Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Sūnus Palaidūnas.

Vienas žmogus turėjo du sūnų. Jo žmona jau buvo mirusi, bet jam buvo palikę tuodu sūnų. Tik du. Bet du visumet yra geriau, negu vienas. Jei vieno nėra namie, namuose lieka antras; jei jaunesnysis suserga, vyresnysis dirba už du, o jei vienam ir mirti tektų — net ir vaikai miršta, ir jauni būdami miršta, ir kai kada anksčiau už senesnius žmones — ir jei vienas turėtų mirti, lieka dar antras, kad galėtų pasirūpinti vargšu tėvu.

Tas žmogus mylėjo savo vaikus, ne vien dėl to, kad tai buvo jo kraujas, bet iš prigimties turėjo gerą širdį. Mylėjo abu vienodai, ir vyresnįjį ir jaunesnįjį; gal kiek ir labiau jaunesnįjį, bet taip nežymiai daugiau, kad net pats to negalėjo pastebėti. Prie paskutinio vaiko visos motinos ir visi tėvai jaučia silpnumą, nes jis mažiausias, gražesnis už kitus, ir mažiausia teturi teisių; be to, jis yra tas, kurs buvo paskutinis vaikas, ir po jo nebebuvo kitokių gimimų šeimynoje, jo kūdikystė dar taip tebėra gyva, taip prailginama, taip pratęsiama, jog net pasiekia jaunystės slenkstį, kaip kokia jautrumo tvirtovė. Rodos, kad tai tik vakar buvo, kai žindo motinos krūtinę, kai trumputėlėj jupelėj mėgino daryti pirmuosius žingsnius, kai užšokdavo ant tėvo pečių ir jodinėdavo arkliuku?

Bet tas žmogus nerodė šališkumo. Savo vaikus jis brangino kaip dvi aki, kaip abi ranki, vienas po dešiniąja ranka, antras po kairiąja, abiem vienodai buvo geras ir žiūrėjo, kad ir vienam ir antram nieko netrūktų.

Tačiau, ir to paties tėvo vaikų tarpe vienas yra vienaip, antras kitaip nusiteikęs. Beveik niekumet neatsitinka, kad du broliai būtų vienos nuomonės. Arba bent būtų jos panašios.

Vyresnysis sūnus buvo rimtas jaunuolis, protingas, pastovus, kuris atrodė jau subrendęs vyras, šeimynos galva. Gerbė tėvą, tačiau daugiau kaip šeimininką, ne kaip tėvą, be mažiausio šešėlio, be jokio jausmo požymio; darbuodavosi visumet, bet buvo sausas ir sunkus samdininkams; melsdavosi, kaip to reikalavo įstatymai, tačiau vargšų nemėgo prie savęs matyti: nors namai buvo pilni įvairių Dievo duotų gėrybių, jis niekad nerasdavo juose nieko vargšus apdovanoti. Broliui nuduodavo savo prielankumą, bet širdyje slėpė pavydo nuodus. Kai sakoma „mylisi, kaip broliai,“ sakomas griežtai priešingas dalykas tam, ką norėtųsi pasakyti. Labai retai broliai tikrai mylisi savitarpy. Žydų istorija, neminint jau kitų, prasideda nuo Kaino; toliau eina Jokūbas, kuris apgauna Ezavą; Juozapas brolių parduotas; Absolonas užmuša Ammoną; Saliamonas, kuris liepia pasmaugti Adoniją; kraujo šaltinis, pavydo keliais plaukiąs, išdavimų ir niekšybių srove plaukia. Užuot kalbėti apie brolišką meilę, geriau būtų kalbėti apie tėvišką meilę: mažiau tebus daroma apsirikimų.

