Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Studijos ir skaityba

Ko tu nekrovei savo jaunatvėje, kaip gi rasi senatvėje? E c c 1 i. 25. 5.

Kas sutrumpina man laiką?
   Darbas.
   O kas neapsakomai jį prailgina?
    Tinginystė!    G o e t h e

Gyventi reiškia nuveikti patamsių gaivalus tiek prote, tiek širdyje.

Ibsenas

Mokytis, kaip ir bet kurį darbą dirbti, reikia taip pat išmokti. Daugeliui jaunuolių čia ir yra tikra nelaimė, — nors ją pamato tik paskutinėse gimnazijos klasėse, — kad ankstyboj jaunatvėj jie neišmoko mokytis.

Mokslas nėra lengvas dalykas. Ir tie, kurie mano, kad studijos ir žaidimai yra tas pats, tie skaudžiai klysta. Žinoma, pasitaiko jaunuolių, kuriems mokslas yra „tik žaidimas". Bet tikrai rimtas ir vaisingas darbas niekados negali virsti žaidimu. Ir kas jau prieina tokią būklę, jog darbas netenka sunkumo žymės, tas pražudo ir pačius darbo vaisius. Mokytis mūsų prigimtis savaime nėra linkusi; todėl ją reikia priversti, priversti energingais pasiryžimais ir ištesėjimu. Palikta pati sau, prigimtis tuoj pakeistų tvarką, pvz. žaidimus ir pramogas pastatytų pirmoj vietoj, o mokslą ir darbą — paskutinėj. Vadinasi, yra valandų, kada mes punktualiai turime sėsti prie dirbamojo savo stalelio ir imti knygą į rankas, nelaukdami, ar ateis noras mokytis, kuris pasitaiko ir netvarkingų jaunuolių gyvenime. Mes turime tą norą patys pasigaminti.

Iš tikrųjų, mokymasis yra tikras menas. Taigi, prieš imdamas knygą į rankas, žiūrėk, kad būtų viskas tvarkoj, kad būtum pats švarus ir susitelkęs.

Nuostabu, kad mokiniai tiek daug dalykų mokyklose turi mokytis ir taip retai tegirdi, k a i p  reikia mokytis, kad jųjų pastangos nenueitų niekais ir darbas būtų lengvesnis.

Žinoma, nėra abejojimo, kad mokymasis buvo ir bus sunkus darbas. Visokios knygos, pvz., „ K a i p  ž a i d ž i a n t   i š m o k t i  p r a n c ū z i š k a i ?“, „ A n g l i š k a i   i š m o k s i   p e r  6  v a l a n d a s“ yra tik gudrūs biznierių apgaudinėjimai. Tu būsi, manau, gudresnis už tą panelę, kuri norėjo svetimos kalbos mokytoją pasisamdyti, bet tik su sąlyga, kad jis jos nekankintų visokiomis gramatikos ir tarimo taisyklėmis.

Bet nors mokymasis yra ir sunkus darbas, vis dėlto jis galima kiek palengvinti. Šiandien, kada iš jaunuomenės tiek daug reikalaujama, ypač reikia mokėti taupyti savo dvasios jėgas ir įprasti į mokslo darbo techniką. Taigi čia ir nurodysime porą mokymosi dėsnių.

P i r m a s i s   d ė s n i s :   m o k y k i s   d ž i a u g s m i n g a i.  Kiekvieną žmogų Dievas pastatė tam tikroje vietoje, kurios pareigas jam reikia eiti ir tuo būdu bendradarbiauti su Visagaliu Kūrėju. Kol esi mokykloje, tavo uždavinys yra dirbti tam, kad kuo daugiausia įsigytum mokslo turtų. Šį darbą darai ne tėvams, ne mokytojams, bet pats sau, žinodamas, kad tuo būdu prisirengsi vaisingiems ateinančios ateities žygiams. Argi toks pasiryžimas nežadina džiaugsmo? Taigi dirbk džiaugsmingai.

Kas džiaugsmingai pasiryžta, tam būna prieinamas kiekvienas daiktas. Aišku, šitoks pasiryžimas nepašalina sunkenybių, bet jis priverčia žmogų pasitikėti savo jėgomis ir tuo būdu laimėti. „Kas daroma su noru, tas tik pusiau sunku", — sako patarlė; ir visai teisingai. Žodelis „mielai" mūsų sieloje pažadina tiesiog burtininkiškąją jėgą, kuri nugali net ir didžiausias sunkenybes. Dar nespėjai nė apsidairyti, ir darbas jau pabaigtas. Jeigu pats dalykas tavęs ir netrauktų, vis dėlto nemesk jo, bet ištverk, ištverk dėl to džiaugsmo, kurį turėsi darbą pabaigęs. Tai yra gyvenimo kovos nujautimas, kurią turėsi vėliau laimėti.

A n t r a s i s   d ė s n i s :   m o k y k i s   d ė m e s i n g a i. Tam reikia pirmiausia susitelkti, pašalinti iš akių visa, kas galėtų išblaškyti dėmesį, tvirtai nustatyti laiką, kada turi būti pertrauka, ir tik tada visomis jėgomis imtis darbo, nieko nežiūrint ir nepaisant. Nesvarstyk pusvalandį: „Reikia? Nereikia?", bet tuoj apsipręsk. „Gerai pradėta, pusė laimėta". O yra jaunuolių, kurie svyruoja svyruoja ir niekaip negali pasiryžti, ar jiems dirbti, ar nedirbti. Jie pusę valandos keikia mokyklą, kitą pusę svarsto, ar iš viso reikia mokytis, o trečią pusvalandį žiūri, ar sunkios rytdienos pamokos; pagaliau įpykę trenkia knygą į kampą ir dar stebisi, kaip baisiai nuobodus yra mokslo darbas ir kaip maža jie daro pažangos.

Ką darai, dairyk gerai. Jei darbas pabaigtas, tada praleisk laiką gryname ore arba daryk, kas tau patinka, bet tik neužmiršk, kad pirmoj eilėj stovi pareiga.

Manau, nesi vienas iš tų nenaudėlių mokinių, kurie nesimoko, bet yra pasiryžę vis ką nors kitą veikti. „Aš mielai dirbu, bet tik tai, kas man patinka". Bet ar šitokios pažiūros gali tikti tvirtabūdžiui jaunikaičiui, kuris rimtai nori padėti savo tėvynei? Juk kas būtų tokiam kareiviui, kuris paliktų savo sargybos vietą ir eitų ten, kur gelėtų daugiau padaryti, kur savo jėgas geriau panaudotų? Jis būtų smarkiai nubaustas, o karo metu net ir sušaudytas, nes paliko svarbiausią savo pareigą. Kaip yra su tavim, mano mielas? Ar tu nesi toks pat šventų savo dabarties pareigų niekintojas? Ar neseki kartais tais, kurie nerengia pamokų, kurie mokykloj po suolais romanus skaito ar šiaip kokius niekus dirba?

„AŠ ŽINOJAU — TIK PAMIRŠAU"

Kai mažesniems mokiniams nesiseka atsakinėti, jie paprastai pasiteisina: „Atsiprašau, pone mokytojau! Aš žinojau, tik dabar pamiršau".

Dažnai toks pasiteisinimas yra tik noras melu pridengti savo tinginystę. Toks mokinys niekad nežinojo, nes jis vakar nė kiek nesimokė.

Bet ne visi šitokiais atvejais meluoja. Iš tikrųjų, pasitaiko' žmonių, kurie labai lengvai pamiršta. Yra mokinių, kurių galvos tarsi skylėti indai: čia jie mokslą į juos pila, čia, žiūrėk, jis vėl išbėga. Bet net ir tokie nėra visiškai pateisinti, nes pamiršimas ir išsiblaškymas bent iš dalies yra pagydomos ligos. Viskas pareina nuo to, ar patvariai žmogus rūpinasi sustiprinti savo atmintį.

Ne vienas tokių, atsakinėjimo metu susikirtusių, mokinių labai gerai atsimena įvairių sporto rekordų skaičius ir datas. Tai rodo, kad jie turi atmintį, bet ją vartoja tik tiems dalykams, kurie jiems teikia smagumo.

Pasakojama, kad Archimedas, garsiausias senovės matematikas ir fizikas, dirbo užsidaręs savo namuose, Sirakūzų mieste, tuo tarpu Rymo vadas Marcelius (212 met. prieš Kristų) puolė miestą ir jį paėmė. Vienas kareivis įsibrovė į Archimedo namus ir rado mokslininką sėdintį savo sode ir braižantį smėlyje visokias geometriškas figūras. Viduje kovos triukšmo, paimto miesto sumišime jis ramiai skaičiavo ir nė nesirūpino, kas aplink jį darosi. Priėjusiam kareiviui jis nepakeldamas akių pasakė: „Neliesk mano apskritimų!"

„Ak, kad tai aš galėčiau taip susitelkti!" — kalbės ne vienas. O vis dėlto iš Archimedo galima pasimokyti susitelkti, galima pažinti, ko reikia dėmesingam darbui.

Pirmoj eilėj jis nesirūpino pažiūrėti, kodėl aplinkui toks triukšmas; toliau nuostabia galybe jis sutelkė visas savo sielos jėgas, kad galėtų įsigilinti į matematikos dėsnį, — š i t ą  dėsnį, o ne kurį kitą. Paskutinis dalykas svarbesnis yra už pirmąjį.

Daugelis jaunuolių veltui turi ramų mokymosi kambarį, nes jų vaizduotė gyvena ne jame, bet kažin kur toli toli, ir tai kaip tik tuo metu, kada jiems reikia mokytis. Priešingai, kas savo mintis sutelkia tik apie vieną dalyką, tas giliau įžvelgia į reikiamą jam apdirbti medžiagą, jo tyrinėjimai nelieka paviršutiniški, bet sieką pačių gelmių, o kai reikia atsakinėti, jis nesiteisina baimingai šnibždėdamas: „Atsiprašau, pone mokytojau, aš žinojau, tik dabar užmiršau".

Taigi mokymosi metu negalvok apie nieką daugiau, kaip tik apie tą dalyką, kurio mokaisi. Juk juo daugiau dalykų daro įtakos mūsų dėmesiui, juo mažiau jis pastebi paskirų daiktų. Kas nori kartu nušauti du kiškiu, tas tegul nesistebi, jei nė vieno nenušaus.

MENAS  UŽMIRŠTI

Pasitaiko gyvenime ir tokių atsitikimų, kada būtų gera ką nors užmiršti, ko nors nepastebėti, žodžiu, kada ima noras apie ką nors visiškai nė negalvoti. Taigi pakalbėję apie atmintį, apie mokėjimą girdėti, paliesime keletą pastabų ir meną užmiršti.

Tau pasitaikė didis skausmas. Mirė tavo kuris nors giminė ar net tėvas arba motina; galbūt netekai mylimiausio savo draugo. Skausmas pripildo visą sielą, sugniuždo dvasios jėgas, ir tu pasidarai nuliūdęs, apsiblausęs, netikęs nė vienam rimtam darbui. Kokiu būdu galima tai pamiršti? Žinoma, savo mylimųjų, niekados nepamirši ir negali pamiršti: kiekvienoje maldoje juos reikia prisiminti. Bet reikia vieną kitą valandą pašalinti tą sielos skausmą, nes kitaip negalėsi gerai atlikti savo pareigų, kurias tau gyvieji uždeda.

Arba gali pasitaikyti ir šiaip jau mažesnių nemalonumų, pvz., buvai neteisingai pažemintas, gerai mokydamasis gavai blogą pažymį; buvai pasidaręs ateities planą (pvz. kur nors iškeliauti), ir štai tau neduodama atostogų ir tt. Ką tada reikia daryti? Kaip visa tai pamiršti? Geriausiai visu uolumu imtis kurio nors naujo uždavinio, siekti kurio kito tikslo. Galvoti apie perkastą neteisybę yra visados nenaudinga ir net nesveika. Jaunas esi, tad nenustok drąsos!

Net ir visais atžvilgiais tvarkingi žmonės nekartą prisipažįsta, kad jie buvę per daug gerbiami ir kad mažiau kentėję, negu buvo nusipelnę.

Darbas, ypač tas, kuris kitą džiugina, yra geriausia skausmo metu paguoda. Tą parodo mums motinos, kurios, rodos, niekados neatgailės mirusių savo kūdikių. Bet kai tik pradeda rūpintis neturtingųjų vaikais arba slaugyti ligonius, skausmas mažėja, ir jos vėl grįžtą į gyvenimą, kur jų laukia naujos pareigos ir nauji uždaviniai, atitinką jų gabumus ir sielos jėgas.

Manos mielas! Mokykis, kiek galėdamas anksčiau, išsilaisvinti iš slegiančių įspūdžių ir skausmingų pergyvenimų!

Rodos, jau nėra nė reikalo pažymėti, kad tai pasiseka padaryti tik tam, kurio sieloj gyvena Dievas. Tik tas gali kantriai ir ramiai pakelti kiekvieną, jį aplankiusią, nelaimę, kuris moka sakyti: „Tėve, ne mano valia tebūnie, bet Tavo!“

DIVIDE ET IMPERA!

Gero mokymosi paslaptis yra ta, kad reikia mokytis pagal psichologijos taisykles. Ką tai reiškia? Paaiškinsiu klausimą pavyzdžiais. Esi turbūt jau buvęs parodose, paveikslų galerijoj ar kuriame nors muziejuje. Norėdamas viską apžiūrėti, ėjai per kambarius, per sales ir, rodos, jau viską pamatei. Bet išėjęs patyrei, kad esi pavargęs, galva sukasi, ir pats stebiesi, kodėl taip maža prisimeni.

O kur buvo klaida? — Klaida yra ta, kad pasirinkai negerą metodą. Į paveikslus žiūrėjai tik trumpą valandėlę, vaikščiojai nepasilsėdamas, tuo būdu įspūdžiai buvo tik paviršutiniški; jų prisirinko gana daug, bet jie vienas kitą aptemdė, — ir štai kodėl beveik nieko neatsimeni. Tad dabar tau reikia vėl eiti prie kurio žymesnio kūrinio, ten atsisėsti ir ilgiau jį pastudijuoti. Jeigu tik galima, reikia tokius apsilankymus dažnai pakartoti. Tik saugokis to pavojingo smalsumo, kuris stumte stumia žmogų per valandą viską apžiūrėti ir viską ištirti. Lėtai eidamas ir ilgai prie paskirų daiktų sustodamas, pamatysi, kad jie dabosi tau kas-kart aiškesni, nes ligi šių dienų yra teisinga senovės patarlė: „divide et impera" — „padalink daiktus ir juos apvaldysi".

Taigi mokydamasis taip pat neskubėk. Paėmęs vieną kurį dalyką, tol apie jį triūsk, kol visiškai gerai jį suprasi ir pasisavinsi.

Pirmoj eilėj: „festina lente“ — „lėtai skubėk", antroj — „non multa, sed multum“ — „ne daug dalykų, bet daug turinio". Ką pasiryžai išmokti, mokykis dėmesingai ir stenkis suprasti ligi pačių gelmių. Šiandien išmoktus dalykus palygink su seniau girdėtais, surišk juos vienus su kitais ir tik tokiu būdu pasieksi gerų rezultatų.

Tokiam dėmesingam mokymuisi, žinoma, reikia įsigilinimo, reikia kad tavo smegens būtų užimti tik šituo dalyku. Suprantama, kad visam tam reikalinga tam tikras laiko tarpas. Dabar gali suprasti, kiek laiko ir energijos nereikalingai gaišina toks mokinys, kurs mokosi pykdamas ir susierzinęs. Matematika: „Ak kaip nuobodu! Imkimės verčiau lotynų kalbos". Bet ji irgi nelengva: „O gal mums pradėjus istoriją rengti?"

Taigi dar pakartoju: nesimokyk skubotai. Pabaigęs vieną dalyką, negriebk tuoj kito, bet padaryk mažytę pertrauką. Pereik vieną, kitą sykį per kambarį, pagalvok apie išmoktą dalyką, kad įsitikintum, ar jau viską žinai, paskiau pasėdėk minutę ir tik tada imkis kitos pamokos.

Kas, pvz. pusę valandos stropiai mokėsi prancūzų kalbos žodžių, ir, uždaręs knygą, tuoj imasi algebros, tas tegul nesistebi, kad didelės dalies išmoktų prancūziškų žodžių jis neatsimins.

Dabar suprasi, kodėl lengviau skaityti tokios knygos, kurios turi daug skyrelių, negu tos, kurių tekstas traukiasi ištisas dešimtis puslapių be jokių paskirstymų.

Kada tavo žvilgsnis nuo vieno skyrelio pabaigos pereina į kito pradžią, tuo metu smegenys gauna progos pasilsėti, kad ir tik vieną akimirksnį, bet to jau užtenka, jog naujos mintys būtų geriau suprantamos.

Ir juo giliau išmoktoji medžiaga įsiskverbs į mūsų protą, juo ilgiau josios nesutrukdys nereikalingi įspūdžiai, tuo ilgiau mes ją atsiminsime ir galėsime, reikalui esant, pavartoti.

