Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Article Index

PIRMAS AKTAS

 Kūrėjo darbas.

Drama prasideda prologu, kuris keliais žodžiais gali būti išreikštas taip:

Sutvėręs visą visatą, Dievas sutvėrė žmogų, suteikdamas jam ypatingą prigimtį ir visiškai aiškų pašaukimą, su kuriuo surištas pareigas žmogus turėjo išpildyti jam skirtoje bendruomenėje, besilaikydamas duotų įsakymų.

Tai paskatina mus panagrinėti nuosekliai tokius klausimus:

1.    Tvėrimo supratimas.

2.    Materialinio pasaulio kilmė.

3.    Gyvybės kilmė iki žmogaus.

4.    Žmogaus kilmė.

5.    Žmogaus pašaukimas.

6.    Žmogaus prigimtis.

7.    Prigimtiniai įstatymai.

8.    Gyvenimas bendruomenėje.

I skyrius. Tvėrimo supratimas.

Remdamasi Šventuoju Raštu ir Padavimu, krikščionybė moko, jog Dievas sutvėrė pasaulį. Tai reiškia:

nesuformuodamas pasaulio iš savo esmės (priešingai negu tvirtina panteizmas, kuris, kaip jau buvo kalbėta, visus daiktus laiko dieviškais ar dievišku spinduliavimu);

nesinaudodamas jokiais anksčiau egzistavusiais elementais (priešingai, negu tvirtina dualistai, pagal kuriuos, pvz. Platoną ir Aristotelį, o mūsų laikais pagal indų ir persų religijų pasekėjus, kartu su Dievu egzistuojanti materija, Dievo nesukurta, o tik suorganizuota).

Jis pašaukė egzistuoti pasaulį, kurio nebuvo.

Tokiu būdu, įvyko tvėrimo aktas, kuriuo Dievas be jokių esančių medžiagų, be jokių įrankių ir be pasikeitimo savo esmėje, vienas pats ir pilnai sukuria savo protu sugalvotą daiktą ir vienas palaiko to daikto egzistavimą.

Taigi, tai ne vien pirminis aktas, po kurio Dievas nustotų rūpintis pasauliu, tai pastovus aktas, kiekvieną momentą duodąs viskam egzistavimą: kaip man, taip ir daiktams, kurie yra ant mano stalo, kaip medžiams sode, taip ir žvaigždėms.

Dievas — visos visatos buvimo priežastis ir pagrindas, jei ne betarpiškai, tai pirmapradžiai: toksai krikščionybės mokslas.

Paskui mes matysime, kad klausimas apie visatos pirmąją priežastį yra šalia mokslo kompetencijos, todėl mokslas ir negali prieštarauti visatos sutvėrimo faktui; užtat tikroji filosofija gali įrodyti tą sutvėrimo faktą, nesinaudodama tikėjimo dogmomis.

Nemažiau tikra yra tai, jog mums tenka prisipažinti, kad negalim suprasti, ką reiškia sutverti.

To negalimumo priežastis paprasta: tvėrimas yra veiklumo rūšis, viršijanti žmogaus pajėgumą, ir žmogus negali aiškiai suprasti to, ko jis pats negali padaryti.

Įsivaizduoti perėjimą iš nebuvimo į buvimą — sunku. Bet iš čia iki išvados, jog toksai perėjimas yra bendrai negalimas, yra toli... Kaip pažymi Spenseris, mes nepajėgiame įsivaizduoti žemės rutulio jo tikrame dydyje, bet tai nekliudo mums tikėti, jog jis egzistuoja. (Diuplessi, "Apologetika”)

Menininkas, išreiškiąs savo mintį nedaugeliu dažų, besinaudojąs lengva drobe ir lengvais teptuko judesiais ir tuo sukuriąs nuostabų meno kūrinį, visgi dar begaliniai toli nuo Tvėrėjo, kuris nesinaudoja niekuo, išskyrus save patį.

Žmogus, ką jis bedarytų, visada naudojasi nors ir nedideliame kiekyje, jį supančiomis medžiagomis; turėti vien save patį, jis niekados nesitenkino. Visa jo veikla bendrai reiškiasi tuo: ištirti tai, kas sutverta ir surasti veikiančius dėsnius — tai mokslai

— arba pakeisti ir atvaizduoti sutvertus dalykus — tai menas.

Jie suranda, jungia, kopijuoja, bet nesutveria.

Tenka sutikti su tuo, kad mes negalime suprasti, kad tai yra vidiniai savyje aktas, davęs pasauliui egzistavimą ir palaikąs jį absoliučioje priklausomybėje nuo Dievo.

II skyrius. Materialinio pasaulio kilmė.

Aišku, Dievas yra materialinio pasaulio priežastis, nes jis yra visko Kūrėjas.

Bet mūsų smalsumas skatina mus pažinti, ar visata buvo sukurta tokia, kokia dabar yra, o gal dabartinė jos padėtis skiriasi nuo pirmykštės. Jeigu yra teisinga paskutinioji prielaida, tai kokia buvo pirmykštė visatos forma ir kokie buvo jos pasikeitimo įvairūs etapai?

Atsakymą mums gali duoti arba žmonės (mokslo duomenys) arba Dievas (tikėjimo duomenys).

Nuosekliai peržiūrėkime ir vieną, ir kitą.

1. Mokslo duomenys.

Visų pirma, prisiminsime, kad gamtos mokslų uždavinys — tyrinėti materialųjį pasaulį laike ir erdvėje, fiksuoti žinomus faktus, surasti jų materialines priemones, apibendrinti tuos duomenis specialiais dėsniais ir, pagaliau, su nustatytus faktus patvirtinančių hipotezių pagalba sujungti tuos dėsnius į ištisą sistemą.

Faktų nustatymu užsiimąs eksperimentinis mokslas randa tąsą teoretiniame moksle, kuris bando tuos faktus aiškinti.

Mokslinė hipotezė suteikia mokslui vieningumą ir akstiną naujiems tyrinėjimams; atsitinka, kad nauji atradimai ją patvirtina; bet būna ir taip, kad iškyla nauji faktai, kurių ji nesugeba išaiškinti ir tada ją tenka pakeisti kita, labiau patikima hipoteze.

Tokiu būdu mokslininkai, kaip mokslininkai, užimti ieškojimu tiktai fiziko-cheminio pobūdžio faktų, dėsnių ir priežasčių; tai, kas viršija materialinį pasaulį, tas į jų darbo sritį neįeina ir negali įeiti.

Tuo pačiu materijos kilmės klausime jie negali pasakyti, ar egzistuoja ar neegzistuoja materialinė priežastis; Dievas yra už jų darbo ribų, taigi, ne jų kompetencijoje.

Laboratorijoje nėra ko veikti nei religijai, nei filosofijai, nei ateizmui, nei materializmui, nei spiritualizmui. Gi ieškojimas pirmosios priežasties nepriklauso mokslo sričiai. Mokslas žino tik tai, ką jis gali įrodyti: faktus, antrines priežastis, reiškinių prigimtį. (Pasteras, iš Bualo knygos “Pastero gyvenimas”, 45)

Kaip protingos būtybės, mokslininkai, aišku, gali iškilti už savo grynai mokslinių tyrinėjimų ribos ir pakilti iki Dievo pažinimo taip, kaip jie gali užsiimti muzika ar gėrėtis nuostabiu saulėleidžiu, — nors nei viena, nei kita neįeina į mokslo sritį.

Bet sykį sutverta visata jau tampa materialiniu faktu: tad mokslas gali tyrinėti, kokią formą ji turėjo pradžioje ir kokie pasikeitimai joje įvyko.

Mokslininkų dėmesį tie klausimai patraukė tiktai mūsų epochoje.

Laplasas, miręs 1827, prileidžia, kad mūsų saulės sistema — ji viena jį domino — kadaise sudarė didžiulę besisukančią dujinę masę. Sukimuisi didėjant, dujinės materijos dalys atsiskyrė ir sudarė planetas, kurių tarpe yra ir Žemė. Laikui bėgant, dujiniai elementai sutirštėjo, pereidami pradžioje į skystą, vėliau į kietą būklę.

Tokiu būdu, savo puikiai išvystytoje hipotezėje Jis sujungė eilę tuo metu žinomų eksperimentinių duomenų, kaip, pavyzdžiui: materijos tankio skirtumą žvaigždėse, po Žemės pluta buvimą ištirpusios masės, betarpiška planetų skriejimą apie saulę, kai kurių planetų turėjimą palydovų ir t.t.

Bet tolimesni nauji atradimai privertė mokslininkus Laplaso hipotezę peržiūrėti ir galų gale nuo jos atsisakyti.

Mūsų laikais viena iš populiariausių teorijų yra ta, kurią pateikė Liuveno universiteto profesorius, Franko astronominės premijos laureatas, katalikų kunigas Lemetras. Toji teorija atsisako nuo pirmųjų dujinių, o paskui sutirštėjančių ūkų hipotezės ir vietoje to siūlo kažką panašaus į pirminį radioaktyvų atomą, kuris nuskyla milžiniškame fejerverke. Jo kibirkštys sudarė dabartines mūsų visatos šviečiančias salas, kurių kiekvienoje sutelkta milijardai žvaigždžių. Tokiu būdu, lyg ir gavosi, kad tasai radioaktyvus atomas — vienintelis gabalėlis tirštos materijos — turėjo savyje turtingiausią "galimybę dabartinės visatos visos visumos” (Buzželo, “Visatos kilmė” 14 P.)*

* (Nors toji vienintelio atomo hipotezė yra labai aiški ir talentinga, betgi ir ji sutiko daugelį nenugalimų kliūčių, nemažiau kaip Kanto-Laplaso hipotezė. Kijevo universiteto profesorius Šteinas pasiūlė keleto pradinių atomų hipotezę, kuri nors ir neišprendžia daugelio Lemetro teorijos sunkumų, visgi su kai kuriais iš jų susidoroja, bet svarbiausia, neišsprendžia atsiradimo spiralinių ir sūkurinių judėjimų).

2. Tikėjimo duomenys.

Ką gi sako tyrinėjimas apie tuos drąsius mokslo spėliojimus?

Jie bendrai nieko nesako.

Lemetras — katalikų kunigas, ir katalikų Bažnyčia duoda jam, kaip ir visiems mokslininkams, pilną laisvę vis pilniau ir tobuliau aiškinti fizinių priežasčių grandį ir suformuoti atitinkamą hipotezę. Bažnyčiai, priešingai, džiugu, kad jų tyrinėjimai galų gale leidžia aiškiau pamatyti visatos vieningumą ir harmoniją.

Bažnyčia reikalauja tikėti — jeigu mes nepajėgiame to savo proto jėgomis įrodyti — reikalauja tikėti tai, kas neįeina į mokslo sritį, tai yra, į egzistavimą nematerialinės viso priežasties, — į Dievo egzistavimą. Taigi, nėra jokio pagrindo bijoti, jog tame klausime kils konfliktas tarp mokslo ir tikėjimo.

Kas liečia pirminę formą, kurią Dievas davė pasauliui, padėtis yra aiški: apie tai Bažnyčia nieko nesako ir nėra jokios dogmos tuo klausimu, nes Dievas apie tai nieko neapreiškė.

Kas liečia pasaulio egzistavimą laike, Bažnyčia moko, kad pasaulis nėra amžinai egzistavęs, kitais žodžiais, eidami laiko grandine atgal, mes prieiname pirmąjį momentą, iki kurio nieko nebuvo, išskyrus nuo laiko nepriklausantį amžiną Dievą.

O ką apie tai sako protas ir mokslas?

Protas neatmeta minties, kad pasaulis gali turėti pradžią, bet taip pat protas gali prileisti ir pasaulio amžinumą praeityje; kitais žodžiais, protas gali prileisti meterialinių priežasčių begalinę grandį, kuria galima eiti vis atgal ir atgal, niekur nesustojant.

Tačiau ir toje hipotezėje protas prileidžia, jog šalia tos amžinos materialinių priežasčių grandinės egzistuoja tą grandį valdanti aukščiausioji Būtybė.

Taigi, kad pasaulio amžinumas nebereikalauja kaip būtinumo Kūrėjo, yra tas pats, kaip tvirtinti, jog laikrodžio mechanizmas nereikalingas spyruoklės, jeigu tik jį aprūpintume begaliniu skaičiumi ratelių; arba, kad paveikslas gali būti nutapytas vien teptuku — be tą teptuką laikančios rankos — vien tik su sąlyga, kad tas teptukas būtų be galo ilgas. (Diuplessi"Apologetika120)

Mokslas negali įrodyti, kad pasaulis praeityje amžinas, nes tyrinėjimas vienų paskui kitus sekančių etapų niekada negali apimti visos prežasčių grandies, jei ji laikoma begaline laike.

Jokie eksperimentai ir jokie stebėjimai mus iki šiol nevertė daryti išvadą, kad kiekis fiziškų "įvykių" — erdvės ir laiko taškų

— yra begalinis, o tik vertė pripažinti, kad jis milžiniškai didelis.

(Kolmaras, “Šių dienų fizika ieškojime naujos fundamentalinės teorijos” žurnale “Filosofijos klausimai” Nr. 2, 1965 m. Maskva.)

Iš tiesų, šių dienų mokslas ne tik neprieštarauja tam tikėjimo teigimui, bet, priešingai, pats linkęs pripažinti, jog pasaulis turėjo laike pradžią.

Progresas, pereinant nuo klasikinės fizikos prie reliatyvinės ir kvantų, reiškiąs pasistūmėjimą pirmyn materijos gelmių pažinime, yra surištas su tuo, kad begalinių ir neapibėžtų dydžių vietą užėmė baigtiniai, riboti dydžiai.

Dialektika begalinio ir neriboto užleidžia vietą dialektikai milžiniškai didelio ir labai mažo, baigtinio, riboto. (E. Kolmaras, ten pat.)x.

Sitterio modelis ne mažiau teisingas, kaip ir bet koks kitas kosmologinis modelis.

