Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Atsp. iš: L.K.M. akademijos suvažiavimo darbų 6 t., p. 99-130

Nesiimu aiškinti, kas yra gyvoji dvasia ir kas materializmas. Visa tai yra žinoma, ar bent prileidžiama, kaip žinoma 1. Nežiū­rint to, tema yra labai plati2, ne teoretinė, bet praktinė, konkreti, atsižvelgianti dabartinę padėti, ieškanti dabartinių uždavinių.

Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą, tuojau pastebime, kad visa, kaip išsireiškė senovės filosofas panta rhei, visa juda, sukasi, kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus, tikro, tarytum koks svaigulys būtų apėmęs žmoniją. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems gi tik paprastos, gyvenime normalios raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimų metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vil­ties laukti artimoje ateityje geresnių ir pastovesnių laikų, kitiems tai yra tik pranašas beartėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos anarchijos. Kaip ten bebūtų su kraštutinėmis nuomonėmis, ste­binčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos evoliucijos laikotarpi. Iš siauro, uždaro planetarinio pasaulėvaizdžio perei­name į platų, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.

Visi nujaučiame, kad kažkas baigiasi, kažkas miršta ir nesu­grąžinamai dingsta, ko nė jokiomis pastangomis nebesulaikysi; taip pat kad kažkas gimsta, kažkas ateina, formuojasi visiškai naujo, visiškai skirtingo nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgsi pakankamai užčiuopti, o dar mažiau suformuluoti, nes to viso dar nėra, o vien tik gilus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Savaime aišku, gyvename perėjimo laikotarpyje. Vienas isto­rinis periodas baigiasi, prasideda kitas, visiškai naujas, labiau skirtingas nuo buvusiojo, kaip dar niekuomet istorijoje. Tai isto­rijos epochų pasikeitimas3. Šis gi pasikeitimas-krizė apima visą žmoniją, yra didesnė už visas kitas iki šiol buvusias krizes, taip kad didele dalimi galima jau pritaikyti Apokalipsės žodžius: Ecce nova facio omnia4. Vyksta kažkokia nors dusli, bet gili, paslėpta, vos apčiuopiama savo formose ir siekiuose evoliucija, didesnė ir giliau užgriebianti už visas iki šiol buvusias revoliucijas, pralen­kianti ne tik prancūzų, bet ir pačią bolševikinę revoliuciją, nes ji siekia ir giliau ir plačiau, apima visą žmoniją.

Tad nenuostabu, kad šiame sukrėtime ir gausių jėgų išjudime krizė pasireiškia su visais pavojais, netgi su padidėjusiomis tikro­mis ir tariamomis blogybėmis ir trūkumais. Viena, kad reforma­toriai ir visokeriopa reakcija prieš praeitį pradeda labiau iškelti viešumon visus trūkumus. Antra, net toji pati reakcija ir refor­matoriai, kurie savyje yra geriausių norų, nes stengiasi pataisyti, kas buvo negero ir neigiamo besibaigiančiame periode ir sukurti nauja, ne tik tariamai pablogina padėtį, — tradicionalistai visa kas tik nauja, tegu būtų ir kuo geriausia, laiko blogiu, — bet ir iš tikrųjų. Tiesa, kad praeities trūkumai yra iššaukę reagavimą, šį naują judėjimą. Tačiau šis praeities klaidų taisymas ir trūkumų  šalinimas, deja, beveik visuomet yra atliekamas ne kompetentingų, tam reikalui priaugusių ir autoritetingų asmenų bei institucijų, bet dažnų dažniausiai tam uždaviniui nepriaugusių, nepribrendu­sių, nors ir kūrybingų asmenų, kurie pamatę anų, kurie yra in possessione neveiklumą ir gal net pajutę skriaudą iš jų, imasi tų reformų. Šie gi in possessione daugiau ar mažiau sustyrę, sukal­kėję, «aptukusios širdies», kaip jie vadinami Šv. Rašte 5, arba vien tik savo asmeninės gerovės težiūri, ar bent jau visuomenės gerovę tevertina per savo asmeninę gerovę, arba, gyvendami rutinoje, nemato ne tik reikalingų reformų, bet negirdi nė pagalbos šaukiančio balso, kuris, pagal poeto išsireiškimą, be atbalsio skrieja iki dangaus aukštybių 6. Reformų ir pažangos realizavimo imasi minėtieji nekompetentingi asmenys ar institucijos.

Visai nenuostabu, kad jie pridaro daug klaidų. Pirmiausia dėl paprasto nepasiruošimo, nepatyrimo. Tačiau prie to prisi­deda bei įsipainioja taip pat ir žemesni motyvai, kaip tai «atsi­griebimo » prieš buvusius autoritetus, buvusias institucijas, atgyve­nusias formas, nesišskiriant tačiau ir pas juos didesnio ar mažesnio savanaudiškumo pasireiškimo 7. Pagaliau toks perėjimo periodas yra patogiausias laikas, kuriame atsipalaiduoja visos nelemtosios jėgos, nieko bendro neturinčios nei su reforma nei su pažanga. Po bendruoju reformos ir pažangos obalsiu, net stipriau negu idea­listai, pasireiškia didieji savanaudžiai, tegu tai bus garbės ar medžia­ginių sumetimų iškaičiavimais, tai iš vienos pusės, o iš antros, šalia jų pasireiškia ir visi pesimistai, visi apkartėliai, kurie ne tik nieko gero negali kitiems duoti, bet nė patys nieko neturi.

Vieną kartą pajudinus ir sukrėtus «pastoviuosius» dėsnius, tai yra rutiną, nebesustojama vietoje, pradedama įtarti ir diskutuoti net pačios tikriausios tiesos. Tokiu būdu pradeda visa judėti, atrodo, lyg prieš pasaulio pabaigą, pagal Kristaus pranašystę, visos dangaus galybės pajudinamos 8, nebepalieka nieko pastovaus, tikro, saugaus. Paneigiama net patys visuomeninio, socialinio, kultūrinio ir dvasinio gyvenimo pagrindai. Atmetama net ir tai, kas praeityje buvo ne tik gero, bet ir geriausio, ir ką būtina buvo palaikyti ateičiai.

Tai vyksta todėl, kad nepasiruošę reformatoriai ir progresistai bei prie jų prisišliejusi išjudinta minia neatskiria esmingo nuo atsi­tiktinio, amžino ir pastovaus nuo laikino ir žmogiškosios veiklos produktų, Apreiškimo nuo žmogiškosios kūrybos, turinio nuo for­mos. Žmogiškoji veikla yra ir sąlygota ir laikina, kai tuo tarpu dieviškoji tiesa yra amžina, nesikeičianti. Tad neretai tokiose perėjimo epochose reformatoriai, vietoje keisti ir gerinti žmogiš­kuosius elementus, pajudina dieviškuosius ir amžinuosius, tuo dar labiau pabiaurindami padėtį ir ją apsunkindami. Tatai paaiškina, kodėl tokių reformų ir epochų pasikeitimo metu padėtis, vietoj gerėjus, atrodo, dar labiau pablogėja, nes prie buvusių negerovių prisideda dar naujos, o gerųjų rezultatų dar nematyti, nors jie jau bręsta, formuojasi ir yra visiškai realūs. Dėl tokios padėties labiau kalti ir atsakingi yra ne šie nepasiruošėliai entuziastai ir prie jų prisišliejusieji savanaudžiai, bet anie tikrieji vadai ir autoritetai, kurie tinkamu laiku nepadarė reikalingų reformų, nėjo su gyve­nimu ir nesprendė diena dienon gyvenimo keliamų reikalavimų bei uždavinių 9, bet visa surutininimo.

Iš viso to jau aiškiai matyti, kiek ši tema yra plati ir turi­ninga, reikalaujanti nagrinėjimo įvairiais požvilgiais, tegu tai bus vis tos pačios gyvosios dvasios uždaviniai. Jie gali būti asmeniniai ir visuomeniniai, individualiniai ir socialiniai, tautiniai ir politi­niai, filosofiniai ir teologiniai, moraliniai ir dvasiniai. Iš šių įvai­rių aspektų teimsiu tik vienui vieną, būtent teologinį ir jį kiek panagrinėsiu. Nors tema atrodo reikalauja praktinių nurodymų, sakyčiau kone «iškaičiavimo» tų laukiamų uždavinių, kad vėl visa nurimtų, atsistatytų, grįžtų praeities ramybė ir visa stabilizuotusi. Tačiau to neužtenka. Gyvoji dvasia nori bei privalo gyvai ir reikštis.

I.  Materializmo priežastys

Žvelgdami į dabarties apraiškas, matome, kad visa tai neatsi­tiko savaime, jei taip sakytume, neatsirado po nakties tarp kitko ir tas materializmas, su savo pasėkomis, kad jis duotų uždavinius gyvajai dvasiai, bet buvo iššauktas paties gyvenimo. Tiesa, ne vienas gal nusistebės : argi nebuvo visa gera, iš kur atsirado pikta, iš kur blogis, trūkumai ? 10 Ir, apsiramins paskaitęs Evangelijoje: « Tai padarė žmogus neprietelis » 11. Ir apkaltins kitus.

Kad geriau galėtume numatyti, pažinti ir formuluoti gyvosios dvasios uždavinius materializmo akivaizdoje, akivaizdoje dabar­ties turimų problemų ir įvairių negerovių, turime atidžiau pažiū­rėti ir panagrinėti, kas yra tas « žmogus neprietelis » ir kaip jis tai padarė, kaip ta visa negerovė atsirado. Tai jau gana ilgas procesas. Kaip tik ir reikia jį pasekti, nors labai schematiškai, tai yra pagrindinius tarpsnius, kuriais šis grėsmingas blogis išaugo, įsigalėjo ir graso visai užgožti gėrį.

Tas pats Išganytojo palyginimas nurodo nagrinėjimui kryptį: « Žmonėms bemiegant, atėjo jo neprietelis, pasėjo kviečiuose rau­gių ir nuėjo sau. Kai želmuo paaugo ir užmezgė vaisių, tuomet pasirodė ir raugės » 12. Jeigu tai padarė « neprietelis », tai ne vienas gali visiškai nusiraminti — tai kiti kalti dėl visų negerovių. Gal net pagalvos dar, kad šiuo atveju nieko negalima padaryti: ne­prietelis lieka neprieteliu. Tereikia tik juos «išgaudyti» ir vėl sugrįš pilna ramybė. Tačiau šv. Augustinas nurodo gilesnį spren­dimą. Jis viso blogio šaknį mato pačiame žmoguje, sakydamas :

« Visa nesantaika — konfliktas glūdi tavyje (iš tavęs kyla, išauga), nebijok išorinio priešo, nugalėk pirma save, o tuo pačiu įveiksi ir pasaulį (išorinį priešą) »13.

Taigi tas «neprietelis » yra ne kas kita, kaip pats žmogus, jo netvarkomi polinkiai, jo negyvenimas Evangelijos dvasia, jos išpažinimas tiktai lūpomis, ne širdimi, ne pačiu gyvenimu. Tą patį sako ir minėtasis palyginimas : « žmonėms bemiegant ». Tatai nereiškia fizinio miego, bet kaip tik aną dvasinį miegą, kuris gy­vajai dvasiai yra neįmanomas, su ja nesuderinamas, nes šis mie­gas yra kaip tik gyvosios dvasios praradimas, jos mirtis. Dvasiai «bemiegant », tai yra jai nebeveikiant, nebeapsisprendžiant, pa­lengva menkėja ir iš gyvenimo išnyksta antgamtinis pradas, nors iš lėto vis labiau stiprėja, įsigali ir išbujoja blogieji polinkiai, pra­džioje vos pastebimai, kol su laiku pasirodo ir vaisiai.

Gyvoji dvasia turėjo budėti — nuolatos kūrybiškai reikštis, bet štai ji susnūdo ir užmigo. Šis dvasios «miegas » pasireiškia pirmiausia formalizmu : išorė pasilieka, tačiau dvasiai « bemiegant» nebėra turinio, vien tik beprasmė išorė. Iš asmenybių darosi tik vaikščiojantys automatai, ar jie bus paprasčiausi eiliniai tikintieji, ar aukštieji hierarchijos asmens. Toks tikėjimo išpažinimas tiktai lūpomis, ne gyvenimu, veda į atskyrimą religijos nuo gyvenimo praktikoje. Religija sau, gyvenimas sau. Čia tau, Dieve, čia tau, šeima, o čia jau man. Tarytum šeima nebūtų paties Dievo nuo­savybė, nepriklausytų jam, tarytum rūpinimasis šeima nebūtų kaip tik Dievo valios pildymas, arba būtų galima ja rūpintis neat­sižvelgiant į Dievo valią, tarytum tas rūpinimasis šeima nebūtų savojo pašaukimo realizavimas ir savo asmenybės atbaigimas. Toks šeimos nuo Dievo « atskyrimas » yra neleistinas jos « pasisa­vinimas », nes atpalaidavęs ją nuo Dievo, palenkia ją savo egoizmui ir tesirūpina ja pagal savo prigimtinius nusiteikimus.

