Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

Monsinjoras Alfonsas SvarinskasOdminių gatvėje, istoriniame Mykolo Krupavičiaus bu­te, kalbiname legendinį laisvės kovotoją monsinjorą Alfon­są Svarinską.

Gimęs 1925 metais, 1946-aisiais metęs studijas seminari­joje ir išėjęs į miškus buvo partizanų ryšininkas, tačiau tais pačiais metais suimtas ir po ilgų kankinimų ištremtas dešim­čiai metų j Sibiro lagerius. Kadangi niekada nepasitaisė, iš viso lageriuose praleido 22 metus. Bendradarbiavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, steigė Katalikų komite­tą. 1988 m. paskutinį kartą ištremtas iš Lietuvos keliavo po pasaulį, lankė Lietuvių bendruomenes, o grįžęs 1991 m. iš­rinktas į Atkuriamąjį Seimą.

Kartodamas, kad kovą už Lietuvą tęs iki mirties, monsin­joras nepraranda nei tikėjimo ateitimi, nei susidomėjimo vi­suomenės gyvenimu. Pokalbis su A.Svarinsku: apie karčias ir juokingas patirtis bei tikruosius gyvenimo idealus.

- Turbūt visi to prašo, visgi, prašau ir aš: papasakokite apie jaunystę nepriklausomoje Lietuvoje.

- Seniau buvo aiškūs idealai - Dievas ir Tėvynė. Aukščiausi idealai, kuriems žmonės tarnavo ir stengėsi prisiderinti. Da­bar yra tik materija, tačiau ji neduoda nei džiaugsmo, nei lai­mės. Tai matyti. Štai nutilo dainos. Kiek anksčiau Lietuvoje skambėjo dainų! Kokie buvo žmonės linksmi, nors sunkiai dirbo - daug sunkiau negu dabar, be technikos, dalgiu šienau­davo ištisus hektarus, žagre arė vietoje traktoriaus. Bet vis tiek dainuodavo.

Atsimenu, augau kaime, buvau 16 metų gimnazistas, kai užėjo sovietai ir pamačiau visą pasikeitimą. Iki tol kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, kaimų jaunimas po darbo sueidavo į gegužines pamaldas. Po jų dar kokią valandą dainuodavo, o rytą anksti eidavo į darbą. Apie 12 valandą visi grįždavo namo ir iki 4 valandos pamiegodavo. Šventas poilsis. Žmonės turėjo džiaugsmo, dainavo dainas, buvo linksmi, ne tokie surūgę kaip dabar.

Iš kitos pusės žmo­nės labai kultūrėjo. Tuo metu ėjo labai gera spauda, kuri mokė skai­tytoją. Mūsų kaimas buvo 6 kilometrai nuo Ukmergės, apskrities miesto su 13 000 gy­ventojų. Ir pas mus, kaime, visa spauda ateidavo. Kultūra jau­tėsi: jaunimas kaime visada sveikindavosi su senais žmonėmis, nepraeidavo tylomis. Aš dabar mieste kar­tais įlipu į troleibusą ir tyčia tariu „laba diena" sėdinčiam jau­nimui. Kiek bebandau, beveik niekas neatsako, tik pasižiūri taip, tarsi trukdau be reikalo (šypsosi).

Ekonomika buvo gerai tvarkoma. Buvo idealistų, pirmąja - me Seime buvo 10 kunigu. iqt7 metais buvo išmokėtos visos vaIstybės skolos, o dabar turim per 5o milijardų skolos ir se­kantiems metams planuoja skolintis dar 7,5 milijardo su 7% palūkanomis. Vienus metus dirbau Seime ir gerai atsimenu, kaip ten buvę paimdavo tarpukariu sukurtus įstatymus ir ste­bėjosi, kad jie kaip šiandien sukurti, nepraradę aktualumo. Taip buvo, nes tada žmonės nieko nedarė greitai, gerai apgal­vodavo. Ir ekonomiškai žmonės buvo gudresni: paimdavo kapitalą, pastatydavo fabriką ir po kiek laiko išmokėdavo tik skolą už paimtą kapitalą. Visas pelnas keliavo Lietuvai, tuo tarpu dabar investuotojai pusę pelno pasiima sau. Bankai išparduoti švedams ir ki­tiems, kurie Lietuvoje da­rosi milijonus pelno, o Lie­tuvai netenka. Tarpukariu buvo Lietuvos bankas, diri­gavęs visiems kitiems. Kol konkrečioje šakoje nebuvo išparduodamos savos gamybos prekės, neleista ir nieko įvežti iš užsienio. Vaisių įvairovė buvo mažesnė, bet ekonomika buvo gera.

