Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Article Index

ANTRAS AKTAS. KVIETIMAS Į AUKŠTESNĮ GYVENIMĄ

Krikščionybė mus moko ne tik tai, kad Dievas sutvėrė žmogų ir padarė jį visatos statybos darbininku.

Ji papildo — ir čia ji pareiškia kaip vienintelė, — kad Kūrėjo sumanymu žmogus turi būti įjungtas paslaptingu, bet tikru būdu į patį dieviškąjį gyvenimą ir tokiame laipsnyje, kokiame ribota būtybė gali būti įjungta.

Tokia drąsi krikščioniška pažiūra:

tarp izoliacionizmo, kuris Dievą palieka toli nuo Jo kūrybos,

ir panteizmo, kuris suplaka juos į vieną esmę.

Krikščionybė priima tarpinį sprendimą, kuris didesniame laipsnyje suartina Kūrėją su jo kūriniais, betgi nesuliedamas.

Suartėjimas privedamas iki kraštutinės ribos, kiek sutvertoji žmogaus asmenybė gali dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.

Bet suplakimo nėra. Pagrindinis skirtumas tarp Dievo ir jo kūrinių išlieka aiškus:

nuo kontakto su žmogumi Dievas nesumenkėja ir nepasikeičia. Ar žmogus priima ar atmeta tą niekuo nesąlygojamą antgamtinę dogmą, daug ar mažai žmonių dalyvauja dieviškame gyvenime, Dievas nuo to nepasikeičia.

Iš kitos pusės, stodama į spindintį dievišką gyvenimą, žmogaus prigimtis neištirpsta ir neužgęsta. Tai, ką jis gauna, nėra priešinga prigimčiai. Tai — nepramatytas atskleidimas.

Ką galėtų reikšti antgamtinis pradas, sudarkęs natūralų? Kaip įsivaizduoti Dievą — Išgelbėtoją, reikalaujantį iš išrinktųjų atsisakyti Dievo — Kūrėjo? Malonė nenaikina prigimties; ji priešingai, ją ištobulina jai priklausančių ypatingų savybių dėka. (G. Tibon, “Karmelitiški tyrinėjimai1939. I tomas)

1. Dievo malonė.

Toji malonė yra mums Dievo duota ne pagal mūsų nuopelnus, bet ypač išimtine tvarka, dėl ko bažnytinėje kalboje ir vadinama “malonės” terminu (tai yra padarančia mus tapti šventais ir Dievui maloniais).

Tokiu būdu, malonė yra mūsų būtybės iškėlimas, surištas su tuo, kad Dievas įjungia mus į savo gyvenimą.

Aišku, Joks sutvėrimas, remdamasis savo prigimtimi, negali reikalauti dalyvavimo dieviškame gyvenime. Toji dieviška malonė yra visiškai laisva dovana.

Tasai į dieviškojo gyvenimo pilnumą įsiskverbimas sukelia mumyse gilius pasikeitimus, perverdamas mus spinduliais, kurie nenaikina mūsų žemiškosios prigimties, taigi ir laisvės, kuri, kaip žinome, yra organiškai surišta su žmogaus prigimtimi, kaip moko Romos popiežius šv. Martynas ir šv. Maksimas išpažinėjas. Jie suteikia naują, viršžmogišką, dievišką kokybę, panašiai kaip į ugnį įmesta geležis įgauna skirtingą kokybę, nekeisdama savo prigimties.

Kadangi Dievas gyvena mumyse, pašvenčiamoji malonė dar vadinama gyvenimą teikiančioji.

Kadangi Dievas, visada veikdamas, bendradarbiauja su mumis kiekviename mūsų veiksme, malonė vadinama veikiančiąja. Tokiu būdu, Dievas pareiškia savo dalyvavimą nuosekliu įsikišimu, atitinkamai mūsų vykdomiems veiksmams,

Įsiskverbdamas į mūsų žemišką veiklą, kiek ji bebūtų prastutė, Dievas sukilnina kiekvieną mūsų veiksmą, o tuo pačiu ir amžiną vertę.

Pagal dieviškąjį planą žmogus, tokiu būdu iškeltas į antgamtinę plotmę, nenustoja būti bandomas; bet tokiu mastu, su kokiu jis stropiai vykdo savo pašaukimą, žmogus vis labiau stiprina savo ryšį su Dievu iki to momento, kada jis pasiekia galutinį artimumą su Dievu.

Taip atrodė pagrindiniuose bruožuose kryptis, kurią Dievas duoda žmonijai; jau ant žemės Jis paslaptingai atidavė save žmonijai, kad ją patrauktų į amžinąjį gyvenimą, į šeimynišką susijungimą su juo pačiu.

Tai puikiai apibūdina vysk. Gikas: “Kas tai yra malonė? Nekantrus Dieviškas laukimas”5.

5 Autorius turi mintyje perteklių dieviškosios meilės, kuri nesitenkina natūraliais dalykais, ir labai ilga eiga savo plano, o sutrumpina jį savo meilės liepsna.
Jeigu Dievas nesutrumpintų tų dienų, neišsigelbėtų joks sutvėrimas. Tai liečia visus mūsų bandymus.