Tuo būdu aiškėja, kodėl vakare išmoktus dalykus, kad ir sunkesnius, mes geriau atsimename, negu išmoktus rytą. vakarinį darbą nutraukia tik miegas. Bet reikia žinoti, kad siela nemiega; miega tik kūnas ir tai ne visas. Taigi ką mes vakare sielai suteikėme, tą ji naktį apdirba ir sutvarko. Todėl šalia darbo vakare pagalvok apie didžius, kilnius ir gražius dalykus, kuriuos siela miego metu, tau visai nejaučiant ir nė nežinant, tyrinės toliau, įžvelgs į jų gelmes, ir, rytą nubudęs, pamatysi, kad jie tau atrodo daug suprantamesni ir aiškesni. Tuo būdu kartais galima prieiti visai rimtų dalykų.

Dabar suprasi, kokia prasmė yra seno mokinių papročio gulant pasidėti po galva vadovėlį. Žinoma, viltis, kad miegant protas pats pabaigs išmokti dar nevisai gerai prirengtas pamokas, turi pagrindo tik tada, kai galvoje yra šis tas. Bet kas per dieną nieko nesimokė, tas gali po galva ir visą knygyną susikrauti, iš to nieko nebus.

Taigi labai gerai darysi, jei perskaitęs skyrelį, — ypač kada mokslo dalykas sunkokas, — pagalvosi, kas čia buvo pasakyta, o pabaigęs ilgesnį skyrių, prisimensi visą jo turinį ir padarysi trumputę pertrauką. Supranti turbūt dabar kokia yra mokyklos pertraukų reikšmė. Jos duoda progos ne tik mokiniams atsigaivinti, bet taip pat padeda buvusios pamokos žinioms apsistoti ir susitvarkyti, kad ateinanti pamoka nerastų jų paviršiuje.

Žinoma, lengviausia daiktus pastebėti toje srityje, kuri mus domina ir kurioje mes esame jau patyrę. Tokiais atvejais mums nereikia išorinių aplinkybių pagalbos: dėmesys pakrypsta daikto pusėn kažkaip savaime.

Kokių stebuklų toks dėmesys gali padaryti, parodo atsitikimas su Mocartu. Būdamas keturiolikos metų, jis girdėjo šv. Siksto koplyčioje Ryme giedant garsųjį „Miserere", kurio gaidos buvo uždraustos nurašinėti. Parėjęs namo, Mocartas visą veikalo melodiją surašė iš atminties. — Nepaprastą atmintį turi turėti ir tie šachmatininkai, kurie kartu 20-24 partijas per 10-12 valandų lošia be šachmatų lentos. Tik įsivaizduok, kiek čia reikia nepaprasto gabumo atsiminti, kaip yra sutvarkytos 32 figūros, galinčios stovėti 64 vietose.

Lošimas šachmatais, jei tik yra tvarkingas, gali atminčiai padaryti labai geros įtakos. Bet nereikia manyti, kad šachmatavimas būtų pertraukos darbas; tai yra greičiau labai varginąs užsiėmimas, bet saikingai dirbamas, gali labai padėti dvasiai vystytis.

Mokykis tvarkingai, tad ir laiko mažiau sugaišinsi. Įsidėk į galvą šitą Goethes posakį: „Panaudotas laikas labai greit prabėga, bet tvarka išmokys jį laimėti*'.

Jau ir tada, kai, grįžęs iš mokyklos namo nešviesi knygų ir sąsiuvinių į kampą, bet tvarkingai padėsi, jau tada sutaupysi penketą minučių laiko, nes po pietų tau nereiks jų ieškoti ir iš po suolų rankioti.

Pirmiausia mokykis tas pamokas, kurios tau sunkiausios. Protas tada dar nepailsęs, todėl ir sunkūs dalykai bus įveikiami. Pasitaiko dienų, kada reikia mažiau mokytis. Tada renk pamokas kitai dienai: apskritai taip susitvarkyk, jog kiekvieną popietę turėtum lygiai medžiagos kasdien. Ypač rūpinkis atlikti tuos darbus, kuriems paskirtas laikas, pvz. rašomieji namų darbai. Atidėliojimas sukelia tik neramumo ir gadina nustatytą tvarką. Taigi neatidėk rytojui to, ką šiandien gali padaryti, pvz. pirmadienio pamokas išmok šeštadienį, tada sekmadienis tau bus daug ramesnis ir linksmesnis. „Doras žmogus savo pareigas kiekvieną dieną atlieka gerai ir tobulai" (Fr. Weber).

Suvėlintas darbas yra lyg neišmokėta skola: jis niekad neduoda ramybės. Juk tikrai pasilsėti galima tik tada, kai visi darbai jau pabaigti.

Reikia parašyti vokiškų sakinių, reikia išversti lotiniškas paragrafas; tad kaip protinga būtų, kad šituos darbelius mokiniai tuoj atliktų! Tada ir jie patys būtų ramesni, ir mokslas nenukentėtų.

Amžinas „ryt, dar ryt", lyg koks kalnas slegia tavo sielą: pavėluotos pareigos visados atkeršija. „Pirma atlik savo reikalus ir tada linksminkis". Apie Cezarį Lucianas pasakė: „Nil actum credens, dum quid superesset agendum" — „Jis manė, kad nereikia nieko pradėti, kol dar kas liko padaryti".

„TAS BIAURUS ATMINTINAI MOKYMASIS"

„Na, Karoliuk, kaip patinka gimnazija?" — paklausta jauną moksleivį, sugrįžusį Kalėdų atostogų. — „Nieko! Viskas būtų gera, jei tik ne tas bjaurus atmintinai mokymasis". — Ir iš tiesų šis dalykas nevienam mokiniui apkartina visą jo mokyklinį gyvenimą.

Bet vis dėlto be mokymosi atmintinai, vadinasi, be atminties miklinimo nėra galimas joks lavinimasis, joks mokslinimasis. Juk ne tik eilės reikia mokytis žodis žodin, bet ir gramatikos taisyklės, ir istorijos metai, ir geografijos vietos, ir geometrijos formulės, ir fizikos dėsniai, ir daugybė kitų visokiausių dalykų.

Bet nereikia to išsigąsti.

Tinkamo metodo pagalba galima palengvinti ir atminties darbą. Labai gera tokia pagelbinė priemonė yra vadinama vietos atmintis arba l o k a l i n ė (iš lotyniško žožio 1 o c u s — vieta) a t m i n t i s, kuri padeda mums ne tik patį tekstą atsiminti, bet taip pat ir jojo vietą knygoje (puslapį, puslapio dalį — viršuj ar apačioj), ir kokiu šriftu jis yra atspausdintas. Dar geriau įsidėmėti kai kuriuos mažmožius, pvz. ten knygoj yra paveiksliukas, ten straipsnio pavadinimas atspaustas riebiu šriftu, kurį gali dar raudonu pieštuku pabraukti. Tokių smulkmenų pastebėjimas ypač naudingas tiems, kurie turi akių atmintį.

Dažnai tekstas prisimenamas tik tada, kai prisimenama ir jojo vieta puslapyje. Taigi atsakinėjant, tie visi mažmožai ateis tau į galvą, ir tekstas prisiminti bus visai nesunku. Štai kodėl nelengva yra egzaminams prisirengti iš tos knygos, kurios mes nevartojome, nors josios tekstas yra toks pat, kaip ir vartotosios. Ji, mat, neturi anų pastebėjimų, smulkmenų — pabraukimų, pavingiavimų paraštėse ir k

Bet pagrindinė vaisingo atminties darbo sąlyga yra g e r a s   m o k o m o s i o s   m e d ž i a g o s   s u p r a t i m a s .  Vis tiek ar tekstas reiktų mokytis žodis žodin, ar tik atsiminti svarbiausius dalykus, vis tiek jis reikia iš karto visas perskaityti — nuo pradžios ligi galo. Jei pasitaiko mokytis svetimos kalbos tekstas, tada jis reikia pirmiausia išsiversti. Bet nieku būdu negalima mokytis to, ko nesupranti. Ir tik tada bandyk įsidėti į galvą, kada jau viską būsi gerai supratęs.

Mokydamasis atmintinai, nekalk po du ar tris žodžius, bet visados mokykis ištisas teksto dalis, turinčias glaudaus sąryšio. Mokaisi, pvz. eiles, tad nesimokyk atskirų eilučių, bet visada žiūrėk, kur baigiasi viena mintis, o kur prasideda kita. Minties skaldyti niekad negalima. Taigi perskaityk dėmesingai, aiškiai, garsiai, paskui užversk knygą, užsimerk ir pakartok, ką esi skaitęs. Jei nesiseka, dar kartą skaityk ir dar kartą, kol tik bus reikalo. Tolimesnės teksto dalies imkis tik tada, kai pirmąją jau būsi visai gerai išmokęs. Šią mokykis tokiu pat būdu, kaip ir pirmąją. Kai šitą išmoksi, pakartok abi sykiu. Toliau eis trečia dalis, paskui visų trijų pakartojimas ir tt. Tuo būdu darbas bus daug lengvesnis, negu kad skaitytum ištisą dešimtį, dvylika sykių, nes toks mokymasis tik vargina ir akis ir kalbėjimo organus, o naudos duoda labai nedaug. Taigi pasiskirstyk tekstą dalimis ir mokykis vieną po kitos, kol prieisi patį darbo galą. Tada pakartok viską iš pačios pradžios.

Arba štai reikia mokiniui prirengti planas kalbos, pasakytinos kurios nors iškilmės proga. Daugelis jaunuolių galvoja, galvoja, pražudo daugybę laiko, ir nieko gero nepadaro tik dėl to, kad imasi darbo neplaningai. Tu turi taip elgtis, kaip elgiasi prieš mūšį karo vadas. Svar-blausias uždavinys — ž i n o t i ,  k o k i a   y r a   a p d i r b a m o j i   m e d ž i a g a .

Karo vadas pirmiausia gerai išstudijuoja mūšio vietą, patikrina pranešimus apie apkasų tvirtumą ir, tik viską gerai ištyręs, liepia kariuomenei būti pasirengusiai.

Žinoma tau nėra reikalo tuoj pažymėti įvadą, padalinamą arba pabaigą. Bet imk popieriaus ir surašyk žinomas tau mintis, kurios tinka rengiamajam darbui. Paskui skaityk vieną kitą knygą ir jieškok naujos medžiagos. Ir juo labiau į ją įsigilinsi, juo geriau ją suprasi, juo daugiau tau ateis minčių — ir tai naujų, rodos, niekad nė negirdėtų. Jos eina tiesiog būrių būriais. Štai kodėl tie darbai arba tos kalbos, apie kurias mes ilgai galvojame, esti paprastai geresnės, negu tos, kurias sukombinuojame paskutinę valandą.

Ir tik tada, kai minčių pluoštas jau surašytas, tik tada pradėk jas tvarkyti ir grupuoti. Įvadas ir padalinimas dabar tau ateis patys", apie juos nereiks daug nė galvoti. Jei rasi tokių minčių, kurių nemoki pritaikinti, išmesk jas; nuo to darbas ar kalba nė kiek nenukentės. Užteks to, kas liks. Planą išdirbk labai sąžiningai, nesigailėdamas braukymų ir taisymų. Parašytą darbą keletą kartų perskaityk ir pataisyk; tada bus ir mintys aiškesnės ir stilius sklandesnis.

„Saepe stilium vertas" — „dažnai vartyk stilių'1 — liepia mums labai teisinga lotynų patarlė. Graikai ir romėnai, mat, rašydavo ant vaškuotų lentelių su tam tikru įrankiu, vad. stiliumi, kurio vienas galas buvo smailas, o antras plokščias. Su pirmuoju rašydavo, su antruoju užtrindavo tai, kas buvo negerai parašyta. Iš to kilo ir toji patarlė. Taip ir tu „dažnai vartyk stilių", vadinasi, dažnai taisyk savo darbus, nes tik tokiu būdu galima išmokti sklandžiai rašyti.

MOKYKIS NE TIK PROTU!

Dažnai girdi sakant: „Protas pralenkia jėgą". Todėl galbūt nustebsi, jei pasakysiu, „Mokykis ne tik protu". Žinoma, reikia juo mokytis, daugiausia juo, be ne juo  v i e n u . Tad kuo dar? Kojomis ir rankomis, ausimis ir akimis, burna.

Gal tau neaišku? Klausyk! Dievas taip sukūrė žmogų, jog kūnas ir siela sudaro organišką vienetą, ir taip juodu yra glaudžiai susiję, jog nėra nė vieno sielos veiksmo, kuris nebūtų irgi tuo pat metu vykstančių kūno veiksmų lydimas. Siela yra menininkas, kūnas — instrumentas. Be instrumento ir geriausias menininkas nieko nesukurs. Siela ir kūnas dirba drauge.

Kai mano siela liūdi, kūnas jai paskolina ašarų; kai ji džiaugiasi, mano veidas irgi šypsosi. Net staigus minties praskaidrėjimas yra surištas su nervų sujudimais.

Jeigu jau taip atsitinka su savaimingai ateinančiomis mintimis, tad kaip labai turi kūną įtraukti į darbą toks rimtas darbas, kaip mokymasis! (Iš to kyla ir fizinis nuovargis, atsirandąs po ilgesnio protinio darbo).

Ir štai dabar mes prieiname prie labai įdomių išvadų.

Ne tik dvasinis darbas sužadina mūsų nervus, bet ir priešingai: tam tikri kūno judesiai, kūno būklė, raumenų darbas gali labai palengvinti proto darbą. Stiprūs įspūdžiai sujudina organizmą ir priešingai: stiprus organizmo sujudinimas pažadina tam tikrus įspūdžius.

Pavyzdžiai galbūt geriau šį dalyką paaiškins. Įpykusio žmogaus veidas yra iškraipytas. Ar netiesa? Jis garsiai rėkia, mosuoja sugniaužtomis rankomis; jo širdis plaka smarkiau, raumens esti išsitempę, visas kūnas dreba. Toks sujaudintas organizmas savo ruožtu daro įtakos sielai, ir žmoguje pyktis pradeda dar labiau virti.

O jei toks sukiršintas asmuo atsisėstų, tikriausiai jo įtūžimas perpus sumažėtų. Mat, sėdint nervai atsileidžia, ir pyktis pamažu atslūgsta.

Stebėk tik savo draugus! Jei jie ką nors įdomaus skaito ar klauso, žiūrėk, kaip visi veido raumens esti įtempti. Krūtinės jų tada rodos, nė nekvėpuoja, akys plačiai atdarytos. Pasibaigus pasakojimui, jie giliai atsidūsta, veidai vėl pasidaro toki, kaip paprastai, įtemptas dėmesys išnyksta. Matai, kaip dvasia įtraukia kūną į savo darbus!

Dabar jau ir pats galėtum suvokti, kokią išvadą iš viso to būtu galima padaryti. Mokantis reikia stengtis, kad darbe dalyvautų kuo daugiausia kūno juslių, nes tada galima geriau dalyką pažinti ir ilgiau atmintyj palaikyti. Todėl garsiai mokytis yra geriau, negu tylomis, nes girdėjimas irgi pagelbsti geriau mintį suprasti. Net mažutis lūpų krutinimas — ir tai yra naudingas: jis taip pat padeda geriau įsigilinti į skaitomąją medžiagą. Tuo būdu šitaip dirbdamas, jau mokaisi trimis įrankiais: protu, ausimis ir lūpomis.

Bet garsiai gali mokytis tik mažesnieji mokiniai, kurie turi nedaug pamokų. Vyresniesiems toks būdas netinka: jis užimtų per daug laiko ir per daug juos nuvargintų. Tad kas jiems daryti? Arba kas daryti tiems, kurie gyvena bendrabučiuose ir mokosi kartu su kitais, kur balsu skaitymas yra visiškai negalimas? Bet anas psichologinis dėsnis galima ir čia pritaikinti. Tie, kurie negali garsiai mokytis, tesimoko tyliai arba pašnibždomis (tik taip, jog kaimynas negirdėtų), bet tegul jų lūpos kruta taip, kaip ir kalbančių, tik tegul garsų nesudaro. Mokymuisi ir atsiminimui palengvinti tokių burnos judesių visiškai užtenka.

Bet svetimos kalbos žodžius arba žodis žodin reikalingus išmokti dalykus vis dėlto geriausia mokytis garsiai.

Taip pat galima patarti pamokų metu, mokytojui aiškinant, lūpomis bebalsiai pakartoti kiekvieną girdėtą sakinį. Tai daryti galima taip įprasti, jog ne tik nebus girdimas joks šnibždesys, bet net nebus matomos krutančios lūpos. O tokiu nervų judėjimu labai pasilengvinsi girdėtų pamokų prirengimą. Šita taisyklė labiau tinka tiems, kurie turi geresnę ausų atmintį ir mažiau turintiems akių atmintį.

MOKYKIS VAIZDINGAI

Taigi skaitydamas stenkis įtraukti į darbą kuo daugiausia savo juslių. Ši taisyklė tau bus naudinga ir praktiškam gyvenime. Sakysim, nuėjai į draugiją, kurioje esi supažindinamas su dešimtimi naujų, tau ligi šiol nematytų žmonių. Aišku, jų vardus ir pavardes tuoj užmirši. O jei nori atsiminti, tau nelieka nieko kito daryti, kaip susipažįstant išgirstą pavardę tyliai pakartoti. Arba vėl klausai įdomios paskaitos ir norėtum kai kuriuos vardus ir datas ilgiau atsiminti, bet neturi nei popieriaus nei pieštuko. Kas tada daryti? Pakartok norimus atsiminti vardus pats sau tyliai, parašyk juos ore su pirštu, ir pamatysi, kad parėjęs namo, puikiausiai juos atsiminsi ir galėsi jau popieriuj pasižymėti. Šis metodas yra geriausias atminties pagalbininkas.

