Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Jėzau atleisk, pakilti leisk, meldžiam padėk, pasigailėk.

  1. Kad kasdieninių rūpesčių sūkuryje užmiršau Tave.
  2. Kad per mažai stengiausi pažinti Tave ir Tavo valią.
  3. Kad pernelyg pasitikėjau savimi, o ne Tavimi.
  4. Kad nemylėjau Tavęs visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis.
  5. Kad užmiršdavau pasimelsti arba meldžiausi vien tik lūpomis, o širdis buvo toli nuo Tavęs.
  6. Kad atsitiktinai ir be pagarbos tariau Tavo vardą arba nusikeikiau.
  7. Kad gėdijausi ir labai nedrąsiai išpažinau tikėjimą, skelbiau Evangeliją ir liudijau Tave kitiems.

Musulmonai atsiverčia į krikščionybę

Evangelija yra aktuali ir skirta visoms tautoms. Tačiau žemėje yra vietų, kuriose Kristaus mokymas sutinkamas priešiškai. Tai vyksta musulmonų šalyse: išsižadėjus islamo ten gresia mirtis - jei ne pagal valstybės įstatymus, tai dėl šariato teisės (įstatymo, suformuluoto pagal Koraną, kurio laikytis privalo kiekvienas musulmonas). Daugelyje šių šalių taip pat numatytos griežtos bausmės tiems, kurie išdrįsta skelbti Jėzų Kristų.

Meksikos Gvadelupės Dievo Motinos paveikslo atsiradimo ir jo egzistavimo neįmanoma žmogiškai paaiškinti. Šiandien, po daugelį metų atliekamų mokslinių tyrimų, visi neturintys išankstinio nusistatymo gali įsitikinti, kad šis atvaizdas sukurtas Dievo.

Ne žmogaus rankų kūrinys

Gvadelupės Švenčiausiosios Merge­lės Marijos atvaizdas yra atspaustas ant indėniško apsiausto (tilmos), išausto iš agavos kaktuso pluošto. Tilmą indėnai naudojo įvairiems tikslams: dėvėdavo kaip apsiaustą, naktį naudodavo kaip ant­klodę, kartais - ir kaip hamaką vaikams.

Iš agavos pluošto indėnai taip pat darė krepšius ir maišus. Šio pluošto audinys panašus į mūsų maišų audinį, ant jo sunku ką nors nupiešti. Todėl nepaaiškinama, kaip ant jo atsirado toks subtilus, tapy­biškas vaizdas, kuris beveik penkis šim­tmečius išlaikė spalvų ryškumą, gelmę ir yra matomas dėl šviesos refrakcijos - taip, kaip, pavyzdžiui, šviesa atsispindi ant paukščių plunksnų ar vabzdžių sparnų.

Kad būtų išsklaidytos dvejonės dėl stebuklingo atvaizdo, 1976 metais buvo Į atliekami audinio tyrimai. Mokslininkai 1 nustatė, kad jis pagamintas iš agavų kak-1 tušo (Agavepopotule zacc)pluošto. Toks I pluoštas įprastai pradeda pūti jau po 20 metų, bet Marija paliko savo atvaizdą ant šios, pačios šiurkščiausios ir trumpa­laikės, medžiagos. Tai neįtikėtina: pra­bėgo beveik penki šimtmečiai, o audinys išliko nepažeistas, ir atvaizdas toliau stebina šviežumu, nors tilmos audinys jau seniai turėjo sutrupėti į dulkes. Aki­vaizdu, kad šiuo atveju susiduriame su neginčijamu stebuklu.

Pastovus masiškas pornografijos, seksualinio palaidumo, homoseksualizmo, kontracepcijos, abortų, eutanazijos ir gender ideologijos propagavimas yra didelė grėsmė mūsų civilizacijai.

Už demoralizacijos propagavimą yra atsakingi konkretūs asmenys, besiva­dovaujantys gender ideologija, kuri yra jų intelektualinis įrankis. Gender yra ne filosofijos kryptis, o primityvi ideologija. Filosofija, kaip mokslas, yra nešališkas ir nekompromisinis tiesos ieškojimas. O gender ideologija neieško tiesos, tik tar­nauja tam tikros grupės interesams.

Tai teigiu visiškai atsakingai, kaip profesionalus filosofas, kuris žino šim­tus Įvairių filosofijos krypčių. Pažvelgus į gender ideologiją iš istorinės perspektyvos aiškiai pastebima, kad ji visiškai - absurdiška, paniekinanti žmogaus loginį mąstymą ir pažinimą.

Valstybės - bažnyčios atskirumas ar besiplečiančios kovos laukas?

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Šiaurės Amerika susideda iš Kanados. JAV ir Meksikos. Kanados konstitucija garan­tuoja sąžines ir religijos laisvę, tos garantijos valdžios įsta­tymais gali būti apkarpytos ar net panaikintos. Istorijos tek­inėje Meksikoje valstybės ir bažnyčios santykiai buvo labai įtempti ir buvo priėję iki to, kad bažnyčių nuosavybės buvo atimtos ir suvalstybintos, buvo uždaryti vienuolynai, ku nigams buvo ne tik neleidžiama dalyvauti politiniamę gy-venime, bet nė viešai pasiro­dyti su kunigiškais drabužiais ir t.t. JAV konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, suteiktą Tvėrėjo ir pabrėžia valstybės ir bažnyčios atskirumą. Prie tokios tvarkos daug kas yra pripratę ir su ja susigyvenę, bet padėtis nėra statiška. Is­torija ritasi religijų ir bažnyčių nenaudai.

Popiežius Benediktas XVI, neseniai susitikęs su viena grupe JAV vyskupų, jiems kalbėjo apie tikėjimo ir kultūros santykį, apie šioje srityje atsi­randančius nesklandumus, apie tradicinių vertybių nyki­mą viešajame gyvenime ir apie šio reiškinio metamus iššūkius bažnytinei visuomenei, praneša Vatikano radijas. "Šian­dien Amerikoje matome, kaip pasaulėvaizdį, per laiką susi­formavusį iš tikėjimo, o taip pat įsipareigojimo moralinėms vertybėms, griauna naujos galingos, kultūrinės srovės, kurios ne tik atmeta judėjiškos ir krikščioniškos tradici­jos. skelbimą, moralinių verty­bių branduolį, bet vra priešiškos ir krikščionybei", toliau kalbėjo popiežius. Jis teigė, kad katalikų tradicija nesiva­dovauja aklu tikėjimu, bet remdamasi racionaliu požiū­riu į žmogų, jį ragina kurti tei­singą visuomenę, kurioje kiekvienas galėtu laimingai ir saugiai gyventi. "Bažnyčios ir valstybės atskirumas negali būti suvokiamas nei kaip draudimas Bažnyčiai pasisakyti visuomenės gyvenimo klausi­mais, nei kaip valstybės nesi­skaitymas su tikinčiųjų išpažįstamomis vertybėmis ir jų troškimu kurti savo visuome­nės ateitį", aiškino Benediktas XVI. "Reikia, kad visa Jungtiniu Valstijų katalikų visuo­menė suvoktų, kokie pavojai šiandien gresia Bažnyčios vyk­domam viešajam liudijimui, jog yra labai rimta grėsmė, kad radikalaus sekuliariznio srovės tęs bandymus suvaržyti ir vieną amerikiečiams bran­giausių laisvių - religijos laisvę", dėstė popiežius JAV vys­kupams.

Vyskupas Vincentas Borisevičius

Kun. Kazimieras Prielgauskas

 

Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos

SUTARTIS

dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų




 

Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika:

  • siekdami teisiškai sutvarkyti santykius tarp Katalikų  Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos;
  • Šventasis Sostas, remdamasis II Vatikano Susirinkimo dokumentais ir Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis;
  • atsižvelgdami į ypatingą Katalikų Bažnyčios vaidmenį, ypač ugdant lietuvių tautos moralės vertybes, bei jos istorinį ir dabartinį įnašą į socialinę, kultūrinę ir švietimo sritį;
  • pripažindami, kad Lietuvos Respublikos piliečių dauguma išpažįsta Katalikų religiją;
  • laikydamiesi tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtinto religijos laisvės principo;

susitarė:

1 straipsnis

1. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosis šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės.

2. Kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais. 

 

Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos

SUTARTIS

dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje



 

Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis);

siekdamos reglamentuoti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros srityje;

Šventasis Sostas, vadovaudamasis Antrojo Vatikano Susirinkimo dokumentais, ypač Gravissimum educationis deklaracija, taip pat Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, vadovaudamasi savo Konstitucija;

remdamosi tarptautinės bendrijos pripažintu ir skelbiamu sąžinės ir religijos laisvės principu;

atsižvelgdamos į svarbų moralinį, kultūrinį ir istorinį Katalikų Bažnyčios indėlį į Tautos gyvenimą;

konstatuodamos, kad Lietuvoje katalikai sudaro gausiausią bendriją iš valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų Lietuvoje;

susitarė: 
 

1 straipsnis

1. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi religijos laisvės principu ir pripažindama prigimtinę tėvų teisę suteikti vaikams religinį auklėjimą, visose valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo įstaigose katalikų tikybos mokymui sudaro tokias pat sąlygas kaip ir kitų mokomųjų dalykų mokymui.