Kitas sūnus atrodė lyg būtų buvęs kitos giminės. Jaunesnis buvo ir nesidrovėjo savo jaunumo. Nardėsi savo jaunystėje kaip karštame ežere. Turėjo visus savo amžiaus palinkimus, užsimojimus, talentus (ir nepasisekimus). Su tėvu pasielgdavo, kaip atsitikdavo: kartais ryždavosi trankyti jį perkūnais, o kartais norėdavo jam dangų prie žemės palenkti, sugebėdavo savaites žvairakiuoti į tėvą, bet vėl, netikėtai iš viso savo prigimties karščio apsikabindavo tėvo kaklą. Labiau jam patikdavo žaidimai su draugais, negu darbas; nesakydavo ne, jei atsitikdavo proga išsigerti; smalsiai žiūrėdavo į moteris ir mėgdavo gražiai taisytis, stengdavosi geriau už kitus pasirodyti. Bet širdies buvo geros: mokėdavo už tuos, kurie neturėdavo pinigų užsimokėti, šelpdavo, slapčia nuo brolio, vargšus, nė vieno žmogaus neatleisdavo nesuraminęs. Sinagogoje jį retai tegalima buvo pamatyti, ir todėl, dėl kitų jo elgimosi pobūdžių, aplinkiniai miestelėnai, asmens pagarbos verti ir paprasti, dieviškos baimės pilni, tikintieji ir su savotiškais sumetimais, žiūrėjo į jį neprielankiomis akimis, perspėdami savo vaikus su juo neprasidėti, nebendrauti. Juo labiau dar ir todėl, kad anas jaunuolis norėjo aukščiau pakelti galvą, negu leido tai daryti tėvo ištekliai — gero, kaip buvo kalbama, žmogaus, bet silpno ir netolregio — be to, svaidydavo žodžiais, kurie jaunuolio burnoje skambėdavo labai netinkamai, nors namuose buvo šiaip taip auklėjamas. Smulkus vietos gyvenimas jam veikiai pakyrėjo; geriau, sakydavo, būtų paieškoti prietykių turtingesniuose kraštuose, tirščiau apgyventuose, tolimuose kraštuose, už jūrų-marių, už aukštų kalnų, kur triukšmu verda dideli miestai, turtais pertekę, kur marmuru išklotos sienos ir laiptai, geriausi vynai, iš salų atvežti, ir sandėliai, aukso ir šilkų pripildyti, ir gražiausios moterys, kaip karalaitės, kvepaluose išpraustos, pasiryžusios atiduoti visus savo grožio malonumus už vieną aukso gabalėlį.

Čia, kaime, reikėjo ramiai ir nuolat gyventi; čia nebuvo kur parodyti čigoniškų arba nomadiškų įgeidžių. Tėvas, nors ir turtingas žmogus ir geras, skaičiuodavo drachmas kaip talentus, brolis išversdavo akis, pamatęs jį apsivilkusį gražesniu apdaru arba nauja tunika; namuose viskas sukėsi apie ūkio reikalus, arimą, ganyklas, kaimenes: tai buvo negyvenimas, bet gyvenimo slopinimas.

Ir vieną dieną—galvojo apie tai daug kartų, tačiau nedrįso savo minčių papasakoti — šaltu ir kietu balsu prabilo į tėvą:

— Duok man priklausančią dalį, daugiau nieko iš tavęs nebeprašysiu.

Išgirdus tai seniui skaudu rados, tačiau jis nieko neatsakė ir įėjo į savo butą, kad niekas nepamatytų jo verkiant. Ir kurį laiką nė vienas iš jųdviejų apie tai neužsiminė. Tačiau sūnus kentėjo, vaikščiojo paniuręs, akyse nebesimatė ugnies ir pasiryžimo, net veidas jo išblyško. Tėvas, matydamas besikankinant sūnų, pats kentėjo, prisimindamas, jog gali jo netekti. Pagaliau, tėviška meilė nugalėjo savimeilę. Turtas buvo apskaičiuotas ir padalintas; abu sūnūs gavo tai, kas jų daliai priklausė, likusią dalį tėvas sau pasiliko. Jaunesnysis, nieko nelaukdamas, pardavė visa tai, ko su savim negalėjo pasiimti, ir sudaręs už parduotus turtus gana žymią pinigų sumą, nieko niekam nepasakęs, pasibalnojo žirgą ir išjojo į pasaulį. Vyresniajam broliui šitas išvykimas nesudarė didelio nemalonumo: Jis nebeturės drąsos grįžti — pamanė sau — dabar esu vienintelis sūnus, viską pats vienas valdysiu ir likusios dalies niekas iš manęs nebepaims.

