Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

C. DRAMOJE VEIKIANTIEJI ASMENYS

I skyrius. Žmogus.

Aprašę, kokiame fone drama vyksta, toliau pristatysime veikiančius asmenis.

Pirmasis asmuo, kuris krinta mums į akis ir užsitarnauja mūsų dėmesį, tai, be abejo, žmogus.

Jis taip pat paslaptinga būtybė.

Būdamas didžiųjų ir mažųjų dydžių varžtuose, jis pats sudaro stebuklų ir mįslių pasaulį.

Iš tiesų, visa manyje yra stebuklinga ir paslaptinga:

—    manyje plakanti širdis, nors aš pats ir nesužadinau joje plakimo, tas neregimas tarnautojas, besidarbuojąs dieną ir naktį. Tasai stebuklingas mechanizmas išsiuntinėja kraują po visą savo kūną 70 kartų per minutę, 100.000 kartų per parą;

—    plaučiai, gaunantieji išnaudoto oro sroves, apvalantieji jį nuo toksino ir tuo pat akimirksniu duodantieji jam iš oro deguonies;

—    kraujas, prasiskverbiąs venų labirintais po visą kūną, maitina, atstato ir atnaujina kiekvieną širdies, plaučių, kaulų, nervų ir pačių venų ląsteles. Susižeidus koją ar ausį, atsiradus skauduliui burnos gleivinėje, perpjovus arteriją, lūžus kaului... kraujas be jokio paskatinimo atneša visa, kas padeda pašalinti organizmui padarytą žaizdą;

— skrandis, chemiškai perdirbąs, savęs nesuvirškindamas, įvairias maisto medžiagas: duoną, morkas, pieną, valgomuosius ledus ir darydamas tas medžiagas pajėgiomis suformuoti raumenis, kaulus, dantis ir plaukus. Ar yra koks kitas fabrikas, pajėgus atlikti panašius perdirbimus...

Kaip visa puikiai suorganizuota. Ir kokia paslaptis slypi mūsų sąnariuose, pirštuose, akyse. Todėl nenuostabu, kad dvidešimtojo amžiaus mokslininkas daktaras Karrel šių dienų medicinos mokslą susistemino knygoje, pavadintoje: “Žmogus — nežinomasis".

Tokiu būdu, po ilgus amžius besitęsiančių ieškojimų, mokslas privalo pripažinti egzistuojant paslaptis ne tik kitose srityse, bet ir jo paties srityje.

Tarp supratimo, kurį mums gali duoti mokslas apie žmogų, ir to, koks jis iš tiesų yra, glūdi toks skirtumas, kaip tarp gerai paruošto nedideliam miestui plano ir intymaus jo gyventojų gyvenimo. (Lekont de Nuji)

Tenka priminti, kad žmogus atrodo paslaptimi į jį žiūrint ne tik iš fiziologinio taško, jis dar paslaptingesnis savo psichologijoje. Apie tai bus kalbama vėliau...

Kas pasakyta, užtenka, kad sustiprintume gautus sielos nusiteikimus: nustebimą, paslapties pergyvenimą, dvasinį imlumą.

Iš tiesų, kam dar laukti: tenka prileisti, jog šalia žmogaus dar egzistuoja ir kitas veikiantis Asmuo — Dievas.

Netenka abejoti, jog ne žmogus yra visuotinės tvarkos priežastis; Jis netgi neįveda tvarkos savo kūne, nes jo proto jėgos neužtenka, norint sutvarkyti sau organus ir palaikyti funkcijas. (Siulero)

Valdove, štai esu tavasis kūrinys,

Didžiosios išminties pašauktas sutvėrimas.

Tu Siela mano sielos, Tu širdies Širdis,

Tik iš Tavęs gyvenimo malones imam.

(G.R. Deržavinas)

II skyrius. Dievas

1. Dievo buvimas.

a) Ką sako protas.

Iš tiesų, jeigu pašalintume visus prietarus, jeigu leistume protui laisvai mąstyti, ar jis neprivestų mus prie tvirtinimo, jog egzistuoja begaliniai mus viršijanti Būtybė?

Tegu protas renka argumentus:

—    kad sudarytų traukinių tvarkaraštį, turi darbuotis keletas inžinierių, nors tas darbas liečia tik keleto šimtų traukinių eismo reguliavimą;

—    o periodiškas pasikartojimas dangaus kūnų reiškinių, kur tvarkaraštis taip tikslus, jog būsimieji po tūkstanties metų užtemimai gali būti numatomi su didžiausiu tikslumu, — ar tai nereikalauja pagaliau nors vieno inžinieriaus?

Grubiai aptašytas titnago gabalas, keletas spalvotų piešinių ant urvo sienos man įrodo, jog aš čia matau priešistorinio žmogaus darbo pėdsakus;

—    o drugelio sparnelis — taip gražiai ir subtiliai išdažytas be žmogaus įsikišimo — ar neverčia tvirtinti, jog jis padarytas Didžiojo Menininko?

Akies ir peteliškės sparnelio užtenka, kad galėtume sukritikuoti bedievį. (Didre)

Kad suprastų pasaulį, žmogui reikalingas protas; o to pasaulio sukūrimui nejaugi nereikėjo begaliniai aukštesnio proto?

Tą, kuris atidengia bent vieną gamtos paslaptį, laiko genijumi. Jei reikia tiek daug proto pastangų paprastiems atidengimams, tai ar neprieštarauja protui tokia prielaida, jog nustatymui tokių sudėtingų ir harmoningų įstatymų nereikėjo Jokio proto? (Lesetras)

Iš tiesų, ką gi daugiau Dievas turėjo sugalvoti, kad mes pripažintume Jo egzistavimą? Visa gamta kalba apie Jį, tik mums reikia atidžiai įsiklausyti į jos skelbimą.

Aišku, mes galime užsimerkti ir sustabdyti minčių eigą, bet tuo mes nesukliudysime Dievo egzistavimo.

Kur tik dedu ranką, ten randu Dievo didybę. (Klodel)

Kada saulės spindulys įsiskverbia į kambarį, mes nematome, koks jis yra pats savyje, o tematome dulkių ruožą ore — jos priima ir išryškina spindulio šviesą; panašiai ir kūrybingosios Minties tyroji šviesa pasireiškia tiktai netiesiogiai sutvertųjų daiktų fone. (Sertillanžas)

Mes galime neigti Dievą... tačiau ir tame neigime net prieš mūsų valią bus įjungtas ir Jo teigimas, nes, jeigu Jo ir nebūtų, tai niekas Jo ir neneigtų. Pačiame Dievo neigime glūdi tam tikra prasme Jo egzistavimo teigimas; nes negalima neigti to, ko visai nėra.

