios Dvasios dovana, kuri yra kankinių heroizmo paslaptis.

Jėzau, koks šiurpulys nukrečia mane, kai aš prisimenu Petro išsigynimą, Judo išdavimą ir tavo apaštalų pabėgimą! Bet jie dar nebuvo gavę Šventosios Dvasios, nei tu dar nebuvai prisikėlęs iš mirusiųjų. Per „savo prisikėlimo jėgą“ (Pilyp. 3, 10), duok visiems savo Mistinio Kūno nariams savo paties narsumo.

62. IŠTIKIMYBĖ SAVO LUOMO PAREIGOMS

„Ne kiekvienas, kurs man sako: Viešpatie, Viešpatie!
įeis į dangaus karalyste, bet kas daro valia
mano Tėvo, esančio danguje, tas įeis į dangaus
karalystę“ — Mato 7, 21.

Ne visada yra tikras narsumas, kuris pasirodo ypatingose sąlygose; tikras narsumas yra toks, kuris tyliai ir nuolatos praktikuojamas atliekant kasdien mūsų gyvenimo luomo nežymias pareigas. Ta ištikimybė rodo, kad asmuo turi pareigos jausmą, vadinasi, tikrai jaučia savo pareigos būtinmą ir kartu ją mėgsta.

1.    Antgamtinės tvirtumo dorybės vaidmuo

Savo natūralios energijos šaltiniuose ir tokiuose visai žmogiškuose akstinuose, kaip asmeninės garbės jausmas, pasisekimo noras, savo užsiėmimo mėgimas ir t.t., labai dažnai žmogus randa atsparumą savo luomo pareigoms atlikti. Bet jis priklauso nuo tokių natūralių akstinų ir šaltinių malonės; ir jis susiduria su rimta problema, kai jo prigimtis, užuot jam padėjus ir jį paskatinus, virsta kliūtimi prieš luomo pareigų griežtumą bei šiurkštumą.

Antgamtinė tvirtybės dorybė yra krikščionio jėgos šaltinis, kuris jį palaiko sunkenybių vidury. Ta dorybė jį įgalina tvirtai stovėti, nepasiduodant prislėgimui, kai pareiga pasidaro sunki, kebli ir išsemianti.

Ji jam padės ramiai prisiimti paprastos kasdieninės pareigos nuobodumą ir darbo monotiniškumą, kuris kasdien kartojasi. Ji jam padės nugalėti nuobodulio, atkarumo ir pasibiaurėjimo jausmą, grasinantį sielą nugramzdinti nusiminime dėl priešingumų, nepasisekimų, nepakankamumo jo atkakliausių pastangų, visiško žlugimo jo darbo vaisių ar kurio užsimojimo bet kokioje visuomeninėje padėtyje.

Antgamtinė tvirtumo dorybė padės krikščioniui iki galo atsidėti pareigai, nepaisant pagundų protarpiais apsileisti ir nežiūrint natūralaus palinkimo į ramybę ir tingumą, nepastovumą ir asmenines užgaidas. Ji jam padės lavinti tvirtą sielą, pajėgią valdyti pačią save ir drausminti nervingo, emocionalaus ir jautraus temperamento impulsus. Ji jam padės kontroliuoti keitimąsi charakterio, kuris yra aktyvus, greitas reikalus atlikti, bet linkęs užsidaryti prieš kliūtį arba nerimauti dėl bet kokio uždelsimo. Tvirtumas krikščioniui padės įsigyti susivaldymo, giedrumo, tinkamo mato ir kilnumo savo luomo pareigoms atlikti. Tos savybės yra dar didesnės vertės todėl, kad krikščionis šiandieną vis labiau įtraukiamas į visuomenės sūkurį, kur viskas vyksta įsikarščiavusiu, jaudinančiu ir sielą atbukinančiu greičiu.

2.    Tvirta mūsų luomo pareigų ištikimybės meilė

Krikščionies sieloje antgamtinė tvirtumo dorybė gaivinama meilės, kuri sieloje įkvepia naujus ir galingus pareigai ištikimybės akstinus.

Pirmučiausia, krikščioniui luomo pareigos įgauna įpareigojantį pobūdį, kadangi jis jose mato Dievo valios pasireiškimą. Pareigų vengimą jis laikytų vengimu gyvo Asmens, kuris vienas jo Viešpats ir nuo kurio jis priklauso kiekvieną akimirką. Atlikti savo pareigas jam yra tas pat, kaip eiti susitikti su savo mylimu Asmeniu, kuris pats atsiduoda tikėjime, arba dar labiau, kurį suranda tikėjimas. Krikščioniui likti ištikimam savo luomo pareigoms yra likti akivaizdoje meilės Kristaus, Mokytojo, kurio akims visa yra „nuoga ir atvira“.

Ir kadangi jis myli, tos pareigos jam atrodė išorinės vergijos jungu. Priešingai, jos jam yra proga ir priemonė parodyti Dievui, kad jo meilė nėra vien tušti pamaldūs žodžiai, bet patvirtinta veiksmais. „Ne kiekvienas, kurs man sako: Viešpaties, Viešpaties! įeis į dangaus karalystę, bet kas daro valią mano Tėvo... tas įeis į dangaus karalystę“.

Tikėjimas nėra kažkas šalia gyvenimo: jis yra pats gyvenimas, sūnaus dvasia gyvenimas, kad krikščionis mielai pildo Tėvo valią; ir toje meilėje, kuria jis suvienija su neapsakomai mylinčia ir begaliniai gera Dievo valia, kurios išraiška yra jo kasdieninio darbo pareigos, net kai jos pasidaro labai įkyrios ir nedėkingos.

Tuo pačiu metu suteikdama krikščionio sielai naują ir aukštesnę jėgą, meilė per veikiantį asmenį pakeičia net patį veiksmą, kuris sudaro jo luomo pareigą. Kristaus mokinys tą veiksmą atlieka savo širdimi ir savo protu, savo meile ir visa savo valia; ir todėl jis stengiasi tai daryti kiek galėdamas tobuliau. Šis tobulybės rūpestis perima patį pareigos dalyką, veikdamas jame lyg raugas, — taip atliekamas darbas bus paženklintas tobulybe: bus atliktas sąžiningai, rūpestingai, ir tobulai techniškai, visiškai jį pakeičiant iš vidaus.

Bet nežymiausias ir pasaulietiškiausiai atrodąs uždavinys Kristaus nariui yra jo bendradarbiavimo būdas Dievo kūrimo veiksme ir jo paties maža duoklė bendruomenės kūrime, kur visos funkcijos solidarios ir palenktos bendrai gerovei; ištikimai atlikdamas savo luomo pareigas, krikščionis aukštesnėje plotmėje bendradarbiauja Pilnutinio Kristaus formavime ir dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios išganymo misijoje.

Galingiausioji Motina, tu mums parodei, iki kokios herojiškos aukštybės gali pakilti krikščioniška kantrybė, kai tu drąsiai stovėjai po kryžiumi ir kai atlikai savo kasdieninius paprastus darbus Nazareto namely. Išmokyk mus, motiniškai globodama, apvaldyti savo pačių sielas ištikimai atliekant gyvenime mūsų luomo kasdienines pareigas.

63. IŠMINTINGA MEILĖ

„Meilė. . . nesielgia savavališkai“ — 1 Kor. 13, 4.

Protingumas yra dorybė, kuri valdo mūsų veiksmus, ir todėl mūsų gyvenime labai svarbi. Šia dorybe žmogus gali pasiekti tikros savitvardos. Ši dorybė palaiko sveiką pusiausvyrą kitų dorybių ir jas apsaugo nuo kraštutinumų.

1. Išminties vaidmuo Dievo plane

Dievo Apvaizda valdo pasaulį ir visas būtybes pagal planą, kurio galutinis tikslas gali būti tik Dievo garbė. Visos sukurtosios būtybės ir daiktai yra pašaukti garbinti Dievą savitu būdu. Negyvieji daiktai, augalai ir gyvuliai, sako šv. Augustinas, „balsiai šaukia, kad jie nesukūrė savęs patys... Į juos pažvelgę, išgirsime juos skelbiant: Tu, Viešpatie, sukūrei mus, kuris esi begalinis Grožis!“ (Confessiones, XI, 4—5).

Bet tos kūrinijos harmonijoje žmogus turi vienintelę vietą, skirtingą nuo visų kitų, ir nuosavą. Dievo garbinimo būdą, kuris atitinka jo, išmintingo ir laisvo kūrinio, prigimtį. Savo proto ir valios sugebėjimais jis garbina Dievą, savo Kūrėją ir Tėvą.

Nors ir būdamas, kaip visiškai atsitiktinai sukurta būtybė, absoliučiai Dievo priklausomas, žmogus vis dėlto griežtai išsiskiria, kad Dievas jį sukūrė savo likimo viešpačiu. Tai tikrai nereiškia, kad veikdamas žmogus kurią nors akimirką visai nepriklausytų Dievo aukščiausios valdžios. Tai reiškia, kad žmogus gana laisvai, asmeniniu veiksmu, sava valia apgalvotai elgdamasis, įsijungia į dieviškąjį planą, savo valią suderina su Dievo valia ir įgyvendina Dievo Apvaizdos jam skirtus planus. Tiksliau išsireiškiant, Dievo Apvaizda norėjo žmogų pagerbti, kad jis būtų asmenybė, atsakinga už savo elgesį. Taip begalinio švelnumo aktu Dievas žmogui leidžia bendrabarbiauti kartu su juo savo žmogiško gyvenimo tvarkyme ir viešpatauti visai kūrinijai.

Žmogus laisvai tvarkosi išmintingumo dorybe. Vykdydamas tą dorybę, jis tampa savo sielos kapitonu, saugiai vairuojančiu pro gyvenimo povandenines uolas ir seklumas. Išmintingumo dorybė vadovauja protui pasirinkti geriausias priemones siekti ypatingus savo užsibrėžtus tikslus ir užtikrinti savo, kaip žmogaus ir kaip krikščionio, likimą. Ji formuoja jo sprendimą ir jo valiai duoda kryptį.

Tarp visų motyvų, kuriuos išmintingumo dorybė teikia krikščioniui, kaip sūnui ir Mistinio Kūno nariui, meilei skiriama garbės vieta — ši dorybė krikščionį visada verčia elgtis kaip Dievo vaiką ir stengtis pasiekti galutinį savo sutvėrimo tikslą, didinant Dievo, savo Tėvo, garbę savo aktyviu bendradarbiavimu Sūnaus Mistinio Kūno išsiplėtime. Mistinio Kūno nariui antgamtinė išminties dorybė yra tikriausia priemonė, kad jis priklausytų Kristui, per kurį Dievas valdo visą pasaulį.

2. Išminties - savitvardos dorybė

Pirmas išminties veiksmas yra apsigalvojimas, pasirenkant geriausias priemones kiekvienu atveju atlikti savo luomo pareigoms. Šis aktas reikalauja krikščionį apsivaldyti, kad jo siela įvairiuose susirūpinimuose ir veikloje išlaikytų vidinę rimtį, kad jis galėtų apsvarstyti ir apsispręsti. Be to. savitvarda reikalauja, kad krikščionis galėtų kontroliuoti savo natūralius skubėjimo arba beprotiškos drąsos polinkius, kurių daugelis žmonių verčiami elgtis lyg gyvuliai, valdomi vien instinkto arba savo pačių įpročių neramios aukos, lyg vergai, prirakinti prie savo pačių aistrų. Jau žvelgiant iš susivaldymo taško, išmintis yra išvaduojanti ir taiką nešanti dorybė.

Įkandin galvojimo seka sprendimo reikalingumas — tarp kelių galimų sprendimų pasirinkimas tinkamiausio pasiekti užsibrėžtam tikslui. Čia reikalingas susivaldymas apvaldyti motyvams, kurie gali daryti įtakos žmogaus sprendimui kontroliuoti įspūdžius, sudrausminti aistras, pašalinti iš anksto susidarytas asmenines arba visuomenine nuomones ir saugotis bet ko, kas galėtų pakenkti sprendimui.

Paskutinis ir svarbiausias išminties aktas, kuris vadinamas veikimo dorybe, yra vykdomasis sprendimas. Kiek daug puikių planų virto niekais, kiek daug gerų rezoliucijų išsigimė į neaiškias ir negyvas svajones!

Krikščionis turi apvaldyti save, jei nori planuoti ir tikrai įvykdyti, ką ketino padaryti, kad nepakliūtų į bergždžių atidėliojimų ir išsisukinėjimų pinkles. Ta savybė taip pat reikalinga, kad jis neprarastų drąsos susidurdamas su kliūtimis; jei jis turi tiesiogiai susidurti, kad nebandytų bailiai joms nusileisti dėl kovos baimės, kad nepasiduotų išsisukinėjimui arba tingiam atidėliojimui žemais išsikalbinėjimais.

Susivaldymas reikalingas flegmatiško arba impulsyvaus temperamento tvarkymui — įgimto neveiklumo arba įsikarščiavusio skubotumo. Savitvarda taip pat reikalinga veikiant išlaikyti vertybių jausmui, kad žinotų, kada nusileisti tiesai, užuot jai priešinusis, ir nužemintai sutikti su tiesa, nepaisant klaidinančių ir apgaulingų reiškinių. Taip pat ji reikalinga išlaikyti nuovokai to, kas galima ir tikslu, tačiau nepasiduoti, nenusileisti, nė nepakęsti žemo klastingumo ir nemoralaus oportunizmo. Savitvarda reikalinga išlaikyti saikingumui, visada laikytis auksinio vidurio, kuris vengia stokos ir perdėjimo kraštutinumų. Visuose šiuose dalykuose susivaldymas laiduos, kad išminties dorybė pastoviai ir tikrai tarnauja narsumui ir meilei.

Galiausiai krikščioniui reikalinga savitvarda, kad iškiltų virš egzistuojančių aplinkybių, kad jo perspektyva nebūtų aptemdyta perdaug siauro horizonto, kad, ramiai žvelgdamas į ateitį, apskaičiuotų savo veiksmų pasekmes sau pačiam ir jų įtaką kitiems.

Jėzau, duok mums savo šviesos, kad pasiryžę atlikti kurį darbą, ramiai ir apgalvotai, be spėliojimų ir beprotiškos drąsos išsirinktume geriausias priemones saro luomo pareigų atlikimui taip tobulai, kaip pajėgiame. Padaryk, kad mes pastoviai ir budriai atliktume savo gyvenimo programą taip, kad visuose dalykuose ir viršum visko mūsų elgesiui vadovautum savo malone, kad pažintume tavo paties mintis mūsų sprendimuose, tavo planus mūsų nutarimuose, mūsų veiksmuose išpildytus tavo norus, kuriais tu mums be perstogės trauki Tėvo link savo meilės dvasioje, savo Meilės triumfui ir savo Mistinio Kūno išsiplėtojimui.

III

ATSIDAVIMAS KITIEMS

64. GERUMAS

„Meilė yra. . . maloninga. . . neįtaria piktumu;
nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa" — 1 Kor. 13, 4-6.

Gerumas nėra, kaip kai kurie galvoja, silpnumo ženklas; priešingai, tai tikrai pozityvi ir kovojanti dorybė. Jo esmė yra asmens susivaldymo tvirtumas ir savanaudiškumo nugalėjimas. Kaip ir kitos dorybės, jis iš anksto reikalauja savęs pamiršimo, bet jo tikslas yra atsidavimas kitiems. Tas vidinis nusistatymas paveikia asmenį galvoti apie gera, trokšti ir gera daryti.

1. Galvoti apie gera

„Meilė... neįtaria piktumu“. Gerumas neturi blogo noro ir įtarių minčių, kurios kitiems priskiria nedoras intencijas ir biaurius užsimojimus, nė minčių, kurios nedorai aiškina kitų mostus, jų veiksmus, žodžius, net tylėjimą.

Gerumas paveikia žmogų palankiai galvoti apie savo brolius, visada pateisindamas, pasitikėdamas, spontaniškai ir nuoširdžiai jiems gera linkėdamas. Maloni siela visada gerai galvoja apie kitus.

Tačiau gerumas nėra naivumas, iliuzija arba apsigaudinėjimas. Jis nereiškia, kad mes kituose turėtume įžvelgti savybes, kurių jie aiškiai neturi. Gerumas mato dalykus tokius, kokie jie yra: blogus ir gerus. Tikrai, asmuo, kuris gyvena tikėjimu, net blogiui atskirti turi gabumą, kurį jam duoda pažinimas gimtosios nuodėmės ir jos pasekmių žmogui, net po atpirkimo. Jis pažįsta žmonijos ribotumus ir vargą, ir todėl nesistebi, susidurdamas su tuo aplinkui save ir pats savyje.

Ir geram žmogui tas aiškus kitų trūkumo įžvelgimas nesuteikia malonumo: jis „nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa“. Dar ir tai tiesa, kad, šalia tų trūkumų ir nedorumo, kituose Mistinio Kūno na-

riuose yra kilnumo, dvasinio turtingumo, aukštesnio gėrio, kurie yra malonės vaisiai. Kristus meiliai žiūri į visus žmones ir nori, kad jie būtų išganyti. Greta klaidos, ir dažnai net pačioje klaidoje, kiekviename žmoguje yra tiesa, ir trūkumai gali būti tik sunkiai įžvelgiamų garų savybių antroji pusė. Geras žmogus džiaugiasi visa ta „tiesa“, nes gerumas jį ragina tikėjimo akimis matyti šviečiančią teisybę, kad tie aplinkui jį yra Dievo vaikai, Jėzaus Kristaus broliai ir Šventosios Dvasios šventovės. Tie žavūs stebuklai jam puikiai šviečia Kristaus Kūno narių bendrininkuose, ir geriau jie palieka šešėlyje viską, kas nėra tiesa.

2. Linkėti gera

Krikščioniui, kuris turi tikrą vertybių jausmą, linkėti kitiems gera visų pirma reiškia jiems trokšti tikros ir nekintamos laimės — amžino išganymo.

Yra žmonių, kurie, nieko nežinodami apie Kristaus religiją arba turėdami jos iškraipytą sąvoką, įsitikinę, kad ta amžina laimė įsigyjama nelaimių pakėlimu žemėje. Ne, taip nėra, nes yra mėginimų ir kryžių, kurie maištaujamai priimami, sukelia piktžodžiavimą bei pasipriešinimą prieš Dievą. Amžina laimė įgyjama ugdant dorybę, ir ypač meilės dorybę. Jei mes turime būti įleisti į amžinosios meilės Karaliją, tai turime pradėti mylėti čia, žemėje. Tikėjimas tada pasidarys regėjimu ir viltis turėjimu; bet „meilė niekada nepaliaus“ (1 Kor. 13, 8), kadangi ji yra dangaus alsavimas.

Todėl, kitiems linkėti gera, yra jiems linkėti meilės gyvenimo. Tai trokšti, kad Kristaus meilė augtų juose, kad Šventoji Dvasia vaisingiau įkvėptų jų dvasią, ir kad Kristaus gyvenimas jų sielose pasidarytų stipresnis, taip kad vis tobuliau jie atliktų savo pašaukimą kaip Kristaus nariai.

Linkėti gera savo broliams Kristuje, reiškia trokšte trokšti, kad jie intymiau dalyvautų Mistiniame Kūne ir kad labiau semtųsi iš tų antgamtinių ir dieviškų turtų, kurie yra jų ramybės esmė, jų tvirtybė ir jų, kaip Dievo vaikų, laisvė. Ir toje gėrio hierarchijoje trokšti jiems teisėto džiaugsmo su kitais, kurie myli vieni kitus žemėje pagal Dievo valią: džiaugsmo namų, šeimos, draugystės, meno žinojimo ir mokslo siekimo, džiaugsmų proto ir širdies. Kitiems linkėti gera tai džiaugtis kitų laime.

3. Daryti gera

Tai paprastai nereiškia atsitiktinai duoti išmaldą arba padaryti kokį gerą darbą.

Kristaus Mistinio Kūno nariui daryti gera — reiškia sukurti aplink save kasdieniniuose santykiuose su kitais nuolatinę gerumo, nuoširdumo ir solidarumo atmosferą, kuri padaro bendrą darbą malonų ir užmezga šiltus draugystės ryšius bei širdžių vienybę. Taip pat tai reiškia atmosferą ramybės, džiaugsmo, tolerancijos ir įvertinimo; tai kitiems padeda žydėti, atverti savo širdis gėriui ir broliškai meilei, pasidaryti geresniais, surasti pačiuose ir paskleisti aplink save gerų savybių turtus, kurie pirmiau buvo slapti ir net nepastebėti. Daryti gera, tai palikti jaukų džiaugsmo spindėjimą, kur tik mes bebūtume arba bent trupučiuką prisidėti prie bendros pasaulio laimės tikrai meilia laikysena, kuri nesavanaudiškai ieško padaryti malonumo kitiems, apsaugoti juos nuo visko, kas galėtų būti liūdesio ir kančios priežastis, ir juos vesti ten, kur jie atras džiaugsmą Dievo ramybėje.

Gerumas yra nuolatinis mūsų atsidavimas kitiems, būtent rūpestingas paslaugumas, kuris jau iš anksto pramato dar nepareikštus norus, taktiška pagarba, puikus mandagumas, meilus draugiškumas ir padrąsinami žodžiai, kurie paragina, paremia, sustiprina ir uždega didesnes pastangas ir herojiškesnį patvarumą. Malonus asmuo žino, jei reikia, kaip nuoširdžiai pagirti kitus, nepataikaujant arba ieškant jų pagarbos, kai jie tokio pagyrimo verti. Iš kitos pusės, kai tikra meilė reikalauja kitą asmenį papeikti ar nurodyti tikrą kelią, geras žmogus nesvyruoja atlikti keblią pareigą, nes jis pirmiausia trokšta sielos gerovės. Jis myli tikra meile. Todėl gerumas reikalauja energijos, drąsos ir valios tvirtumo. Ypač tuo turi pasižymėti tėvai, mokytojai ir visi vadovai.

Jėzau, kuris mums apreiškei Tėvo begalinį gerumą, padėk savo Mistinio Kūno nariams nešti viens kito naštas tarp gyvenimo sunkenybių. Duok, kad juodoms nedorumo ir neapykantos jėgoms kartu jis pasipriešintų gerumo ir meilės spinduliuojančia ir nugalinčia jėga.

65. ATLEIDIMAS

„Pakęskite vieni kitus ir vienas kitam atleiskite,
jei kas turi prieš ka nors skundą. Kaip Viešpats
atleido jums, taip ir jūs“ — Kolos. 3, 13.

Neabejojamai atleidžianti meilė yra viena iš kirkščionybės viršūnių. Tokioje meilėje gyvai pasireiškia Kristaus malonės ir meilės pakeičiančioj i jėga; ir ta jėga pasidaro dar labiau neįveikiama, nes padeda krikščioniui įveikti ir nugalėti kliūtis, stiprinamas įsišaknijusių teisėto įsižeidimo jausmų.

Pirma kliūtis: mūsų pačių prigimtis

Atleisdami pirmiausia turime savyje nuslopinti natūralius nepasitenkinimo ir pykčio, keršto, gal būt, net neapykantos jausmus. Turime tuoj užmiršti ir negalvoti apie nuoskaudą, kuri sužeidė mūsų širdį. Galiausiai turime būti kilniaširdžiai, kad mes būtume palankūs tiems, kurie mus įžeidė. Taip elgsimės, būdami jiems draugiški ir mandagūs, kaip esame kitiems žmonėms, kalbėdamiesi su jais, kadangi tyla stingdo ir kalba kartumu; mes turime būti pasirengę mielai jiems atlikti bet kokį patarnavimą. Argi ne atleidimas yra tobulas atsidavimas?

Bet po visų didžiadvasiškumo pastangų yra teisėtas jausmas, kurio negalime nuslopinti — mūsų troškimas teisybės. Mes tapome neteisybės auka ir negalime pakęsti tai nepareikšdami pasipiktinusios sąžinės protesto. Žiūrėti, kad mūsų asmens teisės būtų gerbiamos, yra pareiga.

Tikrai gali būti progų, kad bendras aukštesnis gėris reikalauja ieškoti teisėto atitaisymo. Bet kada Jėzus reikalauja, jog jo mokiniai atleistų „iki septynias dešimtis septynių kartų“ (Mato 18. 22), tai reiškia, kad jis visada juos kviečia pakilti aukščiau asmeniškumo ir savo teisių plotmės, kad jie pasijustų esą jo Mistinio Kūno nariai.

Mistinio Kūno gyvenimas, kiek jis yra žmogiškų būtybių bendruomenė, patirtų nuolatinį silpnėjimą ir savo gyvenimo kraujo sulėtėjimą, jei kiekvienas narys užsidarytų pats savyje, rūpindamasis savo teisių gynimu. Kristaus meilė nori gaivinti visą Kūną netrukdoma. Bet Jėzus laiko savo narių veiksmais tik tuos, ant kurių jis galėtų uždėti savo Meilės antspaudą — tos meilės, kuri atleido savo budeliams ir kuri žmoniją išgano.

Antra kliūtis: viešoji nuomonė

Šis prieštaravimas prasiveržia įžeistojo širdyje dar labiau: „Bet tai neliečia vien mane: tai liečia kitus. Kad gyvenimas visuomenėje nepasidarytų visiškai neįmanomas, turi būti gerbiamos dorovės taisyklės. Ar aš turiu teisę paaukoti jas ir pasiduoti viešajai nuomonei, kuri teisia mane ir kuri mane palaikys bailiu?“ Tikrai teisėtas rūpinimasis sava garbe tuo pat pažadina apsigynimo instinktą.

Bet sekti viešąja nuomone ir jai leisti diktuoti visą savo elgesį nėra laisvė. Krikščionis yra laisvas, kai jis apvaldo viešąją opiniją, stengdamasis ją nušviesti. Viena iš pagonybės liekanų yra jau pats rūpinimasis savo „garbe“; bet aukštesnes vertybes į pasaulį atnešė krikščionybė. Sielos didybė, kilniaširdiškumas matuojamas atleidimu. Aukščiau visų mano teisių yra mano teisė mylėti savo artimą, kadangi tai mano pareiga — aš turiu pareigą ir teisę savo broliais laikyti tuos, kurie mane įžeidė. Tą atleidimo dvasią Jėzus nurodė savo tikrų mokinių žyme. „Nes jei jūs mylite tuos, kurie jus myli, kokį turėsite užmokestį?“ (Mato 5, 46).

Trečia kliūtis: nuodėmės teisimas

Prieš nugalint teisėtus jausmus, kylančius iš teisingumo ir garbės jausmo, pasirodo trečioji kliūtis — šį kartą tiesos vardu. „Šis įžeidimas, kuris žemina mano gerą vardą, yra nuodėmė. Aš negaliu dėtis ignoruojąs arba laikąs jį nieku, arba elgtis, lyg jis būtų neįvykęs. Jis įvyko. Taip pat jis užgavo Kristų, kuris reikalauja, kad aš tai pasmerkčiau“.

Čia Kristaus meilė reikalauja ne tik širdies didžiadvasiškumo, kuris kartais gali būti herojiško laipsnio, bet ypač proto aiškumo, pajėgiančio skirti tarp dviejų elementų, kurie atrodo neperskiriamai susijungę: nuodėmės ir nusidėjėlio. Nuodėmės teisimas priklauso tikrajam Teisėjui — jam, kuris mato širdį ir skaito žmonių slapčiausius motyvus. Bet šis gyvenimas yra jo gailestingumo laikas; ir Jėzus reikalauja, kad kitų teisimas nebūtų užkrėtas aistromis ir būtų laisvas nuo iš anksto susidarytos asmeninės nepalankios nuomonės, taip, kad gaivinamas tikėjimu, jis būtų atžymėtas tarytum jo paties gailestingumu ir gailiaširdišku supratimu.

Čia, žemėje, jis gailestingumo meilėje susivienijęs su manim, trokšta, kad aš gyvenčiau meilės ir atleidimo dvasia, kuri pripildo jo Švenčiausią Širdį, jame rasdamas užgavimo atleidimą ir įžeidėjuje matydamas Kristaus Kūno narį Kristaus asmenyje.

Jėzau, mūsų Išganytojau, kaip kada nors žmonės galėjo sakyti, jog tavo religija yra svetima žemiškojo miesto gyvenimui ir be įtakos tam gyvenimui? Kaip iš tikrųjų būtų permainytas šis žemiškasis gyvenimas, jei tarp įžeidimų, neteisybių ir nesusipratimų, kurie nustato vienus priš kitus šeimose, profesijose ir bendruomenėse, tavo Dieviškoji užuojauta taptų pasaulyje tikra jėga per tavo Mistinio Kūno narius.

66. UŽUOJAUTA

,, Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte
vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man
padarėte“ — Mato 25, 40.

Paskutinio Teismo scena ypatingu būdu nušviečia Mistinio Kūno mokslą. Kaip atvaizduoja šv. Matas, ji apjungia visą Kristaus mokslą apie vynmedį bei jo šakas, pagal šv. Joną, ir šv. Povilo doktriną apie Mistinį Kristaus Kūną. Jis atskleidžia krikščionybės požiūrį į pasaulio pabaigą; bet taip pat apreiškia giliai žmogišką ir universalų Mistinio Kūno apsektą.

1. Mistinis Kūnas ir kasdieninio gyvenimo veiksmai

Kadangi Mistinis Kūnas esmiškai yra dvasinė tikrovė, kai kurie linkę galvoti, kad jam priklauso vien dvasinio gyvenimo veiksmai — malda ir nuopelnų paaukojimas. Tuo atveju narių bendravimas Mistiniame Kūne susidarytų vien jų tarpusaviame savo maldų, nuopelnų ir atgailos pasikeitime. Tokiu būdu visas Mistinio Kūno gyvenimas pasiliktų intencijos plotmėje. Ir be abejonės, tai yra jautriausia ir įspūdingiausia Šventųjų Bendravimo forma.

Tačiau Kristaus vaizduojamos Paskutinio Teismo scenos žodžiai reiškia daug daugiau, negu tai. Visi mūsų žmogiško gyvenimo veiksmai, net kuo medžiagiškiausi ir laikiniausi, priklauso Mistinio Kūno gyvenimui. Iš tikrųjų, atrodo, kad Kristus pasirinko tyčia ir kaip lik šiuos veiksmus — valgymo, gėrimo, apsirengimo, buvimo kalėjime, ligos.

Mistinio Kūno gyvenimas nėra kažkas svetima žmogaus gyvenimui, tarsi iš oro primesta kasdieniniam žmonių gyvenimui, lyg nebūtų iš vidaus susijungęs su jo gyvenimu. Priešingai, tie nežymūs ir paprasti veiksmai yra medžiaga, kuri turi būti prisisunkusi malonės ir meilės gyvenimo, kad tokie veiksmai gautų išganymo vertę. Bažnyčia, Kristaus Mistinis Kūnas, prisiima visa, kas žmogiška, išskyrus vien nuodėmę, kad suteiktų amžiną vertę kiekvienai mūsų žmogiškai minčiai ir veiksmui. Paskutiniame Teisme visų žmonių akivaizdoje Kristus iškilmingai ir lemiamai patvirtins kasdieninės užuojautos veiksmų amžiną vertę. Tačiau tą vertę jis suteiks jiems ne tą baisią valandą, nes tai jis jau atlieka čia, žemėje, savo Kūne — Bažnyčioje.

2. Visi žmonės yra pasaukti tapti Kristaus nariais

Bažnyčia permaino ne vien žmogiškus veiksmus: ji nori sutelkti visus žmones ir juos pakeisti į Kristaus Mistinio Kūno narius. Kas yra tie, kuriuos kalbėdamas apie Paskutinį Teismą, Kristus apyskaitoje vadina „jūs, mano Tėvo palaimintieji?“ Ar jie nuo pat pradžios yra krikščionys? Gana aišku, kad Evangelijos mokslas apie Paskutinį Teismą gali būti suprantamas vien visos Kristaus doktrinos šviesoje, reikalaujančios tikėjimo ir įsijungimo į jo Bažnyčią per Krikštą, kad būtų išganyti.

Tačiau atrodo, jog mūsų Atpirkėjas tuo norėjo pamokyti mus, kad jis kviečia visus žmones tapti jo Kūno nariais. Visos scenos nuostabiausias reginys yra visų tų nustebimas, kurie pamato, kad vargšų ir prispaustųjų asmenyje buvo pats Kristus, kuriam jie padėjo. Todėl išeina, kad jie to nejautė, jog pagelbėdami vargšui, neturėjo intencijos tų veiksmų padaryti Kristui. Iš tikrųjų, mes čia matome Bažnyčios visuotinumą — katalikiškumą! Jos paskirtis yra surinkti visus žmones ir juos išmokyti matyti Kristų kiekviename savo artime, kaip vieną iš jo narių. Jų praktiškos užuojautos veiksmai žemėje laimės jiems visos žmonijos Vyriausiojo Teisėjo palankų teismą.

3. Praktiškos užuojautos vertė Kristaus Bažnyčioje

Tas Evangelijos puslapis turi ypatingą reikšmę mūsų pačių laikams. Mes apsupti tų, kurie alkani ir ištroškę; tų, kurie benamiai, išvietinti, išvežti, išstumti — aukos politinės santvarkos, išpiudyti iš savo krašto, turį keliauti be jokios vietos ar giminių, kuriems jie priklauso; tų, kurie nuogi ir serga; tų, kurie kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose priversti kęsti brutaliausiose sąlygose; visų tų, trumpai tariant, kurie ypatingai yra dideliame skausme ir varge, atžyminčiuose mūsų būdingus laikus. Kristus mus moko jį matyti juose visuose. Tik tikėjimas daro šį stebuklą ir duoda šviesią ir dievišką reikšmę visai tai žmogiškai tikrovei.

Bet labiausiai Kristus iš mūsų reikalauja veiksmingos užuojautos akto. Žodis užuojauta reiškia kentėjimą su asmeniu: verkimą „su verkiančiais“ (Rom. 12, 15), kentėjimą su tais, kurių nelaimė gali būti per gili, kad jie begalėtų verkti. Užjausti kitus — reiškia įsigilinti į kitų kančias taip, kad jos taptų mūsų pačių; savo petį pridėti prie kitų kryžiaus, kad jiems padėtume ir paguostume kančiose. Tai reikalauja iš mūsų, kad mes atsiduotume visa savo būtimi: protu, galinčiu suprasti kitų kančias; širdimi, užsidegusia tikru pasigailėjimu; ir valia, nusistačiusia suteikti praktišką pagalbą. Kaip mažai gailestingų sielų, savanaudiškumo ir savo malonumų troškimo sugadintame pasaulyje!

Jėzau, mūsų Vyriausias Teisėjau, kaip įspūdingiau bebūtum galėjęs mus pamokyti, kokią vietą žmogiška užuojauta užima tavo Širdyje ir tavo Bažnyčioje? Kas nuoširdžiai užjaučia artimą, gali kiekviename įžvelgti tave patį, kuriam jis padeda. Tai apšviečia ir permaino visą mūsų gyvenimą, nes kiekvieną akimirką ir kiekviename savo artime mes kviečiami padėti tau asmenyje tų, kurie „vargsta ir yra apsunkinti“ savo kryžių ir kančių.

67. GAILESTINGUMAS

„Taigi, apsivilkite jūs. . . Širdingu gailestingumu” — Kolos. 3, 12.

Dvasinis gailestingumas yra labai aukšta artimo meilės išraiška. Jis pasireiškia stipriame nuodėmėje nugrimzdusios žmonijos dvasinės kančios pajutime; bet tas gailestingumas turi būti lydimas tvirto pasiryžimo bendradarbiauti pasaulio išganyme. Mūsų širdį ir sielą reikia jungti su gailestingąja Išganytojo Širdimi, kuri trokšta bet kuria kaina žmones išvaduoti iš jų nuodėmių ir išganyti savo Bažnyčioje.

1. „Nuodėmės vergai“ (Rom. 6, 20)

Žmonės yra vergai: vergai kūno ir jausmų, vergai garbės troškimo ir ambicijų, vergai savanaudiškumo ir puikybės, aistros ir tamsumo, vargai savo temperamento ir svyruojančių nuotaikų, savo įpročių ir instinktų, savo bailumo ir silpnybės, vergai pinigų ir malonumų. Pasaulis yra pilnas vergų.

Būti gailestinga — reiškia kentėti išvien su gailestingąja Išganytojo Širdimi dėl žmonių skausmo ir slopinančios naštos po nuodėmės vergijos jungu... „Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“ — sako Kristus (Jono 8, 34). Būti gailestingam, reiškia, apmąstant pervertą mūsų dieviškojo Atpirkėjo Širdį, suprasti nuodėmę ir jos nedorumą; ir įsitikinti, kad tik nuodėmė yra tikras blogis, kai mes svarstome jos santykį su Dievu ir Kristumi ir taip pat jos pasekmes ir jos griovimo darbą.

Tikras gailestingumas, kaip Kristus gailėjosi, nėra išdidus nusileidimas ir fariziejiška užuojauta vargšų nusidėjėlių, bet jų supratimas ir meilė, kadangi mes žinome blogio dydį ir gelmes patys savyje, nes, kaip Šventasis Povilas, esame patyrę kūno ir dvasios prieštaravimą ir patys savyje susekę gimtosios nuodėmės žymes — savo palinkimą į blogį ir savo valio silpnumą. „Nes ką aš darau, aš neišmanau; nes ne gera, kurio noriu, aš darau, bet darau pikta, kurio nekenčiu... Nes aš darau ne gera, kurio noriu, bet darau pikta, ko nenoriu...

Taigi, aš randu tokį įstatymą, kad, kai aš noriu daryti gera, prie manęs yra prikibęs piktumas... Bet aš matau savo sąnariuose kitą įstatymą, pasipriešinantį mano proto įstatymui ir darantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kurs yra mano sąnariuose. Nelaimingas aš žmogus! kas mane išlaisvins nuo to maraus kūno?“ (Rom. 7, 15-24). Žinome, kad tas „kitas įstatymas, apie kurį čia kalba šv. Povilas, yra mumyse, ir, kad todėl mes esame nusidėjėlių giminės. Todėl mes mylime nusidėjėlius, kaip mes mylime patys save.

2. Nuodėmės aukos

Šalia savo asmeninių nuodėmių, žmonės dar yra aukos pasaulio nuodėmių: aukos ekonominės sistemos, socialinės neteisybės bei politinės valdžios priespaudos ir keršto; aukos viešosios opinijos ir propagandos mašinos; aukos mokslo technikos ir progreso, kurie nukrypo nuo savo tikrojo tikslo, kadangi visuomenė panoro sumindžioti aukštesnius dorovės įstatymo reikalavimus; aukos tos bendruomenės, kuri tapo nuodėmės vieta, aplinkybė ir priežastis. Visuomenė turėtų padėti žmonėms atlikti jų amžiną uždavinį; vietoj to, ji nuolatos kelyje stato kliūtis, kad jie negalėtų pasiekti savo aukščiausio tikslo — mylėti Dievą ir jam tarnauti. Ji šalia Dievo bandė pastatyti savo žemiškąją karaliją, be Dievo ir net prieš Dievą. Savo įstatymais, įstaigomis, įpročiais, savo nedorove ji uždusino žmogaus asmenį, sugadino jaunimą, sunaikino šeimą ir nustatė žmogų prieš žmogų, ir tautą prieš tautą.

Būti gailestingam — tai iki skausmo jausti pasaulio nuodėmes ir stengtis suprasti visa tai, kas sutelkta nuodėmėse, susikrovusiose per žmonių kartas prieš Dievo Įstatymą, prieš socialinę teisybę ir meilę; visų negerovių, kylančių kasdien, kasnakt, kiekvieną valandą iš nuodėmių, kurios žmones traukia į klampias gelmes, kur jų sielose nuslopinamas bet koks pasipriešinimas ir bet kokia laisvė.

Gailestingumas — tai pergyvenimas mūsų Atpirkėjo Širdies kančių, patiriant savyje sukrečiantį siaubą akivaizdoje pasaulio nuodėmių, kuris pripildė jo Širdį ir jį vertė sakyti: „Ne už pasaulį meldžiu“ (Jono 17, 9). Šv. Jonas, meilės Apaštalas, tą Mokytojo Širdies aidą užrašė: „Nemylėkite pasaulio, nė to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, jame nėra Tėvo meilės“ (1 Jono 2, 15). Net dar daugiau: jis kvietė mus kovoti prieš pasaulio nuodėmes: „nes visa, kas yra gimę iš Dievo, nugali pasaulį“ (1 Jono 5, 4). Nors pasaulio nuodėmių vaizdas yra liūdna bedugnė, tačiau jis apaštalą verčia skelbti Kristaus ir mūsų tikėjimo į jį triumfą: „Ir tai yra nugalėjimas, kurs nugali pasaulį: mūsų tikėjimas. Kas gi yra, kurs nugali pasaulį, jei ne tas, kurs tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?“ (1 Jono 5, 4-5).

3. Žmonių tamsumas ir aklumas

Bet blogiausias dalykas yra tų nelaimingų žmonių aklumas ir tamsumas. Jie nežino, kas yra nuodėmė, arba kas nuodėminga. Jie nebegali regėti ir teisti savo ir pasaulio veiksmų pagal dorovės įstatymą ir gyvenimo idealą. Jie daugiau nebejaučia, kad melagystė, vagystė, svetimoterystė, abortas ir įvairių formų nusikaltimas yra nuodėmingi. Jie net viešai didžiuojasi dėl tokių veiksmų, laikydami save plačios galvosenos, gudriais ir budriais žmonėmis. Vertybių hierarchija yra apversta, atbula. Jie apsisprendė atpirkimą paneigti arba jį ignoruoti — nepaisyti; ir jie nejunta, kad kala ginklus, kurie bus nugręžti į jų gamintojus ir sunaikins visuomenę. Jie sakosi sukūrę dangų žemėje, o iš tikro pasaulį pavertė pragaru. Jie ieškojo visiško išsilaisvinimo iš kiekvieno aukštesnio autoriteto, ir per tai tapo vergais. Jie didžiuojasi esą garantavę laimę žemėje, bet žino, kad sukūrė tik kančias. Jų visas planas nusigręžė prieš juos, ir jų tvirtinta laimė yra sausra ir beviltiškumas: visi jie karščiuodamiesi vejasi apgaulingus malonumus, pasiduodami negarbingai galvosenai ir kvailoms ambicijoms.

Jėzau, nuo kryžiaus aukštumos tu matei žmogaus aklumo ir neapykantos jėgas, susibūrusias prieš tave, ir tu mums davei aukščiausio dvasinio gailestingumo pavyzdį, prašydamas Tėvą atleisti savo budeliams, kadangi jie nežinojo, ką darą. Duok, kad įkvėpti to pavyzdžio, būtume pilni begalinės ir neišsemiamos užuojautos visiems, kurie yra savo nuodėmių vergai ir pasaulio nuodėmių nesusivokiančios aukos.

IV

NARIŲ TARPUSAVIO RYŠIAI

68. TIKĖJIMAS

„Taip mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje,
ypačiai gi esame kits kito sanariai“ — Rom. 12,5.

Žmonių santykiavimas visai pasikeistų, jei iškiltų iki tikėjimo plotmės. Dieviškoji meilės dorybė negali egzistuoti be dieviškosios tikėjimo dorybės. Kad žmonės galėtų save laikyti „kits kito nariais“, per tikėjimą jie turi išmokti į visus žmonių santykius žvelgti aukštesnėje Mistinio Kūno sferoje. Tokiu būdu tikėjimas žmonėms tampa abipusiškos šviesos ir praturtinimo šaltiniu bei gyvybiniu santykiavimo ryšiu tarp to paties Kūno narių.

