Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Meilės apaušris.

Kristaus neigėjai, turintieji labai daug priežasčių jo nepripažinti, turėtų paneigti net save, ir negali numatyti, kiek iš to turėtų naudos, perdaug baidosi pakelti nuostolius, nes yra prisirišę prie šiukšlyno, kuris jiems atrodo kažkuo nepaprastu — Kristaus neigėjai, kad pasiteisintų, kodėl jo nepripažįsta, nuo kurio laiko apsiginklavo dar vienu, „mokslišku“ argumentu: nieko nauja nepasakė. Jo žodžius galima rasti Rytuose ir Vakaruose visu šimtmečiu anksčiau; vadinasi, arba juos pasisavino arba juos pakartojo, nežinodamas net, kad ne jam jie priklauso. Jei nieko naujo nepasakė, tai jis nėra toks didis, kaip įprasta sakyti; o jei nėra didis, tai nėra pagrindo jo klausyti; gali stebėtis juo bemoksliai, tarnauti jam silpnapročiai ir jo klausyti pusgalviai.

Tačiau šitie geneologinės idėjos gudruoliai nesako, ar Jėzaus idėjas, kokios jos bebūtų—senos ar naujos — reikia priimti ar jas atmesti, lygiai taip pat neišdrįsta tvirtinti, kad savo mirtimi pašventinimas kaž kokios didelės tiesos, pamirštos ir paneigtos gyvenime tiesos tiek teturėtų vertės, kaip niekas; taip pat nesigilina rūpestingai, ar tarp Jėzaus ir kitų seniausių idėjų yra tikra dvasinė ir esminė tapatybė, ne vien paprastas atgarsis ir tolimas žodžių panašumas; tačiau, kad nesuklydus, neklauso nei Jėzaus nurodymų, nei tariamų Jėzaus mokytojų, ramiai sau gyvendami savo kiaulišką gyvenimą, lyg rodos Evangelija nesikreiptų ir į juos.

Buvo laikas, įstatymą paskelbus, kad mylėjosi tarp savęs žmonės vieno kraujo; o to paties miesto gyventojai toleruodavo viens kitą, kol vienas padarydavo kitam skriaudą; svetimšaliams, jei tik jie nebūdavo svečiai, tebuvo neapykanta ir išnaikinimas taikomi. Bent kiek meilės šeimos vidujiniame gyvenime; Valstybės viduje tam tikra sąlyginė teisybė; už pilies mūro ir valstybės ribų išsibujojusi neapykanta.

Pasigirsdavo tada, šimtmečių protarpiais, balsai, kurie reikalaudavo kiek meilės taip pat ir artimiesiems, tiems, kurie nepriklausė prie tos pačios šeimynos, bet prie tos pačios tautos; balsai, kurie reikalaudavo bent dalelės teisybės svetimšaliams ir net priešams. Tai būtų buvęs vertas nusistebėjimo progresas. Bet tie balsai — taip retai tepasigirstą, negyvi, tolimi — jei ir būdavo kieno nugirsti, nesusilaukdavo pritarėjų.

Keturiais amžiais anksčiau prieš Kristų kiniečių išminčius Me-ti parašė ištisą knygą Kie-siang—ngai norėdamas pasakyti, jog žmonės turi savitarpy mylėtis. Jis sakė: „Išminčius, norėdamas pasaulį pataisyti, gali jį pataisyti, jei tik jis aiškiai žino netvarkos priežastį; jei jos nežino neįstengs pasaulio pataisyti... Kodėl atsiranda netvarka? Todėl atsiranda, kad vieni kitų nemyli. Valdininkai ir vaikai negerbia savo perdėtinių ir tėvų; vaikai myli save, bet nemyli gimdytojų ir daro tėvams nemalonumų, siekdami savo naudos. Jaunesnieji broliai myli pačius save, bet nemyli vyresniųjų brolių; pavaldiniai myli patys save, bet nemyli savo valdovų... Tėvas neturi pasigailėjimo sūnui; vyresnysis brolis jaunesniajam broliui; valdovas — pavaldiniui. Tėvas myli pats save, tačiau sūnaus nemyli, daro sūnui skriaudą savo naudai... Taip, po atviru Dangumi, žmogžudžiai myli savo namus, o nemyli savo kaimynų ir todėl apiplėšia svetimus namus, kad galėtų savąjį pripildyti. Vagys myli savo kūną, bet žmonių nemyli, todėl apvagia žmones savo kūno gerovei. Jei vagys žiūrėtų į kitų žmonių kūną, kaip žiūri į savąjį, kas vogtų? vagys išnyktų... Jei užviešpatautų tarp žmonių visuotinė savitarpio meilė, valstybės nesigrumtų tarp savęs, šeimynos nesivaidytų, vagys išnyktų, valdovai, pavaldiniai, tėvai ir vaikai būtų pilni pagarbos ir nusileidimo ir pasaulis pasitaisytų“.