Bet tėvas slapčiomis išverkė visas savo ašaras, visas ašaras iš savo raukšlėtų blakstienų, kiekvienas bruožas jo raukšlėto veido buvo ašaromis išplautas, visas jo senas veidas permirkęs, ašaromis prisotintas. Nuo to laiko nebesijautė tas, kas buvo anksčiau, ir reikėjo visos tos meilės, kurią turėjo sūnui, kurs prie jo liko, kad galėtų pergalėti atsiskyrimo skausmą.

Tačiau kaž koks balsas jam sakyte sakė, jog gal dar neprarado jo amžinai, to antragimio, jog gal būt dar patirs tos laimės ir prispaus jį prie savo krūtinės prieš mirtį; šitas balsas padėjo jam su mažesniu skausmu pakelti persiskyrimo neramumą.

Tuo tarpu jaunas pabėgėlis skubiai vyko į tą turtingą ir linksmą šalį, kurioje buvo nutaręs apsigyventi. Kiekvienoje kryžkelėje čiupinėjo pririštas iš vienos ir iš antros pusės prie balno pinigines su pinigais. Greitai pasiekė kraštą, kurio taip troško ir ėmė lėbauti. Jam atrodė, kad tie tūkstančiai, kuriuos buvo pasiėmęs, niekad neišsisems. Išnuomavo gražų namą, nusipirko penkis ar šešis vergus, taisėsi kaip kunigaikštis; greitu laiku įsigijo draugų ir draugių, kurie kartu su juo puotavo ir vakarieniavo gėrė jo vyną, kiek tik galėdavo tilpti skilvyje. Moterims buvo duosnus, ir pasirinko gražiausias, kokias tik tame mieste rado: kad mokėtų šokti ir skambinti, puikiausiai taisytis ir su gracija nusitaisyti. Niekumet dovanos neatrodė jam pakankamai gražios ir brangios, kad galėtų atsidžiaugti tais kūnais, kurie atsiduodavo jam su tokiu svaiginančiu malonumu ir sužadindavo jam aistringas, svaiguliu nusmeigiančias gašlavimo kančias. Provincijos ponaitis, atvykęs iš prasčiokiško kaimo, ant pavadžio laikytas pavojingiausiu jausmų persilaužimo metu, linkęs pasirodyti su dideliu poniškumu, dabar paleido pavadį ilgai suvaržytam gašlumui ir įgeidžių troškuliui didmiesčio gyvenime, pavojingame kaip tiltas be atramų.

Toks gyvenimas negalėjo ilgai tęstis. Kiekvienas didelis kalnas, nuolat nukasinėjamas nepapildant niekuo, nuslūgsta, sako kaimiečiai, semdami į maišus iš krūvos grūdus malimui. Palaidūno maišai turėjo dugną, kaip ir visi kiti maišai, ir atėjo diena, kurią nebebuvo juose nei aukso, nei sidabro, nei vario ir tik medžiagos ir odos gabalai, kaip sudėvėti skarmalai, riogsojo akmeninėje asloje. Dingo draugai, dingo moterys; jis pardavė vergus, brangius patalus ir pokylių stalus, ir už gautus pinigus dar galėjo gyventi šiaip taip, bet neilgai. Didesnė nelaimė, tame krašte viskas labai pabrango, nes buvo užėję nederliaus metai, ir Palaidūnas atsidūrė pusalkanis tarp alkanų žmonių minių. Ir niekas jam nepadėjo, nekreipė į jį dėmesio. Moterys išvažinėjo į kitus miestus, kur buvo geriau; naktinių pasilinksminimų ir latravimų draugai su dideliu vargu ir patys nuo bado vadavosi.

Nelaimingasis apleido miestą skarmaluose, pusnuogis, ir pristojo prie vieno to krašto pono, kuris grįžo į savo kaimą, kur turėjo žemės. Taip karštai maldavo jį priimti, jog pastarasis sutiko paimti jį piemeniu prie kiaulių, nes vaikinas buvo dar jaunas ir stiprus, o piemenims prie kiaulių buvo didelis vargas, nes niekas, šiek tiek nusimanąs darbe, šito amato nenorėjo imtis. Žydui negalėjo būti didesnės bausmės už tą amatą. Net Aigipte, kur gyvulius garbino, tik kiaulių piemens negalėdavo eiti į šventyklas, ir nė vienas tėvas nebūtų leidęs savo dukters už žmoną, kaip lygiai niekas, už jokius pasaulio turtus nebūtų sutikęs vesti kiaulių piemens dukterį.