2. Valstybinėse arba savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėvų ar globėjų pageidavimu sudaromos sąlygos katalikiškam ugdymui.

3. Pagarbą religiniams įsitikinimams, simboliams ir vertybėms privalu užtikrinti visose švietimo ir studijų institucijose. 

Tikėjimo metai. Dievo troškimas.

Brangūs broliai ir seserys,

Apmąstymų kelias, kuriuo einame kartu šiais Tikėjimo metais, šiandien mus atveda prie ypač žavingo žmogiškos ir krikščioniškos patirties aspekto: žmogus savyje nešiojasi paslaptingą Dievo troškimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas iš pat pradžių pateikia labai reikšmingą pastebėjimą: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško" (27).

Nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia. Ištisose visuomenės srityse Jo nebelaukiama, nebetrokštama, priešais Jį tarsi liekama abejingais, net nesistengiama pasireikšti šia tema. Tačiau iš tiesų, tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu", visiškai neišnyko, šiandieninis žmogus taip pat įvairiais būdais savo širdyje jį jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, retai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas, kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?

Gianfranco Brunelli, II Regno, 2012 m. Nr. 18

Romoje j Sinodą dėl naujosios evangelizacijos susirinkusiems vyskupams Benedikto XVI spalio 11d. pasakytas pamokslas Tikėjimo metų atidarymo proga ir prisimenant prieš lygiai 50 metų prasidėjusį Vatikano II Susirinkimą gerai nušviečia popiežiaus mąstymo esmę apie tai, ką reiškia Bažnyčios liudijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Pamokslas įveda ir į artėjančią encikliką apie tikėjimą, skelbiamą šventiniais metais, ir kartu leidžia prisiminti popiežiaus įvertinimą, kaip turėtume suprasti Vatikano II Susirinkimą, skaitytą Romos kurijoje 2005 m. gruodžio 22 d. Kitaip tariant, šiame pamoksle galime įžvelgti esminius Benedikto XVI pontifikato motyvus.

„Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo laikais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome aplink mus kasdien. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šios dykumos, šios tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą suprantame, kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės (...). Išgyventas tikėjimas atveria širdį Dievo malonei, kuri išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien, dar labiau nei praeityje, „evangelizuoti" reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą, ir būtent taip rodyti kelią [pasauliui]."

Mindaugas BUIKA

Iškeltas nutylėjimo faktas

Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio santykį su komunizmu. Tam skiriamos specialios apžvalgos ir netgi mokslinės konferencijos. Štai amerikiečių komentatorius Maiklas Mileris spalio mėnesį žurnale „The Catholic World Report“ publikuotame straipsnyje primena, kad XIX amžiaus antroje pusėje vykęs Vatikano I Susirinkimas buvo priverstas nutraukti savo darbus, kadangi Italijos karalius Viktoras Emanuelis vienydamas šalį užėmė ir aneksavo Romos miestą su žlugusia Popiežiaus valstybe, o ten tvarką prižiūrėję prancūzų kariai nebegalėjo garantuoti Susirinkimo tėvų saugumo. Maždaug po šimto metų savo sesijas pravedusiam Vatikano II Susirinkimui, atrodo, niekas netrukdė, tačiau tarptautinė atmosfera buvo įkaitusi. Jis vyko Šaltojo karo sąlygomis, kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo) karinių blokų priešpriešą, komunistų vadovaujama Sovietų Sąjunga plėtojo savo įtaką pasaulyje ir „nerami taika“ buvo palaikoma tik dėl abipusio susinaikinimo grėsmės galimo branduolinio konflikto atveju.

Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą Rytų Europoje ir norėjo viešo tos sistemos pasmerkimo, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Šis nutylėjimas dar labiau stebina, kadangi iki Vatikano II Susirinkimo beveik visi popiežiai savo enciklikose ir kituose magisteriumo dokumentuose pabrėžtinai iškeldavo ateizmu paremto marksistinio socializmo ir komunizmo ideologijos bei praktikos blogį, o 1958 metais miręs popiežius Pijus XII netgi komunistus buvo ekskomunikavęs, tai yra, atskyręs nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, neseniai miręs žinomas Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Džakomas Bifis, kuris du dešimtmečius (1984–2003) ėjo Bolonijos arkivyskupo tarnystę, 2007 metais publikuotoje ir plataus dėmesio susilaukusioje autobiografinėje knygoje „Memorie e digressioni di un italiano cardinale“ reiškia nuostabą, kad Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ („Gaudium et Spes“) visiškai nutylėtas įspūdingiausias bei ilgiausiai trukęs tos epochos socialinis reiškinys – ateistinis komunizmas.

Andrius Martinkus

Užrašas ant patobulinto McDonald'o sumuštinio: "nes kūdikiai yra skanūs". Iš funnyjunk.com

Vytautas Radžvilas komunizmo ir demokratijos ginčą pavadino „šeimyniniu ginču“, nes „modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas Apšvietos projektu, variantai“. Apšvietos projektas buvo grindžiamas prielaida, kad „šviečiant“ liaudį įmanoma patobulinti pačią žmogaus prigimtį. Tačiau yra viena kliūtis. Tai – „prietarai“, kurių pagrindinė skleidėja yra Katalikų Bažnyčia. Neatsitiktinai pirmas bandymas realizuoti Apšvietos projektą – Prancūzijos revoliucija – buvo kartu ir pirmas tokio masto proto vardu vykdytas išpuolis prieš Bažnyčią. Kitas, dar pretenzingesnis, bandymas buvo 1917 metų Rusijos revoliucija ir komunistinis homo sovieticus kūrimo užmojis. Žlugus komunizmui, pats Apšvietos projektas niekur nedingo. Priešingai, konkuruojantis jo variantas, Šaltojo karo metu eksploatavęs „demokratijos“, „liberalizmo“, „laisvės“, „kapitalizmo“ ir kitas etiketes bei tapatinamas su „Vakarais“, netekęs varžovo, netruko pasinaudoti monopolininko teikiamais pranašumais. Šis variantas, rūpestingai slėpdamas savo tikrąją prigimtį, ir toliau operuoja – reikia pripažinti, sėkmingai – senomis etiketėmis. Tačiau jo grėsmę suvokiantys pasaulinių procesų stebėtojai jam įvardinti turi atskirą terminą – „globalizmas“.

Mindaugas BUIKA

Herojiška tarnystė
 
Vieno bene labiausiai žinomo iš naujųjų kankinių, komunistinio saugumo policijos nužudyto lenko kunigo Ježio (Jurgio) Popieliuškos (1947–1984) beatifikacija taps savotišku baigiamų celebruoti Kunigų metų akordu, liudijančiu daugelio dvasininkų tarnystę Bažnyčiai ir žmonėms iki aukščiausios gyvybės aukos sunkiais totalitarinių ideologijų valdymo dešimtmečiais. Birželio 6 dieną į Varšuvos centrinėje Juzefo Pilsudskio aikštėje rengiamas paskelbimo palaimintuoju liturgines iškilmes rinksis dešimtys tūkstančių maldininkų iš visos Lenkijos ir užsienio (ypač kaimyninių) šalių, kaip jie rinkosi prie kankinystę patyrusio kunigo kapo šalia Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčios.
Per pastaruosius 25-erius metus J. Popieliušką pagerbti buvo atvykę daugiau kaip 18 milijonų žmonių. Prie jo kapo meldėsi popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas (vyresnysis) ir buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Čia lankėsi maldininkų grupės iš tolimojo Vietnamo ir Kubos, tai yra tų šalių, kurios vis dar kenčia nuo komunistų režimo, prašydamos užtarimo, kad visoms ateistinėms diktatūroms ateitų galas. Artėjant kunigo J. Popieliuškos beatifikacijai Varšuvos arkivyskupas Kazimiežas Nyčas kovo mėnesį paskelbtame ganytojiniame laiške išreiškė įsitikinimą, kad naujasis palaimintasis taps užtarėju ir gynėju danguje visų, kurie kenčia dėl valdžioje esančių melo ir išnaudojimo.

Bernardinams paskelbus neobjektyvią informaciją apie Prancūzijos vyskupų požiūrį į Castellucci spektaklį, kai kurie intelektualai jau spėjo išvadinti mūsų vyskupus ir tikinčiuosius provincialais. O visai be reikalo, nes šiame spektaklyje nieko blogo neįžiūri anaiptol ne visi Prancūzijos vyskupai, gal tik vienas kitas, ir tas jų kvietimas į dialogą yra švelniai tariant keistas. Štai visai kitokie Prancūzijos vyskupų pasisakymai:

Mons. Henri Brincard, Puy-en-Velay vyskupas:

„Nebūtina būti mačius Roméo Castellucci pjesę, kad galėtume pasakyti, jog vien jos skaitymas verčia suabejoti dėl kultūros sąvokos ir tuo pačiu dėl to, kaip reikia suprasti „meninę laisvę“. Savo ruožtu aš manau, kad Castellucci pjesė yra – sakau pasvėręs savo žodžius – brutali, nemaloni ir bereikalingai provokuojanti.“ Visas tekstas prancūziškai yra čia.