Šiandieninis mokymosi būdas ir net viso gyvenimo kryptis (laikraščiai, knygos, elgesys su žmonėmis) daug dėmesio kreipia į žodinę atmintį. Todėl nenuostabu, kad tiek daug dalykų mes labai greit užmirštame, nes mokamąją medžiagą mes nesugebame  v a i z d ž i a i  pasisavinti.

Mokaisi, pvz., geografijos, būtinai pasitiesk žemėlapį; dar geriau būtų, jei ir pats tokį žemėlapį padarytum, nors jis būtų ir paprasčiausias. Mokaisi istorijos, sugrupuok medžiagą ir pasidaryk apžvalgines lenteles. Mineralogijos pamokas berengdamas, pasidaryk kristalų pavyzdžių, geometrijos — neužmiršk nusipiešti įvairių figūrų. Pabandyk ištirti, ar ilgai atsiminsi, kiek ši ar ana gėlė turi taurės lapelių, kiek dulkių siūlelių; jei apie ją mokaisi iš botanikos, nusiskink ir nagrinėdamas mokykis. Kam kalti negyvus žodžius, kad galima paimti pats daiktas, puikus, kvepiąs daiktas. Juk mokytis tik iš knygos yra tikra kančia: „Gyvatžolės taurelė turi penketą lapelių; viduje žiedo yra penketas dulkių siūlelių, tarp kurių kyšo ilgesni, dvilypiai vaisiaus koteliai" ir t.t. O daug paprasčiau būtų paimti ir išnagrinėti gyvą gėlę. Daug sunkiau iš knygas išmokti, kad kubas turi 6 plokštumas, 8 kampus ir 12 briaunų, negu paimti kubą į rankas ir viską pačiam suskaičiuoti.

RITMAS

„Kaip lengva išmokti eilėraštį, bet kaip nepaprastai sunku atsiminti prozos gabalą", — skundžiasi ne vienas mokinys. Bet retas kuris supranta, kodėl būtent eilėraštis išmokti yra lengviau, negu proza. Bus todėl ne pro šalį ir apie tai šį tą pasakyti, nes jeigu mes tą paslaptį gerai suprasime, mums nereiks kartais be reikalo energijos eikvoti.

Klausyk gerai! Dabar išgirsi įdomių dalykų. Turbūt esi girdėjęs kalvį, kalantį įkaitintą geležį? Gal tau nė neatėjo į galvą pastebėti, kaip keistas yra jo kalimo ritmas. Jis smarkiai suduoda į raudoną geležį tik vieną kartą, o paskui kelis syk kakši į priekalą, toliau vėl smarkiai sukerta. Gal paklausi: „kodėl jis taip žaidžia?" Pats atsakyti turbūt nemokėsi. Taigi pasakysiu, kodėl jis žaidžia, kodėl jis keletą kartų suduoda tik į priekalą: d a r b a s,  d i r b a m a s  r i t m i n g a i,  y r a  d a u g l e n g v e s n i s.

Ar matai įgudusį raitelį? Žirgas gražiai risčia bėga, o jojikas, rodos, balne lyg ir supasi: tai pakyla aukštyn, tai vėl nusileidžia. Kodėl arklys taip bėga? Dėl to, kad ritmas palengvina jam darbą. Dėliai tos pačios priežasties siūbuoja eidamas ir kupranugaris; dėliai to lengviau eiti grupėje koja į koją, negu šiaip palaidai žingsniuoti. Irkluoti taip pat daros lengviau, jei yra keletas žmonių, ir jie dirba ritmiškai.

Štai dėl ko lengviau išmokti ir ritmuotą tekstą. Ši pagalbinė ritmo priemonė yra tokia didelė, jog jaunesni mokiniai ja naudojasi ne tik mokydamiesi eilėraščius, bet net ir atsakinėdami, kada reikia jau daugiau pabrėžti mintys, o ne taktas.

Ritmas yra puikus pagalbininkas kiekvienam darbui — taigi ir mokymuisi. Tinkamas jo vartojimas taupo mūsų energiją ir moko, kaip, išeikvojant kuo mažiausia jėgų, padaryti kuo daugiausia darbo.

PROZOS RITMAS

Bet juk mokinio darbai nesusideda tik iš eilėraščių mokymosi! Tad ar negalima būtų ritmo pritaikinti ir prozos dalykams, vadinasi, neritmuotiems gabalėliams išmokti?

Dažnai čia pagelbsti jau pačios išviršinės aplinkybės. Tik stebėk gerai: yra mokinių, kurie istoriją ar tikybą mokosi mušdami taktą kojomis, ritmiškai mosuodami rankomis jie taip daro. Bet dabar jau žinai, kad ritmas palengvina darbą. Taigi galėtum tuo pat būdu ir sau pagelbėti, nors galimas daiktas, kad gali įprasti juokingai gestuoti.

Dar geriau mokantis šen ir ten vaikščioti. Jau turbūt esi patyręs, kad, jei vaikščioji sode, mokytis yra kur kas lengviau, negu sėdint ar stovint vienoje vietoje. Jei nepatyrei, gali pabandyti: kai sėdėdamas ir mokydamasis pavargsi ir jausi, kad dėmesys nusilpo, tada atsistok ir pradėk vaikščioti. Pamatysi, kaip jėgos sugrįš, ir mokslas tau vėl iš naujo- pradės gerai sektis.

Mokantis prozos tekstą, taip pat galima jis suritmuoti. Nori, pvz., išmokti angliškai savaitės dienų pavadinimus: Sunday, Monday ... ir tt. Puikiai juos išmokai, bet kai tave kas paklaus, kaip angliškai penktadienis, turėsi sau mintyj atsiskaityti: „Sunday, Monday ... Friday ... aha... Friday“. Bet juk tam eikvojama energija — ir visai nereikalingai. Tad kaip čia gali padėti ritmas? Sekmadienį palik šalia. Tada bus dar šešetas dienų. Paskirstyk jas į dvi grupes: pirmoji tegul prasidės Monday, antroji — Thusday. Šituos du vardu gerai įsidėk į galvą. Jei dabar paklaus tavęs kas vardo iš pirmos grupės, tau reiks pradėti nuo Monday, jei iš antros — tik nuo Thusday Norėdamas išmokti mėnesių pavadinimus, gali pasiskirsyti juos į ketvertą grupių pagal metų laikus — žiemą, rudenį, pavasarį ir vasarą. Tada tau reiks prisiminti tik trejetas vardų.

Ten, kur jau ritmiškas sutvarkymas nėra galimas, ten stenkis pasigelbėti kitokiu būdu: sustatyk lenteles, pasibrauk svarbesnes vietas, pasidaryk santraukas ar modelius, galop sustatyk vad. mnemotechniškąjį žodį. Geriausia, žinoma, šituos būdus jungti vieną su kitu. Bet kas yra tas mnemotechniškasis žodis? Paaiškinsim pavyzdžiais.

Sakysim, nori įsidėmėti imperatorių vardus, pradedant Karolium Didžiuoju ir baigiant Maksimilijonu II. Paimk tat chronologinę lentelę (ji paprastai esti kiekvieno istorijos vadovėlio gale),  paskirstyk tau rūpimąjį laikotarpį šimtmečiais ir žiūrėk, kurie vardai yra imperatorių. Paskiau surašyk juos į eilę ir iš pirmųjų kiekvieno vardo skiemenų sudaryk žodį. Tai ir bus tas mnemotechniškasis žodis, dirbtinis žodis, kurio kiekvienas skiemuo bus vieno imperatoriaus vardo pradžia. Jei su istorijos medžiaga būsi neblogai susipažinęs, užteks tau tik prisiminti šitas žodis, ir viskas puikiai seksis. Pvz. devynių mūzų vardai galima taip išreikšti: t u m  p e c c e t (Thalia, Urania, Melpomene, Po-lyhymnia, Erato, Clio, Calliooe, Euterpe, Terpsichore). Arba kuriais mėnesiais pas romėnus idos būdavo penkioliktą dieną? Tai parodo žodis m i l m o (Martius, Julius, Maius, October). Tokių mnemotechniškųjų žodžių pagalba galima nesunkiai išmokti ištisos eilės vardų ar įvykių, nes tada nereikia atsiminti viso žodžio, bet užtenka jo pradžios, o galas savaime ateina į galvą. Tik vieno žiūrėk, kad sustatymas tokio žodžio nebūtų sunkesnis už patį išmokimą, nes tada nieko neišloštum.

Kur mnemotechniškojo žodžio padarymas yra painus, ten galima pasinaudoti eilių pagalba, sudarant hegzametrą. Štai, pv., dvylikos žvaigždynų vardai lotiniškai:

„Sunt Aries, Taurus, Gemini, Cancer, Leo, Virgo, Li-braque, Scorpio, Arcitenens, Caper, Amphora, Pisces".

Buvo seniau vad. „septyni laisvieji menai": Grammatica, Dialectika, Rhetorica, Arithmetica, Geometria, Musica, Astronomia. Juos galima eilėmis su paaiškinimas taip pareikšti:

„G r a m - loquitur, D i a - vera docet, R h e - verba colorat, A r - numerat, G e o - ponderat, M u s - canit, A s t - collit astra“.

Arba, kada esti metų ketvirčių pasninkai?

„Post Luciam, Cineres, post sanctum Pneuma, Crucemque“.

Vadinasi, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais po šv. Lucijos, Pelenų dienos, Sekminių ir šv. Kryžiaus.

DAR KAI KURIE MAŽMOŽIAI

Mokantis istorijos, ypač svarbu turėti aiškų vaizdą svarbiausių asmenų ir žymiausių kurios nors epochos įvykių. Todėl gera pasidaryti tam tikrą lentelę, pažymint įvykių laiką apskritais skaičiais, pvz.,

100 m. po Kr. Krikščionybė įsiveržia į stabmeldiškąjį pasaulį. 200 „ „ „ Krikščionybės kovos; persekiojimai.

300 „ „ Krikščionybės laimėjimas.

400 „ „ „ Tautų kilnojimasis; germanų išėjimas istorijos arenon.

500 „ „ Gotų žlugimas.

600 „ „ „ Frankų pasirodymas.

700 „ „ „ Mahometonizmas.

800 ...... Karolis Didysis.

ir tt.

Be to, jei tik galima, mokydamasis rašyk, piešk, braižyk, žodžiu stenkis, kad darbe dalyvautų kuo daugiausia juslių, nes tuo būdu išmoktoji medžiaga galima ilgiau atsiminti. Gudresni mokiniai gali pasidaryti įdomių braižinių.

Pabraukimai, ypač įvairios spalvos pieštukais, taip pat gali labai daug atminčiai palengvinti. Gera, jei knygos paragrafai ar skyrių pavadinimai yra atspausti stambesniu šriftu: tada jie padaro stipresnio įspūdžio ir ilgiau atmintyj pasilieka. Pabraukiant reikia laikytis saiko: pabraukinėti tik svarbiausius dalykus; kitaip visas darbas nustos savo prasmės.

Rengdamasis egzaminams ar šiaip norėdamas kurį dalyką pakartoti, pirmiausia dėmesingai peržiūrėk knygos turinį. Šitas dalykas maža kam ateina į galvą bet pabandyk, ir patirsi, kad tokia visos knygos santrauka išmokti tikrai apsimoka. Turint prieš akis gražiai sutvarkytą planą, ir visos medžiagos pasisavinimas eina daug lengviau. Štai kodėl ir skaitant knygas, patariama visada pradėt skaityti nuo turinio.

„Man tėvas ar motina liepia vis garsiai pamokas pakartoti, nors aš nesu jau mažas", — skundžiasi kai kurie moksleiviai, nors iš tikrųjų turėtų dėl to tik džiaugtis.

Ar toks garsus namie pamokų pakartojimas yra naudingas? Be abejo! Tylus skaitymas dažnai žmogų apgauna. Tau rodos, kad pamoką puikiausiai moki, bet kai reikia ją garsiai pasakoti, pasirodo, kad čia vienoj, čia kitoj vietoj šio to dar trūksta, ir esi verčiamas vis į knygą dirstelti. Žinoma, geriau būtų mokytis kartu su draugu, kuris galėtų paaiškinti sunkesnes vietas, pataisyti, jei kur negerai supratai, ir tt. Bet jeigu tokio draugo ir neturėtum, jeigu namie net nieko nebūtų, kas tavęs klauso, vis tiek stenkis išmoktą pamoką garsiai pakartoti. Skaityk paskaitą keturioms savo kambario sienoms apie traukos dėsnius arba rėžk lotynišką kalbą savo sodo paukšteliams: „Quousque tandem abutere, Catilina, patientia nostra! ... Juk ir tai nebus be naudos, nes patirsi, ką žinai ir ko dar nežinai.

KUOMET REIKIA MOKYTIS?

Reikia šį tą pasakyti ir apie mokymosi laiką: kada, kuriuo dienos metu geriausia mokytis. Vienas mokinys sako, kad jis ilgiausiai atsimenąs tą, ką išmoko po pietų ar pavakare; kitas, priešingai, tvirtina, kad rytą jo protas dvigubai yra veiklesnis, negu vakare. Abu sako tiesą. Popietinis mokymasis yra sunkesnis, bet atmintyj ilgiau pasilieka; rytą mokytis yra lengviau, bet išmoktoji medžiaga greitai iš galvos išgaruoja. K a s  m o k o s i  p o  p i e t ų,  m o k o s i  a t e i č i a i;  k a s  m o k o s i  r y t ą,  m o k o s i  t i k  p a m o k ų  v a l a n d o m s. Geriausia mokytis po pietų ar vakare, o rytą greit ir trumpai viską pakartoti. Rytinis išmokymas neilgai laikosi atmintyj dėl to, kad įvairūs dienos įspūdžiai išblaško dvasią ir neleidžia pasisavintajai medžiagai tinkamai susitvarkyti. Ogi nakties poilsis tęsia toliau pradėtą vakare darbą, ir tuo būdu dvasia gali jį gerai suprasti ir ilgiau palaikyti.

Senoviškas priežodis sako: „Pienus venter non studet libenter" — „gerai prisivalgius, mokytis nenorima". Tai tiesa. Tuoj po pietų nereikia ne tik mokytis, bet ir šiaip ko nors skaityti. Tad ką veikti pavalgius? Siek tiek paplepėti, pajudėti, pažaist! Praslinkus valandai, dviem jau galima imtis darbo. Bet imkis griežtai. Visoks vėlinimasis yra tik brangaus laiko gaišinimas.

Kas popietę praleidžia pasivaikščiojimams, bėginėjimui arba romanų skaitymui, tas yra netikęs savo namų šeimininkas. Mokymąsi atidėti vakarui arba net nakčiai yra visais atžvilgiais nesveika. Pirmiausia juk reikia padaryti tai, kas yra pareiga, t. y. išmokti pamokas, o paskui tik, jei dar liko laiko, eiti žaisti. Po vakarienės jau neverta daug mokytis, o naktį net ir negalima. Už šitokį darbą visados tenka sveikata užmokėti. Higienos mokslas sako, kad miegas prieš vidurnaktį yra daug daugiau vertesnis, negu po vidurnakčio. Ir kas šitas brangias (prieš vidurnaktį) valandas trumpina, tas jų nepapildys net ir dvigubai ilgiau miegodamas rytą ar po pietų. Jei popietinio laiko kartais mokymuisi neužtektų (pvz. egzaminų metu), vis dėlto eik gulti paprastu metu (9 val.), o geriau anksčiau kelkis. Po ilgo nakties darbo negalima nei gerai išsimiegoti, nei tinkamai pasilsėti. Ir labai klysti manydamas, kad ir naktį galįs puikiausiai mokytis: išvargęs organizmas yra visiškai netikęs rimtam darbui.

Tad kuomet geriausia mokytis? — Po pietų ir vakare. Tarp atskirų dalykų mokymosi turi būti neilgos pertraukos, o rytą reikia viską vėl trumpai pakartoti. Atsigulus negalima nieko skaityti: tai labai gadina akis ir blaško besiartinantį miegą.

Dar šį tą noriu pastebėti. Jei turi skyrium sau kambariuką, stenkis, kiek galėdamas, jaukiau jį įrengti ir gerai sutvarkyti. Jis tebūna tau tokia vietelė, kurią pamėgtum ir į kurią visados norėtum grįžti. Jei turi rašomąjį stalelį, prieš jį ant sienos pasikabink paveikslą, pasistatyk gėlių pluokštelį, — ir pamatysi, kiek bus džiaugsmo ir jaukumo. ,.Kas mėgsta gėles, tas negali būti negeras „žmogus".

„MES MOKOMĖS GYVENIMUI!"

Sakoma, mes mokomės gyvenimui, ne mokyklai. — Bet kokiems galams šiandieniniam gyvenimui reikia lotynų kalbos? Arba kad ir graikų? Kam be reikalo kvaršinti tąją nelaimingą mokinio galvelę? O ta daugybė visokių algebros formulių, visokių aksiomų ir teoremų. Kam visa tat? Ką jos gyvenimui duoda? Geriau mus mokytų lėktuvais lakstyti, fabrikus statyti, mokytų amatų ar kurių kitų praktiškų mokslų'*.