Bet Palaidūnas negalėjo nieko pasirinkti, ir buvo priverstas išsivaryti kiaulių bandą į ganyklas. Jokio užmokesčio jam nedavė, maistas buvo prastas ir jo maža, nes visiems maisto nedaug tebuvo. Kiaulėms nesti maisto stokos, nes jos viską ėda, be to tame krašte buvo labai daug ąžuolų gilių, tad jos sočiai paėsdavo. Išalkęs vargšas su pavydu žiūrėdavo į tuos juodus ir deglus gyvulius, knaisiojančius žemę ir kramtančius šaknis ir ankštis, norėdavo prikimšti savo skilvį šituo ėdalu ir, atsiminęs išteklių, kuris būdavo namuose ir pokylių metu mieste, verkdavo. Kai kada, bado nukankintas, ištraukdavo iš po žviegiančios kiaulės snukio ėdalo liekanas, ankštis su gilėmis, ramindamas savo gailesčio kartumą to maisto nepaprastu skoniu. Vargas jam, jei šeimininkas jį būtų užtikęs tai darant.

Apsivilkęs buvo nešvariu vergo skarmalu, kuris dvokė tvartu; apsiavęs buvo pora sandalių, apiplyšusių ir sulopytų; ant galvos buvo užsismaukęs bespalvį skarmalą. Gražus jo jaunas veidas, nudegęs kalnų saulėje, dabar buvo ištysęs ir suliesėjęs, įgavęs negyvos spalvos, pusiau alavo, pusiau žemės.

Kas ten dabar vilki jo gražiais vilnoniais apsiaustais, iš namuose suverptų ir išaustų vilnų, apsiaustais, kuriuos paliko skryniose broliui? Kur yra jo gražiosios tunikos iš purpurinio šilko, kurias buvo už menkniekius pardavęs pirkliams? Jo tėvo samdininkai geriau už jį vilkėjo. Ir daugiau už jį valgė.

Ir pažvelgęs į save tarė:

— Kaip tai daugelis mano tėvo samdininkų turi pakankamai duonos, kai aš mirštu čia badu!

Prieš tai, kai grįžimo mintis ateidavo į galvą, tuojau stengdavosi jos nusikratyti. Grįžti tokioje padėtyje, anksčiau paniekinus savo namus, seną tėvą privedus ligi ašarų ir davus progos broliui įsigyti pirmenybę! Grįžti pusnuogiam, pusbasiam, be skatiko, be žiedo—laisvės ženklo—suvargusiam ir sumenkusiam dėl alkano vergavimo, pasmirdusiam ir pažemintam to šlykščiausio amato, pripažinti protingiems kaimynams arba savo broliui jų pastabų teisingumą, nusilenkti tėvui ligi kelių, nors jį apleidęs buvo net neatsisveikinęs! Grįžti kaip gėdos skarmalui ten, iš kur išvyko kaip karalaitis. Grįžti prie lėkštės, į kurią buvo prispiaudęs. Grįžti į namus, kuriuose jau nieko jo nebebuvo. Ne. Dar kaž-ką savo ten turėjo. Tėvą. Jei jis priklausė tėvui, tai ir tėvas jam priklausė. Buvo jo ainis, jo kūno padaras, pradėtas jo sėklos pasireiškusios meilės momentą. Tėvas, net įsižeidęs, nebūtų galėjęs savo paties kraujo išvaryti. Jei nepriims jo kaip sūnaus, bent sutiks laikyti samdininko vietoje. Vietoj kito, svetimo, kai ką, kitą tėvo pagimdytą. „Kelsiuos ir eisiu į mano tėvą ir tarsiu jam: — Tėve, nusidėjau prieš dangų ir prieš tave. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; padaryk mane vienu iš savo samdininkų“. Grįžtu ne kaip sūnus, bet kaip vienas iš tarnų, kaip samdininkas: neprašau tavo meilės, nes į tai nebeturiu teisės, bet duonos kąsnelio tavo virtuvėje.