Auklėjimas buvo viskas. Šeima, mokykla, Bažnyčia - visi auklėjo viena kryptimi. Dabar tos kryptys skirtingos. Man, kaip senam kovotojui, baisiai ir pikta, ir skaudu. Kunigui B.Laurinavičiui, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui, Vilniuje pastatė paminklą, o prie pat už trijų metrų pastatė išvietę. Nuėjau išsiaiškinti, sako „žmonėms reikia, o čia dar kryžkelė..." Kryžkelių juk Vilniuje yra daug, kodėl būtent čia? Kam tyčiotis iš žmonių? Juk tas ir daroma. Bolševikinis ateizmas ir jo kova prieš Dievą baisiai žalinga. Ji sugriovė bet kokį autoritetą. Jei nėra Dievo, nėra nei Tėvynės, nei mokytojų, nei tėvų autori­teto. Mokytojai streikuoja, kad jiems padidintų algas, bet kad galėtų normaliai susikalbėti su mokiniais - dėl to nestreikuo­ja. Pas mus šalia žinių vertinimo buvo du pažymiai - elgesys ir drausmingumas. Drausmingumas rodė, ar mokinys tvarkin­gas, jo sąsiuviniai nesulamdyti, knygos švarios, pats ramiai sėdi pamokose. Už tai galėjai turėti trejetą ir likti mokykloje, tačiau už elgesį gavęs tris buvai šalinamas iš mokyklos.

Nereikia nubraukti visko kas buvo padaryta. Juk ten buvo daug gera. Tautos ir jos inteligentijos buvo daug pasiekta.

- Dažnai girdima frazė „Ne už tokią Lietuvą kovojome". Kas jus labiausiai liūdina šiandienos Lietuvoje?

- Mes dabar neturime gerų pavyzdžių, neturime inteligen­tų. Jų yra, bet jie kažkur susigūžę, nefigūruoja. Jie geri, bet nei žodžiu, nei elgesiu nedrįsta pasakyt, ką galvoja, o tada pasakydavo. Niekas nieko nerašo. O aš sakau inteligentijai - rašykite, mokykit tautą, kad ir nepaklausys visi, bet kai kas paklausys. Jeigu daug rašytų, paklausytų... O dabar niekas nieko.

Jaunimas turi dirbti su jaunimu. Senimas ne toks paveikus, nes dėl amžiaus skirtumo bendraujant nelieka nuoširdumo, atsiranda varžymasis. Šiandien Lietuvai atėjo išbandymas. Jeineišlaikysime dabar, Lietuva žus amžiams. Esant dabartinėms technologijoms, propagandos mastams bet kokios pa­sekmės būtų masiškos. Jau sovietai suprato, kad svarbiausia propaganda - vienkiemuose atveždavo „gavarilką", kad žmo­nės klausytųsi. Aukojo pinigus, vedė laidus, statė stulpus, kad tik kiekviena šeima propagandą girdėtų. Šiandien viskas su­maišoma, nebėra nieko šventa. Iš kur pas mane tas, nesaky­čiau, kad pesimizmas, bet blaivus žiūrėjimas į dabartį? Kai dorovinis vaizdas eina blogyn negali sakyti, kad jaunimas pa­darys geriau, jei jis nedaro. Kartų kaita savaime nieko neduos. Aš nekaltinu jaunimo, jis tiesiog negavo to. ką gavome mes. Štai 1940 birželio 15 baigėsi mokslo metai - išėjome iš mo­kyklos ir pamatėme danguje virš Ukmergės rusų lėktuvą su žvaigždėm skraidant. Viena nemokyta kaimo moteris vos pamačius tą lėktuvą pasakė „Lietuvos nebėra". Ir tikrai nebe­buvo. Būtina, kad jaunimas daugiau skaitytų, nes jaunimas labai mažai skaito. Rusų jaunimas labiau apsišvietęs - nuva­žiuoju, susitinku, žinau, nors dabar manęs už lagerio „griekus" į Rusiją nebeįleidžia, neduoda vizos. Reikia, kad jaunimas daugiau skaitytų, domėtųsi laisvės kovomis ir visa kita. Štai vakar buvo Seime minėjimas - visi šneka taip, lyg viskas(laisvės kovos - aut. past.)prasidėjo nuo Sąjūdžio, o iki tolnieko nebuvo. Tik K.Motieka prabėgom paminėjo Katalikųkroniką, partizanus. Reikia plačiai išdėstyt: kas buvo, kaip kovojo, kiek buvo išvežta ir nebijoti kartoti. Sako „aš šitą jau prieš 5 metus sakiau". Susimilk, pakartok. Juk repetitio ėst mater studiorum.Žmonės užmiršta, ne visada išgirsta.

