Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Article Index

GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS

A. IŠKELIAMAS KLAUSIMAS

I skyrius. Gyvenimo mįslės

I. Kam gyvenu?

Keistas dalykas — gyvenimas.

Štai jau eilė metų praėjo nuo to momento, kada be savo sutikimo aš patekau ant rutulio pavidalą turinčios Žemės mechanizmo, prie kurio aš prilipau lyg musė prie globuso.

To rutulio kitoje pusėje, Ramiojo vandenyno srityje, gyvena kitos žmogiškos būtybės, galva žemyn, netgi nejausdamos dėl to jokio galvos svaigimo...

Kalbama, kad mane nešąs rutulys niekieno nepalaikomas ir niekur nepakabintas, kad per vieną parą jis apsisuka apie savo ašį apytikriai 1000 km per valandą greičiu ir apibrėžia apie saulę elipsės formos orbitą vidutiniškai imant 108.000 km per valandą greičiu;

kad ta pati saulė, patraukdama su savimi daug palydovų, tarp kurių yra ir mūsų Žemė, keliauja 70.000 km į valandą greičiu link puikiosios Vegos, kuri yra Lyros žvaigždyne;

kad 3.000 ar 4.000 žvaigždžių, kuriomis aš gėriuosi vakarais ir kurios, atrodo, nejuda, iš tiesų lekia svaiginančiu greičiu erdvėje.

Nors tai ir prieštarauja mano pojūčiams, nieko nėra pasaulyje ramybės būsenoje. Pasaulis yra tarsi baletui skirta scena, kurioje be pertraukos šoka padūkusios balerinos.

Ir aš, rašąs ar skaitąs šias eilutes, esu beviltiškai pritvirtintas prie vienos iš Saulės palydovių ir kartu su ja sukuos, sukuos, sukuos... Iki rytojaus šios valandos mes padarysime tiktai vieną apsisukimą, bet per tą laiką mes pralėksime tarpžvaigždinėje erdvėje šimtus tūkstančių kilometrų.

Ir kas įdomiausia, kad aš to visai nejaučiu.

Tai, iš tiesų, labai keista.

Diena po dienos slenka mano gyvenimas ant to rutulio; aš naudojuos rankomis ir kojomis, aš valgau, perstatinėju daiktus, kai kuriuos iš jų netyčia sudaužau, paskui einu gulti, kelioms valandoms prarandu sąmonę...

Tuo tarpu antroje rutulio pusėje kita žmonijos dalis, glamonėjama tūkstančių Saulės spindulių, keliasi, valgo, dirba, o po to eina miegoti; aš gi turiu keltis.

Ir rytoj ir poryt kartosis tas pats žaidimas. Tai nuostabu.

Aš gyvenu, nes mano krūtinėje plaka širdis, dirbanti dieną ir naktį, nors aš jai ir nedaviau pirmojo impulso ir nesu pajėgus savo valios pastangomis sustabdyti jos plakimą. 100.000 kartų per dieną tas organas susitraukia ir išsiplečia. Kas jį paleido į darbą ir kaip jis sugeba taip dirbti?

Štai kas vėl nuostabu — aš dažnai esu ne ten... kur gyvenu. Iš vienos pusės aš jaučiu, jog esu lokalizuotas tam tikrame erdvės taške, iš kitos pusės, manyje dar yra dvasia, nuolat mane paliekanti ir pajėgi akimirksniu perlėkti erdvę ir nukeliauti į pačius tolimiausius erdvės kraštus.

Ir toji dvasia, pilnai būdama dabartyje, nuolat nagrinėja praeitį ir stengiasi pramatyti ateitį. Ar visa tai nenuostabu?

Ir iš tiesų, kokia prasmė mano egzistavimo?

Kada klausimas liečia mano buvimą ant Žemės, nejaugi aš nesusimąstysiu? Nejaugi nebandysiu sužinoti, ko iš manęs reikalaujama?

“Bet, — pataria kiti, — argi ne geriau tarti, jog toks klausimas išvis neegzistuoja, arba prileisti, kad jis jau išspręstas? Gyvenimas puikus. Tad gyvenkim”.

2. Kam mirštu?

Taip, gyvenkim. Bet kaip didelis bebūtų dėl to mano džiaugsmas, aš visgi nepatenkintas; juk aš kasdien priartėju prie paslaptingos ribos... Prieš mano norą aš galvoju apie tai, kad mano gyvenimas baigsis:

aš galvoju apie nepermaldaujamą mirties įstatymą... jo niekas neišvengė iki šiai dienai... jis įsako man išnykti, neperduodamas galimybės sužinoti nei mano pasitraukimo dienos, nei valandos.

Po dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių dienų, daugiau ar mažiau panašių į šią dieną,

po keleto žemės apsisukimų apie Saulę,

aš išnyksiu, kaip ir atėjau.

Aš išėjau iš šešėlio ir grįšiu į šešėlį.

Buvo laikas, kada aš neegzistavau; ateis laikas, kada manęs nebebus.

Prieš mane milijardai būtybių judėjo po planetą, vadinamą žeme; jie vaikščiojo, valgė, darbavosi, juokėsi, verkė, — kaip ir aš; ir jie turėjo: dantų skausmus, iliuzijas, košmarus, nusivylimus.

Didžiulė bevardė minia tokiu būdu gimė, gyveno ir mirė, nepalikdama žmonių atmintyje dargi nė mažiausio pėdsako.

Visa praeitis pasitraukė ir paskendo užmiršime;

Štai laiko upė savo greitame sriaute
Nusineša visus puikius žmonių darbus
ir paskandina užmaršties tamsiame dugne
Tautas, valstybes ir didingus karalius.

O jeigu kas ir pasilieka dar prieš mus
Nuo to skambėjimo ar lyros, ar dūdos,
Tai amžinybės žiotimis prarytas bus,
ir neišvengs likimo bendro niekados.

(Priešmirtinės Deržavino eilės.)

Nei romėnų legionieriai, nei kryžiuočių armijos, nei totorių ordos, nei turtingi XVI amž. pirklių karavanai, nei Napoleono gvardija, nei Suvorovo pulkai, nei visa tai, kas buvo užrašyta istorijos puslapiuose, daugiau nebepatiekia jokių savo egzistavimo ženklų.

Jie visi kažkada buvo pilni gyvybingumo, dabar jie visi tyli.

Yra dėl ko stebėtis.

Visa, kas šiuo metu gyvena, — įjungiant ir mane, — kokią tai dieną sustings mirtiname nejudrume, po to pavirs į dulkes ir dings.

Iš tiesų, tai tragiška.

Po manęs atsiras naujos kartos, kurios dar neegzistuoja, ir, vis dėlto, jos pasirodys tam tikru laiku ant žemės;

mūsų miestų gatvės, uostų pakrantės, poilsiavietės, traukiniai, — visa bus perpildyta besidžiaugiančia ir neramia minia, o manęs nebebus, aš jos nematysiu.

Ir šitie dargi neturės jokio supratimo apie mano egzistavimą praeityje.

Kaip tai skaudu. Jų abejingumas mane įžeidžia, mane, kuris...

O kolei aš gyvenu duotame laiko tarpe, žaisdamas praeitimi ir ateitimi savo vaizduotėje, kaip irkluotojas, sėdįs siauroje eldijoje, smogdamas iš abiejų pusių irklais į vandens paviršių, nusitęsiančio į paslaptingas gelmes, aš taip pat esu nešamas gyvenimo srovės ir žinau, ateis diena, kada mano eldija taip pat nuskęs.

Tačiau aš jaučiu, kad labai ta lemtinga išeitis — mirtis — rėkiančiai prieštarauja manyje degančiam giliam troškimui gyventi.

Tokiu atveju, kodėl mirti?

Niekingas žmogus ir niekinga visa, kas turi pabaigą... Aš galėsiu sulaukti ne daugiau 80 metų amžiaus; sakykim, šimtą metų: o kiek gi buvo laiko, kol manęs nebuvo, ir kiek daug jo bus po manęs. Kokią nereikšmingą vietą aš užimu laiko bedugnėje. Aš niekas; šitas mažas laiko tarpas negali manęs išskirti iš nebūties, į kurią aš privalau iškeliauti. (Bossuetas)

Aš priešinuos norinčiam mane parblokšti. Tačiau greit ateis diena, kada aš būsiu paverstas į dulkes, lengvai telpančias kūdikio saujelėje.

Kasdien apie 200.000 žmonių — į mane panašių būtybių, turinčių kaip ir aš, mintis, jausmus, troškimus ir pavojus — 200.000 žmonių nustoja judėti, ir skubame juos išjungti iš gyvenimo srovės.

8.000 žmonių į valandą, 133 žmonės į minutę...

Mus pagauna siaubas pamąsčius, jog atominė bomba galėtų lengvai atimti gyvybę iš 200.000 žmonių... Tačiau kiek gi žmogiškų būtybių dingsta kasdien dargi taikos metu...

Šitame hek-atomijume kada nors atsidursiu ir aš. Dėl ko toji riba, jei aš veržiuosi gyventi? Dėl ko? Dar ir kitoks klausimas kyla: ar mirtis yra visos mano būtybės sunaikinimas?