„Mes mokomės gyvenimui". Žinoma! Bet vaikiška būtų manyti, kad gyvenimui užtenka tik praktiškų žinių: pažinti sudedamąsias mašinų dalis, cheminių junginių dėsnius, lėktuvo sutaisymą ir kit. Daug svarbiau yra suvokti bendruosius šiandieninės mūsų kultūros pagrindus, mokėt įžiūrėti sąryšį tarp atskirų mokslų ir jųjų šakų, suprasti istorinės pažangos tikslą ir susekti josios kelius.

Nežinau, ar esi matęs kada dirbantį skulptorių. Kol jis padaro formas, kol prirengia modelį, jis turi minkyti molį ir taip ji apdirbti, jog šis ištirpytą būsimos statulos medžiagą priimtų ir išlaikytų. Prieš pradedant lankyti mokyklą, dvasiniai tavo sugebėjimai yra irgi panašūs į aną dar neapdirbtą molį. Juos reikia gerai mankštinti ir lavinti. Vidurinė ar aukštesnioji mokykla nepadaro iš jųjų jokios formos. Bet tai ir nėra josios tikslas. Ji tik išmiklina tavo protą, kad imdamasis universiteto studijų, jau būtum tiek išsilavinęs, jog savo specialybės dalykus galėtum gerai suprasti ir pasisavinti.

Šiandien mums labai reikia jaunuolių, kurie galėtų įsigilinti į svarbesnius pasaulėžiūros klausimus; kurie savo mintis surištų vieną su kita ir padarytų iš jų išvadas; kurie sugebėtų gražiai ir kartu turiningai pakalbėti, sugebėtų tinkamai sekti kito mintį ir ją suprasti; kurie greit ir gudriai mokėtų surasti klaidą, — žodžiu, k u r i e  s u -gebėtų disciplinuotai mąstyti. O toks jaunuolis nebus tas, kuris mokykloj mokosi tik tai, kas jam bus „naudinga". Kiekvienas mokslas — ypač matematika ir klasinės kalbos, tie du didžiausi mokinių baubai — yra naudingas, kiekvienas mokslas stengiasi disciplinuoti žmogaus galvojimą ir lavinti jojo protą. Ir jeigu vėliau gyvenime tu galėsi dirbti mokslinį darbą, tai turėsi padėkoti gimnazijai, kuri tave tam prirengė, prirengė 'tais „sausais" ir „nenaudingais" dalykais.

SMEGENŲ GIMNASTIKA

Reikia pastebėti, kad religijos mokslas, kurio svarbiausias tikslas gilinti tavo pasaulėžiūrą, taip pat daro labai geros įtakos galvojimo miklinimui. Juk kiek yra darbo aukštesnėse klasėse su filosofiniais argumentais, su protiniais įrodymais, kiek reikia dvasiai įsitempti, kad bent kiek pažintų neriboto Dievo ypatybes, slėpiningą žmogaus sielos esmę, amžinuosius dorovinės pasaulio santvarkos dėsnius; kiek reikia istorinės kritikos, kiek dvasios aštrumo, įrodymų galingumo ir noro tyrinėti, jei rimtai stengiamasi įrodyti Šv. Rašto teksto neliečiamybę ir tikėtinumą! Ir kai jus, moko sunkiausias, (nes jos abstrakčiausios) tikėjimo tiesas pareikšti žodžiais, argi tuo pačiu nelavina jūsų gabumo tiksliai kalbėti? Taigi ir religijos mokslas, kuris pirmoj eilėj gilina pasaulėžiūrą, taip pat tobulina dvasinius tavo pagrindus.

O matematika? Žinoma, atsiranda talentu, kuriems šis mokslas yra tik juokai; bet yra ir gana gabių jaunuolių, kuriems matematikos pamokos yra tikra kančia, nekalbant jau apie mažiau gabius.

Jie kas antrą pamoką laužo sau galvas ir skundžiasi: „Man niekad gyvenime nereiks žinoti, ką reiškia sin @ cos β +cos @ sin β?, o kankina dėl to ištisus metus!" Bet nenusimink! Nors matematikos pamokos būtų tau ir didžiausia kankynė, jos nebus be naudos. Uždavinių sprendimas labiausiai aštrina mūsų dvasios galias, ir ši nauda pasiliks per visą gyvenimą, nors seniai jau būsi pamiršęs, kam lygus n geometrinės progresijos narys. Atskiri mokslo dėsniai greit išdulka iš galvos, bet lieka išlavinta siela, — ir to mums pakanka.

Be to, sąžiningas mokymasis stiprina ir mūsų valią. Tokia nesuprantama ta algebra! Toks sunkus tas Ciceronas! — Tik drąsiai ir greitai! Ir juo patvariau su jais grumsiesi, juo labiau užgrūdinsi savo valią. Juk ir magnetas didinamas stiprėja.

„Na, gerai! Algebros mes mokysimės. Bet lotynų kalba? O graikų?

O LOTYNŲ IR GRAIKŲ KALBA?

Pirmiausia reikia pastebėti, kad kova prieš lotynų kalbą karščiausiai skelbiama tų žmonių, kurie nori persiskirti ne tik su klasinėmis kalbomis, bet taip pat su visa mūsų praeitimi, su organiškuoju senosios mūsų kultūros tęsiniu ir su krikščioniškąja kultūra.

Klasikų studijos dėl savo būdą lavinančio pobūdžio dar ir šiandien yra geros ir vertingos. Iš klasinės poezijos kūrinių, iš senovės filosofų raštų jaunuolis gali semte semti didžiųjų idealų, gali išmokti sveikos gyvenimo filosofijos, pakilnindamas tuo būdu savo jausmų gyvenimą ir sustiprindamas savo valią. Visi vėlesniųjų tautų didieji poetai, filosofai, istorikai ar valstybės vyrai yra išęję — mažiau ar daugiau — senųjų klasikų mokyklą. Josios įtakai neatsispyrė net nė moderniškiausi amžiai. Ar galime įsivaizduoti teisininką, kuris nepažintų Romos teisių? Ar gali būti kalbininkas, nestudijavęs graikų ir lotynų kalbos? Ar yra filosofas, kuriam būtų nežinomas Platonas, Aristotelis ir Seneka?

„Gerai, gerai" pasakys kai kas, „visa klasikų reikšmė — tai jųjų veikalų turinys. Taigi ar negalima būtų tą patį turinį išversti į gimtąją kalba? Kam varginti mokinius būtinai mokėt suprasti orginalų tekstą?"

Štai čia mes ir priėjome prie kito klasinių studijų tikslo. Mokydamasis logiškai sutvarkytų lotynų gramatikos taisyklių ar versdamas kurį klasišką veikalą, nė nejauti, kokios lavinančios įtakos tavo dvasiai daro tie nesuskaitomi logiški dėsniai, ta puiki veikalų sąranga, tie aforizmai ir sentencijos, kurios taip labai ragina žmogų gerai pagalvoti ir savarankiškai patyrinėti. Netaisyklingąjį asmenavimą greit pamirši, bet aukštesnių studijų metu visados jausi tą didžiulę naudą, kurią tau davė tas netaisyklingų veiksmažodžių mokymasis.

Šituo atžvilgiu universitetų profesoriai yra pastebėję įdomių dalykų. Klausytojai, kurie mokėsi senųjų kalbų, lengviau ir giliau supranta mokomuosius dalykus, — net ir gamtos mokslų srityje, — negu tie, kurie anų kalbų nesimokė. Lotynų ir graikų pamokose išmiklintas jų protas dabar atneša šimteriopą vaisių. Skaitydami Demostenį, nagrinėdami mėgstantį trumpumą Tacitą, grožėdamiesi spindinčiomis logika Cicerono kalbomis, Platono dialogais, paprastais ir vis dėlto kilniais Homero kūriniais, gražiu Salustijaus stiliumi, taisyklinga Cezario kalba; gėrėdamiesi nuostabiais Virgilijaus palyginimais ir visa tai norėdami išversti į gimtąją savo kalbą, jie rinkosi puikių deimantų, kurie dabar jiems sudaro milžiniškos vertės turtą. Nesvarbu, ar kas liko iš tų mokslų, bet svarbu, kad dvasia pasidarė judri, ir jų kalbos turtas padidėjo.

Dvasios lavinimui, ugdymui viską apimančio, toli pramatančio proto kažin ar yra kita tokia gera priemonė kaip vertimai iš senųjų kalbų į gimtąją kalbą. Kai jauni smegenys įveikia išversti metro ilgumo lotynišką sakinį į lengvai suprantamą gimtąją kalbą, sakykite — kiek naudos gauna ir protas, ir pastabumas, ir atmintis, ir kitos dvasios galios! O kiek reikia sumanumo išlukštenti „Ablativus absolutus“ arba susivokti painioje „Consecutio temporum" ir „oratio obliqua“ konstrukcijoje?

Dabar ir pats suprasi, kaip reikia žiūrėti į tuos visokius išleistus vertimus, kuriuos mokiniai taip godžiai perka ir taip neteisingai paskui naudojasi. Žinoma, negalima jų visiškai pasmerkti; tik žinok, kad nieku būdu negalima jais naudotis v e r č i a n t (tai tik įpratintų tave tingiai ir paviršutiniškai dirbti), bet jau i š v e r t u s  patikrinti, ar gerai buvo tekstas suprastas. Kas verčia, žiūrėdamas į spausdintą vertimą, tas tik pats save apgaudinėja ir iškreipia kalbos mokslo tikslą, apsimesdamas dirbąs, tuo tarpu iš tikrųjų jis nieko neveikia. Būk tikras, kad vienas vienintelis savomis jėgomis išverstas sakinys, nors ir nevisai taisyklingai, dvasios lavinimui daugiau duoda naudos, negu ištisi puslapiai, išversti žiūrint į vertimą.

Negyvųjų kalbų mokymasis dar ir kitu atžvilgiu yra mums naudingas. Visa šiandieninė mūsų kultūra yra sunkte prisisunkusi klasinių kalbų dvasios. Medicinos mokslo kalba vartoja beveik išimtinai tik lotyniškus ir graikiškus žodžius. Teisininkui labai reikalinga lotynų kalba, kunigui dar labiau. Mokėdamas šitas kalbas, galėsi suprasti viso pasaulio mokslininkus. Net ir auklėjimas remiasi graikų ir romėnų kultūra. Šitos dvi kalbos yra vartai, pro kuriuos būtinai reikia mums eiti, jei norime suprasti šiandieninę mūsų kultūrą.

Mokytų žmonių kalba dar ir šiandien yra pilna lotyniškų ir graikiškų žodžių, kurių tikrąją prasmę iš tiesų būtų sunku suvokti, jei mes nebūtume mokęsi lotynų ir graikų kalbų. Noriu išrašyti čia tau keliolika graikiškų žodžių, prasidedančių raide a, kurie vartojami net ir paprastoj inteligentų kalboje. Pamatysi, kokia yra jų daugybė:

A e r o n a u t i k a (lekiojimo mokslą), a f o r i z m a s (trumpas, turiningas posakis), a g o n i j a (merdėjimas), a k a d e m i j a (mokytų žmonių draugija; aukštoji mokykla), a k l i m a t i z a c i j a (pripratimas prie krašto sąlygų), a l f a (raidė a — pradžia), a l f a b e t a s (abėcėlė), a l e g o r i j a  (posakis perkelta prasme), a m b r o z i j a (dievų valgis), a m f i t e a t r a s  (apvalus senovės teatras),  a n a l i z u o t i  (skaidyti),  a n a l o g i š k a s  (panašus),  a n a r c h j j a  (netvarka, palaidumas),  a n a t o m i j a  (mokslas apie žmogaus kūno sudėt}), a n e k d o t a s  (trumpas, juokingas pasakojimas),  a n o m a l i j a  (iškrypimas),  a n o n i m i š k a s (be vardo), a n o r g a n i š k a s  (negyvosios gamtos daiktas),  a n t a g o n i z m a s (nesutikimas), a n t o l o g i j a (parinktų dalykų knyga), a n t i p a t i j a (nepalankumas), a n t r op o l o g i j a  (mokslas apie žmogų), a p a t i j a  (visiškas nenoras),  a p o k r i f i š k a s  (suklastotas, ne to autoriaus raštas, kuriam priskiriamas),  a p o l o g i j a  (apgynimas), a p o s t a z i j a (atkritimas nuo tikėjimo), a p o s t r o f a (išleidimo ženklelis ’), a p o t e o z ė (dievinimas, garbinimas), a r c h a i z m a s (senybė), a r i s t o k r a t a s (didžturtis, bajoras), a r i t m e t i k a (skaičiavimo mokslas), a r o m a t a s (kvepėjimas), a s k e z ė (apsimarinimas), a s t r o l o g i j a (būrimas iš žvaigdžių), a t l e t a s  (labai stiprus žmogus), a t m o s f e r a (oro sluoksniai), a t o m a s (mažiausia medžiagos dalelė), a u t o b i o g r a f i j a (savo gyvenimo aprašymas), a u t o d i d a k t a s (savamokslis), a u t o g r a m a (savas parašas, rašto pavyzdys), a u t o k r a t a s (kuris pats viską valdo), a u t o m a t a s (savaime judąs mechanizmas), a u t o n o m i j a (savivalda), a k s i o m a (savaime aiškus dėsnis) ir tt.

Tai yra graikiški arba pusiau graikiški žodžiai, kuriuos kiekvienas turi mokėti, nepaisant, ar jis graikiškai mokės, ar ne. Čia išrašiau tik dalelę tų, kurie prasideda raide a; o kur visas alfabetas? Pamatytum, kokia yra jų daugybė! Tai tik graikiškų. O kiek dar mes vartojame lotyniškųjų? Ir juos inteligentas žmogus turi mokėti.

„NEREIKIA SVETIMŲ KALBŲ!"

Jeigu mes taip labai išgyrėme klasines kalbas, tad nereikia dar daryti išvados, kad niekintume naująsias. Svetimos kalbos reikalingos kiekvienam mokytam žmogui, ir tas, kuris mokėtų tik gimtąją kalbą, dar negali vadintis tikrai išlavintu. Galima nemokėti kalbėti, bet būtinai reikia kiekvienam inteligentui mokėt naudotis svetima literatūra.

O ir šiandien pasitaiko žmonių, kurie apie svetimąsias kalbas išdidžiai pasako: „Nereikia mokytis svetimų kalbų". Jie bijo, kad svetima kalba nesugadintų gimtosios kalbos; be to, čia kartais turi įtakos ir politiniai motyvai. Bet baimė yra visiškai be pagrindo. Kas gimtąją kalbą gerai moka, tam svetimosios nė kiek nepakenks; priešingai — gali dar padėti, praturtindamos posakių gausumą. Gimtosios kalbos ugdymas dėl to irgi nebus nė kiek sutrukdytas.

Žinoma, pirmoj eilėj tavo šventa pareiga gerai išmokti gimtąją kalbą, nes „joje yra mūsų gyvenimo šaknys, ir tik joje jos laikosi. Kas netenka kalbos, netenka ir savo tėvynės" (Martin Greif: „Gimtosios kalbos vertė").

Bet vis dėlto reikia mokėti mažiausia vieną svetimą kalbą. Senoviška patarlė teisingai sako: „Quot linguas calles, tot homines vales" — „kiek mokėsi kalbų, tiek būsi vertas".

Tik nemanyk, kad skatinu tave mokytis svetimų kalbų tam, kad galėtum pasirodyti esąs mokytesnis už kitus. Visai ne! Bet jei iškeliausi į užsienį, nemokėdamas kalbos, kiekviename žingsnyj sutiksi daugybę nemalonumų. Net jeigu ir niekur nekeliautum, tačiau vėliau tau pireiks svetimų kalbų, nes to reikalaus tavo specialybė, visvien kurią būsi pasirinkęs. (Tai ypač svarbu mums, lietuviams, kurie turime dar tokią menką mokslo literatūrą. Kalbų mokėjimo stoka jau galima pajusti aukštesnėse gimnazijos klasėse, o ką kalbėti apie universiteto studijas! Be svetimų kalbų ten negalima nė žingsnio žengti. V e r t.).

KURIŲ KALBŲ REIKIA MOKYTIS?

Pirmoj eilėj reikia mokytis kaimyninių tautų kalbų. (Mums lietuviams būtina yra vokiečių kalba ir naudinga bent viena slavų. V e r t.). Jeigu šitos jau gerai išmoktos, tada galima imtis prancūzų, anglų, o gal net ir italų.

„Bet juk aš negalių samdytis mokytojo toms kalboms, kurių mokyklose nemokoma!" teisinasi ne vienas jaunuolis. Bet reikia žinoti, kad kalbų mokslas nėra surištas su jokiu mokytoju. Žinoma, kalbėti kitaip nė negalima išmokti, kaip tik su kitu šnekant; nevisada tau pasitaikys išvažiuoti į Prancūziją ar į Angliją, arba — namie gyvenant — surasti žmogų, su kuriuo galėtum šitomis kalbomis kalbėti. Bet tai ne tiek svarbu. Daug svarbiau mokėti svetima kalba skaityti knygas ir susirašinėti. O to gali išmokti ir be mokytojo, naudodamasis knygomis ir žodynais. Čia viską nusveria ne mokytojas, o darbštumas ir patvara.