Neturime nei Bažnyčiai, nei Tėvynei vadu. Kai aš buvau Seime, pasikviesdavau ir Landsbergį, ir Vagnorių į kabinetą pasikalbėti. Ir visada sutardavome ko reikia ir ko nereikia da­ryti. Dabar sutarimo nebėra, yra tik atskiros grupės, kurias veda ne idealai, bet nauda. Partijos reikalai.

- Sakote svarbiausi idealai yra Dievas ir Tėvynė. Kodėl šie ir kodėl negali būti vienas be kito?

- Reikia grįžti prie senųjų idealų, prie Dievo ir Tėvynės. Jeigu negrįšim prie Dievo - tuščios mūsų pastangos. Tautų istorijos prasideda nuo jų religijos: kokia religija, tokia ir tau­tos dvasia. Krikščionių religija davė daug, pirmiausia universi­tetus ir auklėjimą, o dabar tai paniekinta, nes ateistams ta doktrina kliudo. Jie kovoja. Su jaunąja ateistų karta padėtis blogesnė nei su senąja, nes senuosius kažkas dar mokė pote­rių, jie matė religinį gyvenimą. Pavyzdžiui, Antanas Sniečkus kasmet Vėlinių išvakarėse atvažiuodavo į Sintautus aplankyti tėvo kapo ir „davatkėlės", kuri jj kadaise mokė poterių pirmai komunijai. Kas dabar lanko? Daugiausia apžėlę kapai. Blogio imperija (SSRS)nieko bendra su krikščionybe neturėjo ir jei dabar jos subrandinti žmonės ateina į Seimą, nieko gero irnegali laukti. Šiandienuž dešimt litų perka balsą! Kaip galima taip save nužeminti? Už tiek pietų nepavalgysi Vilniuj, kuklūs irtai daugiau kainuoja.

Negalima atsieti Tėvynės ir Dievo idealų, kalbėti vien apie tautos kultūrą. Kokia kultūra be Dievo? Šiaip ar taip Lietu­va buvo katalikiškas kraštas ir laikėsi Dekalogo, o Dekalogas - žmogaus išgelbėjimas. Bu­vau kalėjimuose su vagimis, kartu sėdėjom ištisus metus. Kokia vagių kultūra? Jie gal­voja tik apie maistą ir keikiasi, 80 procentų žodžių - šlykš­čiausi keiksmažodžiai. Taip atsibosta klausytis (šypsosi). Būdavo ryte nesuvalgom duonos ir pasiliekam gabaliuką au­sims užsikamšyt, bet mažai, per duoną praeina. Be to dažnai užsimiršti: atsikeli ir suvalgai, nes valgyt tai norisi, o užsikimš­ti kuo - nebėra. Kadangi fabrikuose buvo vibracija, ten dar dalindavo tokią specialią vatą. Ta tai gera - užsikemši ir nieko negirdi.

-  Kokios didžiausios klaidos mūsų dabartiniame istori­jos mokyme?

- Mes neturim istorijos, visa ji parduota. Buvo akademiko Jurginio istorija. Z.lvinskio, A.Šapokos istorija, kitos - tikrai geros. Vienas žmogus negali visko parašyti, bet skaitytojas gali domėtis, ieškoti.

- 1991 metais buvote išrinktas j tuometį Seimą. Dvasi­ninko patirtis politikoje - reta ir vertinga. Kas įsiminė iš metų, praleistų Seime?

- Tuo metu man esant Seime buvo galima šį tą nuveikti, buvo dešiniųjų persvara. Tiesa, pusė greit atsimetė nuo Sąjū­džio. Žmonės kaip Č.Juršėnas ir kiti, praėjo į Seimą su Sąjū­džiu, nes kitaip nebūtų praėję, bet tada iškart nuo 104 skilo per pusę ir 52 nuėjo į kairę, sudarė taip vadinamą opoziciją Sąjūdžiui. Bet jie dar nebuvo tokie blogi kaip dabar, dabarti­niams svarbu tik pinigai. Mes (AT-AS deputatai)gaudavome 800 vagnorėlių, kas nebuvo daug. Tiesa, dar turėjom krautu­vėlę labai mažomis kainomis ir be eilių, turbūt prekiavo už savikainą. Bet tai ir viskas. Šiandien rėžia šimtukus nuo darbi­ninkų atlyginimų, bet sau pasilieka tūkstančius. Šiaip ar taip, tada galėjom dirbti, bet buvom suskaldyti.

Monsinjoras- Vakar dalyvavote pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo V.Landsbergio jubiliejaus minėjime Seime. Ką šiandien galite pasakyti apie šį žmogų?