Ir, atidavęs kiaules šeimininkui, jaunuolis išėjo savo tėviškės linkui. Pasiprašydamas iš kaimiečių kąsnelio duonos, kurią jam duodavo, ir, kiekvieną pasigailėjimo ir išmaldos plutelę suvilgydamas savo ašarų druska krūmų paunksmėje, keliavo toliau. Sužeistos, kruvinos kojos su dideliu vargu begalėjo jį išlaikyti; buvo visiškai basas, bet dovanojimo viltis vedė jį pirmyn žingsnis po žingsnio artyn prie namų.

Pagaliau, vieną dieną, apie pusiaudienį, pamatė iš tolo savo tėvo namus. Tačiau neišdrįso pasibelsti, nei pašaukti ką, nei įeiti į vidų. Sukinėjosi aplink namus, žiūrėdamas, ar neišeis kas į lauką. Ir štai namų angoje pasirodo jo tėvas ir iš tolo jį pažįsta— sūnus jau ne be tas, koks seniau buvo, persimainė, bet tėvo žvilgsnis, nors nusilpęs nuo ašarų, negali apsirikti—išbėga priešais jį, apsikabina ir priglaudžia prie savo krūtinės, bučiuoja jį ir dar kartą bučiuoja, negalėdamas atitraukti savo išblyškusių lūpų nuo to sunykusio veido, nuo tų akių, kuriose pasikeitė išraiška, bet kurios tebebuvo gražios, nuo tų pridulkėjusių plaukų, bet dar ir dabar kaip seniau minkštų ir garbiniuotų, nuo to kūno, kuris kartu yra ir jo kūnas.

Susirūpinęs ir sujaudintas, sūnus nedrįsta atsakyti į pabučiavimus. Ir, išsivadavęs iš tėvo glėbio, puola ant kelių, kartodamas drebančiu balsu žodžius, kuriuos pirmiau jau buvo nutaręs pasakyti:

—    Tėve, nusidėjau prieš dangų ir tave, nebesu vertas tavo sūnumi vadintis.

Bet, jei sūnus nusilenkia net ligi atsižadėjimo sūnaus vardo, senis tuo laiku pasijunta dar labiau esąs tėvas; jam atrodo, jog jis antru kart pasidarė tėvu. Ir, net nepratardamas jam nė žodžio, aptemusiomis iš susijaudinimo akimis, tačiau garsiai skambančiu, kaip anuomet, iš krūtinės balsu pašaukia tarnus:

—    Atneškit tuojaus geriausius drabužius, gražiausius, ir apvilkit jį, užmaukit ant jo rankos žiedą ir apmaukit jo kojas.

Namų šeimininko sūnus neturi įeiti į jo rūmus tokiais menkais drabužiais, kaip elgeta. Jam dera gražiausias apdaras, naujas apavas ir žiedas ant rankos. Ir tarnai turi jam patarnauti, nes ir jis yra šeimininkas. —Ir atveskit nupenėtą veršį ir papjaukite jį, valgykim ir linksminkimės, nes šitas mano sūnus buvo miręs ir kėlėsi, buvo žuvęs ir atsirado.

Penėtus veršius laikydavo šventėms: bet kokia šventė man bus gražesnė, kaip šita? Apverkiau savo sūnų, kaip mirusį, o štai mano sūnus yra gyvas ir su manim; buvau jo netekęs pasauly, o pasaulis šiandie man jį grąžino. Toli jis buvo, o atsirado mūsų tarpe; buvo elgeta, prie svetimų durų lenkėsi, o dabar yra šeimininkas savo namuose; buvo alkanas, o dabar pokyliaus prie savo stalo.

Tarnai išpildė liepimą; veršis buvo papjautas, nuluptas, sukapotas ir iškeptas. Iš rūsio paimtas seniausias vynas. Kambarys grįžimo vakarienei buvo išpuoštas gėlėmis. Keli tarnai išėjo kviesti tėvo draugų, o kiti bėgo pakviesti griežėjų su muzikos instrumentais.

