Tačiau Jėzus dar nepriėjo ligi stebėtiniausio savo perversmo.
„Girdėjote jūs pasakymą: Akis už akį ir dantis už dantį. Bet aš jums sakau: Nesipriešinkit piktybei; priešingai, jei kas užgaus tave per dešinį skruostą, atgręšk jam antrą; ir jei kas norės pašaukti tave į teismą, norėdamas atimti iš tavęs marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Ir jei kas norėtų priversti tave eiti su juo tūkstantį žingsnių, eik su juo dar du tūkstančiu“.
Senasis Keršto įstatymas negalėjo būti iškalbingesniais žodžiais paneigtas, kaip šiais, absoliutiniais. Didesnė dalis tų, kurie save vadina krikščionimis, ne tik niekad šito naujo įsakymo nepildė, bet nė neparodydavo, kad bendrai jam pritaria. Nesipriešinimo piktybei dėsnis nesuskaitomam tikinčiųjų skaičiui buvo nepakeliamas ir neleistinas Krikščionybės papiktinimas. Į prievartą, prieš žmogų pavartotą, gali žmogus trejopu būdu reaguoti: kerštu, pasišalinimu, antrojo skruosto atstatymu. Kerštas yra barbarų dėsnis, šiandie paslėptas įstatymų rinkiniuose, tačiau po senovės tebepraktikuojamas. Piktu atsakoma į Piktą — ar tai daroma asmeniškai — ar tarpininkaujant pastatytiems asmenims, civilizuotos kloakos įgaliotiniams, vadinamiesiems Teisėjais ir Budeliais. Prie padaryto pirmojo skriaudėjo Piktybės pridedama Piktybė, padaroma sprendimais ir bausmėmis. Dažniausiai bausmė atsigręžia prieš keršytoją, ir baisi keršto grandinė, ir kerštų į kerštus, eina be galo. Piktybė kartojasi, grįžta. Net ir geru tikslu pavartota grėsmė vėl krinta ant to, kas ją pavartojo. Ąr tai liečia tautas, ar šeimynas, ar atskirus asmenis, pirma piktadarybė sukelia kerštus ir bausmes, kurios su kerštingu šališkumu esti dalinamos tarp skriaudžiamųjų ir skriaudėjų. Keršto Teisė gali patenkinti gyvulišką jausmą tik to asmens, kuriam buvo suduotas pirmas smūgis, tačiau, užuot Piktybę išnaikinus, ji stiprinama ir dauginama.
Pabėgimas ne geresnis yra būdas už pirmąjį. Kas slepiasi, tuo pačiu puoliko drąsą padvigubina. Keršto baimė kartais gali sulaikyti piktadario ranką. Tačiau tas, kuris pabėga, duoda kitam progos jį vytis; kas užmuštas apsimeta, tas paskatina priešą užduoti paskutinį smūgį: užpultojo silpnumas daros užpuoliko žiaurumo dalyvis. Ir čia Piktybė Piktybę gimdo.
Vienintelis tėra kelias, nežiūrint paviršutiniško jo netikslingumo, kurį nurodė Jėzus. Jei kas tau šėrė per veidą, o tu atsakai dviem smūgiais per veidą, anas griebsis kumščio, tu padvigubinsi smūgius, tada abu griebsitės už ginklų ir vienas iš jūsų, galimas daiktas, dėl kokio menkniekio neteks gyvybės. Jei pradėsi bėgti, priešas ims vytis, arba, kur nors tave sutikęs, įsidrąsinęs pirmu įspūdžiu, puls tave ir sutryps kojomis. Priešingai, kas atgręžia antrą veidą, tas išvengia antro smūgio. Tai reiškia pertraukti virtinę neišvengiamų smūgių su pirmąja grandim. Tavo priešas, pasiruošęs sutikti iš tavo pusės pasipriešinimą arba pabėgimą, pajunta savo žemumą prieš tave ir pats savo akyse. Buvo pasiryžęs sutikti visa ką, tik ne tą. Susigėsta tiek, kad tai virsta lyg sau pačiam suduotu smūgiu. Turi pakankamai laiko giliau pažvelgti pats į save. Tavo ramumas atšaldo jo piktį, duoda laiko pagalvoti. Negali primesti tau bailumo, nes pasiruošęs esi priimti ir antrą smūgį, ir pats nurodai jam vietą, kurią gali užgauti. Kiekvienas žmogus turi slaptos pagarbos kito žmogaus drąsumui, juo labiau, jei tas drąsumas yra moralinis, t. y., drąsa, kurią rečiausia galima pastebėti, ir kuri daugiausia branginama, Įžeistasis, kuris įstengia užgniaužti ir nugalėti užgaulę, tuo pačiu parodo savo didelį dvasios pajėgumą, daugiau susivaldymo, daugiau tikro karžygiškumo už tą, kuris užsidegęs aklu pykčiu puola skriaudėją, kad dvigubai jam grąžintų smūgius už patirtą skriaudą. Susivaldymas, jei nesti beprasmiškas, švelnumas, jei nedviprasmiškas, sukelia nusistebėjimo, kaip visi stebėtini dalykai, net paprasčiausioms sieloms. Duoda supratimo gyvuliui, kad žmogus yra daugiau negu žmogus. Tas pat gyvulys, nesutikęs pasipriešinimo pavidale kerštingos rankos arba niekšingo pabėgimo, susilaiko, pajunta baimės ir pagarbos prieš šią naują pajėgą, kurios dar nežinojo, ir pats suminšta.