- Landsbergis nuseno, jis nebeturi energijos tiek, kiek reikia pasipriešinimui. Šneka iš šalies it koks korespondentas, bet neužima jokios pozicijos. Juk galėtų pasakyti, ir pirmiau­siai saviesiems, kad šitaip negalima, anaip negalima... Juk ir jo publika daro šunybes. Jei jis griežčiau kalbėtų, turėtų ir daugiau pagarbos paprastos liaudies akyse. Nes liaudis skai­to. Dar keista, kai jis rašo, kad Drąsos kelias greitai sunyks, nes jame nėra vienminčių, visi tik Garliavos įvykių suvienyti. Ne Garliavos, tai buvo tik epizodas, paskutinis lašas.

- Lageriuose sutikote įsimintinų žmonių, matėte tvirty­bės pavyzdžių?

- Buvo lageryje partizanas, kapitonas Petras Paltarokas, sėdėjo 25 metus. Išėjęs iš lagerio atvažiavo tiesiai pas mane, nes nebeturėjo kur važiuoti. Per 25 metus viskas pasikeitę. Kai jį teisė, pasiūlė jam parašyti, kad tikroji Lietuvos Vyriausy­bė yra ne užsienyje, o Vilniuje. Jis pasakė, kad per brangi yra laisvė ir per pigi tokia kaina už ją. „Už tokią kainą laisvės ne­pirksiu". Pasakė ir sėdėjo dar penkis metus, o žinojo tarp ko renkasi. Atrodo galima pavaidinti, pasakyti ko prašo, bet ne. Už tai jį labai gerbiau. Kai jis atvažiavo į Lietuvą, stačiau baž­nyčiai kalėdines dekoracijas, o jis pasisiūlė padėti ir peršalo. Kadangi atvažiavo iš lagerio, niekas nebūtų važiavęs gydyti, tad felčerė pamokė mane ir gydžiau jį pats. Galvojau, neduok Dieve, kad atvažiavo pas mane ir iškart mirs. Aš nekaltas, bet vis tiek. Po to mane suėmė, ištrėmė ir kai grįžau iš Vokietijos jojau nebebuvo gyvo. Tai berods 1967 metų istorija. Sėdėjau lageryje tris kartus, dabar jau maišosi datos, o visus užrašus per kratas atėmė, į laisvę iš lagerio išleido nuogai apiplėštą.

Reikia žmonėms suartėti ir veikti, ir įtikinti, kad yra du idealai. Jei paimsim tik vieną Tėvynę, nebus gerai. Lageryje kalinius buvo stengiamasi suskaidyt. Kam buvo skirta 15 me­tų, atsėdėjus du trečdalius, jei „gerai elgeisi", galėjai būti pa­leistas. Tik paprašo parašyt straipsnį, padaryt išpažintį apie lagerį ir paleidžia. Ką reiškia „gerai elgtis" lageryje? Užsirišusraudoną „škurlį", suprask raištį, atsistojus prie valgyklos tvarką padaryti. Buvo pora aktyvių tautininkų, buvusių aukštuose postuose, kurie taip ir užsirišo raiščius.

- Kaip išlikti žmogumi ir nepalūžti lageryje?

- Labai svarbu sudaryti klubą, kur butų galima susirinkti, , bendrauti. Lageryje buvo labai sunku susirinkti, darbo laikas nevienodas, brigados atskiros, bet sutarėm, kad trečiadieniais bet kokiais būdais reikia ateiti ir žūtbūt nusiskutus barz­dą. Lageryje visi apsileisdavo, nesiskųsdavo, lietuviai nebuvo išimtis.. Aš net kalėjime nusiskusdavau kiekvieną dieną, o ma­nęs prižiūrėtojai vis klausia kaip aš nusiskutu, o aš sakau, kad nesiskutu, aš „kitaic", man barzda neauga. Per 29 mėnesius kalėjime nusiskusdavau kiekvieną dieną - buvo paprastas pasiryžimas, kad išsilaikyčiau ir nenuskęsčiau. Ir dabar nusi­skutu kas dieną.

Susirinkdavome tą trečiadienį pasidalinti kas kokį įdomes­nį laišką apie Lietuvą gavo. Visi laiškus perskaitę jau ir nema­žai žinių turim apie Lietuvą, po to tas žinias virškinam, einam tarpusavyje aptarinėjam. Rusai apie lietuvius galvojo, kad ' mes nieko apie ekonomiką nesidomim - nei kainom turguj, nei kuo kitu. Gera savvbė buvo: svarbiausi dvasiniai dalykai.tautos likimas, ką areštuoja... O ekonominiu gyvenimu lietu­viai, sako, nesidomi. Ir gerai, nes neįmanoma visko žinoti, tad pirma eina dvasiniai dalykai, o ekonomiką reikia žinoti tiek, kiek reikia išgyvenimui.