Ar iš tiesų mirtis stato ribą mano egzistavimui? Taip ar ne? Štai kur jaudinanti dilema, iš kurios aš turiu pasirinkti vieną supratimą.

Aš sutinku, kad žmogus galėtų nesigilinti į Koperniko pažiūras, bet štai: dėl viso gyvenimo svarbu žinoti, ar nemirtinga yra siela, ar mirtinga? (Paskalis)

1926 m. rugsėjo pirmos dienos rytą žadina pasmerktąjį mirti, kad įvykdytų bausmę. "Mane žudys? Bet kur aš dabar eisiu?” Ar nėra galimybės užmiršti mirtį ir tenkintis gyvenimo periodu, duotu man iki tos lemtingos išeities?

Aš nenoriu tavęs prisiminti niekada:

Ne tik poilsy, o ir prie darbo sunkaus.

Bet vaiduokliu tu šmėkšteli dieną, nakčia Manose akyse tiek daug siaubo baisaus. (A. Petras)

Žmonės, būdami nepajėgūs išsigydyti nuo mirties, nutarė negalvoti apie ją, kad taip taptų laimingais. Ir tai vienintelis dalykas, kurį jiems pavyko išrasti savo paguodai. (Paskalis)

Ak ne. Ir tai nepagelbsti, nes naujas klausimas drumsčia mano ramybę.

3. Kam kenčiu?

Iš tikrųjų, dėl ko mano kūnas, dėl ko mano siela, vietoj to, kad ramiai mėgautųsi per tą trumpą laikotarpį, kuris duotas man gyventi, tampa bejėgiu liudininku to, kaip kančia įsibrauna į mano artimųjų gyvenimus, ir net kartais juos apvaldo.

Aš mąstau apie savo kūno kančias, patirtas nuo pat vaikystės. O dar labiau apie savo nerimus, nusivylimus, nepasisekimus ir praradimus.

Apie pavydą vienų, apie nedėkingumą kitų, žmonių kančias ir stengiuosi su didžiausiu jautrumu, kiek tik pajėgiu, pagauti iki smulkiausių niuansų nuo žemės kylančią dejonę.

Prisiminkime čia siaubą, išreikštą Bethoveno devintoje ir Čaikovskio šeštoje patetiškoje simfonijoje.

Pirmiausia — fizinės kančios.

Mano vaizduotė prasiskverbia pro tūkstančius klinikų, ligoninių, prie sergančių kančios guolių ir klausosi atsidėjusi kenčiančiųjų balso, ir tų, kurie apsupti priežiūra, ir tų, kurie jos neturi.

Aš noriu būti atidus jų dejonėms, pajusti jų žaizdų skausmą, aš mąstau apie viso pasaulio akluosius...

Aš pasilenkiu prie lovų tų, kurie jau daugelį metų guli sugipsuoti, nors jiems taip norisi vaikščioti ir kitaip gyventi.

Aš dalyvauju agonijoje tūkstančių mirštančiųjų, minutę po minutės laukiančių ateinančios mirties.

Bet jų kančios — ne vien fizinės... aš stengiuosi suprasti tų ligonių ir sužeistųjų moralines kančias,

ir visų tų, kurie juos atjaučia, sielvartą visų šiandien tapusių našlaitėmis šeimų —jos dar labiau padidina skaičių tų židinių, į kurių duris mirtis pasibeldė ankstyvesnėmis dienomis.

Aš mąstau apie kančia persunktus pergyvenimus tų, kurie kentėjo ir dar kenčia kalėjimuose ir konclageriuose,

apie milijonus nelaimingų dėl politinių priežasčių “perkeltų” asmenų, išplėštų iš gimtinės...

Aš mąstau apie moralines kančias senelių, kurie sumesti į prieglaudas, apie motinas, kurios su baime laukia grįžtančių vaikų...

apie tėvus, neturinčius galimybės išmaitinti savo šeimų,

apie apgautas žmonas ir vyrus, apie nesuprastą meilę, apie tūkstančius pamestų ar našlaičiais tapusių vaikų.

Nėra žemėje vietos, kuri būtų laisva nuo kančios, niekur nėra absoliučios laimės....

Ir pas mus pačius, nors ir esti ramaus gyvenimo periodai, į juos visada įsimaišo jau buvusių sielvartų prisiminimas ir baimė iš naujo sutikti kančią, tą nebylią viešnią, kuri nepasiaiškina dėl ko ji ateina drumsti mūsų gyvenimo.

Kam gi egzistuoja kančia, jei visi nuo jos bėga?

Žmogaus jėgos silpnos, ne vienas iš jo projektų pilnai neįvykdomas. Jo trumpas gyvenimas yra užgriozdintas — kančia ir mirtis, neišvengiama mirtis pakibo virš jo. (Simonidas)

Ar žinai ką tarė anądien
Gyvenimui sakydamas "sudie"
Žilasis išminčius Melchizedekas:

Žmogus juk vergu gimė apkerėtas,
Ir vergu jis į šaltą kapą lįs,
Mirtis vargu ar jam bepasakys
Dėl ko jis ėjo kloniu ašaringu
Dėl ko kentėjo, verkė kolei dingo.

(Batiuškovas)

O kad aš kraštutiniu atveju galėčiau bent tvirtinti, kad kančia mane užpuola dėl nepriklausančių nuo manęs aplinkybių, ir aš esu nekaltas dėl savo asmeniškų ir artimųjų kančių.

Bet gi ne. Mano sąžinės slaptuose kampeliuose kyla naujas klausimas.

4. Kam darau pikta?

Aš negaliu savęs laikyti niekuo nekaltu, nes retai elgiuosi taip, kad pilnai išlaikyčiau savo žmogiškąją vertę.

Nors aš dažniausiai trokštu gėrio, vienok darau tai, kas bloga. Aš tuo pat metu jaučiuosi ir laisvu, ir sukaustytu į grandines. Iš kur gi kyla manyje tas prieštaringumas?

Atsitinka net ir taip, kad aš tiesiog ieškau blogio ir juo gėriuosi. Dėl ko taip?

Aš žiūriu į mane supančius žmones. Kas iš jų išdrįsta sakyti, kad jis niekuo nekaltas? Į tą klausimą žmonės priversti atsakyti kapo tyla.

“Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį” (Jon. 8,7).

O tačiau aš giliausiu būdu jaučiu, — ir daugelis tai jaučia,

— kad būtų gera iš savo pusės nepadidinti viešpataujančių pasaulyje kančių, sėti vieną džiaugsmą, sekti tiktai paskui gėrį.

Tokiu atveju, kas gi blogai elgiasi?

Išvada:

Visi tie klausimai mane jaudina. Jų negalima palyginti su geometriniais uždaviniais, kurie neturi jokio ryšio su mano gyvenimu.

Neramus, ieškantis jaunimas kreipia į mus savo žvilgsnius, stengdamasis rasti intelektualinę sintezę, galinčią įnešti į visą jų gyvenimą prasmę ir tvarką. Kol nebus duotas tinkamas galutinis atsakymas į gyvenimo prasmės, kančios ir mirties klausimus, tol liks įspūdis, jog pagrindas slysta iš po kojų. (Iš Pijaus XII kalbos internacionalinio filosofų kongreso nariams, 1946 m.)

Gyvenimo pilnumos troškimas yra žmogiškojo nerimo, mūsų gyvenimiškojo ilgesio pagrindas. Tas buvimo troškimas ir nebūties siaubas niekada nebuvo toks stiprus, kaip mūsų dienomis. Šitai paaiškina, kodėl mūsų dienomis visos minties ir meno formos, surištos su egzistencializmu, turi tokį didelį pasisekimą. (R. Levekas)

Ne, čia dalykas liečia giliai asmeniškus ir grynai natūralius klausimus.

Aš gyvenu, aš mirštu, aš kenčiu, aš darau pikta. Visa tai liečia mane. Šitiems klausimams, — gyvenimo, mirties, kančios ir pikto, — aš pašvenčiu dargi didžiąją dalį savo veiklos.

Aš stengiuosi pratęsti savo gyvenimą, atstumti lemtingą mirties ribą, aš stengiuosi išvengti kančios, o kai kada net pikto.

Pagrindinis gyvenimo klausimas daugiausia glūdi aštriame, nesuprantamame ir kankinančiame prieštaravime, kuris yra tarp to gyvenimo, kurio žmogus trokšta, ir gyvenimo, koks jis iš tiesų yra.

Žmogų nuo gyvulio skiria tik tai, kad jam gyvenimas — problema. Gali sakyti, kad jis iš tiesų tampa žmogumi tik tada, kai jis tą problemą pradeda suprasti. (Siullero)

Jeigu mano krūtinėje plaka tikrai žmogiška širdis ir jei mano protas greit atsiliepia į žmonių užduotus klausimus, aš negaliu užmiršti to, kad kaip tik tas problemas kelia gyvenime mane supantys žmonės ir aš negaliu likti abejingu jų kančioms ir ieškojimams. Aš suprantu, kad būtų labai kilnus darbas padėti kitiems išspręsti tas problemas.

Bet prieš ieškodami jų išsprendimo, prabėgomis pažvelkime, kaip žmonės reaguoja į tas problemas.

II skyrius. Žmonių požiūriai į tas gyvenimo problemas.