Kai viskas jau buvo paruošta, kai sūnus nusimaudė, ir tėvas dar daugelį kartų jį išbučiavo — lyg, rodos, norėdamas lūpomis įsitikinti, jog sūnus tikrai čia yra, jog yra šalia jo, jog tai ne sapno šmėkla — buvo imta pokyliauti, vynas sužvilgo taurėse, kanklininkai stygų balsais pritarė džiaugsmo dainoms.

Vyresnysis buvo lauke prie darbo; vakare, grįždamas namo, kai jau buvo arti namų, išgirdo muzikos garsus, klegesį, delnų plojimus ir šokių atgarsius. Ir negalėjo suprasti, kas tai galėjo būti. Kas atsitiko? Gal mano tėvas pamišo? Arba gal koks vestuvių pokylis netikėtai sustojo mūsų namuose?

Nemėgstąs pasilinksminimų ir nepažįstamų žmonių, nenorėjo įeiti pats pamatyti, kas atsitiko. Pasišaukęs vieną tarną, kuris tuo laiku buvo išėjęs iš namų, paklausė jį dėl ko tas triukšmavimas.

—    Tavo brolis parėjo. Tavo tėvas papiovė nupenėtą veršį iš džiaugsmo, kad jis grįžo sveikas ir gyvas.

Tai išgirdus, jo širdis smarkiau ėmė plakti, ir jis pabalo, ne iš džiaugsmo, bet iš pykčio ir pavydo. Senas įsižeidimas atgijo jo širdyje, nes jam atrodė, jog jo pusėje yra pakankamo pagrindo. Nenorėjo eiti į vidų ir stovėjo įpykęs lauke.

Tada, išėjęs į lauką, tėvas jį pašaukė: Eikš, tavo brolis grįžo, klausė apie tave, jis apsidžiaugs, tave pamatęs, kartu pasilinksminsim.

Tačiau anas, protingas vyras, nebegalėjo susivaldyti ir pirmą kartą gyvenime išdrįso tėvui į akis pareikšti savo nuomonę.

—    Štai, kiek jau metų tarnauju tau kaip vergas, ir niekad nebuvau peržengęs nė vieno tavo įsakymo, ir niekados tu nedavei man nė ožiuko, kad būčiau galėjęs pavakarieniauti su savo draugais. O dabar, kai tavo sūnus, kuris praleido tavo turtą su paleistuvėmis, grįžo, tu liepei papiauti nupenėtą veršį.

Šitais keliais žodžiais jis atskleidžia visą savo būdo niekšingumą, kurį ligi šiol slėpė po veidmainišku protingumo apsiaustu. Prikaišioja tėvui savo paklusnumą, prikiša į akis jo šykštumą — niekados nedavei man nė ožiuko! —ir kaltina jį, nemylįs sūnus, jog jis yra begalinės meilės tėvas. „Tas tavo sūnus“. Nesako: brolis; tegu jį laiko sūnumi tėvas, bet jis jo nenori pripažinti už brolį. „Praleido tavo turtą su paleistuvėmis“. Ne savo turtą, ne su savo moterimis; kai tuo laiku aš buvau su tavim, dirbau prakaituodamas, tavo laukuose, be jokio atlyginimo.

Bet tėvas, kaip anam sūnui buvo atleidęs jo paklydimus, taip ir šitam atleidžia.

— Sūnau, tu visumet esi su manim, ir viskas, kas mano, yra ir tavo. Tačiau reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes anas tavo brolis buvo miręs, o atgijo, buvo dingęs, ir atsirado.

