Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Mammona.

Jėzus yra vargšas. Tai begalinis ir griežčiausias vargšas, absoliutiško vargingumo vargšas. Tai vargo kunigaikštis, valdovas tobuliausio skurdo. Tai vargšas, kuris su vargšais bendrauja, kuris vargšams yra atėjęs, kalba į vargšus, kuris vargšus apdovanoja, kuris vargšams dirba. Vargšas didelio ir amžino skurdo. Tai laimingas ir turtingas vargšas, kuris priima vargingumą, kuris vargingumo nori, kuris su vargu susižieduoja, kuris vargą apdainuoja. Elgeta, kuris išmaldą dalina. Tai nuogasis, kuris nuogus pridengia. Tai alkanas, kuris duoda pavalgyti. Tai stebuklingas antgamtiškas vargšas, kuris netikrus turtuolius pakeičia į vargšus, o vargšus į tikruosius turtuolius.

Yra vargšų, kurie vargšai tik dėlto, kad niekad nesugebėjo nieko uždirbti. Yra ir tokių vargšų, kurie yra vargšai todėl, kad kiekvieną vakarą išdalina tą, ką ryto metą buvo uždirbę. Ir, juo daugiau atiduoda, juo daugiau turi. Jų turtai — šitų antrųjų vargšų — juo labiau didėja, juo daugiau jų išdalinama. Tai panašu yra į balioną, kuris juo aukščiau pakyla, juo darosi vis didesnis.

Jėzus ir buvo vienas iš tokių vargšų. Akivaizdoje kiekvieno iš tų turtuolių žemiškų turtų, pasaulinių, medžiaginių, turtingieji su jų talentų kasomis, minų, rupijų, florinų, cekinų, sterlingų, skudų, frankų, markių, kronų, dolerių yra tik pasigailėjimo verti driskiai. Romos plutokratai, Jeruzalės bankininkai, Florencijos ir Frankfurto piniguočiai, Londono lordai, New Yorko miliardierai, palyginus su tais vargšais, yra nelaimingi skurdžiai, pasmerkti skurdui ir trūkumams, tai samdininkai be jokio atlyginimo pas žiaurų šeimininką, pasmerkti užmušinėti kiekvieną dieną savo pačių sielas. Šitų vargšų skurdas yra toks baisus, jog jie priversti yra kilnoti akmenis, esančius žemės masėje ir sijoti atmatų mėšlynus. Tas jų skurdas yra toks šlykštus, jog net vargšai žmonės negali jiems iš pasigailėjimo nusišypsoti.

Turtai yra bausmė, lygiai kaip darbas. Bet tai yra aštresnė ir niekšingesnė bausmė. Kas yra turtingumo ženklu pažymėtas, tas yra papildęs, gal jam padam net to nežinant, kokį niekšišką darbą, vieną iš tų paslaptingų ir beveik nesuprantamų nusikaltimų, kuriam žmonių kalboje nėra pavadinimo. Turtingas žmogus yra po Dievo keršto sunkumu arba Dievas nori išmėginti jį, ar sugebės jis pakilti ligi dieviškojo neturto. Kadangi turtuolis yra papildęs didžiausią nuodėmę, šlykščiausią ir nedovanotiną. Turtuolis nupuolė, kadangi jis apgaulingai maininkavo. Galėjo pelnyti dangų, bet pasirinko žemę, galėjo danguje apsigyventi, bet pragarą išsirinko, galėjo savo sielą išgelbėti, bet perleido ją už medžiagą, galėjo mylėti, tačiau sutiko būti nekenčiamas, galėjo įsigyti laimę, bet panorėjo valdžios. Niekas nepajėgs jo išgelbėti. Pinigas jo rankose yra tas metalas, kuris gyvą jį laidoja savo ledinuotu sunkumu; tampa šašu, kurs jį suėda gyvą savo puvenomis; tai ugnis, kuri paverčia jį į baisiausią juodą mumiją, kurčią, aklą, nebylę, paralitinę, juodą mumiją, į bjauriausią šmėklą, kuri amžinai tiesia tuščią ranką amžių kapinynuose. Nes niekas negali šitam užmaskuotam vargšui duoti atminimo išmaldos.

Nėra jam kitokio išsigelbėjimo, kaip vėl tapti vargšu, pasidaryti tikru ir nuolankiu vargšu, išmesti laukan šlykštų turto skurdą, kad galėtų vėl į neturtą grįžti. Tačiau šitas sprendimas turtuoliui yra kartu sunkiausias. Turtuolis, tik dėl to kad yra praturtėjimu suterštas ir užsikrėtęs, nepajėgia net įsivaizduoti, jog visiškas turtų atsižadėjimas galėtų būti jo atpirkimo pradžia. Ir kadangi negali net įsivaizduoti panašaus išsižadėjimo, negalės nė svarstyti pasirinkimo, pasvarstyti alternatyvas. Jis yra kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime. Kad galėtų išsivaduoti, reikia jau, kad būtų laisvas.