1. Apie tą klausimą visai negalvojantieji.

a)    To priežastis — blogas auklėjimas.

Klausimas apie gyvenimo prasmę nebuvo keliamas nei jų šeimoje, nei mokykloje. Dėl to kai kurie žmonės, nors ir apdovanoti giliu protu, niekada neuždavė sau klausimo: kokia gyvenimo prasmė?

Nemažas skaičius iš jų, instinktyviai paklusdami sąžinės balsui, nepriekaištingai gyvena, dirba ir aukojasi. Jie pilnai užsitarnauja mūsų pagarbą. Todėl nenuostabu, kad kai kyla prieš juos klausimas apie gyvenimo prasmę, tos sielos po didelių svyravimų priima Dievą ir pildo Jo valią.

b)    Lengvabūdiškumas.

Didelis skaičius žmonių, įsisąmoninusių, jog toji problema egzistuoja, nesirūpina aiškiai, protingai ir pilnai ją išspręsti.

Kodėl jūs taip atkakliai stengiatės suprasti, iš kur atėjote ir kur einate? Jūs niekada apie tai nesužinosite. Užmirškite tuos svaičiojimus. Panašūs klausimai — tai tiesiog liga; iš to išsigydyti toks būdas — negalvoti ta tema. (Littrejis įtikėjo į Dievą mirties patale.)

Jeigu aš imsiu stabdyti keliaujančius gatve, klausinėdamas juos, ar jie mąsto apie savo gyvenimo tikslą, ar jie rado atsakymą ir kokį, — daugelis mane palaikys įkyriu subjektu ar psichopatu ir, traukydamas pečiais, praeis pro šalį.

Bet jei aš jų paklausiu, kokia kryptimi reikia ieškoti stoties ar centrinio pašto, jie mielai man parodys kelią.

Kaip tai nelogiška. Jie pasiruošę padaryti man ne taip jau svarbią paslaugą, o kada kalba liečia svarbiausią gyvenimo klausimą, jie lieka išsižioję ir, kas blogiau, — abejingi.

Ant daugelio žmonių antkapių būtų galima užrašyti šiuos žodžius: čia ilsisi palaikai žmogaus, kuris niekada nežinojo, kam jis gyveno ant žemės. (Boppas)

Žmonių sumišimas išplaukia iš to, kad jie vakare nežino, kodėl rytą atsikėlė ir kodėl jie sekančią dieną vėl pradės tą pačią gaišatį. (Donkeris)

Daugeliui žmonių akys atsidaro tiktai kartą gyvenime — mirties minutę... ir tada skubame užmerkti akis praregėjusiems. (G. Bordo)

Betgi reikia gyventi. Todėl kiekvienas žmogus turi išsirinkti teisingą požiūrį į gyvenimo problemą.

O koks gi praktiškai bus požiūris abejingųjų? Jis bus paprastai įteigtas suinteresuotumo ir kaprizų.

Jie patys neapmąstė gyvenimo problemos ir graibsto tai iš vienur, tai iš kitur įvairių teorijų nuotrupas, jie jungia jas kaip pakliuvo, ir apsivelka tą juokdario apdarą, pasiūtą iš visokių spalvų audinių.

Jie nuolat keičia idėjinį drabužį, prisitaikydami prie esamos dienos ir savo fantazijos kaprizų skonio.

Štai kodėl jie bus tai katalikais, tai protestantais, tai komunistais, tai kapitalistais:

katalikais, nes tai atitinka jų šeimų tradicijas;

protestantais, nes jie randa reikalą protestuoti prieš kai kuriuos katalikų Bažnyčios įsakymus, kurių jie betgi nenori paklausyti;

komunistais — jeigu kaimynas geriau gyvena;

kapitalistais — kada jiems reikia apginti asmeninę nuosavybę.

Šiandien jie save reklamuoja teisingumo gynėjais, nes jie,

— jų pačių pasisakymu, — yra tapę pikčiausių machinacijų aukomis, bet rytoj jie atmes dorovinius principus, nes šie juos varžo.

Jų pačių kišenėje esantys pinigai jiems atrodo turį šventą neliečiamybę; bet kaimyno pinigai, savaime aišku, priklauso apsukriausiam.

Jie skundžiasi stoka darbo jėgos, bet jie nenori turėti vaikų.

Jie keikia karą, bet naudojasi visomis okupanto ir sąjungininko priemonėmis.

Jų gyvenimo problemos sprendimas — gyventi diena iš dienos keičiant kursą — kaip jūros potvynis ir atoslūgis — priklausomai nuo malonių ir nemalonių įspūdžių, įvykių, bei betarpiškos naudos.

Daugelis žmonių svarbiu dalyku laiko tik tai, kas laikina, nepastovu, apčiuopiama. Dvasiniai dalykai, jų nuomone, gali būti tik teoretine tiesa: gi praktikoje — tai nepermatomas rūkas.

Daugelis žmonių tarsi yra laukimo salėje, kur jie nieko nelaukia. Jie atsidūrė gyvenime, neklausdami savęs dėl ko jie čia; jie gyvena todėl, kad jie yra įtraukti į gyvenimo srovę ir paklūsta tamsiam instinktui, kimbančiam į gyvenimą. Bet jiems gyvenime nėra ką daryti.

Diena iš dienos jie taip sutvarko savo gyvenimą, kad jis būtų geresnis ir pagal galimybes sklandus. Jie dirba, jei tai būtina egzistavimui. Jei ne — jie nieko nedaro. Jie pramato tik tiek, kiek tai reikia dėl tiesioginių tikslų. Apie mirtį jie yra linkę visai negalvoti, ir jie tęsia savo egzistavimą dėl to, kad tarsi kažko tai laukia, bet drauge ir visiškai nieko nelaukia. (Leklerkas. Dialogas su Dievu)

—    Prisipažink gi man, ar nors truputį tiki Dievą?

—    Priklausomai nuo aplinkybių, sinjore.

—    Na, matai, tu esi tikras apgavikas.

(A.K. Tolstojus. “Don Žuanas”)

c) Pareigų baimė.

Daugelis vengia ieškoti gyvenimo prasmės samprotaudamas, jog surasta tiesa juos varžys doroviniais reikalavimais ir tai juos baido.

Jei protas atmeta Dievą, tai tas dažnai esti kaip dorovinio puolimo pasėka. Aistrų veikiamas žmogus nori, kad Dievas neegzistuotų, o tokio noro įtakoje jis galų gale įtikina save, kad Dievas neegzistuoja. (Diuplosal)

Žmogus, prarasdamas tikėjimą, svarbiausia atsiplėšia nuo grandinės, kurios nepakelia pomėgių troškimas. Ir aš nė vieno iš besimokančių mūsų mokslo įstaigose nenustebinsiu tvirtindamas, jog tai vadinamųjų laisvamanių išankstinis abejingumas. Išankstinis abejingumas religijai savo pradinį tašką turi kūno silpnume ir dar pasišlykštėjime, kurį jie patiria jausdami būtinumą savo nuodėmes pasisakyti per išpažintį. O po to seka apmąstymas

— bet kokios rūšies apmąstymas — ir renkami argumentai patvirtinti tai neigiamai tezei, kuri jau pačioje pradžioje buvo priimta iš praktiškų motyvų. (Buržė)

Tai, kas atsitiko su šv. Augustinu, beveik visuomet pasikartoja su kiekvienu iš mūsų: tikėjimo praradimas sutampa su jausmų praradimu. Paauglį atskiria nuo Dievo ne protas, o kūnas. Tik

netikėjimas teikia “pateisinimą” jo vedamam naujam gyvenimui. (L. Bertranas)

d) Medžiaginiai rūpesčiai.

Dabar susipažinsim su kategorija sąžiningų žmonių, negavusių pakankamo religinio išsimokslinimo ir praradusių tikėjimą dėl to, kad medžiaginiai reikalai užėmė jų visą laiką. Kiek daug darbininkų, pavyzdžiui, priklauso tai kategorijai. Ne lengvabūdiškumas ir ne atsisakymas nuo tiesos reikalavimų, o sunkios gyvenimo sąlygos trukdo jiems išlaikyti gyvą tikėjimą.

2. Ieškantieji, bet nerandantieji.

Šitai kategorijai priklauso visi tie, kurie myli tiesą, stengiasi ją rasti, kurie pasiryžę viską dėl jos paaukoti, bet jos dar neradusieji.

Yra sąžiningų iš esmės sielų, nepriėmusių krikščioniškojo mokslo ir net su juo nesusipažinusių, bet gyvenime prisilaikančių prigimtinės dorovės griežtų taisyklių ir duodančių artimiesiems teisingumo ir artimo meilės gražiausią pavyzdį.

Pas daugelį protestantų dorovinis gyvenimo lygis viršija jų teorinių principų kokybę, gi pas daugelį katalikų gyvenimas yra žymiai žemiau jų mokslo lygio. (De Bonaldas)

Visi, kurie save laiko gyvenimo centru, faktiškai — bedieviai, net jeigu jie ir eina į bažnyčią. O visi nusilenkiantieji idealui — kokiam tai absolutui, kuriam jie pripažįsta valdingą teisę viešpatauti jų veikloje ir vadovauti jų gyvenimui; visi tvirtinantieji, jog egzistuoja aukščiausias gėris, yra tikinčiųjų pusėje — netgi jei jie įtraukti į bedievių sąrašus. (Abatas Zoli)

Tos sielos yra paveldėjusios dvidešimties amžių krikščionybę, nors jos pačios apie tai ir neturi jokio supratimo.