Tėvas įsitikinęs, jog šitie žodžiai užkiš jo burną. „Buvo  miręs, o atgijo, dingęs buvo, ir atsirado“. Ar bereikia kitokių priežasčių? Kurios priežastys būtų už šitas svarbesnės? Ką padaręs buvo, padarė. Praleido mano turtą su moterimis; lėbavo, kol buvo iš ko, kol galėjo. Apleido mane net neatsisveikinęs, paliko mane verkiantį. Jei ir blogesnių dalykų būtų pridaręs, nebūtų nustojęs buvęs mano sūnus. Jei ir būtų plėšikavęs ant kelio, jei būtų užmušinėjęs nekaltus žmones, jei dar labiau būtų įžeidęs mane, tai vis dėlto nebūčiau užmiršęs, jog jis mano sūnus, jog tai yra mano kraujas. Buvo išvykęs, tačiau grįžo, dingęs buvo, bet vėl atsirado, buvo žuvęs, bet jau atrastas, miręs buvo, ir jau atgijo. Nieko daugiau nebenoriu. Šitam stebuklui pagerbti nupenėtas veršis man neatrodo perdidelė auka. Tu manęs niekad neapleidai; tavimi visumet džiaugiausi; visi mano ožiai yra kartu ir tavo, jei tik būtum panorėjęs; kiekvieną dieną valgei prie mano stalo. Tačiau anas tiek laiko buvo toli nuo manęs, tiek savaičių, tiek mėnesių. Matydavau jį tik sapne; jau taip seniai bevalgė su manim gabalėlį duonos. Argi neturiu teisės bent šią dieną pasidžiaugti?

Šitoje vietoje Jėzus apsistojo. Nebetraukė pasakojimo. Ir reikalo nebebuvo jį traukti. Prilyginimo prasmė nebereikalauja jokių priedų. Tačiau niekad — nuo Juozapo Žydo istorijos laikų—žmogaus lūpos nebuvo atpasakojusios gražesnės istorijos, kaip ši, kuri taip giliai įsmigtų į žmonių širdis.

Raštų aiškintojai gali laisvai žaisti, krėsdami šposus su kortomis. Kad Sūnus Palaidūnas yra naujo, apsivaliusio žmogaus paveikslas, skausmu išmėgintas, o Išmintingasis atvaizduoja Farisejų, kuris saugo senąjį įstatymą, bet meilės neturi. Arba, jog Išmintingasis sūnus reiškia žydų tautą, kuri nesupranta Tėvo meilės, kurs priima pagonį, nors jis ir nardėsi šlykščiose gašlavimų landynėse ir gyveno kartu su kiaulėmis.

Jėzus nemėgo galvosūkių. Pats pasakė prilyginimo gale, jog didesnis yra džiaugsmas danguje dėl vieno nusidėjėlio, darančio atgailą, negu dėl visų teisingųjų, kurie giriasi savo veidmainingu teisingumu, negu dėl visų nesuteptųjų, kurie didžiuojasi paviršutiniu savo skaistumu, negu dėl visų stropiųjų, kurie slepia savo širdies nejautrumą, apsimesdami gerbią įstatymus.

Teisingieji, tikrąja žodžio prasme, bus priimti į Karalystę, tačiau dėl jų nebuvo jokių abejojimų. Nebuvo reikalo drebėti dėl jų nei kentėti, todėl nėra prasmės nė džiūgauti. Bet už tą, kuris buvo ant pat prapulties krašto, kas pakėlė didžiausias kančias iš naujo perdirbdamas savo sielą, nugalėdamas gyvuliškumą, kuris jame buvo, kas daugiausia buvo nusipelnęs savo vietos, nes turėjo ją įsigyti už visą praeities vertę, už tą linksmybės giesmes giedos angelų chorai.

„Kuris iš jūsų žmogus, turįs šimtą avių, netekęs vienos avies nepalieka devynias dešimt devynių lauke ir neina ieškoti anos, kuri dingo, kol suranda? Ir, atradęs ją, užsideda ant pečių džiaugdamasis; o, namo grįžęs, sukviečia kaimynus, sakydamas: Džiaukitės su manim, nes atradau savo avį, kuri buvo žuvusi?"

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi neuždega žibintuvo ir neiššluoja namų, ieškodama stropiausiai, kol suranda? O kai suranda, sukviečia drauges ir kaimynes, sakydama: Džiaukitės su manim, nes suradau drachmą, kurią buvau pametusi.“

Kas tad yra viena avis, sulyginant su sūnum, kuris atgijo su žmogum, kuris buvo išgelbėtas? Ir ką reiškia viena drachma paklydusios sielos akivaizdoje, kuri rado šventumą?

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2662387
Design by Joomla