1. Tikėjimas yra abipusinių sąlyčių šaltinis

Tikėjimas sukuria dvasinį ryšį su asmeniniu Kristumi, o per jį ir jame su kitais jo Kūno nariais. Savo Dvasia gaivindamas savo narių tikėjimą, Kristus sudaro tarp savo narių vienybės ryšį, atverdamas kiekvieno širdį liepsnojančia meile kitiems. Jis nori, kad jame kartu dalytumėmės žinojimo gyvenimu ir kad ta pati tikėjimo šviesa, per kurią mes priklausome Kristaus Asmeniui, mus įjungtų į Pilnutinį Kristų, kad Kristų matytume jo nariuose.

Egoizmas ir tikėjimas yra priešingų veiksmų priežastis. Egoizme mes apkabiname patys save ir aplink save bei savo reikalus apibrėžiame mažą, ankštą ratą: tikėjimas, priešingai, padaro, kad mes išeiname iš savęs pasitikti Kristų kiekviename jo Mistinio Kūno naryje.

Kiekvienas asmuo, kuris per krikštą įgyja dievybės žymę, yra vienatinė paslaptis savo įsijungimu į Kristų; tikėjimas mus lydi iki tos paslapties slenksčio. Kiekvienas iš mūsų tikėjimu įeina į kito asmens paslaptį. Tikėjimas eina net pirma meilės, nes jis yra meilės pamatas. Taigi, aukštesnėje plotmėje, kuri yra virš visų gamtos prieštaravimų, tikėjimas yra visiems Kristaus nariams regėjimo principas. Tuo principu jie suvokia esą broliai Kristuje, susijungę vieni su kitais, dalyviai to paties gyvenimo, gyveną tuo pačiu tikėjimu (Efez. 4, 5) ir pašaukti meilėje dalytis vieni su kitais neišsemiamais Kristaus turtais.

2.    Tikėjimas sudaro tvirtus ir pastovius abipusinius santykius

Pirmiausia, tikėjimas sukuria narių tarpusavio santykius vienų su kitais abipusiškos pagarbos principu. Krikščionys, laikydamiesi savo tikėjimo reikalavimų, vieni su kitais elgiasi su nuoširdžia pagarba, iškildami aukščiau papročių ir mandagumo kodekso užtvarų, palaiko tikrus ir nuoširdžius ryšius, be dirbtinumo,, prievartos ir veidmainiavimo. Tikėjimas yra pagarbos mokykla, kadangi kiekvienas asmuo laikomas šventumo apgaubtas. Tai regėjimo principas; ir todėl taip pat teisimo principas, kuris kviečia kiekvieną asmenį teisti kitą ne pagal išvaizdą, bet pagal gilią ir šventą tikrovę, kuri jį padaro „antruoju Kristumi“.

Toliau, tikėjimas ugdo tarp žmonių abipusinio pasitikėjimo santykius. Kas sukuria pasitikėjimą tarp žmonių? Sąžiningumas, taip pat asmeniniai nuopelnai, ypatybės, dorybės ir geras vardas. Bet žmogaus ribotumai labai greitai išeina į aikštę, ir pasitikėjimas griūva. Krikščionių pasitikėjimą palaiko tikrovė, esanti anapus kūrinio ribų: tai vienybės ryšys, kuriuo kiekvienas asmuo susijungęs su Kristumi ir Kristuje su savo broliais. Tai ryšys, kuris pagal savo prigimtį nesunaikinamas.

Kiek tas ryšys susilpninamas pačių žmonių ydų, tiek gali sekti kitos žmogiško pobūdžio priežastys, laikinai nutraukdamos tą pasitikėjimą. Bet kai tik vienybės ryšiai atnaujinami Kristuje atgyjant tikėjimui, vėl grįžta tikrumo ir pasitikėjimo dvasia.

3. Tikėjimas praturtina

Asmuo tikėdamas, iš savo artimo patyręs geradarybę, praturtina savo sielą. Vistiek, kokia būtų ši geradarybė: tinkamu laiku tartas žodis, mintis, pavyzdys, patarnavimas. Tą malonę priimąs asmuo jaučiasi esąs skolingas gerumui Kristaus, kurį tikėjimo akimis jis mato savo dosniame artime. Tai didina meilę mūsų Viešpačiui, kuris vadovauja visiems tiems įvykiams savo Kūno gyvenime narių gerovei, nuolat ir švelniai rūpindamasis kiekvienu iš jų. Jo tikėjimas pasidaro karštesnis ir tvirtesnis. Kito asmens gerumo pavyzdys skatins jį tokiu pat būdu elgtis su savo broliais Kristuje.

Iš kitos pusės, kas duoda, tas žino, kad jis duoda pačiam Kristui. Jis duoda iš meilės Kristui, kurį tikėjimo akimis jis mato savo artime. Jis nesitiki iš žmonių atlyginimo. Jis duoda tikėdamas, gal nė nėr matydamas savo kilnumo vaisiaus; ir taip duodamas, jis gauna vis didesnę naujos šviesos ir meilės malonę.

Jėzau, duok, kad tavo mokytiniai suprastų pilną to gražaus „tikinčiųjų“ vardo reikšmę, kuri jiems eina iš tikėjimo. Vis labiau tebūnie ištikimi tau, tavo Dvasiai ir tavo Bažnyčiai! Bet taip pat leisk jiems suprasti, kad jiems tikint tave, tik tu vienas gali padaryti ir išlaikyti juos tarpusavyje ištikimus, kad jų žmogiška brolybė būtų pagrįsta nepajudinamais pamatais, o ne apgaulingais žmogiškais pažadais.

69. VILTIS

„Laukdami palaimintosios vilties ir ateinant garbės
didžiojo Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus" —
Tit. 2, 13.

Viltis yra dorybė, į kurią daugelis krikščionių žvelgia individualiu būdu, kiekvienas būdamas įsitikinęs savo asmeniniu išganymu. Bet jos tikslas ir priemonės jam pasiekti rodo viltį esant esmiškai visuomeninę, bendruomenės dorybę ir susijusią su kolektyviniais reikalais.

1. Jos tikslas

Tai pilnas pasitikėjimo laukimas Kristaus Sugrįžimo. Mes, krikščionys, tikrai tikime, kad mūsų Viešpats vieną dieną sugrįš, bet šį kartą visoje savo garbėje, kaip Vyriausias Teisėjas galutinai įkurti savo Karalijos ir Viešpatavimo, kurie niekada nesibaigs. Tai patvirtina Bažnyčios autentiškas — Tikiu, kuris yra aidas ir Šv. Rašto bei seniausios Tradicijos aiškintojas. Žinoma, kad pirmosios krikščionių bendruomenės gyveno laukdamos to didžiojo įvykio.

Kokia prasme galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų dalyvauja tame ateities istoriškame įvykyje, kuris atrodo toks tolimas?

Pirmiausia, kadangi Paskutinio Teismo perspektyva, kurio vyriausias teisėjas bus Kristus, jau čia ir dabar atsispindi krikščionio gyvenime. Viso Kūno akivaizdoje kiekvienas narys bus Viešpaties teisiamas pagal elgesį su Pilnutiniu Kristumi visame savo gyvenime. Tada nė vienas negalės pareikšti, kad jis užkluptas netyčia ir kad nebuvo aiškiai įspėtas. Kristaus mokslas čia yra aiškus ir formalus. Jis paskelbė tą teismą ir jį atvaizdavo tiksliai iki smulkmenų. Jis pareiškė, kad mes būsime teisiami iš meilės jo Kūno nariams, ir kad jis tą meilę laikys mūsų meilės įrodymu jam. Mes būsime teisiami pagal meilę, nes meilė apima ir gaivina visas kitas dorybes; iš mūsų veiksmų ir apsileidimų; iš mūsų intymiausių minčių ir slapčiausių jausmų. Tą didžiąją dieną visa bus parodyta pasauliui. Ta mintis mus saugo ir gina čia, žemėje, pagundų valandą ir skatina uoliau atlikti savo luomo pareigas. Ji mums teikia džiaugsmą ir paguodą, žinant, kad visų šventųjų sielose mes galėsime stebėti Kristaus malonės grožį ir pilną išsiskleidimą visais amžiais.

Toliau, tą akimirką mūsų kūnai bus prikelti iš mirusiųjų, kad susivienytų su sielomis, nuo kurių jie atskirti mirštant. ,.Mūsų kūnų prisikėlimas nukeltas iki pasaulio pabaigos, kad visi būtų prikelti kartu ir kiekvienos sielos džiaugsmas pagausėtų dalyvaujant visų džiaugsme“, — sako šv. Tomas.

Galiausiai tą valandą bus atbaigtas bendras Išganymo darbas. Tas darbas buvo norėtas Švenčiausios Trejybės amžiname Dievo plane ir žemėje buvo ir yra atliekamas Kristaus ir jo Bažnyčios, bet savo pilną prasmę įgaus mūsų išganymo aukščiausią momentą. Krikščionys, kurie stengiasi tikėjimu gyventi savo žemiškojo gyvenimo metu, bendradarbiaudami šiame visos žmonijos išganymo darbe, lauks tos dienos su viltimi, nes tada jie matys prasmę visų aukų ir pastangų, kurias jie padarė būdami žemėje.

2. Priemonės

Viltis liečia ne tik Tikslą, bet ir priemones tam Tikslui pasiekti: visas Bažnyčios mums suteiktas priemones, visus Šventųjų Bendravimo turtus.

Viltis, nors antroje eilėje, bet tikra prasme turėtų liesti tarpusavinę pagalbą, kurią Kūno nariai turėtų teikti vieni kitiems ne vien maldomis ir atgaila, pasiaukojimu, bet savo normaliuose, kasdieniniuose santykiuose. Būdami suvienyti tos pačios vilties, to paties Kūno nariai turi padėti vienas kitam. Jie yra bendrininkai to paties darbo; jie pasitiki vienas kitu bendrame uždavinyje — Dievo Miesto statyme. Jau bendra viltis vis labiau suartina sielas ir jas nuteikia laukti antgamtinės pagalbos, kurios jie tikisi gauti vieni iš kitų.

Jėzus, kuris juos palaiko draugystėje sujungtus vienus su kitais, įgalina juos būti ..nariais vieni kitų“ aktyviu būdu ir visuose santykiuose. Vienam jis suteikia malonę surasti savo artime dorybę, iki šiol dar nežinomą; kitam jis leidžia aiškiau suprasti, kiek daug tikro šventumo slypi brolio kovoje su sunkiu temperamentu ar ypatingai kokia galinga aistra. Per Kristaus šviesą ir veikimą kiekvienas atskleidžia kokį nors aspektą, jo brolis yra jam pagalbos ir bendradarbiavimo šaltinis.

Juo labiau krikščionys pasiduoda Kristaus apšviečiamajam ir pakeičiamajam veikimui, juo labiau jie supranta, kad ta pagalba ir bendradarbiavimas, kurį jie gauna vieni iš kitų bet kurią akimirką, buvo kaip tik tie, kurie jiems tada buvo reikalingiausi. Jie su džiaugsmu pamato, kad jie vieni kitus papildo. Jie sužino, kad šalia džiaugsmo duoti kitiems, taip pat yra džiaugsmas gauti iš kitų ir nuolatos galėti tikėtis iš jų antgamtinės pagalbos. Abiejų, duodančiojo ir gaunančiojo, atveju yra Jėzus Kristus, kuris duoda, gauna, skatina ir traukia prie savęs.

Jėzau, tavo krikščionys dar nesuprato viso, ką tu sudėjai vilties dorybėje. Daugeliui jų viltis yra eiti vienu iš dviejų kelių: arba apsispręsti už tai, kuo jie aklai pasitiki, arba rizikuoti vieną galimybę vien dėl to, kad ji atrodo sėkmingesnė, negu antroji. Duok visiems krikščionims suprasti, jog kada tu ką praneši, tikrai atsitiks, ir ką tu pažadi, ištikimai įvykdysi.

70. MEILĖ

„Jo yra vienas kūnas sudėtas ir sujungtas, ir taip
jis visais susišelpimo sunėrimais, kaip atitinka
kiekvienam sanariui skirta veikimą, vykdo savo
augimą sau statyti meilėje“ — Efez. 4, 16.

Aukščiau geradarybių ir patarnavimų, ir net mūsų pačių, atsidavimo meilė Kristuje iškyla iki asmenų bendravimo — susivienijimo vienų su kitais. Kiekviena vienuolinė bendruomenė turi pasižymėti ja, kad atliktų savo misiją Bažnyčioje ir pasaulio akyse. Net pasaulietiškos bendruomenės įgauna tikrą to aukšto lygio prasmę, kada jos yra įkvėptos Kristaus meilės.

1.    Šaltinis

„Meilė yra iš Dievo“ (1 Jono 4, 7): meilė kuri jungia dvi sielas, kyla iš Dievo. Dievas veikia juose, kad juos suartintų ir padėtų suprasti viens antrą. Meilės šaltinis yra Švenčiausioji Trejybė. Begalinė meilės srovė teka Jėzaus Kristaus Širdyje. Ir jis, kaip Galva, siunčia savo Šventąją Dvasią į savo narių širdis, kad juose paskleistų tą meilę, kuri yra dalyvavimas jo paties meilėje, ir per tą jo Meilę mes dalyvaujame begalinėje Meilėje, kuria Švenčiausioji Trejybė myli save ir mus Šventojoje Dvasioje.

Tad kokia yra Šventosios Dvasios misija Mistiniame Kūne ir kiekviename jo naryje? Tai vienybės misija, jau pačiame Jos uždavinio simbolyje kaip Meilės Ryšys ir dalyvavimas Švenčiausios Trejybės gelmėse! Iš Dievo kylanti meilė, perduodama mums Šventosios Dvasios, turi polinkį suvienyti sielas ir jėgą jose sukurti abipusišką bendravimą — Šventųjų Bendravimą.

2.    Objektas

Koks yra meilės objektas, kuris palaiko Kristuje du asmenis susijungusius vieną su antru ? Tiesiogiai ne žmogaus asmuo yra mylimas mylinčiojo. Dieviškoji meilės dorybė sielas iškelia iki dieviškojo lygio ir pasiekia dieviškąjį tikslą. Ar tuomet tas tiesioginis ir vienintelis tikslas tėra Dievas kitame Asmenyje? Ar tai reiškia, kad mylintysis kokiu nors būdu turi atsipalaiduoti nuo kitų asmenų ir kontempliuoti Dievą jo transcendencijoje, net visai neatsiževlgdamas į kito asmens reikalus žmogiškoje plotmėje? Anaiptol.

To abipusiško bendravimo objektas yra paslaptis, esanti kiekviename asmenyje, paslaptis jo įjungimo Kristuje ir jo susivienijimo su Kristumi. Tai egzistencijos paslaptis, jo kaip Kristaus nario, įjungto Kristųje - Galvoje, dalyvaujančio Šventosios Trejybės ir viso Mistinio Kūno gyvenime: „kad ir jūs turėtumėte su mumis draugystę, ir kad mūsų bendravimas būtų su Tėvu ir su jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi“ (1 Jono 1, 3). Todėl jų abipusiško bendravimo objektas yra bendras Kristaus meilės ryšys, kuris juos padaro nariais viens kito, nariais Pilnutinio Kristaus.

Todėl bendrauti su kitu asmeniu Kristuje reiškia daugiau, negu užjaučiamai suprasti tą asmenį ir su juo vienytis jo mintyse, jausmuose, jo bandymuos ir jo džiaugsmuose: tai reiškia daugiau, negu supratimą ir vieningumą su juo. Visi tie nusiteikimai yra reikalingi, kad bendravimas dviejų asmenų būtų galimas: jie kartu yra meilės sąlyga ir pasekmė. Draugauti su asmeniu — reiškia dalyvauti jame Kristaus gyvenimo paslaptyje, dalyvauti Pilnutinio Kristaus misterijoje. Tai reiškia, kad per tikėjimą mes susijungiame su kitu asmeniu ypačiai savo vidine, giliausiai ir dieviškiausia bei žmogiškiausia dalimi, ir taip pat pasisaviname, kas labiausiai viduje ir gilu, dieviškiausia ir žmogiškiausia yra kitame Kristaus naryje. Tai įvyksta abipusiškame gyvenimo ir meilės draugavime, kurį pats Jėzus Kristus vykdo abiejuose nariuose per savo Šventąją Dvasią taip, kad vieno gėris kartu tampa kito gėriu ir kad dabar abu sudaro tik viena tame dalyvavime ir bendravime to paties Pilnutinio Kristaus paslaptyje.

Koks tikslas to abipusiško bendravimo? Ar tiesioginis tikslas yra, kad mylintysis pergyventų malonumą arba asmeninį atlyginimą, džiaugsmą arba ramybę toje meilėje? Tikrai šie yra meilės vaisiai; bet jos tikslas yra bešališkesnis, kilnesnis ir visuotinesnis.

Ar tuomet jos tikslas yra, kad kitas asmuo rastų sau suraminimą, stiprybę ir laimę tame meilės pasinėrime, kurios objektas yra jis? Tai irgi nepaprastai palaiminga meilės prasmė.

Abipusės meilės esminis tikslas yra Pilnutinio Kristaus kūrimas. Tie asmenys yra iškelti iki tokios dieviškos meilės aukštybių, kad jie ugdytų Kristų viens kitame ir tuo pačiu metu kituose, kad žemiškoje bendruomenėje, kurią jie sukuria savo širdžių susivienijimu, būtų įgyvendintas Išganytojo aukščiausias planas: „Tėve... kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena“.

Jėzau, tu norėjai pačiose dieviškųjų Asmenų gyvenimo gelmėse padėti bendravimo pamatus, kurie gyvuoja tarp tų, kurie tapo tavo Kūno nariais. Kai susitiksiu su vienu iš tavo pakrikštytųjų, suteik man malonę per savo Šventąją Dvasią dalyvauti jo mistinės tapatybės su tavimi paslaptyje; kad iš tikrųjų būtum tu, kurį aš mylėsiu jame, ir kad aš taip pat savyje leisčiau mylėti tave.

71. ROMUMAS

,,Palaiminti romieji, nes jie paveldės žeme" — Mato 5, 4.

Romumas yra viena iš didžiausių krikščionybės dorybių, reikalingiausia bendruomenės gyvenime, bet taip pat viena iš labiausiai nesuprastų dorybių; ypač jai graso jėgos garbintojai. Ją mėgsta laikyti silpnybės ženklu. Evangelijos „romiajam“ priešpastato moderniųjų laikų „aštrųjį“. Bet tai visiškas tos dorybės nesupratimas, nes romumas yra jėga, smarkumas, nugalėjimas, viešpatavimas.

1. Romumo prigimtis

Romumas yra gerbimas kitų pašaukimo ir asmenybės, kaip Kristaus narių.

Kiekvienas narys turi asmeninę vietą Mistiniame Kūne, taip pat savo prigimties dovanas ir malonę bei savo misiją ryšium su viso Kūno gerove. Paprastame žmogaus su žmogumi bendravime pagarba tam Dievo planui tikrai yra retenybė. Žinoma, kad visuomeniniai santykiai reikalauja tam tikro pakantumo vienų kitiems, malonios elgsenos ir tam tikrų mandagumo taisyklių laikymosi. Bet sielų gelmėse mes priešininkai. Mums nepatinka, kad kiti ne tokie, kaip mes, kad jie galvoja, jaučia ir sprendžia ne taip, kaip mes. Mes nekantraujame ir erzinamės, kai tik juose pamatome pavojų mūsų savanaudiškumui, skoniui, pažiūroms, pirmenybei ir mūsų teisėms. Mes net daromės netolerantiški, jautrūs, įsižeidžiame, net atvirai pykstame, kai kas aiškiai prieštarauja mūsų savanaudiškumui.

Romumas yra dorybė, kuri krikščioniui laiduoja apsivaldymą, padėdama jam pažaboti instinktyvų pyktį ir įsižeidimą.

Romumas yra dalyvavimas Kristaus romume. Jis tobulai sutinka su Kristaus planu, kuris norėjo, kad narių pareigos ir gabumai skirtųsi Kūno vienybėje ir dėl tos vienybės. Jis norėjo to įvairumo, kad visi nariai papildytų vieni kitus; kad jie vieni kitiems padėtų bendradarbiaudami tame pačiame uždavinyje; kad nė vienas nelaikytų savęs atbaigtu; kad Mistinio Kūno nariai, papildydami vieni kitus, kartu stengtųsi pasiekti aukštesnį gėrį.

Romumas nesiriboja pripažinimu, jog kiti ne tokie, kaip mes patys. Ta dorybė reikalauja tikro palankumo ir geros valios pripažinti kiekvieno nario ypatingumą ir džiaugtis tuo skirtingumu. Romumas džiaugiasi ir šiuo stebuklingu Mistinio Kūno narių įvairumu. Tačiau romumas mus lydi toliau ir dar aukščiau. Jis mus uždega, kad mes bendrautume arba bent mažiausiai rimtai stengtumėmės dalyvauti kiekvienos sielos asmeninėje paslaptyje, kad mes atsivertume kiekvienam ir priimtume bet ką, kas atskleistų tą paslaptį, ar tai būtų žodis, tylėjimas, žvilgsnis, judesys ar slaptas veikimas.

2. Romumo sąlygos

Romumo dorybė yra sintezė dviejų veiksmų, kurie atrodo prieštaraują vienas kitam: iš vienos pusės pasidavimas, kitos pusė užvaldymas.

Pirmiausia tai nusilenkimas tikrovei — tikrovei mumyse pačiuose, kituose ir gyvenimo įvykiuose bei aplinkybėse. Kiekviena dorybė pati savyje yra sutikimas su tikrove, kadangi galiausiai tikrovė krikščioniui yra Dieviškosios valios išraiška. Kantrumas, nusižeminimas ir savęs išsižadėjimas yra sutikimai su tikrove, kaip ir pats romumas, bet kiekvienas turi savo charakterį. Kantrybėje yra nuolankus tikrovės priėmimas; nusižeminime yra tiesos logika; išsižadėjime yra meilės auka. Romumas yra linksmas ir spinduliuojąs giedrumas. Jis nesileidžia būti realybės valdomas nė triuškinamas: jis iškyla virš jos ir apvaldo kiekvieną aplinkybę.

Būdamas pasidavimas, romumas kartu yra apvaldymas — apvaldymas paties savęs, kad patarnavus kitiems bei palengvinus ryšius ir santykius. Šitą jo pusę, atrodo, ypatingai norėjo pabrėžti Kristus, paskelbdamas: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“. Tai autoriteto simbolis, įgytas romiojo ir romumo atneštas praturtinimas. Tai nereiškia, kad jie apvaldys tik save. Jie paveldės žemę. Visose aplinkybėse, ir kur bebūtų, jie pasinaudos aplinkybėmis ir apvaldys jas. Piktas žmogus — nugalėtas žmogus. Laimi romusis.

Bet kovos metafora iškreipia romumo dorybės perspektyvas, nes romumas kilniai stengiasi, jog du žmonės, užuot tarpusavy priešinęsi, susijungia padėti antrajam pasiekti tą patį aukštesnį ir kartu pasiekiamą idealą ir gėrį — tiesą, draugystę, gerumą, meną.

Galiausiai, kad būtų antgamtinė dorybė, romumas reikalauja Kristaus malonės ir turi būti iškeltas į Kristaus plotmę. Klaida manyti, kad užtenka temperamento, nors iš tikrųjų reikia jo paisyti, kadangi jis yra tikrovė, neaplenktina be rimtų pasekmių. Bet temperamentas, linkęs į tingumą, ir neturįs dvasios nė energijos, nėra tvirtas pamatas romumo dorybei. Kai reikia pastangų pačiam arba pakelti sunkenybes, toks temperamentas parodo savo įgimtą silpnumą. Tikrą romumo dorybę turi tie, kurie, iš prigimties linkę pykti, galėjo apvaldyti savo aistras su Kristaus malone ir jėga.

Jėzau, kaip nuopelningos ir reikalingos bebūtų mūsų asmeninės pastangos įsigyti romumo dorybei, tačiau tai pasiekiame ne savo pastangomis. Tu, ir tu vienas, įgalini mus įsigyti tą dorybę, leisdamas mums dalyvauti savo Švenčiausios Širdies romume. Duok, kad mes vis labiau įeitume į tą Širdį, kuri liepsnoja troškimu, kad tavyje būtų susivieniję visi tavo nariai. Per tavo Švenčiausią Širdį mes turime suartėti su kitais nariai. Dieviškoji Širdis atidarys mūsų vargšes širdis, užsidariusias savanaudiškume, ji mus įgalins suprasti juos, padėti jiems būti savimi pačiais ir atlikti savo, kaip Mistinio Kūno narių, misiją.

72. RYŠIAI SU KENČIANČIA BAŽNYČIA

„Atsimink, Viešpatie, taip pat savo tarnus ir tarnaites,
kurie, pirm mūsų išėjo iš šio pasaulio su tikėjimo ženklu
ir ilsisi ramybės miegu“ (Mišių kanone mirusiųjų paminėjimas).

Bendravimas tarp mūsų ir šventų sielų skaistykloje nėra nutrauktas. Jos tikrai priklauso taip pat Bažnyčiai, kaip ir mes: jos — Kenčiančiai Bažnyčiai, mes — Kovojančiai Bažnyčiai. Bet abiem atvejais yra ta pati Bažnyčia, tas pats Mistinis Kristaus Kūnas. Mes joms labai galime padėti savo maldomis, aukomis ir Mišiomis. Be to, sielos skaistykloje turi atlikti didelę misiją Bažnyčioje.

1. Mūsų abipusiška broliška pagalba

Liturgijoje Bažnyčia nesimeldžia sieloms skaistykloje ir nereikalauja, kad mes melstumėmės joms; bet savo pavyzdžiu ir mokslu mus rimtai moko melstis už jas. Joms labai reikalinga mūsų broliška pagalba.

Joms reikalinga mūsų pagalba, kadangi jos nieko nebegali sau padėti. Jos dabar bejėgės užsitarnauti arba įsigyti nuopelnų. Jos visko laukia iš Pilnutinio Kristaus ir iš Tėvo gailestingumo. Bet kuris asmuo, nesuprantąs, kad Bažnyčia apima ir šią kenčiančią dalį, kuri pavesta jam, kaip Kovojančios Bažnyčios nariui, nepažįsta Bažnyčios, visos jos reikšmės. Malda už sielas skaistykloje nėra privatus pamaldumas. Ji yra Bažnyčios aktas, Bažnyčiai priklausymo aktas, Bažnyčios solidarumo aktas. Ypatingai prisiminkime tas sielas, kurios nieko neturi, kas melstųsi už jas. Pati Bažnyčia prisimena jas savo maldoje „už visus mirusius“.

Taip pat joms reikalinga mūsų pagalba, kadangi jos kenčia. Jų kančia yra kaltės išpirkimo: išpirkimas laikinių bausmių už jau atleistas nuodėmes. Taip pat tai yra apvalymo kančia: tos sielos yra pasidavusios ypatingam sprendimui. Jos aiškiai matė save tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, jos įžvelgė nuodėmės nedorybę, savo pačių ir viso pasaulio; jos pilnos susigraužimo, kad laiku nesuprato dieviškosios Meilės kvietimo, kad neatsiliepė, ir jį atmetė. Tas aiškus jų pasipriešinimas yra kankinystė pati savaime, kadangi dabar jos supranta, jog Dievas turi teisę į jų meilę, ir kadangi jos įžvelgia, koks būtų jų garbės laipsnis amžiname gyvenime, jei jos būtų buvusios ištikimos. Ir dabar jos šaukia, kad jos yra vargšės ir tikrai vertos pasigailėjimo palyginus su tuo, kuo jos būtų galėjusios būti; jos apgaili savo gyvenimo tuštumą ir savo darbus žemėje. Dabar jos žino joms skirtą vaidmenį Mistiniame Kūne. Matymas savo egoizmo žemiškojo gyvenimo metu jas pripildo šiurpo didingo Pilnutinio Kristaus perspektyvoje.

Galiausiai tas kentėjimas yra meilės kentėjimas ir tuo atveju juo skausmingesnis. Iš vienos pusės tos sielos karštai myli Dievą meile, kuri yra tyresnė, kilnesnė, nesavanaudiškesnė—bešališkesnė, kadangi aiškiau mato, kad tikrai Dievas yra aukščiausias Gėris ir vienintelis Reikalingas Dalykas. Iš kitos pusės, jos yra atskirtos nuo jo: ne dėl to, kad jos būtų pasmerktos ir atstumtos, bet jos kenčia, kad tiesiogiai negali džiaugtis Dievo regėjimu, kuris dabar yra jas kankinantis troškimas.

2. Jų užduotis Bažnyčioje

Nors sielos skaistykloje nieko negali daryti sau, bet jos gali daug padėti mums ir Bažnyčiai.

Pirmoje vietoje jos yra vilties liudininkai. Jos yra tikros, kad bus išganytos ir su visišku tikrumu jos laukia Išganytojo atėjimo. Ne taip, kaip mūsų, jų viltis neaptemdyta asmeninio nepasisekimo baimės, nes jų išganymas nėra pavojuje.

Sielos skaistykloje taip pat yra meilės apaštalai. Jos nepajudinamos Dievo draugystėje, kuris jas myli, ir kurį jos myli. Ir kokia gailestingumo meile Kristus apkabina jas! Jos pačios arčiau jo, negu kada nors: „Kristuje besiilsinčios“ (Mišių kanonas). Jos tobuliau derinasi su jo troškimais ir jo dideliais planais. Jos ne vien negali sukilti prieš Dievą dėl savo kentėjimų, bet dar tuos kentėjimus priima su meilės dvasia. Jos garbina Dievo teisingumą ir vienijasi su begaline meile, pilna teisingumo joms. Be to, jos susirūpinusios Mistinio Kūno augimu: jos pačios atsiduoda Pilnutiniam Kristaus augimui ir gal būt jos net aktyviai bendradarbiauja Karalijos išsiplėtojime. Kaip Dievo gailestingumas galėtų būti nesujudintas jų nesavanaudiškumo ir didžiadvasiškumo?

Galiausiai skaistykloje sielos mums yra tyrumo ir šventumo mokytojos. Kokios jos gražios savo malonės būvyje ir Kristaus spinduliuose! Jos mums įsakmiai primena šventųjų reikalavimus — koks didelis turi būti apvalymas, jei mes norime įeiti į Tėvo garbę. Jos mus maldauja neatidėlioti diena iš dienos grįžimo prie Dievo, nes greit ateina diena, kad jau per vėlu.

Jėzau, tark visiems, kurie ką tik neteko mylimo asmens, kad jie turi pasitikėti tavo gailestingumu; bet taip pat, kad jie negalvotų, jog savo brangiam mirusiajam atliko savo pareigą, sukalbėdami keletą maldų liūdesio dienomis. Ar ne todėl tu mums neapreiškei dabartinės būklės tų, su kuriais mes laikinai persiskyrėme, kad pažadintumei pastovesnę bičiulystės meilę tarp savo Kovojančios ir Kenčiančios Bažnyčios?

73. RYŠIAI SU TRIUMFUOJANČIA BAŽNYČIA

,,Bendraudami" — (Mišių kanonas)

Kiekvieną rytą, kada kunigas ištaria šiuos nuostabius žodžius, jo sieloj išryškėja vis gilesnė Katalikų Bažnyčios samprata. Altorius, ant kurio atnašaujama eucharistinė auka, apsuptas dangaus šventųjų, o ypač švenčiausios Mergelės Marijos. Per Kristų ir Kristuje mes susivienijame su jais.

1. Ypatingas to akto didingumas

„Communicantes — bendraudami“... Koks nepaprastas yra šis aktas, kuriuo mes susijungiame su dangaus šventaisiais amžinybėje, mes, kurie dar tebesame keleiviai žemėje ir laike! Kristuje dangaus šventųjų buvimas mums tampa realybe taip, kad mes nebesame atskirti nuo jų. Jie gyvena Dievuje Kristaus gyvenimą — tą patį gyvenimą, kuris duoda gyvybę Mistiniam Kūnui ir mus vienija vienus su kitais.

Meilė sudaro tarp jų ir mūsų nenutraukiamą grandį, nes per meilę, lydimą malonės, mes įžengiame į amžinąjį gyvenimą dar tebebūdami žemėje. Meilės dėka mes „turime amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 15). Meilė — perėjimas iš mirties į gyvenimą: „Mes žinome, kad perėjome iš mirties į gyvenimą, nes mylime brolius“ (1 Jono 3, 14). Meilė mus iškelia į amžinybės lygį. Todėl ji mumyse peržengia erdvės ir laiko ribas. Šventieji yra amžino gyvenimo tobulybėje: mes esame amžinojo gyvenimo pradžioje.

2. Mūsų bendravimas su šventaisiais

Iš savo pusės mes galime bendrauti su šventųjų sielomis, su jų asmeniu, jų dorybėse, nuopelnuose, jų maldoje. Mūsų maldos gerbia juos ir didina jų garbę, kad labiau išplistų jų spinduliuojanti įtaka ir pasireikštų jų asmeninė misija Mistiniame Kūne. Bet, net kada kreipiamės į kurį šventąjį ypatingai, mes bendraujame su visais šventaisiais Kristuje. Mus nuolatos remia visų šventųjų maldos ir nuopelnai.

Jų maldos už mus yra veiksmingos, primygtinės ir pilnos pasigailėjimo. Jos yra veiksmingos, kadangi tai maldos išrinktųjų, visagalių švenčiausioje Kristaus Širdyje. Jos yra primygtinės, nes šventieji mus myli ta pačia meile, kuria jie myli Dievą ir trokšta Pilnutinio Kristaus augimo. Jos yra gailestingos maldos, kadangi šventieji žino visus mūsų trūkumus ir kovas mūsų bandymuose ir prispaudimuose šiame pasaulyje. Jis mus mato Žodžio šviesoje. Žodyje jie supranta viską ant žemės, kas reikalinga jiems žinoti jų misijai atlikti danguje.

Jėzau, iš tikrųjų tu esi tas pats, kurį mes medituojame ir garbiname tavo šventųjų sielose, su kuriais suartėjame per tave. Jų pavyzdys mus patraukia galingai, bet ne todėl, kad jis pats savyje prakilnus ir keliąs aukštyn. Jų pavyzdys mus patraukia už vis labiau todėl, kad tai tavo šventumas, kuris spindi juose ir kurį jie skleidžia, nes tai tavo dorybės ir tavo malonė, kurios apsireiškia jų nuopelnuose mums, ir kadangi tai tavo Šventoji Dvasia, kuri veikia juose ir mumyse tam pačiam didžiajam tiksluiPilnutinio Kristaus sukūrimui.

IŠVADA

74. MEILĖS BENDRUOMENĖ

„Tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos
sielos. Nė vienas iš jų nesakė apie savo lobį, kad tas
jo vieno būtų, bet visa buvo jiems bendra“ — Apd. 4, 32.

Pradžia pirmykštės Jeruzalės Bažnyčios yra puikus Kristaus Bažnyčios paveikslas, kokia ji turėtų būti per amžius dvasinėje plotmėje su Šventųjų Bendravimu: asmenų bendruomenė, turinti vieną širdį ir vieną sielą, kuri dalijasi gėrybėmis ir pareigomis.

1.    Asmenų bendruomenė

Pilnutiniame Kristuje nariai bendrauja vieni su kitais vidujai. Juos tarpusavy sujungia sielos gelmės, todėl Šventųjų Bendravimas yra galimas anapus kūno ir matomo pasaulio ribų. Tas bendravimas vyksta per tą patį jų sudievintų sielų gyvenimą, per jų meilės ir malonės gyvenimą; ir dar giliau, — per Kristų, kuris yra jų sielų gyvenimas, jų antgamtinio gyvenimo pradas. Jame jie yra jo nariai, ir nariai vieni kitų. Jis juos suveda į draugystę — communicantes — tarp savęs, kad jie vienytųsi su kitu tuo, kas yra giliausia jų prigimtyje tiek, kad jame ir su juo jie sudarytų „tam tikra prasme tik vieną (mistinį) asmenį“1) — Pilnutinį Kristų.

Jėzaus malda Tėvui yra atbaigta: „kad jie visi būtų viena mumyse“. Tas sielų persisunkimas, tas dalyvavimas meilėje, yra paveikslas Dieviškųjų Asmenų gyvenimo vieno kitame, per kurį Dieviškieji Asmenys savitarpiškai egzistuoja kiekvienas kituose, atsiduodamas vienas kitam, ir nors savo kilmės santykiais skirtingi, visi trys sudaro absoliutų vienumą tos pačios dieviškosios prigimties vienybėje, kuri (dieviškoji prigimtis) visa ir visai priklauso kiekvienam iš dieviškųjų Asmenų.

1) Šv. Tomas: ,,quasi una persona“.

2.    Gėrybių ir prievolių bendruomenė

Kristuje visi jo nariai yra taip susijungę vienas su kitu, kad kas vieno nario atlikta meilėje, atsiliepia kituose; ir iš kitos pusės, kad visų gerovė atsiliepia kiekvienam pavieniui asmeniui. „Kas gyvena meilės stovyje, dalyvauja visame gerame, kuris yra daromas visame pasaulyje“ (šv. Tomas: Expos, in Symbol.): aktyviai jis dalyvauja duodamas ir pasyviai gaudamas. Jis dalyvauja pasyviai, nes meilės būklė padaro sielą imlią dėl joje susidariusios savęs išsižadant tuštumos ir plačiai atsiveriant visam Mistinio Kūno gyvenimui. Ir jis dalyvauja aktyviai, nes meilės stovis sukelia nuotaiką, kurioje jis aukojasi viso Kūno gerovei.

Kodėl meilė sukuria šį paslaptingą ryšį ir veikia universaliai? Pirmiausia, kadangi nario meilė dalyvauja Galvos meilėje ir tuo pačiu jos spinduliavime ištisame Kūne ir net visoje žmonijoje. Nario meilės aktas negali reikštis kitaip, kaip tik dalyvavimu Kristaus meilėje. Kadangi tai yra nario asmeninis veiksmas, jo vertė eina iš to, kiek tokiame veiksme yra Kristaus dvasios. Ir būdamas toks, dalyvauja Kristaus malonės ir meilės visuotiniame vaisingume.

Toliau, meilė yra tobula, kai dalyvauja Šventojoje Dvasioje, kuriančioje Mistinio Kūno vienybę; ji taip suvienija Mistinio Kūno narius, jog kiekvienas kito nario gėrį laiko savu2) ir juo džiaugiasi. Danguje išrinktųjų džiaugsmas bus stebėtis kituose Viešpaties atliktu gėriu, susijungti su tuo gėriu ir dėkoti, lyg tarytum jie patys būtų vieninteliai ir pirmieji to gėrio gavėjai.

2) Šv. Tomas: „yra prasmė, kad jei ką vienas turi, tai priklauso visiems, nes tobula meilė reikalauja, kad kiekvienas kito gėrį laikytu lyg savu" (IV Sent. d. 49, q. 5).

3. Likimo ir tikslo bendruomenė

Galėtume įsivaizduoti, kad nors paveldėdamas kai kurias gėrybes, kartu kiekvienas asmuo pats turėtų rūpintis savo likimu skyrium nuo kitų. Ne! Nes nariai susijungę vienas su kitu siekti to paties likimo ir tikslo: Pilnutinio Kristaus formavimo Dievo garbei ir pasaulio Išganymui.

Kaip kiekvienas narys gali bendradarbiauti žmonijoje Pilnutinio Kristaus augime? Juo labiau Kristus auga paskirame naryje, juo vaisingesnis yra to nario bendradarbiavimas Pinutinio Kristaus kūrime. Ir iš kitos pusės, juo jis bendradarbiaus visiškai atsiduodamas tam didžiajam darbui, tuo labiau Kristus augs jame. Kristus juo daugiau atsiduos jam, juo jis pats atsidavė Pilnutiniam Kristui meile, kuri yra nesavanaudiška, universali ir ištikima to meilei, kuris „pirmas mus mylėjo“ (1 Jono 4, 10).

Viešpatie, kuris pasaulio atsivertimui„kad pasaulis įtikėtų“ (Jono 17, 21)liudininkais išsirinkai savo mokinių bendruomenę, susivienijusią su tavim meilėje, dėkojame tau, kad įsteigei mums Bažnyčią. Suteik, kad mūsų gyvenimas niekada nebūtų kliūtis meilės ir vienybės misijos, kurią tu patikėjai savo Bažnyčiai, jog įkvėpta tavo Dieviškosios dvasios, ji surinktų prie savęs visą žmoniją tavo Mistinio Kūno suformavimui savyje.

TREČIOJI DALIS

KATALIKŲ BAŽNYČIOS PASLAPTIS

KRISTAUS VEIKIMAS
KATALIKŲ BAŽNYČIOJE,
GAIVINAMOJE JO DVASIOS


ĮŽANGA

Besigilindamas į Pilnutinio Kristaus paslaptį, šioje stadijoje mokinys kartais atsiduria prieš sunkenybę. Jis buvo patrauktas Kristaus, kuris valdo ir gaivina Mistinį Kūną. Jis išmoko žavėtis šia dieviškojo gyvenimo ir meilės bendruomene, sudaryta Kristuje iš šio Kūno narių. Bet jis klausia: koks yra Bažnyčios, matomos bendruomenės, vaidmuo sielų santykiuose su Kristumi?

Žinoma, savo gyvenimo kelyje krikščionis gana aiškiai supranta, kad jis yra Bažnyčioje ir priklauso Bažnyčiai. Jis gana gerai žino, kad Bažnyčia jam duoda Evangeliją — Linksmąją Naujieną — ir ją aiškina jam, kad visu ištikimumu perduotų jam Kristaus tikrą misiją. Bažnyčios moksle ir sakramentuose jis randa šviesą, jėgą ir gyvybę, kurie jam reikalingi, kad gyventų kaip Kristus ir su Kristumi. Ir vis dar jis turi atskleisti Bažnyčios paslaptį, kaip matomą bendruomenę savo santykiuose su Mistiniu Kūnu.

Čia mėginimas gali pasireikšti įvairiais būdais:

a)    Jis galėtų nagrinėti Mistinį Kūną paprastai kaip atpirktos žmonijos nematomą bendruomene, galvodamas dviejų Bažnyčių terminais: nematomos ir matomos;

b)    Arba vėl, jis gali laikyti, kad ši žmonijos bendruomenė Mistiniame Kūne apima tik tuos, kurie yra malonės būvyje, jog nusidėjėlių buvimas nesuderinamas su šiuo Kūnu;

c)    Galiausiai, jis gali skirti vieną Bažnyčią kaip juridinę bendruomenę ir kitą Bažnyčią kaip meilės bendruomenę.

Visos tos klaidos turi būti pašalintos, kad suprastume tikrą Mistinio Kūno prigimtį.

Kaip maža net tarp krikščionių, kurie tikrai save laiko Bažnyčios vaikais, tačiau yra tokių, kurie žino Bažnyčios vietą savo santykiuose su Kristumi!

Kai kuriems Bažnyčia yra varginanti tarpininkė tarp jų pačių ir Kristaus. Ji įsikiša į jų asmeninius santykius su Kristumi. Jie teikia pirmenybę savo pasirinktam pamaldumo būdui prieš Bažnyčios liturgiją, jos giedotas Mišias ir sakramentus. Atrodo, kad Bažnyčios mokslas su savo dogmomis sudaro nuolatines kliūtis jų vaizduotės ir jausmo spontaniškiems išsiveržimams. O kaip su Bažnyčios autoritetu? Jie nepaklus klystantiems žmonėms, jie gali vadovautis savu protu! Taip jie teisia Bažnyčios galvas ir kritikuoja enciklikas.