Čia naujai jaučiamas Dievo žingsnis, Dievo, kuris yra meilė.

2. Papildomos malonės dovanos.

Kad niekas nepažeistų to vidinio artumo, į kurį Tvėrėjas kviečia savo kūrinius, Dievas, pagal Bažnyčios mokslą, prijungė prie pašvenčiamosios malonės kai kurias papildomas malones, kurių paskirtis glūdi tame, kad būtų galima nugalėti anksčiau minėtas žmogaus “silpnybes”: nežinojimą, ligą, mirtį, geismus.

1)    Kad žmogus savo gyvenimo paskirties klausime ne klaidžiotų sunkiame kelyje nuo nežinojimo į pažinimą, Dievas jam davė išmanymo dovaną.

Tos dovanos dėka, žmogus įgijo žinojimą, nepalenktą abejonėms ir nepriklausomą nuo nuotaikų, vidinį pažinimą materialinės ir dvasinės realybės, arba, kraštutiniu atveju, sugebėjimą su ypatingu lengvumu suvokti realybę pojūčių pagalba.

Taip galimi pašalinti klaidžiojimai ir klaidos.

Pojūčių veikla, aišku, nesumenkėjo ir neprarado savo reikšmės. Ji ir toliau davė žmogui jutiminį pažinimą, turintį savo patrauklumą, bet jau nebepajėgų išmušti dvasios iš tikrojo kelio.

2)    Kad žmogus nekentėtų nuo kitų materialinių kūrinių, Dievas jam davė bebaimiškumo dovaną.

Žmogus liko pasinėręs pasaulyje, kur daug jį supančių kūrinių, bet jau nebesutiko nieko, kas galėtų jį sužeisti ar kliudyti jo siekimams.

Jis darbavosi be jėgų įtempimo ir nesikankindamas.

3)    Kad žmogus nebūtų palenktas nepermaldaujamam mirties įstatymui, Dievas davė jam nemirtingumo dovaną, praturtinančią ne sielą, kuri pati savyje nemirtinga, o visą žmogišką visumą, kuri pagal savo prigimtį nepastovi.

Tuo pačiu turėjo pereiti iš žemiškojo bandymo į dangiškąją laimę, nepatirdamas kūno ir sielos atsiskyrimo, tai yra nepatirdamas mirties.

4) Kad žmogus, turėdamas tuo pat metu ir kūną ir sielą, būdamas protingas ir jausmine būtybe, nebūtų pasmerktas vidinei kovai, siekiant laimėti pastovią proto pirmenybę virš instinktų, Dievas davė jam vidinės vienybės dovaną, apsaugojančią jį nuo visokių geismų.

Tuo pačiu kūnas, neprarasdamas savo teisingų reikalavimų, pakluso sielai; jausmų godumas dingo, kaip dingo ir nesuvaldomas traukimas į tai, kas medžiagiška. Sudėtingos žemiškosios visumos vienybė buvo realizuota aukštesniame laipsnyje.

3. Sukurta harmonija.

Tokiu būdu, malonė sukūrė žmoguje ir tvariniuose tobulą harmoniją, nepalyginamą su tuo, ką prigimtis galėjo pasiekti vien savo jėgomis;

išorinis pasaulis buvo visai palenktas žmogui ir padėjo jam savo tikslą siekti;

pačiame žmoguje jausmai visai pakluso protui, kūnas visai pakluso sielai, protas visai nuskaidrintas, siela visiškai užpildyta dievišku gyvenimu, pačiam Dievui priklausančiu, ir tame gyvenime ji sėmėsi jėgos ir pažinimo, kas leido jai tęsti Kūrėjo neužbaigtą darbą.

Per kūriniją — meilės darbą — tekėjo galingas meilės sriautas, jungias tarpusavyje ir su Dievu visas būtybes, pradedant paprasčiausia ir baigiant aukščiausia.

Siela turėjo galimybę vis labiau pasinaudoti dieviškuoju į ją veikimu, vis giliau įsiskverbti į dieviškąjį gyvenimą ir, tokiu būdu, užsitarnauti didesnį užmokestį danguje.

Kūnas, laisvas nuo per didelių potraukių, pririšančių jį prie medžiaginių daiktų, apgintas nuo neprotingų, perdėtų savo siekių, galėjo iki aukščiausio laipsnio išvystyti jame glūdinčias galimybes, naudojantis puikiu sielos vadovavimu, su kuria jis turėjo dalintis amžinąja laime.

Pati materija dalyvavo antgamtiniame žmogaus išaukštinime, be ypatingų pastangų įvykdydama savo paskirtį, kad taptų dar gražesne ir harmoningai įeitų į dieviškosios kūrybos visumą.

Ne tiktai sielos, — visas pasaulis ir pati materialinė prigimtis pereina į antgamtinį planą. Pati materija, kaip ir mūsų protas ir mūsų valia, randa antgamtinėje plotmėje pusiausvyros ir vienybės aukščiausią centrą; tikras principas, nuo tol gaivinąs pasaulį, tai įdiegtas jame antgamtinis pradas.