Me-tijui meilė, arba geriau sakant, tam tikras gero troškimas, pagristas pagarba ir nuolaidumu, yra tas cementas, kuris turi geriau sucementuoti piliečius ir valstybę. Tai vaistas bendrojo gyvenimo negalavimams prašalinti: tai yra visuomeniškas vaistas

„Į įžeidimus atsakinėk mandagumu“,—pataria labai atsargiai paslaptingasis Lao-tse. Bet mandagumas yra išmintingumas arba švelnumas, o ne meilė.

Jo bendrymetis, senasis Konfucijus, skelbė mokslą, kuris, pagal jo mokinio, Tsen-tse’jaus, rėmėsi širdies atvirumu ir liepė artimą mylėti kaip patį save. Įsidėmėkime, „artimą“, bet ne „tolimą“, ne svetimšalį ar priešą. „Kaip patį save“, ir ne d a u g i a u, kaip patį save. Konfucijus patarė sūnaus meilę ir bendrą, gerą nusiteikimą, prielankumą kaip būtiną reikalą dėl gero valstybių sugyvenimo, bet nesirūpino pasmerkti neapykantos.. Tuose pačiuose Lun-yu, kur skaitome Tseng-tse’jaus žodžius, užtinkame tokias mintis, paimtas iš seniausio Konfucijaus teksto— Ta-hio: „Tik teisingas ir žmoniškas žmogus gali mylėti ir n e a p k ę s t i   ž m o n i ų,   k i e k   j i e   t o   v e r  t i.

Jo bendralaikis Gautama patarė mylėti žmones, visus žmones, net nelaimingiausius ir niekinamus; Bet tokios pat meilės turime turėti gyvuliams, mažiausiems gyvulėliams, visoms gyvoms esybėms. Budizme žmogaus meilė žmogui yra tik labai naudingas lavinimasis visiškai išnaikinti savęs meilę, pirmą ir galingiausią buities akstiną. Buddha trokšta išnaikinti skausmą, ir kad skausmų išnaikinimui neranda kitokio būdo, kaip panerti atskirų asmenų sielas visuotinoje sieloje, nirvanoje, nebūtyje. Budistas myli brolį, ne iš meilės broliui, bet iš meilės pačiam sau, tai yra—norėdamas pašalinti skausmą, nugalėti savimeilę, prisiartinti prie išnykimo. Jo visuotinoji meilė yra šalta ir apskaičiuota, egoistinė: yra savo rūšies stoikų abejingumo atvaizdas lygiai skausmui, lygiai džiaugsmui.

Aigipte kiekvienas velionis nusinešdavo su savim į kapą M i r u s i ų j ų   K n y g o s   vieną nuorašą,, iš kalno surašytą sielos apologiją prieš Osiris’o tribunolą. Mirusis giria pats save: buvęs teisingas ir davęs net tiems, kurie reikalingi buvę pašalpos;. „Nieko nesmerkdavau badauti! Nebuvau nekieno ašarų kaltininkas! Nieko neužmušiau! Neduodavau įsakymo užmušti iš pasalų! Nieko naapgavau!.. duodavau duonos alkanam ir vandenio trokštančiam, nuogus apvilkdavau; daviau laivą tam, kas sustodavo kelyje; sudėdavau aukas dievams; mirusiems iškeldavau šermenis“. Tai yra teisingumo veiksmai, tai gailestingumo darbai — tik ar visi iš tikrųjų buvo išpildyti? bet nėra čia meilės, ir juo labiau— priešų meilės. Jei norime žinoti, kaip Aigyptiečiai elgdavosi su priešais, perskaitykim užrašą didžiojo faraono Pepi I Miriri: „Šita kariuomenė nužygiavo ramiai: įėjo, kaip jai patiko, į Hirishaitų kraštą. Šita kariuomenė ramiai nužygiavo: nuteriojo Hirishaitų kraštą. Šita kariuomenė ramiai nužygiavo: iškirto visus to krašto figos ir vynuogių medžius. Šita kariuomenė ramiai nužygiavo: jo karius išžudė tūkstančiais. Šita kariuomenė ramiai nužygiavo: nusivedė su savim jo vyrų, moterų ir vaikų neapsakomai dideli skaičių, ir šituo, daugiau negu kitais, džiaugiasi Jo Šventybė“.