Kitiems Bažnyčia yra šalia jų santykių su Kristumi. Jie pripažįsta, jog iš Bažnyčios gauna pagalbos ir šviesos, kai jiems miela prie jos glaustis. Ji yra naudingas priedas ir išorinė pagalba tam tikrais atvejais. Bet kas jiems svarbiausia — tai galimybė užmegzti visiškai asmeninius santykius su Kristaus Žmogyste. Jie mano, kad toje intymioje sferoje Bažnyčia neturi ką pasakyti. Pagal juos, to reikalauja savigarba ir pagarba sąžinei bei dvasiniam gyvenimui.

Kitiems vėl, Bažnyčia yra tikrai reikalinga priemonė sudaryti santykiams su Jėzumi Kristumi jo asmeninėje Žmogystėje. Bet jie nemato Bažnyčios kaip Pilnutinio Kristaus. Jie susigūžia dvasiniame individualizme ir juo pasitenkina. Jie dar neatskleidė Mistinio Kūno socialinės ir bendruomeninės pusės.

*

Bažnyčia nėra jokia kliūtis, arba trukdymas, sielai santykiauti su Kristumi. Priešingai, iš tikrųjų Bažnyčioje ir per Bažnyčią siela pažįsta Kristų, susiriša su juo, gali dalyvauti jo gyvenime, juo gyventi, jį tęsti, juo sekti ir mylėti.

Bažnyčia yra Kristaus sakramentas.

Bažnyčia yra Kristaus išsiplėtojimo ir bendravimo paslaptis.

Kaip tik šiuo požiūriu krikščionis yra kviečiamas gilintis šios knygos trečioje dalyje. Tikėjimu jis įeis į Bažnyčios paslaptį — jos esminių žymių, jos hierarchijos ir sakramentų paslaptį. Jis pradės suprasti, kad šiandien, kaip ir visais amžiais, Bažnyčia gimdo ir atbaigia sielose visa, ką Kristus, jos Galva, vykdė. Pati Bažnyčia yra didelė paslaptis, kadangi ji yra matomas Dievo malonės ženklas, Kristaus būvis, veikimas ir laidas, kuriuo mums teka dieviškasis Kristaus gyvenimas. Bažnyčios balse mes girdime pirminio tyrumo Kristaus mokslą. Per Bažnyčią mes galime atgaivinti Kristaus paslaptį. Per Bažnyčią tęsiami ir palaikomi Kristaus veiksmai ir mostai visa savo veiksmingumo galia. Bažnyčioje ir per Bažnyčią Jėzus Kristus formuoja savo Mistinį Kūną amžių būvyje ir nori įtraukti į tą kūną visą žmoniją Pilnutiniam Kristui sukurti.

Tokios mintys su savo universaliomis ir visuomeninėmis perspektyvomis sprogdina individualinio religingumo rėmus. Nuo čia mes žengiame skirti ir nagrinėti esminių bruožų, kuriais pasižymi „naujasis žmogus“ — krikščionis Pilnutiniame Kristuje.


PIRMAS SKYRIUS

CREDO ECCLESIAM

TIKIU BAŽNYČIĄ


I

BAŽNYČIOS PASLAPTIS

75. ŽMOGIŠKAI DIEVIŠKA BENDRUOMENĖ

,,Kristus mylėjo Bažnyčia" — Efez. 5, 25.

„Kristus, Bažnyčios Galva ir Pavyzdys, nėra visas ir atbaigtas, jeigu jame teįžvelgiame vien jo žmogiškąją prigimtį... arba jo nematomą Dieviškąją prigimtį, nes vienas Kristus yra su tomis ir tose abiejose prigimtyse. Tas pat yra ir su jo Mistiniu Kūnu“ (Popiežius Leonas XIII: Sotis Cognitum).

Daugelio netikinčiųjų, ir net mažos dalies krikščionių tragedija yra, kad jie Bažnyčią laiko grynai žmogiška bendruomene. Kai kuriems Bažnyčia yra politinė arba teisinė bendruomenė; kitiems ji yra dorovės įstatymo arba sukurtos visuomeninės tvarkos saugotoja; daugumui jos funkcija yra vien administracinė. Visi tokie žmonės yra Bažnyčios paslapčiai akli, ir todėl nesugeba suprasti jos veikimo prasmės ir savo protus atverti jos misijai. Iš kitos pusės, net ir tie, kurie tiki, kad Bažnyčia yra dieviška, ne visada pripažįsta jos žmogišką charakterį savo gyvenime. Tat kame glūdi Bažnyčios paslaptis? Ji yra tokia turtinga, kad turime prie jos eiti svarstydami iš įvairių pusių.

1. Žmogiškai dieviška bendruomenė

Pirmiausia, Bažnyčios paslaptis yra toks sambūvis jos dieviškojo ir žmogiškojo elemento, kad Bažnyčia yra tik viena tikrovė. Ta tikrovė yra Katalikų Bažnyčia, kuri tuo pačiu metu yra Kristaus Mistinis Kūnas, įsikūnijęs Žodis, kuris vienija dieviškąją prigimtį su žmogiškąja savo viename dieviškajame Asmenyje. Todėl Bažnyčia yra kaip Kristus, tuo pačiu metu dieviška ir žmogiška vienos tikrovės vienume. Esminė priežastis, kodėl Bažnyčia yra žmogiškai dieviška tikrovė, yra ta, kad ji yra Žmogaus-Dievo, Jėzaus Kristaus, tęsinys.

Tos matomos bendruomenės žmogiškasis ir išorinis elementas yra žmonės, kurie ją sudaro; hierarchija, kuri jai vadovauja; kiekvienoje žmogiškos prigimties srityje pilnam veiksmingumui reikalinga organizacija; Bažnyčios augimas žmogiškosios istorijos įvykiuose ir per juos; liturgija ir Bažnyčios matomos apeigos bei jos garbinimo vietos ir įstaigos.

Žmogiškasis elementas yra Mistinis Kūnas su savo Galva Žmogumi,-Dievu, kuris jį gaivina savo dieviškąja Dvasia. Dieviškasis elementas yra Švenčiausioji Trejybė, kuri gyvena Bažnyčioje.

Bažnyčios matomuoju ir žmogiškuoju elementu Kristus - Galva vykdo savo kunigystės ir išganymo veikimą: per hierarchijos gyvąjį autoritetą, per sakramentus, visa liturgiją ir Tiesos skelbimą. Bažnyčios mostai ir veiksmai yra Mistinio Kristaus, kuris yra įsikūnijęs ir gyvena Bažnyčioje.

Ta prasme Bažnyčia yra tikėjimo dalykas, nes Bažnyčioje tikėjimas pasiekia dieviškumo per tai ir tame, kas yra žmogiška. Credo ecclesiamtikiu Bažnyčią... Mes tikime, kad ta matoma ir hierarchiška Katalikų ir Romos Bažnyčia pati yra Mistinis Kristaus Kūnas laike. Todėl nėra vienu atveju matomos Bažnyčios ir kitu atveju nematomos Bažnyčios su savo aiškiu ir atskiru gyvenimu. Taip pat nereikia išorinės ir matomosios Bažnyčios vaizduotis kaip indo formos, o Mistinio Kūno kaip turinio, nes turinys savo prigimtimi gali būti skirtingas nuo indo.

Pats Mistinis Kūnas yra įsikūnijęs toje matomoje bendruomenėje, kurią aš matau savo akimis, kurioje aš gyvenu ir kuri yra Katalikų Bažnyčia. Gyvendamas tos matomos bendruomenės gyvenimą, aš gyvenu Kristaus Mistinio Kūno gyvenimą. Būdamas Bažnyčioje aš esu Pilnutiniame Kristuje. Tai aš tikiu: Credo EcclesiamTikiu Bažnyčią.

2. Begalinė Kristaus Meilė Bažnyčios, kaip žmogiškai dieviškos bendruomenės, paslaptyje

Bažnyčios paslaptis yra Pilnutinio Kristaus paslaptis; kitaip tariant, tai paslaptis kolektyvinės būtybės, kurią Kristus sudaro su tais, kurie jo išganyti ir kurie gyvena jo Dvasios gyvybe jo Mistiniame Kūne — Bažnyčioje.

Begalinė Meilė, kuri užliejo Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptis, yra ta pati meilė, kuri buvo akstinas Jėzui Kristui įkurti savo Bažnyčią, ją suvienyti su tomis dviem didelėmis paslaptimis ir tuo būdu su ja sudaryti Pilnutinį Kristų.

Įsikūnijime Žodis tapo žmogumi. Jis nepriėmė prigimties panašios į žmogaus, bet tikrą žmogaus prigimtį. Jis gyveno tarp žmonių, kaip žmogus, ir norėjo pasiduoti žmogaus būklei ir žmogiškosios prigimties dėsniams. Kartu jo meilė žmonijai ir jo meilė savo Tėvui nuvedė jį iki negirdėto nusižeminimo, kuriame „jis pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą“ (Pilyp. 2, 7).

Ta pati meilė irgi buvo priežastis, kad Jėzus Kristus norėjo, jog darbas būtų užbaigtas suderinamai su žmogaus prigimtimi. Jo Bažnyčia yra žmonių visuomenė, sudaryta iš žmonių, veikianti žmogaus psichologinėse sąlygose. Taip Įsikūnijimas nusitęsia laike, nes Bažnyčia tęsia Įsikūnijimo paslaptį. Per Bažnyčią ir Bažnyčioje Kristus tebegyvena tarp žmonių, Bažnyčiai esant apčiuopiamu ir matomu sąlyčiu tarp Kristaus ir žmonijos.

Atpirkimas. Kristus nenorėjo išganyti žmonių be jų pačių bendradarbiavimo. Mylėdamas žmones, jis norėjo leisti dalyvauti savo Atpirkimo Misijoje, leisdamas jiems bendradarbiauti Bažnyčioje savo išganymui. Žinoma, jie negalėjo būti dalininkais Atpirkimo nuopelnų įgijimo, kuriuos jis tiesiogiai perleido savo Bažyčiai.

„Mirdamas ant Kryžiaus, Kristus suteikė savo Bažnyčiai neribotus Išganymo turtus be jokio jos bendradarbiavimo; bet to turto dalijime jis ne tik dalyvauja tame pašvenčiamajame darbe kartu su savo nesutepta Sužieduotine, bet nori, kad tai tam tikru būdu eitų iš jos triūso. Tai tikrai milžiniška paslaptis, į kurią gilintis niekada nėra perdaug: kad daugelio sielų išganymas priklauso nuo maldų ir laisvo apsimarinimo, paaukoto ta intencija Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno narių, ir nuo ganytojų ir tikinčiųjų, ypač tėvų, bendradarbiavimo su mūsų dieviškuoju Išganytoju“ (Mystici Corporis Christi).

Jėzau, mūsų Atpirkėjau, kaip giliai esame, sujaudinti patyrę, kad savo neišmatuojamoje Meilėje tu teikeisi patikėti išganymo naujieną mums, vargšams, žmonių bendruomenei, susijusiai su žmonijos drama, ir mums leidai savo Bažnyčioje dalyvauti Išganymo misijoje. Tik vienu būdu mes galime atsakyti į tavo tokį didelį pasitikėjimąvisiškai atsiduodami ir tau pavesdami visą savo gyvenimą per tavo Bažnyčią, kuria mes visiškai pasitikime, kaip ir tavim pačiu.

76. VIENA LAIKE IR AMŽINYBĖJE

.....kad žinotume, jog turite amžinąjį gyvenimą
jūs, kurie tikite Dievo Sūnaus vardą“ — Jono 5, 13.

Nėra dviejų Bažnyčių — vienos laike, kitos amžinybėje. Matomoji Bažnyčia, kuri yra Kristaus Mistinis Kūnas, yra kartu laike ir amžinybėje. Čia yra didelė paslaptis. Krikščionis, kuris tikėjimu neįeina į tą paslaptį ir nedalyvauja giliame Bažnyčios gyvenime, yra nuolatiniame pavojuje atsidurti vienoje iš dviejų klaidų. Jis savo mintis sutelkia vien apie amžinybę ir niekina laiką pastangų, kovos ir kūrybiško veikimo su savo broliais, arba priešingai, jis apsiriboja laiku, gyvenimą laikydamas tolimu „anapus“, į kurį jis įeis tik po mirties.

1. Kaip tik žemėje Bažnyčia mus įveda į amžinąjį gyvenimą

Mums ne vien pažadėtas amžinasis gyvenimas: jis mums duotas. (Pal. 1 Jono 5, ll).1

To gyvenimo nereikia laukti tik ateityje: jis jau yra prasidėjęs.2

Kas yra pažadėta (jei priimame to amžino gyvenimo dovaną), ko reikia laukti, — tai pilnas išsiskleidimas palaimintame rengėjime danguje to amžinojo gyvenimo, į kurį žengiame jau dabar per Krikštą ir Bažnyčią.

Tie, kurie priklauso Kristui ir Bažnyčiai, negyvena dviejų skirtingų gyvenimų, tarytum vienas ant kito suklotų ir atskirtų. Gyvenimas yra vienas, amžinas ir nepadalijamas. Jis prasidėjo žemėje, laike, žemiškosios būties metu, ir tęsiasi anapus mirties, kaip tas pats gyvenimas Kristuje, bet garbės pilnybėje ir Dangaus tobulume.

Ta amžinoji garbė mums duota Jėzuje Kristuje.3 Amžinasis Žodis tapo žmogumi laike ir savo vietą užėmė žmonijos istorijoje, kad žmonės turėtų gyvybę, gyvybės gausumą, amžiną gyvybę.


1) ,, . . . kad Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje“ — 1 Jono 5, 11. „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą“ — Jono 10, 28.
2)    „ . . . kas klauso. . . turi amžinąjį gyvenimą“ — Jono 5, 24. Pa. Jono 3, 36.
3)..... kad pažintumėm tikrąjį Dievą ir būtumėm tikrajame jo Sūnuje. Jis yra tikrasis Dievas ir amžinoji gyvybė“ — 1 Jono 5, 20.

 

Per Krikštą mes esame įsijungę į Jėzų Kristų, kuris savo Prisikėlimu ir Įžengimu į dangų su savo garbinga Žmogyste įėjo į amžinojo

Tėvo prieglobstį. Kaip Mistinio Kūno Galva, jis dabar, išsivadavęs iš laiko, yra savo garbingame Kūne ir viešpatauja amžinybėje. Per savo Mistinį Kūną, dar vis tebeaugantį iki savo pilno dydžio, Kristus dar tebėra laike: jis suteikia amžiną vertę nuopelningiems vaikams, kurie atliekami jo narių žemėje su malonės ir meilės pagalba.

Tai čia, žemėje, tarp laiko netikėtumų, per meilę išsivysto mūsų asmeninė būtybė; ir mirties valandą ji atsidurs anapus laiko, amžinai pasilikdama tokio meilės laipsnio, kokį pasiekė žemėje. Meilė nepraeis: ji amžinai pasilaikys jėgą ir tobulumą, kurį ji mumyse pasiekė mūsų žemiškos kelionės metu.

Bažnyčia yra paslaptis amžinojo gyvenimo, suteikto žmonijai žemėje ir laike. Tuo pačiu metu laike ir amžinybėje Bažnyčia sukuria paslaptingus ryšius tarp žemės ir dangaus: tiesioginius ir gyvybinius santykius tarp žmonių čia, žemėje, ir amžinosios bei nesikeičiančios Trejybės dieviškųjų Asmenų; abipusius patarnavimus tarp sielų žemėje ir sielų, kurios jau įžengė į dangaus garbę.

2. Bažnyčia mus įgalina gyventi amžinąjį gyvenimą įvairiuose tarpsniuose ir įvykiuose mūsų žemiškojo gyvenimo

Nors amžinasis gyvenimas jau yra prasidėjęs mumyse, bet dar nėra pilno grožio, tik tarytum amžinojo gyvenimo sėkla, kuri turi augti ir išsivystyti mumyse. Tas išsivystymas įvyks mums vis labiau pasisavinant amžinojo gyvenimo malonę.

Amžinasis gyvenimas mums neduotas dangiškos ir garbingos formos, bet kaip keleivių: „kolei esame kūne, mes pasiliekame toli nuo Viešpaties“ (2 Kor. 5, 6). Mes esame ne tik kūriniai, bet nuodėmingi kūriniai. Taip pat ir šis amžinasis gyvenimas mums duotas pagal mūsų nuodėmingų žmonių būtį, kur reikės kovoti, išpirkti, nusipelnyti. Bažnyčia, kaip įsikūnijęs Žodis, ištikima įsikūnijimo dėsniui, ieško žmonių, kur jie iš tikrųjų gyvena: laike, skurde, nuodėmėje, kančioje ir stengiasi, kad jie tuo gyventų amžinąjį gyvenimą, per visus jų žemiškosios egzistencijos tarpsnius, visuose savo kasdieninio gyvenimo didesniuose ir mažesniuose įvykiuose ir įvairiose sąlygose, gyvenimo ir pašaukimo luomuose.

Kovojančioji Bažnyčia priklauso šiam ištrėmimo, pasiruošimo, kovos, nusipelnymo ir tikėjimo tarpsniui. Kovojančiąja Bažnyčia mes laikome visą matomąją Bažnyčią su jos hierarchija, jos sakramentais ir Auka, pritaikyta jausminei, socialinei ir nuodėmingai žmogaus prigimčiai. Danguje daugiau nebėra sakramentų nei hierarchijos.

Hierarchija veda Kristaus narius per kliūtis, kurias gyvenimas stato prieš žmogaus sąžinę. Hierarchija jiems vadovauja sunkiame kilime į Dangiškąjį Miestą, mokydama juos, kaip nusipelnyti ir kaip pradėti amžiną gyvenimą ištikimu savo luomo ir kasdieninio gyvenimo pareigų atlikimu.

Sakramentai skiepija Kristaus malonę visose svarbiosiose žmogaus gyvenimo stadijose, kad kiekvieną iš jų pašventintų ir kad Bažnyčios nariams suteiktų priemones gyventi tikėjimu, viltimi ir meile savo amžinąjį gyvenimą.

Liturgiškoji Auka kiekvienai kartai sudabartina Kalvarijos Auką ir kiekvienai teikia malones Kristaus Atpirkėjo, dabar Tėvo Garbėje.

Jėzau Išganytojau, palaikyk ir vesk mus per savo Bažnyčią ir nepavark dėl mūsų silpnumo ir bailumo kelionėje vidury pavojų, kurie nuolatos gresia amžinojo gyvenimo turtui, kurį nešame dūžtamuose induose. Nors ir kažkaip stebuklingas mūsų amžinojo gyvenimo paveldėjimas čia, žemėje, tačiau mes tikrai žinome, jog „dar neapreikšta, kas būsime“ (1 Jono 3, 2), ir kad čia, žemėje, mes negalime suprasti, ką reiškia įeiti į Šviesos garbę.

77. DIEVO ŠEIMA

,,Nes per Jį mes turime priėjima prie Tėvo, vieni
ir kiti vienoje Dvasioje. Taigi, jūs jau nebesate svetimi
ir atėjūnai; jūs esate piliečiai drauge su šventasiais
ir Dievo įnamiai. . .“ — Efez. 2, 18-19.

Iš begalinio gailestingumo Švenčiausioji Trejybė teikėsi žmoniją pakviesti į glaudžius santykius su kiekvienu iš trijų dieviškų Asmenų. Sūnus atsiųstas į pasaulį, kad savyje kartu surinktų visus žmones ir juos įvestų į Švenčiausios Trejybės šeimą. Pilną Bažnyčios prasmę galime suprasti įsigilinę į Bažnyčią paslaptyje tos Dievo Šeimos, kurią Bažnyčia sudaro jau čia, žemėje.

1. Bažnyčios santykiai su Švenčiausia Trejybe

Bažnyčia gimsta ir gauna savo gyvybę Švenčiausios Trejybės prieglobstyje. Dvasiškasis Sūnus Bažnyčią įkuria ir jai vadovauja, o Šventoji Dvasia vienija.

Bažnyčia turi vesti į dieviškosios Šeimos prieglobstį narius žmogiškosios šeimos, kurią Kristus atpirko, kad jame, Dieviškajame Žodyje, ji amžinai dalyvautų Trejybės gyvenime. Bažnyčios galutinis tikslas yra Pilnutinio Kristaus kūrimas Švenčiausios Trejybės garbei.

Bažnyčia yra tarsi Švenčiausios Trejybės gyvenimo tąsa žmonijai. Paslaptis Švč. Trejybės amžinosios procesijos ir trijų Asmenų dieviškosios misijos praplečiama Bažnyčiai ir tęsiasi joje. Tai yra Sūnaus ir Šv. Dvasios misijos, kurios įsteigė Bažnyčią; tos misijos nematomu būdu yra tęsiamos sielose ir Bažnyčioje ir tų pačių dieviškųjų Asmenų.

Bažnyčioje grįžimas į Tėvą įvyksta per Sūnaus ir Šventosios Dvasios misiją. Tos dvi misijos neatskiriamos viena nuo kitos, kadangi jos bendrauja pašvenčiamoje malonėje, su kuria jos susirišusios, nors jų, tų misijų, vaisiai skirtingi, lygiai, kaip ir du dieviškieji Asmenys skirtingi vienas nuo antro (Šv. Tomas 1, q. 49, a. 5, ad 3). Vienas proto apšvietimu ir kitas širdies uždegimu sielas pašventina vadinio supanašėjimo veiksmu ir tuo būdu veda prie Tėvo dalyvauti Dievo vienybėje.

„Lygiai kaip viskas ateina nuo Tėvo per Sūnų Šventoje Dvasioje, taip pat viskas grįžta prie Tėvo per Sūnų Šventoje Dvasioje“ (Šv. Kirilas Aleksandrietis: In Joannem, XI, 10) . Tas nusileidimo ir kilimo vyksmas eina Bažnyčioje ir per Bažnyčią.

2. „Dievo Šeimos nariai“

O kad krikščionys žinotų, kaip gėrėtis Dievo Šeimai priklausymo neapsakomais džiaugsmais! Kaip labai jie mylėtų Bažnyčią už visą tą šeimos gyvenimą, kurį jie randa joje ir gauna per ją!

Begalinė meilė, kuria Tėvas myli savo Sūnų amžinojoje Trejybėje, pratęsta jo įsikūnijusiam Sūnui, sekdama tą Sūnų Žmogystėje, kurią jis priėmė „tapdamas kūnu“; ir Jėzuje Kristuje, kuris savyje suvienija atpirktą žmoniją, ta pati Meilė apima visus Kristaus Mistinio Kūno narius, kurie padaryti Dievo vaikais Dievo Sūnuje. Tėvas juosmyli savo Sūnuje ta pačia meile, kuria jis myli Sūnų: jis myli savo Sūnų, kaip Vienintelį Sūnų, kurį jis amžinai gimdo kaip žodį; ir jis myli savo Sūnaus narius, kaip įsūnytuosius vaikus, ta pačia Meilės Dvasia ir dėl savo Sūnaus.

Pats Jėzus Kristus apreiškė mums tą didingą tiesą, tą nuostabią paslaptį: „kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje... kad jie būtų tobuloje vienybėje, kad pasaulis pažintų, kad tu... mylėjai juos taip, kaip ir mane mylėjai... kad meilė, kuria tu mane mylėjai, būtų juose ir aš juose“ (Jono 17, 21, 23, 26). Bet Jėzus tą visą paslaptį jungia su vienybe, kuria žmonės turi susijungti Bažnyčioje. Taip Bažnyčia įvesta į Švenčiausios Trejybės begalinės Meilės ratą ir yra apimta Tėvo Meile Sūnui toje pačioje Šventojoje Dvasioje „in societate cum Patre et Filio ejus Jesu Christo“ — kadangi Bažnyčia yra išvien su Sūnumi ir kadangi Sūnuje ji tapo Dievo Šeima.

Dar, be to, Sūnus vienija Bažnyčią, savo Mistinį Kūną, su savo Sūnyste, kad savo sūniškumo Dvasia visiškai galėtų Bažnyčią įtraukti į savo sūniškąją meilę Tėvui ir per Šv. Dvasią, savo Mistinio Kūno Sielą, padaryti ją dalyve savo vienybės su Tėvu. Juo labiau mes pergyvename tą Bažnyčios paslaptį, juo labiau Sūnuje mes dalyvaujame Švenčiausios Trejybės gyvenime. Dieviškoji šeima tam tikra prasme atvėrė savo Švč. Trejybės Asmenų draugiją, kad per Mistinį Kristaus Kūną leistų įeiti atpirktai žmonijai, kuri yra Dievo Šeimos Bažnyčios nariai.

„Tave, štai, maloniausiasis Tėve, žemai nusilenkę, maldaujame ir prašome per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kad priimtum ir teiktumeis palaiminti šias dovanas... kurias visų pirma aukojame tau už tavo šventąją Katalikų Bažnyčią, kuriai teikis duoti taiką, ją sergėti, laikyti vieningą ir valdyti... Taigi, šitą visos tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, maloniai priimti“... (Mišių kanonas).

II

HIERARCHIJOS PASLAPTIS

78. DIEVIŠKOSIOS SŪNYSTĖS SAKRAMENTAS

,,Kas mane mato, mato ir Tėvą. . . Aš Tėve Ir
Tėvas manyje. . . Kas mane priima, tas ne mane
priima, be ta, kurs yra mane siuntęs“ — Jono 14, 9
 ir 11, Morkaus 9, 36.

Visu savo mokymu ir ištisu gyvenimu Jėzus Kristus buvo didelis Tėvo liudijimas, galingas Tėvo Apreiškėjas, įsikūnijęs Sūnus, kuriame yra Tėvo jėga ir didybė. Kas matė Kristų, matė Tėvą, pilną gerumo, gailestingumo ir tėviško rūpesčio žmonėmis. Priimdami Kristų, priėmė Tėvą. Ta kilni paslaptis, kuri užima centrinę vietą Kristaus Apreiškime, yra atstovaujama matomos įstaigos Bažnyčios prieglobstyje, kuri įkurta ir vadovaujama Jėzaus Kristaus. Čia visa hierarchijos paslaptis: ji yra dieviškosios Tėvystės sakramentas, matomas ženklas, kuris apreiškia ir įkūnija Dievo Tėvystę santykiuose su žmonija.

Būdingieji Bažnyčios mokslo bruožai apie Dievo Tėvystę

Katalikų Bažnyčios mokslas apie dieviškąją Tėvystę ir mūsų santykius su dangiškuoju Tėvu antgamtinėje tvarkoje yra visiškai savitas ir skirtingas nuo kitų religijų.

1.    Ne taip, kaip kiti tikėjimai, Katalikų Bažnyčios mokslas ne tiktai siekia sukelti sūniškumo jausmą santykyje su dieviškuoju Tėvu. Jos mokslas skelbia Kristaus pasiuntinybę, kurioje jis apreiškė pasauliui, kad nuo to laiko tarp Dievo ir žmonių bus tikri šeimos ryšiai, pagrįsti tėvyste ir sūnyste. „Jis davė jiems galios būti Dievo vaikais“ (Jono 1, 12). „Kadangi jūs esate sūnūs, Dievas siuntė savo Sūnaus Dvasią į jūsų širdis, kuri šaukia: Abba, Tėve!“ (Gal. 4, 6).

2.    Dieviškoji Tėvystė gali būti aiškinama nepaisant esminio vaidmens mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Švenčiausios Trejybės ir antgamtinės tvarkos. Pagal tą sampratą, tie santykiai atrodytų šitaip:

danguje yra Tėvas, kurs rūpinasi žmonija; žemėje yra žmonės, kurie ilgisi jo su pasitikinčio sūnaus jausmu.

Šv. Povilo ir šv. Jono mokslas čia visiškai skirtingas. Abu šventieji centre stato mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, vienintelio Tarpininko mokslą, kuris pats yra pasakęs: „Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane“ (Jono 14, 6). Tai Kristus, kuris savo Kūno narius jungia su savo vienintele Sūnyste kaip „vienintelis Sūnus“, leidžia jiems įeiti į savo vaiko santykius su Tėvu, jiems suteikdamas savo Sūnystės Dvasią. Jų įsūnystė visada turi pareiti nuo ryšio su vienintelio Sūnaus Sūnyste. „Nes kuriuos jis iš anksto pažino, tuos iš anksto ir paskyrė, kad jie būtų tos pačios išvaizdos, kaip jo Sūnaus paveikslas, kad jis būtų pirmagimis daugelio brolių tarpe“ (Rom. 8, 29). Taigi, tapę sūnumis Sūnuje, mes galime turėti tikrus pažinimo ir meilės santykius su Tėvu Šventoje Dvasioje; mes galime turėti šeimos ryšius su Švenčiausia Trejybe ir ypatingus santykius su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų.

3. Mūsų Viešpats nepasitenkino žmonėms apreikšdamas šeimos ryšius su dangiškuoju Tėvu arba vien pagrįsdamas mūsų įsūnystę savąja. Jis atėjo žemėje suorganizuoti tų šeimos santykių bendruos menėje, kuri yra Bažnyčia.

Visuotinis, kolektyvus, bendruomeninis Dievo Karalijos pobūdis iš tikrųjų yra esminis krikščionybėje. Ta Dievo vaikų šeima yra skirta būti tokia Kristuje vieninga bendruomene, kad ji sudarytų tik vieną kūną — Kristaus Mistinį Kūną.

Šio pagrindinio apreiškimo šviesoje turime gilintis į hierarchijos paslaptį. Popiežius yra matomoji žmogiškosios šeimos galva žemėje; ir kiekvienoje vyskupijoje yra vyskupas, kurio uždavinys yra savo pavaldiniams atstovauti savo paties asmeniu Dievo Tėvystę, jo tėvišką gerumą, jo tėvišką rūpestingumą, visa tai nukreipta į sielų išganymą kartu su savo tėviška meile žmonėms.

Kristus būtų galėjęs savo Dvasią perduoti kiekvienai sielai tiesiai, kiekvienoje formuodamas įsūnystės dvasią, kuri šaukia: Abba, Tėve. Bet tuo atveju giminingumo ir įsūnystės ryšiai tikroje šeimos bendruomenėje būtų buvę nematomi. Dievo Tėvystė nebūtų buvusi išreikšta juntamu ženklu, nei žmonių brolystė būtų turėjusi matomą pagrindą.

4. Galiausiai, pagal šv. Jono mokslą, žmogiškosios brolystės ryšiai būtų turėję būti sumegzti nuo pradžios Tėvo ir Sūnaus vieningumo pavyzdžiu ir priklausomai nuo tos vienybės, kurią sudaro Tėvo ir Sūnaus draugystė Šv. Dvasios meilės ryšyje. „Kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje... Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobuloje vienybėje“ (Jono 17, 21 ir 23).

Tai yra visa centrinė idėja, pabrėžtai pakartota Kristaus kunigystės maldoje savo Tėvui. Kokią šviesą ji meta ant hierarchijos paslapties!

Savo vyskupijoje vyskupas užima Jėzaus Kristaus vietą. Bet, kadangi Jėzuje Kristuje yra Tėvas, kuris jį siuntė, vyskupas, kuris turi Kristaus vietą, yra „Tėvo atspindys“.1 Jis duoda Sūnų ir Sūnaus gyvybę savo vyskupijai, kad žmonės įeitų „į Tėvo ir Sūnaus draugiją“.

1) Šv. Ignacas iš Antiokijos. Antrojo amžiaus pradžioje tas šventasis puikiai aptarė vyskupo misija: „Tai yra pati Dievo galia, kuria jūs visiškai turėtumėte gerbti savo vyskupuose" (Laiškas magneziečiams). „Jūs pasiduodate ne vyskupui pačiam savyje, bet Jėzaus Kristaus Tėvui, Visuotiniam Vyskupui“.

Mano Dieve, kadangi tavo garbė yra tavo dieviškosios Tobulybės apreiškime, mes šloviname tave, kad nuims apreiškei savo Tėvystę; ir ne tik apreiškei tą Tėvystę taip brangią tau, bet teikeisi ją matomų mums parodyti savo Bažnyčios hierarchijos įsteigimu. Taip tavo Bažnyčia yra ne vien išorinė pagalba mūsų žmogiškame gyvenime,taip pat tavo Bažnyčioje ir per ją tavo dieviškosios Tėvystės paslaptis yra įvykdyta pasaulyje.

79. DVASINĖ VYSKUPO TĖVYSTĖ

„Nors jūs turėtumėte dešimti tūkstančių mokytojų
Kristuje, tačiau nedaug jūs turite tėvų; juk Evangelija
aš jus pagimdžiau Jėzuje Kristuje“ — 1 Kor. 4, 15.

Turime galvoti tikėjimo plotmėje, jei trokštame įsisąmoninti ir suprasti, ką reiškia vyskupo tėvystė. Tai viena iš pagrindinių tikrovių, kurioje Kristus norėjo įkurti savo Bažnyčią. Apaštalas yra mums pasakęs, ką ta tikrovė mums reiškia liūdesy ir kančioje: „Mano vaikeliai, kuriuos aš vėl gimdau su skausmu, iki Kristus gaus jumyse paveikslą!“ (Gal. 4, 19).

1. Vyskupo dvasinės tėvystės prigimtis

Vyskupas yra savo kaimenės tėvas, kadangi jis jai teikia tikrą Jėzaus Kristaus gyvenimą. Jis nuolat turi turėti dieviškojo Mokytojo programą savo prote ir savo širdyje: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimo...“ (Jono 10, 10).

Gyvenimas?.. Taigi ne valdymas... arba bent valdymas tarnaujant gyvenimui. Gyvenimas?., tad ne išorės darbai... arba bent išorės darbai nukreipti į gyvenimą ir įkvėpti gyvenimo.

Visų vyskupo galių tikslas ir pati jų egzistencijos priežastis yra gyvenimo malonės ir Kristaus meilės pažadinimas bei didinimas sielose. Visos jo galios nukreiptos į Pilnutinio Kristaus formavimą.

Savo mokymo autoritetu vyskupas pažadina naujus Dievo vaikus Kristaus tikėjime. Tai šv. Povilo žodis korintiečiams: „Evangelija aš jus pagimdžiau Jėzuje Kristuje“. Kiti gali būti „mokytojai“ ir net mokytojai Kristuje, bet jie nėra tikri tėvai. Kiekviena vyskupija turi tik vieną tėvą: vyskupą.

Savo pašventinimo tarnyba vyskupas gimdo sielas Jėzaus Kristaus gyvenimui. Tik vyskupas teturi teisę ir galią teikti visus sakramentus. Savo vyskupijoje jis yra vyriausias kunigas dieviškojo garbinimo, kurio centras yra eucharistinė Auka. Tai jis teikia Šventąją Dvasią pakrikštytam asmeniui, sutvirtindamas tikėjime. Savo konsekruotu asmeniu, kuris sudaro iš dalies kunigystės šventimų sakramentinį ženklą, jis įgalina dalyvauti savo tėvystėje tuos savo sūnus, kuriuos jis padarė „dalyviais savo šventinimių“1 ganytojiško autoriteto, kad jie irgi būtų tėvai. Bet jie negali šventinti kitų kunigų, nes vien vyskupas yra šaltinis tos tėvystės, kurią gavo iš Kristaus. Per jį Jėzus Kristus paprastai atlieka pašventinimo darbą kaip tik jo vyskupijoje.

1) Pontifikalo išsireiškimas kunigų šventinimo apeigose.

Galiausiai vyskupas turi dvasinio valdymo teisę kaip galva. Jis yra galva, kadangi jis yra savo kaimenės vyriausias, kad galėtų būti jos tėvas. Jo viešpatavimas yra savo tėvystės vykdymas: tai dvasinio auklėjimo ganytojiška tarnyba, skirta įgalinti sielas gyventi krikščionišką gyvenimą visose gyvenimo apylinkybėse.

Tas valdymas taip pat reikalingas kelti vyskupijos gerovei. Savo konsekracija jis yra įsižadėjęs tarnauti savo vyskupijai. Vyskupo pašaukimas yra aukščiausio laipsnio meilės darbas — sielų išganymas. Čia jo tobulumas. Jis įpareigotas mylėti ganytojo meile savo kaimenę iki galo ir turi būti pasiryžęs guldyti savo gyvybę už savo avis.

Šia prasme jis yra „tobulintojas“ — tas, kuris atbaigia sielas ir veda į tobulybę visomis mokytojo, atbaigėjo ir galvos galiomis.

2. Vyskupo tėvystės šaltiniai

a)    Pirmas šaltinis — versmė yra kunigystės pilnybė, kurią turi vyskupas. Jis dalyvauja Jėzaus Kristaus vienintelėje Kunigystėje ir jos vaisingume taip giliai, kiek žmogiškas asmuo čia, žemėje, begali. Vyskupija, priimdama savo vyskupą, priima Jėzų Kristų su visa jo išganomąja ir pašvenčiamąja Kunigyste ir su visomis Atpirkimo ir gyvenimo priemonėmis.

b)    Toliau vyskupo tėvystė kyla iš jo vienybės su savo vyskupija — visiška ir nepanaikinama vienybė, kuri jo vyskupiją padaro jo sužieduotine kaip simbolizuoja jo nešiojamas žiedas su visais rūpinimosi, ištikimybės ir visiško atsidavimo įsipareigojimais, kuriuos reiškia tas susivienijimas.

Tik vyskupas turi asmeninę teisę būti atsakingas už savo žmones. Kiti jo bendradarbiai vyskupijoje tą teisę gauna dalyvavimu, iš dalies ir priklausomai nuo jo (Šv. Tomas, q. 186, II-III, a. 6). Kaip apaštalų įpėdinis, vyskupas turi tiesioginę atsakomybę organizuoti apaštalavimą savo vyskupijoje. Todėl jis atsakingas Dievui, popiežiui ir Bažnyčiai už visus, kurie gyvena jo vyskupijoje — ištikimus krikščionis, indiferentus, netikėlius, priešingus, pagonis (Kanonas 1350). Jis turi misininko uždavinį.

Tai baisus uždavinys, kuris nuolat jį įpareigoja klausti save: „Ar šioje vyskupijoje yra Bažnyčia? Ar visi Išganymo turtai ir visos atpirkimo priemonės prieinamos tiems, kurie gyvena ir dirba čia?

c)    Bet ta vyskupo su savo vyskupija vienybė yra tokia vaisinga ir neša tokią atsakomybę vien todėl, kad ji yra bendro Visuotinės Bažnyčios su Jėzumi Kristumi susivienijimo ypatingas atvejis. Visuotinė Bažnyčia nėra bendra suma visų pavienių vyskupijų: priešingai, visos vyskupijos kilusios iš Bažnyčios. Bažnyčia buvo pirma jų ir kaip tik ji apima jas ir joms duoda svarbą. Ji visiškai pastatyta ant vyskupystės, kuri yra viena, kaip viena yra pati Bažnyčia. Nuostabus todėl yra vyskupystės vienumas, kuris įkūnija visą Bažnyčios vienybės paslaptį!

Todėl iš to seka, kad kiekvienas vyskupas pirmiausia nėra paskiros avidės ganytojas. Pirmiausia, jis yra Visuotinės Bažnyčios ganytojas išvien su popiežium ir kitais vyskupais valdžioje popiežiaus, kuris yra vyriausia galva vienybės ir centras. Per Kristaus Kunigystę, kurios pilnybę vyskupas turi, jis yra šaltinis dvasinio vaisingumo, paplitusio po visą Bažnyčią. Ir Kristaus paslaptis, kurią turi visuotinė Bažnyčia, yra vientisa ir visa egzistuoja kiekvienoje pavienėje vyskupijoje, kadangi ta paslaptis yra visa ir pilna jos vyskupo malonėje ir kunigystėje.

Tas milžiniškas vienybės mokslas tarp Bažnyčios ir episkopato, saugo vyskupijas nuo partikuliarizmo pavojaus ir savanaudiško rūpinimosi vien savo reikalais.

Jėzau, Vyriausias Kunige, suteik savo vyskupams malonę, kad jie atspindėtų tavo tėvo gerumą savo tėviškos meilės spinduliavimu. Suteik, kad jau vien savo dvasine tėvyste, pilna malonumo, geraširdiškumo ir pasiaukojimo, jie savo kunigų ir visų tų, kurie artinasi prie jų, sielas pakeltų prie tavo Tėvo, su kuriuo tu trokšti suvienyti visas sielas.

80. POPIEŽIUS — BAŽNYČIOS GALVA

,,Ganyk mano avinėlius. . . Ganyk mano avis" —
Jono 21, 16 ir 17.

Katalikiška galvosena ypatingai parodoma sūnaus meilėje vyriausiam vyskupui-popiežiui. Ta deganti ir gili meilė apibūdinama pagarba ir atsidavimu, džiugiu pasidavimu ir meiliu paklusnumu, prisirišimu ir ištikimybe. Bet visos tos savybės pagrįstos tikėjimu paslaptimi hierarchijos, įkūnytos Švento Tėvo, Kristaus Vietininko, didingame asmenyje.

Pirmiausia, Jėzus Kristus paskelbė, prižadėjo ir suorganizavo savo Bažnyčios valdžią, suteikdamas savo paties išrinktai Galvai pilną ir aukščiausią autoritetą.

Toliau, tos Galvos tikslas ir misija buvo atstovauti dieviškajam Mokytojui žemėje, kada matomasis Kristus yra pasitraukęs nuo savo sekėjų.

Kristus norėjo, kad tos Galvos autoritetas būtų visiškas ir aukštesnis už visus kitus autoritetus. Popiežius gauna raktų galią, kurie atidaro ir uždaro namų duris. Raktai yra jo tikros galios simbolis surišti ir atrišti žmonių sąžines; jėgą valdyti ir ganyti kaimenę. Todėl jis pastato pamatas. Jo oficialūs pareiškimai ir sprendimai yra patvirtinami Danguje (Mato 16, 17 ir 18).

Iš kitos pusės, popiežiaus vadovaujama kaimenė nėra jo, bet Kristaus. „Ganyk mano avinėlius... Ganyk mano avis...“ Jėzus Kristus kaimenę pasilaiko pats sau. Jis pasilieka Galva, tikra vienintele Banyčios Galva.

2.    Doktrinamokslas

Popiežius nėra Kristaus įpėdinis: jis yra įpėdinis Petro. Jis yra Jėzaus Kristaus Vikaras-Vietininkas, t.y., jis užima Jėzaus Kristaus vietą ir veikia Jėzaus Kristaus vardu. Jis yra saugotojas Kristaus galių, kurias pats Kristus patikėjo jam vykdyti jo vardu.

Popiežius yra matomai tarp žmonių esąs Jėzus Kristus. Per jį Kristus toliau pasilieka Bažnyčioje. Sakramentinėje ir pašventinimo tvarkoje tai yra pats Kristus, kuris krikštija, atleidžia pasinaudodamas „tarpininkais“; ir panašiai jurisdikcijos bei vyriausybės tvarkoje yra pats Kristus, kuris toliau valdo savo Bažnyčią per matomą Galvą.

3. Paslaptis

Popiežystės paslaptis glūdi ne fakte, kad praėjus dviem tūkstančiam metų popiežius yra šv. Petro įpėdinis; nors iš tikrųjų popiežystės tąsa per amžius, nepaisant imperijų kilimo ir kritimo, galima laikyti nuostabiu Kristaus visagalybės ir savo Bažnyčios ypatingos globos stebuklu.

Paslaptis glūdi fakte, kad Kristus, nematoma Bažnyčios Galva, toliau matomos Galvos asmenyje vadovauja Bažnyčiai. „Remiantis pirmenybe, Petras yra ne kas kitas kaip Kristaus Vietininkas, ir todėl šis Kūnas turi tik vieną svarbiausią Galvą, būtent Kristų, kuris pats toliau valdo nematomai ir tiesiogiai Bažnyčią, valdo ją matomai per savo asmeninį atstovą žemėje“ (Mystici Corporis Christi).

Kai Popiežius moko, tikime, kad girdime jo žodžius, lyg tarytum paties Kristaus. Mes tikime, ką Popiežius kalba, kadangi tikėjimas mums garantuoja, kad tai yra ne jo paties mintys, kurias jis skelbia, bet Kristaus tiesa ir mokslas.