Kovojom su silpnybėm. Intoje lageryje buvo 11 000 suau­gusių vyrų. Daug keikdavosi vyrai, ir lietuviai. Susitarėm, kad jei kas keikiasi, nereikia nieko sakyti, tik prieit ir duot sprigtą. Jei kokie 5 ar 10 kaimiečių vyrų prieis ir duos per galvą, nesin­orėjo, o ir nepasimuši su tiek. Ir niekas nesikeikdavo, vienas kitą prižiūrėjo. Buvoir lietuviškas teismas: už blogus darbus naminį rankšluostį suvydavo į mazgą, sušlapindavo vandeny ir padarydavo bizūną.„Adialas" ant galvos ir 25 kirčiai per užpakalį. Buvo kartą lietuviukai užpuolė šachtoj moteris, o kiti pa­matė. Buvo egzekucija, o po jos paaiškinta už ką. Ne moterys jos visų pirma, o kalinės, tokios pat nelaimingos kaip ir mes visi. Ir pasitaisydavo. Būdavo prižiūrėtojai iš kameros veda neva pas gydytoją, nors iš tikro skųst. Vienas žydelis kunigas pasakė. Šitą žinodami iš „gydytojo" grįžusius sugaudavom, prisipažindavo, gaudavo 25 kirčius.

Galiausiai turėjom net laikraštį Intoje, vieno egzemplio­riaus, kad prižiūrėtojams nepapultų ir iš rankų į rankas eitų. Nepapuolė nė karto. O tarp lagerių keistis padėdavo toks gydytojas Samuolis nuo Telšių, seniai miręs. Jis turėjo kliniką, tad jo nekratė tarp lagerių judant, nes buvo visiems reikalin­gas ir gerbiamas. Bet buvo geras žmogus ir sutikdavo laiškus pernešt prisikimšęs po rūbais į konsultacijas eidamas. Galėjo atsisakyt, juk pagavę represuotų, bet padėdavo. Kai jį laidojo, gal koks pusantro tūkstančio lietuvių susirinko į laidotuves Intoj. Rusai manė, kad sukilimas gali kilt, nors žinojo, kad čia laidotuvės. Pamatė, kad meldžiasi žmonės, ir nieko nedarė - nebuvo matę tokio vaizdo. Ėjo daugiausia jauni žmonės.

Rašau prisiminimus, naujiems metams turėtų išleisti pir­mą tomą. Daugiausia apie psichologinius žmogaus pergyve­nimus, kaip jis išgyvena, būdamas normalus žmogus. Nes nenormalus neišgyvena - buvau juk lageryje su kriminalistais, žinau. Nors ir tai jie mane gerbė, žinodami, kad aš kunigas. Jei išgirsdavau per radiją, kad iš Maskvos koks koncertas, sa­kydavau leiskit man paklausyt. O jie užsukdavo radiją, labai nemėgdavo, matyt tų prisiminimų. Bet jei leidžia man klausy­tis, tai kadangi šalia sėdžiu, tai pusę valandos lošia šalia kor­tomis ir nesikeikia, nes aš esu. Tai juk didelė jų auka (šypsosi).

- Šiandieninis žmogus bijo aukos ir atsakomybės?

- Yra dėsnis - jei nesėsi, tai ir nepjausi. Jei sėsi, gali irgi nepjaut, bet gali ir pasisek­ti. Yra daugiau vilties negu nesėjant. Sėdami nemanė­me, kad išgyvensim ir kad gali greitai būti iškovota laisvė, bet sėjom, nes gal kiti gyvens ir jos sulauks. Laisvė atėjo ir tik dalis išgyveno, kad ja pasinaudotų. Dabar niekas nenori sėti, visi nori pjauti. Suti­kau vieną jauną gražų jaunikaitį, pažįstamą, ką tik baigusį gimnaziją. Sakau, stok į kunigų seminariją, reikia Lietuvai knygnešių, savanorių. Sakė, gerai, o kiek mokės į mėnesį? Padėkojau, atsiprašiau, sakau „nestok, nereikia nereikia, ten niekas nieko nemokės, priešingai, gal pareikalaus, kad gyvy­bę atiduotum".

- Ar Bažnyčia Lietuvoje jaučiasi puolama?