Ir Zarathustra paliko Irano krašto gyventojams Įstatymą. Tas įstatymas liepia Ahura—Mazdo pasekėjams būti gerais savo tikėjimo vienminčiams: liepia apvilkti nuogus ir neatsakyti kąsnelio duonos tiems, kurie dirba alkani. Perdėm esam medžiaginės užuojautos srityje tiems, kurie priklauso sykiu su mumis tai pačiai bendruomenei, mums tarnauja, arba yra mūsų kaimynai. Apie meilę nekalbama.

Buvo sakoma, kad Jėzus nieko nepridėjo prie Mozės Įstatymo ir tik pakartojo su didesniu iškalbingumu senuosius įsakymus. „Akį už akį, dantį už dantį, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, apsvaiginimą už apsvaiginimą“... taip byloja Mozė Išėjimo knygoje. „Tu paglemši visas tautas, kurias Viešpats Dievas paduos į tavo valdžią. T e g u  t a v o  a k i s n e b ū n a  j i e m s  p a l a n k i ...“ Taip yra parašyta Deuteronomium’e. (Atkartoto įstatymo knygoje). Dar vienas žingsnis ir ir randame meilę. „Nedarysi skriaudos ir neversi liūdėti svetimšalio; nes ir jūs buvote kitados Aigipte svetimšaliai“. Tai yra dėsnis: nepadarys skriaudos svetimšaliui atmindamas tuos laikus, kad ir tu buvai svetimšalis. Tačiau svetimšalis, mūsų tarpe gyvenąs, nėra mūsų priešas, ir nedaryti jam skriaudos dar nereiškia gerą jam daryti. Exodas liepia nevarginti jo; Deuteronomium pasirodo kilnesnis: „Jei svetimšalis gyvena jūsų krašte ir su jumis bendrauja, nepuldinėsite, bet teesie jis jūsų tarpe, lyg būtų jūsų tarpe gimęs, ir mylėkit jį, kaip patys save“... Visumet svetimšalis; svetimšalis, gyvenąs su jumis, kuris tampa jūsų bendrapilietis, ir tampa, kaip vienas iš jūsų, jūsų prietelis.

Toj pačioj knygoj skaitome: „Neieškosi keršto ir nelaikysi savo atmintyje įsižeidimo prieš s a v o  b e n d r a p i l i e č i u s “ (vientaučius). Dar vienas žingsnis pirmyn: nedaryk pikto tam, kas tau skriaudą daro, jei jis priklauso tavo tautai. Prisiartinam prie ribos, jei ir ne prie skriaudų dovanojimo, tai bent prie kilnaus jų pamiršimo, nors ir taikomo tik artimiausiems.

„Mylėsi savo draugą kaip pats save“. Draugą, vadinasi, kaimyną, bendrapiletį, kuris yra tavo tautos brolis, kuris gali tau kuo nors padėti. O priešą? Ir priešui yra šis-tas. „Jei sutiksi savo priešo jautį arba asilą, kuris yra pabėgęs, parvesk juos jam. Jei pamatysi asilą to, kuris tavęs nekenčia, sukniubusį po sunkia našta, nepraeik pro šalį, bet pastumk ranka, kad atsikeltų“.