Kai Popiežius valdo savo Bažnyčią, tikėjimas mus moko, kad tai Kristus, kurs viešpatauja per jį Vieno ir Vyriausio Ganytojo avidėje. Nėra dviejų galvų, bet viena vienintelė Galva. „Kristus ir jo Vietininkas sudaro tik vieną Galvą“ (Kristaus Mistinis Kūnas). Popiežius yra Galva Jėzaus Kristaus asmenyje, kuriam jis atstovauja: su Kristumi jis sudaro tik vieną Galvą.

Begalinė Dievo Meilės paslaptis... Begalinė Meilė pastūmėjo Dievą susiartinti su žmonėmis, prisiartinti prie žmogiškos prigimties reikalų, santykius su žmogumi padarydamas lengvesnius, tiesesnius, intymesnius. Įsikūnijimo paslaptis: Dievas tapo žmogumi, Žodis tapo kūnu, Amžinasis atėjo laike. Eucharistijos paslaptis: Kristus savo Kūną mums duoda maistui. Panšiu būdu ir tuo pačiu jo meilės nuoseklumu pasireiškia pati begalinė Meilės paslaptis kita forma ir kitoje plotmėje Bažnyčios paslaptyje. „Gerai žinomas faktas, kad kai mūsų Viešpats Kristus... rengėsi apleisti šį pasaulį ir sugrįžti pas Tėvą, jis Apaštalų Kunigaikščiui pavedė matomą valdžią visos bendruomenės, kurią jis buvo įkūręs. Tokia buvo jo išmintis, kad jis jokiu būdu negalėjo savo Bažnyčios socialinio kūno palikti be matomos galvos“ (Kristaus Mistinis Kūnas). Per savo Įžengimą ir savo įėjimą į garbę tapęs nematomas, Kristus norėjo pasidaryti matomas mūsų kūno akimis matomoje Galvoje, kuri turėjo jam atstovauti žemėje.

Tėvas norėjo apsireikšti savo Sūnuje, kurį jis siuntė į pasaulį. Kristuje ir per Šventąją Dvasią jis norėjo susitaikyti su atgimusia žmonija, kad tą matomą Bažnyčios sudarytą šeimą įvestų į šeimos giminystę su Švenčiausiąja Trejybe. Panašiai dieviškajam Tėvui patiko, kad popiežius, Kristaus Vietininkas žemėje, atstovautų ir įkūnytų visai žmonijai Dieviškąją Tėvystę.

Kam tik teko susitikti su popiežiumi, patyrė, lyg tai būtų dieviškosios tėvystės apsireiškimas. Labai jautriais žodžiais patys popiežiai, vyriausieji vyskupai išreiškė savo visuotinį tėviškumą žmonėms, tėviškumą, kurį jie turi pareikšti ir patvirtinti net tiems, „kurie nepriklauso Katalikų Bažnyčios matomai struktūrai“ (Kristaus Mistinis Kūnas).

Tai yra ne vien graudinąs jausmas, bet aukščiausia tikrovė. Žemėje tėra tik vienas Tėvas, kuris įkūnija žmogiškosios šeimos vienybę ir visų žmonių pašaukimą sudaryti tik vieną Dievo vaikų šeimą Dievo Sūnuje, Pilnutiniame Kristuje.

O Dieve, visų tikinčiųjų Ganytojau ir Vade, gailestingai žvelk į savo tarną, kurį teikeisi savo Bažnyčiai skirti jos ganytoju ir Galva. Duok, kad savo žodžiais ir pavyzdžiu jis galėtų visus tavo tikinčiuosius patraukti į dvasinės pažangos kelią, kad jis su jam patikėta kaimene patektų į amžinąjį gyvenimą (Liturginė malda už popiežių).

III

ESMINIŲ BAŽNYČIOS ŽYMIŲ PASLAPTIS

81. APAŠTALIŠKOSIOS BAŽNYČIOS PASLAPTIS

,.Taigi, jūs jau nebesate svetimi ir atėjūnai; jūs
esate piliečiai drauge su šventaisiais ir Dievo Įnamiai,
pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, pačiam
Jėzui Kristui esant vyriausiu kertiniu akmeniu" —
Efez. 2, 19-20.

Bažnyčios apaštališkumas yra savybė, kuria hierarchija gali jungtis su Dvylikos apaštalų kūnu per nenutraukiamą eilę amžių ir su mūsų Viešpačiu, kuris tą kūną įkūrė. Tas istorinis faktas gali būti studijuojamas apologetikoje kaip viena iš Bažnyčios „žymių“ ir kaip nepaprastas stebuklas. Bet taip pat čia yra didelė paslaptis, kurią kiekvienas mylįs Bažnyčios sūnus turėtų priimti su tikėjimu, kad juo galėtų gaivinti savo vidinį gyvenimą ir glaudžiau dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir apaštališkoje misijoje. Apaštališkumas atitinka katalikybę. Kas katalikybė yra erdvei, visai erdvės visatai — pasauliui, tas apaštališkumas yra laikui, laikui nuo pat jo pradžios... Jis reiškia nenutraukiamą ryšį su šaltiniu.

1.    Doktrina„Credo Ecclesiam... apostolicam..— „Tikiu apaštališkąją Bažnyčią“

Kuo reiškiasi Bažnyčios apaštališkumas?

Šioje matomoje organizacijoje, kuri yra hierarchijos apaštališkasis kūnas, ir jos sakramentinėse galiose yra paslaptinga, dieviška, visada veikianti jėga, kuri palaiko Bažnyčios buvimą. Ta jėga yra visagalinti galia, kuri eina iš Švenčiausios Trejybės ir hierarchijai perduodama per šventą Kristaus Žmogystę. To veikimo, efektyvaus per apaštališkąjį kūną, dėka pats Kristus formuoja ir kuria savo Mistinį Kūną erdvėje ir laike. Čia paslaptinga įtaka Kristus toliau skleidžia savo malonės gyvenimą sielose ir skelbia pasauliui tiesą. Šia veikla pats Kristus perduoda tą pačią Išganymo jėgą mūsų amžiaus žmonėms, kaip kad ir visų ankstyvesnių amžių.

Nors Bažnyčios pasireiškimai yra matomi visoms sekančioms kartoms, tačiau jos apaštališkumo principas ir kilmė tikrai yra paslaptis. Tai Kristaus veikimo paslaptis, kuri naudojasi hierarchijos ir sakramentinės tvarkos jurisdikcine organizacija formuoti ir didinti savo Kūnui, Bažnyčiai, ir tai Bažnyčiai saugoti, kaip pastoviai ir gyvai tikrovei tarp žmogiškų organizacijų — įstaigų, kurios subyra ir praeina. Tai apaštališkojo Kūno paslaptis tiek, kiek šis kūnas yra dieviškosios malonės ir tiesos teikėjas, visiškai priklausydamas nuo Kristaus, Vienintelio Kunigo ir Galvos.

Šita paslaptis yra objektas mūsų tikėjimo Bažnyčios apaštališkumu.

2. Kaip mes turime dalyvauti Bažnyčios apaštališkumo paslaptyje?

1) Mūsų gyvenime turi reikštis tvirtas ir intensyvus tikėjimas ta paslaptimi. Jis turėtų įkvėpti visus mūsų santykius su hierarchija. Tikėjimo akimis mes turime mokytis matyti Kristaus veikimą popiežiuje, vyskupuose, apaštalų įpėdiniuose ir visoje Bažnyčioje, kuri šiandien, kaip ir visais praėjusiais amžiais, eina savo misijos užsibrėžtu keliu. Tikėjimas turi mus mokyti nusikratyti tais per daug natūraliais požiūriais ir žmogiškais sprendimais, kurie, apsiribodami išorinėmis žymėmis arba silpnybėmis žmogiškųjų įrankių, neprisitaikintų prie Kristaus planų, liečiančių jo apaštalus ir jų įpėdinius.

2) Dalyvauti Apaštališkosios Bažnyčios paslaptyje reiškia dalyvauti nusiteikimuose, kurie pripildė Apaštalų sielas akivaizdoje Kristaus patikėtos misijos. Šiandien, kaip ir anksčiau, tebėra ta pati misija: „Kaip Tėvas siuntė mane, taip ir aš siunčiu jus“. Ta misija yra nepakeista: tai nešimas žmonijai tos pačios išganymo naujienos ir to paties gyvenimo.

Pirmutinė būdinga apaštalų reakcija tos misijos akivaizdoje yra nenugalimas, neatsispiriamas, nesutramdomas entuziazmas tarp visų pasipriešinimų, aklumų ir grasinimų.

Taip pat pastebime jų nesvyruojantį įsitikinimą, kad Kristaus pasiuntinybė pati savyje ir be mažiausio papildymo apima visą pasaulio išganymo paslaptį: tik vienas Mokytojas, vienas Išganytojas, viena Tiesa, tik vienas Gyvenimas — jo Gyvenimas.

Galiausiai apaštaluose matome giliausią pagarbą ir ištikimybę tai nuostabiai ir prakilniai misijai, kurią Jėzus buvo jiems liepęs skelbti visam pasauliui, nepaisant, kad jie buvo nemokyti, o misijos skelbimo priemonės menkos. Jie suprato, kad tas tiesos ir gyvenimo turtas nepriklausė jiems patiems, kad jie turi jį išlaikyti nepakeistą ir sveiką ir kad jų vaidmuo buvo skelbti jį visą ir visoms kartoms.

Jėzau, mūsų Galva, suteik visiems savo Mistinio Kūno nariams Bažnyčios apaštališkumo supratimą, kad jie visi tvirtai ryžtųsi dalyvauti jos apaštališkoje misijoje. Duok jiems suprasti, kad tu sukūrei savo Bažnyčios apaštališkumą; ir, kad tiems, kuriuos tu išsirinkai, darai pažadą, kurį davei pirmiesiems Apaštalams: „Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Tavo išrinktieji dreba dėl savo bejėgiškumo, bet jų antgamtinis pasitikėjimas drąsiai remiasi pažadu.

82. VIENOS BAŽNYČIOS PASLAPTIS

„Dovanos, tiesa, yra įvairios, bet ta pati Dvasia...
tas pats yra Dievas, kuris visa visuose daro" —
1 Kor. 12, 4 Ir 6.

Bažnyčioje yra tvarkos vienumas, kurį galima aiškiai matyti: visai aiškus vyriausybės, mokslo ir liturgijos vienumas (vienas Krikštas; viena Eucharistija). Nors ir labai pats savyje reikalingas, tačiau tas išorinis vienumas yra tik matoma išraiška gilesnės vidinės vienybės, kuri eina Bažnyčioje iš vidinio sutapimo šaltinio. Tas Šaltinis yra Šventoji Dvasia, kuri gaivina narius ir visą Mistinį Kūną. Tai Kristus savo Dvasia kuria savo Kūno vieningumą.

1. Vidinis vienybės Šaltinis yra Šventoji Dvasia, Dievo Dvasia, Dvasia Kristaus

Mistinio Kūno vienumas nesusidaro iš narių vienas kitam paramos ir pagalbos. Tokia meilė ir tarpusaviai patarnavimai yra to vienumo apraiška, bet ne jo sudaromasis principas. Ta Bažnyčios vienybė neina iš jos narių, bet „nužengia iš aukšto“ iš paties Dievo. Ji egzistavo Bažnyčioje nuo Sekminių dienos. Kaip esminis Bažnyčios vienybės Šaltinis, Šv. Dvasia, siųsta Kristaus, tą dieną buvo duota Bažnyčiai, suteikta žmonėms kaip bendra dovana, kad juos suburtų į vienybę.

Kūno narių pareiga yra gerbti tą vienybę, kuri yra Bažnyčioje nuo tos dienos. Jie turi įsijungti į ją ir joje dalyvauti; jie privalo tapti Bažnyčios vienybės paslapties dalyviais, kad per tą paslaptį galėtų dalyvauti Tėvo ir Sūnaus susivienijime, pačioje dieviškosios Vienybės paslaptyje. „Kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena“ (Jono 17, 21).

Čia turime nusižeminimo, priklausomumo ir paklusnumo pamoką.

Tebūnie tolimas mūsų širdžiai išdidus visų amžių eretikų savimi pasitenkinimas, kurie pasitraukė iš tos vienybės, pasikliaudami savo pačių idėjomis! Ir mes, vargšai nusidėjėliai, esame išniekinę tą Dievo dovaną savo nuodėmėmis ir savanaudiškumu. Ta vienybė buvo ypatinga malonė suteikta Bažnyčiai, žmonių naudai: ją mums davė Kristus kartu su savo Šventosios Dvasios dovana. Kiekviena nuodėmė yra tos begalinės meilės dovanos atmetimas ir niekinimas, kadangi nuodėmė pastato žmogų prieš žmogų ir suskaldo žmogų net patį savyje; ji suardo visą žmonių vienybę Dievuje.

2. Šventoji Dvasia yra kiekvienoje sieloje veikiąs vidinis ir pastovus vienybės dėsnis

Vienybės principas kiekvienoje žmonių visuomenėje yra autoritetas, kurio tikslas yra veikti, kad visi darbuotųsi kartu tos visuomenės bendram labui. Toks autoritetas stengiasi pasiekti savo tikslą išorinėmis priemonėmis, savo įstatymais, potvarkiais, įsakymais, bet jis neturi vidinės galios valdyti žmonių protų, sąžinių ir siekimų.

Kristus norėjo, kad matomoji ir hierarchiškoji Bažnyčia turėtų autoritetą vienybės misijai įvykdyti. Bet popiežiaus, vyskupų ir valdžia tų, kurie autoritetą vykdo jų vardu, yra skirta vienybei pasiekti sielose per tą pačią Šventąją Dvasią, kuri įkvepia Bažnyčios dvasios vadus.

Ta dieviškoji Dvasia, kuri gaivina Bažnyčią, taip pat pripildo teisiųjų sielas: ji gyvena juose, juos veda, veikia juose ir įkvepia iš vidaus, kad juose būtų dieviškųjų dorybių tikėjimo, vilties ir meilės veiklus gyvenimas. Taigi, tų dorybių padarinys yra sielų subūrimas vienybėn. Tas pats tikėjimas jas nukreipia į tą, kuris yra antgamtinio gyvenimo ir Tiesos Šaltinis visų sielų; ta pati viltis pakelia jas į aukščiausią Tikslą ir jų laimės vienintelį Šaltinį — Dievą, Švenčiausiąją Trejybę; ta pati meilė jas padaro dalyves Švenčiausios Trejybės gyvenimo, jungdama jas tame pačiame Jėzuje Kristuje.

Taip Šventoji Dvasia savo beribe ir veiksminga vidine veikla užtikrina ir išvysto Bažnyčios vienybę.

3. Ypač Šventoji Dvasia yra vienybės principas, kadangi ji yra viena, vienintelė ir ta pati visuose nariuose ir Bažnyčioje

Bet koks bandymas nagrinėti visą Bažnyčios vienumos gelmę ir reikšmę būtinai ir galutinai turi vesti į tą tiesą.

Malonė, ta didinga sukurta dovana, pati iš savęs neturi jėgos įvykdyti tą tobulą vienybę. Ji padaro narius panašius vienas į kitą ir labiau juos suburia, padarydama juos panašius į dieviškąjį Pavyzdį. Bet pati savyje sielų nesujungia į skaitmenų vienybę, nes ji yra ypatybė, kuri prisitaiko prie kiekvieno individualios asmenybės. Tapdama kiekvienos sielos dvasiniu gyvenimu, malonė individualizuojasi kiekvienoje ir pasireiškia daugeliu skirtingų būdų pagal skaičių tų, kurie ją gauna.

Viena Šventoji Dvasia yra ta pati Kristuje ir jo Kūno nariuose; viena ir ta pati kiekviename Bažnyčios naryje ir pačioje Bažnyčioje. Šventoji Dvasia įvykdo Bažnyčios vienybę, nes ji visus narius surenka į savo pačios vienumą.

Ši tiesa mums atskleidžia vienybės paslapties požiūrį, ypatingai turtingą ir našų vidiniame gyvenime.

„Kadangi net mažiausias veiksmas, priklausąs išganymui, negali būti atliktas be Šventosios Dvasios, kaip gali tautos ir rasių nesuskaitoma daugybė tuo pačiu užsimojimu siekti vieno Triasmenio Dievo garbės, jei ne jėga tos, kuri eina iš Tėvo ir Sūnaus per vienintelę ir amžiną meilę?“ (Mystici Corporis Christi).

Šalia veiksmų, kurie matomai apreiškia Bažnyčios vienybę, nuolatos turime siekti aukštesnės vienybės, kurios šaltinis yra Šventosios Dvasios buvojimas ir vidinė jėga sielose, vienijąs buvimas „dieviškosios Dvasios, kuri Angeliškojo Daktaro žodžiais, ,skaičiumi viena ir ta pati, pripildo ir suvienija visą Bažnyčią“ “ (Mystici Corporis Christi).

Tačiau visada yra pavojus, kad mes net į tą vienumo principą drįstame žiūrėti individualiai; todėl turime siekti dar aukštesnės vienybės, kuri yra kolektyviniame dieviškosios Dvasios turėjime, kuris turėtų prasidėti čia, žemėje, Bažnyčioje kaip pirmasis Dangiškojo Miesto planas. Iš tikrųjų tie yra galingiausi motyvai, raginą mus į vis labiau nesavanaudišką, vis labiau apvalytą nuo kiekvieno savavališko prisirišimo prie nuodėmės ir vis į Kristaus Dvasiai paklusnesnį gyvenimą.

Jėzau, mūsų Dieviškasis Atpirkėjau, mes tikrai žinome, kad Bažnyčios vienumas bus atbaigtas tik danguje, kai „Dievas bus visa visuose“. Bet taip pat žinome, kad tavo dieviškasis planas įvykdyti žmonijos vienybę tavo Bažnyčioje dabar, kas žemėje pasiekiama tik per nepaliaujamą kovą prieš nuodėmę, daugelį silpnybių bei nepasisekimų.

83. KATALIKIŠKOSIOS BAŽNYČIOS PASLAPTIS

„Tikiu katalikiškąją Bažnyčią“ —
Nikėjos tikė
jimo išpažinimas.

Bažnyčios katalikiškumas yra jos visuotinis išsiplėtimas visame pasaulyje. Remdamiesi tuo išoriniu ir matomu faktu, mes turime atskleisti paslaptį, kurios apmąstymas gali turėti mūsų vidiniam gyvenimui begalinės reikšmės. Būti kataliku reiškia dalyvauti Bažnyčios paslaptyje ir per tą paslaptį įsijungti į Kristaus paslapties kilniausius požiūrius jo Bažnyčioje.

1.    Pirmiausia, katalikiškumas yra Bažnyčios sugebėjimas ir galia pasiekti visus žmones, juos priimti ir išganyti

Bažnyčia turi savyje ir savo gyvenime priemones visų žmonių atpirkimui ir vedimui į išganymą. Čia ir yra svarbiausias Bažnyčios katalikiškumas — visuotinumas.

Kristus, įsakydamas savo apaštalams eiti ir mokyti visas tautas, viešai paskelbė Bažnyčios pašaukimą ir vidinę jėgą. Bažnyčia yra tikra Bažnyčia tik būdama visuotinė, katalikiška.

To reikalauja pats gyvenimo principas, kuris ją laiko gyvą. Jėzus Kristus yra vienintelis ir visuotinis visų žmonių išganymo Šaltinis. Jis savyje turi suburti visus žmones, — jis sukuria Bažnyčios katalikiškumą.

Toliau, Bažnyčios katalikiškumo reikalauja jo palies Širdies plakimas, jo Dvasia, jo meilė, kurią jis sužadina Bažnyčioje. Dabar tas begalinės meilės sąjūdis apima visus žmones, siekdamas juos visus išganyti ir įvesti į Bažnyčią.

Galiausiai tos Bažnyčios žymės reikalauja meilės gyvenimo, kuris siekia išsiplėsti be ribų. Apriboti meilę, reiškia ją užgesinti, numalšinti, nes meilė gali gyventi tik nuolat plėsdamosi. Ji yra besąlyginė meilė, ji neišskiria nė vieno ir atsiduoda visiems.

Būti kataliku ir dalyvauti Bažnyčios katalikiškume reikia turėti visuotinumo jausmą, rūpintis visų sielų reikalais ir visos Bažnyčios gerove. Katalikiškumas griežtai prieštarauja atskalos, rasės, išsiskyrimo ir egocentriškumo dvasiai.

2. Bažnyčios katalikiškumas taip pat yra jos gabumas duoti religinę prasmę ir amžiną vertę visoms žmonijos vertybėms

Žmonijos vertybėmis laikome jos civilizacijos, kultūros, jų įvairių tautinių papročių, jų technikos, mokslų, menų, jų galvosenos įvairumą, žodžiu, vertybes, kurios priklauso nuo visokių sąlygų ir gyvenimo būdo.

Žinoma, Bažnyčia nuo jų nepriklauso. Ji nesiriboja nė viena iš jų. Bet Bažnyčia jas visas gerbia, nes jos pačios savyje yra dalyvavimas Dievo kūrybiniame veikime. Be to, Bažnyčia myli jas kaip
medžiagą, kurią ji yra Dievo pašaukta įkvėpti, apvalyti ir permainyti.

Bažnyčia gerbia jų įvairybes, kiekvienos tautos bei rasės ir civilizacijos skirtumus bei individualines savybes. Tas neribotas įvairumas net jai reikalingas, kadangi tokiame skirtingume ji gali geriausiai pareikšti savo darnioje vienybėje Dievo dovanos turtus; ji gali juos visus įsisavinti, visus suburti Kristuje ir paaukoti Kūrėjui visą jo žmogišką darbą jo dieviškosios Didybės garbei.

Todėl katalikas yra palankus visoms žmogiškoms vertybėms; stengdamasis suprasti visa, kas yra žmogaus, gerbdamas visus žmonijos įvairumus ir, būdamas budrus žmogaus gyvenimo dvasinėms vertybėms, stengiasi jas sujungti apaštalavimo pastangomis, kurios visus daiktus nori pakelti prie Dievo.

3. Galiausiai Bažnyčios katalikiškumas yra vidinė dinamika, kuri jį ragina visą žmoniją apimti Mistinio Kūno vienybe

Bažnyčia yra gyvas organizmas, dar tebeaugąs ir dar nepasiekęs pilno ūgio. Tik tada ji pasieks tą ūgį, kai taps Pilnutiniu Kristumi, suburdama visus žmones aplink save. Ji yra „garstyčio grūdas, kuris tampa visuotiniu“ medžiu. Ji yra antgamtinio gyvenimo daigas, kurį vieną dieną Jėzus įdiegė pasaulyje, kad išjudintų žmonijos masę.

Tai visiškai antgamtiška, kad Bažnyčios stebinąs augimas ir išsiplėtimas laike ir erdvėje nepažeidė jos vienybės, kuri, žmogiškai kalbant, nuolatos buvo pavojuje. Iš tikrųjų tas augimas ir išsiplėtimas tarnavo tik dar didingiau apreikšti jos vienybę ir ją dar labiau sutvirtinti.

Todėl galiausiai būti kataliku, reiškia įžvalgiai ir nuolatos suprasti vargą didelės žmonijos dalies, kuri dar nepriėmė, negirdėjo arba nesuprato išganymo misijos. Realiau aktyviai bendradarbiauti visuose misijų darbuose ir visuose tų apaštalų kilniose pastangose, kurie keliauja į tolimus kraštus, kad paskleistų matomą Bažnyčią be Kristaus mirštančiuose kraštuose. Visur ir visada būti kataliku reiškia dalyvauti vidiniame sąjūdyje, kuris Bažnyčioje įžiebia užsidegusią valią išsiplėsti visame pasaulyje ir visiems žmonėms, kad visi būtų įtraukti į Kristaus Mistinį Kūną. Žodžiu, būti kataliku, reiškia bendrauti Bažnyčios katalikiškumo paslaptyje.

Jėzau, pasaulio Atpirkėjau, tu neatėjai į pasaulį įkurti religijos tarp kitų žemės religijų, bet pačią religiją tu atnešei žmonijai, skirią visus žmones sujungti su tėvu savyje, universaliame žmoguje, Žmoguje-Dievuje. Tu atėjai padaryti juos Dievo vaikais ir savo dieviškąja Dvasia „atnaujinti žemės veidą“.

84. BAŽNYČIOS ŠVENTUMO PASLAPTIS

„Kristus mylėjo Bažnyčia ir pats save atidavė už
ją, kad ją pašventintų. . . kad Jis pats sau paruoštų
garbinga Bažnyčia, neturinčia sutepimo, raukšlės. . .
bet šventa ir nesutepta“ — Efez. 5, 25-27.

Bažnyčios šventumas pasirodo jos moksle, liturgijoje, jos iniciatyvoje visur ir visada, šventųjų daugybėje, kuriuos ji davė kiekvienoje aplinkoje, kiekvienoje visuomeninėje padėtyje, kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Bet, kaip į kitas Bažnyčios žymes, turime į šią žymę gilintis ypačiai vidiniu atžvilgiu — kaip į Bažnyčios šventumo paslaptį.

1. Bažnyčios šventumas eina iš Kristaus šventumo

Bažnyčia šventa yra pati savyje, savo esmėje, kadangi ji yra Kristaus Kūnas. Jos šventumo paslaptis yra, kad tas šventumas eina ir susidaro iš Žmogaus-Dievo šventumo. Kaip Dievas, Jėzus yra begalinis šventumas ir tas šventumas yra jo pati esmė. Kaip Žmogus, Jėzus yra šventas dėl savo dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susivienijimo viename asmenyje ir dėl pašvenčiamos malonės, kurią jis kartu su visomis kitomis dovanomis turi pilnai. „Be manęs jūs nieko negalite daryti“ (Jono 15, 5). „Kristus yra šventumo autorius ir veiksmingoji priežastis“ (Mystici Corporis Christi), viso šventumo, ir todėl kartu Bažnyčios šventumo.

Bažnyčia yra pati savyje šventa, kadangi ji yra gaivinama Šventosios Dvasios, šventumo Dvasios, kurią Kristus duoda savo Bažnyčiai, kad su ja pasiliktų visada. Bažnyčia žino, kad ji turi tą Šventosios Dvasios dovaną. Šventoji Dvasia yra jos dieviškasis Svetys, jos siela. Per ją Bažnyčia įeina į nuolatinį giminingumą su Švenčiausia Trejybe, ir ji traukia į tą patį giminingumą visus Mistinio Kūno narius.

Bažnyčia yra šventa pati savyje, kadangi ji yra Pilnutinis Kristus. Visas Kristus yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Žmogus-Dievas, pats savyje ¡jungiąs atgimusią žmoniją, kad sudarytų vieną Kūną (vienybę), savo Bažnyčią, kurią jis gaivina savo Šventąja Dvasia: „kad ją pašventintų... kad pats sau paruoštų ją... šventą ir nesuteptą“. Todėl viso to galutinis tikslas yra Bažnyčios šventumas. Visos kitos savybės siekia tos centrinės savybės, kuri apima jas ir duoda joms pilną reikšmę.

Galiausiai Bažnyčia yra šventa dėl savo tikslo, savo misijos, kuri yra pati Jėzaus Kristaus misija. Kristus atėjo išganyti sielų, išvaduodamas jas iš nuodėmės ir suteikdamas joms gyvenimą — savo dieviškąjį Gyvenimą. Jis atėjo išganyti jų pašventindamas jas. Šventumas turi savyje du elementus: neigiamą elementą — apvalymą nuo nuodėmės, ir teigiamą, — susivienijimą su Dievu. Tai taip pat yra Bažnyčios misija: ji įkurta Kristaus, kad puoselėtų šventuosius.

2. Bažnyčios šventumas yra išganomasis šventumas1)

Tie, kurie, kaip fariziejai, nustemba ir piktinasi, jog Bažnyčioje yra nusidėjėlių, visiškai nesugeba suprasti pašventinamosios misijos. Tačiau Jėzus gerai priruošė žmonių protą, kad suprastų tą misiją. Jis neatėjo pašaukti teisiųjų, bet nusidėjėlių (Mato 9, 13), „ieškoti ir gelbėti, kas pražuvę“ (Luko 19, 10), „ne teisti pasaulio, bet pasaulio gelbėti“ (Jono 12, 47).

1) Išsireiškimas yra Mersho: Théologie du Corps Mystique, II, p. 231. Palygink de Montcheuil: Aspects de l'Église, p. 72: ,,Bažnyčia yra Išganymo pritaikymas. . . Išganymas veikime“.

Tas pat yra ir su Bažnyčia. Jos šventumo paslaptis yra ta, kad iš nusidėjėlių ji padaro šventuosius; kad Kristus Atpirkėjas toliau tęsia pasaulio Išganymą joje ir per ją, tikrovėje veikdamas nuodėmingą žmoniją; kad Kristus pasinaudoja žmonių nuodėmių pasekmėmis žmonėms permainyti į šventuosius; kad Kristus niekada nepavargsta, nuolat matydamas žmones statant kliūtis jo pašventinimo darbo kelyje, ir toliau myli juos ir trokšta jų pašventinimo, vis tiek, kokia bebūtų jų nelaimės gelmė ir jų nuodėmių gausumas.

Jėzus savo Bažnyčią jungia su savo išganomąja Misija. Jis tą misiją atbaigia Bažnyčioje ir per ją. Šventumas mums duotas Bažnyčioje, bet jis mums tenka ne be pastangų. Žmogus yra gimęs ne šventasis, bet nusidėjėlis. Net po Krikšto jo žmogiškoji prigimtis tebėra sužeista ir pasilieka labai palinkusi į blogį. Todėl šventumas gali būti įsigytas nuolatine pastanga, vedama kova šiandien, ir kasdien, ir nuolat atnaujinamu atsivertimu per sėkmingą Kristaus malonės veikimą, kuris mus kviečia dalyvauti šventume, dalyvaujant jo Bažnyčios šventume.

Mūsų Atpirkėjo Bažnyčia, švenčiausioji Motina, mes mylime tave dėl viso užjaučiamojo meilumo, kuriuo tu stengiesi mus išvaduoti iš nuodėmių. Tave mylime dėl rūpestingumo, kuriuo sieki mūsų aklų ir silpnų sielų tikro gėrio: dėl to rūpestingumo, kuris yra ištvermingas, nenuilstąs, verčiąs ir reikale net griežtas. Mylime tave už dieviškai žmogišką meilę, kuri tave veda susijungti su mūsų žmogiška prigimtimi, nužengti į mūsų tokią prigimtį, kokia ji yra, su visa jos nuodėme, kad ją pakeltum ir pašventintum.

IV

DALYVAVIMAS KRISTAUS PASLAPTYSE
PER SAKRAMENTUS

85. MIRUSIO IR PRISIKĖLUSIO KRISTAUS PASLAPTIS

,,Ar jūs žinote, kad mes visi, kurie esame krikštu
artimiausiai sujungti su Jėzumi Kristumi, krikštu
dalyvaujame jo mirtyje? Nes krikštu, kuriuo mes
dalyvaujame mirtyje, mes esame draug su juo palaidoti,
kad kaip Kristus kėlėsi iš numirusiųjų per Tėvo
garbe, taip ir mes gyventumėm nauju gyvenimu“ —
Rom. 6, 3-4.

Jau svarstėme Krikšto suteikiamą sakramentinį charakterį ir faktą, kad tas sakramentas mus padaro Dievo vaikais ir įjungia į Pilnutinį Kristų. Bet kodėl jis yra tų pasekmių priežastis? Ar jis pats tai padaro? Krikšto apeigos pabrėžia dalyvavimą Jėzaus Kristaus Mirtyje ir Prisikėlime. Pirminėmis apeigomis krikštijamasis buvo panardinamas vandenyje ir iš jo iškeliamas. Mums žinomas apeigoje apiplovimas, egzorcizmas — velnio išvarymas ir šėtono atsižadėjimas, žvakė ir baltas velionas ir dabar tebėra. Jie primena gilią krikšto liturgijos prasmę.

1. Dalyvavimas Kristaus Kančios ir mirties paslaptyje

Krikšte pirmiausia mes dalyvaujame Kryžiaus ir jo permainomojoje bei pašventinamojoje galioje: laisvė nuo nuodėmės, laisvė nuo Mozės įstatymo, laisvė nuo „senojo žmogaus“ ir nuo visko, kas galėtų kliudyti Kristaus naujo gyvenimo tekėjimą į mūsų sielas, žodžiu, pagrindinis apvalymas.

Bet tai turime išnagrinėti atidžiau. Tas pasekmes galima išaiškinti vien todėl, kadangi krikštas leidžia mums dalyvauti Kristaus Kančios ir mirties pačioje paslaptyje tiek, kiek ta paslaptis kartu su Prisikėlimu sudaro mūsų Išganymo paslaptį, mūsų išganymo priežastį ir patį aktą. Mes išganyti tik Kristaus Kryžiumi, jo mirtimi. Todėl reikalinga, kad siela sueitų į sąlytį su ta Išganytojo atpirkimo aukos paslaptimi. Tas sąlytis yra sakramentinis: jis yra krikštas. Krikštas mus „panardina“ Kristaus mirtyje, kaip dvasinėje maudyklėje, iš kurios mes išeiname visiškai apvalyti. Kokiu būdu tai įvyksta? Per krikštą mes mirštame nuodėmei Kristuje, kuris mirė ir su savim palaidojo visas žmogiškas silpnybes, nuodėmės pasekmes, kad nugalėtume nuodėmę. Krikšte įvykęs mūsų sielos sąlytis tikrai nėra su lavonu, bet tai dvasinis kontaktas su Kristaus kentėjimais „net iki mirties“ iš meilės mums ir mūsų išganymui. Kristaus kantėjimai perduodami pakrikštytajam taip, kad jis, tapdamas Kristaus nariu, tarytum pats būtų juos kentėjęs; ir todėl visos jo nuodėmės yra atleistos per Kristaus kančią.1)

1) Šv. Tomas, III, q. 69, a. 2, I. Palygink: „Kiekvienam pakrikštytam asmeniui yra perleidžiama Kristaus Kančia, kad ji pagydytu, lyg pakrikštytas asmuo pats ĮSkentėjes ta Kančia ir miręs". Taip pat visas skyrius.

Eikime iki galo. Matėme, kad Kristaus Kančios ir mirties paslaptis taip perteikiama pakrikštytai sielai, kad siela galėtų įeiti į ją ir pasinertų joje. Siela, nuo dabar būdama susijungusi ir susivienijusi su Kristumi, lyg dabar sudarytų viena su juo ,,Jo mirties panašumu“ (Rom. 6, 5), kaip tik tuo savo krikšto pašaukimu pakviesta dalyvauti Atpirkėjo sielos intymioje paslaptyje, kuris paaukojo savo gyvybę pasauliui išganyti. Čia yra pilna krikščionio gyvenimo prasmė. Krikštas krikščioniui turi tą pilnąją prasmę ir ją atidengia. Taip pat jis yra Eucharistijos ir Mišių Aukos prasmė. Taigi, krikštas visiškai krypsta į gyvenimo šaltinį — Eucharistiją, kuri yra Kryžiaus aukos tąsa, sakramentinės tvarkos centras.2) Eucharistijos troškimas yra įdiegiamas į pakrikštyto asmens sielą, ir jis gauna Eucharistijos sakramento malonę.

2) Šv. Tomas: „Krikštas žmogų disponuoja Eucharistijos priėmimui. Tad vien dėlto, kad vaikai yra pakrikštyti, Bažnyčios valia jie gali priimti Eucharistija (III, q. 73, a. 3).

2. Dalyvavimas Kristaus Prisikėlimo paslaptyje

Per Krikšto sakramentą dalyvauti Kristaus Prisikėlime reiškia dalyvauti tos paslapties dariniuose. Tie dariniai gali būti suvesti į vieną: pakrikštytajam atskleidžiama ir pritaikoma visa Atpirkimo paslaptis, kuri apima Kristaus Kančią ir Mirtį ir jo garbingą Prisikėlimą bei Dangun Įžengimą.

Per krikštą mes esame atpirkti ir išgelbėti viltyje; mums ateina Išganymas. Šv. Povilas užtikrina, kad mes jau esame prikelti Kristuje, mūsų Galvoje. Kokia nuostabi ir šviesi mintis!

Apaštalas aiškiai moko, kad mes esame prikelti viltyje, ir kadangi dabar mūsų Galva yra mirties Nugalėtojas, jo Prisikėlimas yra užstatas ir mūsų kūno prisikėlimo priežastis. Prisikėlimo dėsnis jau yra mumyse, ir mes turime amžinųjų turtų paveldėjimo teisę.

Toliau, sakramentinis dalyvavimas Kristaus Prisikėlime reiškia, kad mūsų siela dalyvauja Prisikėlusio Kristaus pačiame gyvenime.

Savo Prisikėlimu Kristus įėjo į dangaus garbę, jo šventa Žmogystė yra išaukštinta-pagarbinta, sudvasinta, visiškai sudievinta ir perimta Šventosios Dvasios. Prisikėlęs Kristus Krikštu mus padaro dalyviais gyvybės, kurią jis turi savo triumfuojančioje sieloje.

Tas gyvenimas pirmiausia yra dieviškas gyvenimas, gyvenimas Švenčiausios Trejybės. Krikštas mums suteikia tą gyvenimą. „Aš tave krikštiju vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventos Dvasios“. Siela tampa Švenčiausios Trejybės šventovė.

Bet mes negyvename tuo dieviškuoju gyvenimu lygiai taip, kaip Dievas gyvena: ne tas gyvenimas ištryško per Krikštą mūsų sielose, kaip kad Švenčiausios Trejybės gelmėse. Mes nesame Dievas. Bet krikštas mus įgalina gyventi tą dieviškąjį Šventosios Dvasios gyvenimą, kuriame mes dalyvaujame sudievintu gyvenimu.

Tas dalyvavimas, tas sudievintas gyvenimas, kuris perduodamas mums, yra dalyvavimas pačiame Šventosios Dvasios gyvenime, kurį Kristus suteikia savo Prisikėlimu, kad mus pavestų savo Šventosios Dvasios formuojančiam veikimui. Tai yra galinga dovana pačios Šventosios Dvasios, kurią Kristus prižadėjo atsiųsti žmonijai. Prieš savo Prisikėlimą Kristus dar nebuvo tos dieviškosios Dvasios suteikęs: „nes Dvasia dar nebuvo duota, kadangi Jėzus dar nebuvo pagarbintas“ (Jono 7, 39).

Tas sudievintas gyvenimas yra visiškas atgimimas „atgimdymo ir atnaujinimo apiplovimu“ (Tit. 3, 5) to, kuris „apsivilko Kristumi“. Jis duotas priklausomai nuo Kristaus, kuris Šventąja Dvasia tampa savo Mistinio Kūno nariu antgamtinio veikimo dėsniu.

Galiausiai, sakramentaliai dalyvauti Kristaus Prisikėlime reiškia dalyvauti Prisikėlusio Kristaus sieloje. Prisikėlęs Kristus tampa centru, į kurį patraukiamos visos sielos, kurios trokšta būti išganytos, nes jame randa gyvybę, ramybę bei džiaugsmą ir laikosi to, kuriam yra sukurtos.

Taip jo sudievinta ir išaukštinta Žmogystė asimiliuoja visus žmones su savim per Šventąją Dvasią, kad sudarytų Pilnutinį Kristų. Dalyvauti jo sieloje reiškia dalytis jo valia ir jos troškimu patraukti visus žmones prie jo ir juos įvesti į vienybę su juo, į dieviškąją Šeimą, į amžiną gyvenimą.

„Dieve, kuris šią švenčiausią naktį nušvieti Viešpaties Prisikėlimu, išlaikyk savo duotąją įsūnystės dvasią naujoje tavo šeimos kartoje, kad atnaujinto kūno ir dvasios visu nuoširdumu tau tarnautų“ (Deus, qui hanc sacratissimam noctem: Didžiojo šeštadienio liturgija). „...taip pat už tuos, kuriuos tu teikeisi atgimdyti vandeniu ir Šventąja Dvasia, duodamas jiems visų jų nuodėmių atleidimą. Viešpatie, mes prašome tave priimti šią mūsų tarnybos auką (Hanc igitur, Didžiojo Šeštadienio Mišiose).

86. KRISTAUS DOVANOJIMO IR PASIAUKOJIMO UŽ PASAULIO NUODĖMIŲ ATLEIDIMĄ PASLAPTIS

„Mūsų Viešpats Jėzus Kristus teišriša tave“
(Prieš išrišimą kunigo kalbami žodžiai).

Atgaila tikrai yra sakramentas, kurį labiausiai esame linkę laikyti ir priimti grynai individualiu būdu. Šiame sakramente viskas vyksta pačios sielos tyloje ir jos asmeniniame santykiavime su Dievu. Ir vis dėlto šis sakramentas įgauna pilną prasmę tik Mistinio Kūno šviesoje.1)

1) Čia to dalyko nesvarstome teisinėje ir kanoninėje plotmėje. Mes nenagrinėjame reikalingu ir pakankamu sakramentui sąlygų. Mes kreipiamės į krikščionis, kurie vis labiau pasiryžę gyventi Kristaus nario gyvenimą.

1. Asmuo ir bendruomenė

Juo labiau asmuo prisiartina prie Dievo, juo labiau jis pajunta savo paties menkumą ir didesnį tiesos reikalingumą su Dievu ir su savo broliais. Dievo akivaizdoje jis žino, kad yra kaltas, nuodėmingas ir niekas pats savyje. Kitoki yra santykiai su žmonėmis. Jis kenčia, prisimindamas veidmainystės kaukę, kuri slepia jo tikrąjį „aš“. Jis trokšta numesti tą kaukę, kad kiti taip jį galėtų matyti, kaip jis pažino pats save Dievo akivaizdoje.

Bet dviguba kliūtis prieštarauja tam troškimui. Pirma, yra meilės dėsnis, kuris viską valdo. Mistinio Kūno narys negali būti kitų suklupimo, papiktinimo priežastis: jis turi „kurti“ Pilnutinį Kristų. Toliau, joks žmogus arba visuomenė neturi teisės pažeisti sąžinės srities. Išpažintyje Jėzus Kristus rado priemones suderinti tiesos ir meilės, asmens ir bendruomenės teisėms.

Iš vienos pusės, kiekvienas nusidėjėlis gali išpažinti savo kaltes ir nusimesti savo nuodėmių naštą, kad atgautų sąžinės ramybę, nuoširdžiai prisipažindamas teisėtam Bažnyčios atstovui, kas jis yra Die-vos akyse: skurdas, nuodėmė ir niekas.

Iš kitos pusės, kadangi Bažnyčios įgaliotas atstovas—dvasininkas čia įsikiša Dievo vardu, ta prasme bendruomenė dalyvauja apvalymo ir atitaisymo akte. Ne vien Dievui, bet visam Mistiniam Kūnui, Bažnyčiai Danguje ir žemėje2), nusidėjėlis išpažįsta savo prasižengimus, kadangi jokia nuodėmė nėra grynai asmeninė, kiekviena nuodėmė atsimuša Mistinio Kūno gyvenime.

2) ,,Prisipažįstu visagaliui Dievui, Švenčiausiai Marijai, visuomet Panai, šventajam Mykolui Arkangelui, Šventajam Jonui Krikštytojui, Šventiesiems Apaštalams Petrui ir Povilui, visiems Šventiesiems. . ." (prie to vyskupas ar kunigas Mišiu Confiteor priduria: ,,lr jums broliai") „ . . . kad labai daug nusidėjau. . ."