Šis gyvenimo ir religijos atskyrimas yra kartu ir antgamtinės srities nuo prigimtinės, dvasinės nuo medžiaginės srities atskyrimas. Čia malda, poteriai, netgi sakramentai, bet priimti išorinai, forma­listiškai, be dvasios, nes ji « miega », be įtakos gyvenimui, nors gal net skrupulingame smulkmeniškume ir iš to kylančiame savimei­liam pasitenkinime, o po to, « pilnai » atlikus pareigas Dievui, « atsiskaičius » su Dievu ir «išsilaisvinus », prasideda kitas naujas gyve­nimas, gyvenimas pilietinis, gyvenimas sau, gyvenimas šeimai, gyvenimas tautai, kur Dievui jau nebėra vietos, kur visa daugiau ar mažiau palenkta naudai ir malonumui. Visko prasmė koncen­truojama į naudą ir malonumą. Pasilieka tiktai daiktai, Įrankiai, prekės : ligos ir ligoniai — gydytojui, geležis ir plytos — statybi­ninkui, prekės — pirkliui, kažkokios bedvasės iškamšos-lėlės — kunigui, ir visiems viena ta pati didelė beprasmybė širdyje ir sieloje. Ir gyvena taip tarytum somnambulai. Taip prieinama iki tikro dualizmo, gyvenama du gyvenimai be jokio sąlyčio ir savi­tarpės įtakos : vienas prigimtinis — sau, kitas — Dievui. Šis pasta­rasis vis labiau silpnėja, menkėja, atrofuojasi ir deformuojasi. Prigimtinis, medžiaginis, kasdienis darbo gyvenimas telaikomas vertingu, užtenkamu, nors jis yra be idėjos, be šviesos ir prasmės. Toks supasaulėjęs asmuo vadovaujasi tik grynai žemiškaisiais požvilgiais, žemiškaisiais motyvais, yra apsprendžiamas tiktai žemiškųjų vertybių. Toks krikščionis jaučia, galvoja, vertina, sprendžia nebe krikščioniškai, bet tarsi pagonis iš stabmeldybės laikų, vien tik protarpiais, lyg ant tvoros, prikabindamas vieną ar kitą religinį veiksmą, kurį labiau reikia laikyti iš krikščionybės kilusiu prietaru, negu tikrai religiniu veiksmu, nes jis nebeduoda gyvenimui prasmės, neapsprendžia ir nevadovauja veikimo, ne­nustato pasaulėžiūros — palieka visiškai be teigiamos įtakos į asmenybę 14.

Apie tokius Kristus pareiškia : « Tu sakai: Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko neprivalau; o nežinai, kad tu esi nelaimingas ir apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Tu turi vardą, būk tu esąs gyvas, ir esi numiręs »15. Prie tokio baisaus išsekimo prieina at­skyrę dvasinį gyvenimą nuo paprasto, kasdienio.

Neveltui ir ne be pagrindo ateizmo ir materializmo atsiradime Vatikano II Visuotinis Susirinkimas tarp kitų priežasčių nurodo ir pačių krikščionių didelę kaltę 16.

Net gigalima sakyti, kad, tam tikra prasme, daugelis krikš­čionių yra pirmieji ateistai ir materialistai paneigią tikrąjį Dievą, iškreipią jo sąvoką, tepripažįstą tik, sakytum, kažkokį stabą, kiek jis yra naudingas jų savimeilės planams realizuoti. Daugelis krikš­čionių, negyvenančių Evangelijos dvasia, kaip tik ir yra, tegu ne vienintelė, bet greičiausiai pagrindinė priežastis ateizmo ir materializmo, nes iškreipia Dievo sąvoką, atstumia kitus nuo Dievo, jį uždengia.

Materializmui kelią paruošė, toliau, ir perdėtas spiritualiza­vimas, visko, tegu tik teoretinis, sutelkimas į sielos reikalus, kūno gi reikšmės aplenkimas ir medžiagos nuvertinimas, praktikoje gi tik jos vertinimas. Žmogus nėra tiktai dvasia ar tiktai medžiaga, bet yra ir dvasia ir medžiaga Kūrėjo sujungtos į vieną būtybę. Todėl negali būti pažeista Dievo nustatytoji harmonija nei vienon, nei kiton pusėn. Negalima skaldyti asmenybę, aplenkti kūną, rūpintis tiktai siela. Reikia išlaikyti atitinkamą, prigimties nusta­tytą santykį. Klaidingiems sprendimams yra net kelios galimy­bės : visiškas dvasios paneigimas — materializmas, arba visiškas medžiagos paneigimas, jos pasmerkimas, kildinimas iš blogio prado, priešingo Dievui — spiritualizmas17. Tai dvi kraštutinės nuo­monės, seniai Bažnyčios pasmerktos. Tarp šių dviejų kraštu­tinumų dar yra kitos santykių galimybės : minimumas dvasios ir religijos — tai bus supasaulėjimas, arba minimumas medžiagos — tai bus savotiškas suangelėjimas. Šalia šių dviejų nepakankamų sprendimų — natūralizmo ir angelizmo yra tikrasis sprendimas: tiek dvasiai, tiek medžiagai joms priklausomos vertės teikimas, medžiagos pelenkimas dvasiai, jos transformavimas, sudvasinimas per « Dievo vaikų garbės apsireiškimą »18iki « naujojo dangaus ir naujosios žemės »19sukūrimo Dievo galybe.

Nors teorijoje Bažnyčia visuomet skelbė šią harmoniją tarp medžiagos ir dvasios, tačiau praktikoje gana anksti prasidėjo reikš­tis Bažnyčios gyvenime disharmonija, ar tai vieno, ar tai antrojo prado perdėtame pabrėžime. Kiek paskutiniais laikais perdėtai pabrėžiamas medžiaginis pradas, tiek jau pirmaisiais amžiais pasi­reiškė perdėtas dvasinio prado iškėlimas. To pasėkoje didesniame ar mažesniame laipsnyje reiškėsi pagrindinio žmogiškojo pašau­kimo, dar rojuje gauto uždavinio — užvaldyti žemę 20, apleidimas, net nebesirūpinant pačiu gyvenimu, vien belaukiant ateinančio Kristaus, pasirodančio debesyse, atnešančio atlyginimą ir dan­gaus laimę — paruzija21. Tikrovėje toji laimė bus, tačiau tuo tarpu ją reikia pašaukimo įvykdymu realizuoti, išaugti, pagal Dievo planą, iki pilno amžiaus subrendimo 22, per dalyvavimą Dievo pri­gimtyje 23 iki visiško supanašėjimo su Kristumi, iki antrojo « Tu », su kuriuo Dievas galėtų santykiauti kaip su sau lygiu.

Kai paruzija yra laukimas greit įvyksiančio Kristaus pasiro­dymo, arba sugrįžimo garbėje, tai jai gimininga eschatologija24yra tikėjimas ir laukimas laiko pabaigoje visatos atbaigimo ir per­mainymo realizavimo, kada apsireikš Dievo garbė visoje kūrini­joje. Ir tai ne kokio visiškai naujo, bet jau dabar gyvenamo die­viškojo gyvenimo, pagal šv. Jono evangelisto išsireiškimą: « Myli­miausieji, dabar mes esame Dievo vaikai; bet dar neapsireiškė, kas būsime. Mes žinome, jog, kada pasireikš, būsime į ji panašūs, nes mes matysime, kaip jis yra »25.

Savaime aišku, kad eschatologija turi savo reikalavimus ir uždaviniui apvaldyti žemę duoda tam tikrus nurodymus, kad inkarnacija ir eschatologija reikštųsi harmonijoje 26. Bent dalį tų reikalavimų inkarnacijos atžvilgiu išreiškė šv. Paulius : «Štai ką aš sakau, broliai: Laikas yra trumpas; lieka ir tiems, kurie turi žmonas, būti taip, lyg kad jų neturėtų; kurie verkia, kaip kad neverktų; kurie džiaugiasi, kaip kad nesidžiaugtų; kurie perka, kaip kad nieko neturėtų; kurie naudojasi šiuo pasauliu, kaip kad nesinaudotų ; nes šio pasaulio išvaizda praeina »27. O kitoje vie­toje dar priduria : « Nes Čia mes neturime pastovios buveinės (ma­nentem civitatem), bet siekiame busimosios » 28.

Šitas teisingas šv. Pauliaus įspėjimas amžių bėgyje ne visuo­met buvo autentiškai suprastas. Dažnai praeityje daugiau ar mažiau buvo pabrėžiamas dvasinis tikslas, raginama rūpintis sielos išganymu. Tokiu būdu atsirado savotiškas tarsi dualizmas : labai užakcentuotas « dūšios išganymas » — unum necessarium— vie­nintelis būtinas dalykas 29, tarytum visa kita tebūtų tik bereikšmis ir beprasmis priedas. Panašių tekstų 30 įtakoje, įsigalėjo vis didesnis teoretinis dvasios ir jos reikalų vertinimas ir aukštinimas, o medžia­gos ir paties gyvenimo reikalu nuvertinimas, kone paneigimas, tarytum tatai būtų ne iš Dievo, bet iš kažkokio piktojo prado.

Suvargusioje ir skurdo kankinamoje minioje, bet išsiilgusioje geresnio, šviesesnio rytojaus, juntančioje savo žmogiškąjį kilnumą, šitie pamokymai rado gilų atbalsį, skambėjo viliojančiai, davė stiprybės ir kantrybės kasdienio vargo bangose.

Tačiau šalia tos gražios teorijos, pats gyvenimas ir jo praktika ėjo kitu keliu. Vis labiau įsigalėjo medžiagos ir turto vertinimas, prie jo priskretimas, vis didesnis visko medžiagai palenkimas ; dvasinio gi prado vis didėjantis apleidimas, jo visiškas užgožimas31 žemiškuose reikaluose. Toks iškreiptas rūpestis « dūšios išganymu » privedė prie to išganymo supratimo visiško iškreipimo, apleidimo ir pagaliau net paneigimo. Perdėtas eschatologizmas per angelizmą privedė prie praktinio materializmo.

Bet yra dar kažkas daugiau. Tiek jau pažengus — nukrikščionėjus, Evangelijos tiesa nebepriimama su kūdikio nuoširdumu, tegu toji tiesa bus dieviškasis Apreiškimas, bet ieškoma būdų savo poelgiams pateisinti, savo nuomonei apginti, savo išmislams pra­vesti, savo menkystei paslėpti. Jie Dievo išmintį pakeitė savąja išmintimi ir ja ne tik nori vadovautis, bet ir pačiam Dievui pri­mesti 32. Dievas turi taikintis prie jų norų ir užmačių. Tokie fariziejai dvasinį turinį sutelkia į katalogus ir ieško būdu ne kaip tą dvasinį turinį įgyvendinti, juo apsispręsti ir pagal jį gyventi, bet tik kaip to turinio išvengti, kiek jis savimeilei nėra parankus, kaip pro tas « kliūtis » pralysti.

Todėl Kristus tiesiog į akis juos apkaltino : «Jūs gražiai mo­kate niekais paversti Dievo įsakymą palaikyti savo padavimui »33; o tas padavimas yra ne kas kita, kaip jų pačių nuomonės, išmislai savanaudiškumui apsaugoti.

Visai nenuostabu, kad paskutiniame susikirtime su farizie­jais, Kristus tiek kietai, negailestingai pasmerkia jų suktumą, veidmainiškumą, apgavystę34. Iš tikro, tai jau nebe augimas, o dvasinis džiūvimas, ne išsiskleidimas, o sugargažėjimas ir dva­sinis sukalkėjimas; dar daugiau, tai yra patyčios iš Dievo, jo gundymas ir savęs apgaudinėjimas.

Pradėjus eiti šiuo pakalnės keliu, nebėra sustojimo. Iškrei­piamos sąvokos, subanalinamas dvasinis gyvenimas, viskas supro­fanuojama — exsacrantur omnia— iškreipiama net Dievo sąvoka, nes ji «perdirbinėjama» pagal savuosius išmislus. Jau einama visiškai savais keliais, užmerkiamos akys tiesai, užkemšamos ausys Dievo žodžiui ir sąžinės balsui. Prieinama iki obcaecatio mentisir obduratio cordis— protinio apakimo ir širdies užkietėjimo3S. Tai jau paskutinis perversijos laipsnis. Tai nuodėmė, apie kurią Kris­tus sako, kad nebus atleista nei šiame, nei būsimame pasaulyje 36, nes tai yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, tai yra nenoras prisi­pažinti klydus ir užsispyręs klaidos gynimas.

Dar daugiau, ne tik užkietinama širdis ir apanka protas, bet tokiame susiaurėjime didėja fariziejiškas uolumas, kuris, tik pikta skleidžia kaip sako Kristus : « Vargas jums, Rašto žinovai ir fari­ziejai, veidmainiai, nes jūs apeinate jūrą ir sausumą vienam nau­jatikiui padaryti ir, kai jis padarytas, jūs darote iš jo pragaro sūnų dvigubai taip piktą kaip jūs »37.

Taip fariziejiškame aklume jie prieina iki to, kad Dievo vardu persekioja tikinčiuosius ir Dievo siųstuosius pasiuntinius. Ne tik persekioja, bet juos žudo ir, kas nuostabu, savo apakime tariasi tuo Dievui tarnaują : « Tai aš jums kalbėjau, kad nesipiktintumėte. Jie išmes jus iš sinagogų ; bet ateina valanda, kad kiekvienas, kurs jus užmuš, tarsis tarnaująs Dievui. Tai jie jums darys, nes ne­pažino Tėvo, nė manęs»38. Šio nusiteikimo jie laikosi labai ryž­tingai. Kas priešinasi jų nusistatymui, tegu tai bus pats Dievo Sūnus, jie šaukia: «Tebūna prikaltas ant kryžiaus... Jo kraujas teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų »39. « Štai jūsų karalius. Bet jie sušuko : Šalin jį, šalin ! ant kryžias jį ! Pilotas jiems tarė: Ar aš turiu prikalti ant kryžiaus jūsų karalių ? Vyriausieji kunigai atsakė: Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių »40.