Mons. Centène, Vano vyskupas:

„Tariamai kultūrinių ir meninių manifestacijų, puolančių Kristų ir Jo Bažnyčią, vis daugėja. Tuo metu, kai daugelyje šalių krikščionys vien už savo tikėjimą pakelia daugybę įžeidimų, nors jų gyvybei negresia pavojus, man atrodo tikrai būtina reaguoti ryžtingai.“ Visas tekstas.

Popiežius Pranciškus pasmerkė abortusSusitikęs su diplomatiniu korpusu, akredituotu prie Šventojo Sosto, popiežius Pranciškus pareiškė griežčiausią iki šiol kritiką dėl abortų ir pasmerkė „siaubingą šios kultūros" žymę.

Užvakar popiežius Pranciškus susitiko su diplomatiniu korpusu, akredituotu prie Šventojo Sosto. Tra­diciniame naujametiniame susitiki­me dalyvavo visi ambasadoriai - ir tie, kurie nuolat reziduoja Romoje, taip pat tie, kurie tuo pat metu atsto­vaudami savo šalims ir kitur, reziduo­ja kitose sostinėse. Šiuo metu Šven­tasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 180 pasaulio valstybių. Be to, specialiųjų misijų rango san­tykiai palaikomi su Europos Sąjunga, Maltos ordinu ir Palestinos valstybe. Šventasis Sostas taip pat turi savo atstovus Jungtinėse Tautose ir kitose pagrindinėse tarptautinėse organiza­cijose. Romoje yra 82 valstybių am­basados prie Šventojo Sosto.

Mylėkite vieni kitus, 2014, Nr. 2

 

 

 

Išėjo naujas žurnalo "Mylėkite vieni kitus" numeris. Žurnalas leidžiamas lenkų, vokiečių, anglų, ispanų, latvių, lietuvių, portugalų, rumunų, slovakų, suomių, bulgarų, rusų, ukrainiečių, kinų, amharų (Etiopijos valstybė) kalbomis.

Leidėjas:

Wydawnictwo Agape, ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, Lenkija, +48 61 852 32 82

Lietuvoje:

Asociacija Petrašiūnų gailestingumo namai.

http://www.mylekite-vienskita.org/

(paspauskite, jei norite padidinti paveikslėlį)

Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo:
Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per Jį visa yra padaryta.
Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui,
Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas.
Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.
Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje.
Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.
Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti.
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.
Amen.

Ordinais apdovanotieji vyskupai, kunigai ir vienuoliai: seserys ir broliai

(I-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Didysis Kryžius, II-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis
kryžius; lll-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius; IV-asis laipsnis - Vyčio Kryžiaus ordino
 Karininko kryžius; V-asis laipsnis - Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius;  Lietuvos Didžiojo
 kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiui galioja tas pats vertinimas).

Vysk. Jonas Kauneckas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Vysk. Jonas Boruta 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Arkivysk.Julijonas Steponavičius (po mirties) 1999 02 01 2-ojo laipsnio
Vysk. Vincentas Borisevičius (po mirties) 1999 09 24 2-ojo laipsnio
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius 2002 01-16 3-ojo laipsnio
Arkivysk. Mečislovas Reinys (po mirties) 2003 01 08 2-ojo laipsnio
Vysk. Teofilius Matulionis (po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Vysk. Pranciškus Ramanauskas (po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Kun. Julius Sasnauskas OFM 1996 06 21 4-ojo laipsnio
Kun. Bronius Laurinavičius (po mirties) 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Kun.Juozas Zdebskis (po mirties) 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Kun. Robertas Grigas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Mons. Alfonsas Svarinskas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Kun. Antanas Ylių Vilkas (po mirties) 1998 11-18 2-ojo laipsnio
Kun. Justinas Lelešius-Grafas (po mirties) 1998 11-18 1-ojo laipsnio
Kun. Karolis Garuckas S J (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Virgilijus Jaugelis (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Lionginas Kunevičius (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Zigmas Neciunskas (po mirties) 1999 02-01 4-ojo laipsnio
Kun. Edmundas Paulionis 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun.Kan. Vytautas Vaičiūnas 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. prel.Vincentas Vėlavičius (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Pranas Gustaitis (po mirties) 1999 09 24 3-ojo laipsnio
Kun. Jonas Zvinys 1999 11 22 4-ojo laipsnio
Kun. Kan.Petras Našlėnas-Kerbelis (po mirties) 2000 05 15. 4-ojo laipsnio
Kun. Česlovas Kavaliauskas , 2001 01 24 4-ojo laipsnio
Kun.Jonas Lauriūnas SJ (po mirties) 2001 08 22 5-ojo laipsnio
Mons. Edvardas Semaška 2004 11 17 4-ojo laipsnio
Kun. Alfonsas Lipniūnas (po mirties) 2005 01 13 3-ojo laipsnio
Kun. Stanislovas Rimkus(po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Kun. Prel. Mykolas Krupavičius (po mirties)          2006 01 10 1-ojo laipsnio
Kun.prel.Juozas Laukaitis (po mirties) 2009 11 17 4-ojo laipsnio
       
Ses. Felicija Nijolė Sadūnaitė 1998 02 21 2-ojo laipsnio
Ses. Jadvyga Gema Stanelytė 1999 02 01 3-ojo laipsnio
Ses. Birutė Briliūtė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Br. Anastazas.Janulis (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Julija Kuodytė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Bernadeta Mališkaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Genovaitė Navickaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Elena Suliauskaitė  1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Ona Vitkauskaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Br. Bronius Poškus 1999 07 01 5-ojo laipsnio
Ses. Ada Urbonaitė (po mirties) 2010 02 05 4-ojo laipsnio
Ses. Regina Teresiūtė 2013 07 06    
Ses. Monika Gavėnaitė  2013 07 06    
       
Kun. Kazimieras Kuzminskas    1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Jonas Kastytis Matulionis 1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Kazimieras Pugevičius 1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Algirdas Močius 1999 07 01 LDK G 5-ojo l.

Atsp. iš: L.K.M. akademijos suvažiavimo darbų 6 t., p. 99-130

Nesiimu aiškinti, kas yra gyvoji dvasia ir kas materializmas. Visa tai yra žinoma, ar bent prileidžiama, kaip žinoma 1. Nežiū­rint to, tema yra labai plati2, ne teoretinė, bet praktinė, konkreti, atsižvelgianti dabartinę padėti, ieškanti dabartinių uždavinių.

Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą, tuojau pastebime, kad visa, kaip išsireiškė senovės filosofas panta rhei, visa juda, sukasi, kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus, tikro, tarytum koks svaigulys būtų apėmęs žmoniją. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems gi tik paprastos, gyvenime normalios raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimų metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vil­ties laukti artimoje ateityje geresnių ir pastovesnių laikų, kitiems tai yra tik pranašas beartėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos anarchijos. Kaip ten bebūtų su kraštutinėmis nuomonėmis, ste­binčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos evoliucijos laikotarpi. Iš siauro, uždaro planetarinio pasaulėvaizdžio perei­name į platų, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.

Visi nujaučiame, kad kažkas baigiasi, kažkas miršta ir nesu­grąžinamai dingsta, ko nė jokiomis pastangomis nebesulaikysi; taip pat kad kažkas gimsta, kažkas ateina, formuojasi visiškai naujo, visiškai skirtingo nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgsi pakankamai užčiuopti, o dar mažiau suformuluoti, nes to viso dar nėra, o vien tik gilus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Dainius A. Butautas

Publicistas, ekonomikos analitikas

Prisimenu keliolikos metų senumo įvykį. Prieš Šv. Velykas pajutau nenumaldomą troškimą eiti į Bažnyčią. Tuomet nesupratau nei kodėl, nei kaip tas poreikis kilo. Po sunkių darbo dienų būdavau taip išsekęs, nes nemokėjau skirti poilsiui deramos vietos savo gyvenime, kad nebebuvo jėgų nueiti į bažnytėlę. Kurioje paskutinį kartą buvau gal vaikystėje ir galbūt taip pat ta pačia proga. Nenuėjus po Šv. Velykų kažkodėl dėlto pajutau didelę tuštumą. Nors nesupratau, nei iš kur ta tuštuma, nei ką su ja daryti. Manau, kad ši iš kažkur atsiradusi nykuma turėjo reikšmės ir tolimesnei mano gyvenimo eigai.

Kaip ir beveik kiekvienais metais prieš Šv. Velykas vėl prasideda kryptingų straipsnių serija, nukreipta prieš Bažnyčią. Suprantama, kad būtina rašyti apie blogybes, bet ir jas galima aprašyti tokiu būdu, konstruktyviai, kad neatitrauktų žmonių troškimo būti išgelbėtiems ir išganytiems. Juk todėl visiems, ir visuomenei, ir valstybei bei tų pačių dienraščių tiražams, būtų tik geriau.