Juo labiau, kad vienas iš didžiausių užpuoliko akstinų, yra pergyventas mintyse užpultojo pyktis, pasipriešinimas iš jo pusės, kova, kuri užvirs nuo pirmojo smūgio. Žmogus yra mėgstąs grumtis gyvulys. Bet čia visas smagumas dingsta, pasitenkinimas prapuola; priešininko nebėra, bet išauga akyse kaž kas aukštesnio, kas, tarytum, sako: Ar tau dar maža? Štai ir kitas veidas, išliek savo pyktį ligi galo. Geriau tegu kenčia mano veidas, negu turėtų kęsti mano siela. Gali man padaryti tiek skriaudų, kiek panorėsi, bet nepajėgsi priversti mane boti tokį žiaurų, kaip tu; beprotį, koks tu esi, nedorą, kaip tu; nepajėgsi priversti manęs daryti skriaudas tuo pagrindu, kad kaž kas man skriaudą daro.
Kad būtų žodiškai išpildytas Jėzaus įsakymas, reikia suvaldyti savo kraują, dirgsnius ir visus žemesnius geidulius, ką gali padaryti tik maža žmonių dalelė. Tai yra labai karti ir daug reikalaujanti taisyklė. Bet niekumet Jėzus nesakė, kad sekti juo yra lengva. Niekumet netvirtino, kad galima juo sekti be skaudžių išsižadėjimų, be nuolatinių, aštrių vidujinių kovų, be paneigimo senojo Adomo ir naujojo žmogaus užgimimo.
Bet nesipriešinimo vaisiai, nors ir nevisumet pastebimi, nors ir nuvysta pirmam blogam nusiteikimui grįžtant, nepalyginti aukščiau stovi už pasipriešinimo ar pabėgimo vaisius. Tokio nepaprasto dvasinio susivaldymo pavyzdys, tokio nepasiekiamo ir negalimo plačiosioms žmonių minioms suprasti; beveik antgamtinis elgimosi reiškinys, taip prieštaraująs visokiems papročiams, padavimams ir minių troškimams; tas pavyzdys, tas pajėgos didingumo vaizdas, tas nepatikėtinas stebuklas, staigus, kaip visi stebuklai, sunkus suprasti, kaip visi stebėtini dalykai, sveiko ir stipraus žmogaus pavyzdys, kuris atrodo panašus į kitus žmones, o tačiau elgiasi taip, kaip koks Dievas, kaip esybė aukštesnė už kitas esybes, taip žymiai viršija pajėgas, jog tolygius su savim žmones sujaudina, kuris elgiasi, nežiūrint to, kad pats yra žmogus, taip stebėtinai skirtingai nuo kitų žmonių; tas pavyzdys, kai keletą kartų pasikartoja, ir negalima jam primesti bejėgės kvailystės, ir kai jis yra lydimas ne eilinės fizinės drąsos įrodymais, kada fizinė drąsa yra būtina kam nors padėti, o ne kenkti, tas pavyzdys turi savyje kilnumo, kurį, nors ir esame persisunkę keršto ir atsiskaitymo idėjų, galime įsivaizduoti. Galime įsivaizduoti, nors ne be vargo. Neturime galimumo patikrinti, nes toje srityje nedaugiausia teturime pavyzdžių, kad galėtume turėti teisės pasiremti patyrimu, nors ir atsitiktiniu, kuris galėtų paremti mūsų sumetimus.
Bet, jei Jėzaus įsakymas ir nebuvo vykdomas, arba tik retais atsitikimais vykdomas, negalima sakyti, kad jis būtų neįvykdomas, ir juo labiau, kad būtų atmestas. Tai neatatinka žmogaus prigimtį, tačiau visi didžiausi moraliniai laimėjimai neatatinka mūsų prigimtį. Tai yra mūsų sielos dalies skaudi operacija — kai kuriems gal net tvirčiausio sielos lasto — tad nieko nėra nuostabaus, kada piūvio baimė sukelia šiurpulingą virpėjimą.
Tačiau patinka kam ar nepatinka, Kristaus įsakymas yra vienintelis būdas išspręsti prievartos klausimą. Tik jis vienas nekrauna pikto ant pikto, nedaugina piktybės be galo ir užkerta kelią žaizdai plėtotis, perpjauna votį, kai ji dar tebėra šašo kevale. Atsakinėti smūgiais į smūgius, piktadarystėmis į piktadarystes, tai yra sekti piktadario pėdomis, prisipažinti į jį panašiu. Atsakyti pabėgimu reiškia nusilenkti prieš jį ir paskatinti vytis. Atsakinėti rimtais žodžiais į užsidegusį pykčiu karštuolį, veltas tai būtų darbas. Bet atsakyti paprastu sutikimo judesiu, atgręžti tam krūtinę, kuris tave užgavo per pečius, atiduoti tūkstantį tam, kas nori išplėšti iš tavęs šimtą, pakęsti tris dienas tą, kuris tave vargina valandą, yra garbingiausias elgesys, nors ir atrodytų išoriniai niekingas, tiek nepaprastas veiksnys, kad žiaurumo perrūgusį užpuoliką nugali neatremiamu dieviškumo didingumu. Tas tik, kas yra save nugalėjęs; gali ir priešus nugalėti; vilkus gali švelnius padaryti tik šventi; tas tik gali pakeisti savo brolių sielą, kas savąją jau yra pakeitęs, ir padaryti tai, kad pasaulis visiems nebūtų toks skaudus.