(Ž. Levi, “Prieš netikinčiojo akis”)

4. Kaltės galimybė.

Tame nuostabiame pastate liko vienas plyšys, vienas vienintelis, pro kurį galėjo įlįsti blogis.

Tas įtrūkimas galėjo atsirasti žmogaus valioje, todėl, kad ta valia, nors ir palaikoma dieviškojo veikimo, liko nemažiau visiškai laisva.

Jeigu Dievas būtų pašalinęs tą laisvę, Jis, tuo pačiu būtų atsisakęs nuo sumanyto darbo, nors būtų padaręs iš žmogaus ne sąmoningą bendradarbį, o aklą įrankį, mėsos ir kaulų paprastą gabalą, instinktais besivadovaujantį gyvulį.

Pagal dieviškąjį planą, toji laisvė turėjo būti pagerbta, bet tuo pačiu žmogui liko galimybė priešintis tam planui, sukilti prieš Dievą, griauti bendrąjį darbą, darant didžiulį nuostolį — aišku, ne Dievui, o pačiam žmogui.

Dar daugiau, priežastis pasipriešinti dieviškajam planui taip pat reiškė iš esmės atsisakyti nuo gyvenimo Jo artumoje, tai yra, atmesti malonę, o tuo pačiu prarasti ir tas ypatingas dovanas, kurios lydi malonę.

Tokio maišto pasėkos tegalėjo būti vien katastrofiškos.

5. Gėrio ir blogio pažinimo medis.

Vienui vienintelė gyvenimo padėtis buvo nurodyta žmogui: pasitikėti Dievu ir savosios laimės klausime visiškai atsiduoti Jam.

Atrodo, tą idėją Biblija vaizdingai nusako, kada pasakojime apie pasaulio sukūrimą ji kalba, jog Rojaus sode apgyvendintas žmogus turėjo neliesti gėrio ir blogio pažinimo medžio, tai yra neliesti specialių paties Dievo teisių; žmogus turėjo pačiam Dievui palikti nuspręsti, kas žmonijai gera ir kas bloga.

6. Humanizmas ir antgamtinis pradas.

Tokiu būdu, dieviškasis planas reikalavo, kad žmogus įsijungtų į vidinį Dievo gyvenimą; visa kita galų gale buvo sukurta tik dėl to.

O dieviškasis planas nepakeičiamas.

Reiškia, ir šių dienų žmogus yra pašauktas į tą artumą su Dievu; sau laimę surasti žmogus gali tiktai gyvendamas dieviškojo gyvenimo spinduliuose, tiktai priimdamas Dievo malonę.

Norint žmogui išlaikyti pusiausvyrą, reikia būti antgamtinėje plotmėje.

Tuo pačiu, bet koks mėginimas kurti savo asmenybę, svorio centro neperkeliant į ką kitą, yra pasmerktas nepasisekimui.

Jei žmogus apsiriboja tuo, kad harmoningai išvystytų savo prigimtus gabumus, jis stato bokštą, kuris niekad negali būti užbaigtas ir kiekvieną momentą gresia griuvimas.

Tokiu būdu, humanizmas — toji formulė, kuria naudojasi filosofai, mąstytojai, auklėtojai, kad galėtų sukurti idealų žmogaus tipą — turi skaitytis su dieviškuoju planu jo visumoje.

Iš to seka, kad prie esamos visatos tvarkos integralus humanizmas turi įjungti antgamtinį pradą.

Prie to svarbaus klausimo mes dar sugrįšime vėliau, dabar pasitenkindami tik bendru nurodymu.

7. Malonės perdavimas.

Pagal Bažnyčios mokslą kiekviena žmonijos karta turėjo perduoti sekančiai kartai ne tik natūralųjį gyvenimą, bet ir malonę kartu su ją lydinčiomis ypatingomis dovanomis.

Solidarumo įstatymas, valdantis natūralią eigą ir darąs mus priklausomus nuo kitų žmonių veiklos, kuri esti ar tai teigiama, ar neigiama, liečia taip pat ir antgamtinį pasaulį.

Jeigu tėvai prarastų antgamtinį gyvenimą, jie nebegalėtų jo perduoti ir savo vaikams, kaip lavonas negali perduoti natūralaus gyvenimo.

Kad galėtume pilnai suprasti, kodėl Dievas įrašė į žmogaus

prigimtį tą paslaptingą solidarumo įstatymą, reikėtų būti pačiu Dievu.

Kadangi tai negalima, neišvengiamai kai kas lieka nesuprasto.

Bet mes galime teigti, kad Dievas, nustatydamas tą įstatymą, vadovavosi meile, nes Jis yra pati Meilė.

To reikšmę ir grožį mes suprasime geriau, nagrinėdami atpirkimo paslaptį.

Todėl neužbėgsime į priekį, o tęsime Bažnyčios mokslo dėstymą.

Design by Joomla