Visos kunigo naudojamos formulės išreiškia išpažinties socialų charakterį. Jis pirmiausia turi išrišti nuodėmingą sielą iš „ekskomunikos ir interdikto“ pančių, tų drausmės bausmių, kurios kaltą asmenį atskiria nuo Bažnyčios; kitaip tariant, jis turi atgailojančiam grąžinti teisę dalyvauti Mistinio Kūno bendruomenėje. Tada jis penitentą išriša iš jo nuodėmių Švenčiausios Trejybės vardu ir per dieviškąją jėgą vidujai vykdomą sakramento ženkle.

2. Dalyvavimas Kristaus paslaptyje

Atgailos sakramente, kaip ir visuose kituose, yra susijungimas su Kristumi ir jo kančia, dalyvavimas Kristaus paslaptyje, Kristaus veikime.

Tikroji sakramento malonė, jos didingumas ir grožis yra tas, kad ji įgalina mus dalyvauti Jėzaus Kristaus atitaisymo, kenčiančioje ir atperkančioje meilėje, Kristaus, atnašaujančio Tėvui begalinius nuopelnus ir atlyginimą savo kenčiančios Širdies už pasaulio nuodėmes.

Krikštas mus jau įvedė į tą Kristaus kančios paslaptį, ir Bažnyčios tikėjimo dėka to sakramento atgaivinamoji jėga panaudojama mūsų sieloms. Atgailos sakramente, kuris mumyse atgaivina Krikšto malonę, mūsų asmeninis įnašas yra labai svarbus. Atgailojančio išpažinties, gailesčio ir tvirto ryžto pasitaisyti aktai sudaro sakramento dalyką. Per juos mes galime dalyvauti Kristaus atlikto atperkamojo ir atitaisomojo atlyginimo paslaptyje su visa atlyginimo meile, kurią mes galime išreikšti kiekviename iš tų aktų mūsų ir viso pasaulio nuodėmių išpirkimui.

Tą meile mes turime įrodyti tikru, kilniu ir nusižeminusiu savo nuodėmių prisipažinimu, išpažintimi, kuri reikalauja pastangų prisipažinti tas nuodėmes, intencijas ir akstinus, kurių mes gėdimės ir kuriuos norėtume uždengti.

Taip pat mes turime turėti gilų gailestį, kad įžeidėme tą, kuris mus taip labai mylėjo, ir kurio gailestinga meilė tebelaukia, kad atleistų mums.

Galiausiai mes turime padaryti tvirtą ir nesyvuojantį pasižadėjimą būti ištikimesni Kristui taip, kad ateityje atsilygintume už savo nedėkingumą nuolankesne meile.

Bet visa tai galima tik todėl, kad Jėzus Kristus veikia šiame sakramente. Jis dalyvauja nusižeminimo malonėje, kuri kviečia sielą aiškiai - ir aštriai suprasti savo pačios skurdą, nuoširdžiai tą skurdą pripažinti išpažintyje ir jį kilniai priimti. Jis dalyvauja vaidmenyje, kurį atlieka dieviškosios dorybės: tikėjimas išganymo aukos veiksmingumu; viltis ir pasitikėjimas Tėvo gailestingumu; ir meilė, kuri pradžioj netobula, bet auga vis labiau ir labiau patį sakramentą priimant, iki pasiekia tobulos meilės viršūnę, meilę paties Dievo, jo šventumo ir jo begalinio gerumo.

Taip pat Kristus dalyvauja išrišimo malonėje: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus teišriša tave“. Besigailįs nusidėjlis išpažintyje yra išrišamas paties Kristaus, to, kuris Magdalenai tarė: „Eik, tavo nuodėmės tau atleistos“.

Bet kiek Jėzus atleidžia mums? Tiek, kiek mes dalyvaujame jo kančios paslaptyje už pasaulio nuodėmes (Šv. Tomas, III, 9, 72). Pats Kristus turi mus įvesti į savo skaudžios aukos ir savo begalinio atsiteisimo paslaptį. „Jame mes gyvename, jame įsigyjame nuopelnų, jame mes atliekame atsiteisimą, duodami atgailos vertų vaisių. Iš Kristaus jie gauna vertę. Jo jie atnašaujami Tėvui. Dėl to Tėvas priima juos“ (Consilium Tridentinum, Sess.XIV, cap. VIII). Per Krikštą mes tapome sūnumis Sūnuje; ir atgailos sakramente mes pergyvename jo sūnaus gyvenimo paslapties sunkią dalį, jo paties pasiaukojimą Tėvui, kad atlygintų už žmonių nuodėmes. Mes esame jo pagarbos (Žyd. 5, 7) Tėvui ir jo šlovinimo dalyviai; taip pat ir jo nuopelnų bei atsiteisimo. Todėl mums nebereikia toliau bijotis savo pačių bejėgiškumo, nes Kristaus paslaptis yra pajėgi. Jis viską atitaiso, atlygina už visus, ir vėl atstato per nuodėmę sugriautą tvarką. Iš mūsų reikalaujama, kad mes įsijungtume į tą paslaptį, dalyvautume joje ir būtume viena su Žmogumi - Dievu, kuris kviečia visą Mistinį Kūną bendradarbiauti jo Išganymo Misijoje, pašalinant pasaulio nuodėmes. Mūsų pačių nuodėmės yra dalis tos didžiulės gėdos, kuri nukryžiavo mūsų dieviškąjį Atpirkėją.

Jėzau, mūsų Išanytojau, dėkojam tau už suteikimą ramybės per tą savo meilės sakramentą. Bet duok, kad tos ramybės nepažemintume savanaudiškumu arba veidmainyste. Mes nelaikome savęs geresniais už kitus brolius, nes iš tikrųjų visi esame nusidėjėliai. Bet bent prižadame, kad stengsimės kiekvienoje sekančioje išpažintyje intymiau įeiti į tavo Švenčiausios Širdies begalinį atsiteisimą, kad tavyje ir su tavim mes dalyvautume savo brolių nuodėmių išpirkime.

87. SEKMINIŲ — ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMO PASLAPTIS

„Kada gi ateis Ramintojas, kuri aš jums siusiu nuo Tėvo, tiesos Dvasia, kuri iš Tėvo eina, ji liudys apie mane“ — Jono 15, 26.

Iki šiolei vyriškumas, nė kiek nebūdamas katalikų išimtinė dorybė, iš tikrųjų yra viena būdingųjų tikro katalikiškumo žymių. Bažnyčia turi sakramentą, kuris perduoda Mistinio Kūno krikščionišką vyriškumą, kad padėtų Bažnyčios bendrajam gėriui ir kad kiekvienam nariui duotų jėgų, reikalingų įvykdyti savo uždavinui Kūne ir tuo būdu dalyvauti Bažnyčios apaštališkoje misijoje.

1. Misija

Vyskupas, kaip apaštalų vietininkas, vyriausias kunigas ir apaštalavimo galva, savo vyskupijoje sutvirtinimo sakramentą priimantiems patiki oficialią, viešą ir socialią misiją. Tas sakramentas žymi krikščionio subrendimą dvasiniame gyvenime. Iki tol jis buvo lyg vaikas religijos srityje. Per krikštą jis užgimė krikščioniškam gyvenimui, nors, be abejo, krikštas jam uždėjo pareigą rūpintis kitais, jiems padėti, „duoti“ kitiems nariams, kadangi jis pats yra skolingas visam Kūnui ir yra abipusiškas tame Kūne gyvenimo bendravimas.1)

1) „Krikštas uždeda apaštalavimo pareiga, kadangi per krikštą mes tampame Bažnyčios, tai yra Kristaus Mistinio Kūno nariais. Tarp to Kūno narių turėtu būti reikalų ir abipusiško bendravimo solidarumas. Nariai turėtų padėti vieni kitiems; nė vienas narys neturėtų pasilikti neveiklus; kiekvienas gauna Ir todėl taip pat kiekvienas turėtų duoti" (Popiežiaus Pijaus XI laiškas Lisabonos patriarkui: 1933. X. 10).

Nors pakrikštytas asmuo jau ir turėjo apaštalavimo pareigą, tačiau dar negavo iš Bažnyčios autoriteto pavedimo, suteikančio jam asmeninę misiją Mistinio Kūno tarnyboje. Tai kaip tik yra ypatingas sutvirtinimo sakramento vaidmuo, kuris kiekvienam, jį priimančiam, turi perduoti asmeninę Mistinio Kūno gyvenimo misiją — visada savo gyvenimo pavyzdžiu liudyti Kristų, ypatingai kur grasinama Dievo garbei ir į pavojų pastatomas artimo išganymas — aplinkybės, kurios reikalauja tvirto ir drąsaus tiesos liudijimo.

To liudijimo apaštalavimo vertė pasidaro didesnė, kai sutvirtintas asmuo jį daro viešai, kaip oficialus Mistinio Kūno bendruomenės atstovas. Ta prasme sutvirtinimo sakramentas yra krikščioniško vyriškumo ir dvasinio subrendimo sakramentas. Priėmęs tą sakramentą asmuo yra pašauktas ir tinkamas prisiimti atsakingumą apaštalaivmo srityje ne kaip galva, bet kaip narys. Tačiau kiek maža tėra krikščionių, kurie supranta, kad jie sutvirtinimo sakramento pašaukti laikyti save atsakingais už visą Mistinį Kūną ir Bažnyčiai priklausančiais subrendusio tikėjimo nariais!

2.    Jėga

Ta dvasinė jėga, kuri krikščioniui padės atlikti šią sunkią misiją slegiančioje stabmeldybės ir materializmo atmosferoje, yra tikėjimo sutvirtinimo malonė. Ji tapatinama su narsumo dorybe, bet tik turint galvoje tos sutvirtinimo malonės pilnybę. Neturi būti manoma, lyg per tą skaramentą suteikiama narsumo dorybė ir vien tik narsumo malonė, o kitos dorybės ir dovanos išjungtos. Jis yra dorybių ir malonių visuma, kuri čia sudaro krikščioniško vyriškumo stovį, charakterizuojamą drąsumu, energija ir nesibijojimu būti tikėjimo liudininku. Jis yra gilių įsitikinimų malonė ir entuziazmo, kylančio iš švento pasididžiavimo, kad priklauso Bažnyčiai ir atlieka misiją jos tarnyboje. Jis yra malonė, kuri matomai pasirodys veikliu uolumu ir apaštalavimo bei misininko meile.

3.    Dalyvavimas Sekminių paslaptyje

Ta sutvirtinimo malonė yra tokia veiksminga, kadangi pati yra dalyvavimas galingame Šventosios Dvasios išliejime, kuris vyko per pirmąsias Sekmines Paskutinės Vakarienės kambaryje ir kuriame prasidėjo Bažnyčios apaštališkasis gyvenimas. Tas įvykis pakeitė apaštalų sielas. Tik keletą valandų anksčiau jie buvo silpni ir bailūs; dabar, apimti Šventosios Dvasios, jie patampa didvyriais ir kankiniais. Jie ėmėsi užkariauti pasaulį, ir nebuvo kliūties, kuri būtų galėjusi juos nukreipti. Tai buvo ta malonė, kuri tikrai juos pakeitė į apaštalus: tai ta pati malonė suteikiama sutvirtinimo sakramento, kad „ta pati Dvasia“ sužadintų krikščionio asmeninį gyvenimą ir jį padarytų apašatalavimo gyvenimu Pilnutinio Kristaus tarnyboje.

Viešpatie, kuris Šventąją Dvasią davei savo apaštalams ir kuris norėjai, kad per juos ir jų įpėdinius ta Švetoji Dvasia būtų perduota kitiems tikintiesiems, gailestingai pažvelk į mūsų nuolankią tarnybą ir suteik, kad ta pati Dvasia ateitų į tų širdis, kurių kaktas mes pažymėjome šventa chrizma ir Kryžiaus ženklu. Duok, kad ta pati Dvasia pasiliktų jų širdyse ir juos padarytų tavo garbės šventove... (Vyskupo kalbama malda gale Sutvirtinimo ceremonijos).

88. MEILĖJE IR VIENYBĖJE SAVO KŪNĄ KURIANČIO
KRISTAUS PASLAPTIS

PILNUTINIO KRISTAUS VIENYBĖS SAKRAMENTAS

„Kad jie būtu viena, kaip ir mes esame viena;
Aš juose. . — Jono 17, 22-23.

Šv. Eucharistija yra sakramentas, kuris daro Mistinio Kūno vienybę. Bet mes neturime to Mistinio Kūno įsivaizduoti kaip ką nors išbaigta ir tobula: jis visada yra augimo procese, kaip gyvas organizmas. Kas buvo reikalinga, kad tas didysis mūsų Atpirkėjo suvienijimo planas būtų įvykdytas šio sakramento įstatymu? Pirmoje vietoje buvo reikalinga, kad būtų pašalinta vienybės kliūtis. Paskui, kad tas sakramentas pats savyje turėtų vienijimo galią. Bet tas sakramentas mums pilnai perduodamas vien dalyvavimu didžiojoje Kristaus paslaptyje.

I. Kova prieš nuodėmę, vienybės kliūtį

Tiesioginis šv. Eucharistijos tikslas nėra apvalymas nuo nuodėmės, kadangi mūsų Viešpats tam ypatingam tikslui mums davėkitą sakramentą, nors turime pridėti, kad lengvos nuodėmės yra atleidžiamos meilės padidėjimo priimant iv. Komuniją.

Bet šv. Eucharistija pabrėžia jos ir nuodėmių nesuderinamumą, (— tai kas sugriauna Mistinio Kūno vienybę), — mirtinų nuodėmių, laisva valia padarytų, ir sunkių nuodėmių prieš meilę. „Todėl, jei tu... atsimeni, kad tavo brolis turi šį tą prie tave... eik pirma susiderinti su savo broliu“ (Mato 5, 23—24). Būtų šventvagystė priimti šv. Komuniją su neapykantos jausmu kitam savo širdyje, kadangi toks jausmas yra baisus prieštaravimas vienybės sakramentui.

Tas, kurį mes priimame šv. Komunijoje, yra už pasaulio nuodėmių išpirkimą paaukotas Kristus. Todėl eucharistinis Kristus ateina, kad mus padarytų dalyviais didžiosios kovos, kuria jis nugalėjo nuodėmę. Tą kovą prieš nuodėmę jis nori vesti toliau su savo Bažnyčia, su mumis ir mumyse. Žinoma, tai gali būti pasakyta apie visą krikščionio gyvenimą, bet ypatingai tai pritaikoma šv. Eucharistijai. Tame sakramente paaukotas ir išaukštinas Kristus dalyvauja savo Išganymo Aukos pačiame veikime, kad mus pačius įtrauktų į kovą, kurią jis nuolatos nukreipęs prieš nuodėmę, laikomą vienybės kliūtimi, ir todėl ypač prieš tas nuodėmes, kurių šaknys mumyse yra savanaudiškumas ir egoizmas.

2. Būdingas sakramento padarinys

Šv. Eucharistija ypatingai nukreipta į Mistinio Kūno vieningumą, todėl tas sakramentas ugdo mūsų meilę. Panagrinėkime tai iš arčiau, kadangi individualizmas gali įsigalėti net čia. Ne kiekvienas, kuris priima šv. Komuniją, tai daro, norėdamas labiau mylėti kitus ir taip prisidėdamas prie Mistinio Kūno atbaigimo.

Svarbiausia šv. Eucharistijoje yra Mistinio Kūno, Bažnyčios vienybė. Meilė yra to Sakramento padarinys. Tuo Sakramentu Kristus kuria vieningą savo Kūną. Šv. Eucharistija ne tik bendradarbiauja to vieningumo siekiant, kad žmones labiau suburtų meile. Šv. Eucharistija sukuria Mistinio Kūno vieningumą, kadangi tas sakramentas tikrai ir esmiškai turi tą, kuriame susijungusi visa Bažnyčia ir sudaro tik viena: patį Jėzų Kristų. Savo Bažnyčioje Kristus yra vieningumo centras savo šventa Žmogyste, savo Kūnu, savo Siela, savo Išganymo auka, per kurią jis sutaikė žmones su Dievu ir sutaikė juosvienus su kitais. Jie kiekvienas priima vieną ir tą patį Kristaus fizinį Kūną ir valgo vieną ir tą pačią gyvenimo duoną — „unus panis, unum corpus“. Ir tai kiekvieną glaudžiau suriša su Kristumi, narį su Galva; tuo pačiu laiku labiau suvienija su visais kitais Kristaus Mistinio Kūno nariais, žodžiu, įvykdo Mistinio Kūno bendradarbiavimą.

3. Dalyvavimas paslaptyje

Bet kaip santykiavimas Kristuje gali taip suvienyti? Šv. Eucharistija šio dvasinio maisto reiškiniu padaro esmiškai mūsų sielas panašias į Kristų ir meile jas pakeičia į Kristų. Ji mus sulydo su Kristumi ir su jo intymiais nusiteikimais. Ypatingesniu būdu, atitinkančiu tą sakramentą, ji padaro mus dalyviais didžiosios meilės paslapties, kuria Jėzus visiškai paaukojo save Tėvui, kad žmonės, išgelbėti iš nuodėmės ir gaivinami jo gyvybe, būtų viena jame, kaip jis yra viena su Tėvu. Eucharistijoje priimame Kristų pačiame jo ėjimo akte pas savo Tėvą, kad mes įsijungtume į tą ėjimą su vienybės dvasia. Arba dar labiau, kadangi niekad nėra perdaug kartoti, jog Eucharistijoje veikia pats Kristus, kuris mus veda į šią pas Tėvą ėjimo paslaptį savo atperkamąja auka, kad kur jis yra susivienijęs su Tėvu, mes taip pat jau net dabar būtume susivieniję su juo Švč. Sakramente... „Kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje... Tėve, aš noriu, kad ten, kur aš esu, būtų su manim ir tie, kuriuos tu man davei“ (Jono 17, 21 ir 24).

Viešpatie, pašventink šias dovanas, kurias mes aukojame tau už krikščionių vienybę. Per jas suteik mums savo Bažnyčioje vieningumo ir taikos malones“.

„Nors mūsų yra daug, bet sudarome tik vieną (mistinį) kūną ir esame maitinami vienu maistu, nes mes dalijamės ta pačia duona ir ta pačia taure.

„Komunija, kurią ką tik priėmėme, Viešpatie, yra vienybės ženklas tavyje visų tų, kurie ištikimi tau. Mes maldaujame tave, suteik, kad ji taip pat įvykdytų vienybę tavo Bažnyčioje“.

(Sekretą, komunija ir malda po komunijos Mišių už Bažnyčios vienybę).

89. SAVO BAŽNYČIĄ PAKONSEKRUOJANČIO IR
PAŠVENTINANČIO KRISTAUS PASLAPTIS

„Nes kiekvienas vyriausias kunigas, paimtas iš
žmonių, yra Įstatomas žmonėms tuose dalykuose,
kurie liečia Dievą. . — Žyd. 5- 1.

Šventimų sakramentas yra išimtinis sakramentas, kurio pati esmė yra dalyvavimas Kristaus paslaptyje — paslaptyje jo Kunigystės. Ant žemės kunigo kunigystė nėra nei skirtinga, nei prijungta prie Jėzaus Kristaus Kunigystės. Tėra tik viena Vyriausio Kunigo, Vienintelio ir Amžino Kunigo, Kunigystė. Jis per savo Bažnyčios ir kunigų tarnybą tęsia savo Išganymo Misijos vykdymą tarp žmonių ir puoselėja savo Mistinio Kūno augimą savo Tėvo garbei. Todėl, jei mes norime suprasti, kokia prasme kunigas yra lyg „antrasis Kristus“, turime įsigilinti į jo kunigystę Vyriausio Kunigo Kunigystės šviesoje. Mes turime nagrinėti Kristaus Kunigystės esmę, aktus ir subjektyvius elementus, nes kunigystė Bažnyčioje yra tik Kristaus Kunigystės tąsa ir išsiplėtojimas.

1. Savo pačia esme

Jėzus Kristus yra Kunigas nuo įsikūnijimo ir dėl savo hipostatinės vienybės, t.y. dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimo. Jo misija yra kunigiška misija, taip, kaip jo pašaukimas yra kunigo pašaukimas. Kunigo esminė savybė yra tarpininkavimas tarp Dievo ir žmonių. Dabar Kristus yra aukščiausias Tarpininkas, kadangi Įsikūnijęs Žodis atėjo žemėn suvienyti žmoniją su Dievu, ir kaip tik jame Dievas susivienija su žmonija: asmeniniame susijungime su žmogiška prigimtimi, kurią jis priėmė savo Sūnuje; ir mistiškame susivienijime su visais išganytais žmonėmis jo Kūne, kuris yra Bažnyčia.

Kunigas yra antrasis Kristus, „kadangi jis pažymėtas neišdildomu sakramentiniu charakteriu, kuris jį padaro gyvą Atpirkėjo atvaizdą“ (Pijus XII: Menti Nostrae). Tas charakteris kunigą padaro konsekruotą asmenį ir tarpininką, kaip ir patį Kristų.

Kaip garbingas ir aukštas tas kunigo — pašventinto žmogaus pašaukimas! Savo pašventinimu kunigas yra skirtas dalykams, kurie priklauso Dievui. Jis gyvena tarp žmonių kaip dieviškųjų ir amžinųjų dalykų liudininkas.

Tas charakteris, kuris kunigą skiria nuo visų kitų žmonių, taip pat apsprendžia visą jo gyvenimo kryptį.

Jis tvarko jo santykius su Dievu, į kurį vieną turi būti nukreipta visa jo veikla. Kaip Kristus, kuriam jis priklauso savo pakonsekruotos būties kiekviena dalele, jis turi būti „Tėvo dalykuose“ (Luko 2, 49); jis nuolatos turi „rūpintis Viešpaties dalykais“ ir niekada „nesirūpinti pasaulio dalykais“ (1 Kor. 7, 32—33).

Savo gyvenime jis turi pirmą vietą užleisti maldai, mąstymui, brevioriui, Dievo tarnybai, liturgijai ir Dievo meilei, pasireiškiančiai jo apaštalavimu.

Tas charakteris taip pat turi tvarkyti jo santykius su pasauliu. Kaip pašventintas žmogus, jis atskirtas nuo „pasaulio ir daiktų, kurie yra pasaulyje“: kaip ir pati Bažnyčia, jis yra pasaulyje, bet nebe pasaulio. Taip pat kaip Bažnyčia, jis yra pasaulyje vien todėl, kad išganytų pasaulį.

Jo pašventinimo pasekmė nėra, kad jis vengtų pasaulio ir viso, kas žmogiška. Pašventinimas įpareigoja ir skiria jį Įsikūnijimo paslapčiai. Priklausomai nuo Įsikūnijusio žodžio tas pašventinimas yra tarpininko — to, kuris, anaiptol nevengdamas pasaulio, stovi tarp Dievo ir žmonių, kad suvienytų žmones su Dievu ir Dievą su žmonėmis. Jis Dievui atnašauja žmonių maldas ir aukas; jis atstato pasaulį ir kūriniją Dievui. Be to, jis žmonėms teikia Dievo gyvenimą ir gailestingumą ir Jėzaus Kristaus tiesą bei malonę.

Įsikūnijimas įvyko dėl Išganymo: Dievo Sūnus atėjo į pasaulį, kad atpirktų žmoniją. Čia galime rasti panašumą su kunigo gyvenimu. Jis taip pat gyvena pasaulyje ir vaikščioja tarp žmonių ne tam, kad gyventų besivaikydamas pasaulio turtų ir aistrų, bet, kad labiau užjaustų žmonių silpnybes ir gelbėtų žmoniją savo dalyvavimu Kristaus Atpirkimo Aukos paslaptyje.

2. Kristaus Kunigystės veikimas

Pirmiausia, apsvarstyk Mišių Auką, kuri yra veiksni tarpininkavimo apeiga. Kunigo pašventinimas yra eucharistinės konsekracijos dėlei. Eucharistinė Auka apibrėžia jo kunigystę.

Krikščionių garbinimo centras, Mišių Auka, yra taip pat kunigo gyvenimo centras. Ypač Mišiose jis yra „antrasis Kristus“, kuris užima Kristaus vietą. „Tai yra mano Kūnas... Tai yra mano Kraujas“.

Be to, jo kunigystė tęsia Kristaus Kunigystę visais aktais, kuriais Jėzus sielas surišo giminyste su Dievu ir atliko savo Atpirkimo Misiją. 'Kristaus vardu ir Kristaus asmenyje per konsekraciją kunigui duota galia atlikti visas sakramento apeigas, skirtas tikinčiųjų išganymui. Jo uždavinys melstis ir veikti krikščionių bendruomenės vardu ir kaip tos bendruomenės galva. Kadangi jis pažymėtas sakramentiniu kunigystės charakteriu, visi veiksmai, kuriuos jis atlieka kaip „Kristaus tarnas ir Dievo paslapčių teikėjas“ (1 Kor. 4, 1), yra Kristaus, Vyriausio Kunigo, veiksmai. Šventinimų galia kiekvienas jo kunigiškų veiksmų įgauna tikrą ir autentišką vertę, kuri jį padaro malonų Dievui ir per kurią žmonėms ateina Dievo malonė ir pasigailėjimas.

Galiausiai turime atsiminti, kad ne vien malda ir auka Kristus atliko savo kunigiškąją Išganymo misiją. Jis tai padarė visu savo gyvenimu ir mokslu ir visais savo meilės aktais kaip Gerasis Ganytojas, kuris žmonėms atnešė išganymo turtus. Čia taip pat yra panašumas su kunigu. „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“ (Jono 20, 21). Viskas kunigo gyvenime ir uždavinyje turėtų būti kreipiama į tarnavimą Mistiniam Kūnui, Išganymo tarnybą ir Pilnutinio Kristaus formavimą. „Iki Kristus įgaus jumyse paveikslą“ (Gal. 4, 19). Čia yra visas jo tarnybos tikslas: kad jis skelbtų tiesą; kad jis ištikimai atliktų visas savo ganytojo tarnybos pareigas; kad jis organizuotų ir gaivintų įvairiausias apaštalavimo formas; ir kad visada ir visur jis būtų „antrasis Kristus“ ir tokiu būdu galėtų tęsti ir formuoti Kristų žmonių sielose.

3. Jos subjektyvieji elementai

Galiausiai kunigas turėtų įsigilinti ir sekti Kristaus Kunigystės subjektyviaisiais elementais, — tai yra Vyriausio Kunigo vidine religija, žmogaus santykiavimu su Dievu. Visas kunigo gyvenimas turėtų būti Kristaus sekimas, vidinė tapatybė su Kristumi, Kristaus dorybių ugdymas: jo nusižeminimas, jo romumas, jo paklusnumas savo Tėvui, jo išsižadėjimas ir jo tyrumas; bet už vis labiau kunigas turi pasisavinti aukos ir meilės dvasią, su kuria Kristus atnašavo save savo Tėvui už pasaulio atpirkimą.

Jis turi būti „antrasis Kristus“, atsisakydamas viso, kas užkrėsta savuoju „aš“. Jis turi būti „antrasis Kristus“ visišku pasiaukojimu Kristui taip, kad Vyriausias Kunigas savo Šventąja Dvasia galėtų vesti jį, formuoti jį, permainyti jį ir paveikti jį galvoti, kaip jis galvoja, norėti, ko jis nori, ir mylėti, kaip jis.

Visas tas į Kristų supanašėjimo darbas galimas, kadangi šventimų sakramentas ne tiktai perduoda kunigystės sakramentinį charakterį, bet taip pat duoda ir kunigystės malonę. Kunigiškasis charakteris parodo, kad kunigas dalyvauja Kristaus Kunigystės jėgose. Sakramente gautoji malonė yra priežastis, kad jis dalyvauja Kristaus, Vyriausio Kunigo, šventume. Ta malonė yra pašvenčiamosios malonės augimas ir su ja kartu yra augimas meilės, įdiegtųjų dorybių ir Šventosios Dvasios dovanų. Be to, ta malonė kunigui duoda teisę specialios pagalbos ir aktualios malonės, kuri veda, apšviečia ir jį palaiko, atliekant savo pašaukimo ypatingas ir sunkias pareigas.

Jėzau, Vyriausias Kunige, duok, jog visi tavo kunigai suprastų, kad kuomet jie moko, jog ne savo pačių mintis arba savo tiesą jie turi skelbti, bet tavo tiesą, tavo žodžius, tavo įsakymus; ir kad jų apaštalavimo vykdyme ne jų pačių veiksmai lemia Pilnutinio Kristaus formavimą, bet tavo ir tavo malonės veikimas. Suteik jiems tvirtą pasitikėjimą jų kunigiškos malonės jėga, kad tavo tikintieji tavo kuniguose rastų tave ir vien tave.

90. KRISTAUS IR JO BAŽNYČIOS VIENYBĖS PASLAPTIS

„Vyrai, mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo savo Bažnyčia (Eklezija) ir pats save atidavė už ja, kad ja pašventintų. . . kad jis pats sau paruoštų garbinga Bažnyčia, neturinčia sutepimo, raukšlės. . . kad ji būtų šventa ir nesutepta“ — Efez. 5, 25-27.

Senajame Testamente dažnai vedybos perkelta prasme panaudota Dievo su savo išrinktosios tautos santykių aptarimui. Šventas Povilas sako, kad Kristaus ir jo Bažnyčios susijungimas yra moterystės sakramento pavyzdys. Tačiau tai nėra vien simbolis, arba metafora, bet tikrenybė. Tai tikrovė, aukštas įsigilinimo bei svarstymo idealas; bet toje tikrovėje krikščionių vedybos turėtų dalyvauti kaip savo šaltinyje. Taigi, krikščioniška santuoka tik tada įgauna pilną reikšmę, kai ji yra susijungusi santykiuose Kristaus su savo Bažnyčia ir yra susivienijusi su ta paslaptimi — tiek jos tikslo, tiek jos pačios esmės.

1. Tikslas

Moterystės sakramento tikrasis tikslas yra Kristaus Mistinio Kūno išsiplatinimas.

Kokiu būdu? Argi pora jau prieš jų santuoką ir jų krikšto faktu nepašaukta kaip Kristaus nariai bendradarbiauti Mistinio Kūno išsiplatinime? Tai tikrai tiesa; bet moterystės sakramentas sudaro naują ir ypatingai veiksnią tos visuomenės misijos formą. Tai ypač aišku trimis atžvilgiais.

a)    Krikščionių santuoka turi tą patį tikslą, kaip Kristaus sąjunga su savo Bažnyčia, t.y. Mistinio Kūno formavimą. Ji duoda Kristaus Mistiniam Kūnui naujų narių ir parūpina naujų Dievo vaikų Bažnyčiai. Ji yra bendradarbiavimas kūrime Išganymo tikslui.

b)    Per priimtą sakramentą vyras ir žmona turėtų bendradarbiauti Išganyme jų pačių susivienijimu. Kaip krikščionių porą, kaip Kristaus du narius, dabar sudarančius tik vieną, naujas ryšys jungia su Bažnyčia: jų šeima tampa gyva Bažnyčios ląstele. Savo bendru gyvenimu, dalyvavimu Kristaus su savo Bažnyčia susijungime, jie turėtų augti šventume ir taip bendradarbiauti Išganyme1). Jie kartu dalyvauja dieviškajame gyvenime, Kristaus su savo Bažnyčia susijungimo paslaptyje, Kristaus meilėje savo Bažnyčiai ir jo visiško atsidavimo savo Bažnyčiai. Tuo būdu ypatingai kyla jų abipusis šventumas ir laiduojamas jų sąjungos antgamtinis vaisingumas. Neužtenka, kad jie tą paslaptį mąstytų iš tolo, lyg tai prašoktų jų jėgas ir priklausytų kitam, o ne jų pasauliui. Jie pašaukti įeiti į tą paslaptį, kad pagal ją jie formuotų savo gyvenimą. Ta paslaptis turi būti perduodama jiems, kad pasireikštų juose.

1) Daugelio sielų išganymas priklauso nuo maldų ir laisvu apsimarinimu, paaukotu ta intencija Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno nariu ir nuo ganytoju ir tikinčiųjų bendradarbiavimo, ypač tėvų-gimdytojų su mūsų dieviškuoju Atpirkėju" (Mystici Corporis Christi).

c) Galiausiai, jei ta paslaptis gyvena juose ir jei jie gyvena ja, pati jų šeima pasidarys apaštališka, pilna spinduliuojančios ir nenugalimos meilės. Taip nuolatos tyrinama, stiprinama ir pašventinama jų vienybė ypatingu būdu viešai liudys, ką gali krikščionio vedybos: stebuklingą pakeitimą, kurį per savo Bažnyčią Kristus vykdo žmogaus meilėje ir tame žmogiškiausiame akte, kuris laiduoja žmogaus gyvybės perdavimą. Nes kada ta sąjunga yra sukurta Kristuje, visas santuokos ir šeimos gyvenimas yra permainytas, ir pasauliui liudijama apie visiškai žmogišką ir dievišką namų laimę, vyras ir žmona vienas antram suteikia tarpusavį dalyvavimą Kristaus gyvenime Bažnyčioje. Tokia šeima netikinčiam pasauliui yra įrodymas Kristaus ir Bažnyčios meilės vyrui ir žmonai, šeimai bei žmonijai.

Susituokusios krikščioniškos poros yra liudininkai ir bendradarbiai įsikūnijimo paslapties, tęsiamos Kristaus Bažnyčioje.

2. Savo pačioje esmėje

Pati žmogiškoji meilė vieno antram per sakramentą tampa malonės šaltiniu. Sakramento ženklas — vyro žmonai ir žmonos vyrui atsidavimas, kuris yra jų meilės išraiška. Bet kaip Šv. Eucharistija, tas sakramentas nėra praeinąs aktas; jis yra pasiliekąs ir praktikuojamas per visą susituokusios poros gyvenimą kiekvieną kartą, kai tas abipusiškas davimas atnaujinamas šeimos gyvenimo nesuskaitomais aktais, kurie tęsia Kristaus paslapties pasireiškimą.

Taigi, Kristus į krikščionio vedybas įeina tiesioginiu, aktyviu ir veiksniu būdu. Jis dalyvauja kaip ryšys, kuris per sakramentinę malonę ir savo meilę saugo vyro ir žmonos sąjungą ir tą sąjungą įgalina dalyvauti savo paties sąjungos su Bažnyčia pagrindinėse paslaptyse.

Savo susijungimo paslaptyje. Kristus yra taip intymiai susijungęs su savo Bažnyčia, kad jis ir Bažnyčia tampa vienu Mistiniu Asmeniu — Pilnutiniu Kristumi. Taip pat susituokusios krikščionių poros Kristuje. Sakramento malonė jų sielose įdiegia vienybės principą, kuris kasdien vis labiau jungia juos, jeigu jie yra ištikimi.

Savo nepersiskyrimo paslaptyje. Kristus susijungęs su savo Bažnyčia visados. Vieną dieną Pilnutinis Kristus bus amžinybėje, kai Pergalėtojas Jėzus Kristus visą savo Bažnyčią ant žemės pavers į savo Triumfuojančią Bažnyčią. Antgamtinė vyro ir žmonos meilė nėra laikinė, bet amžina. Ji sukurta amžinybei ir turi amžiną vertę.

Savo šventumo ir tyrumo paslaptyje. Krikščioniškoje santuokoje visada veikia Kristus, kad apvalytų širdį nuo žemiško egoizmo, kuris skiria, ir išdidumo egoizmo, kuris prieštarauja tikram vedusiųjų susivienijimui, bei nuo kiekvienos rūšies egoizmo, kuris sutelkia individą apie save ir trukdo vyrui ir žmonai suprasti vienas antrą, atleisti vienas antro trūkumus ir priimti vienas antro skirtingumus ir papildymus. Kristus veikia abu dalyvius, kad jis arba ji atidengtų kilnias žmogiškas savybes ir dieviškosios malonės turtus bei grožį kitame; ir kad kiekvienas jaustų savo atsakomybę prieš Dievą už kito sielą, už jos tyrumą, šventumą, jos išganymą taip, kad vienas kitą galėtų parodyti Kristui be „sutepties ar raukšlės... šventą ir nesuteptą“.

Jos didžiadvasiškumo paslaptyje net iki aukos: „kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją“. Nėra meilės be davimo; ir nėra pilnos meilės be pilno davimo, ir todėl be aukos. Tokia meilė yra Išganytojo kančia įgyta malonė ir suteikiama krikščioniui vyrui ir žmonai: tai meilė, kuri turi kryžiaus žymę. Todėl įeiti į tą paslaptį — reiškia priimti reikalavimus tos meilės, pažymėtos Išganymo ženklu, žmogiško gyvenimo neišvengiamuose bandymuose ir bendrame šventos moterystės gyvenime.

Galiausiai Kristus yra kartu su susituokusiomis poromis, dalyvaujančiomis jo vaisingumo paslaptyje. Savo Bažnyčiai Kristus duoda visą savo gyvybę ir visas malones. Jis taip daro, kad jo Bažnyčia būtų sielų Motina per tą motinystę, per kurią ji prie savęs surenka vaikus, kad juos naujai pagimdytų Sūnaus gyvenimui ir juos padarytų Dievo vaikais — „Dievo sūnumis“. Ta Bažnyčios motinystė apima visą žmoniją. Krikščioniškos santuokos sąjunga taip pat Bažnyčiai duoda vaikų, kurių tėvai juos turėtų formuoti pagal Kristaus atvaizdą juos gerai krikščioniškai auklėdami. Krikščionys tėvai savo vaikų neturėtų laikyti vien tik savais ir užauginti kaip jiems patinka: tie sūnūs ir dukterys taip pat yra Dievo vaikai, priklausą Dievo šeimai ir Kristaus su savo Bažnyčia susivienijimo vaisius.

Jėzau, suteik, kad šeimos suprastų savo misijos didingumą tavo Bažnyčioje. Vyrai ir žmonos tesupranta, kad jų meilė vieno kitam tavyje yra dalyvavimas begalinėje Meilėje, kuria Dievas myli patį save ir kuria jis myli juos, suvienydamas tave su tavo Bažnyčia.

91. KRISTAUS SU LIGA IR MIRTIMI SUSITIKIMO PASLAPTIS

„Aš buvau ligonis ir jūs mane aplankėte“ —
Mato 25, 36.

Kristus nestovėjo šalia ir nežiūrėjo į ligą kaip ką nors gera savyje, bet jis „gydė tokius, kurie turėjo daug ligų“. Jis pats patyrė kentėjimą, bet jį nugalėjo ir padarė Atpirkimo įrankiu. Kaip Kristus taip ir Bažnyčia motiniškai globoja ir rūpinasi ligoniais. Ji turi ligonių sakramentą. Ji pašventina jų būklę, kadangi jie turi vaisingą uždavinį Mistiniame Kūne. Kada liga grūmoja asmens gyvybei, Bažnyčia dvigubai budi ir yra gailestinga. Visose aplinkybėse ji stengiasi pasekti Kristumi ir sielas padaryti panašias į dievišką Pavyzdį, kad padėtų joms iškęsti savo kančias ir taip joms duotų atpirkimo vertę.

1. Ligos akivaizdoje

Ligonių sakramentas buvo įsteigtas kaip dieviškas vaistas ne tik sielai, bet taip pat kūnui.

Bažnyčia nepaniekina kūno: ji gerbia jį ir trokšta bei siekia jį pagydyti. Ji seka Kristumi, kuris gydė sergančiuosius. Ji maldauja Dievą jiems suteikti tobulą dvasinę ir kūno sveikatą1).

1) „Viešpatie, prašome tave, kad gydytumei Šventosios Dvasios malone visas kenčiančiojo silpnybes. Išvaduok jį iš visų negalių; suteik jam visų jo nuodėmių atleidimą; atitolink nuo jo visas sielos ir kūno kančias. Atstatyk jo tobula dvasine ir kūno jėga, kad jis pajėgtų vėl atlikti visas savo pareigas“ (Ligonių sakramento liturginė malda).

Tačiau Bažnyčia, tikrai siekdama kūno ir sielos sveikatos, gerbia vertybių hierarchiją. Ji prašo Dievą grąžinti kūno sveikatą, jei jam taip patinka, bet sielos labui, kad ji galėtų tobuliau atlikti savo pareigas.

Už vis labiau Bažnyčia stengiasi laiduoti sielos viešpatavimą kūnui. Ji bijosi priešingo dalyko, kuris yra netvarka ir nuodėmės pasekmė. Kai kūnas nusilpęs, išsisėmęs ir ligos apimtas, siela yra prislėgta, bejėgė galvoti arba pakilti valios ir meilės pastanga virš savo kančios.

Ligonių sakramentas įstatytas nugalėti kiekvienam silpnumui, kylančiam iš kūno ir sielos ligos, — sielos silpnumas kyla iš kūno ir taip pat iš visų nuodėmės pasekmių. Tas sakramentas kenčiančiam suteikia jėgą nugalėti savo kančią, kad jis kartu su Kristumi viešpatautų ligai ir nuodėmei.

Žmogiškai žvelgiant, ligonio kambarys rodo bejėgiškumo ir visiško nugalėjimo vaizdą. Bažnyčia įžengia čia, ir viskas pasikeičia. Ji neša pergalės ir vilties, apvalymo ir išvadavimo, išganymo ir gyvybės atmosferą. Ji pakartoja šv. Jokūbo žodžius (Jok. 5, 15): „Tikėjimo malda išgelbės ligonį...“ Tai yra pasitikėjimo ir vilties malonė.

„Ir Viešpats pakels jį.. Tai yra paguodos ir stiprybės malonė.

„O jei jis yra nuodėmėse, bus jam atleistos...“ Tai yra visiško nuodėmių ir gyvenimo nuodėmių pasekmių apvalymo malonė.

Tą valandą Bažnyčia skelbia Jėzaus Kristaus teisę ir viešpatavimą kūnui ir sielai, ir kiekvienam iš jausmų, kuriuos ji apvalo, patepdama šventu aliejumi, palengvinimo ir jėgos simboliu.

2. Mirties akivaizdoje

Bažnyčia tą sakramentą rezervuoja ligoniams, kurie yra mirties pavojuje. Su švelnia ir motiniška užuojauta Bažnyčia trokšta, kad jie būtų pasirengę sutikti didžiausią kovą. Visas krikščionio gyvenimas yra „kova“ (Jono 7, 1). Jau jo krikštas pažymėjo grumtynes tarp Kristaus ir Šėtono, kuriose nuo tos valandos dalyvauja pats krikščionis.

Bet su mirtimi yra atėjusi aukščiausio mūšio ir galutinio sprendimo valanda. Visa valia gyventi, įdiegta žmogaus prigimtyje, piestu stojasi paskutinėse pastangose. Priimti mirtį nėra žmogui natūralu, nes mirtis nėra jo prigimties dalis, bet gimtosios nuodėmės pasekmė. Pats Jėzus savo žmogiškoje prigimtyje teikėsi patirti pasibiaurėjimą, galvodamas apie mirtį, kad mus pamokytų nenustebti, kada mes patirsime tą patį, bet nugalėti ją, pakilti virš jos, paaukoti ją kaip kaltės išpirkimą bei nuodėmės atitaisymą ir nuodėmę pakeisti pergale už pasaulio Atpirkimą.

Ligonių sakramentu Bažnyčia padeda mirštančiam asmeniui atlikti galutinį mūšį giedriai ir narsiai, ramiai ir atisdavus Kristui, kuris, jei tokia būtų jo šventa Valia, gali jam vėl grąžinti sveikatą. Tą akimirką tikrai svarbu būti visagalio ir viską mylinčio Kristaus rankose, nes jis tame sakramente veikia sielą, jis jai padeda atlikti didžiąją kelionę per mirties vartus.