Turtuolis nepriklauso pats sau, bet, kaip gyvas daiktas, priklauso negyviems daiktams. Neturi laiko nei pagalvoti, nei pasirinkti. Pinigas yra negailestingas valdovas. Jis nepakenčia šalia savęs kitokių valdovų. Turtuolis, visas kupinas rūpesčių dėl savo turtų, lūkesčio padauginti juos, medžiaginio džiaugsmo, kurį jam duoda medžiagos gabalėliai, vadinami turtais, negali pagalvoti apie savo sielą. Net pamanyti negali, kad jo siela serga, sužalota, užtroškusi, be atodūsio gali būti dar reikalinga pagydymo. Jis visą save pernešė į tą pasaulio dalelę, kurią turi teisės s a v ą j a pavadinti remdamasis sutartimis ir įstatymais ir dažniausiai net laiko neturi, noro ir pajėgų ja pasinaudoti. Turi tarnauti jai, ją saugoti; negali tarnauti, negali savo sielos apsaugoti. Visą jo meilės galią pagavo ta medžiagos dalelė, kuri jį valdo, kuri užgriebė sielos vietą, kuri paveržė iš jo laisvės likučius.

Šiurpulingas turtuolio likimas glūdi šitame dvilypiame absurde: kad norėdamas įgyti galios žmones valdyti jis tapo pats negyvų daiktų vertas; kad norėdamas įgyti dalelę — ir tai, pagaliau tokią menką dalelę! — visą prarado.

Joks daiktas dar nėra mūsų kol tėra tik mūsų. Žmogus nieko turėti negali — turėti tikrumoje — pats už savęs. Absoliuti paslaptis turėti kitus daiktus glūdi jų išsižadėjime. Kas viską nuo savęs atstumia, tam bus duota. Bet tas, kuris viską nori užgriebti sau, išimtinai sau, dalelę pasaulio turtų, tas tuo pačiu metu praranda ir tą, ką įgyja, ir visa kita. Be to nustoja galimumo pažinti pats save, turėti patį save ir pakilti. Ir nieko jam daugiau nebelieka, tikra žodžio prasme jis nieko nebeturi: net tų daiktų, kurie tariamai jam priklauso, bet kurie faktinai jį valdo; ir niekumet jis neturėjo savos sielos, vienintelės savybės, kurią tikrai vertėtų turėti. Jis yra daugiausia apleistas ir apnuogintas viso pasaulio vargšas. Nieko neturi. Nieko duoti negali. Kaip tad galėtų kitus mylėti, kitiems pasiaukoti ir duoti tai, ką turi, vykdyti meilės pilną gailestingumą, kuris nuvestų jį prie Karalystės slenksčio?

Jis ne niekas ir nieko neturi. Kas neegzistuoja, tas negali persimainyti, kas neturi, negali duoti. Kaip tad galėtų turtuolis, kuris pats sau nebepriklauso, kuris sielos nebeturi, perkeisti tą vienintelį žmogišką savumą į ką nors didesnio ir vertingesnio?

„Ir ką padės žmogui, nors jis visą pasaulį pelnytų, jei savo sielą praranda?“ Šitas Kristaus naivus klausimas, kaip visi apreiškimai, suteikia tikros reikšmės pranašiškai grėsmei. Turtuolis ne tik amžinybę praranda, bet, turtų prislėgtas pačiame dugne, praranda savo laikinąjį gyvenimą, savo dabartinę sielą, savo dabartinę žemišką laimę.