E. M. Čiadinovas, filosofijos mokslų kandidatas, “Filosofijos klausimai” Nr. 1 psl. 91, Maskva.

(Nauji papildymai padaryti vertėjo.)

Taigi, ir tame klausime netenka bijoti jokio konflikto tarp tikėjimo ir mokslo.

Prisiminsime, jog laikas yra reliatyvi (priklausoma sąlyginė) sąvoką; ji pasirodo tik ten, kur yra kintančios būtybės. Taigi, iki materialinio pasaulio sukūrimo nebuvo jokio laiko, o tai reiškia, kad to pasaulio egzistavimo pradinis momentas negalėjo būti laike. Tokiu būdu, nėra tikslu sakyti, kad, šalia laiko esąs Dievas, tvėrė laike. Kada Bažnyčia naudoja tą išsireiškimą — “Dievas tvėrė laike” — tai jį tenka suprasti taip: sutvertojo pasaulio egzistavimas laike nėra amžinas ir jo trukmė yra sutverta, kaip sutvertos ir pačios laikinos būtybės.

x Pasaulis ne tik kad nėra begalinis erdvėje, bet jis ir ribotas laike. (Sitteris)

3. Pasaulio sukūrimas pagal Bibliją.

Skaitytojas galėtų bandyti mums prieštarauti, nurodydamas į tai, jog Šventas Raštas kalba apie pirmykščio pasaulio darbą per šešias dienas ir pagal nustatytą planą.

Ties tuo prieštaravimu sustosime ypač dėl to, kad jis mums duoda labai patogų momentą parodyti, kaip atsargiai reikia elgtis su Senajame įstatyme esančiais atpasakojimais.

Iš tiesų, sunkumai tikėti dažnai kyla iš netikslaus supratimo, ką Bažnyčia reikalauja tikėti tuose klausimuose.

Visų pirma, priminsime, kad pirmuose Biblijos puslapiuose yra ne vienas, o du pasakojimai apie pasaulio sutvėrimą, ir tie pasakojimai nevienodi.

Seniai žinome, kad tuos puslapius parašęs autorius naudojosi dar senesniais rašytais dokumentais, dievišku įkvėpimu pritaikydamas juos paaiškinimui religinių tiesų; kai kurias iš tų tiesų mes tuojau pateiksime. Turėdamas ne mokslinį, o religinį tikslą, jis nesusidūrė su dabartiniais mūsų prieštaravimais.

Pateiksime pirmąjį pasakojimą, kuris suteikė ir iki šių dienų teikia daugiausia sunkumų nežinantiems, kaip teisingai aiškinti Bibliją.

Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. O žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo ant gelmių, ir Dievo Dvasia sklendeno virš vandenų.

Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir buvo vakaras ir rytas, pirmoji diena.

Dievas taip pat tarė: Tepasidaro tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų! Ir Dievas padarė tvirtumą... Ir Dievas praminė tvirtumą dangumi; ir buvo vakaras ir rytas, antroji diena.

Dievas vėl tarė: Vandenys, esantys po dangumi, tesusirenka į vieną vietą, ir tepasidaro sausuma... Ir Dievas praminė sausumą Žeme, o susirinkusius vandenis Jūromis... Ir tarė: Žemė teišželdina žaliuojančias žoles ir duodančias sėklą ir vaisinius medžius, duodančius vaisius pagal savo rūšį, kurių sėkla būtų juose pačiuose, ant žemės. Ir taip įvyko. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. Ir buvo vakaras ir rytas, trečioji diena.

Dievas vėl tarė: Tepasidaro žiburiai dangaus skliaute ir teatskiria dieną ir naktį, ir tebūnie ženklais, ir tepažymi laikus ir dienas, ir metus; ir tegu jie žiba dangaus skliaute, kad apšviestų žemę. Ir taip įvyko. Taigi, Dievas padarė du didžiuosius žiburius: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti, taip pat ir žvaigždes... Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. Ir buvo vakaras ir rytas, ketvirtoji diena.

Dievas dar tarė: Vandenys teišduoda plaukiančias gyvas būtybes ir sparnuočius viršuje žemės po dangaus skliautu. Ir Dievas sutvėrė dideles bangžuves ir visokias gyvas būtybes, kurias vandenys išdavė pagal jų veislę ir taip pat visus sparnuotuosius, kiekvieną pagal jo veislę. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera... Ir buvo vakaras ir rytas, penktoji diena.

Dievas dar tarė: Žemė teišduoda gyvas esybes, kiekvieną pagal jos veislę, galvijus ir slankiojančius gyvius, ir laukinius žvėris, visus pagal jų veislę.

Ir Dievas tarė: Padarykime žmogų į mūsų paveikslą ir mūsų panašumą, ir jis tevaldo jūros žuvis, ir dangaus paukščius, ir žvėris, ir visą žemę, ir visus slankiojančius, kurie kruta ant žemės. Ir Dievas sutvėrė žmogų į savo paveikslą... ir Dievas matė, kad visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera. Ir buvo vakaras ir rytas, šeštoji diena.

Taip tat, užbaigta buvo dangus ir žemė... Ir ilsėjosi Dievas septintoje dienoje nuo viso savo darbo, kurį buvo atlikęs. Ir Jis palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi nuo viso savo darbo... (Pradžios 1,1-3)

Užtenka perskaityti tą tekstą ir darosi aišku, kad jo negalima priimti paraidžiui: dar prieš pirmą tvėrimo dieną Dievas jau sutvėrė dangų ir žemę. Tokiu būdu, šeštą dieną jau atsiranda “atliekamas takas”.

Toliau Dievas tiktai ketvirtoje dienoje sutvėrė saulę ir mėnulį, tai kaip buvo galima nustatyti tris dienas ir tris savaites.

Jeigu laikytis teksto paraidžiui, tai keblumai kyla iš visų pusių; bet tikrumoje visa daug paprasčiau.

Visų pirma nurodysime, kas turi reikšmę dėl tikėjimo, o paskui pažiūrėsime, kaip buvo sukurtas tasai tekstas.

Įkvėptas autorius turėjo religinį, o ne mokslinį tikslą, Jis stengėsi specialiai pabrėžti tokią tiesą:

—    Dievas sutvėrė visatą ir viską, kas tik joje yra; jo darbai geri ir žmogus turi būti jam už tai dėkingas.

—    Žmogus sukurtas ypatingu Dievo veiksmu (apie tai netrukus kalbėsime VII skyriuje).

—    Žmogus privalo septintą dieną ilsėtis ir pašvęsti tą dieną Dievui.

Norėdamas konkrečiai pavaizduoti tas tiesas, autorius pasinaudojo dviem liaudies pasakojimais, kurie puikūs tuo, kad padeda pilnai suprasti Dievą, kaip viso Kūrėją. Kadangi Jis siekė nurodyti žmonėms jų pareigą švęsti septintą dieną, jam atėjo puiki mintis kūrimo darbą paskirstyti į šešis paveikslus: tris dienas skirti konkrečių vietų paruošimui ir dar tris dienas tų vietų apgyvendinimui. Iš to, beje, gaunasi, kad žemei priklausą augalai atsiranda anksčiau, negu danguje skriejanti saulė.

1.    Norint atkreipti dėmesį į savaitės dienas, o ypač į septintą dieną, visų pirma, reikėjo pradėti nuo šviesos sutvėrimo, kuria diena atskiriama nuo nakties.

Logiškai imant tamsa esanti pirm šviesos, todėl autorius pradeda skaičiuoti nuo vakaro: “ir buvo vakaras ir buvo rytas”. Pas žydus toks laiko skaičiavimas išliko ir iki šių dienų; jiems paros prasideda nuo ankstyvesnės dienos vakaro.

2.    Pirmykštėje betvarkėje dangus ir žemė buvo sumaišyti. Antrąją dieną ant plokščios žemės Dievas įruošė dangaus skliautą, tai yra pusrutulio formos kupolą ir tokiu būdu atskyrė vandeniu užlietą žemę nuo tų vandenų, kurie laikėsi danguje. Aišku, kad taip žydų tauta įsivaizdavo žemę ir dangų: plokščia lėkštė, o virš jos kupolas, virš kurio laikosi dangaus vandenys.

3.    Po to reikėjo žemę sutvarkyti. Todėl Dievas trečiąją dieną išskyrė “tvirtumą”, atskirai surinkęs žemuosius vandenis, po to jis išpuošė tvirtą žemę žaliuojančiomis žolėmis. Atkreipkime dėmesį į tai, kad pagal autorių prie dirvos prijungta augmenija yra sutverta kartu su “tvirtumu”.

Po to prasideda sukurtos erdvės užpildymas.

4.    Ketvirtos dienos pradžioje “dangaus sklautas” gauna savo “gyventojus”: saulę, mėnulį, žvaigždes, “norint atskirti dieną ir naktį”.

Suprantama, kodėl tie dangaus kūnai, ypač mėnulis, gavo tokią garbingą vietą tvėrimo eigoje; mėnulis turi puikų įprotį keisti savo išorinį pavidalą ir netgi tam tikrais periodais pradingti; tuo pasinaudodami žydai skaičiavo laiką pagal mėnulio mėnesius, kiekvieną iš jų dalindami į keturias dalis; šitą puikų laiko matavimą, jų manymu, pilnai tinka priskirti ir pačiam Dievui.

5.    Po to bus apgyvendintos antrąją dieną sukurtos erdvės, todėl tuo pat metu sutveria vandeny gyvenančias žuvis ir danguje paukščius.

6.    Šeštąją dieną pasirodo gyvos būtybės, apgyvendinančios “tvirtumą”, tai yra sausumą, o ypač žmogus.

Vienai dienai tai jau nemažai.

7.    Ir septintoje dienoje Dievas ilsėjosi...

Taigi, savo mokslą apie pasaulio kilmę autorius įstatė į liaudies pasakojimą dėl to, kad konkrečiai išreikštų tas tiesas, kurias jis stengiasi perduoti žmonėms.

Visai natūralu, kad autorius, tai aprašydamas, rėmėsi tų dienų supratimu: vandeniu apsupta plokščia žemė, į dangaus skliautus įstatytos žvaigždės, saulės ir mėnulio reikšmės ir t.t. Jeigu jis būtų pavaizdavęs kitaip, jis būtų sukėlęs tik nerimą savo skaitytojų tarpe.

Įkvėptas autorius neturėjo tikslo moksliškai išaiškinti matomų daiktų vidinę sąrangą bei tvėrimo pilną tvarką, o greičiausia norėjo duoti savo tautiečiams tokį supratimą, koks buvo paplitęs gyvąja kalba toje epochoje ir koks atitiko amžininkų idėjas bei protinį lygį. (Biblinė komisija, 1909 m. VI. 30)

Tokiu būdu, yra aišku: mokslui nėra jokio pagrindo skaitytis su laiku ir chronologine tvarka, kurią “Pradžios” autorius priskiria pasaulio sutvėrimui, taip, kaip mokslas nesiskaito su tuo, ką žmonės net šiandien kalba apie saulės patekėjimą, apie dangaus skliautą ir mėnuliui priskiria daugiau reikšmės negu žvaigždėms. Tuo klausimu tarp mokslo ir tikėjimo konflikto negali būti.

Deja, daugelis žmonių laiko Dievo apreikštomis tiesomis ir tai, kas buvo tik prisitaikymas prie esančios epochos proto lygio; jų atmintyje pasiliko dar vaikystėje girdėti pasakojimai, kai jie dar nepajėgė atskirti, kas liečia tikėjimą ir kas jo neliečia. Gal būt yra kalti ir tie, kurie nejučiomis jų vaikišką vaizduotę pasuko neteisingu keliu, suteikdami ypatingą reikšmę antraeilėms smulkmenoms.

Tolimesniame dėstyme dar pasitaiko du atvejai, kada teks bažnyčios mokymą išskirti iš liaudies supratimo, o tai bus tada, kai bus kalbama apie žmogaus sutvėrimą ir gimtąją nuodėmę; kaip čia, taip ir ten mes parodysime, kaip atsargiai reikia skaityti ir nagrinėti šventosios istorijos pasakojimus.

III skyrius. Gyvybės kilmė iki žmogaus.

Prieš mūsų akis dvi problemos:

a)    kaip atsirado gyvybė ant žemės?

b)    kaip išaiškinti, iš kur tiek daug gyvųjų organizmų rūšių? (Vien tik gyvūnų tarpe jų priskaičiuojama dabar iki 800.000)

Trumpai peržiūrėkime tuos duomenis, kuriuos turi mokslas ir tikėjimas.

1. Gyvybės kilmė.

a)    mokslo duomenys.

Mokslas, besiribojąs, kaip mes jau sakėme, materialine sritimi ir siekiąs kiekvienam materialiniam faktui surasti materialinę priežastį, pateikia įvairias hipotezes:

1.    Kai kurie mokslininkai, visai neneigdami, kad gyvybės pirmąja priežastimi gali būti Dievas, teigia, kad mūsų planetoje pasirodžiusi pirma gyva ląstelė yra atkeliavusi iš kito kosminio kūno.

Bet čia esmėje gyvybės kilmė neišprendžiama, o tik pernešama į kitą vietą, nors, tiesa, ir labai tolimą.

2.    Kiti pateikia hipotezę, kad, esant kai kurioms palankioms sąlygoms, gyvas organizmas gali kilti iš negyvos materijos.

Tai savaiminio gyvybės atsiradimo hipotezė.

Toje srityje išgarsėjo Pasteras: priešingai kai kurių tariamų “mokslininkų” beapeliaciniams pareiškimams, jis rūpestingai nustatė, kad tuose, neva jų atrastuose savaiminio gyvybės atsiradimo atsitikimuose iš tiesų niekas iš negyvosios materijos neatsirado.

Aišku, Pasteras nepadarė išvados, jog hipotezė neteisinga, o tik teigė, kad ji neįrodyta tais faktais, kuriais rėmėsi jos gynėjai.

b)    Tikėjimo duomenys.

Priešingai, negu daugelis mano, Bažnyčia visai nereikalauja tikėti tiesioginį Dievo įsikišimą gyvybės kilmėje bei atsiradime. Galima likti krikščioniu net prileidus, jog gyvybė savaime atsirado iš negyvos medžiagos.