Faktiškai nėra Dievo neigimo, o tik kova su Juo.

Dievas mums artimesnis už mūsų mintį; kiekvieną kartą, kada mūsų protas ieško kokios nors tiesos, ji ieško ir teigia absoliučią tiesą.

Ir dėl to, jei materialaus daikto pažinimas, koks jis bebūtų, nepatenkina pažinimo troškimo ir nepavergia mūsų minties, jeigu mūsų protas, dargi padedamas visų kitų protų, neranda pilno pasitenkinimo tiesoje, argi tai aiškiai neįrodo, jog mes ieškom ko tai kito, viršijančio žmogaus pažinimo ribas, kad mūsų protas veržiasi į Begalinę Būtybę. (Tasai Dievo buvimo įrodymas — griežčiau už visus kitus pagrįstas logika — yra vienuolio Mašeral veikale “Metafizikos išeities taškas”.)

Kiekvienas žmogus teigia Dievo buvimą, net tasai, kuris Jį neigia, panašiai, kaip kiekvienas žmogus teigia, jog egzistuoja tiesa, net tasai, kuris kalba, kad jos nėra. (Serttllanžas)

Ir kas gi tu, gerbiamasis, persekioji tą, kuris, tavo nuomone, seniai nužudytas ir sutrūnijo kape? Ar Jis negyvena tavo persekiojime ir tavo neapykantoje, kaip Jis kad gyvena mūsų meilėje? (Šventoji Makrina)

Kiekvienas mūsų troškimas slepia savyje veržimąsi į Dievą, nes kiekvienas gėris, į kurį mes veržiamės, mūsų nepatenkina. Mumyse visada glūdi nepatenkintas troškimas, bent troškimas visada išsaugoti tą gėrį, kuris iš mūsų gali būti atimtas. Tokiu būdu iš visų medžiaginių gėrybių, į kurias mes veržiamės, mes ieškom pastovaus, tobulo ir amžino gėrio — tai yra Dievo.

Potvynis visada liudija, jog ten už debesų egzistuoja jį sukeliąs pergalingas dangaus kūnas; nejaugi tiktai nepaliaujamas sielos potvynis su pagarbiu virpesiu išimtinai veržiasi į tuščią dangų? (De Kiurel)

Žmogaus širdis nuo pat pradžios buvo sužeista strėle, išlėkusia iš Begalybės. Niekas kitas neišgydys tos žaizdos, kaip tasai, kurs ją padarė. (Vysk. Dchiulstas)

Tu, Višpatie, sutvėrei mane sau, ir tol nenurims mano širdis, kol neatsilsės Tavyje. (Šv. Augustinas)

Visi mus supantieji daiktai — kaip ir mes patys — pasirodo ir dingsta. Jeigu mes patys savyje turėtume gyvybės šaltini, tai būtume nemirtingi.

Esant tokioms sąlygoms, jei mes nustojame egzistuoti, tai reiškia, kad gyvybės šaltinis ne mumyse; mes turime prašyti gyvybės To, kurs ne tik turi gyvybę savyje, bet yra pati Gyvybė...

Šventoji Trejybė turi savyje visas amžinojo gyvenimo sąlygas ir nė vienos iš sąlygų išnykimo ar mirties. (N.P. Fedorov)

Mes galėtume be jokių sunkumų tęsti argumentus, kuriais protas irodo Dievo buvimą.

Be jokių sunkumų, nes, jei Dievas yra viso, kas tik egzistuoja šaltinis, tai visur medžiaginiuose dalykuose, mūsų prote, mūsų valioje, mūsų sąžinės slaptose gelmėse — visur neišvengiamai yra uždėtas Dievo veikimo antspaudas ir Jo egzistavimo įrodymas.

Tokioms aplinkybėms esant, argumentų, kuriuos mūsų protas randa Dievo egzistavimo įrodymui, turėtų būti be skaičiaus.

Kiekvienas nuoširdus, nuo prietarų laisvas žmogus turi rasti kelią — savo kelią, kuris vestų jį prie Dievo.

Ar jis būtų menininkas, ar matematikas, astronomas, pilotas, inžinierius, paprastas tarnautojas ar prekybininkas, jis ras dieviškosios rankos antspaudą savo profesijoje ar darbe.

Ir tai kaip tik paaiškina beveik vieningą žmonių sutarimą priimti Dievo egzistavimo tiesą.

Kokia tauta, kokia žmonių šeima neturi pradinio Dievo pažinimo anksčiau už visus kitus pažinimus? (Ciceronas)

Visur bedievybė yra nepastovioje padėtyje. Niekur ir niekada laudies masės nepasidavė jai; niekur nei viena iš didžiųjų žmonijos rasių, net nei žymesnė dalis tų rasių nepriklausė ateizmui. (Katrofašas)

Iš visų būtybių žemėje labiausiai yra žinomas Dievas. (Lakorderas)

b) Ką sako mokslininkai?

Mūsų proto teigimus patvirtina didelis skaičius mokslininkų. Pateikiame kai kurių pasisakymus:

Pasaulį valdo begalinis protas. Kuo daugiau aš stebiu, tuo labiau aš atskleidžiu tą protą, kurs šviečia už egzistuojančių paslapties. Aš žinau, jog iš manęs kai kas juoksis, bet mažai man tas rūpi. Lengviau nulupti nuo manęs odą, negu atimti iš manęs tikėjimą į Dievą... Dievas. Man reikia į Jį tikėti — aš Jį matau. (Fabr)

Visi mokslininkai žino, jog egzistuoja neišsprendžiamos paslaptys. Tiktai tikėjimas į aukščiausiąją Būtybę, tikėjimas reikalaująs iš mūsų paklusnumo, duoda mums jėgos pradėti nagrinėti gyvenimo paslaptis. (Marconi)

Kaip tik dėl to, kad aš daug mąsčiau ir tyrinėjau, aš ir toliau tikiu kaip bretonas kaimietis; jei aš dar daugiau mąstyčiau ir tyrinėčiau, tai tikėčiau kaip bretonė kaimietė. (Pasteras)

Kaip tik mano darbai privedė mane prie Dievo, atvedė į tikėjimą. (Bekeris, žymus fizikas, atradęs radioaktyvias medžiagas)

Atsižvelgiant į tai, kad protas ir mokslas negali įsiskverbti į gyvenimo gelmes, nebuvo prasmės atsisakyti senos tradicijos... Kas liečia mane, aš grįžtu į ją ir be jokio vargo nusilenkiu prieš Viešpatį. (Kari Nikol, savo atsivertimo momente)