Mirties valandą Bažnyčia mirštančiam asmeniui suteikia šv. Komuniją; Jėzus Kristus jį palydės savo jėga ir savo gyvenimu toje paskutinėje kelionėje. Šv. Eucharistija yra Jėzaus ėjimo pas savo Tėvą sakramentas; ir kiekvieną kartą, kada mirštantysis priima tą sakramentą savo gyvenime, jo visa būtis yra tinkamai nuteikta kelionei ir grįžimui pas Tėvą. Bet dabar tas iškeliavimas nebėra dvasinis, bet visiška tikrovė. Jėzus pritraukia ir susijungia su savo nariu. Jis mirštantį asmenį padaro dalyviu to nusiteikimo, su kuriuo jis, mirdamas ant kryžiaus, atnašavo savo gyvybę ir mirtį už žmonių išganymą. „Tėve... į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Bažnyčia trokšta, kad Kristaus mokinys, lygiai kaip ir jo dieviškasis Mokytojas, padarytų Dievui visišką savo gyvenimo ir mirties auką už pasaulio Išganymą. Bet, kad ta auka būtų tikra, iš vienos pusės, ji turi apimti išsižadėjimą, sielos kančią ir visa, ko reikalauja nuodėmės atitaisymas ir išpirkimas; o iš kitos pusės, ji turi būti išraiška didžiadvasės aukos, pašventinimo ir meilės, tikėjimo ir vilties į kūno prisikėlimą ir amžinojo gyvenimo atbaigimą Pilnutiniame Kristuje, įėjusiame į Tėvo garbę.

Krikščioniškoji siela, keliauk iš pasaulio Dievo, Visagalio Tėvo, vardu, kuris tave sutvėrė... vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo... vardan Šventosios Dvasios, kuri tave pripildė savo dovanų... vardan angelų ir arkangelų... Vardan visų Dangaus Šventųjų... kad šiandieną tu įeitum į ramybės vietą ir į šventąjį Dangaus Miestą... Amen“. (Iš maldų už mirštantį).

ANTRAS SKYRIUS

CREDO IN SPIRITUM SANCTUM
VIVIFICANTEM

TIKIU ŠVENTĄJĄ DVASIĄ GAIVINTOJĄ

PAGRINDINIAI BRUOŽAI KRIKŠČIONIO GYVENIMO
PILNUTINIAME KRISTUJE

92. NAUJOS BŪTYBĖS GYVENIMAS

„Taigi, Jei kas yra Kristuje, tas yra naujas
sutvėrimas; kas buvo sena, praėjo. . . visa pasidarė
nauja“ — 2 Kor. 5, 17.

Ar mes supratome, kaip pagrindinai pasikeitė mūsų pačių būtis ir pažiūra į žmones ir daiktus mums įsijungus į Kristų? Ar mes suprantame, kad tas pakitimas nėra vien moralinės pastangos, nors ir kaip svarbios, arba garbinimo pareigos, bet esmiškai mūsų pačių būtis pasikeitė dėl dalyvavimo Kristaus gyvenime?

1. Esminis atsižadėjimas per dalyvavimą Atpirkėjo mirties paslaptyje

Gerai suprantame, kad krikščionis turi atlikti išsižadėjimo, atgailos ir apsimarinimo aktus. Bet čia visai skirtingas dalykas, būtent, priklausymas Kristui, kad nebegyventume patys sau, bet Kristui: „Taip, Kristus numirė už visus, kad tie, kurie yra gyvi, jau nebe sau gyventų, bet tam, kurs yra už juos miręs ir prisikėlė“ (2 Kor. 5, 15). Čia reikalaujama, kad atsisakytume savo natūralių palinkimų; paaukotume savo nuodėmingus žmogiškus polinkius; nukryžiuodami išdidžią ir savanaudišką prigimtį, kuri dedasi pasitenkinanti pačia savimi ir pati galinti tvarkytis visai nepriklausomai.

Mūsų mintys neturėtų būti mūsų vienų, atžymėtos neišvengiamu menkumu, skurdu ir siaurumu; jos turėtų būti Kristaus. Dabar psalmininko lūpomis Dievas taria mums: „Mano mintys ne jūsų mintys“ (Izaijas 55, 8). Todėl visiškai į šalį mes turime atidėti požiūrius ir leisti, kad Šventoji Dvasia mums suteiktų Kristaus mintis. Tas visiškas išsižadėjimas mūsų pačių galvosenos yra dar labiau primygtinis, kadangi neturime priemonių aiškiai matyti Kristaus planų mums, bet turime ieškoti savo kelio tikėjimo prieblandoje.

Mūsų jausmai nebeturi būti savanaudiškos širdies arba prigimties atsidavusios savo aistroms: jie turi būti Kristaus jausmai. „Turėkite savyje tokius jausmus, kokius turėjo Kristus Jėzus“ (Pilyp. 2, 5). Tai visiškas pasikeitimas. Mes turime jausti ir mylėti kaip Kristus ir su Kristumi taip, kad mes galėtume įeiti į jo švenčiausios Širdies nusiteikimus, kuriuos mums perteikia jo Šventoji Dvasia: jausmus ir troškimus Kristaus, kuris nori išganyti visą žmoniją, pergalėti nuodėmę, leisti triumfuoti meilei, pagarbinti savo Tėvą, kurti Pilnutinį Kristų. Todėl, kaip žemi, vargingi ir apgailėtini atrodo mūsų jausmai ir troškimai prieš tą pašaukimą! Kokia reikalinga permaina, jei norime, kad mūsų širdys atsikratytų savo egoizmo,' iš anksto susidariusių nepalankių nuomonių ir aistrų, kad galėtume dalyvauti Kristaus Širdies troškimuose ir jausmuose!

Mūsų valiu nebeturi būti daugiau mūsų pačių: „ne mano valia“, — sakė pats Jėzus. Mūsų tikslai turėtų būti Dievo, Jėzaus, visada sutinką visiškai su jo Tėvo Valia. Iš tikrųjų, kaip sunku mums išsižadėti savo valios, atsiduoti Dievo Valiai ir paklusti tiems, kurie mums rodo tą Dieviškąją Valią! Mes norime būti savo sielų vadai. Jėzus aiškiai reikalauja to atsakyti, kai jis Petrui tarė: „Kitas sujuos tave ir ves, kur tu nenori“ (Jono 21, 18).

Kad galėtume įeiti į Pilnutinio Kristaus paslaptį, turime išsivaduoti iš savęs taip, jog būtume pasiruošę viską priimti iš jo, iš Jėzaus Kristaus. Tai pirmasis reikalavimas, kad taptume naujais kūriniais.

2.    Naujas gyvenimas per dalyvavimą Kristaus Prisikėlimo paslaptyje

Tokia dovana, suteikta mums Eucharistijos malone, atneša visiškai naują paties mūsų gyvenimo sampratą: „visa padaryti nauja...“ „Taigi, jūs jau nebesate svetimi ir atėjūnai; jūs esate piliečiai drauge su šventaisiais ir Dievo įnamiai“ (Efez. 2, 19).

Pirmiausia, ta dovana mumyse reiškia amžinybės jausmą, jausmą vietos, kurią nuo dabar turi užimti amžinų daiktų mintis mūsų egzistencijoje ir gyvenimo būde, mūsų sprendimuose ir planuose. „Taigi, jei jūs prisikėlėte drauge su Kristumi, ieškokite, kas yra aukštai, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kolos. 3, 1).

Toliau ta dovana mūsų sielose pažadina amžinųjų daiktų skonį ir meilę — „pamėkite tai, kas yra aukštai, ne kas žmeėje“ (Kolos 3, 2). Tai eina ranka rankon su žmogaus gyvenimo trumpumo įžvalgiu vertinimu ir giliu įsitikinimu žemiškųjų daiktų tuštumu ir tuštybe viso to, kas tėra tik šio pasaulio ir neturi amžinybės antspaudo.

Tas amžinybės skonis mumyse ir meilė įgauna troškulį gyvenimo, kuris nepraeina, ir meilės, kuri tęsiasi nuolatos, — meilė „Jėzaus Kristaus vakar ir šiandien to paties ir per amžius“ (Žyd. 12, 8).

Taip mums duotoji dovana mumyse uždega nuolatinį rūpestį tuo, kas amžina, ir norą siekti amžinų vertybių visuose mūsų žemiškuose užsiėmimuose, mūsų pasaulietiškame veikime ir mūsų paprastuose santykiuose su žmonėmis. Kokia permaina krikščionio gyvenime, kad nuo dabar gali per tikėjimo ir vilties malonę įžengti į amžinąjį gyvenimą; gali meile įkvėpti savo veiksmams amžiną vertę ir krautis „turtus danguje“, užantspauduojant meilės darbus amžinybės antspaudu, panardinant kiekvieną žmogišką veiksmą amžinosios meilės srovėje, ir visus daiktus matant amžinybės šviesoje — „sub specie aeternitatis“. Mes priklausome Bažnyčiai, kuri pati yra dangiška įstaiga, iškylanti į amžinybę, net kai ji dar tebeegzistuoja ir tebegyvena žemėje. „Mūsų gi elgesys yra danguje“ (Pilyp. 3, 20).

Jėzau, būti tavyje nauju kūriniureiškia gyventi tavo dieviškąjį gyvenimą, kad begyvenus vien tik tau ir tavyje: su tavim čia ir dabar įeiti į amžiną Dievo gyvenimą ir leisti save permainyti tavo gyvenimepaties Dievo gyvenime. Duok, jog taip persimainę akivaizdoje visų savo brolių, kuriuos mes trokštame laimėti tavo meilei, mes savo gyvenimu paliudytume Amžinojo BegalybęTranscendenciją.

93. VIDINIS GYVENIMAS

,,Kad jis duotų jums pagal savo garbės turtus
stiprėti jėga per jo Dvasia ir vidini žmogų, kad
Kristus tikėjimu gyventų jūsų Širdyse“ — Efez. 3, 16.

Vidinis gyvenimas nėra savistaba, kuria mes siekiame savo protinės padėties analizės, kad švelniai lavintume savąjį „aš“ egoistiškiems tikslams, lyg tarytum norėtume patikrinti savo sielos pulsą. Taip pat vidinis gyvenimas nėra vengimas veikimo, savos rūšies priebėga nuo darbo, laikomo vidinės taikos priešu. Tai nėra gyvenimas, kurio visi veiksmai būtų vidinės prigimties, kaip antai: mąstyti ir svarstyti Dievo dalykus ir pasiaukoti maldos vienybėje su Dievu. Yra ir kitų būdų susivienyti su Dievu; ir išorinis veikimas turėtų būti įkvėptas vidinio gyvenimo.

1.    Vidinio gyvenimo prigimtis

Vidinis gyvenimas yra toks gyvenimas, kurio įstatymas yra vidinis. Viso vidinio gyvenimo gyvybinis centras yra sieloje: Kristaus nariams tas centras yra Šventoji Dvasia, Jėzaus Dvasia. Šventoji Dvasia, kuri nuolat įkvėpė ją ir vadovavo Išganytojo šventai Žmogystei ant žemės, yra ta pati, kuri nori įkvėpti ir vadovauti visai vidinei ir išorinei Kristaus narių veiklai. Ji apšviečia; ji patraukia; ji uždega sieloje pagal ypatingas aplinkybes ir reikalavimus kiekvieno nario „dievišką nepasitenkinimą“, kuris skatina, ir taiką, kuri ramina. Ji sukelia sieloje tą sūnaus meilės šauksmą: „Abba, Tėve“. Ji veda į dorybių praktikavimą, kad pasidarytų panaši į dieviškąjį Pavyzdį. Ji sielą įgalina laikytis Tėvo Valios. Ji sielą formuoja savo dovanomis ir laiko ramią tas dovanas paveldėjus. Šventosios Dvasios buvimas mumyse yra degančio, šviečiančio, jėgas teikiančio gyvenimo buvimas, per kurį begalinė Meilė nuolatos mus judina, formuoja, apsupdama mus lyg drabužis.

Todėl vidujai gyventi — reiškia būti atidžiam tam Buvimui ir dieviškojo Svečio, esančio mumyse, veikimui. Tai nuolatinis budrumas Jo meilės šaukimui; tai tikėjimu, viltimi ir meile, taip pat ir Šventosios Dvasios dovanų vaisiais suvokti tą nematomą ir paslaptingą tikrovę, kuri pripildo mūsų sielos vidinį pasaulį. Galiausiai tai reiškia sielos priklausymą Šventajai Dvasiai, tvarkant visą mūsų gyvenimo veiklą.

2.  Vidinis gyvenimas yra išorinio veikimo ir apaštalavimo įkvėptas

Vidinis gyvenimas yra ištikimybė Dvasiai Jėzaus, kuris nori mus vesti ir vadovauti kartu mūsų išoriniuose veiksmuose ir mūsų maldoje.

Todėl darbas neturi būti laikomas nesuderinamas ir priešingas vidiniam gyvenimui. Iš tikrųjų darbas, neįkvėptas vidinio gyvenimo, yra tik mėlymasis, pavojingas ir tuščias jaudinimasis.

Ir taip pat negalima atskirti maldos gyvenimo nuo veiklos gyvenimo. Veikla taip pat turėtų būti malda, sielos pakėlimas į Dievą, teisingomis ir tinkamomis priemonėmis vykdymas Dievo Valios, pasireiškiančios mūsų luomo pareigose, reikalaujančiose mūsų dėmesio dabar.

Logiškai galima skirti, iš vienos pusės, religinis privatus ir liturginis pamaldumas ir, iš kitos pusės, išorinė grynai žmogiška ir pasaulietiška veikla. Bet net ten neturėtume ieškoti problemos sprendimo kompromisuose, arba nuolaidose, tarp vienos ir kitos rūšies pratybų; ir taip pat neturime ieškoti dirbtinės ir netikros pusiausvyros sieloje, lyg tarytum siela išlaikytų pusiausvyrą, praleisdama laiką aiškiai apibrėžtuose „skyriuose“.

Sprendimo reikia ieškoti vidinio gyvenimo vienybėje, kuri kyla iš vienybės vidinio principo, kuris teikia gyvybę. Tai ta pati Šventoji Dvasia, kuri per malonę skatina sielą atlikti meilės įkvėptas tikėjimo dorybės pratybas ir ragina sielą ugdyti meilės dorybę artimui visuomeniniame gyvenime. Tai yra tas pats vidinis principas, kuris vadovauja sielai maldoje ir darbe. Ta pati Jėzaus dvasia kartu maldoje ir darbe įkvepia sielai dieviškųjų dorybių bei ypatingų moralinių dorybių, atitinkančių darbo ir maldos sąlygas. Tai ta pati Dvasia, kuri imasi vadovauti sielai, pažadina joje savo dovanas: vieną kartą supratimo, žinojimo ir išminties dovanas, kurios labiau skirtos kontempliatyviniam gyvenimui; kitą kartą—savo tvirtumo, pamaldumo, patarimo ir Viešpaties baimės dovanas, kurios labiau tinka aktyviam gyvenimui, nors, žinoma, kad pirmaujančios kontempliatyvinės dovanos taip pat aiškiai reikalingos aktyvume, ir aktyvaus gyvenimo pirmaujančios dovanos turi savo vaidmenį maldos gyvenime.

Galiausiai, kai mes nebeturime reikalo vien su pasaulietišku bei laikiniu veikimu, bet su tuo, kuris iš tikrųjų priklauso apaštalavimui, čia nebedaroma jokio skirtumo tarp vidinio gyvenimo ir apaštalavimo. Esmiškai vidinis gyvenimas yra apaštalavimo gyvenimas. Vidinis principas, kuris gaivina sielą, yra ta Šventoji Dvasia, kuri vidiniame Mistinio Kūno narių gyvenime nuolatos žadina, palaiko ir išvysto rūpestį Pilnutinio Kristaus kūrimu.

Mūsų Atpirkėjo Bažnyčia, kaip gali kai kurie žmonės su įtarimu tave laikyti kliūtimi ir suklupimo priežastimi savo vidinio gyvenimo, kadangi jie tavyje mato išorinę bendruomenę! Tavyje ir per tave mes gauname Šventųjų Dvasią. Ir ar ne tavo motiniškumo įprasta pareiga duoti mūsų sielose esančiai Gyvenimo Dvasiai pasinaudoti tavo hierarchija, tavo mokslu, tavo sakramentais, tavo liturgija ir tavy esančiu visu Mistinio Kūno gyvenimu?

94. KOVOS GYVENIMAS

.,Ne ramybės atnešti aš atėjau, bet kalavijo” —
Mato 10, 34.

Krikščionybė nėra religija, kaip jos šmeižėjai tvirtina, patogumo, lengvumo ir ramaus užsitikrinimo šio gyvenimo ir gyvenimo anapus kapo. Ji nėra sentimentalumo ir silpnumo religija. Ji yra vyriškumo, jėgos bei drąsos religija; ir tuo pačiu metu romumo, gailestingumo ir užuojautos religija. Tos dvi dorybių grupės papildo viena kitą; ir abi vienodai reikalingos kovos gyvenime, kurį turi gyventi krikščionis, ypatingai, kai ta kova yra jo paties prigimtyje.

1. Ta tiesa patvirtinta Švento Rašto

Evangelija yra kovos istorija, kurią iškilmingai pradėjo ir kovojo Jėzus Kristus prieš pasaulio kunigaikštį: „Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jono 12, 31).

Dievo Karalijos įkūrimas gali būti atbaigtas vien karčia ir nepermaldaujama kova, kuri išplėšia iš šėtono viešpatavimą pasaulyje. „Velnias vėl paėmė jį į labai aukštą kalną“ (Mato 4, 8). Gundymas dykumoje yra tik vienas epizodas, atskiras įvykis kovos, kuri vis dar tebesitęsia tarp Jėzaus ir to, kuris yra nedorumo įsikūnijimas. Dabar ir visada Kristus yra Pergalėtojas: Jis „nugalėjo pasaulį“ ir Šėtoną plg. Jono 16, 33). Jis viešpatauja, bet jo Karalija dar neatbaigta. Kristus dabar yra savo Tėvo garbėje, jo nariai turi dar kovoti nuodėmių užvaldytame pasaulyje.

Šventasis Povilas tai vadina kova tarp kūno ir dvasios. Šventam Jonui ji yra grumtynės tarp tamsybės ir šviesos, tarp pasaulio ir Kristaus. Velykų sekmadienio Mišių sekvencijose mes sakome: „Mirtis ir gyvybė nuostabiai susikovė: gyvybės Vadas, numiręs, viešpatauja gyvas“.

2. Prieš ką nukreipta ta kova?

Ta kova turi dvigubą požiūrį: socialinį ir asmeninį. Bet tie du požiūriai neperskiriami.

Socialinis požiūris. Kristaus narys negali turėti kitų priešų, kaip tik tuos, prieš kuriuos nuolatos kovoja jo Viešpats. Jis yra įsijungęs į milžinišką ir galingą išvadavimo ir pergalės žygį. Esmiškai tas žygis yra karas prieš pasaulį, nuodėmę ir velnią.

„Pasaulis“ yra kūrinija tiek, kiek ji yra nuodėmės valdžioje. Tai nėra kūrinija, kaip ji išėjo iš Dievo rankos, nes ta kūrinija yra gera, kaip kad mums sako Pradžios knyga — Genesis: „Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gerai“ (Prad. 1, 31). Kaip tik tie gerieji kūrinijos elementai turi būti išvaduoti iš nuodėmės vergijos.

Taip pat „pasaulio“ sąvoka nereiškia tos žmogiškos prigimties, kaip ji buvo Dievo sutverta. Iš tikrųjų priešingai, nes ji taip pat gera. Žmogaus veikla, kuri atitinka jo tikrą prigimtį, kaip išmintingo kūrinio, yra gera.

„Pasaulis“ yra nuodėminga žmogaus prigimtis; tai ta žmogaus prigimtis, kuri, sutepta ir sužeista gimtosios nuodėmės, sukilo prieš Dievą, priešinasi jam nepasiduodama, pasitenkina vien savimi ir džiaugiasi savimi, nesiremdama Dievu. Šią prigimtį mes gauname gimdami. Joje yra gimtoji nuodėmė — pradinė prigimties nuodėmė.

„Pasaulis“ tiek yra žmonių draugija, kiek ji globoja, išvysto ir lavina šią sugriautą ir netvarkingą žmogaus prigimtį, kuri nusigręžusi nuo antgamtinio tikslo, kuriam Dievas sukūrė mus.

Asmeninis požiūris. Tuo pačiu metu kiekvienas Kristaus narys turi vesti tą kovą pats savyje tiek, kiek „pasaulis“ yra jį užvaldęs, arba jis yra nuodėmės vergas ir žmogiška prigimtis palinkusi į blogį. Tai įgauna kovos pobūdį prieš kūną, ne kaip tokį, nes kūnas irgi yra Dievo kūrybos vaisius, ir todėl geras: mūsų kova yra prieš kūną ir sielą tiek, kiek jie yra „pasaulio“ ir Šėtono valdžioje. Kova prieš savanaudiškąjį „aš“, kuris užsidaręs savo paties interesuose ir išjungęs meilę.

Kova Kristaus nariui, kaip ir pačiai Bažnyčiai, reiškia būti pasaulyje, bet nebūti pasaulio užvaldytam.

3. Kokie yra tos kovos ginklai?

Nukryžiuotojo ir iš mirusiųjų prisikėlusio Jėzaus Kryžius.

Kaip tai gali būti? Argi kryžius yra ne pralaimėjimo, sunaikinimo ir mirties ženklas? Kokiu būdu jis gali būti ginklas? Ar ne kryžius yra „papiktinimas“? (Gal, 5, 11). Ar ne jis yra „paikybė“? (1 Kor. 1, 18).

Tikrai, kryžius buvo visa tai Kristaus priešų akyse ir visų tų, kurie troško nuslopinti jo darbą, pasmerkdami jo Autorių negarbingai mirčiai ant kryžiaus. Iš tikrųjų, pagal jų sprendimą, tokia buvo kryžiaus reikšmė; ir kryžiaus liudininkai matė jį reiškiantį visišką Kristaus pralaimėjimą ir sunaikinimą. Ir tą pačią klaidą daro tie, kurie savo gyvenime žvelgia į kryžiaus išorę. Mes žinome, kuo laikyti kryžių, koks jis tikrai yra Dievo plane; kitaip tariant, matyti jo vidinę prasmę.

Praėjus trims dienoms nuo Kristaus nukryžiavimo, kas beliko iš tų žmogiškų sprendimų ? Kryžius tapo Jėzaus Kristaus pergalės įrankiu prieš Šėtoną ir pasaulį, nuodėmę ir mirtį. Per kryžių žmonijai buvo laiduotas Atpirkimas. Nuo dabar visada jis stovės kaip simbolis Dievo meilės žmonėms; kilniausios ir herojiškiausios meilės, kurią Kristus išreiškė savo gyvybės atidavimu, kad žmonės turėtų amžiną laimę; didžiadvasiškiausios meilės, kadangi tas visiškas pasiaukojimas buvo už nusidėjėlius žmones, kurie bus nedėkingi ir indeferentiški už tą ryžtingą Dievo meilės įrodymą. Viesiems laikams Kryžius tapo priemone, kurią žmonija turi vartoti, kad būtų iškelta iki tikrojo gyvenimo — dieviškojo gyvenimo triumfuojančiame Kristuje.

Jėzau, mes sekame Tavimi gerbdami ir vartodami Kryžių savo kovoje prieš nuodėmę mumyse ir pasaulyje. Duok, kad mes visada aiškiai suprastume į nuodėmės bedugnę nugrimzdusį pasaulį; bet kad taip pat mes turėtume karštą ir giedrą bei nepajudinamą tikėjimą Tavo išvaduojančio kryžiaus viską nugalinčia jėga.

95. AUKOS APVAISINTAS GYVENIMAS

,,Kas prarastų savo gyvybe dėl manės ir dėl
Evangelijos, tas ja išgelbės“ — Morkaus 8, 35.

Krikščionybės širdyje yra Kryžiaus paslaptis. Ji viešpatauja ir šviečia krikščionybėje, kaip ji valdo ir šviečia kiekvienio krikščionio gyvenimą. Savo krikštu mokinys įjungtas į savo Mokytoją, kad galėtų dalyvauti Atpirkėjo kančios ir Prisikėlimo paslaptyje. Jis nešiosis tą paslaptį savyje visą savo gyvenimą, pasiduodamas aukos įstatymui. Bet kokia to įstatymo esmė? Ar sužalojimas, vergystė, nuslopinimas? Daugelis tiki, kad taip, bet jie apsigauna, nes jis yra apvalymo, tarnavimo asmeninio išsivystymo ir tobulybės įstatymas: jis prirengia kelią Išganymui ir laiduoja jį.

1. Apvalymo įstatymas

Viena iš pavojingiausių mūsų laikų klaidų yra žvelgti į antgamtį vien kaip į gamtos papildymą, paprastą vainikavimą žmogiškos prigimties, kokia ji yra dabar, su jos geiduliais, aistromis, gimtosios nuodėmės pasekmėmis, kurios pasilieka net po Kristaus atlikto išganymo. Priešingai, kryžiaus paslaptis turi būti pritaikyta mums, ir mes patys vėl turime pergyventi ją, jei norime dalyvauti Kristaus paslaptyje ir gyventi Dievo gyvenimą Jame. Turime apsivalyti per auką.

Siela turi būti apvalyta nuo pasitenkinimo savimi dvasios, kai žmogus nejaučia Dievo reikalingumo, Dievo pagalbos, antgamtinių troškimų arba vilties. Ji turi būti apvalyta nuo nepriklausomumo dvasios, per kurią žmogus atsitraukia nuo Dievo įsakymo ir nuo Mokytojo Valios. Galiausiai ji turi būti apvalyta nuo pomėgių dvasios, per kurią geidulingasis „aš“ randa savo aukščiausią gėrį ir tikslą kūriniuose.

Žmogus apgaudinėtų pats save, jei manytų, kad jis laisvas nuo tos trejopos dvasios, kadangi jis apsaugotas nuo mirtinosios nuodėmės arba vėl grąžintas į malonės stovį. Ji nuolatos pasireiškia įvairiais laipsniais ir įvairiomis formomis. Net žmogus, kuris tikrai dvasiškai gyvena, ar gali manyti, kad niekada nenusideda, tenkindamasis savimi, pasitikėdamas savo nuopelnais, arba kada dirbdamas kurį pasaulietišką darbą, nebus užtikrintas savo prigimtu gabumu ir savo paties šviesumu?

Tad kas galėtų išdrįsti tvirtinti, kad jis nuolatos laikosi jam Dievo skirto plano ir visada pasiduoda malonės veikimui? Žmogus, kuris būtų pasiekęs tokio šventumo, būtų visiškai be nuodėmės. Bet šv. Jonas mus moko, kad tas, kuris sako, kad jis esąs be nuodėmės, „yra melagis, ir tiesos nėra jame“ (1 Jono 2, 4).

Galiausiai, nors tai tiesa, kad tie, kurie tikrai trokšta priklausyti Kristui, lengvai pajėgia išsivaduoti iš didelių geidulių, bet kas tarp jų būtų toks drąsus, kad galėtų tvirtinti niekad neprisirišąs prie šio gyvenimo, pašaukimo, tam tikros nuosavybės ir net savo kambarėlio?

Auka reikalinga kiekviename dvasinės kovos laipsnyje, jei norime apsivalyti nuo to, kas savanaudiška, kas prieštarauja Kristaus gyvenimui mumyse.

2.    Tarnavimo dėsnis

Auka nėra tikslas, bet meilės pratybos priemonė. Niekada Dievas nereikalauja aukos,, vien kad žmogus atsižadėtų savęs, bet kad jis duotų save. Kur auka turėtų pasireikšti mūsų gyvenime? Ji turėtų būti nukreipta prieš viską mumyse, kas galėtų būti meilės ir paties Kristaus gyvenimo mumyse kliūtis arba trukdymas.

Jėzus savo mokytiniams ne vien sakė: „tegu ima savo kryžių“: bet tuoj pat pridūrė: „ir teseka manimi“. Sekti Kristumi—reiškia eiti jo pėdomis, kad būtume vedami bet kuria kryptimi, kurią jis mums parenka. Sekti Jėzumi — tai ji lydėti jo apaštališkoje Tarnyboje su juo bendradarbiauti jo Išganymo Misijoje. Svarbiausias savo kryžiaus „ėmimo“ tikslas yra, kad mes įsijungtume į tą didįjį meilės veikalą. Be tos instancijos ir be tos meilės jėgos, auka būtų veltui. Šv. Povilas, tiesiai žvelgdamas net į aukščiausią formą, kurią gali įgauti auka, pasakė: „Jei išdalyčiau visą savo lobį beturčiams valgydinti, ir jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėžiau meilės, nieko man nepadeda“ (1 Kor. 13, 3).

3.    Tobulėjimo dėsnis

Aukos tikslas Kristaus religijoje nėra užgesinti žmogaus proto šviesą, sužaloti valios energiją, nuslopinti kilnius širdies siekimus, teisėtas meilės jėgas ir žmogaus jausmo švelnumą. Taip pat jos tikslas nėra prideramų žmogaus sielai aistrų numalšinimas. Jos yra naudingos ir geros, kadangi jos padeda sielai laikytis gėrio. Kad atliktų savo planingą uždavinį, aistros turi būti reguliuojamos, drausminamos, tyrinamos; tai yra tiksli aukos paskirtis. Per auką mes turime visa tai išvystyti žmogaus prigimtyje ir tą Dievo dovaną išvaduoti iš surakinančios nuodėmės vergijos ir ją smaugiančio egoizmo niekšiškumo.

Auka turėtų atbaigti mūsų tikros asmenybės, kaip Dievo vaikų, augimą. Krikščioniškos aukos siekimas nėra žmogaus asmenybės sutriuškinimas; tik turi būti perpiauti tie ryšiai, kurie ją laiko savanaudiškumo nelaisvėje, pasidavusią išdidumui ir geismų aistroms, kurie sumažina arba sutrukdo jos tikrąjį augimą. Krikščioniškos aukos tikslas yra užtikrinti savęs apvaldymą, padedant visagalei malonei.

Tėve, tu nesutvėrei žemų ir apgailėtinų vergų, kad jie tave garbintų savo niekšiškumu. Tik vienintelis tavo Sūnus, tavo Žodis. gali tau teikti garbę; ir jis nepaniekino žmogiškos prigimties, bet ją išaukštino. Jis atėjo ant žemės nugalėti nuodėmę ir įeiti į tavo garbę, kad mūsų nuodėmingą gyvenimą apvaisintųpripildytų savo aukos išvaduojamos galios, jok kiekvieno gyvenimas būtų meilė ir atlyginimas tavo garbingam Tėviškumui taip. kad jame čia ir dabar galėtume gyventi tavo dieviškosios Šeimos gyvenimą.

96. BENDRAVIMO SU ŠVENČIAUSIĄJA TREJYBE
GYVENIMAS

,,Aš atėjau, kad turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų" — Jono 10. 10.

Kaip Kristaus nariai, mes turime aiškiai savo sielose skirti dvi didžias tikrovės. Pirmiausia joje yra paties Dievo gyvenimas, vidinis gyvenimas, kurį Švenčiausioji Trejybė turi pati savyje; tas Dievo gyvenimas mumyse reiškiasi Švč. Trejybės buvojimu. Iš kitos pusės, yra mūsų sielų sudievintas gyvenimas per pašvenčiamąją malonę.

Jėzaus apreikšta gyvenimo gausybė mumyse susidaro per paslaptingą pasikeitimą tarp tų dviejų gyvenimų. Bet tą visą gyvenimą mes gauname tik įjungti per Bažnyčią ir sakramentus į Mistinį Kūną.

1. Gyvenimas kartu su Švč. Trejybės Asmenimis

Tas gyvenimas yra aprašytas šv. Jono (1 Jono 1). Savo kilme jis nuo amžių Tėvo prieglobstyje; savo apsireiškimu pasidarė žinomas per įsikūnijusį Žodį, kurį apaštalai susitiko Kristaus Asmenyje. Švento Jono Žodžiai yra labai gyvi: „Kas buvo nuo pat pradžios... į ką įsižiūrėjome ir ką mūsų rankos čiupinėjo“ (1 Jono 1, 1). Jis skelbia: „mes matėme ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąją gyvybę“ (1 Jono 1, 2). Ir jis tęsia, kad pabrėžtų to liudijimo ir skelbimo tikslą: „kad ir jūs turėtumėte su mumis draugystę, ir kad mūsų bendravimas būtų su Tėvu ir su jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi“ (1 Jono 1, 3).

Tokia yra krikščionybės misija: kviesti gyventi kartu su Švenčiausios Trejybės dieviškaisiais Asmenimis! Pagal dieviškąjį planą ta žinia mūsų sielas turėtų vesti prie jo didingos aukštybės, kurį Mišių Aukojime vadiname „gyvuoju ir tikruoju savo Dievu“ (Deo meo vivo et vero). Jei ta misija neperduodama visai pilnai, tai ji sužalota misija, ir jos pasekmės bus dvasinė mažakraujystė sielose. Jos nepažins entuziastiško meilės karščio, nė savo religijos grožio.

Bet gerai įsidėmėkime, kad Apaštalas, prieš apreikšdamas gyvenimą kartu su dieviškaisiais Asmenimis, visų pirmiausia taria: „kad ir jūs turėtumėte su mumis draugystę...“ (1 Jono 1, 3) su mumis, apaštalais; su mumis, pirmosios krikščionybės bendruomenėmis; su mumis, Bažnyčia. Taigi, čia nėra vietos nei izoliacijai, nei individualizmui. Mes kariu dalyvaujame Švč. Trejybės šeimos gyvenime per meilės gyvenimą, kaip nariai tos pačios bendruomenės Kristaus Mistiniame Kūne. Bažnyčioje ir per Bažnyčią krikščionis gali santykiauti su dieviškąja Šeima.

Šv. Jonas nesako, kad tas aukštas gyvenimo idealas būtų rezervuotas kokiems nors privilegijuotiems išrinktiesiems; priešingai, jis kreipiasi į visus krikščionis. Ne visiems pasiseks tą idealą įgyvendinti, kadangi jie netinkamai naudojasi savo laisve, paversdami ją nuodėmės laisve. Bet Dievas nedaro jokių išimčių.

2.    Ta tiesa išreikšta perkeltine kalba

Kaip mes bendraujame su Tėvu ir Sūnumi? Per Šv. Dvasią, kuri yra Tėvo ir Sūnaus dvasia, Meilės ir Gyvenimo Dvasia.

Dieviškasis gyvenimas mumyse yra kažkas trykštančio. Mūsų sielos gelmėse Švč. Trejybė įgyvendina savo paslaptį. Mumyse Tėvas pradeda savo Sūnų, ir iš jų meilės eina Šventoji Dvasia, kaip jų dovana vieno kitam. Šv. Dvasia iškelia mūsų sielą nuolatine meile, ją sudievina ir per malonę įveda į santykiavimą su dieviškąja Šeima.

Šv. Dvasia yra nepaliaujamas šaltinis visų malonių ir dorybių: tikėjimo, vilties, meilės, pasiaukojimo dvasios, nusižeminimo, tvirtybės, dosnumo; visa tai trykšta iš šios sudievintos sielos. Vien natūrali energija čia visai bejėgė: reikalinga, kad dalyvautų gyvybės Dvasia.

Taip pat tas gyvenimas mumyse yra tikėjimas ir abipusiškumas-pasikeitimas. Trys dieviškieji Asmenys gyvena mumyse, kad juos garbintume, nors iš tikrųjų turime vengti bet kokios metaforos, kuri mums pirštų bet kurios rūšies sustingimo-nejudrumo būvį. Čia nėra vietos vaizduotei. Čia yra gyvybingiausia dinamika: mūsų įsijungimas į dieviškojo gyvenimo srovę. Ta paslaptis yra mums, įsijungusiems į Kristų ir Bažnyčią, Švenčiausios Trejybės teikimas dieviškojo gyvenimo, malonių ir visų dieviškųjų dovanų. Iš mūsų per Bažnyčią ir Kristų į Švč. Trejybę kyla mūsų maldos, mūsų meilės pagavimas, mūsų aukos ir visos mūsų sielos liepsnojančio gyvenimo išraiškos, permainytos antgamtinio gyvenimo.

Sielos gyvenimas yra pažinimo ir meilės gyvenimas. Tame bendravime su Gyvybės Dvasia, Mistinio Kūno Siela, ir jo šviesoje bei jo meilės impulse mūsų sielos gauna naują pažinimą ir tyrą šviesą, jos pridengtų meilės malonių, įkvėptų Šventosios Dvasios.

Panašiai, šis bendravimas vienoje ir toje pačioje Gyvybės Dvasioje, sukelia kilnumą, malonumą, pasigailėjimą tarp sielų Kūno nariuose; paslaptingą minčių, jausmų, pasitarnavimų apykaitą ir pasikeitimą; nesiliaujantį maldų, abipusiškos pagalbos, malonių ir atleidimo bendravimą, trumpai tariant, gyvenimą, kuriame nariai intymiai pažįsta vienas kitą, supranta ir myli.

3.    Ką reiškia mūsų bendravimas Švč. Trejybės gyvenime Kristuje?

Būti Švenčiausio Trejybė gyvenimo dalyviais — reiškia būti įvestiems į dieviškąją Šeimą per Kristų, Kristuje ir su Kristumi, kad mes galėtume džiaugtis trijų dieviškųjų Asmenų artumu, bendrautume jų šviesos ir meilės gyvenime ir pilnoje Begalinės Meilės laimėje, kuria jie myli viens kitą dieviškosios prigimties vienybėje. Tai būti laimingam Dievo laime ir džaugtis žinant, kad nieko negali būti prie tos laimės pridėta.

Ir vėl, būti Švenčiausios Trejybės gyvenimo dalyviu reiškia turėti savo sielą, prirengtą giliausioje tyloje dalyvauti begaliniai gailestingos Apvaizdos Šventoje Valioje, kuri kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį veda prie to vieno tikslo, paskirto jam: mūsų dalyvavimo dieviškosios Šeimos gyvenime kaip sūnų jo Sūnuje.

Būti dalyviais Švč. Trejybės gyvenimo reiškia dalyvauti visame meilės plane, kuris nori kartu surinkti visus žmones Kristaus meilės vienybėje, kad jie būtų susijungę į viena Švč. Trejybės atvaizde ir kad Dievas būtų „viskas visame“.

Bendrauti Švč. Trejybės gyvenime reiškia būti dalyviu tos paslapties transcendencijos—begalybės. Juo labiau siela įeina į triasmenio Dievo gyvenimą, juo labiau supranta, kad tos paslapties gelmės vis labiau darosi neišmatuojamos. Tai nereiškia, kad paslaptis vis labiau darosi svetima, išorinė, tolimesnė sielai. Priešingai, siela yra įvedama į ją taip, kad ta paslaptis atsiranda pačiose sielos gelmėse. Tikrai, juo labiau nužemintai siela atsiveria tai paslapčiai, ir pasilieka jos priklausoma, tuo labiau įžvelgia, kad ji buvo sukurta kaip tik tos paslapties apmąstymui. Todėl Kristuje ta paslaptis mums nėra neprieinama. Žinoma, mes negalime jos suprasti, tačiau jos turtai mums yra neišsemiami ir neapsakomi. Todėl dalyvauti toje begalybėje reiškia ja džiaugtis, norėti, kad ištikrųjų ta paslaptis būtų tokia, ir būti laimingam kad ji negali būti kitokia, vietoj kartėlio ir sielvarto, jog nepajėgiame įžvelgti tos paslapties Šviesos ir Meilės gelmių. Galiausiai įsitikinkime, kad mūsų tos paslapties atskleidimas, kad ir kažkaip tikras gali būti žemėje, bet tai yra tik pradžia; ir kad yra begalinė bedugnė tarp atsiskleidimo per tikėjimą ir šventųjų regėjimo Švč. Trejybės, kuris laukia mūsų danguje.

Jėzau, mes garbiname tave ir dėkojame tau, kad nenorėjai palikti mūsų sielų, ištroškusių ir nusilpusių dykumoje ir pasidavusių tik vienam įstatymui, vistiek, koks gražus tas įstatymas bebūtų buvęs. Tavo Apreiškimas yra daugiau, negu Tiesos perdavimas: jis yra gyvenimo ryšys. Tavo išganymo misija kviečia mus dalyvauti paslaptyse, kurios yra ne kas kita, kaip vieno ir amžino Dievo tikrojo gyvenimo išraiška. Tavo Bažnyčios dorovinis gyvenimas tėra visuma gyvenimo reikalavimų, kurį mes turime gyventi tavyje, tavo Mistiniame Kūne.

97. ŠVIESOS GYVENIMAS

„Nes Dievas, kurs įsakė šviesai prašvisti iš tamsybių, pats apšvietė mūsų širdis, kad jo švietimas duotų pažinti Dievo garbe Kristaus Jėzaus veide“ — 2 Kor. 4, 6.

Kiekvienam Bažnyčios sūnui žodžiai, kuriais Dievas „įsakė šviesai prašvisti iš tamsybių“ pasaulio sutvėrime, dar tebeaidi Bažnyčioje modernaus pasaulio tamsybės vidury. Kiek daug vaikščioja naktį, neturėdami savo rankose lempų. Jie yra be idealų ir kiekvieno aklo įvykio aukos; gyvenimas ir pasaulis jiems pasidarė beprasmiški ir nieko nebeliko, kuo jie galėtų bepatikėti; jie yra grobis dvasinio chaoso ir bergždžio pesimizmo, kaip reta pasaulyje, ir kurių paskutinis ir logiškas galas yra bejėgiškas nusivylimas. Bet krikščionis žino, kad iš Bažnyčios mokslo jis gali gauti šviesos, kuri apšviečia jo visą žmogišką gyvenimą, ir kad jis savo paties širdyje nešiojasi šviesos gyvenimą.

1. Žmogaus gyvenimas šviesoje

Krikščionies tikėjimas apšviečia jo žmogišką lemtį — asmeninę lemtį, kaip Dievo sūnaus, nes kiekvienas asmuo turi duoti apyskaitą Vyriausiam Teisėjui iš savo pastangų susivienyti su viengimiu Sūnumi; taip pat bendruomenės lemtį, nes nė vienas neišgelbės savo sielos veikdamas vienas, ypač kada jo egoizmas trukdo net jo išganymo ieškojimą; bet kiekvienas išganys savo sielą vienybėje su savo broliais meile Mistiniame Kūne, kuris yra Bažnyčia, Šventųjų Bendravimas ir meilė Pilnutinio Kristaus. Toliau, krikščionio lemtis yra bendruomeninės prigimties, kadangi Dievas, į kurį mus nuolatos neša viltis su įsitikinimu, kad jis bus mūsų amžina laimė, yra Dievas, kurį mes galime pasiekti tik per meilę. Ir kada viltis bus atlikusi savo tikslą ir pasibaigusi, meilė vis pasiliks. Tas Dievas, į kurį mes žvelgsime šventųjų regėjimu, yra Švenčiausioji Trejybė, ir Švenčiausioji Trejybė yra dabar ir visada bus visų bendras Gėris... „Kad Dievas būtų viskas visame“ (1 Kor. 15, 28).

Krikščionio tikėjimas nušviečia tikrą jo žmogiškos asmenybės reikšmę: paslaptį didingumo ir menkystės, kokie kiekvienas esame savo asmens būtyje, sukurti Dievo, sužeisti gimtosios nuodėmės, atpirkti Kristaus, permainyti Kristuje, pašaukti tapti „antruoju Kristumi“ — viso to dovana, kuo mes esame, dėl jo Mistinio Kūno išsiplėtimo visuose gyvenimo įvykiuose, nežiūrint visų kliūčių, kylančių iš mūsų pačių ir iš kitų.

Tokiu būdu mums nušvinta gyvenimo prasmė, ir tą gyvenimą priimame kaip kovą, kad išsivaduotume iš visa, kas galėtų varžyti ar kliudyti įvykdyti Kristaus paslaptį.