- Leido festivalį, kur Kristų aptaškė mėšlais ar po to jau kokiom granatom. 800 000 litų skyrė šitam festivaliui, kai šitiek žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Nuėjome pas A.Kubilių su A.Buroku, nepriėmė, nusiuntė pas sekretorių. Pašnekėjom pas jį - nieko. Nuėjom pas kultūros ministrą - nepriėmė, pasakė, kad jis išvažiavęs. Antrą dieną po to jis išvažiavo atostogų. Trečią dieną nuėjau į Kultūros ministeriją ieškot ministro, kadangi nebuvo, paprašiau duot pusgalvį. Sako ir pavaduotojo nėra. Paprašiau sekretorės, sako, ta yra, paskambino jai, sutiko priimti. Nuvedė į jos kabinetą - šviesa neužgesusi ant stalo, durys praviros, o ji išėjusi iš kambario. Prasėdėjau laukdamas 15 minučių, o ji negrįžo, pasakiusi at­eit. Juk viską palikusi, tikrai darbe. Ar čia žmogiška pagarba? Aš vis tiek Vyčio kryžiaus ordino kavalierius ir 22 metus pra­leidęs lageryje. Nereikia man už tai jokių pagerbimų ir visa kita, bet bent nebėgtų, kai šnekėtis ateinu.

Teiksim dabar skundą, Seime rinkau parašus. Ką papra­šiau, visi buvę, kurių prašiau, pasirašė (V.Landsbergio 80- mečio minėjimo metu- aut. past.).Skundu prašom nubausti tuos, kurie surengė šitą festivalį. 77% katalikų Lietuvoje, o jie tyčiojasi iš jų ir tikėjimo. Mes su tuo skundu greičiausiai nieko nepadarysim, bet, kaip sakė A.Egziuperi, jei matai blogį ir matai, kad nieko negali nuveikti, bet esi žmogus, bent protes­tuok. Jei esi žmogus (šypsosi).Pagaliau nupjovė Kijeve pro- voslavų kryžių ir trys merginos gavo po du metus. Lietuvoje kokia tai mergina (Nida Vasiliauskaitė - aut. past.)aiškina, kad geriau, jog kryžių nupjovė negu gyventi jo šešėlyje.

- Apie jūsų minėtą spektaklj rezistentas kunigas J.Sasnauskas sakė, jog reikia jj leisti, nepaisant Bažnyčios hierarchųsprendimo. Kaip ir prieš tai oponuodamas kons­tituciniam santuokos ir šeimos susiejimui, jis teigia, kad jei žmogus supranta, koks elgesys teisingas, taip ir elgtis, o per prievartą neišmokysi. Argali išlikti gyvybinga Bažnyčia su tokiu požiūriu?

- Tai leiskim ir vagims pasirinkti. Ne, negali išlikti. Bažny­čiai padaryti labai dideli nuostoliai, bet nieko negalima dėl to padaryti. Tam ir rašom skundus, kad taip mąstyti negalima. Mūsų nebijo, bet bent jaučia nepatogumą, nes visi kovojom. Aš su vyskupu Tamkevičium kovojom daugelį metų. Buvau jau atsėdėjęs 10 metų, kai sukūrėm su juo Katalikų komitetą. Nežinau, kur kažkas papuolė ant meškerės ir nustojo prieši­ntis priespaudai.

Man pasisekė, kadangi bolševikai pagavę pakrikštijo - davė slapyvardį „nepataisomas". Tai dabar turiu daug dirbti, kad jie neliktų apsirikę. Taip ir paskatino. Esu 5 kartus teistas, 3 kartus sodintas, viskas jau juokai atrodo. Bet labai norisi padrąsint jaunimą, ypač kai klausosi. Trečią kartą kai mane nuteisė, pavadino ypatingai pavojingu recidy­vistu. Lietuviškas verti­mas skamba „nusipelnęs meno veikėjas". Tada už šitą titulą mokėjo lage­riu, dabar moka pinigus. Dabar parapijoje nebedirbu, nes tam reikia daug sveikatos, apeit visus žmones. Apeidavau visus mirusius, kad ir už 10 kilometrų. Po maldų pakalbėdavom ir apie kaimo problemas, ir apie veiksmų planus ir apie paskalas bei kaltinimus apie mane. Būdavo kaip klubas, kurių tada ne­buvo galima turėt. Dabar klubus steigti galima, tik niekas nebenori. O reikėtų, kad sekmadienį po pamaldų būtų galima eiti pasikalbėti.

Sovietmečiu ateistai buvo sugalvoję uždrausti žodį „rekolekcijos", tai mes sugalvojom vadint „dvasinė pirtis" ir viešai kviesdavom į dvasinę pirtį, o visi juokdavosi. Tada kuni­gai buvo drausmingi ir daugiau jų tarpe idealistų.

- Cituojant frazę, kad visi esame Dievo vaikai ir lygūs, nes sukurti pagal jo paveikslą, teigiama, kad universali krikščionybė yra nesuderinama su tautiškumu. Kaip tai dera? Kodėl jūs vis sakot „du idealai: Dievas ir Tėvynė"?