Bet nereikia čia padaryti klaidos. Dažnai jaunuoliai užsidegę imasi mokytis svetimos kalbos su didžiausiu noru, su didžiausiu susižavėjimu.

Visi namų kampai tik skamba nuo svetimų garsų. Bet po dviejų savaičių vėl viskas nutyla. Anglų gramatika guli apdulkėjusi, noras išnyko, patvara pasiliovė. „Kad tai taip gaučiau porą mėnesių pagyventi Londone, tad būtų kas kita. Bet šitaip negaliu!" galvoja ne vienas.

Ir čia reikia daug kantrybės. „Per aspera ad astra". „Tik patvara veda į tikslą", pasakė Šileris.

Lengviausia kalbų mokytis jaunatvėje; vėliau atmintis pasidaro rambi — ir darbas sunkėja. Taigi mokykis svetimų kalbų ne tik tiek, kiek mokyklos programa reikalauja, bet visur, kur tik pasitaikys progos. Atostogų metu skaityk lengvesnių dalykėlių, stropiai mokykis kiekvieną pamoką, — ir pamatysi, kaip toli pažengsi ir be ypatingos mokytojo pagalbos. Gerai kalbėti, žinoma, neišmoksi, bet išmoksi kitą suprasti, ir tai yra svarbiausia.

KAIP REIKIA KALBŲ MOKYTIS?

Kalbos mokslas pradžioj yra tikrai nuobodus ir sausas darbas; juk ne kiek yra malonumo kalti ilgas gramatikos taisykles ir vis naujus, negirdėtus žodžius. Bet vis dėlto galima ir šitą darbą padaryti iš dalies lengvesnį, įdomesnį.

Kuo būdu galima palengvinti žodžių mokymąsi?

Tai padaryti galima įvairiausiomis priemonėmis, apie kurias jau buvo kalbėta: mokykis ne tik protu ir atmintimi, bet stenkis įtraukti į darbą ir savo jusles. Pirmiausia, žodžius geriausia mokytis garsiai. Bet stenkis mokytis ne negyvų žodžių, o daiktų, kuriuos tie žodžiai reiškia; jei sekasi, gali juos nupiešti ir apačioj parašyti žodį. Toliau, žodžių mokymasis tegul būna sujungtas su judesiais, gestais. P r e n d r e — reiškia i m t i, imk į ranką pieštuką; r e m e t t r e — p a d ė t i, — p a d ė k jį atgal; l a n c e r —  m e s t i — mesk ką nors; f r a p p e r — b a r š k i n t i, — eik ir pabarškink į duris. Mokydamasis būdvardžių, parodyk ranka, ką reiškia grand, petit, large, ėtroit, haut arba profond. Kiek mokiniai prakaituoja, mokydamiesi prancūziškų prieveiksmių; juos atsiminti ne taip jau sunkų. Stok prie stalo ir parodyk ranka: čia bus d e v a n t, o čia priešingai — d e r r i r e; čia — à  g a u c h e, čia — à  d r o i te; čia — s u r, čia — s o u s ir tt.

Mokydamasis žodžių, galvok taip pat apie jų formas ir garsus.

Darbas bus daug lengvesnis, jei žodžių garsus suriši su sąvoka, jie reiškia, pvz., c o q — gaidys (šaukdamas vištas, gaidys rėkia kok, kok, kok); r o m p r e — laužti (šiek tiek panašu į lūžimo garsą „treškt), p o m m e — obuolys (krisdamas jis pupteli — ,,pum“); r i r e — juoktis (chi-chi-chi; i-i-i); r o n f l e r — knarkti (irgi panašu į knarkimą). Vienos kalbos žodžius palygink su kitos — žodžiais; tarp jų yra panašumo, pvz., temple — templum — Tempei; ėcole — schola — Schule; heure — hora — Uhr; lancer — lancea — Lanze ir tt. Reikia tik šiek tiek pagalvoti, ir tokių panašybių bus galima surasti gana daug.

Ypač kalbą mokytis lengva tada, kai viena panaši kalba jau mokama. Kas moka lotyniškai, tam prancūziškai ar itališkai išmokti bus tik niekai; kas moka vokiškai, tam anglų kalba irgi nesunkiai seksis. Mokančiam lotyniškai patartina prancūziškų žodžių prasmę užrašyti ne gimtąja kalba, bet lotyniškai. Tada jis pamatys, kiek daug žodžių yra bendrų, pvz., douleur — dolor; couleur — color; l’homme

—    homo; main — manus; pain — panis; aile — ala; heure — hora; soeur — soror ir tt. — Visa prancūzų kalba yra pilna tokių panašybių. Tas pat galima pritaikinti anglų ir vokiečių kalbai; čia irgi nemaža žodžių yra bendrų, pvz. father — Vater; name — Name; come

—    kommen; give — geben; broad — breit; man — Mann; fruit — Frucht; mother — Mutter ir k.

Mokykis žodžių pakaitomis, vadinasi, uždenk, pvz., prancūziškus žodžius ir, žiūrėdamas tik į lietuviškus, juos versk prancūziškai, paskui uždenk lietuviškus ir, žiūrėdamas į prancūziškus, versk juos lietuviškai.

Lengva žodžių mokytis ir tada, kai vienaip skambančius, panašios reikšmės ar priklausančius prie tos pačios grupės žodžius, sinonimus ir žodžius, turinčius priešingą prasmę, mokomės tuo pačiu metų. Pasitaikė tau, pvz., mokytis l e  p o i s s o n — žuvis, mokykis ir l e  p o i s o n — nuodai, l e  b o i s s o n — gėrimas; visai lengva bus atsiminti, jei iš šitų žodžių sudarysi sakinį: „Le poisson sans boisson est poison“. Arba jei mokaisi lotynišką veiksmažodį m i t t e r e, išmok ir iš jo kilusius žodžius: m i s s i o — pasiuntinybė; m i s s i o n a r i u s — pasiuntinys ir k. Pavyzdžiai .žodžių, turinčių priešingą prasmę: p a r v u s — mažas; s u p e r b u s — išdidus; h u m i 1 i s — nusižeminęs ir tt.

Kai kuriems mokiniams daug vargo sudaro žodžių giminės. Bet yra lotyniškų gramatikų, kuriose šios rūšies taisyklės yra sueiliuotos, ir tai labai palengvina jas išmokti. Žodynuose galėtum vyriškosios giminės daiktavardžius pasibraukti raudonai, moteriškosios — mėlynai ir bevardės — palikti nepabrauktus. Pažiūrėjęs į žodį arba jį atsiminęs, atsiminsi ir jo giminę.

Pasimokęs keletą savaičių žodžių ir gramatikos taisyklių, bandyk versti lengvesnius tekstus. Nenusimink, jei iš karto gerai neis, ir kas sakinys turėsi vis griebtis žodyno. Svarbu, kad, kaip galima anksčiau, patirtum savo darbo vaisių. Tai sukelia džiaugsmo, o džiaugsmas palaiko tolesnę patvarą.

Kai vertimai jau gerai seksis, nusipirk tada žodyną, kuriame žodžiai aiškinami ta pačia -kalba. Jį bevartydamas ir beskaitydamas, labai praturtinsi savo leksikoną. Prancūzų kalbai toks žodynas yra „ P e t i t  L a r o u s s e  i l l u s t r ė" (su 5800 paveikslėlių), anglų kalbos taip pat ilustruotas „Webster’s Brief International Dictionary“. Vokiečių kalbos galima patarti Enzyklopadisches Worterbuch fūr den deutschen Sprach- und Schreibgebrauch" von Prof. W. Kohler.

Pakartoju: patvariai ir uoliai dirbdamas, gali išmokti naudotis svetimos kalbos literatūra ir susirašinėti visai be mokytojo. Jis reikalingas tik tam, kas nori išmokt gerai ir taisyklingai kalbėti.

MOKYKIS MUZIKOS!

Nors būtum ir nelabai muzikalus, vis dėlto gera būtų, jei mokėtum naudotis bet kuriuo instrumentu, pvz. smuiku ar pianinu. Muzika kilnins tavo sielą, užpildys atliekamą laiką ir nekartą duos progos kitiems padaryti malonumo. Muzikos mėgėjai visados turi švelnesnę sielą, negu kiti. Ką poetas pasakė apie dainas, tą patį galima pritaikyti ir muzikai: „Kur dainuojama, ten būk ramus, — pikti žmonės nedainuoja!"

Ypačiai reikia pamėgti ir stengtis gaivinti jau pradėjusią merdėti mūsų liaudies dainą. Muzika nėra tik saldžios svąjonės. Pasitaiko žmonių, kurie mano, esą muzika lepinanti mūsų sielą, atimanti josios griežtumą ir tvirtumą. Tai klaida! Muzika turi būti įtraukta į mūsų dvasios ugdymo priemonių sąrašą; ji turi grūdinti mūsų širdį ir stiprinti mūsų vidaus gyvenimą. Todėl neatsidėk tik ištižusiai romantiškajai muzikai, bet imkis maestrų, kurių kompozicijose jaučiamas karžygiškas ir vis dėlto toks mielas ir gražus gyvenimas, kokio taip labai ilgisi neramūs mūsų laikai.

Ką esu pasakęs apie muziką, visa tai tinka ir kitoms meno rūšims (tapybai, drožinėjimui, fotografavimui). Visos jos gali tavo sielai duoti labai daug gero. Jei meno kūriniuose išmoksi pamėgti ir įvertinti grožį ir harmoniją, greičiau išvengsi ir tos sielos disharmonijos, kurią mes vadiname nuodėme.

„Širdis, kurioje gyvena daina,

piktui visados yra uždara"    (Körner).

Patartina išmokti ir stenografijos. Universitete, kur reikia labai daug užsirašinėti, ji labai tau pravers. Bet jau ir prieš tai galėsi patirti josios naudingumą.

APIE SKAITYBĄ

Iš gerų knygų galima išmokti nuostabiausių dalykų. Jos atskleidžia prieš tavo akis visus pasaulio stebuklus, ir ko iš tikrųjų niekuomet nebūtum matęs, žodžių pagalba tai pasirodo ir patenkina tavo norą žinoti. Nuostabūs mokslo išradimai, meno ir literatūros šedevrai, tūkstantmetės tautų istorijos, karžygiškų ašigalio tyrinėtojų skausmai, paslaptingos jūrų gelmės, — visa visa geros literatūros dėka tau yra prieinama. Kiek maistas daro įtakos kūnui, tiek gera knyga — sielai. Ne be pagrindo vieno knygyno duryse senovėj buvo parašyta: „Nutrimentum animae" — „sielos maistas". Geros skaitybos įtaka yra tiesiog neišmatuojama: ji praplečia tavo pažinimą, praturtina vaizduotę, pakilnina jausmus, papildo mokyklos studijas; ji duoda progos kiekvienam specialistui vis tobulintis ir tobulintis — be galo. Knyga yra nuobodulio priešas, o dėl to priešas ir kai kurių nuodėmių. Jei tave puola bet kurios pagundos, imk į rankas įdomią knygą — ir pamatysi, kaip josios dings.

Skaitant galima pagilinti ne tik mokslą, bet ir religiją; galima tikėjimo tiesas geriau pažinti ir arčiau su jomis susigyventi. Jau tik dėl to knyga turėtų būti geriausias žmogaus draugas. Perskaitei keletą josios puslapių, padėjai į šalį, ir, apsvaigintas minčių kilnumu, mąstai apie didžiausius buities klausimus, — sakykite, ar tai nėra kilniausias žmogaus pasismaginimas? Taigi mėk skaityti!

O vis dėlto yra jaunuolių, kurie tiesiog bijo knygos. Jie yra tokie paviršutiniški, tokie kvailos aplinkos vergai, jog nė netrokšta skaityti. O gi skaitymas yra vienintelis, tinkąs tikrajai žmogaus didybei, pasismaginimas. Kas mėgsta knygas, tas niekados nenuobodžiaus. Jei jam negera vienam, jis paims knygą ir, josios padedamas, galės kalbėti su didžiausiais žmogaus minties atstovais.

Bet pamėgimas skaityti irgi gali išeiti iš tinkamų ribų. Yra jaunuolių, kurie tiesiog ryte ryja knygas — ne tik naudingas, bet ir nenaudingas, net nedoras; ryja visokius nuotykių romanus, detektyvų apysakas, gašlias meiles istorijas ir k. Jiems rūpi tik skaityti ir skaityti. Jie neina pasivaikščioti, nelanko jokių pasilinksminimų, neina laiku gulti ir, kas blogiausia, pradeda visiškai nieko nesimokyti. Jie viena težino — ryti knygas!

Todėl noriu ypač pabrėžti, kad, neatlikęs savo pareigų, neišmokęs pamokų, pašalinių knygų neskaitytum. Jeigu mokinys, jausdamas reikalą mokytis, išsikalbinėjai „Tuoj, tuoj! Tik porą puslapių! Tada imsiuos algebros ir graikų žodžių! Tik dar penketą minučių" — tai jau negeras ženklas: jojo valia yra silpna. Iš penkių minučių tuoj pasidarys penkiolika, penkios dešimtys, — liks ir algebra ir graikų žodžiai. O kas paskui? Dvejetukas, antrieji metai, ašaros, dvigubos išlaidos ir kartus nepasitenkinimas.

Skaityti stenkis daugiau prie natūralios, negu prie dirbtinės šviesos. Tik saugokis, kad saulė nešviestų tiesiai į knygą. Šviesa tegul visados krinta iš kairės (taip turi būti ir rašant, kitaip plunksna temdins raštą). Knygą laikyk nuo akių maždaug per 35—40 cm.

KAIP REIKIA SKAITYTI?

Gerai skaityti yra tikras menas, kurio reikia mokytis. Beveik kiekvienas žmogus skaito, bet tik maža dalelė  g e r a i  skaito. Daugelis skaito visiškai be naudos, dar tik pakenkdami savo sielai. Skaitymas esti naudingas tik tada, kai kuo daugiausia suprantama ir kuo daugiausia pastebima. Tam tikslui reikia, kad knygos tiktų mūsų išsilavinimo laipsniui. Ne kiekviena gera knyga gali būti bet kuriuo metu ir tau gera.

Pirmiausia skaityk l ė t a i  i r  p a g a l v o d a m a s. Kaip staigus lietus nėra naudingas pasėliui, taip greitas skaitymas — išsilavinimui. Dabar supranti, kodėl aš taip peikiu nesąmoningą knygų rijimą. Paėmė jaunuolis įdomią knygą į ranką, tad tuoj meta pamokas į šalį ir pradeda skaityti. 20—30 puslapių jis praryja per penketą minučių, ir juo toliau, vis greičiau, kad tik sužinotų, kas nutiko romano didvyriui. Ir kol nulipa iš trečio aukšto, kur yra biblioteka, žemyn, jau jis „perskaitė" pusę knygos. Galiausiai jo prote pasidaro baisus mišinys; visko jis paragavo, bet nieko neprivalgė ir nieko nežino. Po mėnesio jau visiškai neatsimena, ar tokią knygą yra skaitęs.

Skaityk todėl lėtai, atsidėjęs, viską gerai persvarstydamas: skaityk geriau vieną knygą keletą kartų lėtai, negu dešimtį paskubomis. Greitas skaitymas yra tik laiko gaišinimas, nes įsigilinti į knygos mintis tada nieku būdu negalima. Pažymėtini yra vieno rašytojo žodžiai: „Skaityti paskubomis ir todėl be naudos — ne, tam mūsų gyvenimas yra per trumpas".

Taigi skaityk dėmesingai! Kas knygą praryja, tas jokios naudos neturės. Neskaityk išsiblaškęs, bet visados stenkis, kad dvasia aktyviai dirbtų. Non multa, sed multum! „Nusquam est, qui ubique est" — „Kas yra visur, to niekur nėra", pasakė Seneka. Pirmiausia skaityk, kas būtina, paskui, kas naudinga, ir tik paskutinėj vietoj — kas malonu.

Yra jaunuolių, kurie skaito tik įdomesnes knygos vietas, o aprašymus visiškai praleidžia. Ir toks skaitymas, aišku, yra tik laiko gaišinimas. Iš tarpinių aprašymų mes kaip tik daugiausia galime pasimokyti ir patirti. Ko, būtent? Meno vaizdingai aprašinėti, psichologinių pastebėjimų, gamtos vaizdų ir d. k.

Gera yra perskaitytus dalykus papasakoti savo draugams ir apie juos pakalbėti. Daugiau galvų daugiau ir minčių. Gali todėl dažnai pasitaikyti, kad tokie pokalbiai atskleis tau naujų dalykų, kurių skaitydamas nė nepastebėjai.

Iš to eina antra gero skaitymo taisyklė: pagalvok apie svarbesnius dalykus ir išsirašyk graibesnes vietas. Kas skaitydamas įdomesnes vietas, gražesnius posakius, pavyzdžius apsvarsto ir pasižymi, tas skaito geriausiai. Jau per mėnesį laiko gali tokių įdomybių pririnkti gana daug. Skaitydami jaunuoliai galvoja; „Čia gražu! Gerai, šitą vietą aš atsiminsiu!" Bet praėjo pora dienų — ir jau neatsimena. Todėl visa, kas tau įdomu, būtinai išsirašyk. „Legere et nihil selegere, neglegere est“ — „Skaityti ir nieko neišsirašyti, tai tas pat, kas veltui laiką leisti".