O, koks didelis senovės žydų gerumas! Taip būtų malonu pavyti asilą dar toliau, kad šeimininkas turėtų daugiau vargo jį surasti! O kai atsitaikys asilas ant kelio, parpuolęs po sunkia našta, maloniau būtų nusišypsoti ir nueiti tolyn! Tačiau seno Žydo širdis nesuakmenėjo ligi to laipsnio. Pernelyg brangus gyvulys buvo tais laikais ir tuose kraštuose asilas. Niekas negali apsieiti be nors vieno asilo tvarte. Kiekvienas turi asilą, ir prietelis ir priešas, šiandie tavo asilas pabėgo, rytoj gali mano pabėgti. Nekeršykim gyvuliams, nors jų šeimininkas ir būtų gyvulys. Nes, jei aš esu jo priešas, tai ir jis yra mano priešas. Duokim jam gerą pavyzdį; pavyzdį, reikia tikėtis, kuris nenueis veltui. Parveskim jam asilą į namus; paduokim ranką nukelti balnui ir išlyginti naštos pusiausvirai. Padarykim kitiems tai, ką, tikėkimės, ir mums kiti padarys. Ir čia pat, ant asilo ausų ir kupros, gailestingumo pagauti sudėkim visokias blogas mintis.

Tai lyg permaža būtų. Senas Žydas jau yra padaręs baisiausią žingsnį prie savęs nugalėjimo, rūpindamasis savo priešo gyvuliu. Bet Psalmės, tarytum dėl pusiausviros, kiekviename žingsnyje skamba priešų prakeikimais ir nuolatiniu šauksmu į Viešpatį, kad juos ištiktų ir persekiotų. „Ant galvų tų, kurie mane apsupo, tegu nukrinta piktybė ir skriauda iš jų pačių lūpų! Tegu nukrinta ant jų nugarų degą angliai; tegu jie bus įmesti

į ugnį, į giliausius urvus, iš kurių nebegalėtų išlipti... Tesie jie ištikti staigaus žlugimo ir tegu patys patenka į spąstus, kuriuos tiesė kitiems; teįkrinta į griovį, kurį iškasė, ir teprasmenga savo žuvime! Tada mano širdis nudžiugs Viešpatyje“. Nėra nieko nuostabaus, kad taip sutvarkytame pasaulyje Saulius nustemba, kodėl jis nebuvo savo priešo, Dovydo, užmuštas, ir kad Jobas giriasi jog savo priešo nelaime nesidžiaugdavęs. Tik vėlesnėse Patarlių knygose užtinkame kai kurių žodžių, turinčių panašumo su Jėzaus žodžiais: „Nesakyk: piktu už piktą atsiteisiu: padėk viltį Viešpatyje, o jis tave išgelbės“. Priešas turi būti nubaustas, bet galingesnių, negu tavo, rankų. Nežinomas moralistas prieina net ligi pasigailėjimo: „Jei tas, kuris neapkenčia tavęs, kenčia badą, duok jam duonos pasistiprinti; jei trokšta, duok jam vandens atsigerti:“ Tai jau yra pažanga: pasigailėjimas apima ne vien jaučius, bet pasiekia ir jų šeimininką. Tačiau iš šitų nedrąsių patarimų, įspraustų kaž kur raštų kampeliuose, negalėjo, savaime suprantama, išsiveržti meilės stebuklai, paskelbti Pamoksle ant Kalno.

Bet priduriama, yra Hillel: rabinas Hillel’is didysis Hillel’is, Gamalielio mokytojas, Habablės HilleTis, arba Babilionietis. Šitas garsusis Farizejus gyveno ir mokė kiek anksčiau už Jėzų, sakoma, tuos pačius dalykus dėstė, kuriuos vėliau Jėzus skelbęs. Tai buvo liberališkų pažiūrų Žydas, protingas Farizejus, apsišvietęs Rabinas: bet ar jis buvo Krikščionis? Pasakė, tiesa, šiuos žodžius: „Nedaryk kitiems to, kas tau pačiam nemiela: tai yra visas įstatymas, visa kita tėra paaiškinimas.“ Tai gana gražūs žodžiai senojo įstatymo mokytojo pasakyti, tačiau kaip dar tolimi nuo senojo įstatymo perversmininko žodžių! Hillelio dėsnis yra neigiamas: n e d a r y k.  Nesako, daryk gerai tam, kas tau daro piktą. Bet: nedaryk kitiems (o tie kiti yra be abejo jo draugai, vientaučiai, giminės, prieteliai) to, ką pats pajustum kaip piktybę. Tai yra švelnus draudimas kam nors kenkti, o ne absoliutus įsakymas mylėti! Hillelio pasekėjai faktiškai buvo Talmudistai, kurie įklampino įstatymą į kazuistikos balą; Jėzaus pasekėjai buvo Kankiniai, kurie laimino savo žudytojus.