Toje hipotezėje Dievas taip pat būtinas — ir, gal būt, dar labiau būtinas — ir jo įsikišimas lemiamas, nors ir labiau tolimas. Iš tiesų, jeigu gyvybė atsirado iš negyvos medžiagos, tai reiškia, kad Dievas suteikė materijai tą galią, kurios dėka materija, net palikta savieigai, esant atitinkamoms jos struktūrai reikalingoms sąlygoms, kaip pvz., tam tikrai temperatūrai ir pan., gali virsti gyva medžiaga.

Tokiu būdu, mokslo atžvilgiu nėra negalima, kad mokslininkai savo laboratorijose kada nors išves iš negyvos medžiagos gyvą. Bet ir tada toji gyvybė bus ne jų sukurta; jie tiktai atskleis Dievo nustatytus dėsnius, pagal kuriuos negyvoji medžiaga prie tam tikrų sąlygų gali persiformuoti į gyvą ląstelę, sugebančią maitintis ir vystytis. (Yra įdomi pažiūra Leningrado universiteto profesoriaus akademiko geologo V. U. Vemadako —jis pirmas pritaikė radiografijos metodą, padedantį žemės plutoje nustatyti geologinį amžių. Jis yra autorius puikios knygos, pavadintos “Biosfera” (prancūzų kalboje), kurioje tvirtina, kad gyvybės neturinčių periodų iš vis nėra buvę visatoje).

2. Rūšių kilmė ir žmogus.

Bet kaip paaiškinti, iš kur tiek daug rūšių, kurias mes matome mus supančiuose augaluose ir gyvuliuose?. Kaip tai atsitiko? Kai kurių iš tų rūšių nebuvo priešistoriniais laikais ir kad buvo kitos rūšys, kurių dabar jau nėbėra. Kaip paaiškinti kai kuriuos panašius bruožus, esančius tarp skirtingų rūšių ir kai kuriuos laikui bėgant įvykusius tarp jų pasikeitimus? Kaip suprasti, kad laikui bėgant gyvų būtybių struktūra darėsi vis sudėtingesnė?

Ar kiekvienam kartui tenka prileisti ypatingą Dievo įsikišimą, ar egzistuoja dėsniai, kurių dėka rūšys atsiranda, vystosi ir išnyksta?

a) Mokslo duomenys.

Kad pajėgtų išaiškinti daugelį faktų, užregistruotų paleontologijos, palyginamosios anatomijos, embriologijos, biologijos ir kt., mokslininkai naudojasi evoliucijos hipoteze, pagal kurią įvairios gyvų būtybių rūšys susidarė vienos iš kitų, ir tai įvyko veikiant skirtingiems dėsniams ir esant skirtingoms sąlygoms, kas ir nulėmė vystymąsi.

Iš tiesų, mokslininkai nustatė, jog net ir dabar yra faktų, kad tarp vienos ir tos pat rūšies atsiranda naujų skirtingų rūšių.

Nors iki šiol dar nebuvo atsitikimo, kad būtų buvę galima pastebėti vienos rūšies kilimą iš kitos, bet mokslininkai naudojasi bendros kilmės ir giminės tarp esamų gyvų būtybių rūšių hipoteze.

Nėra abejonės, kad čia dar reikės išspręsti eilę labai svarbių klausimų, ypač tokį: kokiems dėsniams ir kokiems poveikiams veikiant įvyko praeityje gyvų būtybių rūšių pasikeitimai.

To klausimo sprendimui buvo paruoštos įvairios hipotezės, kaip lamarksizmas, darvinizmas, mutacinė teorija ir heterogenezė — tą teoriją pateikia biologijos profesorius Karžinskis knygoje “Heterogenezė”, kuri išleista Maskvoje — kuri yra ankstyvesnių teorijų kombinacija (šuolių ir ilgų evoliucinių momentų junginys), bet visos tos hipotezės nepajėgė išaiškinti visų pateiktų faktų.

Mokslininkai vis dar ieško. Dabartiniu metu daugelis iš jų atsisako evoliucijos teorijos ir priima teoriją, kad jau pačioje pradžioje buvo daug rūšių.

Kaip ten bebūtų, pažiūrėkime, ar tikėjimas suderinamas su evoliucijos hipoteze.

b) Tikėjimo duomenys.

Ir čia tikėjimas vėl nieko nesako apie dėsnius, kurie tvarko atsiradimą ir išnykimą žemiau žmogaus stovinčių gyvų būtybių rūšių. Ir negalima suprasti, kaip tų dėsnių atskleidimas galėtų paveikti į mūsų gyvenimo elgseną.

Tikėjimas beveik sako, kad Dievas sukūrė viską; tikėjimas nieko nesako, kokiomis priemonėmis Dievas pašaukė egzistuoti tą ar kitą rūšį.

Visiškai aišku, kad gyvybės perdavimui Dievas naudoja tarpininkus. Pvz., Jis nesutveria betarpiškai kačiuko, betgi apie Jį sakoma, ir tai teisingi, jog Jis yra ir kačiuko Sutvėrėjas.

O jeigu taip, jei Jis duoda katei galimybę atsivesti kačiukus, tai kodėl gi Jis negalėjo apdovanoti įvairias rūšis galimybę perduoti gyvybę kitoms, naujoms rūšims? Kūrėjo darbas nuo to nesumenkėtų: atvirkščiai, jis atrodytų dar nuostabesnis.

Tokiu būdu, tikėjimas be jokių sunkumų išsilaiko šalia evoliucijos hipotezės, kurios jis nei priima, nei atmeta, nes jos atžvilgiu jis nėra gavęs iš Dievo jokio apreiškimo.

Nėra reikalo pabrėžti, kad tarp tvėrimo ir evoliucijos sąvokų nėra prieštaravimo; evoliucija yra sukurto, jau egzistuojančio daikto būklės pakeitimas.

Tokiu būdu tie, kurie rūpinasi evoliucijos teorija dėl to, kad atmestų Dievą, kaip jau nebereikalingą, veltui stengiasi. Toje teorijoje Dievas dar labiau reikalingas, nes tik Jį prileidžiant, galima išaiškinti evoliuciją tvarkančių dėsnių tikslingumą ir išmintingumą.

Įdomu pažymėti, kad jau pirmaisiais krikščionybės amžiais žymūs bažnyčios autoritetai, būdami ištikimi Bažnyčios mokslui, biblinius pasakojimus aiškino taip laisvai, kad to net dabar pilnai pakanka, norint prileisti evoliucijos teoriją.

Nuo pirmo sutvėrimo impulso visi daiktai egzistavo savo užduotyje lyg tam tikroje apvaisinančioje jūroje, kuri glūdėjo visatoje ir buvo reikalinga kildinimui visų daiktų, bet nė vienas iš jų dar neturėjo atskiro ir tikro buvimo. (Šv. Gregorijus Nisietis, Patrologija49 t., 72 skiltis)

Aš manau, kad Dievas jau pradžioje sutvėrė visus daiktus, tik vienus realiai, o kitus pirmapradžiuose pagrinduose... Panašiai, kaip sėkloje nematomai glūdi visa, kas reikalinga, kad laikui bėgant išaugtų į medį, taip tenka mums suprasti ir pasaulį, kad tuo momentu, kada Dievas sutvėrė visus daiktus, pasaulyje ir buvo visi daiktai: vieni jau egzistuoją realiai, o kiti dar kaip galimi, kol pagaliau laikui bėgant ir jie pasirodė tokiais, kokius mes dabar matome. (Šv. Augustinas)

Bendrai, tikintysis, jei tik jis turi pakankamai aiškų tikėjimo supratimą, susidurdamas su evoliucijos hipoteze, nepatiria jokių sunkumų, žinoma, kiek tai liečia mokslinę hipotezę, o ne išsigalvotą filosofavimą, kuriuo stengiamasi įrodyti, kad galima apsieiti ir be Dievo, kad Jis nebereikalingas visatos išaiškinimui.

IV skyrius. Žmogaus kilmė.

Pradėdami svarstyti apie save, apie žmoniją, pagalvokime, ar ir mes, kaip augalai ir gyvuliai esame evoliucijos vaikai, ar tenka pripažinti, kad Dievas mus sukūrė ir pilnai ir betarpiškai.

Savo sugebėjimu išrasti, mąstyti, atsiminti ir vystyti, žmogus tiek daug skiriasi nuo žemiau stovinčių gyvų būtybių, kad ypatingas Kūrėjo įsikišimas čia labiau įtikinantis.

Susipažinkime vėl su mokslo ir tikėjimo duomenimis.

1. Mokslo duomenys.

a)    Atsiradimas keleto žmogaus įdomių griaučių paskatino mokslininkus evoliucijos hipotezę pritaikinti ir žmogaus kūnui.

Iš tiesų, aišku, kad tie iškasti skeletai priklauso organinės kilmės tipams, esantiems tarp žmogaus ir beždžionės.

O kadangi mokslas jam pateiktus faktus stengiasi aiškinti materialinėmis priežastimis, tai visai natūralu, kad mokslininkai iš to daro išvadas apie giminingumą ir evoliuciją.

Bet jei evoliucijos hipotezė atrodo jau tvirtai nustatyta, tai evoliuciją aiškinančių teorijų yra daug.

Faktai, liečią evoliucijos pasėkas, yra gausūs, kad kai kurie autoriai matė galimumą tvirtinti, jog pati evoliucija yra faktas. Metodologinės tvarkos suvokimas neleidžia mums sutikti su ta nuomone. Faktas turi būti konstatuotas tiesioginiu stebėjimu ar bandymu. O klausime apie rūšių pasikeitimą toks tiesioginis įrodymas nėra galimas.

Evoliucija yra tik ypatingai įtikinanti hipotezė, kuri gali būti patikrinta daugeliu būdų ir gali būti atmesta tik tuo atveju, jei atsirastų kita hipotezė, nemažiau įtikinanti, kaip ši...

Jeigu evoliucinė hipotezė ir turi tą aukščiausio laipsnio įtikinamumą, kokį tik gali mokslinė hipotezė pasiekti, kad net galima apie ją kalbėti kaip apie istorinį faktą, — tai visai kitaip yra su teorijomis, kurios bando evoliuciją išaiškinti. (C. Vandenbrukas, Liuveno universiteto prof. "Enciklika ir gamtos mokslai”)

b)    Ar dabartinė žmonija kilo iš vienos būtybės ar iš keletos viena nuo kitos nepriklausančių porų? Šiandien turimi faktai neteikia pirmenybės nei vienai, nei kitai hipotezei, ir nėra jokio būtinumo mokslininkams jas priimti. Yra vienas būdas, leidžiąs tą klausimą išspręsti: surasti tą porą ar tas poras ir jų paklausti. Reiškia, toji problema moksliškai neišsprendžiama: vienų ar kitų mokslininkų priimta hipotezė neišvengiamai ir liks hipoteze.

c) Kas liečia mumyse esantį nematerialų pradą, kurį mes vadiname siela, tai vien materialinių priežasčių ieškojimu užsiimą eksperimentiniai mokslai atsako gana išmintingai, būtent, kad tas klausimas ne jų kompetencijoje; mokslas jį palieka filosofijai. Tasai klausimas buvo statomas ne tik mums, bet ir mūsų protėviams, todėl mes jį panagrinėsime atskirame skyriuje.

Evoliuciją pripažįstąs mokslininkas iš esmės tvirtina — jutiminių reiškinių plotmėje — esant tikrų paveldimumo ryšių tarp žmogaus kūno ir žemiau stovinčių gyvybės formų.

Moksliniai tyrinėjimai neliečia klausimo, ar pasirodė, pereinant į žmogaus padėtį, dvasinė siela kaip rezultatas Dievo metaempirinio veiksmo, panašiai kaip ir antropologija, nagrinėjanti įvairių žmogaus tipų sumaišymo rezultatus, nesvarsto klausimo, iš kur kilo tų žmonių sielos. Toji problema pradedama spręsti tada, kai mokslininkas, palikęs faktą ir mokslinių hipotezių sritį, ima sudaryti filosofinę sintezę. (L. Renvartas, Enciklikos” komentarai)

2. Tikėjimo duomenys.

Štai trumpas Bažnyčios mokslas apie žmogaus kilmę ir prigimtį.

a)    Visa dabartinė žmonija kilo iš vienui vienintelės poros (Nereikia užmiršti, kad pagal Biblijos pasakojimą prieš pirmąją porą egzistuoja Adomas, androgeninio tipo žmogiška Būtybė, kur pats žydiškas terminas Adam-Kadmon pagal seniausius talmudo komentarus reiškia: vieningoji žmonija).

Tos dogmos reikšmę mes pamatysime vėliau, kada kalbėsime apie gimtąją nuodėmę, ir kokia jos reikšmė Bažnyčios mokslui.

b)    Žmogus yra sudarytas iš materialinio elemento — kūno ir iš dvasinio elemento — sielos.

c)    Siela negali pasidaryti gyvos ar negyvos materijos pasikeitimo būdu; ji betarpiškai Dievo sutverta.

Sutinkant su tuo, apie ką mes anksčiau kalbėjome, šiuose trijuose punktuose negali būti jokio konflikto tarp mokslo ir tikėjimo.

d)    Kas liečia kūną, tai savo egzistavimą ir formą jis gavo iš

Dievo. Bet tikėjimas nieko aiškaus nepasako apie tai, ar kūnas tai gavo betarpiškai, ar per tarpines anksčiau egzistavusias gyvas

būtybes.

Bažnyčia neuždraudžia evoliucijos mokslo, kiek jis tyrinėja ar žmogaus kūnas atsirado iš anksčiau egzistavusios materijos... (nedraudžia) mokslininkams tyrinėti ir svarstyti tą ar kitą kryptį. (Pijus XII, enciklika “Humani generis", 1950 m.)

3. Biblijos pasakojimas.

Skaitytojas tikriausiai prisimena abu Biblijos pasakojimus apie žmogaus sutvėrimą.