Mes įžvelgiame savo pastangų, kasdieninio darbo, savo vidinių konfliktų ir prieštaravimų, savo silpnumo ir klaidų, savo kilnaus atnaujinimo pastangų, apsivalymo ir dorybės prasmę. Gauname šviesos, kad suprastume nuodėmę, kančią ir Išganymą; kad pažintume meilės prasmę, — kiekvienos teisėtos meilės, jos kilnume ir vaisingume, kad būtų nušviesti mūsų santykiai su artimu, mūsų broliais Kristuje.

Galiausiai tikėjimas nušviečia žmogaus vietą pasaulyje. Nors kaip kūrinys jis pasidavęs Dievui ir nuolatos priklauso nuo Kristaus malonės visame, kur jis gali įsigyti amžinų nuopelnų, žmogus yra valdovas kūrinijos, kurią jis turi išvystyti savo darbu ir palenkti tarnauti žmoniškesniam pasauliui; tuo pačiu metu su dieviškosios Dvasios jėga jam pasiseka apvaldyti pačius žmogiškus įvykius, kad jie tarnautų jo dvasinei pažangai ir jo meilės stiprėjimui.

2. Gyvenimas Šventosios Dvasios dieviškoje šviesoje, kuri yra Bažnyčios Siela

Viešo ir atbaigto Apreiškimo centre individualiam krikščioniui yra asmeninis ir progresyvus apreiškimas. Jis nėra papildymas atbaigto Apreiškimo, bet viešą ir atbaigtą Apreiškimą pritaiko kiekvienai sielai ir paverčia gyvenimu.

Apreiškimas tampa šviesos gyvenimu, kadangi tas, kuris yra Šviesa („lumen de lumine“ — „šviesa iš šviesos“), gyvena mumyse; kadangi jis „apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jono 1, 9); kadangi per tikėjimą jis teikia šviesą mūsų protui, tikrai leidžia dalyvauti jo Šviesoje kaip Dievo Žodyje.

Tai šviesos gyvenimas, kadangi Šventosios Dvasios apreikštos tiesos per išganymo misiją gaivina sielą ir tampa jos maistu maldoje bei jos šventos tylos akimirkose ir vidiniame susikaupime. Siela įsisavina tas tiesas... ir jas išgyvena. Pats Jėzus paskelbė: „O Ramintojas, Šventoji Dvasia, kurį Tėvas atsiųs mano vardu, jis jus viso išmokys ir primins jums visa, ką tik aš kalbėjau“ (Jono 14, 26).

Taip pat tai yra šviesos gyvenimas, nes šalia tų specialių ir gyvų apšvietimo akimirkų, siela pasilieka priklausanti Šventosios Dvasios ir atsiliepianti į jos malonę, yra pastoviai įsitikinusi, kur ji eina, ir kaip ji turi elgtis vedama šviesos tikėjimo, protingumo, išminties ir paklusnumo Bažnyčiai. Ir net jei kokia sąžinės abejonė iškyla tokiai sielai ir ji dvejoja, betgi ji žino, kad pasiprašius Šventosios Dvasios Šviesos, eis tiesiai. Ieškodama tik Dievo garbės ir jo Valios savo luomo pareigoje, siela yra tikra, jog pasilieka šviesoje.

Galiausiai — tai šviesos gyvenimas, nes siela apšviesta Kristaus gyvenimo, nušviečia visus tuos, su kuriais susitinka. Matydami gyvą to gyvenimo įrodymą, kiti pradeda suprasti, kad tokioje sieloje yra aukštesnė dieviška šviesa, ir jie ima trokšti tos pačios šviesos.

Viešpatie Jėzaus Kristau, tu pasivadinai „pasaulio Šviesa“, tu pasakei, kad tavo gyvenimas yra „žmonių šviesa“, ir prižadėjai, kad kas seks tavimi, nevaikščios tamsybėje, bet turės gyvenimo šviesą“. Padėk mums, prašome tave, kad vaikščiotume tavo šviesoje. Duok, kad kiekvienas krikščionis suprastų aukštą ir įpareigojančią šviesos misijos atsakomybę, kurią tu patikėjai jam, reikalaudamas iš jo, kad kaip tu, taip ir jis būtų „pasaulio šviesa“ (Mato 5, 14) tavo Bažnyčioje.

98. IŠMINTIES GYVENIMAS

„Mes, tiesa, skelbiame išminti tarp tobulųjų,
tačiau ne šio pasaulio išminti. . . Mes skelbiame
pilna paslapčių Dievo Išminti, kuri yra paslėpta" — 1 Kor. 2, 6-7.

Šis išminties gyvenimas yra trijų rūšių išminties sintezė: žmogaus proto, tikėjimo ir Šventosios Dvasios malonės. Ji duoda Kristaus narių gyvenimui lyg tarytum pilną asmeninę išraišką, kuri gana aiškiai skiriasi nuo filosofų išminties.

1.    Žmogaus proto išmintis

Bažnyčia nuostabiai pasitiki žmogaus protu intelektualinėje ir moralinėje srityje. Šiandien iš tikrųjų Bažnyčia yra žmogaus proto gynėja.

Kiekvienas sveikas religingumas turėtų siekti proto ir charakterio balansuoto formavimo. Ypač tokia pusiausvyra turi būti sielų susivienijime Kristuje; bet tuo pačiu metu jos turi būti žmogiškai išbalansuotos, tai reiškia, jos turi būti protingos būtybės. Tačiau tuo nenorime pasakyti, kad jos turėtų būti vien galvojančios būtybės, kurioms trūksta vaizduotės ir jausmo, nes protingomis būtybėmis laikome tuos, kurie ramiu ir tvirtu savęs apvaldymu pasidarė valdovai aklų jėgų, neprotingų palinkimų bei žemų apetitų (jų turime kiekvienas) ir taip juos privertė pasiduoti protui, kad žmogiškasis protas galėtų padaryti visą būtybę paklusnią dieviškosios malonės veikimui.

Šventumas yra malonės ir meilės kūrinys. Žvelgiant iš žmogaus paties pareigų taško, jis yra žmogaus proto šedevras. Tik šventieji yra tobulai protingi. Jie vieni logiški iki protingumo ribų. Šventumas pasireiškia žmogaus gyvenime išmintimi, giedrumu, darnia pusiausvyra, kurie yra sielos vidinės tvarkos atspindys ir ženklas.

2.    Tikėjimo išmintis

Tikėjimas yra šviesa, tad kartu ir išmintis. Krikščionio išmintis charakterizuojama tikrovės jausmu, kuris įgalina krikščionį matyti daiktus tokius, kokie jie tikrai yra. Ji nepaneigia pasaulio daiktų ir jų grožio, bet ji įgalina krikščionį žvelgti į visus daiktus aiškiu permatančių žvilgsniu, kad žmogiškuose dalykuose atskirtų, kas dieviška ir kas nuodėminga.

Krikščionio išmintis tiek pat realiai sprendžia ir apie žmogaus prigimtį. Yra sausas ir pesimistiškas realizmas. Yra ir realizmas, kuris išlaisvina, kadangi jis žvelgia iš visos perspektyvos į žmogaus pilną prigimtį, kurios išganyti atėjo Kristus ir kurią jis nori paaukoti savo Tėvui. Mūsų temperamentas, charakteris, aistros, kūno savybės ir sveikata bei visa, kas mumyse yra žmogiška, turėtų tapti išganymo plane siekiamosiomis priemonėmis. Todėl, užuot tuos dalykus laikę daugeliu kliūčių, kurios mus sutrukdo ir uždaro mūsų pačių niūriame kalėjime, turime laikyti visa tai, kas žmogiška mumyse, priemonėmis Kristuje gyventi įsūnystės gyvenimą, su didesniu užsidegimu paaukotą Tėvui.

Krikščionio išmintis žino, kaip laikytis auksinio vidurio. Ji išvengia dviejų prieštaraujančių kraštutinumų, kurie yra klaida arba yda, vienas trūkumas, kitas perdėjimas. Ji tik ieško vidurio kelio, tuo pačiu metu vengdama vidutiniškumo. Ji kiekvienam daiktui duoda vertę ir reikšmę santykyje su tuo, kuris yra visų daiktų matas, ji iš žmonių nereikalauja daugiau, negu jie gali duoti.

Krikščioniškoji išmintis turi tvarkos jausmą. Ji kiekvienam asmeniui ir kiekvienam daiktui skiria atitinkamą vietą. Ji gerbia Dievo nustatytą vertybių eilę ir nemaišo, kas yra aukščiausia ir žemiausia žmoguje ir pasaulyje. Ir kadangi krikščioniškoji išmintis remiasi tvarkos ramybe, ji džiaugiasi taika ir ją skleidžia aplink save.

Krikščioniškoji išmintis turi Kryžiaus jausmą, nes kaip tik Kryžius nustato šios išminties prigimtį. Tuo tarpu, kai pasaulis, — arba pasaulio dvasios žmonės, — Kryžiaus visai nesupranta, krikščioniškoji išmintis žavisi Kryžiaus grožiu ir vaisingumu. Krikščioniškoji išmintis randa ramybę sūniškame atsidavime Dangiškojo Tėvo nukryžiavimo norams: tobulą džiaugsmą, kilniai atsisakant, išsižadant, save užmirštant ir Prisikėlimą bei garbės gyvenimą mirtyje, paaukotoje išganymo dvasioje už visą žmoniją, kaip Kristus paaukojo savo mirtį.

3. Išminties dovana

Išminties dovana, kurią Bažnyčia suteikia pakrikštytojo asmens sielai, apšviečiant Šventajai Dvasiai, sukelia toje sieloje malonų ir įžvalgų Dievo transcendencijos, jo išminties ir jo tobulumo pažinimą.

Bet tas pažinimas turi ypatingą charakterį, įgautą per patirtą meilę. Ką siela suseka išminties dovanos veikimu, iš tikrųjų yra pats tikėjimo dalykas: Dievas, nesukurtoji Tiesa, begalinis gerumas, Švenčiausioji Trejybė; ir ta prasme ji pasilieka tikėjimo srityje.

Tačiau tame tikėjimo dalyke yra gelmės, kurias siela pasiekia meilės apšviečiančia intuicija, veikiant Dievui. Per intymų pergyvenimą sielos „mato, koks geras yra Viešpats“ (Ps. 33, 9). Jos gali žaibu žvilgterėti į Dievo meilės neišmatuojamą bedugnę, daug toliau anapus, negu ją išreiškia tikėjimas... „Nes Dvasia tyrinėja visa, net Dievo gilybes“ (1 Kor. 2, 10). Per to dieviško veikimo pasekmes joje siela patiria laimę, rasdama malonumą išminties amžinuose sprendimuose, pilnuose meilės. Ji džiaugiasi pagalvojus, kad niekada negalės pasiekti tos begalinės meilės pačių gelmių, nes juo labiau ji nusileidžia į tas gelmes, juo aiškiau pasirodo, kad jos tęsiasi begaliniai ir neribotai.

Pakilti iki tų pažinimo aukštybių reikalinga Dievo Malonė, Šventosios Dvasios Dovana; bet taip pat reikalinga, kad siela būtų priėmimo būvyje, pasyviai laikytųsi Dievo veikiama ir intymiau dalyvautų Įsikūnijusio žodžio Sūnystėje, nes Sūnaus savybė viską gauti iš Tėvo, — visą savo šviesos ir meilės gyvenimą.

Išminties dovana yra nematoma Žodžio misija, kuri sieloje įspaudžia panašumą tikro giminingumo žodžiui, kuris yra Tėvo Mintis, Tėvo garbės Puošnumas, bet, kaip šv. Tomas sako: „tiek yra Žodis, kiek jis kvepia meile“. Argi negalima manyti, jog nematomoji Sūnaus misija yra išminties dovana mūsų sielą paruošti, kad Sūnuje, jo atvaizde ir per paslaptingą sąlytį su juo, gautume Šventąją Dvasią dalyvauti gyvenime, kurį jis gauna iš Tėvo? Argi tai ne pati viršūnė mūsų dalyvavimo triasmenio Dievo gyvenime Kristuje? Todėl, ar tai ne aukščiausia išmintis savo sielą laikyti pasiruošusią visų dalykų laukti iš Dievo, kad viską gautume iš jo ir kad gyventume patį Dievo gyvenimą.?

Kristau, mūsų Atpirkėjau, mes mielai sutinkame žmonių būti laikomi „kvailiais“, kadangi mes pasiryžome tavo Evangelijai ir tavo Bažnyčios mokslui teikti pirmenybę prieš pasaulio saikus, mielai pasirinkdami Kryžiaus beprotybę; pasiryžome visuose mūsų gyvenimo įvykiuose garbinti tavo meilės planų išmintį ir begyventi vien dieviškąjį gyvenimą.

99. MEILĖS GYVENIMAS

„Jūs pasiliksite mano meilėje“ — Jono 15, 10.

Pareiga mylėti Dievą ir artimą yra „visas įstatymas“ (Mato 22, 40); tačiau kiek daug yra krikščionių, kurie tai laiko tik legalia pareiga. Jie nesupranta, kad meilės gyvenimą Jėzus atnešė mums, ir kad jo intencija buvo, jog mes tą meilę gyventume meilės bendruomenėje, kuri yra jo Bažnyčia. Bažnyčioje viskas suorganizuota meilės viešpatavimui.

1. Nuolatinė meilės sąlyga

Dieviškasis Mokytojas liepia jį pastoviai mylėti. Jis nepasitenkina atsitiktiniais meilės veiksmais, atliktais aklai ir pagal praeinančią užgaidą. Iš savo mokinių jis reikalauja visada mylėti, tai yra, siela nuolat kilti į antgamtinę meilę. Čia kaip tik ir yra meilės dorybė; nes pastovumas esminio linkimo yra tos dorybės branduolys. Tokia aktyvi orientacija nėra nesuderinama su netikėtomis klaidomis dėl mūsų žmogiškos prigimties trapumo, kurios (klaidos) pagrindinai nepažeidžia krikščionio santykių su jo broliais arba su Kristumi ir Švenčiausia Trejybe.

Iš kitos pusės, laisvas ir pastovus nusistatymas priešingas meilei atmeta tą būvį. Santykiuose su kitais toks mūsų nusistatymas įgauna pavydo, pykčio ir kartumo išvaizdą, kurie pastoviai puoselėjami sieloje; o mūsų santykiuose su Dievu tai pasireiškia maištinga, prieštaraujančia ir apgaulinga valia.

Taip pat nuolatinis meilės būvis griežtai reikalauja sielos įprasto palinkimo į gerumą, meilumą į visa, kas ją suartina su broliais. Bet už vis labiau ji turi savyje pilną norą duoti; pasiaukojimo būvį dieviškajam Mokytojui už pasaulio Išganymą; pastovų sielos sutikimą, ryžtą atsakyti į kiekvieną dieviškosios meilės šaukimą ir atlikti kiekvieną reikalingą brolišką patarnavimą.

Bet žodis „būvis“ gali atrodyti „sutingimu - neveiklumu“; tokių turime vengti. Mes esame pačiame gyvenimo dinamizme. Ištikimose sielose tas dinamiškumas yra meilės įprasta energija. Siela pasiaukojimo už pasaulio išganymą būvyje yra nuolatos budri, veikli ir spinduliuojanti: ji tiek auga, kiek duoda. Be abejo, auga pratybas kartojant, kaip ir įsigyta dorybė. Meilė yra dieviškoji dorybė, ne vien dėl savo objekto — Dievo pačio savyje arba artime, bet dėl savo pradmens, pačiame savo šaltinyje. Tai pats Dievas sieloje padidina meilę. Šv. Povilas mus moko, kad Šventoji Dvasia, Meilės Dvasia, yra išlieta mūsų širdyse.

2. Meilės gyvenimas veikiant Meilės Dvasiai

Šventoji Dvasia yra abipusiška Tėvo ir Sūnaus meilė Švenčiausioj Trejybėj. Ji yra jų meilės vaisius; bet mums ji taip pat yra jų meilės laidas. Ji mus meilėje palaiko susivienijusius su Tėvu ir Sūnumi. Per ją Tėvas ir Sūnus yra susijungę su mumis, kad per ją dalyvautume jų meilės gyvenime.

Tokiu būdu Šventoji Dvasia yra Asmens Dovana: Dovana, kurią Tėvas ir Sūnus duoda vienas antram; ir taip pat Tėvo ir Sūnaus Dovana mūsų sieloms. Duodami mums Šventąją Dvasią, Tėvas ir Sūnus mums duoda pačius save. Mes ją turime kaip aukščiausią Dovaną, kuri yra visų jų meilės dovanų užstatas bei laidas ir pirmiausia meilės dovana.

Ta dovana teikiama kiekvienu Šventosios Dvasios siuntimu, atėjimu; bet siuntimas nėra vien ta dovana.

Kartu nematomas Dieviškųjų Asmenų siuntimas sukelia siunčiamojo Asmens panašumo idėją — panašumą į asmeninę savybę, kurią Asmuo turi pats savyje. Tas panašumas mūsų sielose įvyksta per malonę, kuri yra tarytum dieviškojo Asmens įsispaudimas.

Tad Šventoji Dvasia yra Dievo ir Dievo Meilės Dovana, ir jo mums suteikta dovana, kuris mus padaro panašius į jį tiek, kiek jis yra Dovana ir Dievo Meilė; tai meilė, kurią jis išlieja mūsų širdyse. Su besiveržiančiu džiaugsmu ir dėkingumu suprantame koks yra ir turi būti tos meilės gyvenimas, į kurį mes esame pašaukti, ir kuris auga mumyse augant meilei, atžyminčiai kiekvieną nematomą Šventosios Dvasios atėjimą. Tai yra aukos būvis, kurio Šventoji Dvasia ateina įspausti mumyse. Ji ateina pažadinti mūsų sielų, kad jas apvalytų nuo bet kokio savanaudiškumo ir juose paruoštų pastovų norą duoti. Ir jei krikščionys tai įtakai jautrūs, galima pažinti, kokia nepaprasta vienybės ir bendravimo jėga yra Bažnyčioje, įgalinanti sielas atsiduoti viena kitai per Šventąją Dvasią.

O Dieviškoji Dvasia, kuri pripildai Jėzaus Kristaus Bažnyčią savo Meilės ugnies, sukurk mumyse vis gilesnį panašumą į savo nuolatinį dosnumo nusiteikimą, kad priklausydami tavęs, mes mylėtume visa širdimi, dalyvaudami begalinėje Tėvo ir Sūnaus Meilėjetoje pačioje Meilėje, kuri yra Švč. Trejybėje.

100: JĖGOS GYVENIMAS

„Taigi, aš mielu noru girsiuose mano silpnybėmis, kad Kristaus jėga gyventų manyje. . . Nes kai esu silpnas, tuomet esu galingas“ — 2 Kor. 12, 9-10).

Ne vien jėga arba narsumu krikščionis yra apsiginklavęs žmogaus gyvenimo dvasinei kovai. Jo vyriškumo ir jėgos būklę sukuria teologinių ir moralinių dorybių visuma. Tačiau jo visas gyvenimas taps jėgos gyvenimu tiek, kiek jis, atsižadėjęs savo egoizmo silpnybių, gyvens kaip Mistinio Kūno narys.

1.    „Kad Kristaus jėga gyventų manyje“

Krikščionis, kaip jo Kūno narys, Jėzuje Kristuje paveldi visas gėrybes ir yra dalyvis visų Kristaus turtų, kurie gali būti perduodami žmogaus sielai. Juo labiau krikščionis apsisprendė nebesikliauti, nebepasitikėti pačiu savimi, — juo labiau Kristaus jėga gyvena jame: jėga jo malonės, jo dorybių, jo Dvasios.

Toliau, krikščionis, kaip Mistinio Kūno narys, dalyvauja jėgoje, kurią Kristus turi visame pasaulyje. Čia yra neišsemiamos energijos šaltinis, kadangi niekas negali apriboti, arba mažinti, Jėzaus Kristaus aukščiausio viešpatavimo. Šiuo dalyvavimu Kristaus jėgoje krikščionis gali sėkmingai kovoti prieš šėtoną, nuodėmę ir prieš visas blogio jėgas. Šiuo dalyvavimu krikščionis palaipsniui pajėgia apvaldyti pagundas ir instinktų sukilimą bei prigimties sujudimą, kuris sukyla jame. Taip pat šiuo dalyvavimu jis randa jėgos savo darbu apvaldyti kūrinijos elementus ir padaryti, kad jie tarnautų aukštesniems jo paskirties tikslams. Karštu pasitikėjimu Kristaus jėga, kuris gyvena jame, krikščionis įveikia viską, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kliūtis, kad tai paverstų priemone įsigalėti meilei, kuria jis trokšta praturtinti visą Mistinį Kūną.

2.    „Kits kilo nariai“ (Rom. 12, 5)

Izoliacija reiškia silpnumą, nes žmogus sukurtas, kad bendrautų su kitais. Tai tiesa žmogiškoje plotmėje. Žmogus visuomeniame gyvenime patenkina savo reikalus: jo paties trūkumai reikalauja, kad jis santykiautų su kitais. Taip pat tai reikalinga ir jo pačios asmenybės ištobulinimui, nes juo plačiau ta asmenybė atsiveria pažinimo ir meilės praturtinamai įtakai, juo labiau ji išsivysčiusi ir tobulesnė.

Gamtinė plotmė yra ne kas kita, kaip antgamtinės plotmės atvaizdas. Ji Dievo planuose skirta, kad mes pilniau suprastume nematomo pasaulio paslaptingą tikrovę. Pasišventusios misijų šeimos sielos, kurios savo veikla siekia keturias pasaulio šalis, gauna didelės stiprybės, žinodamos, kad priklauso didžiajam Kūnui, ir iš Kūno gauna nuolatinę pagalbą.

Bet už vis labiau Mistiniame Kūne išsivysto socialinė krikščionio energija. Krikščionis jaučia, kad jis pasinėręs jėgos gyvenime, kurios niekas negali susilpninti, kai jis dalyvauja dieviškoje Mišių Aukoje; kai jis tikėjimu supranta, ką jam reiškia Šventąją Bendravimas, — dalyvavimas Triumfuojančios Bažnyčios gyvenime, kai jis įeina į dvasinį sąlytį su Švč. Mergele, apaštalais, kankiniais, Bažnyčios Daktarais, dangaus ir žemės šventaisiais (palg. Mišių Communicantes), ir kada jis sėkmingai susivienija su visais Mistinio Kūno nariais. Jis žino, kad tas jėgos gyvenimas, kuriame jis pasinėręs, yra nesikeičiąs, kadangi jis neveikiamas laiko ir viso to, kas praeina, užgęsta ir miršta. Gyvendamas Bažnyčios gyvenimą, jis dalyvauja jos tvirtume, nes Bažnyčia gavo amžinojo gyvenimo žodžius, ir pragaro vartai nenugalės jos.

3. Meilės tikrumas

„Bet visa tai mes nugalime dėl to, kurs mus mylėjo. Nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartiniai, nei busimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumas, nei gilumas, nei joks kitas sutvėrimas negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom. 8, 37-39).

Čia turime tvirtą pergalės šauksmą, kuriame Apaštalas išreiškia savo entuziastišką pergyvenimą, kad jis mylimas Dievo, Tėvo ir pačios begalinės Meilės. Jis turi tos meilės įrodymą pačioje Kristaus būtyje, Sūnaus ir Šventosios Dvasios dovanoje. Siela dar nėra įžengusi į šį entuziazmo, stiprybės ir drąsos gyvenimą arba į pergalėtojo tikrumą, kuris apima šv. Povilą, iki ji nesuprato, kad ji taip pat mylima ta pačia begaline Meile, ir neišgirdo savo gelmėse to joje ištarto jai meilės žodžio per Dieviškąjį Žodį, per Meilės Dvasią. Kai kartą siela išgirdo tą žodį, kliūtys, prieštaravimai ir bandymai jai nieko nebereiškia. „Aš esu tikras, kad niekas negalės atskirti nuo Dievo meilės..

Du asmenys, kai jiedu myli viens antrą, iškilmingai pareiškia, kad nuo dabar niekas toliau negalės stovėti tos jų meilės kelyje. Jie jaučia pasiryžę nugalėti visas sunkenybes, kurias gali teikti gyvenimas. Jų meilė yra jų tvirtumas.

Taip Kristaus meilėje krikščionis randa tikrą jėgą.

Jėzau, mūsų Viešpatie, ne vieną laimės dieną tu mums parodei savo meilę; tavo Meilės Dvasia trokšta uždegti kiekvieną akimirką ir pakelti mūsų sielas, kad palaikomi tavo jėgos kiekviename tavo Mistinio Kūno naryje, mes gautume iš tavęs jėgą išplatinti tavo karaliją žemėje mūsų bendromis pastangomis ir nenugalima tavo meilės galia.

101. ŠVENTUMO GYVENIMAS

„Jis mus išsirinko jame pirm pasaulio Įkūrimo, kad būtume jo akivaizdoje šventi. . — Efez. 1, 4.

Siūlydama mums sekti tokiais žmonėmis, kaip ir mes patys, kurių šventumą ji užtikrina, Bažnyčia įrodo, kad ji yra nuostabi žmonijos mokytoja. Žinoma, kad šventaisiais ne visada galima pasekti iki mažiausių smulkmenų; ir, be to, mes dar taip toli nuo jų. O vis dėlto nuo amžių mes esame pašaukti tapti šventaisiais. Tad kokiu būdu šventumas prieinamas ir galimas mums?

1. Tikro šventumo elementai

Pirmas elementas, kuris valdo visus kitus, yra Jėzaus Kristaus malonė. Ne mes patys daromės šventaisiais. Kristus mus padaro šventus.

Mūsų šventumas nėra vainikavimas eilės energingų valios pastangų, per kurias mūsų prigimčiai pasiseka apvaldyti savo trūkumus ir pasiekti žmogiško tobulumo. Yra tik vienas šventumas — Kristaus šventumas. „Tu solus Sandus“: Kristus vienas yra šventas. Mes galime tapti šventais tik dalyvaudami jo šventume.

Kur tas dalyvavimas glūdi? Mes turime vengti dvejopų spąstų: iš vienos pusės, tam tikro pasyvumo; iš kitos pusės, pasidavimo vien natūraliam aktyvumui. Pirmasis yra aukščiausio pasyvumo būvis, kuris išjungia bet kokią mūsų pastangą; o antrasis, kai principe sutinkama, jog Kristus mus pašventina, tačiau pradedame elgtis taip, lyg visas rezultatas galutinai priklausytų nuo mūsų valios pastangų.

Tai mus veda prie antro elemento: pilnai mylinčiu ir aktyviu tikėjimu pasidavimas pašventinamajam Kristaus veikimui mumyse, kaip savo nariuose per savo Šventąją Dvasią ir Bažnyčią. Kiekvienas veiksmas, kurį mes atliekame su šiuo nusiteikimu, yra šventas Dievo akyse.

Tačiau, kad tai būtų atžymėta šventumo antspaudu, turi būti trečias elementas: dalyvavimas Kryžiaus paslaptyje. Yra tikras šventumas, kai tas prisirišimas tikėjimu, viltimi ir meile mielai atsiduoda Kristaus norui kokiame nors dalyke, kuriam pradžioje jautėme natūralų pasibiaurėjimą ir vengimą nemalonių pastangų, reikalaujamų iš mūsų.

Šventumas kartu apima atsiskyrimą ir susivienijimą. Atsiskyrimą nuo stabų ir kliūčių, kurios pastoja kelią, kad Kristus mus padarytų šventais: atsigręžimas nuo maištingos valios, gimusios iš savanaudiškumo, į Dievo Valiai paklusnią valią. Susivienijimas su Dievu, kuris vienas yra absoliutus šventumas, per mūsų dalyvavimą Kristaus paslaptyje ir per jo gyvenimo mūsų sielos visišką užvaldymą. „Ne aš begyvenu, bet Kristus gyvena manyje...“

2. Žmogaus šventumo reliatyvumas

Nemažinant asmeninio įnašo, galime sakyti, kad kiekvieno asmens šventumas yra būtinai sąlyginis.

Santykyje su Kristumi žmogaus šventumas įgauna į jį veržimosi formą, stengimąsi tapti į jį panašiu ir troškimą priartėti prie jo. Visa mūsų žemės gyvenimo prasmė glūdi tame laipsniškame kilime prie šventumo idealo, kuris įkūnytas Kristaus šventoje Žmogystėje.

Toliau, kiekvieno nario šventumas priklauso nuo jo susijungimo su visu Mistiniu Kūnu. Tikras šventumas yra Kristaus nario šventumas. Visiškai nieko nebeliktų mums, jei mes savavališkai įsivaizdavę, norėtume išskirti savo asmeninę dalį iš viso Kūno, iš Šventųjų Bendravimo, iš viso kolektyvinio malonės gyvenimo, į kurį mes esame pasinėrę, iš viso Bažnyčios gyvenimo; ir mūsų tvirtinimas, kad mes tai darome tik bandydami analizuoti savo dalį iš arčiau, nueitų niekais. Taigi, jei narys pasiekė šventumo laipsnį per jame veikiantį sudievinimą, tai tik todėl, kad jis dalyvavo viso Mistinio Kūno šventume; kitaip tariant, Kristus jį pašventino savo Bažnyčia ir pašventinimo įrankiais, kuriuos Bažnyčia tvarko jo vardu. Pirmoje tų įrankių eilėje yra Išganymo Auka, įamžinta Eucharistijos aukoje, kuria mums ateina malonės kiekvieną akimirką.

Galiausiai žmogaus šventumas yra reliatyvus ryšium su jo, kaip nuodėmingo kūrinio, padėtimi. Jis šventas tiek, kiek Išganymo malonė jį išvaduoja iš nuodėmės ir nuo jo nuodėmingojo „aš“. Bet žmogiškoji prigimtis pasilieka su savo palinkimais į blogį. Kol mes esame žemėje, tol nėra visiško išsivadavimo iš nuodėmės.

Taip pat tai aiškintina, kodėl taip sunku yra spręsti apie kitų šventumą. Asmuo, kuris tam tikrą silpnumo akimirką atrodo savo paties temeperamento auka, gal kaip tik tą akimirką yra šventas Dievo akyse, nes jis kovoja su tuo temperamentu, kad paklustų Kristaus malonei. Iš kitos pusės, atrodąs aistrų ir trūkumų nebuvimas pats savyje nėra šventumo ženklas. Žmogaus šventumas nėra angelo šventumas: jis yra nusidėjėlio, kuris nuolatos išganomas Kristaus Atpirkėjo malone.

„O Visagalis Tėve, duok savo tarnams kunigystės kilnumą. Suteik, kad šventumo dvasia pasiektų pačias jų širdžių gelmes“ 1). Šventumo idealas niekada teneužgęsta tavo sūnų ir dukterų širdyse, kurie kartą išvydo jo grožį. Savo malone palaikyk mus, kad mumyse niekada nesusilpnėtų šventumo troškimas dėl mūsų pačių silpnumo patyrimo, dėl mūsų žmonių pažinimo arba dėl per liūdno tų išsisėmusių ir nuviltų sielų vaizdo, kurios dėl nuovargio, arba baimės, paliko tą gyvybę teikiantį idealą.

1) Žodžiai tariami vyskupo per kunigo pašventinimą.

102. LAISVĖS GYVENIMAS

„Nes jūs, broliai, esate pašaukti į laisvę; tik ta laisve neduokite progos kūnui; verčiau tarnaukite dvasios meile vieni kitiems" — Gal. 5, 13.

Laisvė yra nuostabi Kūrėjo dovana. Kristus atėjo, kad mums duotų išganymo laisvę ir priemones būti laisvais. Bet tikroji laisvė mums neduoda visa ir atbaigta; ji yra kiekvienos dienos užkariauta teritorija, kiekvienos akimirkos pastanga. Ji reikalauja trijų esminių dalykų: persiskyrimo su vergija, kuri surakina žmogų, savęs apvaldymo bei savęs kontroliavimo ir laisvo mūsų pasidavimo Jėzui Kristui.

1.    Išsivadavimas iš vergijos, kuri surakina žmogų

Savo nešamu gyvenimu Jėzus Kristus nuolatos mus vaduoja iš įvairių vergijos rūšių, kurios mus vargina.

Jis mus išvaduoja iš nežinojimo, klaidos ir abejonės vergijos savo gyvenimu ir savo Tiesa, kuri mus padaro laisvus (Jono 8, 32); iš mūsų savanaudiškumo ir blogų įpročių vergijos — savo meilės gyvenimu; iš mūsų užgaidų ir savavališkumo vergijos — savo išminties gyvenimu; iš kūno ir jausmų vergijos — savo Dvasios gyvenimu; iš mūsų silpnumo ir bailumo vergijos — savo jėgos gyvenimu; iš mūsų puikybės ir pasitenkinimo savimi vergijos — savęs išsižadėjimu pagrįstu gyvenimu; iš nerimo ir kančios vergijos — savo taikos gyvenimu.

Kristus yra Išvaduotojas iš kiekvienos nuodėmės vergijos. Jis taip pat yra mūsų Išlaisvintojas iš žemo žmogiško prisitaikymo prie pasaulio viešosios nuomonės, socialinės aplinkos reikalavimų vergijos. Jis mus traukia prie savęs Vieninteliu reikalingu dalyku (Luko 10, 42).

2.    Savivalda ir savęs kontrolė

Dievas atidavė į kiekvieno asmens rankas atsakomybę už savo asmeninį likimą ir gyvenimo elgesį. Bet būdamas Kristaus nariu, kiekvienas asmuo nesiekia savo likimo skyrium, bet su Kristumi ir jo Mistiniu Kūnu.

Žmogų išvaduodamas iš jo natūralios vergijos ir apvalydamas, Kristus taip pat auklėja; tatai per Šventosios Dvasios malonę kartu su žmogaus laisve turėtų vesti žmogų prie apsivaldymo bei susitvardymo.

Tas proto auklėjimas vyksta per tikėjimo dorybę ir malonės šviesą, kuri moko žmogų pažinti savo galutinį tikslą gyvenime, priemones, kuriomis jis tą tikslą turi pasiekti, ir kliūtis, kurias jis tai darydamas turi nugalėti. Veikiamas Šventosios Dvasios, kurią siunčia Kristus, jis turi įsigyti tvirtą sprendimą ir šviesų protą savo gyvenime.

Taip pat tas veikimas yra valios ir charakterio auklėjimas. Kristus savo malone ir savo Dvasia padeda per dvasinę kovą Kūno nariams laimėti dvasios viešpatavimą kūnui ir aistroms, atsispirti pagundoms ir išvystyti tvirtą asmenybę, kuri pasireiškia pasirinkimuose, kuriuos ji daro, sprendimuose, planuose, kuriuos ji efektyviai įgyvendina.

Kristaus veikimas nesiekia nuslopinti žmogaus pastangų, bet jo tikslas yra žmogų paremti ir išlaisvinti, įgalinant jį kontroliuoti savo vidinę laisvę.

Kristaus veikimas nepakeičia žmogaus temperamento, nes Kristaus malonė veikia žmogaus temperamentu pasiremdama, išeidama iš to pradžios taško, statydama ant to temperamento, kad pašventintų jį. Kristaus malonė kiekvienam asmeniui padeda geram panaudoti savo temperamentą, jį sudrausminti ir apvaldyti.

Kristaus veikimas nenukreiptas į visišką išorės kliūčių pašalinimą: jo tikslas yra su malonės pagalba kiekvienam asmeniui suteikti jėgų triumfuoti ant jų. Tokiu būdu jis nesiekia iš asmens gyvenimo pašalinti kryžiaus paslapties: priešingai, jis siekia, kad kiekvienas asmuo laisvai įsijungtų į tą paslaptį.

Širdies lavinimas. Mes nesigiliname pakankamai į Kristaus meilės veikimą, išsiliejusį mumyse per Jo Šventąją Dvasią, kad savo širdis formuotume pagal Širdį mūsų Viešpaties, mūsų Pavyzdį. Ta meilė nuolatos veikia mumyse, padėdama mums apvaldyti savo širdis, jas išvaduoti iš savanaudiškumo. Ji širdį apvalo nuo aistrų; ji mums įkvepia aukštesnių motyvų meilę; ji ištikimybės, šiltumo ir kilnumo jėgą, kartu su džiaugsmu, pastato vietoj savanaudiškos širdies sausumo ir šaltumo.

3. Savęs atidavimas Jėzui Kristui

Koks nuostabus ir stebuklingas dalykas yra begalinė pagarba ir didžiausias švelnumas-subtilumas, su kuriuo mūsų Viešpats atsižvelgia į mūsų žmogišką laisvę!

Jis yra Viešpats visų savo dovanų. Bet jis nenorėjo mūsų padaryti automatais-robotais, net ir mūsų labui. Geriau jis rizikavo mūsų nuodėme, kad paliktų mus laisvus. Kodėl jis taip darė? Kadangi norėjo, kad mes pas jį eitume kaip laisvi asmenys, atsakingi už savo pasirinkimą, savo veiksmų viešpačiai ir sutartimi galį visiškai įsipareigoti. Jis troško mūsų meilės dovanos —meilės, kuri mus įgalina veikti visai laisvai.

Tai Šventoji Dvasia, Bažnyčios siela, kuri mumyse uždega tą meilę ir ją duoda mums. Juo mes labiau atsiliepiame ir pasiduodame tai meilei, tuo labiau mūsų asmenybė bus išlaisvinta nuo pavergiančių įtakų; tuo labiau susiras savo tikrąją esmę, galinčią galvoti, spręsti, norėti ir laisvai mylėti Dievą bei artimą pagal prideramus įstatymus ir kilnius siekimus malonės sudievinta savo prigimtimi.

Tai dėl to šv. Povilas, skelbdamas laisvėn pašaukimo mokslą ir priemones pasiekti laisvei, galėjo logiškai padaryti išvadą: „Tarnaukite dvasios meile vieni kitiems“ (Gal. 5, 13).

Jėzau, dabar suprantu, kaip kiekviena asmenybė, pasiliekanti Mistinio Kūno nariu, nėra paaukota visumai arba pasidariusi bevardė visuomenėje. Aš suprantu, kad jos esminė laisvė visiškai apsaugota, ir dar daugiau, kad ji klesti, pasiduodama Kristui ir kitiems nariams, kad jie atbaigia ir įgyvendina save visišku atsidavimu Šventajai Dvasiai, meilės triumfui.

103. RAMYBĖS GYVENIMAS

,,Aš Jums palieku ramybę, duodu Jums savo ramybe; ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu" — Jono 15, 27.

Kristaus ramybė nėra ramybė, kurią duoda pasaulis. Mūsų Viešpats skiria du ramybės tipus ir juos stato priešais viens kitą. Labai svarbu, kad krikščionis nemaišytų tų dviejų savo sieloje ir savo gyvenime. Kitaip atras, kad jis yra iliuzijos ir apgavystės auka. Kristaus ramybė nėra nesuderinama su vidine kova arba net su didžiausiomis audromis sieloje. Jos vieta yra pačiose sielos gelmėse. Ji yra vaisius vienybės su Kristumi, su Pilnutiniu Kristumi.

1. Vienybė Pilnutiniame Kristuje

Kristaus ramybė yra jo dovana. Ji nėra jausmo, įsivaizdavimo arba temperamento padarinys. Šv. Povilas mums sako, kad ji yra Šventosios Dvasios vaisius, vaisius Jėzaus Dvasios.

Mūsų Viešpats mums tos ramybės neduoda pilnos ir visam laikui. Jis savo Dvasia nuolatos tą dovaną kuria savo Kūno nariuose, arba dar tiksliau, jis ją nuolat atnaujina juose, taip dažnai blaškomuose aistrų, laikinai sukrėstuose gyvenimo įvykių, per nuodėmę einančiuose prieš viens kitą.

Kristus atnaujina savo ramybę mumyse ir pasaulyje, atnaujindamas Dievo plano ištisumą. „Aš duodu savo ramybę...“ Ta ramybė, kurią jis duoda mums, yra jo ramybė ne vien ta prasme, kada eina iš jo, bet kadangi ji yra dalyvavimas jo ramybėje, kuri pripildo jo paties sielą, ramybėje, kuri eina iš jo malonės, jo meilės, jo Dvasios, jo vieningumo.

Atpirkimas pertvarkė žmonių santykius su Dievu, ir tuo pačiu pakeitė žmonių santykius tarp jų pačių. Jis atstatė „dar nuostabesniu būdu“ Dievo norėtą vienybę jo meilės plane, kurį nuodėmė buvo suardžiusi savo skaldymo; priešingumo, neapykantos ir sunaikinimo darbu.

Kristus pats savyje atstatė tą vieningumą. Sutaikydamas žmoniją su Dievu, Kristus sutaikė ją pačią su savim. Sukurdamas šeimos santykius tarp žmonių ir jų Dangiškojo Tėvo, padarydamas juos visus sūnumis jame, vieninteliame Sūnuje, Kristus juos padarė broliais viens kito Pilnutinio Kristaus vienybėje. Jis sukūrė žmonių vieningumą tarp jų pačių, padarydamas, kad jie dalyvautų jame to paties gyvenimo vienybėje — jo gyvenime, gyvenime jo Dvasios.

Taip pat Kristus atstatė vienybę paties žmogaus viduje. Kristuje kiekvienas žmogus atgauna kažką iš savo būties pirminio vieningumo, kuris kitados viešpatavo jo prigimtyje, kai žmogaus jausmai klausė proto, o protas Dievo.

Ramybė yra tvarkos ramumas, Kristaus ramybė yra nusistovėjimas tvarkos, kurią Kristus atstato žmoguje ir žmonėse savo dieviškąja Dvasia, kad savo Mistiniame Kūne atstatytų vienybę panašią į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vieningumą; arba dar labiau, kad atstatytų vienybę, kuria žmonės galėtų dalyvauti Dievo gyvenimo vienybėje.

2. Netikra ramybė

Kristaus ramybė nėra tam tikras patogus saugumas, kuris krikščionį ramiai įgalina džiaugtis leistinais pasaulio dalykais, pasiduodant Dievo globai, atliekant kai kurias tikėjimo išorės pareigas arba duodant išmaldų.

Kristus nenori, kad mes įsikurtume žemiškoje būtyje, lyg tarytum čia mes turėtume amžiną buveinę. Priešingai, jis atėjo į žmogaus protą ir sielą įdiegti įtampos prado, kuris jį įpareigoja nepaliaujamai ieškoti aukštesnio tobulumo: didesnio išsitobulinimo ir savo planams bei savo perdaug natūraliems požiūriams platesnių horizontų. Tas pradas yra tikėjimas, vienybės principas, skatinąs, pakeliąs, tačiau nesudrumsčiąs sielos, kadangi jis yra aukštesnė ir vienijanti šviesa, kuri ieško Vienintelio reikalingo dalyko. Todėl nesusikirsdamas su tikra Kristaus ramybe, jis yra vienas iš esminių ramybės elementų.

Toliau, Kristaus ramybė nėra savotiškas ramus užtikrinimas, kurio siekia kai kurie praktikuoją krikščionys prieš pomirtinio gyvenimo riziką visišku išoriniu pasidavimu Kristaus Įstatymo taisyklėms. Tai ne Kristaus noras, kad kas nors rastų jame tokį laidą, nes jis visiškai pasmerkė fariziejų pasitenkinimą, kurie buvo pasitenkinę patys savimi ir savo gerais darbais. Taip jis žmogaus širdyje įdiegė antrą įtampos pradą, kuris jį įpareigoja nepasitikėti vien savo paties pastangomis arba net savo paties nuopelnais. Tas pradas yra viltis. Ji žmonių mintis nukreipia į pomirtinį gyvenimą, kad jie lauktų savo išganymo vien iš Dievo gerumo ir gailestingumo. Jis yra iš pasaulio išvaduojąs sielą, kuri stengtųsi pasikliauti vien savimi, kad tą sielą įmestų į Kristaus širdį su visišku pasitikėjimu semtis Dieviškojo Atpirkėjo neišsenkančių nuopelnų. Tai vienijąs pradas, jo veikiama siela visa ko laukia tik iš Kristaus, kadangi jis sielą išva-duoja nuo daugybės tuščių troškimų ir nuo jos pačios prieštaraujančių siekimų chaoso.