Yra galima, nepriklausant Bažnyčiai, priimti į save gerą įtaką, kuri spinduliuoja iš jos... yra sielų, priėmusių šilumą iš židinio, kurio egzistavimo jie atsisako. (De Mondlej)

Sūnus gali atsisakyti motinos, bet ir tada biologinis ryšys tarp jų liks. Tokiu būdu, net būdami toli nuo tapusių jiems svetimais gimtų namų, tie netikintieji dar girdi, patys to nesuprasdami, krikščioniškojo gyvenimo atgarsius, kurie dažnai juos apsaugo jų sprendimuose ar veiksmuose nuo visiško pasidavimo jų priimtoms klaidingoms idėjoms. (Pijus XII)

Aišku, jog šitos sielos užsitarnauja mūsų pagarbos ir simpatijos.

Kartais patys tikintieji nevykusiu gyvenimo pavyzdžiu ar netinkamu savo įsitikinimu kliudo tiems tiesos ieškotojams išsilaisvinti iš abejonių ir neryžtingumo.

Greta tokios rūšies žmonių, prisivertusių paklusti griežtoms dorovės taisyklėms, galima sutikti ir kitus, taip pat ieškančius tiesos, bet pasiduodančius blogesnėms aistrų formoms ir tai dėl to, kad jie neranda tiesos.

Adolfas Rette ir Karlas Fuko per eilę metų netinkamai gyveno; bet, nežiūrint to, jie nepaliovė veržęsi į tiesą. Ir tą dieną, kada jie ją atrado, jie viską paaukojo dėl jos.

Mums, be abejo, tenka susitikti su žmonėmis, panašiais į Rette ar Fuko jų netikėjimo ir nedorovingumo metu. Pasmerkime nuodėmę, bet supraskime turtingas galimybes, kurios slypi nusidėjėlyje.

Ieškanti siela, nors ir nesekanti dorovės principais, visgi labiau žavi, negu siela, skęstanti miesčioniškoje gerovėje ir neturinti drąsos esant reikalui ją paaukoti. Toks gyvenimas panašus į stovinčią vandens srovę, kuri kartais drumzlina, bet paskui tampa skaidria, kai leidžiasi giliau į dirvą, kur pagaliau ji ras tiesos nepajudinamą uolą.

Viešpats negali nedalyvauti nerime sielos, kuri ieško Jo ir kreipiasi į Jį. Jis pats širdies gilumoje tai vadovauja. (R. Švobas)

Aš noriu ypatinga meile mylėti tuos, kuriuos kilmė, tikėjimas ar įsitikinimai atitolina nuo manęs; svarbiausia, aš turiu juos suprasti. (Elzbieta Leser)

3. Ieškantieji tiesos ir tvirtinantieji, jog ją rado.

Pasaulyje gausu mąstytojų, kurie tvirtina, jog jie gyvenimo prasmės klausimą gali pilnai išspręsti;

krikščionys, komunistai, rasistai, egzistencialistai, budistai, musulmonai...

Iš visų tų mokytojų tenka išsirinkti; jų teorijos dalinai ar pilnai viena kitai prieštarauja, todėl jų suderinti negalima.

Juk tiesa viena.

Tarp visų doktrinų, norinčių pasaulyje vyrauti, tik viena gali būti teisinga; visos kitos klaidingos, ašku, ne visumoje, o dalinai. Atskiri tiesos elementai visada patenka į klaidingų doktrinų sudėtį.

Bet kokią doktriną išsirinkti?

Idealu būtų visas doktrinas ryžtingai išbandyti, dėka to būtų galima be svyravimų sužinoti, kuri iš jų teisinga.

Bet ar yra galimas toks išbandymas? Ar egzistuoja tikras kriterijus, kurio pagalba galima būtų spręsti apie duotos pasaulėžiūros vertę?

4. Kriterijus, padedąs teisingai išspręsti klausimą.

Toks kriterijus egzistuoja.

Siūlomas sprendimas turi duoti protingą, pilną ir harmoningai sujungtą su visais svarbiausiais gyvenimo aspektais atsakymą, dar daugiau, jis turi būti priimtinas visiems žmonėms; pagaliau, jis turi galioti visose gyvenimo aplinkybėse.

Pirmiausia — tai sprendimas visų svarbiausių gyvenimo problemų.

Iš tiesų, nesunku parengti labai patrauklų sprendimą, kuris tačiau liestų tik vieną mūsų žemiškojo gyvenimo aspektų.

Galima, pavyzdžiui, sukurti naują sistemą materialinių gėrybių paskirstymui, nesirūpinant apie gyvenimo prasmę ir nesistengiant išsiaiškinti ar egzistuoja gyvenimas anapus.

Galima sukurti naują gyvenimo tvarką, pilnai patenkinančią žmonių socialinius poreikius, bet nieko nesakančią apie sunkią kančios problemą.

Galėtume ir toliau tęsti.

Bet prisipažįstame, kad tai per daug lengvas būdas apeiti sunkumus.

Būtina, kad siūlomas mokslas atskleistų ne tik gyvenimo prasmę, bet kančios ir mirties prasmę, kad pasisakytų apie gyvenimą anapus, kad neniekintų nei individualių, nei socialių problemų, kad duotų atsakymą į pikto kilmę, kad jis nepaliktų šešėlyje nė vieno iš mūsų pagrindinių realaus gyvenimo aspektų.

Tas mokslas neturi mus žaloti, o gerbti, iškelti visa, kas yra žemiškoje prigimtyje gera ir gražu.

Mokslas, kuris nepajėgus mus patenkinti sprendimuose visų tų problemų ir kitų klausimų, kurie palaipsniui prieš mus iškyla, pats savo pasmerkia.

Niekas negali išspręsti gyvenimo problemos, jei pirma neišsprendė kančios problemos. Tik krikščionis — ir tiktai jis — pajėgus išspręsti tą problemą. Tik jis gali suprasti gyvenimo prasmę. (Kunigas Leklerkas)

Bet nesistebėsime, jei ieškomas sprendimas pasirodys esąs sudėtingas — pats gyvenimas savyje yra sudėtingas ir daugialypis. Todėl jau iš pat pradžių reikia nepasitikėti per daug paprastu klausimo sprendimu.

Antra — pritaikomumas visiems žmonėms.

Čia taip pat gali būti visokių prasilenkimų.

Nesunku, pavyzdžiui, patenkinti tuos, kurie turtingi ar pasižymi sveikata, bet teisingas klausimo sprendimas turi tikti visiems be išimčių:

kaip turtingam, taip ir vargšui,

kaip talentingam, taip ir negabiam, jaunam, ir senam, sveikam ir ligoniui;

jis turi tikti kaip darbininkui, taip ir karaliui, jis turi pilnai patenkinti ir veikėją, ir paralitiką.

Pagaliau — jis turi galioti visose gyvenimo aplinkybėse. Sprendimas turi būti pilnai pritaikomas kaip taikos metu, taip ir karo atveju, kaip gerbūvyje, taip ir skurde.

Jis turi pilnai galioti mūsų gyvenimo džiaugsmuose ir bandymuose, nepriklausomai nuo to, ar aš laisvas, ar esu neteisingai įkalintas, ar aš esu apipiltas medžiaginėmis gėrybėmis, ar nuskurdęs iki elgetos; ar aš sau ramiai žvejoju, ar esu bombarduojamas.

Mokslas, kurio negalėčiau pritaikinti kokiam nors savo gyvenimo periodui, pavyzdžiui, priartėjus mirčiai, dėl to, kad tokiomis aplinkybėmis jis netinka, parodytų savo paties nepajėgumą.

5. Mūsų tikslas.

Aišku, mes nesame pajėgūs čia peržiūrėti visus pasiūlytus sprendimus ir išbandyti juos pagal pateiktus kriterijus. Toks išsamus bandymas faktiškai negalimas — tam neužtektų žmogaus gyvenimo, o juk reikia gyventi, tad reikia priimti kokį nors sprendimą.

Mūsų tikslas paprastesnis — mes susipažinsime tik su krikščioniškuoju mokslu, bet tuo pačiu mes prieisime prie neabejotinos išvados:

krikščioniškasis problemos sprendimas pergalingai išlaiko bandymą.

Ir iš tiesų, jis aiškina gyvenimą pilnai, tikroviškai, neaplenkdamas nė vieno iš jo svarbiųjų aspektų.

Jį galime pasiūlyti kiekvienam geros valios žmogui, nežiūrint jo amžiaus ir socialinės padėties.

Jis pilnai tinka visoms žmogaus gyvenimo aplinkybėms ir nereikalingas jokių pakeitimų, nes jis nepriklauso nuo nepastovaus gyvenimo.

Kad įrodytume savo tvirtinimų teisingumą, užteks aiškiai ir sąžiningai išdėstyti krikščioniškąjį mokslą.