Štai pagrindinė vieta iš antrojo pasakojimo:

“Ir padarė Viešpats Dievas iš žemės molio žmogų, ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva būtybė.” (Pradžios 2,7)

Dėmesį atkreipia grynai antropomorfistinis to pasakojimo traktavimas, kas ir vėl pakartotinai liudija apie tų Senojo Įstatymo puslapių liaudžiai priklausantį charakterį. (Klausimas apie Adomo Šonkaulį ypatingai pagarsėjo. Mes linkę manyti, kad ten greičiausia kalbama apie vieną vyro pusę,.. Pasakotojo tikslas parodyti, kad moteris kilo iš žmogaus kūno ir kaulų... Iš pusės vyro kilusią moterį vazduoja ne tik “Pradžios" knyga, bet ir kiti literatūriniai kūriniai. (G.G. Lamberas, komentarai enciklikos “Humani genelis")

Aišku, kad to teksto negalima priimti paraidžiui.

Pagal žmogaus įvaizdą nulipdyta ir po to Kūrėjo įkvėpimu sugyvinta molio statula vargu ar šiandien beturi šalininkų. Jau šv. Augustinas, turėdamas mintyje tokį raidišką ir perdaug grubų teksto aiškinimą, teksto, kuris turi daug simbolinių išsireiškimų, patarė to meto krikščionims saugotis ir nepriimti tokių dalykų, kurie netikintiems sukelia juoką. (De Sineti, straipsnis “Transformizmas’’, patalpintas “Katalikų tikėjimo apologetiniame žodyne" IV t.)

Pagal tą tekstą Dievas sutveria žmogų pagal savo paveikslą, tai yra, padarė jį dvasine būtybe, apdovanotą protu ir valia, ir dėl to įkvepia jame gyvybės pradą, kuris yra siela.

Kas liečia kūną, tenka pažymėti, kad pagal tą Biblinį pasakojimą, net jei jį imti paraidžiui, Dievas nesutvėrė — nesukūrė iš nieko to žmogaus kūno, o panaudojo “žemės molį”, tai yra, kažką anksčiau sukurtą.

Tokiu būdu, tas pasakojimas netvirtina, jog pirmojo žmogaus kūnas nebuvo sutvertas tikra to žodžio prasme; atvirkščiai, jis nurodo, kad Dievas panaudojo anksčiau egzistuojančią materiją, bet nenusako, koks tos materijos charakteris.

Dėl to daugelis šių dienų teologų palankiai žiūri į tą mokslinę hipotezę, kurią popiežius Pijus XII enciklika su tam tikromis sąlygomis oficialiai leido priimti.

Šalia to, jie vienbalsiai sutaria, kad Dievo įsikišimas ten pasireiškė arba evoliucijos tvarkymu, arba betarpiškai kūno pritaikymu sielai, kurią Dievas jame apgyvendino.

Toje mokslo srityje, kaip ir daugelyje kitų, katalikų bažnyčia tarp daugelio žymių paleontologų turi daug savo atstovų; paminėsime, pvz. šiuos: P. Teliardas diu Šarden , abatas Brej, A.Ž. Buissoni. Ar tai neparodo, kad Bažnyčia nebijo mokslo atradimų.

Mokslininkai gali tęsti savo tyrinėjimus: kada jiems pavyks nustatyti abejonių nepakeliančius faktus, tai jie gali būti tikri, kad jokio prieštaravimo nekils tarp jų atradimų ir tų tiesų, kurios tikėjimo požiūriu sudaro dieviškąjį apreiškimą.

V skyrius. Žmogaus pašaukimas.

Dabar nekalbėsime apie tai, kad Dievas pašaukė žmogų į antgamtinį gyvenimą, o prileisime, kad žmogus sutvertas ir apdovanotas tik tuo, kas reikalinga jo prigimčiai.

Malonė prigimties nenaikina; todėl tai, ką mes čia kalbėsime apie žmogaus pašaukimą prigimtinėje plotmėje, pilnai galios ir tada, kai mes kalbėsime apie jo išaukštinimą antgamtinėje plotmėje.

Žmogui natūralu — prigimta:

1.    Visa, kas būdinga jo sutvertai prigimčiai — kūnui ir sielai.

2.    Visa, kas išplaukia kaip pasėka iš tos sutvertos prigimties, iš jos galių, gabumų, poreikių ir ypatybių.

3.    Taip pat tikslai ir pareigos, pastangos ir siekiai, kurie atitinka tas sutvertas galias, su kurių pagalba tie tikslai pasiekiami.

(Bartmannas, "Dogmatinės teologijos apybraiža”, I.t.,310 psl.)

Koks gi yra čia ant žemės gyvenančio žmogaus pašaukimas grynai prigimtinėje plotmėje?

Štai krikščioniškasis atsakymas: Dievą pažinti, jį mylėti ir jam tarnauti. Busimasis žmogaus gyvenimas bus laimingas ar nelaimingas priklausomai nuo to, kaip jis išpildys savo uždavinį čia ant žemės.

Tasai uždavinys nėra jam iš išorės primesta pareiga. Jisai suformuojamas visos jo būtybės natūraliu ir instinktyviu veržimusi.

Patikslinkime, kame jis glūdi.

1. Dievą pažinti.

Pirmiausia, žmogus turi visą savo protą panaudoti tam, kad, stebėdamas gamtos stebuklus, pripažintų Dievo egzistavimą.

Pakartojam: toks yra instinktyvus ir natūralus žmogaus proto, ieškančio būties pilnatvės, veržimasis.

Kiek tai leidžia galimybės, jis stengsis toliau suprasti Aukščiausios būtybės prigimtį. Bet — kaip jau anksčiau buvo kalbėta —jis negali tame pažinime kažko pasiekti, todėl aišku, jis stengsis pilnesnius duomenis gauti iš paties Dievo.

2. Dievą mylėti.

Iš Dievo pažinimo žmogaus širdyje turi kilti pagarbos ir meilės jausmai, kuriuos jis stengsis išreikšti asmeniška malda ir kadangi jis gyvena visuomenėje — apie ją bus kalbama vėliau

— jis stengsis gyventi vadovaudamasis moralinėmis normomis, kurias jam padiktuoja prigimtis, ir kurių šaltinis yra pačiame Dievuje.

Suprasdamas, kad Dievas yra visokio gėrio ir begalinio tobulumo šaltinis, jis pajus norą, beje, neaiškų ir silpną, Dievą matyti ir Jį turėti tokį, koks Jis yra ir dėl to dar labiau Jį mylėti.

3. Dievui tarnauti.

Ne dėl to, kad Dievas būtų reikalingas. Juk jam nieko nestinga. Jo laimė negali būti nei padidinta, nei sumažinta.

Todėl tarnavimas Dievui negali būti palygintas su tarno tarnavimu šeimininkui; bet tai reiškia, kad žmogus yra pašauktas bendradarbiauti su Dievu jo kūrimo darbe, kurį žmogus turi užbaigti.

Dalykas tame, kad, mūsų nuostabai, dieviškasis kūrimas dar neužbaigtas; tokia yra Kūrėjo valia; kad žemė yra neužbaigta simfonija.

Jeigu Dievas būtų panorėjęs pats vienas viską padaryti, Jis turėtų statyti namus, gaminti stalus, elektros lemputes, avalynę, akinius, vaikų vežimėlius...

Turėtų kepti duoną, pristatyti mėsą, gaminti valgį...

Turėtų sukramtyti maistą ir jį suvirškinti...

Jis turėtų sustabdyti bet kokį augimą, kvėpavimą, persikėlimą, Judėjimą...

Pasaulis būtų nejudąs, begarsis, apmiręs. Dievas viską geriau sutvarkė: Jis leido mus į pasaulį, kuris tik pusiau užbaigtas, Jis paliko mums užbaigti tą darbą.

Kaip motina mėgsta, kad vaikai jai padėtų padengti stalą, taip ir Dievas savo valia įtraukė žmones į savo kūrybinį darbą; Dievas paliko jį neužbaigtą, leisdamas žmonėms tęsti Jo kūrybinį aktą ir pažadėdamas už tą jų aktą atlyginti.

Kitais žodžiais, Dievas, leisdamas kartu su juo užbaigti Jo kūrybą, žmones bandė, davė jiems progą už Jo meilę atsilyginti Jam taip pat meile.

Dieviškoje kūryboje žmogaus vaidmuo dvejopas;

a)    Jis turi savo viduje tęsti kūrybos darbą.

Jis turi panaudoti iš Dievo gautus talentus, išvystyti savo kūrybą, praplėsti savo žinias, vis labiau suderinti savo gyvenimą su sąžinės balsu, progresyviai ir harmoningai išvystyti savo asmenybę, tapti tobulu, kaip kad Dievas yra tobulas.

Jis — naši dirva, turtinga slaptomis energijomis, kurias Dievas jame įdiegė. Jo pašaukimas — ne nuslopinti tas energijas, o jas atskleisti, išlaisvinti tas gyvybės jėgas, harmoningai išvystyti savo galimybes — fizines, protines, menines, moralines.

Kaip skulptorius iš beformio molio padaro aukštos meninės vertės kūrinį, taip ir jis turi tobulinti save, kad gautų tą puikų žmogaus tipą, kurio reikalauja iš jo Dievas.

b)    Jis turi aplink save tęsti kūrybos darbą.

Jis turi palaipsniui apvaldyti materiją, įsisavinti žemės pavir-šiaus ir gelmių turtus, nugalėti stichijas, visa panaudojant savo reikalams, kad supąs pasaulis padėtų jo išaukštinimui ir net pats būtų išaukštintas drauge su juo.

Tokiu būdu, iš to taško žiūrint, kiekvienas sąžiningas darbas tęsia dieviškąjį kūrybinį darbą ir sudvasina materiją:

tebūnie ar tai vaikus pralinksminantis išdaigininko žaidimas,

ar tai pietus gaminančios ir kojines adančios motinos paprastas triūsas,

ar tai priverčiantis gamtos jėgas tarnauti žmogui inžinieriaus darbas.

Kiekvieną kartą materija įgauna didelę vertę, dvasinį antspaudą ir darosi tinkamesnė tarnauti mūsų laikinajai ir amžinajai gerovei. Krūvą akmenų ir geležies paverčiame į namą ar šventovę; iš grubaus medžio gabalo padaroma rankena, rašomasis stalas ir lėktuvo propeleris; su trupučiu dažų menininkas nutapo paveikslą, kuris žavi akį ir kelia sielą.

Tuo pačiu, užbaigdamas dieviškąjį darbą aplik save ir savo viduje, žmogus tarnauja Dievui. Sukurtas pagal dieviškąjį paveikslą, žmogus yra pašauktas tam tikrame laipsnyje būti kūrėju, šeimininku, organizatoriumi.

Pasaulis yra dieviškoji įmonė, kur sutveriami kūrėjai, kur jungiasi su Dievu jo meilės vertos būtybės. (Anri Bergsonas, "Du moralės ir religijos šaltiniai”)

To pasėkoje visa žmogaus veikla yra palenkta dviems įstatymams:

a)    Darbo įstatymui. Žmogus privalo darbuotis, jis iš esmės

— pasaulio statybos darbininkas.

b)    Progreso įstatymui. Žmogus gyvena ant žemės tam, kad užbaigtų dieviškąjį darbą. Dėl to jis privalo pritarti bet kokioje srityje kiekvienam tikram progresui.

Pabrėžiame: kiekvienam tikram progresui.

Ne kiekvienas progresas yra tikras; vietoj to, kad apvaldytų materiją, šiandieninio pasaulio žmogus perdaug prisiriša prie materijos ir dažnai tampa jos vergu.

Atsirado tendencija išleisti kiek galint daugiau, kad visiems būtų prieinama, tos laimės maskės, vadinamos komfortu...

Stengdamasis vien turėti, žmogus nustojo suprasti, ką reiškia būti. Tokiam grandines uždeda materialinė gerovė...

Atbukinančiame fabriko darbe ar ištižiman vedančiame komforte — kas atsitinka su žmogaus asmenybe? (D. Pierro ",Žmogaus stilius”)

Tikrasis progresas turi būti ne tuščiu technikos progreso blizgesiu, o asmeniniu žmonijos pagerinimu moralės ir teisingumo srityje. (Pop. Pijus XII, 1946.XI .21.)

Bet principas nesikeičia: žmogus gyvena ant žemės tam, kad darbuotųsi siekdamas progreso. Sustingimas — kokioje tai bebūtų srityje — materialinėje, mokslinėje, technikinėje, moralinėje, — yra priešingas dieviškajam planui.

Tuo pačiu žmogus, priimąs krikščioniškąjį mokslą, turi būti ir progreso šalininkas.

4. Tarnauti pačiam sau.

Jau iš to, kas pasakyta, aišku: tarnaudamas Dievui, tai yra, dalyvaudamas dieviškojo darbo užbaigime, žmogus galų gale tarnauja savo paties reikalams, savo paties interesams.

Kiekviena žmogiška būtybė, kokia ji bebūtų, neišvengiamai siekia įgyvendinti savo interesus; tas taikintina vienuolei, kuri visą savo gyvenimą pašventė ligonių slaugymui, ir turtuoliui, kuris slapta nuo kitų aukoja vargšams: jis, reikia manyti, ieško sau laimės ir randa tame, kad savo turtu suteikia džiaugsmo kitiems žmonėms; ji ieško tiktai Dievo garbės, bet kartu randa ir sau paguodą tame, kad palengvina kitų kančias ar netgi įgyja sau “lobį danguje”.

Aišku, kasdieninėje kalboje sakoma, kad “žmogus nesirūpina savo interesais”, jei jis neieško nei medžiaginės naudos, nei kitų žmonių pritarimo. Turbūt esti tie žmogaus veiksmai, kurie ta prasme nėra padiktuoti “asmeniškų interesų”.