Mokslai visumoje verčia pripažinti Dievo egzistavimą... Mokslininkas, kokia bebūtų jo specialybė, yra geriau paruoštas už bet ką kitą pripažinti, jog visa, kas tik pastebima pasaulyje, yra nepastovu, turi priežastį, yra priklausoma, yra nesudėtinga ir netobula, palenkta kokiai tai tvarkai, yra daugialypiška; taigi jiems lengviau, negu neišsimokslinusiems žmonėms, pakilti iki minties apie pastovią, nereikalingą priežasties Būtybę, vientisą ir tobulą Būtybę, vienintelį organizatorių viso, kas egzistuoja... Ta prasme mokslas veda prie Dievo; ir ta prasme galima teigti, jog fizinis pasaulis yra dieviškoji išmintis. (Terme)

Mes visi žinome, jog kai kurios sielos sritys nėra palenktos jokiems fizikos dėsniams. Dievo ilgesiu persunktuose mūsų ieš-kojiniuose mūsų siela pakyla ir stengiasi realizuoti tą mūsų prigimties gilųjį veržimąsi.

Tasai mumyse glūdints veržimasis pasireiškia sąmonėje kylančiu galingu protrūkiu, kuris pasitinka iš Dievo ateinančią vidinę šviesą. Mokslas negali abejoti tuo reiškiniu. (Edingtonas, astronomas, miręs 1946 m.)

Žmogus turėtų nuolat kalbėtis su jį vedančiu ir jam vadovaujančiu Viešpačiu Dievu. Dievas jam taptų su juo intymiai besikalbančiu gyvu asmeniu, nežiūrint į tai, Jog tvarinys pilnai priklauso nuo Kūrėjo. (Dakė, paleontologas, miręs 1945 m.)

Man, ištikusioje mane nelaimėje, didele atrama yra nuo pat vaikystės manyje giliai įsišaknijęs nepalaužiamas pasitikėjimas Dievo galybe ir gerumu... Religija ir mokslas neatmeta vienas kito, kaip kad kai kurie šiais laikais galvoja ar nuogąstauja — jie abu vienas kitą papildo. (Mat Plankas, garsus fizikas, miręs 1947 m.)

Būtų galima ir toliau tęsti panašių citatų seriją, bet tai, kas pasakyta, jau pakankamai įrodo, jog sveikas protas neklysta, tvirtindamas, kad kažkokia būtis mus iš visur supa ir įjungia į savo veiklą.

Mokslas nepatenkina mokslininkų; jų protas, stebėdamas gamtos grožį, peržengia ribas, kurias jie patys nustatė griežtai moksliniuose tyrinėjimuose, ir pasiekia Dievą. Jų susižavėjimas paslaptimi, Jų sugebėjimas ją priimti, jų gilus nuolankumas veda juos prie Dievo.

Pati gražiausia ir giliausia emocija, kokią tik mes galime patirti — tai paslapties jutimas. Joje — kiekvieno tikro pažinimo šaltinis. Kam toji emocija svetima, kas nepajėgia stebėtis ir virpėti šventame susižavėjime—tą galime laikyti mirusiu. (Einšteinas)

c) Ką sako krikščionybė.

Aišku, krikščionybė patvirtina tai, kas anksčiau buvo sakyta, bet jos atsakymą reikia pateikti atskirai ir štai dėl ko: pripažįstantieji Dievo egzistavimą (jie figūruoja deistų vardu) sudaro dvi kategorijas:

1)    pripažįstantieji Dievo egzistavimą taip, kaip mes ką tik įrodėme, — žmogaus proto pagalba, juos paprastai vadina teistais;

2)    tie, kurie pripažįsta Dievo egzistavimą, pasinaudodami

kitokia, ne proto realybe. Jie tvirtina, jog protas nepajėgus pažinti daiktų esmės gelmes ir tikrąsias priežastis; jų nuomone, Dievą negalima pažinti tikru protu. Tačiau jie pripažįsta Dievo buvimą remdamiesi:

aa) ar tai padavimu — tai tradicionalistai, pav. Zosefas de Mestras, de Bonaldas, Lamenas. Pagal juos, Dievas apreiškė savo egzistavimą žmonėms, o šie tą tiesą perdavė sekančioms kartoms. Tokiu būdu ji pasiekė ir mus, ir tai vienintelis kelias, kurio dėka mes pažįstame Dievą.

bb) ar tai jausmais — immanentistai. Dievas, skelbia jie, leidžia save mums pajusti savo sielose. Mes pažįstame Jį tuo vieninteliu pergyvenimo keliu, kada mes mąstome apie Jį, kada mes jaučiame pasitenkinimą, kurį mums teikia tikėjimas į Jį.

Kai kas galėtų manyti, kad tokiu atveju Katalikų Bažnyčia atiduos pirmenybę ar tai padavimo idėjai, nurodančiai mūsų didelį priklausomumą nuo Dievo, ar tai giliam jausmui, kurio dėka mes pergyvenam Dievo buvimą savyje.

Tačiau yra kitaip. Bažnyčia pasmerkia tuos abu sprendimus, nes jie neigia nepakeičiamą proto vaidmenį; ji tvirtina, jog protas savo galia, tai yra be padavimo, apreiškimo ir jausmų pagalbos, pajėgus įrodyti Dievo egzistavimą, remdamasis sutvertuoju pasauliu.

Nes kas jame neregima, Jo amžinoji galybė ir dievystė, tai nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš sukurtųjų dalykų. (Šv. Povilas, Rom 1,2)

Reiškia, Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, jog žmogaus protas yra pajėgus pažinti Dievą.

Jei kas tvirtintų, jog vienatinis ir tikrasis Kūrėjas ir Viešpats Dievas tikrai negali būti pažintas natūraliu žmogaus protu iš to, ką Jis sutvėrė — tebūnie atskirtas. (Pirmoji Vatikano Santaryba, kan. 1 “Tikėjimas ir Apreiškimas")

Taigi Dievą galima pažinti ir Jo egzistavimą pilnai įrodyti natūralaus proto šviesa, remiantis Jo sutvertais dalykais, t. y. matomuoju pasauliu, kaip kad priežasties buvimas įrodomas iš jos pasėkų. (Pijus X, 1910.IX. 1)

Štai ir susidūrėme kelyje su pirma katalikų dogma.

Įpareigodama priimti tiesą, Bažnyčia puikiai patvirtina žmogaus proto pajėgumą, o protui pareikšta tokia gili pagarba turi mus įtikinti, jog Bažnyčia nuo pat pradžių labai vertina protą.

d) Ką sako atsitiktinumo teorijos šaltiniai.

Kai kurių žmonių visatos tvarkos aiškinimai nereikalauja didelių proto pastangų.