SILVA RERUM

Šiame skyrelyj norėčiau atkreipti tavo dėmesį į vieną labai naudingą dalyką. Gal būt esi jau girdėjęs kalbant garsų kalbėtoją ar skaitęs žymų rašytoją, kurio veikalas buvo išmargintas vienas už kitą gražesniais posakiais palyginimais; viskas ten buvo taip gražiai ir nuosakiai sutvarkyta, jog stebėjais, iš kur jis galėjo imti tiek daug visokių citatų ir įdomybių. Aišku, jis pats jų nedarė; nedarė jam jų nė koks burtininkas. Visa tai yra mokėjimo skaityti vaisius. Ar nori ir tu taip kalbėti ir rašyt? Gerai! Tad klausyk!

Paimk 15—20 lankų rašomojo popieriaus (pradžiai užteks), supjaustyk juos į ketvirtadalius ir susidėk į dėžutę. Skaitai, pvz., dabar kurią gerą knygą ir randi gražų posakį, išmintingą patarimą, istorinį atsitikimą, kurio dar nežinojai, ar šiaip kokį tau įdomų dalyką, — tuoj išsiimk lapelį ir išsirašyk. Jei rasi tuoj kitą to pačio turinio vietą, gali rašyti ant to paties lapelio, bet tik toj pačioj pusėj. Antra lapelio pusė turi būti švari. Tuo būdu lengva bus šituos lakštelius vėliau gerai sutvarkyti. Užpildytą lapelį jau dėk į atskirą dėžutę. Kaip tuos lapelius rašyti, mes parodysime pavyzdžiais.

Skaitai, pvz., Maironio „Pavasario balsus" ir radai gražų posmelį:

„Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
    Žiedai kvepėjo jazminų,
    Žavėdami jausmus;
    Tarp žalio ežero bangų,
    Toli nuo triukšmo, nuo vargų,
    Laivelis supa mus“.

Tuoj jį išrašyk ir lapelio viršuje padėk antraštę: „Naktį ant ežero", o apačioj parašyk: Maironis. „Pav. bals.", 39 psl., V leid. Kaunas, 1920 m. Skaitai toliau ir randi:

Ko gi trokšti, nesoti dvasia?
    Stebuklingais sparnais kur lakioji?
    Praeities vėl sapnai, ar gražioji
    Tau jaunystė vaidenas slapčia?

O, nesoti! vilnim įstabia
    Tu kasdieną krūtinę kilnoji!
    Nenutildo tavęs ir ramioji
    Sidarbinė žvaigždė vakare.

Vėl viršuje užrašyk: „Jaunos dvasios nerimas", o apačioj, ką ir anam lapelyj. Arba skaitai Putino poeziją ir užtikai labai gražų posakį:

„Nėra didesnio skausmo —
    už meilėj kilusį;
    nėra didesnės meilės —
    už skausmuose subrendusią".

Tuoj imk lapelį ir išsirašyk. Viršuj padėk antraštę: „Meiles ir skausmo santykiai", o apačioj — Putinas. „Putino raštai", I t., 9 psl. 1921 m.

Arba vėl radai posmelį:

„Maži tavo prižadai, žemės gražuole,
    Putojančioj meilės taurėj paskandinti:
    Poeto gyvenimo liūdinčiam troškuliui
    Sukelti, bet nenuraminti".

Vėl padėk antraštę „Poeto meilė" ir apačioj — Putinas. „Tarp dviejų aušrų", 77 psl. Kaunas, 1927 m.

Dabar turbūt jau supranti, kaip reikia tokius lapelius, vadinamus ištraukomis, gaminti. Pirmiausia išsirašyk gražią vietą, paskui viršuje padėk antraštę, atitinkančią išsirašytosios vietos turinį, apačioj parašyk ištraukos a u t o r i ų, v e i k a l ą, iš kurio paimta, p u s l a p į, veikalo m e t u s  ir i š l e i d i m o  vietą. Galima pažymėti — kai kada net ir reikia — veikalo leidimą ir leidėją.

Lapelius sutvarkyk pagal pirmąsias antraščių raides, kad ieškant lengviau būtų galima rasti. Tuo būdu susidarysi pradžią mokslinėms savo ištraukoms, vad. „ s i l v a  r e r u m Jųjų naudą greit pajusi. Štai reikia tau parašyti bet kuris rašomasis darbas. Galvoji: „A . . . Pereitais metais šią temą aš lyg kur skaičiau! Ten, rodos, buvo ir gražių minčių! Bet kur? Kurioje knygoje? Dabar nebeatsimenu!"

O ar negeriau būtų buvę tas gražiąsias mintis išsirašyti? Dabar tik išsiimtum lapelius, ir tenai medžiaga jau būtų čia pat. Per 8—10 stropaus skaitymo metų gali pasidaryti labai brangų šios rūšies rinkinį, kuris bus tau neišsemiamas šaltinis, ruošiant kokią kalbą arba norint parašyti straipsnį. Dar daugiau bus naudos, jei ir subrendęs nemesi tokio skaitymo metodo. Dažnai pavartyk tuos lapelius, juos perskaityk, kad užrašytos mintys pasidarytų tavo mintys. — Bet ar visa tai neužims per daug laiko? Ne! Reikia tik kreipti dėmesio į du dalyku. P i r m a, labai kritiškai rinkis, ką įtraukti į tąjį savo rinkinį; tik iš tikrųjų gražios mintys iš tavo paties arba iš tau lengvai prieinamų knygų nereikia išsirašyti; užtenka pasižymėti, kad tokioj ir tokioj knygoj, tokiam ir tokiam puslapyj yra gražus tokio turinio tekstas. Be to, jeigu iš vienos kurios knygos rengiesi padaryti daug ištraukų, gera pradžioj susirašyti vad. bibliografinį lapelį. Jame reikia pažymėti: a) a u t o r i u s  (vardas, pavardė, titulas), b) k n y g o s  p a v ad i n i m a s  (žinoma pilnas), c) m e t a i, d) i š l e i d i m o  v i e t a, l e id ė j a s  ir  k u r i s  l e i d i m a s, e) s u t r u m p i n t a s   k n y g o s  p a v a d i n i m a s  (jis reikia pabraukti, gera spalvotai, kad greičiau būtų

pastebimas). Darant dabar iš tos knygos ištraukų, užteks apačioj pažymėti: a u t o r i u s,  s u t r u m p i n t o s  k n y g o s  p a v a d i n i m a s (toks, kaip bibliografiniam lapelyj) ir puslapis.

Pavyzdžiui, skaitau Maironio „Pavasario balsus" ir noriu padaryti daug ištraukų; susirašau todėl bibliografinį lapelį:

Maironis — Mačiulis „Pavasario balsai"

Šv. Kazimiero d-jos leidinys Kaunas, 1920 m., V leidimas

„Pav. bals."

Taigi kitose ištraukose užteks tik pažymėti apačioj: Maironis. „P a v . b a l s." ir p s l., iš kurio padaroma ištrauka 1).

KAS REIKIA SKAITYTI?

Skaitomąsias savo knygas gali padalyti į tris grupes: auklėjamąsias, mokslines ir dailiosios literatūros. Prie pirmosios grupės priklauso tos knygos, kurios nagrinėja rimtus religinius klausimus, kurios moko, kaip ugdyti savo būdą, kaip lavinti valią ir susivaldyti; kurios aprašo šventųjų arba šiaip didžių žmonių gyvenimus. Tokių knygų skaitymas nėra lengvas (štai kodėl paviršutiniški jaunuoliai jų nė nemėgsta), bet dėlto labai naudingas. Tad džiaugsmingai imk jas į ranką, nes jos bus didi pagalba būdo auklėjimo darbe. — Prie antrosios grupės priklauso tie veikalai, kurie papildo mokykloje įgytas žinias, pvz. kelionių ir atradimų aprašymai, istorijos ar technikos veikalai ir tt. Jeigu tik nori būti vispusiškai išsilavinęs, tokias knygas irgi turi skaityti. — Bet norėčiau perspėti, kad nepradėtum skaityti tik dėl smagumo, prie kurio taip vilioja daugybė visokių apysakų ir romanų. Jaunas žmogus negali ir neturi laiko skaityme ieškoti smagumo: jis turi visuomet stiprinti dvasią. Žinoma, yra romanų ir apysakų, kurie nemaža padeda: jie moko kalbos, kilnina jausmus, lavina meninį skonį ir turtina vaizduotę. Bet ir juos reikia skaityti lėtai ir dėmesingai, o ne ryte ryti.

Mokomųjų dalykų eilėje pirmą vietą turi religijos mokslas. Deja, yra tokių avigalvių, kurie mano, esą josios vieta turinti būti net po gimnastikos ar paišybos. Jie per tas dvi savaitines tikybos pamokas pražiovauja, sekmadieniais per šv. Mišias prasnaudžia, eina priversti paskirtu laiku išpažinties, — tai ir visas religinis jų gyvenimas. Tad nenuostabu, kad toks jaunuolis ir vėliau religijai yra visiškai abejingas, kad jam tikyba neturi nė kokios reikšmės. Bet ne mokslas atveda žmogų į tokią būklę, tik religijos dėsnių nežinojimas.

Taigi kreipk dėmesio į visa, kas tik turi sąryšio su tikyba, ir pasiskaityk šiek tiek daugiau, negu parašyta tavajame tikybos vadovėlyj. Katalikų tikėjimas sužavėjo Dantę, įkvėpė Rafaelį, pastatė ne vieną milžinišką katedrą; katalikų vienuoliai plėšė dirvonus ir sausino pelkes. Ten, kur buvo neįžengiamos girios ir liūnai, šiandie stovi puikūs miestai ir klesti krikščioniškosios kultūros židiniai. Dar ir dabar, kaip prieš tūkstantį metų, šv. Bernardo vienuoliai globoja keliaujančius per Alpes ir ieško paklydusių dideliais šunimis vedini. Dar ir dabar jie yra ištikimi visiems, kuriems gresia nelaimės, ir ne vieną jie tuo būdu išgelbsti nuo mirties. Apie tai galima pasiskaityti labai įdomių dalykų. Ir juo geriau savo tikėjimą pažinsi, juo labiau jį pamilsi.

Ypač norėčiau atkreipti tavo dėmesį į tuos veikalus, kurie atskleidžia mūsų sielai religinio gyvenimo grožį ir įveda mus į pačias jojo gelmes. Pirmoj eilėj patariu tau skaityti N a u j ą j į  T e s t m e n t ą (lietuviškai jį yra išvertęs arkiv. Skvireckas toliau, jei moki vokiškai, „C r e d o" v. Lippert; „T i e f e r  u n d  T r e u e r" von Weiss; „D e r H e r r  d e r  W e l t“ v. Klug. Vėliau sutiksi žmonių, kurių religinės pažiūros yra aistrų ir klaidų aptemdintos ir iškreiptos. Todėl, kad ir tau taip neatsitikų, dabar, kol dar esi jaunas, turi nuolat skaityti ir skaityti.

Kaip liudija istorija, visais laikais religija buvo ir yra didžiausia žmonijos geradarė. Šiandien mes vėl matome nenuviliančius religinio atgimimo ženklus. Todėl mokytiems žmonėms būtinai reikia su šitais klausimais susipažinti. Juk tik tas gali tikra meile mylėti savo religiją, kas josios tiesas yra gerai išstudijavęs, kas žino, kokia palaima yra tikėjimas ne tik atskiriems asmenims, bet ir visai žmonijai, ir mokslui, ir kultūrai, ir valstybėms, ir tautoms; kas pažįsta visus tuos darbus, kuriuos per 2000 metų yra padarę katalikų didvyriai ir šventieji.

Kokį luomą pasirinktum, mano mielas, tu tiek gero padarysi, kiek būsi išsilavinęs. Teisingai iš tavęs reikalaujama, kad būtum gerai susipažinęs su visais mokslais, kurie priklauso prie bendrojo išsilavinimo. Tad ar gali religijos pažinime pasitenkinti tik mokykloj įgytomis žiniomis? Pirmoji religinio intelgentų indiferentiškumo priežastis yra tikėjimo tiesų nežinojimas. Jie, kaip sako Šv. Raštas, „piktžodžiauja visam, ko tik nežino" (Jud. 10). Priešingai, jei mokinys šalia romanų ir mokslo veikalų dar randa laiko pasiskaityti religinių knygų ir straipsnių, galima tikėtis, kad iš jo bus rimtas žmogus.

Po teologijos gražiausia mokslo šaka yra f i l o s o f i j a. Ji supažindina mus su tiesa ir gėriu, ji moko mus taisyklingai galvoti ir spręsti; ji kitiems mokslams duoda pagrindus ir nustato metodus. Be josios istorija būtų krūva netvarkingų metų ir karo žygių, o gamtos mokslai — tikras visokių užrašų ir pastabų kratinys. Filosofijos reikalingas yra ne tik teologas, bet ir advokatas, ir politikas, ir kiekvienas mokslo darbininkas.

Aukštesnėse klasėse pasitaiko mokinių, kurie mielai skaito filosofiškas knygas, nepaisydami, kad mokyklos planas filosofijos pamokų teikia tik paskutiniais gimnazijos metais. Bet čia reikia būti atsargiam, pasirenkant, kas skaityti. Jaunuolis, kuris filosofines studijas pradeda skaitydamas Kantą, Ničę, Šopenhauerį ar Hartmaną, tuoj praranda teisingą nuovoką apie daiktus. Prieš keletą metų laikraščiai paskelbė liūdną žinią: nusišovė 22 metų jaunikaitis, gana kuklių tėvų sūnus. Priežastis buvo ta, kad jis prisiskaitė netikinčių filosofų ir, susipainiojęs šunkeliuose ir nerasdamas išėjimo, nusižudė. Kantas, Šopenhaueris, Hartmanas, Darvinas, Hekėlis, Büchneris, Ničė, Bölsche ant jo stalelio, o revolverio kulka — širdyje.

Studijuok taip pat ir svarbesnius pasaulio istorijos įvykius, o ypač būk susipažinęs su savo tėvynės istorija. Historia est magistra vitae — istorija yra gyvenimo mokytoja. Joje glūdi ištisų amžių prityrimas ir išmintis. Valstybės vyrams, profesoriams, dvasininkams, politikams, teisėjams ir visiems kitiems, kurie eina viešąsias pareigas, labai dažnai tenka turėti reikalo su istorinėmis datomis, kurių nežinojimas padarytų daug nemalonumų. Be istorijos mūsų pažinimas būtų siauras, ir mes dažnai nesuprastume gyvenamojo laiko reikalu ir dvasios, negalėtume numatyti ir žinoti savo tautos uždavinio ir priemonių jam realizuoti.

Yra žmonių, kurie ypač mėgsta gamtos mokslus. Nuostabios gamtos paslaptys ir geležiniai josios dėsniai kiekvieną, rimtai galvojantį žmogų gali nuvesti į Dievą. Bet atsimink, kad tarp šiandieninių gamtos mokslininkų yra ir tokių, kurie dirba visai kitokio tikslo siekdami, norėdami, būtent, išgriauti religinius žmonių įsitikinimus. Taigi būk atsargus, pasirinkdamas ir gamtos mokslų veikalus! Šiandien su gamtos mokslais lygiai taip yra, kaip kad buvo 13 šimt. su Aristoteliu. Arabai, pasigaudami šio didžio graikų filosofo mokslo, stengėsi griauti krikščionybę, o du genijai — A l b e r t a s  D i d y s i s  ir š v. T o m a s A k v i n i e t i s  — įrodė, kad Aristotelio pažiūros ne tik krikščionybės negriauna, bet dar ją stiprina. Juodu atėmė iš arabų jų ginklus ir atidavė juos krikščionybei. Tokių arabų yra ir šiandieniniuose gamtos moksluose. Jie gamtos mokslo išdavas panaudoja kovai prieš krikščionybę, o turėtų būti priešingai.

Taigi skaityk krikščionių gamtininkų veikalus ir pamatysi, kad tikroji religija su tikruoju mokslu ne tik nekovoja, bet, priešingai, gražiausiai sutinka ir net vienas kitą apgina.

Su pasauline literatūra, išskyrus vieną kitą autorių, gimnazija supažindina labai maža. Tačiau tiek daug yra išgarsėjusių visam pasauly rašytojų, kurių veikalai turi amžinos reikšmės ir verti dažnai skaityti. Turiu galvoj Dantę, Šekspyrą, Calderoną, Komelį ir kitus.

Juos reikia tau irgi perskaityti, kad išlavintum savo skonį ir suprastum, kokį milžinišką turtą šitie dvasios karžygiai yra žmonijai palikę. Žinoma, jų veikalai nėra rinkose reklamuojami, nes jie parašyti ne miniai, bet tik geriausiai tautų dvasiai. Tad, jei nori prie šios dalies priklausyti, jei nori būti minios vadas, skaityk didžiausius poetus, skaityk rūpestingai ir lėtai.