-  Tai paprastai: Dievas padeda išlaikyti žmoniškumą.

Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslu ir kaip toks gali išlai­kyti žmogiškumą. Be Dievo neišeina. Kaip ir sakiau, būdavo didžiausi tautininkai, o užsiriša raudoną raištį ir atsistoja prie valgyklos. Visi su panieka žiūri, bet žmogus taip nori laisvės. Tėvynė ir Dievas, abu tik kartu eina, Dievas ir lageryje, ir visur padeda. Kol negrįžta žmogus prie Dievo, nieko gero neišeina. Gali būti labai mokyti, tačiau vis tiek arba skiriasi, daro abor­tus, tiesiog vaikų nebegimdo. Šiemet į mokyklas nebeatėjo berods 30 000 vaikų, atleista tūkstantis mokytojų. Skandalas, tauta miršta. Jei nebus mokyklų, kokia dar bus kultūra, kokia tauta? Senų laikų veikėjų šeimos po 8-11 vaikų, o dabar, duok Dieve, vienas ar ir to nėra. Ekonominėm priemonėm vaikų nepaskatinsi, Vakaruose tik dar geriau gyvena, o vaikų dar mažiau gimdo.

- Paleistas iš lagerių ir Gorbačiovo ištremtas iš Lietuvospaskutinį kartą daug keliavote po Europą, pasakojote apie SSRS tautų kalėjimą. Kaip jus priėmė?

- Turėjau labai daug interviu. Sustoja 70 žurnalistų ir tu pats stovi vienas prieš tą minią bei turi kalbėt svetima kalba. Todėl vos gavęs pakvietimą galvoji kaip pradėti, kad sudo­minti. Jei kalbėsi papras­tai, visi paklausys ir išeis.

Informacijos srautai Vaka­ruose labai dideli, todėl reikia kažkuo sudominti.

Pavyzdžiui, dar sovietme­čiu žurnalistai klausia „ar jūs tikite Gorbačiovo perestrojka?". Tada makaulė buvo jaunesnė ir man ge­riau sekėsi. Sakau „Vakarų inteligentija netiki į Dievą, o tiki į Gorbačiovo perestrojką, o mes tikim į Dievą ir griūvančią sovietinę ekonomiką". Kairieji, be abejo, neploja. Arba klausia „ar gerai darysime, jei padėsi­me Gorbačiovui įvykdyt perestrojką?". Sakau „Gorbačiovo partija bus jums dėkinga, bet ką mes jums padarėm blogo, kad norit mus matyt amžinais vergais. Juk ne tik mes, bet ir jūs po 3-4 metų būsit vergais, jei perestrojką pasiseks. Tik lageryje mano padėtis bus geresnė, nes aš moku rusų ir būsiu jūsų brigadininkas". Laikraščiai parašo, atkreipia dėmesį, žo­džiu, prieš važiuojant reikia gerai padirbėti, aš tą ir dariau, veždavausi medžiagos, partizanų nuotraukų. Sėdžiu, valgau pietus, o žiūriu, kad per televiziją rodo įrašus su Lietuvoje vykusiais žiaurumais. Ir dar mano prašymu titruota angliškai, nes visur Europoj daugiau ar mažiau anglų kalbą supranta.

Jau vėliau nuvažiavau į Italiją. Sakau, „tautiečiai pra­šė paklausti dviejų klausimų, o aš kadangi senas ir pamirštu, tai nuo jų ir pradėsiu. Pirma, kur italai padėjo demokratiją? Žaidė, žaidė su ja ir demokratijos nebeliko". 500 žmonių pub­lika sujudo, nesupranta. Aiškinu, kad štai jų komisaras nese­niai tiesiai paklausė apie gėjus, kas jie per vieni, pasakė, kad ištvirkėliai. Tai Europos Sąjunga jį vetavo už tai, kad pasakė savo nuomonę, o italai ir sutiko, pakeitė jį (italų pretendento j Teisingumo, laisvės ir saugumo eurokomisaro postą, Vatikano Švento Pijaus V universiteto politikos mokslų profesoriaus krikš­čionio demokrato Rocco Buttiglione, kandidatūra 2004 metais buvo vetuota Europos Parlamente dėl jo kategoriškos kritikos homoseksualų atžvilgiu - aut. past.).Pradėjo diskutuoti tarpu­savyje, kol galiausiai vienas pasakė „visa mūsų nelaimė, jog gyvenam labai gerai ir žiūrime į pasaulį per skrandį". Antras klausimas: „Kažkas man sakė, kad pas jus dar yra komunistų.