Moralė, tvirtinanti, jog ji nepripažįsta asmeniško suinteresuotumo, yra filosofiškai neapginama, o psichologiškai nežmogiška. Jos “nesuinteresuotumas” tame, kad laimę ji laiko ne tikslu, o tiktai rezultatu. (C.Ž. Lekerk,Gyvenimas vienuoliškoje bendruomenėje)

Iš tikrųjų, suinteresuotumo nėra tik pas Dievą, kitais žodžiais, tik Jis vienas neturi jokios naudos nei iš savo, nei iš žmogaus darbo, Kūrime jis neturi jokio “asmeniško intereso”.

Dievas nieko nepraranda, jokios skausmo nepatiria, jo garbė nesumažėja, jei žmogus atsisako su juo bendrauti. Dievas nesikeičia, begaliniai turtingas ir tobulas. ( Be abejo, iš to taško žiūrint, yra tam tikra tiesa, kai svarstome, jog dieviškųjų tobulumų pilnybė niekuo negali būti pažeista. Bet taip pat faktas, Dievas kartu džiaugiasi ir užjaučia žmogų, jog Jis iš meilės, gailėdamasis puolusio žmogaus, atsiuntė savo viengimį Sūnų. Tai, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, parodo, kad Dievui yra būdinga ir ta sielos dvasinė būklė, kurią pergyveno ir Žmogaus Sūnus — dieviškasis Sūnus.)

Bet kiekvienas žmogaus apsileidimas pasireiškia šalia Dievo, pačiame tvarinyje.

5. Tarnauti kitiems.

Kada tėvas nori sušelpti vargšą, tai dažniausiai jis įteikia pinigų savo vaikams, kad jie anam paduotų. Tuo jis įjungia juos į savo gerą darbą.

Ir Dievas panašiai veikia: Jis kiekvienam žmogui duoda tą ar kitą “talentą”, įpareigoja jį išvystyti ir pašvęsti kitų žmonių gerovei.

Dievas nepasilieka vien sau egoistiškai galingumo, didžia dvasiškumo ir dosnumo: Jis paliko ir mums galimybę būti, kaip ir Jis, gerais ir galingais.

Vienam Jis davė miklias rankas, kuriomis žmogus apdoroja medį, geležį ar vilną ir pagamina tai, kas reikalinga ne tik jam pačiam, bet ir kitiems žmonėms.

Kitam Jis davė protą, kuriuo žmogus atranda naujus gamtos turtus ir leidžia jais naudotis artimiesiems.

Trečias gauna iš Jo gabumą muzikai, ketvirtas — iškalbai, penktas — sugebėjimą sumaniai darbuotis sodininkystėje ir t.t.

Tokiu būdu, žmogus nėra pilnas šeimininkas viso to, ką jis gavo; jis nešėjas tik dalelės tų gėrybių, kurias Dievas paskyrė žmonijai. Jis — tiktai tarpininkas, kaip tas vaikutis, paduodąs stokojančiam tėvo vardu, ir jam bus atlyginta pagal tai, kaip jis išpildys meilės ir savitarpio pagalbos užduotį.

Tai reiškia, kad pagal Dievo mintį žmonija nėra daugybė atskirų žmonių, kurių kiekvienas darbuojasi tik dėl savęs, o didžiulė šeima, kur kiekvienas, sekdamas Dievą, turi stengtis, kiek tik sugeba, didinti kitų laimę.

Tokiu būdu, žmonės yra pašaukti vienytis ne tik su savo Kūrėju — siūlančiu jiems tokį artimumą, kurio laipsnį mes paskui nagrinėsime, — bet ir vienytis tarp savęs. Tarp žmogaus ir Dievo santykį nustatąs meilės įstatymas turi viešpatauti ir žmonių tarpusavio santykiuose.

Kad jo sukurtos būtybės neužsidarytų savyje ir neįsiizoliuotų, Dievas taip sutvarkė, kad jos būtų reikalingos tarpusavio pagalbos, o tai pasiekė... nelygiai paskirstydamas savo dovanas.

Toks yra akivaizdus kasdien pastebimas faktas: žmonės gavo įvairius, skirtingus, ne tuos pačius talentus.

Kalbėsime ne vien tiktai apie ekonominę nelygybę, kuri padaro vienus turtingais, o kitus vargšais — mes vėliau pamatysime, kad toji nelygybė daugiausia yra sukurta pačių žmonių, bet pakalbėsime apie nelygybę sveikatos, fizinių jėgų, proto pajėgumo, amžiaus...

Visų pirma, pažymėsime, kad, nežiūrint žmonių pastangų suteikti visiems lygias gyvenimo sąlygas, nelygybė vienoje ar kitoje formoje visada pasilieka.

Priežastis paprasta: tą nelygybę pats Dievas padarė visuotiniu įstatymu, taip kaip jis visus medžiaginius kūnus pajungė visuotiniam traukos dėsniui.

Lieka išaiškinti tame slypintį dieviškąjį planą.

Aišku, tenka pastebėti, kad vien Dievas yra savo dovanų pilnas šeimininkas ir jas paskirsto taip, kaip Jam patinka. Jeigu Jis davė mano kaimynui daugiau negu man, tai tame nėra jokio pagrindo Jį apkaltinti neteisingumu, nes Jis bendrai man nėra niekuo įpareigotas, o neteisingumas reiškia pažeidimą egzistuojančios teisės. Tačiau toks atsakymas prileidžia tam tikrą Dievo savivaliavimą...

Be abejo, dar galima pridurti, kad žmogaus gyvenimas, o drauge su tuo ir progresas, be tos nelygybės būtų neįmanomas; apie tai labai sąmoningai pažymėjo Diuplessi: “Lygybė turtų” reiškia “Lygybę neturto”, nes visuomenėje yra paprastų, bet būtinų uždavinių, kurių, esant bendrai lygybei, niekas nenorės išpildyti, o be jų išpildymo gyvenimas taps skurdus visiems.

Pavyzdžiui: pabandykime “lygybės ” sistemoje nukeliauti iš

Paryžiaus į Marselį. Jūs norite keliauti geležinkeliu, bet kas gi imsis jį tiesti? Kas sutiks padaryti vagonus? Betgi prileiskime, kad geležinkelis jau yra. Garvežiui reikalingi: kūrikas, mechanikas ir t.t. Kas atliks jų darbą? Jūs sakysite, kad garvežiui vadovaus pats protingiausias. Bet mes prileidžiame, jog gyvename lygybės sistemoje, kur nėra “protingesnio” už kitus. Teks vadovauti garvežiui kiekvienam paeiliui. Gerai, bet tada, kiek kartų teks keliauti kūriku, mechaniku it t.t., kol pasiseks bent kartą važiuoti keleiviu? (Diuplessi,Apologetika” It.)

Bet štai kur pagrindinė ir gili priežastis: toji nelygybė reikalinga Dievui, nes jos dėka žmonės gali duoti, kaip duoda Dievas ir tuo pačiu gali dalyvauti Jo meilės darbe.

Argi ne toji nelygybė glūdi motinos visa apimančiame rūpestyje savo vaiku.

Argi ne toji nelygybė duoda galimybės šachtininkui padėti savo bendradarbiams?

Ar ne jos dėka, žmonės gali pasinaudojančiai darbuotis įvairiausiose profesijose: tebūnie tai mechanikai, klounai ar menininkai, sąskaitininkai ar inžinieriai ar laikraščių pardavėjai?

Dieviškame plane toji nelygybė nėra atitaisoma: kiekvieno gabumai priklauso visai bendruomenei. Kiekviena žmogaus gauta dieviškoji dovana turi tarnauti visų gerovei: išsilavinęs turi apšviesti nemokytą, sveikas slaugo ligonį, suaugęs padeda vaikui, turtingas šelpia vargšą, kepėjas reikalingas batsiuviui, batsiuvys

— gydytojui, gydytojas — malūnininkui, malūnininkas — kepėjui — kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Tas pats yra ir su įvairiomis tautomis: jos yra pašauktos viena kitai padėti.

Niekas čia žemėje nebūna viskuo aprūpintas tokiame laipsnyje, kad nebūtų reikalingas artimųjų pagalbos.

Niekas nebūna tiek visko netekęs, kad nebegalėtų atnešti naudos visuomenei.

Netgi kančia — apie tai kalbėsime vėliau — yra taip pat turtas, kuris gali tarnauti kitų gerovei.

O kadangi taip yra, tai nelygybė, kurią Dievas tarsi įnešė paskirstydamas savo dovanas, atitaisoma pusiausvyrą atstatančiu natūraliu įstatymu:

tai — meilės įstatymas, kitais žodžiais, kitiems tarnavimo įstatymas, įsakąs pašvęsti savo gabumus artimo gerovei.

Medyje yra tvarka, nes jo šaknys skiriasi nuo šakų. (Sent-Egziuperi, “Karinis pilotas”)

Aišku, kad be tų broliškų ryšių nebūtų nieko kito, o tik nepasitenkinimas, priešiškumas, pavydas ir anarchija, — tai ir patvirtina šių dienų pasaulio praktika.

6. Tarnauti laisvai.

Kaip matėme, Dievas žmogui paliko uždavinį: rūpintis savo laime, laikinąja ir amžinąja laime, tuo pačiu rūpintis ir kitų laime.

Jis pašaukė žmogų užbaigti Jo meilės darbą, Jo kūrybą. Bet meilė negalima be laisvės. Štai kodėl Dievas nepajungė žmogaus akliems dėsniams, kuriuos Jis nustatė medžiaginiams kūriniams; savo pašaukimą žmogus gali įvykdyti tik laisvai.

Absoliučiai laisvai atidavęs pats save, Dievas laukia iš žmogaus taip pat laisvo atsidavimo. (J. de Monsei, "Statyti”, IX)

Meilė gali kreiptis tik į laisvas būtybes. Jokiose aplinkybėse mes negalime sau įsivaizduoti tobulai sukurto jaučiančio automato, kuris pradėtų kartoti: “Aš tave myliu”. Tiktai viena meilė mums brangi: toji, kurią mums parodė laisva būtybė; mes visai nevertiname per daug suinteresuoto pavaldinio mums parodyto palankumo.

Visi materialiniai kūriniai, tiek augalų, tiek ir gyvulių pasaulis, buvo Dievui tiktai prologas, ir Dievas įsikūnijo laisvame žmoguje, kad Sūnaus atsidavimo prasiveržime visą visatą sujungtų su jos šaltiniu. Žmogus “laisvas” — tai reiškia: jis pajėgus pasakyti: Ne. (A. Zoli, “Nuostabi tikėjimo rizika")

Nuo to momento, kada Dievas sutvėrė laisvą būtybę, atsirado galimybė nusidėti. Kad tos galimybės nebūtų, reikėtų iš tos būtybės atimti jai Dievo duotą laisvę ir tuo pačiu paversti ją gyvuliu, kuris elgiasi pagal instinktą.

Dievas nėra nuodėmės priežastis. Jeigu tėvas davė sūnui piniginę sumą dėl savarankiško gyvenimo, ir jeigu sūnus prieš tėvo valią tuos pinigus blogai sunaudojo, tai atsakomybė už tai nekrinta ant tėvo.

Dievas duoda mums gyvybę, protą valią ir kitas gėrybes, kad mes darbuotumės kaip laisvos, panašios į Jį patį, asmenybės. Negalima reikalauti atsakomybės iš Jo, jei mes blogai naudojamės tuo, ką Jis mums davė. Jis jokiu būdu nenori blogio, bet kliudyti tam blogiui Jis gali tiktai atsisakydamas nuo savo sumanymo ir atimdamas iš mūsų tikrai žmogišką gyvenimą.

Savaime aišku, kad Dievas, būdamas aukščiausiu Gėriu, negali dalyvauti mūsų veiksmų klastingume. Tai bus lengviau suprasti, pasinaudojus pavyzdžiu iš paprasto gyvenimo. Siela dalyvauja visuose kūno veiksmuose. Bet šlubuojančio kojų judesyje yra du momentai: pats judėjimas ir jo sutrikimas. Siela paremia judėjimą, bet ne jo trūkumą, kuris išplaukia tiktai iš kūno. (Diuplessi, “Apologetika” I)

Tokiu būdu nuodėmė kyla tiktai iš žmogaus iniciatyvos;

nuodėmė — tai atsisakymas viename ar kitame konkrečiame atvejyje bendradarbiauti su Dievu.

Po nuodėmės seka neišvengiamos pasėkos: ji kliudo dieviškajam darbui, o kadangi tvėrimas tarnauja vien žmogaus gerovei, tai nuodėmė nepermaldaujamai užgula sunkia našta patį žmogų ir jo artimuosius.

Visoks blogis, kurį mes dabar matome aplink save, kyla iš žmogaus nuodėmės ir tik iš nuodėmės.

Kodėl nuodėmė dažnai verčia kentėti ir nekaltus, apie tai pakalbėsime vėliau.

Užbaiga.

Taigi, žmogaus pašaukimas toks: Dievą pažinti, Jį mylėti ir Jam tarnauti.

Jam tarnauti — tai reiškia tarnauti sau pačiam ir artimui.

Tai ne trys skirtingi pašaukimai; tarnauti Dievui, reiškia tarnauti artimui; tarnauti artimui, reiškia rūpintis savo asmenine laime, laikinąja ir amžinąja. Ieškoti savosios laimės, reiškia tarnauti Dievui ir rūpintis artimo laime.

Taip besielgdamas žmogus palaiko tvarką ir vystosi. Jis gyvena pagal savo prigimtį, jis laisvai išvysto savo asmenybę ir užsitarnauja amžiną laimę.

Jeigu nori eiti keliu, vedančiu į pasisekimą, tai yra į laimę, ne tik saugokis blogų juokdarių, kuriais yra bedieviai, bet ir religiją pastatyk savo gyvenimo pagrindu. Kas būtina, aš tau pasakysiu: visų pirma, reikia pripažinti, jog Dievas yra. Po to, įvykdyti Jo valią ir kaip galima geriau išnaudoti Jo duotą gyvenimą, o tame ypač svarbu artimo meilė. Tai tikras tikėjimas, kuris prisimenamas ne tiktai sekmadieniais, ir kuris realizuojamas kiekvieną gyvenimo momentą, bet kokios esamos padėties aplinkybėse. (Beden-Pouell,Kelias į pasisekimą”)

VI skyrius. Žmogaus prigimtis.