Gal ne vienas nusistebės, kam čia tas fariziejizmas, kam visos šios Šventraščio citatos : juk tai seniai praėję laikai, nebėra nei fariziejų, nei sadukiejų ar kitų visokių praeities partijų. Kam ši praeities istorija ? Ką ji bendro turi su mūsų dienų gyvenimu ? Tiesa, kad nėra mūsų laikais fariziejų, bet taip pat tiesa, labai didelė tiesa, kad paliko iki mūsų laikų dvasia, Evangelijoje fari­ziejizmu pavadinta, besireiškianti įvairių įvairiausiomis formomis ir įvairiausiomis dozėmis ir atošvaistėmis. Kaip tik ši Evangelijos pavaizduotoji fariziejizmo dvasia ir yra didžiausias gyvosios dva­sios priešas ir jos žlugdytojas. Tai du kraštutiniai poliai. Šitoji gi fariziejizmo dvasia reiškiasi be išimties pas visus, tegu gal labai nedidelėje dozėje, nes nuolatos tvarkoma, persekiojama, taisoma. Tačiau savaime niekas nėra nuo jos apsaugotas, «apdraustas», joks postas, joks hierarchinis poaukštis. Priešingai, tie postai, kaip rodo Šventraščio tekstai, yra dar labiau išstatyti fariziejizmo pasireiškimui ir įsigalėjimui gyvenime.

Ne tik neįmanoma nupasakoti kelio, kaip visa tai įvyko, bet net schematiškai nurodyti kryptį. Tiek visa individualu, skirtinga. Bet nėra nė reikalo. Užtenka tik suminėti keletą įspėjimų iš Šventojo Rašto, tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento, kaip, pa­vyzdžiui, pranašo Jeremijo įspėjimą dėl visas ribas peržengusio blogio41, arba šv. Pauliaus papeikimą korintiečiams, kurie net eidami Komunijos, vieni apsiryja, kai tuo tarpu kiti alksta42, arba Išganytojo palyginimą apie pokyliaujantį turtuolį ir vargšą prie jo durų, negaunantį nė nuo stalo kritusių trupiniu43. Šie įspėjimai praktiški visais laikais.

Nepalyginamai toliau siekia, negu neturtas, skurdas, socialinės neteisybės, žmogaus kilnumo pažeidimas. Nuo praėjusio šimtme­čio vis labiau įsigalinti pramonė ir mūsų laikais kulminuojanti technologija bei masinė gamyba pareikalvo didelės duoklės. Tegu ekonominis gerbūvis yra daug didesnis, tačiau daugelio dvasinis gyvenimas palenktas medžiagai, visiškai skursta. Reiškiasi savo­tiškas nuasmeninimas, sumasinimas, asmens pavergimas me­džiagai 44. Tačiau daug skaudesnis ir pavojingesnis žmogaus kil­numo pažeidimas yra kylantis iš jau nusakytos fariziejiškos dva­sios. Kai pirmuoju atveju asmens kilnumą pažeidžia medžiaginės sąlygos, neasmeninė aplinka, čionai gi jau pats krikščionis, kaip asmuo ir tai ne kokiu eiliniu požvilgiu, bet paliečia kaip tik pati krikščioniškąjį žmogaus kilnumą, nes asmenį vertina nebe pagal sielą, jos panašumą į Dievo paveikslą, jos gyvenimą Dievo malone, brolystę Kristuje, bet tik pagal išorinį apdarą, skurdžią medžia­ginę padėtį. Apie tai įspėja jau šv. Jokūbas apaštalas: «Mano broliai, tikėjimas į mūsų garbės Viešpatį Jėzų Kristų yra nesude­rinamas su žiūrėjimu asmenų. Nes jei į jūsų susirinkimą įeina žmogus, turįs aukso žiedą, skaisčiais rūbais, įeina taip pat ir be­turtis suteptu apdaru, ir jūs žiūrite į tą, kurs apsivilkęs puikiais rūbais, ir jam sakote : Tu sėskis čia gražiai, o beturčiui sakote : Tu stovėk tenai, arba sėskis prie mano pakojo ! tai argi jūs neda­rote skirtumo patys savyje ir ar nepasidarėte teisėjai neteisingomis mintimis ? Klausykite, mano mylimiausieji broliai, ar ne betur­čius šiame pasaulyje išrinko Dievas, kad jie būtų turtingi tikėjime ir tėvainiai karalystės, kurią Dievas pažadėjo jį mylintiesiems ? Jūs gi paniekinote beturtį. Ar ne turtingieji slegia jus savo galybe ir ar ne jie tampo jus į teismus ? Ir ar ne jie piktžodžiauja gerajam vardui, kuriuo jūs vadinami ? Jei tačiau jūs vykdote karališkąjį įstatymą, einant Raštu : Mylėsi savo artimą, kaip pats save, jūs gerai darote. Bet jei jūs žiūrite asmens, jūs darote nuodėmę, ir esate įstatymo peikiami kaip peržengėjai. Kas nors laikytų visą įstatymą, o nusikalstų vienu dalyku, tas yra kaltas visais » 45.

Ir ne tik neturtingo nevertinimas, neatsižvelgimas į jį, viso dėmesio sutelkimas į turtingąjį, bet taip pat turto, garbės sau ieš­kojimas, iki visiško evangeliškosios dvasios praradimo. Jau XII amžiuje šv. Bernardas smarkiai įspėjo popiežių Eugenijų III, pra­skleidus savo purpurinius apdarus, pro visas iliuzijas ir tuštybes, blaiviai pažvelgti į savo sielos nepagydomą žaizdą46. Tačiau nors seniai denuncijuota ir pasmerkta tuštybė, iš turtų kylanti ir šalia jų klestinti, vis labiau įsigalėjo ir aukštuosiuose hierarchijos atstovuose. Daugybė dokumentų47 rodo tą didelį veržimąsi į paaukštinimus ir į tų paaukštinimų ženklus arba kaip tai vadinama pūliuojančia ir chronine žaizda, išlikusia iki mūsų laikų. Tuštybių  tuštybė, kaip tai Įsakmiai nurodo P. Winninger savo knygoje 48. Ši tuštybė eina dar toliau, net dvasinius dalykus subanalina, nudvasina ir sumaterialina. Tai pasireiškia kai kuriuose garbės ženkluose — ordinuose, kaip Kristaus Grabo riterių arba Kristaus ordinas49.

Tokio turtų vertinimo, tokio širdies sukietėjimo, tokios tuš­tybės akivaizdoje iš vienos pusės, ir iš antros pusės, prisiminus tiek ilgai išlikusią vergiją, o dar ilgiau baudžiavą, prisiminus « Die­vui pašvęstas » žemes 50, latifundijas ir tiek varge bei skurde esan­čių 51, tiek « vaitojančių » ir be atbalsio šaukiančių pagalbos, kaip vaizdingai, jautriai ir sintetiškai išsireiškia poetas52, lengva bus suprasti, kad vadinamosios krikščioniškosios kultūros ir civiliza­cijos — pabrėžiu : ne Evangelijos — skelbtasis idealas ir spiritua­lizmas (antimaterializmas) tebuvo tik aes sonansir cymbalum tin­niens— kaip žvangantis varis ir skambantis kimbolas53 — di­džiausias tuščiažodžiavimas ir visų neturtingųjų, skurdžiųjų, var­ganųjų piktinimas, nes tai buvo dvasinių vertybių ne tik nuverti­nimas, bet ir tikras jų išniekinimas.

Vadinamoji krikščioniškoji kultūra ir civilizacija — krikš­čioniškasis gyvenimas kasdienybėje — šalia neišsakomai daug gero ir didingo, didžiausių nuopelnų žmonijai, nemaža turėjo ir fariziejiško sukalkėjimo, turinio suvedimo į formules, buvo nors «ly­giateisė » teorijoje, tačiau gana vienašališka praktikoje, per mažai tesirūpino paprastojo žmogaus gyvenimu, jo laime, per mažai jį vertino kaip asmenį, formulėmis ir schemomis santykiavo su juo, ne širdimi, per maža jam tepadėjo dvasiškai, per mažai tesiskai­tydama su juo ir jo asmens dvasine vertybe. Visa tai savaime atsi­liepė socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje plotmėje, vis labiau didino plyšį tarp biednuomenės ir turtingųjų. Kadangi turtingieji nebuvo palankūs ir nuoširdūs varguomenei nei jų dvasiniuose nei medžiaginiuose reikaluose bei jų varge, atsirado vis didėjantis antagonizmas varguomenėje turtingųjų atžvilgiu. Greit šis anta­gonizmas persimetė ir į turtingųjų atstovaujamąją dvasinę ideologiją.

Apleistos, paniekintos minios atsigodojimas, nors labai lėtas, buvo labai gilus ir stiprus, o dar stipresnė bei didesnė reakcija, ypatingai mūsų laikais, kaip niekuomet anksčiau. Prie pagrindi­nių nurodytų priežasčių prisidėjo ir antraeilės, kaip tai masinis žmonijos prieauglis, mokslinė o ypatingai techninė pažanga, vy­lingai žadanti amžiną gerbūvį žemėje, komunikacijos ir idėjų sklei­dimo būdų tobulumas, psichologiniai ir socialiniai pasikeitimai54, visa tai padarė, kad reakcijos įtampa ir radikalumas pasiekė aukščiausią laipsni. Kančios saikas buvo su kaupu ir užteko mažos kibirkštėlės, kad susikristalizuotų į organizuotai atstovaujamą ir propaguojamą materializmą.

Kur tad yra pavojaus šaknis ? Materializmo atstovuose ir platintojuose ar materialistinėje propagandoje ? Neatrodo. Tai kur ji ? Gal labai bus nuostabu, bet ji yra ne tiek materializmo sklei­dėjuose, kiek dvasinio idealo iškreipėjuose, sudarančiuose mate­rializmui klestėti dirvą ir sąlygas. Daugelis idealistų — spiritua­listų « materialistiškesni » yra už pačius materialistus. Materialis­tai turi daug ir idealismo, bet daugelio dvasinių vertybių atstovų idealizmą labai lengvai galima laimėti materialinėmis vertybėmis. Drastiškai kažkas yra pasakęs, kad dvasinių ir idealistinių Vakarų idealizmą materialistiškieji Rytai labai lengvai gali nupirkti palan­kia prekybos sutartimi.

 

II. Gyvosios dvasios uždaviniai

 

Jeigu materializmo šaknis yra pačiuose spiritualizmo išpaži­nėjuose, tai ir pati taisymo procesą reikia nuo jų pradėti. Ne tiek materialistai, bet pirmon eilėn spiritualistai turi atsibusti iš miego, atsinaujinti, gyventi tuo, ką išpažįsta.

Todėl vien tik, kaip sakoma, « kovos » prieš materializmą, tegu ji bus ir vardan gyvosios dvasios vedama, neužtenka. Ji ne tik visiškai nevaisinga būtų, bet pavojinga ir net žalinga ir tai abiem pusėm : tiek materializmui, nes jį dar labiau užkietintų jo klai­dingose pozicijose, tiek ir pačiai gyvajai dvasiai, nes ją klaidintų ir nukreiptų nuo pagrindinio jos uždavinio. Juk kova yra savųjų «laimėjimų », savųjų jau turimų « pozicijų » aklas gynimas, visiškai jų nesvarstant, neanalizuojant, jų nederinant su idealu, tai yra jau gyvenamos krikščioniškosios kultūros, turimųjų jos formų — su Evangelija. Tokia kova būtų pastangos ne tik išsilaikyti, bet ir dar labiau įsitvirtinti jau pasiektose pozicijose ir patogumuose, pastangos taip pat kitą «atversti », jį «pakeisti » pagal save, jį palenkti savo reikalams, visiškai nekontroliuojant, ar toji forma iš tikrųjų yra gera, ar ji nėra ką tik minėtas « snaudimas », o gal net ir gilus «įmigimas », o ne tikrasis gyvosios dvasios reiškimasis pagal Evangeliją. Tokia «kova» reikštų savojo egoizmo, savo išmislų, savo siaurumo, netobulumo, o gal ir dar daugiau — sa­vosios tuštybės ir savojo fariziejizmo gynimą ir pastangas primesti kitiems, juos pavergti savo tuštybei ir fariziejizmui.

Nenuostabu : kiti geriau mato trūkumus ir klaidas, mato savi­meilę, ir dėl to dar didesniame « užkietėjime » prieštarautų, gintųsi nuo tokio « atvertimo ». Kova pasidarytų visiškai beprasmė. Pri­valu nuo tokios kovos visiškai atsisakyti.

Vienintelė kova prieš materializmą yra — atsibusti pačiam iš miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra jo priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitų, bet nuo savęs paties ir taip in spiritu et veritate testimonium reddere apie Kristų pačiu savo gyvenimu55. Tada šviesa pasklis plačiai ir visus nušvies 56 tikrąja Kristaus šviesa 57.

Taigi, tikroji kova ir tikrieji gyvosios dvasios uždaviniai pra­sideda ne nuo kitų, bet nuo savęs, ne nuo teorijos, nuostatų, didingų projektų, bet nuo praktikos, ne nuo gražių planų ar graudžių pa­mokslų, bet nuo darbo, nuo « atsibudimo » iš miego, nuo atsisa­kymo išsisukinėjimų, ir pradėjimo nuoširdaus gyvenimo pagal Evangeliją. Šiuo keliu beeinant, laimėjimas bus tikras prieš viso­kias materializmo apraiškas, tegu jos bus radikaliausios ir labiau­siai įsišaknijusios. Pradėjus gi darbą nuo pamokslavimo, planų ir kitų «gerinimo»— pralaimėjimas tikras. Tai būtų tikra be­prasmybė.