Ir Filonas, žydas aleksandrietis, platoniškasis metafizikas, kokia dvidešimčia metų senesnis už Jėzų, paliko veikalėlį apie žmonių meilę. Tačiau, žiūrint savo talento ir visų mistiškų ir mesijoniškų spekuliacijų, Filonas yra perdėm, kaip Hillel’is, teoretikas, plunksnos žmogus, mėginimų, tyrinėjimų, knygos, sistemų, samprotavimų, abstrakcijos, klasifikacijų. Dialektinė jo strategija išveda į lauką tūkstančius žodžių parodavimo eile, bet nemoka rasti žodžio, kuris viena akimirka sudegina praeitį, žodžio, kuris suburia širdis. Daugiau kalbėjo apie meilę už Kristų, bet nesugebėjo pasakyti — ir nebūtų galėjęs net suprasti — to, ką Kristus pasakė savo bemoksliams draugams ant Kalno.

Argi galimas tai daiktas, kad Graikijoje, tame šaltinyje, iš kurio visi gėrė, nebūtų atsiradusi ir priešų meilė? Graikijoje, mielai pasakoja supagonėję ponai, „Palestinos prietarų“ priešininkai, yra visko. Dvasios srityje tai yra Vakarų Kinija, visokių išradimų motina.

Sofoklo Ajakse garsusis Odisėjus susijaudina akivaizdoje priešo, patekusio į nelaimę. Veltui pati Athena, ellėnų išmintis, vaizduojama šventos pelėdos pavidalu, primena jam, kad „maloniausias juokas esti priešų pajuokimas. Bet Ulisas tuo dar nepasitenkina. „Man gaila jo, nors jis yra mano priešas, nes matau jį tokį nelaimingą, nelemto likimo prislėgtą. Ir, žiūrėdamas į jį, galvoju apie patį save. Nes matau, kad mes esam ne kas kita, kaip prajovai, tik greitai išnykstą šešėliai, visi mes, kurie gyvenam... Nepadoru daryti žmogui pikto, kai jis miršta, nors jo ir neapkęsčiau.“ Atrodo man, kad dar esam labai tolimi. Gudrus, tiesa, Ulisas, bet ne toks jau gudrus, kad nepastebėtume jo nenatūralaus sušvelnėjimo priežasčių. Užjaučia savo priešui, kadangi galvoja pats apie save, kad ir jis gali patekti į tokią pat nelaimę, ir atleidžia jam, nes mato jį nelaimingoje padėtyje ir mirštantį.

Išmintingesnis už Ulisą Sofronisko skulptoriaus sūnus, be kitų klausimų eilės, statė sau klausimą, kaip teisingas vyras turi elgtis su priešais. Skaitant tačiau tekstus, su nusistebėjimu atrandame du Sokratus, kurių nuomonės yra vieno antram priešingos. Ksenofonto Sokratas priima visumoje bendrus jausmus. Draugai traktuojami gerai, o priešai blogiausiai. Dar daugiau, reikia priešams užbėgti už akių piktą daryti. „Aukščiausio pagyrimo yra vertas tas — sako Cherekratui — kas užbėga priešams už akių, darydamas skriaudą, ir prieteliams rodydamas jiems savo prielankumą.“ O Platono Sokratas nesutinka su įsivyravusia nuomone. „Nereikia, sako Kritonui, neteisybe atsakinėti į neteisybę, piktu už piktą, kad ir kokia tai būtų neteisybė, kurią esi patyręs.“ Tą patį tvirtina ir Respublikoje, savo tvirtinimui paremti pridurdamas, jog nedorėliai, kuriems keršijama, nesidaro geresni. Tačiau viešpataujanti Sokrato galvoje mintis yra galvojimas apie teisybę, bet ne meilės jausmas. Teisingas žmogus neturi jokiu atveju daryti pikto, gerbdamas save patį, įsidėmėkime, o ne dėl priešo užuojautos. Blogas žmogus turi pats save nubausti, nes, priešingai, jis bus nubaustas po mirties pragaro teisėjų. Platono mokinys, Aristotelis, ramiai grįš prie senos minties. „Nejausti įžeidimų — pasakys Etikoje Nikomakui — yra požymis niekšingo žmogaus ir vergo."