O kadangi yra tik vienas teisingas gyvenimo problemos sprendimas, ar nepadarys skaitytojas teisingos išvados, jog krikščioniškasis sprendimas ir yra ieškomasis atsakymas? Mes pavedame jam pačiam padaryti tą išvadą.

Jei aš nebūčiau kataliku iš įsitikinimo, tai aš norėčiau juo būti bent dėl to, kad turėčiau po kojomis platformą, nuo kurios aš galėčiau žiūrėti į nesveikas ir išsekusias šiandienines idėjas. (Buržė)

Dėl ko aš krikščionis?... Dėlto, kad aš jaučiu, jog žmogiškasis gyvenimas veda į kažką kitą, o ne į tuščią neviltį, tuščius klausimus, tuščią nerūpestingumą.1 (C. Tibo)

1 Jūs galėtumėte prieštarauti: “Kiek daug yra protingų žmonių, kurie tvirtinu priešingai, negu jūs tvirtinate. Jie taip pat verti mūsų dėmesio”.
Atsakymas: Aišku, bet tai klausimo nekeičia. Kam Jūs pasitikėsite? Kokį sprendimą išsirinksite?... Jūsų prieštaravimas pastato ne mus, o jus pačius į keblią padėtį, nes verčia Jus pačius užimti poziciją, kurią Jūs patys turite išsirinkti.

 

III skyrius. Pagrindinis sielos nusiteikimas.

Po to, kai išnagrinėjome tragišką žmogaus egzistencijos aspektą, peržiūrėjome žmonių santykius su gyvenimo problema, nustatėm teisingam sprendiniui surasti kriterijų, truputį pakalbėsime apie tą sielos nusiteikimą, kuris taip reikalingas norinčiam surasti tiesą.

1. Ieškoti tiesos.

Visų pirma reikia norėti surasti tiesą, visada būti budriame sąmonės stovyje, visada trokšti tiesos, (siekiant sukelti minties įtampą), visad būti pasiruošus priimti tiesą, kokia ji bebūtų ir iš kur ji beatsiratų (stengtis būti nuoširdžiu pačiam sau).

Tasai sielos nusiteikimas — pagrindinis dalykas. Jei nebus meilės tiesai, meilės, kuri turi prasiskverbti iki pat gelmių, — klaidingi principai, kuriais dabar vadovaujasi pasaulis, greitu laiku paveiks mus ir suklaidins.

Tiesa mūsų laikais taip aptemdyta ir melas taip įsigalėjo, jog tik mylintis tiesą gali ją pažinti. (Paskalis)

Energingo charakterio paslaptis — įsitikinimų jėgoje. Beprincipinių žmonių valia taikosi prie naudos. (E. Karo)

Mauro žodis prancūzų rašytojui A. Sent-Egziuperi: "Tavo žinioje lėktuvai, radijas, prancūzų kareivis, bet tu neturi tiesos. Ir kam tie lėktuvai, radijas ir prancūzų kareivis, jei pas tave nėra tiesos?”.

Galima kur nori nuskristi lėktuvu, ką nori perduoti per radiją, bet kokiu tikslu skristi ir ką perduoti. (S.L. Frank)

2. Sekti tiesa.

Be to, reikia turėti nusistatymą sekti tiesa, nežiūrint, Jog tai pareikalautų aukų, nežiūrint mus apimančio silpnumo.

Krikščioniškasis gyvenimas neužsibaigia principų pripažinimu; jis tikras gyvenimas, ir jo tiesų pripažinimas protu yra tik pirmas etapas. (Kun. Leklerkas)

Pjeras Giuntas buvo panašus į svogūną, kurį galima lupti niekada nepasiekiant tvirto branduolio. Jo gyvenimas turėjo mėnesių ir metų nepastovumą: mėnesiai ir metai lėkė pavėjui, nerasdami nė mažiausio pasipriešinimo centro. Virš jo kapo būtų galima taip užrašyti:

“Čia palaidotas niekas”. (Ibsenas)

Norint išugdyti savyje valią, visada linkusią sekti paskui tiesą, reikia ją kantriai grūdinti dažnomis pratybomis ir mokytis valingų veiksmų, tai reiškia, būti pajėgiu kai kada atsisakyti teisėtai priklausančių malonumų vien dėl to, kad aš taip noriu; juo labiau reikia išmokti be jokių prieštaravimų atsisakyti visokių malonumų, kurie priešingi dorovės įstatymams ir įsakmiems pareigos reikalavimams.

Nors sykį per dieną padaryti nedidelę auką, atsisakyti pasitenkinimą teikiančių poreikių, ar tai būtų valgymas, ar rūkymas; atidėti malonų skaitymą, pratęsti keletu minučių darbą, kurį norėtųsi mesti, nesinaudoti kėde, atsikelti ketvirčiu valandos anksčiau, nepasidalinti naujiena, kuri atkreiptų į jus klausytojų dėmesį... ir visa tai daryti dėl tos paprastos priežasties, kad pajėgtume save valdyti.

Tai puiki asketinė mokykla, kuri daro mus pajėgesniais priimti tiesą ir sekti ją.

Kas antrą dieną padarykite tai, ko nenorėtumėte daryti, o reikėtų; ir kada ateis baisi bandymo valanda, jus nebūsite beginkliai. (V. Džemą)

Kaip mes begalvotume, tiesa visgi reikalauja iš mūsų aukų; reikia būti pasiruošusiems užmokėti už laimę gyventi pasaulyje.

Ieškant tiesos, baisu tai, kad mes ją kai kada randam. (Sertillanžas)

Dievas sutvėrė neišskiriamus seserį ir brolį: tiesą ir nepatogumą, ir aš nemanau, kad dėl sesers būtų gera pasmaugti brolį. (Larnene)

Valios jėga yra būtina norint sekti paskui tiesą, bet dar būtinesnė, kad būtų pakilta po nuopuolio.

Būtų lengabūdiška save laikyti imunizuotais vien dė to, kad mes savo sieloje jutome liepsnojančią meilę tiesai; žmogiškoji valia labai dažnai svyruoja. Mūsų kelyje esti nelygumų (žabangų), ir mes ne visada pajėgiame jų išvengti.

Tokiais atvejais labai svarbu turėti drąsos pakilti ir tęsti savo kelią, nežiūrint į pasisekimus ir klaidas.

Sunkumas glūdi ne pradėjime, o pradėto atnaujinime po puolimo; tik tie, kurie iš naujo pradeda, užbaigia. (Pirme)

Nebijokime nepasisekimų, pirmasis nepasisekimas reikalingas valios užgrūdinimui; antrasis nepasisekimas gali būti naudingas. Jei jūs pakilsite po trečio nepasisekimo — tai jūs žmogus. (Bazenas)

Mūsų nuoširdumas turi būti pastoviame mūsų veržimesi į nuoširdumą. (Abatas Flori)

Užbaiga.

Norint išspręsti gyvenimo problemą, reikia savyje ugdyti sekančius pagrindinius nusiteikimus: mylėti tiesą ir būti pasiruošusiam paskui ją sekti beatodairiškai.

Reikia, šv. Tomo žodžiais tariant, į tiesą veržtis visa savo siela.

Mūsų siela, o ne kūnas turi vadovauti mūsų gyvenimui. Siela trejopa: jos sudėtyje — protas, jausmai ir valia — turi sudaryti mumyse vieningą pasaulėžiūrą, nesulaikomą dinamizmą ir vidinę tvarką, kas charakteringa stiprioms asmenybėms ir veiklioms prigimtims.

Tvarkos klausimas, pagrindinis žmogaus gyvenimo klausimas...

Žmogus yra plėšomas tūkstančio įvairių rūšių polinkių ir siekių. Tuos visus troškimus reikia suvienyti, nustatyti jų sąlyginį svarbumą iš atžvilgio į vienybės principą ir palenkti juos vienybės įstatymui, kuris yra tvarkos pradžia... Tai dviguba problema, ideologinė ir praktiška: žinoti, kokia turi būti tvarka ir ją realizuoti. (Leklerhas)

B. ŽMOGIŠKOSIOS DRAMOS FONAS

Pirm, negu išdėstysime krikščioniškąją pasaulėžiūrą, keletui akimirksnių sustosime įsižiūrėti į aplinką, kurioje vyksta mūsų egzistavimo scena. Tuo stebėjimu mes iššauksime savyje naujus sielos nusiteikimus, kurie bus reikalingi mūsų tolimesniam nagrinėjimui.

I skyrius. Milžiniški dydžiai

Anksčiau mes kalbėjome apie žvaigždes, kurių tarpe mūsų žemė sukasi, lyg bitė dideliame spiečiuje, dabar vėl grįžtame prie jų.

Šiandien vakare, mėgaudamasis puikiais rudens aromatais, aš stebiu giedrą dangų.

Visa, kas virš manęs, atrodo, jog nejuda ir yra labai arti.

Bet mano įspūdžiai apgaulingi, dangaus kūnai juda ir su didžiausia jėga vienas kitą traukia.

Gal jus interesuoja skaičiai? Kurjerinis traukinys gali važiuoti 40 km per valandą greičiu; lėktuvas — 250-400 kilometrų; sviedinys 900 km, o žemė sukasi apie saulę 108.000 km per valandą, arba 30 km per sekundę greičiu.