Sovietinės okupacijos laikais Bažnyčia taip pat buvo puolama. Kodėl? Juk ji nemoko blogų dalykų, o kaip tik moko gerų ir valstybei naudingų: moko ugdyti nuolankumą, paklusnumą, nusižeminimą, sąžiningumą, moko mylėti žmones, būti jiems atlaidiems ir gailestingiems. Juk tokie žmonės kiekvienos valstybės svajonė: kai žmogus yra ne tik išsilavinęs, bet neturi perdėtų pretenzijų, stengiasi stropiai vykdyti užduotis. Tad kaip tik okupacinė sistema turėjo visokeriopai remti Bažnyčią, kad padėtų išugdyti valstybei naudingus ir kompetentingus, vertybiniu pagrindu mąstančius žmones. Vis dėlto vyko priešingai: okupantai Bažnyčią naikino, tikinčiuosius, kunigus, net vyskupus kankino ir šaudė. Persekiojo kiekvieną, einantį į bažnyčią. Ir mūsų parapijietei, kai ji buvo maža, teko su tuo susidurti. Vieni išsigando, kiti ne. Bet tai neturėtų būti dingstis nemylėti artimo. Kaip tik dar daugiau reikia jį mylėti, nes jam trūko meilės, todėl ir neatsilaikė.

Kartą per užklasinę pamokų ruošą ir manęs auklėtoja paklausė: kada gi stosiu į komjaunimą? Gerai nesuprasdamas, nei kas tai yra, nei dėl ko tai darau, pasakiau - aš tikiu į Dievą! Jau kitą rytą buvau pakviestas pas mokyklos komjaunimo sekretorę ir dar kartą primygtinai paklaustas, kada gi stosiu į komjaunimą? Sakau, nevertas būti komjaunuoliu, bet jeigu išlaikysiu 8 klasės egzaminus penketais - pagalvosiu. Susikirtau jau per pirmąjį matematikos egzaminą - gavau ketvertą (dabar būtų 8). Nors porai šalia aplinkui sėdėjusiems padėjau gauti po 5.

Tad kodėl okupantai bijojo Bažnyčios? Net mažutės duonos gabalėlio bijojo ir draudė Jį dalinti. Kodėl? Istorija moko, kad ir Erodas bijojo ką tik gimusio Kūdikėlio Jėzaus. Net liepė išžudyti mažamečius kūdikius dėl vieno galimo paveldėtojo į sostą. Gal tai ir yra atsakymas - kartu su Jėzumi mes tampame Karalystės paveldėtojais. O jeigu Dievas su mumis - tai kas gi prieš mus? Ir ką gi man gali padaryti žmogus, jeigu Dievas yra su manimi?

Iš tiesų Bažnyčia nėra vien apeigos, kurios taip pat yra svarbios, o Šv.Mišios yra Tikėjimo centrinė ašis. Jose žmogus ištrūksta nuo rutinos, atgauna pažeistą pusiausvyrą, nusimeta per dieną užsidėtą kartais nepakeliamą naštą. Suprantama, ne todėl eini į Šv. Mišias, o kad pabūtum, pasikalbėtum su Jėzumi, pagerbtum Jį. „Pirmiausiai ieškokite Dangaus karalystės, o vis kita jums bus pridėta, nes dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia“. Vadinasi, žmogus Šv. Mišiose tampa nauju žmogumi. Todėl ir kitą dieną jis vėl gali su visu pajėgumu statydinti geresnį pasaulį. Nors prieš tai jau atrodė, kad viso pasaulio rūpesčiai tave užgulė nepakeliama našta.

Okupantai bijo tikinčio žmogaus, nes negali jo kontroliuoti. Priešingai - tikintis net ir ypatingai sunkiose situacijose gali pašokdinti savo kankintoją. Girdėjau pasakojimą, kad Erodo tarnai norėjo palaužti vieną žmogų ir padėjo stiklinę vandens priešais kankinamąjį, kuris prieš tai turbūt burnoje ilga laiką neturėjo nė lašo vandens. Ir paklausė - ar nori? Šis gi pasiūlė tą stiklinę vandens pačiam kankintojui ir... nusišypsojo. Tokio žmogaus neįmanoma palaužti. Teko paleisti. Galima iš žmogaus atimti darbą, galima prirašyti daugybę neigiamų straipsnių, galima apipilti purvais, bet visa tai tik sustiprina žmogų.

Kartą dar studentui teko susidurti su situacija, kai pamąsčiau, kad kuo sunkiau žmogui, tuo jam geriau. Tuomet gali susiimti, susikoncentruoti... ir daryti, ką darai toliau. Beveik tuo pačiu metu perskaičiau Solženycino mintį: „Kuo žmogui sunkiau, tuo jam geriau“. Šis žmogus tikrai žino, ką sako. Solženycinas 1967 metų gegužės 19 d. savo šalies rašytojų sąjungai parašė laišką, kuriame pasiūlė jiems pasikeisti, kol dar yra laiko.

Bet jeigu okupantams rūpėjo, kad žmogus būtų kontroliuojamas, todėl puolė Bažnyčią, o iš tiesų patį žmogų, tai kodėl dabar laisvoje Lietuvoje tai kartojasi? Galgi okupantai niekur nedingo? Galgi jie ir toliau valdo valstybę, o tikintys žmonės anksčiau ar vėliau vis tiek ją išvaduos iš okupacijos ir vergijos gniaužtų. Juk neužtenka marksizmą pakeisti identišku liberalizmu, kad iškovotume tikrąją Nepriklausomybę. Tikrai, laisvės negalima iškovoti be tikėjimo, ir be meilės jos neišlaikysi.

                                                                                                       Dr. Arūnas Bubnys                                        

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose. Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

                      Apie Lietuvos gyventojų paramą žydams nacių okupacijos laikotarpiu liudija išlikę archyviniai dokumentai, liudininkų prisiminimai, laiškai, moksliniai bei publicistiniai straipsniai ir knygos. Aktyviau šia tema Lietuvoje pradėta domėtis maždaug nuo 1997 m., kai Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (toliau VVGŽM) išleido pirmąjį tęstinio leidinio lietuvių ir anglų kalbomis sąsiuvinį - “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Šiai dienai yra išleista keturios minėto leidinio knygos[1]. Minėtuose leidiniuose yra daug faktų ir apie Lietuvos kunigus bei vienuolius įvairiais būdais padėjusius pasmerktiesiems žydams. Nagrinėjamai temai naudinga ir to paties muziejaus išleista pavardžių rodyklė “Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. m.[2]. Pradedant 1989 m., kai Vilniuje buvo atkurtas valstybinis žydų muziejus, šio muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojai surinko dešimtis tūkstančių dokumentų ir liudijimų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Surinktos medžiagos pagrindu leidžiamas tęstinis leidinys “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, publikuojami moksliniai ir populiarūs straipsniai, demonstruojamos parodos.           

Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!

Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!

Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija - Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąja revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui. Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola - Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.

Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apaštališkasis laiškas motu proprio forma, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai

PORTA FIDEI
(TIKĖJIMO VARTAI)

1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievas žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8): į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.

Dalius Stancikas

Tris dešimtmečius Prancūzijos Arkango miestui vadovavusiam merui Jeanui Micheliui Colo iškelta byla, jam gresia iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 75 tūkst. eurų bauda, nes nesutiko sutuokti gėjų poros pagal neseniai priimtą tos pačios lyties asmenų santuokos įstatymą.

„Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, sudaroma turint tikslą susilaukti vaikų. Aš nediskriminuoju, nes tos pačios lyties poros tiesiog yra nevaisingos. Tai lygybės parodija, didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves nei nusileisti“, – sako J. M. Colo.

Klausimas retorinis: ar turėjo kitą pasirinkimą tikras krikščionis?

Šis prancūzas, kuris neabejotinai bus nuteistas, yra persekiojamas už savo ir savo protėvių įsitikinimus, todėl yra pats tikriausias naujausių laikų sąžinės kalinys. O šis atvejis yra tik viena dalelė bendros mozaikos, kurią vadinu liberalų diktatūra.

Audrius Bačiulis. Lietuvos valstybę ir tautą sukūrė krikščionybė ir Katalikų bažnyčia

Rinkimų batalijų įkarštyje pasimetė prieš kelias savaites paskelbta žinia, kad, galutiniais gyventojų surašymo duomenimis, 77,3 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save Romos katalikų bažnyčiai. Per dešimtmetį nuo praėjusio gyventojų surašymo katalikų skaičius valstybėje sumenko vos 1,7 proc., tad galima drąsiai teigti, kad Lietuva buvo, yra ir išlieka katalikiška šalis.


Skaičius stebėtinai didelis, atmenant, kad penkis sovietmečio dešimtmečius Lietuvos gyventojai buvo auklėjami karingojo ateizmo dvasia, Bažnyčia persekiota ir bauginta, lankantieji pamaldas pašiepiami, laikomi nemokšomis ir keistuoliais. Juoba Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę ir įsijungus į Vakarų pasaulį atsidūrėme tokioje pat pabrėžtinai sekuliarioje, Bažnyčios ir ypač krikščionybės atžvilgiu nepakančiai nusiteikusioje savo esme socialistinės Europos Sąjungos bendruomenėje.

Atkartodamas mūsų Mokytojo ir Viešpaties žodžius, kreipiuosiu į kiekvieną iš Jūsų, mano mylimi vyskupystės broliai: „ Kelkitės eime!" Eikime pasitikėdami Kristumi. Jis lydės mus tame kelyje į tikslą, kurįtik jis vienas tepažįsta.