Dievas mus sutvėrė, bet kame yra mūsų prigimties esmė?

Apie tai reikia pakalbėti detaliau; iš tiesų, jeigu mes norime duoti savo gyvenimui tą kryptį, kuri yra aukščiau nurodyta, mes turime išaiškinti į mus veikiančias pagrindines jėgas ir nustatyti jų atstatomąją jėgą:

mums būtina sudaryti vaizdą srovių, kurios mus kasdien nuneša tai viena, tai kita kryptimi; išaiškinti, kokie sūkuriai mus dažnai pagauna; nustatyti, kokiuose labirintuose kartais klaidžioja mūsų veikla.

Dėl to ir didysis žmogaus skausmas glūdi tame, jog jis miglotai jaučia savo prigimties turtingumą ir tuo pat metu nepajėgia pilnai naudotis savo aktyviomis jėgomis.

Mano vardas — legijonas; todėl, kad aš ne vienas; aš nesurandu Kažko vieningo; aš esu sudarytas iš keleto, aš — miglota ir besikeičianti daugybė, prieštaraujančių siekių keista anarchija, beprasmis sambūris asmenų, kurie griūdami vienas kitą išstumia, kurių kiekvienas stengiasi mane valdyti. (P. Šarlis, “Kasvalandinė malda”)

Kas aš? Psichologiškai — ištirpdyta masė; moraliai — priešingų poveikių pynė. Betgi aš jaučiuosi esąs nesuskaldytas. Kas tai per paslaptis? (Sertillanžas, Dvasinis susitelkimas”)

Iš tiesų, tenka pripažinti, kad po šimtmečius besitęsiančių tyrimų žmogus pats sau lieka paslaptis: jis ne tik pilnai neišnaudoja savo prigimtinių įvairiausių galimybių, bet jis jas vos tepažįsta.

Jeigu gydytojai, kaip Karrelis, stengdamiesi įminti fizinio gyvenimo mįslę, pateko į aklavietę, jeigu jie, kalbėdami apie “žmogų — tą nežinomąjį”, pripažino savo nepajėgumą, tai ką bekalbėti apie psichologus ir filosofus, kurie nagrinėja nuostabią sritį, kur veikia dvasia.

Visgi pabandykime tiksliau apibūdinti mūsų paslaptingą prigimti-

1. Mūsų originalumas.

Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad mes esame charakterizuojami kaip būtybės, sudarytos iš kūno ir dvasios, kaip tarpusavy veikiantis kūno ir sielos komponentas.

Kad mes turime kūną — savaime aišku. (Tolimesniame išdėstyme į kūną mes žiūrėsime ne tik iš fizikos ir chemijos taško, bet jį imsime drauge su kitomis reakcijomis, kurios charakteringos augalų ir gyvulių pasauliui, sielai palikdami grynai dvasinę veiklą. Taip suprastam kūnui, tokiu būdu, priklauso ir pojūčiai.)

Kad mes turime sielą — atrodo, apie tai mes galime įsitikinti truputį pamąstę:

mes iš tiesų riboti laike (mes gyvename XX-me amžiuje, o ne XV-me);

ir erdvėje (mūsų vieta planetoje išmatuojama keliomis dešimtimis kobinių decimetrų — tai vieta, kurią užima mūsų kūnas); tačiau mes turime nuostabią galią palikti savo kūno ankštą kalėjimą ir prasiveržti pro laiko užtvarą.

Mums pavyksta nukeliauti toli, persikelti į kitus amžius ir į kitą erdvę, o mūsų kūnas tam nekliudo ir neseka paskui mus.

Tą sugebėjimą išeiti, taip keistai prieštaraujantį mūsų kūno menkoms galimybėms, tenka priskirti mūsų būtybės kitam elementui, kurį vadiname siela.

Iš kitos pusės, mes ilgimės begalybės, kuri taip pat prieštarauja ribotumui, prirakinusiam mūsų gyvenimą prie tam tikros vietos tam tikroje epochoje.

Niekas iš to, kas materialu, mūsų pilnai nepatenkina, net kai gauname tai, ką norėjome įsigyti, jaučiamės nepasotinti. Mes ieškome kažko tolimesnio ir aukštesnio, negu kad gali mums duoti materialusis pasaulis.

Pasisotinęs gyvulys patenkintas, o mes — ne. Liūtas sudrasko savo auką ir miega. Žmogus budi.

Tai galima išaiškinti tik buvimu mūmyse nematerialaus elemento, kuris veržiasi į nematerialų gėrį — tai siela.

Taigi, mūsų originalumas, išsiskiriąs iš visų kitų būtybių, glūdi tame, kad mes sudaryti iš dviejų prieštaraujančių elementų.

Žmogus — nei angelas, nei žvėris, nei gyvulys, nei grynas protas; jis — “protingas gyvulys”. Mes galime save apibrėžti lygiai kaip sudvasintu kūnu, taip ir įkūnyta dvasia.

Tiedu elementai nėra mumyse statiniai, nėra neveikiantys; kūnas veikia, siela veikia, abu vystosi pagal savo paskirtį, be to, kūnas mus įjungia į materialųjį pasaulį, o siela iškelia į aukštesnes sferas.

Nesunku suprasti, kokias problemas iškelia toji padėtis dviejų pasaulių riboje, kokias vidines kovas ir kokius konfliktus ji sukelia.

Ar žinote, kodėl žmogus iš visų sutvėrimų labiausiai kenčia? Todėl, kad jis viena koja stovi ribotume, o kita koja — begalybėje ir yra plėšomas tarp tų pasaulių. (Lamenas)

Visos žmogaus problemos savo pagrindą turi paslaptingoje kūno ir dvasios sąjungoje. Toji (dvasia) perdaug plati, tasai (kūnas) perdaug siauras. Juos vienijantis bendras gyvenimas reikalauja suderinimo. (Gundolis, ",Asmenybės tyrinėjimas")

2. Mūsų perėmimas.

Problema dar labiau komplikuojasi dėl to, kad mums viską tenka gauti iš šalies.

Dalykas tame, kad mums tenka pripažinti mus žeminantį faktą: žmogus pats savyje — apgailėtina būtybė, galbūt, labiausiai pasigalėjimo verta iš visų sutvertų būtybių. Paliktas vienas sau jis lyg nieko negali.

Kad tuo įsitikintume, užtenka pažvelgti į naujagimį. Negalima įsivaizduoti ko nors labiau pasigailėjimo verto. Jo palinkimas darbui, jo jausmai, jo protas, jo valia vos pastebimi. Drugelis, išlipęs iš lėliukės, viščiukas, pramušęs lukštą — kitaip, geriau paruošti gyvenimui.

Žmogus išsivaduoja iš savo menkystės tuo, kad visa, kas jam yra būtinai reikalinga, jis išreikalauja iš šalies, kad abiejuose savo pasauliuose, kuriems jis drauge priklauso, lyg medis, įsišaknijęs į dirvą ir kartu savo šakas iškėlęs į erdvę, jis viską gauna iš žemės ir iš dangaus.

Tokiu būdu, mes beveik viską gauname perimdami nuo pat pirmojo mūsų egzistavimo momento. Čia kyla klausimas: ar tie nuolatiniai perėmimai mūsų nepajungia tiems, iš kurių mes imame?

Visa tai panagrinėsime smulkiau:

a) Perėmimas iš materialinio pasaulio.

1. Medžiaginis pasaulis kūnui teikia maistą, drabužį, butą, įrankius, to laiko komfortą, kuris mus supa ir kt.

Bet mes iš karto suprantame: jei žmogus nesisaugo, jis taip priimdamas rizikuoja perdaug užmegzti ryšius, siejančius jį su žeme; jis gali prarasti savo pranašumą prieš negyvus daiktus, paaukodamas jiems savo kūną, savo mintis, net savo sielą ir kiekvienu atveju savo laisvą veikimą.

Ir iš tiesų, mus supančioja menki niekniekiai ir dėl jų mes tampame nelaimingais. Tai galima pastebėti kiekviename žingsnyje.

Aš puolu neviltin, kai nevažiuoja troleibusas, kad neturiu tabako, kad, kepsnys blogai paruoštas, kada pieštukas neberašo pačiame svarbiausiame momente, kada kūdikis kaimyniniame kambaryje pradeda rėkti, tarsi jį kas pjautų.

Iš to taško žiūrint, materialinis progresas, kaip mes jau sakėme, ne visada esti tikru progresu; per daug dažnai jis, deja, menkina mūsų veikimą; jis silpnina mūsų jausmų aštrumą ( ar padeda radijas išsivystyti muzikiniam jausmui ir skoniui, atitraukdamas žmogų — kadangi pavaduoja — mokytis groti kokiu nors instrumentu); jis suminkština charakterį (įsivaizduokite sau jaunuolį, sėdintį minkštame fotelyje, apsirengusį pižama, su šlepetėmis ir su pypke dantyse); jis bukina atmintį (spausdintos knygos, popierius, į kurį mes apdairiai užrašome savo mintis ir apskaičiavimus, apsaugo mus nuo pastangų, kurios būtų buvusios reikalingos, norint visa tai užlaikyti atmintyje); migdo protą (kiti galvoja už mus); trikdo valią (minkštos apykaklės, platūs drabužiai, apsidraudimas nuo visko).

Tokiu būdu, mūsų kūnui yra reikalingas medžiaginis pasaulis, bet drauge mes aiškiai jaučiame, kad turime prisilaikyti kai kurių saikingumo taisyklių, jei norime išlikti patys savęs šeimininkais bent to nedaugelio, ką mes turime. Mes turime imti saikingai, apskaičiuoti dozes, ištaisyti tame jau kilusius įpročius, turime žiūrėti, kad nepasimestume materijoje.

2. Medžiaginis pasaulis yra reikalingas ne tik tam, kad aprūpintų kūną visu tuo, kas būtinai reikalinga, bet ir tam, kad maitintų dvasinį gyvenimą.

Iš tiesų, mūsų protas pabunda ir pradeda veikti tik tada, kai jis pojūčių pagalba iš pradžių gauna supratimą apie išorinį pasaulį. Tiktai įsižiūrėdami į daiktus, pagaudami garsus, prisiliesdami prie daikto, uostydami kvapus, mes įvedame į veikimą savo dvasią.

Dvasia visą laika renka vaisius jutimų sode. ji paima iš materialinio pasaulio žaliavą, kurią ji paskui savaip perdirba.

Ar mes įsivaiduojame visą tą daugybę jutiminių patirčių, kurios buvo reikalingos kūdikiui, kad šis, pavyzdžiui, išmoktų atskirti atstumą, perspektyvą, įvairias spalvas, įvairaus aukštumo garsus? Ar mes įsivaizduojame sau visus be skaičiaus silpnus bandymus, kuriuos jis atliko pirm, negu išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti.

Pirm, negu atliko sudėtingus apskaičiavimus, matematikas kažkada turėjo kaip ir visi naudotis pagaliukais ir skaičiuoti ant pirštų; filosofas vargo besimokydamas abėcėlę; inžinierius kažkada lopšyje, kaip ir visi vaikai, nesuprasdamas perspektyvos ir atstumo, stengėsi pačiupti elektros lemputę, kuri kreipė jo dėmesį...

Tokiu būdu, dvasia priklauso nuo pojūčių. Toliau mes pamatysime, kaip svarbu kontroliuoti jausmus, jei mes norime būti patys sau šeimininkais.

b) Perėmimas iš dvasinio pasaulio.

Nors jis ir turi išeities tašką jutiminiame pasaulyje, betgi žmogaus protas gali išeiti iš pasaulio ribų — kaip mes sakėme viename ankstyvesniame skyriuje — prieiti išvadą, jog egzistuoja Aukščiausia Būtybė, nuo kurios viskas priklauso; žmogus gali jungtis su ja mintimis ir malda, gali netgi visomis savo sielos jėgomis trokšti, kad toji Aukščiausioji Būtybė jam aiškiai nušviestų jo gyvenimo prasmę ir pilniau save nušviestų.

Bet pakartojame: Dievo pažinimas, prie kurio prieina žmogus, neišvengiamai turi materialinį antspaudą; todėl, kad čia mąsto ne dvasia, o žmogus, kuris sudarytas iš dvasios ir medžiagos.

Tokia jau mūsų dvasios priklausomybė nuo medžiagos, kad visa dvasinė veikla, besireiškianti netgi ir už grynai materialinio pasaulio ribų, yra pažymėta ta priklausomybe.

Kaip jau matėme, tuo ir paaiškinama antropomorfistinė pusė, kuri glūdi mūsų supratime apie Dievą. Nežiūrint dvasios prieštaravimo, mes vaizduojamės Jį kūniška būtybe, su žmogaus veidu, rankomis, sukūrusiomis pasaulį; mes Jį įsivaizduojame geru ir teisingu, geriausiu iš visų žmonių, priskiriame Jam atmintį, norus, gailestingumą, kaip ir žmonėms, mums atrodo, kad Jis, kaip ir mes, laiką dalo į praeitį, dabartį ir ateitį; mes Jį įsivaizduojame tam tikroje vietoje, danguje ir t.t.

Tačiau, jei mums tenka sutikti su tuo, kad mes neturime jokio grynai dvasinio pažinimo, tai iš kitos pusės tenka pripažinti, kad mes neturime ir grynai materialinio pažinimo. Mūsų jutiminiai vaidiniai, kai tik tampa bent kiek suvokiami, jau būna persunkta mintimi; aš matau ir jaučiu ne kaip gyvulys, o kaip žmogus.

Žmogus neturi angeliško pažinimo, jis neturi ir gyvuliškos būsenos; jis turi žmogišką pažinimą, kuris sudarytas iš dvasinio jutiminio prado.