Kiti dangaus kūnai taip pat juda svaiginančiais greičiais.

Tačiau dangaus išvaizda nesikeičia, per 10, 20, ar 50 metų žvaigždės pastebimai nepakeis savo padėties.

Virgilijus savo veikale “Georgikos” aprašo “Giado” žvaigždyną. Po dviejų tūkstančių metų mes jį matome tokį pat, kokį aprašė Virgilijus, tuo tarpu, kai jį sudarančios žvaigždės mūsų atžvilgiu nukeliavo milijonus ir milijardus kilometrų.

Visa tai nuteikia svajoti... Prasiskverbkime į tas tarpžvaigždines erdves, pasinaudodami šviesos spinduliu.

Kaip žinome, šviesos spindulys lekia 300.000 km per sekundę greičiu. Galima pagalvoti, kad, esant tokiam greičiui, saulės spindulys mus pasieks per dvi-tris sekundes. Gi iš tiesų jam lekiant reikia sugaišti daugiau kaip 500 sekundžių, t.y. daugiau kaip 5 minutes.

Tokiu būdu pirmasis spindulys, pasirodęs horizonte, pranešdamas mums apie saulės patekėjimą, mus pasiekia praėjus aštuonioms minutėms nuo išsiuntimo.

Žemė atspindi saulės spindulį, ir aš vaizduotėje įsikabinu į vieną iš tokių spindulių ir lekiu erdve 300.000 km per sekundę greičiu.

Per 1,3 sek. aš pasiekiu mėnulį; reikia dar keleto minučių, kad aš galėčiau išeiti iš saulę supančių planetų orbitos. Tada aš pasiryžtu lėkti į artimiausią mūsų saulės sistemos žvaigždę. Tai neturėtų būti labai toli.

Tačiau praeina sekundės, minutės... valandos... pasibaigia diena, o aš vis dar nieko nepasiekiau.

Slenka viena paskui kitą dienos, savaitės, mėnesiai ir, nežiūrint svaiginančio spindulių greičio, aš dar nepasiekiau artimiausios žvaigždės.

Praėjo ir metai, o aš dar vis nepasiekiau dangaus erdvėje tikslo, nors jau nulėkiau 300.000 km padaugintų iš 60 sekundžių, iš 60 minučių, iš 24 valandų ir iš 365 dienų, tai yra daugiau kaip 9460 milijardų kilometrų.

Norėdami suprastinti apskaičiavimą, mokslininkai atstumą, kurį pralekia Šviesos spindulys per metus, vadina šviesmečiu.

Ir tik ketvirtųjų metų pabaigoje aš pasiekiu savo paskirties vietą ir “nusileidžiu” “Proxima Centaura” žvaigždėje. Ji yra už 40.000 milijardų km nuo mūsų planetos.

Prisimename, jog ji paprasta akimi nematoma ir yra pietiniame dangaus skliaute.

Tarp mūsų ir jos atsiskleidė bedugnė, kurioje nėra dangaus kūnų pėdsakų, tik kartais sutinkama akmenų kruša, kuri, pasiekusi mūsų atmosferą, virsta krintančių žvaigždžių lietumi.

Sekanti žvaigždė — “Alfa Centaura” — yra nuo mūsų atstume, kurį galima pralėkti per 4 metus ir 128 dienas. Ją galima matyti paprasta akimi. Bet ji kitame dangaus skliaute. Pats greičiausias meteoritas ją pasiektų tik per 5.000.000 metų.

Tokiu būdu mes per 4 metus dar nepasiektume nė vienos iš 3.000 žvaigždžių, kuriomis mes gėrimės naktį.

Bet mes tęsiame kelionę ir išsirinksime visiems gerai žinomą Siaurės žvaigždę. Ji ryškiai spindėdama žiūri į mus šį vakarą ir tam yra priežastis. Tarp jos ir mūsų atstumas — 47 šviesmečiai, t.y., palikdamas žemę 1960 m. ir lėkdamas 300.000 km per sekundę, aš pasieksiu ją 2007 metais; aš ją matau šiandien dėka spindulių, išsiųstų iš ten prieš 47 metus, t.y. 1913 metais; labai stipraus teleskopo pagalba aš galėčiau 1987 m. iš Šiaurės žvaigždės stebėti Žemėje vykusį 1940 metų karą.

Jei mano krikšto dieną saulė apšvietė savo spinduliais mano baltą rūbelį, tai praėjus 47 metams, aš galiu iš Šiaurės žvaigždės stebėti, kaip man teikė krikšto sakramentą.

Bet pasiekęs Šiaurės žvaigždę, aš būsiu padaręs visatoje tik keletą žingsnių. Dabartiniais mūsų teleskopais galima matyti 1,5 milijardo žvaigždžių, ir kuo labiau žmonės patobulina savo instrumentus, tuo daugiau pastebi žvaigždžių.

Dauguma tų žvaigždžių yra neįsivaizduojamai toli. Artimiausias Paukščių Tako telkinys yra taip toli nuo žemės, kad nuo Jo šviesa mus pasiekia maždaug po 18.400 metų.

Mes nematom, koks jis dabar yra ir kur Jis yra; mes matome, kada jis buvo ir, kur Jis buvo prieš 18.400 metų, tai yra, kaip jis atrodė dar prieš paliekant žmogui primityvų gyvenimą.

Per tą laiką, kurio metu tų žvaigždžių spinduliai atliko savo kelionę ir pasiekė mus, per tą laiką įvyko visa žmonijos istorija: 600 žmonių generacijų gimė, gyveno ir mirė. Buvo sukurtos imperijos ir žlugo...

Tasai telkinys yra sudarytas iš šimtų tūkstančių, kurių dauguma daug labiau šviečia, negu saulė.

Jei tame telkinyje būtų gyventojų, o tarp jų ir astronomų, kurie tyrinėtų mus, kaip mes juos, tai orbita, kurią kasmet apibrėžia Žemė aplink Saulę, jiems atrodytų segtuko galvutė, stebima iš 640 km nuotolio. (Džeimsas Džimas.)

Mokslas ir toliau šaltakraujiškai apiberia mane skaitmenimis, pranešdamas, jog toliausias Paukščių Tako telkinys yra už 185.000 šviesmečių nuo mūsų Žemės.

Neišmatuojamose erdvėse yra daug kitų galaktikų, panašių į mūsiškę, ir jos taip pat susidaro iš šimtų milijardų žvaigždžių, t.y. saulių.

Šių dienų astronomai pajėgia stebėti 40.000 tokių galaktikų, bet astrofizinėmis fotografijomis nustatyta, jog jų egzistuoja keletas milijonų.

Viena iš tų galaktikų — didysis spiralinis Andromedos ūkas — yra vienintelė, kuri matoma paprasta akimi ir ji veikia į mano akių tinklainę dėka šviesos, kuri be pertraukos skrieja 900.000 metų, kol pagaliau mane pasiekė.

Patys tolimiausi teleskopu dar nematomi ūkai yra ne arčiau kaip už 140.100.000 šviesmečių.

Tie spiraliniai ūkai tolsta nuo mūsų 8.000 km per sekundę greičiu.

Dabar aš bandau įžiūrėti viename iš tų ūkų vietą, kurią erdvėje užima Saulės sistema... Paskui Žemės vietą toje sistemoje... toje pačioje Europoje... savo tėvynę... miestą, kuriame aš gyvenu, gatvę, namą, kambarį, kur aš skaitau ir tame kambaryje patį save...

Save su savo planais, laime, veržimusi, garbe, asmeniniais išskaičiavimais...

Kažkas menko... tiesą sakant — niekas. (Tasai “žvilgsnis į tolį”, į žmogaus egzistavimą, aišku, yra vienpusiškas. Skaitytojas pats supranta, kad jis daugiau negu niekas. Bet jis privalo iš to, kas išdėstyta, kraštutiniu atveju padaryti bent tą išvadą, kad jo vertė ne kiekybinio pobūdžio. Šitai ir norėta čia parodyti).

“O niekingas žmogau, apgaubtas menkystės galia, tu vaidini prieš dangų tokias juokingas komedijas, kad net angelus gali privesti prie ašarų”. (Šekspyras)

Pilypas ir Aleksandras nupuola nuo arklio į smėlį, ir, matydamas savo kūno šešėlį sušunka: “Koks mažas žmogus, palyginus su pasauliu (Leklerkas)

“Iš to galite pažinti, koks apgailėtinas žmogus”. (Petras Didysis, mirdamas baisiose kančiose.)

Niujorko prospektu lekiąs automobilis sukelia paskui save šiek tiek dulkių... viena iš tų dulkelių, stebima iš tos vietos, kurioje dabar aš esu... atrodytų didesnė negu Žemė, stebima iš Andromedos ūko.

Ant tos dulkelės gyvena daugiau negu du milijardai žmonių, ant jos prabėga ir mano gyvenimas.

“Kada aš mąstau apie tą mažytę vietelę, kurią aš užimu, o kartu matau ir tas begalybėn nusitęsiančias erdves, kurių aš nežinau, ir kurios manęs nežino, aš išsigąstu ir stebiuosi, matydamas save čia, o ne kitoje vietoje. Kas mane čia atbloškė? Kieno įsakymu ir veiksmu ši vieta ir šis laikas buvo man paskirti?” (Paskalis)

Visa tai, ką mes iki šiol nagrinėjome, mus apstulbina, bet jeigu mes po šių milžiniškų dydžių pažvelgsime į mažesnius, mūsų nuostaba dar padidės.