„Negalima tarnauti Dievui ir Mammonai“. Dvasia ir auksas yra du valdovai, kurie nepakelia nei padalinimo nei subendrinimo. Jie yra pavydūs: nori viso žmogaus. Ir žmogus, nors norėtų, negali į dvi dali persiplėšti. Jis turi atsistoti vienoj arba antroj pusėj. Auksas tam, kas dvasiai tarnauja, yra niekis; dvasia tam, kas auksui tarnauja, tėra beprasmiškas žodis. Kas dvasią pasirenka, tas atstumia nuo savęs auksą ir visa tai, ką galima už auksą nupirkti; kas aukso trokšta, tas paneigia dvasią ir atsisako nuo visų dvasios gėrybių: ramybės, šventumo, meilės ir tobulo džiaugsmo. Pirmasis yra vargšas žmogus, kuris niekad nepajėgs sunaudoti ir išsemti savo begalinių turtų; antrasis yra turtuolis, kuris niekad nepajėgs pakilti iš begalinio savo skurdo. Vargšas, dėl mistinio išsižadėjimo įstatymo, turi net tą, kas jam nepriklauso, būtent visą pasaulį; o turtuolis, dėl nuolatinio troškimo žiauraus įstatymo, neturi ir to, ką jis laiko savu daiktu. Dievas duoda neapsakomai daugiau už tą daugybę, kurią buvo pažadėjęs; Mammona atima net tą mažybę, kurią pažada. Kas visko išsižada, turi viską su kaupu; kas nori sau vienos dalelės, tas, pagaliau, pasijunta nieko neturįs.

Kai įsigilinama į šiurpulingą turtingumo paslaptį, tada pradedama suprasti, jog žmonijos mokytojai įžiūrėjo jame tikrą šėtono karalystę. Už vieną daiktą, kuris mažiausiai už visus kitus tėra vertas, brangiau mokama, kaip už visus kitus. Daiktas, kurs yra niekis, kurio tikra vertė yra nulis, įgyjamas už visus kitus daiktus, visa siela už jį atiduodama, visas gyvenimas.

Brangiausias iš visų daiktas išmainomas į menkiausį dalykėlį.

Bet ir šita pragariškoji nesąmonė turi savo pagrindą dvasios ekonomijoje. Žmogus taip natūrališkai ir visuotinai yra traukiamas šitos kiekybės, kuri vadinama turtingumu, jog nukreipimui jo nuo šito beprotiško vijimosi reikėjo pastatyti tokią aukštą kainą, tokią neproporcingą, jog pats faktas užmokėjimo būtų aiškiausias įrodymas beprotiškumo ir klaidos. Tačiau ir beprotiškos derybų sąlygos — amžinybė už akimirką, galybė už vergystę, šventumas už pasmerkimą — yra nepakankamos atitraukt žmonėms nuo beprotiško velniško derėjimosi. Vargšai yra daugiausia nusiminę, kad negali tapti turtingi; jų siela taip pat yra užkrėsta ir pavojuje, kaip ir turtingų žmonių siela. Tai yra beveik visi, vargšai iš prievartos, kurie nesugebėjo aukso prisimeškerioti, o dvasią prarado; tai yra nelaimingieji turtuoliai, kurie dar nesuskubo prie pinigų prieiti.

Kadangi tik neturtas laiduoja tikrą turtą,—dvasines gėrybes,— tai yra laisva valia pasiimtas neturtas, sąmoningai, džiaugsmingai pasirinktas. Absoliutiškas neturtas išvaduoja žmogų įgyti absoliutinių vertybių. Dangaus Karalystė nežada vargšams žmonėms pakeisti juos į turtuolius, bet nori, kad turtuoliai, norėdami į ją įeiti, geru noru patys taptų pavargėliai.

Tragiškas paradoksas, turtingume esąs, pateisina tą amžiną patarimą, kurį Jėzus tiems duoda, kurie trokšta juo sekti.

Visi, kas turi pertekliaus, turi duoti tiems, kurie yra reikalingi, bet turtuolis turi duoti viską. Jaunikaičiui, kuris prisiartina prie jo ir klausia, ką turi daryti kad galėtų priklausyti jo draugystei, atsako: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok ką turi ir išdalink vargšams, ir pelnysi sau turtus danguose“. Turtų išdalinimas dar nėra pasiaukojimas, nustojimas ar nuostolis. Jėzui ir visiems, kurie supranta, kas yra žmogus ir kas yra turtai, tai yra neapskaitomas pelnas. „Parduokite savo turtus ir duokit išmaldas; darykit sau pinigines, kurios nesensta, turtą, kuris danguose niekad nemažta, kurio vagis neišvagia ir kandys nesuėda. Nes, kur bus jūsų turtas, ten bus ir jūsų širdis... Tad duok tam, kuris tavęs prašo, o iš to, kuris atima tai, kas tavo yra, nereikalauk grąžinti..., nes didesnė yra laimė duoti, negu priimti“.