Tokia išryškėja mūsų būtybės struktūra: mes — sudėtingi kūriniai2, sudaryti iš materijos ir dvasios, pašaukti kurti savo asmenybę, priimant medžiagą iš dviejų visai skirtingų pasaulių. Visos durys atidarytos; medžiaginio pasaulio pusėje — pojūčiai, dvasinio pasaulio pusėje — dvasia. Mūsų darbas — prasmingai atidaryti tas duris, parinkti medžiagą, pristatyti ją į statybos vietą ir ją panaudoti.

2 Ankstyvesniuose puslapiuose kontrastas tarp kūno ir sielos buvo sustiprintai pabrėžtas. Praktiškai, sudėtingoje žmogiškoje būtybėje egzistuoja vienybė. Bet mes matome, Jog tikslinga yra čia sustoti ypač ties sudėtingumu, nes tai labai pravers tolimesniame dėstyme.

Žmogus — mįslė. Būdamas ant dviejų pasaulių ribos ir norėdamas išlikti savimi, jis yra abiejų reikalingas. Žemė ir dangus, laikas ir amžinybė susisiekia jame. Jis yra žemiškos realybės tame taške, kur kūrinys pažįsta savo trapumą, pažįsta ir savo Kūrėją, pabunda gyventi Dievui ir pasiruošia išgirsti dieviškosios meilės šauksmą. (K. Damas, “Jėzus Kristus")

Tada pamažu kyla pastatas — mūsų asmenybė, kurią sukurti mums pavedė Dievas. Ar tai bus šventovė, ar barakas?

Tame — kiekvieno iš mūsų likimo paslaptis.

3. Apie kai kurias mūsų būtybės įgimtas savybes.

Iš to, kad mūsų prigimtis yra padaryta iš materijos ir dvasios, mes galime padaryti išvadą, kad žmogus pagal prigimtį yra paskirtas tamsai, kančiai, mirčiai ir vidinei kovai.

Aišku, Dievas galėjo savo specialiu įsikišimu pašalinti tas piktžaizdes; bet toks įsikišimas turi būti pagrįstas ne mūsų prigimtimi, o kažkuo kitu.

a)    Visų pirma, mes gimstame visada nežinodami netgi pačių elementariausių dalykų.

Iš tiesų, mes matėme, kad žmogaus protas savo išeities tašką turi pojūčių patyrime; o tas patyrimas neįgimtas —jis įgaunamas praktikoje.

Tokiu būdu, kiekvieno žmogaus pažinimas prasideda nuo nežinojimo ir tik lėtu vystymusi, palaipsniui, iš pradžių mūsų jausmai, o paskui ir dvasia prabunda, prisitaiko ir prisipildo turiniu.

Tokiu būdu, mes pagal prigimtį tamsūs.

Kad žmogus turėtų atbaigtas idėjas be pojūčių pagalbos, be perėmimo iš aplinkinio pasaulio, reikėtų Dievo ypatingo įsikišimo, betarpiškai kildinančio jas žmogaus prote.

Tokiam įsikišimui, kuris priešingas mūsų prigimties įstatymams, reikėtų, kaip mes jau sakėme, ypatingo pagrindo.

b)    Šalia to, žmogus pagal prigimtį paskirtas kančiai, tai neišvengiama pasėka tos aplinkybės, kad jis dalinai materija.

Visų pirma, pažymėkime, kad tam tikra prasme kiekviena sutverta būtybė “kenčia”. Priežastis glūdi tame, kad Dievas savo būties pilnatvę gali apreikšti tiktai vidiniame dieviškame gyvenime (prie to klausimo mes dar sugrįšime, kalbėdami apie šv. Trejybę).

To pasėkoje, kiekviena sutverta gyvybė yra ribota tiek savo prigimtimi, tiek savo veikla ir, galima sakyti, tas būtybės ribotumas jos neapiplėšia, bet tvirtina kažko nepriteklių, o tuo pačiu sukelia kančią plačiąja žodžio prasme.

Bet žmogus, kaip ir kiekviena į materialųjį pasaulį įjungta būtybė, dar pasmerktas ir kitokiai kančiai, būtent, yra priverstas užimti pasaulyje trijų dimensijų apibrėžtą erdvę tarp kitų būtybių, turinčių tokius pat poreikius.

To pasėkoje, jei kitas materialinis kūnas išstumia jį iš užimamos vietos, jis priverstas, kaip ten bebūtų, greitai susirasti kitą vietą ir ją užimti; priešingu atveju bus neišvengiamai nemalonūs susigrūdimai, susidūrimai ir smūgiai, kurie vers kentėti.

Taip atsitinka, kada nuo sienos krenta akmuo ir mane sužeidžia; kada lydytas metalas mane pasiekia ir apdegina; kiekvienas daiktas veikia pagal savo prigimtį ir pagal ją reikalauja savo vietos po saule.

Bet tas kontaktas gali būti ir mažiau grubus, bet vis tiek gana skausmingas: kada mikrobas įsibrauna į mano organizmą ir mane sunaikina, kada keičiasi temperatūra, kada koks nors kvapas tampa per daug aštrus ir t.t.

Visas pasaulis veikia į mane. Jeigu aš užsidarau savo kambaryje ir, atrodo, jau neturiu jokio kontakto su išoriniu pasauliu, užtenka vieno radijo aparato, kuris sugauna pasaulyje sklindančias bangas, ir štai suprantu, jog jos yra įsiveržusios į mano kambarį, jos gali man pranešti blogą naujieną ir tuo pačiu suteikti man skausmą.

Žmogaus žodis, perduodąs kitų mintis ir jausmus, taip pat gali mane nuvarginti ir skausmingai sužeisti; dar daugiau, bekalbė tyla, kada ji reiškia abejingumą, taip pat man gali teikti didelę kančią.

Kaip materialinės būtybės, mes turime iš tiesų sutikti su tuo, kad mes gyvename tarp kitų materialinių būtybių, pernešam jų buvimą, jų kontaktą, jų veikimą į mus, jų reikalavimus — ir nuo to mes kenčiame.

Ir vėl, kad žmogus būtų apribotas nuo materialinių būtybių veikimo, reikėtų Dievo specialaus įsikišimo. Tada būtų veikiama šalia prigimties įstatymų; bet jei taip Dievas įsikištų, tai aišku, Jis veiktų jau remdamasis nebe žmogaus prigimtimi, o kitais motyvais.

c) Mirtis taip pat būdinga puolusio žmogaus prigimčiai. Ji reiškia atskyrimą vieno nuo kito dviejų sudedamųjų mūsų prigimties elementų; o tai įvyksta tada, kai materialusis elementas nustoja būti tinkamu savo paskirčiai atlikti įrankiu, nes jis pasirodo esąs rimtai sužalotas ir susidėvėjęs.

Kūnas tada irsta ir vėl virsta į neorganinę medžiagą.

Net ir kaip išsilaisvinusi būtybė negali mirties išvengti; mes matysime, kad mirtis yra taip pat ir bausmė už žmogaus padarytą pirmąjį nusikaltimą.

Ir čia pažymėsime, kad galingasis Dievas galėtų sulaikyti ir tą mirtį nešantį skaldymąsi.

Toks įsikišimas būtų daromas ne pagal mūsų prigimtį, o pagal dieviškąjį planą, kuris siektų kažkokio kito tikslo, esančio už mūsų prigimties ribų.

d) Žmogus, kaip mes jau ne kartą sakėme, yra palenktas skirtingiems ir lyg prieštaraujantiems siekiams. Ypatingus poreikius turi siela, o kitokius poreikius kūnas. Kas turi vadovauti ir kas turi paklusti? Ir kur bus gaunama sintezė?

Aišku, ji bus gaunama tik sielos srityje. Iš tiesų, žmogus svajoja tik apie absoliučią laimę, apie absoliučią tiesą, apie absoliutų grožį; o tasai begalinio troškimas, tasai pajėgumas siekti begalinio į žmogaus gyvenimą yra įneštas sielos. Tiktai to dėka siela gali rasti savo nuosavoje srityje pilnatvę to, ko žmogus ieško.

Bet įvyksta dar ir štai kas: jausminė būtybė išsigąsta sielos siekių ir poreikių. Ji bijo prarasti savo teises ir dėl to, pasinaudodama visais savo instinktais, stengiasi sielą priversti suvesti medžiaginiame pasaulyje sudėtingą žmogaus visumą į vienybę. Siela, jeigu ji sveika, tam priešinasi ir tada ji patenka į pavojų peržengti savo teises.

Tasai priešingumas mumyse besireiškiančių polinkių yra vadinamas geismais, kurie taip pat suaugę su žmogaus prigimtimi, kaip tamsa ir kančia.

Tokiu būdu, geismas, kaip ir mirtis, savo pagrinde nėra pirmosios kaltės pasėka ir tuo labiau nereiškia tvėrimo nepasisekimo; jis — sudėtingas žmogaus visumos dėsningas rezultatas, visai natūralus dviejų elementų tarpusavio veikimas, nors Kūrėjo planuose tie du elementai galų gale sutverti dėl to, kad, besivystydami ir harmoningai besiderindami, sudarytų žmogaus asmenybę.

Visų pirma yra kūno geidulys (aistra).

Įsismaginusiame konflikte kūnas vilioja sielą, gundo ją, žavi, jaudina, žada patenkinti visus jos teisėtus reikalavimus, įtikinėja ją, kad visa, ko ji ieško, yra visai arti, ir galima tuojau atrasti medžiaginiame pasaulyje.

Ir siela dažnai pasiduoda tai vilionei, bet iki to momento, kada supratusi savo klaidą atsikvoši — jeigu dar nėra per vėlu — ir priverčia kūną jai paklusti bei sekti ją, veržiantis į aukštesnį ir tvirtesnį gėrį.

Toks, pavyzdžiui, elgesys besočio: patrauktas gerai padengto stalo, jis tikisi numalšinti ne tik alkį, bet ir visus troškimus bendrai, valgydamas daugiau, negu reikia. Siela nusileidžia, bet greitai nusivilia ir pradeda gailėtis, — bet ar tai sukliudo besočiui prie progos vėl pakartoti tą patį.

Tie patys siekiai pasireiškia ir gašlume, kurio auka tampa žmogus, manąs rasti laimę neatsakingume, nesuvaldomame patenkinime instinktų, kurie iš prigimties yra teisingi: jis savo sielą prikausto prie kūno, kol siela pagaliau pastebi, jog ydos teiktos viltys apgaulingos, jos vaisius, iš pažiūros puikus, iš tiesų kartus, ir kad kūnas niekados nepatenkins ieškančio žmogaus.

Tokioje pat padėtyje yra ir tas, kuris aukščiausiu tikslu laiko pinigus, mylimą moterį ar tabaką, sutelkdamas į tai visas savo mintis, troškimus ir visą savo veiklą: savo pašaukimą siekti begalinio jis mano pakeisti jausminiais dalykais.

Kada mes norime siekti begalinio uždaryti ribotuose dalykuose, kada kokį nors daiktą ar žmogų mes mylime taip, tarsi jis mums pavaduotų Dievą, mūsų išsirinktas skurdas tartum visada subyra čia pat mūsų akyse, ir mūsų rankose lieka tik truputis dulkių. (Ž. Muru “Žmogaus gyvenimo krikščioniškoji prasmė")

Žmogus sutvertas tam, kad rastų savo laimę Dievuje. Jo nusivylimai, jo “dantų atšipimai” turi jam įrodyti, kad jis eina neteisingu keliu, kad bando medžiaginiame pasaulyje pasiekti savo būties vienybę. Jis tada pasiduoda miražui: jis ieško egzistuojančios oazės, bet ši egzistuoja ne ten, kur jis mato trumpalaikes, apgaulingas atošvaistes.

Kaip dažnai žmogus ieško dangaus pamazgų duobėje.

Žmogus yra sukurtas tam, kad mąstytų: tame yra visas jo orumas ir nuopelnai. Juk jo pareiga mąstyti kaip reikiant, ir mąstymo tvarką pradėti nuo savęs, nuo savo Kūrėjo ir nuo savo paskirties. Bet apie ką galvojama pasaulyje? Niekada apie tai. O apie tai, kaip pasilinksminti, praturtėti, išgarsėti, tapti valdovu, negalvojant apie tai, ką reiškia būti valdovu ir būti žmogumi. (Paskalis)

Tačiau pažymime, kad greta kūno geidulio, aukojančio sielos poreikius kūno naudai, yra galimas ir sielos geismas (aistra), kuris pasireiškia tuo, kad siela gyvena nesiskaitydama su teisingomis kūno teisėmis ir paaukoja tą savo palydovą, norėdama lengviau skraidyti.

Jeigu siela užsispiria tokiame vienašališkume, potraukių priešingumas, be abejo, pasireiškia gelmėje ir ne taip aštriai, kaip kūno nesaikingume, bet tiek pat realiai ir, galbūt, dar giliau; pusiausvyrą bus pažeidę šiuo atveju per dideli sielos reikalavimai.

Ir vėl, kad išvengtume tos dažnai kenksmingos kūno ir sielos kovos, kad gautųsi tobula harmonija, būtų reikalingas ypatingas Dievo įsikišimas, ir čia jis būtų pateisinamas tik aukštesne žmogaus paskirtimi, į kurią žmogus būtų pašauktas ir įpareigotas vykdyti.

Užbaiga.

Bendrai žmogus savo natūralioje padėtyje yra sudėtinga visuma, sudaryta iš medžiagos ir dvasios, palikta tamsai, kančiai ir mirčiai, viliojama į visas puses dvasios ir kūno siekių, kurie savyje teigiami, bet turi būti harmoningai suderinti.

Dievo pastatytas žmogui uždavinys, kaip jau sakėme, glūdi dalinai tame, kad žmogus sutvarkytų ir galutinai išvystytų tuos siekimus, kad taptų asmenybe, o ne įvairių aistrų chaosu, kad palaipsniui savyje užbaigtų Kūrėjo darbą, neaukodamas nei sielos kūnui, nei kūno sielai.

Tas nuolatinis pasikartojantis kūno ir sielos susidūrimas reikalauja puikios sintezės; bet kvietimas į sintezę mus dažniausiai pasiekia tada, kai mūsų klausa apkurtinta kovos triukšmu... Tai konfliktas daugiau tariamas, negu tikras. Mes patys jo norime, nes mes pakankamai plačiai neįžvelgiame tiesos, kokia mūsų padėtis. (De Pierro, "Žmogaus likimas’’)

VII skyrius. Prigimtiniai įstatymai.