Prie tokių labai naudingų dalykų priklauso ir m e n o  i s t o r i -j a. Tad stenkis ir šitame moksle, kiek galėdamas, toliau pažengti į priekį. Tai suteiks tau nemaža džiaugsmo, ir vėliau, keliaudamas po įvairias vietas, geriau suprasi ir įvertinsi ten esančius meno kūrinius.

Taigi visomis jėgomis rūpinkis, kiek galėdamas, praplėsti bendrąjį savo išsilavinimą. Vėlesniam gyvenimui toks vispusiškumas bus labai naudingas, nes nieko nėra nemaloniau, kaip siauras specialistas, kuris daugiau nieko nežino, kaip tik savo kertelę, ir net nenori žinoti.

KO NEREIKIA SKAITYTI?

Man rodos, tavęs jau nereikia mokyti, kad neskaitytum tokių knygų, kurios įžeidžia tikėjimą arba dorovę. Tikėk manim, tau nė kiek nebus skriaudos, jei tokią knygą nusviesi į kampą. Ogi skaitydamas, kažin ar galėsi atsispirti kenksmingai josios įtakai. Skaitytojas visada, daugiau ar mažiau, tampa rašytojo mokiniu, o mėgiami rašytojai mus tiesiog pavergia. Mes nesąmoningai šliejamės prie religinių ir dorovinių jųjų pažiūrų. Garsus prancūzų rašytojas Bourget sako: „Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris, patyrinėjęs savo sąžinę, nepasakytų, kad šiandien jis būtų buvęs kitoks, jei būtų tos ar alios knygos neskaitęs". Baltais drabužiais apsivilkus, netinka apie krosnį sukintis. Pats Zola neleisdavo savo vaikams skaityti nedorovingų savo paties veikalų. Ničės motina paklausė kartą savo sūnų: „Mielas sūnau, kurį tavo veikalą galėčiau aš skaityti?" — „Mylimoji motin!" pagalvojęs, atsakė Ničė, „Nė vieno! Visi jie ne tau parašyti!" Tad jeigu tųjų rašytojų vaikai ir motinos negali jų veikalų skaityti, tad kam tau jais rūpintis: jie yra tavęs neverti! Kiekviena perskaityta knyga, vistiek ar ji gera ar bloga, palieka skaitytojo sieloj žymių pėdsakų. Taigi, kaip skaitant blogą knygą, valia esti palenkiama į blogą, taip, skaitant gerą knygą, ji esti nuteikiama siekti didžių idealų.

Kad negalima skaityti priešreliginių ir priešdorinių knygų, tai didesni jaunuoliai tuoj supranta. Bet mažesnieji niekaip nenori suprasti vieno dalyko: kodėl nepalankiai žiūrima į detektyvų romanų rijimą, nors ten nieko nėra nei prieš tikėjimą, nei prieš dorą; ten tik nuotykiai, ir tiek. Iš tiesų yra tokių šlamštų, kurie visiškai neliečia nei tikėjimo, nei dorovės, o vis dėlto protingam jaunikaičiui nedera jų skaityti. Savo indiferentiškumu jie pratina žmogų prie paviršutiniškumo ir abejingumo; savo nesąmonėmis neleidžia jam tvarkingai galvoti; netikusia savo kalba gadina stiliaus nujautimą; daugybės žmogžudysčių aprašymų daro nesveikos įtakos vaizduotei ir pratina sielą prie žiaurumo. Jau tik dėl šitų dalykų negalima gaišinti laiko šitokiems niekams.

„BET IŠSILAVINIMAS!"

Priešais tokį griežtą mano manymą gali kai kam sukilti abejojimų: „Vadinasi, man negalima skaityti priešdorovinių knygų. Taip! Bet juk tokių yra parašę ir garsūs rašytojai. Ir jei jų veikalų neskaitysiu, aš neišsilavinsiu kiek reikiant ir apie daugelį dalykų negalėsiu pareikšti savo nuomonės".

Negalima neigti, kad iš tiesų ne vienas rimtesnis jaunikaitis ieško išeities iš šito keblumo. Bet jie klysta dėl to, kad vienašališkai supranta išsilavinimą. Žinoma, gali atsitikti, kad paviršutiniški draugai pajuoks tave, išgirdę, jog nesi skaitęs nei Zola, nei Anatole France dėl to, kad jųjų veikalai „netinka tavo pasaulėžiūrai". Bet juokas tuoj nutils, kai pradėsi kalbėti apie kitus, irgi nemažiau garsius, veikalus, kurių j i e nėra skaitę. Geriausias apsigynimas nuo tokių puolimų — turėti prirengtą pašnekesį apie kurį nors žymų dorą veikalą ir į jo pusę tuoj kalbą pakreipti.    

Be to, būk visados įsitikinęs, kad nedorų veikalų skaityti, nors būtų jie parašyti ir garsiausių rašytojų, tavo išsilavinimui visai nereikia. Negalima paneigti, kad buvo ir garsių rašytojų, kurie talentingą savo plunksną, deja, mirkė dorovinio sugedimo puvėsiuose ir šlykščius dalykus apvilko puikiausiais drabužiais. Nuodingosios piliulės paprastai yra gražesnės už gydančias. Bet jei tokie rašytojai yra parašę veikalų, kuriems nieko nebūtų galima prikišti, šituos gali skaityti. Bet visas tas knygas, kuriose yra nors šešėlis nedorovės, tuoj padėk į šalį; tegul jas skaito vyresnieji, subrendę žmonės, kuriems šituo atžvilgiu nėra tiek daug pavojų, kaip tau. Tau užtenka iš kritikų išgirsti, kad ši ar ana knyga yra nedorovinga; bet pačiam tatai patirti negalima. Tavo siela tam dar yra per jautri. Ir jeigu tokių knygų neskaitysi, tu tiek atsiliksi išsilavinime, kiek vaistininkas atsilieka moksle, pasitenkindamas iš kitų išgirdęs, kad šitie ar anie vaistai yra nuodingi, o nė nemanydamas pats jų nuodingumo išbandyti.

„BET TIESA! ...“

„Na, jeigu ne dėl išsilavinimo, tai dėl tiesos man reikia šitą ar aną knygą perskaityti. Juk turiu žinoti, ką ir priešininkai mano. Dėl manęs galima nesirūpinti; man tai nieko nekenks!" Taip kalba kitas jaunuolis.

Bet ir jis klysta, sakydamas, kad blogybė jam nepakenks. Galbūt jis yra net ir įsitikinęs, bet iš tikrųjų taip nebus. Žmogaus sielos sąranga tikrai yra paslaptinga. Niekas joje nežūsta ir niekas nedingsta. Galimas daiktas, kad toks jaunikaitis sąmoningai nejaus kenksmingos blogos knygos įtakos, bet skaitytos mintys glūdės pasąmonėj ir, anksčiau ar vėliau, kartais net po ilgo laiko, išeis aikštėn, kai tik gaus progos (pvz. užėjus stipriai pagundai), ir toks jaunuolis žus. Jis neatsimena nei skaitytos knygos turinio, nei josios antraštės, tačiau pasąmonėj glūdėjusios mintys atvedė jį į nuodėmę.

„Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą! Saugokitės netikrų pranašų!" perspėja mus Viešpats Jėzus. O tu norėtum viską skaityti! „Man nekenkia!" Tai kodėl gi tau nekenkia? Kodėl kitam kenkia, o tau ne? Argi tu esi stipresnis už kitus mirtinguosius? Ar tau jau nereikia saugotis netikrų pranašų? Nuryk gabaliuką aršeniko, apsiliek benzinu ir uždek, kad nesudegtum, — ir jei tai pasiseks, tada galėsi pasakyti:. „Man nieko nekenkia!" Kai jūroje šėlsta audra, pririšk laivelį ir pasakyk: „Neatitrūk!" Kai nuo kalnų ima slinkti lavina, laužydama medžius ir griaudama trobas, atsistok priešais ją ir pasakyk: „Nedaryk man nieko!" Tai padaryti yra ne tavo valioj! Tad kol tu to padaryti negali, tol negali ir sakyti, kad bloga knyga tau nekenks.

Sakai, reikia tiesą pažinti! Bet žinok, kad tiesa yra tik viena. Visa kita — melas. O šita vienintelė, nesugriaunama ir amžina tiesa yra Jėzuje Kristuje ir įsteigtoje Jo Bažnyčioje. Tad kam kitur tiesos jieškoti? Ar gerai išauklėtas jaunuolis lankys tokią draugiją, kurioje peikiamas jo tėvas, išjuokiama jo motina ir tyčiojamasi iš jo luomo?

„Bet kad įsigyčiau tvirtus įsitikimus, turiu pažinti ne tik įrodymus, bet ir priekaištus! Tačiau yra kiek kitaip. Kad pradėtum eiti geru keliu, tau visai nėra reikalo pirma išklaidžioti visokius šunkelius. Tau pakanka žinoti, kad tokių šunkelių esama ir klausyti kitų nurodymų, kokių jų esama. Pačiam juose klaidžioti nėra nė mažiausio reikalo. Pagal tavo nuomonę, kad įsigytum tvirtų įsitikinimų, reikia pažinti kiekvieną netikėlių priekaištą. Bet tam neužtektų trigubo žmogaus amžiaus. Ir tikėk manim, kad visi priekaištai, kurių pilnos priešreliginės knygos, jau yra tūkstantį kartų atsakyti. Tau jau nebereiks dėl to vargti. O jei iš tikrųjų rimtai nori sužinoti, ką mano priešai, tai skaityk tokius veikalus, kur, šalia priekaišto, yra ir atsakymas. Yra labai gerų apologetinių veikalų, kurie objektingai formuluoja priešininkų priekaištus ir paskui puikiai atsako. (Galima paminėti, pvz., P. N i l k e s S. J. „S c h u t z - u n d  T r u t z w a f f e n“ im Kampfe gegen Un-glauben und Irrglauben. — Šis veikalėlis, buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Vert.).

„BET GYVENIMAS!"

„Bet gyvenimą tai tik jau reikia pažinti. Juk nieko negali likti neištirta, nes kitaip, gyvenime galima labai greit apsigauti!"

Dėl pirmo: taip, gyvenimą reikia pažinti, bet tik ne iš moderniškųjų romanų. Iš jų nieko nepažinsi. Žinoma, negalima neigti, kad daugybė romanuose aprašytų begėdysčių ir dorovinių iškrypimų pasitaiko ir gyvenime. Bet argi įgysi rimtų ir kilnių pažiūrų, ar įgysi atsparumo kovoje su blogybe, jei romanų skaitymas sudarys tavo sieloj tokią nuotaiką, jog visas gyvenimas atrodys tik krūva dorovinių puvėsių, viešos gėdos, viešų apgaudinėjimų ir neištikimybės? Taip, visa tai pasitaiko gyvenime ir net gana dažnai. Bet nereikia mokytis tai pažinti iš tokių romanų, kurie, vaizduodami kas bloga, nenurodo priemonių, kokiu būdu jį pašalinti. Daugelis jų vaizduoja pasaulį, kaip didžiulį ligonių ir pamišėlių namą. Juose nėra nė pėdsako pasiaukojančios meilės, kuri — dėkui Dievui — vis dėlto dar iš šiandie gyvena kilnių žmonių širdyse.

Gal pasakysi: „Juk ir blogume galima rasti šiek tiek gėrio, o aš tik jo ir jieškau!" Tiesa, mėšluose kartais randama pribarstytų kviečių grūdelių. Bet kam dėl poros grūdelių kapstyti mėšlų krūvą, jei šalia stovi maišas puikiausiu kviečių, mūsų atveju — geriausių knygų. Bitės sugeba iš nuodingų gėlių iščiulpti medų, o nuodus palikti; įgudęs žvejys sugeba net ir pavojinguose sūkuriuose surasti perlų. Bet jauna siela gražiai parašytoje, bet nedorovingoj knygoj neranda nei medaus-nei perlų, o tik nuodingo skysčio, kuris įsisunkia į josios gelmes ir ją supūdo. Jei tarp šių sūkurių ir aštrių uolų imsi žvejoti perlų, tavo gyvenimo laivelis suduš, ir tu pats pražūsi. O kad kas nedorovingą knygą skaitytų tik „dėl stiliaus ir meniškų ypatybių" (taip mėgstama tėisintis) — aš netikiu, visiškai netikiu. Juk gražų stilių (ir net gražesnį), puikių meniškų ypatybių (ir net puikesnių) turi ir daugybė gerų knygų. Tad kam tau jieškoti romanų, kurie po visomis tomis „grožybėmis" slepia savyje daug purvo ir nuodų? Pasakysi: „Anatol France yra pirmos eilės rašytojas ir rašo tiesiog stebuklingai". Tai tiesa. Bet jis yra kartu ir pirmos eilės netikėlis ir cinikas, kuris pajuokia kiekvieną didį idealą, kiekvieną šventą siekimą. Tad kodėl jo nepakeistum tokiu Bordeaux arba Bourget, kurie taip pat yra prancūzai ir turi tokį pat puikų stilių, bet kuriuose (suprantama — jų veikaluose) nėra purvo ir nuodų? — „Renanas taip įdomiai pasakoja, Zola taip vaizdžiai piešia!" Tiesa! Bet Renanas mindžioja kojomis tavo tikėjimą, Zola veda tave į bjauriausius didmiesčių užkampius. Kodėl jų nepakeistum tokiu Sienkevičiumi arba Mandzoni, kurie yra lygiai tokie pat puikūs pasakotojai?

RAŠYTOJAS IR PLĖŠIKAS

Rusų rašytojas Krilovas yra parašęs šitokią pasakėčią: „Amžinybėje buvo teisiamos dviejų mirusių sielos: viena žmogžudžio, kuris savo gyvenimą baigė ant kartuvių, o kita visam pasaulyj garsaus rašytojo, kurio veikalai pasižymėjo vis dėlto nedorovingumu ir Dievo neigimu. Amžinybėj nėra jokio šališkumo, jokio išsiteisinimo, — abu nusidėjėliai buvo pasmerkti. Stipria grandine pririšti", pasakoja toliau Krilovas, „kybo du geležiniai katilai. Į vieną buvo įsodintas žmogžudys, į kitą — rašytojas, o po apačia pakurta ugnis.

Bėgo amžiai, o vargšės sielos vis sėdėjo tuose katiluose. Bet po žmogžudžio katilu ugnis vis mažėjo ir mažėjo, kol galop visiškai užgeso: jis atkentėjo. Tuo tarpu po rašytojo katilu liepsnos vis augo ir augo. „Viešpatie! Juk tai neteisybė, tai kerštas! Aš nieko neužmušiau, kaip šis žmogžudys, ir nieks manęs nekorė. Žemėj švenčia šimtmetines mano gimimo sukaktuves, o aš čia taip kenčiu!" — „Kirmine! ir dar drįsti taip kalbėti!" suskambėjo atsakymas. „Dar drįsti su šituo lygintis! Jis užpykęs užmušė vieną žmogų ir už tai atkentėjo. O tu? Pažvelk štai į tą jaunikaitį, kuris pasislėpęs ryja bjaurius tavo raštus; pažvelk, kaip teršiama švari jo siela tavo paliktais purvais. Ir dar skundiesi! Pažvelk, kokioj daugybėj širdžių tavo raštai dar ir šiandie gesina tikėjimą, gesina po šimtų metų tau mirus. Ir dar teisiniesi! Žmogžudys užmušė tik kartą. O tu? Pažvelk į tuos tūkstančių tūkstančius jaunuolių, kuriuos tavo raštai, tavo puikus stilius ir kalba išvedė iš tiesos kelio. Jiems savo raštais išplėšei tikėjimą, dorovę ir meilę. Ir dar drįsti kalbėti! Tavo ugnis niekados neges, tavo kirminas niekados nemirs, nes vargas tam, kuris papiktina bent vieną iš tų, kurie tiki Kristų!"

Dabar suprasi, mano mielas, kodėl Katalikų Bažnyčia, kuri geriausiai pažįsta visus sielos pavojus, yra sudariusi sąrašą visų tų knygų, kurių skaitymas yra labai kenksmingas ir kurios tikintiesiems skaityti yra uždraustos. Tas sąrašas vadinasi „Index librorum p r o h i b i -t o r u m (uždraustų knygų sąrašas), arba trumpai — „I n d e k s a s".

Kaip valstybė neleidžia nuodų pardavinėti bet kam, o tik vaistininkams, taip lygiai ir Bažnyčia labai gerai daro, įspėdama mus saugotis nuodus slepiančių knygų ir leisdama jas skaityti tik tiems, kuriems būtinai reikia.

Indeksą turi ne tik Katalikų Bažnyčia. Valstybės irgi dažnai uždraudžia pardavinėti tokias knygas, kurios kėsinasi prieš valstybės tvarką ir gerovę. Ir čia gerai daroma! Kartais valstybinė cenzūra yra daug aštresnė už bažnytinę. Dar prieš nacių laikus Vokietijos valdžia per 12 metų daugiau uždraudė knygų, negu Bažnyčia per visą 19 šimt., ir tai visame pasaulyj. Tad jei valstybė taip rūpinasi medžiagine ir laikine žmonių gerove, kaip gi galėtų Bažnyčia nesirūpinti sielų išganymu?