JONAS PAULIUS

 

Ar tikėjimas apskritai dar gali tikėtis sėkmės? ...juk jis atitinka žmogaus prigimtį. Žmogus turi nenumaldomą nostalgišką troškimą siekti begalybės. Nė vienas iš ieškotų atsakymų nėra pakankamas; tik Dievas, kuris tapo Ribotu, kad sunaikintų mūsų ribotumą ir jį nuvestų į savo Beprotiškumo platybes, Gali atsakyti į mūsų būties klausimus. Todėl Taip pat ir šiandien krikščioniškasis tikėjimas sugrįš pas žmogų.

 

Joseph Ratzinger

 

Taigi kaip įmanoma, esant šiems susilpusiems raumenims, šiam lengvam pasidavimui melancholijai, šiam keistam mazochizmui, kurį šiandieninis gyvenimas linkęs skatinti, arba šiam abejingumui ir cinizmui, kurie dėl šiandieninio gyvenimo tampa reikalingi kaip vaistas, kad nepatirtum per didelio ir nenorimo vargo, kaip įmanoma priimti save ir kitus kokios nors prakalbos vardan? Negalima savęs mylėti, jei Kristus nėra esantis, kaip kad motina yra esantis savo vaikui. Jei Kristus nėra esantis dabar - dabar! - aš negaliu savęs mylėti dabar ir negaliu tavęs mylėti dabar

Luigi Giussani

 

Daniela Sala, II Regno, Ekumenizmo skiltis, Anglijos bažnyčia, 2012 m. Nr. 18

Arkivyskupo Rovano Viljamso pranešimas XIII-oje Visuotinėje vyskupų Sinodo apie naująją evangelizaciją asamblėjoje spalio 10 d. Romoje nušvietė neįprastą perspektyvą, kuriai Benediktas XVI skyrė daug dėmesio, iškeldamas ją į savo popiežiavimo centrą.

„Evangelizacija, kokia bebūtų, sena ar nauja, turi kilti iš gilaus pasitikėjimo, kad mes visi turime parodyti ir pasidalinti su pasauliu savo išskirtiniu žmogišku likimu", sakė Viljamsas, nes „liudyti Evangeliją reiškia liudyti, kad įmanoma būti tikrais žmonėmis", ir tai atitinka krikščioniškos antropologijos atsinaujinimą, kurį paskelbė Vatikano II Susirinkimas. Ir „žmogiškumas, kuriame augame dvasiškai, žmogiškumas, kuriuo, kaip Kristaus atpirkimo vaisiumi, norime dalintis su pasauliu, yra kontempliatyvus žmogiškumas". Tai yra dovana, kurią mes, krikščionys, galime nešti mūsų „žmogiškumo broliams".

Kontempliacija „yra daugiau nei tai, ką dažniausiai daro krikščionys: tai raktas į maldą, į liturgiją, į meną ir etiką, raktas į atnaujintą žmogiškumo esmę, kuri leidžia laisvai matyti pasaulį ir kitus pasaulyje". Tai yra „vienintelis geriausias atsakymas nuo tikrovės atitolusiam ir pakvaišusiam pasauliui, panašiam į mūsų finansinę sistemą, mūsų reklamos kultūrą ir mūsų chaotiškas ir nesuvaldomas nuotaikas, kurios skatina mus gyventi neatsakingai. Išmokti kontempliacijos reiškia išmokti tai, ko mums reikia, kad gyventume ištikimai, nuoširdžiai ir mylinčiai. Tai giliai revoliucingas faktas."

Atsivertimas į tikėjimą „nereiškia tik naujų įsitikinimų perėmimo, bet tapimą nauju žmogumi, žmogumi, esančiu bendrystėje su Dievu ir su kitais per Jėzų Kristų", ir šis pasikeitimas yra esminis kontempliacijos elementas. Kaskart, kai tai įvyksta, atrandu būdą, kuriuo turiu žiūrėti į kitus žmones ir dalykus dėl to, kad jie yra santykyje su Dievu, o ne su manimi. Čia, kaip tikroje meilėje, tikrasis teisingumas atranda savo šaknis".

Taigi dėl to, tęsė Kenterberio arkivyskupas, „evangelizacijos esmė yra parodyti pasauliui tikrą žmogaus veidą, kuris atspindi Sūnaus veidą, nukreiptą į Tėvą, taigi jis turi būti lydimas rimto įsipareigojimo skatinti tokią maldą ir kontempliavimo praktiką". Tai suteikia galimybę plėtoti dvasinį ekumenizmą kaip „bendrą bandymą skatinti ir plėtoti kontempliaciją su viltimi atnaujinti žmonijos veidą. Kuo labiau nutolsime vieni nuo kitų kaip krikščionys, tuo atnaujintas veidas atrodys mažiau įtikinantis".

„Tai, ką visų laikų žmonės atpažįsta šiose praktikose, yra tiesiog galimybė gyventi žmogiškesnį gyvenimą, mažiau trokštant pasisavinti, su daugiau vietos ramybei, su troškimu išmokti, sužinoti ir ypač - gyventi sąmoningai, suvokiant, kas yra tikras ir nesibaigiantis džiaugsmas, atrandamas pamirštant save, kas yra priešinga pasitenkinimui trumpalaikiu impulsu. Jei mūsų evangelizacija nesugeba visam tam atverti durų, rizikuoja palikti tikėjimo pagrindą ant nepakeistos žmonių įpročių visumos, (...) ir gerai žinomas rezultatas bus tas, kad Bažnyčia, deja, atrodys nerimastinga, užsiėmusi, konkuruojanti ir dominuojanti, kaip daugelis žmonių sukurtų institucijų. Tikros evangelizacijos autentiška iniciatyva visada bus ir nauja mūsų pačių kaip krikščionių evangelizacija, atradimas priežasties, dėl kurios mūsų tikėjimas yra kitoks, kodėl mus pakeičia; galų gale, mūsų naujo žmogiškumo atkūrimas".

„Mūsų mąstymas apie tai, kaip padaryti, kad Kristaus Evangelija vėl taptų neatsispiriamai patraukli mūsų laikų vyrams ir moterims. Tikiuosi - užbaigė anglikonų arkivyskupas - kad niekada neprarasime to, kas ją daro patrauklią mums, kiekvienam iš mūsų, kiekvieno mūsų tarnystėje".

 

Įžanga

Remdamasis Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartimi dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, pasirašyta 2000 metų gegužės 5 dieną Vilniuje ir įsigaliojusia po apsikeitimo ratifikavimo dokumentais 2000 metų rugsėjo 11 dieną Vatikane, 2000 metų lapkričio 18 dieną Šventasis Sostas Vyskupų kongregacijos dekretu Christi discipuliLietuvos Respublikoje įsteigė Kariuomenės ordinariatą.

I) Kariuomenės ordinariatas

1 straipsnis 
Kariuomenės ordinariatas Kanonų teisėje prilyginamas diecezijai. Jam vadovauja vyskupas, kariuomenės ordinaras. Oficialiai jis vadinamas Lietuvos kariuomenės ordinaras.

2 straipsnis 
Kariuomenės ordinariatas tvarkomas pagal:

    a) Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartį dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados (toliau – Sutartis); 
    b) šio statuto normas; 
    c) Popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 metų balandžio 21 dienos apaštališkąją konstituciją Spirituali militum curae (toliau – SMC); 
    d) Kanonų teisės normas.

3 straipsnis 
Kariuomenės ordinariato tikslas – rūpintis Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada (plg. Sutarties 1 str. § 1).

4 straipsnis 
Kariuomenės ordinaro jurisdikcijai priklauso:

    a) Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys katalikai kariai ir civiliai; 
    b) katalikai, jų šeimų nariai ir kiti kartu su jais gyvenantys katalikai; 
    c) katalikai, besimokantys karo mokyklose, pastoviai dirbantys karo ligoninėse ir kitose kariuomenės institucijose; 
    d) katalikai, vykdantys kariuomenės ordinaro jiems pavestą užduotį nuolat arba su kariuomenės ordinaro sutikimu.

5 straipsnis 
Kariuomenės ordinariato kurija ir pagrindinė Šv. Ignoto bažnyčia yra Vilniuje.

II) Kariuomenės ordinaras

6 straipsnis 
Popiežius laisvai skiria kariuomenės ordinarą. Prieš jį paskiriant, apie tai pagal Sutarties 2 straipsnį informuojamas Lietuvos Respublikos Prezidentas.

7 straipsnis 
Kariuomenės ordinaro jurisdikcija yra asmeninė, ordinarinė ir sava, bet vykdoma kartu su vietos ordinaru. Kareivinės ir kitos kariuomenei skirtos vietos pirmiausia priklauso kariuomenės ordinaro jurisdikcijai, o antraeile tvarka – diecezijos vyskupo jurisdikcijai. Esant neužimtoms kariuomenės ordinaro ar jo kapelionų pareigoms, diecezijos vyskupas ar vietos parapijos klebonas veikia pagal savą teisę (plg. SMC 5 str.).

8 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras pagal teisę yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos narys.

9 straipsnis 
Esant neužimtoms pareigoms arba tuo atveju, kai kariuomenės ordinarui yra sutrukdyta eiti jo pareigas, ir Šventasis Sostas nenusprendžia kitaip, konsultorių kolegija, laikydamasi Kanonų teisės, išrenka Kariuomenės ordinariato administratorių.