Kurdamas pasaulį ir dalinai žmogų, Dievas pagal iš anksto nustatytą planą savo darbą paliko neužbaigtą. (Clodel žodžiais, mes gyvename kūno oktavoje.) Todėl Jis įdėjo į visa ne tiktai siekimą užbaigti, tendenciją progresuoti, pilnai išvystyti, bet ir dėsnius, pagal kuriuos visi turi vystytis bendroje harmonijoje.

Tie dėsniai nėra primesti būtims iš išorės daugiau ar mažiau atsitiktine tvarka; jie išreiškia būties pačią prigimtį.

1. Fiziniai-cheminiai dėsniai.

a)    Mokslo atradimai.

Kaip jau sakėme, žmogaus protas stengiasi surasti tuos dėsnius, juos suformuluoti, suvesti juos į atskiras grupes (chemijos, fizikos, geologijos ir t.t.), juos apibendrinti pagalba hipotezių, kurių vertę protas nustato paskui.

Taip remdamasis tai į atradimus, tai į prielaidas, žmogaus protas pamažu veržiasi per neišmatuojamai platų ir sudėtingą fizinių-cheminių dėsnių lauką, o tais dėsniais Dievas sąlygoja visos visatos nuostabią veiklą.

Nusileidžiant gamtos “kaprizams” šių dienų mokslui teko, pavyzdžiui, peržiūrėti klasikinės fizikos dėsnius; bet pabrėžiame: keisti teko ne gamtos dėsnius, o tas apytikras pažiūras, kurias sudarė praėjusių šimtmečių mokslininkai.

Tokiu būdu, mokslas nesukuria tų dėsnių: jis tiktai juos atranda. Galų gale mokslas savo būdu rašo dieviškosios garbės himnus, nurodydamas į glūdinčią mus supančio pasaulio pagrindo išmintį ir galią.

Moksle žmogus tiktai išgauna iš daiktų dalį paslapčių, kaip jie paklusta Dievui. (Vysk. Cika)

b)    Stebuklas.

Fizinis-cheminis dėsnis aklas. Toks, koks jis yra savyje, jis priveda prie tam tikrų rezultatų3.

3 Tačiau reikia pažymėti, kad šių dienų mokslas yra linkęs neigti griežtą dėsnių determinizmą ir jų veikime palieka tam tikrą sritį atsitiktinumui — sritį, kurioje vyksta ir dėsnių išimtis.
Taip suprantant, stebuklas vyktų kaip tik toje srityje, ją praplėsdamas, ar, atvirkščiai susiaurindamas.
Stebuklas tada reikštų Dievo įsikišimą, veikiantį į įprastinių dėsnių atsitiktinumų sritį tam, kad paveiktų mūsų protus.

Bet kiekvienas įstatymdavys gali sustabdyti nustatyto dėsnio veikimą.

Ar man nedera daryti, ko noriu? Ar tavo akis todėl netikusi, kad aš geras? (Mt. 20, 15)

To pasėkoje mes turime daleisti, kad Dievas gali įsikišti į gamtos dėsnius ir padaryti juose išimtį. Jo visagalybė neapribota tuo, ką Jis sukūrė.

Bet kodėl Dievui reikėtų keisti įprastą įstatymų eigą?

Be abejo, ne dėl to, kad ištaisytų savo darbą, kas prieštarautų Jo išminčiai, o dėl kokio nors tikslo, viršijančio įprastinę daiktų tvarką, tai yra siekdamas antgamtinio tikslo, pavyzdžiui, patvirtindamas mums duotą savo apreiškimą.

Tiesiogine sava prasme stebuklas, — tai yra Dievo veikimas prieš gamtos dėsnius, — nebūtinai turi būti pastebimas; gali atsitikti, kad Dievas, mums nežinant, taip sustabdo vieno iš visų dėsnių veikimą, kad mes to nepastebime. Pavyzdžiui: mes praeiname pro namą tuo momentu, kada virsta jo dūmtraukis. Traukos jėga turėtų veikti ir... jis turėtų ant mūsų užgriūti. Bet Dievas sustabdo baisias to dėsnio pasėkas dėl mūsų ir mes laimingai praeiname, net neįtardami, kad Dievas įsikišo, ir mes išvengėme pavojaus. Bet mus ištiko stebuklas.

Dievas, kaip toliau matysime, pašaukė mus į antgamtinį gyvenimą. Apreiškimas yra tikras faktas. Tuo pačiu tenka manyti, kad Dievas daro stebuklus. O jeigu taip, tai kas iš mūsų gali tvirtinti, jog jis nebuvo, pačiam to nežinant, Dievo ypatingo dėsnio objektu, jog jo gyvenime nebuvo stebuklo? Dėl to Eucharistinės paslapties maldoje kunigas prie kiekvieno liturginio veiksmo dėkoja Dievui “už pastebimas ir nepastebimas malones”.

Aišku, Dievo įsikišimas gali būti padarytas ir dėl to, kad mes suprastume jo veikimą ir tikslą, dėl kurių jis pažeidžia įprastinę tvarką daiktuose. Faktiškai Bažnyčia tik ir apsiriboja ta stebuklų kategorija, tai yra ji vadina stebuklu, tikslia to žodžio prasme, kiekvieną Dievo įsikišimą, keičiantį įprastinę dėsnių eigą, ir kartu matomą, ir daromą patvirtinimui vienų ar kitų apreiškimo tiesų.

Kadangi apreiškimas gali turėti tikslą tik vis pilniau atskleisti Dievo meilę mums, tai atskirus apreiškimo įvykius patvirtinąs stebuklas visada esti ženklu ne Dievo galybės, o Dievo meilės.

Jei yra galimas Dievo įsikišimas į mūsų gyvenimą, mums patiems to nežinant, sulaikant to ar kito įprastinio dėsnio veikimą, tai ir atvikščiai, yra pavojus matyti tokį Dievo įsikišimą net tada, kur viskas vyksta grynai įprastine tvarka.

Pavyzdžiui: kyla gaisras bažnyčioje; viskas dega, bet ugnis sustoja prie sienos, ant kurios kabo Dievo Motinos paveikslas. Nusprendžiama, kad įvyko stebuklas, ir galimas daiktas, kad taip ir yra. Bet taip galėjo atsitikti ir vien dėlto, kad ugniai nebebuvo degamos medžiagos ir tik dėl tos priežasties paveikslas nesudegė...

Kiekviename konkrečiame atvejyje reikia didelio atsargumo, kad galėtume tvirtinti, jog įvyko stebuklas.

Tuo klausimu visada yra platus laukas, kur vieni iš anksto nusistato netikėti, o kiti per lengvai ir naiviai tikėti: vieni visada užsispyrusiai neigia Dievo įsikišimą, kiti gi visur jį mato. Bet, remiantis sveiku protu, daugelyje atvejų ne taip jau sunku atskirti tikrą nuo tariamo.

Kol kas apsiribosime nustatydami tą faktą, kad Dievas gali daryti stebuklus, ir kad jo įsikišimas gali būti pateisinamas tik kokiu nors tikslu, viršijančiu įprastinę daiktų tvarką.

2. Prigimtiniai žmogaus įstatymai.

Žmogus turi tam tikrą pašaukimą. Iš to išplaukia, kad dėl jo egzistuoja taip pat jo prigimtyje įdiegtos tam tikros taisyklės, kurių jis privalo laikytis; įstatymai, kuriuos jis turi užlaikyti.

Primename, kad tie įstatymai nėra iš išorės primesti; jie išreiškia pačius pagrindinius, pačius esminius mūsų prigimties poreikius, ir su jais nesiskaitant, negali būti laimės.

Bet priešingai neprotingoms būtybėms, žmogus, kaip jau sakėme, yra laisvas. Tuo pačiu jis turi galimybę nevykdyti tų įstatymų. Bet ir tada jie lieka ne mažiau neliečiami, ir jų ignoravimas sukelia didesnių ar mažesnių sunkumų. Išnarintas kaulas teikia skausmą; netinkamas gyvenimas anksčiau ar vėliau privers kentėti, kas ir bus už tai bausmė.

Tasai “prigimtinis įstatymas” reikalauja iš žmogaus visko, kas būtina jo harmoningam išsivystymui, ir draudžia visa tai, kas kliudo tą tikslą pasiekti. Tuo pačiu jis paskiria žmogui tam tikrą skaičių pareigų, liečiančių jį patį.

Bet žmogus iš esmės priklauso Dievui: tai reiškia, kad jis turi gerbti tą priklausomumą, pripažinti savo Kūrėjo teises, būti dėkingu Jam už Jo dovanas. Iš to išplaukia eilė pareigų, liečiančių Dievą.

Pagaliau, žmogus gyvena ant žemės ne vienas. Ir kiti žmonės turi tokį pat pašaukimą ir ta pačias teises, kaip ir jis; dalinai, jie turi teisę reikalauti neliečiamybės visam tam, ką jiems davė Dievas. Iš čia išplaukia kievienam žmogui eilė pareigų, liečiančių teisingumą artimui.

Bet to, kaip mes jau sakėme, kiekvienas žmogus yra gavęs iš Dievo dovanas tam, kad atliktų meilės darbus dėl kitų žmonių, tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi meilės pareigą bendradarbiauti su Dievu dėl kitų gerovės.

Visų pareigų suma sudaro prigimtinį įstatymą. Žmogus, užlaikydamas tą įstatymą, tai yra išpildydamas tas pareigas, tuo pačiu užlaiko ir išpildo prigimtinę religiją, kitais žodžiais, jis gerbia ryšius, kurie jį Jungia su viskuo, kas jį supa.

a) Sąžinė.

Prigimtinis įstatymas pažįstamas dėka sąžinės, sielos šviesos, kuri padeda mums pažinti gėrį, kaip siektiną, ir blogį, kaip vengtiną bei ištaisytiną.

Kievienas žmogus mąstymo keliu gali pats savyje atidengti kai kuriuos paprastus ir aiškius principus, kurie turi vadovauti jo veikimui ir nukreipti jį į paskirtą tikslą, pvz.: garbinti Dievą, neužmušti, nevogti. Kiti principai gali būti gaunami, padarant logiškas išvadas: pvz., atsargiai elgtis su ginklu, kuris gali iššaukti artimo mirtį, nemažinti darbininkui teisingo uždarbio, kas būtų vagystės slapta forma, ir t.t.

Kiti principai gali būti išvesti tik su didelėmis pastangomis; juos suprasti, reikalinga jau labai išvystyta sąžinė.

Be to, prigimtinio įstatymo principus sąžinė pritaiko praktiškojo gyvenimo konkretiems atvejams. Ji tvirtina: tas leidžiama, tas draudžiama.

Tasai sąžinės pritaikymas sutinka visos žmogaus būtybės reakciją, — vaizduotės, o ypač jausmų. Sąžinė pateikia savo sprendimą, bet jos balsas lengvai gali dingti aistrų triukšme. Netgi būna, kad aistros sąžinę galų gale iškraipo.

Sąžinės apšviesta valia priima sprendimą, už kurį viena ar kita prasme atsakys visa žmogaus būtybė Tai reikš, kada žmogus paklausė savo sąžinės, ar nepaklausė.

b) Dievo įsakymai.

Kaip jau sakėme, prigimtinis įstatymas gali būti pažintas paties proto.

Bet ar daug yra tokių žmonių, kurie pajėgia giliai į save įžvelgti ir rasti sau vadovą? Tokioms sąlygoms esant, ar negalima tikėtis, kad Dievas atskleistų žmonijai, pakankamai aiškiai išreikšdamas tas bendras elgesio ir veikimo taisykles, kurias jis įrašė žmogaus sielos gelmėse.

Žydų, kaip ir krikščionių, religija, tvirtina, kad Dievas davė žmonėms tam tikrus įsakymus, kurie yra ne kas kita, kaip prigimtinio įstatymo pagrindinių principų rinkinys.

Tuos Dievo apreiškimu mums duotus įsakymus mes vadiname Dievo įsakymais. Tai ne eilė varžančių potvarkių, kuriuos būtų Dievas sauvališkai sugalvojęs tam, kad apribotų žmogaus veiklos lauką ir išbandytų jo gerą valią.

Ne, tai kopija įstatymo, įrašyto į pačią žmogaus prigimtį ir turinčio tikslą jo pilną suklestėjimą.

Ir iš tiesų, pradėdami pirmuoju įsakymu, eidami iki septintojo ir užbaigdami dešimtuoju, mes ten nerandame nieko priešingo prigimčiai, o randame tiktai lengvai įsisavinamą metodą, kaip žmogui pasiekti savo laimę4

4 Pagal Sokrato mokslą, aukščiausia laimė yra gryna sąžinė, o didžiausia nelaimė netyra sąžinė. (Žiūr. Sokrato Apologija). Iš tos Sokrato idėjos išplaukia prigimtinė Platono, Aristotelio ir Kanto moralė. Svarbu pažymėti, kad rimčiausi prigimtinės moralės atstovai negali apsieiti be Dievo, kaip aukščiausio įstatymdavio, idėjos.

VIII skyrius. Prigimtinės žmonių bendruomenės.

Pagal savo prigimtį žmogus priklauso dviems bendruomenėms:

1) tai šeima — natūrali bendruomenė, skirta tarnauti žmogaus giminės pratęsimui ir aprūpinti jo vystymąsi iki subrendimo;

2) tai valstybė — natūrali benduomenė, skirta pagelbėti šeimoms ir asmenims jų paskirties išpildymui.

Tas dvi natūralias žmonių bendruomenes detaliau mes panagrinėsime kiek vėliau. Čia mes apsiribosime, nurodydami jų egzistavimo patį faktą.

Bet neužmirškime, kad visų pirma žmogus priklauso daug platesnei bendruomenei, kuriai jis turi tarnauti: žmonijai.

Design by Joomla