Reikia duoti, duoti be jokių sumetimų, duoti su džiaugsmu, be apskaičiavimo. Kas duoda tuo tikslu, kad ką nors pelnytų už tai, nėra tobulas. Kas kitus apdovanoja, kad galėtų patraukti juos prie savęs ir iš jų gauti kitokių medžiaginių gėrybių, tas nieko nenusipelno. Atlyginimas yra kur kitur, mumyse. Reikia atiduoti apsiaustą ne kad už jį turėtume kitą gauti, bet kad pajustume širdies grynumą ir pasitenkinimą. „Kai pietus ar vakarienę taisai, nekviesk savo draugų ar brolių, nei giminių, nei turtingų kaimynų, kad ir jie tavęs nepakviestų ir tuo pačiu tau neatsimokėtų. Bet, kai keli pokylį, pakviesk vargšus, paliegėlius, raišus ir aklus, ir būsi palaimintas, kad jie negali tau atsilyginti, nes tau bus atiduota teisingųjų prisikėlime“.

Ir prieš Jėzų buvo patariama žmonėms atsisakyti turtų. Jėzus nebuvo pirmasis, kuris į neturtą būtų įdėjęs vieną iš tobulybės laipsnių. Didysis Vardhamana, Jina arba Triumfatorius prie Parkvos įkūrėjo, Išvaduotųjų įsakymų pridėjo a p a r i g r a h a, visokios savybės išsižadėjimą. Buddha, jo vien-metis (gyvenęs tuo pačiu laiku) ragino savo mokinius prie tolygaus išsižadėjimo. Cinikai stengdavosi atsikratyti visokių medžiaginių gėrybių, atsipalaiduoti nuo darbo ir būti nuo žmonių nepriklausomi, kad galėtų pasišvęsti visai laisva dvasia tiesos ieškojimui. Kratetes, galingas tebanietis, Diogeno mokinys, išdalino savo turtus vientaučiams ir pats tapo elgeta. Platonas reikalavo, kad jo Respublikos kariai neturėtų jokios savybės. Stoikai, pasipuošę purpurais, sėsdami už stalų, brangiais akmenimis išpuoštų, stilizuodavo iškalbingus pagyrimus neturtui pagerbti. Aristofanas vaidino scenoje akląjį Plutoną, kuris švaisto turtais, lyg kokia bausme, tik paskutinių patvirkėlių tarpe.

Bet Jėzuje neturto meilė nėra asketinė taisyklė nei pasididžiavimo skraistė. Timonas Atenietis, kuris valgydino ir girdė minią dykaduonių ir kurio vėjavaikiškas dosnumas jį patį prie skurdo atvedė, nėra tas vargšas, kuris būtų artimas Kristaus širdžiai. Timonas pasidarė vargšas dėl savo tuščios garbės troškimo: visiems davė, be jokio skirtumo, net ir tiems, kurie nebuvo reikalingi paramos, kad įgytų vardą dosnaus ir kilnaus žmogaus. Kratetes, kuris stengiasi nusikratyti savo turtais, kad galėtų pasekti Diogenu, yra savimeilės vergu; nori ką - tai nepaprasto už kitus padaryti, įgyti išmintingo filosofo vardą. Cinikų elgetavimas yra savotiška vaizdi puikybės forma; Platono karių neturtas yra tik politinės išminties priemonė. Kartais neturtas yra reikalingas ir visuomeniniuose sluoksniuose, kurie plėtojasi ir tobulėja. Pirmosios respublikos nugalėdavo ir žydėdavo tol, kol piliečiai tenkindavosi, kaip senojoj Spartoj ir Romoj, dideliu neturtu ir nupuolė, kai pradėjo auksą vertinti aukščiau už „kuklų ir susivaldomą“ gyvenimą. Tačiau senovės žmonės neniekindavo pačių turtų. Laikė juos tik tiek pavojingus, kiek tie turtai patekdavo ir didėdavo nedaugelio rankose; laikydavo juos neteisius tik tuo atžvilgiu, kad nebūdavo jie naudojami su pritinkamu dosnumu. Platonas, skildamas piliečiams vidutinį saiką, lygiai nepasiekiamą prie pertekliaus ir prie trūkumų, turtus priskiria prie žmogaus gėrybių. Juos laiko paskutiniais, bet jų nepamiršta. Ir Aristofanes priklauptų prieš Plutoną, jei tik aklasis dievaitis praregėtų ir gerus žmones apdovanotų turtais.

Evangelijoje neturtas nėra nei filosofinis pagražinimas, nei juo labiau mistinis pamėgdžiojimas. Neužtenka būti vargšu norint turėti teisės į Karalystės pilietybę. Neužtenka turtus apleisti ir tapti vargšais, norint tapti tuojau tobulais. Kūno neturtas yra įžanginis reikalavimas, kaip dvasios neturtas. Kas nėra įsitikinęs, kad jis yra žemai, tas nepagalvos apie pakilimą aukštyn; kas neatsiskyrė nuo visokios medžiaginės nuosavybės, to pavadžio, kuris užriša akis ir suveržia sparnus, tas nesugebės pažadinti savy tikrų gėrybių troškimo.