Jie skelbia, kad toji tvarka, kurią mes matome pasaulyje, yra susikūrusi atsitiktinumo dėka. Šių dienų pasaulis yra viena iš daugelio kombinacijų, kurios galėjo susidaryti iš pirmykščio chaoso. Tokiu atveju, Dievas yra nereikalingas. Tai pasakę, jie nutyla esmėje nieko neišaiškinę. (Reikia skirti absoliutų atsitiktinumą nuo reliatyvaus. Reliatyvus atsitiktinumas — tai nepramatytas sutapimas, tai dviejų ar keletos natūralių dėsnių veikimo pasėka. Uolos gabalas krinta ant keliu važiuojančio dviratininko; tasai uolos gabalas ir dviratininkas — kiekvienas iš jų judėjo pagal savo natūralų dėsnį. Jie susidūrė atsitiktinai. Niekas neneigia, kad esti panašių atsitiktinumų. Absoliutus atsitiktinumas — tai nebuvimas jokio įstatymo, jokios apgalvotos, tikslingos tvarkos pasaulyje. Šiuo atveju kaip tik ir kalbama apie tokį atsitiktinumą.)

Ar gali būti didesnis absurdas už tvirtinimą, jog materialus ir aklas fatalumas sukūrė protingas būtybes. (Monteskje)

Atsitiktinumas yra ateistinis stebuklo pseudonimas. (Miuller-Eraienfels)

Visų pirma, jie paaiškina, iš kur atsirado pirmasis chaosas. Paskui, jie užmiršta, jog atsitiktinumas paprastai daro tik netvar-ką.

Įmeskime į maišelį aštuonias raides: S,A,R,Y,U,I,P,Ž. Sumaišykime ir iškratykime kaip pasitaiko. Maža šansų, kad tos aštuonios raidės iškris tokia tvarka, kad sudarytų žodį PARYŽIUS. Jei pasunkintume žaidimą, pridėdami raides, sudarančias žodį MIESTAS, tai skaičius galimų kombinacijų padidėtų, o šansai gauti reikiamą kombinaciją būtų dar mažesni.

O kas bus, jei jūs panorėsite į maišelį sumesti visas alfabeto raides?

O jei tai liečia milijardus molekulių, iš kurių sudarytas pasaulis, tai kada gi mes gausime harmoningą kombinaciją, kuri yra kiekviename žiedelyje, kiekviename žmogaus kūne ir t.t.

Betgi visokių galimų kombinacijų astronominiai skaitmenys atsitiktinumo teorijos šalininkų visai negąsdina: pagal juos te-praeinie ir amžinybė, kol pasaulis susiorganizuos ir jį matysime tokį, koks jis dabar yra.

Be abejo, mes privalome sutikti su tuo, kad, darant įvairias kombinacijas, galima prieiti prie tokios, kokia yra dabar.

Bet kaip paaiškinti, Jog toji sykį gautoji kombinacija nuolat atsinaujina, paklusdama nekintamiems pastovaus nuoseklumo įstatymams?

Iš tikrųjų, iš gilės visada išaugs ąžuolas, nasturtos sėkla darželyje niekada neišaugs į dramblį. Ir gerai, kad taip yra.

Atsitiktinumo teorijos šalininkai, šypsodamiesi skelbia, kad pastovius įstatymus turįs pasaulis kaitik ir yra viena iš galimų kombinacijų.

Į tą išsisukinėjimą tenka atsakyti taip: kaip išaiškinti, jog atsitiktinumas, su būtinumu sudaręs nepertraukiamą junginių grandį, staiga pertraukia tą grandį tuo metu, kada gaunama esama kombinacija?

Kitais žodžiais sakant, kodėl jis sustoja ties ta, o ne kita kombinacija

Tai reikštų atsitiktinumui suteikti nuostabų protą, kas galų gale yra viena iš svarbiausių Dievo savybių; tokiu atveju geriausia tiesiog jį pavadinti Dievu.

Arba reikia pripažinti, kad šalia to, kas priklauso atsitiktinėms kombinacijoms, yra protas, kurs išrenka reikiamą kombinaciją ir ją palieka.

Iš tiesų, po eilės nepasisekusių Kombinacijų, aš sustoju ties kombinacija PARYŽIUS tuo momentu, kada ji pagaliau gaunama: ir tai dėl to, kad nepriklausomai nuo maišelio ir atsitiktinių kombinacijų yra mano protas, kuris laukė tokio raidžių išdėstymo ir jį išrinko.

Tą patį galima pasakyti ir apie visatą: nepriklausomai nuo to, kas palenkta atsitiktinumui, turi būti ten išrenkąs protas.

Šiaip ar taip, mes gauname tą pačią išvadą: pasaulyje viešpatauja aukščiausia būtybė.

Be abejo, dar atsiranda žmonių, kurie užsispyrusiai ir fanatiškai gina atsitiktinumo teoriją ir stengiasi “išsisukinėti”.

Bet mąstąs ir tiesą mylįs žmogus, nežiūrėdamas, iš kur toji tiesa ateina, supranta, kad atsitiktinumo teorija neišsprendžia užduoto klausimo.

Galima daug kalbėti ir gudrauti, bet tai neįtikina sveikai galvojančio žmogaus, jog Ilijada neturi kito autoriaus, o tik atsitiktinumą. .. Ir kaip gali tas pats sveikai galvojantis žmogus, kalbėdamas apie visą visatą, kuri dar puikesnė, negu Ilijada, patikėti tuo, kuo jo sveikas protas niekada neleido patikėti, kas liečia tą poemą? (Fenelonas)

Palikti pasaulio sistemą vien fiziniams dėsniams, nesiskaitant su organizuojančiu aš, yra taip pat absurdiška, kaip ir priskirti pergalę prie Marengo vien strateginėms kombinacijoms, nepripažįstant Napoleono. (Prudonas)

e) Ką sako ateistai.

Pasikalbėkime su jais ir tuo užbaikime seriją interviu.

Visų pirma, mes primename, jog ne taip lengva atrasti tikrą ateistą. Tarp tų, kurie save laiko ateistais, yra didelis skaičius nemokšų, kurie niekada nenagrinėjo religinių klausimų.

Egzistuoja ateistas — mėgėjas, kuris vaikščioja švilpaudamas, patenkintas tuo, kad atsikratė iliuzijų, tačiau nematąs, jog jis pasmerkė žemę vienatvei, kur girdėti tiktai grubus juokas ir aimanos. (Sertillanšas knygoje “Dievas ir niekas”)

Yra ateistų, kurie atsirado dėl to, kad neturėjo laiko pagalvoti apie gyvenimo problemą. Taip, pavyzdžiui, sunkaus darbo prislėgtas darbininkas iki gyvenimo pabaigos kovos už geresnį gyvenimą, už geresnę socialinę santvarką, bet negalvos apie Dievą, nes per daug užimtas materialinių gėrybių įsigijimu, ir tai paraližuoja jo sugebėjimą mąstyti.