Galiausiai Kristaus ramybė nėra savanaudiškas džiaugimasis tikintiesiems Išganymo suteiktomis dovanomis; taip pat nėra abejingumas kančioms tų, kurie dar negavo tų dovanų, pilnas išdidumo, kad paties asmeninis išganymas užtikrintas. Kristaus ramybė yra Kristaus meilėje, savęs pamiršime dėl kitų ir nore bendradarbiauti pasaulio Išganyme. Jėzus Kristus savo Mistinio Kūno nariuose įdiegė trečią įtampos pradą, kuris gali sukelti tikrą kovą tarp tironiškų reikalavimų, įgimto savanaudiškumo ir meilės primygtinių reikalavimų. Tas padaras yra meilė, kuri kiekvieną akimirką ir dėl kiekvieno asmens neramina sielas. Čia taip pat tas nepaprastas stengimasis atsiduoti kitiems pažadina sielą iš bukaprotiškumo ir tingaus neveiklumo, bet vien kad jai suteiktų Kristaus ramybę meilės pasitenkinime ir vienybėje, vienos ir tos pačios meilės, kuri netrokšta pažinti nei poilsio nei ramybės.

„Viešpatie Jėzaus Kristau, kuris tarei savo apaštalams: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę; nežiūrint mūsų nuodėmių, bet savo Bažnyčios tikėjimo“: to gilaus, degančio, nenugalimo tikėjimo, kuris pasireiškė apaštalų ir kankinių aukos gyvenime, Bažnyčios susirinkimų ir Daktarų moksle, narsioje popiežių ir išpažinėjų kovoje Tiesos apgynimui: to tikėjimo, kuris gaivina tavo visą Bažnyčią,jos liturgiją, hierarchiją, mokslą; tikėjimo šventųjų per visus amžius. Dalyvaudamas tavo Bažnyčios to tikėjimo vienybėje ir gyvendamas tavo Bažnyčios tikėjimu bei pasivesdamas save jos vadovavimui, aš galėsiu džiaugtis tavo ramybės tikru malonumu.

104. DŽIAUGSMO GYVENIMAS

,,Tai aš jums kalbėjau, kad mano džiaugsmas
būtu jumyse ir kad jūsų džiaugsmas būtu pilnas“ — Jono 15, 11.

Ar ne žiauri pajuoka kalbėti apie džiaugsmą pasaulyje, pilname skausmo ir kančios? Ir vis dėlto Kristaus ir Bažnyčios misija yra džiaugsmas. Taigi, džiaugsmas yra kaip tik tai, ką neša Kristaus pasiuntinybė: „tobulas džiaugsmas“, atneštas pasauliui, kuris yra išstatytas kančioms arba yra auka savo paties apgaulingų malonumų ir klaidingų džiaugsmų. Džiaugsmas yra meilės pasekmė, Šventosios Dvasios vaisius, Bažnyčioje bendruomenės gyvenimo nuotaika.

1. Švenčiausioji Trejybė

Krikščionio džiaugsmas yra džiaugsmas trijų dieviškųjų Asmenų buvimo pakrikštyto asmens atgimusioje sieloje. Kaip gali būti, kad tiek daug krikščionių, ir net pasišventusių asmenų, nuostabiai nejautrūs ir nesupranta to stebuklingo „gyvojo ir tikrojo“ Dievo buvimo? Ar jie niekada nėra skaitę aiškių ir įsakmių mūsų Viešpaties pažadų? Arba gal jie abejoja tų pažadų raidiška prasme ir rimtumu? O gal jiems tas Kristaus pažadas atrodo perdaug gražus, kad tikrai būtų galimas? Veltui ieškoma tikros priežasties išaiškinti šiam praktiškam ignoravimui tų nuostabių krikščionio turtų. Asmeniui, kuris myli, — ir meilė yra Kristaus statoma tik viena sąlyga, — yra ekstazė džiaugtis mylimos Būties buvimu, kai ta Būtis yra pats Dievas, Švenčiausioji Trejybė! Trys dieviškieji Asmenys yra Dievą mylinčio krikščionies sieloje! Jis nutyla, garbina ir myli.

Krikščionio džiaugsmas yra trijų dieviškųjų Asmenų dovana sielai. Čia vėl, ir gal dar labiau, galėtų atrodyti, kad yra tam tikra baimė, abejonė tai laikyti tikrove ir tvirtinti, kad Dievas tikrai to norėjo. Ar tas dieviškasis aplankymas nėra skirtas išimtinai tiems, kurie ypatinga malone pakelti į vadinamąją mistinę būseną? Jokiu būdu. Tai privilegija kiekvienos sielos, kuri yra malonės stovyje. Begalinė Meilė pati atsiduoda sielai, ir tuoj dieviškosios Šviesos žvilgesyje, kaip veikiančių kartu trijų dieviškųjų Asmenų begalinės Meilės padarinys, sieloje kyla dovana. Ta dovana yra pašvenčiamoji malonė, kuri tikrai permaino sielą, padarydama ją visą gražią ir spindinčią. Ne siela pritraukia Dievą prie savęs. Ne Dievuje, bet sieloje įvyksta tas pakitimas. Čia, kaip ir visada, bet ypatingu būdu, pirmas žvilgsnis eina iš Dievo, iš jo begaliniai maloningos meilės.

Koks džiaugsmas krikščioniui žinant, kad ta malonės sukurta dovana yra trijų dieviškųjų Asmenų meilės pasekmė, kad trys dieviškieji Asmenys ateina į jo sielą įspausti joje panašumą į dieviškąją Prigimtį ir taip pat panašumą į Švenčiausiąją Trejybę, kaip vieną vienintelį Dievą. Koks krikščioniui džiaugsmas pagarbinti tris dieviškuosius Asmenis pašvenčiamąja malone ir kiekvienu tos malonės didėjimu.

Bet tai dar ne viskas. Pašvenčiamoji malonė, būdama pasekmė, pati savyje yra pagrindinis principas kilniausių santykių su Švenčiausiąja Trejybe, su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų, kurie tampa sielos pažinimo ir antgamtinės meilės objektu per tikėjimą ir meilę. Taip sielą malonė ir dieviškosios dorybės pakelia į dieviškosios Šeimos lygį ir pakviečia gyventi bendruomenėje su ta dieviškąja Šeima, gyventi jų Meilės gyvenimą, džiaugtis pilna laime, kurią Švenčiausioji Trejybė pergyvena pati savyje, ir su džiaugsmu ir meile dalyvauti toje laimėje...

Džiaugsmas, kad nebesi lauke, o viduje...

Džiaugsmas, kad esi laikomas ne atstu, bet pakviestas įeiti į Dievo paslaptį, į tą šviesos ir meilės gyvenimo srovę, kad joje dalyvautum kaip sūnus vieninteliame Sūnuje...

Džiaugsmas, kad įžengi į tą pažinimo ir meilės gyvenimą, kurį Kristus vadina amžinu gyvenimu, ir kuris didės vis labiau ir labiau mumyse, jei būsime ištikimi.

2. Pilnutinis Kristus

Džiaugsmas žinant, kad Kristus prisikėlė iš numirusiųjų! Jis gyvena savo Tėvo garbėje kaip mirties ir nuodėmės Pergalėtojas. Tad mes nuolat santykiaujame su prisikėlusiu Kristumi. Jis yra mūsų prisikėlęs Viešpats ir mūsų antgamtinio gyvenimo Šaltinis. Tikėjime regėjimas mūsų Viešpaties triumfo džiaugsmu turėtų pripildyti mūsų sielas, jei iš tikrųjų mes mylime Kristų dėl jo paties.

Džiaugsmas tikrumo, kad jis vieną dieną grįš atbaigti savo darbo ir teisti žmonijos, kad jo Karalija galutinai bus įkurta žmonijoje! Vilties džiaugsmas, kuris mus palaiko ir pakelia mūsų širdis tada, kai kasdieniniai kryžiai atrodo per sunkiai prislegia mus!

Danguje, kaip Mistinis Kūnas bus pilnai atbaigtas meilėje, kiekvienas džiaugsimės visais, kiekvienas narys bus laimingas dėl garbės, spindinčios visame Mistiniame Kūne iš kiekvieno nario šventumo. Džiaugsimės ne tik kiekvieno nario laime, kadangi tikrai ji bus mūsų pačių laimė, bet taip pat džiaugsimės visų laime, vienybės laime, kur nebebus daugiau vietos pavydui, garbės troškimui, susiskaldymams ir neapykantai.

Dabar, kadangi jau žemėje yra prasidėjęs amžinas gyvenimas ir jau įžengėme į bendravimą su Dangumi, turime čia ir šiandien pradėti tą bendrą vieningumo gyvenimą, kuris yra Bažnyčia. Mes turėtume džiaugtis garbe, kurią visi Dangaus ir žemės šventieji teikia visam Kūnui, visai Bažnyčiai. Mes turėtume ieškoti džiaugsmo ragauti dieviškųjų turtų, ne skyrium nuo kitų narių, bet kartu su visais Dangaus ir žemės šventaisiais, ir ypač su garbingąja Mergele Marija, paimta į dangų su siela ir kūnu. Mūsų džiaugsmas turėtų būti dalyvavimas Kristaus džiaugsme, stebinčio savo Motinos triumfą; ir dalyvavimas pačios Marijos džiaugsme, dabar susijungusios siela ir kūnu su savo Sūnaus garbingomis paslaptimis lygiai taip, kaip ji buvo susijungusi su juo džiaugsmo ir skausmo paslaptimis žemėje.

Ir vis dar žemės tremtyje mūsų džiaugsmo intensyvumas nepalyginamas su džiaugsmu Danguje. Čia mes turime gėrėtis tuo džiaugsmu ne tiesiogine ir betarpiška Garbės vizija, bet tikėjimo šviesoje ir prieblandoje: „Dabar mes matome atspindyje lyg mįslę, tuomet gi veidu į veidą“ (1 Kor. 13, 12).

Be to, čia dar yra visi kiti mūsų žmogiškieji broliai, kurie vaikšto naktį — neapšviesti, liūdni, apsunkinti ir su maišto bei beviltiškumo apkartintomis sielomis. Čia yra visas žmonijos medžiaginis, dorovinis ir dvasinis vargas. Čia yra nuodėmės blogis. Čia Dievo užmiršimas ir nepaisymas.

Krikščionis nebūtų savo Mokytojo mokinys, jei stengtųsi pasilikti nuošaliai nuo tos kančios ir išvengti tos visos žmogiškos dramos. Priešingai, dabar su broliais tikėjime jis turi užsidėti Kryžiaus naštą, kurią jo Mokytojas nešė vienas prieš du tūkstančius metų ir kurią jis trokšta nešti savo Mistiniame Kūne, savo nariuose, kurios jis dabar nebegali kentėti savo paties Garbingame Kūne.

Bet krikščionio džiaugsmas siekia net tą širdgėlą ir čia turi atlikti savo vaidmenį, nes tas džiaugsmas ir liūdesys yra visiškai suderinami, nors jie atrodo vienas antram prieštaraują. Tų dviejų nuotaikų pasiekiama meilėje — dalyvavimu Kristaus meilėje, kuris savo narius traukia prie savęs, kad sudarytų Pilnutinį Kristų. Yra džiaugsmas guosti verkiančius; padėti tiems, kurie stengiasi nešti savo kryžių; kentėti su tais kurie kenčia, sutikti, mylėti ir tarnauti Kristui visuose jo nariuose; bendradarbiauti viso pasaulio Išganyme, ir tuo būdu suteikti mūsų gyvenimui kilniausią ir vaisingiausią prasmę.

Bet, Viešpatie, tai yra už vis dėl tavęs, ir kad įrodytume tau savo meilę, kad tau suteiktume džiaugsmo, mes norime čia atnaujinti visos mūsų būties pasiaukojimą tavo pilnam išganymo planui. Be abejo, labai gerai žinome, kad esame bejėgiai bent kiek padidinti džiaugsmo pilnybę, kuria džiaugiasi tavo garbinga Žmogystė Tėvo prieglobstyje. Bet nors mažiausiai mes galime paaukoti pilnam džiaugsmui tavo mylinčios Širdies šį tą, kas tau patinka: mūsų pačią vargšę širdį tiek, kiek mes atsiduodame tau tavo broliuose, ir tiek, kiek mes tau suteikiame džiaugsmo, padarydami Tėvo vardu malonumą mažiausiam iš savo brolių.

PABAIGA

PILNUTINIS KRISTUS

„Kad Jis duotu jums pagal savo garbės turtus. . . jog Jūs būtumėte įsišakniję ir sutvirtėje meilėje, kad galėtumėte suprasti drauge su visai šventaisiais, koks yra plotis, Ilgis, aukštis ir gylis (Pilnutinio Kristaus Paslapties), taip pat pažinti visokį žinojimą pralenkenčią Kristaus meile, kad būtumėte pripildyti viso Dievo pilnumo" — Efez. 3, 16-1.

Pilnutinis Kristus yra Kristus Žmogus-Dievas visoje savo Dievystėje ir Žmogystėje: Pilnutinis Kristus yra Kristus-Galva, sujungianti savo Mistinio Kūno vienybėje visą atgimusią žmoniją. Todėl Pilnutinis Kristus yra Kristaus Galva kartu su savo nariais. Kad su visais šventaisiais galėtume suprasti tos didingos paslapties apimtį, turime būti įsišakniję meilėje ir turime gauti per tikėjimą iš Tėvo šviesą, kuri mums apreikš „visokį žinojimą pralenkiančią Kristaus meilę“.

1. ŽMOGUS-DIEVAS

1. Jo Dievystės pilnumas

a. Kristus yra Dievas, kurs pats save dovanoja žmonėms. Aukščiau visų sukurtų Dievo dovanų ir aukščiau įžymios švenčiausios Žmogystės dovanos, turime regėti jo savęs paties Dievo Asmenyje dovaną, kurią Dievas duoda mums. Tai Dievo dovana, kurioje jis pats save, Kristuje, duoda žmonėms, Dievo susijungimas su žmonija Kristuje: Dievo perėmimas žmonijos savo dieviškuoju Gyvenimu, kad Dievas pasidaro mūsų.

b. Kristus yra žmonėms apsireiškiąs Dievas.

Šalia misijos, apimančios apreikštas tiesas, mūsų išganymo planą, dorovinį įstatymą, Kristuje pats Dievas apsireiškė mums savo Švenčiausios Trejybės intymioje gyvenimo paslaptyje. Jei į tą paslaptį pažvelgtume vien kaip į išorinį, atsiskleidimą, jau turėtume nepaprastai stebėtis ir garbinti Dievą. Bet mes turime giliau įeiti į šią paslaptį. Tik Kristuje mes pasiekiame Dievą ir girdime jo paslaptis. Kristus yra Žodis, kuriame visuotinai pasireiškia Tėvas ir kalba kiekvienam kūriniui. Kristus mums apreiškia Dievą ir dieviškąjį gyvenimą savo Dvasia, kuri matuoja Dievo gelmes. Kristaus mums apreikštasis Dievas nėra vien filosofų-išminčių Dievas, kurį gali pažinti žmogaus protas iš jo tobulumo atspindžio sukurtuose daiktuose, nes Kristus taip pat apreiškia Dievą kaip Švč. Trejybę. Sūnus apreiškia savo Tėvą ir kiekvienam asmeniui suteikia savo Šventąją Dvasią, jei tas Kristuje gyvenąs asmuo nužemintai leidžia Kristui save įvesti į triasmenio Dievo gyvenimą ir padaryti save panašiu į Kristų.

c.  Kristus yra Dievas sutaikęs žmones su savim pačiu

Dovanojimo, gailestingumo ir išganymo iniciatyva eina iš Dievo. Tai yra ne tik pradžioje, nes įžvelgdami tik šį kilmės tašką, nors ir kažkaip atrodytų neįsivaizduojama, atsidurtume pavojuje sustoti tik prie neesminės šios paslapties išorės. Čia yra išteisinimas, pilno atleidimo sprendimas! Kristus yra nuodėmingus žmonės išganąs Dievas savo Sūnuje. Kristus yra mus patraukiąs Dievas, kad mums atleistų ir mums duotų savo gyvenimą; atperkąs kiekvieną iš mūsų, kiekvienam pritaikydamas savo Išganymą.

d. Kristus yra Dievas susijungęs su žmonėmis, juos sudievinąs, padarąs juos Švenčiausios Trejybės gyvenimo dalyviais, Sūnuje suburdamas juos kaip savo sūnus, kad jie galėtų amžinai džiaugtis Danguje ir jau žemėje per tikėjimą ir meilę jo dieviškosios Šeimos gyvenimu, Tėvo ir Sūnaus vienybe Šventoje Dvasioje.

2. Jo Žmogystės pilnybė

a. Visų jo dorybių ir žibėjimo pilnume.

Kristus yra visos tobulybės idealas. Jis yra pats šventumas. Jis yra žmonijos garbė: „Nes visai Dievo pilnybei patiko apsigyventi jame“ (Kolos. 1, 19). įsivaizduoti kilnesnio, dosnesnio ir nuostabesnio asmens už Žmogų-Dievą, Jėzų Kristų, neįmanoma. Šiaip ar taip, čia vaizduotė yra visai bejėgė, nes čia tikėjimo ir meilės paslaptis.

Jo šventos Žmogystės apmąstymas uždega entuziazmą sieloje, kuri yra laisva, prisitaikanti ir pasiruošusi plačiai atsiverti Kristui ir atsiduoti jam.

b.  Jo paslapčių pilnybėje.

Visos Kristaus paslaptys glaudžiai susipynusios viena su kita, sudarydamos vieningą visumą harmoningoje sintezėje. Todėl negalima kalbėti apie Pilnutinį Kristų, jei savo tikėjime arba dvasiniame gyvenime praleidžiame vieną ar kitą iš Kristaus paslapčių. Jei mes tai darytume, tada tiktų apaštalo žodžiai: „Argi Kristus yra padalytas?“ (1 Kor. 1, 13).

Visų tų paslapčių centre stovi Kryžiaus paslaptis. Ji šviečia ir valdo visas kitas paslaptis. Tik per Kryžiaus Išganymo paslaptį yra susiformavęs ir išsivystęs Pilnutinis Kristus. Išvaduojąs Kryžius yra Kristaus pergalės ir pasaulio atpirkimo ženklas. Tai Kryžius, kuris užtikrina Prisikėlimo triumfą.

c. Žmogystės pilnumas.

Šventoji Kristaus žmogystė yra mūsų išganymo įrankis. Ji nėra neveiklumo įrankis, kuriam trūksta iniciatyvos. Priešingai, šventoji Žmogystė turi stebuklingą protą, begaliniai mylinčią Širdį ir nuostabią laisvę. Asmeninis žodžio susijungimas su Kristaus šventa Žmogyste tai Žmogystei suteikė begalinį kilnumą ir ją padarė absoliučiai vieninteliu Dievybės įrankiu visos žmonių giminės išganymui.

Žodis tapo kūnu. Jokiu atveju jis nepaniekino mūsų žmogiškos prigimties, bet ją priėmė pilnai.

Žinoma, jis nepriėmė nuodėmės. Bet nuodėmė nėra reikalinga įrodymui žmogaus prigimties, kuri išėjo iš Dievo rankos nesugadinta. Taip pat ji nėra tos prigimties didingumo ženklas, kadangi ji parodo silpnumą ir moralinį nuosmukį. Be to, Kristus nugalėjo nuodėmę ir žmonėms padeda išsivaduoti iš jos.

Iš kitos pusės, nuodėmės pasekmės — kančia ir mirtis — nereiškia jokio žmogiškos prigimties moralinio pažeidimo. Kristus prisiėmė tas pasekmes, kad aiškiai parodytų, jog jis tikras žmogus, su prigimtimi kaip ir mūsų, ir kad jis atėjo atstatyti žmogiškos prigimties tikrojo didingumo, ją atnaujindamas „dar stebuklingesniu būdu“.

Žinoma, kad Kristus neturi žmogiškos asmenybės filosofine žodžio prasme. Žodžio dieviškoji asmenybė apvaldė Kristaus žmogiškąją prigimtį nuo pat Prasidėjimo ir taip pakeitė žmogiškąją prigimtį į save pačią. Bet kuriam tikslui? Ar kas paneigtų Kristaus Žmogystę, teisę ir sugebėjimą galvoti,, geisti, norėti, veikti, trumpai, visa, kas sudaro žmogaus asmenybės kilnumą? Tikrai ne. Asmenybės į Asmenybę „pakeitimo“ tikslas buvo, kad Kristaus žmogiškos mintys ir veiksmai nepriklausytų jam kaip žmogui, būdami autonomiški ir nepriklausomi, bet kad būtų dieviškojo Asmens. Žodžio dieviškasis Asmuo per savo prisiimtą žmogystę galvoja, geidžia ir daro visa, ką galvoja, geidžia arba daro Jėzus Kristus.

Tikrai didinga yra Kristaus Asmenybė, nes jis yra Dievo Sūnus. Ta Asmenybė padaro Kristų jo Žmogystėje dėl jo Dievystės žmonių giminės Galva, Galva angelų ir žmonių, Galva kūrinijos ir visatos.

II. PILNUTINIO KRISTAUS APIMTIS

1. Pilnutinio Kristaus paslapties GYLIS

a. Gylio santykis su žmogumi. „Iš gilybės šaukiuosi į tave, Viešpatie“ (Ps. 129, 1).

Įsikūnijęs Žodis atėjo ieškoti žmonių jų skurdo ir nuodėmės gelmėse. Jis nepasibiaurėjo nužengti į pasaulį, atsidūrusį per nuodėmę netvarkoj, bet į jį įžengė su visa savo meile, net savo gyvybę paguldydamas už žmonijos išganymą. Iš pagarbos žmogaus kilnumui jis kartu su žmonėmis norėjo pasiekti jų išganymą Bažnyčioje ir jiems leisti dalyvauti savo Atpirkimo misijoje.

Tai tikrai gili paslaptis, kuri siekia mūsų būties gelmes, kad malone pakeistų mūsų sielos esmę. Mus mylėdamas, Kristus pasidaro mums artimesnis, negu mes patys sau, kad taptų mūsų antgamtinio ir sudievinto gyvenimo Šaltiniu.

Tos paslapties gylis vėl parodomas tuo, kad jis mus visus padaro viena Kristuje ir tarp mūsų sukuria giliausią vidinę sąjungą, kad mes kartu būtume susivieniję tame pačiame gyvenime — paties Kristaus gyvenime. Jame, kaip vieninteliame šaltinyje, kiekvienas narys gyvena visų Mistinio Kūno narių gyvenimą.

b.  Gylis santykyje su Dievu. „Dvasia visa tyrinėja, net Dievo gilybes“ (1 Kor. 2, 10).

Kiekvienas, kuris gyvena Pilnutiniame Kristuje, gyvena Šventąja Dvasia, kuri jį įkvepia, veda ir gaivina. Šventoji Dvasia „tyrinėja Dievo gilybes“. Juo labiau siela yra paklusni Kristaus Dvasiai, tuo labiau ta siela bus paskatinama giliau užsidegti Kristaus pažinimu ir meile bei dieviškomis paslaptimis.

Sieloje sukeliamas dvigubas nusiteikimas. Iš vienos pusės siela turi ir džiaugiasi, Šventosios Dvasios dovana ir gėrisi savo giliausių siekimų patenkinimo ramybe; iš kitos pusės, juo ji daugiau pažįsta gautos dovanos puikumą, juo labiau trokšta gauti daugiau ir gausiau. Juo ji labiau žvelgia į Dievo gelmes, juo labiau trokšta įsiveržti į jas, įsitikinusi, kad kol yra žemėje, visada gali ieškoti naujo paslapties turtų atidengimo Šventosios Dvasios šviesoje ir įkvėpime.

c.  Gylio santykis su Bažnyčia.

Būti Pilnutiniame Kristuje — reiškia gyventi Bažnyčia. Bažnyčios vaikas kviečiamas vis labiau ir giliau įsijungti į Bažnyčios gyvenimą, savo sielą vis gausiau maitinti jos Auka ir vis giliau paskęsti Bažnyčios Tikėjime. Kas tik kyla mumyse pačiuose, yra be vertės; tad svarbu, kad mes priklausytume Bažnyčiai ir būtume giliai joje įsišakniję. Bažnyčios gyvenimo gelmėse siela atranda Šventąją Dvasią: iš tų gelmių siela sau semiasi gyvenimą, kadangi Šventoji Dvasia Sekminių dieną pirmiausia buvo duota susivienijusiai bendruomenei, o ne paskiriems asmenims. Bažnyčios gyvenimas yra nuolatinės Sekminės.

2. Pilnutinio Kristaus paslapties PLOTIS

Ši paslaptis yra visiems žmonėms, neišskiriant nė vieno. Pilnutinio Kristaus tikslas yra išganyti visus, kad visi žmonės Kristuje būtų suvienyti su Dievu. Pilnutiniame Kristuje žmonijos antgamtinis vieningumas pasiekiamas Išganymo Įsikūnijimu, to Įsikūnijimo tąsa —

Bažnyčia, šv. Eucharistija ir meile. Ta antgamtinė vienybė yra pranašesnė už visa, kas žmones skiria ar paverčia priešais: aukščiau už rases, tautas, klases, interesus, pavydus ir neapykantas.

Mes kalbame apie tos paslapties lobį, kadangi ji mus išvaduoja iš savanaudiškumo ir pagrindinai pakeičia nusiteikimus mūsų akiračiuose. Ji pastato visuomeninį ir visuotinį planą vietoj mūsų asmeninių idėjų ir lenkia mus galvoti, melstis, kentėti, gyventi ir veikti kaip narius vieno didžiojo Kūno, kaip Katalikų Bažnyčios vaikus.

Taip pat kalbame apie tos paslapties plotį, kadangi ji mus įpareigoja dalyvauti meilėje, kuria Kristus apima visus tuos, kurie dar nesusivieniję su juo, ir neapsiriboti mylėti vien tuos, kurie faktiškai jau yra Mistinio Kūno nariais. Tuos kitus mes turime mylėti tokia pat meile, kokia juos myli Kristus. „Todėl tikra Bažnyčios meilė reikalauja“, rašo pop. Pijus XII savo Mistinio Kūno enciklikoje, „kad kituose, dar su Bažnyčios Kūnu nesusivienijusiuose žmonėse, įžvelgtume Kristaus brolius pagal kūną, kurie kartu su mumis pašaukti amžinam išganymui“. Turime melstis už juos, kad jie gretai įsijungtų į Atpirkėjo Mistinį Kūną: „Nes nors jie gali turėti ryšių su Atpirkėjo Mistiniu Kūnu kokiu nežinomu ilgėjimusi ir troškimu, tačiau praranda daug didelių malonių ir pagalbos, kurios įgyjamos tik Katalikų Bažnyčioje“ (Mystici Corporis Christi).

Galiausiai mes kalbame apie šios paslapties plotį, kadangi ji mus suvienija Kristaus kančose ir maldose jo Mistiniame Kūne už tuos brolius, kurie atskirti nuo to Kūno tol, iki lieka išskirti iš tikrosios Bažnyčios.

3. Pilnutinio Kristaus paslapties ILGIS

Per visus šimtmečius ši paslaptis pasilieka ta pati. Ji apreikšta Senajame Testamente ir duota Naujajame, bet savo apimtį ji turi atskleisti šimtmečiuose, kurie dar seks.

Įsigilinkime į ją tikinčiu protu šimtmečiuose iki Kristaus atėjimo. Sesnasis Testamentas yra pasirengimas Naujajam, kurį jis skelbia ir pranašauja. Sutartinai su kantriu Dievo mokymu Senasis Testamentas visada atlieka auklėjimo darbą, sukurdamas sielose Atpirkėjo viltį. Jis visiškai nukreiptas į Kristų, ir į Pilnutinį Kristų.

Istorija Dievo sąjungos su savo išrinktąja tauta apreiškia ir prirengia Naująją Sąjungą, kurioj Dievas atgimusią žmoniją suvienija pats su savim per savo Sūnų ir Bažnyčią.

Pačios žydų tautos buvimas apreiškia ir prirengia Bažnyčią. Izraelio žmonės Bažnyčiai perduoda ne tik individualaus, bet kartu ir visuomeninio išganymo sąvoką. Bažnyčia yra Dievo tauta, kuri turi paveldėjimo teisę, Naujasis dvasinis Izraelis. Net apvalomomis bausmėmis grasydami neištikimai Dievui tautai, Senojo Testamento pranašai apreiškia visuotinę religiją, kuri bus pratęsta ir suteikta visoms tautoms. Mesijo Pranašystės turi būti įvykdytos Kristuje ir Bažnyčioje. Jėzus išpildys pažadus, iškeldamas juos į aukštesnį lygį. Jis įkurs Karaliją. Bažnyčia yra ta Karalija žemiškoj ir matomoj augimo stadijoj.

Tačiau Kristaus atėjimą į pasaulį prirengė ne vien tik žydų tauta, ar vien tik visos galingos Senojo Testamento asmenybės—patriarchai ir pranašai, karaliai ir levitų luomo kunigai. Šalia Išrinktosios tautos istorijos įvykių, Kristaus atėjimas buvo paruoštas viso pasaulio istorijos su jos galvotojais, filosofais, mokytais žmonėmis, nukariautojais iki Pax Romana — Romėnų viešpatavimo paskelbtos taikos. Visa tai veikė kartu, kad prirengtų kelią Kristaus atėjimui.

Jėzus Kristus yra viso pasaulio centras...

Kadangi Bažnyčia išpildo Senojo Testamento pažadus, ji pilnai veda į dangišką atbaigimą. Visais būsimais amžiais Bažnyčia turės apreikšti Kristuje esančius turtus; tai ji dar tik tepradėjusi. Pati kūrinija išsiilgusi laukia Dievo vaikų garbės apsireiškimo.

Kristus vadovauja žmonijos istorijai per savo Mistinį Kūną, veikiant Šventajai Dvasiai. Tai yra krikščioniškoji istorijos samprata: krikščioniui istorija yra Šventosios Dvasios galingų darbų atvaizdavimas Kristaus su pasauliui kovoje, kuri tęsis iki pasaulio galo.

Krikščionys rimtai turėtų bendradarbiauti Šv. Dvasios darbe. Jie turėtų visa širdimi bendradarbiauti kartu su visais žmonėmis kūrimo plane, darbuodamiesi bei veikdami laike; Išganymo plane veikdami vienybėje su hierachiškąja Bažnyčia per Katalikų Akciją. Dalyvauti darbu, kad žmogus apvaldytų gamtą ir kūriniją, kad ji tarnautų Dievo skirtam planui — žmogaus asmens pagarbai. Dalyvauti veikdami laike, kad pastatytų labiau žmogaus vertą žemės miestą savo Įstatymais, įstaigomis, savo struktūra. Dalyvauti Katalikų Akcijoje, kad tas žemiškasis miestas būtų vertesnis Dievo vaikų ir labiau atviras malonei ir būtų padarytas panašus į Dangiškąjį Miestą, šviečiant galingai meilei. Čia mes turime nuostabų pasaulio vienybės krikščionio regėjimą ir žmonijos istorijos tikslą: Pilnutinio Kristaus kūrimą.

4. Pilnutinio Kristaus Paslapties AUKŠTIS

Ar gali būti aukštesnis ir didingesnis pašaukimas už krikščionio, kuris kviečiama dalyvauti Pilnutiniame Kristuje?

Tai didingumo ir kilnumo paslaptis, kadangi ji atbaigia pilną krikščionių vienybės vaizdą su Kristumi ir Kristuje. Su juo ir jame mes sudarome vienetą, kad galima sakyti, jog tik Kristus vienas egzistuoja, o mes jame. Krikščionio didingumas nėra būti „antruoju Kristumi“ (toks išsireiškimas gali perduoti tik supanašėjimo pastangas), bet labiau būti Kristaus ir priklausyti jo Mistiniam Kūnui. Krikščionių didingumas glūdi įsijungime į Kristų per savo mistinę tapatybę su Kristumi. Ne jie patys padaro save panašiais į Kristų, Kristus juos padaro panašiais į save organišku supanašėjimo procesu ir įjungimu į save, jeigu jie tik jam pasiduoda.

Vėl tai yra didinga ir aukšta paslaptis, nes ji yra Kristaus gyvenimas mumyse savo malone, savo Dvasia, tikėjimu ir tikėjimo sakramentais, dieviškojo Žodžio bei Švenčiausios Trejybės apsigyvenimu ir mūsų dalyvavimu Kristaus dieviškame gyvenime ir jo paslaptyse. Jėzus mus iškelia į dieviškojo gyvenimo aukštybes.

Kai kalbame apie Kristaus gyvenimą mumyse, labiausiai galvojame apie visas tas dvasines ir antgamtine jėgas, kurias Kristus duoda mums, kad galėtume gyventi savo žmogišką gyvenimą; ir tikra tiesa, kad jis pasidaro mūsų gyvenimo kelionės Draugas ir mums žemėje padeda nešti mūsų kryžių.

Bet ypatingai Pilnutinio Kristaus paslaptis apreiškia mums, kad Jėzus gyvena mumyse, kad mes, kaip Bažnyčios nariai, galėtume kartu dalyvauti jo dieviškame gyvenime, jo grožybėje ir jo paslaptyse bei jo Sūnystės kilnume. Žodis „dalyvauti“, reiškia visišką priklausomybę, bet nereiškia nei susiliejimo, nei sugėrimo idėjos. Kristus mus įveda į draugystę su savo Tėvu, į dieviškosios Šeimos artumą ir neapsakomą pasikeitimą dieviškosiomis galiomis tarp Asmenų Švenčiausioje Trejybėje: jis, Sūnus, mus įveda kaip sūnus su savim ir per Šventąją Dvasią.

Galiausiai tai yra aukštybės ir didingumo paslaptis, kadangi ji yra veikimas Kristaus, kuris joje viešpatauja. Tai Kristus sudaro Pilnutinį Kristų su savo Bažnyčia, kuri yra jo „Dievystės pilnybė“ (Kolos. 2, 9). Jis yra Kristus, kuris pasireiškia savo pilnybe savo Bažnyčioje. Mūsų didybė yra intymus susijungimas su tuo darbu, kuris stato Mistinį Kūną ir kuris išgano pasaulį, „iki visi pasieksime tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, pilną žmogaus subrendimą, Kristaus pilnybės amžiaus saiką“ (Efez. 4, 13)... „Ir paskui bus galas, kai jie atiduos karaliją Dievui ir Tėvui, ir bus panaikinęs visokią vyriausybę, valdžią ir galybę. Jis turi karaliauti...“ (1 Kor. 15, 24-25).

TURINYS

Įvadas ...................................................... 5

PIRMOJI DALIS
ASMENINIO KRISTAUS PASLAPTIS
VIENINTELIS JO MISTINIO KŪNO GYVYBĖS ŠALTINIS

Įžanga ..................................................... 13

PIRMAS SKYRIUS
KRISTAUS KVIETIMAS
Kristaus aukščiausioji valdžia ir gaivinąs veikimas

—    žmonių protuose:
      1. Mokytojas ......................................... 17
      2. Tiesos Mokytojas .................................. 19
      3. Tiesos liudytojas ................................. 22
      4. Tiesos tarpininkas ................................ 24     
      5. Pati tiesa ........................................ 25
      6. Kristaus visažinojimas ............................ 27
      7. Jo žinojimas iš tiesioginio Dievo regėjimo ........ 29

—    žmonių širdyse:
      8. Jo begalinė meilė ................................. 31
      9. Jėzaus meilės gelmės ir ivairūs požiūriai ......... 34
     10. Jo romumas ........................................ 35
     11. Jo gerumas ........................................ 38

—    žmonių valiose:
     12. Krikščionio pašaukimas ............................ 40
     13. Kunigo pašaukimas ................................. 43
     14. Vienuolio pašaukimas .............................. 45
     15. Krikščioniškas gyvenimas .......................... 47
     16. Pašaukimas tobulybėn .............................. 49

—    žmonių sąžinėse:
     17. Sąžinių apvalymas ................................. 51
     18. Sąžinių išlavinimas ............................... 53
     19. Aukščiausias sprendimas ........................... 55

—    žmonių kūnuose:
     20. Jų pašventinimas .................................. 58

—    visoje kūrinijoje:
     21. Visatos reikšmė ................................... 61
     22. Visos kūrinijos atnaujinimas Kristuje ............. 63
     23. Visos žmonijos Viešpats ........................... 66

ANTRAS SKYRIUS
KRISTAUS-GALVOS PASLAPTIES DOGMINIAI PAGRINDAI

     24. įsikūnijimo paslaptis ............................. 73
     25. Išganomoji Kryžiaus auka .......................... 76
     26. Išganomoji paslaptis .............................. 78
     27. Prisikėlimas ir įžengimas Dangun .................. 80
     28. Bažnyčia — Kristaus papildymas ir pilnybė ......... 83
     29. Amžinoji Kristaus Kunigystė ....................... 85
     30. Kristaus malonė ................................... 87
     31. Vienintelis Viešpats .............................. 90

TREČIAS SKYRIUS
GYVO NARIO ATSILIEPIMAS Į KRISTAUS KVIETIMĄ

Įžanga ..................................................... 95

Atsidavimas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui
     32. Tikėjimas ......................................... 97
     33. Viltis ............................................ 99
     34. A. Panašėjimo į Kristų meilė ..................... 102
     35. B. Aukos meilė ................................... 104
     36. C. Paklusnumo meilė .............................. 106

ANTROJI DALIS
GYVOJI MISTINIO KŪNO NARIŲ BENDRUOMENĖ

Įžanga .................................................... 111
     37. įsijungimas į Pilnutinį Kristų ................... 113

PIRMAS SKYRIUS
STATMENA LINIJA


KRIKŠČIONIŲ, GYVŲJŲ MISTINIO KŪNO NARIŲ,
SANTYKIS SU KRISTUMI, JŲ GALVA

 
Krikščionys visi kartu dalyvauja Kristaus paslaptyje ir
jo Išganymo turtuose

     38. Kristaus malonė ................................. 119
     39. Kristaus nuopelnai .............................. 121
     40. Kristaus dorybės ................................ 124
     41. Kristaus paslaptys .............................. 126
     42. Kristaus malda .................................. 129
     43. Kristaus kunigystė .............................. 131
     44. Kristaus auka ................................... 134
     45. Kristaus buvimas Eucharistijoje ................. 137
     46. Jo Kūnas, jo Kraujas, jo Siela .................. 139
     47. Sūnaus gyvenimas ................................ 142
     48. Švč. Trejybės gyvenimas ......................... 145
     49. Jo Tėvas ........................................ 148
     50. Jo šventoji Dvasia .............................. 150
     51. Jo Motina ....................................... 152
     52. Dievo dovanos ................................... 155

Išvada
     53. Visi kartu ...................................... 157

ANTRAS SKYRIUS

GULSTINĖ LINIJA

KRIKŠČIONIŲ, GYVŲJŲ MISTINIO KŪNO NARIŲ, SANTYKIAI
TARP SAVĘS IR SU KITAIS PAGAL YPATINGĄ IR VISUOTINĮ
MEILĖS ĮSAKYMĄ

Įžanga ................................................... 163

I. Savęs išsižadėjimas iš nužemintos ir nesavanaudiškos meilės
     54. Savęs išsižadėjimo sąlygos ...................... 165
     55. Savęs išsižadėjimas vidiniame nusiteikime ....... 167
     56. Savęs išsižadėjimas sprendimuose ................ 170
     57. Savęs išsižadėjimas apaštališkoje veikloje ...... 173

II. Savitvarda
     58. Jausmų valdymas ................................. 176

     59. Teisingumo meilė ................................ 179
     60. Kantrybė kenčiant ............................... 182
     61. Narsumo meilė ................................... 184
     62. Ištikimybė savo luomo pareigoms ................. 186
     63. Išmintinga meilė ................................ 189

III. Atsidavimas kiliems
     64. Gerumas ......................................... 192

     65. Atleidimas ...................................... 195
     66. Užuojauta ....................................... 197
     67. Gailestingumas .................................. 200

IV. Narių tarpusavio ryšiai
     68. Tikėjimas ....................................... 203

     69. Viltis .......................................... 205
     70. Meilė ........................................... 208
     71. Romumas ......................................... 210
     72. Ryšiai su kenčiančiąja Bažnyčia ................. 213
     73. Ryšiai su triumfuojančia Bažnyčia ............... 215

Išvada
     74. Meilės bendruomenė .............................. 216

TREČIOJI DALIS

KATALIKŲ BAŽNYČIOS PASLAPTIS

KRISTAUS VEIKIMAS KATALIKU BAŽNYČIOJE,
GAIVINAMOJE JO DVASIOS

Įžanga ................................................... 221

PIRMAS SKYRIUS
CREDO ECCLESIAM — TIKIU BAŽNYČIĄ

I. Bažnyčios paslaptis
     75. Žmogiškai dieviška bendruomenė .................. 227

     76. Viena laike ir amžinybėje ....................... 230
     77. Dievo šeima ..................................... 232

II. Hierarchijos paslaptis
     78. Dieviškosios Tėvystės Sakramentas ............... 235

     79. Dvasinė Vyskupo Tėvystė ......................... 237
     80. Popiežius — Bažnyčios Galva ..................... 240

III. Esminių Bažnyčios žymių paslaptis
     81. Apaštališkosios Bažnyčios paslaptis ............. 243

     82. Vienos Bažnyčios paslaptis ...................... 245
     83. Katalikiškosios Bažnyčios paslaptis ............. 248
     84. Bažnyčios šventumo paslaptis .................... 251

IV. Dalyvavimas Kristaus paslaptyje per sakramentus
     85. Mirusio ir prisikėlusio Kristaus paslaptis ...... 253

     86. Kristaus dovanojimo ir pasiaukojimo už pasaulio
         nuodėmių atleidimą paslaptis .................... 257

     87. Sekminių —Šv. Dvasios atsiuntimo paslaptis....... 260
     88.  Meilėje ir vienybėje savo Kūną kuriančio Kristaus
          paslaptis ...................................... 262

     89. Savo Bažnyčią pakonsekruojančio ir pašventinančio
         Kristaus paslaptis .............................. 265

     90. Kristaus ir jo Bažnyčios vienybės paslaptis ..... 268
     91. Kristaus su liga ir mirtimi susitikimo paslaptis  272

ANTRAS SKYRIUS

CREDO IN SPIRITUM SANCTUM VIVIFICANTEM —
TIKIU ŠVENTĄJĄ DVASIĄ GAIVINTOJĄ

Pagrindiniai bruožai krikščionio gyvenimo Pilnutiniame Kristuje
     92. Naujas būtybės gyvenimas ....................... 277

     93. Vidinis gyvenimas .............................. 279
     94. Kovos gyvenimas ................................ 282
     95. Aukos apvaisintas gyvenimas .................... 285
     96. Bendravimo su švenčiausiąja Trejybe gyvenimas .. 287
     97. šviesos gyvenimas .............................. 291
     98. Išminties gyvenimas ............................ 293
     99. Meilės gyvenimas ............................... 296
     100. Jėgos gyvenimas ............................... 299
     101. Šventumo gyvenimas ............................ 301
     102. Laisvės gyvenimas ............................. 304
     103. Taikos gyvenimas .............................. 306
     104. Džiaugsmo gyvenimas ........................... 309

Pabaiga
     Pilnutinis Kristus ................................. 313

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2655139
Design by Joomla