Gyvosios dvasios uždavinio liudyti apie tikrąjį žmogaus pa­šaukimą, apie dvasinį ir dievišką gyvenimą ne gražiais ir skambiais žodžiais, bet pačiu gyvenimu, plaukiančiu iš gilaus įsitikinimo ir persiėmimo tiesa 58, gražiausiu pavyzdžiu yra šv. Paulius apaštalas. Jis tai pačiu savo šventu gyvenimu, in spiritu et veritateliudijo apie tiesą, ne žemiškos išminties ir iškalbos tuščiažodžiavimu, kaip jis pats prisipažįsta, bet didžia, Dievo duota iš Šventosios Dvasios kylančia ir į ją atremta tikrovine — paties gyvenimo iškalba59. Vien tik žmogiškų pastangų šiame reikale neužtenka, nes tiktai Dievo malone paremtas gyvenimas ir iš malonės kyląs gyvenimo spindėjimas, gali tinkamai liudyti apie dieviškąjį gyve­nimą. Tik šis liudymas apie tiesą pačiu gyvenimu pakeis mate­rializmu užkrėstą atmosferą, įtikins dvasinių vertybių realumu. Vien tik toks liudymas gali pakeisti pasaulį60, jį apvalyti nuo visų « bevardžių », dar neįvardintų nuodėmių, — nuodėmių, kurių niekas tokiomis nelaiko, kurios neišvardintos maralinės teologijos vadovė­liuose, nei užčiuoptos, aptartos moralistų, kurios tačiau pripildo pasaulį, klajoja sakytum žaltvykslės, nes jos be «savininko » — niekas jų neprisipažįsta, neapgaili, tad nė netaiso, o jų pasėkos nuo­dija atmosferą, kaip slopą (smogas) miestų gyventojus, ir slegia visus.

To paties reikalauja ir Išganytojas, sakydamas, kad ne kas sako Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę, bet kas pildo valią Tėvo esančio danguje 61, tai yra gyvena pagal Dievo žodį — Evangeliją. Neužtenka net Dievo vardu daryti stebuklus, bet reikia darbų pagal Dievo valią 62 — susiformuoti pagal Dievo žodį — Evangeliją, atlikti iš Dievo gautąjį uždavinį — pašaukimą apval­dyti žemę — ir tuo išaugti, o ne ją savo tuštybei ir užgaidoms palenkti.

Vien tik žodžio klausytojai ir jo skelbėjai ne gyvenimu ir darbais yra, pagal apaštalą Jokūbą, panašūs į žmogų, kuris pasi­žiūrėjęs į veidrodį, nuėjo ir užmiršo, koks jis yra ir koks turėtų būti63.

Čia jau baigiasi dogmatinė teologija ir prasideda moralinė teologija — konkretus pritaikymas atskiriems asmenims. Kaip beieškant materializmo priežasčių tebuvo nurodytas tik bendras šaltinis, neanalizuojant atskirų avėjų, taip ir čionai, kalbant apie uždavinius, reikia pasitenkinti tik bendrojo pagrindinio nusistatymo nurodymu: nuoširdžiai gyventi pagal Evangeliją ir tuo pačiu liudyti apie tiesą. Tolimesnis analizavimas neturėtų galo, nes tai jau būtų konkretūs, atskiri atvejai.

Tačiau reikia pridurti, kad šis liudymas apie tiesą pačiu gyvenimu pagal Evangeliją pirmoje eilėje vyksta per gautojo iš Dievo pašaukimo vykdymą. Tuo būdu atsiranda lemiančios reikšmės bendradarbiavimas su Dievu. Mano Tėvas veikia be paliovos, tvirtina Kristus apie Dievą64. Iš tikro, Dievo kūrybinis aktas, prasidėjęs su pirmuoju «tepasidaro»65, ne tik iki šiol nesi­baigė, bet nė baigtis negali, kol nebus pasiektas pilnas tobu­lumas, kol neįvyks visiškas atsinaujinimas, permainymas, kol pa­šauktieji neišaugs iki pilno subrendimo, nesupanašės visai į Kristų 66, nebus sukurtas naujas dangus ir nauja žemė67. Dievas viską išves iki galo. Kiekvienas žmogus yra pašauktas bendradarbiauti. Ta­čiau, jei pašauktieji į tą darbą atsisakytų ar supasuotų darbe, Dievas gali sau bendradarbių pažadinti ir iš akmenų68. Anie gi kaip šakelės sudžius ir bus įmesti į ugnį69.

Todėl labai svarbu gyvajai dvasiai šis bendradarbiavimo ir ryšio su Dievu palaikymas. Ypatingu būdu šį ryšį palaiko Šven­toji Dvasia, kuri yra mums duota 70. Nenuostabu, kad jau šv. Paulius įspėja neliūdinti Šventosios Dievo Dvasios71, negesinti dvasios 72, tai yra tos dangiškos šviesos ir dieviškos ugnies sieloje, kurią suteikia Šventoji Dvasia. Kitais žodžiais betariant, reikalin­gas didelis klusumas ir klusnumas Šventosios Dvasios atžvilgiu. Tai yra ne kas kita kaip « ausylumas » sąžinės balsui, sąžinės jau­trumas, tiek išgirsti Dievo balsą, tiek ryžtingumas pagal jį pasielgti. Tai yra galima tik per nuolankų atvirumą tiesai, ją priimant be savojo «koštuvo», tai yra be savanaudiško dieviškosios tiesos iškreipimo ar palenkimo savo reikalams.

Visa gi dieviškoji tiesa — Apreiškimas suimamas į du pagrin­diniu įsakymu : Dievo ir artimo meilės. Tai ne tik du didžiausi įsakymai, bet ir visų įsakymų santrauka 73. Tačiau tikros Dievo meilės neklaidingas ženklas yra artimo meilė 74, ir tai pasireiš­kianti ne žodžiais, bet darbais75, ypatingai neturtingųjų, ken­čiančių, vargstančių atžvilgiu76. Svetimas yra gyvajai dvasiai abejingumas artimo atžvilgiu, išreikštas Kaino žodžiais: Ar aš esu savo brolio sargas ? 77, priešingai, ji yra atvira savo aplinkai, dar daugiau — kiekviename žmoguje mato ne tik savo broli, bet pati Kristų, pagal jo žodį: Ką padarėte vienam iš tų mažųjų, man padarėte 78. Šis žmogaus gyvenimo galutinio įvertinimo krite­rijus yra asmens kilnumo pabrėžimas ir protestas prieš jo nuver­tinimą.

Prieš baigiant reikia dar suminėti, kad ir Vatikano II Visuo­tinis Susirinkimas kaip tik tuos pačius punktus dėsto, kurie buvo nurodyti tiek sumaterialėjimo, tiek atsinaujinimo kelyje, tegu visai kitais žodžiais ir kituose formulavimo būduose, nesilaikyda­mas sistemos. Čia paduodu nors keletą ištraukų būdingesniaisiais klausimais.

Vatikano II Visuotinis Susirinkimas, aiškiai matydamas tiek praeities, tiek dabarties trūkumus, labai ragina visus tikinčiuosius atsinaujinti dvasioje pagal Evangeliją, kad Kristaus dvasia visu aiškumu suspindėtų Bažnyčios veide 79. Atmetęs seniai pasmerktus kraštutinumus 80, Susirinkimas labai skatina tikėjimo dvasią įnešti į gyvenimą, tai yra harmoningai sujungti eschatologinį ir inkarnacinį požvilgį81. Juk eschatologinė viltis ne tik nemažina inkarnacinių uždavinių, bet įgalina ir net įpareigoja juos geriau atlikti82. Inkarnaciniai gi uždaviniai vykdomi pirmon eilėn darbu. Iš to kyla darbo vertė tiek Susirinkimo išgirta, nes per darbą ne tik įsijungiama į Kristaus atperkamąjį darbą 83, bet ir liudijama apie jį84. Per darbą įvyksta pasaulio užvaldymas ir jo pajungimas žmogaus tarnybon 85 ir tuo pat gautojo dar rojuje uždavinio — žmogiškojo pašaukimo įvykdymas 86. Inkarnacinių tikslų, kiek jie svarbūs ir reikalingi būtų, realizavimas yra palenktas eschatolo­giniam — pilnutiniam žmogiškosios asmenybės tobulumui87, ir jų negalima nei perdėti, nei iškreipti. Šiame technikos išbujojimo, ekonominio gerbūvio ir materializmo laikotarpyje tokiam perdė­jimui pavojus yra didelis. Ne veltui kun. dr. Pr. Gaida jau seniai, apžvelgęs mūsų išeivijos pirmojo dešimtmečio didelį statybinį entuziazmą, vien tik viešųjų — religinių ir kultūrinių pastatų  gausumą 88, nebekalbant apie privačius pastatus, ragina šį staty­binį entuziazmą perkelti į dvasinę sritį89. Tačiau jau trečias de­šimtmetis įsibėgėjo, bet nematyti ženklų, kad jo pranašiškas įspė­jimo žodis būtų buvęs išklausytas.

Vatikano Antrasis Visuotinis Susirinkimas, remdamasis žmo­gaus asmens kilnumo, jo laisvės ir kiekvienam žmogui bei tautai Apvaizdos duoto pašaukimo principais, griežtai reikalauja pilnos laisvės tautinei, netgi mažumų, kultūrai 90, kad ji būtų kuriama pagal savuosius gabumus, nusiteikimus ir tradicijas 91, be paša­linės prievartos. Atskirų tautų tautinės kultūros specialus įnašas labai praturtina bendrąją žmonijos kultūrą, o taip pat tokiu būdu pilniau išsemiamos neribotos žmogiškojo gyvenimo realizavimo galimybės, žmonija pasiekia didesnį įvairumą ir tobulumą 92.

Tai duoda progos kalbėti apie gyvosios dvasios uždavinius tau­tiniu atžvilgiu, kurie yra labai dideli. Jų negalima atsisakyti, ar juos išjungti iš savo veiklos. Jų atsisakius, būtų pažeistas Dievo duotasis pašaukimas, jo planai, žmogus sumenkėtų. Taigi, gyvoji dvasia tautinį pašaukimą ir tautinius uždavinius svarsto Dievo planuose. Mūsų tautos istorijoje tiek karų, okupacijų, tiek prie­vartos. Svetimi jungai slėgė, svetimos valdžios siekė savo tikslų,  slopino mūsų kultūros išsiskleidimą. Tad juo didesnė dabar mūsų pareiga, gyvenančių pasaulio kultūros didžiuosiuose centruose, turinčių pilną laisvę, rūpintis savąja, lietuviška kultūra. Atitaisyti, kas sugadinta ; papildyti, kas apleista. Pasivyti, išaugti, pražysti.

Tačiau konkretus gyvosios dvasios uždavinių dėstymas jau išeina iš šios temos ribų.

Gyvosios dvasios uždaviniai yra įvairūs, kaip vaivorykštės ar kaleidoskopo spalvos, iš kokio tik punkto pažiūrėsi, vis nauja nauja ir šviesu. Gyvoji dvasia, kaip ir meilė, pasinaudojant šv. Pauliaus žodžiais, yra kantri, maloninga, neieško savo naudos, visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia 93. Ji, kaip ir Tomo Kempiečio aprašytoji Dievo meilė, ir besiilsėdama budi, varginama nenuilsta, lamdoma nesuglamžoma, grasinama nenusigąsta, bet kaip degančio fakelo ugnis nuolatos prasivežia į viršų 94.

A. Liuima, S. J.

Roma

 

LES DEVOIRS DE L’ESPRIT DEVANT LE MATERIALISME

par

Antanas Liuima, S. J.

Résumé

Cet article se présente d’abord comme un aperçu des causes reli­gieuses, morales et sociales qui ont provoqué la naissance du matéria­lisme et des circonstances dans lesquelles il s’est développé.

L’enquête de la seconde partie porte sur les conditions et modalités dans lesquelles l’esprit peut et doit surmonter le matérialisme en toutes ses manifestations.

On donne enfin la doctrine du Concile du Vatican II sur l’origine du matérialisme, sur l’attitude à prendre à son égard, notamment le renouveau spirituel et moral et sur ses conséquences sociales d’impor­tance capitale.

 

Gyvosios dvasios klausimu yra rašę: Stasys Šalkauskis, Aedificatio nostra. Gyvosios dvasios reikalu, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 2 nr., 112-119 psl.; Kun. A. Smailius, Gyvosios dvasios liepsnos, žr. Tiesos Kelias, 1939 m. 6 nr. 467-468 psl.; Stasys Šalkauskis, Jaunuomenė ir gyvoji dvasia, žr. Židinys, 28 (1938), 11 nr., 499-513 psl. ; A. Maceina, Ut accendatur, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 7-8 nr., 527-530 psl.; K un. K. Steponavičius, «.Gyvosios dvasiosbeieškant, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 421-425 psl.; Kun. Stasys Yla, Gyvoji dvasia per gyvąją idealiąją parapiją, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 12 nr., 802-810 psl. ; Kun . V. K. Taškūnas, Kristaus ugnies ir Jo nesandoros ! žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 5 nr., 354-361 psl.; Pitor. Stasys Šalkauskis. ≪Gyvoji Dvasia ≫, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 5 nr., 361-363 psl. ; Vysk. Petras Pr. Būčys, Gyvosios dvasios veikla, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 415-418 psl. ; Prof. St. Šalkauskis, Degančios širdys vienykitės ! žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 419-421 psl. ; Kun. Dr. J. Stobrys, Susipratimas ir pilnas užsiangažavimas (Gyvosios dvasios ir gyvojo darbo linkme), žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 7-8 nr., 516-520 psl. ; Kun. J. B., Idealo tarnyboje (Gyvosios dvasios sąjūdžio klausimu), žr. Tiesos Kelias, 1938 m., 7-8 nr., 526-527 psl.; Kun. A. Smailius, Gyvosios dvasios židiniai, žr. Tiesos Kelias, 1939 m. 7-8 nr., 572-573 psl. Kun. Vytautas Balčiūnas, Gyvoji dvasia, žr. Aidai, 1948 m. 16-17 nr. (liepos-rugpiūčio mėn.), 289-293 psl.