Taip pat yra daug žmonių, kurie pasidavė jausminiams potvarkiams, kurie pradžioje tikėjo į Dievą, bet paskui metė tikėjimą, nes jis varžė asmenišką jų gyvenimą.

Jausmingumas gundo širdį trokšti, kad nebūtų Dievo, tuo atveju nei draudžiančio prado, nei teisėjo. Štai kodėl jaunimo tarpe esti tiek daug atsižadančių tikėjimo, štai kodėl tikėjimas apmiršta, kodėl išbujoja aistros. (Diuplessi)

Aš greitai liaučiausi atsiduoti malonumams, — sako netikintysis, — jeigu aš tikėčiau...O aš jums sakau, jūs greitai

pradėtumėte tikėti, jeigu liautumėtės atsiduoti malonumams. (Paskalis)

Ar gali kelti nerimą tikintiesiems samprotavimas tų žmonių, kurie neturi jokių kitų argumentų prieeš Dievo buvimą, kaip norą pateisinti netvarkingą savo gyvenimą? (Gilberis)

Niekas kitas neneigia Dievo, kaip tik tas, kuris suinteresuotas, kad jo nebūtų. (Šv. Augustinas)

Jeigu žmonės būtų tuo suinteresuoti, jie pradėtų abejoti visais Euklidinės geometrijos pagrindais ir imtų visus juos neigti. (Gobbsas)

Pagaliau yra neramios sielos, apie kurias mes anksčiau kalbėjome, — jos ieško tiesos, bet dar neranda.

Jų negalima laikyti tikrais ateistais.

Ateistais galima laikyti tiktai tuos sąžiningus žmones, kurie rimtai apgalvojo tą klausimą ir brandžiu svarstymu priėjo prie ramaus ir neabejotino įsitikinimo, jog Dievas neegzistuoja, ir kurie, nežiūrint liūdnų aplinkybių, pakeitusių jų įprastinį gyvenimą — ligos, nepasisekimo, netekimo artimųjų, lieka nepajudinamai įsitikinę, jog jie vieniši pasaulio dykumoje. Netgi besiartinanti mirtis nesudrumsčia jų visai aiškaus ir ramaus dvasinio nusiteikimo.

Kiek yra tikrų ateistų, atitinkančių tas sąlygas?

Kiek tokių, kurie net paskutinėje savo gyvenimo dienoje dar turi ramų ir tvirtą įsitikinimą, kad Dievo nėra?

Ar yra ateistas, prie savo mirštančios motinos nesakęs "Mano Dieve”? (Prudonas)

Tenka priminti, jog ateizmo šalininkų galvosena priklauso, nors kartais jie patys to ir neįtaria, nuo Dievo neteisingo supratimo.

Jiems niekas nepateikė sąžiningo ir objektyvaus supratimo apie Dievą, ir jie teisingai priešinasi toms daugiau ar mažiau grubioms karikatūroms, kurios jiems buvo pateiktos.

Mano manymu, yra didelis skirtumas tarp nerūpestingo ateisto, besimėgaujančio gyvenimu, panašiai kaip tas gyvulys, kuris Z. Serreo žodžiais “knisa snukiu balą, jos gelmėse nematydamas dangaus atspindžio”, ir suklydusio ateisto, ideologiniai nukrypusio arba tokiu tapusio iš reakcijos prieš klaidingai įsivaizduotą religiją, kurią jis atmeta, nežinodamas kuo ją pakeisti. (Sertillanžas)

Arba jie susidūrė su, jų manymu, neišprendžiama problema, kaip pvz., su egzistavimu tuo pat metu pasaulyje gerojo Dievo ir pikto. Jausdami, jog yra priversti išsirinkti, jie ryžosi atmesti Dievą, kad pasiliktų tai, kas jiems atrodė akivaizdu.

Dažnai atsitinka ir tai, kaip mes jau esame sakę, jog kai kurių tikinčiųjų blogas elgesys duoda progos tiems sąžiningiems žmonėms laikytis antireliginių nusistatymų.

2. Dievo prigimtis.

Žmonės nesitenkina Dievo egzistavimo pripažinimu; jie bando pažinti Jo prigimtį.

Be to, šito siekdami vien savo jėgomis, prieina prie skirtingo supratimo. Pvz.

1.    Vieni tvirtina, kad Dievas skirtingas nuo pasaulio. Bet sutardami tame punkte, jie nesutaria kitame ir dėl to:

monoteistai tvirtina, jog Dievas vienas;

ne, yra du dievai, atkerta dualistai, priskirdami gerajam Dievui viską, kas tik pasaulyje gero, o visa kitą, blogajam dievui. (Toks mokslas buvo paplitęs senovėje Persų imperijoje);

yra daug dievų — skelbia politeistai (tai pagonių mokslas, ypač graikų ir romėnų).

2.    Kiti tvirtina, kad Dievas nėra skirtingas nuo pasaulio, o su juo susilieja; tai panteizmas (jis yra Bramos religijos, o dalinai ir budizmo įkvėpėjas).

Sutardami tame, jie vėl laikosi skirtingų nuomonių kitame: viena jų grupė tvirtina, jog Dievas ir pasaulis sudaro vieną ir tą pačią esmę: toje hipotezėje tie, kurie užakcentuoja Dievą, vadinasi panteistais — idealistais, o kurie užakcentuoja pasaulį — panteistais — materialistais; kita grupė tvirtina, jog pasaulis yra dieviškosios prigimties emanacija; pasaulis neišsemia Dievo pilnumos. Besilaikantieji tokio mokslo vadinasi panteistais — emanentistais.

Kas liečia Dievo prigimtį, Bažnyčia moko, kad žmogaus protas gali pažinti net be apreiškimo asmenišką, vieną ar skirtingą nuo pasaulio Dievą.

Bažnyčia tvirtina, kad tasai protas gali atskleisti kai kuriuos Dievo tobulumus, ir tai pasiekia naudodamasis dviem metodais: negatyviu metodu, kada protas atmeta tuos netobulumus, kuriuos jis randa kūriniuose; pozityviu metodu, kada protas priskiria Dievui tuos savumus ir tobulumus, kuriuos jis randa kūriniuose, bet padidintus iki begalybės.

Tokiu būdu, protas mums nurodo, jog Dievas yra begalinis asmuo, nesikeičiąs, amžinas, protingas, valingas, galingas, išmintingas, teisingas, mylįs, gailestingas.