III) Kariuomenės ordinariato dvasininkai

10 straipsnis 
Kariuomenės ordinariato dvasininkiją sudaro dieceziniai kunigai ir kunigai vienuoliai, kurie, prieš tai gavę savo diecezijos vyskupo ar vienuolijos vyresniojo leidimą, yra pastoviai arba laikinai paskirti Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovadai pagal Sutarties 4 straipsnį.

11 straipsnis 
Dieceziniai kunigai gali būti įkardinuojami į Kariuomenės ordinariatą pagal Kanonų teisės normas po atitinkamo bandomojo laikotarpio.

12 straipsnis 
Kunigai, pastoviai paskirti Lietuvos Respublikos kariuomenės sielovadai, vadinami Kariuomenės ordinariato kapelionais; jų teisės ir pareigos prilyginamos klebonų ir vikarų teisėms ir pareigoms.

13 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras gali, iš anksto susitaręs su atitinkamu vyskupu ar vienuolijos vyresniuoju, laikinai ar konkrečiam tikslui priimti diecezinius kunigus ir kunigus vienuolius dirbti kariuomenės sielovadoje. Jie vadinami kariuomenės kapelionais tol, kol dirba kariuomenės sielovadoje, tačiau jurisdikcijos atžvilgiu jų statusas neprilygsta pastoviai paskirtų kariuomenės kapelionų statusui.

14 straipsnis 
Kariuomenės kapelionus skiria ir perkelia kariuomenės ordinaras. Kariuomenės ordinariato ir Krašto apsaugos ministerijos susitarimu kariuomenės kapelionams, paskirtiems rūpintis kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada, skiriamos patalpos ir sudaromos materialinės sąlygos sielovadinei veiklai.

15 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras dvasiškai ir materialiai rūpinasi Kariuomenės ordinariato kandidatų į kunigystę ugdymu. Kariuomenės ordinariato kandidatai į kunigystę gali būti ugdomi bet kurioje Lietuvos ar užsienio kunigų seminarijoje, iš anksto susitarus su atitinkamais vietos ordinarais. Ugdyti pašaukimus į kunigystę kariuomenės ordinarui padeda kariuomenės kapelionai.

16 straipsnis 
Rengdami tikinčiuosius priimti sakramentus, ypač santuokos, kariuomenės kapelionai laikosi Lietuvos Vyskupų konferencijos nustatytų normų.

17 straipsnis 
Visi kariuomenės sielovados centrai (kapelionatai) privalo turėti pakrikštytųjų, sutvirtintųjų, santuokų ir mirusiųjų registracijos knygas. Kiekvienų metų pabaigoje šių knygų įrašai turi būti perduoti Kariuomenės ordinariato kurijai ir saugomi kurijos archyve drauge su kitais oficialiais Kariuomenės ordinariato dokumentais.

18 straipsnis 
1. Kariuomenės kapelionus laisvai skiria, perkelia ir atleidžia kariuomenės ordinaras. 
2. Kariuomenės kapelionai taip pat netenka pareigybės:

    a) jiems pasiekus valstybės įstatymų nustatytą amžiaus ribą; 
    b) pasibaigus paskyrime nustatytam laikui; 
    c) jiems dėl teisėtų priežasčių atsistatydinus; 
    d) juos pašalinus iš pareigybės dėl teisėtos ir protingos priežasties.

3. Pastoviai paskirtiems kariuomenės kapelionams krašto apsaugos ministras suteikia atitinkamais valstybės įstatymais numatytus karinius laipsnius.

 

19 straipsnis 
Vadovaujant kariuomenės ordinarui bei kariuomenės kapelionams, į sielovadą gali būti įtraukti ir tinkamai dvasiškai bei profesiškai pasirengę pasauliečiai.

IV) Kariuomenės ordinariato kurija

20 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras administruoja Kariuomenės ordinariatą, padedamas kurijos, į kurios sudėtį įeina šie asmenys: a) generalinis vikaras; b) kancleris; c) sekretorius; d) ekonomas; e) aptarnaujantis personalas.

21 straipsnis 
Pagal Kanonų teisės normas kariuomenės ordinarui padeda konsultorių kolegija, kunigų taryba, pastoracinė ir ekonominių reikalų tarybos. Aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę turi tik pastoviai paskirti kariuomenės kapelionai.

V) Kariuomenės ordinariato tribunolai

22 straipsnis 
Bažnytinio pobūdžio teisminiuose procesuose, kuriuose svarstomos bylos, susijusios su Kariuomenės ordinariato tikinčiaisiais, kompetencija pirmoje instancijoje priklauso Vilniaus arkivyskupijos tribunolui, o antroje instancijoje – Kauno arkivyskupijos tribunolui.

VI) Baigiamieji potvarkiai

23 straipsnis 
Kiti klausimai, liečiantys Kariuomenės ordinariato ir Krašto apsaugos ministerijos tarpusavio santykius, sprendžiami laikantis Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinariato Reglamento nuostatų (plg. Sutarties 10 str.).

24 straipsnis 
Šventojo Sosto išleistas, šis statutas įsigalioja, paskelbus jį oficialiame Lietuvos Vyskupų konferencijos leidinyje.

 


*2001 metų spalio 13 dieną Šventojo Sosto Vyskupų kongregacija patvirtino Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinariato statutą. Kongregacijos dekrete nurodyta, jog šis statutas įsigalioja praėjus mėnesiui nuo jo paskelbimo oficialiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinyje dienos. (Statutas buvo paskelbtas „Bažnyčios žiniose", 2001 11 16, Nr. 21).

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Lietuvos kariuomenės Ordinariato reglamentas (toliau – reglamentas) apibrėžia Lietuvos kariuomenės (toliau – kariuomenės) karo kapelionų sielovados krašto apsaugos sistemoje veiklą, praktinius aspektus, sąlygas ir ypatumus, nustato kariuomenės Ordinariato (toliau – Ordinariatas) ir krašto apsaugos sistemos institucijų (toliau – krašto apsaugos sistema) bendradarbiavimo principus įgyvendinant Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 5 d. Sutarties dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados nuostatas. Šiame reglamente kariuomenės institucijos ir jose tarnaujantys asmenys atitinkamai reiškia visas krašto apsaugos sistemos institucijas ir jose tarnaujančius asmenis.

2. Savo veikloje Ordinariatas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Kanonų teisės normomis, Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 5 d. Sutartimi dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados (toliau – Sutartis) ir Lietuvos kariuomenės Ordinariato statuto nuostatomis, Lietuvos kariuomenės Ordinaro (toliau – Ordinaro) potvarkiais, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais bei šiuo reglamentu.

3. Ordinariatas yra juridinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje ir jam suteiktas identifikavimo kodas. Ordinariatas turi sąskaitas Lietuvos Respublikoje įregistruotuose bankuose, antspaudą su savo pavadinimu, bendrąjį ir raštų (lietuvių, anglų ir italų kalbomis) blankus.

4. Ordinariatas nėra kariuomenės sudėtinė institucija. Kariuomenėje yra dalis Ordinariato pareigybių, kurios finansuojamos ir aprūpinamos iš kariuomenei skirtų valstybės biudžeto lėšų pagal atskirą krašto apsaugos ministro patvirtintą Ordinariato išlaidų sąmatą. Šį etatų sąrašą kariuomenėje Ordinaro siūlymu tvirtina krašto apsaugos ministras.

5. Ordinariato finansinę ir materialinę apskaitą tvarko Ordinariato ekonomas arba jo vadovaujamas apskaitos poskyris. Kariuomenėje esančių Ordinariato etatinių pareigybių išlaikymo ir aprūpinimo finansinę ir materialinę apskaitą tvarko Lietuvos kariuomenės finansų ir turto tarnybos apskaitininkas.

6. Ordinariato kurija yra prie šv. Ignoto bažnyčios, Šv. Ignoto g. 6, LT – 2001 Vilnius.

 

II. ORDINARIATAS IR JO VEIKLOS SĄLYGOS

 

7. Ordinariatas Šventojo Sosto įsteigtas ir Ordinaras paskirtas remiantis Sutartimi.

8. Ordinariato administraciją sudaro Ordinariato kurija ir kapelionatai.

9. Kapelionatus, suderinęs su krašto apsaugos ministru, steigia Ordinaras. Jie steigiami didžiausiuose kariuomenės junginiuose ir daliniuose, karinių studijų ir mokymo institucijose. Prireikus bendru Ordinaro ir krašto apsaugos ministro susitarimu steigiamas papildomas kapelionatas.

10. Ordinaras, susitaręs su vietos vyskupu, gali paskirti kunigus kapelionais pagalbininkais, neinančiais nuolatinių tarnybinių pareigų kariuomenėje.

11. Ordinaras arba vyriausiasis kariuomenės kapelionas, suderinęs su dalinių (tarnybų) vadais (viršininkais), iš baigusių pagrindinį kario mokymo kursą privalomosios karo tarnybos karių, pasirenka tinkamus karius, jiems neprieštaraujant, padėti karo kapelionams šių karių tarnybos dalinyje (tarnyboje) laikotarpiu.