Graikijoje, kaip matome, nedaug tėra dalykų, kuriais galėtų: remtis atkasinėtojai krikščionių pirmtakūnų.

Tačiau Kristaus neigėjai, kad galėtų išrodyti Krikščionybės buvimą prieš Kristų, rado Jėzaus lenktyniuotoją pačioje Romoje, cezarių rūmuose: Seneką. Seneka, „jaunų ponaičių“ sąžinės valdovas, platesnio pasaulio sureformuotam stoicizme; abstraktinis aristokratas, kuris niekad nesijaudina dėl prasčiokėlių skausmų; didelių turtų valdovas, kuris niekina turtus, bet laiko juos kietai savo rankose; kuris skelbia lygybę tarp laisvų žmonių ir vergų, bet pats naudojasi vergais; puikus analitikas prietykių, mažmožių, skriaudų, faktinų nedorybių ir tariamų dorybių; tas, kuris seną Krizippos, kvailą bet permatomą, mokslą suglaudė į paauksuotus rėmus; moralus ir Seneka, galėjo būti, net pats to nežinodamas, krikščionis kaip tik tuo laiku, kuriame gyveno ir mokė Jėzus. Nes, knaisiojantis po gausingus jo veikalus — o daugybė jų buvo parašyta po Jėzaus mirties, kadangi Seneka traukė su savižudyste ligi 65 metų—buvo rastas pasakymas, kad „išminčius neieško keršto, bet pamiršta skriaudas“ ir kad „reikia gerai daryti nedėkingiems, nes saulė šviečia ir nedorėliams, o jūrų bangos nešioja ir piratų laivus“, pagaliau, kad „reikia padėti priešams drauginga ranka“. Tačiau šitas filosofo „pamiršimas“ nėra „atleidimas“; o „parama“ gali būti geradarystė, bet tai dar nėra meilė. Puikuolis, stoikas, farizejus, filosofas, išdidus dėl savo filosofijos, teisingas pasitenkinęs savo teisingumu, gali nekreipti dėmesio į prasčiokėlių užgauliojimus, nesiskaityti su priešininkais ir gali kai kada leisti sau prakilnumo mostą ir, tikėdamasi minios pagyrimų, duot kąsnelį duonos badaujančiam priešui, kad tuo būdu dar labiau jį pažemintų nuo savo kilnybės aukštumų. Tačiau ta duona buvo iškepta tuštybės mielėmis, o toji drauginga ranka nemokėtų nušluostyti nė vienos ašaros, nei aprišti bent vieną žaizdą.

Senovės pasaulis Meilės nepažįsta. Pažįsta aistrą moterei, draugiškumą draugui, teisingumą piliečiui, svetingumą svetimšaliui. Bet nepažįsta Meilės. Zeusas globoja keliauninkus ir svetimšalius; kas į graiko duris pabels svetingumo vardu, gaus duonos kąsnį, mėsos, stiklą vyno ir patalą. Vargšai ras prieglaudos, ligoniai bus slauginami, verkiantieji gražiais žodžiais bus paguosti. Bet Meilės senovės žmonės nepažįsta, meilės, kuri kenčia ir pasišvenčia, meilės visiems, kurie kenčia ir yra visų apleisti, meilės praščiokėliams ir vargšams, atstumtiems, išniekintiems, sumindžiotiems, iškeiktiems, visų pamirštiems, meilės, kuri nedaro skirtumo tarp piliečio ir svetimšalio, tarp gražaus ir biauraus, tarp nedorėlio ir filosofo, tarp brolio ir priešo.

