„Įeikite pro siaurus vartus, nes platūs vartai ir didelis kelias veda į pražūtį ir daug daug yra tokių, kurie juo eina. Bet ankšti vartai ir siauras kelias yra, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug tėra tokių, kurie jį randa.
Tie, kurie ieškos pro kur įeiti, pagaliau negalės įeiti, nes namų šeimininkas, uždaręs duris, praneš, jog nieko nepažįsta.
Ligi anos Didžiosios Dienos, kol dar nebus pervėlu, prašykit ir jums bus duota, belskit ir bus jums atidaryta. Žmonės, kurie yra toki užkietėję, tingūs ir žiaurūs, negali tačiau atsispirti prieš prašančiojo nuolatinį užsispyrimą ir pagaliau nusileidžia. Jei žmonės, būdami žmonėmis, ne visumet esti kurti maldavimams, kaip nepalyginti bus tikresnis atsakymas Tėvo, kuris mus myli?
Žmogus vidunakty beldžiasi į prietelio duris ir prikelia jį iš miego. Ir pro duris sako jam: Paskolink man tris kepalėlius duonos, nes netikėtai užėjo pas mane svečias ir neturiu ko jam duoti. Anas, mieguistas atsako: „Nebūk įkyrus, nes jau esu nusitaisęs ir nenoriu keltis. Su manim lovoje guli mano vaikai, kurie užmigo ir, jei kelsiuos, nubus ir ims zirzti. Tačiau pirmasis nenusileidžia, beldžiasi toliau, pakeltu balsu šaukia ir, sudėjęs rankas prašo padaryti jam tą malonę, nes kaimynystėje netari kitų draugų ir laikas jau vėlus, o svečias išalkęs laukia. Ir taip įkyriai prašosi prie durų, kol draugas atsikelia iš patalo, įsileidžia jį į savo butą ir duoda jam tiek duonos, kiek jis prašė.
Draugas buvo tinginys, tačiau geros širdies žmogus. Kartais ir blogi žmonės pasielgia taip, kaip jis. Viename mieste buvo teisėjas, kuris nieko negerbė. Piktas ir niūrus žmogus, kuris viską norėjo daryti tik savo nuožiūra. Viena našlė vaikščiodavo pas jį kasdien, prašydama teisybės, tačiau, nors jos pusėje buvo teisybė, teisėjas visada ją atstumdavo ir nenorėdavo jos išklausyti. Tačiau našlė ramiai kentė daromus jai nemalonumus ir nenustojo jo trukdžiusi. Pagaliau, kad galėtų atsikratyti moteriške, kuri jam kvaršino galvą jau tiek laiko savo prašymais, ašaromis ir įkyrumu, padarė sprendimą ir atleido ją ramybėje.
Bet nereikia prašyti daugiau, negu mums priklauso. Kas padarė savo darbą, valgys ir gers, bet neturės ypatingos vietos, ir ne geriau bus už savo brolį aptarnautas, o juo mažiau už savo viršininką.
Kai tarnas, kuris sėjo lauke javus arba ganė gyvulius, grįžta namo, šeimininkas nepakviečia jo tuojau su savim prie stalo, bet liepia pirma patarnauti, ir tik po to duoda ir tarnui paskirtą vakarienę. Tai yra palyginimas, kurį Jėzus skiria Apaštalams, kurie savo tarpe ginčijosi dėl geresnės vietos Karalystėje.
„Argi šeimininkas laikys sau per pareigą dėkoti tam tarnui, kad jis padarė tai, kas jam liepta buvo padaryti? Taip pat ir jūs, kai padarysit visa, kas jums įsakyta, sakykit: Esam nereikalingi tarnai; padarėm tai, ką turėjom padaryti“.
Daryti yra vienintelis, turįs reikšmės, dalykas. Esti ir tokių, kurie priima įsakymus, tačiau vėliau nedirba. Jie bus skaudžiau nubausti už tuos, kurie žodžiais priešinasi, bet vėliau, apgailestavę, imasi darbo. Vienas žmogus turėjo du sūnų, vyresniajam jis tarė: Eik į vynuogyną ir dirbk. Sūnus atsakė: einu, bet, užuot ėjęs į vynuogyną, išsitiesė paunksnėje ir užmigo. Jaunesniajam sūnui: Eik ir tu dirbti į vynuogyną su broliu. Bet sūnus atsakė: Ne, šiandie noriu pasilsėti, nes nesijaučiu sveikas. Tačiau, kiek vėliau, pagalvojęs apie seną tėvą, kuris nebeturėjo jėgų pats apdirbti žemę ir kurį jo atsisakymas nustebino, nugalėjo nuovargį ir nuėjo į vynuogyną, kur stropiai dirbo ligi vakaro.
Neužtenka klausyti Karalystės pažadėjimo Žodžių. Pritarti tik lūpomis, o gyventi tais pačiais senais palinkimais, nesistengiant net širdies palinkimų pakeisti, yra mažiau kaip nieko. „Kiekvienas, kuris ateina pas mane ir klauso mano žodžių ir juos gyvenime vykdo, panašus yra į sumanų žmogų, kuris, norėdamas pastatyti namus, giliai iškasė griovius ir padėjo pamatus ant akmens. Ir kai užėjo lietus, ir upių potvynis apsėmė tuos namus, pakilus dideliems vėjams, negalėjo sugriauti namų, nes jie buvo pastatyti ant uolos. Bet kas klauso mano žodžius, tačiau jų nevykdo, panašus yra į neišmintingą žmogų, kuris pastatė savo namus ant smiltyno be pamato. Užėjus nuo lietaus potvyniui namas buvo apsemtas vandens ir sugriuvo, ir tai buvo ano namo didelis griuvimas“.