Vargšas, kuris nesisieloja dėl savo neturto, kai jį pakelia ištvermingai ir dėl jo nesiskundžia, norėdamas paversti jį į turtus, yra kur kas arčiau prie tobulybės už turtuolį. Bet turtuolis, kuris vargšų naudai išsižadėjo turtų ir pasirinko gyventi greta su savo naujais broliais, yra dar arčiau prie tobulybės už tą, kuris gimė ir išaugo varguose. Tas, kad jį aplankė taip reta ir stebuklinga malonė, sudaro laidavimą visų troškimų ir vilčių. Išsižadėti to, ko niekad neturėta, gali būti labai pagirtinas dalykas, nes vaizduotė nesamus dalykus paverčia į milžiniškai didelius, bet išsižadėti viso to, kas turėta, kas buvo visuotinio pavydo priežastis, yra aukščiausios tobulybės ženklas.

Vargšas, kuris gyvena susivaldydamas, švariai, paprastai ir kukliai, kadangi neturi nei galimumų, nei progų pagundai, linkęs esti ieškoti atpildo prabangose, kurios neįgyjamos už pinigus, ir beveik atpildo savo rūšies dvasine persvara, kurios negali pasiekti žmonės, kurie gyvenimu naudojasi. Tačiau labai dažnai jo dorybės kyla iš nesugebėjimo arba iš nežinojimo: neišnaudoja, nes neturi valdžios; nemėto turtų, nes vargiai teturi tiek, kiek jam reikalinga; negirtuokliauja ir nepaleistuvauja, nes neturi pinigų nei smuklei nei gašlavimams. Jo gyvenimas, dažnai žiaurus, vergiškas, tamsus, išperka jo kaičias. Skausmai liepia jam pakelti akis aukštyn, ieškant paguodos. Taip maža mes vargšams tepadarome, kad neturim teisės jų teisti. Toki, kaip yra, savo brolių apleisti, laikomi taip toli nuo tų, kurie galėtų prabilti į jų širdis, vengiami tų, kurie negali pakelti jų nešvaraus artimumo, atskirti nuo supratimo ir meno pasaulio, kurie galėtų kai kada padaryti jų skurdą pakenčiamesnį ir lengvesnį, yra vargšai žmonės visuotiniame skurde, mažiau už kitus žmones nešvarūs. Jei jie būtų daugiau mylimi, būtų tobulesni: argi tas, kas juos vienus paliko turėtų širdį jiems pasmerkti?

Jėzus mylėjo vargšus. Mylėjo juos iš pasigailėjimo, kurį jiems turėjo; mylėjo juos, nes jautė kad jie yra artimesni jo sielai, labiau pasiruošę jį suprasti. Mylėjo juos, nes kasdien sudarydavo jam laimės tarnauti jiems, galėjo duona pasotinti alkanus, padėti silpniems, teikti vilties kenčiantiems.

Jėzus mylėjo vargšus, nes juose, remdamasis teisingumu, matė teisėčiausius Karalystės gyventojus; mylėjo vargšus, nes pasigailėjimo akstinu lengviau patraukdavo turtuolius išsižadėti turtų. Bet už vis labiau mylėjo tuos vargšus, kurie buvo turtingi, ir kurie iš Karalystės meilės tapo vargšai. Jų išsižadėjimas buvo didžiausias tikėjimo veiksmas į jo pažadėjimus. Aukojo tai, kas absoliute yra niekas, bet pasaulio akyse yra viskas, norėdami patikrinti sau dalyvavimą tobulesniame gyvenime. Priversti buvo nugalėti patys savyje vieną iš žmogaus instinktų, kuris giliausiai yra išsišakojęs pačiame žmoguje. Jėzus, gimęs neturte, vargšų tarpe, vargšams, niekad neapleido savo brolių. Jiems davė vaisingą gausumą savo dieviškojo neturto. Bet jis ieškojo savo širdyje vargšo žmogaus, kuris ne visados buvo vargšas; ieškojo turtingo, kuris būtų pasiryžęs iš meilės jam tapti vargšas. Tokio žmogaus ieškojo: gal būt, jo niekad nerado. Bet jis jautėsi daug švelnesnis brolis tam išsiilgusiam ir nežinomam, kaip visai miniai elgetaujančių vargšų, kurie veržėsi prie jo iš visų pusių.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2193731
Design by Joomla