Tema buvo parinkta tokia plati, nes nesitikint surasti teologijos sekcijai paskaitininkų, ji labiau tiko įtraukti didesnį dalyvių skaičių į diskusijas.

Plačiau šį klausimą yra nagrinėjęs inž. Jonas Rugis L. K. M. Akademijos suvažiavime Chicagoje : Ar atomo tyrinėjimai pradėjo naują erą ? žr. Suvažiavimo Darbai, V tomas, Roma 1964, 339-357 psl. ir daugelis kitu, kaip Romano Guabdini, Das Ende der Neuzeit, Bazelis 1950 ; J. M. Hollenbach , Der Mensch der Zukunft, Anthropologische Besinnung in der Weltwende, Frankfurt am Main 1959 ; E. Rideatt, Technique et avenement de l’homme, 1951 ; Fb. Dessatjeb, Durch die Tore der neuen Zeit, 1961 ; to paties autoriaus Streit um die Technik, 1956; F. V alienth oboquieta, Sentido y valor dėl trahajo, 1951; L. Bobos, Evolutionisme e spiritualitė (Evoluzionismus und Spiritualitat), 1960 ; F. Russo, Technique et conscience religieuse, Paryžius 1961 ; X . V on H ornstein ir Fb . Dessauer, Seele im Bannkreis der Technik, Olten 1945 ; G. Didieb, Eschatologie et engagement chrėtien, 1953 ; H. Dolch, Die Naturivissenschaften und die Letzten Dinge, 1960 ; C. Duqttoc, L'Eglise et le progres, Paryžius 1964 ; A. Etcheverry, Le conflit actuel dės humanismes, Roma 1964, ir kiti. Apie naują žmonijos istorijoje epochą kalba ir Visuotinis Vatikano II Susirinkimas:

 Conditiones vitae hominis moderni sub respectu sociali et culturali profunde immutatae sunt, ita ut de nova historiae humanae aetate loqui liceat (Pastoralinė konstitucija Gaudium et Spes, 54 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1075 psl. ; lietuvišką vertimą žr. I I Vatikano Susirinkimo Dokumentai, Bostonas 1967, 230 psl. arba I I Vatikano Susirinkimo Nutarimai, Vilnius 1968, 165 psl.).

Štai aš darau visa nauja : Apreiškimas,21,5.

5Juose įvyksta pranašystė Izaijo, kuris sako : Girdėte jūs girdėsite, bet nesuprasite, ir žiūrėte jūs žiūrėsite, bet nematysite. Nes šitos tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis, ir nesuprastų širdimi ir nesigręžtų, ir aš jų nepagydyčiau (Mato 13,14-15; plg. Apaštalų Darbai 28,26-27).

Maironio eilėraštis Beturčiams, žr. Pavasario Balsai, Wurzburgas 10 1947, 229-230 psl.

Pop. Paulius VI savo enciklikoje, pripažinęs reikalą tiek atsinaujinimo tiek pažangos Bažnyčioje, labai griežtai įspėja nedaryti to lengvamaniškai:

Nec quemquam studium rapiat renovandi ipsam Ecclesiae structuram, instaurata charismaticorum ratione, perinde ac si nova et vetera ea sit Ecclesiae conditio, quae e paucorum cogitatis oriatur, et quidem, cum animorum ardore ferveant et aliquando putent se divino quodam instinctu moveri, inanibus suae ineptae restaurationis somniis contaminare possint germanam Ecclesiae conformationem. Ecclesiae, ut est, nos inservire debemus, eamque amare sapienti rerum gestarum intellectu, humilique voluntatis Dei inquisitione, qui Ecclesiam regit eique adest, etiam cum sinit eius vultus splendori et actionis sanctitati, ob humanas infirmitates, aliquid caliginis offundi. Hanc ipsam autem sanctitatem atque splendorem nos inquirimus ac promovere studemus  (Enciklika Ecclesiam suam, 7 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 56 (1964), 630 psl.).

Mato 24,29.

Y. Kudirka, eilėraštis Labora, žr. Lietuvių poezijos antologija, sudarė J. Aistis ir A. Vaičiulaitis, Chicaga 1951, 260 psl.

10 Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai dirvoje ? Iš kur gi atsirado raugių ? ≫(Mato 13,27).

11 Mato 13,28.

12 Mato 13,25-26.

13 Conflictus in teipso est; noli timere hostem extrinsecum; te vince et mundus est vinctus ≫(S. Augustinus, Sermo 57,9; P.L. 38, coi. 391).

14 A lain Entralgo, La empresa de ser Hombre, Madridas 1963, 46 psl.;

 Šita tauta garbina mane lūpomis, o jų širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, nes moko žmonių mokslų ir įsakymu≫(Morkaus 7,6-7; cf. Izaijo 29,13) ; Pastoralinė konstitucija Gaudium et Spės, 13 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1034-1035 psl. ; lietuviškas vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 180-181 psl. arba Vilniaus (1968) — 129-130 psl.

15 Apreiškimas 3,17; 3,1.

16 Voce atheismi phaenomena inter se diversa designantur... Sane qui voluntarie Deum a corde suo arcere et quaestiones religiosas devitare conantur, dictamen conscientiae suae non secuti, culpae expertes non sunt; attamen et ipsi credentes quamdam de hoc responsabilitatem saepe ferunt. Atheismus enim, integre consideratus, non est quid originarium, sed potius ex diversis causis oritur, inter quas adnumeratur etiam reactio critica contra religiones et quidem, in nonnullis regionibus, praesertim contra religionem Christianam. Quapropter inter hac atheismi genesi partem non parvam habere possunt credentes, quatenus, neglecta fidei educatione, vel fallaci doctrinae expositione, vel etiam vitae suae religiosae, mo ralis ac socialis defectibus, Dei et religionis genuinum vultum potius velare quam revelare dicendi sint ≫. Gaudium et Spes, 19 nr. žr. Acta Apostolicae Sedis, _58 (1966), 1039 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 186 psl. arba Vilniaus (1968) leidinio — 133-134 psl.

17U. Bianchi, I l Dualismo religioso. Saggio storico ed etnologico, Roma 1958 ; S. Peteement, Le Dualisme chez Platon, les gnostiques et les manichėens, Paryžius 1947.

18  Sutvėrimas su išsiilgimu laukia Dievo vaikų garbės apreiškimo.

Sutvėrimas juk buvo pavergtas tuštybei ne savo valia, bet to, kurs jį pavergė su viltimi, kad ir pats sutvėrimas bus išlaisvintas iš sugedimo vergijos į Dievo vaikų garbės laisvę. Mes juk žinome, kad visas sutvėrimas vaitoja ir kenčia skausmus iki šiolei ≫(Romėnams 8,19-22). Vien tik paliečiu šį klausimą, jo nedėstydamas, nes tuo reikalu yra gausi literatūra:

A. M. Dubable, Le gėmissement dės crėatures dans l’ordre divin du cosmos (Eom 8,19-22), žr. Revue des sciences philosophiques et tliėologiąues, 38 (1954), 445-465 psl. ; P. Bonnabd, Grėation et nouvelle crėation dans le Nouveau Testament, žr. F oi et Vie, 58 (1959), 18-32 psl. ; A. Frank-Duquesne, Cosmos et gloire. Dans quelle mesure l'univers physique a-t-il part a la gloire future ? Paryžius 1947 ; S. Lyonnet, La Rėdemption de l'Vnivers, žr. Lumiere et Vie, 48 (1960), 6-27 psl. ; H. M. Biedermann, Die Erlosung der Schopfung beim Apostel Paulus, Wurzburgas 1940 ; F. J. Schierse, Verheissung und Heilsvollendung, Mūnehenas 1955; J. Schildenbergee, Verheissung und Erfüllung, žr. Biblica, 24 (1943), 107-124 ir 205-230 psl. ; W. Kunneth, Theologie der Auferstehung, Mūnehenas 41951 ; A. Brunner, Eins neue Schopfung, Paderborn 1952.

19  Tuomet sėdintis soste tarė : Štai aš darau visa nauja ≫(Apreiškimas 21,5). ≪Tuomet aš mačiau naują dangų ir naują žemę; nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė nuėjo, ir jūros jau nebebuvo. Aš, Jonas, mačiau šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, prisirengusią, kaip sužieduotinę, papuoštą savo sužieduotiniui (Apreiškimas 21; l-2). Tuo klausimu literatūros: H. Corbin, Terre cėleste et corps de rėsurrection, Paryžius 1960; A. F e u i lle t , La demeure cėleste et la destinė dės chrėtiens, žr. Recherches de Science religieuse, 44 (1956), 161-192 ir 360-402 psl. ; H. Bietenhard, Die himmlische Welt im Urchristentum und Spatjudentum, Tūbingenas 1951.

20 Pradžios 1,28; L. Daloz, ≪Soumettre la terre... ≫, Paryžius 1964; J. Guillet, Devoir d'ėtat et attente du Royaume de Dieu, žr. Christus, 8 (1961), 6-23 psl. ; Gaudium et Spės, 39 ir 57 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1056-1057 ir 1077-1079 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 207-208 ir 232-234 psl. arba Vilniaus (1968) — 149 ir 167-168 psl.

21 E. Grasser, Das Problem der Parusieverzogerung in den synoptischen Evangelien und in der Apostelgeschichte, Tūbingenas 1957 ; W. Michaelis, Kennen die Synoptiker eine Verzogerung der Parusie ? žr. Synoptische Studien: Festschrift A. Wikenhauser, Mūnehenas 1953, 107-123 psl.; O. Cullmann, Parusieverzogerung und Urchristentum, žr. Theologische Literaturzeitung, 83 (1958), 1-12 psl. ; J. K orner, Endgeschichtliche Parusieerwartung und Heilsgegenivart im Neuen Testament, žr. Evangelische Theologie, 14 (1954), 177-192 psl. ; F. Tillmann, Wiederkunft Christi nach den Paulinischen Briefen, Freiburg im Breisgau 1909 ; M.-E., Boismard, Le retour du Christ.žr. Lumiere et Vie 11 (1953), 53-76 psl.; E. W a l t e r , Das Kommen des Herrn, Freiburg im Breisgau 1942-1947, du tomai.

22  Jis tai vienus davė apaštalus, kitus pranašus, kitus evangelistus, kitus ganytojus ir mokytojus daryti šventuosius tobulus, tarnystės darbui, Kristaus kūnui statyti, iki visi pasieksime tikėjimo vienybę, pilną žmogaus subrendimą, Kristaus pilnybės amžiaus saiką≫(Efeziečiams 4,11-13).

23  Mus pašaukė savo garbe ir galybe, ir per ji dovanojo mums didžiausius ir brangiausius pažadus, kad jūs jais pasidarytumėte dieviškos prigimties dalyviai  (1 Petro 1,3-4). ≪Dignitatis humanae eximia ratio in voeatione hominis ad communionem cum Deo consistit. Ad colloquium cum Deo iam inde ab ortu suo invitatur homo : non enim existit, nisi quia, a Deo ex amore creatus, semper ex amore conservatur ; nec piene secundum veritatem vivit, nisi amorem illum libere agnoscat et Creatori suo se committat (Gaudium et Spes, 19 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1038-1039 psl., lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 185 psl. arba Vilniaus (1968) — 133 psl.).

24 Čia neliečiu eschatologijos klausimo, pasitenkinu tik nurodymu gausios literatūros : H . D . W e n d l a n d , Die Eschatologie des Reiches Gottes bei Jesus, Gutersloh 1931 ; F. G u n t e r m a n n , Die Eschatologie des heiligen Paulus, Munsteris 1932 ; J. D a n i ė l o u , Christologie et Eschatologie, žr. A .G r i l l m e i e r ir H. B a c h t , Das Konzil von Chalkedon, III t., 269-286 psl.; J. K ö r n e r , Eschatologie und Geschichte, Hamburgas 1957 ; R. B u l t m a n n , Geschichte und Eschatologie, Tubingenas 1957 ; J. M ou r o t j x , Le mystere du temps, Paryžius 1962 ; N. B e b d i a j e v , Essai de Mėtaphysiąue eschatologique, Paryžius 1946; H. Ott, Eschatologie, Versuch eines dogmatischen Grundrisses, Zurichas 1958; M. S c h m a u s , Das Eschatologische im Christentum, ž r . Aus der Theologie der Zeit, Regensburgas 1948, G . S t ä h l i n g , Zum Problem der johannaischen Eschatologie, žr. Zeitschrift fur die Neutestamentliche Wissenschaft und die Kunde der alteren Kirche, 33 (1934), 225-259 psl., C. S t e u e r n a g e l , Die Strukturlinien der Entwicklung der judischen Eschatologie, žr. Festschrift A. Bertholet, Tubingenas 1950, 479-487 psl., P. A l t h a u s , Die letzten Dinge, Gutersloh 61956, H . E. H e n g s t e n b e r g , Der Leib und die letzten Dinge, Regensburgas 1955, A. R i c h , Die Bedeutung der Eschatologie fur den christlichen Glauben, Zurichas 1954, F. H ol m s t r ö m , Das eschatologische Denken der Gegenwart, Gutersloh 1936 ; L. Boros , Le Christ devant nous. Etudes sur Veschatologie chritienne, Paryžius 1967.

25 1 Jono 3,2. Tą pačią minti randame ir pas šv. Pauliu : žr. 1 Korintiečiama 13,12; Pili/piečiams 3,20-21; Eįeziečiams 2,19-20.