II skyrius. Mažieji dydžiai.

Aš naudojuosi automobiliu, plunksnakočiu, kuris padarytas iš ebonito, vario ir gumos.

Ir aš klausiu šių dienų mokslininkų, ką jie gali man pasakyti apie negyvąją materiją.

Jie man, pavyzdžiui, sako, kad viso pasaulio materialiniai daiktai yra sudaryti iš 104 elementų; kad tie elementai sudaryti iš mažiausių atomų; tuos atomus galima palyginti su saulės sistema, kur centre yra branduolys — saulė, paprastai sudarytas iš teigiamai įelektrintų protonų ir neįelektrintų neutronų; aplink tą branduolį sukasi 297.000 km per sekundę greičiu neigiamai įelektrinti elektronai, didžiulė energija užlaiko tuos elektronus jų saulės orbitoje, ir, išlaisvindami tą branduolio energiją, mes gausime ypatingos jėgos skaldomąją energiją; negyvosios materijos kūbinis milimetras turi milijonus tokių mažyčių saulės sistemų.

Mokslas man įtikinančiai praneša, kad, dar geriau skaldant atomą, iš jo gaunama ketvirta rūšis dalelių, vadinamų mezonais, kurie pasižymi labai keistomis savybėmis...

Kaip sunku visa tai apčiuopti pojūčiais. Nuostabus pasaulis praslenka pro mūsų akis.

Atomai... tokios mažos dalelės, kad jų sekstilijonai telpa kūbiniame milimetre. Sekstilijonai. Kitais žodžiais tariant, 7 milijonai žmonių, suskaičiuojantieji po du atomus per minutę ir dirbantieji 12 valandų į dieną, turėtų dirbti ilgiau kaip šimtą metų. O elektronai sukasi apie savo saulę, padarydami po 500 trilijonų apsisukimų per sekundę, kas sudaro daug didesnį skaičių, negu skaičius sekundžių nuo mūsų eros pradžios iki šios dienos. (Kimo)

Neaprėpiamas dangaus skliaustas mus skatina svajoti, o materijos gelmes siekią atradimai sukelia mumyse nerimą; ir tai atsitinka kalbant ne tik apie tolimas žvaigždes, bet ir apie paprastus mūsų apyvokos daiktus, kurie yra ant mano rašomojo stalo, rašalinę, knygą, kurią aš laikau rankose, kėdę, ant kurios aš sėdžiu...

Palyginus su milžiniškomis žvaigždėmis, mes — tik atomai, bet lyginant su atomų pasauliu, mes — milžinai. (Sertillanias)

III skyrius. Gamtos stebuklų gama.

Tarp mikrokosmoso ir makrokosmoso nusitęsė per žemės paviršių neapskaičiuojama stebuklų gama; užtenka tik atverti akis ir galima tai pastebėti kiekviename žingsnyje.

Gėlės žiedas, margaspalvis drugelis, voratinklis, žolės stiebelis, snaigė — kiek daug stebuklų glūdi visame tame.

Ištisos bibliotekos neužtektų, norint aprašyti panašius gamtos stebuklus.

Augalų ir gyvulių pasaulis mus stebina; skruzdės darbas, bitės, mikroflora, sraigės mus stulbina...

O ką bekalbėti apie mikrobų mažąjį pasaulį, tų mikrobų, kurie keliauja vandenyje, žemėje, ore ir mumyse pačiuose. Net įsprausti tarp dviejų tobulai lygių mikroskopo stiklelių jie laisvai tęsia savo kelionę.

Smulkiau apie visa tai besidomintieji ras knygose apie vabzdžius ir botaniką.

Iš to, ką mes kalbėjome apie “gyvenimo dramos foną”, dabar galima padaryti kai kurias išvadas:

IV skyrius. Naujas sielos nusiteikimas.

Visa, kas buvo anksčiau svarstyta, veda prie naujo sielos nusiteikimo: sugebėjimo žavėtis, pripažinimo egzistuojant paslaptis ir noro joms atverti savo sielą.

1. Sugebėjimas žavėtis.

Deja, labai dažnai materialiniai rūpesčiai ir egoistiniai interesai kliudo pastebėti mus supantį grožį, kurio taip gausu mūsų kelyje; mus pavergia tariamo ir smulkmeniško pelno pasaulis ir dėl to mūsų akys pamažu tampa trumparegėmis...

Bet vos tik mes pasistengiame sutraukyti tas grandines, į kurias mus buvo surakinęs kasdieninis gyvenimas, tuo mus stebina ir žavi tai, ką mes atrandame.

Vidutiniškumo ženklas — nesugebėti pakilti iki entuziazmo. (Dekartas)

Žmogaus vertė nustatoma jo sugebėjimu stebėtis ir žavėtis. (Diupanlu)

Dėl ko šitas sugebėjimas stebėtis yra taip būtinas mūsų tolimesniems ieškojimams?

Mes nuo vaikystės pripratome prie čia išdėstytų tiesų ir

rizikuojame prarasti sugebėjimą priimti visa, kas gražu ir jaudintis kalbant apie tai.

Mes esme panašūs į žemdirbius, nebepastebinčius juos supančios gamtos grožio...

Pasaulio ir jo grožio stebėjimas gali palaikyti sielos budrumą, jos sugebėjimą žavėtis. Štai kodėl mes sustojame ties tuo klausimu.

2. Paslapčių priėmimas.

Mes ištisai paskendę paslaptyje; mes su ja susitinkame pasaulio scenoje kiekviename žingsnyje. Praėjo tas laikas, kada buvo manoma, jog visą galima išaiškinti mokslu. 19-me šimt. mokslo progreso mėgėjai, apsvaiginti pirmųjų atradimų, kurie padėjo šių dienų mokslui pagrindus, svajojo pritaikinti savaimingumą visose srityse ir primesti savuosius dėsnius net pačiam Dievui; jie mielai vartojo tokius išsireiškimus, kurie šiandien iššaukia šypseną:

Dabartinis pasaulis neturi paslapčių. (Bertoletas)

Paskutinis šių dienų mokslo žodis — moksliškai organizuoti žmoniją. Nėra abejonių, kad protas, organizavęs žmoniją, organizuos ir Dievą. (Renanas)

Mūsų amžiaus mokslininkai yra daug atsargesni.

a) Pirmiausia, jie tiksliai apriboja savo ieškojimų plotą.

Tikras mokslininkas nesvyruodamas tvirtina, kad jo metodai nėra pajėgūs patenkinti visus žmonijos sielos poreikius. (Lekorniu)

(Lekorniu, Prancūzų Mokslų Akademijos narys, savo knygoje “Religinis jausmas ir mokslas”, išleistoje SPES, 1928 m. remiasi laikraščio “Figaro” anketa, pravesta tarp Paryžiaus Mokslų Akademijos narių. Iš joje pasisakiusiųjų mokslininkų labai daug palaiko Lekorniu nuomonę).

Kokia bebūtų ateityje algebros analizės pažanga, Dievo egzistavimo ir sielos nemirtingumo didžiosios problemos visada bus už formalių ribų. Pats žymiausias pasaulinio masto geometrijos žinovas tuose klausimuose ne daugiau žino už pradinės mokyklos mokinį. (Gursas)

b)    Mokslininkai taip pat pripažįsta, kad jų aiškinimai dažnai turi tik hipotetinį charakterį ir daugelyje atvejų jiems teko — ar dar teks — atsisveikinti su teorijomis, kurios atrodė gerai pagrįstos, kad galėtų geriau apimti į jų sintezę netelpančius faktus. (Reikia skirti eksperimentinį mokslą, kuris stengiasi tuos faktus aiškinti).

Mokslas — tai hipotezių kapinynas. (Lemetras)

Visuotinė trauka, elektra, materijos sąrangos, pagrindai, šiluma, šviesa, spalva — visa tai mokslininkų akyse lieka paslaptingais dalykais. Mokslininkai konstatuoja jų egzistavimą ir stebi jų veikimą bei pasėkas, bet jie dar nežino, kokie viso to gilieji pagrindai.