Kaip taip gali būt, kai jūs turėjot radiją, televiziją, spaudą? Ar žinot, kad 1956 metais net „Pravda" rašė, kad vien lageriuose komunistų sunaikinta 45 milijonai kalinių? Solžonyčinas rašė, kad nužudyta 67 milijonai. Ar žinot kruvinesnę partiją? O jei ne, tai kaip galit balsuot už kruviniausią partiją?". Plojo už tokius klausimus, priėjo Italijos parlamento senatorius, padė­kojo, ranką paspaudė. Ką aš 20 metų prie „tačkės" prirakintas ir akmenis vežiojęs ten jiems protingo galėjau pasakyt? Nieko nepasakiau, bet simpatijas laimėjau.

Alfonsas Svarinskas- Apie politiką. Po rinkimų koaliciją formuos pirmaujan­čios partijos. Kas mūsų laukia?

- Manau, Dievas baudžia Lietuvą. Saugume buvo rastiduomenys, jog sovietmečiu beveik 150 000 atveįų Lietuvoje brolis išdavė brolį saugumui.Atgavus laisvę reikėjo iškelti kartotekas j paviršių, pasirodyti tautai su visa gėda. 150 000 brolių vienas kitą pardavė. Bet nei iškėlėm, nei atgailavom. Dabar turim ne Lietuvos, o tik lietuviškai kalbančią Vyriausy­bę. Kokia čia Lietuvos Vyriausybė gali būti su Uspaskichu? O ateitis priklausys nuo to, kaip Maskva nori mus sunaikint.. Argreitai, ar palengva? Jeigu greitai, tai premjeru bus Uspaskichas o jei palengva, tai bus Butkevičius. Konservatoriai negali eit su Darbo partija, nes tokia Vyriausybė darys ko no­rės Uspaskichas. Tik gėda bus.

Kaip kad dabar, kad Švietimo ministeriją atidavė. Kąjau ką, o Švietimo ministeriją reikia išlaikyt. Atsimenu, buvau Seime ir buvo svarstymas Valdyboj, kokias ministerijas reikia paimti. Pirminis siūlymas, kad užsienio reikalų ir krašto ap­saugos. Aš sakiau, kad svar­biausia švietimo ministeriją, kad būtų galima sukurti gerą auklėjimą. Algirdas Saudar­gas nepritarė, siūlė atidėti. Galiausiai įtraukė ir švietimą ir pastatė Zigmą Zinkevičių, mano Ukmergės gimnazijos draugą, metais vėliau pabai­gusį. Nuvažiavau pas jį, pasa­kiau „reikia eiti, Zigmai, dėk knygas į dėžę ir po lova pakišk, tegu stovi. Be knygos Lietuva apsieis". Zigmas sutiko, bet jį greitai sudirbo ir Saudargas, ir Kuolys. Sakė,, kad jis labai geras mokslininkas, bet labai ne­praktiškas žmogus. Išties buvo geras mokslininkas, autorite­tas, mokėjo kalbas, buvo pripažintas Europoje, bet vis tiek jį sudirbo komunistams reikalaujant. O jis tuo tarpu kūrė visą eilę mokyklų Vilniaus krašte ir iš savivaldybių kai kurias mokyklos dar laikosi, o kai palieki savivaldybei, jos ten iškart žlunga.

- Pabaigai šiandien gal per retai keliamas klausimas. Ko visų pirma siekė Sąjūdis - laisvės individui ar nepriklauso­mybės tautai?

-Pirmiausiai norėjom atsikratyt sovietų jungo. Kad galėtų grįžt žmonės į Lietuvą, pradėt kūrybinį darbą. Visą sovietmetį buvom laisvės kovotojai. Kam tie svetimi nesuprantami žo­džiai? Vadina disidentais. Neteisingas žodis. Angliškai disi­dentas reiškia laisvamanį. Tinka toks žodis rusams, kurie išėjo prieš komunistinę santvarką kovot - Sacharovas ir kiti. BBC korespondentė kartą klausia, ar daug pas mus disidentų. Sa­kiau „nei vieno". Sako „o jūs pats?". Sakau „ne disidentas, mes laisvės kovotojai." Mums užgrobė laisvę ir mes išėjom atkovot laisvę. Mes nesam laisvamaniai valdžios atžvilgiu, o turim savo idealus. Apvalykite žodyną, gryninkime sąvokas ir jūs, jaunimas, kai kalbėsite, neleiskite maišyti. Du žodžiai pasako visą esmę: laisvės kovotojai. Ir, žinoma, už Lietuvą kovojom, ne už ką kitą.

VYTAUTAS SINICA

Tribūna", 2012 m. Nr. 6, 6-12 psl.

 

 

 
Design by Joomla