Kada mano būties gelmėse kyla paskutinės Širdgėlos aimana į tos būties nepažintą priežastį, aš negaliu patikėti, kad nėra visų minčių šaltinio — Minties, ir kad bet kokios meilės pradžia nėra Meilė. (Buržė)

Bet tenka sutikti su tuo, kad kol žmogaus protas tai pasiekia, jis savo tyrinėjimuose susiduria su daugeliu sunkumų; dažnai jis patenka į klystkelį, ir tik atsargių proto pastangų dėka Jam pavyksta surasti teisingą kelią ir Dievo prigimties supratime pažengti pirmyn.

Kaip atskubėjusi banga užšoka ant pakrantės smėlio ir sudūžta, taip ir žmogaus protas greit išsenka prieš aukščiausiosios Būties neaprėpiamumą ir pasišalina, mažai ką įsigijęs.

Tuo pat metu protas pripažįsta, kad jis labai netobulame laipsnyje nušviečia Dievo tobulumus.

Štai kodėl, naudodamasis vien savo jėgomis, žmogus, dargi net filosofas, lengvai sutinka su tuo, kad Dievas jam nesuprantamas. Vienas Dievas save pažįsta taip, kaip iš tiesų yra.

Jeigu net nereikšmingi man skirti daiktai yra apsupti paslaptimi, tai ką bekalbėti apie Dievą, kuris begaliniai viršija mus. Paaiškinkike man apie smiltelę, ir aš paaiškinsiu jums apie Dievą, (Lamenne)

Gyvenimas ir mirtis mums nesuprantami; mes patys savęs nesuprantame — tai kodėl mes norime prasiskverbti į visas dangaus ir Dievo paslaptis? (Veilo)

Klajojančiai ugnelei nėra žinomos žemės gelmės; toks blankus yra gyvenimas, kurį mes praleidžiame ant šios žemės, nepažindami dieviškųjų gelmių, iš kurių jis kyla lyg mirganti liepsna. (Sertillanžas)

III skyrius. Santykiai tarp Dievo ir žmogaus.

1. Mes trokštame Dievo įsikišimo.

a)    Mes trokštame didesnio aiškumo.

Žvelgdamas į problemų visumą, kurios kyla gyvenime, žmogus patiria nemalonų jausmą, jis pasijunta keleiviu, kuris pametė orientaciją ir pasiklydo naktį, kuris tuo metu jaučia aplink jį judančias paslaptingas jėgas.

Visai nenuostabu, kad jame kyla noras matyti aiškiau — noras gauti patarimą ir vadovavimą.

Jeigu jis tuo klausimu kreipsis į tokius pat kaip jis, tai jų atsakyme jis nieko kito neras, išskyrus svyravimą, abejingumą ir miglotumą. Jam teks kitų pavyzdžiu kreiptis į Dievą.

Tu privalai laukti, kad kas nors išmokytų tave, kaip tu turi elgtis dievų ir žmonių atžvilgiu. Kada gi ateis tas laikas, kas mane išmokys? — Tasai, kurs budi virš tavęs...Tam jis ir pamilo tave nuostabia meile. (Platonas, dialogas "Alkibiadas”)

Nutilk, kvailas prote, klausyk Dievo. (Paskalis)

Žmogus, mąstąs apie gyvenimo problemą, nori, kad Dievas vis labiau jį apšviestų ir padėtų jam gyventi.

b)    Mes trokštame didesnio artimumo.

Ar mano noras baigiasi tiktai tuo, pažinti tiesą ir rasti vadovą?

Ar aš negaliu tikėtis sueiti į artimesnį bendravimą su tuo, kuris yra tobulas ir begalinės laimės šaltinis, prie kurio aš veržiuosi?

Ar negaliu svajoti, jog turėčiau net čia žemėje kokiu nors būdu bendrauti su Juo, įsijungti į Jo slaptą gyvenimą ir rasti tame neapsakomą laimę?

Be abejo, atsižvelgiant vien į savo jėgas, aš prisipažįstu esąs nepajėgus pasiekti tokį kontaktą ir betarpiškai prasiskverbti į laimės šaltinį bei dalyvauti dieviškame gyvenime.

Kita vertus, aš neturiu jokios teisės tos malonės reikalauti iš Dievo.

Tačiau, nors mano galimybės ribotos, jokių teisių neturiu, mano norai begaliniai: aš žinau, jog Dievas egzistuoja, jog Jis geras ir Visagalis, ir aš turiu viltį bendrauti su Juo. Tai, gal būt, tuščia viltis, bet visgi ji gyvena manyje.

Kad kiekvienas žmogus turi natūralų norą prasiskverbti į sritį, viršijančią jo galimybes, tai yra į antgamtinę sritį, — tas faktas mūsų laikais yra tvirtai nustatytas bei priimtas ir tapęs teologijos teze... Negalima žiūrėti į tą norą kaip į žmogui duotą teisę ir galią, arba kaip į paties žmogaus sukurtą būtinumą ar planą — dar labiau negalima žiūrėti kaip į teisėtą reikalavimą. Bet tas visa viršijantis dieviškas gyvenimas duoda prasmę pačiam švenčiausiam žmonijos troškimui. (Maziuras)

2. Ar gali Dievas įeiti į mūsų gyvenimą?

Po to, kai išspręstas klausimas apie Dievo egzistavimą ir mano norą būti Jo apšviestam ir gėrėtis Jo artumu, problemos sprendimas aiškėja:

a) Ar gali Dievas bendrauti su manimi?

Ar aš pajėgus priimti iš Jo žinią ir tuo atveju dalyvauti Jo gyvenime?

Kad Dievas gali įeiti i mūsų gyvenimą antgamtiniu būdu — tai aišku; kaip mes išdrįstume apriboti galybę To, kuris nustatė visatai dėsnius ir sutvarkė, pavyzdžiui, puikų žmogaus kūno mechanizmą?

Kaip mes galėtume neigti Jo pajėgumą mums pranešti kai kurias mums patiems neprieinamas tiesas, kad mes galėtume jas priimti?

Aplink mus esą materialiniai daiktai visi veikia vienas į kitą:

Amerikoje grojančio muziko smuiko garsai ar griūties dundesys Alpėse prasiskverbia į mano kambarį; užtenka įjungti radio imtuvą, ir mus pasiekia iš toli ateinančios vibracijos.

Kodėl gi tokiu atveju Aukščiausioji Būtybė negalėtų priduoti savo balsui pakankamai jėgos, kad mes jį išgirstume?