Paskutinėje Iliados giesmėje matome senelį, matome verkiantį žmogų, tėvą, kuris bučiuoja Priešo ranką, baisiausio savo priešo, ranką to, kuris išžudė jo sūnus, o prieš kelias dienas užmušė brangiausį jo sūnų. Priamas, senovės karalius, valdovas paniekinto miesto, daugybės turtų valdovas, penkių dešimtų vaikų tėvas, klaupia prie Achilo kojų, didžiausio didvyrio ir nelaimingiausio iš visų Graikų, jūrų Deivės sūnaus, Patroklo keršytojo, Hektoro užmušėjo. Klūpančio senio žila galva lenkiasi prieš jaunuolio nugalėtojo laukinę drąsą. Ir verkia Priamas žuvusio sunaus, stipriausio, gražiausio, mylimiausio iš visų penkių dešimtų, ir bučiuoja ranką, kuris jį nužudė. Ir tu, sako jis užmušėjui, turi taip pat žilaplaukį tėvą, kuris gyvena kaž kur toli pasenęs ir beginklis. Tavo tėvo meilės vardu grąžink man bent lavoną mano sūnaus.

Achilas, žiaurus, nesusivaldąs, Achilas užmušėjas, švelniai atstumia maldaujantį senuką ir pats ima verkti. Ir štai abu priešu, nugalėtasis ir nugalėtojas, tėvas, kuris sūnaus neteko, ir sūnus, kuris nebematys savo tėvo, Senis pražilęs ir Jaunuolis kirptais šviesiais plaukais, abu verkia kartu, pirmą kartą per skausmą susibroliavę. Kiti, aplink juos stovėdami žvalgosi, lyg stabo ištikti, nė žodžio nepratardami. Trisdešimčiai amžių praslinkus mes patys negalime suvaldyti susijaudinimo akivaizdoj šito verksmo.

Bet Priamo pabučiavime nėra atleidimo, nėra meilės. Karalius nusižemina prie Achilo kojų, nes jaučiasi esąs vienas ir be to priešas, nes nori išgauti labai sunkią ir prieštaraujančią papročiams malonę. Jeigu Dievas nebūtų davęs jam įkvėpimo, niekados nebūtų iš Iliono išvykęs. Ir Achilas neverkia dėl Hektoro mirties, nei dėl verkiančio Priamo, nei dėl Valdovo, kuris turėjo nusižeminti, nei dėl priešo, kuris priverstas buvo bučiuoti žmogžudišką ranką. Verkia prietelio nustojęs, verkia Patroklio, nes jis buvo brangiausias iš visų žmonių, verkia apleisto visų Ftijoje Pelėjaus, savo tėvo, kurio jau niekad neapkabins, nes žino, kad jo jaunatvės dienos jau suskaitytos. Ir atiduoda tėvui sūnaus kūną — tą kūną, kurį tiek dienų vilko žemės dulkėse — nes Zeusas nori, kad būtų atiduotas, o ne dėlto, kad jo kerštas jau būtų atlyžęs. Kiekvienas iš tų dviejų verkia pats savęs: Priamo pabučiavimas yra sukeltas būtino reikalo; velionies atidavimas yra Achilo paklusnumas Dievams. Kilniausiam senovės karžygių pasauly nėra vietos meilei, kuri sudegina savyje neapykantą ir užima neapykantos vietą; galingesnei meilei už neapykantos galingumą, karštesnei, nepermaldaujamai ir ištikimiausiai; meilei, kuri nėra tik skriaudų pamiršimas, bet skriaudų meilė, kadangi skriauda yra nelaimė to, kuris ją daro, didesnė už mums padarytą, — nėra priešų meilei vietos.

Apie tą meilę niekas prieš Kristų nekalbėjo: nė vienas iš tų, kurie apie meilę kalbėjo. Tos meilės niekas nepažino ligi P a m o k s l o   a n t   K a l n o.

Tas ir sudaro Jėzaus didybę ir naujenybę: didžiausią jo naujenybę, jo didybę amžinai naują, net ir mums naują, nes, nesuprastą, nepasiektą, neįvykdytą; be galo amžina ji, kaip teisybė.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2193765
Design by Joomla