Tą patį pamokymą randame prilyginime apie sėją. „Sėjikas išėjo sėti; besėjant kai kurie grūdai nukrito prie kelio, ir, atlėkę dangaus paukščiai, juos sulesė. Kiti nukrito į akmenuotą dirvą, kur nedaug tebuvo žemės drėgmės, greit sudygo, nes negalėjo giliai įleisti šaknų, bet, kai saulė užkaitino, veikiai nuvyto, o kadangi neturėjo gilių šaknų — nudžiūvo. Kiti nupuolė tarp erškėčių ir erškėčių krūmai juos nusmelkė, užtroškino. Kiti nukrito į gerą žemę ir davė šimteriopą vaisių“. Šitą prilyginimą Dvylikai sunku buvo suprasti. Jėzus pats turėjo jį paaiškinti. Sėkla — tai Žodis. Kas jo nesupranta, ateina Šėtonas ir išsineša jį. Kas jį supranta ir su džiaugsmu priima, bet neleidžia įleisti savo sieloje šaknų, tas, pirmam persekiojimui užėjus, greit jį, pamiršta. Yra ir tokių, kurie jį supranta ir priima, tačiau nesugeba atsikratyti pasaulinių rūpesčių, turtų rinkimo, veržimosi į garbę, tada tie grobuonys — erškėčiai nusmelkia jį ir užtroškina. Bet kas klauso Žodžio ir jį supranta, ir padaro iš jo savo dvasios valdovą, gyvenimo taisyklę, tas daros iš tikrųjų tuo derlinguoju lauku, kuriame grūdas atneša šimteriopą vaisių.
Tačiau, neužtenka dar jo klausyti, suprasti jį ir vykdyti. Kas gavo jį, tas neturi jo laikyti tik sau vienam.
Kas tad, turėdamas žibintuvą, stato jį į palovį, arba uždengia jį puodu, arba slepia jį po saiku? Šviesa turi būti kambario viduryje, aukštai pakelta, kad visi ją matytų ir būtų apšviesti.
Kartą žmogus, išvykdamas į tolimą kelionę, paliko kiekvienam savo tarnui po dešimtį dinarų, kad juos paleistų į apyvartą. Grįžęs pareikalavo iš jų atskaitomybės. Pirmas tarnas grąžino šeimininkui dvidešimt dinarų, nes su gauta dešimtim kitą dešimtį pelnė. Tada šeimininkas padarė jį visų savo turtų užvaizda. Antrasis grąžino jam penkiolika, nes negalėjo daugiau pelnyti kaip penkis dinarus. Tuo tarpu trečias tarnas, prisiartinęs prie šeimininko su baime, parodė jam susuptą į skepetą dešimtį dinarų, kuriuos buvo iš šeimininko gavęs. „Valdove, štai tavo pinigai; žinojau, jog esi rūstus žmogus, jog piauni ten, kur nešėjai ir renki ten, kur nepalikai; bijojau tavęs, todėl laikiau pinigus paslėpęs. Valdovas jam į tai atsakė: Nedoras tarne, tinginy, iš tavo paties žodžių apkaltinsiu tave. Atimkit iš jo dinarus ir duokit tam, kuris turi dvidešimti. — Kiti tarė jam: Valdove, jis turi užtektinai. — O aš jums sakau, — atsiliepė valdovas, — kad kiekvienam, kas turi, bus duota; o nuo to, kuris neturi, ir tai, ką jis turi, bus atimta. Įmeskit nenaudėlį tarną į tamsybes, kur bus tik verksmas ir griežimas dantimis“.
Kas gavo Žodį, tas taip turi elgtis, kad jo malonę dvigubai padidintų. Jam patikėtas toks turtas, kad, jei jis paliks jį neveiklų, teisingai bus pasielgta jį atėmus. Tas, kuris niekuo jo nepadaugino, nustojo ir to, ką turėjo; o tas, kuris dvigubai padaugino jį, dar daugiau pelnys. Ne tie yra vargšai, kuriems reikia duoti, kadangi nieko neturi, bet tie turtų valdovai netikėliai ir tinginiai, kuriems buvo pavesti derlingiausi visatos laukai.
Laimingas tas šeimininkas, kurį valdovas atras savo vietoje teisybę darant pavaldinių tarpe ir dalijant jiems priklausančius iš teisybės javų saikus. Bet jei šeimininkas pradeda varginti pavaldinius, ir galvoja tik apie valgį ir gėrimą, kai savininkas grįš — o grįžti gali netikėtai — lieps nuplakti jį rykštėmis ir priskirs jį prie netikėlių likimo.
Nes smarkiai bus nubaustas ne tas tarnas, kuris nežino šeimininko norų ir, nežinodamas, jų nepildo, bet tas tarnas, kuris visa tai žinojo, o tačiau visai priešingai elgiasi, skaudžiai bus nubaustas ir išvarytas iš namų, kuriuose buvo užvaizda. Žodžio skelbėjai jokio pasiteisinimo neras, jei jie pirmieji gyvenime jo nevykdys. Kam daugiau buvo duota, iš to bus daugiau ir pareikalauta.