Pagonis filosofas uždavė tokį klausimą. Aristotelis: ar galime mes neigti, jog Dievas turi jėgų, pritraukiančių mus prie Jo? — ir atsakė: Visi kūriniai juda aplink Dievą, lyg juos trauktų prie Jo meilė.

Materialus daiktas gali mums perduoti savo formą ar savo savumus: radiatorius perduoda savo šilumą nesumažėdamas, mums nekenkdamas ir mūsų nesunaikindamas.

O kodėl gi Dievas negalėtų padaryti mus pajėgiais priimti jo dvasinį gyvenimą, nesunaikindamas mūsų gyvenimo, o darydamas jį gražesniu ir našesniu?

b) Ar mes turime iš anksto neigti, jog su Dievo pagalba mes galime priimti iš Jo žinią ir dargi Jo gyvenimą, kai viskas, ką mes turime, yra Jo mums duota be jokių teisių iš mūsų pusės?

Kiekviena siela yra natūraliai pajėgi priimti malonę ir kaip tik dėl to, kad ji sutverta pagal Dievo paveikslą, ji, šv. Augustino žodžiais tariant, pajėgi priimti Dievo malonę. (Šv. Tomas Akvinietis)

Ar Jis gali mums duoti reikalingų, specialiai pritaikytų “antenų”, kad mes galėtume priimti tai, ką Jis nori mums pranešti? Ar negali Jis padaryti taip, kad mes pajėgtume dalyvauti Jo nuosavame gyvenime?

Didieji genijai, net ir pagonių tarpe, tikėjo, jog yra galima, kad Dievas įeitų į mūsų gyvenimą.

Kūnas — sielos įrankis, o siela — Dievo įrankis. Ir kaip kiekvieno kūno elgesys priklauso nuo jo prigimties, — bet kitą, dar gražesnį elgesį įkvepia siela, — taip savo meile ir siela turi savą, jai priklausantį veikimą bei elgesį, bet ir ji, kaip pats tobuliausias įrankis, gali būti vadovaujama ir skatinama joje veikiančio Dievo.

Jeigu ugnis, vėjas, vanduo, debesys yra Dievo įrankiai gyvenimui ir mirčiai, tai kas patikės, kad gyvos būtybės negali priimti dieviškosios jėgos ir veikti tos jėgos įtakoje ir patirti įkvėpimą Dievui norint, kaip strėlė paklūsta skitui ir lyra — graikui? (Plutarchas “Septynių išminčių puota”)

Reikia išsirinkti patį geriausią žmonių mokslą, ir, lyg į menkiausią eldiją įsėdus, su dideliais pavojais plaukti per gyvenimo upę, jei mes negalėsime perplaukti ją tobulu laivu, tai yra pasirinkę dieviškąjį mokslą. (Platonas, “Fedotas”, 35.)

Nustatęs tai, jog yra galimas ryšys iš vienos ir kitos pusės,

— mąstąs žmogaus protas susiduria su sekančiu klausimu, kuris yra pats svarbiausias:

c) Ar iš tikrųjų — taip ar ne — Dievas kalbėjo žmonijai.

Reikia sužinoti:

—    ar Dievas, davęs pasauliui dėsnius, nutyli savo tolimesnius ketinimus, vengdamas bet kokio ryšio su savo kūriniais;

—    ar Jis palaiko ryšį su žmonija.

Tai, ką senovės pagonys tik nujautė, visos apreiškimu besiremiančios religijos tvirtina.

Dievas iš tiesų kalbėjo pasauliui.

Tuo būdu, žmonijos dauguma tiki, kad Dievas specialiai kišasi į jos gyvenimą.

Jeigu Dievas kalbėjo pasauliui, tai ką Jis sakė? Ką Jis įsako? Į ką Jis mus kviečia?

Tai klausimai, su kuriais turi skaitytis sveikai galvojąs žmogus.

Tas, kuris nenori klausytis amžinybės šnabždesio, tas turės klausytis jos griausmo. (S. Trubecka)

Aš kreipiuosi į jus, tautiečiai: perskaitykite Evangeliją... susipažinkite su visais Bažnyčios istorijos puslapiais, net ir su tais keliais puslapiais, kurie sutepti kai kurių žmonių silpnumu ir klasta... Atiduokite kas kam priklauso: kas žmogiška — žmonėms, kas dieviška — Dievui, ir jūs suprasite, jog egzistuoja visa viršijantis, vienintelis socialinis faktas. Gal būt, jūs tada užduosite ir tokį klausimą: ar apreiškė save Kūrėjas pasauliui? (Petras Celestinas Lukinų ministras pirmininkas, paskui tapęs katalikų vienuoliu)

Žmonės matė dieviškąją malonę ne pakrikusio asmens vaizduotės svajonėse, o akivaizdžiai ir betarpiškai. (Serafinas Serovskis)

IV Skyrius. Vėl naujas sielos nusiteikimas

Jeigu nėra negalimas dieviškasis apreiškimas pasauliui, tai, norint jį priimti, iš mūsų reikalaujama naujo sielos nusiteikimo.

1. Tikėjimo dvasia

Tuo mes suprantame pastovų tikėjimo nusiteikimą žygdarbiui, tai yra priimti tiesą, remiantis kito liudijimu, kada mes įsitikinę, jog protinga patikėti tuo, kurs mums praneša tą tiesą.

Yra žmonių, kurie su tuo nesutinka, aiškindami, jog toks proto pažeminimas yra priešingas proto taisyklėms.

Juos nuraminame: jokiu būdu čia nėra pažeidžiamos proto taisyklės.

Ar nereikia vėl priminti, kad žmogaus protas ribotas, kad ne visos sritys jam prieinamos. Tai kodėl tokiu atveju atsisakyti pažinimui reikalingo kito šaltinio?

Kodėl atsisakyti kompetetingesnio liudijimo negu mūsų pačių?

Išmintinga kreiptis į kitą, jeigu tasai gali įnešti mums aiškumo.

Primename, jog kasdieniniame gyvenime tai dažnai atsitinka: net patys to nepastebėdami, mes nuolat priimame tiesas ne dėl to, kad mes jas patikrinome, o todėl, kad liudijimas tų, kurie mums jas pranešė, mums atrodo patikimas.

Taip veikdami, mes pasitikime žmonėmis; tai yra mes tikime, remdamiesi žmogaus liudijimu su kontrolei neprieinamomis tiesomis, ar bent tomis tiesomis, kurių mes nekontroliavome.

Mano pažįstami man praneša apie draugo mirtį, apie futbolo mačo rezultatus, apie miesto paėmimą, apie namo pardavimą, apie naujos knygos išleidimą.

Neįmanoma visko patikrinti; jeigu tie žmonės verti pasitikėjimo, aš pasitikiu jais ir laikau jų žodžius teisingais.