26 B. B e s r e t , Incarnation ou eschatologie ? Paryžius 1964 (Col. Rencontres 6 6 ) ; C. D u q u o c , Eschatologie et realites terrestres, žr. Lumiere et Vie. 50 (1960), 4-22 psl., P. R ou i l l a r d , Des hommes qui attendent : Eschatologie et vie chretienne, žr. Vie Spirituelle, 107 (1962), 368-378 psi. ; H. B a c h t , Weltnahe oder Weltdistanz ? Frankfurt am Main 1962.

27 1 Korintie&iams 7,29-31. Tačiau žemiškosios gėrybės turi vertę. Apie tai žiūrėk : G. B. Montini, Il christianesimo e il Benessere temporale, Milanas, Ufficio Studi Arcivescovili, 1963; O.-A. R a b u t , O. P., Valeur spirituel du profane : Les energies du monde et l'exigence religieuse, Paryžius 1963; C.V. Truhlar, Fuite du monde et conscience chretienne d'aujourd'hui, Roma 1961; G. Thils, Theologie des realites terrestres, Paryžius, I t . 21946, II t. 1949; G.Thils, Transcendance ou Incarnation : Essai sur la conception du christianisme, Liuvenas 1950; A. Maceina, Saules Giesmė, Brooklynas 1954. Gerai visiems žinoma šv. Pranciškaus Asyžiečio Saulis Giesmė ir jo mistinė brolystė su visais kūriniais. Kad ir kitokiame stiliuje, bet panašiame nusiteikime yra Teilhard de Chardin Himnas Medžiagai, kuri jis deda į pranašo Elijo lūpas, pirm negu jis buvo ugninio vežimo pakeltas į dangų. Štai viena to himno strofa : ≪Benie sois-tu, universelle Matiere, Duree sans limites, Ether sans rivages, —Triple abime des etoiles, des atomes et des generations, —toi qui debordant et dissolvant nos etroites mesures nous reveles les dimensions de Dieu≫(Teilhard de Chardin, Hymne de l’Univers, Paryžius 1961, 71-74 psl.).

28 Žydams 13,14.

29  Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalyku, o reikia tik vieno. Marija pasirinko geriausią dalią, kuri nebus iš jos atimta  (Luko 10,41-42).

30  Nekraukite sau turtu žemėje, kur rūdis ir kandis gadina ir kur vagys iškasa ir vagia, bet kraukite sau turtus danguje, kur nei rūdys, nei kandys negadina ir kur vagys neiškasa ir nepavagia. Nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis ≫(Mato 6,19-21). Ir kitoje vietoje : ≪Kas nori eiti paskui mane, tegu pats savęs išsižada, tegu ima savo kryžių ir teseka mane. Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją ; o kas prapuldytu savo gyvybę dėl manęs, atras ją. Nes ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį ? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo garbėje su savo angelais, ir tuomet jis atsilygins kiekvienam, žiūrėdamas jo darbų » (Mato 16,24-27 ; cf. Morkaus 8,35-37 ; Luko 9,23-25).

31 Mato 13,3-23; Luko 8,4-15; Morkaus 4,3-20.

32  Nes Dievo rūstybė pasireiškia iš dangaus kiekvienoje bedievystėje ir neteisybėje tų žmonių, kurie Dievo tiesą laiko neteisybėje... Nes, pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir nedėkojo ; savo mintyse pasidarė tušti, ir neišmintinga jų širdis aptemo. Tardamies esą išmintingi, pasidarė paiki (Romėnams 1,18-23 ir visas 1-2 skyrelis). Ta pati mintis, kad tokie asmens gudrūs ir išmintingi yra tik savo paties akyse, ne objektyviai, ne Dievo, pakartotinai yra išreikšta jau Senajame Testamente: ≪Via stulti reeta in occulis eius ≫(Patarlių 12,15); ≪Est via quae videtur homini recta, et novissima eius ducunt ad mortem ≫(Ten pat 16,25); ≪Omnis via viri recta sibi videtur, appendit autem corda Dominus ≫(Ten pat 21,2).

33 Morkaus 7,9. Dar plačiau randame tai išreikšta kitoje vietoje :  Kodėl ir jūs peržengiate Dievo paliepimą dėl savo padavimo ? Juk Dievas yra pasakęs : Gerbk tėvą ir motiną; ir : Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta. Jūs gi sakote : kas tik sakytų tėvui ar motinai: Dovana tebūnie [tai yra tie dalykai paskirti šventyklai], kas tau iš manęs būtų naudinga, jis galės negerbti savo tėvo ir savo motinos. Taip jūs nieku pavertėte Dievo paliepimą dėl savo padavimo. Veidmainiai, gerai apie jus pranašavo Izaijas, sakydamas: Šita tauta mane gerbia lūpomis, o jų širdis toli nuo manęs. Bet jie veltui garbina mane, mokydami žmonių mokslu ir Įsakymų ≫(Mato 15,3-9). Ir kitoje vietoje : ≪Vargas jums, aklieji vadai, kurie sakote : Kas nors prisiekė šventykla, tai niekai, o kas prisiekė šventyklos auksu, turi pareigą. Paiki ir akli! Nes kas didesnis, auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą ? Ir kas tik prisiekė altoriumi, tai niekai, o kas prisiekė ant jo esančiąja dovana, turi pareigą. Akli ! Nes kas didesnis, dovana ar altorius, kuris pašventina dovaną ? Taigi, kas prisiekia altoriumi, prisiekia juo ir visais ant jo esančiais dalykais. Ir kas nors prisiekia šventykla, prisiekia ir tuo kas joje gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kas jame sėdi » (Mato 23,16-22).

34  Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs ryjate našlių namus, kalbėdami ilgas maldas... Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie duodate dešimtinę iš mėtos, krapų ir kmynų, o apleidžiate svarbesnius įstatymo dalykus, teisingumą, pasigailėjimą ir ištikimybę... Akli vadai, kurie iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.

Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie kuopiate, kas yra iš viršaus taurės ir dubens, o viduje esate pilni plėšrumo ir nešvarumo... Vargas jums Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš oro pusės rodosi žmonėms labai gražūs, o viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visokių puvėsių . Taip ir jūs iš viršaus, tiesa, rodotės žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo ≫(Mato 23,14-28).

35  Todėl jienegalėjo tikėti, nes Izaijas dar yra pasakęs : Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdis, kad nematytų akimis ir nesuprastų širdimi, kad neatsigręžtų , ir aš jų nepagydyčiau≫(Jono 12,39-40). Tai aliuzija į Izaijo 6,9-10.

Šv. Bernardas šitaip charakterizuoja užkietėjusią širdį : ≪Quid ergo cor durum ? Ipsum est quod nec compunctione scinditur, nec pietate mollitur, nec movetur precibus: minis non cedit, flagellis duratur. Ingratum ad beneficia est, ad consilia infidum, ad judicia saevum, inverecundum ad turpia, impavidum ad pericula, inhumanum ad humana, temerarium in divina, praeteritorum obliviscens, praesentia negligens, futura non providens.

Ipsum est cui praeteritorum, praeter solas injurias, nihil omnino praeterit; praesentium nihil non perit; futurorum nulla, nisi forte ad ulciscendum, prospectio seu praeparatio est. Et ut brevi cuncta horribilis mali mala complectar, ipsum est quod nec Deum timet, nec hominem reveretur

(S. Bernardus, De consideratione, lib. 1, cap. 2, nr. 3 : P.L. 182, coi. 730-731).

Todėl Psalmistas įspėja neužkietinti savo širdžių Dievo balsui: Hodie si vocem eius audieritis, nolite obdurare corda vestra sicut in irritatione, secundum diem tentationis in deserto, ubi tentaverunt me patres vestri, probaverunt me, et viderunt opera mea. Quadraginta annis offensus fui generationi illi; et dixi: Semper hi errant corde. Et isti non cognoverunt vias meas ; et iuravi in ira mea : Si introibunt in requiem meam ≫(Psalmus 94,8-11). Cf. šv. Pauliaus komentarą ir jo dėstymą žydams 3,8-4, ir 13).

36  Todėl ašsakau jums : Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti; o piktžodžiavimas prieš Dvasią nebus atleistas. Ir kas nors taria žodį prieš Žmogaus Sūnų, jam bus atleista ; o kas kalba prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame pasaulyje, bei būsimame (Mato 12,31-32; cf. Luko 12,10-12).

37Mato 23,15. Ir nenuostabu, nes jie, pagal šv. Pauliaus liudijimą, rūpinasi Dievu, tik ne taip kaip pridera, ne pagal Dievo išmintį, o pagal savo išmislus : ≪Nes aš apie juos liudiju, kad jie uoliai rūpinasi Dievu, bet ne taip, kaip reikalauja tikras žinojimas. Nes nepažindami [nes jau nebenori pažinti tiesos, užmerkia jai akis] Dievo teisybės ir norėdami pastatyti savąją [Dievo gi atmesdami], jie nepasidavė Dievo teisybei [ją atmetė] » (Romėnams 10,2-3).

38Jono 16,1-3. Tiek svarbus šis prieštaravimas, kad pakartotinai jis pabrėžiamas Evangelijoje : ≪Jie pakels prieš jus savo rankas ir persekios, paduos jus į sinagogas ir į kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdovus dėl mano vardo... Jūs būsite įduoti gimdytojų , brolių , giminių ir prietelių , ir kai kuriuos jūsų nužudys. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo (Luko 21,12-17); ≪Saugokitės žmonių ; nes jie paduos jus teisti susirinkimams ir plaks jus savo sinagogose... Taigi brolis išduos broli mirti ir tėvas sūnų ; vaikai sukils prieš gimdytojus ir juos nužudys. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo≫(Mato 10,17-22; cf. Morkaus 13,9-13). ≪Žalčiai, angių veisle, kaip jūs ištruksite nuo pragaro teismo ? Todėl aš siunčiu pas jus pranašų, išmintingųjų ir Rašto žinovų ; vienus jų jūs užmušite ir prikalsite ant kryžiaus, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miestui, kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradėjus teisiojo Abelio krauju iki kraujui Barakijo sūnaus Zakarijo, kuri jūs užmušėte tarp šventyklos ir altoriaus≫(Mato 23,33-35; cf. Luko 11,49-52).

39Mato 27,23-25.

40Jono 19,14-15.

41  Nesmano tautoje radosi bedievių [be sąžinės, nedorėlių žmonių, lot. impii, prancūziškai mechants, malfaisants], kurie tykoja kaip paukštininkai, stato kilpų ir žabangų žmonėms sugauti. Kaip tinklas pilnas paukščių , taip jų namai pilni vyliaus ; todėl jie pasidarė dideli ir pralobo ; jie nutuko ir suriebėjo ir pikčiausiai peržengia mano žodžius. Jie negina našlės bylos, netvarko našlaičio bylos ir nedaro teisybės beturčiams. Argi dėl to aš nelankysiu, sako Viešpats, arba ar mano siela nekeršys tokiai tautai ? Baisių ir nuostabių dalykų buvo daroma šalyje : pranašai pranašavo melą, ir kunigai plojo rankomis, ir mano tauta tai mėgo ≫(Jeremijo 5,26-31).

42  Taigi, jums sueinant į vieną vietą, jau tai nereiškia Viešpaties vakarienę valgyti, nes kiekvienas pirma ima valgyti savo vakarienę; ir taip vienas alksta, o kitas apsiryja. Argi jūs neturite namų , kad ten valgytumėte ir gertumėte ? arba ar niekinate Dievo Bažnyčią ir gėdinate tuos, kurie nieko neturi ? (1 Korintiečiams 11,20-22).

43  Buvo vienas turtingas žmogus, kurs vilkėdavo purpuru ir ploniausia drobe ir kasdien puikiai pokyliavo. Buvo taip pat vienas elgeta, vardu Lozorius, kurs gulėjo pas ano duris, pilnas vočių, ir geidė pasisotinti krentančiais nuo turtuolio stalo trupiniais, bet niekas jam neduodavo. Šunys ateidavo ir laižydavo jo votis≫(Luko 16,19-21).

44 Šį požvilgiu aplenkiu. Tuo klausimu plačiai yra rašęs P. Maldeikis, Moderniosios pažangos problemos, žr. L. K. M. Akademijos Metraštis, II t., Roma 1966, 1-143 psl. ; žr. taip pat ir A. Liuima, S.J., Moderniosios pažangos problemų klausimu, Ten pat, 329-351 psl.

45Jokūbo 2,1-10.

46  Nec modo quid natus, sed et qualis natus, oportet attendas, si non vis tuae considerationis fructu et utilitate fraudari. Tolle perinde nunc haereditaria haec perizomata ab initio maledicta, dirumpe velamen foliorum celantium ignominiam, non plagam curantium. Dele fructum fugacis honoris hujus, et male coloratae nitorem gloriae, ut nude nudum consideres, quia nudus egressus es de utero matris tuae (Job 1,21). Numquid infulatus ? numquid micans gemmis, aut floridus sericis, aut coronatus pennis, aut suffarcinatus metallis ? Si cuncta haec, veluti nubes quasdam matutinas, velociter transeuntes et cito pertransituras, dissipes et exsuffles a facie considerationis tuae, occurret tibi homo nudus, et pauper, et miser, et miserabilis ; ... homo natus ad laborem (Job 5,7) et non ad honorem (S. B e r n a r d u s , De consideratione, lib. II, cap. 9, nr. 18 : P.L. 182, col. 753)..