12. Katalikai, tarnaujantys kariuomenėje, turi teisę į šiuos sielovados patarnavimus:

12.1. priimti sakramentus, sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti Eucharistijoje (šv. Mišiose). Šią teisę turi ir kariuomenėje tarnaujančių asmenų šeimų nariai katalikai;

12.2. dalyvauti reguliariuose bendruose karo kapeliono susitikimuose su kariais tikybos ir dorovės klausimais;

12.3. asmeniškai susitikti su karo kapelionu;

12.4. gauti karo kapeliono pagalbą iškilus dvasinėms problemoms, ligos, sužeidimo ar kitokių sukrėtimų atvejais.

13. Kariai, kurie rengiasi krikštui ar kitiems sakramentams, turi teisę į tam būtinas sąlygas.

14. Pagal Ordinariato ir Krašto apsaugos ministerijos susitarimą kariuomenės įgulų dislokavimo vietovėse kariuomenėje tarnaujančių katalikų religinėms apeigoms skiriamos tam tinkamos krašto apsaugos sistemos padalinių patalpos koplyčioms įrengti.

15. Kariuomenės įgulų dislokavimo vietovėse esančių kapelionatų reikmėms naudojamų bažnyčių ir koplyčių patalpos, sutarus su krašto apsaugos ministru, įrengiamos, išlaikomos bei eksploatuojamos iš Ordinariatui skirtų biudžeto lėšų.

16. Sielovadai skirtos patalpos naudojamos pagal Ordinaro nustatytą tvarką. Jų paskirties negalima keisti be jo sutikimo.

 

III. KARO KAPELIONŲ TARNYBOS ORGANIZAVIMAS

 

17. Karo kapelionus skiria, perkelia ir atleidžia Ordinaras.

18. Ordinaras apie kapeliono paskyrimą, perkėlimą ir atleidimą raštu praneša krašto apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui.

19. Ordinarui paskyrus kapelionus, krašto apsaugos ministras, jeigu kapeliono pareigybė numatyta iš biudžeto finansuojamų Ordinariato etatinių pareigybių sąrašo, teisės aktų nustatyta tvarka juos priima į profesinę karo tarnybą. Ordinarui atleidus kapelioną, krašto apsaugos ministras jį atleidžia iš profesinės karo tarnybos.

20. Karo kapelionams, priimtiems į krašto apsaugos ministro patvirtintas profesinės karo tarnybos pareigybes, Ordinaro teikimu teisės aktų nustatyta tvarka suteikiami karininkų laipsniai. Jiems taikomos teisės aktų nustatytos tarnybos aprūpinimo sąlygos ir socialinės garantijos. Detalius karo kapelionų profesinės karo tarnybos ypatumus, priėmimo į profesinę karo tarnybą, atleidimo iš jos ir kitas sąlygas nustato Krašto apsaugos tarnybos statutas ir kiti teisės aktai.

21. Kapelionams pagalbininkams, neįtrauktiems į Ordinariato pareigybių, finansuojamų iš biudžeto, sąrašą, jų pareigų vykdymo laikotarpiu išduodami jų statusą patvirtinantys pažymėjimai.

22. Eucharistija (šv. Mišios) po atviru dangumi aukojama karinėse teritorijose tik lauko pratybų metu.

 

 

IV. KARO KAPELIONŲ TEISĖS, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

 

23. Vyriausiasis kariuomenės kapelionas rūpinasi Ordinaro jurisdikcijai priskirtų asmenų sielovada, nuolat ugdo karo kapelionus.

24. Karo kapelionai rūpinasi karių ir kitų kariuomenėje tarnaujančių asmenų religiniu, moraliniu, etiniu, kultūriniu ir pilietiniu ugdymu, skleidžia kariuomenėje krikščioniškąją kultūrą.

25. Karo kapelionas laikydamasis konfidencialumo referuoja ir pataria dalinio (tarnybos) vadui moralės, dorovės, religijos, dalinio vienybės ir asmens gėrio puoselėjimo klausimais; dalyvauja vadovybės posėdžiuose sprendžiant šiuos ir panašius klausimus.

26. Karo kapelionai organizuoja susirinkimus ir pokalbius su kariais, ypač daug dėmesio skirdami religiniams principams bei moraliniams klausimams.

27. Karo kapelionas suteikia dvasinę pagalbą karių šeimų nariams, prireikus informuoja karinio dalinio (tarnybos) vadą (viršininką) apie iškilusias problemas.

28. Karo kapelionai tarnybos metu turi teisę kelti savo kvalifikaciją karo kapelionų kursuose ar kituose renginiuose, į kuriuos jie siunčiami bendru Ordinaro ir Krašto apsaugos ministerijos sutarimu.

29. Karo kapelionai už jiems paskirtą sielovados kariuomenėje vykdymą atsiskaito vyriausiajam kariuomenės kapelionui.

30. Ordinaras ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas atitinkamai atsako už:

30.1. biudžetinių lėšų ir materialinių vertybių saugojimą, apskaitą bei racionalų ir tikslinį panaudojimą;

30.2. reikalingų lėšų bei materialinių vertybių poreikio apskaičiavimo pagrįstumą;

30.3. sudarytų sutarčių teisėtumą, įsigyjamų prekių, paslaugų ir darbų kokybę;

30.4. Kanonų teisės normų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi.

 

V. KRAŠTO APSAUGOS SISTEMOS ĮSIPAREIGOJIMAI

 

31. Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų vadovybės, padalinių vadai ir viršininkai bendradarbiauja su Ordinariatu ir karo kapelionais, sudarydami tinkamas sąlygas karių dorovinio, religinio švietimo ir moralinio asmenybės ugdymo, kariuomenėje tarnaujančių katalikų, sielovados patarnavimų bei dvasinės pagalbos srityse.

32. Krašto apsaugos sistemos institucijų vadai ir viršininkai, tarnaujantys kiti asmenys privalo gerbti ir garantuoti karių ir kitų karinėse institucijose tarnaujančių katalikų teisę netrukdomai praktikuoti tikėjimą bei gauti reikiamus sielovados patarnavimus, sudaryti jiems sąlygas šia teise pasinaudoti, o visiems kariuomenėje tarnybą ar darbą pradedantiems asmenims šias jų teises ir sąlygas išaiškinti.

33. Dalinių (tarnybų) vadai (viršininkai) turi sudaryti sąlygas sielovados renginiuose dalyvauti visiems norintiems kariams ir tarnautojams, jei tai netrukdo atlikti karines (tarnybines) užduotis (sargyba ir pan.), ir jų šeimų nariams. Dalinio (tarnybos) vadas (viršininkas) taip pat privalo sudaryti sąlygas karo kapelionams bent kartą per savaitę susitikti su jo dalinyje (tarnyboje) tarnaujančiais asmenimis paskaitos, pokalbio ar dvasinės konferencijos metu. Asmeniui pageidaujant, karo kapelionas laikosi pokalbio konfidencialumo.

34. Krašto apsaugos ministerija ir (ar) kariuomenės vadovybė kariniuose padaliniuose karo kapelionams suteikia darbo patalpas, darbui reikiamas priemones ir transporto paslaugas.

35. Krašto apsaugos ministerija pagal galimybes kapelionams tarnybos vietoje suteikia tinkamas tarnybines gyvenamąsias patalpas.

36. Karinio dalinio (tarnybos) vadas (viršininkas) privalo sudaryti sąlygas karo kapelionui asmeniškai susipažinti su tarnybą pradedančiais kariais ir išsiaiškinti jų religinius poreikius.

37. Katalikų, tarnaujančių kariuomenėje, maldingas keliones organizuoja Ordinariatas, suderinęs su Krašto apsaugos ministerijos vadovybe ir (ar) kariuomenės vadovybe. Techninę pagalbą šiais klausimais suteikia Krašto apsaugos ministerija ir (ar) kariuomenė.

38. Karių priesaikos, palaiminimo, kariuomenės švenčių, vėliavos ir patalpų laiminimo, laidotuvių bei kitų ceremonijų religinės dalies atlikimo vietą pagal ceremonijos kontekstą reglamentuoja Kariuomenės rikiuotės ir ceremonijų statutas. Ordinaras turi teisę nustatyti šio statuto laikymosi išimtis atliekant religines apeigas.

39. Karinio dalinio (tarnybos) vadas (viršininkas), kuriam pavaldus karys, nedelsdamas informuoja karo kapelioną apie kario mirties atvejį, sunkų sužeidimą ar kitą atsitikimą, kai kariui ar jo šeimos nariams reikalinga dvasinė pagalba.

40. Apie karo kapeliono darbo trūkumus ar kitus prasižengimus karinio dalinio (tarnybos), kuriame dirba kapelionas, vadas (viršininkas) informuoja Ordinarą arba vyriausiąjį kariuomenės kapelioną.

 

VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

41. Kilus nesutarimams dėl šio reglamento aiškinimo ar įgyvendinimo, bendro sprendimo ieško krašto apsaugos ministras ir Ordinaras.

42. Šį reglamentą ir jo pakeitimus tvirtina Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas.