Tiesiog būtų neįmanoma gyventi, jei aš norėčiau kontroliuoti tikrumą bent to, kas turi man kokios nors reikšmės.

Sėjėjas neitų sėti, jei būtų įsitikinęs, kad nesulauks derliaus. Niekas nekeliautų geležinkeliu, jei nebūtų įsitikinęs, jog garvežys pilnoje tvarkoje ir mašinistas nėra per daug išgėręs; ligonis nepriimtų vaistų, neturėdamas galimybės patikrinti vaistininko sąžiningumą... Esant tokioms sąlygoms, normali gyvenimo eiga ir žmonių santykiai taptų negalimais.

Be to, daugelis faktų jau nebegalima patikrinti, nes jie tapo praeities dalyku. Kaip aš galiu tikėti, kad Napoleonas gyveno, jei aš negaliu to fakto patikrinti?

Reiškia, tikėti žodžiu — tai labiausiai paplitęs ir kasdieniškas dalykas.

Lengva suprasti, jog toji išvada turi didelę reikšmę mūsų išdėstytiems dalykams, ir tai dėl to, kad, jeigu Dievas iš tiesų panorėjo su manim kalbėti ar tiesiogiai, ar per išrinktus žmones atskleisti man paslaptį, kurios aš pats negaliu surasti ar patikrinti

— tai kokia teise remdamasis aš galiu atsisakyti Jo klausyti? Kokia teise aš iš anksto atmesiu Jo liudijimą, kai kas minutę aš tikiu žodžiu sau panašių žmonių?

Kokia teise aš atsisakysiu patikėti Dievu, kai visas mano gyvenimas yra ištisas audinys tikėjimo žmogui?

Be abejo, pirm negu priimsiu tai, ko reikalauja iš manęs dieviškasis autoritetas, aš pasistengsiu laikytis atsargumo, kuriuo vadovaujuos kasdieniniame gyvenime; žmogaus protas, būdamas Dievo dovana, turi teises, kuriomis jis privalo naudotis, ir pareigas, kurių jis neturi ignoruoti, ypač kada kalbama apie tokį svarbų klausimą — kokią kryptį duoti savo gyvenimui.

Juo geriau protas žino, jog liudijimo (apreiškimo) pasėkos bus dėl jo ypatingai reikalingos ir įpareigos jį priimti svarbius sprendimus, tuo labiau jis ieško garantijų prieš bet kokius galimus suklydimus. Pirm, negu patikėti Apreiškimu, jis reikalauja, kad Apreiškimas pateiktų savo patikimumo pažymėjimus. (Limetras)

Jeigu paruošiamieji žingsniai jau padaryti, tai yra, jei aš laikau, jog išmintinga patikėti tokiam tai asmeniui, aš dar turiu padaryti ryžtingą žingsnį ir pareikšti jam savo pasitikėjimą.

Nuo to momento aš pavedu save kitam, bet aš elgiuosi išmintingai, net ir tuo atveju, jei man teks priimti tiesą, kurios aš negaliu įrodyti savo protu ar patikrinti savo akimis.

Be abejo, tikėjimas remiasi įrodymais, nes ten iki tam tikro laipsnio tiesa yra suprantama. Bet kartu tikėjimas yra mūsų valios laisvas sprendimas, kur valia su pasitikėjimu puola į Dievo prieglobstį, nes mes prieiname prie tos ribos, už kurios mokslas nutyla. (Kalve)

Yra aišku, kad tikėjimo dalykuose sprendžiamąjį vaidmenį turi širdis; visada atsiras fariziejų, kurie leisis į begalinius ginčus ir neigs stebuklingą iš prigimties aklo išgydymą, ir visada atsiras šventų Jonų, kurie pažino Mokytoją rytmetinėje migloje. (Zoli “Nuostabi tikėjimo rizika”)

Bažnyčia tvirtina, jog Dievas kalbėjo žmonėms, bet ji pirmoji pripažįsta proto teises ir reikalauja, kad mūsų tikėjimas būtų protingas.

Norint išvengti apgaulės ir klaidos tokiame svarbiame dalyke, žmogaus protas turi kuo kruopščiausiai ištirti dieviškojo apreiškimo realumą, kad pilnai įsitikintų, jog Dievas iš tiesų kalbėjo. (P op. Pijus IX encikl. "Qui pluribus )

Tai įrodo pakartotinai, jog Bažnyčia teigiamai žiūri į žmogaus protą.

2. Maldos dvasia.

Jei Dievas egzistuoja, jei visas pasaulis man apie Jį kalba, jei aš priklausau nuo Jo visa būtybe, aš negaliu taip gyventi, tartum aš būčiau vienas pasaulio scenoje; aš turiu skaitytis su Jo buvimu, aš turiu su Juo užmegzti gyvą ryšį.

Tų santykių visuma, išskyrus apreiškimą, sudaro taip vadinamą natūraliąją religiją (religare — reiškia surišti). Natūralioji (prigimtinė) religija vienija visas pareigas, kurias žmogus pagal savo prigimtį prisiima Dievo atžvilgiu. Pirmasis nusiteikimas, kuris turi manyje pasirodyti, yra malda.

Melstis — reiškia galvoti apie Dievą ir su Juo kalbėtis.

Jeigu mes supratome, kas buvo iki šiol išdėstyta, tai jau reikėjo melstis, netgi jei mes nepriklausom jokiai apreiškimu pagrįstai religijai.

Kreiptis į Dievą — taip normalu, kaip prieš ir po darbo sveikinti pagal priimtas mandagumo taisykles savo viršininkus.

Dievą galima garbinti visur ir bet kuriuo metu: tik svarbu, kad tada, kai mes su juo bendraujame, mes būtume tam nusiteikę ir susitelkę.

Malda, visų pirma, yra priemonė, kuria garbinam Dievą, yra išreiškimas dėkingumo Jam už visas iš Jo gautas malones, yra priemonė, kuria atsiprašom už visus apsileidimus.

Ja taip pat išprašom iš Dievo malonių.

Bet jeigu mes prileidžiame, kad Dievas davė žmonėms apreiškimą, tai argi nėra natūralu visų pirma prašyti Jo malonės, padedančios priimti ir įsisavinti Jo Linksmąją Naujieną.

Dėl to, priėjus prie šios dėstymo vietos, derėtų pasimelsti.

Su tokiu sielos nusiteikimu, su tikėjimo dvasia ir su maldos dvasia, su tuo protingu ir žmogui tinkančiu nusiteikimu, mes galime, pagaliau, pradėti susipažinti su krikščionišku gyvenimo problemos sprendimu.

II.

Design by Joomla