47Jų išvardina tuo reikalu visą dešimtį (nuo 1659 metu, tai yra vidutiniškai po dokumentą kas 24 ar 25 metai) Pijus X savo Motu proprio dokumente Inter multiplices euras, žr. Actą Sanctae. Sedis, 37 t., Roma 1904-1905, 491-492 psl.

48Išvardijęs bažnytiniame dokumente ( P i j a u s X Motu proprio Inter multiplices euras žr. Actą Sanctae Sedis, 37 t., Roma 1904-1905, 491- 512 psl. Dokumentas 1905 metu, vasario 21 dienos) protonotaru privilegijas, visus ju siūlelius, raištelius ir kutelius bei ju spalvas, ≪Ouf ! – nusipurtydamas sušunka autorius —Il s’agit, n’oublions pas, —tęsia jis, —d’un reglement restrictif visant a reprimer des abus ! il date du debut du siecle, reste en vigueur, comble d’aise des milliers d’elus et excite la convoitise d’un nombre d’aspirants connus de Dieu seul. En rassemblant ces textes on remplirait des volumes gros comme la Bible. Que dire ? Quelle difference entre cette vanite meticuleuse et une minutieuse pornographie ? La premiere page est egrillarde, la deuxieme curieuse, avec la troisieme commence la fatigue et la nausee devant ’le spectacle ennuyeux de l’immortel peche ’. Debauche pour debauche, qu’elle soit vanite, luxure, gloutonnerie ou haine, elle tourne en morosite et s’epuise a surmonter la satiete par des raffinements inedits. Meme pour la conservation du genre, il y aurait d’interet a ne pas exagerer. Mais le vice ne connait pas de mesure et se vautre, goulument. Franges, liseres, houppes, trames, rubans, glands, coloris, cordelieres, pompons, anneaux, boutons, et j ’en passe... : ou est, dans ce fatras l’elementaire bon sens, le simple bon gout, la commune virilite et, grand Dieu ! une ombre d’esprit chretien ?  ( P . W i n n i n g k r , La vanite dans l'Eglise, Paryžius 1968, 40-41 psl.).

49  Tirer vanite du Christ, de sa croix et de son sepulchre, plonge l’esprit dans un abime de perplexite. Certains exces depassent l’erreur et la faute et precipitent dans le vertige. Tel est cet Ordre du Christ qui fait de notre Seigneur une breloque doree au cou des potentats, meme paiens. Mais il fallait que cela arrive, pour que continue de s’accomplir l’Ecriture : ’Ils le livreront aux paiens ’(Marc 10,33). Qu’on leur donne l’ordre de la Jarretiere, de la Mule ou de n’importe quoi, mais pas de Notre-Seigneur Jesus-Christ. Car cet ordre-la nous appartient, a nous seuls et tous qui sommes baptises en son nom, marques de son sceau, enroles sous sa banniere et revetus de sa grace, du plus pauvre au plus riche. Associer le Christ a la puissance, meme paienne, c’est renverser son ordre, le degrader dans l’ordre de la chair, alors qu’il est de l’ordre de la charite, proprement d’un autre ordre ≫(Ten pat, 35 psl.).

50Mato 15,3-9 ; Morkaus 7,9-13.

51 In pluribus regionibus oeconomice minus progressis, magni vel etiam latissimi rustici fundi existunt, mediocriter exculti vel lucri causa sine ulla cultura manentes, dum maior pars populi vel terris caret vel minimis tantum agris gaudet, atque, ex altera parte, incrementum fructificationis agrorum evidenter urgens apparet. Non raro ii qui a dominis ad laborem conducuntur, vel qui partem illorum titulo locationis colunt, nonnisi stipendium vel proventum homine indignum recipiunt, decenti habitatione privantur, necnon a mediatoribus exspoliantur. Omni securitate carentes, sub tali personali famulatu vivunt, ut fere omnis facultas sponte et cum responsabilitate agendi eis tollatur, omnisque promotio in cultu humano et omnis pars in vita sociali et politica illis prohibeantur. Pro variis igitur casibus reformationes necessariae sunt: ut crescant reditus, emendentur conditiones laboris, augeatur securitas in conductione, deturque incitamentum ad sponte operandum; immo ut distribuantur fundi non satis exculti iis qui easdem terras fructuosas reddere valeant. Quo in casu suppeditanda res et media necessaria, praesertim educationis subsidia et iustae ordinationis cooperativae facultates. Quoties autem proprietatis ademptionem bonum commune exigerit, compensatio ex aequitate, omnibus adiunctis perpensis, aestimanda est≫(Gaudium et Spes, 71 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1093-1094 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 252-253 psl. arba Vilniaus (1968) — 180-181 psl.).

 

52   Kas vargdienį žmogų beturtį priglaus,

      Kad rūmams paskirta žibėti ?

      Kas širdį parodys dėl vargšo tamsaus,

      Kad nėra už tai kam mokėti ?

      Juokavimų skrysta per žemę balsai,

      Už auksą nupirksi krūtinę:

      Turtingą juk verta mylėti karštai,

      Juk aukso jėga — begalinė...

      Bet kas ten be stogo vaitoja giliai ?

      Ar balsas užmirs jam be žado ?

      Ar atbalsio jokio neras sopuliai ?

      Ar broliai leis mirti iš bado ?

      Bet žemė — plati ! ir šaukimas žmogaus

      Be atbalsio skris per platybę !

      Išgirs tik vaitojimą Viešpats Dangaus,

      Bus gobšui skaudi Jo rūstybė !

 

(Maironio eilėraštis Beturčiams, žr. Pavasario Balsai, Wtirzburgas 101947, 229 psl.).

53 1 Korintiečiams 13,1. Vatikano II Visuotinis Susirinkimas palietė tą pati klausimą, konstatuodamas, kad Bažnyčia prarado darbininkų visuomenę, kurią laimėjo marksismas, paskelbdamas jų asmens kilnumą. Vyskupas Boillon ragino veiksmingai rūpintis darbininkais ir neturtingaisiais, nepasitenkinant tik teoretiniais jų lygybės su kitais išvedžiojimais : Un altro Padre, il franeese mons. Boillon, ha accennato all’apostasia delle masse lavoratrici, ai distaceo dėl proletariato dalia Chiesa. ’II marxismo —- ha osservato —ha conquistato il cuore dei poveri, proclamando la loro dignitži’:ed ha fatto cio sostituendosi ai cristianesimo che e rivolto sopratutto ai poveri. ’La Chiesa —ha aggiunto Boillon —deve eliminare questa frattura, questo ehaos magnum, tra noi e i poveri.II Concilio deve proclamare solennemente, alia luce degli insegnamenti di Giovanni XXIII, 1’eminente dignit& dei poveri ’ ≫(Kadangi iki šiol Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dalyvių kalbos dar nėra išleistos, šis tekstas cituotas iš dienraščio II Messaggero, 1963.X.26 d., 12 psl. ; G. Capbilb, S. J., išleistoje Visuotinio Susirinkimo kronikoje teduodama tiktai santraukos pasakytu kalbų , žr. II Concilio Vaticano II , Cronaca dei Concilio, III t., Roma 1966, 138 psl. : La Documentation Calholiąue, LX (1963), 1413 nr. 1580 kolona, santrauka dar trumpesnė).

54 Gaudium et Spes, 4-10 ir 73 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1027-1033 ir 1094-1095 psl., lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 171-178 ir 254-255 psl. arba Vilniaus (1968) — 121-127 ir 181-182 psl.

55 Jono 4,24; Apaštalų Darbai 1,8.

56  Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kurs yra danguje ≫(Mato 5,6).

57Jono 1,9.

58 Mūsų Evangelija atėjo pas jus ne tik žodžiais, bet ir su jėga, su Šventąja Dvasia ir pilnu Įsitikinimu  (1 Tesalonikiečiams 1,5 ; ir abu pirmieji skyreliai ištisai).

59  Ir aš, kai buvau pas jus, broliai, nuvykęs, nėjau su aukšta kalba ar su išmintimi jums Kristaus liudijimo skelbti. Nes nesitariau jūsų tarpe žinąs ką kitą, kaip tik Jėzų Kristų ir tą prikaltą prie kryžiaus. Aš buvau pas jus su silpnybe, su baime ir dideliu drebėjimu. Taip pat mano kalba ir mano skelbimas nesusidėjo iš įtikinančių žmonių išminties žodžių , bet iš dvasios ir galybės parodymo, kad jūsų tikėjimas nesiremtų žmonių išmintimi, bet Dievo galybe ≫(1 Korintiečiams 2,1-5). Kitas nemažiau iškalbingas pavyzdys yra Arso klebonas, šv. Jean-Baptiste-Marie Yianney.

60 Mato 13,33.

61 Mato 7,21.

62 Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, Viešpatie ! argi ne tavo vardu mes pranašavome, ar ne tavo vardu išvarinėjome velnius ir ar ne tavo vardu darėme daug stebuklų ? Tuomet aš jiems pareikšiu : Aš niekuomet jūsų nepažinau ; atstokite nuo manęs, jūs piktadariai!  (Mato 7,22-23).

63  Būkite žodžio vykdytojai ir ne tik klausytojai, klaidinantys patys save. Nes jei kas yra žodžio klausytojas ir ne vykdytojas, tas panašus į žmogų, kurs žiūri į savo gimtą veidą veidrodyje ; jis pasižiūrėjo į save ir nuėjo ir tuojau užmiršo, koksai buvo. Bet kas atsidėjęs Įsižiūri į tobulą laisvės įstatymą ir jo laikosi, kas pasidarė ne klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus laimingas savo darbu ≫(Jokūbo 1,22-25).

64 Jono 5,17.

65 Pradžios 1,3-25.

66 Efeziečiams 4,13.

67Apreiškimas 21,1.

68 Mato 3,9 ; Luko 3,8.

69 Jono 15,6.

70 Jono 15,26; 16,7; Romėnams 8,11-16.

71 Efeziečiams 4,30. ≪f.e precepte de l’amour du prochain n’etait pas separable du precepte de l’amour de Dieu, causer au prochain un tort grave, c’est contrister le saint Esprit de Dieu : formule expressive, empruntee au langage des sentiments humains, pour signifier ’pecher gravement contre Dieu et son Esprit ’ ≫(J. Huby, S.J., Saint Paul, Les Epitres de la captivite, Yerbum Salutis VIII, Paryžius 1935, 213 psl.).

72 1 Tesalonikiečiams 5,19.

73 Mato 22,36-40 ; Luko 10,25-28 ; Morkaus 12,28-34.

74  Jei kas sakytų : Aš myliu Dievą, ir nekęstu savo brolio, tas melagis.

Nes kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip jis gali mylėti Dievą, kurio nemato ?  (1 Jono 4,20-21).

75 Tuo mes pažinome Dievo meilę, kad jis guldė už mus savo gyvybę; ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Jei kas turi šio pasaulio lobio ir, matydamas, kad jo brolis turi reikalo, uždaro jam savo širdį, kaipgi pasiliks jame Dievo meilė ? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu, nė liežuviu, bet darbu ir tiesa ≫(1 Jono 3,16-18); plg. A. L i u i m a , S. J., Moderniosios pažangos problemų klausimu, žr. L.K.M. Akademijos Metraštis, II t., Roma 1966, 342-344 psl.

76  Tikras ir nesuteptas pamaldumas (vera religio) Dievo ir Tėvo akivaizdoje yra toks : lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu ≫(Jokūbo 1,27). Ir Vatikano II Visuotinis Susirinkimas labai aiškiai ir griežtai pasisako šiuo reikalu : ≪Deus terram cum omnibus quae in ea continentur, in usum universorum hominum et populorum destinavit, ita ut bona creata aequa ratione ad omnes affluere debeant, iustitia duce, caritate comite. Quaecumque formae proprietatis sint, legitimis institutis populorum accommodatae, secundum diversa atque mutabilia adiuncta, ad hanc bonorum universalem destinationem semper attendendum est. Quapropter homo, illis bonis utens, res exteriores quas legitime possidet non tantum tamquam sibi proprias, sed etiam tamquam communes habere debet, eo sensu ut non sibi tantum sed etiam illis prodesse queant. Ceterum, ius habendi partem bonorum sibi suisque familiis sufficientem omnibus competit. Ita Patres Doctoresque Ecclesiae senserunt, docentes ad pauperes sublevandos homines obligari, et quidem, non tantum ex superfluis. Qui autem in extrema necessitate degit, ius habet ut ex aliorum divitiis necessaria sibi procuret. Cum tot sint in mundo fame oppressi, Sacrum Concilium omnes sive singulos sive auctoritates urget ut, illius sententiae Patrum memores : Pasce fame morientem, quia si non pavisti occidisti, pro uniuscuiusque facultate, bona sua revera communicent et impendant, praesertim illos, sive singulos sive populos, auxiliis muniendo, quibus ipsi sese adiuvare atque evolvere possint ≫(Gaudium et Spes, 69 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1090-1091 psl. ; Lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 248-250 psl. arba Vilniaus (1968) — 178-179 psl. su visomis išnašomis). Palygink taip pat P.-R. Regamey, La pauvretė depuis vingt ans, žr. Vie Spirituelle, 487 nr., 107 (1962), 415-466 psl.

77 Pradžios 4,9.

78 Mato 25,31-46.

79  Quamvis Ecclesia ex virtute Spiritus Sancti fidelis sponsa Domini manserit et nunquam cessavit esse signum salutis in mundo, ipsa tamen minime ignorat inter membra sua, sive clericos, sive laicos, decurrente multorum saeculorum serie, non defuisse qui Spiritui Dei infideles exstiterint.

Etiam hac nostra aetate Ecclesiam non fugit, quantum inter se distent nuntius a se prolatus et humana debilitas eorum quibus Evangelium concreditur.