Dr. Arūnas Bubnys

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose. Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

Bronislovas Paukštys, kunigas, Pasaulio teisuolis (1897-1966)

Apie Lietuvos gyventojų paramą žydams nacių okupacijos laikotarpiu liudija išlikę archyviniai dokumentai, liudininkų prisiminimai, laiškai, moksliniai bei publicistiniai straipsniai ir knygos. Aktyviau šia tema Lietuvoje pradėta domėtis maždaug nuo 1997 m., kai Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (toliau VVGŽM) išleido pirmąjį tęstinio leidinio lietuvių ir anglų kalbomis sąsiuvinį - “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Šiai dienai yra išleista keturios minėto leidinio knygos1. Minėtuose leidiniuose yra daug faktų ir apie Lietuvos kunigus bei vienuolius įvairiais būdais padėjusius pasmerktiesiems žydams. Nagrinėjamai temai naudinga ir to paties muziejaus išleista pavardžių rodyklė “Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. m.“2.Pradedant 1989 m., kai Vilniuje buvo atkurtas valstybinis žydų muziejus, šio muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojai surinko dešimtis tūkstančių dokumentų ir liudijimų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Surinktos medžiagos pagrindu leidžiamas tęstinis leidinys “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, publikuojami moksliniai ir populiarūs straipsniai, demonstruojamos parodos.

 

„Fides“, Romoje veikianti tarptautinė katalikiška žinių agentūra, prasidėjus naujiesiems pristatė per pastaruosius kalendorinius metus nužudytus pastoracijos darbuotojus, mirusių ne natūralia mirtimi, o nužudytų smurtiniu būdu. Pagal žinias, sukauptas per 2012 metus, buvo nužudyta iš viso 12 pastoracijos darbuotojų – dešimt kunigų, viena vienuolė i viena pasaulietė.

"Fides“ pažymi, kad jau ketvirti metai iš eilės kai daugiausiai pastoracijos darbuotojų buvo nužudyta Amerikos žemyne, kuriame šiemet kraują praliejo šeši kunigai. Antroje vietoje seka Afrikos žemynas, kuriame buvo žudyta trys kunigai ir vienuolė. Trečioje – Azija, kur žuvo vienas kunigas ir viena pasaulietė. 

„Fides“ atkreipė dėmesį, kad nužudytųjų sąraše ne tik misionieriai „ad gentes“ siaurąja prasme, o visi pastoracijos darbuotojai, kurie mirė nuo smurto. Sąraše nekalbama apie kankinius, bet kaip apie „liudytojus“, kad nebūtų daromas poveikis galimam Bažnyčios vertinimui minimų asmenų atžvilgiu, bet ir todėl, kad kartais turima nedaug žinių apie jų gyvenimą ir mirties aplinkybes.

Didžioji dauguma 2012 metais nužudytų pastoracijos darbuotojų mirė per bandymus apiplėšti. Kai kurie užtiko vagis savo namuose ir jų kūnai buvo surasti su žiaurumo ir kankinimų žymėmis. Kiti buvo užpulti gatvėje.

Kun. David Donis Barrera, 70 metų amžiaus, parapijos klebonas Gvatemaloje, buvo užpultas ir nudurtas po nesunkaus eismo įvykio, kilus ginčui su keliavusiais kitu automobiliu.

Kun. Jenaro Aviña García, 63 metų amžiaus, parapijos klebonas Meksikoje, buvo nužudytas savo namuose ankstų rytą atidaręs klebonijos duris nežinomam asmeniui. 

s. Liliane Mapalayi, Jėzaus ir Marijos meilės seserų kongregacijos Kongo demokratinėje Respublikoje vienuolė, buvo mirtinai subadyta durklu būdama įprastinėje savo darbo vietoje: savo kongregacijos mokykloje, kurioje dirbo buhaltere.

Kun. Anastasius Nsherenguzi, 43 metų amžiaus, Tanzanijos kunigas, buvo sunkiai sužeistas Didįjį Penktadienį ir mirė po paros nieko nepasakęs. Po mirties paaiškėjo, kad grįžtantį po Mišių kunigą nužudė keli susiginčiję jaunuoliai, kuriuos kunigas bandė išskirti. Vienas akmeniu trenkė jam į galvą.

Kun. Luigi Plebani, 62 metų amžiaus, italas iš Brešios vyskupijos, misionierius ir „fidei donum“ buvo nužudytas Brazilijoje. Jis buvo surastas pakartas namuose su pleistru užklijuota burna.

Kun. Valentin Eduardo Camale, 49 metų amžiaus vienuolis, turbūt vagių itin žiauriai sumuštas Mozambike, kongregacijos misijos stotyje.

Kun. Pablo Emilio Sanchez Albarracin, Kolumbijos Bažnyčios dvasininkas, buvo užpultas parapijoje per apiplėšimą. Sunkiai sužeistas kunigas mirė ligoninėje po trijų dienų.

Katalikas maronitas, libanietis, kun. Elie Gergi al-Makdessi, 50 metų amžiaus, buvo nužudytas per apiplėšimą, už 10 km nuo Beiruto. Jis buvo pasmaugtas, paskui paskandintas. 

Kun. Teodoro Mariscal Rivas, 45 metų amžiaus, klebonas Meksikoje. Surastas nužudytas klebonijoje, su surištomis rankomis ir kojomis, maišu ant galvos.

Kun. Bruno Raharison SJ, Madagaskaro katalikų Jono XXIII kongregacijos ekonomas, buvo nužudytas per bandymą apiplėšti kelyje. 

Conchita Francisco, 62 metų amžiaus pasaulietė, buvo nušauta priešais Bongao katedrą, pietų Filipinuose, kur daug visuomeninės įtampos dėl regione veikiančių musulmonų sukilėlių, piratų, teroristų ir nusikaltėlių.

Kun. Eduardo Teixeira, 35 metų amžiaus, buvo nužudytas per apiplėšimą Brazilijoje. Tik prieš trejus mus priėmęs šventimus kunigas atidavė vagišiui piniginę, tačiau kai sėdosi atgal į automobilį buvo nušautas. 

Išvardyti dvylika asmenų nepadarė nieko stulbinančio, neišgarsėjo žiniasklaidoje; jie paprasčiausiai liudijo ėjimo su Jėzumi grožį, ėjimo ten, kur jis pašaukė paliudyti krikščionybę.

Sąrašai, kuriuos kasmet skelbia „Fides“ yra provizoriniai ir prie jų būtina pridėti sąrašą tų asmenų, apie kuriuos gal niekad nebus galima nieko sužinoti, gal net vardo, kurie visuose pasaulio pakraščiuose kenčia ir gyvybe sumoka už tikėjimą į Kristų. (Vatikano radijas)


 


Publ.: Codex epistoluris Vitoldi magni ducis Lithuuniue, 1376—1430, ed. A. Prochaska, (serija: Monumentu medii nevi historica res gestus Poloniue illustruntiu, t. 6), Cracoviae: Academia literarum Cracoviensis, 1882, p. 1018-1024. Utes uc resgestue inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, t. III, ed. Adam T.Dzialyriski, Posnaniae, 1856, p. 184190. Codex Mednicensis seit Sumogitiue dioecesis, pars I, collegit Paulus Jatulis (serija: Fontes Historiue Lituuniae), Roma: Academia lituana catholica scientiarum, 1984, nr. 1, p. 2-13 (1416-02-13).

Dalis žemaičių skundo išversta j lietuvių kalbą ir paskelbta: „Žemaičių pareiškimas Konstanco Bažnyčios Susirinkimui ir valdovams“, iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė, in: BRA'IŠ, t. 1: Nuo seniausiu laiktį iki XV amžinus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 517—518.


Šviesiausias kunigaikšti ir karalių karaliau, šventai gerbiami Kristuje rėvai ir dievobaimingi ponai! Kadangi ta šviesa, kuri apšviečia visą pasaulį, tik tada pradėjo apšviesti mūsų aklumo tamsumas, kai tos šviesos autoriui patiko pakviesti lietuvių gentį į tikrosios šviesos pažinimą, t. y. į katalikų tikėjimą. Daugelis mūsų brolių iš lietuvių genties, kurios mes esame kūnas ir kraujas, šventuoju krikštu yra atgimę ir ten pat Lietuvoje bendraudami su krikščionimis, pamokslininkų pamokyti, kiek galėjo suprato, kad išganymas, priklausomas nuo aukščiausio daiktų Kūrėjo, tegali būti skelbiamas tik tokių vyrų, kurie yra katalikai, pamaldžiai praktikuojantys Kristaus tikėjimą. Tie pamokslininkai plačiau mus mokė, kad visame pasaulyje nėra artimesnės aukščiausiam Dievui ir galinčios pasiekti platesnę ir vaisingesnę laisvę tautos, kaip krikščioniškoji tauta. Aukščiau minėti mūsų broliai skelbė mums kaip tikrą dalyką kad iš Aukščiausiojo lūpų išeinanti teisingumo pilnybė tarp krikščionių yra labiau mylima, negu tarp visų kitų tautų genčių, ir Dievo bei artimo meilė tokia jėga ir tokiu skelbimu tampa aiški, kad jie, tarsi ypatinga pareiga vienas su kitu surišti, niekam negali daryti to, kas patiems nepa-tinka, niekam negali linkėti to, ko patys nenori; iš to galima spręsti ar kas nors yra tikras krikščionis.

Design by Joomla