Nedaug yra knygų, kurios indekse tiesiog būtų pažymėtos. Bet sąžinė kiekvienam katalikui draudžia skaityti visus tuos veikalus, kurių turinys yra priešreliginis arba priešdorinis, nors jie indekse ir nebūtų išvardinti. Prie uždraustų knygų priklauso ir visos tos, kurios platina prietarus, burtininkavimą, kurios moko spiritizmo, skelbia erezijas, gina dvikovą, savižudystę arba masoneriją. Toliau, uždrausta skaityti visos tos religinio turinio knygos (Šv. Raštas, maldaknygės), kurios neturi bažnytinės vyriausybės leidimo, vadinamosios aprobatos (kurių antrajame puslapyj nėra žodžių „Nihil obstat“ arba „Imprimatur"). Jeigu kyla abejojimas, ar kartais kuri knyga nėra indekse, visados, prieš skaitydamas, paklausk savo tikybos mokytoją. Bet geriausias indeksas yra sąžinė. Jei skaitydamas pajusi jos graužimą, jei matai, kad knyga įžeidžia tikėjimą ar dorovę, — ji yra  t a u  indekse.

KOKIŲ KNYGŲ REIKIA PIRKTIS?

Noriu šį tą pasakyti ir apie knygų pirkimąsi. Juo knygos yra sunkiau prieinamos, juo labiau reikia pagalvoti, kam pinigai išmetami. Pirkis tik tokias knygas, kuriomis dažnai galėsi naudotis ir kurios vertos keletą kartų perskaityti. Pirkis mokslines ir auklėjamąsias knygas, žymių poetų veikalus, didžiųjų žmonių biografijas, enciklopedijas ir žodynus.

Turėti savo knygų yra tikras džiaugsmas, o šito džiaugsmo paslaptis yra, kad savininkas turi nuolat su jomis reikalo. Jos yra draugas, jos yra kartu įvykęs ilgesys, o vėliau ir vadovas tame gyvenimo kelyj, kurį pasirinkai. Kas tave kartą sužavėjo, sudomino, kas tau suteikė laimės valandėlių, tą verta įsigyti, nors vėliau tavo pažiūros į šiuos dalykus ir kiek pasikeistų.

Turiu tave perspėti, kad savo knygomis labai rūpintumeisi. Niekados neimk knygų purvinomis ar taukuotomis rankomis. Iš to, kaip atrodo kieno knygos, galima spręsti ir apie jo charakterį. Neišpjaustytą knygą gražiai išpjaustyk, nesuplėšydamas lapų ir jų nesuardydamas. Vartydamas lapus, niekados neseiliuok pirštų! Nedera net savoj knygoj rašinėti tarp eilučių. Jei nori ką nors pasižymėti, pasirašyk gražiai knygos krašte arba apačioje. Svetimoj knygoj negalima nė taškelio dėti.

Kalnų gyventojai savo kaimuose mėgsta pakabinti perspėjančias lenteles su tokiu parašu: „Šitas kelias yra nekelias. Kas juo eis, užsimokės 10 markių!" Tokia pat yra mano nuomonė ir apie knygų skolinimą. Geriausia knygų visiškai neskolinti. O kas tai darytų, tegul bent neužmiršta pasižymėti, kada skolintojas knygą turi grąžinti. Šituo atžvilgiu net ir sąžiningiausi jaunuoliai labai dažnai apsileidžia ir laiko pasiskolintas knygas ilgiau, negu reikia. Bet kas knygų laiku negrąžina, tas savo draugui taip pat pakenkia, lyg kad būtų ją ir pavogęs. Todėl geriausia būtų, kad nė tau nereiktų knygų skolintis iš privačių knygynėlių. Bet jei jau kurią pasiskolinai, saugok ją labiau, negu savąją; niekam jos neskolink ir, atėjus sutartam laikui, grąžink ją savininkui.

VIEŠASIS PASIRODYMAS

Kiekvienas jaunuolis, anksčiau ar vėliau, turės viešai pasirodyti — ar šeimyniniuose rateliuose, ar net ir gausinguose susirinkimuose. Nekartą turėsi pasakyti kurios nors šventės proga kalbą, turėsi šį tą padeklamuoti arba net ir scenoj pasirodyti. Man būtų labai malonu, kad tokiais atvejais pasirodytum viešai ne priverstas, bet pats; pasirodytum su džiaugsmu, nors pirmukart ir labai bijotum.

Aš įsivaizduoju tave, kaip tvirto būdo, idealiai galvojantį ir išlavintą jaunikaitį, ir todėl noriu, kad ir subrendęs būtum visados religingas, atviras ir ištikimas savo principams; kad, vadovaudamas viešajame gyvenime, rodytum visuomenei kelius į tikrąją laimę.

Bet šiam darbui turi jau dabar pradėti ruoštis. Todėl patariu tau dažnai viešai kalbėti, deklamuoti ir ginčytis. Nieko nekenks, jei pradžioj šiek tiek ir nesiseks.

Viešai pasirodyti ir gerai kalbėti reikia tik įprasti. Pirmu kartu kalbėdamas tiesiog drebėsi iš baimės; širdis pradės smarkiai plakti, galva apkvais, — bet į tai nekreipk daug dėmesio. Taip atsitinka kiekvienam, ir dėl to nėra jokio reikalo užleisti savo vietą kitam. Ir juo dažniau viešai pasirodysi, juo labiau baimė ir nedrąsa mažės. Galop ji ir visiškai išnyks. Žinoma, kažin kokia baimė, kažin koks nervinimasis lydi kiekvieną kalbėtoją, einantį į tribūną. Ir gerai, nes jis duoda kalbai ugnies ir priverčia klausytojus sekti kalbėtojo mintį. Geriausia priemonė išsilaisvinti iš nereikalingos baimės yra šis receptas: „Žiūrėk į savo klausytojus ir įsivaizduok matąs tik kopūstų galvas, kurios nieko nežino ir neišmano”. Ir tada pradėk kalbėti aiškiai ir garsiai. Gali publika juoktis, gali kosėti ar šnibždėtis, tu į visa tai nekreipk dėmesio. Juk argi kopūstų galvos gali išmušti tave iš pusiausvyros.

REFERATAS

Kokia didžiausia jaunų žmonių referatų klaida? Tai tas negyvas, nuobodus teksto skaitymas! Rodos, lyg gramafonas prieš mus stovėtų, kuris tik kalba ir kalba, nesuprasdamas nei ką, nei kodėl, nei kam kalba. Jo žodžiuose nejaučiama jokio įvairumo, jokio spalvingumo. Ogi reikia žinoti, kad, „jei nori mane sujaudinti, pirmiau pats susijaudink"

— „Si vis me flere, dolendum est primum ipsi tibi“.

Bet kai jaunuoliai jau perdaug maža vertina tas „kopūstų galvas", tada jiems tyko pavojus įkristi į kitą vienašališkumą — pradėti elgtis perdaug teatrališkai. Iš dalies tai atsitinka dėl baimės, bet iš dalies ir dėl per- laisvo jautimosi. Tik pažiūrėk į jaunuolį. kuris mokyklos šventės proga išeina pasakyti pradedamąją kalbą: įsirėmęs į šonus, vieną koją atmetęs į pryšakį, ir rėkia taip, jog sienos dreba. Bet juk kalbėjimas nėra vaidinimas.! Todėl žiūrėk, kad kalbos pradžia būtų sakoma paprastu, šnekamuoju tonu; tik toliau, kai atsiras daugiau jausmų, galėsi pavartoti ir retoriško patoso. Bet vis dėlto niekad negalima taip rėkti, jog klausytojai turėtų net ausis užsikimšti.

Kad išmoktum aiškiai ir garsiai kalbėti, skaityk laisvu laiku balsu eiles arba geros prozos straipsnelį; paprašyk, kad kiti pakritikuotų tavo skaitymą; paklausyk, kaip kiti skaito; stenkis visados gerai ištarti žodžius, kad neprarytum galūnių; mokykis taisyklingai kirčiuoti ir pabrėžti svarbesnius žodžius.

KALBĖTOJO BALSAS

Daugiausia kalbėtojas turi rūpintis, kad jo kalba, kiek galima, būtų suprantamesnė. Žinoma, svarbiausia čia turinys. Bet gali jis būti ir geriausias, tačiau, kol tebėra dar popieriuje, jis yra negyvas, ir tik gyvi žodžiai gali jam įkvėpti ugnies ir lakumo. Todėl gerai kalbai svarbu ne tik turinys, bet ir pats kalbėjimo būdas ir galiausiai gestai.

Kalbėtojui svarbiausias yra jojo balsas. Tikrai, tai labai įdomus instrumentas. Kiek jis gali padaryti visokių pasikeitimų, kiek visokių perėjimų nuo vienos tono spalvos į kitą! Kalbėtojo įgudimas kaip tik tas ir yra, kad jis moka parinkti tinkamą turiniui kalbos toną.

Įsidėk gerai į galvą dvi taisykles: k a l b ė k  a i š k i a i  i r  n a t ū r a l i a i .

K a l b ė k  a i š k i a i ! „Tad galima dar ir neaiškiai kalbėti?" paklausi. Žinoma, kad galima! Kas viešai kalba taip lėtai, taip kukliai, lyg būtų mažame draugų ratelyj, tas, aišku, visiškai nebus suprastas. Kalbėdamiesi tarp savęs, žmonės vos atidaro savo burną. Bet toks būdas tinka tik nedideliam kambariui, o ne paskaitų salėj. Kalbėtojas turi išsižioti gana plačiai (gal matei ką nors kalbant nufotografuotą; žiūrėk, kokia plati jo burna). Kiekvieną garsą, kiekvieną skiemenį jo lūpos turi tarti, kiek galėdamos, stipriau ir aiškiau. Kalbėjimo metu veido raumens dirba daug smarkiau, negu šiaip paprastai šnekant. Kalbėtoją, kurio lūpos aiškiai ir ryškiai taria žodžius, gali suprasti net ir neprigirdintieji, — jeigu ne iš garsų, tai bent iš lūpų judesių.

Ypač stenkis ištarti paskutinį žodžio skiemenį ir paskutinį sakinio žodį (daugelis juos praryja). Aiškumas reikalauja, kad pagal salės didumą (juo salė didesnė, juo ilgiau) tęstumei skiemenis.

Be to, žiūrėk, kad tavo balsas turėtų reikiamo spalvingumo. Ką tai reiškia? Atkreipk dėmesį į du tarp savęs apie svarbų dalyką besikalbančius žmonės. Jie nekalba vienodu tonu, bet nuolat keičia savo kalbos spalvą, — žiūrint, ar kuris ką įrodinėja, ar gina, ar pasakoja, ar nusileidžia kito argumentams, ar stebisi, ir tt. Svarbiausias todėl uždavinys ir yra visus šituos pergyvenimus, šitą gyvą pasakojimo būdą panaudoti viešam kalbėjimui. Jei kalbi apie linksmus dalykus, tebūna tavo balsas malonus ir džiugus; jei nori pyktį pareikšti, tebūna jis duslus ir prislėgtas; guosdamas ką nors, kalbėk švelniai, ginčydamasis — rimtai. Užuojauta reikalauja ramaus tono, prašymas — lipšnaus, skausmas — duslaus, susižavėjimas — ugningo.

O kiek daug dar yra visokių balso moduliacijų! Tas pats žodis gali igyti visai kitokios prasmės, žiūrint, kaip bus ištartas. Imkime, pvz., žodį „dėkui". Atsiskubina gydytojas prie mirštančio kūdikio ir išgelbsti jam gyvybę. Motina jam dėkoja: „Dėkui, Pone Daktare, dėkui!" O visai kitokios prasmės gauna šis žodis, kai mes sakome kam nors „dėkui" už nelabai malonų mums patarnavimą. Vėl kitaip skamba „dėkui", kai jį sakome policininkui, parodžiusiam mums nežinomą gatvę, ir tt.

Tą patį galime pastebėti ir paėmę žodį „prašau". Gydytojas šaukiamas pas ligonį: „Ponas Daktare, tuoj, prašau, ateikite!" Arba, norėdamas telefonu kalbėti, paimi triūbelę ir sakai: „Prašau 1493!" Praleisdamas ką pro šalį sakai irgi „prašau". Bet visi šitie „prašau" esti ištariami kitokiu tonu ir kartais turi net visai priešingos prasmės. Juk tuo pačiu žodžiu galima pareikšti ir džiaugsmą ir pyktį.

GESTAI

Geras kalbėtojas kalba ne tik burna, bet ir rankomis, ir veido raumenimis, ir galva, ir akimis, ir kitais kūno sąnariais. Visų šitų judesių tikslas yra kalbą padaryti aiškesnę, vaizdingesnę ir suprantamesnę.

Pagrindinė gestų taisyklė yra ši: k a l b ė d a m a s  n e ž i ū r ė k  t i k į  v i e n ą  v i e t ą,  b e t  a p ž v e l k  v i s u s  s a v o  k l a u s y t o j u s , apžvelk drąsiai ir nesivaržydamas. Tavo veide tegul atsispindi temą atitinką jausmai, kuriuos nori ir klausytojuose sužadinti. Kalbant galva irgi turi šiek tiek judėti. Jei rodai ką nors ranka, pasuk į tą pusę ir galvą. Bet svarbiausia, kad tavo judesiai būtų gražūs ir natūralūs. Todėl netinka kalbėti rankas nuleidus, — jas reikia laikyti ant stalelio ar jomis gestikuliuoti. Gestai taip pat turi būti ritmiški ir daromi ne tik delnais, bet visa ranka ligi peties. Netinka abejomis rankomis daryti tuos pačius judesius, bet tegul viena juda pirmiau, o antra, lyg patvirtindama, paskui. Čia yra, kaip ir dainuojant: kai du sopranai dainuoja nėra taip gražu, bet kai vienas sopranas, o kitas altas — tada visai kas kita.

Negalima gestikuliuoti nei ištiestais pirštais, nei išskėstais, nei sugniaužtemis kumštimis. Tad kaip? Čia ir yra visas sunkumas. Duoti rankai tinkamą išraišką — nelengva yra tiek tapytojui, tiek kalbėtojui. Geriausia esti, kai pirštai šiek tiek į vidų sulenkti. Taip rankas laikyti ir taip gestikuluoti reikia mokytis. Todėl lavinkis kasdien, nesigėdindamas atsistoti prieš veidrodį ir kontroliuoti savo judesius. Tik tuo būdu galima šį tą gero pasiekti.

„TEGYVUOJA DARBAS!"

Tikro džiaugsmo duoda tik tos gėrybės, kurias žmogus įgyja sunkiu triūsu ir be atvangos. Siame skyriuje nekartą buvo kalbama apie darbą. Baigdamas vėl pridursiu: „Age, quod agis!“-— „Ką darai, daryk gerai!" Vadinasi, dirbdamas įdėk į darbą visą save, nes tik toks darbas vertas savo užmokesčio. Juk ar yra dar didesnis pagyrimas už šitą: . Šis jaunuolis dirba uoliai, ir jo darbais galima pasitikėti!"

Yra jaunuolių, kurie į savo pareigas tik numoja ranka ir pasididžiuodami sako: „E, galima ir be to gyventi!" Žinoma, galima išsilavinti ir be rimto darbo, galima kartais net j priekį pažengti. Bet kai ateis tikrojo bandymo valanda, tada tokiems žmonėms bus, kaip tai katei kuri, žiūrėdama į kupranugarį, labai didžiavos ir gyrėsi esanti gražesnė, bet, užkrovus naštą — dingo gražumas ir pasididžiavimas.

Gyvenimas be darbo yra tik rėmai be paveikslo. Jeigu netiki, išmėgink — kokia tuščia, kokia prislėgta esti tavo siela po tų valandų, kurias praleidai niekais, nieko neveikdamas. Priešingai, koks didis džiaugsmas apsupa tavo širdį, kai žinai, kad visi darbai ir pareigos buvo padarytos savo laiku sąžiningai. Žinoma, gali pasitaikyti, kad, nors uoliausiai ir noringai dirbtum, norimo tikslo vis dėlto nepasieksi. Pvz., mokeisi visą trimestrą, ir vis dėlto gavai dvejetuką; ilgus metus rimtai dirbai, pažangos, žiūri, beveik nepadaryta. Tokiais atvejais nusiramink tuo, kad pareigos padarytos gerai: „Aš visa padariau, ką galėjau! Aš nekaltas! Daugiau dirbti negalėjau!"

Joana Arkietė, Orleaiio Mergelė, kuri išgelbėjo savo tėvynę, buvo kilusi iš labai neturtingos šeimos. Šiandien ant kuklių jos tėvo namų stovi parašyti tik du žodžiai: „Vive labeur!" — „Tegyvuoja darbas!" Šis šūkis — jo įvykdymas — paprastą mergaitę padarė šventąją ir tėvynės išgelbėtoja.

„Tegyvuoja darbas!" turi būti ir šiandien kiekvieno šūkis.

„Tegyvuoja darbas!" turi kalbėti keldamas rytą iš lovos ir imdamas į rankas knygą ar eidamas į mokyklą.

„Tegyvuoja darbas!" kai tave prislėgs nuovargis ir tinginystė.

„Tegyvuoja darbas!" kai kiti norės tave atitraukti nuo knygos ir išsivesti pažaisti.

„Tegyvuoja darbas!" kai būsi nusivylęs, kai kliūtys pastos tau kelią, kai reiks sunkiai kovoti už kilnius savo idealus. Bet to nepaisyk! Tegyvuoja darbas!

Design by Joomla