Quidquid de istis defectibus historia iudicet, eorum conscii esse debemus eosdemque strenue impugnare, ne Evangelio diffundendo detrimentum afferant. Pariter novit Ecclesia quantopere ipsa, in sua cum mundo relatione excolenda, ex saeculorum experientia iugiter maturescere debeat.

A Spiritu Sancto ducta, Ecclesia Mater indesinenter filios suos ’ad purificationem et renovationem exhortatur, ut signum Christi super faciem Ecclesiae clarius effulgeat ’≫(Gaudium, et Spes, 43 nr. žr. Acta ApostolicaeSedis, 58 (1966), 1064 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 216 psl. arba Vilniaus (1968) — 155 psl.).

80  Concilium christianos, cives utriusque civitatis, adhortatur ut sua terrestria officia, fideliter adimplere studeant, idque spiritu Evangelii ducti.

A veritate discedunt qui, scientes nos non habere hic manentem civitatem sed futuram inquirere, putent se proinde officia sua terrestria negligere posse, non attendentes se per ipsam fidem ad eadem implenda magis teneri, secundum vocationem qua quisque vocatus est. At non minus errant qui, e contrario, opinentur se ita seipsos negotiis terrestribus immergere posse, quasi ista omnino aliena sint a vita religiosa, quippe quia ipsam in solius cultus actibus et officiis quibusdam moralibus implendis consistere arbitrentur. Dissidium illud inter fidem quam profitentur et vitam quotidianam multorum, inter graviores nostri temporis errores recensendum est. Scandalum hoc iam in Vetere Testamento Prophetae vehementer redarguebant et multo magis in Novo Testamento ipse lesus Christus gravibus poenis minabatur. Ne igitur perperam inter se opponantur activitates profesionales et sociales ex una parte, vita religiosa ex altera. Christianus, officia sua temporalia negligens, officia sua erga proximum, immo et ipsum Deum negligit suamque aeternam salutem in discrimen adducit. Gaudeant potius christiani, exemplum Christi secuti, qui fabrilem artem exercuit, se omnes suas navitates terrestres exercere posse, conatus humanos, domesticos, professionales, scientificos vel technicos in unam synthesim vitalem cum bonis religiosis colligendo, sub quorum altissima ordinatione omnia in Dei gloriam coordinantur (Gaudium et Spes, 43 nr. žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1061-1062 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 213-214 arba Vilniaus (1968) — 153-154 psl.).

81  Haec quidem terrestris et caelestis civitatis compenetratio nonnisi fide percipi potest, immo mysterium manet historiae humanae, quae usque ad plenam revelationem claritatis filiorum Dei peccato perturbatur. Ecclesia quidem, proprium suum finem salutarem persequens, non solum vitam divinam cum homine communicat, sed etiam lumen eius repercussum quodammodo super universum mundum fundit, potissimum per hoc quod personae humanae dignitatem sanat et elevat, humanae societatis compaginem firmat, atque cotidianam hominum navitatem profundiori sensu et significatione imbuit. Ita Ecclesia per singula sua membra et totam suam communitatem multa se conferre posse credit ad hominum familiam eiusque historiam humaniorem reddendam ≫(Gaudium et Spes, 40 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1058 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 209 psl. arba Vilniaus (1968) — 150 psl.).

82  Docet [Ecclesia] praeterea per spem eschatologicam momentum munerum terrestrium non minui, sed potius eorum adimpletionem novis motivis fulciri. Deficientibus e contra fundamento divino et spe vitae aeternae, hominis dignitas gravissime laeditur, ut hodie saepe constat, atque vitae et mortis, culpae et doloris aenigmata sine solutione manent, ita ut homines in desperationem non raro deliciantur ≫(Gaudium et Spes, 21 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1041 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 188 psl. arba Vilniaus (1968) — 135 psl.). Kiek toliau dar priduria : ≪Expectatio tamen novae terrae extenuare non debet, sed potius excitare, sollicitudinem hanc terram excolendi, ubi Corpus illud novae familiae humanae crescit quod aliqualem novi saeculi adumbrationem iam praebere valet ≫(Ten pat, 39 nr., Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1057 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 207 psl. arba Vilniaus (1968) — 149 psl.).

83 Labor humanus, qui in bonis gignendis et commutandis vel in servitiis oeconomicis suppeditandis exercetur, ceteris elementis vitae oeconomicae praestat, quippe quae tantum rationem instrumentorum habeant.

Hic enim labor, sive proprio marte assumatur sive ab alio conducatur, a persona immediate procedit, quae res naturae quasi suo sigillo signat easque suae voluntati submittit. Labore suo, homo ordinarie suam suorumque vitam sustentat, cum fratribus suis coniungitur eisque inservit, germanam caritatem exercere potest atque creationi divinae perficiendae sociam operam praebere. Immo, per laborem Deo oblatum, tenemus hominem ipsi redemptionis operi Iesu Christi consociari, qui praecellentem labori detulit dignitatem, cum in Nazareth propriis manibus operaretur. Exinde oritur pro unoquoque officium fideliter laborandi atque etiam ius ad laborem ; societatis vero est, iuxta adiuncta in ea vigentia, pro sua parte cives adiuvare ut sufficientis laboris occasionem invenire possint. Denique ita remunerandus est labor ut homini facultates praebeantur suam suorumque vitam materialem, socialem, culturalem spiritualemque digne excolendi, spectatis uniuscuiusque munere et productivitate necnon officinae conditionibus et bono communi ≫(Gaudium et Spes, 67 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1088-1089 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 246- 247 psl. arba Vilniaus (1968) — 176-177 psl.).

84 Laici vero, qui in tota vita Ecclesiae actuosas partes gerendas habent, non solum mundum spiritu christiano imbuere tenentur, sed etiam ad hoc vocantur ut in omnibus, in media quidem humana consortione, Christi sint testes ≫(Gaudium et Spes, 43 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1063 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 215 psl. arba Vilniaus — 154 psl.). Taigi ne tik kunigų ir vienuolių yra pašaukimas liudyti apie Kristų savo gyvenimu, bet ir visų pasauliečių yra tas pats pašaukimas.

85 Cum enim homo opere manuum suarum vel ope technicarum artium terram excolit, ut fructum afferat et dignum universae familiae humanae habitaculum fiat, et cum conscie partes assumit in socialium coetuum vita, ipse exequitur consilium Dei, initio temporum patefactum, terrae subiiciendae creationisque perficiendae, atque seipsum excolit; insimul magnum Christi mandatum servat, sese in servitium fratrum impendendi.

Insuper homo cum in varias philosophiae, historiae atque scientiae mathematicae et naturalis disciplinas incumbit et artibus versatur, maxime conferre potest, ut familia humana ad sublimiores veri, boni et pulchri rationes atque ad iudicium universi valoris elevetur et sic clarius illuminetur mirabili Sapientia, quae ab aeterno cum Deo erat, cuncta cum Eo componens, ludens in orbe terrarum, esse cum filiis hominum in deliciis habens.

Eo ipso animus hominis, a rerum servitute magis solutus, expeditius ad ipsum Creatoris cultum et contemplationem evehi potest. Immo impulsu gratiae ad cognoscendum Dei Verbum disponitur, quod, antequam caro fieret ad omnia salvanda et in Se recapitulanda, iam in mundo erat, tamquam lux vera quae illuminat omnem hominem ’(Io. 1,9) ≫(Gaudium et Spes, 57 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1077-1078 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 233 psl. arba Vilniaus (1968) — 167 psl.).

86 Hoc credentibus ratum est, navitatem humanam individualem, quo homines decursu saeculorum suae vitae conditiones in melius mutare satagunt, in seipso consideratum, Dei proposito respondere. Homo enim, ad imaginem Dei creatus, mandatum accepit ut, terram cum omnibus quae in ea continentur sibi subiciens, mundum in iustitia et sanctitate regeret utque, Deum omnium Creatorem agnoscens, seipsum ac rerum universitatem ad Ipsum referret, ita ut rebus omnibus homini subiectis, admirabile sit nomen Dei in universa terra.

Quod etiam opera penitus quotidiana respicit. Viri namque et mulieres qui, dum vitae sustentationem sibi et familiae comparant, navitates suas ita exercent ut societati oportune ministrent, iure existimare possunt se suo labore opus Creatoris evolvere, commodis fratrum suorum consulere, et ad consilium divinum in historia adimplendum personali industria conferre.

Christiani itaque, nedum arbitrentur opera, quae homines suo ingenio et virtute pepererunt, Dei potentiae opponi, creaturamque rationalem quasi aemulam Creatoris existere, potius persuasum habent humani generis victorias signum esse magnitudinis Dei et fructus ineffabilis Ipsius consili. Quo magis vero hominum potentia crescit, eo latius eorum responsabilitas, sive singulorum sive communitatum extenditur. Unde apparet chriatiano nuntio homines ab extruendo mundo non averti, nec ad bonum sui similium negligendum impelli, sed potius officio haec operandi arctius obstringi (Gaudium et Spes, 34 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1052-1053 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 202-203 arba Vilniaus (1968) — 145-146 psl.).

87 Supradictis rationibus, Ecclesia in mentem revocat culturam ad integram personae humanae perfectionem, ad bonum communitatis et totius humanae societatis esse referendam. Quare oportet animum ita excolere, ut promoveatur facultas admirandi, intus legendi, contemplandi atque efformandi iudicium personale et excolendi sensum religiosum, moralem ac socialem ≫(Gaudium et Spes, 59 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1079-1080 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 235 psl. Arba Vilniaus (1968) — 169 psl.).

88 Per šį pirmąjį naujakurystės dešimtmeti buvo pastatyta šiapus Atlanto visa eilė viešų pastatų : lietuvių namų, spaustuvių , vasaros stovyklų, koplyčių ir bažnyčių. Nemažai jų pastatyta Kanadoj : Edmontone —lietuvių namai su koplyčia, Montrealy —dvi bažnyčios, Nepriklausomos Lietuvos spaustuvė ; Toronte — atnaujinta šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyti namai Tėviškės Žiburiams, Prisikėlimo parapijoje dvi salės kultūriniams parengimams ir pamaldoms, atnaujinti ir padidinti Lietuvių Namai; Wasagoje — koplyčia ir vasaros stovykla ; Hamiltone — bažnyčia, salė, projektuojami lietuvių namai; Winnipege — statoma bažnyčia ir salė, kitur irgi turima ateities planų . Pridėjus pastangas JAV ir P. Amerikoje susidaro gana impozantiškas vaizdas ≫(Kun. Dr. Pb. G[aida], Plytos ir sielos, žr. Tėviškės Žiburiai, 15 (379) nr., 1957.IV. 11 d., 1 psl.

89 Plytų statyboje padaryta daug, o dabar tektų perkelti statybinį entuziazmą į dvasinė sritį. Plytos juk turi tarnauti šiai pastarajai. Jei sielos ims plytoms tarnauti, bus dvasios bankrotas ≫(Ten pat).

90 Ad publicam vero auctoritatem pertinet, non propriam cultus humani formarum indolem determinare, sed conditiones et subsidia ad vitam culturalem inter omnes promovendam fovere, etiam intra minoritates alicuius nationis. Ideo praeprimis instandum est, ne cultura, a proprio fine aversa, potestatibus politicis vel oeconomicis servire cogatur (Gaudium et Spes, 59 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1080 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 236 psl. arba Vilniaus (1968) — 169 psl.). Palygink taip pat pop. Jono X X I I I encikliką Pacem in terris, žr. Actą Apostolicae Sedis, 55 (1963), 283 psl. ; Pijaus X II kalbą per radiją 1941 m. gruodžio 24 d., žr. Acta Apostolicae Sedis, 34 (1942), 16-17 psl.

91 Contendendum est itaque ut homines, quorum ingenii vires id ferant, ad altiores studiorum ordines ascendere queant; ita quidem ut iidem, quoad fieri possit, in humana societate ad munera, officia et servitia emergant, tum suo ingenio, tum peritiae quam acquisierint consentanea. Sic quilibet homo et coetus sociales cuiuscumque populi ad plenam vitae suae culturalis explicationem, suis dotibus atque traditionibus congruam, pertingere valebunt ≫(Gaudium et Spes, 60 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1081 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 237 psl. arba Vilniaus (1968) — 170 psl.).

92 Hinc cultura hodierna particularibus signatur notis: scientiae, quae exactae nuncupantur, iudicium criticum maxime excolunt; recentiora psychologiae studia humanam activitatem profundius explicant; disciplinae historicae valde conferunt ut res sub specie suae mutabilitatis atque evolutionis adspiciantur ; vitae consuetudines et mores in dies magis uniformes efficiuntur ; industrializatio, urbanizatio aliaeque causae quae vitam communitariam promovent, novas culturae formas creant (mass-cui ture), ex quibus novi modi sentiendi, agendi otioque utendi nascuntur; aucta simul inter varias gentes societatisque coetus commercia thesauros diversarum culturae formarum omnibus et singulis latius aperiunt, et sic paulatim universalior paratur culturae humanae forma, quae eo magis humani generis unitatem promovet ac exprimit, quo melius diversarum culturarum particularitates observat » (Gaudium et Spes, 54 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1076 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 230-231 psl. arba Vilniaus — 165-166 psl.); pgl. Tėvynes meilės prasmė, žr. Židinys, 31 (1940), 109-111 psl.

93 1 Korintiečiams, 13,4-7.

94 Amor Dei vigilat et dormiens non dormitat. Fatigatus non lassatur, arctatus non coarctatur, territus non conturbatur; sed sicut vivax flamma et ardens facula sursum erumpit, secureque transit» ( T h om a s Heme r k e n a K e m p i s , De Imitatione Christi, III knyga, 5 skyrius, 20-21 nr.).

Design by Joomla