Negalima prieiti iki pirmųjų priežasčių: pats egzistavimas ir egzistavimo harmonija, minties ir gyvybės paslaptys, visur sutinkamos paslaptys — tai jau pakankamas pagrindas, kad mokslas pripažintų savo bejėgiškumą. (Džordžas Kodas)

Yra gerai žinomi kūnų kritimo dėsniai, bet nežinomos judėjimo priežastys. Matydami, kad visa vyksta taip, lyg masės trauktų viena kitą, be jokių įrodymų, visuotinės traukos vardu toji paslaptinga traukos savybė laikoma pačios materijos savybe, panašiai kaip opiumo savybe. Tą patį tenka pasakyti ir apie šilumą, šviesą, elektrą. Praradęs viltį bet kada įsiskverbti į tų reiškinių esmės gelmes, žmogaus protas jų aiškinimui kuria hipotezes ir tuo būdu slepia savo neišgydomą “pajėgumą” žodžių miraže. (Lalemand, Prancūzų Mokslo Akademijos narys)

Visi mokslai ribojasi su negalimumu pažinti; visi mokslai pilni mįslių, daugeliu atvejų neišsprendžiamų; visi jie labiau nurodo, jog egzistuoja paslaptys, negu jas aiškina. (Termje)

Aš nežinau, ką pasaulis galvoja apie mano darbą, bet kaip aš pats suprantu, tai aš visuose savo moksliniuose ieškojimuose panašus į jūros pakrantėje žaidžiantį vaiką. Kai kada aš, gal būt, surandu apskritesnį akmenėlį ar gražesnę sraigę negu mano draugai; bet tiesos okeanas visada pasilieka mano akyse paslaptimi. (Niutonas)

c)    Pagaliau tenka pažymėti, kad paslaptys auga mokslo progreso laipsniu. Kiekvienas naujas atradimas padidina prieš žmogaus protą iškilusių klausimų sąrašą.

Į kiekvieną eksperimentatoriam užduotą klausimą mokslas duoda atsakymą, bet tas atsakymas iškelia keliasdešimt naujų klausimų. Mokslas visų pirma — tai kuklumo ir nuoširdumo mokykla. (Darsonvalis)

Kada ir kaip plačiai mokslas paskleidė savo laimėjimus, jo sritis visada bus ribota. Prie visų jo ribų glūdi paslaptis ir kuo toliau jo ribos nusitęs, tuo daugiau paslapčių jį sups. (N. Puankare, matematikas. Ištrauka iš kalbos, pasakytos jį priimant į Prancūzų Akademijos narius.)

Šių dienų mokslo pačiose periferijose kyla nuostabiai daug klausimų ir kiekvienas naujas žingsnis didina jų skaičių svaiginančiu mastu. Kiekvienas atradimas... pastato keletą naujų klaustukų, o atsakymas į kiekvieną iš tų klaustukų vėl iškelia daug naujų klausimų. (Zoli, knygoje “Nuostabi tikėjimo rizika”)

Tokiu būdų visur mes randame paslaptį, mokslininkai nuoširdžiai su tuo sutinka. Mes reikštume niekuo nepagrįstas pretencijas, jei nenorėtume su tuo skaitytis ir bandytume išjungti paslaptį iš savo gyvenimo.

Šiame veikale pateiktas krikščioniškas gyvenimo problemos sprendimas turi savyje keletą paslaptingų, mūsų protu neišsprendžiamų elementų (mes paaiškinsime, kodėl taip yra.)

Ar teisinga būtų tuoj jį atmesti dėl to, kad jame yra negalimų patikrinti elementų, kurių teisingumas bus visgi garantuotas aukščiausio autoriteto, tai yra Dievo?

Kokia teise aš galiu juos atmesti, remdamasis, jog jų gili prasmė man nesuprantama, kai kasdien aš priimu gyvenimo man atnešamą paslaptį ir kai pats mokslas remiasi mūsų protu neįrodomomis tiesomis?

Žodžio “paslaptis” prasmė negali būti apribota, ją paliekant vien religijos sričiai. Tas žodis vartotinas kiekvieną kartą, kada, einant prie priežasčių, logika ir patyrimas nebepatenkina proto: dėl to, kad ir aksioma, tas mokslinis intuicijos supratimas, taip pat neįrodoma, kaip ir religinė paslaptis. Viename ir kitame tyrinėjimų kelyje visų pirma reikia patikėti. (Desgre, Paryžiaus universiteto biologijoschemijos profesorius.)

Gyventi — reiškia tikėti; bet ar tai visada reiškia suprasti? Tas, kurs mato varpas, tiki ten esant kviečio grūdus, bet ar jis įsiskverbė į grūdo dygimo paslaptį? (Langius, prancūzų botanikas .)

Paslaptis nušviečia savitai, panašiai kaip šešėlis ant graviūros; ji išryškina šviesiąsias vietas ir lokalizuoja tamsiąsias... Nežiūrint visų pretenzijų, mes psichologai, kosmologai ir metafizikai — tiktai tą ir darome, kad pergrupuotume paslaptis. Ir tik aklas gali to nematyti. (Sertillanias)

Ne, aš neturiu teisės prieštarauti vien dėl to, kad krikščionių religija, kaip ir kitos religijos, siūlo man keletą paslapčių, jei aš be protesto priimu tas, kurias man pateikia mokslas.

Nė kiek neprieštaraudamas aš iš anksto pasiruošiu susitikti su paslaptimi; mano manymu, vien proto neužtenka, norint viską išaiškinti.

Laimei, religija turi paslaptis... jei jų nebūtų, tai manyje sukeltų nepasitikėjimą. Aš galėčiau įtarti, jog ji tik dirbtinis žmogaus proto kūrinys. Paslaptis išsklaido mano abejones. Ji yra dieviškasis antspaudas. (Kari. Nikovvll)

Paslaptis nėra siena, į kurią protas atsimuša, o okeanas, kuriame protas pasimeta. (Tibonas ",Žmogaus likimas")

Religija be antgamtinio elemento primena man laikraštyje perskaityta reklamą “Vynas be vynuogių”. (De Žonkuras)

3. Būk imlus.

Žmogiškosios dramos fono stebėjimas mane išmoko pažinti savo ribas, būti nuolankiu ir priimti galinčius man padėti.

Nuolankumas nėra mus žeminanti dorybė.

Pagal Berdiajevą, nuolankumas yra aktyvi, o ne pasyvi dorybė; ji parodo mūsų sielos jėgą, o ne bejėgiškumą.

Nuolankumas duoda mums teisingą kriterijų vertinant save.

Save žeminti ar aukštinti — reiškia prarasti nuolankumą; jis reiškiasi dažniausiai tiesos dorybe.

Iš tiesų, mes tokie bereikšmiai, atsižvelgiant į prieš mus atsiveriančias jėgas ir mus supančius nuostabius reiškinius.

Fontanas

O, mirtingos minties tu fontane smarkus,
O, vandenmušy tu neaprėpiamų liūčių.
Tavo protrūkis veržias nebodamas kliūčių,
Srovę stumia ir sviedžia aukštyn viršum mūs:

Taip godžiai į dangų tu veržies.
Betgi delnas nematomas ir paslaptingas
Tavo čiurkšlę atkaklią užlaužta lemtingai,
Ir štai purslais tu trykšti, tu žemėn liejies.

(Tiučevas)

Aišku, kiek vėliau mes parodysime nepalyginamą žmogaus vertę, kuri taip didelė jį supančiame materialiniame pasaulyje: ar tik žmogus nėra viso centras ir didžiųjų bei mažųjų dydžių priežastis.

Bet dažnai žmogus pervertina savo reikšmę ir vertę kai kuriose srityse. Kur tik neprasikiša tuščia jo garbė? Valdyti 10 ar 100 žemės hektarų — nejaugi tai didelis skirtumas, palyginus su neišmatuojama visata?

Argi mūsų kaip žmonių laimėjimai yra labiau žavūs už margaspalvio drugelio ar laukų lelijos grožį?

Kas sakyta anksčiau apie mokslo tyrinėjimus: apie susitikimą kiekviename žingsnyje su materialinio pasaulio paslaptimi — ar visa tai duoda teisę save garbinti?

Moksle mes matome du tarpusavyje susijusius priešingumus. Pirmasis — natūralus nežinojimas, kurį turi visi ką tik gimę žmonės. Antrasis priešingumas — tas, prie kurio prieina visi didieji protai, pažinę visa, kas žmonėms skirta pažinti, jog jie nieko nežino ir kad priėjo prie to nežinojimo, pažinę patys save.

Tie, kurie išsiveržė iš prigimties nežinojimo, bet nesugebėjo pasiekti antrojo, tie nusispalvina juos patenkinančiu mokslu ir apsimeta, kad jie kažką supranta. Jie drumsčia pasaulį ir samprotauja blogiau už visus kitus. (Paskalis)

Gilus žinojimas padeda žmogui atrasti ir savo gilų nežinojimą. (Jungas)

Išdidumui priešingas tikras nuolankumas taip pat mums būtinas, skaitant sekančius puslapius: jis mums duos ypatingą dvasinį impulsą.

Nebūdami per daug pasitikinčiais savimi, mes būsime labiau palankūs tam, ką gali įnešti šviesos į žmogaus gyvenimo paslaptis ir išaiškinti mūsų paskirtį.

Mes atvira širdimi sutiksime visa tai, ko nežinome ir, jei vieną gražią dieną mums nežinoma tiesa pasibels į mūsų sielos duris, mes nežiūrėsime į ją iš aukšto, o priešingai, — mes ją priimsime.

Nepertraukdami savo tyrinėjimų, mes stengsimės išlaikyti atvirą savo sielą, ne tik laukiančią, bet ir norinčią peržengti savo proto ribas ir visas širdies užtvaras.

Mes su noru klausysimės kitų liudijimų, o ypač to, kurs viskuo mus viršija.

Supratę tų liudijimų vertę, mes noriai priimsime ir jo pagalbą, jeigu jis pasisiūlys mus apšviesti ir mūsų žemiškoje kelionėje mums vadovauti.

Design by Joomla